Įmonės

Turinys

I. Įmonės apibrėžimas 2
II. Įmonių skirstymas 3
III. Įmonės, jų rūšys ir bendrieji klausimai 4
1 Fizinio asmens statuso įmonės 4
a) Individualiosios įmonės 5
b) Ūkinės bendrijos 5
– Tikroji ūkinė bendrija 6
– Komanditinė ūkinė bendrija 7
2 Juridinio asmens statuso įmonės 7
a) Akcinės bendrovės 7
b) Valstybinės įmonės 9
c) Žemės ūkio bendrovės 9
d) Kooperatyvai 9
IV. Naudota literatūra 11

Įmonės apibrėžimas

Pervažiuokime Lietuvą skersai ir išilgai, kelionėje bandykime surasti dvi vienodas įmones. Deja, mūsų pastangos bus bergždžios – nepavyks rasti dviejų vienodų įmonių: vienos yra sostinėje Vilniuje, kitos Kėdainiuose, trečios Anykščiuose; vienos yra didelės – užima kelių hektarų plotą, kitos vos keletą kvadratinių metrų. Vienos vadinamos personalinėmis, kitos – uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, trečios – investicinėmis bendrovėmis, ketvirtos – bankais ir t..t. O kiek daug įvairiausių veiklos sričių! Vienos kepa duoną, kitos ją parduoda, trečios siuva, ketvirtos prekiauja, ir visos jos įmonės. Nepaisant minėtų skirtumų, galima rasti bendrų bruožų. Tai leidžia jas analizuoti, pritaikyti bendrąsias valdymo taisykles.
Kiekviena įmonė yra organizacija ir tenkina tris kriterijus:
1. ji yra socialinė grupė, nes čia susiburia žmonės, turintys vieną tikslą – veikti bendrai; visiškai automatizuota ar robotizuota gamykla, kur nėra nei vieno žmogaus, nebus organizacija, o tik sudėtinga industrinė sistema.
2. ji yra racionaliai sutvarkyta grupė, nes kiekvienas žino, kokius daarbus reikės dirbti, už ką jis atsako, kas yra vadovas, o kas tik pavaldinys.
3. ji yra patvari grupė, nes priemonės (pastatai, įrengimai, baldai, automašinos ir visa kita, kas yra reikalinga gamybai ar paslaugai suteikti), kurias ji nusipirko, tarnaus ilgai, o tikslai, ku

urių siekia, neįgyvendinami akimirksniu. Įmonės, panašiai kaip gyvas organizmas, gimsta, rutuliojasi ir išnyksta.
Miesto savivaldybė ar seniūnija, mokyklos krepšininkų komanda ar mergaičių choras irgi yra organizacijos, bet mes pagrįstai jų nevadiname įmonėmis. Norint sužinoti kodėl, reikia panagrinėti dar kitas apibrėžimo dalis.
Įmonė yra ekonominė ir savarankiška organizacija, nes:
1. kaip ekonominė organizacija ji skaičiuoja visas savo išlaidas ir pajamas ir siekia, kad liktų pelno – kuo daugiau, tuo geriau. Įvairios labdaros organizacijos pelno nesiekia, todėl jos nėra įmonės.
2. įmonė beveik nepriklausoma. Daugelį uždavinių ji sprendžia pati: ką gaminti ir iš ko gaminti, kam ir po kiek parduoti, kada pradėti darbą ar jį baigti, kiek mokėti darbininkams. Jos nieko neišlaiko – jei nesugebės užsidirbti, turės bankrutuoti.

Įmonių skirstymas

Norint įvertinti šalies ūkio veiklą, planuoti bei palyginti atskirų šalių įmones, panašias įmmones reikia suskirstyti į grupes. Veiklos panašumas nustatomas pagal veiklos paskirtį ir naudojamus išteklius. Veiklos paskirtis gali būti tokia:
· gaminti produktus ir teikti patarnavimus, pvz.: bendrijos, bendrovės, prekybos bei paslaugų firmos;
· teikti ne prekių pavidalo paslaugas, pvz.: įvairios privačios įmonės, teikiančios ne produktus ir ne paslaugas, labdaringos organizacijos, arba pelno nesiekiančios organizacijos;
· paskirstyti pajamas, pvz.: valstybės administracijos centriniai organai – ministerijos, departamentai, savivaldybės, socialinio draudimo įstaigos;
· finansuoti, pvz.: bankai;
· apdrausti, t.y. garantuoti apmokėjimą, kilus rizikai, pvz.: įvairios draudimo bendrovės;
· vartoti, pvz.: namų ūkiai (ir individualios įmonės).
Namų ūkiais laikoma še

eima ar kelios šeimos, taip pat kartu gyvenantys ir bendrą biudžetą turintys giminaičiai, arba kartu gyvenantys ir bendru biudžetu susieti asmenys (nors ir ne giminaičiai).
Ilgą laiką Lietuvos pramonė buvo sukoncentruota didelėse įmonėse. Atkūrus Nepriklausomybę, prasidėjo privatizacija ir įmonių pertvarka. Vis didesnę ekonominę reikšmę įgyja mažos įmonės. Jos yra efektyvesnės, palyginti su didelėmis įmonėmis, kai keičia senus gaminius į naujus, geriau panaudoja darbo jėgą, lengviau skverbiasi į užsienio rinkas.
Smulkaus verslo įmonės Lietuvoje yra perspektyvios. 1994 metais pagrindinės šalies verslininkų veiklos sritys buvo:
prekyba 48,4%
gamyba 37,6%
profesinės, verslo paslaugos 11,7%
gamybos paslaugos 10,5%
buitinės paslaugos 10,2%
poilsio industrija 5,8%
transporto, sandėliavimo paslaugos 5,5%
Ekonomistai ir sociologai nustatė, kad šiuolaikinės ekonomikos sąlygomis būtent smulkus ir vidutinis verslas yra pagrindinis naujų darbo vietų šaltinis. Be to, mažos firmos gali greičiau ir lanksčiau reaguoti į mokslo ir technikos bei technologijos naujoves, jautriai pastebėti rinkos finansinius pokyčius, gana operatyviai tenkinti smulkių serijų ir vienetinės produkcijos gamybos poreikius (kas ypač aktualu), gali geriau naudoti laisvus darbo išteklius, tenkinti pavienių užsakovų pageidavimus, nes jos dažnai būna arčiau užsakovų ir tuo būdu operatyviai užpildo rinką trūkstamomis prekėmis ir paslaugomis.

Įmonės, jų rūšys ir bendrieji jų klausimai

Įmonė – tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis tam tikra komercine – ūkine veikla. Įmonę sudaro medžiaginių, daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas. Taip įmonę apibrėžia Lietuvos Respublikos įmonių įs

statymas. Remiantis šiuo įstatymu, įmonės sąvoka neapima pelno nesiekiančių organizacijų. Valstybės požiūriu yra svarbus veiklos pobūdis. Nuo veiklos pobūdžio priklauso mokesčių ar muitų dydis, leidimas užsiimti ta ar kita veikla:
Įmonė turi teisę užsiimti bet kokia komercine – ūkine veikla, jei Lietuvos Respublikos įstatymai to nedraudžia. Kai kuriai veiklai reikalingos licenzijos. Pavyzdžiui, eksploatuoti gamtinius išteklius, gaminti alų ir nespiritinį vyną, steigti mokymo įstaigas.
Įmonės privaloma tvarka veda apskaitą, turi teisę neviešinti savo komercinės veiklos dokumentų. Įmonę gali steigti vienas arba keli steigėjai. Įmonės steigimo dokumentai yra įstatai, leidimas (licenzija), kvalifikacijos atestatas, žemės sklypo suteikimo aktas ar kiti įstatymais numatyti dokumentai.
Svarbi įmonės charakteristika yra jos teisinė padėtis, arba kitaip sakant, juridinis statusas. Žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsako už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius ištikus nesėkmei. Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių paskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju ir t.t.
Teisėje įmonės savininkas ar valdytojas (įmonininkas) įvardijamas kaip fizinis arba juridinis asmuo.
Fizinis asmuo yra teisės sąvoka, apibrėžianti žmogaus galimybes turėti turtą, užsiiminėti ūkine, komercine veikla, kurti įmones, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti užsiėmimo rūšį ir
r gyvenamąją vietą bei kitokias turtines ir neturtines teises.
Fizinių asmenų statusą turi individualiosios (personalinės), ūkinės bendrijos (tikrosios ir komanditinės (pasitikėjimo)).

Individualioji (personalinė) įmonė (IĮ) nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims (pvz.: šeimos nariams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Paprastai privačių firmų apskaitos knygos yra nepasiekiamos asmenims, tiesiogiai nesusijusiems su firmos veikla. Todėl ne visada įmanoma gauti objektyvią ir tikslią informaciją apie jų veiklą ir finansinę padėtį.
Individualių įmonių trūkumai:
1. individualiosios įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu turtu. Kai kuriose valstybėse turtinė atsakomybė apima ne tik savininko, bet ir jo šeimos narių asmeninį turtą;
2. pagal daugelio šalių įstatymus firmos pavadinimu turi būti įvardytas firmos savininkas;
3. kapitalo ribotumas. Pinigų, kuriais savininkas gali naudotis, yra tik tiek, kiek savininkas turi susitaupęs ar gali pasiskolinti;
4. savininkui mirus nelieka verslo;
5. profesionalios vadybos stoka.
Individualių įmonių privalumai:
1. tai labiausiai paplitusi įmonių forma Vakarų valstybėse, kadangi tokios įmonės lengvai steigiamos ir likviduojamos;
2. jų veiklos nevaržo griežta teisinio reguliavimo sistema;
3. tokioms įmonėms sukurti paprastai nereikia didelių kapitalinių įdėjimų;
4. visas veiklos teikiamas pelnas atitenka savininkui;
5. įmonės savininkas yra pats sau šeimininkas, gali laisvai daryti kokius tik nori pakeitimus;
6. nėra apkrauti jokiais specialiais mokesčiais, kokiais apkraunamos bendrovės.

Pagrindiniai ūkinės bendrijos bruožai:
1. steigimo paprastumas. Bendrija (Vakarų šalyse) gali būti įsteigta be jokių juridinių formalumų. Dviems dalyviams susitarus įsteigti ūkinę bendriją, pastaroji pradeda veiklą;
2. galimybė kiekvienam bendrijos nariui jas atstovauti (komanditinėse bendrijose – tikrajam nariui). Kiekvienas bendrijos narys gali lygiomis teisėmis atstovauti bendrijai, pasirašant bet kokias sutartis ar susitarimus;
3. bendras narių disponavimas bendrijos nuosavybe ir pelnu. Pavyzdžiui, jei vienas iš bendrijos narių perduoda bendrijai namą, tai šis vienodai priklauso visiems bendrijos nariams (komanditinėse bendrijose – tikriesiems nariams).
Keli ūkinių bendrijų pranašumai prieš kitas įmonių organizavimo formas:
1. galimybė sujungti atskirų bendrijos narių kapitalus;
2. galimybė bendradarbiauti įvairių sričių ir skirtingo profesinio pasirengimo specialistams;
3. apmokestinimo pranašumai. Bendrijos pajamos yra prilyginamos jos narių pajamoms ir apmokestinamos kaip fizinių asmenų pajamos;
4. kaip ir personalines įmones, ūkines bendrijas palyginti nesudėtinga organizuoti, joms nereikia mokėti specialių mokesčių.
Bendrijų trūkumai yra šie:
1. ribotas veiklos laikas. Pasitraukus vienam bendrijos nariui iš jos veiklos, bendrija nutraukia savo egzistavimą ir įvykdžius jos nariams projektą, kurio vykdymui bendrija buvo įkurta. Veiklai pratęsti kiekvienu minėtu atveju turi būti kuriama nauja bendrija. (Lietuvos bendrijų įstatyme yra kiek kitokia tvarka, leidžianti minėtai atvejais tęsti bendrijos veiklą);
2. neribota turtinė atsakomybė. Kiekvienas bendrijos narys atsako už jos įsipareigojimus visu turtu;
3. nedideli veiklos mastai ir nedidelis kapitalas nulemia santykinai mažesnį bendrijos veiklos efektyvumą ir galimybes smarkiai didinti kapitalą;
4. bendrijos nariai gali nesutarti dėl firmos valdymo, o tai gresia jos egzistavimui.
Tikroji ūkinė bendrija (TŪB) yra visiškos (neribotos) turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei ūkinei veiklai su bendru firmos vardu. TŪB pavadinime turi būti įvardytas bent vienas narys. Fiziniai asmenys patys dalyvauja firmos reikaluose ir atsako ne tik įdėtu kapitalu, bet ir visu savo turtu. Bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Ūkinė bendrija remiasi visišku jos narių tarpusavio pasitikėjimu. Visi tikrosios ūkinės bendrijos nariai turi teisę atstovauti savo bendrijai sudarant sandėrius (jei įstatuose nėra numatyta kitaip). Tikroji ūkinė bendrija neprivalo skelbti savo ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų. Tais atvejais, kai bendrija negali įvykdyti savo įsipareigojimų, bendrijos nariai materialiai atsako pagal jų tarpusavio susitarimą, o jeigu kuris nors iš bendrijos narių negali išsimokėti, jo nuostolius atlygina visi kiti bendrijos nariai.
Ši forma patogi tada, kai bendrijos narių skaičius nesikeičia. Tačiau jei bent vienas narys išstoja ar reikia priimti naują narį, sutartį tenka įforminti iš naujo pas notarą, ir vėl reikės mokėti registravimo mokesčius.
Komanditinę (pasitikėjimo) ūkinę bendriją (KŪB) sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, kuriems įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. KŪB pavadinime turi būti įvardintas bent vienas tikrasis narys. Bendrijoje turi būti ir bent vienas komanditorius. KŪB turtas atskirtas nuo komanditorių turto, o nuo tikrųjų narių – neatskirtas. Tokios firmos vardu sandėrius gali sudarinėti tik jos tikrieji nariai. Taigi komanditorius iš esmės yra jau akcininkas, o bendrija – pereinamoji forma į akcinę bendrovę. Bendrijos neturi teisės išleisto vertybinių popierių; tai jas skiria nuo akcinių bendrovių.

Juridinis asmuo yra fiktyvus (fizine prasme) asmuo, kuriam suteiktos realaus asmens teisės ir įgaliojimai teisiniams veiksmams atlikti; veikia neribotą laiką, nesvarbu, kiek laiko gyvuoja jam atstovaujantys realūs fiziniai asmenys; jo valia nepriklauso nuo atskirų jį sudarančių fizinių ar juridinių asmenų valios ir gali su ja nesutapti; jo turtas atskirtas nuo jį sudarančių realių (fizinių) asmenų turto; pats atsako už savo prievoles ir įsipareigojimus ir visada tik savo turtu; kaip ir realus (fizinis) asmuo, turi teisę sudaryti sandorius savo vardu; kaip ir realus (fizinis) asmuo, gali būti ieškovas ir atsakovas teisme savo vardu.
Juridinio asmens statusą turi akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės (kai kurios jų gali būti specialios paskirties bendrovėmis); kooperacinės bendrovės; valstybės (savivaldybės) įmonės; investicinės akcinės bendrovės; žemės ūkio bendrovės.

Akcinė bendrovės yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises, kurių įstatinis (nuosavas) kapitalas yra padalytas į dalis – akcijas. Fiziniai ir juridiniai asmenys, įsigiję bendrovės akcijų, tampa jos akcininkais. Bendrovės akcininkai yra jos kolektyviniai savininkai. Akcininkai neatsako savo turtu už bendrovės prievoles prieš kreditorius. Šių įmonių steigimą, veiklą bei likvidumą reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, priimtas 1994m. liepos mėn., ir vėlesni jo pakeitimai.
Skiriamos atviros (viešos) ir uždaros akcinės bendrovės. Paprastai atviros akcinės bendrovės akcininkų skaičius neribojamas (minimalus akcinės bendrovės steigėjų skaičius yra 5 asmenys – akcininkai). Atvirosios akcinės bendrovės akcijos platinamos viešai, parduodamos biržoje. Uždarosios bendrovės akcininkų skaičius ribojamas (minimalus steigėjų skaičius yra 2 asmenys – akcininkai), taip pat ribojamas viešas jos akcijų platinimas bei jų pardavimas biržoje. Pavyzdžiui, uždaros akcinės bendrovės steigėjai gali pasiūlyti įsigyti bendrovės akcijų savo pažįstamiems, draugams ir t.t. neskelbdami apie akcijų pardavimą per masinės informacijos priemones. Atvira bendrovė, išleisdama akcijas į rinką, turi didesnes galimybes (esant lygioms kitoms sąlygoms), negu uždara bendrovė, panaudoti išorinius finansinius šaltinius, kadangi apie jos akcijas per masinės informacijos priemones gali sužinoti kur kas daugiau žmonių
Valstybinės valdžios ir valdymo organai taip pat gali dalyvauti bendrovėje juridinio asmens teisėmis, tačiau jų nominali akcijų vertė negali sudaryti daugiau kaip 50% šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymas numato, kad akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100 tūkstančių litų, o uždarosios akcinės bendrovės kapitalas – ne mažiau kaip 10 tūkstančių litų.
Individualios įmonės ir bendrijos paprastai disponuoja kapitalu, ne didesniu kaip 100 tūkst. dolerių; kapitalu nuo 100 iki 500 tūkst. dolerių disponuoja akcinės bendrovės (korporacijos) ir individualūs savininkai; kapitalu didesniu kaip 500 tūkst. dolerių – dažniausiai tik akcinės bendrovės.
Pagrindiniai akcinės bendrovės pranašumai prieš kitas ūkinių organizacijų formas yra šie:
1. galimybė koncentruoti didelį kapitalą. Nedidelių kapitalų savininkams įnešant savo pajų į akcinės bendrovės turtą, gali būti sukauptas didžiulis kapitalas;
2. ribota akcininkų turtinė atsakomybė;
3. galimybė perduoti teises. Savininko teisė nėra fiksuota akcininkui visiems laikams. Kiekvienas akcininkas gali perduoti arba parduoti savo akcijas, kartu perduodamas visas jų suteikiamas teises;
4. neribotas egzistavimo laikas. Akcinės bendrovės egzistavimo stabilumas garantuojamas tuo, kad pasitraukus vienam arba keletui akcinės bendrovės narių iš veiklos, ši ir toliau egzistuoja: pavyzdžiui, akcininkui mirus, jam priklausantis akcinis kapitalas gali būti paveldimas;
5. valdymo centralizavimas. Vyriausiasis akcinės bendrovės valdytojas yra jos prezidentas. Konkrečioms funkcijoms vykdyti jis gali skirti įvairius vykdytojus, bet galutinis sprendimas visais svarbiausiais akcinės bendrovės valdymo klausimais priima jos prezidentas. Tai padidina valdymo priėmimo operatyvumą;
6. profesionalus valdymas. Akcininkai tiesiogiai nedalyvauja akcinės bendrovės valdyme, o samdo valdymo funkcijoms atlikti profesionalius vadybininkus. Tai nulemia akcinės bendrovės veiklos efektyvumą;
7. mokesčių privalumai. Tam tikrais atvejais pavieniai žmonės gali sumažinti mokesčių naštą, susijungdami į akcinę bendrovę.
Pagrindiniai akcinės bendrovės trūkumai yra tokie:
1. įsteigti akcinę bendrovę sudėtinga ir daug kainuoja. Norint oficialiai įregistruoti akcinę bendrovę bei jos nuostatus dažnai reikia teisininko paslaugų. Daugelis mažųjų firmų išlaidų vengia, todėl kuria personalines įmones arba ūkines bendrijas;
2. didesni mokesčiai. Akcinės bendrovės, būdamos juridiniais asmenimis, apmokestinamos paprastai didesniais mokesčiais negu individualios įmonės ar ūkinės bendrijos, turinčios fizinio asmens statusą;
3. įstatyminiai apribojimai. Akcinių bendrovių veiklą griežčiau reglamentuoja įstatymai bei įvairūs juridiniai aktai negu ūkinių bendrijų veiklą. Pavyzdžiui, norint padidinti bendrovės įstatinį kapitalą, turi būti sušauktas akcininkų susirinkimas. Susirinkimui sušaukti atitinkami įstatymai numato tam tikrą tvarką;
4. atviros akcinės bendrovės praranda teisę į komercinį slaptumą. Įstatymas reikalauja, kad jos teiktų duomenis apie savo finansus ir operacijas kiekvienam besidominčiam. Tokio įstatymo tikslas – informuoti žmones apie bendroves, į kurias jie ketina investuoti pinigus. Ši informacija naudinga ne tik investitoriams, bet ir konkurentams. Dėl to kai kurios akcinės bendrovės pasirenka būti uždarosiomis, o ne atskleisti informaciją, kurią mieliau laikytų paslaptyje.

Valstybinės (vietos savivaldybės) įmonės valstybinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei arba vietos savivaldybei, turi juridinio asmens teises, yra ribotos turtinės atsakomybės. Valstybės ir savivaldybės įmonės turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja turto patikėjimo teisėmis. Jos pagal savo prievoles atsako tik tuo įmonės turtu, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas. Įmonės neatsako už valstybės ir savivaldybės prievoles.

Žemės ūkio bendrovės yra fizinio asmens įsteigta įmonė žemės ūkio gamybinei ir komercinei veiklai. Turi juridinio asmens teises, yra ribotos turtinės atsakomybės. Ją turi sudaryti ne mažiau kaip 2 nariai. Žemės ūkio bendrovių steigimą, valdymą ir veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Žemės ūkio bendrovių įstatymas priimtas 1991m., ir vėlesni jo pakeitimai.

Kooperatinės bendrovės (kooperatyvai) – tai grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, skirtas narių ekonominiams, socialiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika. Kooperatinė bendrovė yra juridinis asmuo, turi ribotą turtinę atsakomybę. Ją sudaro ne mažiau kaip 5 asmenys. Juridinių asmenų skaičius kooperatinėje bendrovėje negali būti didesnis kaip ½ visų narių skaičiaus. Kooperatinių bendrovių ( kooperatyvų), jų sąjungų steigimą, veiklos pagrindus, reorganizavimą, valdymą, kapitalo formavimą, pelno paskirstymą bei likvidavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kooperacijos įstatymas, priimtas 1993m. birželio 1d., ir vėlesni jo pakeitimai.

Naudota literatūra:
1. E.Bagdonas, E.Kazlauskienė. Biznio įvadas. K., 1997m.
2. A.Levinsonas. Akcinės bendrovės steigimas ir valdymas. V., 1990m.
3. Junior Achievement. Taikomoji ekonomika.
4. Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas. 1-2 skirsniai.

Leave a Comment