Bendrosios įmonės

TURINYS

1. Bendra įmonė: esmė ir vieta tarptautinio bendradarbiavimo sferoje
2. Bendros įmonės steigimo tvarka

2.1. Kūrimo prielaidų įvertinimas

2.2. Galimų partnerių parinkimas

2.3. Išankstinės derybos ir įmonės steigimo dokumentų projektai

2.4. Sutarties ir įstatų turinys

2.6. Steigimo dokumentų suderinimas ir įmonės registravimas
3. Bendros įmonės valdymas
4. Bendros įmonės įstatinis fondas
5. Darbas, jo apmokėjimas ir bendros įmonės fondai
6. Apskaita ir atskaitomybė bendroje įmonėje

Išvados
Literatūros sąrašas

-1-
-3-
-3-
-4-

-4-
-5-

-7-
-8-
-10-
-11-
-12-

-16-
-17-

1. BENDRA ĮMONĖ: ESMĖ IR VIETA TARPTAUTINIO BENDRADARBIAVIMO SISTEMOJE

Spartinant ekonominį ir socialinį vystymą, vis didesnę reikšmę įgauna ryšiai su užsienio šalimis. Šiandien jie tapo svarbiu veiks¬niu, garantuojančiu išplėstinės reprodukcijos dinamiškumą, spartesnę mokslo ir technikos pažangą. Plėtojant ta arptautinius ryšius sėkmingiau sprendžiami socialiniai uždaviniai ir, o tai ne mažiau svarbu, padedama suartėti šalims ne tik su adekvačiomis, bet ir su skirtingomis visuomeninėmis santvarkomis.
Platus bendradarbiavimo su kitų šalių firmomis galimybių i panaudojimas, jų patirties ir tarptautinio darbo pasidalijimo tei¬giamų rezultatų perėmimas įgauna vis didesnę reikšmę pasaulinėje ūkininkavimo praktikoje.
Užsienio ryšių poveikis gamybai daugiausia pasireiškia tuo, kad įsigyjamos trūkstamos darbo priemonės, pirmiausia šiuolaikinė technika, įrengimai, naujausia technologija. Esminę reikšme normaliam atitinkamų šakų ir gamybų darbui turi gaunamos iš užsienio arba tiekiamos už žsieniui žaliavos.
Su užsienio ryšių pagalba kai kurios šalys stato pramoninius ir kitus objektus, rengia įvairaus lygio nacionalinius darbuotojus. Ekonominiai bei mokslo ir technikos ryšiai su užsieniu įgalina spartinti mokslo ir technikos pažangą. Tai pasiekiama ne tik įsigyjant naujausią techniką ir te

echnologiją, bet ir derinant veiklą, sujungiant išteklius ir pastangas numatytiems tikslams pasiekti.
Tarptautinė rinka — tai ne tik naujos technikos ir technologijos šaltinis, bet ir patikimas kokybės patikrinimo kriterijus: pre¬kės, įgavusios jos pripažinimą, objektyviai tampa geros kokybės etalonu. Mokslinė techninė ir pramoninė kooperacija įgalina su¬trumpinti šiuolaikinės technikos sukūrimo ir jos gamybos orga¬nizavimo laiką ir su jos pagalba gaminti produkciją, turinčią kur kas geresnes kokybines charakteristikas.
Ekonominių ryšių su užsieniu efektyvumas (laiko ir lėšų tau¬pymas) tapo priemone, spartinančia ekonomikos vystymą, didi¬nančia nacionalinių pajamų prieaugio dalį, skirtą vartojimui. Ry¬šių plėtojimas turi vis didesnę reikšmę sprendžiant tokį svarbų klausimą, kaip liaudies vartojamų prekių ir paslaugų poreikių visapusiškesnis tenkinimas. Prekybiniai ryšiai ir bendradarbiavimas su užsienio šalimis leidžia gauti naudą iš tarptautinio darbo pasidalijimo, gerina šalių tarpusavio santykius, pa asitikėjimą.
Ryšių su užsieniu ekonominiai ir pagaliau politiniai rezultatai galėjo būti geresni, jeigu praeityje būtų visapusiškiau panaudo¬jamos visos galimybės. Pirmiausia tai pasakytina apie užsienio ekonominių ryšių planavimo ir valdymo netobulumą, įmonių ir susivienijimų veiklos detalų reglamentavimą, jų nušalinimą nuo tiesioginių ryšių su užsieniu ir kt.

Užsienio šalių patirtis rodo, kad ekonominių santykių srityje tikslingiau yra plėtoti ryšius, susijusius su didesniu gamybos specializavimu ir kooperavimu, kurti bendras įmones, mokslinius-gamybinius kompleksus.

Sustingimas pasaulinėje socialistinėje rinkoje atspindi neigia¬mus tarpusavio prekybos struktūros, susiklosčiusios pastaraisiais dešimtmečiais, padarinius. Eksporto iš
šteklių, pirmiausia naujų technologijų, mokslui imlios mašinų gamybos produkcijos, geros kokybės plataus vartojimo gaminių ir kt. deficitas neleido pre¬kyboje sumažinti nuostolių, kuriuos lėmė sumažėjusios naftos, duju ir kai kurių kitų žaliavinių išteklių kainos.
Tokia nepalankia situaciją lemia daugelis priežasčių — nacio¬nalinės ekonomikos uždarumas ir vėlesnis įsijungimas į pasaulinę rinka, patirties dirbti joje stoka, konkurencija ir kt. Be abejo, negalima ignoruoti ir politinės sistemos. Šalies vietą pasaulio rinkoje apibūdina ne tiek prekybiniai ryšiai, kiek įsijungimo į gamybinę veiklą mastai.
Būtina ekonominių ryšių su užsieniu praktikoje taikyti naujas, efektyvesnes, lankstesnes bendradarbiavimo formas, garantuojan¬čias įvairių gamybinių santykių suderinimą, bendradarbiavimo stabilumą. Kaip parodė pasaulinė praktika, geriausiai šiuos rei¬kalavimus atitinka mišrios bendrovės, bendros įmonės. Čia skiriamos keturios bendrovių rūšys: 1) paprastoji, kurios dalyviai bendrai tvarko bendrovės -reikalus ir bendrai atsako kreditoriams visu įneštu turtu; 2) pilnoji – dalyviai bendrai verčiasi kokiu nors verslu ir solidariai atsako kreditoriams visu savo turtu; 3) komanditinė – dalis dalyvių yra pilnieji bendrininkai ir atsako kreditoriams neribotai, o kita dalis – komandistai – atsako tik savo įnašais; 4) aprėžtos atsakomybės – dalyviai atsako tik savo įnašais, o pelną skirstosi proporcingai įnašams.

Vakarų ekonominėje terminologijoje vartojamos dvi mišrių (bendrų) įmonių sąvokos: „joint ventures” (bendros rizikos) ir ,,rnixcd companies” (mišrios įmonės). Pirmoji sąvoka yra pla¬tesnė negu mišrios įmonės, nes apima daugelį tarpusavio veiklos rūšių, taip pat ir ko
ontraktinius ryšius tarp firmų.
Apskritai bendrų įmonių sąvoka galima būtų traktuoti kaip tiksliai apibrėžtą ekonominio bendradarbiavimo ryšių formą, ku¬riai būdinga bendras turtas, bendra veikla ir valdymas, bendras pelno ir rizikos dalijimasis.
Užsienyje mišrios bendrijos vadinamos įvairiai: bendrija, kompanija, firma, įmonė, korporacija. Tai priklauso nuo ša¬lyje pasirinktos juridinės terminologijos: JAV — korporacijos, kon¬tinentinėje Europoje — akcinės bendrovės ir t. t. Mūsų nuomone, tokio tipo įmones geriausiai būtų vadinti „bendromis įmonėmis”.
Išvystytose Vakarų šalyse mišrios bendrijos yra seniai prak¬tikuojama kompanijų organizavimo forma. Valstybinės-privačios,
0 vėliau ir tarptautinės bendrijos, jungiančios keliu šalių partnerių kapitalus, yra mišrių bendrijų išeities forma. Ši specifinė kapitalo išvežimo forma įgalina lengviau įsijungti į kitų šalių ekonomiką, visapusiškiau panaudoti savą ir užsienio mokslinį po¬tencialą, gamybines ir finansines galimybes, gauti tam tikras lengvatas.

Bendrų įmonių kūrimo, jų veiklos organizavimo patirties su¬kaupę turime kol kas mažai. Tačiau veiklos pradžią, kūrimą bei veiklą reglamentuojantys dokumentai įgalina teigti, kad bendros įmonės gali būti įvairios. Jos gali būti klasifikuojamos remiantis įvairiais kriterijais. Bene svarbiausias klasifikavimo požymis — veiklos pobūdis. Čia galima būtų skirti gamybinio (pramonė, že¬mės ūkis, statyba) ir negamybinio (turizmas, prekyba, draudimas ir kt.) pobūdžio įmones. Pagal partnerius gali būti skiriamos na¬cionalinės bendros įmonės, kai partneriai yra tos šalies atstovai (gali būti net įvairių nuosavybės formų), ir tarptautinės, kai įmonės partneriai yra iš sk
kirtingų šalių.
Bendrų įmonių kūrimą Respublikoje tikslai gali būti ir dažniausiai yra tokie:
1. Įsigyti (pasitelkti) iš užsienio naujausia techniką ir technologija bei operatyviai ja taikyti gamyboje, nes tai, kas yra gau¬nama tradicinėmis formomis (prekyba, licenzijos, įrengimu pirkimas ir kt.), ne visada yra geriausia, be to, ilgokai diegiama.
2. Perimti užsienio patirtį valdymo, marketingo srityje, su¬vienyti gamybinius pajėgumus, finansinius išteklius ir kt.
3. Didinti eksportą į užsienį, ypač gerinti jo struktūra, panaudoti partnerio žinias ir ryšius.
4. Visapusiškiau tenkinti vietinės rinkos ne tik gamybos priemonių, bet ir plataus vartojimo reikmenų bei paslaugų poreikius.
Tačiau partnerių tikslai gali būti nevienodi. Dabar svarbiausia panaudoti užsienio lėšas, siekti geriau pažinti partnerio vietines sąlygas, jo ryšius, turint tikslą išeiti į partnerio šalies rinka. Partneris suinteresuotas eksportuoti į mūsų rinka arba bendros įmonės pagaminta produkcija realizuoti vietinėje rinkoje ir dažnai: nesuinteresuotas ta produkcija eksportuoti i užsienio rinką. Tuo tarpu mums tai yra labai svarbu dėl daugelio priežasčių. Pir¬miausia dėl to, kad norime gauti valiutos ir kompensuoti užsienio partnerio pelno valiutine dalį. Užsienio partneris neretai orientuojasi ir į tai, mūsų Respublikoje palyginti mažas specialistų ir darbininkų darbo apmokėjimo lygis, o gaunamas grynas pelnas yra arba turi būti didesnis negu panaudojus kapitalą kitoje šalyje ar sferoje.

2. BENDROS ĮMONĖS STEIGIMO TVARKA

Praktiškai bendros įmonės kūrimo procesą sudaro tokie šeši etapai:
1. Išnagrinėjamos ir įvertinamos prielaidos kurti bendrą įmonę.
2. Parenkami galimi partneriai.
3. Organizuojamos derybos kurti bendrą įmonę.
4. Parengiami steigimo dokumentų (sutarties, įstatų, techninio-ekonominio pagrindimo) projektai.
5. Suderinami steigimo dokumentai ir pasirašomi.
6. Atliekami bendros įmonės registravimo darbai.
Visų šių etapų darbai yra reikšmingi, todėl būtina juos detaliau aptarti.

2.1. Kūrimo prielaidų įvertinimas

Darbas, susijęs su bendros įmonės steigimu, pradedamas įvertinant partnerių galimybes organizuoti ir vykdyti gamybą bei realizuoti produkciją konkurencijos sąlygomis. Kur realizuoti produkciją, sprendžia pati įmonė, atsižvelgdama į konkrečią situacija. Ji gali būti realizuojama vidaus, užsienio partnerio ar trečiųjų šalių rinkoje arba atitinkamomis dalimis įvairiose rinkose ir kt. Tačiau reikia turėti galvoje tai, kad, investuodamas kapitalą į bendrą įmonę, partneris tikisi labai apibrėžtos, jam įstatymiškai priklausančios dalies pelno, gauto iš įmonės veiklos. Kaip šiuo atveju gauti konvertuojamą valiutą išmokėti partneriui, apmokėti gamybinį importą ir kt.?
Vadinasi, viena iš prielaidų kurti bendrą įmonę yra ta, kad turi būti garantuoti tokios įmonės atsiskaitymai su užsienio part¬neriais savomis valiutinėmis įplaukomis.
Valiutinių įplaukų šaltiniai gali būti įvairūs: eksportuojant dalį produkcijos, taip pat ir per užsienio partnerio realizavimo tinklą (jeigu jis tuo suinteresuotas); nustatyta tvarka parduodant produkciją, teikiant paslaugas užsieniečiams, gyvenantiems Res¬publikos teritorijoje, arba čia esančioms jų organizacijoms; išmo¬kant užsieniečiams priklausančią dalį produkcijos (savo ir kitų įmonių gamybos) tiekimų sąskaita; parduodant produkciją ar tei¬kiant paslaugas vietos įmonėms ir organizacijoms, turinčioms kon¬vertuojamos valiutos; išeinant į trečiųjų šalių rinką ir kt. Šiuo atveju patenkama į konkurencines sąlygas ir būtina įvertinti įmonės galimybes išsilaikyti toje rinkoje.
Kaip žinoma, svarbus bendros veiklos aspektas yra gauti iš užsienio ir panaudoti savo pažangiausią techniką bei technologiją, o tai ne visada pavyksta. Vadinasi, ir patekti į užsienio rinką bei išsilaikyti joje sunku dėl įvairių priežasčių. Viena iš opiausių mūsų ekonomikos problemų – prasta produkcijos kokybė. Todėl, prieš priimant sprendimus bendros įmonės kūrimo reikia iš anksto įvertinti: numatomos gaminti produkcijos realizavimo ga¬limybes pasaulinėje ir vietos rinkose; kainų kitimo tendencijas; žaliavų gavimo šaltinius, pobūdį, sąlygas; aprūpinimo technika bei technologija galimybes; gamybos organizavimo aspektus (uždaras-atviras technologinis ciklas) ir pagaliau nauda, kuri bus gauta iš bendros veiklos.
Šiame etape reikia parengti numatomos kurti bendros įmonės modelį, apimantį organizacinę struktūrą, gamybinį aprūpinimą, ūkinės-finansinės veiklos ribas, t. y. ribinį kapitalo dydį, taip pat ir užsienio valiutos; darbuotojų, taip pat užsieniečių, skaičių; ga¬mybos apimtį; metinę pelno masę; reikiamų įrengimų parametrus ir kt. Tai reikalinga norint mažiau sugaišti laiko deryboms, svars¬tant nepagrįstus ir neperspektyvius modelius arba įžvelgus nepa¬grįstus partnerio ketinimus. Suprantama, derybų metu parengtas įmonių veiklos modelis gali ir, matyt, turi keistis, nes idealiai sutapti partnerių ketinimai ir galimybės negali.
Priėjus išvadą, kad tikslinga kurti įmonę, reikia parinkti part¬nerį.

2.2. Galimų partnerių parinkimas

Partneriais gali būti valstybė, privačios kompanijos, juridiniai ir fiziniai asmenys, įmonės, organizacijos, kooperatyvai, vals¬tybinis ir privatus kapitalas. Partneriais gali būti įvairios vals¬tybinės ir nedidelės mokslinės techninės firmos ir pan.
Kai galimi partneriai jau žinomi, ieškoma konkrečių kandi¬datų. Juos galima pasirinkti naudojant įvairius informacijos šaltinius: tarptautinių parodų medžiagą, reklaminius firmų prospektus, informaciją iš užsienio prekybos organizacijų, prekybos ir pramonės rūmų, informaciją, gautą asmeninių kontaktų pagrindu, ir kt.

2.3. Išankstinės derybos ir įmonės steigimo dokumentų projektai

Numatytiems kandidatams į partnerius siunčiami pasiūlymai bendradarbiauti, kartu teiraujamasi apie jų dalyvavimo sąlygas, dokumentines žinias apie jų juridinį statusą ir finansinę būklę. Iš būsimo partnerio galima gauti visą informaciją, kuri tiesiogiai susijusi su bendros įmonės kūrimu. Kitokio pobūdžio informacijos jis teikti neprivalo.
Turint atitinkamus dokumentus ir informaciją, galima vesti derybas, kurių metu aptariama organizacinė, gamybinė įmonės struktūra, įnašai, partnerių dalyvavimo pobūdis, įmonės veiklos tvarka ir sąlygos. Šiame etape yra surašomas protokolas, kuris neįpareigoja nė vieno partnerio, jeigu jame konkrečiai nėra su¬tarta ar įsipareigota kuriuo nors klausimu. Derybos gali užtrukti ilgai. Kuo labiau patyrę partneriai, tuo visapusiškiau nagrinėjami konkretūs rengiamų dokumentų punktai.
Kitas derybų etapas — konkrečių bendros įmonės dokumentų aptarimas: sutarties, kuri įgauna juridinę galią; įstatų, kuriuose atsispindi įmonių vidinė struktūra ir valdymo tvarka; suderintų dokumentų pasirašymo laikas ir vieta.
Pasirašytų dokumentų tvirtinimo ir bendros įmonės registra¬vimo tvarka reguliuojama atitinkamais normatyviniais doku¬mentais.

2.4. Sutarties ir įstatų turinys

Esant skirtingiems bendrų įmonių (bendrijų) tipams (papras¬toji, pilnoji, aprėžtos atsakomybės ir kt.), sutarčių ir įstatų vaid¬muo nevienodas. Sutartis dėl bendros įmonės kūrimo — tai dokumentas, nusakantis partnerių santykius įmonės kūrimo, jos veiklos ir likvidavimo procese. Įmonės įstatai — dokumentas, reglamen¬tuojantis vidaus darbo taisykles, įmonės vidaus struktūrą, santykius su jos dalyviais ir trečiaisiais asmenimis. Į sutartį papras¬tai įtraukiami ir pagrindiniai įstatų teiginiai. Partneriai įstatus gali keisti bet kada, savo nuožiūra, tuo tarpu padarius bet kokius pakeitimus sutartyje, reikia įmone perregistruoti.
Esant sutarčiai dėl pilnosios bendrijos, įstatai gali būti ne¬rengiami. Esant sutarčiai dėl paprastosios ar aprėžtos atsako¬mybės bendrijos, reikalinga ir sutartis, ir įstatai (registracijos metu).
Dabar galiojantys juridiniai aktai nėra pakankamai efektyvus organizuoti bendras įmones ir reguliuoti jų veiklą. Šalys turi di¬deles teises kurdamos steigimo dokumentus. Tačiau dėl žinomų priežasčių užsienio partneriai šioje srityje yra sukaupę didelę patirtį ir tokių dokumentų rengimo rezultatai ne visada yra nau¬dingi pradedančiam vietiniam partneriui. Todėl sutartyje būtina įrašyti, kad, ją pasirašius, visos ankstesnės sutartys ir įsiparei¬gojimai neturi galios. Taigi atitinkamas sutarties parengimo lygis yra svarbus pagrindas įgyvendinti abiejų partnerių tikslus. Su¬tartis dėl bendros įmonės nebūtinai gali būti vienintelis jos funk¬cionavimo pagrindas. Bendra įmonė gali būti sukurta pasirašius daugelį papildomų sutarčių („sutarčių paketą”), susijusių su pa¬grindine sutartimi dėl bendros įmonės.
Sutartyje turėtų atsispindėti tokie pagrindiniai momentai:
1. Įvadinė dalis (preambulė). Joje nurodomos aplinkybės, dėl kurių sudaroma sutartis, motyvai, tikslai. Nurodomi teisiniai do¬kumentai, kurių pagrindu sudaroma sutartis.
2. Bendros įmonės pavadinimas. Po įmonės pavadinimo nu¬statomas jos tipas, kurį apibrėžia atitinkama formulė — „įmonė su aprėžta atsakomybe”. Įmonės pavadinimas neturi kartoti kitų įmonių, įtrauktų į prekybos rejestrą, pava¬dinimo ir turėtų būti vienareikšmiškai suprantamas jos veiklos šalyse.
3. Įmonės įkūrimo vieta. Tai rodo jos registracijos vieta.
4. Įmonės veiklos sfera. Vadovaujantis dabar galiojančiais . normatyviniais aktais, įmonių veiklos sfera neribojama.
5. Dalyviai ir jų adresai. Nurodomas kiekvieno dalyvio, pasi¬rašančio sutartį, oficialus pavadinimas, juridinis statusas, adresas,: Pateikiami trumpi dalyvių pavadinimai (įmonė, kombinatas, susi¬vienijimas, firma, bankas ir kt.). Jie ir vartojami tolesniame sutarties tekste.
6. Bendros įmonės įstatinis fondas (kapitalas). Po to jis gali būti papildomas iš pelno, gauto iš ūkinės veiklos. Kai kurie autoriai mano, kad įmonei reikalingas ne įstatinis fondas, kuris gali nuolat keistis ir tuo nulemti juridiniu požiūriu neigiamus įmonės veiklos padarinius (steigėjai už įmonės įsipareigojimus neatsako; pasikeitus įstatiniam fondui, reikia keisti sutartį ir įstatus, t. y. praktiškai likviduoti įmonę ir kurti naują; sumažėjus įstatiniam fondui, kreditoriai gali teisme pranešti, kad įmonė bankrutavo, ir reikalauti ją likviduoti; bankas, teikdamas paskolą, domisi ne įstatiniu fondu, kuris kinta, o paskolininko kapitalo dydžiu ir kt.), bet kapitalas, kurio dydis yra tiksliai fiksuotas tvirtinimo ir registracijos metu.
Įstatinio fondo (kapitalo) pradinį dydį nulemia įmonės veik¬los pobūdis, partnerių galimybės ir galimybės pasitelkti finansa¬vimo šaltinius iš šalies. Praktiškai jo dydis priklauso nuo pa¬grindinių fondų ir apyvartinių lėšų apimties poreikio įmonės veik¬los pradžioje. Konkrečių dalyvių dalis bendroje įnašų apimtyje nustatoma dalyvių susitarimu, t. y. nereglamentuojama, tačiau, atsižvelgiant į dalies dydį (proporcingai), skirstomas pelnas. Da¬lyviai įnašus gali įnešti per metus, todėl sutartis turi tiksliai reglamentuoti įnašų dalį ir laiką.
Įnašų formos yra įvairios: pastatai, įrenginiai, įrengimai, kitos materialinės vertybės, teisė, naudotis žeme, vandeniu, kitais gam¬tiniais ištekliais, teisė į tam tikrą turtą, įvertinant dalyvių šalių valiuta bei laisvai konvertuojama valiuta.
Dalyvių įnašai į įstatinį fondą daromi remiantis kontraktais, ne vėliau kaip per mėnesį pasirašius sutartį. Juos sudarant, pasi¬telkiamos šalių atitinkamos užsienio prekybos organizacijos.
Už įrengimus, medžiagas ir kitą turtą, kurį užsienio partneris įveža į mūsų šalį kaip įnašą, nereikia mokėti muito mokesčio.
Bendros įmonės partneriai pagal susitarimą turi teise visiškai ar iš dalies perduoti tretiesiems asmenims savo dalį.
7. Bendros įmonės valdymo organai, jų formavimo tvarka, vei¬kimo laikas, vykdomų funkcijų nomenklatūra, kompetencija.
8. Įmonės personalo komplektavimas, priėmimo-atleidimo ir darbo apmokėjimo, socialinių-kultūrinių paslaugų teikimo tvarka, santykiai su profsąjungos organizacija.
9. Partnerių teisės ir pareigos. Bendros įmonės dalyvių teises galima būtų suskirstyti taip: a) sudaryti įmonės aukščiausią valdymo organą; b) gauti pelną pagal jam priklausančią dalį; 2.5 c) likviduojant įmonę, gauti savo turto dalį, kai bus patenkinti visi kreditorių reikalavimai.
Kaip žinoma, bendra įmonė yra juridinis asmuo ir savo vardu gali sudaryti sutartis, pirkti ir parduoti, būti ieškove ir atsakove teisme, visiškai savarankiškai organizuoti savo ūkinę veiklą ir kt. Bendros įmonės dalyviai į jų ūkinę veiklą nesikiša ir už jų įsipareigojimus neatsako. Aukščiausias bendros įmonės valdymo organas yra įmonės valdyba (taryba). Jos narius renka bendros įmonės dalyviai. Įmonės valdyba iš savo tarpo renka įmonės generalinį direktorių. Juo gali būti tiek užsienio, tiek mūsų šalies pilietis. Nuo jo sugebėjimų priklauso veiklos sėkmė.

Bendros įmonės dalyviai turi tik vieną pareigą — įnešti numatytą kapitalo dalį. 10. Sutarties galiojimo laikas. Bendros įmonės veikimo laikas įstatymais nereglamentuojamas. Tačiau ribotas veikimo laikas gali negarantuoti įmonės augimo stabilumo. Jeigu sutartyje veiklos laikas nenurodytas, laikoma, kad ji funkcionuos 15 metų. Metai pradedami skaičiuoti vienais metais vėliau, negu buvo priimtas sprendimas įkurti įmonę.
11. Bendros įmonės likvidavimas. Tai reguliuoja steigimo dokumentuose nustatyta tvarka, taip pat nutarus Respublikos Ministrų Tarybai, jeigu įmonės veikla neatitinka tų tikslų ir uždavinių, kurie numatyti jos steigimo dokumentuose.
12. Kiti klausimai, kuriuos tikslinga įtraukti į sutartį.
Be įstatyminiuose aktuose ir normatyviniuose dokumentuose nurodytų punktų apie bendrų įmonių veiklos reguliavimo tvarką sudarant sutartį, tikslinga būtų papildomai aptarti tokius momentus: konkretizuoti kitų (rizikos, paskirstymo, ekonominio skatinimo ir kt.) fondų sudarymo faktą, tvarką, dydį; gryno nepaskirstyto pelno panaudojimą; valiutą, kuria užsienio darbuotojas savo pajamų dalį perves į užsienį; paslapčių saugojimo; tiekimo-realizavimo; tarpusavio ginčų sprendimo, force majeure (nepaprastos aplinkybės) ir kt. klausimus. Sutartis sudaroma lietuvių baze 5 ir užsienio partnerio kalbomis.
Bendros įmonės įstatuose turi atsispindėti įmonių veiklos objektas ir tikslai, kūrimo vieta, dalyviai, įstatinis fondas (kapitalas) ir partnerių dalys jame, jo formavimo tvarka, įmonės valdymo organų struktūra, sudėtis ir kompetencija, sprendimų priėmimo forma tvarka, klausimai, kurie gali būti sprendžiami vienbalsiai, taip pat įmonės likvidavimo tvarka. Įstatuose gali būti aptarti ir kiti klausimai, apibūdinantys įmonės veiklos ypatybes ir neprieštaraujantys Respublikos įstatymams.

2.6. Steigimo dokumentų suderinimas ir įmonės registravimas

Bendros įmonės partneriai, parengę steigimo dokumentų projektus – sutartį, įstatus bei techninį-ekonominį pagrindimą, turėtų juos pasirašyti. Kad neiškiltų neaiškumų, papildomų svarstymų, sutarties ir statų tekstai turėtų būti suderinti su atitinkama organizacija iki jų pasirašymo. Įmones ir organizacijos anksčiau de¬rindavo su atitinkamomis ministerijomis..
Steigimo dokumentus iš užsienio partnerio pusės pasirašo tas, kuris gali firmos vardu pasirašyti kontraktus. Iš Respublikos part¬nerio pusės juos turėtų pasirašyti įmones ir kontroliuojančios valiutines įplaukas, kompetentingas atstovas. Si įmone ar organizacija taptų garantu, jei Respublikos partneris nevykdytų įsipareigojimų užsienio partneriui.
Pirminių derybų metu, aptarus bendros įmonės kūrimo vietą, jos valdymo klausimus, sprendžiama įmonės registracijos vieta, o tai savo ruožtu nusako ir sutarties pasirašymo vietą. Atsižvelgiant į tai, kad įvairiose šalyse yra skirtingos muito taisyklės, darbo įstatymai, apmokestinimo režimas ir kita, sutarties regist¬racijos vieta gali turėti esminę reikšmę partnerių interesams, įmonės veiklai.
Sukurta Respublikos teritorijoje bendra įmonė, įsigaliojus jos steigimo dokumentams, turi būti užregistruota. Ji įgauna juri¬dinio asmens teises nuo registracijos momento. Sukūrus bendrą įmonę, skelbiama spaudoje.
Registracija atliekama pateikus raštišką pareiškimą ir tokius dokumentus:
— atitinkamos žinybos sutikimą;
— notaro patvirtintas steigimo dokumentų (sutarties ir įstatų) kopijas.
Kuriant bendrų įmonių filialus, reikia pateikti bendros įmonės steigimo dokumentus ir filialo įstatus, kuriuos tvirtina bendros įmonės aukščiausias organas.
Finansų ministerija gali iš steigėjų pareikalauti ir kitų doku¬mentų: techninio-ekonominio pagrindimo, pažymų apie steigėjus (žinių apie jų finansinę būklę).
Paprastai sutartis įsigalioja įregistravus steigimo dokumentus, jų registracijos data yra ir įmonės registracijos data.
Užregistruotai įmonei išduodama atitinkama pažyma, kuri turi būti grąžinama ją likviduojant.
Bendra įmonė turi informuoti Finansų ministeriją apie stei¬gimo dokumentų pasikeitimus.

3. BENDROS ĮMONĖS VALDYMAS

Bendros įmonės valdymo tvarką bei organų struktūrą regla¬mentuoja steigimo dokumentai.
Bendrai įmonei vadovauti sudaromi tokie valdymo organai: aukščiausias, vykdomasis ir kontroliuojantis. Valdymo struktūra atitinka tarptautines normas, tačiau jos variantą partneriai gali pasirinkti patys. Aukščiausias bendros įmonės valdymo organas yra taryba (valdyba), į kurią įeina įmonės dalyvių atstovai ir bendros įmonės generalinis direktorius bei jo pavaduotojai, atsto¬vaujantys įmonės steigėjams. Tarybos (valdybos) narių skaičių nustato bendros įmonės dalyviai tarpusavio susitarimu. Kiekvie¬nas iš dalyvių taryboje (valdyboje) turi vieną balsą ir yra atsto¬vaujamas vieno asmens (gali būti konsultuojamas jo ekspertų), kuris savo įgaliojimus privalo patvirtinti pateikdamas mandatą. Šis gali būti išduodamas neribotam laikui arba vienam, konkre¬čiam tarybos posėdžiui. Mandatas, išduotas neribotam laikui, juri¬diškai galioja iki to laiko, kol jis raštiškai dalyvio neatšauktas. Paprastai pirmus dvejus metus tarybos posėdžiai vyksta kiek¬vieną ketvirtį, vėliau — du kartus per metus bendros įmonės įkū¬rimo vietoje arba šalių — dalyvių sutartoje vietoje.
Tarybos posėdžių pirmininku eilės tvarka renkami sutarties šalių dalyviai. Pirmininko įgaliojimai tęsiasi iki kito posėdžio. Praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai reikia sukviesti neeili¬nius tarybos posėdžius darbo tvarka.
Neeilinius tarybos posėdžius gali kviesti tarybos pirmininkas savo iniciatyva arba pareikalavus kiekvienam bendros įmonės da¬lyviui, generaliniam direktoriui arba jo pirmajam pavaduotojui. Teisę siūlyti svarstyti atitinkamus klausimus taryboje turi šalių dalyvių atstovai, bendros įmonės generalinis direktorius, jo pir¬masis pavaduotojas, revizijos komisijos pirmininkas ir filialų, tu¬rinčiu juridinio asmens teises, vadovai.
Tarybos sprendimai teisiškai pagrįsti tik tada. kai posėdyje dalyvauja visi dalyviai (arba pateikus jo mandatą).
Tarybos sprendimas gali būti priimtas ir apklausa, jeigu visi dalyviai pateikia sutikimą raštu ar telegrafu.
Tarptautinėje praktikoje įprasta skirti ir rezervinius tarybos narius, kurie tarybos posėdžiuose dalyvauja be sprendžiamojo bal¬so. Tačiau, kai jie susipažįsta su įmonės veiklos specifika, Vėliau į tarybą jie gali būti įtraukiami kaip pilnateisiai nariai.
Taryba išklauso pranešimą apie praėjusių metų ir pirmojo pusmečio rezultatus, įplaukas laisvai konvertuojama valiuta, at¬skaitymus iš pelno, pelno dydį ir kitus įmonės veiklos klausimus. Tarybos priimti sprendimai atsispindi protokole, kurį pasirašo jos juridiniai dalyviai. Posėdžių protokolai tarybos nustatytu laiku pateikiami dalyviams.
Taryba turi teisę priimti sprendimus visais bendros įmonės veiklos klausimais. Daugeliu atvejų nustatoma, kad išimtinai jos kompetencijai priklauso:
— metinio balanso tvirtinimas;
— įmonės įstatų pakeitimas;
— įmonės veiklos pagrindinių krypčių nustatymas ir jos planų bei ataskaitų apie jų vykdymą tvirtinimas;
— prireikus įstatinio fondo dydžio pakeitimas;
— klausimų, susijusių su filialų ir atstovybių steigimu bei veiklos nutraukimu, sprendimas;
— pareigų paskirstymas įmonių dalyviams atstovams;
— generalinio direktoriaus, jo pirmojo pavaduotojo ir pava¬duotojų paskyrimas ir atleidimas prieš laiką, taip pat jų darbo apmokėjimo ir skatinimo klausimų sprendimas;
— revizijos komisijos narių skyrimas ir atleidimas, jot ata¬skaitų ir išvadų tvirtinimas;
— dalyvių indėlių ir įnašų į įstatinį fondą dydžio, tvarkos ir laiko nustatymas;
— metų pabaigoje likusių įplaukų laisvai konvertuojama va¬liuta paskirstymas dalyviams proporcingai jų įstatinio fondo daliai;
— sprendimų gauti kreditus, didesnius negu 10% įstatinio fon¬do, priėmimas;
— klausimų, susijusių su dalyvių išėjimu, įmonės veiklos nu¬traukimu, aptarimas;
— likvidacinės komisijos sudėties sudarymas, jos narių sky¬rimas ir atšaukimas, baigiamosios ataskaitos tvirtinimas.
Sutartyse gali būti numatyta ir išimtinė šalių kompetencija, susijusi su marketingo, prekybos ir produkcijos, realizuojamos vie¬tinėje (partnerio ar trečiųjų šalių) rinkoje, kainų strategijos ren¬gimu; tos produkcijos rūšių ir išorinių parametrų nustatymu; įmo¬nės aprūpinimu medžiagomis, žaliavomis, produkcijos komponentais ir įrengimais iš trečiųjų šalių; gaminamos produkcijos kontrole ir kt.
Dalį klausimų taryba gali pavesti spręsti vykdomajam valdy¬mo organui — direkcijai, kurią sudaro generalinis direktorius, jo pirmasis pavaduotojas ir pavaduotojai. Juos taryba gali skirti tam tikram laikui (2—4 metams) su teise įgaliojimus pratęsti. Beje, direkcijos sudėtis gali būti ir kitokia. Tiek tarybos pirmininkas, tiek įmonės generalinis direktorius ir jo visi pavaduotojai gali būti ir Respublikos, ir užsienio šalių piliečiai.
Praktikoje dažniausiai generalinis direktorius ir jo pirmasis pavaduotojas tiesiogiai pavaldūs tarybai ir vienodai atsako už įmonės veiklą ir jiems skirtų funkcijų atlikimą. Jie abu garantuoja įmonės einamųjų ir perspektyvinių planų, tarybos sprendimų vyk¬dymą, pateikia reikiamas ataskaitas. Generalinis direktorius ir jo pirmasis pavaduotojas disponuoja įmonės turtu, taip pat ir pini¬gais, gali sudaryti sutartis atsižvelgdami į tokias ribas, kurias nustato taryba. Jie atstovauja įmonei santykiuose su kitomis įmo¬nėmis ir valstybinėmis organizacijomis pagal savo kompetenciją. Jiems pavedama spręsti įmonės vidaus tvarkos (įmonės struktūra, etatai) klausimus, paskirstyti produkciją šalims dalyvėms bei tre¬čiosioms šalims ir kt.
Sprendžiant kai kuriuos klausimus, būtina turėti išankstinį ta¬rybos sutikimą. Daugiausia dėl paskolų ir kreditų, kurių suma viršija įmonės tarybos nustatytą limitą, gavimo, kreditų ir paskolų teikimo; kapitalinių investicijų, kurių suma viršija tarybos numa¬tytą sumą; turto pirkimo įmonei ir jo pardavimo; žemės sklypų nuomos; dalyvio dalies ir pajaus pirkimo-pardavimo; įvairių juri¬dinių ir komercinių operacijų, atliekamų įkūrėjų su bendra įmone; bendros įmonės sutarčių ir įsipareigojimų, kurių trukmė viršija tarybos nustatytą laiką, o suma — nustatytą limitą ir kt.
Kontroliuojantis įmonės veiklą organas yra revizijos komisija. Jos pirmininką ir narius skiria taryba pasiūlius bendros įmonės dalyviams. Revizijos komisijos narių skaičių nustato taryba. Ji taip pat tvirtina jos pirmininką ir šios komisijos galiojimo laiką. Už savo veiklą komisija atsiskaito tarybai ir pateikia jai ataskai¬tas apie atliktas revizijas, taip pat išvadas dėl metinių ataskaitų. Taigi bendros įmonės valdymo sistema turi sujungti pažangius tarptautinio menedžmento elementus, glaudų partnerių bendra¬darbiavimą sprendžiant svarbiausius įmonės organizacinius-gamybinius bei techninius-ekonominius klausimus, nes tik tokiu at¬veju galima garantuoti sėkmingą bendros įmonės funkcionavimą.
Kiekviena bendra įmonė turi savo valdymo struktūra, sukurta atsižvelgiant į jos gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų apimtį, pobūdį, ryšių sistemą ir kitus gamybinius techninius bei ekonominius veiksnius.
Konkrečių struktūrinių valdymo padalinių etatų sąrašą tvir¬tina generalinis direktorius ir jo pirmasis pavaduotojos.

4. BENDROS ĮMONĖS ĮSTATINIS FONDAS

Respublikos teritorijoje sukurta, vadovaujantis galiojančiais įstatymais, bendra įmonė yra juridinis asmuo. Ji turi teisę savo vardu sudaryti sutartis (kontraktus), įsigyti turtines ir asmenines teises ir atsakyti už jas, būti ieškovu ir atsakovu teisme bei ar¬bitraže. Už savo įsipareigojimus įmonė atsako visu jai priklau¬sančiu turtu.
Bendra įmonė, vykdydama eksporto-importo operacijas, susi¬jusias su jos finansinę-ūkine veikla, turi teisę suderinti su part¬neriais jos gaminamos produkcijos kainas, sudaryti kontraktus apmokėti importuojamą produkciją savo ar skolintomis valiuti¬nėmis lėšomis arba kompensuoti savo pagaminta produkcija.
Įmonė įgauna juridinio asmens teisę ją užregistravus Finansų ministerijoje. Savo veikloje, jeigu kita nenumatyta tarpvalstybi¬niais ar tarpvyriausybiniais susitarimais, ji vadovaujasi Respub¬likos įstatymais, taip pat steigimo dokumentais.
Bendra įmonė neatsako už jos dalyvių įsipareigojimus, o da¬lyviai — už įmonės įsipareigojimus.
Bendra įmonė gali kurti šalyse dalyvėse ir trečiosiose šalyse savo filialus ir atstovybes. Šie padaliniai veikia vadovaudamiesi savo įstatais. Filialai gali būti juridiniais asmenimis arba nebūti, tuo tarpu atstovybės juridinio asmens teisių neturi ir veikia įmo¬nės vardu. Jeigu filialas turi juridinio asmens teises, jis neatsako už įmonės įsipareigojimus, kaip ir įmonė neatsako už filialo įsi¬pareigojimus.
Bendros įmonės dalyviai turi teisę dalyvauti įmonės valdyme ir gauti jiems priklausomą pelno dalį atsižvelgiant į įstatuose numatytą tvarka, be to, gauti reikiamą informaciją apie įmonių veikla, turtinę padėtį, siūlyti svarstyti atitinkamus klausimus taryboje, o likviduojant įmonę, pervesti jiems priklausančią įstati¬nio fondo dalį į savo šalį.
Savo ruožtu bendros įmonės dalyviai privalo visokeriopai jai padėti: įnešti savo dalį ir papildomus įnašus į įstatinį fondą va¬dovaudamiesi įstatais ir įmonių tarybos sprendimais, atlikti kitas funkcijas, kurias numato įstatai, taip pat padėti įmonei vykdyti savo funkcijas, nors tai detaliai gali būti ir neaptarta įstatų tekste.
Išeities pozicija bendrai įmonei pradėti ūkinę-finansinę veiklą yra įstatinio fondo (kapitalo) sudarymas. Įstatinis fondas — tai pagrindinis ir apyvartinis kapitalas įvairiomis formomis: pastatai įrenginiai, įrengimai, kitos materialinės vertybės, teisė naudotis žeme, vandeniu, kitais gamtos ištekliais, pastatais, įrenginiais, įrengimais, kita turtinė teisė (taip pat panaudoti atradimus), pinigai šalių — bendros įmonės dalyvių valiuta ar laisvai konvertuojama valiuta. Partnerius domina ne tik materia¬liniai įstatinio fondo elementai (tai, be abejo, yra labai svarbu), bet ir įstatinio fondo vertinė išraiška bei kiekvieno partnerio dalis, nes pagal įstatinio fondo dalį bendros įmonės dalyviai gauna jiems priklausomo pelno dalį. Beje, savo įstatinio fondo dalį dabar nustato patys dalyviai, anksčiau galioję šių dalių apribojimai pa¬naikinti.
Įnašų elementų dydis vertine išraiška formuojamas sutartinių kainų, įvertinant pasaulinės rinkos ar užsienio prekybos kainas, pagrindu. Šiuo požiūriu dalyviai turi didelę laisvę ir dirva paro¬dyti savo komercinius sugebėjimus ir juos plėtoti.
Mokesčiai už išteklius gali būti vienkarčiai arba pastovūs visa veiklos laikotarpį ir yra vietinio partnerio įnašas į įstatinį fondą. Jis už juos moka vietiniam finansų organui iš savo pajamų dalies arba iš paskolų.
Žemė, vanduo, miškai ir kiti ištekliai suteikiami naudotis lai¬kinai už tam tikrą mokestį. Nuomos sąlygas numato Respublikoje galiojantys įstatymai ir savo ruožtu jos nurodomos ir steigimo dokumentuose.
Mokesčio už išteklius forma gali būti žemės kainos pavidalu, atskaitymai naujoms žemėms panaudoti, rentos mokesčiai, kelmų mokestis už mišką ir kt.
Naujų pastatų, įrenginių, inžinerinių komunikacijų, sociali¬nės ir gamybinės infrastruktūros objektai įvertinami remiantis naujų, analogiško pobūdžio objektų, pastatytų Respublikoje už¬sienio statybos organizacijų, verte. Veikiančių objektų vertė ma¬žinama atsižvelgiant į galiojančius amortizacinius atskaitymus. Dalyvių įnešamų įrengimų vertė nustatoma remiantis prekių rinkos kainomis, t. y. remiantis konkretaus sandėrio kaina, kurią moka užsienio prekybos organizacija už eksporto-importo ope¬racijas.
Bendros įmonės normaliai veiklai reikalingas ne tik pagrindi¬nis, bet ir apyvartinis kapitalas. Jis gali būti išreikštas rubliais, laisvai konvertuojama valiuta. Gali būti pateikiama ne tik pini¬gine išraiška, bet ir žaliavomis bei medžiagomis, kurios reikalin¬gos pradinei veiklai. Už įrengimus, medžiagas ir kitą turtą, kurį užsienio partneris įveža į Respubliką kaip įstatinį fondą, nereikia mokėti muito mokesčio.
Įnašus į įstatinį bendros įmonės fondą dalyviai daro kontraktų pagrindu. Juos sudaro šalių dalyviai, pasitelkdami savo šalių ati¬tinkamas užsienio prekybos organizacijas. Tokie kontraktai suda¬romi ne vėliau kaip per 30 dienų dalyviams pasirašius įstatus. Bendros įmonės taryba išduoda atitinkamus pažymėjimus apie dalyvių indėlių sumas.
Įstatinis įmonės fondas gali būti papildomas iš ūkinės veiklos procese gauto pelno, o prireikus, jeigu nuspręs įmonės taryba, – iš dalyvių papildomų įnašų proporcingai jų įstatinio fondo daliai.
Bendros įmonės dalyviai neturi išskirtinių teisių į konkrečius objektus, sudarančius įmonės turtą, taip pat ir j objektus, kuriuos dalyviai įnešė indėlio forma.

5. DARBAS, JO APMOKĖJIMAS IR BENDROS ĮMONĖS FONDAI

Bendroje įmonėje, be Respublikos piliečių, gali dirbti ir užsie¬niečiai. Respublikos piliečių darbo apmokėjimo sąlygas, darbo ir poilsio režimą, socialinį aprūpinimą ir draudimą bendroje įmo¬nėje reguliuoja vietos įstatymai. Šios normos taikomos ir užsienio piliečiams, išskyrus jų darbo apmokėjimą, atostogas ir pensinį aprūpinimą. Tai yra reguliuojama sutartimis su kiekvienu užsie¬nio piliečiu atskirai. Sutartyse atsispindi atostogų suteikimo tvar¬ka, atskaitymų pensijoms ir medicinos aptarnavimui sistema, dar¬bo užmokesčio dydis ir kt. Užsienio specialisto darbo užmokesčio dydis priklauso nuo gamybos sąlygų, jo atliekamų funkcijų. Jį nustato pati įmonė. Užsieniečių gaunamas darbo užmokestis ap¬mokestinamas Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Nepanau¬dotą darbo užmokesčio dalį užsienio pilietis gali pervesti užsienio valiuta į savo šalies banką. Be to, bendrų įmonių užsienio perso¬nalui taikomos muito lengvatos.
Respublikos ir užsienio piliečių socialiniam draudimui, taip pat vietos piliečių pensiniam aprūpinimui bendros įmonės daro atskaitymus į valstybinį biudžetą remdamosi tarifais, nustatytais įmonėms ir organizacijoms, įnašai užsienio piliečių pensiniam ap¬rūpinimui pervedami į atitinkamų šalių, kuriose jie nuolat gyvena, fondus tų šalių valiuta.
Samdos, atleidimo, materialinio skatinimo klausimus sprendžia pati įmonė. Bendros įmonės suteiktas butas ir kitos paslaugos užsienio piliečiui yra apmokamos vietine valiuta.
Bendros įmonės direkcija privalo pasirašyti kolektyvinę sutartį su esančia įmonėje profsąjungos organizacija. Joje turi atsispin¬dėti darbo kolektyvo socialinio vystymo klausimai vadovaujantis atitinkamais Respublikos įstatymais ir atsižvelgiant į įmonės veik¬los ypatybes.
Natūralu, kad darbo apmokėjimo klausimas yra vienas iš svar¬biausių įmonės darbuotojams. Darbo apmokėjimo šaltiniai yra darbo užmokesčio fondas ir materialinio skatinimo fondas.
Darbo užmokesčio fondo formavimas bendroje įmonėje turi savo specifiką. Jos esmę sudaro tai, kad pareigų nomenklatūra nėra centralizuotai reglamentuojama ir įmonė ją nustato sava¬rankiškai. Atlyginimai nustatomi taip pat savarankiškai, priklau¬somai nuo pareigų svarbos ir vaidmens įmonės ūkinei veiklai bei gamybos sąlygų. Analogiškai ir darbininkų darbo apmokėjimas nereguliuojamas tarifiniais-kvalifikaciniais žinynais bei tarifine lentele. Jis priklauso nuo jų darbo pobūdžio ir nuo lėšų, kurias įmonė gali skirti darbo apmokėjimui, apimties.
Įstatyminiais aktais nereglamentuoti nei konkrečių fondų pa¬vadinimai, arba tikslinė paskirtis, nei jų sudarymo tvarka, išsky¬rus rezervinį fondą. Į jį pelno atskaitymai yra privalomi iki tol, kol šio fondo suma pasiekia 25% įstatinio fondo. Tačiau aišku, kad kiekviena įmonė turi turėti atitinkamas vystymosi perspekty¬vas, kurios neįmanomos be atitinkamų fondų bei tikslios jų suda¬rymo tvarkos. Tai bendros įmonės personalo ekonominio skatini¬mo, įmonės materialinės techninės bazės plėtojimo ir pan. fondai. Todėl įmonių steigimo dokumentuose tai turėtų būti tiksliai nustatyta.
Įmonių steigimo ir veiklos patirtis parodė, kad tikslinga su¬daryti tokius fondus (be rezervinio): amortizacinių atskaitymų; gamybos, mokslo ir technikos vystymo; materialinio skatinimo bei socialinių-kultūrinių priemonių. Aišku, prireikus gali būti sudaromi ir kiti fondai

6. APSKAITA IR ATSKAITOMYBĖ BENDROJE ĮMONĖJE

Vadovaudamasi galiojančiais pagrindiniais įstatyminiais ak¬tais, bendra įmonė veda buhalterinę, operatyvinę ir statistinę ap¬skaitą ir rengia valstybinėms įmonėms nustatyta tvarka buhal¬terinę atskaitomybę. Už apskaitos vedimo tvarka ir apskaitos bei atskaitomybės tikslumą jos atsako įstatymo numatyta tvarka.
Laikydamasi bendrų metodologinių apskaitos principų ir atsi¬žvelgdama į gamybinės ūkinės veiklos pobūdį, įmonės dydį, ap¬skaitos metodus, naudojamus užsienio partnerio šalyje, bei kitus specifinius momentus, bendra įmonė gali savarankiškai pasirinkti buhalterinės apskaitos formą bei informacijos apdorojimo tech¬nologiją.
Skiriamos tokios buhalterinės apskaitos stadijos — etapai.
Pirma, ūkinių operacijų dokumentavimas. Jis apima ūkinių operacijų kontrolę, jų kiekybinį įvertinimą ir registravimą pirmi¬nių apskaitos dokumentų, patvirtinančių tų operacijų buvimą, pa¬grindu. Pirminei apskaitai naudojami tipiniai dokumentai, suda¬romi lietuvių ir užsienio partnerio ar net trečiosios šalies kalba (jeigu tai numatyta steigimo dokumentuose).
Antrame etape sisteminama ir grupuojama apskaitinė infor¬macija, o jos formos ir konkretūs registrai nustatomi atsižvel¬giant į buhalterinės informacijos valstybinės atskaitomybės siste¬mos reikalavimus. Buhalterinė apskaita apibendrinama remiantis bendru buhalterinės apskaitos sąskaitų planu. Bendros įmonės buhalterinės apskaitos sąskaitų planas iš esmės atitinka esamą sąskaitų planą, tačiau yra ir atitinkamų skirtumų dėl apskaitos organizavimo ypatybių.
Specifinių operacijų apskaitai bendros įmonės, suderinusios su Finansų ministerija, į buhalterinės apskaitos sąskaitų planą gali įtraukti papildomas sintetines sąskaitas, panaudodamos tam laisvus sąskaitų kodus (numerius), taip pat savarankiškai-įtrauk¬ti, tikslinti, išbraukti ar sujungti kai kurias subsąskaitas.
Pirmo ir antro etapo metu buhalterijos aparato darbuotojai atlieka vidinės ūkinės veiklos kontrolę. Jos metu tikrinama, ar patikima buhalterinė informacija ir ar atitinka nustatytas apskai¬tos vedimo normas.
Trečiame etape sudaroma statistinė atskaitomybė ir buhalte¬rinis balansas vadovaujantis atitinkamos savarankiškos valstybi¬nės ir valstybinės akcinės įmonės tvarka.
Įmonės buhalterinę apskaitą veda dviguba sistema, sudaro ketvirtinius ir metinius balansus. Buhalterinė atskaitomybė — tai ataskaitinio laikotarpio finansinės-ūkinės veiklos rodiklių sistema. Ji apima balansą, atspindintį esamas lėšas ir jų sudarymo šalti¬nius, ataskaitas apie finansinius rezultatus (pelno, įplaukų, fondų, rezervų, tikslinio finansavimo lėšų ir kt.).
Rengiant buhalterines ataskaitas ir balansus, turi būti visa¬pusiškai atvaizduotos visos ūkinės operacijos, pinigų, pagrindinių priemonių (fondų), materialinių vertybių ir atsiskaitymų inven¬torizacijos rezultatai.
Aptarsime kai kuriuos pagrindinių balanso straipsnių speci¬finius momentus.
A. Kapitaliniai įdėjimai, pagrindinės priemonės (fondai), amortizacija. Pagrindinės priemonės (fondai) atspindimos pra¬dine verte, kuri padengiama įtraukiant amortizacinius atskaitymus pagal nustatytas normas. Nusidėvėjimas atspindimas atskirame balanso straipsnyje.
Teisė naudotis žeme, vandeniu, kitais gamtos ištekliais, taip pat pastatais, įrenginiais balanse atspindima pradine verte.
B. Žaliavos, medžiagos, gatava produkcija ir prekės. Žaliavos, pagrindinės ir pagalbinės medžiagos, kuras, pirkti pusfabrikačiai ir komplektavimo gaminiai, atsarginės dalys ir kitos materialinės vertybės balanse atspindimos faktine savikaina, o gatava produk¬cija — faktine gamybos savikaina.
Įmonėse iš tikinės veiklos galutinio rezultato — pelno sudaro¬mi ekonominio skatinimo, rezervinis ir kiti fondai. Ataskaitose jie parodomi atskiru straipsniu.
C. Įstatinis ir specialūs fondai. Įstatinį fondą (steigimo kapi¬talą) sudaro dalyvių įnašai. Jis gali būti papildomas iš pelno arba, jeigu tai numatyta sutartyje, iš dalyvių papildomų indėlių. Įstatinio fondo indėliais gali būti pastatai, įrenginiai, kitos mate¬rialinės vertybės, teisė naudotis žeme, vandeniu, kitais gamtiniais ištekliais, pastatais, įrenginiais, įrengimais, taip pat kitos turtinės teisės (įskaitant išradimų panaudojimą, „know how”), bendros įmonės dalyvių pinigai šalių dalyvių valiuta.
Bendrų įmonių buhalterinės atskaitomybės ypatybes lemia ga¬liojantys normatyviniai aktai, apibrėžiantys turto rūšių ir įsipa¬reigojimų įvertinimo tvarką; pagrindinių fondų, prekinių-materialinių vertybių, pinigų ir atsiskaitymų, inventorizacijos organiza¬vimo, taip pat išaiškintų buhalterinės apskaitos duomenų ir faktinių vertybių skirtumų reguliavimo tvarką; atitinkamų sumų rezerva¬vimą; turto, trūkumų, nuostoliu, skolų ir debitorinio įsiskolinimo nurašymą nuo balanso; ataskaitų pateikimo laiką ir adresus, pa¬keitimus ir pataisymus ataskaitose.
Metinė buhalterinė atskaitomybė yra privaloma visoms bend¬roms įmonėms, veikiančioms Respublikos teritorijoje. Atsižvel¬giant į konkrečių įmonių veiklos specifiką ir suderinus su atitin¬kamais organais, gali būti daromi pakeitimai.
Buhalterinės atskaitomybės formas, kurios yra patvirtintos bendros įmonės steigimo dokumentuose (mėnesio, ketvirčio ar kito atsiskaitymo laikotarpio, išskyrus metų), nustato pačios bendros įmonės, remdamosi savo poreikiais organizuoti valdymą ir kont¬roliuoti veiklą. Bendra įmonė pati rengia vidinio atsiskaitymo formas, reikalingas operatyviam vadovavimui ir sprendimams pri¬imti.
Be privalomos valstybinės atskaitomybės, yra speciali atskai¬tomybės forma „Bendros įmonės ataskaita”. Ji turi būti pateikta ne vėliau kaip 15 dieną pasibaigus atsiskaitymo laikui vietiniam statistikos organui ir ministerijai ar žinybai, priėmusiai sprendimą kurti bendrą įmonę.
Ataskaitą sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje „Produkcijos ga¬myba” parodoma produkcijos gamyba rūšimis natūrine išraiška. Dalyje „Darbas” pateikiamas bendros įmonės darbuotojų skai¬čius ir darbo užmokestis, taip pat ir mūsų šalies piliečių. Dalyje „Eksportas, importas, prekių ir paslaugų realizacija vietinėje rin¬koje” pagal prekes, paslaugas ir šalis parodoma eksporto, importo (valiutiniais rubliais) suma, realizavimas vietinėje rinkoje. Rengiamos ketvirtinės, pusmečio, 9 mėnesių, me¬tinės ataskaitos.
Bendros įmonės, įsteigtos Respublikos teritorijoje, metinį bu¬halterinį balansą ir ataskaitas pateikia kiekvienam bendros įmo¬nės dalyviui tvarka, kurią reguliuoja steigimo dokumentai; finansų organams tvarka, kurią nustato Finansų ministerija; bankams, atliekantiems jų kreditinį aptarnavimą. Ketvirtinių buhalterinių balansų ir ataskaitų pateikimo būtinumą įmonės dalyviams regu¬liuoja steigimo dokumentuose numatyta tvarka, o valstybinio val¬dymo organams — jiems tarpininkaujant.
Konkrečios bendrų įmonių apskaitos formos daugeliu atvejų priklauso nuo to, su kokiomis šalimis jos yra įsteigtos. Kuriant bendras įmones su socialistinių šalių dalyviais, rimtesnių proble¬mų šioje srityje praktiškai neiškildavo, nes daug klausimų — termi¬nai, jų samprata dėl žinomų priežasčių (ilgalaikiai gamybiniai ir moksliniai ryšiai) traktuojami vienodai arba panašiai. Kitaip yra steigiant bendras įmones su Vakarų ar besivystančių šalių dalyviais, nes mes praktiškai nesusipažinę su tų šalių apskaita ir atskaitomybe, netgi skirtingai traktuojamos pagrindinės bu¬halterinės apskaitos sąvokos ir terminai.
Bendra įmonė privalo sudarytas metines buhalterines ataskai¬tas pateikti patikrinti ir gauti raštišką patvirtinimą, kad jos suda¬rytos teisingai. Tai atlieka ūkiskaitinė auditorinė organizacija, kuri patikrina buhalterinės apskaitos vedimo tvarką, kaip laiko¬masi galiojančių įstatymų, steigimo dokumentų nuostatų dėl finansinės-ūkinės veiklos, ar apskaitos duomenys tiksliai atspindi bendros įmonės padėtį.
Auditorius turi teisę pareikalauti visų buhalterinės apskaitos dokumentų, prireikus išimti iš kasos pinigų likutį, atlikti prekių, pagrindinių priemonių ir kitų vertybių inventorizaciją. Patikrinus išduodama auditorinė išvada apie buhalterinės apskaitos vedimo teisingumą, ataskaitų patikimumą. Tai taip pat pridedama prie ataskaitos.
Patikrinimo rezultatai dokumentuojami ir įforminami aktu, kurį pasirašo auditorius, bendros įmonės direktorius ir vyr. bu¬halteris.
Auditorinė išvada pateikiama ir finansų organui, kūnam bend¬ra įmonė moka pelno mokestį.
Auditorines ir konsultacines paslaugas bendroms įmonėms tei¬kia specializuota akcinė bendrovė. Ji atlieka komercinės ir finansinės-ūkinės veiklos analizę ir patikrinimą, rengia pasiūlymus gerinti ūkinę veiklą, konsultuoja veiklos ir apmokestinimo, buhal¬terinės apskaitos, vidinės finansinės kontrolės organizavimo, už¬sienio prekybos sutarčių sudarymo ir kitais klausimais.
Šios paslaugos yra mokamos. Finansinės-ūkinės veiklos revi¬zijos gali būti atliekamos ir šalių susitarimu.
Ketvirtame apskaitos proceso etape analizuojama įmonės ūkinė veikla, o gauti rezultatai panaudojami rengiant planus, priimant konkrečius sprendimus valdymo klausimais. Bendros įmonės ūkines-finansinės veiklos rezultatai gali būti vertinami pagal tokius rodiklius: produkcijos gamybos apimtį, tenkančią vietiniam part¬neriui (nustatoma pagal indėlių dalį arba pagal tvarką, numa¬tytą steigimo dokumentuose); pelno sumą, tenkančia vietiniam partneriui (nustatoma aukščiau minėta tvarka); vidine rentabi¬lumo normą; produkcijos gamybos, darbo našumo kilimo tempus bei kitus techninius-ekonominius rodiklius.

IŠVADOS

Pasitelkti užsienio naujausią techniką ir technologiją bei operatyviai ją taikyti gamyboje, perimti užsienio sukauptą patirtį valdymo, marketingo srityse, suvienyti gamybinius pajėgumus, finansinius išteklius – visa tai turėtų būti šiuolaikiškos, perspektyvios įmonės siekiai. Būtent tokių idealų siekimo pasekmėse buvo sukurtos bendrosios įmonės. Be visų šitų privalumų bendrųjų įmonių kūrimas įgalina, atveria galimybes didinti eksportą į užsienio šalis, visapusiškai tenkinti vietinės rinkos ne tik gamybos priemonių, bet ir plataus vartojimo reikmenų bei paslaugų poreikius. “Užkariauta” tarptautinė rinka – tai netik naujos technikos ir technologijos šaltinis, bet ir patikimas kokybės patikrinimo kriterijus: prekės įgavusios jos pripažinimą, objektyviai tampa geros kokybės etalonu. Bendrųjų įmonių steigimas nėra labai komplikuotas reiškinys, žinoma susiduriama su papildomos problemomis, kurios nekiltų kuriant pvz. individualias įmones, tačiau tokia įmonės forma įgalina lengviau įsijungi į kitų šalių ekonomiką, visapusiškiau panaudoti savą ir užsienio mokslinį potencialą, gamybines ir finansines galimybes, gauti tam tikras lengvatas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. A.Milašiūnas; J.Tamulevičius; J.Žvinklys

“Bendų įmonių ekonomika” – 1990m
2. B.Edvardas

“Bendrų įmonių su užsienio kapitalu kūrimas” – 2002m

Leave a Comment