ĮMONĖS PELNAS
TURINYS:
1. Įvadas2. Kaštų ir pajamų srautai.3. Investicijos ir gamybos atnaujinimas.4. Pinigų srautų prognozavimas.5. Monopolija ir oligopolija.6. Mokesčiai rinkliavos ir kitos lengvatos.7. Kaip apsidrausti nuo verslo nutrūkimo rizikos.8. Išvados.
1.Įvadas
Alternatyvieji kaštai yra rezultatas, kurį užtikrina geriausia išteklių panaudojimo alternatyva. Tai kaštai, kurie gali atsirasti perskirstant išteklius kitos produkcijos gamybai. Priimant optimalų sprendimą, reikia gerai apskaičiuoti atitinkamus kaštus, jei sprendimas yra susijęs su vartojimu, gamyba ar investavimu. Optimalusis sprendinys – tai sprendinys, maksimizuojantis arba minimizuojantis tikslo funkciją. Optimalumo terminas reiškia, kad sprendimo pasekmės buvo palygintos su visų galimų alternatyvų pasekmėmis. Iš to išplaukia, kad optimalus sprendinys reiškia geriausią pasirinkto tikslo variantą. Maksimalus pasiekto konkretaus tikslo lygis matuojamas atitinkamai: pelnas, nacionalinės pajamos, ilgaamžiškumas ir kt. Pelnas ekonomiškai vertinant – tai bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų, kurie apima alternatyviuosius gamybos kaštus, skirtumas. Buhalteriškai skaičiuojant pelną jis skirsis nuo ekonominio paskaičiavimo. Į buhalterinį pelno skaičiavimą neįtraukiami spėjamieji kaštai – palūkanos, atlyginimas gamybos išteklių tiekėjams, iš kitų organizacijų; naudojimasis gamybos ištekliais – kapitalu, darbu, – tiekiamas pačių savininkų; grynosios įplaukos firmos savininkams už kapitalo tiekimą ir riziką; atlyginimas verslininkams už už gamybos organizavimą, naujos produkcijos gamybą, riziką ir t.t.. Taigi ekonominis pelnas arba nuostolis parodo ar turimus išteklius apsimoka naudoti dabartinei veiklai plėtoti. Ekonominį pelną įmonės gauna ne visada. Dažnai jų veiklos rezultatas yra normalusis pelnas. Normalusis pelnas yra tai, ką įmonė uždirba, kai ekonominis pelnas yra lygus nuliui. Tokiu atveju visi įmonėje veikiantys gamybos veiksniai tik padengia savo alternatyviuosius kaštus. Taigi tai, ką vadiname normaliuoju pelnu, faktiškai nėra pelnas, o tik nuosavo darbo ir verslumo atlyginimas. Kai jie kompensuojami tokiu dydžiu, kad sulaikomi nuo perėjimo į kitą šaką, sakoma, kad gaunamas normalusis pelnas. (Mikroekonomika/ V.Gavelis ir kt. Vilnius, 2000. Psl.143). Pagrindinis kiekvienos įmonės tikslas yra pasiekti kuo geresnių darbo rezultaų ir užtikrinti kuo didesnį pelną. Pabandysim apžvelgti pagrindinius aspektus, kurie turi džiausią įtaką įmonės pelningumui. Taip pat panagrinėsime, kaip galima išvengti nuostolių, susidarančių ne tik nuo pačios įmonės veiklos , bet ir nuo nenumatytų įvykių.Apžvelgsime kokių priemonių imasi valstybė reguliuoti įmonės veiklą ir tuo pačiu jos pelną.
2. Kaštų ir pajamų srautai
Įmonės gamybos procesas dažnai trunka daug laikotarpių. Tam tikro laikotarpio sąnaudos duoda srautą paslaugų, gaunamų vėlesniais laikotarpiais. Pavyzdžiui, įmonės pastatytas gamyklos pastatas gali tarnauti 50 ar daugiau metų. Taigi vieno laikotarpio sąnaudos padeda gaminti prekes kitais laikotarpiais ateityje. Šiuo atveju reikia įvertinti kaštų ir pajamų srautai laiko atžvilgiu. Tam tinka dabartinės vertės būdas. Jei žmogus gali skolintis ir skolinti finansų rinkose, tai palūkanų norma leidžia apibrėžti vartojimo kainą skirtingais laikotarpiais. Įmonės gali patekti į tokias pat finansų rinkas, todėl lygiai taip pat galima naudoti palūkanų normą įvertinant investavimo sprendimus. Daugelis didelių įmonių yra akcinės bendrovės, išduodančios akcijų sertifikatus, liudijančius akcinės bendrovės dalies nuosavybę. Pagal šias akcijas tam tikru metu akcinė bendrovė išmoka dividendus, kurie yra įmonės pelno dalys. Akcinės bendrovės nuosavybės dalys perkamos ir parduodamos akcijų biržoje. Bendra firmos vertė akcijų biržoje parodo dabartinę laukiamo pelno srauto vetrę (Hal R.Varian/ Mikroekonomika, Vilnius 1999, psl.294). Bet kurios įmonės metinės veiklos pobūdį rodo apibendrintas pelno rodiklis. Tačiau šis rodiklis neatspindi giluminės įmonės veiklos analizės. Įmonei prekių paklausa rūpi tik tiek, kiek ji gali užtikrinti pajamas. Yra skaičiuojamos vidutinės, bendrosios ir ribinės pajamos. Įmonei aktualiausias klausimas yra , kiek įmonė gali pagaminti ir parduoti prekių, siekiant gauti didžiausias bendrąsias pajamas. Kai paklausos kreivė yra horizontali linija, tada bendrosios pajamos yra proporcingos parduotų prekių vienetams. Esant paklausai absoliučiai neelastingai, kad ir kiek bus didinama prekės kaina, paklausos kiekis nekinta. Prekių bus parduodamas tas pats kiekis, bet tai yra išimtiniai atvejai. Tai gali būti narkotikų kainos ir kt. panašūs atvejai, kai žmogus neturi pasirinkimo ir perka prekes už bet kokią kainą. Tai nereiškia, kad bendrosioms pajamoms didinti nėra ribų. Pasiekus tam tikrą tašką bendrosios pajamos ima mažėti. Bendrųjų pajamų pokytį parodo ribinės arba papildomos pajamos, kurias gauna įmonė, pardavusi papildomą produkcijos vienetą arba jų siuntą.. Kitaip tariant, ribinės pajamos parodo bendrųjų pajamų pokytį pasikeitus pardavimų apimčiai. Taigi, kol paklausa elastinga kainai, ribinės pajamos yra teigiamas dydid ir įmonė gauna didėjančias bendrąsias pajamas. Esant neelastingai paklausos kreivei, ribinės įmonės pajamos tampa neigiamos ir ima mažėti bendrosios įmonės pajamos. Įmonės pelnui didžiausią įtaka turi prekių paklausa, o ji priklauso nuo labai daug aplinkybių. Viena iš jų prekių pakausos sezoniškumas. Norint išsiaiškinti prekių pakalausos sezoniškumą neužtenka nagrinėti metinius pardavimų rezultatus. Jis išryškėja tik imant prekių pardavimo duomenis kiekvieną mėnesį atskirai. Esant sezoniškoms prekėms jų gamybos stabdyti arba laikyti sandėliuose ir laukti kada pirkėjai jas nupirks neapsimoka. Dažnai tokios prekės parduodamos už mažesnę kainą, išvengiant sandėliavimo išlaidų. Tokiu būdu gaunamos pajamos, kurios užtikrina tolesnę gamybą ir pelną. Prekių paklausai ir tuo pačiu įmonės pelnui įtakos turi ir gamybos cikliškumas, tai yra gamybos padidėjimas arba nuosmukis. Verslo svyravimai yra neišvengiami. Jei tai apima visą krašto ūkį, įmonė negali būti izoliuota. Ji yra integruota į bendrą krašto ūkį ir išgyvena gamybos padidėjimą ar nuosmukį.
Prekės gyvavimo laikas skirstomas į keturias stadijas: 1) atsiradimas, 2) spartus paklausos didėjimas, 3) branda, 4) laikas, kai reikia nutraukti jos gamybą ir pardavimą.. Prekės atsiradimo stadijoje įmonės pelnas sunkiai nuspėjamas. Spartaus prekės paklausois didėjimo laikotarpiu įmonė gauna didžiausią pelną. Paklausos brandos stadijoje rinka ir vartojimas vis labiau prisotinamas. Prekių pirkimas priklauso nuo gyventojų pajamų. Kai vartojimas prisotinamas naujos kokybės prekių, joms paklausa ir tuo pačiu įmonės pelnas, didėja tuo pačiu tempu, kaip didėja gyventojų skaičius. Jei neatsiranda naujos prekės pakaitalo, tai paklausos brandos stadija gali tęstis labai ilgai. Tačiau šiuolaikinių technologijų dėka taip būti nebegali. Prekių gyvavimo laikotarpis vis trumpėja. Įmonės didžiausią pelną gauna parduodamos tik naujų prekių modelius. Todėl jos , kad nereikėtų pasenusių prekių parduoti žemomis kainomis arba iš viso neparduoti privalo greitai reaguoti į naujoves. Jos turi arba keisti gamybos technologijas arba iš viso sustabdyti gamyba, kol dar nepatyrė nuostolių. Pasiekus tam tikrą gamybos ribą, gamybos veiksnių efektyvumas ima mažėti. Optimalus gamybos veiksnių atnaujinimas pasiekiamas, kai ribinės pajamos iš gamybos veiksnio lygios jo pirkimo išlaidoms (Z.Lydeka.Vilnius, 2001. Firmos ekonomikos pagrindai. 116 psl.). Per ilgesnį laiko tarpą gamybos apimtis gali būti didinama keičiant visus gamybos veiksnius, taigi visi gamybos veiksniai gali tapti kintami. Ilgu laikotarpiu nėra fiksuotų kaštų. Ilgas laikotarpis tai santykinis dydis, kuris priklauso nuo gamybos technologijos, gamybos koncentravimo laipsnio, prisiimtų finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Samprata ilgas laikotarpis visoms įmonėms bus nevienodas, nes jis priklauso nuo daugelio veiksnių. Pvz.: nuo laikotarpio per kurį galima pertvarkyti įmonės gamybą, patalpas ar pan. Gamybos pertvarkos laikotarpiu svarbiausia yra parinkti tokią pertvarkymų kryptį bei priemones, kurios leistų pagaminti būtiną produkcijos kiekį su mažiausiomis gamybos išteklių sąnaudomis., kurios užtikrintų minimalų įmonės pelną. Kad ir kokio dydžio įmonė būtų, ji ateityje gali plėstis. Stebėjimai rodo, kad kuo didesnė įmonė, tuo ji užtikrina mažesnius gamybos kaštus. Nors pradžioje susidaro didesni vidutiniai gamybos kaštai, bet po to jie ima mažėti. Kai jie pasiekia minimalų tašką, ima didėti. Jei leidžia paklausa, didėjant gamybai, pradeda didėti trumpo ir vidutnio periodo kaštai, ir įmonei yra pats laikas persiorientuoti į stambesnę gamybą. Stambioje įmonėje sumažėja valdymo išlaidos produkcijos vienetui pagaminti. Taip tokia įmonė gali panaudoti specializacijos pranašumus, segmentuoti rinką, pasirinkti patikimus žaliavų tiekėjus. Gali samdyti aukštos kvalifikacijos specialistus, panaudoti naujausias technologijas. Stambios įonės gali gauti didesnes kredito sumas, sukaupti daugiau kapitalo. Galų gale gaunama gamybos masto ekonomija organizuojant gamybą. Skaičiuojant mažiausius kaštus produkcijos vienetui pagaminti, esant kintamiems gamybos veiksnių deriniams, atsižvelgiant į įmonės ribojimus, kurie yra nelygiareikšmiai, naudojamas tiesinis programavimas. Tiesinis programavimas pradėtas naudoti JAV po Antrojo pasaulinio karo aktyvinant oro pajėgų veiklą. Jis gana greitai paplito sprendžiant vadybines firmų problemas. Tam įtakos turėjo kompiuterių atsiradimas bei plėtra. Visų pirma šis metodas buvo panaudotas siekiant minimizuoti transportavimo išlaidas. Įmonės veikloje beveik nėra problemų, kurias galima būtų spręsti be apribojimų. Yra riboti gamybos ištekliai, rinkos perkamasis pajėgumas ir t.t. Tokiu atveju paprastos ar nesudėtingos regresijos nepakanka, tenka pasinaudoti tiesiniu programavimu. Jo esmė yra ta, kad surandamas kampas, kuris tenkina ribojimo sąlygas ir užtikrina didžiausią pelną firmai gaminant vieną arba daugiau skirtingų produktų. (Z.Lydeka, B.Drilingas/ Firmos ekonomikos pagrindai. Vilnius 2001.psl.150).3. Investicijos ir gamybos atnaujinimas. Visi įmonės įgyvendinami tikslai priklauso nuo investicijų. Dėl jų didėja įmonės turtas, tobulėja technika ir technologija, gerėja produkcijos kokybė, mažėja kaštai, didėja pelnas, stiprėja jos konkurencinis pajėgumas prekių rinkoje. Įmonė, kuri nesirūpina gamybos atnaujinimu, anksčiau ar vėliau priversta palikti rinką. Siekiant išlaikyti nuolat stiprėjančias pozicijas prekių rinkoje, įmonės turi numatyti tvarkytinus gamybos barus, statyti naujas ir jau veikiančias įmones, pirkti brangesnius , bet ilgiau tarnaujančius, ar pigesnius , bet trumpesnį laiką dirbančius įrengimus, turėti nuosavas ar išnuomotas patalpas ir t.t. Šie klausimai sprendžiami kapitalo investicijomis. Investiciniai sprendimai bei jų įgyvendinimas yra sudėtingas ir rizikingas dalykas. Lėšos yra investuojamos ilgam laikotarpiui. Prieš investuojant reikia numatyti, kokia prekė ar paslauga gali turėti paklausą ateityje, koks gali būti tokios paklausos kiekis, numatyti verslo ciklą – pakilimą ar nuosmūkį.. Jeigu bus gamybos pakilimas, didės gyventojų pajamos, jų perkamoji galia, daugiau bus perkama prekių. Investicijos bus naudingos įmonei. Jei pastačius naują įmonę ar išplėtus senos pajėgumus prasidėtų gamybos nuosmūkis, investuotojai patitų didelius nuostolius. Vis dėlto rizikuoti apsimoka – kuo daugiau rizikuojama, tuo didesnio pelno gali tikėtis įmonė. Priimti ar ne investicinį projektą dažniausiai sprendžiama pasinaudojant esamos vertės skaičiavimo principu. Investiciniai sprendimai yra susiję su pajamų srautu, kuris išeina iš einamojo periodo ribų. Pasirenkant alternatyvius investicinius projektus visada reikia nustatyti skirtumą tapr pajamų, gautų šiuo metu ir pajamų , kurios bus gaunamos po tam tikro laiko.. Nesunku suvokti, kad pinigai, gauti dabar, gali tenkinti einamuosius gamybinius ir asmeninius poreikius. Pinigai, gauti vėliau – būsimas reikmes. Dabarties ir ateities tarpe gali įsiterpti tam tikri įvykiai ir bet kuris praleistas laiko tarpas yra susijęs su tam tikra rizika. Metų pradžioje paskolinti pinigai už tam tikras palūkanas, metų pabaigoje padidėja tų palūkanų normos dydžiu. Tačiau metų pabaigoje gautos piniginės pajamos turi mažesnę vertę. Dabartinė būsimų pajamų vertė tai piniginės sumos, kurios gaunamos ateityje vienkartiniu mokėjimu arba periodiškai gaunamų įplaukų srove, išreikšta dabartine verte. Būsimų piniginių įplaukų skaičiavimas dabartine verte yra diskontavimas.
Metodo esmė, privalumai bei taikymo galimybės. Diskontuotų pinigų srautų metodas yra laikomas pačiu universaliausiu verslo vertinimo metodu, todėl yra plačiausiai taikomas išsivysčiusiose Vakarų šalyse. Šiuo metodu verslas ar jo dalis vertinamas kaip objektas, iš kurio tikimasi gauti seriją pinigų srautų. Metodo pagrindą sudaro būsimų pinigų srautų dabartinės vertės suradimas arba diskontavimas. Galima išskirti šiuos pagrindinius diskontuotų pinigų srautų metodų etapus: 1. Vertinimo momento nustatymas; 2. Būsimų pinigų srautų prognozavimas; 3. Individualios diskonto normos įvertinimas; 4. Būsimų pinigų srautų diskontavimas; 5. Būsimų pinigų srautų dabartinės vertės nustatymas; 6. Nefunkcionuojančių įrengimų įvertinimas bei galutinės verslo vertės nustatymas.Pagrindiniai diskontuotų pinigų srautų metodo privalumai yra šie: atspindi aktyvų sugebėjimą, duoti pajamas; leidži įvertinti išorinės aplinkos riziką; įvertina visus laukiamus pinigų srautus; pasižymiuniversalumu. Skirtingi verslo vertinimo metodai taikytini tam tikroms, pasižyminčioms konkrečiomis charakteristikomis, situacijoms. Kitaip tariant, visuomet yra konkrečiai situacijai geriausiai tinkantis verslo vertinimo metodas. Parenkant verslo vertinimo metodą svarbiais kriterijais laikomas įmonės tipas pagal jos nuosavybės struktūroje dominuojančius materialius bei nematerialius aktyvus, įmonės dydis bei amžius, ūkio šaka, kurioje funkcionuoja įmonė ir kiti veiksniai. Be to, pasirenkant verslo vertinimo metodą, atsižvelgiama į galimybę gauti reikalingą pradinę informaciją (mažiausiomis laiko bei piniginėmis sąnaudomis), nes verslo vertinimas remiantis netinkama, pasenusia ar nepatikima informacija, sąlygos klaidingų rezultatų gavimą. Diskontuotų pinigų srautų metodas naudotinas vertinant veikiančias ir artimiausioje ateityje veiksiančias įmones, t.y. tuomet, kai galima remtis įmonės veiklos tęstinumo principu. Juk diskontuotų pinigų srautų metodu vertinama įmonė kaip būsimų pinigų srautų šaltinis. Taigi jau iš anksto daroma prielaida, kad įmonė veiks ir ateityje. Diskontuotų pinigų srautų metodas gali būti įvairiai modifikuojamas, kuo geriau pritaikant jį konkrečiai situacijai, t.y. vietoj pinigų srautų galima naudoti grynąjį pelną, dividendus, palūkanas, kupono mokėjimus, nuomos mokesčius ir pan., todėl šiuo metodu yra vertinamos ne tik įmonės bei investiciniai projektai, bet ir įvairių ūkinių veiklų efektyvumas, finansinių instrumentų bei operacijų pelningumas.Taigi diskontuotų pinigų srautų metodas pagrįstai laikomas universaliausiu verslo vertinimo metodu.Ilgalaikė įmonių patirtis, mokslininkų pastangos davė tam tikrų rezultatų parengiant metodus, kurie leidžia su didesne ar mažesne paklaida numatyti kai kurių ekonominių procesų eigą, vienos ar kitos priemonės pasėkmes. Ekonominės rizikos priežasčių grupės gali būti dviejų rūšių – objektyvios ir subjektyvios. Subjektyvios rizikos priežastys gali būti paaiškintos neatitikimu tarp neribotų verslo dalyvių norų ir ribotų jų galimybių bei siekimu šį neatitikimą įveikti. Rinkos dalyviams suteikiamos dvi galimybės – laimėti ir gauti pelną arba pralaimėti ir patirti nuostolius. Jeigu nebūtų galimybės prarasti, pralaimėti, tai visi įmonės sprendimai būtų nerizikingi. Taigi įmonė gali rinktis arba mažą didelių pajamų tikimybę (didelę riziką), arba didelę mažų pajamų tikimybę (mažą riziką). Verslo dalyvių pasirinkimas rizikuoti ar nerizikuoti priklauso nuo daugybės aplinkybių. Be verslo dalyvių rizikos, kaip ir be konkurencijos, verslas negali būti pakankamai efektyvus. Kaip žinoma, verslo efektyvumas – tai siekimas gauti didžiausią pelną su mažiausiomis išlaidomis. Vadinasi , verslo efektyvumas lemia rizikingus verslininkų veiksmus bei sprendimus. Kai įmonės vadovai priima sprendimą, susijusį su ateitimi, ateities nežinomybė paverčiama tikimybe, kad sprendimas įmonei bus naudingas ar nenaudingas. Priimant sprendimus, įmonė daugiau ar mažiau rizikuoja, tačiau ji orientuojasi į tai, kad tas pasiūlymas įmonei veikiau bus naudingas , o nenaudingas. Kuo didesnė tikimybė, kad bus teisingai numatyta, tuo mažesnė priimamo sprendimo rizika.4. Pinigų srautų prognozavimas Verslo vertinimas diskontuotų pinigų srautų metodu grindžiamas verslo (investicinio projekto) projektuojamais pinigų srautais. Šie srautai rodo būsimas investicijas bei veiklos pajamas ir išlaidas. Vienas atsakingiausių ir sudėtingiausių verslo vertinimo momentų laikomas būsimų pinigų srautų prognozavimas artimiausių penkerių metų laikotarpiui.Pelnas, rodomas Pelno (nuostolio) ataskaitoje parodo tik įmonės veiklos efektyvumą, tačiau neparodo įmonės pinigų judėjimo grynąją forma. Pinigų judėjimas yra atsietas nuo pajamų uždirbimo ir sąnaudų patyrimo, taigi grynojo pelno rodiklis dažniausiai nesutampa su to paties ataskaitinio laikotarpio grynųjų pinigų srautu. Įmonės grynųjų pinigų srautas labai priklauso nuo pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo. Kuo didesnė nusidėvėjimo atskaitymų norma, tuo mažesnis pelnas, tačiau šie atskaitymai nereiškia piniginių išlaidų, kaip kiti sąnaudų staraipsniai. Didėjant nusidėvėjimui, mažėja grynasis pelnas, o dėl mažėjančios mokesčių sumos, didėja firmos pinigų srautas (Finansų ir investicijų valdymas/ A.Dzikevičius , http://finansai.tripad.com). Be to, grynasis pelnas nuo pinigų srauto gali skirtis, nes a) ne visuomet Pelno (nuostolio) ataskaitoje pateikiami mokesčiai turi būti sumokėti tais pačiais metais, b) kai kurios prekės gali būti parduodamos skolon ir už jas gali būti atsiskaitoma ne pinigine forma,c) pelnas labai priklauso nuo pasirinkto atsargų įvertinimo metodo (FIFO, LIFO ir kt.),d) palūkanų kaupimas, nuoma, draudimas kaupiami tolygiai ir paskirstomi ataskaitiniams laikotarpiams, nors tais laikotarpiais pinigai realiai negaunami ir neišleidžiami. Įmonės pinigų judėjimas atspindimas Pinigų srautų ataskaitoje (PSA), kurią nuo 1994 metų privalo rengti visos didelės Lietuvos įmonės. Iš PSA sužinome apie ūkio subjekto gautus ir išleistus pinigus tokiomis kryptimis, kaip bendroji įmonės veikla, investicinė veikla ir finansinė veikla. Šioje ataskaitoje atvaizduojamos visos įmonės ūkinės operacijos, kuriose naudojami pinigai. Įmonė gauna grynųjų pinigų iš tokių šaltinių, kaip grynasis pelnas, debitorinio įsiskolinimo sumažėjimas, atsargų sumažėjimas, kreditorinio įsiskolinimo padidėjimas, ilgalaikio turto pardavimas, įsiskolinimo padidėjimas ir pan. Įmonėje sumažėja grynųjų pinigų tuomet, kai sumažėja kreditorinis įsiskolinimas, padidėja debitorinis įsiskolinimas, įsigyjamas ilgalaikis turtas ar vertybiniai popieriai, sumažėja įmonės įsiskolinimas, išperkami įmonės vertybiniai popieriai, išmokami dividendai ir pan. PSA pateikiami duomenys yra svarbūs akcininkams, vadybininkams, investitoriams bei kreditoriams. Akcininkams ir vadybininkams pinigų srautų analizė parodo įmonės plėtros poveikį likvidumui, galimybę išmokėti dividendus ir vykdyti kitus finansinius įsipareigojimus. Investitoriams ir kreditoriams svarbu, ar į įmonę ateis teigiami pinigų srautai, ar ji išmokės dividendus, grąžins paskolas bei palūkanas ir apskritai, ar įmonės vadybininkai sugeba efektyviai valdyti pinigų srautus. PSA gali būti sudaroma dviem būdais – tiesioginiu ir netiesioginiu. Taikant tiesioginį metodą, pinigų srautai nustatomi apskaičiuojant pajamų uždirbimą ir sąnaudų patyrimą, o taikant netiesioginį metodą, nustaomas grynųjų pinigų pokytis. Sąvoka “pinigų srautas” yra žymiai mažiau apibrėžtas nei sąvoka “pelnas”. Pinigų srauto nustatymo formulė gali būti pasirenkama pagal atitinkamą verslo vertinimo situaciją, jis gali būti apibrėžtas įskaitant ar pašalinant bet ką, ką analitikas mano esant tinkamu tikslui (Verslo žinios/ A.Dzikevičius, 2003m.Nr.13;32).Naudojant diskontuotų pinigų srautų metodą, skaičiavimuose galima operuoti arba vadinamuoju “pinigų srautu nuosavam kapitalui” arba pinigų srautu be įsiskolinimo.Pinigų srautų planavimas (prognozavimas) yra viso verslo vertinimo diskontuotų pinigų srautų metodu pagrindas. Kiekviena vertinama įmonė ar projektas turi turėti mažiausiai penkerių metų veiklos planą, kurio sudėtine dalis būtų finansinis planas. Be detalaus verslo finansinio plano, kuriame atsispindėtų būsimi pinigų srautai, nebus įmanoma tiriamu metodu nustatyti verslo vertės. Finansinį planą gali rengti vertinamos įmonės darbuotojai, specialiai pasamdyti konsultantai arba bendromis jėgomis. Smulkiai pinigų srautų planavimą nagrinėjo G. Smalenskas [15].Verslo pinigų srautų planas, kuriame planavimui naudojamas pilnas pinigų srautas (nuosavam kapitalui), turėtų parodyti :– kokiais finansavimo šaltiniais ir apimtimis būsimu periodu t numatoma tenkinti šio periodo investicijų poreikį, taip pat tikėtiną apyvartinių lėšų poreikio padidėjimą (susijusį su produkcijos apimties augimo sąlygotu žaliavų, nebaigtos ir gatavos produkcijos apimčių augimu, taip pat vidutinio pinigų likučio einamojoje ar atsiskaitomojoje sąskaitoje padidėjimu).– kaip ir kokių lėšų sąskaita bus atliekamas kreditų, kuriuos įmonė planuoja paimti, aptarnavimas. Kreditai gali būti dengiami iš tokių šaltinių kaip įstatinis kapitalas, sukauptas pelnas, rezervų fondai, kitų kreditorių paskolos, lėšos, gautos iš papildomos akcijų emisijos, avansai už forvardinius kontraktus dėl diegiamo produkto tiekimo, pelnas, gautas iš šio produkto realizacijos, pajamos už nefunkcionuojančių aktyvų pardavimą arba pajamos iš laikinai laisvų patalpų nuomos, pajamos už turimų įrengimų grąžintiną lizingą, pelnas iš kitų veiklos sferų, pajamos už nereikalingų žaliavų, komplektuojančių dalių ir pusfabrikačių pardavimą ir pan.– kaip ir kokių lėšų sąskaita bus atliekamas obligacijų, jei įmonė ruošiasi jas išleisti, aptarnavimas.– kokio dydžio ir kada planuojama akcininkams (pajininkams) išmokėti dividendus, tenkančius paprastųjų ir privilegijuotųjų akcijų savininkams, jeigu tai akcinė bendrovė.Apibendrindami galime teigti, kad finansinis planas nukreiptas į kiekvieno ateities periodo t finansavimo subalansavimą. Jis parodo investicijų poreikį kiekvieno periodo eigoje bei skolinamų ir pritraukiamų lėšų padengimą kiekvienu periodu. “Pinigų srautas nuosavam kapitalui” (arba “pilnas pinigų srautas”) savo struktūroje atspindi planuojamų pradinių ir tolesnių investicijų, skiriamų produkto (produktų linijos) gyvavimo ciklui, finansavimo būdą. Kitaip tariant, šis rodiklis parodo, kiek ir kokiomis sąlygomis investicinio proceso finansavimui bus pritraukiama skolintų bei nuosavų lėšų. Jame atsispindi tokie ateities periodų rodikliai kaip laukiamas įmonės ilgalaikio įsiskolinimo augimas, įmonės įsipareigojimų sumažėjimas, palūkanų už kreditus išmokėjimas pagal einamasias skolų aptarnavimo sąlygas. Kadangi pačiame prognozuojamame pinigų sraute yra atsižvelgiama į skolintų lėšų, skirtų verslo (investicinio projekto) finansavimui, dalį ir kainą, pinigų srautai gali būti diskontuojami (operuojant “pilnais pinigų srautais”) naudojant diskonto normą, kurios pageidauja investitorius (įvertinus riziką) ir kuri yra lygi minimaliai nuosavų lėšų įdėjimo pelno normai. Ši diskonto norma dar vadinama diskonto norma nuosavam kapitalui.Pinigų srautas nuosavam kapitalui įvertinti (pilnas pinigų srautas) gali būti prognozuojamas dviem būdais (Lietuvos rytas/ A.Dzikevičius, Finansų ir investicijų valdymas):1) pagal įplaukų ir išlaidų, numatytų sudarytose pirkimo, realizavimo, darbo, nuomos, kreditų ir kitose sutartyse, terminų, apimčių ir sąlygų analizę, jeigu jų laikotarpiai pilnai apima nagrinėjamų produktų linijų ar produktų gyvavimo ciklus, o tai įmanoma tik pakankami trumpalaikiams projektams, kurių įgyvendinimui jau yra bent atitinkamų kontraktų projektai.2) remiantis investicijų poreikių įvertinimu bei būsimųjų įmonės pajamų bei išlaidų prognoze. Žinoma, yra kur kas patikimiau remtis laukiamų pajamų bei išlaidų prognozavimu nei planuoti būsimus lėšų likučius sąskaitoje pagal sudaromų kontraktų analizę. Nuosavų apyvartinių lėšų padidėjimas čia suprantamas kaip žaliavų ir medžiagų, nebaigtos produkcijos bei gatavos, bet neparduotos ar neapmokėtos produkcijos atsargų padidėjimas – tai yra visos apyvartinės lėšos, kurios yra “surištos” ir yra skirtos piniginių išteklių papildymui. Be to, pateikiamoje formulėje neatsispindi įmonės trumpalaikio įsiskolinimo kitimas, nes laikoma, kad jų apyvarta atsispindės įmonės ataskaitinio laikotarpio lėšų apyvartoje. Pilno pinigų srauto formulės struktūra yra pakankamai paprasta: su minuso ženklu pažymimi straipsniai, mažinantys pinigų kiekį, o su pliuso ženklu – didinantys pinigų kiekį. Išimtį sudaro tik nusidėvėjimo straipsnis. Kaip jau buvo minėta, nusidėvėjimo atskaitymai nereiškia realiai patiriamų išlaidų, jie įskaitomi į įmonės nusidėvėjimo fondą.Pinigų srautų prognozavimui patogu naudoti pinigų srautų ataskaitą. Pinigų srautų prognozė – tai būsimi pinigų gavimai, išleidimai ir prognozuojamas pinigų balansas tam tikro laikotarpio pabaigoje [12;30]. Pinigų srautų ataskaita padeda įvertinti įmonės sugebėjimą valdyti pinigų srautus, papildomo finansavimo poreikį, galimybę ateityje gauti teigiamus pinigų srautus, apmokėti įsiskolinimus. Pinigų srautų ataskaitoje visi pinigų srautai suskirstomi į tris grupes:• pinigų srautai iš įmonės pagrindinės veiklos;• pinigų srautai iš investicinės veiklos;• pinigų srautai iš finansinės veiklos.Prognostinė pinigų srautų ataskaita gali būti parengta pagal specialiai tam parengtą lentelę (A.Dzikevičius/ Finasų ir investicijų valdymas psl.8;47) . Pinigų srautas be įsiskolinimo (dar vadinamas laisvu pinigų srautu) neatspindi planuojamų kreditinių lėšų, reikalingų investavimo finansavimui, kitimo ir kainos, todėl skaičiavimuose operuojant šiuo rodikliu laukiamus projekto pinigų srautus reikėtų diskontuoti pagal normą, lygią tam tikros įmonės kapitalo kainos svertiniam vidurkiui (galimu įmonės pardavimo momentu). Tokiu būdu sumuojant diskontuotus pinigų srautus be įsiskolinimo, laukiama įmonės tęstinumo vertė jos perpardavimo momentu sutaps su investuoto kapitalo į įmonę verte, t.y. siekiant nustatyti įmonės nuosavo kapitalo vertę (arba įmonės rinkos vertę), būtinai reikės išskaičiuoti tam tikram laikotarpiui planuojamą ilgalaikį įmonės įsiskolinimą. Pinigų srautas be įsiskolinimo gali būti nustatytas panašiai kaip ir prieš tai pateiktoje pilno pinigų srauto apskaičiavime. Skirtumas tik tas, kad čia nebus palūkanų mokėjimų bei ilgalaikio įsiskolinimo sumažėjimo ir padidėjimo. Pačiu pagrindiniu pinigų srauto elementu visada yra laukiamas pelnas, gaunamas realizavus produkciją. Pelno prognozė periodu t gali būti apskaičiuota pagal šią formulęčia Gt – pelnas, gautas realizavus produkciją, periodu t; Pt – laukiama produkto realizacijos kaina periodu t; Qt – planuojamas įmonės produkto pardavimo kiekis, esant kainai Pt, periodu t; Ptk – žaliavos k įsigyjimo kaina periodu t; Qtk – žaliavos k, reikalingos galutinio produkto kiekiui Qt pagaminti, apimtis natūrine išraiška; Wt – numatomos pridėtinės išlaidos periodu t (įmonė, gaminanti vieną produktą, gali jų neturėti). Informacija apie galimas produkto realizacijos kainas periodu sąryšyje su numatoma pardavimo apimtimi, gali būti gauta iš produkto būsimos paklausos marketingo tyrimų (jos imlumas ir kainų elastingumas). Duomenys apie galimas išteklių kainas turėtų būti gauti iš dabartinės ir būsimos atitinkamo išteklio pasiūlos marketingo tyrimo. Reikalingų išteklių kiekiai nustatomi pagal produkto gamybos technologinę dokumentaciją.Pinigų srautas nuosavam kapitalui bei pinigų srautas be įsiskolinimo gali būti tiek nominaliais (būsimų periodų kainomis), tiek ir realiais (bazinio periodo, t.y. periodo, kuriam sudaroma atitinkama prognozė, kainomis). Nominalių pinigų srautų prognozei reikia įvertinti, kaip keisis visų išteklių, reikalingų produkto gamybai, kainos ir kaip keisis diegiamo produkto kainos. Be to, reikia įvertinti laukiamą infliacijos lygį, kuris greičiausiai skirsis atskirų prekių ir paslaugų rinkose. Taigi prognozuojant išteklių ir pačio produkto kainas, atsižvelgiama į skirtingus infliacijos tempus, bei siekiama nustatyti faktines būsimų pirkimų bei pardavimų kainas. Nominalių pinigų srautų apskaičiavimas gali užtikrinti kur kas didesnį investicinių skaičiavimų tikslumą su sąlyga, kad vertintojas iš tiesų gerai orientuojasi dabartinėse ir būsimose išteklių bei diegiamo produkto rinkų konjunktūrose, remiasi patikimais šių rinkų marketingo tyrimais, adekvačiai įvertina būsimą konkurenciją. Jeigu tokie marketingo tyrimai nebuvo atlikti, tuomet investiciniuose skaičiavimuose geriau nenaudoti nominalių pinigų srautų. Tokioje situacijoje geriau tiktų realių pinigų srautai. Realūs pinigų srautai – tai periodu t laukiamas įplaukų ir išlaidų (perkant išteklius ir parduodant produktus), įvertinus jas bazinio periodo kainomis, saldo. Tai visai nereiškia, kad kainos, naudojamos būsimų pinigų srautų prognozavimui, nesikeis. Skirtingais ateities periodais jos skirsis, tačiau tik tol, kol pradinė kaina taps priklausoma nuo prognozuojamų išteklių pasiūlos bei produkto paklausos. Nustatant būsimas diegiamo produkto realizavimo kainas, taip pat reikėtų įvertinti ir įmonės pasirinktą kainų politiką. Įmonė pradiniu laikotarpiu, siekdama įsitvirtinti rinkoje, gali pasirinkti rinkos užkariavimo strategiją ir pardavinėti prekes mažesne kaina nei savikaina, arba, priešingai, jei įmonė pasirinks vadinamąją “grietinėlės nugriebimo” kainų strategiją ir pradiniu laikotarpiu pardavinės prekes aukštomis kainomis, gaunami pinigų srautai ženkliai skirsis.Pasirinkus pinigų srauto tipą, kurį naudosime produkto linijos tęstinumos vertės nustatymui numatomu įmonės perpardavimo momentu, taip pat turime pasirinkti atitinkamą diskonto normą, pagal kurią diskontuosime prognozuojamus produkto pinigų srautus.Jeigu skaičiavimuose naudosime nominalius pinigų srautus, tai ir diskonto norma turi būti nominali, t.y. įvertinanti vidutinį infliacijos lygį diegiamo produkto (produktų linijos) naudingo projekto gyvavimo periodo metu. Jeigu pasirinksime realius (bazinio periodo kainomis) pinigų srautus, tai ir diskonto norma neturi atspindėti laukiamos infliacijos.Investiciniuose skaičiavimuose naudojant pinigų srautus nuosavam kapitalui, diskonto norma galima pasirinti nominalią arba realią (priklausomai nuo pasirinktų pinigų srautų tipo) nerizikingą palūkanų normą, kuri praktikoje būna lygi ilgalaikių vyriausybės obligacijų palūkanų normai.Ši norma vadinama įmonės nuosavo kapitalo įvertinimo diskonto norma, nes, skaičiuojant prognozuojamus pinigų srautus juose įvertinama skolintų lėšų, pritraukiamų investicinio projekto finansavimui, apimtis ir kainą) joje neatsižvelgiama į skirtingą nuosavo ir skolinto kapitalo, naudojamo įmonėje, kainą.Tais atvejais, kuomet dėl kokių nors priežasčių yra neįmanoma planuoti produktų linijos pinigų srautų atsižvelgiant į skolintų lėšų kitimą, derėtų palyginamąją skolinto ir nuosavo kapitalo kainą atspindėti bent jau diskonto normoje. Tokia situacija gali pasitaikyti, jeigu konkretūs investicijų finansavimo būdai dar nenumatyti, sutartys dėl kreditų gavimo neparuoštos, galimi kreditoriai dar tik kviečiami ir supažindinami su projektu. Tokiu atveju diskonto norma turėtų atspindėti svertinę nuosavo ir skolinto kapitalo kainą.Be to, nuosavo kapitalo kaina atsispindės prarastoje galimybėje tokiomis pačiomis pradinių investicijų sąlygomis uždirbti palūkanas už skolintą kapitalą, kuomet tokios operacijos rizika atitinka duoto projekto riziką.Skolinto kapitalo kainą galima charakterizuoti palūkanų norma, kuri atsispindi planuojamose sudaryti arba jau sudarytose kredito sutartyse. Ši norma turėtų būti pakoreguota pelno mokesčio ekonomijos dydžiu, jeigu įstatymuose numatyta galimybė dengti ilgalaikius įsiskolinimus iš pelno prieš jo apmokestinimą.
Didelę įtaką būsimiems pinigų srautams daro pasirinktas įsigyjamo arba investicijomis sukuriamo ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo metodas. Pagal tarptautinius apskaitos standartus kiekvienai ilgalaikio turto grupei (konkretiems įrengimams, nekilnojamam turtui, nematerialiajam turtui) gali būti parenkamas tam tikras nusidėvėjimo skaičiavimo būdas ir, laikui bėgant, jis negali būti keičiamas.Įmonės buhalterinės apskaitos organizavimo aspektu nusidėvėjimo skaičiavimas yra sudėtinė apskaitos sistemos dalis, įstatymų leistinose ribose tvirtinama pačios įmonės.Pasirinktas nusidėvėjimo skaičiavimo metodas apsprendžia nusidėvėjimo atskaitymų dydį, kuris yra vienas iš pagrindinių pinigų srautų apskaičiavimo formulės elementų, t.y. jis nustato, kokią dalį pajamų nuo pagamintos produkcijos pardavimų įmonė kiekvienu būsimu periodu atidėdinės į nusidėvėjimo fondą.Nusidėvėjimo atskaitymai ne tik, kad “neišeina” už įmonės ribų (todėl pinigų srautų formulėje jie atspindimi su pliuso ženklu), bet jiems tenkančia dalimi sumažėja pelno mokestis, nes nusidėvėjimo atskaitymai įkalkuliuojami į parduotos produkcijos savikainą. Šie du veiksniai didina įmonės pinigų srautą.Tokiu būdu nusidėvėjimo skaičiavimo metodo pasirinkimo laisvė leidžia įmonei manipuliuoti pelno dydžiu, rodomu Pelno (nuostolio) ataskaitoje. Esant didesniems nusidėvėjimo atskaitymams, įmonės balansinis pelnas bus mažesnis, o esant mažesniems – didesnis. Atitinkamai keisis ir mokėtinų mokesčių dydis.Pasaulinėje nusidėvėjimo skaičiavimo praktikoje yra žinoma keletas paplitusių ir plačiai naudojamų finansiniame planavime nusidėvėjimo skaičiavimo metodų.Pirma, naudojamas tiesinis nusidėvėjimo skaičiavimo metodas, kuomet vienodi, dažniausiai maksimaliai galimi, nusidėvėjimo atskaitymai apskaičiuojami pagal nusidėvėjimo skaičiavimo normas, patvirtintas atitinkamuose norminiuose aktuose. Tai pats paprasčiausias nusidėvėjimo skaičiavimo metodas.Antra, naudojami įvairūs pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai. Jiems visiems būdinga tai, kad:a) Bet kuriuo atveju pagreitintas nusidėvėjimas suprantamas ne kaip nusidėvėjimo laiko sutrumpinimas. Šis laikotarpis išlieka nepakitęs tiek tiesiniame, tiek ir pagreitintame nusidėvėjimo atskaitymų skaičiavime. Nusidėvėjimo laiko ribose yra pagreitinamas nusidėvimo aktyvo vertės perkėlimo į nusidėvėjimo fondą grafikas taip, kad ankstesniais aktyvo eksplotavimo laikotarpiais būtų galima priskaityti didesnius nusidėvėjimo atskaitymus.b) Reguliarus pagrindinių fondų perkainojimas pagal normatyvinius koeficientus dėl infliacijos savaime lyg ir papildomai veikia pagreitintą nusidėvėjimą, nes padidina ilgalaikio turto likutinės balansinės vertės, apskaičiuotos pagal pasirinktą pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodą, perkainojimo koeficientus.Trumpai panagrinėsime du pasaulinėje praktikoje dažniausiai naudojamus pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodus.Mažėjančio likučio metodas (declining-balance method) Mažėjančio likučio metode naudojamas nustatytas nekintamas “pagreitinimo koeficientas”, vykdantis daugiklio funkcijas, kuriuo kiekvienu ataskaitiniu aktyvo nusidėvėjimo laikotarpiu padidinama tiesinio nusidėvėjimo norma, taikoma šiam aktyvui. Be to, nusidėvėjimo pagreitėjimas pasiekiamas dėl to, kad nusidėvėjimo norma kiekvienu metu taikoma ne pradinei aktyvo vertei, o likutiniai atstatymo vertei, kuri, savo ruožtu, kiekvienu ankstesniu periodu tampa mažesne tokiu būdu priskaičiuota nusidėvėjimo atskaitymų suma.Metų skaičiaus sumos metodas (sum-of-the-years’-digits method) Šiuo metodu apskaičiuojamas nusidėvėjimo koeficientas visuomet turi būti taikomas pradinei nudėvimo aktyvo vertei, tačiau pats koeficientas skirtingais periodais yra kintamas normatyvinio nusidėvėjimo laikotarpio ribose. Šis koeficientas yra trupmena, kurios vardiklis pastovus, o skaitiklis kintamas. Vardiklį sudaro aktyvo normatyvinio nusidėvėjimo laikotarpio metų skaičiaus suma, t.y. jeigu nusidėvėjimo laikotarpis 3 metai, tai vardiklis bus lygus 1 + 2 + 3 = 6. Trupmenos skaitiklis turi būti lygus metų skaičiui, kuris lieka nuo duoto momento iki aktyvo nusidėvėjimo laikotarpio pabaigos. Šį nusidėvėjimo skaičiavimo metodą galima išreikšti tokia formule:čia: Dt – metų t (t=1,…,Ta) nusidėvėjimo atskaitymai; Ta – normatyvinis aktyvo nusidėvėjimo laikotarpis; V0 – pradinė (atstatyta) aktyvo vertė.
Paskutiniais aktyvo nusidėvėjimo metais jo likutinė vertė pilnai nusirašo.5. Monopolija ir oligopolija.
Svarbiausias grynos monopolijos skiriamasis bruožas yra tas, kad ji gamina prekes arba teikia paslaugas, neturinčias pakaitalų. Monopolija nustato gaminamos produkcijos kainą ir kiekį, neatsižvelgdama į kitus rinkos subjektus. Monopolinė kaina irgi turi tam tikras ribas, kurias nusako gyventojų perkamasis pajėgumas. Monopolijos nustato kainą, kur ribiniai produkto kaštai yra lygūs ribinėms pajamoms, ir tai joms užtikrina didžiausią pelną.Monopolijos, siekdamos padidinti pelno sumą, vykdo pirkėjų diskriminaciją kainomis. Jos išskiria įvairias rinkas ir nustato skirtingas paklausos kainas įvairiems pirkėjams. Taip monopolijos, nemažindamos monopoliškai aukštų kainų, gali gauti papildomą pelną.Oligopolinėje rinkoje įmonių veikla yra glaudžiai tarpusavyje susijusi, konkurencija mažinant kainą, didinant gamybą ir t.t. sukelia neigiamas pasėkmes, dėlto sumažėja visų įmonių pelnas. Kiekviena nauja į šaką ateinanti įmonė sumažina visų įmonių pelną. Oligopolinėje rinkoje vyksta kova dėl rinkos dalies. Įmonių kova veda prie įstatymais leidžiamų ir neleidžiamų susitarimų, paskirstant gamybos apimtis, nustatant kainų lygį. Tokie susivienijimai vadinami karteliais. Karteliai yra nestabilūs, nes įmonėms įeinančioms į kartelį, atsiranda galimybė gauti daugiau pelno pažeidžiant nustatytą gamybos kvotą.Ateinančios į kartelį naujos įmonės pažeidžia sudarytas kartelio sąlygas, ne visos įmonės gali prisijungti prie kartelio. Demokratiškesnė yra kainos lyderio oligopolijos forma, kai likusios įmonės priderina savo prkių kainas prie lyderio kainų.Šiuolaikinė gamyba yra specializuota ir kooperuota. Daugelis komplektuojamų mazgų yra gaminama savarankiškuose įmonės padaliniuose, todėl įmonėms iškyla uždavinys nustatyti tarpinio produkto vidinę kainą.
Nustatant vidinę kainą, santykinai savarankiško įmonės padalinio ribinės pajamos turi būti lygios produkto ribiniams kaštams. Jeigu vidiniam produktui yra išorinė rinka, tai savarankiškas padalinys, pasirinkdamas jų gamybos kiekį, vadovaujasi minėta sąlyga. Jeigu toks kiekis nepatenkina įmonės gamybos plano, tai trūkstamą kiekį ji perka išorinėje rinkoje, nes pačiai gamintis daugiau kaštai būtų didesni ir pirkti iš kitos įmonės labiau apsimoka. Jeigu yra galimybės pagamintą komplektuojamųjų mazgų perteklių parduoti už priimtiną kainą, tada perteklius parduodamas. Kainos dydžiui didelę įtaką daro kaštų pokytis. Ypač skaudžiai kaštų padidėjimas atsiliepia tobulos konkurencijos rinkai, nes šios rinkos įmonės yra kainų perėmėjos. Šiek tiek silpnesnį poveikį kaštų padidėjimas daro monopolijai. Ji turi galimybę mažinti gamybos apimtį ir pakelti kainą. Tačiau ir jos kenčia dėl vidutinių kintamųjų kaštų padidėjimo, nes kainų didinimas mažina prekių paklausą, kartu ir pelną. Todėl monopolijos kainas tikslinga didinti mažiau nei padidėja vidutiniai kintamieji gamybos kaštai. Nustatant kainą, dažniausiai naudojamas principas – vidutiniai bendrieji kaštai plius antkainis (Z.Lydeka, B.Drilingas/, Firmos ekonomikos pagrindai, Vilnius 2001, psl.245). Vyriausybės vaidmuo krašto patentines teises.Vyriausybės kontrolės priemonės padidina prekių kainas,sumažina jų gamybą. Tam reikalingos papildomos išlaidos, kurias sumoka patys ūkiui yra labai didelis. Ji kontroliuoja natūralių monopolijų veiklą, priima įstatymus, neleidžia dirbtinai atsirasti monopolijoms, saugo aplinką, gina gamintojai.6.Mokesčių, rinkliavų ir kitos lengvatos
Smulkaus ir vidutinio verslo subjektai, vykdydami savo veiklą, gali pasinaudoti lengvatomis bei specialiomis nuostatomis, kurias reglamentuoja šie teisės aktai:Pelno mokestis. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas numato, kad visos įmonės privalo mokėti pelno mokestį nuo pajamų, uždirbtų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Visų įmonių pelnas apmokestinamas, taikant 15 proc. pelno mokesčio tarifą. Įstatymas nustato, jog tam tikrus kriterijus atitinkančios įmonės, apskaičiuodamos apmokestinamąjį pelną, gali taikyti vieną iš dviejų taisyklių: Įmonės, kuriose vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkst. Lt, apmokestinamąjį pelną gali apmokestinti taikydamos 13 proc. tarifą. Įmonės, kuriose vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 1 mln. Lt, apmokestinamojo pelno dalį, lygią 25 tūkst. Lt, gali apmokestinti 0 proc. tarifu, o likusią apmokestinamojo pelno dalį – 15 proc. tarifu. Ši taisyklė galioja individualioms įmonėms, tikrosioms ūkinėms bendrijoms ir komanditinėms ūkinėms bendrijoms. Pagal šias taisykles apskaičiuojamas 2004 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamasis pelnas. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme yra numatyti atvejai, kada šios taisyklės negali būti taikomos. Įmonės, kurios apmokestinamąjį pelną apmokestina 13 proc. mokesčio tarifu, ilgalaikio turto grupėms gali pačios nusistatyti maksimalius nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus, neatsižvelgdamos į normatyvus, nustatytus Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 1 priedėlyje (išskyrus naujus pastatus, naudojamus veiklai, ir pastatų, įtrauktų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, rekonstravimą, jei pastatai pastatyti arba rekonstravimas atliktas nuo 2002 m. sausio 1 d., taip pat gyvenamuosius namus ir kitus pastatus). 10 proc. mokescio tarifu apmokestinamos užsienio vieneto ne per nuolatine buveine Lietuvos Respublikoje gautos pajamos, kuriu šaltinis yra Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas numato, kad, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną nuo 2005 metų mokestinio laikotarpio, Lietuvos vienetų apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 0 procentų mokesčio tarifą, jeigu: per mokestinį laikotarpį įmonės darbuotojų, priklausančių Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 4 straipsnyje nurodytoms tikslinėms asmenų grupėms, skaičius sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, per mokestinį laikotarpį įmonė nevykdo veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, tvirtinamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, arba per mokestinį laikotarpį iš tokios veiklos gautos pajamos sudaro ne daugiau kaip 20 procentų visų vieneto pajamų, mokestinio laikotarpio paskutinę dieną įmonė turi socialinės įmonės statusą. Įmonėms, kurių praėjusių mokestinių metų apmokestinamosios pajamos buvo ne didesnės kaip 100 tūkst. Lt, ir naujai įregistruotoms įmonėms pirmaisiais mokestiniais metais nereikia mokėti avansinio pelno mokesčio ir teikti avansinių pelno mokesčio deklaracijų.Lietuvos įmonės, kurios iki 2002 sausio 1 d. pajamas pripažindavo pagal pinigų apskaitos principą (šias sąlygas iki 2002 sausio 1 d. galėjo atitikti tik neribotos civilinės atsakomybės juridiniai vienetai) ir kurių pajamos per paskutinius 3 mokestinius laikotarpius nė per vieną jų neviršijo 100 tūkst. Lt, taip pat naujai įregistruotos Lietuvos įmonės, kurių pirmojo mokestinio laikotarpio planuojamos pajamos neviršys 100 tūkst. Lt per mokestinį laikotarpį, gali taikyti pinigų apskaitos principą. Gyventojų pajamų mokestis. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme numatyta, jog gyventojų pajamų mokesčio (toliau – pajamų mokestis) tarifai yra 15 ir 33 proc. Dauguma gyventojų moka 33 proc. pajamų mokestį. Pajamų mokesčio 15 proc. tarifą gali taikyti gyventojai, kurie verčiasi individualia veikla be verslo liudijimo. Tačiau šia galimybe gali pasinaudoti tik tie gyventojai, kurie savo sprendimu iš individualios veiklos pajamų neatima tam tikrų atskaitymų (žr. 18 straipsnis).Įstatyme taip pat numatyta, kad pajamų mokestį moka gyventojai, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimą. Už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis Mokestinės paskolos. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas nustato, kad vietos mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą. Mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Šiuo metu ši tvarka yra rengiama. Rinkliavos. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas savivaldybių taryboms suteikia teisę priimti sprendimus dėl mokesčių, rinkliavų ir kitų įstatymuose numatytų lengvatų savivaldybės biudžeto sąskaita. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas. Individualių įmonių savininkų ir nuomininkų, ūkinių bendrijų tikrųjų narių bei asmenų, vykdančių individualią veiklą, valstybinis socialinis draudimas. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnis numato, kad individualių įmonių savininkai bei nuomininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai ir verslo liudijimus įsigiję fiziniai asmenys yra privalomai draudžiami valstybiniu socialinių pensijų draudimu.
Individualių įmonių savininkai bei nuomininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, fiziniai asmenys, vykdantys individualią veiklą be verslo liudijimo, draudžiami ir papildomai pensijos daliai. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2005 m. rodiklių patvirtinimo įstatyme numatyta, jog papildomai pensijos daliai mokamos 15 proc. dydžio įmokos. Jos mokamos nuo nurodytų asmenų pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti mažesnė negu 12 minimalių mėnesinių algų (MMA). Papildomai pensijos daliai draudžiama tik tuo atveju, jei minėtų asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota tam tikra tvarka (žr. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį), lygi arba didesnė už 12 MMA. Vadinasi, jei nurodytų asmenų pajamų metinė suma neviršys 12 MMA, jie socialinio draudimo įmokas privalės mokėti tik bazinei pensijai, papildomai pensijos daliai įmokų mokėti nereikės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė MMA dydį patvirtino 2005 m. balandžio 4 d. nutarime Nr. 361. Valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo atidėjimas. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės numato, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (SODRA) gali atidėti draudėjams valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo fondo biudžetui sumokėjimą iki 1 metų. Registravimasis pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nustato privalomą ir savanorišką registravimąsi pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtoju.PVM mokėtojų įregistravimo į PVM mokėtojų registrą taisykles nustato Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. balandžio 8 d. įsakymas Nr. VA-46 “Dėl įregistravimo į Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą/išregistravimo iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro taisyklių”.1. Privalomas registravimasis. Registruotis PVM mokėtoju privalo asmuo, kurio pajamos (bendra atlygio už vykdytą ekonominę veiklą, patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma) per metus (paskutinius 12 mėn.) yra ne mažesnės nei 100 tūkst. litų.Užsienio valstybių asmenys PVM mokėtojais privalo užsiregistruoti nuo pat savo veiklos Lietuvoje pradžios.Nuo 2004 m. gegužės 1 d. PVM mokėtojais privalo užsiregistruoti tokie asmenys, kurie iš ES valstybių įsigyja prekes ir visų įsigytų prekių (išskyrus naujas transporto priemones ar akcizais apmokestinamas prekes) vertė (neįskaitant PVM, sumokėto ar mokėtino ES valstybėje, iš kurios prekės buvo atgabentos) einamaisiais kalendoriniais metais yra didesnė kaip 35 000 Lt. Jeigu asmenų, praėjusiais kalendoriniais metais iš ES valstybių Lietuvoje įsigytų prekių vertė (išskyrus naujas transporto priemones ar akcizais apmokestinamos prekes) nebuvo didesnė kaip 35 000 Lt ir jie einamaisiais metais nenumato šios ribos viršyti, tai šie asmenys PVM mokėtojais gali užsiregistruoti savanoriškai.2. Savanoriškas registravimasis. Asmuo, kurio pajamos (bendra atlygio už vykdytą ekonominę veiklą, patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma) per metus (paskutinius 12 mėn.) yra mažesnės nei 100 tūkst. litų, turi teisę registruotis PVM mokėtoju, jei jis to pageidauja. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. kitos ES valstybės PVM mokėtojais Lietuvoje privalo registruotis tuo atveju, jeigu: jų patiektų ir į Lietuvą atgabentų prekių vertė (neįskaitant savo šalyje sumokėto PVM) praėjusiais kalendoriniais metais viršijo 125 000 Lt arba per einamuosius kalendorinius metus numato viršyti šią ribą, ir prekės yra parduodamos Lietuvos asmenims ne PVM mokėtojams (gyventojams; ūkininkams, kuriems taikoma kompensacinio PVM tarifo schema; įmonėms, neįsiregistravusioms PVM mokėtojais; juridiniams asmenims, kurie nėra apmokestinamieji asmenys, viešosioms įstaigoms, organizacijoms ir pan.).7.Kaip apsidrausti nuo verslo nutrūkimo rizikos?Praradusi turto įmonė ilgam gali tapti neveikli. Apsidraudus verslo nutrūkimo draudimu, atlyginami verslui nutrūkus atsirandantys finansiniai nuostoliai – negautas pelnas, darbo užmokestis, minimalios elektros, šildymo ir kitos sąnaudos. Kol kas verslo nutrūkimo draudimas Lietuvoje nėra masinis produktas. Kartais jis vadinamas intelektualiu. Kiekvienos įmonės draudimo sutartis yra specifinė, atitinkanti tos įmonės veiklos savitumą. Verslo nutrūkimo draudimo sutartį galima palyginti su verslo planu, kuris kiekvienu atveju yra vis kitoks. Koks tai draudimas? Gamybos (verslo) nutrūkimas – tai staigus, netikėtas ir neplanuotas gamybos, prekybos ar paslaugų teikimo nutrūkimas ar sumažėjimas dėl draudiminio įvykio metu draudėjui priklausančio ar jo valdomo turto sunaikinimo, sugriovimo ar sugadinimo. Apsidraudus verslo nutrūkimo draudimu, bus atlyginti verslo nutrūkimo finansiniai nuostoliai: veiklos pelnas ir nuolatinės sąnaudos, kurių draudėjas negali išvengti po draudiminio įvykio ir kurios būtų būtinos vykstant verslui. Negautas veiklos pelnas apskaičiuojamas kaip pajamų ir sąnaudų skirtumas verslo nutrūkimo, kitaip sakant prastovos, laikotarpiu; draudžiamos nuolatinės sąnaudos – tai darbo užmokestis įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius), elektros energija, apšildymas, vandentiekis, įsipareigojimai pagal metines sutartis, pastatų ar įrangos nuoma iki jų visiško atstatymo ir kitos papildomos išlaidos. Draudimo kompanija taip pat atlygina išlaidas, kurių draudėjas turėjo siekdamas išvengti arba sumažinti verslo nutrūkimo nuostolius, jeigu: – jos sumažina verslo nutrūkimo nuostolius, – susidariusiomis aplinkybėmis draudėjas laikė jas reikalingomis, bet dėl skubotumo negalėjo iš anksto gauti draudiko raštiško sutikimo.Finansiniais nuostoliais nelaikoma:– išlaidos žaliavoms, pagrindinėms, pagalbinėms ir kt. gamybinėms medžiagoms, detalėms, prekėms ir kt. įsigyti, išskyrus tą jų dalį, kuri būtina įmonei išlaikyti po draudiminioįvykio, išlaidos elektros energijai, šilumai, dujoms, vandentiekiui ir kt. apmokėti, išskyrus dalį, būtiną įmonei išlaikyti po draudiminio įvykio, – nuo apyvartos priklausantys mokesčiai (akcizai, pridėtinės vertės, kiti mokesčiai bei muitai už parduodamas prekes ar suteiktas paslaugas), – mokesčiai už pervežimus, pašto siuntas, jeigu pagal galiojančias sutartis nėra susitarta dėl nuolatinių tolesnių mokėjimų, – nuo apyvartos priklausantys mokesčiai už licencijas ir atlyginimai išradėjams, – draudimo įmokos, priklausančios nuo apyvartos (pvz., krovinių, prekių, prekinio kredito draudimas ir kt.), – pelnas, išlaidos, nesusiję su sutartyje nurodyta apdrausta gamyba, prekyba ar verslu, taip pat atsiradę iš kapitalo, vertybinių popierių ar sklypų sandorių.
Draudikas neatsako, kai verslo nutrūkimo nuostolių atsiranda arba jie labai padidėja dėl: Prastovai nebūdingų reiškinių (vilkinimo įsigyjant žaliavas, medžiagas, prekes, komplektuojamuosius gaminius, įrengimus, atstatant sugadintus pastatus). 1. Draudėjas neturi pakankamai lėšų sunaikintam, sugadintam ar prarastam turtui įsigyti ar atstatyti. Verslo nutrūkimo draudiminiai ir nedraudiminiai įvykiai paprastai sutampa su turto draudimo.Verslo nutrūkimo draudimu gali draustis juridiniai asmenys, juridinio asmens teisių neturinčios įmonės, užsienio valstybių ūkio subjektų padaliniai, veikiantys Lietuvos Respublikoje. Norintieji apsidrausti verslo nutrūkimo draudimu pirmiausia arba tuo pačiu metu turėtų apdrausti įmonės turtą, kadangi verslo nutrūkimo draudimas paprastai nėra teikiamas įmonėms, neturinčioms turto draudimo. Verslo nutrūkimo ir turto draudimas yra glaudžiai susiję, todėl paprastai jie turi būti draudžiami vienoje draudimo kompanijoje. Įmonėms naudingiausia tiek turtą, tiek verslo nutrūkimą apdrausti vienoje draudimo bendrovėje, nes tokiu atveju draudimo bendrovė bus suinteresuota kuo greičiau atlyginti turto nuostolius, kad įmonė greičiau galėtų pradėti toliau veikti ir draudimo bendrovei nereikėtų apmokėti pernelyg didelių verslo nutrūkimo nuostolių, augančių su kiekviena diena, kol įmonė vėl pradeda normaliai funkcionuoti. Draudžiantis turtą ir verslo nutrūkimą skirtingose draudimo kompanijose, turto nuostolių kompensavimas gali būti nepakankamai operatyvus, ir dėl to atsirandantys nepagrįsti verslo nutrūkimo finansiniai nuostoliai sukeltų nereikalingų ginčų tarp draudimo kompanijų ir draudėjo.Verslo nutrūkimo draudimas Lietuvoje ir ESŠiuo metu Lietuvoje nuo verslo nutrūkimo draudžiasi nedaug įmonių, draudžiančių savo turtą. Dauguma klientų yra stambios Lietuvos įmonės, iš kurių daugiausia gamybos įmonių. Pastebima tendencija, kad verslo nutrūkimo draudimo klientų sparčiai daugėja. Dar visai neseniai nuo verslo nutrūkimo drausdavosi tik didžiausios Lietuvos įmonės, o šiuo metu vis daugiau mūsų klientų supranta verslo nutrūkimo draudimo naudą ir tokiu būdu nuo finansinių nuostolių yra linkusios apsisaugoti ir vidutinės, o pastaruoju metu – ir mažos įmonės. Šio draudimo paslaugas teikia “BTA Draudimas”, “ERGO Lietuva”, “IF Draudimas”, “Lietuvos draudimas”, “Lietuvos žemės ūkio banko draudimas”. Pasak AB “Lietuvos draudimas” didžiausios akcininkės – Danijos draudimo kompanijos “Codan” ekspertų, Europos Sąjungos šalyse verslo nutrūkimo draudimas atsirado maždaug prieš 70 metų, kai įsikūrė šiuo metu didžiausios Baltijos šalyse draudimo bendrovės AB “Lietuvos draudimas” pirmtakė ir kūrėsi draudimas Lietuvoje. Šiuo metu verslo nutrūkimo draudimas maždaug vienodai paplitęs visose ES šalyse, besidraudžiančių klientų skaičius yra stabilus. Verslo nutrūkimas užima nedidelę ES draudimo kompanijų pajamų dalį, tačiau šis skaičius yra tūkstančius kartų didesnis nei Lietuvos draudimo kompanijose. Nuo verslo nutrūkimo ES šalyse draudžiasi net 90-95 proc. gamybos įmonių. Tai paaiškinama tuo, kad įvykus nelaimei gamybos įmonėje, prastova gali būti ilga, o finansiniai nuostoliai dideli. Paprastai gamybos įmonei sudėtinga perkelti savo veiklą į kitas patalpas, kol bus atstatytas po draudiminio įvykio suniokotas ar prarastas turtas. Veikla nutrūksta, ir prastova tęsiasi tol, kol atstatomas pastatas, kol įsigyjami, parsigabenami ir sumontuojami nauji įrengimai. Tai gali tęstis iki vienerių metų ar net ilgiau, jei, pvz., gamyboje naudojami įrengimai yra specifiniai ar vienetiniai ir reikia laukti, kol jie bus pagaminti. Prekybos įmonės nuo verslo nutrūkimo draudžiasi rečiau – dėl turto praradimo atsirandantys finansiniai nuostoliai nėra tokie dideli kaip gamybos įmonių, nes tokių nuostolių galima išvengti perkeliant įmonės veiklą į kitas patalpas ir pakankamai greitai atnaujinti veiklą, o persikėlimo išlaidos yra minimalios. Tačiau dalis prekybos įmonių, ypač mažmeninės prekybos, negali perkelti savo veiklos, panašioje strateginėje vietoje, kadangi klientų srautai smarkiai sumažės arba klientai iš viso pradės lankytis kitose tos pačios paskirties parduotuvėse. Todėl šiuo atveju dėl dar didesnių finansinių nuostolių veiklą perkelti į kitas patalpas nėra prasmės. Nuo verslo nutrūkimo draudžiasi nemaža dalis paslaugas teikiančių įmonių, kurioms svarbu apsisaugoti nuo finansinių nuostolių, susijusių pirmiausia su įvairiomis papildomomis išlaidomis, kurios būtinos siekiant kuo greičiau atnaujinti veiklą, pvz., persikėlimas į kitas laikinas patalpas ir atgal, kai esamos patalpos suremontuojamos, kitų patalpų ar įrengimų nuoma, kol prarasti įrengimai ar pastatai bus atstatyti, papildomų darbuotojų samdymas, viršvalandžių apmokėjimas ir pan. Prastovos laikotarpiu draudimo kompanijos apmokamas negautas pelnas ir patirtos nuolatinės sąnaudos ne tik kompensuoja įmonės patirtus finansinius nuostolius, pvz. administracinio pastato išlaikymo išlaidas, kai gamybos pastatas yra suniokotas, ar gamybinės veiklos palaikymo sąnaudas, bet ir leidžia išlaikyti įmonei labai svarbius kvalifikuotus specialistus, prastovos laikotarpiu mokant jiems vidutinį darbo užmokestį. Suprantama, kad atnaujinusi veiklą įmonė ne iškart pasiekia tokius pardavimus, kokie buvo iki turto praradimo, nes dalis klientų yra prarandama. Atnaujinus veiklą, draudimo kompanija taip pat kompensuoja negautą pelną (arba skirtumą tarp pelno, gauto iki sustabdant veiklą, ir pelno po veiklos sustabdymo), kol bus pasiekti ankstesni pardavimai ir buvę įprasti pelno rodikliai, bet ne ilgiau, nei pasibaigia atsakomybės laikotarpis, kuris nustatomas sudarant verslo nutrūkimo draudimo sutartį.IŠVADOSBendros pajamų ir tuo pačiu pelno didinimo priemonės:1) užsiimti gerai žinomų prekių markių judėjimo organizavimu,2) optimizuoti paklausių prekių tiekimą,3) Įgyvendinti naujas pirkėjų pritraukimo idėjas (madų demonstravimas, degustacija, parodos),4) Puikiai aptarnauti pirkėjus, kad jie būtų nuolatiniai,5) Nenuvilti pirkėjų prekių stoka lentynose,6) Tinkamai išdėstyti prekes salėje,7) Skrupulingai valdyti jų atsargas,8) Parduodant įvertinti prekių tarpusavio pakeitimo galimybę,
9) Iki minimo mažinti prekių atsargas sandėlyje,ant bakalėjos prekių turi būti aiškūs ir įskaitomi užrašai – tada lengviau nustatyti jų paskirtį ir rūšį,10) Racionalizuoti prekių asortimentą, kad lėšos nebūtų įšaldomos į nereikalingų prekių atsargas,11) Kasdien įnešti į banką pinigus, kad kuo greičiau būtų pradėtos skaičiuoti palūkanos ir kuo vėliau juos išimti, kad daugiau susikauptų palūkanų,12) Prekes pardavinėti labiausiai lankomose pirkėjų vietose,13) Perplanuoti prekybos salę ir iš to gauti pelną, rūpintis grei gendančių prekių tiekimu. Geriau dalies jų neatvežti, negu vėliau jas nurašyti,14) Gauti pelną iš ypatingą paklausą turinčių prekių (ekologiškai švarūs produktai, šventinės prekės),15) Spalvotais plakatais atkreipti pirkėjų dėmesį, kad parduodama sumažintomis kainomis ar teikiamos specialios paslaugos. Plakatus klijuoti prekių pardavimo vietose,16) Aiškiai nurodyti kiekvienos prekės kainą arba naudoti kainų etiketes,17) Parduotuvių vitrinose išdėlioti tas prekes, kurių pardavimas šiuo metu yra labiausiai skatinamas,18) Gyvenamuosiuose rajonuose platinti reklaminius lapelius su atplėšiamais kuponais, kuriuose nurodyti parduotuvių siūlymai,19) Prekes reklamuoti per radiją ir televiziją, taip pat rajono ir miesto laikraščiuose,20) Specialios dešimties minučių laidos: kreiptis į gyventojus su skelbimais, siūlymais ir pan.21) Vaisiams ir daržovėms naudoti „miglą“. Rasos imitacija skatina pardavimą,22) Pritraukiant pirkėją šviežius produktus tinkamai apšviesti,23) Skatinti prekybos personaą nuolaidomis nuo kainos ir dalyvavimu skirstant pelną,24) Palaikyti gamintojų pastangas didinti pardavimą. Ypač pasitvirtina tos priemonės, kurios duoda naudą iš karto. (V.Sūdžius/ Įmonių komercijos principai ir praktika, Vilnius 1997, psl.76-77).Literatūros sąrašas: 1. Z.Lydeka , B.Drilingas „Firmos ekonomikos pagrindai“ / Vilnius ,2001.2. Hal R.Varian „Mikroekonomika“/ Vilnius, 1999.3. H.Hazlitt „Ekonomika per vieną pamoką“/Vilnius, 1994.4. B.Martinkus, V.Žilinskas „Ekonomikos pagrindai“/ Kaunas,2001.5. Laikraštis „Verslo žinios“.6. Laikraštis „Lietuvos rytas“.7. Internetas