Įmonės veiklos apskaita

Andrius

Įmonės veiklos apskaita

Klausimai med˛iagai ?sisavintiApskaita, u˛daviniai ir jai keliami reikalavimaiApskaitos rūšysApskaitos principaiŪkinių operacijų fiksavimas: dokumentai, registraiDvejybinis įrašas. Jo taikymo ypatumai skirtingoms sąskaitų klasėms.Sąskaitų planas:klasės ir jų sudėtisIlgalaikis turtas: sudėtis, klasifikavimo ypatumaiNusidėvėjimo formos, normos, skaičiavimo būdaiIlaidos ir sąnaudos: pagrindinės sąvokos, tapatumai ir skirtumai, klasifikavimo ypatumaiAtskaitomybė:rūšys, klasifikavimas ir sudėtisAtskaitomybės pasirinkimo formos kriterijaiAtaskaitų turinysBalanso politikos įgyvendinimo ypatumaiVertikalioji ir horizontalioji balanso vertinimo taisyklėsBandomojo balanso panaudojimasBankroto tikimybės nustatymas

1.Apskaitos administravimasĮmonės veikla yra tikslo nustatymo ir dinamiškas jo siekimo procesas, todėl vertinant jos veiklą kaip naudos siekimą, svarbu yra apskaityti ūkinius finansinius rodiklius ir įvertinti socialines ekonomines sąlygas. Įvairiapusis veiklos ekonomiškumo ir naudingumo (sau, rinkai ir visai visuomenei) vertinamas ir kryptingas valdymas organizacinėje sistemoje, kur gamybinius, finansinius ir kitus procesus veikia vadovai, specialistai ir aplinka. Darbo sėkmė priklauso nuo tinkamo, savalaikio ir kartu nebrangaus informacinio aprūpinimo. Todėl ypač svarbu, kad visi įmonės veiklos procesai būtų fiksuojami ir įforminti dokumentuose, o gautoji informacija laiku pasiektų įvairaus lygio vadovus.Buhalterinė apskaita (pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą) yra ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir finansinei atskaitomybei sudaryti.Kad apskaitos sistema būtų efektyvi, reikia užtikrinti keletą reikalavimų:vykdyti visos įmonės ir atskirų jos padalinių, tarnybų, veiklos sričių bendrą ir atskirą bei detalizuotą apskaitą,operatyviai pateikti kokybiką informaciją vartotojams, organizuojant optimalius informacijos srautus, tinkamai ją apdorojant ir perdirbant bei paskirstant,įgalinti keisti naudojamus parametrus užtikrinant mokesčių, nuolaidų ir antkainių, kainų ir tarifų bei kitų ūkinių finansinių rodiklių skaičiavimą,u˛tikrinti laisvą ir operatyvų sąskaitų plano, sąskaitų kodo struktūros pakeitimą, sąskaitų apjungimą ar detalizavimą, naujų registrų įvedimą bei jų tarpusavio ryšio reguliavimą,suma˛inti apskaitos ilaidas, u˛tikrinant minimalų, bet pakankamą informacijos kiekį, tinkamai organizuojant ir mechanizuojant apskaitą,u˛tikrinti lankstų duomenų archyvavimą ir darbą su archyvais, tinkamas išsaugojimo ir grąžinimo priemones,u˛tikrinti informacijos slaptumą, atskiriant išorinę – viešą ir vidinę atskaitomybę.Tai aktualu rinkos sąlygomis.Įgyvendinant šiuos reikalavimus reikia vadovautis optimalumo, profilaktiškumo, kompleksiškumo, analiziškumo, patikimumo ir tikslumo, savalaikiškumo bei kitais panašiais bendrais ūkinės veiklos vedimo principais.

Pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymą, priimtą Lietuvos Respublikos Seimo 2001 metais lapkričio 6 dieną, kuris įsigalioja nuo 2002.01.01 d, įtvirtinti apskaitos standartai. Apskaitos standartai – ūkio subjekto turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertinimo, pajamų ir sąnaudų pripažinimo ir registravimo apskaitoje taisyklės, atitinkančios Europos Sąjungos teisę bei Tarptautinius apskaitos standartus ir suderintos su Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Apskaitos standartai aprėpia Biudžetinių įstaigų apskaitos standartus ir Verslo apskaitos standartus.(…)”„Vykdydami svarbiausią apskaitos darbuotojų pareigą – atspindėti tikrą įmonės ir jos veiklos būklę taip, kad šią informaciją teisingai suvoktų visi jos vartotojai, apskaitininkai vadovaujasi Tarptautinių apskaitos standartų nuostatomis, kurias skelbia komitetas, vienijantis daugelio valstybių profesionalių apskaitininkų organizacijų atstovus. Tarptautinių apskaitos standartų 1973 m. birželio 29 d. Įkūrė įvairių šalių profesionalių buhalterių organizacijos. Dabar jis vienija daugiau komitetą kaip šimtą didžiausių apskaitininkų organizacijų iš beveik 80 pasaulio valstybių. Tai nepriklausoma organizacija, rengianti ir tobulinanti tarptautinius apskaitos standartus.(…)Tarptautiniai apskaitos standartai ir Bendrieji apskaitos principai, kuriais pagrįstos kiekvienos laisvosios rinkos šalies apskaitos taisyklės, tai ne griežti ir tikslūs nurodymai, kaip atlikti konkrečias apskaitos procedūras. Kiekviena valstybė savo nuožiūra, atsižvelgdama į nacionalinius ypatumus bei konkrečias laiko ir ekonomikos būklės sąlygas, sukonkretina Tarptautinius apskaitos standartus – derina juos su savo interesais.”[Ekonomikos teorijos pagrindai, 2000, 6, 18]

Pagrindiniai apskaitos u˛daviniai yra:įmonės veiklos dokumentavimas;atskaitomybės sudarymas (savininkui ir akcininkams, kreditoriams, visuomenei, valstybei);įmonės priimamų sprendimų informacinis aprūpinimas.Pagal tai, kokie u˛daviniai dominuoja, į pirmąją vietą iškeliamos skirtingos apskaitos turinio sritys, todėl nėra labai griežtos apskaitos klasifikavimo sistemos.Pirmiausia reikia skirti apskaitos ir statistikos informaciją. Statistikos pagrindas – valstybės ekonominių subjektų apskaitos ir atskaitomybės duomenys. Statistinė atskaitomybė lemia būtinumą standartizuoti visų ekonominių vienetų apskaitos duomenis, ir standartizuoti būtina tik ataskaitinę informaciją.Apskaitos rūšys. Apskaita skirstoma į finansinę ir vadybos. Pagrindinis skirtumas – informacijos vartotojai.Finansinė apskaita skirta veiklos rezultatams nustatyti ir ataskaitoms pateikti. Ji nuo vidinės apskaitos gali skirtis duomenų tikslumu (čia leistini ir daugiau suapvalinti duomenys, svarbiausias vidinės apskaitos tikslas – operatyvumas) .Finansinės apskaitos informacija pateikiama finansinėse ataskaitose:balanse;pelno (nuostolių) ataskaitoje;nepaskirstyto pelno ataskaitoje;piniginių srautų (finansinės būklės pasikeitimo) ataskaitoje;nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje;aikinamajame rate ir kitose ataskaitose, jei yra, pavyzd˛iui, individuali įmonė ar ūkinė bendrija.Valdymo apskaita yra orientuota į įmonės vidaus poreikių tenkinimą, ji priklauso nuo konkrečios gamybos ir komercinės veiklos specifikos. Įmonės ir organizacijos gali naudoti standartinę organizavimo formą, tačiau gali sudaryti ir savus apskaitos organizavimo modelius.

Apskaitos laikotarpis. Vald˛ios organų nustatytas laikotarpis, kuriam pasibaigus apskaičiuojamos įmonės ūkininkavimo rezultatas – pelnas arba nuostolis. Lietuvoje yra vieneri metai. Finansiniai metai (pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą) – laikotarpis, kurio metinė finansinė atskaitomybė rengiama.Pagrindinė apskaitinė lygybė: turtas lygus nuosavybei. Turtas parodo, kas konkrečiai priklauso įmonei, o nuosavybė – kiek ir kam priklauso įmonės turto.

Pagrindiniai bendrieji apskaitos principai. Apskaitą reglamentuoja ir visuotinai priimti jos principai (Wilsonas, 1997. – p. 256, Lietuvos Respublikos įmonės finansinės atskaitomybės įstatymas ir kiti) – bendrieji apskaitos principai (angl. – General Accepted Accounting Principles):• įmonės principas reikalauja, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto.Kiekviena įmonė, kuri sudaro finansinę atskaitomybę, laikoma atskiru apskaitos vienetu;• įmonės tęsiamos veiklos principas reikalauja apskaitoje daryti prielaidą, kad įmonės veikla trunka neribotą laiką. Tai reiškia, kad įmonės turtas privalo būti įvertintas ne finansinės atskaitomybės momentu esančiomis rinkos kainomis, bet jo įsigijimo verte, atspindint nudėvėtąją dalį. Įmonę nenumatoma likviduoti. Šis principas netaikomas, kai priimamas sprendimas likviduoti įmonę arba įmonė steigiama ribotam laikui;• periodikumo principas reikalauja, kad įmonė skaidytų savo veiklą į tam tikrus periodus, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija apie įmonės padėties pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį. Ataskaitinis laikotarpis – finansiniai metai, tačiau jie kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, JAV, nebūtinai turi sutapti su kalendoriniais metais. Finansinių metų pradžia ir pabaiga parenkama vadovaujantis nuostata, kad skiriamoji riba sutampa su žemiausiuoju įmonės veiklos tašku, o jeigu įmonės veikla tolygi – su kalendoriniais metais. Pati įmonė ir Vyriausybė gali nustatyti tarpinius dalinius ataskaitinius laikotarpius: prieš visuotinus akcininkų ir pajininkų susirinkimus, kas ketvirtį, mėnesį, prieš sezono pradžią ar jam pasibaigus ir t.t;• apskaitos pastovumo principas reikalauja, kad apskaitininkai labai apdairiai keistų apskaitos metodiką. Apskaitos metodika turi išlikti stabili gana ilgai ir ją pakeitus, vienos apskaitos duomenys turi būti gauti ir senąja, ir naująja metodika. Šis principas labai svarbus apskaičiuojant pelną ir netaikomas mokesčiams;• kaupimo (realizavimo) principas reikalauja pardavimo pajamas pripa˛inti tada, kai iraoma sąskaita, nepriklausomai kada ir kaip bus gaunami pinigai, pateikiama produkcija. Pajamos registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o išlaidos – jų susidarymo metu, neatsižvelgiant į pinigų gavimą ir išmokėjimą;• tikslumas ir patikimumas reikalauja, kad jeigu apskaitos informacija yra netiksli, tai neivengiamai bus priimti klaidingi ir nepagrįsti sprendimai;• atsargumo arba konservatyvumo principas reikalauja, kad įmonės veiklos rezultatai būtų vertinami atsargiai. Ypač jis svarbus apskaičiuojant sąnaudas, jas maksimalizuojant, o pajamas, jas minimalizuojant. Tai kartu ir apdairumo principas, kai kvalifikuotai pasirengiama realiai įvertinti potencialius nuostolius ir ieškoma ar turima kitų alternatyvų. Įmonės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertė negali būti nepagrįstai padidinta ar suma˛inta;• piniginio mato (įkainojimo) principas reiškia, kad visas įmonės turtas, taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje turi būti išreikšti vertine išraiška, • kaupimo principas reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų fiksuojami jau įvykę: uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, sąnaudos – kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išmokėjimo,• palyginimo principas reikalauja, kad kaupimo principu apskaičiuotos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su patirtomis sąnaudomis. Palyginamumas kartu reiškia, kad informacijos vartotojai turi turėti galimybę palyginti įmonės finansines ataskaitas, norėdami įvertinti jos finansinę būklę.• lojalus atvaizdavimas reikalauja, kad visi sandoriai ir ūkinės operacijos ataskaitoje būtų atvaizduoti objektyviai, visapusiškai, o ne paviršutiniškai,• neutralumas – kad informacija, pateikta finansinėse ataskaitose, būtų patikima, ji turi būti neutrali, neturi būti jokių šališkumo faktų. Finansinės ataskaitos nėra neutralios, jei jos, pateikdamos informaciją, daro įtaką priimamiems sprendimams, sudarant atitinkamą nuomonę, siekiant kokio nors tikslo,• turinio vyravimas prie formą pabrėžia, kad visada daugiau dėmesio reikia skirti operacijų turiniui, jų esmei atskleisti. Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik pagal jų juridinę formą.

Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą išskiriami šie 10 bendrieji apskaitos principai: įmonės, veiklos tęstinumo, periodiškumo, pastovumo, piniginio mato, kaupimo, palyginimo, atsargumo, neutralumo, turinio svarbos.Priklausomai nuo įmonės tikslų bei ataskaitų vartotojų formuojama ir finansinė bei balanso politika.

2. Ūkinių operacijų fiksavimas ir atpažinimas

Apskaitos dokumentas. Jo rekvizitai – įmonės pavadinimas ir kodas, dokumento pavadinimas, numeris ir sudarymo data; ūkinės operacijos turinys, matavimo rodikliai, asmenų, įvykdžiusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos įvykdymą ir teisingą įforminimą, pareigos, pavardės, vardai bei parašai.Dokumentai ir apskaitos registrai apibūdinti buhalterinės apskaitos įstatymo III skirsnio straipsniuose. Ūkinių operacijų fiksavimas. Dokumentai yra įrašų apie ūkines operacijas į apskaitos registrus pagrindas. Jie įrašomi ranka ar techninėmis priemonėmis aiškiai ir įskaitomai.Įmonės gali naudoti pavyzdinius, specialius ir laisvos formos pirminius dokumentus, turinčius juridinę galią. Dokumentų juridinė galia. Dokumentui juridinę galią suteikia šie privalomi rekvizitai: įmonės pavadinimas, dokumento pavadinimas, jo sudarymo data, ūkinės operacijos turinys, ūkinės operacijos matavimo rodikliai, asmenų, įvykdžiusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos įvykdymą ir teisingą įforminimą, pareigos, pavardės, vardai, parašai. Dokumentas, kuriame nėra minėtų rekvizitų, juridinės galios neturi. Tokie griežti pirminių dokumentų įforminimo reikalavimai labai apsunkina smulkius verslininkus, patentininkus, dirbančius taip pat su privačiais asmenimis, galutiniais prekių ir paslaugų vartotojais. Be to, kai kuriems pirminiams griežtos apskaitos dokumentams privaloma speciali tipografinė forma ir įsigijimo tvarka.Dokumentų pasirašymas ir atsakomybė. Įmonės vadovas patvirtina asmenų, turinčių teisę pasirašyti pirminius dokumentus, sąrašą ir jų parašų pavyzdžius. Dokumentai pasirašomi asmeniškai.U˛ laiku ir teisingą dokumentų išrašymą, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinės operacijos teisėtumą atsako asmenys, surašiusieji ir pasirašiusieji dokumentus, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo patikrinti audito. Apskaitos registrai U˛ ataskaitinį laikotarpį dokumentų duomenys apibendrinami apskaitos registruose. Visos įmonėje atliktos ūkinės operacijos apskaitos registruose fiksuojamos pagal pirminius dokumentus, kuriais remiantis tos operacijos ir buvo atliktos. Operacijų registracijos metu sisteminami ir pirminiai duomenys. Pirminių dokumentų duomenys apie ūkines operacijas yra grupuojami pagal operacijų rūšis. Tai atliekama naudojant specialiuosius žurnalus. Juose duomenys kaupiami per mėnesį, o jo pabaigoje iš žurnalo perkeliami į atitinkamą Didžiosios knygos sąskaitą arba į keletą iš jų.

Apskaitos registrai gali būti tipiniai arba laisvos formos. Jie sudaromi chronologine, sistemine -chronologine ar kita nustatyta tvarka. Apskaitos sistemoje informacija apie ūkinius faktus fiksuojama naudojantis pirminiais dokumentais. Vėliau ji apibendrinama apskaitos registruose įvairiomis procedūromis. Tačiau apskaitos principai visose įmonėse išlieka vienodi nepriklausomai nuo to, kad apskaitos sistema ir technika turi būti pritaikyta konkrečiai įmonės specifikai ir jos informaciniams poreikiams.Ma˛os įmonės atlieka palyginti nedaug ūkinių operacijų, turi mažai klientų bei tiekėjų. Visa tai įgalina kiekvieną operaciją fiksuoti Bendrajame žurnale, kuriame visos atliktos ūkinės operacijos registruojamos chronologiškai. Bendrasis, arba ūkinių operacijų registravimo žurnalas naudojamas visoms operacijoms nepriklausomai nuo jų rūšies fiksuoti. Čia tai pat nurodomos ir koresponduojamosios sąskaitos. Vėliau duomenys iš Bendrojo žurnalo perkeliami į sisteminį registrą – Didžiosios knygos sąskaitas. Jose duomenys sisteminami ir kaupiami, o ataskaitinio laikotarpio pabaigoje naudojami sudarant atskaitomybę. Esant nelabai dideliam ūkinių operacijų skaičiui, taip organizuoti apskaitą racionalu, bet didesnėje įmonėje toks apskaitos organizavimas praktiškai neįmanomas. Organizuojant apskaitą didesnėse įmonėse, naudojama daugelis pagalbinių (specialiųjų) registrų. Specialieji žurnalai iš dalies pakeičia Bendrąjį žurnalą. Kiti registrai kaip analitinės knygos detalizuoja Didžiosios knygos sąskaitų duomenis. Prieš pradedant apibūdinti registrų naudojimo ypatumus, tikslinga bendrai aptarti jų atliekamas funkcijas.Specialieji ˛urnalai pritaikyti informacijai apie vienarūšes ūkines operacijas fiksuoti. Paprastai tai daugiaskilčiai registrai, palengvinantys apskaitos darbą. Pagrindinis specialiųjų žurnalų naudojimo privalumas yra tas, kad šiuo atveju darbus galima paskirstyti žmonėms arba skyriams. Tai paspartina darbą, kadangi gali fiksuoti operacijas keliuose registruose tuo pačiu metu. Be to, specialieji ˛urnalai labai pagreitina ir palengvina informacijos apdorojimą, nes geriau pritaikyti tam tikros rūšies operacijoms registruoti.Specialiųjų žurnalų efektyvumas padidėja, jeigu jie tinkamai pritaikyti būdingiausioms ūkinėms operacijoms, atliekamoms įmonėje. Kiekviena įmonė priklausomai nuo operacijų įvairovės ir jų atlikimo dažnumo naudoja skirtingą specialiųjų žurnalų skaičių ir rūšis. Bendras specialiųjų žurnalų struktūros bruožas yra tas, kad jie sudaryti iš daugelio skilčių, kurios naudojamos įvairiai informacijai fiksuoti. Naudojant tokią struktūrą, ne tik greičiau apdorojama informacija, bet ir suma˛ėja pastarosios dubliavimasis. Lengvai galima įvesti bet kokią papildomą skiltį norimai informacijai atspindėti. Todėl fiksuoti duomenų kitur nereikia. Įvairiose įmonėse to paties pavadinimo specialieji žurnalai gali būti skirtingos formos, o jų skiltys gali būti išdėstytos taip, kaip patogiau įmonės apskaitininkams. Tačiau nepaisant įvairovės, tam tikros skiltys privalomos ir jas reikia pateikti visuose specialiuose žurnaluose. Apskaitos organizavimas, kai kaupiama informacija jau i prad˛ių yra grupuojama pagal ūkinių operacijų rūšis, supaprastina pirminių duomenų fiksavimą. Be to, specialiųjų žurnalų naudojimas ne tik labai pagreitina duomenų fiksavimą, bet ir suteikia galimybę konkrečiam asmeniui kontroliuoti tam tikrą veiklos sritį.Pagalbinių registrų – analitinių sąskaitų knygų naudojimo privalumai yra tie, kad jos įgalina atspindėti atskirose sąskaitose operacijas, susijusias su konkrečiais pirkėjais ar tiekėjais. Taip pat šie registrai supaprastina Didžiosios knygos vedimą, kadangi joje nelieka detalių duomenų apie pirkėjus ir tiekėjus. Be to, vedant analitines sąskaitų knygas, galima nustatyti klaidas individualiose sąskaitose ir racionaliai paskirstyti darbą apskaitininkams.Analitinės sąskaitos detalizuoja Didžiosios knygos sąskaitų duomenis. Didžiojoje knygoje lieka Pirkėjų įsiskolinimo sąskaita, tik dabar ji laikoma kontroline, nes joje atspindima analitinių sąskaitų knygos sąskaitų likučių suma. Įrašai analitinių sąskaitų knygose daromi iš specialiųjų žurnalų tuo pat metu, kai įvyksta ūkinės operacijos. Duomenys knygose yra kaupiami kitais aspektais negu specialiuosiuose žurnaluose. Mėnesio pabaigoje duomenys iš pagalbinių registrų – specialiųjų žurnalų perkeliami į Didžiąją knygą, apskaičiuojami ios knygos sąskaitų likučiai, padaromi visi reikiami koreguojantieji ir u˛darantieji įrašai. Po to sudaromas bandomasis balansas ir finansinė atskaitomybė.

Apskaitos registrų normos. Apskaitos registrų komplektą sudaro žurnalai, parengti Finansų ministerijos patvirtinus tipinius finansinės apskaitos registrus, kurie yra papildyti specialiaisiais žurnalais, skirtais perdirbimo įmonėms bei analitinės apskaitos kortelėmis. Komplektas tinka visų veiklos sričių bei dydžių įmonėms, kuriose apskaitą veda keli skyriai (asmenys). Duomenys specialiuosiuose žurnaluose fiksuojami laikantis sisteminio – chronologinio principo, tai yra, kiekviename žurnale registruojamos tik vienos rūšies operacijos. Tuo būdu ūkinės operacijos ne tik fiksuojamos apskaitoje, bet iš karto ir sisteminamos. Dėl to gerokai sumažėja darbo dubliavimas, klaidų tikimybė, supaprastėja pačios apskaitos vedimas. Visi ie faktoriai padeda taupyti apskaitos vedimui skirtą laiką ir lėšas.Galima pateikti duomenų fiksavimo apskaitos schemą:Trumpalaikio ir ilgalaikio (materialaus ir nematerialaus) turto apskaita, įskaitant dalies duomenų apie ūkines operacijas su turtu detalizavimą tam skirtose analitinėse kortelėse,Prekių ar kito turto pardavimas, taip pat ir paslaugų suteikimas,Parduotų prekių savikainos fiksavimas,Atsiskaitymai (imokėjimai) per banką (jeigu įmonė turi kasos knygą) arba visos piniginės (grynais ar pavedimu ) išlaidos (jeigu įmonė neturi kasos knygos),Imokos i kasos ( jeigu įmonė turi kasos knygą),Kasos įplaukos ( jeigu įmonė turi kasos knygą),Įplaukos į sąskaitą banke (jeigu įmonė turi kasos knygą) arba visos piniginės ( grynais ar pavedimu) įplaukos ( jeigu įmonė neturi kasos knygos),Bendra veiklos sąnaudų apskaita,Tiesiogiai gaminiams priskiriamos gamybos ilaidos (is ˛urnalas skirtas perdirbimo įmonėms ),Netipikos bei kituose apskaitos registruose neu˛fiksuotos ūkinės operacijos ir įvykiai,Netiesiogiai su produkcijos gamyba susijusios pridėtinės išlaidos (šis žurnalas skirtas perdirbimo įmonėms), Darbo u˛mokesčio ir socialinio, sveikatos ir kitų draudimų paskaičiavimas ir apskaita,Pagrindinių ir pagalbinių darbininkų darbo užmokesčio ir socialinio ir kitų draudimų paskaičiavimas (perdirbimo įmonėse),Visos tiesioginės gamybos išlaidos (perdirbimo įmonėse),Netiesioginės gamybos išlaidos ( perdirbimo įmonėse),Mokėtinų mokesčių apskaita,Pridėtinės vertės ir akcizo bei kitų mokesčių apskaita,Finansinės veiklos pajamų ir sąnaudų apskaita,Kiekvienos dienos pabaigoje ar kas kelios dienos ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje duomenų perkėlimas į sąskaitas,Laikotarpio pabaigoje analitinių kortelių likučių sumų ir atitinkamų kontrolinių sąskaitų likučių sutikrinimas.

Naudojantis spalvotomis sąskaitų kortelėmis, tikslinga kiekvienai sąskaitų klasei skirti po atskirą spalvą.Sąskaitos apskaitos dokumentuose saugoma visa informacija apie konkrečius turto ar nuosavybės rūšies pasikeitimus.

Dvejybinis įrašas kaip sąskaitų korespondencijos taisyklė. Ūkinis faktas atvaizduojamas vienoje sąskaitoje debete (D), o kitoje – kredite (K) arba atvirkščiai vadinama dvejybiniu įrašu. Sąskaitų derinys – kai į vieną debetuojama, o į kitą kredituojama, vadinama sąskaitų korespondencija, o tos sąskaitos – koresponduojančiomis. Toliau pateikiama įrašų įrašymo ir atvaizdavimo tvarka ( žr. 7.8 lentelę ir įrašų fiksavimo schemas). Turto padidėjimas rašomas į sąskaitos debetą (D), o sumažėjimas – į kreditą (K), likutis (saldo) skaičiuojamas debete (D). Sąnaudos fiksuojamos analogiškai kaip ir operacijos su turtu. Nuosavybės padidėjimas rašomas sąskaitos kredite (K), o sumažėjimas – debete (D), likutis (saldo) skaičiuojamas kredite (K). Pajamos fiksuojamos analogikai kaip ir operacijos su nuosavybe.Sąskaitų sąlyginiai ženklai yra T formos, dar vadinami “lėktuviukais”, kai kairėje žymimas debetas – raide D, o dešinėje – kreditas – raide K:

D Sąskaitos pavadinimas K |

TURTAS SĄNAUDOS NUOSAVYBĖ PAJAMOS – D – K – K – DPavyzdys: UAB “Oda” realizavo akcijų už 10000 tūkst. Lt ir atitinkamai užsipajamavo tą pačią sumą debete. Debetas KreditasD Pinigai 100000 K Paprastosios akcijos 100000

UAB “Oda” u˛ ˛emės sklypą (50000 tūkst Lt) ir pastato priestatą (25000 tūkst Lt) išleido iš viso 75000 tūkst Lt.Galutinės operacijos būtų rašomos taip:

Debetas Kreditas 2. D ˇemė 50000 I D Pastatai 25000 K Pinigai 75000

DataTurinysPPDebetasKreditasLikutisDebetasKreditas 1.8 lentelė „Sąskaitos pavadinimas ir Nr.“1.9 *******************************************************************

*******************************************************************

Skolintojų Savininkų + D Pajamos KD Turto sąskaitos K = D Nuosavybės sąskaitos K + D Nuosavybės sąskaitos K | | | D Sąnaudos K |

Sintetinė ir analitinės sąskaitos. Iš atskirų analitinių sąskaitų duomenų suvedamos sintetinės sąskaitos. Kaip pavyzdį galima pateikti atskirų darbuotojų (analitinę) ir bendrą (sintetinę) mokėtinų atlyginimų sąskaitas.

Sintetinė sąskaita: Sąskaitos Mokėtini atlyginimai analitinės sąskaitos 😀 Mokėtini atlyginimai K D Mok.atl. Onai K D Mok.atl.Jonui K D Mok. atl. Petrui K | L. 4500,- | L. 1000- | L. 2000,- | L. 1500,-

Turto padidėjimas (gavimas) rašomas į D ( debetą),o suma˛ėjimas rašomas į K ( kreditą). Yra debetinis likutis.Nuosavybės padidėjimas nurodomas K ( kredite ),o suma˛ėjimas nurodomas D ( debete).Turi kreditinius likučius.Pajamos didina savininko nuosavybę.Sąnaudos mažina savininko nuosavybę.Pajamų padidėjimas vaizduojamas kredite ( K ).Sąnaudų padidėjimas vaizduojamas debete ( D ).Turto ir nuosavybės sąskaitos vadinamos balansinėmis. Pajamų ir sąnaudų sąskaitos vadinamos pelno ataskaitos sąskaitomis.

4. Turtas ir nuosavybė

„Turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas, ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos.”[Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001].TURTAS = SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ + SAVININKŲ NUOSAVYBĖ arba: SAVININKŲ NUOSAVYBĖ = TURTAS – SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ

Ilgalaikis turtas:• materialus (˛emė, pastatai, transporto priemonės, įrengimai, įrankiai);• nematerialus (presti˛as; įsigytos teisės – patentai, licenzijos, know- how, prekių ženklai).Įmonės ilgalaikis turtas apskaitoje įkainojamas ir rodomas įsigijimo verte, balanse – likutine verte (atskirai įsigijimo vertė ir nusidėvėjimas).

Finansinis turtas ilgalaikio turto rūšis, užtikrinantis tam tikras teises ir privilegijas, kurios atsiranda įmonei dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Išskiriamos šios pagrindinės finansinio turto rūšys (Kalčinskas, 2001. P.487, 489):investicijos: į vertybinius popierius (akcijas, obligacijas, finansinius vekselius ir kitus VP) ir kitą turtą;paskolos,įmonės anksčiau ileistos ir supirktos nuosavos akcijos.

Nematerialus turtas reikiasi per įvairias privilegijas ir teises, iš kurių įmonė gauna tam tikros naudos (Kalčinskas, 2001. P.481).io turto svarbiausieji po˛ymiai (pagal G.Kalčinską, 2001. P.481 – 482):neturi materialaus daiktinio turinio,turi vertę, kurios būtina išraiška : už tą turtą sumokėta kaina,atnea įmonei naudą,suteikia konkrečias teises ir privilegijas, turto buvimas gali būti įrodytas per konkrečias jo savybes, kurios įgyja turto turėtojas,ilgai naudojamas, kai tarnauja ilgiau nei vienus metus,trumpalaikis, kai naudojamas per vienerius metus. Trumpalaikis nematerialus turtas apskaitoje neapskaitomas..Ilgalaikis turtas dėvisi fiziškai ir morališkai. Ilgalaikio turto nusidėvėjimas nustatomas ir nurašomas į išlaidas tiesioginiu proporcingu laiko požiūriu, proporcingai veiklos ar produkcijos apimties požiūriu, mažėjančios vertės, metų skaičiaus būdais.

Daiktinės darbo priemonės .Įmonių pagrindą sudaro materialinė-techninė bazė, į kurią investuotos nemažos savos lėšos. Be to, dalis turto gali būti nuomojama, naudojama išsipirktinai (lizingo būdu), kartais eksploatuojama nemokamai.Jei visa materialinė-techninė bazė yra įtraukta į ūkinę komercinę veiklą, tai ji sutampa su materialiniu-techniniu gamybiniu potencialu (be personalo). Į šį gamybinį potencialą įeina visi eksploatuojami pagrindiniai fondai (pagrindinės priemonės), smulkus inventorius, instrumentai bei kiti daiktai, esantys eksploatacijoje ilgesnį laiką.Pagrindinių fondų sąvoka labiau taikoma, kai atliekama pagrindinių priemonių apskaita vertine išraiška, skaičiuojamas susidėvėjimas (amortizacija), atliekami kiti ekonominiai skaičiavimai. Tačiau pagrindinių fondų ir pagrindinių priemonių sąvokų taikymas yra labiau susitarimo, o ne teorinis klausimas. Nors kai kurie literatūros šaltiniai, kai aptariamas ilgalaikis turtas vertine išraiška, dažniau vartoja pagrindinių fondų, o kai natūrine, – pagrindinių priemonių sąvoką1.Pagrindinės priemonės ir apyvartinės lėšos užtikrina prekių cirkuliacijos nenutrūkstamumą, tačiau iame procese dalyvauja skirtingai.

Jei apyvartiniai ir cirkuliacijos fondai kiekviename prekių cirkuliacijos cikle panaudojami visiškai (su kai kuriomis išimtimis), tai gamybos priemonės savo forma išlieka nepakitusios, tik iš dalies netenka savo pirminės vertės. Todėl visas pagrindinių priemonių (pagrindinių fondų) apytakos ciklas yra daug ilgesnis nei apyvartinių lėšų ir užtrunka kelerius metus ar net dešimtmečius. Gamybos priemonių tarnavimo laikas priklauso nuo jų paskirties, sudėties, eksploatacijos sąlygų ir kitų priežasčių.Pagrindinės priemonės netenka savo vertės pamažu. Ji dalimis perkeliama (nurašoma) į savikainą ar cirkuliacijos išlaidas. Pagrindinės priemonės atstatomos nusidėvėjimo atskaitymų ir kitų investicijų sąskaita.Pagrindinės priemonės natūrine išraiška sudaro verslo pagrindinę materialinės-techninės bazės dalį. Prie pagrindinių priemonių priskiriami pastatai, statiniai, įrenginiai, mašinos ir kitos priemonės, kurios veikia ilgiau nei metus ir kurių vertė ne mažesnė nei norminių aktų nustatyta suma.Pagrindinės priemonės gali būti klasifikuojamos pagal paskirtį, ūkio šakas, priklausomybę, verslo sritis, tarnavimo laiką, susidėvėjimo (tinkamumo) laipsnį, dalyvavimo veikloje pobūdį ir kitus požymius. Jos skirstomos į gamybines ir negamybines. Pagal paskirtį grupuojamos į šias grupes:• ˛emę, pastatus ir statinius,• įrenginius,• mainas,• transporto priemones,• inventorių ir instrumentus,• produktyvius ir darbinius gyvulius,• nebaigtus kapitalinius darbus,• kitą ilgalaikį materialinį turtą.Negamybinės paskirties priemonės gamybos procese tiesiogiai nedalyvauja. Tai gyvenamieji pastatai, kultūrinės buitinės patalpos, autobusai žmonėms pervežti ne darbo metu ir panašiai.Svarbus priemonių skirstymas pagal dalyvavimo technologiniame procese pobūdį:• aktyvūs pagrindiniai fondai,• pasyvūs pagrindiniai fondai.Aktyviajai fondų daliai priklauso mašinos, įrenginiai, transporto priemonės ir kitas ilgalaikis turtas, tiesiogiai dalyvaujantis ar veikiantis ūkinėje komercinėje veikloje. Pasyvūs pagrindiniai fondai (pastatai, statiniai, estakados, geležinkelio linijos, tvoros ir t. t.) sudaro sąlygas aktyviesiems fondams veikti.Pagrindiniai fondai, kaip buvo pa˛ymėta, dėvisi ir netenka savo vertės pamažu. Jie patiria moralinį ir fizinį susidėvėjimą. Moralinis susidėvėjimas gali susidaryti dėl dviejų priežasčių:• dėl gamybos priemonių gamybos atpigimo,• sukūrus pajėgesnes, efektyvesnes gamybos priemones.Fizinis susidėvėjimas susijęs su techninių eksploatacinių savybių pablogėjimu ar netekimu.Pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) apskaita atliekama pagal objektus kortelėse arba kompiuteriais. Nurodomas objekto pavadinimas (kodas), inventorizacinis Nr., pirminė vertė, veikimo laikas, amortizacijos atskaitymo norma, amortizacijos skaičiavimo metodas (formulė, taisyklė) ir kiti duomenys bei pakeitimai.Amortizacija yra nematerialaus turto susidėvėjimo vertės pernešimo (kaupimo) procesas per objekto veikimo laiką, o materialaus turto susidėvėjimo vertės pernešimas vadinamas tiesiog nusidėvėjimu. Nusidėvėjimo ir amortizacijos atskaitymų kaupimo tikslas – atstatyti pagrindinių fondų vertę ir sukaupti lėšas gamybos priemonių daliniam ir visiškam atnaujinimui.Įmonių gamybinis potencialas, ypač jo pastovioji dalis, – pagrindinės priemonės (žemė, pastatai, statiniai, mašinos, įrenginiai ir kita) kartu su kitais veiksniais (prekėmis, personalu) sąlygoja viso investuoto kapitalo panaudojimo efektyvumą.Pagrindinės priemonės, įskaitant patalpas ir jose esamą turtą, įgauna vis didesnę reikšmę dėl tokių priežasčių:1. Savos gamybos priemonės, kaip veiksnys, veikia per investuotą kapitalą. Brangstantys žemės sklypai, pastatai, statiniai, kai jie įsigyjami, vis labiau susieja ilgalaikį finansavimą ir investavimą. Be to, šis veiksnys įgyja finansavimo efektą, nes kredito apmokėjimo, nuomos išlaidos vis didėja. Tuo pat metu nusidėvėjimo kaupimas už pastatus, statinius yra tiek išlaidos, tiek ir lėšų šaltinis. Didėjant gamybos priemonių vertei, šis šaltinis taip pat didėja.2. Pastatų (patalpų) nuomos išlaidos yra antras pagal dydį ir dalį išlaidų straipsnis (pirmas – personalo išlaikymas). Nuomos išlaidos sudaro apie dešimtą dalį komercinės veiklos išlaidų. Į jas taip pat įeina nuomojamų patalpų vietos reikšmingumas.3. Savos pagrindinės priemonės, ypač ma˛meninėje prekyboje, smulkaus verslo įmonėse yra svarbus skatinamasis instrumentas. Savas turtas gali būti sumaniai ir tinkamai naudojamas be jokių apribojimų. Čia nema˛ą reikšmę įgyja patalpų įranga, naudojama technika ir technologija, kokybinė priemonių sudėtis (susidėvėjimo laipsnis, šiuolaikinių reikalavimų atitikimas: imlumas energijai, laidumas šilumai, galingumas, universalumas ir specializacijos laipsnis, optimali struktūra ir t. t.).4. Ypač svarbus, net lemiantis, ma˛meninės prekybos, masinio maitinimo ir šiaip smulkaus verslo įmonės vietos veiksnys. Didmeninei prekybai, kitoms tarpininkavimo, gamybos įmonėms dislokacijos vieta išskirtinės reikšmės neturi. Nusidėvėjimo (amortizacijos) nustatymas. Nuo ko pradėti, norint nustatyti pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) normas, kurių reikalauja mokesčių inspekcijos ir išlaidų nurašymas. Jei to nebus padaryta, bus dirbtinai didinamas pelnas, atitinkamai ir mokesčiai į biudžetą, o susidėvėjusių įrenginių nebus už ką pakeisti.Pirma. Reikia sugrupuoti visą ilgalaikį materialinį turtą pagal tikėtiną jo tarnavimo laiką metais. Čia būtina atsižvelgti ne tik į gamybos priemonės technines laiko normas, fizinę būklę, bet ir į moralinį susidėvėjimą.Į vieną grupę galėtų patekti pastatai, statiniai ir kitos priemonės, kurios eksploatuojamos gana ilgai – 10 ar 15 metų be didelių kapitalinių įdėjimų. Į kitą grupę turėtų įeiti stacionariniai įrenginiai, mašinos, staklės, kurios keičiamos tik kai diegiama nauja arba i esmės pertvarkoma gamybos technologija, kinta verslo politika. Tokio tipo rekonstrukcijos tikriausiai atliekamos ne dažniau kaip 4-7 metai.Dar reikėtų skirti mašinas, įrenginius, kilnojamas priemones, labai intensyviai naudojamas arba eksploatuojamas nepalankiomis sąlygomis, kurių tarnavimo laikas yra gana ribotas (dveji ar treji metai).Įrenginiai ir kitos priemonės, kurios naudojamos tik metus ar mažiau, į šiuos skaičiavimus netraukiamos. Jos gali būti nurašomos per metus lygiomis dalimis, jei yra gana brangios. Kai priemonės nelabai brangios, jos, pradėjus eksploatuoti, iš karto nurašomos į kaštus. Taikytinas ir mišrus nurašymo būdas: pavyzdžiui, 50% nurašoma iš karto, o likusi dalis – per eksploatacijos laikotarpį.Kiekvienoje ilgalaikio turto grupėje gamybos priemonės išdėstomos pagal numatomus eksploatavimo metus (pavyzdžiui, 15, 10, 5, 3 ir 2 metų). Gali būti nustatomas vidutinis grupės laikas (svertinio vidurkio būdu).Nustatant priemonės eksploatavimo laiką, reikia turėti omenyje, jog įrenginiai, mašinos, netgi pastatai savo veiklos pabaigoje reikalauja tokių didelių remonto, priežiūros ir kitų kaštų, jog tampa ekonomiškai nenaudingi. Pavyzdžiui, Japonijoje, kitose šalyse staklės vidutiniškai veikia 3,5 metų, o pas mus – apie 20 metų.Antra. Įvertinus savo turto eksploatavimo trukmės finansines ir technines galimybes, pereinama prie metinių susidėvėjimo (amortizacijos) normų (N) nustatymo. Šios normos yra amortizacijos atskaitymų vidutinės metinės pagrindinių priemonių vertės procentai. Jei priemonė buvo naudojama visus metus, imama pirminė jos vertė, kuri įrašyta priemonių apskaitoje.Orientacinė amortizacijos atskaitymų norma (N) gali būti nustatoma 100% dalijant iš numatomų priemonės eksploatavimo metų, pavyzdžiui, 15 metų.100 : 15 = 6,7%.Taip per 15 metų po 6,7% yra sukaupiamas susidėvėjęs turtas, kad vėl būtų galima įsigyti tokią pat naują priemonę. Tačiau reikia turėti omenyje, jog vyksta infliacija, dar numatomi, pavyzdžiui, po 5 ir 10 metų kapitaliniai remontai. Todėl surinktų lėšų aiškiai neužtenka. Reikia numatyti papildomą atskaitymo normą minėtoms ir kitoms išlaidoms padengti. Jei kapitalinio remonto darbų vertė sudarys trečdalį pastato vertės, tai kasmet remonto fondui sudaryti reikės papildomai atskaityti daugiau kaip 2% vidutinės metinės vertės (33,3:15=2%).ˇinoma, jei leid˛ia finansinės galimybės, gamybos priemones reikia keisti nelaukiant didelio jų susidėvėjimo (ne kaip rekomenduoja Vyriausybė), nes firmai tai kainuos dar brangiau. Šykštus moka du kartus: remontuodamas ir vėliau pirkdamas brangesnius įrenginius.Trečia. ˇinodami susidėvėjimo (amortizacijos) normas (N), galime apsiskaičiuoti, kiek kasmet sukaupsime nusidėvėjimo (amortizacijos) lėšų (Am), kurios įrašomos į išlaidas ir savikainą . Ta pačia suma, kaip anksčiau minėta, padidėja išlaidos ir sumažėja pelnas, nors nusidėvėjimo (amortizacijos) priskaičiavimai lieka įmonei:

Pavyzd˛iui, 2XX1 m. sausio 1 d. įsigijome įrengimą už kurį sumokėjome 10300 Lt. Ši suma vadinama pradine ilgalaikio turto verte. Numatoma, kiek metų šis įrenginys bus naudojamas ir kiek jis bus vertas po to. Įrenginys bus naudojamas 5 metus ir po 5 metų pardavus tai kas liks iš šio įrenginio planuojama gauti 300 Lt. Ši suma vadinama likvidacinė ilgalaikio turto verte.Trumpalaikis turtas (atsargos – ˛aliavos, pagaminta produkcija, pirktos prekės skirtos perparduoti; iš anksto apmokėtos sumos; prekybos skolos – pirkėjų skola; pinigai – bankuose, kasoje). Trumpalaikis turtas nurašomas į išlaidas iškarto ar dalimis per vienus metus.Atsargos apskaitoje įkainojamos įsigijimo verte, o finansinėje atskaitomybėje – faktine savikaina. Faktinė savikaina apskaičiuojama pirmiausia nuraant anksčiausiai įsigytas atsargas.Ūkinės veiklos ciklas : Pinigai – Prekės – Pinigai

Nuosavybė. Skolintojų nuosavybė arba įmonės įsipareigojimai:• ilgalaikės skolos (skolos kreditinėms institucijoms; skolos tiekėjams; avansu gautos sumos (neuždirbtos pajamos); kitos ilgalaikės skolos);• trumpalaikės skolos (skolos kreditinėms institucijoms; skolos tiekėjams; avansu gautos sumos (neuždirbtos pajamos); mokėtini mokesčiai; mokėtini atlyginimai; kitos trumpalaikės skolos).

Trumpalaikės ir ilgalaikės skolos sudaro įmonės įsipareigojimus. „Įsipareigojimas – prievolė, atsirandanti dėl atliktų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, už kuriuos ūkio subjektas privalės ateityje atsiskaityti turtu ir kurių dydį galima objektyviai nustatyti.”[ Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001].Savininkų nuosavybė (valstybinis kapitalas; akcinis kapitalas – paprastosios bei privilegijuotosios akcijos; kooperatyvo narių pajus, nepaskirstytas pelnas, savininko privati nuosavybė – fizinių asmenų teises turinčiose įmonėse).

5. Ilaidos ir sąnaudos

Ilaidų rūšimi suprantamas verte išreikštas naudingas tam tikros vertybių rūšies suvartojimas siekiant komercinės veiklos rezultato. Išlaidų pagal rūšis apskaitomi specialiose išlaidų klasės apskaitos sąskaitose.Visos ilaidos klasifikuojamos pagal tokius tris pagrindinius po˛ymius: rūšis (grupes, straipsnius), išlaidas sąlygojančius rodiklius, ilaidų susidarymo vietą.Ilaidų skirstymas į rūšis (straipsnius) yra svarbus jų klasifikavimo požymis. Be to, visos ūkinės veiklos išlaidos sudaro dvi pagrindines išlaidų grupes:• pirmines arba paprastąsias,• antrines arba kompleksines.Įmonės pirmines ilaidas galima sugrupuoti į šių straipsnių grupes:• prekių ir paslaugų,• personalo ilaidų (darbo užmokesčio, tvirtų algų, komiso pinigų, socialinių priemokų),• materialinių sąnaudų (pakavimo, fasavimo medžiagų, kuro, reklamos ir dekoratyvinių priemonių, šildymo, dujų, vandens, elektros energijos),• kitų įmonių teikiamų paslaugų (nuomos, transporto išlaidų, išlaidų pagrindinėms ir konsultacinėms tarnyboms, pašto, ryšių, inkasavimo, paslaugų, apsaugos, draudimo),• amortizacijos ir nuraymų,• komercinės rizikos (prekių nuostolių dėl sugedimo, sunykimo, vagysčių ir kita),• atskaitymų (įvairių rūšių ir paskirties mokesčių),• palūkanų.Veiklos ilaidos ir cirkuliacijos ilaidos sudarant įvairias ataskaitas gali susidaryti iš šių dalių:• materialinių ir joms prilygintų sąnaudų,• nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymų,• ilaidų darbui apmokėti,• socialinio ir sveikatos draudimo įmokų,• privalomo ir kitų rūšių draudimo įmokų,• mokesčių už valstybinius gamtos išteklius ir aplinkos teršimą,• ˛emės ir kito nekilnojamojo turto mokesčio,pajamų (pelno), pridėtinės vertės ir kitų mokesčių,• palūkanų už kreditą,• ˛emės ir kito turto nuomos mokesčio.Sudėtingiausios materialinės ir joms prilygintos išlaidos. Jų grupę sudaro apie 40 išlaidų elementų. Svarbesni iš jų yra:• ˛aliavos ir med˛iagos, perkeltos į galutinį produktą ar sunaudotos technologiniame procese,• atsarginės dalys remontui, instrumentai, prietaisai ir prietaisai, neįeinantys į pagrindines priemones,• apranga ir maisto produktai, skirti darbuotojams, pacientams ir klientams,• visų rūšių kuro ir energijos išlaidos įmonės tikslams,• darbai ir paslaugos, atliekami įmonei ir skirti ne pagrindinei jos veiklai,

• prekių, prekių su tara, taros transportavimo išlaidos,• ryių ir skaičiavimo centrų paslaugos,• įpakavimo medžiagos,• natūrali ir kitokia prekių netektis,• prekių, žaliavų ir medžiagų bei paslaugų vidinis vartojimas,• prekių garantinio remonto bei aptarnavimo po prekės ir paslaugų suteikimo vertė,• prekių pardavimo išlaidos,• atskaitymai keliams tiesti ir taisyti,• mokslo tyrimo ilaidos,• darbuotojų, klientų ir kitų verslo dalyvių vežimo išlaidos,• darbuotojų telkimo išlaidos,• prekių kokybės išlaidos,• finansinės paslaugos,• savanorikas turto draudimas,• darbuotojų mokymas, perkvalifikavimas ir profesinis rengimas,• medicinos,• nutekamojo vandens, atliekų šalinimo ir valymo bei utilizavimo,• juridinės, • reklamos paslaugos,• neapyvartaus turto nusidėvėjimas (amortizacija),• licencijų, sertifikatų ir patentų įsigijimo išlaidos,• priegaisrinė ir kita apsauga,• komandiruotės išlaidos,• sanitarinės higienos ir buitinės priemonės bei paslaugos,• kitos paslaugos, darbai, ilaidos.Visas įmonės išlaidas sąlygiškai galima suskirstyti į dvi dalis: į produkcijos ir veiklos išlaidas.Į produkcijos ilaidas įeina pačių prekių ir paslaugų vertė (produkcijos savikaina) ir kitos tiesiogiai su preke susijusios išlaidos:• prekių, medžiagų ir žaliavų pirkimo kaina pagal dokumentus,• pristatymo ilaidos.Produkcijos ilaidos koreguojamos kiekio ir kainos kompensacijomis, paruoimo parduoti bei finansinėmis išlaidomis (nuolaidomis, skontais ir t. t.).Veiklos ilaidos apima visus likusius įmonės, įskaitant prekių apdorojimo, realizavimo ir valdymo išlaidas.Be įmonės pirminių (paprastųjų) išlaidų, kai kurios įmonės (paslaugų, masinio maitinimo ir pan.) turi nemažų antrinių (kompleksinių) išlaidų. iomis ilaidomis laikomos visos įkainotos vertybės, kurias gamina pati įmonė. Įmonės vidinė produkcija (savos gamybos produkcija, gamybinio pobūdžio paslaugos) yra skirta savo komerciniams tikslams siekti. Prie antrinių išlaidų gali būti priskirtos produkcijos apsaugos, tvarkos palaikymo, raštvedybos ir kitos išlaidos. Prekybos įmonės, neturinčios dirbtuvių ir cechų, skirtų savo produkcijai gaminti ir paslaugoms teikti, atskirai antrinių išlaidų neišskiria ir neapskaito.Smulkių įmonių išlaidų skaidymas pagal rūšis (grupes ir straipsnius) yra pagrindinis ir dažnai tuo apsiribojama.Atskirų rūšių išlaidų apskaita vyksta trim pakopom:• nustatomi sąnaudoms prilygintos išlaidos (tikslinės paskirties sąnaudos arba pagrindinės išlaidos),• nustatomos papildomos ilaidos, atimamos neutralios sąnaudos, kurių negalima laikyti realiomis išlaidomis. Įmonių ūkinės veiklos išlaidas galima suskirstyti taip:• ilaidos personalui, neįskaitant įmonininkų algų ir komisinių,• įmonininkų algos,• komisiniai,• visos personalo ilaidos,• nuomos mokestis ir jos vertė,• patalpų išlaikymo,• reklamos ir kelionių,• perve˛imo ir įpakavimo (didmeninėje prekyboje),• autotransporto ilaidos,• skolinto kapitalo,• savo kapitalo palūkanos,• verslo mokestis (paslaugos ir ma˛meninė prekyba), amortizaciniai atskaitymai,• bendrosios valdymo ilaidos,• visos likusios ilaidos.Kitas ilaidų klasifikavimo kriterijus yra priklausomybė nuo veikiančio faktoriaus:• pajėgumo išnaudojimo (apyvartumo),• prekybos salės (prekybos ploto) m2,• darbo vietų skaičiaus, prekių atsargų vertine išraiška,• atlyginimo ir algos,• nuva˛iuotų kilometrų, valandų, tonkilometrių ir t. t. skaičiaus.Pagrindinė išlaidų dalis susijusi su galutiniais ūkinės komercinės veiklos rezultatais:• pagamintų ir parduotų prekių kiekiu (arba suma),• suteiktų paslaugų apimtimi.Todėl ta dalis išlaidų, kuri kinta kintant realizavimo apimčiai, vadinama sąlygiškai kintama: visa ar pagrindinė darbo užmokesčio dalis, reklamos, prekių įsigijimo, sandėliavimo, transportavimo ir dalis kitų išlaidų. Likusi išlaidų dalis yra fiksuoto dydžio ir vadinama sąlygiškai pastovia (nepriklausoma nuo ūkinės veiklos rezultatų). Prie šių išlaidų priskiriamos išlaidos, susijusios su įmonės pagrindinių priemonių priežiūra ir eksploatacija nepriklausomai nuo to, ar šios priemonės naudojamos, ar nenaudojamos.Tačiau ios ilaidos (ildymo, apvietimo, amortizacijos, nuomos, valymo ir t. t.) priklauso nuo gamybinių patalpų, sandėlių, prekybos salės plotų. Darbo vietų skaičius sąlygoja jų aprūpinimo smulkiu inventoriumi, medžiagomis ir žaliavomis išlaidas. Vadinasi, šių vertybių naudojimas tiesiogiai susijęs su darbo vietų skaičiumi.Prekių atsargos tiesiogiai ir per apyvartumą susijusios su trumpalaikio kredito poreikiu. Todėl kartu susijusios ir su palūkanomis už kreditą. Taip pat atsargų laikymo trukmė dažnai lemia prekių nuostolius, rizikos laipsnį dėl kainų sumažėjimo, veikia kitus prekių saugojimo kaštus.Atlyginimai ir algos, jų sumos, pačios priklausydamos nuo ūkinės veiklos rodiklių (realizavimo ir pajamų), savo ruožtu sąlygoja kitas pridėtines išlaidas (socialinio ir sveikatos draudimo priskaičiavimus ir kita). Kitose alyse nuo jų iš dalies priklauso verslo mokestis ir kitos išlaidos, pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis ar bendrasis akcizas, nes jie skaičiuojami nuo pridėtinio produkto, į kurį įeina ir darbo užmokestis. Transporto išlaidos gali būti glaudžiai susijusios su realizavimu arba prekių gavimu tiek vertine, tiek natūrine (tonų, dėžių, statinių, vagonų) išraiška, taip pat ir su kitais transporto panaudojimo rodikliais.Neretai bendrosios ilaidos, kurios susidaro kaip netiesioginės išlaidos, yra netiesiogiai per priežastinį ryšį susiejami su atskirais rodikliais. Tai leidžia jas suskirstyti ir sugrupuoti pagal kitus požymius (ir pagal išlaidas sąlygojančius rodiklius, ir pagal jų susidarymo vietas).Nustatant ilaidas pagal jų susidarymo vietą, bendros ilaidos skaidomos į individualius ir bendruosius (netiesioginius) kaštus.Individualios ilaidos nustatomos tiesiogiai, be papildomų perskaičiavimų.Bendrosios (netiesioginės) išlaidos susidaro iš formavimosi vietų bei kitų išlaidų, apskaičiuotų pagal įvairius koeficientus, rodiklius bei veiksnius. Kiekvienai vietai priskiriamos tos išlaidos arba įkainotų vertybių sunaudojimas, kurių priežastis yra ši vieta. Atitinkamai pagal išlaidų susidarymo vietų reikšmę ūkiniame procese jos visos skirstomos į: pagrindines, pagalbines ir bendrųjų išlaidų susidarymo vietas.Pagrindinės išlaidų susidarymo vietos dažniausiai duoda ūkinius darbo rezultatus, todėl jos sutampa su pagrindinėmis veiklos sritimis: savos produkcijos gamyba, aptarnavimu, realizavimu, tarpininkavimu, paruošomis ir t. t.Jei ūkinės veiklos rezultatus galima suskirstyti pagal skyrius, sekcijas, filialus, sandėlius, cechus, dirbtuves, tarnybas, aptarnavimo ir realizavimo zonas, tai tokios gali būti ir pagrindinės išlaidų susidarymo vietos.Ilaidos pagal pagrindines jų vietas gali būti grupuojami ir taip: vaisių ir daržovių, šaldomų, kitų prekių gamyba ar prekyba, “mokėk ir imk” prekių asortimento, tranzitinių operacijų ir kitas grupes.Ilaidų susidarymo pagalbinės vietos yra skirtos pagrindinei veiklai aptarnauti ar kitaip ją remti. Prie tokių vietų priskiriami autoūkis, remonto dirbtuvės, dekoravimo skyrius, įvairios ūkio tarnybos, apsaugos skyrius ir t. t.Bendrosios ilaidų susidarymo vietos yra reikšmingos visoms įmonės tarnyboms, nes šitose vietose atliekami darbai yra reikalingi tiek pagrindinei, tiek ir pagalbinei veiklai. Prie tokių išlaidų susidarymo vietų priskiriama: pastatai, įmonės vadovybė, sekretoriatas, kadrų skyrius, juridinė tarnyba, apskaitos grupė ir t. t.Būtina skirti bendrąsias išlaidas nuo išlaidų pagal bendrąsias susidarymo vietas.

Sąnaudos buhalterinės paskaitos įstatyme apibūdinamos kaip ūkio subjekto ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto pardavimo, turto netekimo, turto vertės sumažėjimo bei įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėjo nuosavas kapitalas, išskyrus tiesioginį jo mažinimą.

„Da˛niausiai vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas” sąnaudų sąvoka yra apibūdinta taip:„Sąnaudos – kuriam nors tikslui naudojamos lėšos”[ Dažniausiai vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas, 1997, 5, 36]. Sąnaudų sąvoka yra apibrėžta „Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje” tvarkoje: „Sąnaudas, patirtas uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas, įmonės turi registruoti apskaitoje ir pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje pagal duomenų kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus. Tai reiškia, kad ne visos įmonėje per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos (pinigų išleidimas, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat skolų atsiradimas) laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį laikotarpį patirtos sąnaudos turi būti susijusios su šio laikotarpio išlaidomis. Per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos, kurios nelaikomos sąnaudomis, nurodomos balanse kaip turtas.(…)Sąnaudų pripažinimo samprata. „Nuo 1994 m. sausio 1 d. Įvedus naująjį sąskaitų planą ir patvirtinus naujas finansinės atskaitomybės formas (pelno (nuostolio) ataskaitą, pelno paskirstymo ataskaitą, finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaitą bei paaiškinamojo rašto nuostatas ir t.t.) atsirado būtinybė aiškiai skirti pajamų ir sąnaudų apskaitoje pripažinimo kategorijas ir tvarką. Metinės finansinės atskaitomybės sudarymo tvarka bei pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka buvo patvirtinta Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. Nutarimu Nr. 804.Yra tam tikros sąnaudų apskaitoje pripa˛inimo sąlygos:1. sąnaudomis gali būti pripažinta išlaidų dalis, susijusi su parduotų prekių (produkcijos) pagaminimu ar paslaugų atlikimu, kadangi sąnaudų pripažinimo kriterijus – ataskaitinio laikotarpio pajamos, kurias uždirbant buvo patirtos šios sąnaudos;2. sąnaudų susidarymas turi būti susijęs su įmonės turto ar kitų įmonių bei asmenų jai teikiamų paslaugų naudojimu arba įmonės įsiskolinimų ar įsipareigojimų kitoms įmonėms bei asmenims didėjimu, be to, visi šie ūkiniai faktai turi būti patikimai įvertinti;3. jeigu pajamos, susijusios su tam tikrų išteklių naudojimu, bus uždirbamos per keletą ateinančiųjų ataskaitinių laikotarpių ir dėl to pajamų bei sąnaudų tarpusavio ryšys gali būti nustatytas tik apytiksliai, apskaitoje turi būti naudojami netiesioginiai sąnaudų pripažinimo bei jų registravimo būdai (susidėvėjimas ir amortizacija);4. per ataskaitinį laikotarpį įmonės padarytos išlaidos gali būti nedelsiant pripažintos to ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis, jeigu jų neįmanoma susieti su konkrečių pajamų uždirbimu ir nenumatoma, kad per ateinančiuosius ataskaitinius laikotarpius i ių išlaidų bus galima gauti pajamų. Sąnaudos, susijusios su pajamomis, uždirbtomis per ataskaitinį laikotarpį, pripažįstamos ir įregistruojamos apskaitoje bei pateikiamos metinėje finansinėje atskaitomybėje nepriklausomai nuo pinigų išleidimo laiko.” [3] Nutarime yra nusakyti kai kurie sąnaudų pripažinimo atvejai:„ Sąnaudomis laikomas ne bet koks turto suma˛ėjimas ar įmonės skolų padidėjimas, bet tik ta jų dalis, kuri buvo sunaudota įmonės per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugoms suteikti – pajamoms uždirbti. Sąnaudos – tai įmonės turto (įsigytų paslaugų) sunaudojimas ar jo išsekimas arba įmonės skolų bei įsipareigojimų padidėjimas, kuris sąlygoja įmonės nuosavybės sumažėjimą, nesusijusį su turto paskirstymu įmonės savininkams. Turto ilaidos, nesusijusios su ataskaitinio laikotarpio pajamų uždirbimu, bet skirtos šioms pajamoms uždirbti ateinančiaisiais ataskaitiniais laikotarpiais, apskaitoje registruojamos ir metinėje finansinėje atskaitomybėje pateikiamos kaip turtas (jo formos pakitimas).Turto dalis, skirta pajamoms u˛dirbti ateinančiaisiais laikotarpiais, turi būti priskirta prie sąnaudų nurodytaisiais laikotarpiais. Ilaidos, kurių neįmanoma aiškiai susieti su ateinančiųjų laikotarpių pajamų uždirbimu, negali būti laikomos turtu, todėl šios išlaidos nedelsiant (tą patį ataskaitinį laikotarpį, kurį buvo padarytos) priskiriamos prie sąnaudų. Jos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis. Prie jų paprastai priskiriamos pardavimų ir bendrosios bei administracinės sąnaudos. Parduotų prekių savikainos rodiklis visuomet siejamas su ataskaitiniu laikotarpiu parduota produkcija ir suteiktomis paslaugomis. Į šį rodiklį turi būti įskaitoma tik ta išlaidų dalis, kuri buvo padaryta per ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugoms suteikti. Prekybos įmonių parduotų prekių savikainą sudaro prekių, parduotų per ataskaitinį laikotarpį (taip pat perparduoto nekilnojamojo turto), įsigijimo išlaidos, įskaitant ir jų atsigabenimo bei kitas parengimo išlaidas. Jeigu atsigabenimo išlaidos sudaro nedidelę parduotų prekių savikainos dalį, visas tam tikro ataskaitinio laikotarpio prekių atsigabenimo išlaidas leidžiama įskaityti į to laikotarpio parduotų prekių savikainą nepriklausomai nuo to, ar buvo parduotos atsigabentos prekės, ar ne.

Perdirbimo įmonių parduotų prekių savikainą sudaro pagamintos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikaina, pakoreguota atsižvelgiant į gatavos produkcijos likučių pasikeitimą per šį laikotarpį. Pagamintos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.ios ilaidos pripa˛įstamos sąnaudomis, įregistruojamos apskaitoje ir nurodomos pelno ataskaitoje ne tuo metu, kai išleidžiami pinigai resursams (medžiagoms, įrenginiams, darbo jėgai ir pan.) ar už įsigytus resursus atsiranda skolų, bet kai produkcija ar paslaugos, kurioms gaminti (teikti) buvo sunaudoti šie resursai, padidina įmonės pajamas (yra parduodamos). Tiesioginėmis gamybos išlaidomis laikomos tos, kurias be didelių sąnaudų ir pastangų galima tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai. Prie tiesioginių gamybos išlaidų priskiriamos pagrindinių žaliavų (medžiagų), komplektavimo gaminių ir tiesioginio darbo užmokesčio ilaidos, taip pat tiesiogiai su tos produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu susijusių tiriamųjų darbų metinė dalis.Prie pagrindinių žaliavų (medžiagų) išlaidų priskiriamos produkcijos gamybos metu sunaudotos žaliavos (medžiagos) ar komplektavimo gaminiai, kurie sudaro materialųjį produkcijos pagrindą arba įeina į produkcijos sudėtį ir be žymių sąnaudų gali būti priskirti prie konkrečių gaminių ar jų grupių.Prie tiesioginio darbo ilaidų priskiriamos darbuotojų, tiesiogiai dalyvaujančių produkcijos gamyboje, atlyginimų bei nuo šių atlyginimų priskaičiuoto socialinio draudimo įmokų sumos, kurios gali būti be didelių papildomų sąnaudų priskirtos prie konkrečių gaminių ar jų grupių.Prie netiesioginių (paskirstomųjų) išlaidų priskiriamos išlaidos, netiesiogiai susijusios su produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu. Įmonės neprivalo pelno (nuostolio) ataskaitoje atskirai pateikti tiesioginių ir paskirstomųjų sąnaudų. Visos šios sąnaudos gali būti nurodytos Parduotų prekių savikainos straipsnyje. Prie paskirstomųjų išlaidų priskiriamos pagalbinės žaliavos (medžiagos), netiesioginis darbo užmokestis, tiesioginėms sąnaudoms nepriskirtinos kitų įmonių ir asmenų paslaugos bei kitos paskirstomosios sąnaudos, kurių neįmanoma arba ekonomiškai netikslinga priskirti prie tiesioginių.Prie pagalbinių žaliavų (medžiagų) išlaidų priskiriamos produkcijos gamybos metu sunaudotos žaliavos (medžiagos), kurios siejasi su gamyba, bet į gaminio sudėtį tiesiogiai neįeina, arba, sudarydamos gaminio dalį, nėra tokios reikšmingos, kad galėtų būti priskirtos prie pagrindinių.Prie netiesioginio darbo ilaidų priskiriamos tiesiogiai su produkcijos gamyba nesusijusios, bet sudarančios sąlygas gamybai vykti darbuotojų atlyginimų ir socialinio draudimo įmokų sumos, apskaičiuotos nuo ių atlyginimų.Į parduotos produkcijos savikainą taip pat įskaitomos kitos paskirstomosios sąnaudos, kurių ryšys su pajamomis negali būti tiesiogiai nustatytas, todėl apskaitoje jos pripažįstamos pagal paskirstymo būdus. Šie būdai naudojami, kai pajamas dėl resursų naudojimo numatoma gauti per keletą ataskaitinių laikotarpių (pripažįstant sąnaudas, susijusias su ilgalaikio materialiojo turto – pastatų, įrengimų ir pan., taip pat nematerialiojo turto – formavimo sąnaudų, patentų, licencijų, programinės įrangos ir pan. naudojimu).Parduotų prekių savikainos straipsnyje taip pat nurodoma atidėjimų, susijusių su produkcijos gamyba ir jos pardavimu suma, tenkanti per ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai. Ilaidos, susijusios su visa tipine įmonės veikla per ataskaitinį laikotarpį nepriklausomai nuo parduotų prekių kiekio ir nepriskiriamos prie finansinės ir investicinės veiklos sąnaudų ar netekimų, turi būti traktuojamos kaip veiklos sąnaudos ir nurodytos pelno (nuostolio) atskaitos atskirame straipsnyje. Į pagamintos ir parduotos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikainos rodiklį neįskaitomos produkcijos pardavimo, bendrosios ir administracinės išlaidos, patirtos per ataskaitinį laikotarpį.Visos ios ilaidos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis ir yra nurodomos to paties laikotarpio pelno ataskaitos atitinkamuose straipsniuose. Visa per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių savikaina turi būti pateikta to paties laikotarpio pelno ataskaitos viename straipsnyje. Jeigu įmonė verčiasi prekyba ir perdirbimu, pelno ataskaitoje pateikiamas visas parduotų prekių savikainos rodiklis, kuris prireikus gali būti detalizuotas aiškinamajame rašte. Į parduotų prekių savikainos rodiklį neturi būti įskaitytas įmonės mokamas pridėtosios vertės mokestis. I parduotų prekių savikainos turi būti atimtos visos prekybos nuolaidos (diskontai), kuriomis įmonė pasinaudojo pirkdama materialines vertybes. Jeigu numatoma pasinaudoti šiomis nuolaidomis ateityje, apskaičiuota jų suma taip pat turi būti atimta iš atitinkamo sąnaudų straipsnio. Jeigu įmonė sudaro pirktų prekių grąžinimo ir nukainojimo atidėjimą, jo suma atimama iš parduotų prekių savikainos rodiklio. Įmonės, atsižvelgdamos į gamybos specifiką, savarankiškai pasirenka produkcijos savikainos apskaičiavimo sistemą. Prie kitos veiklos sąnaudų priskirtinos visos tretiesiems asmenims sumokėtos arba sumokėtinos sumos, nesusijusios su pagrindine įmonės veikla, finansinės ir investicinės veiklos sąnaudomis ir netekimais, taip pat savos statybos sąnaudos. Prie finansinės veiklos sąnaudų priskiriama valiutų kurso kitimo ir valiutų konversijos neigiama įtaka, sumokėtos ir mokėtinos (sukauptos) palūkanos, pirkėjų įsiskolinimų bei kitų skolų įmonei nurašyta (amortizuota) dalis, taip pat kitos su skolomis susijusios sąnaudos (baudos ir pan.) ir metinė dalis sąnaudų, susijusių su kapitalo padidėjimu ar sumažėjimu.Prie ių sąnaudų priskiriamos gautinų sumų diskontavimo sąnaudos, susijusios su iduotais vekseliais, iraytomis sąskaitomis ir pan., taip pat faktoringo sąnaudos. Finansinės veiklos sąnaudos pripažįstamos tuo laikotarpiu, kuriuo jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų išleidimo. Prie investicinės veiklos sąnaudų priskiriama kitose įmonėse esančių investicijų vertės sumažėjimas, pagrįstas jų rinkos kainos sumažėjimu arba įmonių, į kurias buvo investuota, įvykusiu arba numatomu finansinės būklės pasikeitimu. Prie netekimų (ypatingųjų praradimų) priskiriami nepriklausomai nuo valdytojų valios patirti praradimai, susiję su neįprastine įmonės veikla: pagreitintai nurašoma formavimo savikainos dalis, ilgalaikio ir trumpalaikio turto ypatingai nurašomos sumos, atidėjimai ypatingiesiems reikalavimams bei įsipareigojimams padengti, netekimai dėl ilgalaikio turto perleidimo, nurašytos finansinių investicijų sumos (išskyrus trumpalaikio finansinio turto sąnaudas), anksčiau kapitalizuotų reorganizavimo išlaidų (reorganizavimo savikainos) nurašoma metinė dalis ir kiti.Netekimai nurodomi to ataskaitinio laikotarpio atskaitomybėje, kurį jie buvo patirti. Netekimai neturi būti siejami nei su pajamomis, uždirbtomis iš tikslinės įmonės veiklos, nei su pagaute. Prie pelno mokesčio sąnaudų priskiriamos sumokėtos arba mokėtinos (sukauptos) pelno mokesčio sumos. Į šį rodiklį įeina ir iš anksto sumokėta pelno mokesčio suma (pakoreguota iskaitymais i mokėtinos biudžetui sumos), išskyrus tą atvejį, kai bendra išankstinių apmokėjimų suma yra didesnė už nustatytą mokėti mokesčių sumą. Šiuo atveju nurodytoji suma pateikiama balanso turto dalyje. Pelno mokesčio sąnaudų rodiklis apskaičiuojamas remiantis kaupimo principu, į šį rodiklį įeina suma, kuria nustatyti mokėti mokesčiai virija iankstinius apmokėjimus. Kaip jau anksčiau buvo paminėta tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos, veiklos sąnaudos yra nurodomos Pelno (nuostolio) ataskaitoje.

Pajamų ir sąnaudų apskaita. Ne˛iūrint į tai, kad jau daug metų, kai turi būti taikomas naujasis sąskaitų planas ir sudaroma finansinė atskaitomybė bei įgyvendinamos to nutarimo nuostatos, dėl tikslaus pajamų ir sąnaudų apibrėžimo bei jų praktinio įgyvendinimo iki šiol išlieka ne mažai ginčytinų dalykų. Pajamų apskaitai sąskaitų plane yra skirta 5 klasė, o sąnaudų 6 klasė. Nurodymuose dėl sąskaitų plano naudojimo yra nurodyta, kad 5 klasės sąskaitos, jas uždarant, koresponduoja su 39 sąskaita. Analogiška metodika yra ir dėl 6 klasės sąskaitų taikymo – jas uždarant 6 klasės sąskaitos koresponduoja su 39 sąskaita. Tačiau paaikinimuose prie atskirų sąskaitų naudojimo yra sutinkama visai kitokių korespondencijų, pvz., yra nurodoma, kad savikainos formavimo sąskaita gali būti debetuojama atlikus formavimo darbus, kredituojant 6 klasės sąskaitas. O tai jau reiškia, kad šiuo atveju išnyksta kaupimo principo reikalavimai.Analogika padėtis atsiranda ir su pajamų kaupimo principo pripažinimu. Pavyzdžiui, registruojant pirkėjų apmokėjimą diskonto taikymo metu arba grąžinant parduotas prekes. Yra ir daugiau atvejų, kada yra leidžiama kredituoti 6 klasės sąskaitas ir debetuoti 5 klasės sąskaitas, mažinant jose sukauptas sąnaudas ar pajamas. Metodiniu apskaitos organizavimo ir atskaitomybės sudarymo požiūriu tai gali privesti prie tam tikrų klaidų. Juk jeigu apskaitos darbuotojas, pamiršęs arba nežinodamas į pelno (nuostolio) ataskaitą įrašys 5 ir 6 klasės sąskaitų duomenis, suregistruotus kaupimo principu. Neatėmęs perkeltų į kitas sąskaitas sumų, jo pelno (nuostolio) ataskaitos rodikliai bus iškraipyti. Ir jeigu tas iškraipymas lems sąnaudų padidėjimą (jei nebus eliminuotos į kitas sąskaitas iškeltos sąnaudų sumos), tai bus nustatytas žymiai mažesnis pelno mokestis. Tada tai nustačius, bus perskaičiuotas pelnas, pelno mokestis, nustatytos baudos ir delspinigiai.

Su sąnaudų terminu sietina keletą kitų, su jomis susijusių svarbių sąvokų:

„Sąnaudų absorbcija” (absorption costing) – apskaitos valdymo priemonė, leidžianti paskirstyti visas gamybos sąnaudas (kintamas ir pastovias) pagamintam produktui.

Sąnaudų centras (cost centre) – valdytojo kontroliuojama mechanizmų grupę ar gamyklos cechas, kur gali būti nustatytos sąnaudos. Tai daroma norint kontroliuoti sąnaudas.Sąnaudos (costs, inputs) – įmonės išlaidos (eksplicitinės sąnaudos ir implicitinės sąnaudos), susijusios su jos produkcijos gamyba. [Ekonominių terminų žodynas, 1998 , 448]Eksplicitinės ir implicitinės sąnaudos yra paaiškintos A. Jakučio, V. Petrakevičiaus, A. Stepanonovo ir L. ečkutės knygoje “Ekonomikos teorijos pagrindai”: ”Verslo įmonėse pinigai išleidžiami mokesčiams apmokėti, išmokėti palūkanas, įrenginiams pirkti, skoloms, materialinėms gėrybėms, žaliavoms, kurui, darbo užmokesčiui ir panaiems tikslams. Tokios ilaidos vadinamos eksplicitinėmis arba aikiomis ilaidomis. Visos ios įmonės piniginės išlaidos įrašomos į buhalterines knygas, todėl joms tinka ir buhalterinių išlaidų pavadinimas. Tačiau realios ilaidos matuotinos ne vien patirtomis ilaidomis, bet ir įvertinant prarastą naudą palyginus pasirinktą resursų panaudojimo alternatyvą su atmesta. Tai ir yra alternatyvios išlaidos.( implicitinės sąnaudos) Į gamybos alternatyvias išlaidas verslininkas, turintis savo kapitalą, įmonės pastatus ir pats vadovaudamas verslui, įtrauks ne tik minėtus buhalterines išlaidas, bet ir negautas pajamas, kurios jam tektų:atlyginimo u˛ darbą, parsisamdžius svetimoje įmonėje atlikti tas pačias funkcijas, formarentos forma, ˛emės sklypą ir darbo objektus, t.y. nuosavybę išnuomojus kitam verslininkui už tam tikrą mokestįpalūkanų forma, investavus lėšas bei santaupas į alternatyvų verslą.Taigi įmonės savininkas palygina galimus išteklių panaudojimo būdus, alternatyvas. Jeigu jis nutaria turimus įmonės išteklius panaudoti įkurtame versle, šių resursų sąnaudos nėra aiškios, nes už jas nėra užmokama ir jos neįrašomos į buhalterines knygas.”[Dažniausiai vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas, 1997, 59]

Sąnaudų efektyvumas (Cost effectiveness) – didžiausias prekių ar paslaugų kiekis, panaudojant tam tikrą kiekį išteklių. Sąnaudų efektyvumas dažnai yra tikslas, kurio siekiama tais atvejais, kai organizacijos gali išleisti tam tikrą turimų pinigų kiekį ir siekia gauti už juos didžiausią paslaugų kiekį. Tai tie atvejai, kai paslaugų negalima įvertinti pinigais (pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės Sveikatos apsaugos tarnyba). Tais atvejais, kai produkciją ir sąnaudas galima įvertinti pinigais, naudojamas išlaidų ir naudos metodas.Sąnaudų funkcija (cost function) – funkcija, nusakanti ryį tarp firmos sąnaudų ir produkcijos sąnaudų. Norėdami nustatyti tam tikros produkcijos gamybos sąnaudas, turime žinoti ne tik reikalingą įvairių sąnaudų kiekį, bet ir jų kainą. Sąnaudų funkciją galima apskaičiuoti prie gamybos funkcijos pridedant informaciją apie gamybos sąnaudų kainas. Tai atrodytų taip:Qc=f(pl Il,p2I2-pnln), kur Qc yra tam tikros produkcijos Q gamybos sąnaudos, o pl, p2 ir t.t., yra įvairių panaudojamų gamybos sąnaudų kainos, o I1, I2 yra pirmo, antro ir t.t. išteklių reikalingas kiekis. Gamybos sąnaudų kainos pl, p2 ir t.t., kurias firma turi užmokėti tam, kad pritrauktų šias gamybos priemones, priklausys nuo paklausos ir pasiūlos jėgų sąveikaus gamybos sąnaudų rinkoje.

Sąnaudų minimizavimas (cost minization) – tam tikros produkcijos kiekio pagaminimas ma˛iausiomis sąnaudomis, sujungiant gamybos sąnaudas su jų santykinėmis kainomis.

Sąnaudų – produkcijos lentelė (tarpakinis balansas) (input-output analysis or interindustry analysis) – sudėtinės tarpusavio priklausomybės tarp ekonomikos gamybos sektorių tyrimas ir empirinis išmatavimas, sukurtas Vasilijaus Leontjevo (g.1906 m.). Jis skirtas matuoti gamybos ištekliams, kurių reikia atskiroms pramonės šakoms, siekiančioms pagaminti tam tikrą produkcijos kiekį. Kiekvienai ekonomikos sričiai, kad ji galėtų duoti tam tikrą produkciją, reikia išteklių iš kitų sričių (žaliavų, pusgaminių, paslaugų, ar darbo jėgos). Pramonės šakos arba sritys viena nuo kitos priklauso ne lygiagrečiai, bet kompleksikai. Pavyzd˛iui, kasybos sritis negamina anglies kitoms, nepriklausomoms nuo anglies pramonės išteklių iš kitų sričių. Kasybos sričiai anglis yra produkcija. Bet anglis yra itekliai elektros pramonei. Lygiai taip pat anglies gavybos pramonei reikia iteklių (įskaitant elektrą), kad ji galėtų tiekti anglį. Šis pavyzdys puikiai iliustruoja ekonomikos sudėtingumą.

Sandorių sąnaudos (transaction costs) – sąnaudos, patiriamos rinkoje perkant bei parduodant gamybos veiksnius ir galutinius produktus. Sandorių sąnaudos apima tiekėjų ar klientų suradimo ir kontraktų su jais aptarimo išlaidas, taip pat sąnaudas, susijusias su netobula rinka, pavyzdžiui, monopolijos išpūstos išlaidos, nepatikimi tiekimo šaltiniai ir pardavimo apribojimai, tarifai ir kvotos.”[Ekonomikos terminų žodynas, 1998, 4, 448-449]Bendrosios sąnaudos (total cost) – firmos visų pastovių sąnaudų ir visų kintamų sąnaudų, gaminant tam tikrą produkciją, bendra suma per tam tikrą , trumpą laikotarpį.Trumpo laikotarpio bendrųjų sąnaudų kreivė 1 pav. rodo bendrųjų pastoviųjų sąnaudų ir bendrųjų kintamųjų sąnaudų sumą. Ji yra S formos, kadangi esant mažai produkcijos apimčiai kintamosios sąnaudos didėja lėtai (dėl didėjančių pajamų iš kintamųjų gamybos išteklių įtakos), o esant didelei produkcijos apimčiai, bendrosios kintamosios sąnaudos auga greičiau (dėl mažėjančių pajamų iš kintamųjų gamybos išteklių įtakos).Bendrosios sąnaudos sąveikauja su bendromis pajamomis, kai nustatomas pagamintos produkcijos lygis, pagal kurį įmonė pasiekia savo tikslą – maksimaliai padidina pelną ir sumažina nuostolius.Pagal rinkų teoriją įmonė paliks rinką, jeigu per trumpą laikotarpį ji negalės gauti pakankamai bendrųjų pajamų padengti savo bendrosioms kintamoms sąnaudoms. Jeigu ji gali gauti pakankamai bendrųjų pajamų bendrosioms kintamoms sąnaudoms padengti ir įnešti tam tikrą sumą į bendrąsias pastoviąsias sąnaudas, tuomet ji, net jeigu ir turės nuostolių, bent trumpą laikotarpį ir toliau gamins. Per ilgą laikotarpį firma turi gauti pakankamai bendrųjų pajamų bendrosioms kintamoms ir pastovioms sąnaudoms padengti (įskaitant normalų pelną) arba priešingu atveju ji paliks rinką.

Bendros sąnaudos

Jungtinės (joint costs) – sąnaudos, susijusios su kelių prekių, teikiamų kartu, gamyba. Tai gali būti benzinas, dyzelinis kuras, degutas ir t.t., gaunami iš bendro naftos perdirbimo. Tokias bendras sąnaudas (pavyzdžiui, naftos perdirbimo gamyklos išlaikymas) sunku tiksliai paskirstyti tarp skirtingų produktų ir nustatyti tikslią kiekvieno iš jų kainą.”[Ekonomikos terminų žodynas, 1998, 4, 45-46]

Pateikiame fiksuotų, kintamųjų ir bendrųjų išlaidų grafiką:

2 pav. Fiksuotosios, kintamosios ir bendrosios ilaidos

„Bendrosios ilaidos apima visas ilaidas, susijusias su sąnaudomis produkto gamybai. Jos gali būti padalinti į fiksuotas ir kintamas.Bendrosios ilaidos (BK)=bendrosios fiksuotos ilaidos (BFK)+ bendrosios kintamosios ilaidos (BKK).Bendrosios fiksuotos ilaidos nepriklauso nuo gamybos rezultatų dydžio. Nesvarbu, kiek gaminama produktų vienetų, trumpame laikotarpyje dalis išlaidų, susijusių su pastoviomis kapitalo sąnaudomis, nekinta.Bendrosios kintamosios ilaidos .Paprasčiausia savo forma bendrosios kintamosios išlaidos – tai išlaidosi, susijusios su kintamojo veiksnio sąnaudomis gamybos procese. Kintamoios išlaidos apskaičiuojamos padauginus kintamojo veiksnio sąnaudų kiekį iš jų kainos. Kadangi kintamojo veiksnio sąnaudų ribinis produktas nuo atitinkamos ribos mažėja, kintamosios išlaidos auga didėjančiu laipsniu, didinant gamybos apimtį.”[ Dažniausiai vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas, 1997, 5, 64]

1993 metų spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino „Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka”. Bendrojoje dalyje yra nusakyta, kas šios tvarkos turi laikytis: „ios tvarkos turi laikytis visos įmonės, tvarkančios apskaitą ir pateikiančios metinę finansinę atskaitomybę pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo principus.Nurodytosios įmonės uždirbtas per ataskaitinį laikotarpį pajamas ir sąnaudas, patirtas šias pajamas uždirbant, privalo registruoti apskaitoje bei pateikti viešai skelbiamoje metinėje finansinėje atskaitomybėje, parengtoje pagal įmonės tęsiamos veiklos bei pajamų ir sąnaudų kaupimo principus.”[ Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka, 1993]

Ilaidų ir sąnaudų panašumai ir skirtumaiSąnaudų pripažinimo samprata buvo apibrėžta Vyriausybės nutarime Nr. 804 „Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka”, tačiau tame nutarime yra daug dviprasmikumo. Pvz., 5p. buvo nurodoma: „Sąnaudas, patirtas uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas, įmonės turi registruoti apskaitoje ir pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje pagal duomenų kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus. Tai reiškia, kad ne visos įmonėje per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos (pinigų išleidimas, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat skolų atsiradimas) laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį laikotarpį patirtos sąnaudos tiri būti susijusios su šio laikotarpio išlaidomis.”I tokio apibrėžimo visai neaišku, kokios išlaidos laikomos sąnaudomis ir kokios sąnaudos nelaikomos išlaidomis.Norint ivengti klaidų, o tuo pačiu papildomų mokesčių ir baudų, apskaitos darbuotojams tikslinga atskirti išlaidas nuo sąnaudų. Cituoto 5 p. atskiras tezes, kaip pinigų išleidimas bei paslaugų sunaudojimas, žinoma, reikėjo suprasti logiškai pagal apskaitos metodiką:• pinigai gali būti išleisti ir atsargų įsigijimui, ir skolų grąžinimui. Tai nėra sąnaudos. Sąnaudomis jie iš tikrųjų taps tada, kada tos atsargos bus realizuotos ar bus nurašytos į veiklos sąnaudas bei ilgalaikio turto gamybai;• paslaugų sunaudojimas, jei tos paslaugos nėra realizuojamos, o naudojamos gamybos procese, tai jos yra tiktai išlaidos. Sąnaudomis taps tada, kada jos yra tiesiogiai realizuojamos, arba tada, kada bus realizuota pagamintoji produkcija.• skolų atsiradimas taip pat iš karto gali netapti sąnaudomis, jei skolos atsiranda:gaunant paskolą (kreditus),imokėtinai gaunant prekes ir atsargas;• Skolų atsiradimas gali tapti ir sąnaudomis:Veiklos poreikiams sunaudojami energetiniai resursai,Ryių paslaugos pagal jų sunaudojimą,Transporto ir kitos paslaugos tiesiogiai panaudotos produkcijos realizavimui, ilgalaikio turto gamybai ir t.t.Būtina patikslinti, kas yra sąnaudos ir kas yra išlaidos, turime laikytis apskaitos metodikos:pagal apskaitos metodiką sąnaudos yra apskaitomos 6 klasės sąskaitose. Tiek išleidžiant pinigus (sumokant palūkanas), tiek atsirandant skoloms (už ryšių, transporto ir t.t. paslaugas), jei tie išleisti pinigai ar skolų atsiradimas pagal sąskaitų korespondencijas yra įrašoma į sąnaudų sąskaitas, tai ir bus sąnaudos;jeigu tie patys ileisti pinigai negali patekti į 6 klasės sąskaitas, o jais yra padengiamos skolos arba yra sumokamas avansas tiekėjams, sumokamas avansinis pelno mokestis ir t.t., tai jie nėra sąnaudos;ilaidomis, o ne sąnaudomis taps įsigytų žaliavų ar remonto medžiagų sunaudojimas gamybiniame procese. Iš gamybos bus užpajamuoja pagaminta produkcija. Sąnaudomis šiuo atveju ta produkcija taps tik ją realizavus. Ir šuo atveju tuo pat metu turi būti įvykdyta dar ir kita sąlyga – pripažintos uždirbtomis realizacinės pajamos. Reikia, bet koks pinigų išleidimas ar skolų atsiradimas, jeigu tai neuždirbo pajamų, t.y. nepateko į 6 klasės sąskaitas, nėra sąnaudos.Pinigų uždirbimo sąlyga yra susieta tik su prekių, produkcijos ar paslaugų realizavimu. Nes čia turi būti taikomas palyginimo principas.Kitoks pinigų išleidimas – mokesčių sumokėjimas, skolų grąžinimas ir t.t. nėra sąnaudomis. Tolygiai išleisti pinigai ne visada gali uždirbti pajamas – akcizų, baudų bei kitokių mokesčių mokėjimas ( kas yra atvaizduojama kitose 6 klasės sąskaitose) negali uždirbti pajamų ir negali būti toms operacijoms taikomas palyginimo principas.Galiausiai ilaidų ir sąnaudų skiriamasis bruožas, tai ne koks nors filosofinis sąvokų traktavimas, bet konkretus apskaitos metodikos taikymas. Iš esmės, kaip buvo sakyta anksčiau, reikia laikytis pelno (nuostolio) ataskaitos sudarymo taisyklių it taip vadinamo kaupimo principo.” [Valužis, 1993, 8, 48-49]

6. Atskaitomybė

Įmonių atskaitomybė numatyta valstybės norminiais aktais. Finansinė atskaitomybė numatyta Įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme.Atskaitomybės sudėtis ir teikimas. Įmonių finansinę metinę atskaitomybę, išskyrus tų įmonių, kurios turi teisę pateikti sutrumpintą ir trumpą atskaitomybę, sudaro balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, pinigų srautų ataskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita ir aiškinamasis raštas.Finansinės atskaitomybės formos ir jų teikimo bei skelbimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Ataskaitos pagal Įstatymą gali būti pilnos, sutrumpintos ir trumpos. Reikalauti nenustatytos finansinės atskaitomybės draudžiama. Iki metinės finansinės atskaitomybės sudarymo buhalterinėje apskaitoje turi būti nurodytos visos ataskaitinio laikotarpio ūkinės operacijos. Buhalterinės apskaitos duomenys turi būti patvirtinti ilgalaikio turto, prekinių bei materialinių vertybių, atsiskaitymų, piniginių ir kitų lėšų inventorizacijų duomenimis.Įmonių finansinės atskaitomybės tvirtinimas. Įmonių finansinė atskaitomybė, prieš pateikiant valdymo organams, svarstoma ir tvirtinama įmonių įstatuose nustatyta tvarka.Prie pateikiant tvirtinti ataskaitas gali būti atliekama finansinės atskaitomybės auditinė kontrolė. Už pateiktą neteisingą finansinę atskaitomybę, nors ji patikrinta ir patvirtinta auditoriaus, atsako įmonės administracijos vadovas arba savininkas.Juridinio asmens teisės turinčios įmonės finansinę atskaitomybę sudaro gruodžio 31 dienos duomenimis – dar įmonės steigimo ir likvidavimo dienos duomenimis.Finansinė atskaitomybė – tai dokumentų rinkinys, kuriame pateikiama apskaitinė informacija, apibūdinti įmonės finansinę būklę įvairiais aspektais, skirtas išoriniams, o iš dalies – ir vidiniams vartotojams. Finansinių ataskaitų tikslas – suteikti viešą, aiškią ir suprantamą finansinę informaciją apie įmonių finansinę būklę. Tokios informacijos vartotojas yra vidiniai ir išoriniai vartotojai.Rengiant finansines ataskaitas reikia vadovautis tuo, kad:• jos turi būti pateiktos pilnosios ir pavyzdinės arba sutrumpintos ar trumposios metinės atskaitomybės. Atskaitomybės tvarka ir formos, patvirtintos Finansų ministerijos raštu Nr. 83 N, o taip pat Įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme (įstatymas įsigalioja nuo 2003 01 01 d.),• finansinės ataskaitos turi būti parengtos tam tikslui skirtuose specialiose blankuose ir atitikti Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo reglamentuojamus bendruosius apskaitos principus: įmonės besitęsiančios veiklos, apskaitos pastovumo, pajamų ir sąnaudų kaupimo ir kitus (žr. ankstesnį tekstą),• finansinės ataskaitos turi pasirašyti už jas atsakingas darbuotojas, o atskirais atvejais privalo pateikti patikrinti nepriklausomam auditoriui ir gauti išvadas apie duomenų tikslumą,• analizuoti finansines ataskaitas reikėtų tik po to, kai jos patikrintos auditoriaus, nes auditoriaus nepatikrintos atskaitomybės analizė gali būti beprasmė,• balansas, parengtas finansinių metų pabaigai, o pelno (nuostolio) ataskaita, parengta už tą patį ataskaitinį laikotarpį, • finansinėms ataskaitoms sudaryti naudojami finansinės apskaitos duomenys,• finansinės ataskaitos apibūdina atitinkamo laikotarpio įmonės ūkinę finansinę veiklą. Visos ataskaitos sudaromos tam tikro ataskaitinio laikotarpio pabaigoje,• sudarant finansines ataskaitas, apskaitos duomenys, atsispindintys ˛urnaluose, knygose, ˛iniaračiuose ir kituose apskaitos registruose, apibendrinami ir susisteminami tam tikru būdu: vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais, tarptautiniais ir nacionaliniais apskaitos standartais ar norminiais aktais,• finansinės ataskaitos privalo patenkinti vartotojų poreikius, jos turi atvaizduoti visus svarbiausius įvykius, turinčius įtakos priimamiems sprendimams.

Finansinės informacijos vartotojai. Finansinės informacijos vidiniai vartotojai – tai įmonės bendrąsavininkai (akcininkai), kapitalo skolintojai (obligacijų turėtojai), kredito ir finansų institucijos, valstybinės mokesčių inspekcijos, partneriai, profsąjungos, ministerijų specialistai, kiti valdžios atstovai.

Ataskaitose gali būti pateikti duomenys tiek apie visą įmonės veiklą, tiek apie tam tikrą įmonės veiklos sritį. Įmonės ataskaitų pobūdis priklauso nuo informacijos naudotojų:• įmonės savininkai domisi turtu, metiniu pelnu, pagal tai sprendžia ar gerai dirba valdyba, administracija. Jei jie yra akcininkai, tai neturi teisės į visą informaciją,• įmonės administracija (valdyba). Ji atsakinga už paskolas, atsiskaitymus su savininkais, mokesčius ir pan. Jai prieinama detali informacija apie įmonės veiklą, jos rezultatus. Todėl sudarant darbo sutartis, kad administracija neišduotų komercinės paslapties, turi būti įtraukti tam tikri informacijos apsaugos ir neplatinimo punktai,• įmonės darbuotojai. Jei darbuotojai mato, kad įmonė turi didelę pelną, tai jie nori gauti didesnius atlyginimus (per derybas su darbdaviais ir profsąjungos pagalba). Taip pat darbuotojus domina veiklos perspektyvos dėl karjeros, darbo sąlygų ir t. t.,• kredito institucijos. Jas domina įmonės finansinės galimybės laiku grąžinti skolą bei palūkanas,• įmonės tiekėjai. Juos, kaip ir kreditoriai seka įmonės pajėgumą atsiskaityti už suteiktas prekes bei paslaugas,• pirkėjai. Įmonės veikla domina ir pirkėjus, ypač tuos, kurie perka prekes su garantiniu aptarnavimu, kurioms reikalingos tam tikros atsarginės dalys. Jeigu įmonė yra prie bankroto ribos, tai vartotojui reikia žinoti, iš kur jis gaus detalių ar kas suteiks garantinį aptarnavimą, įmonei bankrutavus,• vald˛ios institucijos. Mokesčių rinkėjai formuoja iš įmonių mokesčių vietinį ir šalies biudžetą ir seka ar teisingai apskaičiuoti mokesčiai, statistikos tarnybos sudaro valstybės makroekonominius modelius ir t.t., ministerijos ir kitos žinybos suvestinius ataskaitų duomenis naudoja sprendimams, susijusiems su šakų vystymu, priimti, išskirtiniais atvejais gali domėtis ir teisinės institucijos, spauda, visuomeninės organizacijos.

Visus iuos ataskaitose pateiktos informacijos vartotojus galima iskirstyti į 2 grupes: • vidinius (įmonės administracija ir kiti darbuotojai), • iorinius (akcininkai, kredito institucijos, tiekėjai, pirkėjai, visuomeninės organizacijos, valdžios institucijos). Pagal tai galima grupuoti ir ataskaitas:ataskaitos įmonei (gamybinės),ataskaitos visuomenei (vieosios).

Kiekvienam apskaitinės informacijos vartotojui ypač svarbu, kad finansinių ataskaitų duomenys rodytų teisingą (neiškreiptą) įmonės finansinę būklę, todėl finansinę atsakomybę tikslinga (bet ne visoms privaloma) patikrinti nepriklausomam ekspertui auditoriui, kurio galutinė išvada taip pat yra nurodoma atskaitomybėje. Auditorius savo išvadoje pažymi, ar finansinė atskaitomybė yra paruošta pagal bendruosius apskaitos principus ir kaip ataskaitų duomenys atspindi įmonės finansinę būklę. Jeigu finansinė atskaitomybė sudaryta teisingai, auditorius pateikia standartinę teigiamą (besąlygišką) išvadą. Esant tam tikriems neatitikimams, auditorius nurodo trūkumus.Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, savininkai iklauso įmonių vadovų pranešimą bei susipažįsta su ekspertų išvadomis dėl įmonės ūkinės finansinės būklės. Akcininkai ar tiesioginiai savininkai svarsto administracijos siūlymus, kaip reikėtų skirstyti pelną (gali nurodyti, iš ko dengti nuostolį). Šis jų sprendimas užfiksuojamas atskaitomybės formoje – pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje. Tada metinė finansinė atskaitomybė tampa oficialiu dokumentu, kuris platinamas visiems suinteresuotiems ir turintiems teisę ją gauti fiziniams bei juridiniams asmenims.Kiekviena įmonė privalo rengti savo veiklos finansines ataskaitas (skirtingoms įmonėms nustatyti skirtingi reikalavimai). Ataskaitų rengimą sąlygoja keletas priežasčių:Ataskaitos parodo, kokie ankstesnių metų veiklos rezultatai ir kiek įmonė verta ataskaitiniams metams pasibaigus:palyginus ankstesnių metų pelno ir nuostolio ataskaitas, galima pastebėti, kaip kito pardavimas ir sąnaudos;galima palyginti savo ir konkurentų arba savo ir vidutinius verslo šakos rezultatus;planuojamų sąmatų ir prognozių nagrinėjimas parodo įmonės finansinę būklę pagal pasirinktą strategiją ir sritį.Rengti ataskaitas svarbu ne tik, kai norima įvertinti įmonės veiklą ir turtą, bet ir kai norima gauti pinigų. Investitoriai ir skolintojai domisi, kokie numatomi dividendai akcininkams ir palūkanos skolintojams, koks įmonės turtas galėtų būti užstatytas imant paskolą.Nustatyta, kad atsakantys savu turtu verslininkai, akcinės bendrovės privalo pateikti metines finansines ataskaitas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir Vyriausybės atitinkamus nutarimus.Vyriausiasis finansininkas (buhalteris) pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir poįstatyminius aktus tvarkydamas buhalterinę apskaitą turi garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą ir kad atskaitomybė būtų parengta laiku. Jo nurodymai dėl buhalterinės apskaitos yra privalomi visiems įmonės darbuotojams.Finansinių ataskaitų reikšmę atspindi duomenys, kurie turi didžiausią įtaką įmonės vertinimui ir sprendimams pagrįsti. Todėl finansinių ataskaitų sudarytojai turi nuspręsti, kokie iš daugelio duomenų yra tinkamiausi įvairių vartotojų sprendimams.

Svarbiausi finansinių ataskaitų rengimo dokumentai yra ie:finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo nuostatai,tarptautiniai apskaitos standartai,Europos Sąjungos direktyvos.Finansinės ataskaitos rengiamos siekiant aprūpinti naudinga informacija. Jos rengiamos ir pateikiamos mažiausiai kartą per metus ir yra informacijos šaltinis daugeliui vartotojų. Dalis šių vartotojų gali reikalauti ir turi teisę gauti papildomos informacijos, t. y. tos, kurios nėra finansinėje ataskaitoje. Tačiau daugelis vartotojų turėtų pasitikėti finansinėmis ataskaitomis kaip pagrindiniu finansinės informacijos šaltiniu. Todėl finansinės ataskaitos turėtų būti parengtos ir pateiktos atsižvelgiant į anksčiau pateiktų apskaitos ir atskaitomybės principų bei nuostatų reikalavimus.Kaip teigiama tarptautinių apskaitos standartų nuostatose, šalių vyriausybės savo tikslams gali nustatyti įvairius ar papildomus reikalavimus finansinėms ataskaitoms sudaryti. Tačiau ie reikalavimai negali daryti esminės įtakos finansinėms ataskaitoms, sudarytoms įvairiems vartotojams. Jie turėtų kuo labiau sutapti su visų vartotojų poreikiais.Finansinės ataskaitos paprastai rengiamos atsižvelgiant į apskaitos modelį, pagristą istorinių išlaidų principų ir nominalia finansinio kapitalo koncepcija. Kiti modeliai gali būti panaudoti siekiant gauti objektyvią informaciją, naudingą darant ekonominius sprendimus, nors šiuo metu visiško sutarimo šiuo klausimu nėra.Tarptautinių apskaitos standartų nuostatos yra gana svarbios. Šie standartai pateikia gana konkrečius nurodymus finansinėms ataskaitoms sudaryti, pateikti ir jų informacijai vartoti. Šių nuostatų pagrindinis tikslas – parengti koncepciją, kaip sudaryti ir pateikti finansines ataskaitas išoriniams vartotojams, o kartu padėti geriau derinti apskaitos taisykles, standartus ir procedūras, susijusias su finansinių ataskaitų rengimu.Nuostatos nusako finansinių ataskaitų parengimo ir pateikimo koncepciją. Jos nusako:finansinių ataskaitų tikslus;kokybinės charakteristikas, nusakančias finansinių ataskaitų naudingumą;sudaromų finansinių ataskaitų apibrėžimą ir pripažinimą, ataskaitų pateikiamus elementus;kapitalo sąvokas.Europos Sąjungos direktyvos reglamentuoja ir finansinių ataskaitų sudarymą bei jose pateiktos informacijos atskleidimą. Ypač svarbią reikšmę turi Ketvirtoji direktyva “Kompanijų ataskaitos” (1978 m.) ir Septintoji direktyva “Konsoliduotos ataskaitos” (1983 m.).Atskaitomybės klasifikavimas. Įmonių atskaitomybė gali būti (Kalčinskas, 1996. – p. 49 – 70 ir kitus):1.Pagal paskirtį:finansinė,mokestinė,statistinė,specialios paskirties.2. Pagal turinį ir periodiškumą:• metinė,• ketvirtinė,• mėnesinė,• savaitinė (dekadinė ar kitą),• rengiamą pagal pareikalavimą.Pagal skelbimo pobūdį:• privaloma vieai skelbti,• neprivaloma vieai skelbti.Pagal apimtį:• pilnoji,• sutrumpintoji,• trumpoji.

Finansinių ataskaitų sudėtis – tai ataskaitų formos, kurios įeina į tam tikro laikotarpio bendrą ataskaitą. Metinės finansinės ataskaitos paprastai yra platesnės lyginant su taip vadinamomis tarpinėmis ataskaitomis.• Finansinių ataskaitų vartotojams reikia žinoti tai, kad ataskaitų turinys gali skirtis – visa tai priklauso nuo šalies teisinės, finansinės, ekonominės, politinės sistemos bei kitų veiksnių. Ma˛osios įmonės galės rengti sutrumpintą ar trumpą atskaitomybę, kurios formas tvirtina Finansų ministerija.Finansines ataskaitas sąlyginai galima skirstyti į 2 kategorijas:• einamos padėties ataskaitos,• pasikeitimų ataskaitos.

Buhalterinis balansas pateikia informaciją apie įmonės finansinę būklę konkrečiu momentu ir priskiriamas pirmos kategorijos ataskaitai. Kitos dvi ataskaitos, t.y. pelno ir nuostolio ataskaita ir pinigų srautų ataskaita, priskirstamos antrai kategorijai. Jos parodo įmonės veiklą per tam tikrą laikotarpį, nes įmonės vadovybei svarbu žinoti, kaip vyksta įmonės veikla, todėl ataskaitos pateikiamos tam tikrais laikotarpiais. Išorės informacijos vartotojams paprastai pateikiama tik metinė ataskaita.Kiekviena alis, nustatydama finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo tvarką, vadovaujasi minėtais tarptautiniais aktais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra priėmusi nutarimus dėl finansinės atskaitomybės sudarymo tvarkos. Juose pateikiama:metinės finansinės atskaitomybės sudėtis;pagrindiniai reikalavimai metinei finansinei atskaitomybei;metinės finansinės atskaitomybės rengimas ir skelbimas;balanso, pelno (nuostolio) ataskaita, finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaitos pavyzdžiai;pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka.Lietuvos Respublikos įmonės finansinės atskaitomybės įstatymu patvirtina tokią metinės atskaitomybės sudėtį:balansas,pelno (nuostolio) ataskaita,nuosavo kapitalo polyčio ataskaita;pinigų srautų (finansinės būklės pakitimų) ataskaita,aikinamasis ratas.Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinė finansinė atskaitomybė rengiama apibendrinant kiekvienų finansinių metų duomenis, o balansas – dar ir įmonės steigimo bei likvidavimo dienos duomenis. Finansinių metų antroje pusėje įsteigtos įmonės metinės finansinės atskaitomybės tais pačiais finansiniais metais skelbti nereikia ir gali pateikti to laikotarpio finansinius rezultatus kitų finansinių metų atskaitomybėje. Metinė finansinė atskaitomybė pateikiama per mėnesį, kai ją patvirtina akcininkų susirinkimas, o valstybinių įmonių – kai ją parvirtina vadovai.Balanso apibūdinimas. Balansas yra vienas i svarbiausių apskaitos sistemos elementų, todėl jam turi būti skiriama daug dėmesio. Balansas yra pagrindinė įmonės finansinės ataskaitos forma. Jis turi labai didelę reikšmę atliekant įmonės finansinės būklės analizę, todėl visose šalyse laikomas svarbiausiu finansinės analizės šaltiniu.Sąvoka balansas išvertus iš lotynų kalbos reiškia svarstykles (bis – dukart, lanx – svarstyklių lėkštė). Balansas dažnai vadinamas “sąskaitų balansų lentele”. I.Corbin pateikia net tris balanso apibūdinimus:Buhalteriai da˛nai apibūdina balansą kaip sąskaitų suminę išraišką. Ši suminė išraiška atvaizduoja turtą ir nuosavybę.Balansas – tai lentelės pavidalo ataskaita arba buhalterinės apskaitos tvarkomose knygose atvaizduotų sąskaitų likučių (debitų ir kreditų) suminė išraiška.Balansas – tai turto ir įsiskolinimų bei nuosavybės ataskaita.Duomenys apie visą turtą, kurio disponuoja įmonė, ir šio turto savininkus pateikiami ataskaitoje, kuri vadinama balansu. Balanse atsispindi turto ir nuosavybės lygybės dalys. Ši ataskaita parodo bendrą turto, įsiskolinimų ir savininkų nuosavybės vertę tam tikru laiko momentu.Balansas – irekia pusiausvyrą tarp turto ir nuosavybės ir pateikia informaciją apie tai, kokį turtą turi įmonė konkrečiu momentu bei kam jis priklauso. ią ataskaitą sudaro trys pagrindinės dalys: turtas, kuriuo disponuoja įmonė ataskaitos sudarymo metu; skolintojų nuosavybė bei savininkų nuosavybė tuo pačiu laiko momentu.Balanse turtas yra detalizuotas, t.y. nurodyta, kiek kiekvienas jo elementas kainavo. Balansą apskaitininkas gali pagražinti: nederamas sumas pervesti į pozicijas, kurios laikomos naudingesnėmis; netinkamus dokumentus priskirti priimtinų dokumentų grupei ir pan. Balanso pagražinimo tikslas – pagerinti finansinius rodiklius. Tačiau tokie veiksmai yra draud˛iami įstatymų.Balanse pateikiami įmonės trumpalaikiai ir ilgalaikiai įsipareigojimai, kurie įstatyme taip pat yra paaiškinti:Balansas yra pagrindinė finansinės ataskaitos forma, parodanti turto, nuosavybės ir įsipareigojimų būklę tam tikrą dieną pinigine išraiška: • jis turi parodyti turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų būklę (kiek ir kokio turto turi įmonė, kokio dydžio jos nuosavybė ir įsipareigojimai).• parodant turtą, nuosavybę ir įsipareigojimus tam tikrai dienai, balansas turi fiksuoti įmonės veiklą tam tikru momentu, t.y. įmonės veikla tarsi stabdoma, o bet kokia kita operacija jį pakeis.• turtas, nuosavybė ir įsipareigojimai parodomi pinigine išraiška.• atvaizduojama pusiausvyra tarp turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų ir pateikiama išsami informacija apie įmonės turtą, kurį turi konkrečiu momentu.• balansas turi pateikti tikrą ir teisingą turto, nuosavybės ir įsipareigojimų būklę.• balansas yra ne tik suvestinis dokumentas, bet svarbiausia finansinės atskaitomybės forma.Balanse yra nurodoma ir savininkams priklausanti pelno ar patirto nuostolio suma, tačiau ataskaita nenurodo, kokiu būdu įmonė pasiekė tokių rezultatų. Todėl per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms ir jas uždirbant patirtoms sąnaudoms fiksuoti yra skirta speciali finansinės atskaitomybės forma – pelno (nuostolio) ataskaita. Pelno ataskaitoje apskaičiuojamas grynas pelnas, kuris parodo, kokia pelninga buvo įmonės veikla.

Vietos mokesčių administratoriui pateikiami du apyskaitos egzemplioriai, vienas jų pažymėtas grąžinamas mokesčio mokėtojui.Pelno (nuostolių) ataskaitoje pateikiamas įmonės ataskaitinio laikotarpio ūkininkavimo rezultatas, t.y. ataskaita perduoda žinias apie turto įplaukas (vadinamas pajamomis) ir turto sąnaudas (vadinamas išlaidomis) įmonės veikloje. Šios ataskaitos objektas – pelnas, kurį įmonė gavo per tam tikrą laikotarpį, arba nuostolis, patirtas nagrinėjamu laikotarpiu. Visa įmonės veikla yra suskaidyta į ataskaitinius laikotarpius (pvz. metus, ketvirčius, mėnesius). Pasibaigus tokiam ataskaitiniam laikotarpiui, įmonė apskaičiuoja ūkininkavimo rezultatą ir galutinai atsiskaito su valstybe, sumokėdama pastarajai mokesčius.

Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą Pelno (nuostolio) ataskaita finansinė ataskaita, kurioje nustatomos visos per finansinius metus įmonės uždirbtos pajamos bei sąnaudos uždirbant šias pajamas ir veiklos rezultatai. sudaro: Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinėsfinansinės atskaitomybės Pelno (nuostolio) ataskaita sudaroma litais. Joje nurodomi: Įmonės pavadinimas ir kodas • Eil. Nr, Straipsniai ir kodai • Finansiniai metai • Praėję finansiniai metai • Pardavimai ir paslaugos Pajamos u˛ parduotas prekes, Pajamos u˛ atliktas paslaugas• Parduotų prekių ir atliktų paslaugų savikaina:˛aliavų, komplektavimo gaminių ir perparduoti skirtų prekių paslaugų, darbų ir tyrimų• Bendrasis pelnas (nuostolis)• Veiklos sąnaudos: pardavimų bendrosios ir administracinės• Veiklos pelnas (nuostolis)• Kita veikla: pajamos sąnaudos• Finansinė ir investicinė veikla: Pajamos Sąnaudos• Įprastinės veiklos pelnas (nuostolis)• Pagautė (ypatingasis pelnas)• Netekimai (ypatingieji praradimai)• Ataskaitinių metų pelnas (nuostolis) prieš apmokestinimą• Pelno mokestis• Grynasis ataskaitinių metų pelnas (nuostolis), numatytas paskirstyti.

Šios informacijos investitoriams, kreditoriams ir savininkams nepakanka. Jie pageidauja žinoti, iš kur ir kiek buvo gauta pinigų bei kam jie išleisti. Visa tai parodo pinigų srautų ataskaita.Pinigų srautų (finansinės būklės) pakitimų ataskaita:• Pinigų srautai iš įmonės veiklos,• Grynasis pelnas (nuostolis),• Nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudos,• U˛sienio valiutos kurso pasikeitimo neigiama (teigiama) įtaka,• Ilgalaikio turto perleidimo netekimai (pagautė),• Pirkėjų įsiskolinimo sumažėjimas (padidėjimas),• Įsiskolinimo tiekėjams padidėjimas (sumažėjimas),• Įvairių įmonės skolų padidėjimas (sumažėjimas),• Įsiskolinimo biudžetui padidėjimas (sumažėjimas),• Iankstinių apmokėjimų sumažėjimas (padidėjimas),• Finansinės ir investicinės veiklos nuostolis (pelnas),• Grynieji pinigų srautai iš įmonės veiklos (+/-) ,• Pinigų srautai iš investicinės veiklos,• I ilgalaikio turto perleidimo (įsigijimo),• I investicijų perleidimo (įsigijimo),• Grynieji pinigų srautai iš investicinės veiklos (+/-) ,• Pinigų srautai iš finansinės veiklos,• Paprastųjų ir privilegijuotųjų akcijų išleidimas,• Savų akcijų supirkimas (-),• Obligacijų išleidimas,• Iperkamosios nuomos įsipareigojimų apmokėjimai (-),• Skolų bankui padidėjimas (sumažėjimas),• Kitos įmonės: mokėtinų sumų padidėjimas (sumažėjimas) gautinų sumų sumažėjimas (padidėjimas) Imokėti dividendai (-) Kiti pinigų gavimai (išmokėjimai) Grynieji pinigų srautai iš finansinės veiklos (+/-) ,• Pinigų srautai iš ypatingosios veiklos: Pinigų srautų iš ypatingosios veiklos padidėjimas (sumažėjimas) Grynieji pinigų srautai iš ypatingosios veiklos (+/-) Grynųjų pinigų srautų padidėjimas (sumažėjimas) • Pinigai laikotarpio prad˛ioje Pinigai laikotarpio pabaigoje”[3]

Pinigų srautai apsprendžia įmonės sėkmę, todėl įmonei pravartu išanalizuoti, kodėl sumažėjo pinigų, net gavus grynąjį pelną. Pinigų srautų ataskaita parodo įmonės gamybinę, finansinę, investicinę veiklą. Akcininkų susirinkimui ruošiamas pelno (nuostolio) paskirstymo projektas, kuriame pateikiama, kaip turėtų būti paskirstomas per ataskaitinį laikotarpį uždirbtas pelnas.Minėtame projekte, o vėliau ir ataskaitoje atsispindi esminiai įmonės veiklos, jų turto bei nuosavybės elementai. Detaliau šie klausimai aptariami aiškinamajame rašte. Jį sudaro bendrosios pastabos, kuriose įmonė pateikia informaciją apie savo padėtį rinkoje, svarbiausius turto bei nuosavybės pasikeitimus, taip pat aprašo principus, kuriais remdamasi tvarkė apskaitą ir t.t. Po bendrųjų pastabų einamosiose pažymose detalizuojama jau minėtose ataskaitose pateikta informacija.Aikinamasis ratas sudarytas i standartinių valdžios patvirtintų lentelių, vadinamų pažymomis. Rašte laisva forma surašomos pastabos apie šiose pažymose pateiktus duomenis ir kiti pastebėjimai apie svarbius įmonės veiklos aspektus, neatskleistus pagrindinėse finansinės atskaitomybės formose.Mokestinę atskaitomybę įmonės rengia ir pateikia įvairioms mokesčius kontroliuojančioms institucijoms: Valstybinei mokesčių inspekcijai, socialinio draudimo ir kitoms įstaigoms. Šioje atskaitomybėje pateikiami ne tikrieji, bet apmokestinamieji įmonės veiklos rezultatai. Ruošiant mokestinę atskaitomybę paprastai netaikomi bendrųjų apskaitos principų reikalavimai. Šios atskaitomybės turinys gana dažnai keičiamas. Įmonė kiekvieną mėnesį į Valstybinę mokesčių inspekciją privalo pristatyti PVM deklaraciją, pasikeitus reikalavimams, įmonei jau nebereikia pristatyti ketvirtinių ataskaitų, o metinį balansą būtina pristatyti iki gegužės mėnesio 1 dienos; kartą į metus būtina pristatyti žemės mokesčio deklaraciją; nekilnojamo turto deklaraciją ir pan; ketvirtinės ataskaitos pristatomos į Sodrą.Reikalaujama atitinkamas ataskaitas pristatyti valstybės statistikos įstaigoms. Šie duomenys labai svarbūs atliekant ekonominę socialinę analizę valstybės mastu. Sudarant statistines ataskaitas pateikiami ne tik buhalterijos duomenys, nes ši ataskaitos rūšis dažnai apima ir pinigais neišmatuojamus rodiklius, tokius kaip darbuotojų skaičius, sudėtis, kvalifikacija ir pan.Specialios paskirties atskaitomybė gali apimti labai platų apskaitos spektrą. Tokio pobūdžio atskaitomybė aprūpina reikalinga informacija visą įmonės valdymo personalą. Joje pateikti duomenys gali būti išreikšti tiek piniginiu, tiek natūriniais vienetais. Šiose ataskaitose pateikiami ekonominiai ir finansiniai, veiklos organizavimo duomenys. Specialios paskirties atskaitomybė gali būti pateikiama ir išorės vartotojams. Statistikos įstaigoms reikalingi detalūs duomenys apie gyventojų ir įstaigų pirkimus, vartojimo struktūrą, dirbančiųjų pajamų lygį, išleidžiamos produkcijos kainas ir t.t., gamtos apsaugos institucijoms reikalingi duomenys apie ekologinę būklę, teršalų išmetimą į atmosferą bei vandenį; liftus prižiūrinčioms tarnyboms – informacija apie ių transporto priemonių kiekį, techninę būklę ir patikrinimus. Specialių ataskaitų (įstatymo numatytais atvejais) gali pareikalauti policija, teismai, sveikatos apsaugos įstaigos, savivaldybė ir kitos viešojo administravimo institucijos.Pagal turinį ir periodiškumą atskaitomybė gali būti suskirstyta į metinę, ketvirtinę, mėnesinę, savaitinę arba dekadinę, taip pat neperiodinę – rengiama pagal pareikalavimą.Klasifikuojant atskaitomybę šiuo požiūriu, ji grupuojama ne tik pagal laiką, bet ir pagal turinį. Labai svarbi įmonės metinė finansinė atskaitomybė, kuri apima visus įmonės veiklos rezultatus per ataskaitinius metus, tačiau metai labai ilgas laiko tarpas ir įmonė negali apsiribuoti tik šios ataskaitos sudarymu, nes įmonei kas mėnesį reikia pristatyti PVM deklaraciją, o tam reikia sudaryti mėnesinę ataskaitą. Nors ir kai kurių ataskaitų nereikia pristatyti oficialioms institucijoms, jos tiesiog būtinos įmonei, nes jų pagrindu reikalaujama pateikti kitas ataskaitas.Įmonės, kuriose apskaita kompiuterizuota, palengvindamos sau tolimesnį darbą ar tam tikroms vidaus reikmėms rengia net ir savaitines arba dekadines ataskaitas.Neperiodinės ataskaitos gali būti sudaromos prireikus tam tikos informacijos investitoriams, kreditoriams, bankinėms institucijoms, kai įmonė prašo iš jų finansavimo, lizingo ar kitų paslaugų.Pagal skelbimo pobūdį atskaitomybė skirstoma į privalomą ir neprivalomą viešai skelbti. Viešai turi būti skelbiama valstybinių įmonių ir akcinių bendrovių metinė finansinė atskaitomybė. Toks viešas skelbimas nereiškia, kad įmonė privalo spaudoje skelbti visas atskaitomybės formas, todėl finansinės atskaitomybės paskelbimui prilyginamas viešas pranešimas apie akcininkų susirinkimą ir galimybė susipažinti su metine finansine ataskaita.Vieu skelbimu pripa˛įstamos finansinės atskaitomybės arba pranešimo apie visuotinį akcininkų susirinkimą publikavimas spaudoje. Nežiūrint į tai, ar finansinė atskaitomybė privaloma viešai skelbti ar ne, įmonės administracija turi sudaryti galimybes savininkams susipažinti su visomis pagal galiojančius įstatymus parengtomis finansinėmis ataskaitomis.Kiekvieno ūkio subjekto ūkinė – finansinė veikla yra konfidenciali. Pateikdama savo duomenis mokesčių administratoriui, įmonė tikisi, kad jis išsaugos įmonės komercinę – ūkinę paslaptį.Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 3 d. priėmė nutarimą “Dėl mokesčio bazės netiesioginio nustatymo”, kurio mokesčių administratoriams suteikiama teisė patiems apskaičiuoti, kiek įmonė privalo sumokėti mokesčių. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos darbo patirtis parodė, kad Lietuvoje labai daug nelegalaus darbo, kurio rezultatai valstybei nedeklaruojami. Yra nemažai faktų, kai pateiktose deklaracijose nurodomi neteisingi ir prieštaringi duomenys, kurie neatspindi tikrosios ūkio subjekto ekonominės padėties. Įmonių vadovams, verslininkams, buhalteriams gali tekti įrodinėti, kad mokesčiai apskaičiuoti teisingai.Neretai mokesčių mokėtojai netvarko buhalterinės apskaitos, patikrinimo metu nepateikia apskaitos dokumentų arba juos pateikia ne visus, todėl mokesčių administratoriai neturi galimybės nustatyti mokesčio mokėtojo pajamų. Yra atvejų, kai pateikti dokumentai yra surašyti asmenų, kurie ūkinę – ekonominę veiklą vykdo neteisėtai naudodamiesi fiktyvios įmonės vardu. Taikant mokesčio bazės neteisingo nustatymo metodus, informacija apie mokesčių mokėtoją bandoma rinkti iš įvairių šaltinių, t.y. iš paties mokesčių mokėtojo, iš valstybinių institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų bei piliečių, taip pat panaudojama mokesčių administratoriaus stebėjimo būdu sukaupta informacija. Tai padeda nustatyti ir mokesčių mokėtojo įsigytų ar realizuotų prekių ir paslaugų vertę (kainą), jeigu jis nepateikė prekių ir medžiagų įsigijimą (pardavimą) patvirtinančių dokumentų. Mokesčio bazės nustatymo naujų metodų taikymas – didelis Vyriausybės įpareigojimas ir atsakomybė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos darbuotojams ir mokesčių administratoriams.Minėtas nutarimas leidžia naudotis duomenimis “i kitų tokią pat arba panašią komercinę veiklą vykdančių asmenų mokesčio deklaracijų”. Neaišku, kaip galima apskaičiuoti mokestį, nepaaiškinant mokėtojui, kaip jis apskaičiuojamas, kokiais ir i kur gautais duomenimis remtasi. Ikyla taip pat ir ūkio subjektų komercinių paslapčių platinimo grėsmė.

Įmonėms reikia subalansuoti pateikiamą apie įmonės veiklą informaciją suinteresuotiems asmenims ir institucijoms taip, kad pateikti duomenys būtu pakankamai vieši, tačiau neatskleistų komercinių paslapčių. Ataskaitų duomenis galima pakoreguoti, juos pateikti taip, kad nebūtų matomi tam tikri veiklos aspektai.

Duomenų įslaptinimo ir koregavimo priemonės verslininkai gali panaudoti tiek sąžiningais tikslais – norėdami apsisaugoti nuo informacijos nutekėjimo, tiek nesąžiningais tikslais – vengdami mokėti mokesčius.Norėdamos apsisaugoti nuo konkurentų, įmonės neskelbia duomenų, kurie galėtų pakenkti joms pačioms: pirkimų bei pardavimų kainos (jeigu įmonė yra ne parduotuvė), įrengimų našumo, naudojamos technologijos, veiklos taktikos ir strategijos ir t.t. Tokia informacija neskelbiama ir akcininkams, nes priešingu atveju, kuris nors akcininkas, turintis nors ir nedidelį įmonės akcijų skaičių, galėtų susipažinti su šiais duomenimis ir panauduoti nesąžiningiems tikslams (parduoti konkurentams; nesąžiningai konkuruoti, jei jis turi daug didesnę nuosavybės dalį kitoje analogiško profilio įmonėje). Dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos įstatymai akcininkams (tik akcinių bendrovių) garantuoja tik metinių finansinių ataskaitų prieinamumą. Įmonės nenoriai teikia duomenis ir statistikos institucijoms, nes jos nėra garantuotos šių įstaigų darbuotojų sąžiningumu bei sugebėjimu išlaikyti įmonės komercines paslaptis.Įmonės administracija turi sudaryti sąlygas akcininkams prieš susirinkimą susipažinti su visomis valdžios patvirtintomis atskaitomybės formomis. Įmonės vadovai dažnai neįvertina šios aplinkybės ir akcininkams nesuteikia privalomos informacijos, tokiu atveju jie pažeidžia konstitucines savininkų nuosavybės teises. Įmonės ataskaitų pateikimas atitinkamoms institucijoms taip pat gali būti suprantamas kaip oficialus jų paskelbimas. Pagal apimtį atskaitomybė skirstoma į pilnąją,sutrumpintąją ir trumpąją Reikėtų pastebėti, kad juridinio asmens teises turinčios įmonės labai skiriasi: vienos akcinės bendrovės gali būti labai didelės, kitos, ypač u˛darosios akcinės bendrovės, gali būti labai mažos, tokios įmonės atskaitomybei parengti negali skirti daug lėšų, todėl joms leidžiama rengti duomenų kaupimo principu pagristą, tačiau kiek sutrumpintą metinę finansinę atskaitomybę. Sutrumpintą ir trumpą atskaitomybę rengiančių įmonių skiriasi balansai, pelno (nuostolio) ataskaitos ir kitos formos. Kai kurios ataskaitos joms visai neprivalomos.

Finansinės ataskaitos, parengtos vadovaujantis nuostatais, patenkina bendrus daugelio vartotojų poreikius. Taip yra todėl, kad vartotojai, darydami ekonominius sprendimus, turi:• nuspręsti, kada pirkti, laikyti ar parduoti investuotą turtą;• numatyti įmonės pagrindinius finansų valdymo sprendimus ir atsiskaitymus;• apskaičiuoti įmonės galimybę apmokėti už darbą bei suteikti kitą naudą savo tarnautojams;• garantuoti įmonei paskolintų sumų saugumą;• nustatyti mokesčių politiką;• numatyti galimą pelną ir dividendus;• parengti ir naudoti nacionalinių pajamų statistiką;• reguliuoti įmonės veiklą. Apibendrinant atskaitomybės klasifikaciją, pažymėtina, kad ši klasifikacija nėra alternatyvi: kiekviena ataskaita pagal tam tikrą klasifikacinį požymį gali būti priskirta vienai ar kitai grupei, bet gali turėti kelis skirtingus klasifikacijos požymius.Remiantis įmonės atskaitomybės klasifikacija, galima teigti, kad labai svarbią vietą užima finansinės metinės ataskaitos ir atskaitomybė, kuriomis galima atlikti įmonės finansinės būklės analizę, nustatyti įmonės veiklos efektyvumą, likvidumą, mokumą.

7. Balanso teorijos ir politikos įgyvendinimas

Pagrindinės balanso teorijos. Balanso sudarymo problemą įvairių alių autoriai traktuoja įvairiai, siūlomos įvairios balanso teorijos: dinaminė, organinė, statinė. Kuriant šias teorijas, didžiausią indėlį įnešė vokiečių mokslininkai E.Kosiol, W.Hasenack, K.Kafer, F.Schmidt, prancūzas W.Le Coutre ir kt. Dinaminė balanso teorija balansą apibūdina kaip periodinį pelno ir nuostolio apskaičiavimą. Tai naudojama tinkamai valdyti įmonę. O statinis balansas – tai būdas nustatyti rezultatą, lyginant turimą turtą su įsiskolinimais ir jo dinaminį kitimą per tam tikrą laikotarpį. Dinaminė balanso teorija apima visą įmonės rezultatą, t.y. rezultatą, gautą lyginant visas pajamas su visomis išlaidomis, pridedant sunaudotas materialines ir finansines lėšas ir atimant nuosavą kapitalą. Vadinasi, balansas atlieka svarbesnį vaidmenį nei tik pelno ar nuostolio apskaičiavimas.Svarbiausia ios teorijos atstovo E.Schmalenbach ireiktos koncepcijos esmė yra periodiškai apskaičiuoti rezultatą.Organinė balanso teorija pagrįsta tuo samprotavimu, kad egzistuoja organinis ryšys tarp įmonės ir šalies ūkio išplėtojimo, o jį atspindi apskaita. Organiniam balansui buvo keliamas reikalavimas tiksliai nustatyti turto vertę ir rezultatą. Turtas turi būti įvertintas, siekiant išsaugoti ne tik kapitalą, bet ir materialines vertybes. Todėl būtina atskirti grynąjį pelną nuo įsivaizduojamojo ir nerealų nuostolį nuo realaus. Grynas pelnas gaunamas tik tada, kai perkamoji kaina didesnė už atstatomąją vertę pirkimo metu. Jei atvirkščiai, tai pelnas esti tik įsivaizduojamas.Statinis balansas pagrįstas tuo, kad jis turi nustatyti turtinę įmonės būklę ir atvaizduoti tikslingai turtą, t.y. parodyti turtą, laisvą nuo skolų, ir turto bei kapitalo struktūrą. Globaliniu šios teorijos požiūriu balanso uždavinys – atsiskaityti visuomenei.Apibūdinant balanso teorijas galima teigti, kad balanso sudarymo praktika atitinka teorinius samprotavimus tais atvejais, kai susiklosčiusią būklę vertiname daugiau atsižvelgiant į ateities perspektyvas, o ne į buvusią situaciją, kurios negalima pakeisti. Tiesa, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV, jei verslininkas tinkamai neapsiskaičiavo rezervinio “krepelio”, o po to nepasitvirtino deklaruotos pajamos ir pelnas, gali persiskaičiuoti ir susigrąžinti permokėtus mokesčius.Dauguma apskaitos specialistų pripažįsta, kad sudaromi balansai pakankamai gerai informuoja apie įmonės stabilumą, disponavimą grynųjų pinigų rezervais ar kitais aktyvais, apie įmonės veiklos ir jos nuosavybės finansavimą iš skolintų ir savų sukauptų lėšų ir apie daugelį kitų klausimų, padedančius priimti strateginius valdymo sprendimus.Balanso politika. Balanso politikos sąvoka apima sąmoningą balanso įforminimą pagal galiojančius įstatymus ir prisilaikant bendrųjų finansinės atskaitomybės rengimo principų. Ši sąvoka paprastai apima kapitalo struktūros ir pelno dydžio pakeitimo prieš sudarant balansą nuostatas.Balanso politikos tikslas – yra sąmoningas pelno dydžio pakeitimas, nepažeidžiant mokesčių įstatymų, tam, kad būtų mokami mažesni mokesčiai arba dividendai ir kartu pakeistas rezervinis kapitalas.Kartais įmonė sąmoningai padidina pelną balanse, kad neparodytų blogos finansinės padėties. Paprastai tai pasiekiama likviduojant paslėptus rezervus, didesne suma įvertinant gatavos produkcijos išleidimą arba žaliavų atsargas, atsisakant formuoti būtiną rezervinį kapitalą ir pan. Todėl, pavyzdžiui, bankai yra linkę atspindėti didelį likvidaus turto kiekį savo balansuose, kurį jie sukaupia jo sudarymo dienai. Tai vadinama “vitrinų dekoravimu”. Balanso politikos objektas visuomet yra išorinis balansas, kuris specialiai sudaromas paskelbimui.Pateikiame keletą atvejų, kaip tai gali atrodyti praktikoje:pagrindinis įmonės akcininkas, disponuojantis visa informacija didelio pelno metais stengiasi sąmoningai pabloginti balanso rezultatus, kad esant žemam kursui supirktų biržoje kuo daugiau akcijų ir kartu padidintų savo dalį įmonės kapitale. Atėjus nepalankiam įmonės veiklos laikotarpiui, kitaip tariant, tais metais, kai pelnas mažas, pagrindinis akcininkas gali reikalauti “pagražinti” balansą, kad galėtų pardavinėti savo akcijas aukštu kursu be nuostolių;įmonės vadybininkai gali pradėti spekuliuoti savo įmonės akcijomis. Kadangi balansą sudaro vadovybė ir jis tik po to tvirtinamas stebėtojų taryboje, įmonės specialistai, didindami ar mažindami balanso duomenis, be didelių pastangų gali paveikti akcijų biržos kurso dinamiką;įmonės vadovybės požiūriu netikslinga geraisiais metais rodyti visą gautą pelną ir kartu informuoti apie jį akcininkus bei visuomenę. Pirma, tai duos pernelyg aukštus rodiklius palyginti su ateinančiais metais, kai dėl įvairių priežasčių nebus įmanoma pasiekti tokių gerų rezultatų. Antra, slepiant pelną, galima sudaryti paslėptus rezervus, kurie būtini didesniam manevringumui, kai sudaromas balansas blogesniais metais. Reikia pabrėžti, kad vadovams bus ne tiek pavojinga, jei balansai atspindės tolygiai gaunamą pelną, o ne staigius jo pakitimus.Priklausomai nuo įmonės ir administratorių keliamų tikslų galimos ir įvairios balanso politikos bei jų įgyvendinimo priemonės (žr. 2 lentelę).

2 lentelė.Balanso politika ir jos priemonės

Iorinio (vieo) balanso sudarymasApmokestinimo sistemai Spaudai ir visuomenei Kreditoriams ir akcininkams Mokslininkams, institutams DarbuotojamsVidinio balanso sudarymasĮmonės vadovybeiPolitikos sudėtinės dalysVertinimo politika Balansų straipsnių iššifravimo politika Pelno politika Dividendų politika Informacijos politikaPolitikos techninės priemonėsPelno perkėlimas Slaptų rezervų panaudojimas ar nuslėpimas Amortizacija ir turto nuraymas Turto vertės pakeitimas KitosPoveikio balansui rūšysTiesioginė įtaka metiniams rezultatams Netiesioginė įtaka metiniams rezultatams Rezultatų manipuliavimas be tiesioginių ir netiesioginių pasekmių Turto ar kapitalo struktūros pakeitimas Formalus kapitalo ir jo struktūros pakeitimas Kaip matyti i 2 lentelės, formuojant balanso politiką, pirmiausia nustatomi balanso vartotojai, po to apsvarstomas politikos sudėties dalys ir jų pateikimo galimybės (apsaugant įmonės interesus ir pateikiant ataskaitas vartotojams), pasirenkamos techninės politikos įgyvendinimo priemonės. Pasirinkta politikos kryptis gali duoti vienokius ar kitokius rezultatus bei poveikį balansui.Kai kalbama apie banko kredito gavimą ar derybas dėl kainų arba atlyginimų pakėlimo naudojamos skirtingos priemonės, koreguojant balansą vienu ar kitu aspektu.Balanso politika nėra nusikaltimas, jei ji vykdoma atsižvelgiant į galiojančius įstatymus, atsižvelgiant į įkainojimo taisykles bei balanso sudarymo principus.Bet negalima pamirti to, kad pelno suma˛inimas vienais metais sąlygoja jo padidėjimą kitais, ir atvirkščiai – sąmoningas atitinkamų balanso rodiklių pagerinimas sąlygoja jų pablogėjimą ateinančiais metais.Yra iskirtinos dvi taisyklių grupės, susijusios su balanso sandara: vertikalaus ir horizontalaus finansavimo.Vertikalaus finansavimo taisyklėms priskiriamos visos proporcijos, santykiai ir kiti ryiai, pagal kuriuos reguliuojami balanso aktyvo arba pasyvo straipsniai. ios taisyklės nusako, koks santykis turi būti tarp pagrindinių ir apyvartinių fondų, tarp savo ir skolinto kapitalo. Vertikalaus finansavimo taisyklės pagrindas gali būti sau nusistatytas ilgalaikio ir trumpalaikio turto santykis 1 : 1 arba 1,2 : 1 ir t.t. Atitinkamai pagrindžiama ir kapitalo (balanso pasyvo) sudėtis, pavyzdžiui, apribojanti skolinto kapitalo apimtį savo kapitalo dydžiu santykiu 1 : 2 ir t.t.Horizontalaus finansavimo taisyklės skirtos santykiams tarp turto dalių (aktyvo straipsnių) ir kapitalo sudėtinių dalių (pasyvo straipsnių) palaikyti. Pavyzdžiui, gali būti priimta norma, jog ilgalaikiai kapitaliniai įdėjimai finansuojami tik savo kapitalu. Arba savos lėšos skiriamos pagrindiniams fondams įsigyti, taip pat apyvartoje nuolat cirkuliuojantiems apyvartiniams fondams išlaikyti. Sezoninės paskirties prekėms, laikinoms kitoms reikmėms naudotini trumpalaikiai kreditai. Be to, šios taisyklės nusako tvarką, jog investicijos į spartaus apyvartumo aktyvus dengiamos trumpalaikiu finansavimu, o į lėtesnio apyvartumo aktyvus – ilgalaikiu finansavimu. Taip susiejama kapitalo perleidimo ir įdaiktinimo trukmė. Bandomojo balanso panaudojimo galimybės. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, turi būti sudaroma finansinė atskaitomybė. Norint įvertinti veiklos pelningumą, sudaroma pelno ataskaita, o norint nustatyti, kokiu turtu disponuoja įmonė ir kam jis priklauso – balansas.Prie sudarant finansinę atskaitomybę pravartu pasitikrinti, ar teisingai apskaičiuoti sąskaitų likučiai, ar fiksuojant ūkines operacijas bei įvykius Bendrajame žurnale, ar perkeliant duomenis iš vieno registro į kitą nepadaryta aritmetinių klaidų. Tam tikslui parengiamas bandomasis balansas.Bandomasis balansas yra lentelė, kurioje pateikiami debetiniai ir kreditiniai Didžiosios knygos sąskaitų likučiai, susiformavę per ataskaitinį laikotarpį. Jis parodo, ar visų debetinių likučių suma lygi kreditinių likučių sumai. Iš to galima spręsti, ar išlaikyta apskaitos lygybė, nes debetinius likučius paprastai turi turto ir sąnaudų, o kreditinius – nuosavybės ir pajamų sąskaitos. Šiuo būdu pasitikrinti, ar teisingai vedama apskaita, galima ne tik ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, bet ir dažniau (pasibaigus savaitei ar net kiekvienos dienos pabaigoje). Bandomasis balansas yra pagalbinė lentelė, kurioje užfiksuoti duomenys, skirti vidiniams apskaitinės informacijos vartotojams (valdytojams). Paprastai jį sudaro trys skiltys, skirtos sąskaitų pavadinimams, debitoriniams ir kreditoriniams sąskaitų likučiams. Į pirmąją skiltį surašomi visų įmonės sąskaitų, turinčių likučius, pavadinimai. Tai reikia, kad sąskaitos, kurių likučiai bandomojo balanso sudarymo metu lygūs nuliui, nėra į jį įtraukiamos. Kad būtų patogiau, į bandomąjį balansą rašomos tos sąskaitos, pagal kurių likučius sudaromas balansas. Pirmiausiai iraomos visos turto ir nuosavybės sąskaitos, o žemiau surašomos tos, iš kurių duomenų rengiama pelno ataskaita. Taip suvedamos visos pajamų ir sąnaudų sąskaitos. Debetinius sąskaitų likučius raome į Debeto skiltį, o kreditinius – į Kredito skiltį.Yra nema˛ai klaidų, kurios nepažeidžia apskaitinės lygybės ir nepasirodo bandomajame balanse. Pirmiausia – tai principinės klaidos, kai neteisingai nustatoma sąskaitos, kurioje turi būti atspindėta ūkinė operacija, klasė (pavyzdžiui, vietoje sąnaudų debetuojama turto sąskaita). Bandomajame balanse negalima nustatyti iš Bendrojo žurnalo perkeltų klaidų, jei neteisingai užfiksuotas pardavimų kiekis, buvo praleidimų fiksuojant prekių įsigijimo operacijas arba daromos klaidos perkeliant duomenis iš Bendrojo žurnalo į Didžiąją knygą. Tokio pobūdžio klaidas labai sunku pastebėti. Norint jas surasti, reikia vėl peržiūrėti Bendrąjį žurnalą, kiekvieną įrašą tikrinant su atitinkamu pirminiu dokumentu, bei nustatyti, ar visi duomenys teisingai buvo perkelti į atitinkamas sąskaitas.Jeigu bendra debetinių likučių suma nelygi bendrai kreditinių likučių sumai, tai klaidą galima surasti daug greičiau jos iekant nuosekliai tik prieinga kryptimi negu vedama apskaita: nustačius bandomojo balanso galutinių sumų neatitikimą, tikrinamos Didžiosios knygos sąskaitos, ir tik po to – bendrojo žurnalo įrašai.Da˛niausiai pasitaikančioms apskaitos klaidoms galima priskirti ias:• bandomajame balanse sumuojant sąskaitų likučius, padaryta aritmetinė klaida. Norint ją ištaisyti reikia pakartotinai susumuoti visus likučius;• ne visos sąskaitos, turinčios likučius, įtrauktos į bandomąjį balansą. Taisant reikia suskaičiuoti visas į balansą surašytas sąskaitas. Jų skaičius turi sutapti su įmonės naudojamų sąskaitų, turinčių likučius, skaičiumi;• debetinis balansas įrašytas į Kredito skiltį ir atvirkščiai. ią klaidą galima rasti, apskaičiavus skirtumą tarp Debeto ir Kredito skilčių ir gautą skaičių padalijus iš 2. Jeigu bandomajame balanse yra skaičius identikas gautajam, tai didelė tikimybė, kad pastarasis įrašytas ne į tą skiltį;

• perraant sąskaitų likučius į bandomąjį balansą, supainiojama kablelio vieta;• neteisingai apskaičiuotas kokios nors sąskaitos likutis. Reikia patikrinti, ar visi įrašai iš Bendrojo žurnalo perkelti į sąskaitas, ir vėl apskaičiuoti sąskaitų likučius;• operacija u˛fiksuota nesilaikant dvejybinio įrašo taisyklės, kitaip tariant, debeto suma nelygi kredito sumai. Šiuo atveju reikia atidžiai peržiūrėti Bendrąjį žurnalą.Pateikti patarimai, kaip greičiau surasti klaidas, padės tik tuo atveju, jeigu padaryta viena klaida. Priešingu atveju klaidų teks ieškoti nepalyginamai ilgiau, nes abi šios klaidos gali veikti bandomąjį balansą priešingomis kryptimis: viena – didinti jo sumą, o kita – mažinti. Jeigu bus suklysta vienodomis sumomis, tai bandomojo balanso parengimas apskritai nepadės išsiaiškinti tokių klaidų. Apskaitos darbuotojai turi žinoti šį bandomojo balanso ribotumą. Be to, klaidos gali būti padarytos ir fiksuojant duomenis pirminiuose dokumentuose.Jeigu klaida padaroma pirminiame dokumente, ji itaisoma korektūros būdu, kurio esmė yra ta, kad išbraukus neteisingai parašytą skaičių (išbraukti reikia taip, kad galima būtų įskaityti klaidingą įrašą – ši nuostata susijusi su tuo, kad kartais klaidos gali būti daromos sąmoningai), virš jo arba greta parašomas teisingas, kurį savo parašais patvirtina dokumentą surašę asmenys. Tokio pobūdžio klaidų taisymo tvarką paprastai reguliuoja vyriausybinės instancijos, išleisdamos atitinkamas instrukcijas.Kas kita, jeigu klaida padaroma perraant duomenis i pirminių dokumentų į apskaitos registrus. Šiuo atveju korektūros būdo dažnai negalima pritaikyti, ypač jeigu klaidą pavyksta nustatyti tada, kai jau būna parengta atskaitomybė.Pagrindiniai balanso trūkumai. Kai kurių balanso trūkumų iki šiol nepavyksta pašalinti, manoma, kad balansas turi daugiausiai trūkumų iš visų finansinių ataskaitų. Labai išsamiai balanso trūkumus išnagrinėjo rusų mokslininkai V.Patrovas ir V.Kovaliovas.Vienas i svarbiausių balanso trūkumų yra tas, kad jame atspindėtas turtas yra įkainotas jo pinigine verte, kaip tai ir numato bendrieji apskaitos principai. Esant didesnei infliacijai tokie duomenys yra iškraipomi ir neatitinka realios padėties. Kitas trūkumas tas, kad nemažai pateikiamų balanse duomenų yra nevienodai apibrėžti. Įmonė negali tiksliai žinoti, kiek skolų jai negrąžins pirkėjai, kiek laiko bus galima eksploatuoti ilgalaikį turtą ir pan. Be to, tam tikri veiksniai (darbuotojų kvalifikacija, darbo organizavimo formos ir t.t.) visai neapskaitomi, nes jų negalima tiksliai išmatuoti.Balansas sudaromas ne kasdien ir parodo tik momentinę įmonės būklę, todėl, jeigu jis ir parodo gerą įmonės finansinę būklę, nereiškia, kad tokia ji buvo ir yra visuomet.Balansas atspindi įmonės turto būklę, bet neatsako į klausimą, dėl kieno poveikio susiklostė vienokia ar kitokia situacija. Tam reikia daugiau nuodugnesnės analizės.Pagal balanso duomenis galima apskaičiuoti daugybę analitinių rodiklių, bet jie visi bus nereikšmingi, jei jų negalėsime su kuo nors palyginti, todėl analizė turi būti papildoma analogiškais giminingų įmonių ar vidutiniais verslo įmonių rodikliais, t.y. įmonės veiklos efektyvumas vertinamas šakos kontekste.Svarbiausias įmonės tikslas yra pelnas, tačiau is rodiklis balanse atvaizduojamas vienpusikai ir statikai. Balanso rezultatas neatspindi tos lėšų sumos, kuria realiai disponuoja įmonė.Mokslininkai, kalbėdami apie balanso informatyvumo didinimą, teigia – balansas turi teikti kuo daugiau naudingos informacijos visiems jos vartotojams. Manoma, kad viena iš priemonių, garantuojančių informacijos patikimumą buhalteriniame balanse, yra visų ūkinių operacijų dokumentavimas; kitas patikimumo didinimo veiksnys susijęs su apskaitos metodika, kadangi ir surinktus kokybiškus duomenis galima apdoroti netikusiais metodais, tuomet informacijos patikimumo laipsnis gali labai sumažėti.I ūkinės finansinės veiklos rodiklių ir balanso galima nustatyti bankroto tikimybę pagal “Z” koeficiento skaičiavimą. E.Altmano “Z” – skaičiavimas padeda nustatyti bankroto galimybę (žr. 3 lentelę):

*******************************************************************

*******************************************************************

Vertinant įmonės bankroto grėsmę tikslinga išanalizuoti santykius (koeficientus) (Dogil, Semenov, 1997.-171 psl.):• apyvartinio kapitalo ir viso turto;• įsiskolinimo ir akcinio kapitalo;• visų įsipareigojimų ir nuosavybes bei viso turto;• pagrindinio kapitalo ir akcinio kapitalo;• gryno pelno ir viso turto;• grynųjų pinigų iš operacijų gavimo ir visos nuosavybės bei įsipareigojimus;• grynojo pelno pridėjus procentus už kreditą.

3.lentelė. Z skaičiavimo reikmėsZ koeficientasBankroto tikimybė1,8 ir ma˛iau nuo 1,81 iki 2,7 nuo 2,8 iki 2,9 3,0 ir daugiauLabai didelė Didelė Galima Labai ma˛aPradedančiųjų verslininkų nesėkmės priežastys (Dogil, Semenov, 1997.-172 psl.):• kapitalo stygius – 38%;• komercijos ir valdymo kompetencijos stoka – 22%;• įmonė mažai žinoma vartotojui – 12%;• savininko liga, blogi įpročiai, konfliktai su partneriais, nesilaikymas įstatymų ir kita – 11%;• netinkamai parinkta įmonės vieta ir blogas atsargų valdymas – 9%;• ilaidavimas – 6%;• blogas atsidavimas verslui – 4%.

Pagyvenusių verslininkų sutinkamos tipinės veiklos klaidos (Dogil, Semenov, 1997 -172 psl.):• nesavalaikis iėjimas į rinką – 31%;• pasenusios technologijos ir moralikai susidėvėjusių įrengimų naudojimas – 22%;• nesėkmingas vadovo pakeitimas – 19%;• įmonės vadovo negalavimai – 14%;• vadovo ir savininkų nesutarimai, agresyvios aplinkos, katastrofų, gaisro, grobimų, steigėjų mirties ir kitos – 14%.

Smulkaus verslo bankroto komercinės prie˛astys:• per ma˛os pardavimo apimtys – 49%;• stipri konkurencija – 23%;• per dideli eksploatavimo katai – 16%;• debitinių įsiskolinimų susigrąžinimo, atsargų valdymo klaidos, netinkamos vietos ir kitos – 12%.

ių procentų vertinant SVV nesėkmes gal ir nevertėtų suabsoliutinti, bet bankroto priežasčių pasiskirstymas turėtų verslininkus priversti susimąstyti ir iš anksto jų vengti, apsidrausti, apeiti, laiku blaiviai ir tinkamai įvertinti situaciją.