1. ĮMONĖS TIKSLAI
Įmonės tikslai yra jos veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus. Tikslai formuojami derinant individualius ir grupinius interesus. Tai konfliktinis procesas, nes, tenkinant vienos grupės interesus, kitos grupės nariai turi savanoriškai arba priverstinai perimti dominuojančios grupės interesus. Tikslų formavimą sąlygoja ir išorės veiksniai. Labai svarbų vaidmenį vaidina dalyvių interesų motyvacija.Įgyvendinimo laiko požiūriu išskiriamos trys tikslų grupės:· Strateginiai – ilgalaikiai;· Taktiniai – realizuojami per konkretų laikotarpį;· Operatyviniai – kasdieniniai, einamieji.Įmonės tikslus sąlygoja ir rinkos partneriai, socialinės grupės, visuomenė. Vieni reikalauja laiku tiekti, kiti – geros kokybės, treti – dėmesio gamtos apsaugai, ketvirti – labdaros ir pan.Ypatingą vaidmenį vaidina teisinis atskirų grupių santykių reguliavimo, konfliktų derinimo mechanizmas. Išskiriama autokratinė ir demokratinė interesų derinimo strategija. Strategijos pasirinkimas priklauso nuo:· Ūkininkavimo filosofijos – etinių ir moralinių ūkininkavimo principų, atskirų darbuotojų grupių bendradarbiavimo nuostatų;· Įmonės vietos ir pareigų visuomenei supratimo;· Augimo, technikos pažangos koncepcijos;· Pelno vaidmens įmonėje ir visuomenėje;· Ekonominio bendradarbiavimo taisyklių.Šiandieninėje ūkininkavimo filosofijoje svarbiausi humanistiniai motyvai, pelnas traktuojamas ne kaip savitikslis, bet kaip atlyginimas už įmonei, visuomenei, šaliai padarytas paslaugas.Formuojant įmonės tikslus, pirmiausia apibūdinami pagrindiniai – generaliniai tikslai, po to jie detalizuojami į siauresnius, pastarieji dar smulkinami. Sudaromas tikslų “medis”, kuris parodo suformuluotų tikslų vienovę.Įmonės tikslai skiriami į dvi grupes:· Socialiniai;· Ekonominiai.Tikslai yra baziniai organizacijų elementai ir įvairūs dėl šių priežasčių:· Tikslai suteikia krypties pojūtį. Be tikslo žmonės ar organizacijos dirba bet kaip, reaguoja į aplinkos pojūčius aiškiai nesuvokdamos, ką iš tikrųjų nori pasiekti. Numatydami tikslus, jie save motyvuoja ir įgyja įkvėpimo šaltinį, padedantį jiems nugalėti neišvengiamas kliūtis. · Tikslai sutelkia pastangas. Tiek atskiro asmens, tiek organizacijos ištekliai ir jų panaudojimas yra ribotas, todėl pasirinkdami tikslus, apsisprendžiame, kaip panaudosime negausius išteklius, ir nustatome prioritetus, kai vadovai turi koordinuoti veiklą.
· Tikslai orientuoja planus ir sprendimus. Žmonės organizacijoje susiduria su sprendimais, kurie paaiškėja paklausus : koks mūsų tikslas? Ar šis sprendimas priartins, ar nutolins organizaciją nuo jos tikslo? Atsakymai į šiuos klausimus lems trumpalaikius bei ilgalaikius jūsų planus ir padės priimti teigiamus pagrindinius sprendimus. Tikslai padeda įvertinti pažangumą. Aiškiai suformuluotas ir išmatuoja,as tikslas su konkrečiu įgyvendinimo trminu tampa veiklos standartu, įgalinančiu darbuotojus ir vadovus įvertinti savo daromą pažangumą. Taigi tikslas yra svrabiausiai kontrolės Tikslai būna pagrindiniai ir tarpiniai. Visų gamybinių ir daugelio paslaugas teikiančių organizacijų pagrindinis tikslas – PELNAS. Tačiau norint jį pasiekti būtina įgyvendinti tarpinius tikslus, pavyzdžiui, pagaminti konkurencinę prekę, užimti dalį rinkos, padidinti darbo našumą ir pan. Tikslai gali skirtis ne tik skirtinga, bet ir ta pačia veikla užsiimančiose įmonėse (organizacijose). Tai priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui, organizacinio- techninio lygio, įsitvirtinimo rinkoje, sukurto įvaizdžio ir kt… Skiriasi ne tik organizacijų, bet ir jų padalinių tikslai,pavyzdžiui, įmonės finansų padalinio tikslas – sumažinti imamus iš banko kreditus, o gamybos padalinio tikslas – pakeisti pasenusius įrengimus, kur nauji pagamintų žymiai didesnį produkcijos kiekį. Kaip minėjome anksčiau, be organizacijos tikslų yra ir jose dirbančių žmonių (asmeninai tikslai), kurie dažniausiai nesutampa. Šių tikslų nesutapimas yra viena iš svarbiausių organizacijos veiklos efektyvumas. Todėl pagrindiniai vadovų uždaviniai yra šie: · Aiškiai ir tiksliai suformuluoti organizacijos ir jos padalinių tikslus;· Suderinti padalinių tikslus ir nukreipti juos svarbiems organizacijos tikslams realizuoti;· Suprasti asmeninius organizacijos darbuotojų tikslus ir sudaryti sąlygas jiems įgyvendinti;Formuojant tikslus reikia laiktyis tokių reikalavimų:· Tikslai turi būti konkretūs ir pamatuojami. Išreiškus tikslus konkrečiais, pamatuojamais dydžiais, sukuriama aiški tolesnių sprendimų ir darbo eigos vertinimo bazė. Taip lengviau nustatyti ir kontroliuoti, kaip sekasi tikslus įgyvendinti;· Tikslai turi būti suderinti laiko atžvilgiu. Būtina ne tik nustatyti, ko norima pasiekti, bet ir kada turi būti pasiektas rezultatas. Paprastai tikslai laiko atžvilgiu skirstomi į ilgalaikius — strateginius, vidutinius bei trumpalaikius;· Tikslai turi būti realūs. Nustačius tikslus, kurie viršija galimybes galima susilaukti pagaištingų pasekmių. Be to, nerealūs dažniausiai labai sumažina žmonių motyvaciją, ryžtą siekti tų tikslų;· Tikslai turi būti suderinti tarpusavyje. Tai reiškia, kad veiksmai ir sprendimai, skirti vienų tikslų įgyvendinimui, neturi trukdyti kitų tikslų įgyvendinimo.Pagrįstų ir motyvuojančių tikslų nustatymas yra vienas svarbiausių efektyvaus laiko planavimo elementų, tačiau savaime tai dar negarantuoja sėkmingo jų įgyvendinimo. Tikslai yra orientyrai, ko organizacija nori pasiekti.1.1 Įmonės ekonominiai tikslai
Nors ūkininkavimo filosofijoje akcentuojami etiniai ir moraliniai principai, t.y. socialinis aspektas, negalima užmiršti, kad įmonė pirmiausia siekia ekonominių tikslų.Ekonominių tikslų sistemą sudaro gamybos, finansavimo ir pasisekimo tikslai.
Gamybos tikslai Pasisekimo tikslai Finansiniai tikslaiOptimali rinkos dalisGamybos ir sandėliavimo gamybinių pajėgumų ir gamybos apimties sutapimasRealizavimo būdų optimizavimas Pardavimų apimties didinimasGamybos kaštų mažinimasPelno ir rentabilumo didinimasDividendų normos didinimas MokumasLikvidumo rezervų dydis ir struktūraPelno rezervavimasFinansų struktūraInvesticijų bei finansavimo programų apimtis ir struktūra
Gamybos ir finansavimo tikslai parodo pasiektą lygį, tai yra daiktiniai tikslai.Pasisekimo tikslai yra dinaminiai, rodantys rodiklių padidėjimą ar sužavėjimą. Jie aprašomi formaliais vertiniais dydžiais. Tačiau kaip tik šių rodiklių formalizavimas leidžia juos naudoti bendriems įmonės tikslams vertinti. Šių rodiklių padidėjimas ar sumažėjimas rodo, kad daiktiniai tikslai jau pasiekti.Svarbiausi įmonės veiklos efektyvumo rodikliai yra šie:1. Likvidumas – įmonės mokumas bet kuriuo laiku.2. Pelnas ir rentabilumas – įmonės gebėjimas efektyviai panaudoti išteklius, tai yra gauti ne mažesnę kaip vidutinę pelno normą sunaudotų išteklių sumai.
3. Augimas – nusako, gamybos apimties, pelno, rinkos segmento didėjimą. Didėjimas yra likvidumo ir rentabilumo užtikrinimo prielaida.Bet kokio verslininko veiklos pagrindinis tikslas – gauti kuo didesnį pelną. Pelnas paprastai apskaičiuojamas iš pajamų, gautų pardavus prekes ar gaminius, atėmus jų įsigijimo ar gamybos sąnaudas: PELNAS = PAJAMOS – SĄNAUDOSPardavimų pelningumas apskaičiuojamas, pelną padalinus iš pajamų:PELNINGUMAS = PELNAS / PAJAMOSJei iš gauto pelno atimsime mokesčius ir palūkanas, liktų grynasis pelnas:GRYNASIS PELNAS = PELNAS – MOKESČIAI – PALŪKANOS Pajamų ir išlaidų skirtumas visada yra vardinis dydis ir rodo veiklos naudingumą arba jos efektyvumą. Veikla bus efektyvi (naudinga) , jei tas skirtumas bus teigiamas, ir nuostolinga, jei – neigiamas. Galima pasielgti kitaip ir apskaičiuoti pajamų ir sąnaudų santykį. Šiuo atveju sužinosime apie efektyvumą ir našumą. Aišku, kad kiekviena naudinga veikla yra efektyvi, o nenaudinga neefektyvi. Tačiau šie du įvertinimai yra netapatūs, nes sąnaudų ir pajamų prieaugis vyksta kitaip, negu efektyvumo pokyčiai. Pelnas gali būti didinamas, didinant gamybos ir realizavimo apimtį, bendrąsias įplaukas arba mažinti gamybos ir realizavimo kaštus. Tačiau pelno dydis neparodo įmonės darbo efektyvumo. Jis nustatomas tik pelno sumą palyginus su jam pasiekti įdėtą kapitalo sumą, t.y. apskaičiavus kapitalo rentabilumą:rb=Pb/(Kn+Ks)čia: rb – bendrojo kapitalo rentabilumas; Pb – balansinis, apmokestinamasis ar likutinis pelnas; Kn, Ks – nuosavo ir skolinto kapitalo suma.Rinkos ekonomikos sąlygomis bendrojo ir nuosavo kapitalo rentabilumą reikia apskaičiuoti diferencijuotai. Priklausomai nuo skirtumo tarp bendrojo kapitalo rentabilumo ir už skolintąjį kapitalą mokamų procentų dydžio, gali būti parenkamos skirtingos kapitalo formavimo strategijos:didinamas ar mažinamas įsiskolinimo lygis, t.y. skolintojo kapitalo dalis bendrame kapitale.Efektyvumo didėjimas gali būti pasiekiamas įvairiai: · Vienu metu mažėjant sąnaudoms ir produktams – tačiau sąnaudos turi mažėti sparčiai;· Vienu metu didėjant sąnaudoms ir produktui – tačiau produktas turi didėti sparčiai;· Vienu metu mažėjant sąnaudoms ir didėjant produktui;Iš to daromos dvi svarbios išvados:Sėkminga veikla gali būti suprantama ir apibrėžta įvairiai. Dažniausiai sėkmingiausias tas galimas teigiamai vertinamas veiklos variantas, kuris duoda didžiausią naudą arba naudingumą (efektyvumą). Racionali veikla būtų tokia, kuri labiausiai pritaikyta prie to meto sąlygų, kuri maksimizuoja produktą arba minimizuoja sąnaudas. Nėra dviejų visiškai tokių pat nei žmonių, nei institucijų, nei tokių pat laikotarpių, todėl dviejų visiškai tokių pat veiklos būdų.Ekonominių tikslų medžiui sudaryti dažnai naudojama įdėjimų atsipirkimo schema:
Ji parodo, kurie veiksniai daro įtaką kapitalo rentabilumui. Įdėjimų atsipirkimo schemoje galima išskirti dvi šakas:· apimties rentabilumą, kuriame matyti įmonės pelningumas;· pagrindinio ir apyvartinio turto panaudojimo lygį.Taigi į vientisą sistemą jungiama gana daug gamybos efektyvumą lemiančių veiksnių. Šios sistemos privalumai:· apskaičiavimų sistemingumas;· galimybė nustatyti atskirų veiksnių įtaką;· galimybė palyginti vienodo dydžio rezultatus.Vadybos tarnybų uždavinys yra maksimizuoti firmos vertę. Apskritai imant, firmos vertė apibrėžiama kaip laukiamo jos grynojo pinigų srauto dabartinė vertė. Tarkime, kad tas grynasis pinigų srautas lygus pelnui. Tada galime nustatyti firmos vertę, kaip jos laukiamo ateities pelno dabartinę vertę.Firmos skirtingi padaliniai užsiima tokio pobūdžio veikla:· Marketingo padalinys atsako už pardavimus, todėl jo darbuotojai tvarko bendrąsias pajamas (BP);· Gamybos padalinio pagrindinis uždavinys yra užtikrinti mažiausius gamybos kaštus;· Finansų padalinio pagrindinis uždavinys yra taip pat tvarkyti kapitalą, kad firma pajėgtų investuoti ir vykdyti kitų veiklų finansavimą. Vadinasi finansų padalinys tvarko palūkanų normą arba diskonto normą;Greta pagrindinių veiklų įvairūs padaliniai dar atlieka ir kai kurias kitų padalinių tvarkomas operacijas nurodytose srityse. Pateiksime keletą pavyzdžių:
· Marketingo padalinys, kontroliuodamas tiekimo terminus ir vartotojų užsakymų apimtis, gali padėti sumažinti kaštus.· Analogiškai gamybos padalinys, keisdamas gaminių kokybę, įvairindamas produkciją ir keldamas gamybos efektyvumą gali padidinti pardavimų apimtis.· Kiti padaliniai – konstravimo, transporto, apskaitos – taip pat padeda skatinti pardavimus ir mažinti kaštus. Kitaip tariant, tarp įvairių firmos funkcinių veiklų egzistuoja savitarpio priklausomybė.Kalbant apie ekonominius įmonės tikslus, pelno siekimas gali ir nebūti pagrindinis įmonės tikslas. Yra pelno nesiekiančių įmonių, kurių tikslas – efektyviai tarnauti visuomenei. Tai labdaros, religinės bendruomenės, kultūros įstaigos, kartais gyventojų aptarnavimo ar net gamybinės įmonės, kurių savininkai tenkinasi pakankamu darbo užmokesčiu ir įdomiu darbu. Augant įmonės atsakomybės visuomenės laipsniui, dėmesiui ekologijai, vis dažniau kalbama ne apie pelno maksimizavimą, bet apie pelno optimizavimą.Atrenkant tikslų įgyvendinimo alternatyvas, ieškoma efektyviausio tikslo pasisekimo momento. Organizuojant tikslų įgyvendinimą, numatomi atsakingi vykdytojai, terminai, kontrolės formos. Periodiškai kontroliuojama, kaip tikslai įgyvendinami, ir priklausomai nuo nukrypimo dydžio ir priežasčių koreguojami arba iš esmės keičiami patys tikslai, vykdymo būdai, atlikėjai terminai.Ekonominiams ir socialiniams tikslams būdinga ir vienovė, ir prieštaravimas. Viena, ignoruojant socialinius tikslus, blogėja ekonominiai rezultatai, nes nepatenkinti darbuotojai prasčiau dirba. Antra socialinių tikslų tenkinimas reikalauja lėšų, kurių lengviau randama, kai yra geri ekonominiai rezultatai.Todėl įmonės vadovybė dažniau akcentuoja ekonominius tikslus, o darbuotojai socialinius. Tačiau optimalus rezultatas gaunamas tik juos derinant. Ta reikia siekti ir efektyviai dirbančioje, ir finansinių sunkumų turinčioje įmonėje. Pastarojoje tai net svarbiau, nors ir sunkiau įgyvendinti, nes geros socialinės sąlygos skatina kolektyvą nugalėti laikinus sunkumus. Ekonominius tikslus akcentuoja dažniau kapitalo savininkai ir valdymo aparato darbuotojai.1.2 Įmonės socialiniai tikslai
Socialiniai įmonės tikslai:
· suformuoti gerą įmonės klimatą;· garantuoti tinkamas darbo sąlygas;· rūpintis darbuotojų lūkesčiais ir prisidėti prie jų įgyvendinimo;· įtraukti darbuotojus į įmonės tikslų formavimą ir jų įgyvendinimą.Socialinių tikslų akcentavimas reiškia, kad žmogus traktuojamas ne tik kaip gamybos subjektas, bet ir kaip subjektas, turintis individualų ir grupinį tikslą, išeinantį už siaurų gamybos rėmų. Tai atsispindi ir ekonominiuose tiksluosu per jų realizavimo išlaidas ir pasiektus rezultatus.Socialinius įmonės tikslus ne visada galima išreikšti konkrečiais dydžiais, nors tokie rodikliai, kaip vidutinis darbo užmokestis, darbuotojams skirtoji pelno suma, lėšos labdarai, kenksmingų darbo vietų skaičius ir kt., kartu yra ir socialiniai rodikliai. Daug svarbiau turėti socialinės politikos nuostatas ir nenukrypstamai jas įgyvendinti, formuojant ekonominius įmonės tikslus.Formuojant ir įgyvendinant socialinius tikslus, labai svarbi direktorių valdyba, stebėtojų taryba, vadovai ir specialistai, jų etinės bei moralinės savybės, valdymo srities dalykinio pasirengimo lygis. Ypač svarbu reguliuoti darbuotojų grupių bendradarbiavimą, nes socialinius tikslus akcentuoja darbuotojai, o ekonominius – dažniau kapitalo savininkai ir valdymo aparato darbuotojai. Ekonominius ir socialinius tikslus galima derinti, nes:· materialinis darbuotojų skatinimas gerai dirbančiose įmonėse yra labai svarbi, gal net ir svarbiausia socialinė funkcija;· tik elonomiškai gerai dirbančiose įmonėse sukuriamos puikios darbo ir poilsio sąlygos, daugiau lėšų skriama socialinėms reikmėms.2. VEIKLOS FORMOS PAGAL VERSLO POBŪDĮ
Verslas — ūkinė veikla, apimanti prekių gamybą ir prekybą bei įvertinanti jų tarpusavio sąveiką.Prikausomai nuo verslo pobūdžio skiriamos 3 pagrindinės veiklos formos: gamybinė, komercinė ir finansinė. Kai kurie autoriai, taip pat ir Ž. Simanavičienė, prie veiklos formų priskiria ir konsultacinę verslininkystę.Yra daug šių formų skirstymų. Vienas iš jų pateiktas 2.1 paveiksle.
2.1 pav. Veiklos rūšys
2.1 Gamybinė veiklos forma
Verslininkas pasirenka gamybinės veiklos rūšį, sudaro verslo planą, kad galėtų prognozuoti rezultatą bei tinkamai organizuoti veiklą, įsigyja reikalingus verslo veiksnius: t.y. gamybos priemones, darbo jėgą, žaliavas, medžiagas. Be to, jam gali prireikti ir kitų paslaugų (statybos, transporto..), kurioms atlikti galima pasisamdyti kitas organizacijas. Verslo pradžia tiesiogiai susijusi su išlaidomis. Jei verslininkas neturi „startinio“ kapitalo, jis turi kreiptis į banką ar ieškoti investuotojo.
Pirmas ir svarbiausias žingsnis, steigiant savo verslą, yra gaminamų prekių bei teikiamų paslaugų pasirinkimas. Tai yra ir pirmasis gamybos tikslas — pasirinkti optimalią rinkos dalį.Toliau, pasirenkant gamybos veiksnius (žemę, darbą, kapitalą) reikia užtikrinti antrąjį gamybos tikslą — kad visų šių veiksnių pajėgumai, dydis bei apimtis sutaptų. Tai reiškia, kad reikia apsiskaičiuoti kiek gamybai reikės žemės ploto, darbuotojų, pastatų, įrengimų bei žaliavų.Gamybinės verslo įmonės naudoja įvairius materialinius išteklius, kuriuos gali laisvai pasirinkti. Reikia pasirinkti tokį jų derinį, kuriam esant būtų pasiektas ne maksimalus prekių kiekis, o gauta didžiausia nauda. Čia priminsime, kad pagrindinis įmonės ekonominis tikslas — pelnas, bet nebūtinai didžiausias. Vykdant gamybą, verslininkas susiduria su įvairiais tiesioginiais ir netiesioginiais verslininkystės dalyviais. Joveikla pateikta schematiškai 2.1.1 paveiksle.2.1.1 pav. Gamybinė veiklos forma
Gamybinės veiklos formos galutinis tikslas — parduoti pagamintą produkciją, paslaugas ir gauti tam tikrą pinigų kiekį, t.y. optimizuoti realizavimo būdus.2.2 Komercinė veiklos forma
Komercinei verslininkystei būdingos pirkimo – pardavimo operacijos. Jos schema analogiška gamybinei formai. Tačiau jos skiriasi tuo, kad čia vietoj materialinių išteklių perkamos gatavos prekės, kurios vėliau parduodamos vartotojui. Komercinei veiklos formai labai svarbus marketingas, nes prekių judėjimą reikia paskirstyti kanalais iki galutinio vartotojo, norint gauti finansinį aprūpinimą bei pelną. Komercinės įmonės turi adaptuotis prie nuolat besikeičiančio vartotojo elgesio ir išgyventi atkaklios konkurencijos sąlygomis. Tikslai atitinka gamybinius tikslus: optimalios rinkos dalies pasirinkimas, materialaus ir nematerialaus kapitalo, darbuotojų skaičiaus sutapimas, optimalūs prekių realizavimo būdai galutiniam vartotojui.Padarius marketinginius tyrimus, ir paaiškėjus, kad sandoris naudingas, verslininkas, kaip ir gamybininkas, turi sudaryti veiklos planą. Planas turėtų apimtis šiuos punktus:· Darbuotojų, atliekančių pirkimo-pardavimo operacjas samdymą;· Patalpų, sandėlių, prekybos salių įsigijimą ar nuomą;· Prekių pirkimą ir jų realizavimą;
· Kreditinių piniginių lėšų pritraukimą;· Tarpininkų paslaugų apmokėjimą;· Reikalingos informacijos pirkimą;· Prekių pardavimą vartotojui ir pelno gavimą;· Veiklos registravimą, mokesčių mokėjimą finansinėms verslo priežiūros institucijoms.Šie veiksmai labai glaudžiai susiję laiko atžvilgiu.2.2.1 pav. Komercinė veiklos forma2.3 Finansinė veiklos forma
Finansinė veikla yra specializuota. Pirkimo ir pardavimo objektu šioje veikloje tampa vertybiniai popieriai (akcijos, obligacijos, mokėjimo kortelės, vekseliai ir kt), valiuta, pinigai. Pagrindiniai vykdytojai yra bankai, fondų ir valiutų biržos, finansinės kreditinės firmos ir kitos specializuotos kompanijos. Visų finansinių institucijų veikla reguliuojama tiek bendrais LR įstatymais, tiek ir specialiais įstatymais bei nutarimais.Finansinė veikla apima šių rinkų visumą:· Vertybinių popierių (VP);· Bankinių paslaugų;· Draudimo paslaugų;· Kitų finansinių paslaugų.
2.3.1 pav. Finansinė veiklos forma
3. ĮMONIŲ RŪŠYS PAGAL JURIDINĮ STATUSĄ
Įmonės gali būti klasifikuojamos ne tik pagal veiklos pobūdį, bet ir pagal juridinį statusą. Pagal Lietuvos įstatymus skiriamos šios įmonių rūšys: individualios, akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos, kooperatinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės, kredito unijos. Šios įmonės dar skirstomos į turinčias juridinio asmens teises, ir neturinčias jų. (3.1 pav)
3.1 pav. Įmonių rūšys
3.1 Individualios (personalinės) įmonės
Individualioji įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios privatinės nuosavybės teise. Šios įmonės neturi juridinio asmens teisių, jų turtas neatskirtas nuo įmonininko turto.Individualios įmonės pavadinime būtina įvardinti jos savininką. Įmonė turi teisę verstis bet kokia gamybine ar komercine veikla, išskyrus tą, kuri draudžiama arba kuriai reikalingi specialūs leidimai. Įmonės dirba savininko naudai, joms neprivalomos valstybinės valdžios ar valdymo organų užduotys. Pagamintą produkciją jos realizuoja savo nuožiūra pagal tarpusavio susitarimus su gaminių vartotojais. Įmonė gali būti likviduojama paties savininko arba teismo sprendimu, jeigu nevykdo savo prievolių.
Individualios įmonės gali būti kelių tipų:1) įmonės, kurių veikla pagrįsta savininko ir jo šeimos narių darbu;2) įmonės, kurių veikla pagrįsta savininko ir samdinių darbu.Šios įmonės teigiami bruožai:· Galimybė reikštis savininko iniciatyvai;· Paprasčiau įregistruoti;· Skatina gamybos plėtrą ir naujovių diegimą;· Paprastesnė apskaita, mažesni pajamų mokesčiai, tarifai ir kt.Neigiami bruožai:· Nėra galimybių samdyti labai kvalifikuotus specialistus;· Neįmanoma sukurti stambių įmonių (reikalingas stambus kapitalas);· Savininkas rizikuoja savo asmeniniu turtu.
3.2. Tikrosios ūkinės bendrijos
Tikroji ūkinė bendrija yra visiškos ūkinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei-ūkinei veiklai ir turinti bendrą firmos vardą. Varde turi būti įvardintas bent vienas savininkas. Bendrijos narių skaičius ribojamas nuo 2 iki 20. Nariais negali būti valdžios ir valdymo organai, valstybinės įmonės. Bendrija nėra juridinis asmuo. Jos nariai solidariai atsako visu savo turtu. Tikroji ūkinė bendrija neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su bendrąja veikla.Bendrijos steigimą, veiklą bei likvidavimą reglamentuoja civilinis kodeksas ir įstatymai.
3.3 Komanditinės ūkinės bendrijos
Komanditines ūkines bendrijas sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir komanditoriai, kuriems įmonės turtas priklauso dalinės nuosavybės teise. Ūkinėje bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis narys ir bent vienas komanditorius. Jų turtas atskirtas nuo komanditorių turto tačiau neatskirtas nuo tikrųjų narių turto. Paprastai tokia bendrija turi savo pavadinimą ir kapitalą, kurį sudaro nuosavas ir skolintas kapitalas. Komanditinės ūkinės benrijos finansavimo šaltinių pranašumas – galimybė panaudoti kelių bendrijos narių lėšas, o trūkumas yra tas, kad tenka verstis daugiausia su esamu turtu. Sprendimą priima visi bendrijos nariai kartu. Varde turi būti įvardintas bent vienas savininkas. Komanditorius iš esmės yra akcininkas , o bendrija – pereinamoji forma į akcinę bendrovę. Ji neturi teisės išleisti vertybinių popierių, tai jas skiria nuo akcinių bendrovių.
3.4 Akcinės bendrovės
Akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė yra juridinio asmens teises turinčios ribotos trutinės atsakomybės įmonės, kurių kapitalas padalintas į akcijas. Bendrovės turtas nuosavybės teise priklauso bendrovei kaip juridiniam asmeniui. Akcininkai turi nuosavybės teisę į akcijas. UAB akcijų cirkuliacijos sfera yra uždara. Akcinės bendrovės veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai. Šiuo metu Lietuvoje akcinės bendrovės kuriamos privatizuojant valstybines įmones, steigiant naujas įmones arba perkuriant individualias įmones. Akcinių bendrovių steigimą sąlygoja tam tikri faktoriai:· Atkurti akcines bendroves ekonomiškai tikslinga, nes į apyvartą įtraukiami laisvi įmonių ir gyventojų pinigai;· Atsivėrė didžiulės galimybės jas reorganizuoti: pertvarkyti valdymo struktūrą, keisti gaminių asortimentą ir rinkos struktūrą, kai akcininkai pripažįsta tai esant tikslinga;· Naudojant sutelktas akcininkų lėšas mažėja bankų kreditų poreikis;· Akcinės bendrovės lėšomis neturi teisės disponuoti niekas kitas, išskyrus akcininkus.Kad atskiros įmonės bei asmenys susiburtų į akcinę bendrovę ir taptų juridiniu asmeniu reikia atlikti nemažai operacijų. Tie kurie taip padaro vadinami steigėjais. Dažnai steigėjai sudaro įmonės steigimo sutartį, kurioje numato įmonės steigimui reikalingų užduočių įvykdymą. Svarbiausias dokumentas, kurį reikia parengti akcinės bendrovės steigimo etape yra įstatai. Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100 tūkst. Lt. Minimalus akcinių bendrovių steigėjų skaičius — vienas. Uždarojoje akcinėje bendrovėje akcininkų skaičius negali būti didesnis už 50, o akcinėje bendrovėje neribotas.Jos įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10 tūkst. Lt. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti perimamos ir parduodamos biržoje ar viešai platinamos.Akcininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris turi įsigijęs bent vieną bendrovės akciją. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jo turimos akcijos. Minimalus akcinės bendrovės akcininkų skaičius yra 5, o uždarosios akcinės bendorvės — 2. Bendrovė turi būti įregistruota įstatymo nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo jos įstatų įregistravimo dienos. Likviduoti bendrovę turi teisę visuotinis akcininkų susirinkimas arba teismas. Bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba ir valdyba.
UAB gali būti steigiama tik uždaruoju, o AB – atviruoju arba uždaruoju būdu. Uždaruoju būdu bendrovė steigiama formuojant jos kapitalą iš įnašų, gautų už išleidžiamas akcijas, kurias įsigyja tik bendrovės steigėjai. Atviruoju būdu bendrovė steigiama formuojant kapitalą iš įnašų, gautų už išleidžiamas akcijas, kurias įsigyja bendrovės steigėjai arba kiti asmenys. Lietuvoje dabar steigiamos specialiosios paskirties akcinės bendrovės arba į jas perregistruojamos buvusios valstybinės įmonės. Specialiosios paskirties bendrovės priklauso valstybei arba savivaldybėms, tačiau dalis jų kapitalo gali atitekti privatiems asmenims. Šių įmonių sąrašą ir statuso suteikimo tvarką nustato LR Vyriausybė. Štai keletas pavyzdžių: Lietuvos valstybinė energetios sistema ir jos įmonės; Gargždų valstybinė naftos įmonė; „ Lietuvos geležinkėliai“, „ Lietuvos jūrų laivininkystė“, degtinės ir vyno gamyklos; vandens tiekimo įmonės, kaikurios vaistinės. Investicinės akcinės bendrovės steigiamos privatizuojamajam valstybiniam turtui arba viešai pasirašant akcijas įsigyti, taip pat įgytam turtui valdyti bei operacijom su įgytu privatizuojamuoju turtu vykdyti. Bendrovės pavadinime turi būti žodžiai „Investicinė akcinė bendrovė“. Visi kiti reikalavimai tokie pat kaip kitoms akcinėms bendrovėms. Bendrovės akcijos gali būti tik vardinės. Bendrovės investicijos į kitas IAB negali būti didesnės kaip 10 proc. šių bendrovių įstatinio kapitalo, o investicijos į viešo akcijų pasirašimo būdu privatizuojamas įmones negali didesnis kaip 50 proc.šių įmonių įstatinio kapiltalo. Beto, IAB įstatinis kapitalas negali būti didesnis kaip 4 mln.Lt; o įstatuose turi būti nurodyta, kad jos paskirtis – investicinė veikla.3.5 Kooperatinės bendrovės
Tai grupės fizinių arba juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, skirtas narių ekonominiams, socialiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti veikiantis narių iniciatyva ir rizika. Tai juridinis asmuo , kuris turi ribotą turtinę atsakomybę. Ją sudaro ne mažiau kaip penki asmenys. Juridinių asmenų skaičius kooperatinėje bendrovėje negali būti didesnis kaip pusė viso narių skaičiaus. Jų veiklą reglamentuoja LR įstatymai.
3.6 Valstybės ir savivaldybės įmonės
Lietuvoje iki 1995 metų pradžios buvo valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės (VĮ). Daugiau kaip 1/5 įstatinio kapitalo akcijų išleidusios VĮ tapdavo valstybinėmis akcinėmis įmonėmis (VAĮ). Valstybės turimų akcijų nominali vertė negalėjo viršyti 50 proc. įstatinio kapitalo. 1994 metais gruodžio mėnesį LR seimui priėmus naują „Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą“ pasikeitė įmonės valdymo būdas: įmonę valdo administracija, bet kaip patariamasis organas gali būti sudaryta ir valdyba. Įmonėje turi būti administracijos vadovas ir vyriausiasis finansininkas. Šiuos vadovus samdo steigėjas – tai yra ministerijos ar savivaldybės vadovybė, kuriai priklauso ta ar kita įmonė. Esant reikalui, įmonės steigėjas sudaro valdybą. Tai kolegialus organas, jai vadovauja administracijos vadovas. Valdybos nariai skiriami ne ilgesniam kaip keturių metų laikotarpiui.Valstybinės įmonės kapitalas skirstomas į valstybinį ir skolintą. Taigi paprastai čia nebėra privataus kapitalo. Be to, įmonei draudžiama investuoti kapitalą kitose įmonėse. Kapitalas nėra įmonės nuosavybė, todėl už turimą kapitalą reikia mokėti iš įmonės pelno palūkanas. Palūkanos mokamos į valstybės ar savivaldybių biudžetą. Įmonė pelną skiria:1. įstatymų numatytiems mokesčiams į biudžetą;2. draudimo įmokoms už įmonėje turimą valstybės ar savivaldybės kapitalą;3. atskaitymams į įmonės pelno rezervą;4. likusi pelno dalis steigėjo nustatytu santykiu vartojama įmonės įstatinį kapitalą didinti, o ne mažiau kaip 25 proc. – kitoms reikmėms (premijoms, socialinėms ir kultūrinėms reikmėms ir pan.).Štai keletas valstybės įmonių pavyzdžių: Lietuvos valstybės vertybinių popierių fondas, VĮ „Lietuvos paštas“, rajonų miškų urėdijos, valstybinės kelių valdybos ir pan.3.7 Žemės ūkio bendrovės
Tai yra fizinio asmens įsteigta įmonė žemės ūkio gamybinei ir komercinei veiklai. Turi juridinio asmens teises, yra ribotos turtinės atsakomybės. Ją turi sudaryti ne mažiau kaip du nariai. Žemės ūkio bendrovių steigimą, valdymą ir veiklą reglamentuoja LR įstatymai.
3.8 Kitos bendrovės
Įmonių tipai skiriasi nuosavybės forma, kapitalo pritraukimo būdais, teisinės atsakomybės lygiu, darbuotojų — akcininkų dalyvavimo valdymo lygiu, mokamų mokesčių dydžiu ir pan.Įmonių grupavimas leidžia sujungti pagal vieną ar kelis klasifikavimo kriterijus panašias įmones ir tuo būdu palengvinti kai kurių ekonominių organizacijų klausimų sprendimą. Įmonių klasifikavimas vykdomas pagal įvairius kriterijus. Galima skirti dalinius — vieno požymio — kriterijus ir kriterijų sistemas, kuriose įmonės grupuojamos pagal visą rodiklių kompleksą. Įmones galima apibūdinti elementariai pagal gaminamos produkcijos paskirtį, administracinį pavaldumą ir gaminamos produkcijos technologiją, koncentravimo bei specializavimo lygį ir pan.Pagal naudojamos žaliavos pobūdį įmonės skirstomos į gamybines ir apdirbamosios pramonės įmones.Pagal gatavos produkcijos paskirtį — į gamybos priemones ir vartojimo reikmenis gaminančias įmones.Pagal naudojamos technologijos panašumą įmonės priskiriamos tam tikrai pramonės šakai, skiriama: „grynosios pramonės šakos“, kurioms įmonės produkcija skiriama tik pagal paskirtį, apdirbimo technologiją; administracinės pramonės šakos, kurioms įmonės priskiriamos administracinio pavaldumo požiūriu.Pagal įmonės dydį skiriamos mažos, didelės, vidutinės ir labai didelės įmonės.Pagal specializacijos lygį išreiškiamas technologinis, daiktinis ir detalinis specializacijos lygis.Ilgą laiką Europos Sąjungos valstybėse nebuvo kokio nors vieningo standarto, kuris griežtai ir aiškiai nusakytų, kokia įmonė yra didelė, kokia yra vidutinė ir kokia labai maža. Tačiau ES institucijos naudojo daugiau ar mažiau vieningą smulkių ir vidutinių įmonių skirstymo kriterijų ir apibrėžimų skalę. Praktikoje taikomų kriterijų yra nemažai.Europos komisija nutarė rekomenduoti visoms ES narėms laikytis vienodų standartų, apibrėžiant smulkias ir vidutines įmones. Tai daroma, norint išvengti nesusipratimų ir neaiškumų, kai norima padėti smulkioms ir vidutinėms įmonėms, o ne visiškai aišku kas yra ta smulki ar vidutinė įmonė.
Europos komisija išskyrė trijų kategorijų įmones:· Mikro įmonės. Tai įmonės, kurios turi mažiau kaip 10 darbuotojų, nepriklausomai nuo apyvartos.· Smulkios (mažos) įmonės. Šiai kategorijai priskiriamos įmonės, kurios turi daugiau kaip 10 ir mažiau kaip 50 darbuotojų. Metinė apyvarta iki 7 mln.ECU. · Vidutinio dydžio įmonės. Tai įmonės, kuriose dirba iki 250 darbuotojų. Metinė apyvarta iki 40 mln. ECU.Įmonių sąjungos skirstomos į šias:Koncernas – tai ūkio struktūra, jungiantis savarankiškas akcines bendroves, kurias sieja bendri interesai, gamybinės bei technologinės programos, glaudi kooperacija. Koncernai kuriasi dalyvavimo sistemos pagrindu, įgalinančiu kapitalo savininką, įgijusį kitų juridinių asmenų kontrolinius akcijų paketus ar pajus, valdyti svetimą kapitalą. Koncernai susidaro, vienai akcinei bendrovei supirkus kitų bendrovių kontrolinius akcijų paketus, o šioms – trečių ir t.t. Tokiu būdu susidaro visa grupė įmonių. Koncernui paprastai vadovauja didžiausia AB, atskirais atvejais sukuriama speciali valdanti bendrovė (holdingas).Daug koncernų yra Vakarų šalyse. Turime koncernų ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, koncernas SBA, „Vikonda“, ir kt.Konsorciumas – tai laikina savarankiška įmonių sąjunga, koordinuojanti ir vykdanti jos narių pavestus uždavinius. Konsorciumas steigiamas pagal bendrosios jungtinės veiklos sutartis; panašiai kaip ūkinės bendrijos. Konsorciumai veikia pagal ūkinių bendrijų įstatymą.Asociacija – tai savarankiška įmonių sąjunga, kurių galimos dvi formos: Įmonių asociacija ir Pramonės ir prekybos rūmai. Pirmoji gamina ir parduoda panašias prekes, teikia panašias paslaugas. Pramonės ir prekybos rūmai užsiima užsienio prekybos organizavimu, ūkio plėtote, ekonominių apžvalgų, pranešimų rengimu ir pan. Asociacija yra pelno nesiekianti organizacija. Ji gauto pelno negali skirstyti savo nariams. Minimalus asociacijos narių skaičius yra trys. Tačiau tai nereiškia, kad, pavyzdžiui, įmonės, sudarančios asociaciją, negali gauti pelno.Viena aktyviausių yra Lietuvos lengvosios pramonės įmonių asociacija. Asociacija atstovauja įmonių interesams Seime, Vyriausybėje, tarptautinėse organizacijose, skiria daug dėmesio naujų rinkų paieškai, komercinių ryšių užmezgimui, tarpininkauja įmonėms dalyvaujant įvairiose tarptautinėse mugėse ir parodose.IŠVADOS
1. Tikslai yra būtini organizacijos egzistavimui, nes nuo jų priklauso organizacijos veiklos efektyvumas;2. Didžiausias įmonės veiklos efektyvumas pasiekiamas tik derinant socialinius ir ekonominius tikslus. Geros socialinės sąlygos kartu padeda įveikti ekonominius sunkumus ir didina veiklos efektyvumą. Tačiau įmonei neakcentuojant socialinių tikslų (darbo užmokestis, įmonės klimatas, tinkamos darbo sąlygos ir kt) neįmanoma įgyvendinti ekonominių.3. Įmonė pirmiausia siekia įgyvendinti ekonominius tikslus: gamybos, pasisekimo, finansinius.4. Daugumos įmonių pagrindinis ekonominis tikslas — pelno siekimas.5. Prikausomai nuo verslo pobūdžio skiriamos 3 pagrindinės veiklos formos: gamybinė, komercinė ir finansinė.6. Gamybinės veiklos formos galutinis tikslas — parduoti pagamintą produkciją, paslaugas ir gauti tam tikrą pinigų kiekį.7. Komercinei verslininkystei būdingos pirkimo – pardavimo operacijos. Norint įgyvendinti šios veiklos formos siekius, reikia gerai ištirti rinką, atliekant marketinginius tyrimus.8. Finansinė veikla yra specializuota, nes pirkimo-pardavimo objektas yra vertybiniai popieriai, valiuta ir kt.9. Įmonių klasifikavimas vykdomas pagal įvairius kriterijus (dydį, produkcijos paskirtį ir kt).10. Pagal juridinį statusą įmonės skirstomos į turinčias juridinio asmens teises (akcinės bendrovės ir t.t.), kurios atsako tik savo įneštu į įmonę turtu, ir neturinčias jų (individualios įmonės ir t.t.), kurios atsako ne tik įmonės, bet ir asmeniniu turtu.11. Dėl ES gaunamos paramos smulkiam ir vidutiniam verslui, yra nustatyti vienodi standartai, apibrėžiantys smulkių ir vidutinių įmonių sąvoką.