Filipso kreivės vystymosi raida

TURINYS

ĮŽANGA 3
INFLIACIJOS-NEDARBO RYŠIO ANALIZĖ ANKSČIAU 4
JOHN LAW (1671-1729) 4
DAVID HUME (1711-1776) 4
HENRY THORNTON ( 1760-1815) 5
ATTWOOD-MILL DISKUSIJA 6
IRVING FISHER (1867-1947) 8
JAN TINBERGEN 8
KLEIN IR GOLDBERGER 9
A. J. BROWN IR PAUL SULTAN 10
IŠVADOS 12
LITERATŪRA 13ĮŽANGA
Albanas Viljamas Filipsas (Alban William Phillips) – tai žmogus, kurio vardu yra pavadinta viena žymiausių kreivių pokario ekonomikoje – Filipso kreivė. Ryšys, kurį jis atrado, nebuvo priimtas kaip teoretinis ryšys, t.y. ryšys, nereikalaujantis įrodymų, tačiau jis privertė susimąstyti daugelį ekonomistų bei politikų. A. V. Filipsas gimė Naujojoje Zelandijoje, gyveno 1914 -1975 metais. Nuo 16 metų jis dirbo Australijos kasykloje, kur išmoko elektrotechnikos pagrindų. 1937 metais emigravo į Jungtines Karalystes, bet čia jam teko įsitraukti į antrą Pasaulinį karą. Taip jis pateko į japonų karių nelaisvę. Karo pabaigoje, A. V. Filipsas buvo paleistas. Sugrįžęs į Londoną, jis įstojo į Londono ekonomikos mokyklos sociologijos departamentą. Čia A. V. Filipsas greitai įsitraukė į ekonomikos mokslą ir, remdamasis įgytomis elektrotechnikos žiniomis, sukūrė įžymiąją ”Filipso mašiną” – Keinsistinės ekonomikos hidraulinį modelį, kurį apibūdino 1950 metais. Netrukus jis įstojo į statistikos fakultetą, kur dirbo iki 1967 metų. Nuo tada jis pradėjo dirbti Australijos nacionaliniame universitete. A. V. Filipso darbai vėlesnėje jo karjeroje buuvo daugiausiai apie optimalaus reguliavimo teoriją ir laiko eilučių metodikas bei jų pritaikymą ekonometrijoje.
Atlikti Filipso 1861 – 1957 metų tyrimai parodė ryšį tarp atlyginimo pokyčių ir nedarbo. Jo analizė parodė neigiamą priklausomybę tarp šių dydžių. Vėliau Filpso kreivė buvo vis tobulinama ir dabar vi

ietoj algos yra įtraukti infliacijos tempai, vietoj nedarbo – ciklinis nedarbo lygis bei pasiūlos šokai. Visi šie faktai yra gana gerai žinomi šiandieniniame pasaulyje, tačiau infliacijos-nedarbo ryšio kilmė ir ankstyva jos istorija nėra labai aiški. Dauguma nuo 1958 metų apibūdintų Filipso kreivės versijų buvo išdėstytos dar prieš A. V. Filipsą. Šiame referate aš pasistengsiu apibūdinti, ką A. V. Filipso pirmtakai teigė apie infliacijos-nedarbo ryšį.
Šio darbo tikslas – apibūdinti ankstesnius bandymus apibrėžti infliacijos ir nedarbo ryšį. Darbo pagrindinėje dalyje bus supažindinama su įvairiais ekonomistais, nagrinėjusiais infliacijos – nedarbo ryšį dar prieš Phillips‘ą. Šio darbo įžangą, apie John Law, David Hume, Henry Thornton ir Attwood-Mill diskusiją rašė Valdas Grigonis. Apie Irving Fisher, Jan Tinbergen, Klein ir Goldberger, A. J. Brown ir Paul Sultan bei išvadas rašė Raamūnas Klemunskis.INFLIACIJOS-NEDARBO RYŠIO ANALIZĖ ANKSČIAU
John Law (1671-1729)
John Law buvo vienas žymiausių XVIII amžiaus bankininkas ir finansų ministras. Jis manė, kad pinigai stimuliuoja realų žmonių aktyvumą. Tačiau tai turėjo būti įgyvendinama pastoviomis ar netgi mažėjančiomis kainomis dėl nenaudingų resursų egzistavimo ir mąsto ekonomijos gaminant produktus. Šiose John Law mintyse yra pastebimas neatitikimas su Filipso kreive, kadangi, pagal šį žmogų, mažėjant nedarbui kainos turi taip pat mažėti.David Hume (1711-1776)
Pirminė Filipso kreivės analizė yra aptinkama XVIII amžiuje gyvenusio škotų filosofo-ekonomisto David Hume rašiniuose. 1752 metais ji
is apibrėžė Filipso kreivės pagrindą, t.y jos ryšį U=g(dP/dt), kur U yra nedarbo nukrypimai nuo natūralaus nedarbo lygio; dP/dt yra kainų pokytis per tam tikrą laiką. Šis ryšys buvo gautas iš jo prielaidos, kad nedarbo pokyčiai atsiranda dėl kainų suvokimo klaidų (skirtumo tarp tikros ir suvoktos kainų). Toki kainų neatitikimai, David Hume manymu, egzistuoja tik tada, kai kainos keičiasi. Matematiškai tai atrodė taip:
U = h ( P – Pe) ir
P – Pe = k d P / d t,
Kur P ir Pe reiškė atitinkamai tikrą ir suvoktą kainą, o k – koeficientą, susiejantį kainų suvokimo klaidas, atsiradusias dėl kainų pokyčių. Įstačius antrąją lygtį į pirmąją, gaunama David‘o Hume‘o Filipso kreivės versija U=g(dP/dt), minėta jau anksčiau. Ši versija apjungia Hume‘o hipotezę, kad reikia pastoviai kelti kainas, norint sumažinti nedarbą iki gana žemo lygio. Taip elgiantis yra įmanoma sukurti kainų suvokimo paklaidas, kurios padeda išlaikyti pusiausvyrą. Trumpai tariant, David‘o Hume‘o paaiškinimas pabrėžia užimtumo įtaką nepajaustiems, monetarinės politikos sukeltiems kainų pokyčiams.
Galima išskirti tris David‘o Hume‘o analizės bruožus. Pirma, pusiausvyra egzistuoja tarp nedarbo ir nepajaustų pinigų ir kainų pokyčių; tai išnyksta, kai kainų suvokimai visiškai atitinka realias kainas. Antra, kainų suvokimai, nors ir lėtai prisitaiko, tačiau palaipsniui pasiveja vienkartinius pinigų ir kainų pokyčius. Iš to seka, kad tokie pokyčiai, geriausiu atveju, gali su
ukurti laikinas, bet ne pastovias pusiausvyras. Trečia, vienintelis būdas išlaikyti pusiausvyrą – tai sukurti nuolatinę kainų ir pinigų pokyčių seką. David Hume šiuo atžvilgiu padaro labai neracionalių lūkesčių argumentą, kad toki pokyčiai dėl suvoktų kainų prisitaikymo atsilikimo išlaikys kainas visada žingsniuojančias priekyje suvoktų kainų, amžinai žlugdydami mėginimus pasivyti realias kainas. Tokia išvada jis tvirtina, kad, atsiradęs atotrūkis tarp tikros ir suvoktos kainų, visada išlaikys mažą nedarbo lygį.Henry Thornton ( 1760-1815)
Henry Thornton, taip pat kaip ir David Hume, apibūdino Filipso kreivę lygtimi U=g(dP/dt), kur kintamieji yra taip pat apibūdinami kaip ir anksčiau. Savo parašytame kūrinyje „An Enquiry into the Nature and Effects of the Paper Credit of Great Britain” jis teigia, kad pinigų didinimas skatina užimtumą didindamas kainas. Jis pabrėžė, kad ta pati pusiausvyra taip pat laikosi priešinga kryptimi, kadangi piniginė ir kainų defliacija sukelia skausmingus nedarbo padidėjimus. Nagrinėdamas Filipso kreivę, Henry Thornton buvo atsargus atskirdamas alternatyvius pinigų ir kainų lygius ir šių kintamųjų vykstančius pokyčius. Tik pastarasis, jis teigė, gali paveikti faktinį gyventojų aktyvumą ir išlaikyti pusiausvyrą. Ši jo mintis yra išreikšta jo pastaba, kad ”tai yra progresyvus banko popierių (pinigų) padidėjimas, bet ne jų egzistuojančio kiekio dydis, kuris skatina sumažėjimą.” Kitaip sakant, pinigai ir kainos stimuliuoja aktyvumą tik tada, kai jie yr
ra pastoviai didėjantys. Taip yra dėl to, kadangi ”kol pinigų kiekis didėja, o prekių kiekis toliau diėja prekybinės spekuliacijos tampa gana pelningos.” Bet, ”kai tik cirkuliuojančios priemonės nustoja didėti, papildomo pelno galimybės baigiasi, ” ir paskata išnyksta. Todėl vienkartinis pinigų ir kainų lygio padidėjimas negali išlaikyti pusiausvyros. Vietoj to, pastovus didėjimas yra reikalingas. Pusiausvyra egzistuoja tarp gamybos apimties ir kainų keitimosi normos.
Pusiausvyros šaltiniu Thorton‘as daugiausiai laikė tendenciją piniginiams atlyginimams pastoviai atsilikti nuo kainų. Jis pabrėžė, kad:
1. Infliacija stimuliuoja aktyvumą;
2. Infliacija tai daro mažindama realų atlyginimą ir keldama faktinius pelnus;
3. Šis gamybos apimties didinimo perskirstymas įvyksta, nes piniginiai atlyginimai atsilieka nuo kainų;
4. Šis atlyginimų atsilikimas egzistuoja tol, kol infliacija yra palaikoma.
Kaip ir David‘as Hume‘as, Henry Thornton‘as nepaaiškino, kodėl atsilikimas turėtų egzistuoti ar kodėl atlyginimai neturėtų galų gale pasivyti kainų kai tik infliacijos lūkesčiai visiškai prisitaiko prie faktinės infliacijos. Jo atlikta analizė taip pat nieko nepasako apie infliacijos numatymus, jis jų neįtraukė į Filipso kreivę.
Galiausiai Henry Thornton‘as nesutinka su David‘u Hume‘u dėl reikalingumo tyrinėti Filipso kreivę politikos tikslams. Hume‘as aiškiai tikėjo, kad politiniai valdžios organai turėtų naudoti kreivę uždaroje pasaulio ekonomikoje, naudodama piniginę aukso standarto infliaciją siekdama skatinti užimtumą. Thorton‘as, priešingai, priešinosi Filipso kreivės tyrinėjimui politiniams tikslams. Toks tyrinėjimas įtrauktų infliaciją, kurią jis laikė absoliučiu blogiu. Visa infliacinė politika, jis sakė, yra ”lydima proporcingo sunkumo ir neteisybės.” Nors gamybos apimtis ir užimtumas kiltų, tačiau toki laimėjimai būtų per daug maži lyginant su kaštais (netikrumu, neteisybe, socialiniu nepasitenkinimu) dėl didesnės infliacijos. Filipso kreivė normaliame ekonomikos lygyje buvo labai stati, leisdama nedideliems gamybos apimties pokyčiams sukelti didesnius infliacijos lygius. Taigi, kol popieriniai pinigai valdo gebėjimą didinti prekių kiekį suteikdami veikimo trukmę kai kurioms naujoms įmonėms, nepalanki pusiausvyra užtikrina, kad pramonės didėjimas išlaikys popierinių pinigų padidėjimo tempus. Henry Thornton‘as padarė išvadą, kad egzistuoja nedidelės ribos pelnui, kuris yra gaunamas dėl popierinių pinigų padidėjimo. Taip pat, didelis jų padidėjimas turės palankią įtaką net ir ekstravagantiškiausiai pinigų emisijai.Attwood-Mill diskusija
Filipso kreivės sąvoka po Henry Thornton‘o toliau klestėjo nagrinėjama daugelio anglų klasikų rašytojų. Vienu iš svarbesnių nagrinėjimų galima laikyti Thomas‘o Attwood‘o (1783-1856) ir John‘o Stuart‘o Mill‘o (1806-1873) vykusią diskusiją XIX amžiaus trečiame dešimtmetyje. Attwood‘as, nekonvertuojamos popierinės valiutos santvarkų ir visiško užimtumo, siekiamo bet kokiais kaštais, infliacijos šalininkas, tikėjo, kad egzistuoja stabili ilgojo laikotarpio pusiausvyra pagal formą U=g(P), kur U ir P atitinkamai reiškia nedarbą ir kainų lygį, abu atitinkantys jų nominalias (pagrindinio periodo) vertes. Attwood‘as naudojo ryšį, kuriame infliacinis kintamasis yra kainų lygis šalyje, o ne Hume‘o ir Thornton‘o naudota kainų pokyčio norma. Attwood‘as tokį jo pasirinkimą paaiškino taip:
1. Aukštas nedarbas susidaro dėl žemų kainų;
2. Žemas nedarbas kyla iš aukštų kainų;
3. Vyriausybė gali ir turėtų siekti nulinio nedarbo lygio vykdydama infliacinę monetarinę politiką.
Jį patenkintų ne kas kita, kaip tik absoliutus visiškas užimtumas. Attwood‘as sakė: ”tol, kol bent vienas pramonėje dirbantis sąžiningas darbininkas Anglijos valstybėje neturi darbo, tariant, kad užimtumo trūkumas yra visuotinis, o ne vietinis, aš turėčiau galvoti, kad Vyriausybės pareiga ir žinoma naudingumas būtų palaikyti valiutos nuvertėjimą, kol bus pasiektas visiškas užimtumas ir visuotinė gerovė.” ”Sugrąžinkite nuvertėjusią valiutos būseną,” jis teigė ”ir jūs sugrąžinsite viską, kas sudaro sąlygas prekybiniam tautos klestėjimui.”
John‘as Stuart‘as Mill‘as galvojo priešingai nei Thomas‘as Attwood‘as. Jis argumentavo savo mintis, kad Filipso kreivė egzistuoja pagal lygtį U=g(P-Pe), kur U yra neatitikimas tarp faktinio nedarbo ir pastovios būsenos nedarbo lygio, P yra kainų lygis ir Pe yra lauktas arba, tiksliau sakant, suvoktas kainų lygis. Naudodamas šį ryšį, Mill‘as aiškino, kad:
1. Pusiausvyros yra laikinos;
2. Jos kyla dėl nelauktų kainų pokyčių ir išnyksta iškart, kai tik lūkesčiai prisitaiko prie realybės;
3. Prieštaravo Attwood‘ui, kad nėra įmanoma dirbtinai palaikyti realaus gyventojų aktyvumo palyginti žemame lygyje, paprasčiausiai palaikant nominalų kainų (ar infliacijos) kintamumą, kadangi abu kintamieji yra nepriklausomi vienas nuo kito pastovios būsenos pusiausvyroje.
Mill‘as vis dėl to sutiko, kad laikina infliacinė paskata yra įmanoma. Jis sakė: ”nelaukta infliacija, jeigu ji yra nesuvokta taip pat kaip ir atitinkamų kainų pakilimas, gali sukurti neigiamą nuomonę apie paklausos didėjimą; kur neigiama nuomonė veda (kaip ir realybėje) prie produkcijos padidėjimo.” Bet teisinga ir tai, kad faktinė plėtra yra sekama staigaus nuomonės pasikeitimo. Kitaip sakant, kai tik gamintojai teisingai suvoks kainų padidėjimus kaip nominalius, o ne realius, ekonominis užimtumas sugrįžta į pastovios būsenos pusiausvyrą, bet tik po laikinos recesijos išgyvenimo. Mill‘o požiūriu, pastovios būsenos Filipso kreivė yra vertikali linija, egzistuojanti ekonomikos natūralaus nedarbo lygyje. Tvirtindamas priešingai nei Attwood‘as, jis galvojo, kad žmonės gali būti nuolat apgauti tikėdami, kad nominalios pajamos yra lygios realioms ir kad prekės gali būti sukurtos, naudojant popierinių pinigų kūrimą. Bet, pasak Mill‘o, neįmanoma apgaudinėti visų žmonių visą laiką. Pinigų iliuzija, jis tvirtino, nėra amžina. Mėginimai dirbtinai sukurti faktinį žmonių aktyvumą yra beprasmiški. Infliacija negali amžinai stimuliuoti aktyvumo. Mill‘o atsakymas Attwood‘ui išsklaido pažiūras, kad lūkesčiais paremta Filipso kreivė ir natūralios normos hipotezė yra nesesnos kilmės.Irving Fisher (1867-1947)
Hume‘as ir Thornton‘as padėjo sukurti teoretinius pagrindus apie ypatingą Filipso kreivės ryšį U=g(dP/dt). Tačiau tik Irvingas Fišeris pirmasis pateikė statistinį įrodymą apie šį ryšį. Savo 1926 metais parašytame straipsnyje ”International Labour Review”, jis ištyrė koreliaciją tarp nedarbo U ir atsilikusių kainų pokyčių (dP/dt)L, kur raidė L reiškia laiko atsilikimą (Fišeris buvo išradėjas laiko atsilikimo sąvokos) keičiantis kainoms.
Fisher‘is naudojo 1915-1925 metų mėnesinius JAV duomenis ir gavo 90 procebtų koreliacijos koeficientą tarp šių kintamųjų (labai stipri koreliacija). Panašiai jo laiko eilučių lentelė parodė panašią stiprią koreliaciją tarp atsilikusių kainų pokyčių ir užimtumo. Tuo remdamasis, Fisher‘is padarė išvadą, kad priklausomybė tarp kintamųjų tikrai egzistavo. Ryšį jis paaiškino kaip priežastinį ir empirinį, kadangi priežastingumas netiesiogiai priklauso nuo kainų pokyčių iki nedarbo. Jo iškeltas priežastingumas remiasi tuo, kad egzistuoja sutartys ir kiti veiksniai, kurie stabdo kaštų prisitaikymą taip greitai kaip kainos, kai jos keičiasi. Kadangi kaštai atsilieka, pokyčiai kainose sukelia pokyčius pelnuose ir tuo pačiu faktinio užimtumo lygį.Jan Tinbergen
Priešingai nei Fisher‘is, Jan‘as Tinbergen‘as 1936 m. buvo pirmasis, kuris įvertino alternatyvinį visuminio poslinkio atlyginimo pasikeitimo versiją W=f(U)+Z, pagal kurią priežastingumas eina nuo nedarbo arba kurio nors atitinkamo paklausos darbo rinkoje mato iki atlyginimų infliacijos normos, o šokų kintamųjų vektorius paveikia atlyginimo-nedarbo pusiausvyrą. Tiksliau sakant, Tinbergen‘o lygtis buvo sudaryta pagal formą dW=F(E,dP- 1), kur dW yra piniginių atlyginimų pokyčiai, E – užimtumas, atitinkantis jo normalų lygį, o atsilikusių kainų pokyčių kintamasis dP-1 reiškia pragyvenimo išlaidų atlyginimo prisitaikymo veiksnius, galinčius sukelti kreivės poslinkį. Vėliau jis pristatė savo lygties išraišką dW = 0.16E + 0.27dP-1, kurioje koeficientai yra įvertinti pagal 1923-1933 metų Olandijos duomenis.
Ši lygtis buvo pirmoji ekonometrinė Filipso kreivės lygtis kada nors pasirodžiusi spaudoje. Ji pirmoji paaiškino pusiausvyrą pagal pasiūlos – paklausos dėsnio terminus. Pagal šį dėsnį bet kokios prekės ar paslaugos kaina (įskaitant darbo jėgą) kinta proporcingai perteklinei paklausai. Kitaip sakant, pirmą kartą Filipso kreivė buvo interpretuota kaip funkcija, reaguojanti į atlyginimus, susiejanti nestabilumo atlyginimų reakciją, norint paveikti paklausos spaudimą darbo jėgos rinkoje. Šis paklausos spaudimas yra išmatuojamas pagal užimtumą, turintį tendenciją. Galiausiai Tinbergen‘o lygtis buvo pirmoji, įtraukusi kainos pokyčių sukeltų šokų šokų kintamąjį dydį stebėtiems kainų kitimams atlyginimo – užimtumo ryšyje. Tinbergen‘as sugrįžo prie Filipso kreivės problemos dar kartą jo parašytame ”Business Cycles in the United Kingdom 1870-1914”, išleistame 1951 metais, likus 7 metams prieš Phillips’o prisidėjimo prie šios kreivės nagrinėjimo. Jis parašė Filipso kreivės lygtį kaip dW/dt= =f(E)=λE, kur W – atlyginimai, E – užimtumas. Šiai lygčiai jis suteikė ”perviršinės paklausos ir atlyginimo” reakcijos interpretaciją. Jis teigė: ”teorijai, išreikštai lygtyje, galima suteikti gerai žinomą formuluotę, kad aukštas nedarbas sukelia spaudimą atlyginimo normai (atlyginimai mažėja) ir kad mažas nedarbas sukelia atlyginimų kilimą.”
Tinbergen‘as taip pat pabrėžė, kad lygties empirinis pritaikymas gaėtų būti pagerintas, jei ”paklausos spaudimo” kintamas dydis būtų įvestas netiesiškai ir tai galėtų būti įvykdyta pakeičiant užimtumo kintamąjį E priešingu kintamuoju – nedarbu U-1. Galiausiai jis pasiūlė pridėti pragyvenimo išlaidų pokyčių ir darbo jėgos įsitraukimo į darbo sąjungas (procentiškai) kintamuosius. Tokiu būdu būtų padidintas statistiškas atitikimas. Visose šiose naujovėse jis nukreipė ekonometrinės Filipso kreivės lygties praktinį pritaikymą.Klein ir Goldberger
Lawrence‘as Klein‘as ir Arthur‘as Goldberger‘is taip pat apskaičiavo ekonometrines infliacijos-nedarbo lygtis dar prieš Phillips‘ą. Gerai žinomoje jų atliktoje 1955 metais studijoje ”An Econometric Model of the United States, 1929-1952” jie pristatė Filipso kreivės lygtį, paremtą atlyginimų pokyčiais ir parašytą pagal formą dW=F(U,dP-1). Tiksliau sakant, jų lygtis atrodė taip: ΔW = 4,11 – 0,74 U + 0,52 ΔP-1 + 0,54 t. Šioje lygtyje U reiškė nedarbą, t – laiko tendenciją metuose (t=1, esant 1929 metams; t=2, esant 1930 metams ir t.t.), o kiti kintamieji yra toki patys kaip ir apibūdinti anksčiau. Klein‘as ir Goldberger‘is išreiškė atlyginimų infliacijos kintamąjį tiktai skirtumu, o ne procentiniu pokyčio dydžiu. Be to, įskaitant laiko tendencijos kintamąjį, jie taip pat nedarbo kintamąjį įvedė tiesine forma. Nepaisant šių nedidelių skirtumų, ši lygtis yra beveik tokia pati, kaip ir vėlesnis Phillips‘o ir R. G. Lipsey, kuris paaiškino ir pratęsė Phillips‘o darbą, formulavimas. Kaip ir šie vėlesni rašytojai, Klein‘as ir Goldberger‘is interpretavo savo lygtį kaip atlyginimų reakcijos funkciją, kurioje piniginiai atlyginimai keičiasi pagal perviršinę darbo jėgos paklausą, siekdami pasiekti darbo rinkos pusiausvyrą. Pagal juos ”pagrindinis samprotavimas apie šią lygtį yra pagal pasiūlos – paklausos dėsnį. Pinigų atlyginimų normos keičiasi pagal perviršinę pasiūlą arba perviršinę paklausą darbo jėgos rinkoje. Aukštas nedarbas reiškia aukštą perviršinę pasiųlą, o žemas nedarbas, esanti žemiau įprasto lygio, – perviršinę paklausą.”A. J. Brown ir Paul Sultan
Kaip aprašyta anksčiau, teoriniai, empiriniai ir ekonometriniaipagrindai apie Filipso kreivę buvo kruopsčiai sukurti XX amžiaus šešto dešimtmečio viduryje. Tačiau buvo dar keli svarbūs žingsniai, tokie kaip Filipso tipo ryšio pavaizdavimas statistinėje diagramoje ir išgaubtos pusiausvyrinės kreivės nubrėžimas, kuri gavo Phillips‘o vardą. Pirmasis šias užduotis atliko ne pats Phillips‘as, bet kiti du ekonomistai: A. J. Brown‘as ir Paul‘as Sultan‘as.
A. J. Brown‘as savo 1955 metais parašytoje knygoje ”The Great Inflation 1939-1951” pristatė diagramas, panašias į Phillips‘o, kurios vaizdavo metines atlyginimų infliacijos normas ir nedarbo normas Anglijoje 1880-1914 ir 1920-1951 metais, JAV 1921-1948 metais. Iš šių lentelių Brown‘as padarė kelias išvadas:
1. Abu kintamieji yra atvirkščiai susiję;
2. Ryšys tarp jų nėra tiesinis, kadangi atlyginimai greičiau keičiasi esant žemoms nedarbo normoms.
Jis taip pat naudojo savo lenteles siekdmas įvertinti kritinį neinfliacinį nedarbo lygį, žemiau kurio atlyginimų infliacija viršija produktyvumo augimą ir todėl kainos kyla. Tačiau jis vis dėlto nepritaikė kreivės savo duomanims. Taigi, nors Brown‘as ir pristatė Filipso tipo grafiką, tačiau jam nepavyko nubrėžti akį patraukiančios kreivės, tokios kaip nubrėžė Phillips‘as. Dėl šios priežasties reikia atmesti A. P. Thirlwall‘o tvirtinimą, kad kreivė turėtų paveldėti Brown‘o vardą.
Pirmenybė, brėžiant Filipso kreivę, atitenka Paul‘ui Sultan‘ui, kurio prisidėjimas prie Filipso kreivės įvyko likus vieneriems metams iki Phillips‘o. Savo knygoje ”Labor Economics” (1957), Sultan‘as pristatė kreivę, apibūdindamas taip: ”vertikalioji ašis matuoja kasmetinius procentinius kainų pokyčius, o horizontalioji ašis – nedarbo procentą. Linija, siejanti nedarbą ir infliaciją yra griežtai hipotetinė, bet ji siūlo, bet ji teigia, kuo aukštesnis užimtumas, tuo didesnė rizika dėl infliacijos. Tariant, kad egzistuoja pakankamai tikslus funkcinis ryšys tarp infliacijos ir užimtumo, galima nustatyti ”saugų” užimtumo lygį. Dėl tokio apibūdinimo, siūloma Filipso kreivę pervadinti Sultan‘o vardu.IŠVADOS
Kaip Minėta referate, nedarbo – infliacijos ryšys buvo nagrinėtas daug anksčiau. Phillips‘as nebuvo pirmasis, apibūdinęs šių kintamųjų priklausomybę. Net ir jo sukurta ekonometrinė nedarbo – infliacijos ryšio lygtis buvo bansoma parašyti dar prieš jį. Nors jo nubrėžta tiesė buvo pavadinta jo vardu, tačiau ne jis išrado šią kreivę. Phillips‘o ir jo pasekėjų darbai buvo daugiau tesimas jau pradėto ankstesnių ekonomistų darbo. Tačiau tik Phillips‘ui pavyko sudominti žmones šių dviejų kintamųjų ryšiu. Šios kreivės populiarumą padidino tuo metu prasidėjęs Keinsistų judėjimas, kadangi jie ieškojo paaiškinimo, kaip nominlių pajamų pokyčiai pasiskirsto tarp kainų ir kiekio komponentų. Kaip tik dėl to ši kreivė buvo pavadinta Filipso vardu.LITERATŪRA
1. Attwood, Thomas. Evidence Before the Select Committee on the Bank of England Charter. – 1831-32.
2. Hume, David. Writings on economics. – Madison: The University of Wisconsin Press, 1970.
3. Klein, Lawrence R. ir Arthur S. Goldberger. An Econometric Model of the United States 1929-1952. – Amsterdamas: North-Holland Publishing Company, 1955.
4. Mill, John Stuart. The Currency Juggle. Taičio Edinburgo žurnalas (1833). Perspausdinta pirmame jo tome ”Dissertations and Discussions.” – Boston: 1865.
5. Thornton, Henry. An Enquiry into the Nature and Effects of the Paper Credit of Great Britain. – Newyork: : Rinehart and Company, 1939.
6. Tinbergen, Jan. Business Cycles in the United Kingdom., 1870-1914. – Amsterdam: North-Holland Publishing Company, 1951.
7. Sultan, Paul. Labor Economics. – New York: Henry Holt and Company, Inc., 1957

Leave a Comment