Infliacija ir jos pasekmiu lietuvoje analize

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS
TARPTAUTINĖS EKONOMIKOS IR PREKYBOS KATEDRA

INFLIACIJA IR JOS PASEKMIŲ LIETUVOJE ANALIZĖ
Makroekonomikos kursinis darbas

Mokslinis vadovas:

dėst. R.Keršienė

Autoriai:

VB-4/4 gr. studentės

KAUNAS, 2005
TURINYS

ĮVADAS 3
1. 1. Infliacijos rūšys 6
1.2 Infliacijos rodikliai 8
1.3. Infliacijos priežastys 10
1.4. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės 11
1.4.1. Netikėta infliacija ir jos pasekmės 11
1.4.2. Numatyta infliacija ir jos pasekmės 13
1.5. Infliacijos mažinimo būdai 15
1.5.2. Infliacijos kontrolė 15
1.5.3. Antiinfliacinė politika 16
1.5.4. Stabilizavimo politika 17
1.6. Filipso teorija 18
2. INFLIACIJOS LIETUVOJE DINAMIKA 21
3. INFLIACIJOS PROGNOZĖS LIETUVOJE 32
IŠVADOS 37
LITERATŪRA 38

ĮVADAS

Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios, savo ūkį reformuojančios pokomunistinės šalys, todėl ši tema yra aktuali ir šiandieninei Lietuvai, bandančiai pasirinkti savo kelią į laisvos rinkos ekonomiką.
Infliacijos tempų neapibrėžtumas daro stiprų neigiamą poveikį ekkonomikai. Esant spartiems, bet neprognozuojamiems jos tempams sutrinka sandorių, kredito, taupymo, investicijų procesų dalyvių orientavimasis, menkėja fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių efektyvumas. Bet kokios ilgesniam laikotarpiui numatytos ūkinės akcijos darosi rizikingos. Daugėja spekuliacinių sandorių. Todėl infliacijos procesai gausiai tyrinėjami. Kol Lietuvoje buvo centralizuota planavimo sistema, infliacijos tarsi ir nebuvo, tačiau pagal statistinius duomenis apie materialinį ūkio nesubalansuotumą tuometinėje Tarybų Sąjungoje galima spręsti, jog infliacija vis tik egzistavo, tik užslėpta forma. Liberalizavus kainas 1990m., infliacija pasirodė “visu savo ūgiu”. Pirmaisiais metais poo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija buvo viena aktualiausių ekonomikos problemų.
Ir šiuo metu infliacija – vienas svarbiausių ekonominių rodiklių, kuriuos reikia stebėti ir siekti, kad atitiktų pasirašytos Europos sąjungos sutarties sąlygas. Vienas iš Mastrichto kriterijų – kainų stabilumas: infliacijos lygis negali daugiau nei 1,

,5 procentinio punkto viršyti trijų ES šalių, kuriose infliacija per praėjusius metus buvo mažiausia, infliacijos lygį.
Šio darbo tikslai:
• Teoriškai aprašyti infliacijos esmę;
• Išanalizuoti infliacijos dinamiką Lietuvoje 1991 – 2004 m.;
• Pateikti infliacijos prognozes ateinantiems metams.
Darbo tema pasirinkta dėl jos aktualumo šiandieninėje Lietuvoje. Kaip jau minėta, infliacijos lygis Lietuvoje svarbus dėl mūsų narystės Europos sąjungoje ir būsimosios valiutos – euro – įvedimo. Taigi infliacija tiesiogiai paliečia kiekvieną šalies gyventoją.

1. INFLIACIJA

Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus.Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas nėra infliacija. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi.Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis.
Požiūris į infliaciją, kaip ekonominį reiškinį įvairiais laaikotarpiais buvo nevienodas. Iki 1936m. dominavo tezė, kad infliacija yra išimtinai destruktyvi jėga. Šią tezę paneigė Dž.Keinsas, kuris teigė, kad infliacija yra milžiniškas pozityvus potencialas, nes, jai esant, nuvertėja pinigai ir jų kaupimas darosi betikslis, skatinamas vartojimas ir kartu ekonomikos augimas. Nesant infliacijai, kaupiami pinigai, jie įšaldomi ir, susidarius tam tikroms aplinkybėms, gali iššaukti ekonominę krizę.
Infliacija gali pasireikšti šiais būdais:
• išleidžiant papildomai popierinių pinigų į apyvartą nei jų reikėtų pagal prekių ir paslaugų masę;
• mažėjant prekių ir paslaugų masei apyvartoje, bet nesikeičiant pinigų ki

iekiui.
Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas.Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, tai yra realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas „neteisėtai” atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį. Dėl tokio kainų ir algų sąsajos ignoravimo, matyt, dauguma piliečių pasijustų nejaukiai, jei, tarkime, kainos ir atlyginimai staiga padidėtų dvigubai.
Priešingas infliacijai reiškinys yra defliacija, kai pinigų kiekis dirbtinomis priemonėmis sumažinamas.Pinigų defliacija paprastai pakelia pinigų vertę. Pinigų vertės kilimas defliacijoje, kaip ir jos kritimas infliacijoje, nebūtinai eina tuo pačiu santykiu, kaip pinigų sumažinimas, bet mažiau, nes pinigų vertės kilimas gali būti stabdomas cirkuliacijos greičio padidėjimu.Defliacija, mažinant pinigų kiekį, gali ir nesumažinti pinigų vertės, nes defliacija gali paliesti tik tezauruotų pinigų išėmimą iš apyvartos.
Vidutinių visų šalies prekių ir paslaugų kainų padidėjimo nereikia painioti su santykiniu atskirų prekių ir paslaugų kainų pokyčiu. Santykinių pagrindinių prekių (pvz., naftos) kainų pokytis dažnai pradeda procesą, kuris sukelia visuotinę infliaciją, tačiau tinkamais ekonominiais veiksmais in
nfliaciją galima pristabdyti. BVP defliatorius (nominaliojo ir realiojo BVP santykis) išreiškia visų pagamintų prekių ir paslaugų kainas.
Toliau svarbu atskirti esančią infliaciją nuo vienkartinio kainų lygio padidėjimo. Pavyzdžiui, administracinis kainų padidėjimas iš pradžių padidina bendrąjį kainų lygį. Tačiau šis pakilimas savo ruožtu lemia reikalingą santykinės kainos pasikeitimą nebūtinai sudarydamas bazinei infliacijai, kuri atspindi pagrindinius bendrojo kainų lygio pokyčius, atsiribojus nuo vienkartinių padidėjimų, kuriuos lemia tokie įvykiai: administracinis kainų ir akcizo padidėjimas arba diskretinis valiutos devalvavimas.
Infliacija yra nuolatinis bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio kilimas. Ją galima išreikšti kaip vidutinę metinę arba metų pabaigoje buvusią infliaciją. Esant infliacijai piniginio vieneto perkamoji galia mažėja. Didelė infliacija nuvertina santaupas ir iškreipia išteklių paskirstymą. Disinfliacija yra infliacijos tempų mažėjimas, o defliacija reiškia kainų lygio mažėjimą.

Krašto ekonomikoje yra daug įvairių ekonominių objektų, turinčių vertę bei kainą. Tai nekilnojamas turtas, žaliavos, veiklos produktas bei vartojamosios prekės ir kiti objektai. Bendras kainų kilimas šalies viduje ir piniginio vieneto perkamosios galios sumažėjimas yra ne tik teorinis, bet ir labai svarbus praktinis klausimas. Infliacija griauna ekonomiką tiek makro, tiek mikro lygyje, skurdina žmones ir tuo sparčiau, kuo didesni infliacijos tempai.

Pažymėtina, kad infliacija nevienodai veikia įmonių pinigines atsiskaitomąsias operacijas. Pavyzdžiui, nuvertėjus šalies piniginiam vienetui, grynieji pinigai ir debitorinis įsiskolinimas taip pat ne
etenka savo vertės ir įmonė praranda dalį apyvartinio kapitalo. Tačiau kreditus įmonė galės grąžinti mažesnės perkamosios galios pinigais ir turės naudą, jeigu nebuvo numatyta įvertinti grąžinamą kreditą, infliacijos koeficientu arba ši rizika nebuvo įvertinta pailūkanų normoje. Pastaruoju atveju nuostolį patirtų bankas arba kitas kredito teikėjas.
Infliaciją gali:
• lemti sąnaudos
• skatinti paklausa
• būti importuota
• lemti deficitas
• skatinti lūkesčiai

1. 1. Infliacijos rūšys
Pagal pasireiškimo formas

1 pav. Infliacijos rūšys

Pagal reiškimosi formas:
Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir jaučiama išorėje.
Slaptosios infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Slaptoji infliacija atsiranda tada, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Slaptoji infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.

Pagal infliacijos mąstą (intensyvumą).
Šliaužiančioji infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan pastovių tempų infliacija. Ją nesunku numatyti ekstrapoliacijos būdu; prie jos yra nesunkiai prisitaikoma. Paprastai šliaužianti infliacija reiškia, kad šalies monetarinė sistema funkcionuoja gerai, žmonės pasitiki pinigais, nebijo jų taupyti, investuoti. Ir vis tik svarbus ir vidutinis šios rūšies infliacijos lygis (kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai).
Šuoliuojanti infliacija – tai bendro kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. Esant šiai infliacijai stipriai iškraipomi ekonominiai santykiai. Daugelio kontraktų sumos yra indeksuojamos vartojimo kainų indeksu, kiti kontraktai yra sudaromi užsienio valiuta. Žmonės bijo taupyti, investuoja į ilgalaikį turtą (tame tarpe ir į nekilnojamąjį turtą), skolina lėšas labai nenoriai ir tik už labai aukštas palūkanas. Ši infliacijos rūšis jau yra pavojinga ekonomikai.
Hiperinfliacija – prekių ar paslaugų kainų “sprogimas” – tai nevaldomas ekonomikos požymis. Tai infliacija, kai bendras kainų lygis kyla milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, kyla ūkio suirutė. Paprastai hiperinfliacija būna karų, revoliucijų, kai kurių radikalių reformų rezultatas. Jeigu išlaidi vyriausybė savo išlaidas finansuoja skolindamasi vis daugiau pinigų arba paprasčiausiai prispausdindama naujų banknotų, kai tik šie patenka apyvarton, – kainos padidėja. Tikėjimas, kad nuo infliacijos galima pabėgti, sukuria prielaidą hiperinfliacijai. Pagaliau tokia atlyginimų ir kainų kilimo spiralė pradeda veikti savaime: kainos kyla, dėl to reikia kelti atlyginimus, o šių kėlimas vėl didina kainas. Hiperinfliacinis kainų kilimas labiausiai pažeidžia neturtinguosius, nes kasdieninės vartojimo išlaidos sudaro kur kas didesnę jų bendrų pajamų dalį. Kai kuriose šalyse mėginama indeksuoti atlyginimus ir socialines išmokas, kad būtų galima suspėti su infliacija, tačiau atlyginimai ir socialinės išmokos retai kada atitinka kainų kilimą, todėl perkamoji galia mažėja. Net jei atlyginimas padidėtų adekvačiai, už jį faktiškai įmanoma nusipirkti vis mažiau, jo reali vertė smunka. Hiperinfliacija, ypač nuskurdina gaunančias nustatytąsias pajamas, pavyzdžiui, pensininkus. Jeigu jų pragyvenimo kaštai ir nedidėja, reali pensijų vertė darosi vis mažesnė. Vyriausybės dažniausiai atsisako ryžtingesnių ekonominių veiksmų prieš hiperinfliaciją, nes bijo politinių pasekmių, kurias sukeltų griežti planai arba mokesčių padidinimas. Norėdamas išlaikyti didelę valstybinių įmonių darbuotojų armiją, vyriausybės, pavyzdžiui, skolinasi piningų, kad nereikėtų uždaryti neefektyviai dirbančių pramonės įmonių arba sumažinti išpūsto biurokratinio aparato. Prislėgtos vyriausybės ekonomiką paprastai palaiko, dar labiau didindamos pinigų kiekį, išleisdamos vis daugiau valstybės skolos vertybinių popierių arba atspausdindamos daugiau banknotų. Kadangi vyriausybė nesuvaldo ekonomikos, ydinga atlyginimų ir kainų augimo spiralė irgi tampa nebevaldoma.

Paprastai ekonomistai susilaiko nuo griežto kiekybinio šių infliacijos rūšių atskyrimo, nes daug ką lemia bendras nagrinėjamos situacijos kontekstas. Tačiau vis tik egzistuoja sąlyginės skiriamosios ribos. Yra laikoma, kad pasireiškia šliaužiančioji infliacija, jei jos metinį tempą galima išreikšti vienaženkliu skaičiumi. Šuoliuojančiąja infliacija laikoma tokia, kurios metinį tempą galima išreikšti dviženkliu ar triženkliu skaičiumi. Hiperinfliacija yra laikomas dar didesnis tempas. Paprastai apatine hiperinfliacijos riba yra laikoma 50% mėnesinė infliacija.

Daugelis žmonių bijo net 6-9% šliaužiančiosios infliacijos, nes mano, kad kainos ims kilti, ir šliaužiančioji infliacija peraugs į šuoliuojančiąją ar net hiperinfliaciją. Istorinė patirtis rodo, kad tokia neišvengiama seka neegzistuoja. Laimei, hiperinfliacija pasireiškia ypač retai, tačiau šuoliuojanti infliacija nėra reta. Prailgusiais nedarbo periodais ji pasireiškia net pažangios ekonomikos šalyse.

Dar infliacija yra skirstoma pagal veiksnius:
Paklausos infliacija – kainų lygio augimas dėl prekių ir paslaugų, kurias norėtų įsigyti įmonės, valstybės ir asmenys.
Pasiūlos infliacija – kainų augimas dėl pasiūlos mažėjimo.

1.2 Infliacijos rodikliai

Bendrojo kainų lygio augimas mažina pinigų perkamąją galią, tai reiškia, jog už tą pačią pinigų sumą galima nusipirkti vis mažiau prekių. Infliacijos įvertinimas ekonominiuose skaičiavimuose yra tiesiog būtinas, nes neįvertinę infliacijos poveikio, negalėsime teisingai nustatyti nei uždirbančiosios, nei perkamosios pinigų galios. Infliacijos lygis išreiškiamas kainų indeksu.
Vartotojų kainų indeksas (CPI) – tai santykis tarp atskirų prekių kainų tam tikru laiko momentu su tų pačių prekių kaina ankstesniu laiko momentu. Ankstesnis laiko momentas vadinamas baziniais metais. Šis indeksas skaičiuojamas pagal Laspeireso formulę:

VKI = TKP t,i x IKP t-1,i x S 0,i , kur

TKP t,i – i-osios prekės trumpalaikio kainų pokyčio rodiklis, t.y. ataskaitinio laikotarpio t kaina, palyginta su priešataskaitinio laikotarpio (t-1) kaina:
IKP t-1,i – priešataskaitinio laikotarpio (t-1) i – osios prekės ilgalaikio kainų pokyčio rodiklis t.y. priešataskaitinio laikotarpio (t-1) kaina, palyginta su bazinio laikotarpio kaina;
S 0,i – piniginių išlaidų dalis i – osios prekės pirkimui bendrose vartojimo išlaidose prekėms ir paslaugoms baziniu (0) laikotarpiu, kitaip tariant, šio indekso svoriai.

BVP defliatorius yra indeksas, kuriuo matuojamas vidutinis šalies produkcijos kainų lygis palyginus su baziniais metais, todėl BVP defliatoriaus atspindi visų šalies prekių ir paslaugų kainų didėjimo tempą ekonomikoje.
BVP Defliatorius = (Nominalusis BVP / Realusis BVP) * 100
Vertinant infliacijos poveikį pinigų srautams, dažniausiai naudojama metinė procentinė infliacijos norma. Ši norma rodo metinį kainų padidėjimą arba sumažėjimą per vienerių metų laikotarpį. Kiekvienų metų infliacijos norma yra skaičiuojama ankstesnių metų bazėje.
Tarp BVP defliatoriaus ir CPI yra trys pagrindiniai skirtumai.
CPI yra susijęs tik su visomis vartotojų nupirktomis prekėmis ir paslaugomis. Taigi firmų ir vyriausybės nupirktų prekių ir paslaugų, pvz., įrenginių, kainų padidėjimas atsispindės BVP defliatoriuje, bet ne CPI.
BVP defliatorius apima tik šalyje pagamintas prekes. Importuotos galutinio vartojimo prekės neįskaičiuojamos, todėl importuotų prekių kainų dydis trumpalaikiame laikotarpyje neturi tiesioginės įtakos BVP defliatoriui. Tačiau CPI įtaką daro importuotų prekių kainų dydis, jei tos prekės yra CPI krepšelio dalis.
CPI yra pagrįstas tam tikru prekių ir paslaugų rinkinio krepšeliu su fiksuotais svoriais (Laspeyres kainų indeksas). BVP defliatoriaus krepšelio prekių svoriai laikui bėgant keičiasi kintant BVP struktūrai (Paasche kainų indeksas). Kitaip tariant, skaičiuojant CPI naudojami bazinių metų svoriai, o skaičiuojant BVP defliatorių – tų metų svoriai.

1.3. Infliacijos priežastys

Nustatyti infliacijos priežastis nelengva. Ji – visos ekonomikos būklės atspindys, nors ir pasireiškia pinigų sferoje. Infliacija yra sudėtingo politikos ir ekonomikos sąveikos visuomenėje proceso išdava. Tokiame kontekste priežasties – pasekmės kalba lengvai tampa klaidinančia.? Už kainų lygio kilimo slepiasi nesuskaičiuojamų firmų ir atskirų asmenų priimami įkainojimų sprendimai. Tam tikra prasme šie sprendimai yra tiesioginė infliacijos priežastis. Tačiau kainų keitimo sprendimai yra paremti rinkos signalais ir politine situacija šalyje. O šie, savo ruožtu, yra kitų priežasčių grandinės pasekmė. Kiekviena priežastis iškelia dar vieną ar daugiau gilesnių priežasčių, sukeliančių galutinę pasekmę. Dalis tokių priežasčių grandinių užsisuka į ciklą, ir pasekmė viename lygyje tampa priežastimi kitame. Todėl sukurti užbaigtą tokių ekonominių sąveikų modelį yra neįmanoma, o esant reikalui, tenka nuspręsti ties kuriais ryšiais tarp kintamųjų koncentruotis ir kiek giliai juos nagrinėti. Deja, niekada nebūna aišku kaip tai nuspręsti.

Infliacinių procesų pagrindinės priežastys yra kainų politikos klaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijų tarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartos sferos pažeidimas.
Išskiriamos dvi infliaciją sukeliančios veiksnių grupės:

a) bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija.Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kai bendroji paklausa padidėja, kainos kyla ir ekonomika veikia jau visu pajėgumu. Kai ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms. Bendroji paklausa gali keistis, keičiantis jos sudedamosioms dalims – vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui. Bendroji paklausa didėja, naudojant skatinančiąsias politikas – fiskalinę ir monetarinę – politikas. Jei bendrosios paklausos padidėjimas yra ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas, tuomet realioji gamybos apimtis tuo laikotarpiu bus aukščiau potencialiojo lygio, o kainų lygis visą laiką kils.

Pagrindinės bendrosios paklausos pokyčių sukeltos infliacijos priežastys:
• Pinigų kiekio padidėjimas;
• Pinigų apyvartos greičio padidėjimas;
• Visuminės paklausos struktūriniai pokyčiai;
• Ūkio subjektų elgesio pokyčiai;
• Mokėjimo priemonių skaičiaus padidėjimas.

b) bendrosios pasiūlos pokyčių sukelta infliacija. Tai tokia infliacija, kuriai esant pasireiškia kainų augimas dėl pasiūlos mažėjimo. Šią infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kitimas, o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas.Vadinasi pinigai infliacijos procese gali atlikti aktyvų arba pasyvų vaidmenį.

Pagrindinės pasiūlos pokyčių sukeltos infliacijos priežastys:
• Darbo užmokesčio augimas;
• Pasiūlos, nesusietos su visos paklausos pokyčiais, padidėjimas.

1.4. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės

Infliacija ir nedarbas – tai dvi svarbiausios makroekonomikos problemos, kurios yra taipogi susijusios tarpusavyje. A.Okunas išpopuliarino požiūrį į infliaciją kaip į socialinę nelaimę, M.Fridmanas infliaciją apibūdino kaip ligą, kuri kartais netgi gali būti mirtina, tačiau yra ekonomistų, kurie teigia, kad infliacijos pasekmės yra labai minimalios, žmonės tiesiog per daug sureikšmina infliaciją kaip didelę socialinę nelaimę.

Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukiama, numatyta, ar netikėta. Nedideli infliacijos tempai gali būti netgi naudingi, pasak daugelio ekonomistų. Tuomet pagyvėja investicinė veikla, mažėja nedarbas, plečiasi realioji gamybos apimtis. Didėjant infliacijos tempams, stiprėja ir negatyvus jos poveikis. Turėtume pažymėti, kad vidutiniai metiniai infliacijos tempai yra 1,1 – 4,7 procentai. Taigi viršijus šį infliacijos lygį, ekonomikos augimo tempai ima lėtėti. Kai yra pasiekiama viršutinė metinės infliacijos riba, ekonomika ne tik kad nustoja kilti, bet netgi pradeda smukti. Galime daryti išvadą, kad infliacija neturi peržengti jos ribų, tai yra nebūti didesnė nei 25 – 29 procentai.
Nagrinėjant infliacijos pasekmes, yra labai svarbu išskirti numatytą ir netikėtą infliaciją.

1.4.1. Netikėta infliacija ir jos pasekmės

Netikėta infliacija: kas laimi ir kas praranda? Nuostoliai dėl infliacijos toli gražu nėra tokie aiškūs kaip nuostoliai dėl nedarbo. Tai gal kiek ir netikėta, nes juk visi supranta, jog infliacija yra blogai. Tačiau kiekvieną sandėrį sudaro pardavėjas ir pirkėjas. Jei pakyla kaina, tai pirkėjas pralaimi, o pardavėjas laimi. Analizuojant infliaciją reikalingi kiti argumentai. Nedarbas – tai aiškus nuostolis, nes gaminama mažiau prekių bei paslaugų. Tuo tarpu veikiant infliacijai atsiranda ir laimėtojų, ir prarandančiųjų.
Prarandantieji. Dėl infliacijos sumažėja pinigų vertė, taigi pralaimi visi tie, kurių pajamos išreiškiamos pastovia pinigų suma. Tai yra:
• Žmonės, kurių atlyginimai išreiškiami fiksuotu dydžiu;
• Verslininkai, įsipareigoję ateityje pateikti prekes bei paslaugas už pastovią kainą;
• Pensininkai, gaunantys pastovias pensijas;
• Tie, kurie pirko obligacijas ar paskolino pinigus kitais būdais, nes jiems grąžinama skola nuvertėjusiais pinigais.

Laimėtojai. Beveik visiems aišku, kad kai kurie žmonės pralaimi dėl netikėtos infliacijos. Tuo tarpu ne visi pastebi, jog kai kas ir laimi. Tie verslininkai, kurie darbuotojams moka pastovų atlyginimą, gali pasipelnyti, jei jų parduodamų prekių kainos augs greičiau negu gamybos kaštai.

Jei obligacijų savininkai pralaimi, tai tie, kurie išleidžia obligacijas, laimi. Jei 10000 dolerių skola grąžinama po sparčios infliacijos periodo, tai, kaip matėme, skolintojas pralaimi, nes gauna nuvertėjusius pinigus, o skolininkas, išmokėdamas skolą nuvertėjusiais pinigais, laimi.

Netikėta infliacija perskirsto turtą, paima iš skolintojų ir perduoda skolininkams. Taigi ekonomikoje atsiranda daugiau neteisybės.

Netikėta infliacija susijusi ne tik su perskirstymo poveikiu. Esama ir kitų neigiamų jos pasekmių:
a) Dėl netikėtos infliacijos krinta didelės gyventojų dalies realusis darbo užmokestis. Kai infliacija yra netikėta ir viršija lūkesčius, realusis darbo užmokestis mažėja. Be to, didesnė nei tikėtasi infliacija sukelia didelius darbo užmokesčio svyravimus laiko atžvilgiu. Tik padidinus nominalųjį darbo užmokestį, realusis darbo užmokestis yra aukštas, vėliau, kai kainų lygis kyla, nominalusis darbo užmokestis lieka nepakitęs, todėl iki kito peržiūrėjimo momento realusis darbo užmokestis mažėja. Vidutinis realusis darbo užmokestis gali išlikti nepakitęs, tačiau infliacija vis vien veikia jo svyravimų amplitudę.

b) Dėl netikėtos infliacijos pokyčių namų ūkiai ir firmos gali priimti neteisingus sprendimus paklausos ir pasiūlos atžvilgiu. Tarkime, firma tikėjosi nedidelės infliacijos, o iš tiesų ji buvo ganėtinai didelė. Dėl to pakilo ir vidutinis prekių kainų lygis, ir firmos kainos. Dėl to gali būti padaryta klaidinga išvada, kad padidėjo paklausa tos firmos produkcijai, ir gali būti didinama jos gamybos apimtis. Jei taip pasielgtų daugelis įmonių, nepagrįstai būtų padidinta bendroji pasiūla.
Taip pat galėtume paminėti, kad netikėta infliacija reiškia, kad faktiškas infliacijos tempas p skiriasi nuo numatyto pe , dažniausiai jį viršydamas (t.y. p>pe).

1.4.2. Numatyta infliacija ir jos pasekmės

Numatyta infliacija – tai tikėtina infliacija, į kurią atsižvelgiama ūkio subjektų lūkesčiuose ir elgesyje, jai žmonės daugiau ar mažiau būna pasirengę.
Kai buvo kalbėta apie netikėtą infliaciją, tai žmonės būdavo tam nepasiruošę, tačiau kai būna numatyta infliacija, sudarant visas ekonomines sutartis į tai atsižvelgiama. Darbo sutartyse būna numatomas darbo užmokesčio kilimas, pakoreguojamas nekilnojamo turto nuomos mokestis, pritaikoma palūkanų norma ir t.t.
Kaip ką tik buvo paminėta, esant numatytai infliacijai, įvedamos palūkanų normos pataisos. Jų tikslas – įvertinti realiąją palūkanų normą.
Infliacijos ryšį su palūkanų norma atskleidė Jeilo universiteto (JAV) profesorius Irvingas Fišeris. Fišerio hipotezė teigia, kad padidėjus 1% infliacijos tempui, palūkanų norma turi pakilti 1%. Tarkime, infliacijos lygis yra 10% per metus. Šiandien asmuo už 100lt gali nusipirkti 10 knygų, sumokėdamas už kiekvieną po 10lt, bet praėjus metams, jam reikės jau 110lt, norint nusipirkti tiek pat knygų. Jeigu nominali palūkanų norma yra 12% per metus, tai asmuo, užuot pirkęs knygas šiandien, gali tą 100lt paskolinti ir po metų turėti 112lt. Pasibaigus metams, jis nusipirks tiek pat knygų, išleisdamas 110lt, o jo kantrybė bus atlyginta 2lt. Vadinasi, paskolinimo dėka reali palūkanų norma išaugo 2%.
Taigi => Reali palūkanų norma= nominali palūkanų norma (i) – infliacijos tempas (pe).
Daugelio šalių statistikos duomenys rodo, kad nors ir nevisiškai tiksliai, Fišerio hipotezė realizuojama į aukštą infliacijos laipsnį atsiliepia atitinkamos palūkanų normos padidėjimas.
Iš to išeina, kad pinigų kiekio augimas sukelia ne tik infliaciją, bet ir nominalios palūkanų normos augimą. Dėl to keičiasi grynųjų pinigų paklausa ir kol prie jos prisitaiko pasiūla, reikia, kad pinigai ir kainos didėtų skirtingais tempais.
Kai infliacija yra numatoma ir ūkio subjektai prie jos prisitaiko, tai nuostolių neturėtų būti. Tačiau taip nėra. Kad infliacija nesukeltų neigiamų padarinių, būtinos kelios sąlygos, kurių svarbiausios yra šios:
• Tikslios būsimos infliacijos prognozės;
• Kiekvienas infliacijos padidėjimas 1 procentu turi padidinti nominaliųjų palūkanų normą taip pat 1 procentu.
• Apmokestinamos turi būti tik realiosios pajamos;
• Už pinigų laikymą visi turi gauti ne mažesnę nei rinkos palūkanų normą.
Šios sąlygos dažnai pažeidžiamos, todėl infliacija yra susijusi su tam tikrais kaštais:
1. Kylant kainoms, pinigai negali deramai atlikti vertės mato funkcijos. Dėl to yra sunkiau palyginti absoliutinę ir santykinę prekės kainą, sunkiau pasirinkti prekių rinkinį.
2. Infliacija sukelia kaštus, susijusius su pinigų operacijomis. Dėl numatomos infliacijos padidėja palūkanų norma ir alternatyvieji pinigų laikymo kaštai. Todėl žmonės sumažina savo pinigų likučius ir daugiau jų laiko bankuose. Tada dažniau einama į bankus, o išėmus pinigus skubama pirkti prekių, nes kyla kainos. Kadangi gaištama daugiau laiko, nešant pinigus į bankus ir juos atsiimant, šie kaštai vadinami „nunešiotų batų kaštai“. Kylant infliacijos tempams, tie kaštai didėja, nes pas gyventojus gausėja pinigų.
3. Tai prekių ir pinigų perkainojimo kaštai. Kylant kainoms, reikia keisti etiketes, perspausdinti iškabas, katalogus ir panašiai, taip susidaro dideli kaštai. Šių kaštų grupė vadinama „meniu kaštais“. Tai pardavėjų išlaidos, susijusios su kainų kilimu.
4. Infliacija sukelia nuostolių, susijusių su tuo, kad infliacija – tai mokestis, kuriam nebuvo pritarta ir kuris nėra įteisintas įstatymiškai.
5. Infliacija veikia mokesčių sistemą, pavyzdžiui, pajamų mokesčio normas. Kylant nominalioms pajamoms, žmonės patenka į didesnes pajamas gaunančių asmenų grupę, kur mokesčių norma didesnė. Dėl to prarandama dalis grynųjų pajamų. Panašiai atsitinka su palūkanų apmokestinimu: dėl infliacijos nominali palūkanų norma didėja, todėl ir mokesčiai didėja, net jei realioji palūkanų norma nekinta.

Infliacija gali ir sumažinti realiąją mokesčių naštą, nes mokesčiai apskaičiuojami anksčiau, o sumokami po tam tikro laiko. Daugelyje šalių nėra mechanizmo realiam mokesčių dydžiui palaikyti per šį laikotarpį. Todėl, kylant infliacijos tempams, sumažėja mokesčių našta, taip pat ir mokesčių įplaukos. Gali susidaryti užburtas ratas: didėjant biudžeto deficitui, kyla infliacijos lygis, o tai savo ruožtu mažina mokesčių įplaukas; mažesnės mokesčių įplaukos savo ruožtu dar labiau didina biudžeto deficitą ir t.t. Tai vadinama Oliverio-Tanzi poveikiu.
6. Infliacija neigiamai veikia istoriškai susiklėsčiusias amortizacinių atskaitymų nuolaidas, kurias įteisina įvairūs įstatymai. Firmoms dažnai leidžiama iš savo apmokestinamų pajamų išskaičiuoti tam tikras amortizacijos sumas. Jei amortizacinių atskaitymų pagrindas yra pradinė, o ne atstatomoji vertė, tai realioji amortizacijos suma gali būti infliacijos nuvertinta. Dėl to gali pakilti firmų mokesčių našta, gali sumažėti investicijų stimulai.

1.5. Infliacijos mažinimo būdai

Nedarbo ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Jei jie skatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai visų pirma padidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti depresiją ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį.
Pagrindiniai mažinimo ir kitų jos problemų sprendimo būdai yra šie:
• Pajamų indeksavimas;
• Infliacijos kontrolė (darbo užmokesčio ir kainų kontrolė);
• Antiinfliacinė politika.

Visi šie sprendimo būdai yra antiinfliacinės priemonės. Aptrakime kiekvieną jų.

1.5.1. Pajamų indeksavimas

Savotiška antiinfliacinė priemonė yra pajamų indeksavimas. Tai darbo užmokesčio ir pensijų, vertybinių popierių palūkanų, pajamų mokesčio derinimas su gyvenimo kaštų kitimu (t.y. su vartojimo prekių kainų indeksu). Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo atveju turi tiek pat padidinti ir atitinkamas nominalias pajamas. Tam tikru mastu indeksavimas naudojamas daugelyje šalių – pirmiausia profsąjungos sutartyse su darbdaviais su dėl darbo užmokesčio, taip pat ir kitais atvejais.

1.5.2. Infliacijos kontrolė

Infliacijos kontrolė – tai darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, pradedant gana švelniomis ir baigiant griežtokomis formomis.

Dažniausiai taikomi du kontrolės būdai. Pirma, nustatomos aukštutinės darbo užmokesčio ir kainų kilimo ribos. Antra, visiškai sustabdomas jų kilimas, „įšaldant“ darbo užmokestį ir kainas. Ir darbo užmokesčio bei kainų „įšaldymas“, ir jų kilimo tempų reguliavimas yra tiesioginiai infliacijos tramdymo būdai.

Infliacijos kontrolės politika vertinama prieštaringai. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokia priemonė efektyvi, nes ji sustabdo kainų ir darbo užmokesčio kilimą. Laikinas darbo užmokesčio „įšaldymas“ buvo naudojamas mūsų respublikoje. Ne tik Lietuvos, bet pirmiausia užsienio šalių praktika parodė, kad tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį teigiamą efektą. Pasibaigus tokio reguliavimo laikui, infliacija spartėja. Tokia vyriausybės kontrolė prieštarauja rinkos ūkio prigimčiai. Bet kuriam vyriausybės kontrolės priemonių įgyvendinimui, reikia didinti valdininkų skaičių, todėl kontrolė brangiai kainuoja. Esant fiksuotoms kainoms prekės išperkamos, dalis nuslepiama nuo pirkėjų, taigi atsiranda jų stygius bei neišvengiamas jo palydovas „juodoji rinka“, eiles parduotuvėse, „prekyba per kitas duris“. Taigi darbo užmokesčio ir kainų kontrolė nėra pakankamai efektyvios ir gali būti vertinamos tik kaip išorinės priemonės.

1.5.3. Antiinfliacinė politika

Antiinfliacinė politika – tai fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti.

Kaip antiinfliacines priemones galima naudoti bendrosios paklausos ir bendrosios pasiūlos reguliavimą. Tai įgyvendinama iždo ir pinigų politikos įrankiais (biudžeto išlaidomis ir pajamomis, centrinio banko operacijomis). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad yra daug infliaciją skatinančių veiksnių, nerealu reikalauti, kad vyriausybė visam laikui likviduotų infliaciją. Vyriausybės antiinfliacinės politikos tikslas kuklesnis – pasiekti, kad infliacija būtų valdoma, o jos tempas – saikingas.

Infliacijos stabdymo priemones galima suskirstyti į dvi grupes:
• Strategines;
• Taktines.

Antiinfliacinėje strategijoje svarbų vaidmenį vaidina infliacijos lūkesčių slopinimas. Tai reiškia, kad visuomenę reikia išlaisvinti nuo nuolatinės kainų ir santaupų nuvertėjimo baimės. Tai įmanoma pasiekti laikantis dviejų sąlygų:
a) Kuo rinkoje bus daugiau geros kokybės prekių, tuo greičiau keisis žmonių psichologija, jų elgsena: nebėgs į parduotuves ir nepirks nereikalingas, sezonui netinkamas prekes. Pastaruoju metu tapo populiari idėja – vyriausybės lėšomis paremti firmas, kurios kelia kainų ir atlyginimų.
b) Pasitikėjimo vyriausybe, pasiryžusia pažaboti infliaciją ir galinčia tai padaryti praktiškai.

Antiinfliacinėje strategijoje svarbus vaidmuo tenka pinigų politikai, kasmet ribojant pinigų kiekio augimą. Tokiu atveju vyriausybė aprūpina ekonomiką minimaliai būtinu pinigų kiekiu, reikalingu ūkio plėtrai.

Biudžeto deficito sumažinimas – dar vienas antiinfliacinės strategijos elementas. Tai pasiekiama didinant biudžeto pajamas arba mažinant jo išlaidas. Pranašesnis yra pastarasis variantas.
Vyriausybės ekonominė politika, tinkamai panaudojant mokesčius, kreditą, gali padėti plėtoti mokslui imlių, techniškai tobulų prekių ir paslaugų gamybą. Pasiūlos didinimas, kompensuoja per didelę paklausą, stabdo kainų kilimą.

Trumpalaikiais antiinfliacijos plotinos metodais daugiausia siekiama laikinai sumažinti infliacijos sukeltą įtampą. Šie metodai tik tada efektyvūs, kai padeda didinti bendrąją pasiūlą, nedidinant bendrosios paklausos, arba sumažinti bendrąją paklausą, nemažinant bendrosios pasiūlos.

1.5.4. Stabilizavimo politika

Infliacijos ir nedarbo sąveika pastato vyriausybę, užsimojusią pataisyti padėtį vienoje ar kitoje srityje, į gana fatališką padėtį: mažinsi nedarbą – didės infliacija, mažinsi infliaciją – didės nedarbas.

Ieškoma būdų, kaip spręsti abi problemas išsyk ar bent jau vieną dalyką taisant negadinti kito.

Stabilizavimo politika yra fiskalinių ir monetarinių priemonių visuma, naudojama tam, kad būtų išvengti didelių nacionalinio produkto gamybos svyravimų dėl infliacinio arba recesinio tarpsnių susidarymo, t.y. dėl šokčiojimų naudojant visuomenėje esantį gamybos potencialą.

Ekonomikos teorija šiandien turi du požymius į stabilizavimo problemas. Keinsizmo atstovai teigia, jog ūkio savireguliacijos galimybės yra nedidelės, kadangi visuminė paklausa linkusi į nemažus svyravimus; todėl reikia specialių priemonių ūkio funkcionavimo stabilumui išlaikyti. Monetarizmo šalininkų nuomone, rinkos ekonomika turi stiprius „įgimtus“ savireguliacijos mechanizmus, todėl nereguliarūs valstybės kišimosi į ūkį veiksmai ir yra pagrindinė ekonomikos raidos nestabilumo priežastis.

Monetaristų požiūriu, privataus sektoriaus išlaidų funkcija yra gana pastovi, todėl ekonomikos stabilumas yra „prigimtinis“, imanentiškas. Jų tyrimai rodo, kad verslo ciklai pirmiausia sietini su pinigų ūkio raida. Perėjimai iš vienos ūkio fazės į kitą daugiausia sukeliami monetarinių veiksnių, verslo aktyvumas smarkiai koreliuoja su pinigų kiekiu (pasiūla). Gamybos raidos sulėtėjimas ar smukimas beveik visada gali būti paaiškintas pinigų pasiūlos sumažėjimu, o tos raidos nukrypimui nuo besiklostančios tendencijos brėžiamo kurso – analogiškais pinigų pasiūlos pokyčiais. Monetaristų išvada tokia: pinigų pasiūlos svyravimai yra nacionalinio produkto gamybos svyravimų priežastis. Todėl stabilizavimo politika turi būti orientuota stabiliai pinigų pasiūlai išlaikyti.

Keinsizmo atstovų nuomone, verslo ciklus sukelia investicijų nepastovumas, o šis taip pat sietinas anaiptol ne su pinigų pasiūlos ritmu, o su kitomis monetarinės kilmės priežastimis. Keinsininkai neneigia monetarinių veiksnių, verslo aktyvumo dinamikos, bet pagrindine priežastimi, sukeliančia verslo svyravimus, laiko visuminės paklausos svyravimus, kuriuos kildina ne iš pinigų pasiūlos, o iš polinkio išleiti pajamas kitimo (privačiame) sektoriuje. Šios grupės ekonomistų manymu, ekonomika iš tiesų pati gali pakankamai greitai likviduoti infliacinį tarpsnį kainų lygio kitimu, bet ji negali to paties padaryti su recesiniu tarpsniu. Dėl to ir būtinos stabilizavimo politikos priemonės.

Skirtingas cikliškumo priežasčių traktavimas lemia ir skirtingą konkrečių ūkinės raidos problemų interpretavimą. Panagrinėkime infliacijos atvejį.

Monetaristai įsitikinę, kad kainų lygio kitimas visur ir visada turi monetarines priežastis; infliaciją sukelia pinigų pasiūlos perteklius, o be to pertekliaus infliacija neįmanoma. Keinsistai, kaip jau žinome, laikosi kitokios nuomonės. Jie pripažįsta, kad ilgai trunkanti infliacija neįmanoma be vis augančios pinigų pasiūlos, bet jie mato kitą laikino ir staigaus kainų lygio šoktelėjimo priežastį, kai visuminės paklausos kreivė persikelia dėl privataus ar valstybinio sektoriaus išlaidų funkcijos padidėjimo (t.y. dėl vartojimo, investicijų, eksporto ar vyriausybės išlaidų išaugimo). Lygiai taip pat, keinsininkų nuomone, infliaciją gali sukelti ir pasiūlos šuolis. Žinoma, šių priežasčiu sukelta infliacija negali ilgai trukti, jei ji paskui save nepatrauks ir padidėjančios pasiūlos (apie ką ir kalba monetaristai), bet ir be šito ji lengvai nesustoja. Šiuo atveju bankui iškyla dramatiška dilema: padidinti pinigų pasiūlą ir, šitaip išvengiant gamybos smukimo, užtikrinti naują infliacijos raundą ar nekeisti pinigų pasiūlos, priverčiant infliaciją „užspringti“ nedarbo padidėjimo sąskaita.

Monetaristų nuomone, tiek užimtumas, tiek kainų lygio stabilumas turi būti užtikrintas kuriant ir išsaugant stabilią aplinką laisvam rinkos ūkiui veikti.

Keinsistų pažiūros kitokios. Žinoma, kad jie, kitaip negu monetarsitai, yra išorinio poveikio priemonių šalininkai ir stabilizavimo tikslais siūlo naudoti visą rinkinį fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių.

1.6. Filipso teorija

1958m. Londono Ekonomikos mokyklos profesorius Filipsas, pasinaudodamas Didžiosios Britanijos ūkio duomenimis, parodė, kad infliacija glaudžiai susijusi su nedarbu. Panašios priklausomybės buvo atskleistos kitose šalyse ir pavadintos Filipso kreivėmis.

2 pav. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė

Filipso kreivė rodo, kad esant mažam nedarbui infliacija būna aukšta, ir atvirkščiai. Kitaip tariant, didesnį nedarbą galima „išmainyti“ į mažesnę infliaciją arba priešingai.

Tam tikrą laiką ekonomistai plačiai naudojo Filipso kreivę kaip priemonę, siūlydami vyriausybei atitinkamą politiką. Vyriausybė turėjo pasirinkti žemą nedarbo lygį ir aukštą infliacijos lygį, ir atvirkščiai, arba siekti aukso vidurio. Buvo laikomasi požiūrio, kad Filipso kreivė vaizduoja kiekybinį pasirinkimą tarp nedarbo ir infliacijos. Vėliau, pasikeitus ekonominėms sąlygoms, toks požiūris buvo paneigtas. Tačiau Filipso atskleistas dėsningumas, galiojantis trumpu laikotarpiu, niekam nekelia abejonės.

Jei aptarinėtume išsamiau Filipso kreivę, tai paveikslėlyje pamatytume, kad ekonomikos pusiausvyra pažymėta tašku E, kuriame infliacija lygi nuliui, o nedarbas yra natūralaus lygio. Didėjant visuminei paklausai ekonomika vystosi judėdama Filipso kreive į tašką A. Šiame taške kainos jau pakilę, bet išaugusi visuminė paklausa ir gamybos apimtis padidina užimtumą, nedarbas smunka žemiau natūralaus lygio.

Tačiau taške A ekonomika nepasilieka ilgam. Smarkiai išaugus darbo jėgos poreikiui, pakyla ir darbo užmokestis, tuo pačiu didindamas įmonių gamybos kaštus. Pakilusios kainos ima mažinti visuminę paklausą. Visuminės paklausos sumažėjimas apribos visuminę pasiūlą ir didins nedarbą. Taigi ekonomika judės Filipso kreive žemyn – nuo taško A į savo ilgalaikės pusiausvyros padėtį taške E.

Filipso kreivės fiksuojamas bendras dėsningumas yra toks: jei ūkinis aktyvumas svyruoja dėl visuminės paklausos kitimų, tai tokiomis sąlygomis žemas nedarbo lygis bus aukšto infliacijos laipsnio atveju, o aukštas nedarbo lygis susidarys, esant žemiems infliacijos tempams.

Makroekonominiai svyravimai, sukelti paklausos veiksnio, iš esmės skiriasi nuo tų, kuriuos sukelia pasiūlos veiksnys. Jeigu infliacija vyksta dėl paklausos augimo, tai nedarbas paprastai mažėja. Jei infliacija vyksta dėl pasiūlos augimo, tai nedarbas auga. Iš to galime paaiškinti, kodėl kai kurių laikotarpių infliacijos negalime paaiškinti originalia Filipso kreive. Ilgų laikotarpių Filipso kreivė yra beveik vertikali.

Ilgalaikė Filipso kreivė rodo, kad vykstant infliacijai ekonomika kartais grįžta prie natūralaus nedarbo lygio. Bendras dėsningumas toks, kad per ilgą laikotarpį kiekybinės priklausomybės tarp infliacijos ir nedarbo nėra.

3 pav. Ilgo laikotarpio Filipso kreivė

Pasikeitus pusiausvyros susidarymo tendencijoms, politikos dilema išlieka. Jeigu vyriausybė nereaguoja į pasiūlos šoktelėjimą, ateina skausmingas nedarbo laikotarpis, trunkantis tol, kol kainos ir atlyginimai ilgainiui prisitaiko ir ekonomika grįžta prie pusiausvyros.

2. INFLIACIJOS LIETUVOJE DINAMIKA

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėtos ekonomikos pertvarkymo reformos, kurių tikslas – pereiti nuo planinės ekonomikos, paveldėtos iš TSRS, prie laisvosios rinkos santykių.
Svarbiausios šalies ekonomikos pertvarkymo reformos buvo kainų liberalizavimas, privatizavimas, užsienio prekybos liberalizavimas ir makroekonomikos stabilizavimas. Lietuvos panašiai kaip ir kitų pereinamosios ekonomikos šalių, ekonomikos reformos prasidėjo nuo kainų sistemos pertvarkymo. Kainų liberalizavimas, esant nepalankiems visuminės pasiūlos šokams ir pertekliniam pinigų kiekiui, didino infliaciją, kuri 1992 m. beveik pasiekė hiperinfliacijos lygį. Didelę infliaciją vėlesniu laikotarpiu lėmė nepakankamai griežta pinigų politika ir lėta nacionalinių pinigų reforma. Tik pradėjus taikyti infliacijos stabilizavimo priemones, prie kurių priskirtinas ir 1994 m. pradėtas taikyti VVM, infliacijos procesą pavyko suvaldyti. Lietuvos infliacijos lygis pradėjo artėti prie Vakarų šalių infliacijos lygio. 2004 m. infliacija buvo 2,9%.

4 pav. Vartotojų kainų indeksų dinamika

5 pav. Infliacijos dinamika Lietuvoje

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mes paveldėjome centralizuotą kainų nustatymo mechanizmą, deformuotą išteklių, produkcijos ir paslaugų kainų bei ją atitinkančią ūkio bei vartojimo struktūrą. Praktiškai per pusantrų metų Lietuvos ūkis buvo atskirtas nuo TSRS ūkio bei žengti esminiai perėjimo nuo centralizuotos ūkio valdymo sistemos prie rinkos ekonomikos žingsniai. Buvo nutraukti administraciniai Lietuvos įstaigų, organizacijų, ūkio subjektų ryšiai su TSRS valdžios struktūromis. Įmonėms buvo suteikta savivalda, panaikinta centralizuoto įmonių aprūpinimo ištekliais sistema; liberalizuotos kainos (išskyrus energetinius išteklius). Taip pat buvo parengtas ir įvykdytas valstybės biudžetas, parengta ir įgyvendinta gyventojų socialinio aprūpinimo sistema. Vėliau buvo įvesta Lietuvos nacionalinė valiuta, užmegzti kontaktai su Tarptautiniu valiutos fondu, Pasaulio banku bei kitomis tarptautinėmis institucijomis. Buvo atliktas milžiniškas darbas. Visa tai buvo daroma vykdant numatytas reformas.
Visų pirma, buvo stengiamasi atsiriboti teisiškai. Po to buvo priimtas biudžetinės sandaros įstatymas, kuriuo jau buvo padėti pamatai ekonominiam Lietuvos atsiskyrimui nuo TSRS. Buvo imta vykdyti ir kainų reformą. Svarbiausias jos tikslas buvo pasiekti, kad kainos atspindėtų realią santykinę atskirų produkcijos ir paslaugų rūšių paklausą ir taptų pagrindiniu ir patikimu informacijos šaltiniu produkcijos gamintojams bei vartotojams.
Staigiai įvykdyti kainų reformą ir pereiti nuo centralizuotų prie rinkos kainų buvo neįmanoma. Visų pirma, tam buvo per mažas privatus sektorius. Be to, Lietuvos ūkio struktūra buvo suderinta su TSRS struktūra ir būtų neatlaikiusi tokio lūžio. Nuo TSRS priklausė ir pinigų emisija, kas buvo labai neparanku Lietuvai. Besireiškianti infliacija privertė priimti įvairius nutarimus, palaipsniui liberalizuojančius kainas. Kylančios kainos kėlė gyventojų nepasitenkinimą ir vertė priimti kompensacijų mechanizmus. Tačiau kol Lietuvos ir TSRS piniginiai vienetai sutapo, jokios priemonės negalėjo padėti.
Iki savo nacionalinės valiutos įvedimo Lietuva buvo visapusiškai integruota į nuvertėjančio rublio zoną, ir riboti infliaciją buvo netikslinga. Vykdant antiinfliacinę politiką, pigesnės prekės būtų išvežtos iš Lietuvos ir parduotos didesnėmis kainomis, o kainų skirtumą pasisavintų tarpininkai. Tuo tarpu Lietuvos ūkio subjektų, taip pat ir absoliučios gyventojų daugumos perkamoji galia būtų nepagrįstai sumažinta, palyginti su kitais rublio zonos dalyviais.
1991m. kovo mėnesį buvo priimtas nutarimas iš dalies kompensuoti gyventojų indėlių nuvertėjimą dėl vienkartinio kainų padidinimo, išduodant korteles maisto produktų įsigijimui mažiausiomis kainomis. Taip pat buvo numatytos geresnės sąlygos iš biudžeto išlaikomiems asmenims.
Tuo metu kainų kilimas Lietuvoje viršyjo jų kilimą TSRS, kurios rinkoje dar viešpatavo deficitas. Tačiau Rusijai liberalizavus kainas, mūsų padėtis pablogėjo, nes dėl apsisaugojimui Rusijos padidintų muitų buvo sunku konkuruoti didžiulėje Rytų rinkoje. Maža to, didėjanti infliacija, smunkanti rublio perkamoji galia, didelis apyvartoje buvusių rublių perteklius sąlygojo prekių deficito Lietuvoje augimą. Siekiant apriboti prekių išvežimą, Lietuvoje buvo įvesti bendrieji talonai prekių įsigijimui.
Bendrųjų talonų įvedimas laikinai sumažino rublių poreikį, sudarė palankias sąlygas prekių, kurioms pirkti bendrųjų talonų nereikėjo, kainoms, o tuo pačiu ir infliacijai didėti. Po to, kai Rusija ėmė vykdyti savo rinkos gynimo programą, infliacijos derinimas, kaip priemonė papildomam efektui prekyboje su Rusija gauti, jau tapo nebeveiksminga. Tuo metu jau reikėjo įvesti savo valiutą, tačiau to dar nebuvo daroma.

1991m. buvo priimtas nutarimas liberalizuoti kainas. Šis sprendimas, taip pat beveik nekontroliuojamos didžiulės sparčiai nuvertėjusių rublių įplaukos, bendrųjų talonų emisija ir jų kainų mažėjimas, įmonių noras spręsti ekonominius sunkumus didinant kainas, įmonių ir gyventojų suinteresuotumas kuo greičiau išleisti nuvertėjusius pinigus dar labiau skatino kainų kilimą ir įsuko infliacijos spiralę. 1992m. infliacija jau išaugo iki 1163%. Praktiškai šie metai gali būti vadinami didžiosios infliacijos metais.
Vyriausybės pastangos susilpninti socialinius ūkio krizės padarinius netiesiogiai ribojant maisto produktų kainų augimą skaudžiai atsiliepė žemės ūkio produkcijos gamintojams.
Smukus gamybai ir sumažėjus įplaukoms į valstybinį bei socialinį biudžetus, išsiderino iki 1991m. pabaigos veikusi kainų didėjimo ir darbo užmokesčio bei socialinių išmokų didinimo sistema. Atlyginimai ir socialinės išmokos buvo didinami pagal faktiškai surinktas lėšas, kurių nepakako kainų kilimui kompensuoti. Atėjo laikas pinigų reformai.
1992 m. gegužės mėn. įvedus laikinuosius pinigus, Lietuvos bankas žengė pirmą žingsnį savarankiškos pinigų politikos link. Laikinieji pinigai talonai į apyvartą buvo išleisti dėl rublių banknotų trūkumo (1 talonas:1 TSRS rublis). 1992 m. antrą pusmetį didelės rublių įplaukos lėmė infliacinį spaudimą šalyje tai paskatino Lietuvos banką išimti rublius iš apyvartos 1992 m. rugsėjo mėn., o 1992 m. spalio 1 d. Lietuva visiškai pasitraukė iš rublio zonos. Įvedus laikinuosius Lietuvos pinigus – talonus – Lietuvos bankas jau galėjo reguliuoti apyvartoje esančių pinigų kiekį ir vykdyti savarankišką pinigų politiką. Tuomet jau buvo tikslinga nebedidinti kainų ir pradėti vykdyti antiinfliacinę politiką.

Tačiau, nuo 1992 m. spalio 1 d. Iki lito įvedimo talonai nuvertėjo JAV dolerio atžvilgiu nuo 250 iki 500 talonų už 1 JAV dolerį. Jau kitą mėnesį po talonų įvedimo infliacija šoktelėjo nuo 19% iki 29%. Gruodžio mėnesį metų infliacija siekė 1163%. 1993m. sausio mėnesį ji buvo sumažėjusi iki 9,5%, bet iki balandžio vėl pasiekė 25%. Ir tik nuo to momento buvo pradėta vykdyti infliacijos ribojimo politika, tačiau per tą laikotarpį talonų kursas nukrito 2,3 karto.
Kainų sistemos reforma Lietuvoje vyko keliais etapais, tačiau svarbiausi pokyčiai buvo 1991 – 1992 m. iki 1993 m. pradžios didžioji kainų dalis buvo liberalizuota, valstybė kontroliavo tik energetikos, būsto, komunalinių paslaugų, viešojo transporto, ryšių ir kitų paslaugų kainas. Kainų liberalizavimas, esant pinigų kiekio pertetkliui, lėmė staigų kainų kilimą 1992 m.
Svarbiausi veiksniai, turėję didžiausią įtaką kainų kilimui Lietuvoje pereinamojo laikotarpio pradžioje , buvo gamybos nuosmukis, energijos kainų šokai, kainų liberalizavimas 1991 – 1992m. ir perteklinis pinigų kiekis, susidaręs rublio zonoje.
1993 m. birželio 25 d. Buvo įvesta nacionalinė valiuta – litas (100 talonų:1 litas). Tuo metu Lietuvos bankas sugriežtino pinigų politiką (privalomųjų atsargų norma buvo padidinti nuo 10 iki 12 procnetų. Be to indėliai užsienio valiutomis buvo įtraukti į privalomų atsargų skiačiavimo bazę.
Litas buvo susietas su konvertuojama valiuta “plaukiojančiu” kursu. Plaukiojantis lito kursas kėlė šiokį tokį netikrumą pinigų rinkoje. O tai savo ruožtu lėmė lito kurso bei infliacijos svyravimus. 1993 m. gruodžio mėn. metų infliacija siekė 188,7%.
1991 – 1993 m. šalies infliacijos kitimas buvo labai nepasatovus ir gana aukštas jos lygis. 1992 m. pabaigoje infliacijos didėjimo tendencija išnyko ir nuo 1993 m. infliacija pradėjo po truputį mažėti.
1994 m. gruodžio mėn. infliacija palyginus su praeitais metais jau buvo tik 45%, 1995 m. sumažėjo iki 35,7%, o 1996 m. net iki 13,1%. VKI skaičiavimams atrinktos 369 prekės ir paslaugos. Kiekvieną mėnesį buvo renkama informacija apie prekių ir paslaugų kainas 16 Respublikos miestų ir rajoninių centrų, vidutiniškai 1060 prekybos ir paslaugų sferos įmonių. Lietuvoje VKI pradėtas skaičiuoti nuo 1992 m.
Lito patikimumo įstatymas, kuris įteisino VVM (valiutų valdybos modelio) taikymą Lietuvos pinigų politikoje, buvo priimtas 1994 m. kovo mėn. ir įsigaliojo 1994 m. balandžio 1 d. Pagal šį įstatymą, išleisti į apyvartą litai turėjo būti visiškai padengti Lietuvos banko aukso atsargomis ir kovertuojamųjų užsienio valiutų atsargomis. Atsižvelgiant į įstatymą, litas buvo susietas su JAV doleriu fiksuotu kursu 4 litai:1 JAV doleris. Nustatytas fiksuotas lito kursas apribojo pinigų politikos įtaką ekonominiams procesams. VVM leido pašalinti vieno iš svarbiausių veiksnių – pinigų kiekio – įtaką infliacijai, nes esant fiksuotam valiutos kursui, pinigų kiekį ekonomikoje lemia pinigų paklausa. Priežastingumo prasme valiutų valdybos modelio sąlygomis infliacija lemia pinigų kiekio didėjimą, o ne atvirkščiai. Nepakankamai įvertintas realus lito kursas buvo svarbus infliacijos klitimo veiksnys ir VVM sąlygomis (ypač pirmais šio modelio taikymo metais). Fiksuotas lito kursas užkirto kelią didėti jo nominaliajai vertei, kuri galėjo atkurti realaus lito kurso pusiausvyrą. Taigi VVM sąlygomis vidaus kainų kilimas tapo pagrindiniu tokios pusiausvyros atkūrimo veiksniu.

Nuo VVM įsigaliojimo datos infliacijos procesą Lietuvoje galima apibūdinti kaip nuoseklų artėjimą prie žemo Vakarų valstybių infliacijos lygio. Nors buvo tikimasi greito infliacijos sumažėjimo, tačiau rpireikė trejų metų, kol metų infliacijos lygis pasiekė vienaženklį skaičių.
Nors 1994 m. kainos kilo lėčiau nei 1992 – aisiais, tačiau socialiniai jų kilimo padariniai buvo skaudesni. Esant stabiliam lito kursui, darbo užmokestis įmonėse keitėsi pagal faktinius veiklos rezultatus. Biudžetinių įstaigų darbuotojų, pensininkų bei socialiai remiamų gyventojų pajamų dydis priklausė nuo bendro nuolat smunkančio ekonomikos lygio. Jau nebebuvo galimybių didinti darbo užmokestį ir socialines pašalpas lygiagrečiai kainų kilimui. Be to, gyventojų socialinę padėtį dar apsunkino infliacijos laikotarpiu nuvertėjusios santaupos.
Kai kurių ekonomistų nuomone, lito susiejimo su JAV doleriu trūkumus iš dalies kompensavo tai, kad valdžios struktūros nebeturėjo galimybės lėšų stygiaus problemą spręsti perteklinių pinigų emisija. Kita vertus, lito emisijos kaip papildomų Vyriausybės lėšų šaltinio netekimą ji kompensavo užsienio paskolomis. Pavėluota antiinfliacinės politikos pradžia bei lito įvedimas pratęsė didelės infliacijos laikotarpį ir tuo pačiu padidino neigiamus jos padarinius ekonomikos raidai.
Griežta pinigų plotika lėmė, kad infliacija Lietuvoje nuolat mažėjo. 1995 m. ji dar buvo 37,5%, o 1996 – 13,1%. 1994 – 1996 m. infliaciją daugiausia lėmė padidėjusios maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainos.
1997 m. dėl naujų ekonominių procesų įtakos įvyko didelių vartojimo rinkos pokyčių: prekybos ir paslaugų sferoje dominuoja privačios įmonės, rinkoje gausu importinių preių, kurias vartoja gyventojai, iš esmės susidarė laisva kainodaros sistema, veikia pasiūlos ir paklausos dėsnis bei gamintojų ir pardavėjų konkurencija. Dėl šių procesų įtakos pasikeitė gyventojų vartojimo išlaidų struktūra, padidėjo kainų diferenciacija. Atsižvelgdamas į tai Statsitikos departamentas peržiūrėjo vartptojų kainų indekso struktūrą, kuri nekito nuo 1994 metų sausio mėn.. atnaujintas prekių ir paslaugų reprezentančių sąrašas. Naujas VKI apima 456 vartojimo prekes ir paslaugas. Kiekvieną mėnesį informacijq apie prekių ir palaugų kainas renkama 19 teritorinių vienetų, apimančių daugiau kaip 2870 prekybos ir paslaugų sferos įmonių. Svorių sistema parengta remiantis namų ūkių biudžetų tyrimo 1995 m. duomenimis apie vartojimo išlaidas. Prekės ir paslaugos sugrupuotos pagal individualaus vartojimo išlaidų pagal paskirtį klasifikatorių COICOP.
1997 m. infliacija gruodžio mėn. siekia tik 8,4% palyginus su tuo pačiu 1996 m. laikotarpiu.Nuo lito įvedimo, per 4 metus ji sumažėjo daugiau nei 10 kartų. Infliaciją daugiausia lėmė maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų bei energijos (elektros ir šiluminės) kainų didėjimas.
Nuo 1998 m. sausio mėn VKI skaičiuoti atrinktos 639 vartojimo prekės ir paslaugos. Kiekcvieną mėnesį informacija apie prekių ir paslaugų kainas renkama 19 teritorinių vienetų, apimančių jau apie 3300 prekybos ir paslaugų sferos įmonių. Svorių sistema parengta remiantis 1997 m. spalio mėn. ir 1998 m. rugsėjo mėn. duomenimis.
1998 m. infliacija lyginant su praėjusiais metais sumažėjo dar kelis kartus ir tesiekė 2,4%. Sumažėjusiam VKI didžiausią įtaką turėjo sumažėjusios maisto produktų kainos ir padidėjusios paslaugų kainos, pabrango ryšių paslaugos.
1996 – 1998 m. stebėtos vartotojų kainų kitimo tendencijos išlieka, ir 1999 m. pasireiškia dar ryškiau. 1999 m. infliacija tesiekia 0,3, toliau pinga maisto produktai, mažėja negamybinės paskirties paslaugų kainos, o didėja gamybinės paskirties paslaugų kainos.
Apskritai 1994 – 1999 m. Lietuvos mokesčių sistemoje atlikta daug svarbių pakeitimų (pavyzdžiui, nustatant akcizo mokesti alkoholiui, tabakui, kurui ir t.t.), kurie galėjo palaikyti didelę infliaciją šalyje.
1996 – 1999 metais stebėtos vartotojų kainų kitimo tendencijos išlieka ir 2000 metais. VKI padidėjimą lemia valstybės valdymo institucijų priimami sprendimai. Nedidėjančios gyventojų pajamos ir Vyriausybės vykdyta išlaidų mažinimo politika praėjusiais metais ribojo mokios paklausos didėjimo galimybę. Todėl labai nedaug kito ir vartotojų, ir gamintojų kainų indeksai.
Nuo 2001 m. sausio mėn. VKI skaičiuoti atrinktos 645 prekės ir paslaugos. Kiekvieną mėnesį informacija apie prekių ir paslaugų kainas renkama 19 teritorinių vienetų, apimančių daugiau kaip 3500 prekybos ir paslaugų sferos įmonių. 2001 metais apie infliaciją Lietuvoje plačiau diskutuota tik Lietuvos telekomui pakėlus ryšių paslaugų tarifus arba Vyriausybei prabilus apie būtinumą didinti kai kurių prekių akcizus. Tai rodo ir kainų lygio svyravimai atskirais mėnesiais. Žalia nafta ir jos produktai smarkiai pabrango 1999–2000 m., tačiau po 2001m. rugsėjo 11 d. įvykių JAV atpigo ir metų pabaigoje prislopino vartotojų kainų dinamiką. Lito ir euro kurso pokyčiai 2001metais buvo mažesni nei anksčiau, todėl esminės įtakos vartotojų kainų indeksui (VKI) neturėjo. Apskritai metinė infliacija iki 3 proc. Lietuvoje nelaikytina opia makroekonomikos problema, nes nuosaikų kainų lygio kilimą lemia ūkio restruktūrizacija ir santykinių kainų pokyčiai. Infliacija 2001 m. gruodžio mėn., palyginti su 2000 m. gruodžio mėn., sudarė 2,0 proc., ir 0,6 proc. punkto viršijo analogišką 2000 m. rodiklį.
Infliacijai Lietuvoje įsiplieksti nebuvo prielaidų nei 2002, nei 2003 m. Didelė konkurencija daugelyje šalies ūkio šakų (ypač prekyboje, mobiliojo ryšio paslaugų teikime) trukdė įmonėms perkelti papildomas gamybos sąnaudas į kainas. Be to, nuo 2002 m. AB Lietuvos telekomas prarado fiksuoto ryšio monopolininko statusą. Importo prekių kainų kilimą stabdė euro ir dolerio atžvilgiu brangus litas. Vartotojų kainų indeksui (VKI) atsiliepė ir pasaulinių naftos kainų pokyčiai, tačiau dėl jų didelio „politinio” jautrumo bet kokios prognozės galėjo tapti labai nepatikimos. Maža infliacija neleido samdomiems darbuotojams ar jų atstovams reikalauti didesnio piniginio darbo užmokesčio perkamosios galios praradimui kompensuoti. Lietuvoje panašūs reikalavimai „įklimpsta” ir dėl aukšto nedarbo lygio. 2002 m. kovo mėn. vartotojų prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje, palyginti su vasariu, sumažėjo 0,7 proc. Tai jau antras mėnuo iš eilės, kai VKI mažėjo – vasario mėn. šalyje buvo 0,2 proc. defliacija. Didesnė arba tokia pat kaip praėjusį mėnesį defliacija per pastaruosius penkerius metus buvo tik du kartus – 2001 m. liepą (0,8 proc.) ir 1999 m. spalį (0,7 proc.) Šiek tiek netikėta tai, jog kainos taip smarkiai nukrito metų pradžioje, dar nepradėjus veikti sezoniniams veiksniams – naujo derliaus nuėmimui ir staigiam žemės ūkio produktų pasiūlos padidėjimui. Kita vertus, žemės ūkis pamažu atsigauna, superkama ne tik daugiau pieno, bet ir gerokai daugiau mėsos. Supirkimo kainos buvo truputį „išpūstos”, todėl turėjo kristi. Be to, žemės ūkis didina darbo našumą ir mažina produkcijos savikainą. Yra ir daugiau ilgalaikių veiksnių, lemsiančių antiinfliacinę šalies ūkio aplinką ir 2002 metais. Prekybos tinklų ir mobiliojo ryšio bendrovių konkurencija didėja – varžomasi reklamos priemonėmis, aptarnavimo kokybe ir, žinoma, prekių kainomis. Siekiant didesnės apyvartos, kainos mažinamos iki tokio lygio, kuris tik padengia savikainą ir garantuoja minimalią pelno normą. Atsiradus minėtose ūkio šakose griaunančios konkurencijos bruožams ir rinkos dalyviams mėginant išstumti vienas kitą iš rinkos, prekių ir paslaugų kainos gali tapti net mažesnės už savikainą. Nors vartotojai iš tokios situacijos laikinai turėtų naudos, makroekonominiu požiūriu šitokia defliacija nėra sveikintinas reiškinys.
Nuo 2002 m. sausio mėn. VKI skaičiuoti atrinktos 661 prekės ir paslaugos. Kiekvieną mėnesį informacija apie prekių ir paslaugų kainas renkama 19 teritorinių vienetų, apimančių daugiau kaip 3500 prekybos ir paslaugų sferos įmonių. Bene jautriausias prognozės objektas 2002 metais yra infliacijos dydis. 2002 m. vasario 2 d. Lietuvos bankas užfiksavo gana aukštą lito kursą, palyginti su euru. Tai ne tik padarė vienkartinį defliacinį poveikį iš Europos Sąjungos importuojamų prekių kainoms litais, bet ir padidino lito brangimo dolerio atžvilgiu tikimybę. Pakilus lito kursui, palyginti su doleriu, santykinai atpigo iš Rytų importuojamos prekės.
Eliminavus lito ir dolerio kurso įtaką kainų lygiui, buvo galima manyti, kad išaugę kai kurių prekių netiesioginiai mokesčiai ir pagyvėjusi vidaus paklausa lems nuosaikią infliaciją šiais ir vėlesniais metais. Tačiau atsitiko priešingai – litui smarkiai pabrangus JAV dolerio atžvilgiu, valiutos kursas iš antraeilio virto svarbiausiu vartotojų kainų indekso (VKI) veiksniu. 2002 m. sausio–rugsėjo mėn. užfiksuota 2,1 proc. defliacija paliko žymę visiems metams. Todėl 2002 metais infliacija nusileido iki -1,0. Lietuvos gamintojų kainų indeksui esminės įtakos turi tarptautinių naftos kainų pokyčiai. Tuo metu naftos kainos, kaip ir euro bei dolerio kursas, buvo sunkiai prognozuojamos. Įsisenėjusį JAV ir Irako konfliktą stebėjo ne tik politikai, bet ir ekonomistai, nes kilus karui tarp šių šalių pasaulio ūkinė situacija smarkiai pablogėtų. Prasidėjus amerikiečių karinei intervencijai, iš pradžių sulauktume naftos kainų šuolio, kuris lemtų dar vieną pasaulio ekonomikos nuosmukį. Sumažėjus pasaulio ūkio aktyvumui ir „juodojo aukso” paklausai, per vidutinį laikotarpį nafta atpigtų.
Užsitęsusi defliacija ir dėl sezoninių svyravimų 2002 m. pabaigoje šiek tiek išaugęs nedarbo lygis iš esmės nepablogino ūkio būklės. Įvertinus makroekonominę aplinką ir lito kurso pokyčius JAV dolerio atžvilgiu, defliacija nebuvo netikėta, be to, saikingas jos lygis nesukėlė esminių įmonių ir namų ūkių elgsenos pokyčių. Per metus užfiksuota 1 proc. defliacija – pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo.
Nuo 2003 m. sausio mėn. VKI skaičiuoti atrinktos 766 prekės ir paslaugos. Kiekvieną mėnesį informacija apie prekių ir paslaugų kainas renkama 19 teritorinių vienetų, apimančių daugiau kaip 3700 prekybos ir paslaugų sferos įmonių. 2003 metų pirmaisiais mėnesiais euras (litas) pamažu stiprėjo, palyginti su doleriu, todėl pigo iš dolerio „zonos” importuojamos žaliavos ir galutinio vartojimo reikmenys. Užsitęsusi defliacija ir dėl sezoninių svyravimų 2002 m. pabaigoje šiek tiek išaugęs nedarbo lygis iš esmės nepablogino ūkio būklės. Įvertinus makroekonominę aplinką ir lito kurso pokyčius JAV dolerio atžvilgiu, defliacija nebuvo netikėta, be to, saikingas jos lygis nesukėlė esminių įmonių ir namų ūkių elgsenos pokyčių. Per metus užfiksuota 1 proc. defliacija – pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo.
Absoliutus kainų lygio sumažėjimas pasaulio praktikoje yra neįprastas reiškinys, egzistuojantis tik keliose valstybėse, todėl ekonomistų požiūris į jį yra nevienareikšmis. Daugelis specialistų defliaciją vertina neigiamai, laikydami ją ekonomikos nuosmukio ir silpnos vidinės paklausos pasekme. Taip yra todėl, kad šis reiškinys paprastai analizuojamas pagal patirtį didžiųjų pasaulio šalių, kuriose dėl mažo ekonomikos atvirumo lygio VKI pokyčiai iš esmės priklauso ne tiek nuo valiutos kurso svyravimų, kiek nuo vidaus vartojimo, mokesčių ir gamybos kaštų (pvz., kolektyvinėse darbo užmokesčio derybose nustatytų atlyginimų didėjimo tempų). Nuo praėjusio šimtmečio 7-ojo dešimtmečio ne kartą kilo, pavyzdžiui, Vokietijos markės vertė dolerio atžvilgiu, tačiau tai dažniausiai lemdavo mažesnį infliacijos lygį šioje šalyje, bet ne defliaciją. Mažų valstybių, tokių kaip Lietuva, priklausomybė nuo valiutos kurso pokyčių yra kur kas didesnė. Esant aukštam šalies importo lygiui, palyginti su BVP, įvežamų produktų ir paslaugų kainos tiesiogiai (jos įtrauktos į VKI krepšelį) arba netiesiogiai (importas konkuruoja su vietinės kilmės gaminiais ir gali būti traktuojamas kaip jų pakaitalas) veikia daugelio į vartojimo krepšelį įtrauktų prekių kainas.
Nuo 2004 m. sausio mėn. VKI skaičiuoti atrinktos 796 prekės ir paslaugos. Kiekvieną mėnesį informacija apie prekių ir paslaugų kainas renkama 19 teritorinių vienetų, apimančių daugiau kaip 3800 prekybos ir paslaugų sferos įmonių. Neįprastai aukštas 2004 metų gegužės mėnesio infliacijos lygis – 1,5 proc. – tapo ne tik ekonominiu, bet ir politiniu įvykiu, nes užklupo ne laiku, t.y. rinkimų į Europarlamentą ir prezidento rinkimų išvakarėse. Įdomu paanalizuoti rezultatus sociologinių apklausų, kuriomis mėginta išsiaiškinti, ką gyventojai kaltina dėl kainų šuolio. Birželio viduryje atliktos visuomenės nuomonės tyrimo bendrovės RAIT tyrimo duomenimis, 35 proc. apklaustųjų manė, kad dėl didėjančių kainų kalta Vyriausybė, o beveik trečdalis apklausos dalyvių peikė prekybininkus. Daugiau kaip 16 proc. respondentų kainų didėjimą siejo su Lietuvos naryste Europos Sąjungoje ir tik 5,7 proc. gyventojų dėl padidėjusios infliacijos kaltino gamintojus. Vyriausybė turi palyginti nedaug svertų vartotojų kainų indeksui reguliuoti, todėl prastą žmonių įvertinimą ji gavo dėl kitų priežasčių. Pirma, tiek Vyriausybės vadovas A.Brazauskas, tiek buvusi finansų ministrė D.Grybauskaitė žadėjo, kad Lietuvos narystė Europos Sąjungoje neturės esminės įtakos kainų lygiui. Iš dalies jie buvo teisūs, kadangi infliaciją paskatino nesietinas su Europos integracija pasaulinių naftos kainų kilimas, tačiau plačioji visuomenė suplakė šiuos reiškinius į krūvą. Antra, premjeras aktyviai sureagavo į mažmeninių kainų didėjimą ir pakvietė „ant kilimėlio” prekybininkų bei gamintojų atstovus, sukurdamas iliuziją, kad vyriausybė gali paveikti kainas verbaliniais metodais. Ateityje reikėtų labiau pasikliauti konkurencijos veiksniu kainodaros procese ir nesiimti veiksmų, kurie žadina nepagrįstus gyventojų lūkesčius ir tam tikra prasme diskredituoja valdžios institucijas. Dvejus metus gyvenusi defliacijos sąlygomis, Lietuva įžengė į nuosaikios infliacijos laikotarpį. Šiuo metu kainų lygiui turi įtakos labai prieštaringi veiksniai. Viena vertus, kainų didėjimą „prilaiko” po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą gerokai išaugusios galimybės naudotis pigiais importiniais pakaitalais, be to, daugelyje ūkio šakų darbo našumas vis dar kyla sparčiau nei vidutinis darbo užmokestis, o konkurencija mažmeninės prekybos rinkoje yra ypač nuožmi. Kita vertus, infliaciją kursto pastaruoju metu itin aukštos pasaulinės naftos kainos, nykstantys barjerai lietuviškoms prekėms į ES eksportuoti, pasikeitęs importo iš kai kurių trečiųjų šalių režimas.
2004 metų pabaigoje truputį atslūgo pasaulinių naftos kainų kilimo sukelta įtampa. Tie gamintojai, kurie delsė perkelti degalų pabrangimą į savo produktų ir paslaugų kainas, dabar turi mažiau motyvų tai daryti. Kita vertus, pabrango elektra, dujos. JAV doleris vėl atsigavo euro ir lito atžvilgiu, o Lietuvai tai beveik visada yra infliacinis veiksnys. 2004 metais po dviejų metų pertraukos buvo užfiksuota metinė infliacija – gruodžio mėn., palyginti su 2003 m. gruodžio mėn., vartotojų kainų indeksas pakilo 2,9 proc.
Euro įvedimo Lietuvoje klausimas vis plačiau komentuojamas ir aptariamas ne tik politikų ar valdininkų kabinetuose, bet ir įmonėse, prekyvietėse ar šeimos rate. Nors sociologinės apklausos iš esmės atspindi visuomenės paramą šiam projektui, viešosiose diskusijose labiau akcentuojami tariamieji ir tikrieji euro įvedimo pavojai, o ne privalumai. To kaltininkais neseniai tapo ir įvairaus rango valdančiosios koalicijos politikai, susieję euro įdiegimą su naujų mokesčių įgyvendinimo užmojais ir pasėję skepticizmo „grūdą” ne tik tarp paprastų gyventojų, bet ir verslininkų. Tai buvo gera pamoka, parodžiusi, kad lito pakeitimas euru turi būti svarstomas labai atsakingai, suvokiant galimą skausmingą ir net perdėtą žmonių reakciją į abejotino korektiškumo pareiškimus. Tai pasakytina ir apie kitų šalių pavyzdžius, kurie kartais pasitelkiami visiškai priešingiems teiginiams įrodyti. Deja, seniau įstojusių į euro zoną valstybių patirtis negali būti automatiškai taikoma naujosioms euro zonos kandidatėms. Esmė ta, kad Vokietijoje, Prancūzijoje ar Belgijoje prieš įvedant euro banknotus ir monetas gyventojų būgštavimai dėl padidėsiančios infliacijos nebuvo labai dideli. Tai ir suprantama, kadangi beveik visos šalys paskutines pinigų reformas įgyvendino prieš keliasdešimt metų ir jų jaunoji karta negalėjo prisiminti, kokius padarinius gali sukelti reforma. Pavyzdžiui, vokiečiai apskritai priprato gyventi esant labai mažai infliacijai ir stabiliai Vokietijos markei, todėl neigiamų padarinių nesitikėjo. Todėl įvedus euro banknotus ir monetas 2002 m. pradžioje infliacija kilo ne dėl gyventojų būgštavimų ir paniško pirkimo, o tik dėl kainų apvalinimo efekto. Kita vertus, smarkiai pabrango tik kai kurios prekės ir paslaugos, o daugelio prekių kainos iš esmės nepakito, kitų – netgi sumažėjo. Bendrasis kainų indeksas pakilo nedaug – 0,1–0,3 proc. punkto, tačiau dėl psichologinių priežasčių žmonės labiau prisimena prekių pabrangimo nei atpigimo atvejus. Be to, ši tema buvo eskaluojama žiniasklaidos, todėl susidarė įspūdis, kad įvedus eurą infliacija labai padidėjo. Lietuvoje susiklostė kitokia situacija. Remdamiesi euro zonos valstybių patirtimi (kaip minėta, ji buvo žiniasklaidos truputį iškreipta), žmonės jau dabar baiminasi kainų kilimo, todėl tikėtina, kad jie mėgins apsisaugoti ir pradės masiškai pirkti prekes dar prieš euro įvedimą. Taigi infliacija Lietuvoje gali padidėti, skirtingai nei dabartinėse euro zonos valstybėse, ne tiek įvedus eurą, kiek prieš jo įvedimą. Pagrindinė priemonė prislopinti gyventojų baimę sulaukti infliacijos – kova ne su pasekmėmis, o su priežastimis, t. y. Šviečiamoji akcija, kurios tikslas – išaiškinti tikrąją situaciją ir pateikti tikrovišką, o ne iškraipytą senųjų euro zonos valstybių patirtį. Tokioje šviečiamojoje akcijoje privalo dalyvauti ne tik valdžios atstovai (Lietuvos banko, Finansų ministerijos ir kt.), bet ir nepriklausomi specialistai, įvairių partijų politikai. Priežastis ta, kad oficialios valdžios atstovų nuomone ne visada pasitikima, kadangi galvojama, kad jie teigia tai, kas jiems yra naudinga, o ne tai, kas yra teisinga.

3. INFLIACIJOS PROGNOZĖS LIETUVOJE

Vienas svarbiausių klausimų Lietuvos ekonomikoje šiuo metu yra euro įvedimas. Viena iš 2004m. gegužės 1 d. įsigaliojusios Lietuvos stojimo į ES sutarties nuostatų yra įsipareigojimas įsivesti eurą: visos valstybės Europos Sąjungos (ES) narės privalo derinti savo ekonominę politiką, taip pat ir valiutos kurso politiką, vykdyti tinkamą fiskalinę politiką ir įsijungti į vieningą euro zoną, kai įvykdo Sutartimi ir protokolais nustatytas vienos valiutos įvedimo sąlygas. Euras skatinamas įvesti siekiant išvengti nesusipratimų Europos Sąjungoje, nes šalyje narėje neįvedu euro nedalyvaujama pinigų politikos formavime ir įgyvendinime, didesni šalies ir valiutos rizikos priedai, skirtingi piniginiai ženklai, valiutos keitimo kaštai, varžoma prekybos ir finansų integracija į ES, ilgėjant laikotarpiui iki euro įvedimo, gali didėti spekuliacijų dėl lito kurso režimo tikimybė ir pan. Tačiau bijoma kitų grėsmių, tokių kaip infliacija. Nors oficialūs šaltiniai skelbia, kad euras nėra tiesiogiai atsakingas už infliacinius procesus:
• Dėl išliekančių didelių kainų skirtumų ir vykstant pajamų konvergencijai, šiek tiek didesnė infliacija naujai įstojusiose šalyse yra neišvengiama vidutiniu ar ilgu laikotarpiu, nepriklausomai nuo to ar euras bus įvestas ar ne;
• Galima grynoji euro įvedimo įtaka infliacijai kitose šalyse buvo nedidelė ir momentinė – tik 0 – 0,2 procentinio punkto.
Taip pat nėra rimtų priežasčių, dėl kurių įvedus eurą būtų galima tikėtis visuotinio kainų kilimo. Vienos valiutos pakeitimas kita iš esmės nesukuria prielaidų kainų šuoliui. Kainos eurais bus perskaičiuojamos pagal Europos Sąjungos (ES) Tarybos nustatytą neatšaukiamai fiksuotą euro ir lito perskaičiavimo kursą, laikantis griežtų apvalinimo taisyklių. Euras padidins konkurenciją ES bendrojoje rinkoje, o tai naudinga vartotojams – kai kurių produktų kainos Lietuvos vidaus rinkoje gali net sumažėti. Bus didesnis kainų skaidrumas – bus paprasčiau palyginti skirtingose valstybėse eurais nurodytas kainas.Verta prisiminti, kad Lietuvoje kainų lygis yra žemesnis negu kitose ES valstybėse, todėl jis pamažu turėtų kilti (taip pat ir dėl didėsiančių gyventojų pajamų ir jų perkamosios galios).
Paslaugų ir prekių kainų kilimą turėtų stabdyti konkurencija rinkoje. Viena iš veiksmingų priemonių padėti vartotojams geriau suvokti kainas įvedus eurą ir juos apsaugoti nuo kainų kilimo euro įvedimo metu yra dar prieš perėjimą prie Europos Sąjungos bendrosios valiutos pradėti kainas nurodyti ir litais, ir eurais. Tai numatyta Nacionaliniame euro įvedimo plane. Kad būtų apgintos vartotojų teisės, dviejų valiutų (litų ir eurų) apyvartos laikotarpiu kainų perskaičiavimą atidžiai vertins Konkurencijos taryba ir kitos valstybės institucijos. Vartotojų teisių apsaugos tikslais bus renkama informacija apie kainas, jų perskaičiavimą, nedelsiant viešai informuojama apie pažeidimus, nagrinėjami žmonių pranešimai, teikiama informacija euro įvedimo klausimais. Šiuo laikotarpiu bus labai svarbus visų suinteresuotų valstybės institucijų, vartotojų teises ginančių organizacijų ir žiniasklaidos aktyvumas. Nacionaliniame euro įvedimo plane numatyta skatinti prekybos įmones, paslaugų teikėjus priimti „geros valios kodeksą“, kuris įpareigotų nenaudoti euro įvedimo kaip dingsties kelti kainas, sąžiningai ir be jokio papildomo mokesčio vartotojams perskaičiuoti kainas iš litų į eurus.
Lietuvoje eurą planuojama įvesti 2007 m. sausio 1 d. Tačiau prieš tai Lietuva turi atitikti Mastrichto sutarties kriterijus :
• Kainų stabilumas: infliacijos lygis negali daugiau nei 1,5 procentinio punkto viršyti trijų ES šalių, kuriose infliacija per praėjusius metus buvo mažiausia, infliacijos lygį;
• Biudžeto deficitas: paprastai turi būti mažesnis nei 3% bendrojo vidaus produkto (BVP);
• Skola: nacionalinė skola neturi viršyti 60% BVP; vis dėlto eurą gali įvesti ir didesnę skolą turinti šalis, jei jos skolos lygis nuolat mažėja;
• Palūkanų normos: ilgalaikių palūkanų normos negali daugiau nei dviem procentiniais punktais viršyti trijų ES šalių, kuriose infliacija per praėjusius metus buvo mažiausia, palūkanų normos;
• Valiutų keitimo kurso stabilumas: nacionalinės valiutos keitimo kursas turi dvejus metus neperžengti tam tikrų iš anksto nustatytų ribų.
Šiuo metu Lietuva negali viršyti 2,6 % . Kontrolinė infliacijos riba nustatoma pagal vidutinę infliaciją per 1 metus nedidesnė kaip tarp 3 valstybių narių kurių kainos stabiliausios +1,5 p.p.

Vienas pagrindinių kliuvinių euro įvedimui – energijos kainos. Pasak kai kurių analitikų, dujų kainos šiuo metu yra politinis klausimas – joms kitų metų pradžioje gerokai išaugus, padidėtų infliacija, ir Lietuva tikriausiai nebevykdytų Mastrichto sutartyje įtvirtinto infliacijos rodiklio. Tuomet šaliai iškiltų grėsmė euro įvedimui 2007-aisiais. Dėl brangstančių dujų jas maistui naudojantiems gyventojams tarifai gali didėti 20-30 procentų, o ja vartojantiems šildymui – 30 procentų. Centralizuotas šildymas brangtų nuo kito šildymo sezono. Nuo kitų metų “Gazprom” keičia dujų kainų skaičiavimo formulę – jos bus susietos su 1 proc. sieringumo mazuto kainomis Europoje (dabar – su 3,5 proc. sieringumo mazuto kainomis). Todėl norint, kad kitų metų pirmąjį pusmetį infliacija atitiktų Mastrichto sutarties reikalavimus, gamtinių dujų kainos vartotojams 2006 metais tikriausiai nesikeis arba didės labai nežymiai.

Antra problema, didinanti šalies infliacija – kylančios degalų kainos. Transporto prekių ir paslaugų grupė per metus pabrango 9,5 proc., tačiau 2005 m. metinė infliacija rugpjūčio mėnesį nebuvo itin didelė ir siekė 2,3 procento. Nors sunku prognozuoti netiesioginę degalų kainų įtaką kitoms kainoms, tačiau aišku, kad degalų kainos ir toliau liks infliaciją didinančiu veiksniu. Tačiau degalų kainos nebūtinai lems spartų infliacijos padidėjimą.

Taigi grėsmė neįsivesti euro kyla dėl pasaulinės tendencijos naftos ir dujų rinkoje verčia dujų tiekėjus nuo kitų metų pradžios kelti dujų kainas Lietuvos vartotojams. Žinant, jog jau ir dabar Lietuvos infliacijos rodiklis nustatyto Mastrichto sutarties kriterijaus atžvilgiu balansuoja ant labai pavojingos ribos, šis dujų pabrangimas gali dar labiau komplikuoti padėtį.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas prognozuoja, kad 2005 m. vartojimo prekių ir paslaugų kainos didės 3,3 proc., gamintojų – 3,6 proc. Tokie lūkesčiai pirmiausia yra siejami su toliau mažėsiančiu nedarbu bei sparčiai didėsiančiu darbo užmokesčiu ir namų ūkių pajamomis, savo ruožtu auginančiomis vidaus vartojimą, taip pat su augančiomis naftos kainomis, laipsnišku mokesčių su ES harmonizavimu, didinamais akcizais. Kaip ir minėta, kainų kilimą gali skatinti ir žmonių lūkesčiai dėl dar didesnio kainų kilimo po euro įvedimo ir to paskatintas vartojimas, „prisipirkimas“, pinigų išleidimas iki euro įvedimo.

Anot AB SEB Vilniaus banko specialistų, vartotojų kainų infliacija 2005 metais bus didesnė nei iki Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Nors mūsų šalies įstojimas į šią organizaciją ir nelėmė tiesioginio kainų šuolio, jis paleido kainų išsilyginimo „laikrodį”. Deja, šio objektyvaus proceso pradžia sutapo su dramatišku pasaulinių naftos kainų didėjimu, kuris, kaip dabar jau galima įvertinti, užsitęs pakankamai ilgai ir neigiamai veiks visą kainų grandinę: gamybos išlaidos – darbo užmokestis. Lietuvos priklausomybė nuo naftos ir degalų kainų, taip pat valstybės bei savivaldybių administruojamų kainų yra gana didelė, o tai irgi yra veiksnys, veikiantis ne mūsų naudai. Kaip ir anksčiau, manoma, kad vartotojų kainų indeksas šiais ir ateinančiais metais ūgtelės atitinkamai 2,8 proc. ir 2,5 proc. Dėl 2007 metų prognozuojama, jog vartotojų kainos gali vidutiniškai išaugti iki 3,0 proc. Priežastis – sumažinus gyventojų pajamų mokesčio tarifą padidės disponuojamos namų ūkių pajamos ir vartojimas, o tai gali suteikti verslininkams daugiau erdvės kainoms didinti. Jei tais metais bus įvestas euras, tenka paisyti ir laikino kainų apvalinimo efekto, tačiau jo kiekybinio masto vis dėlto nereikėtų pervertinti. Banko ekspertų nuomone, kainų apvalinimo poveikis VKI Lietuvoje nebus didesnis nei vidutiniškai 2002 m. euro zonos šalyse, t. y. maždaug 0,2 proc. punkto.
Vilniaus Banko makroekonomikos 2005m. lapkričio mėnesio apžvalgoje skelbiama, kad kad Lietuvos ekonomika pademonstravo didesnį atsparumą pasaulinių naftos kainų kilimui nei iš pradžių buvo galima tikėtis. Nors vidaus paklausa sparčiai didėjo, nuožmi konkurencija gamybos ir mažmeninės prekybos sektoriuose neleido verslo subjektams perkelti degalų brangimo į savo prekių kainas. Todėl degalų kainų kilimas Lietuvos vartotojus kol kas „užkabino” tik tiesiogiai – per degalų komponentą, esantį vidutinio statistinio namų ūkio vartojimo krepšelyje. AB SEB Vilniaus bankas apskaičiavo, kad nuo 2004 m. spalio mėn. iki šių metų spalio mėn. degalų brangimu tiesiogiai galima paaiškinti maždaug trečdalį metinės 3,1 proc. Infliacijos. Kita vertus, būtent pastaroji aplinkybė teikia daugiau optimizmo žvelgiant į ateitį. Prieš pusantro mėnesio prasidėjęs pasaulinių naftos kainų ir degalų kainų vidaus rinkoje kritimas turėtų teigiamai atsiliepti VKI pokyčiams kaip tik tuo laikotarpiu, kai sprendžiasi ankstyvo euro įvedimo Lietuvoje likimas. Todėl, palyginti su ankstesne „Lietuvos makroekonomikos apžvalga”, Vilniaus banko nuomone, išaugo tikimybė, kad kitų metų viduryje Lietuva sugebės įvykdyti visus Mastrichto konvergencijos kriterijus ir gaus Europos Sąjungos asmeninį „pakvietimą” į euro zoną.
Kol kas didesnis optimizmas neturi įtakos 2005–2007 m. infliacijos prognozėms. Artimiausioje ateityje teks įvertinti, ar įtampos tarptautinėje naftos rinkoje atslūgimas yra trumpalaikis, ar ilgalaikis reiškinys. Be to, ankstesnės vartotojų kainų indekso prognozės buvo gana drąsios, t. y. jose jau buvo įkalkuliuotas galimas degalų vidaus rinkoje pigimas. Būtina atsižvelgti ir į lito bei dolerio kurso pokyčius, kurie gali iškraipyti pasaulinių naftos kainų tendencijų pasireiškimą vidaus rinkoje. Taigi 2005 m., 2006 m. ir 2007 m. vartotojų kainų indeksas Lietuvoje išaugs atitinkamai 2,8 proc., 2,5 proc. ir 3,0 proc. (6 pav.)

6 pav. Prognozuojama infliacija

Iš trijų pretendenčių į narystę euro zonoje 2007 m. pradžioje iš esmės liko tik dvi – Lietuva ir Slovėnija, nes Estija jau beveik prarado galimybes per artimiausią pusmetį sumažinti infliaciją iki išganingos Mastrichto kriterijaus ribos – 2,6–2,8 proc. Jei Lietuva ir Slovėnija taip pat nesuvaldytų vartotojų kainų augimo, 2007 m. euro zonos išplėtimo raundas apskritai būtų „tuščias” ir jį tektų įrašyti į pastaruoju metu sparčiai ilgėjantį Europos Sąjungos ekonominių ir politinių nesėkmių sąrašą. Aukštas pasaulines naftos kainas įprasta laikyti vienu iš pagrindinių infliacijos sukėlėjų, tačiau situacija yra kur kas sudėtingesnė. Antai Lenkijoje metinė infliacija 2005 m. smuktelėjo net iki žemesnio nei 2 proc. lygio, nors ši šalis taip pat yra grynoji naftos importuotoja ir kenčia dėl jos brangimo. Esmė yra ta, kad kylančios naftos kainos „pučia” vartotojų kainų indeksą ten, kur tai leidžia daryti aktyvi vidaus rinka. Ir atvirkščiai, esant vangiai paklausai, brangi nafta ir jos produktai verčia verslininkus prisiimti visą gamybos kaštų didėjimo naštą ant savo pečių ir nedidinti kainų. Tose šalyse, kuriose moki paklausa sparčiai didėja, galima didėjančias sąnaudas bent iš dalies permesti vartotojams ir išvengti drastiško prekių ir paslaugų pirkimo sumažėjimo.

IŠVADOS

LITERATŪRA

1. Šimėnas A. Ekonomikos reforma Lietuvoje. Vilnius: Pradai, 1996.- 271 p
2. Jakutis A., Petraškevičius V. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas: Smaltija, 1999.
3. Wonnacott P., Wonnacott R. Makroekonomika. Kaunas: Litterae Universitatis, 1994.
4. Bartkienė A. Infliacija: teoriniai modeliai ir patirtis. Vilnius: Aljansas, 1996. – Nr. 57
5. Nikitinas S. Kaip tave įveikti, infliacija? – Aljansas, 1995m. – Nr. 42.
6. Drilingas B., Čiburienė J., Snieška V. Makroekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija, 1997.
7. Jėčiuvienė M. Ekonomikos loginės struktūrinės schemos: mokomoji knygelė. Vilnius: LKA, 2002.
8. Tomas S.I. Ekonomikos teorija. Vilnius: Mintis, 1991.
9. Epping R.C. Pasaulio ekonomikos ABC: septyniasdešimt viena ekonomikos sąvoka, galinti pakeisti jūsų požiūrį į pasaulį. Kaunas: Litterae Universitatis, 1995.
10. Šalčius P. Raštai. Vilnius: Mintis, 1989-1998.- 4 t. – (Iš Lietuvos ekonominės minties palikimo).
11. Lietuvos statistikos metraštis 1993 m. – 2005 m. Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas, 1993 – 2005.
12. Lietuvos ekonomikos apžvalga 1998, 1999, 2000. Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas, 1998 – 2000.
13. Prieiga per internetą:
http://www.sala.lt/portal/index.php?handler=newsdetailed&id=33232
http://www.info.lt/index.php
http://www.std.lt/
http://www.seb.lt/lt/wcp/ Lietuvos makroekonomikos apžvalga Nr.8 – 23.
http://finansai.tripod.com/infliacija.htm
http://www.lbank.lt/lt/leidiniai/pinigu_studijos2002_2/vetlov.pdf

Leave a Comment