Nedarbas ir infliacija

NEDARBAS IR INFLIACIJA

1. Nedarbas, jo rūšys. Oukino dėsnis

Svarbiausi ekonominio nuosmukio požymiai yra gamybos apimties mažėjimas ir nedarbo lygio padidėjimas. Skiriami šie nedarbo tipai:
1. frikcinis (tekamasis) nedarbas. Frikcinis nedarbas – tai laikinas nedarbas, kurį sąlygoja ekonomikos pokyčiai ir subjektyvūs individų motyvai. Frikcinis nedarbas praktiškai yra neišvengiamas: vieni ieško geresnio darbo, kiti nedirba dėl sezoniškumo, o jaunimas ieško darbo pirmą kartą. Frikcinis nedarbas laikytinas dargi teigiamu, nes daugelis savo noru nedirbančiųjų iš menkiau apmokamo pereina į kvalifikuotesnį ir labiau apmokamą darbą;
2. struktūrinis nedarbas – tai toks nedarbas, kai daarbo jėgos kvalifikacija ir geografinis pasiskirstymas neatitinka darbo sferoje keliamų kvalifikacinių reikalavimų. Technologiniai pokyčiai gamyboje sąlygoja tai, kad vienų, ypač senesnių, profesijų poreikis mažėja, pvz., mašininkių, stiklo pūtėjų. Panašiai būna pasikeitus geografinei aplinkai. Senoje vietoje buvę darbuotojai lieka bedarbiais. Struktūrinis nedarbas – sudėtingesnė nedarbo problema, nes jis trunka ilgai ir sukelia rimtas darbo jėgos persikvalifikavimo problemas;
3. ciklinis nedarbas – tai ekonominio nuosmukio metu atsiradęs laikinas nedarbas. Sumažėjus visuminei paklausai, sumažėja gamybos apimtis, didėja nedarbas.
Normaliai funkcionuojančioje ekonomikoje, jei nėra prievartinio įdarbinimo, nedarbo išvengti neeįmanoma. Manoma, kad frikcinis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiamas, ryšium su tuo, išskiriama pilno ar visiško užimtumo sąvokos.

Pilnas užimtumas – tai toks užimtumo lygis, kai ciklinis nedarbas yra lygus nuliui.

Kitais žodžiais tariant, esant visiškam užimtumui, nedarbo lygis lygus frikcinio ir struktūrinio ne

edarbo sumai. Tokiu būdu, esant visiškam užimtumui, nedarbas šalyje egzistuoja, todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos dažnai naudojama natūralaus nedarbo lygio sąvoka.

Natūralus nedarbo lygis (NUR) – tai nedarbas, susidarantis pasiekus potencialųjį BNP, kai tekamasis ir struktūrinis nedarbas neviršija leistinų normų.

Natūralus nedarbo lygis yra tekamojo ir struktūrinio nedarbo sumos santykio su visais darbingais gyventojais procentinė išraiška:

Čia UF – frikcinis nedarbas; US – struktūrinis nedarbas; LF – darbo jėga.
Išvystytose šalyse natūralus nedarbo lygis yra 4 – 6%. Žymus nedarbas sąlygoja didelius ekonominius bei socialinius nuostolius. Pagrindinė nedarbo kaina – tai nepagaminta produkcija, kuri vadinama nepagamintu BNP atotrūkiu. Šis atotrūkis rodo, kiek faktinis BNP yra mažesnis už potencialųjį BNP. A.Oukinas matematiškai išreiškė santykį tarp nedarbo lygio ir nepagaminto BNP atotrūkio. Santykis vadinamas Oukino dėsniu. Jis rodo, kad, jei faktinis nedarbo lygis viiršija natūralųjį lygį 1%, tai nepagamintas BNP atotrūkis sudaro 2.5%, vadinasi, santykis 1:2.5 ar 2:5. Šis santykis padeda geriau apskaičiuoti, kiek produkcijos visuomenė praranda padidėjus nedarbui. Sakykime, natūralus nedarbo lygis yra 6%, o faktinis nedarbo lygis 9.5%. Vadinasi, (9.5 – 6) Ч 2.5 = 8.75%. Gauname, kad, esant natūraliam nedarbo lygiui, BNP būtų didesnis už faktinį 8.75%. Pažymėtina, kad oficialūs nuostoliai, paskaičiuoti remiantis statistiniais duomenimis, dažnai būna netikslūs ir sumažinti. Tai susiję su tuo, kad oficiali statistika sunkiai įvertina prislėgtą nedarbą ir paslėptą nedarbą.

Prislėgtas nedarbas – tai toks nedarbas, kai žmogus, ilgą laiką aktyviai ieškojęs da

arbo, nusivilia ir nutraukia darbo paieškas kaip beviltiškas, tuo pačiu sumažindamas ir darbo jėgos skaičių. Tokie žmonės į darbo biržas jau nesikreipia ir nedidina nedarbo skaičiaus.
Paslėptasis nedarbas – tai situacija, kai dalis žmonių, negaudami pastovaus, jų kvalifikaciją atitinkančio, darbo, sutinka dirbti bet kokį darbą.

Apskaičiuojant nedarbo lygį, būtina įvertinti prislėgtąjį ir paslėptąjį nedarbą. Todėl, manoma, kad tiksliausią nedarbo lygį leidžia apskaičiuoti duomenys, gauti reguliaraus šeimų apklausimo metodu.

Nedarbo lygis – tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau nerandančių tinkamo darbo, dalis visoje darbo jėgoje, išreikšta procentais:

Čia U – bedarbių skaičius; LF – darbo jėga.
Analizuojant nedarbą, ypač svarbu įvertinti socialinius nedarbo nuostolius. Depresija sąlygoja neveiklumą, neveiklumas – kvalifikacijos, savigarbos, moralinių principų praradimą.

2. Infliacija: priežastys, atmainos

Infliacija – vidutinio kainų lygio pakilimas, pinigų perkamosios galios mažėjimas.

Pagal mastą skiriama lėtoji ar mažoji infliacija (1 – 3% per metus) ir hiperinfliacija (50% per mėnesį). Paprastai infliacija nebūna nei lėtoji, nei hiperinfliacija. Daugeliui šalių ji yra per didelė, kad būtų mažąja, ir per maža, kad vadintume hiperinfliacija.

Infliacijos tipai:
1. paklausos infliacija;
2. pasiūlos infliacija.
Paklausos infliacija atsiranda tada, kai visuminė paklausa viršija visuminę pasiūlą, t.y., kai pilnai išnaudotos visuomeninės gamybos galimybės. Atsiradęs prekių deficitas sąlygoja kainų kilimą. Paklausos infliacija ryškiausiai pasireiškia tuomet, kai ekonomika įžengia į vertikalią visuminės pasiūlos kreivės dalį. Joje pilnas užimtumas apima visas ūkio sferas. Todėl toliau auganti paklausa nekompensuojama gamybos plėtimu. Re

eali gamybos apimtis jau yra maksimali, tolesnis paklausos augimas sukelia infliaciją.
Esant pasiūlos infliacijai, kainų kilimą sąlygoja padidėję gamybos kaštai produkcijos vienetui pagaminti. Padidėjus kaštams, sumažėja prekių pasiūla ir, to pasėkoje, auga kainos. Apibendrintai skiriamos dvi pagrindinės priežastys, sąlygojančios gamybos kaštų augimą:
1) nominalaus darbo užmokesčio augimas;
2) žaliavų ir energijos kainų augimas.
Praktikoje dažnai sunku vieną nuo kitos skirti pasiūlos ir paklausos infliacijas. Pvz., didinant valstybės užpirkimus, tarkime, armijos tikslams, didėjanti visuminė paklausa sukelia paklausos infliaciją. Didėjant visuminei paklausai, firmos, didinančios pasiūlą, turi susitaikyti su didesniais kaštais darbo užmokesčiui, žaliavom, energijai. Todėl jos nori nenori turi didinti produkcijos kainas. Vadinasi, nors šiuo atveju aiškiai pasireiškia paklausos sąlygota infliacija, daugeliui firmų atrodo, kad infliaciją sąlygojo didėjantys kaštai produkcijos vienetui pagaminti. Nežinant pirminio šaltinio, nustatyti infliacijos tipą gana sunku.

3. Infliacija ir nedarbo lygis. Filipso kreivė

Nagrinėdami J.M.Keynes’o visuminės pasiūlos kreivę, matėme, kad ekonomikoje gali būti arba nedarbas (horizontali atkarpa), arba infliacija (vertikali atkarpa). Bet nedarbas ir infliacija kartu būti negali. Daugumos ekonomistų nuomone, ši J.M.Keynes’o išvada teoriškai pasiteisino maždaug iki 1970 metų. Vėliau padėtis iš esmės pakito. Infliacija ir nedarbas vienu ir tuo pačiu metu tapo pastoviu reiškiniu. Tai įvertindamas, A.V.(arba W.)Phillips’as statistiniais duomenimis pagrindė šį teorinį teiginį. Esant aukštesniems infliacijos tempams, nedarbo lygis yra mažas, ir atvirkščiai.
Grafikas rodo, kad, kuo di

idesnė visuminė paklausa, tuo didesnė infliacija, tuo aukštesnės kainos, gamybos apimtis bei užimtumas. Kadangi gamybos apimtis ir nedarbo lygis – atvirkščiai proporcingi, darytina išvada, kad aukštas infliacijos lygis siejamas su mažu nedarbo lygiu. Šią priklausomybę išreiškia Filipso kreivė:

Filipso kreivę pagrindinai paaiškina 2 priežastis:
1. darbo jėgos rinkos nesubalansuotumas. Vystantis ekonomikai, keičiantis technologijoms, vykstant geografiniams pokyčiams, sunku pasiekti visų specialybių darbuotojų pilną užimtumą vienu ir tuo pačiu metu. Tuo metu, kai vienose šakose darbuotojų gali trūkti, kitose gali būti nedarbas. Tose sferose, kur darbuotojų trūksta, darbo užmokestis pakyla, t.y. padidėja gamybos kaštai, kurie sąlygoja kainų augimą. Rezultate, kainos auga dar nesant pilnam užimtumui;
2. ekonomikai artėjant prie pilno užimtumo rinkos, vis labiau pasinaudojama monopoline stambaus verslo ir profsąjungų valdžia. Pastarosios diktuoja aukštesnes atlyginimo sąlygas, su kuriomis stambios firmos linkusios sutikti. Jos padidėjusius gamybos kaštus gana lengvai aukštesnių kainų sąskaita permeta ant vartotojų pečių. Rezultate, visuminei paklausai likus tai pačiai, kainos išauga.
Apibendrinant šias priežastis, matome, kad, kuo mažesnis nedarbas, tuo sparčiau didėja atlyginimai. Vadinasi, Filipso kreivę galime nubrėžti ne tik infliacijos ir nedarbo, bet ir darbo užmokesčio ir nedarbo koordinačių ašyse:

Filipso kreivės vaidmuo ypač pasireiškia nustatant vyriausybės ekonominę politiką. Reguliuojama visuminės paklausos politika palūkanų normos, mokesčių politikos pagalba leidžia Filipso kreivėje nustatyti palankiausią tam momentui tašką. Tačiau bet kuri vyriausybės politika negali panaikinti alternatyvias nedarbo ir infliacijos sąsajas.

* * *
Filipso kreivė (Fischer, Dornbusch. Economics)
Visuminės pasiūlos kreivė turi atspindėti ir nesibaigiančią infliaciją, t.y. nesibaigiančius kainų lygio pokyčius, todėl visuminės pasiūlos kreivės formulė yra:
P = P-1 [ 1 + l(Y – Y*)]

Čia P – kainų lygis, P-1 – praėjusio periodo kainų lygis, Y – gamybos apimtis (GNP), Y* – potenciali gamybos apimtis (esant pilnam užimtumui). Jei infliaciją pažymėsime `n, tai:
`n = (P – P-1) / P-1
Vadinasi,
`n = l (Y – Y*)

Tokiu būdu visuminės pasiūlos kreivė (antra formulė) rodo, kad infliacija yra aukšta, kai gamybos apimtis viršija potencialų lygį (esant pilnam užimtumui). To priežastys:
· Filipso kreivė rodo, kad darbo užmokestis auga greičiau, kai nedarbo lygis mažesnis;
· gamybos apimtis didesnė kai nedarbo lygis mažesnis;
· firmos nustato kainas atsižvelgdamos į darbo jėgos kaštus, tad darbo užmokesčiui kylant, kyla ir kainos;
· ankšta darbo jėgos rinka sąlygoja darbo užmokesčio ir kainų infliaciją.
Siūlydami pagerinti Filipso kreivę, M.Friedman’as (M.Friedman “The role of monetary policy”, 1968) ir E.Phelps’as (E.Phelps “Phillips curves, expectations of inflation, and optimal unemployment over time”, 1967) pažymėjo, kad Filipso kreivė ignoruoja lauktos infliacijos efektą darbo užmokesčio nustatymui. Darbininkams svarbus realus darbo užmokestis, o ne nominalus, todėl jie nori, kad infliacija jiems būtų kompensuota. Friedman’o – Phelps’o teorija siūlo kompensuoti lauktą infliaciją (expected inflation). Tačiau yra dvi alternatyvos:
· darbo užmokesčio didėjimas kompensuoja laukiamą infliaciją;
· darbo užmokesčio didėjimas kompensuoja praeito periodo infliaciją.
Skirtumas tarp šių alternatyvų yra labai svarbus, nes paaiškinimas turi skirtingas laikotarpio, reikalingo infliacijos lygiui pakeisti, reikšmes. Jei šių metų darbo užmokestis atspindi praeitų metų infliaciją, ir kainos didele dalimi priklauso nuo darbo užmokesčio, tai dabartinė infliacija atspindės praeitų metų infliaciją, ir infliacijos lygis keisis tik palaipsniui. Sudarant sutartis dėl darbo užmokesčio svarbi būtent laukiama infliacija, nes ji dažnai nesutampa su tikrąją, todėl tenka imtis radikalių priemonių, galinčių staigiai pakeisti infliacijos lygį.
Egzistuoja du laukiamos infliacijos formulavimai:
1. Lūkesčiai yra adaptyvūs, jei jie paremti ankstesniais infliacijos pokyčiais. Galima daryti prielaidą, kad kartais laukiama infliacija lygi praeitų metų infliacijai;
2. Racionalių lūkesčių hipotezė teigia, kad formuodami savo lūkesčius žmonės nedaro sistematinių klaidų.
Dinaminę visuminės pasiūlos kreivę galima išreikšti formule:
`n =`ne + l(Y – Y*),
čia `ne – laukiama infliacija. Tai ta pati Filipso kreivė, tik praplėsta laukiama infliacija. Pagal šią formulę kainos gali kilti net esant aukštam nedarbo lygiui (tai susiję su didele laukiama infliacija).

Trumpo laikotarpio visuminės pasiūlos kreivė rodo ryšį tarp gamybos apimties ir infliacijos lygio, kai laukiamas infliacijos lygis laikomas pastoviu. Laukiamas infliacijos lygis laikomas pastoviu tik trumpame laikotarpyje.
Esant fiksuotam laukiamam infliacijos lygiui, SRAS (trumpo laikotarpio visuminės pasiūlos kreivė) rodo, kad kuo didesnė gamybos apimtis, tuo didesnis infliacijos lygis. Tai yra didėjančios gamybos apimties poveikio darbo užmokesčio augimo tempui atspindys ( o didėjant darbo užmokesčio augimo tempui, didėja kainų augimo tempas).
Kuo aukštesnis laukiamas infliacijos lygis, tuo aukštesnė SRAS kreivė. Ši kreivė gana horizontali, nes trumpame laikotarpyje norint sukelti infliacijos pokytį, reikia žymiai daugiau pakeisti gamybos apimtį.
Norint sumažinti infliacijos lygį, reikia sumažinti gamybos apimtį, o tai sukelia recesiją, kuri savo ruožtu mažina darbo užmokesčio augimo tempą per nedarbą.
Keičiantis laukiamam infliacijos lygiui ekonomika juda nuo vienos trumpo laikotarpio visuminės pasiūlos kreivės prie kitos. Tai reiškia, kad gamybos apimties ir infliacijos lygio kombinacijos priklauso nuo laukiamo infliacijos lygio. Tai ir yra Filipso kreivės trūkumas (šio fakto neįtraukimas).
Kuo aukštesnis laukiamos infliacijos lygis, tuo aukštesnis infliacijos lygis, atitinkantis tą pačią gamybos apimtį. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių yra įmanoma, kad infliacijos ir nedarbo lygis kartu didėja arba infliacija didėja, nors gamybos apimtis mažėja.
Ilgo laikotarpio visuminės pasiūlos kreivė rodo ryšį tarp infliacijos lygio ir gamybos apimties, kai tikroji (actual) ir laukiama (expected) infliacijos lygios.
LRAS (ilgo laikotarpio visuminės pasiūlos) kreivė yra vertikali linija, jungianti tuos SRAS (trumpo laikotarpio visuminės pasiūlos) kreivių taškus, kuriuose tikroji infliacija lygi laukiamai. LRAS kreivė yra potencialios gamybos apimties lygyje.
Pagal šią kreivę, ilgame laikotarpyje gamybos apimtis nepriklauso nuo infliacijos lygio.

Dinaminė visuminės paklausos kreivė rodo ryšį tarp infliacijos lygio ir pokyčio visuminėje paklausoje. Šią kreivę galima užrašyti formule:

Y = Y-1 + j (m -`n) + df
Čia j – pinigų daugiklis (iš IS – LM modelio), d – fiskalinis daugiklis, m – nominalių pinigų atsargų augimo tempas, (m – `n) – realių balansų pokyčio tempas: kai m>`n, pinigų atsargos didėja greičiau nei kainos, o taip pat ir realus balansas (M/p) didėja. df – rodo fiskalinės politikos išplėtimo poveikį paklausai.
Galima sakyti, kad visuminės paklausos pokytį (Y-Y-1) apsprendžia realių balansų augimo tempas ir fiskalinės priemonės. Kuo didesnis realių balansų lygis (kiekis), tuo mažesnė palūkanų norma ir aukštesnė visuminės paklausos kreivė. Taigi, kuo greičiau auga realieji balansai, tuo greičiau mažėja palūkanų norma, ir tuo greičiau didėja (kyla) visuminės paklausos kreivė. Taip pat vyriausybinių išlaidų padidėjimas arba mokesčių sumažinimas reiškia ekspansinę fiskalinę politiką, taigi ir paklausos didėjimą.
Perrašę ir supaprastinę paskutinę (trečiąją) formulę, gauname:
`n = m – (Y –Y-1)/j

Kiekviena atskira visuminės paklausos kreivė yra brėžiama skirtingam pinigų augimo tempui. Esant duotam (fiksuotam) pinigų augimo tempui, maža infliacija sąlygoja didesnius realius balansus, todėl palūkanų norma mažesnė, o visuminė paklausa aukštesnė. Neigiamas visuminės paklausos kreivės nuolydis atsiranda dėl ryšio tarp mažesnės infliacijos ir didesnių išlaidų.
Visuminės pasiūlos kreivės padėtis tiesiogiai priklauso nuo praeito periodo gamybos apimties.
Pasikeitus pinigų augimo tempui, visuminės paklausos kreivė pasislenka tuo pačiu dydžiu (tiesioginė priklausomybė).
Tiek infliacijos lygis, tiek gamybos apimtis priklauso ir nuo visuminės paklausos, ir nuo visuminės pasiūlos. Taigi, bet kokie kintamųjų, įtakojančių visuminę pasiūlą bei paklausą, pokyčiai, įtakos esamą infliacijos lygį ir gamybos apimtį.
Trumpo laikotarpio visuminės paklauso kreivės poslinkis į viršų didina infliaciją ir gamybos apimtį. Tokį poslinkį gali sąlygoti:
· padidėjęs pinigų augimo tempas;
· padidėjusios vyriausybės išlaidos;
· sumažėję mokesčiai;
· ir t.t.

Trumpu laikotarpiu visuminės pasiūlos kreivės poslinkis į viršų didina infliaciją ir mažina gamybos apimtį. Tokį poslinkį gali sąlygoti:
· laukiamo infliacijos lygio padidėjimas;
· pasiūlos šokas.
Ilgu laikotarpiu, kai laukiama infliacija lygi tikrajai, infliacija ir gamybos apimtis yra pastovūs dydžiai. Iš visuminės paklausos formulės gauname, kad infliacijos lygis yra lygus pinigų augimo tempui, o iš visuminės pasiūlos kreivės formulės, kad gamybos apimtis yra potencialiame lygyje ir nekinta.
Tikrovėje šios situacijos (ilgo laikotarpio) nėra, tačiau tendencija prie jos artėti išlieka.

4. Filipso kreivė. Darbo užmokesčio ir užimtumo sąryšis

Filipso kreivė rodo, kad yra atvirkštinis ryšys tarp nedarbo lygio ir darbo užmokesčio augimo tempo. Kuo aukštesnis nedarbo lygis, tuo mažesni darbo užmokesčio augimo tempai. Tokiu būdu pasireiškia alternatyvus santykis tarp darbo užmokesčio augimo ir nedarbo lygio:

Darbo užmokesčio augimo tempus (gw) ir Filipso kreivę galima išreikšti taip:

(1)
čia w – einamojo periodo darbo užmokestis; w-1 – praeito periodo darbo užmokestis.
Jei natūralų nedarbo lygį pažymėsime simboliu u*, tai Filipso kreivę galima užrašyti taip:
gw = -e(u – u*) (2)
čia u – einamasis nedarbo lygis; u* – natūralus nedarbo lygis; e – koeficientas, rodantis darbo užmokesčio reakciją, keičiantis nedarbo lygiui.
Ši lygybė rodo, kad darbo užmokestis krenta, kai nedarbo lygis viršija natūralų nedarbo lygį, t.y. kai u > u*; auga, kai einamasis nedarbas mažesnis už natūralų nedarbo lygį. Pati Filipso kreivė suriša tarpusavyje darbo užmokesčio augimo tempus su nedarbu. Tačiau ilgainiui šia kreive pradėta naudotis tiek norint išreikšti darbo užmokesčio ir nedarbo sąryšį, tiek ir norint parodyti bendros infliacijos bei nedarbo priklausomybę vieną nuo kito.
Iš pradžių manyta, kad Filipso kreivė tinka tiek trumpiems, tiek ilgiems periodams. Tačiau jau 1968 metais M.Frydmanas ir E.Felpsas įrodė, kad Filipso alternatyvus sąryšis tarp infliacijos ir nedarbo gali būti tik trumpame laikotarpyje. Ilgalaikiame periode šio alternatyvaus sąryšio nėra. Tuo atveju M.Frydmano – E.Felpso tezė skamba maždaug taip: ilgalaikiame periode ekonomika juda natūralaus nedarbo lygio linkme, nepriklausomai nuo darbo užmokesčio augimo tempo ir infliacijos tempo.
Vienas pagrindinių A.V.Filipso teiginių yra tai, kad darbo užmokestis iš lėto prisitaiko prie darbo jėgos paklausos pokyčių. Šis teiginys yra esminis charakterizuojant visuminės pasiūlos kreivę, kuri reaguoja į įvairius ekonominius nukrypimus palaipsniui, o ne staigiai. Šio teiginio pagrindimui pertvarkome Filipso kreivę, kurią išreiškia (2) formulė, pasinaudodami pilno užimtumo sąvokomis. Pažymėję pilno užimtumo lygį n*, faktinį užimtumo lygį n, nedarbo lygį galime išreikšti kaip neužimtą n* dalį visoje darbo jėgoje pilno užimtumo sąlygomis, t.y.

Čia U – einamasis nedarbo lygis; N* – pilno užimtumo lygis; N – faktinis užimtumo lygis.
Įstatę (3) formulę į (2), gauname Filipso kreivę, rodančią sąryšį tarp užimtumo lygio ir darbo užmokesčio augimo tempų:

Perrašę šią (2b) lygtį, Filipso kreivę galima išreikšti einamojo laikotarpio darbo užmokesčio, praeito periodo darbo užmokesčio ir faktinio užimtumo lygio priklausomybe:

Lygybę (4), išreikštą darbo užmokesčio ir užimtumo priklausomybe “WN”, rodo šis grafikas:

Grafikas rodo, kad einamojo laikotarpio darbo užmokestis yra lygus praeito periodo darbo užmokesčiui, pakoreguotam atsižvelgiant į esamą užimtumo lygį. Esant pilnam užimtumo lygiui (N = N*), einamojo periodo darbo užmokestis lygus pereito periodo darbo užmokesčiui. Jei einamasis užimtumas didesnis nei visiškas, darbo užmokestis didėja. Jei užimtumas mažesnis už pilną, einamojo periodo darbo užmokestis, palyginti su praeitu, mažėja.
Lygybe (4) išreikšta Filipso kreivė rodo, kad darbo užmokesčio ir užimtumo sąryšis laikui bėgant kinta ir WN kreivė pasislenka į vieną ar kitą pusę:

Grafikas rodo, kad, jei einamajame periode yra superužimtumas, tai WN kreivė sekančiame periode pasislinks į viršų, į padėtį WN1; jei einamajame periode užimtumas mažesnis už pilną, WN kreivė pasislinks į apačią, į padėtį WN2. Tokiu būdu visuminės paklausos kreivės pokyčiai, darantys įtaką einamojo periodo užimtumui, įtakos darbo užmokesčio lygį ir vėlesniuose perioduose.

Kas sąlygoja darbo užmokesčio nelankstumą? Pagrindinė darbo užmokesčio nelankstumo priežastis ta, kad tarp firmų ir dirbančiųjų sudaromi ilgalaikiai darbo kontraktai, pagal kuriuos darbo užmokesčio lygis koreguojamas lėtai, nedažnai.

5. Pasiūlos šokai. Stagfliacija. Adaptyvių lūkesčių teorija

Laikotarpyje nuo 1930 metų iki 1960 metų pabaigos manyta, kad gamybos ir kainų pokyčius ekonomikoje sąlygoja tik visuminės paklausos kreivės pokyčiai. Tą ryšį charakterizuoja Filipso kreivė. Pastaroji, rodanti atvirkštinę infliacijos ir nedarbo priklausomybę, rėmėsi visuminės paklausos kreivės poslinkiais tarpinėje visuminės pasiūlos kreivės dalyje. Tačiau 1970 – 1980 metais Vakarų pasaulį sukrėtė infliacija, sąlygota visuminės pasiūlos kreivės poslinkiais.

Visuminės pasiūlos šokai – tai tokie pokyčiai ekonomikoje, kurių pasekmėje pasislenkanti visuminės pasiūlos kreivė sąlygoja kainų ir nedarbo augimą.

Grafikas rodo, kad visuminės pasiūlos kreivės poslinkis į padėtį AS2 sąlygoja stagfliaciją.

Apibrėžimas: Stagfliacija – tai ekonominė situacija, kuriai būdinga nedarbo ir infliacijos augimas vienu ir tuo pačiu metu.

Pasaulinė patirtis rodo, kad visuminės pasiūlos šokus gali sąlygoti šie veiksniai:
· energijos resursų kainų augimas;
· gamtinių išteklių kainų augimas;
· žemės ūkio produkcijos deficitas;
· valiutos kurso kitimas;
· gamybos efektyvumo mažėjimas.
Išreiškiant pasiūlos šoką algebrine išraiška remiamasi sąlyga, kad didžiausią įtaką prekių kainoms turi darbo sąnaudos. Todėl, jei kiekvienas darbo vienetas pagamina a vienetų produkcijos, tai darbo sąnaudos produkcijos vienetui pagaminti lygios w/a, kur w – einamojo periodo darbo užmokestis. Santykis w/a dažnai vadinamas produkcijos vieneto santykinėmis darbo sąnaudomis. Turint omenyje, kad firmos, siekdamos pelno, prie darbo sąnaudų prideda normalaus pelno procentą z, prekės kainą galima išreikšti tokia formule:

Jei prie šios prekės kainos pridėsime dar energijos, medžiagų kaštus produkcijos vienetui, tai jo kaina bus:

Čia Q – medžiagų poreikis produkcijos vienetui; Pm – medžiagų kainos.
Prie sąlygos, kad darbo užmokestis auga kartu su gamybos apimtimi, matome, kad prie fiksuoto darbo užmokesčio bet koks medžiagų kainų augimas didins prekės kainą ir tai sąlygos visuminės pasiūlos kreivės poslinkį į viršų. Rezultate didėja infliacija bei nedarbas, pasireiškia stagfliacija.

5.1. Adaptyvių lūkesčių teorija
Stagfliacijos pasireiškimas ekonomikoje iššaukia daug Filipso kreivę kritikuojančių teorijų. Viena iš jų – adaptyvių lūkesčių teorija, pagal kurią trumpo ir ilgo laikotarpių kreivės tai nėra tas pats. Adaptyvių lūkesčių teorija remiasi gyvenimo patvirtinta prielaida, kad ekonomikos subjektai infliacijos prognozes daro remdamiesi pereito periodo infliacijos lygiu.

Tarkime, kad ekonomikoje iš pradžių yra 3% infliacijos lygis ir 6% natūralus nedarbo lygis. Šią situaciją atspindi taškas A1 ir būtent šiuo infliacijos tempu paremti darbuotojų ir darbdavių lūkesčiai sudarant tarpusavio darbo samdos sutartis. Taip pat tarkime, kad Vyriausybė mano, jog nedarbas turėtų būti mažesnis, t.y. 4%. Tuo tikslu tam tikromis priemonėmis Vyriausybė didina visuminę paklausą. Išaugusi visuminė paklausa didina infliaciją, tarkime, iki 6%. Esant fiksuotam nominaliam darbo užmokesčiui, nes jis buvo nustatytas tikintis 3% infliacijos, išaugusios kainos didina pelną.
Atsiliepdamos į visuminės paklausos padidėjimą ir siekdamos aukštų pelnų, firmos plečia gamybą ir samdo daugiau žmonių. Todėl trumpame laikotarpyje ekonomika pereina į tašką B1, kuriame Vyriausybė pasiekia savo tikslą: nedarbas sumažėja iki 4%, bet infliacija išauga iki 6%
Pirmuoju Filipso kreivės pagrindimo laikotarpiu buvo manoma, kad taip reguliuoti ekonomiką galima kiek tik norima, todėl Filipso kreivė yra nuožulni. Gerokai vėliau M.Frydmano darbai įnešė į šią teoriją labai taiklią pataisą: dirbančiuosius domina ne nominalus, o realus darbo užmokestis, todėl jie visada reikalaus nominalaus darbo užmokesčio koregavimo infliacijos dydžiu. Vadinasi, pagal adaptyvių lūkesčių teorijos šalininkus, Filipso kreivė yra nuožulni tik trumpu periodu. Taškas B1, remiantis adaptyvių lūkesčių teorija, negali būti stabilus. Jame darbuotojai greitai supras, kad jų lūkesčiai nepasiteisino ir realus darbo užmokestis, įvertinus infliaciją, sumažėjo. Be abejo, darbuotojai infliacijos dydžiu pareikalaus padidinti nominalų darbo užmokestį. Tačiau, jei darbuotojai gaus tą patį darbo užmokestį, kaip ir anksčiau buvusį taške A1, tai ir darbdavių pajamos grįš į tą patį ankstesnį lygį. Sumažėjus pajamoms, verslininkai neplečia gamybos ir nedarbo lygis pamažu grįžta į savo ankstesnį 6% lygį, tačiau jau į tašką A2. Šiame A2 taške infliacija jau siekia 6%. Vadinasi, taške A2 išlieka ir aukštesnis visuminės paklausos lygis, sąlygojęs tiek ekonomikos poslinkį iš A1 į B1, tiek ir minėtą paklausos infliaciją. Tokiu būdu darytina išvada, kad kompromisas tarp infliacijos ir nedarbo galimas tik trumpame periode. Judėjimas Filipso kreive PC1 nuo A1 iki B1 yra laikino pobūdžio.
Ilgalaikiu požiūriu matome, kad, kai tik nominalaus darbo užmokesčio tempai susilygina su infliacijos tempais, nedarbas grįžta į savo natūralų lygį taške A2. Šiame taške procesas gali pasikartoti ir susidaryti nauja trumpalaikio periodo Filipso kreivė PC2. Tačiau jinai jau formuosis prie didesnių infliacinių lūkesčių, t.y. prie infliacijos lygios 6%. Vyriausybės pastovūs bandymai išlaikyti nedarbą 4% lygyje, t.y. žemesniame už natūralų lygį, kainuos visuomenei vis daugiau, nes infliacija pastoviai augs nuo 6% taške B1 iki 9% taške B2, 12% taške B3 ir t.t. Vadinasi, remiantis adaptyvių lūkesčių teorija, galima teigti, kad bandymai vykdyti ekonominius poslinkius trumpo periodo Filipso kreive (pvz., nuo taško A1 iki taško B1), iššaukia pačios Filipso kreivės poslinkį į vis prastesnę ekonominę padėtį: iš pradžių į PC2, paskui į PC3 ir t.t. Tai reiškia, kad už kiekvieną nedarbo sumažinimo procentą žemiau natūralaus nedarbo lygio trumpame periode, visuomenė moka išaugusia infliacija paskesniame periode. Iš čia išvada: stabilios infliacijos mažinant nedarbą būti negali.
Analizuodami grafiką matėme, kad ekonomika po trumpalaikio kompromiso ieškojimo tarp nedarbo ir infliacijos grįžta prie ilgalaikio periodo vertikaliosios Filipso kreivės PCLR. Vadinasi, ilgame periode nedarbo ir infliacijos pusiausvyra pastoviai sutrikdoma, bet tai kartu rodo, kad ilgu laikotarpiu Filipso kreivė yra vertikali.

* * *

Ilgo laikotarpio dilema, t.y. pasirinkimas infliacija – nedarbas iš vis neiškyla. Remiantis trumpo periodo išvadomis, stabilus infliacijos lygis suderinamas tik su natūraliu nedarbo lygiu. Nedarbo lygį, mažesnį už natūralų nedarbo lygį, galima išlaikyti tik pastoviai didinant infliaciją.

* * *

Nagrinėjant adaptyvių lūkesčių teoriją, iškyla klausimas – ar galima šią teoriją taikyti defliacijai, t.y. infliacijos sumažinimui ir net likvidavimui. Kai kurių autorių nuomone – galima.
Sakykime, ekonomika yra taške A3, kur infliacijos lygis 9%, nedarbo lygis – 6%. Galima manyti, kad žymiai sumažinus visuminę paklausą infliacija sumažės nuo 9% iki 6%. Šiuo atveju verslininkų pelnas sumažėtų, nes nominalaus darbo užmokesčio augimo tempai lenktų prekių kainų augimo tempus todėl, kad verslininkams pasirašant darbo sutartis, buvo tikėtasi, kad ekonomikoje išsilaikys 9% infliacija.
Sumažėjus pelnui, mažėja užimtumas, išauga nedarbo lygis. Ekonomika trumpo laikotarpio Filipso kreive laikinai pasislenka iš taško A3 į tašką C2, kur nedarbo lygis aukštesnis. Tokiu būdu, remiantis adaptyvių lūkesčių teorija, matome, kad, jei faktinis infliacijos lygis mažesnis už laukiamą, tai nedarbo lygis išauga. Laikui bėgant, verslininkų ir darbininkų lūkesčiai galų gale prisitaikys 6% infliacijos lygiui ir naujose samdos sutartyse nominalus darbo užmokestis augs lėtesniais tempais. Rezultate, firmų pelnas palaipsniui atsistatys, užimtumas vėl išaugs ir nedarbo lygis vėl sugrįš į savo natūralų 6% lygį taške A2. Kadangi laukiamas infliacijos lygis dabar yra 6%, tai trumpo periodo Filipso kreivė PC3 pasislinks į kairę, į padėtį PC2.
Jei visuminė paklausa ir toliau mažėtų, procesas pasikartotų. Tokiu būdu ilgame periode firmos, reaguodamos į sumažėjusį pelną, mažina nominalaus darbo užmokesčio prieaugio tempus. Šis mažinimas vyksta tol, kol pelnas atsistato į ankstesnį lygį, o nedarbas pasiekia natūralų lygį. Mūsų pavyzdyje tai vėl būtų taškas A1. Tai dar kartą patvirtina, kad PCLR yra vertikali tiesė, kurios ordinatė yra natūralaus nedarbo lygio taške.

IŠVADA: ilgame periode stabilus infliacijos lygis suderinamas tik su natūraliu nedarbo lygiu.

5.2. Racionalių lūkesčių teorija
Daugiausia darbų apie numatymą dabar susiję su racionaliojo numatymo teorija. Pagal šią teoriją žmonės numato būsimus įvykius racionaliu būdu, operuodami visa jiems prieinama informacija. Tai darydami, jie turi naudotis tam tikru ekonomikos modeliu, kuris leidžia interpretuoti gaunamą informaciją. Pavyzdžiui, remdamiesi įgytomis ekonomikos teorijos žiniomis ir matydami, jog pinigų kiekio didėjimas spartėja, jie padarys išvadą, kad infliacija padidės. O kaip elgiasi tie gyventojai, kurie niekada nesimokė ekonomikos? Jie irgi naudosis kokia nors (reikia manyti, tiktai numatoma) teorine schema, interpretuodami gaunamą informaciją.
Ekonomikos teorija būtų pažengusi į priekį kur kas daugiau, jeigu mes geriau pažintume tas (dažniausiai tik užuomazgų pavidalo) teorijas, kuriomis naudojasi žmonės. Bet mes jų nepažįstame, todėl tenka remtis tam tikromis prielaidomis. Viena iš galimų prielaidų yra ta, kad liaudies teorijos gerai derinasi su profesionaliųjų ekonomistų teorijomis. Tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus samprotauja taip pat, kaip mokytas ekonomistas, bet tai reiškia, kad jų padarytos išvados, apibendrinus, teigia tą patį, ką teigia ekonomistų modeliai. Tai nėra taip nerealu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes daugumą svarbių sprendimų daro patyrę menedžeriai, pasiekę savo postus kaip tik todėl, kad paprastai teisingai numatydavo įvykius. Tie menedžeriai, visai nesigilindami į ekonomikos teorija, sugeba padaryti tokias pat išvadas, kaip ir ekonomistai profesionalai. Pavyzdžiui, tas ar kitas žmogus gali neturėti jokio supratimo apie teorijas, kurios aiškina palūkanų normų laikotarpio struktūrą, bet gali tiesiog paprastai pastebėti, kad ilgo laikotarpio palūkanų normos, keičiantis trumpo laikotarpio palūkanų normoms, kinta ne bet kaip; juk ir paukščiai skraido nestudijavę aerodinamikos.
Be to, darydami prielaidą, kad numatymas yra racionalus, anaiptol nedarome išvados, kad žmonės puikiai sugeba numatyti; ekonomikos modeliai tokio numatymo tikrai negarantuoja. Tokia prielaida tereiškia, kad žmonės nedaro sistemingų klaidų kokį nors laiko tarpą (šitokios prielaidos nėra “mokymosi iš klaidų” modelyje). Jie ir toliau klys, tačiau tos klaidos bus atsitiktinės, ir jų vidutinė vertė bus nulinė. Paimkime pavyzdį iš kasdienio gyvenimo. Tarkime, kad iš anksto visai nepranešus, traukiniai ėmė važinėti lėčiau, ir viena kelionė pailgėjo vidutiniškai puse valandos. Pirmąją dieną beveik visi pavėluos į darbą. Tie, kurie remsis “mokymosi iš klaidų” modeliu, rytojaus dieną išvyks, tarkime, penkiolika minučių anksčiau ir pavėluos į darbą tik penkiolika minučių. Tie, kurie remsis racionaliojo numatymo teorija, gali prisiminti, kad pernai, kai orai buvo tokie pat, kaip dabar, traukiniai taip pat vėluodavo pusvalandį, o kiti paskambins į geležinkelių valdybą. Tokie žmonės ne visada atvyks į darbą tiksliai numatytu laiku; kartais traukinys vėluos, kartais – važiuos greičiau. Bet tie žmonės nevėluos dažniau kaip anksčiau.
Ar patikima ši racionaliojo numatymo teorija? Tai karštai diskutuojama tema. Ekonomistams priimtina mintis, kad žmonės elgiasi racionaliai. Tiesą sakant, šia prielaida ir remiasi visa ekonomikos teorija. Ekonomikos mokslas neįmanomas be tam tikro racionalumo elgsenos. Kalbant konkrečiai, neatrodo priimtina mintis, kad žmonės numato būsimuosius infliacijos tempus vien žiūrėdami į tai, kokie jie buvo praeityje.
Racionaliojo numatymo teorijos kritikai neneigia, kad žmonės elgiasi maždaug racionaliai, tačiau jie pabrėžia tą maždaug. Kadangi gauti ir apdoroti informaciją yra pakankamai brangu, gali būti visai racionalu spręsti “iš lubų”, pavyzdžiui, paprasčiausiai perkelti buvusius infliacijos tempus, gal tik truputėli patikslinus, atsižvelgiant į anksčiau padarytas prognozavimo klaidas. Nuostoliai, gauti naudojantis tokia “lubų” taisykle, gali būti tokie maži, kad būtų visiškai racionalu naudotis tokiu apytikriu metodu. Kodėl turėtume atsiduoti tai, anot Dž. M. Klarko, “iracionaliai beaistrio racionalumo aistrai”?
Racionalusis numatymas ir infliacijos priedas.

Kaip galėtume panaudoti racionaliojo numatymo idėją infliacijos priedui aiškinti? Kadangi žmonių turima informacija tėra fragmentinė, o modeliai netobuli, iš to negalima nustatyti būsimosios infliacijos labai tiksliai. Iš esmės kartais padaroma labai didelių klaidų. Tačiau tos klaidos bus atsitiktinės, nesistemingos. Retkarčiais, kai pinigų pasiūla padidėja, žmonės pervertina dėl to padidėjusią infliaciją, o kitais kartais vertina ją nepakankamai. Tačiau vidutiniškai jie būna teisūs. Vadinasi, infliacijos priedas, įeinantis į nominaliąją palūkanų normą, bus vidutiniškai tinkamas, o realioji palūkanų norma, irgi vidutiniškai, nepriklausys nuo pinigų pasiūlos didėjimo tempų arba nuo pinigų paklausos pokyčių.
[Thomas Mayer, James S. Duesenberry, Robert Z. Aliber. Pinigai, bankai, ekonomika. – V., Alma Littera, 1995, p. 306-308.]
* * *
Ši teorija remiasi prielaida, kad žmonės elgiasi racionaliai. Rinkos dalyviai renka informaciją ir ją apdoroja, norėdami suformuoti lūkesčius apie jiems rūpimus dalykus. Pavyzdžiui, investitoriai, kurie tikisi, kad vertybinių popierių kaina kris, siekia parduoti turimas akcijas (vertybinius popierius). Jų pasiūla dėl to padidėja ir tuoj pat krenta vertybinių popierių kaina.
Taigi, racionalūs žmonės panaudos visą galimą gauti informaciją apie ekonomikos funkcionavimą bei vyriausybės politiką ekonomikos pokyčio pasekmių numatymui ir sprendimų, maksimizuojančių jų gerovę, priėmimui.
Be to ši teorija teigia, kad tiek prekių ir paslaugų, tiek gamybos išteklių rinkose yra aukštas konkurencijos lygis. Todėl darbo užmokestis ir kainos yra lankstūs tiek aukštyn, tiek žemyn. Ši teorija daro prielaidą, kad nauja informacija yra greitai įsisavinama ir įtraukiama į visuminės pasiūlos ir paklausos kreivių apskaičiavimą, kai pusiausvyros kainos ir kiekiai prisitaiko prie naujų pasikeitimų, rinkos šakų ar visuomenės preferencijų pokyčių. Tiek prekių ir paslaugų, tiek išteklių kainos yra labai lanksčios ir greitai reaguoja į vartotojų, gamintojų ir išteklių tiekėjų elgesio pokyčius (atsakant į naują informaciją).
Pagal šią teoriją formuodami savo lūkesčius žmonės nesiremia praeito periodo lūkesčiais ir padėtimi.

Racionalių lūkesčių teorija teigia, kad verslininkai (gamintojai), vartotojai ir darbininkai supranta, kaip funkcionuoja ekonomika ir efektyviai panaudoja prieinamą informaciją savo interesų apgynimui. Žmonės supranta, kaip vyriausybės politika paveiks ekonomiką, ir į tai atsižvelgia priimdami sprendimus. Vyriausybei vykdant ekspansinę politiką, darbininkai įvertina infliaciją ir realaus darbo užmokesčio sumažėjimą. Todėl jie laukiamą infliacijos lygį įtraukia į reikalaujamą nominalų darbo užmokestį. Jei padarytume prielaidą, kad darbininkai tiksliai ir pilnai įvertina kainų infliaciją ir reikalauja tokio nominalaus darbo užmokesčio, kuris atitinka situaciją ir išlaiko tą patį realų darbo užmokestį, tai nepasireikš nei pelno, nei gamybos apimties, nei darbingumo (dirbančiųjų) padidėjimas. Tokiu atveju vietoje laukiamo darbingumo padidėjimo (iš A į B) bus judama tiesiogiai iš A1 į A2. Tai, kad darbininkai pilnai įvertina infliaciją, reiškia, kad nebus trumpalaikių nedarbo sumažėjimų. Reikalaujamame nominaliame darbo užmokestyje atsispindi infliacijos sąlygos vertikalėje A1A3.

Pagal šią teoriją makroekonominė politika yra neefektyvi, nes darbininkai ją supranta ir neleidžia pakeisti padėties. Vadinasi, net trumpu laikotarpiu nėra ryšio tarp nedarbo ir infliacijos. Kartu paimtos natūralaus lygio hipotezės (racionalių ir adaptyvių lūkesčių) apibendrina, kad paklausos reguliavimo politika negali ilgu laikotarpiu įtakoti realios gamybos apimties ir nedarbo. Jos gali įtakoti tik kainas. Tačiau tai prieštarauja Filipso kreivės prielaidoms. Tad kuris požiūris teisingas?

Leave a Comment