Infliacija teorijoje ir praktikoje

TURINYS

ĮVADAS 3

1.INFLIACIJA TEORIJOJE 4

1.1.Infliacijos rūšys 4

1.2.Infliacijos priežastys 5

1.2.1.Trumpalaikės infliacijos priežastys 5

1.2.2.Ilgalaikės infliacijos priežastys 7

1.3.Infliacijos teorijos 9

1.3.1.Keinsizmas 10

1.3.2.Filipso teorija 12

1.3.3.Monetarizmas 14

1.3.4.Natūralaus lygio hipotezė 15

1.3.5.”Pasiūlos ekonomikos” teorija 17

1.4.Infliacijos poveikis 18

2.INFLIACIJA PRAKTIKOJE 20

2.1.Infliacijos skaičiavimas 20

2.2.Antiinfliacinės priemonės 22

2.3.Infliacija Lietuvoje 28

REZIUMĖ 31

LITERATŪROS SĄRAŠAS 32

ĮVADAS

Šis kursinis darbas yra aprašomojo pobūdžio. Jame bus nagrinėjami su
infliacija susiję klausimai. Visų pirma, bus aptartos infliacijos rūšys,
vėliau priežastys, veikimo mechanizmas, pasekmės ir kovos su infliacija
priemonės. Pabaigoje kaip ir dera bus pažvelgta į praktiką. Deja, tiek dėl
vietos, tiek dėl informacijos stokos išsamiai išnagrinėti ššią temą yra
neįmanoma.

Ši tema buvo mano pasirinkta neatsitiktinai. Jau seniai norėjau
išsiaiškinti, kodėl skiriasi oficialių šaltinių ir nepriklausomų
organizacijų skelbiami Lietuvos infliacijos duomenys. Kas mus apgaudinėja?
Kas po tuo slepiasi? Ir galų gale kas kaltas dėl infliacijos? Infliacija –
ne stichinė nelaimė. Ją sukuria tie, kas dalyvauja finansinėse operacijose,
nustatinėja kainas ir darbo užmokesčius, t.y. gyventojai, kurie didindami
paklausą, reikalaudami didesnio darbo užmokesčio, sudaro visas sąlygas
infliacijos atsiradimui. Tačiau bet kurioje sistemoje pagrindinis vaidmuo
infliacijoje tenka vyriausybei, tiksliau valstybės finansinėms
institucijoms. Tai ypač tinka centralizuotai (planinei) ekonomikai, kur
vyriausybės įtaka kkainoms, darbo užmokesčiui, kreditinei sistemai,
investicijoms ir kitiems ekonominiams procesams yra nepalyginamai stipresnė
nei laisvos rinkos šalyse. Galų gale būtent vyriausybė vykdo ekonominę
politiką, todėl pagrindinė atsakomybės už infliaciją našta krinta ant
vyriausybės pečių.

Kalbant apie skirtingų infliacijos duomenų skelbimą, reikia pabrėžti,
kad egzistuoja ne viena i

infliacijos apskaičiavimo metodika, tačiau turi
įtakos ir tas faktas, kad vyriausybei yra naudinga nuslėpti tikrąją padėtį.
Be abejo, aš nenoriu būti vienašališkas, todėl turiu pažymėti, kad žmonės
susiduria ir su šešėlinėje ekonomikoje esančia infliacija, kuri, beje, yra
didesnė nei apskaičiuotoji oficialiai veiklai, todėl gyventojai dažniausiai
ir yra nepatenkinti oficialių šaltinių skelbiamu infliacijos lygiu.

Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios,
savo ūkį reformuojančios pokomunistinės šalys, todėl ši tema yra aktuali ir
šiandieninei Lietuvai, bandančiai pasirinkti savo kelią į laisvos rinkos
ekonomiką. Kol Lietuvoje buvo centralizuota planavimo sistema, infliacijos
tarsi ir nebuvo, tačiau pagal statistinius duomenis apie materialinį ūkio
nesubalansuotumą tuometinėje Tarybų Sąjungoje galima spręsti, jog
infliacija vis tik egzistavo, tik užslėpta forma. Liberalizavus kainas
1990m., infliacija pasirodė “visu savo ūgiu”. Pirmaisiais metais po
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija buvo viena aktualiausių
ekonomikos problemų. Šiuo metu vis didesnį gyyventojų nepasitenkinimą kelia
nedarbas, tačiau infliacijos problema taip pat nepamirštama.

1.INFLIACIJA TEORIJOJE

1.1.Infliacijos rūšys

Infliacija yra laikomas piniginio vieneto perkamosios galios
smukimas, pasireiškiantis bendro kainų lygio kilimu. Be to, dalis
ekonomistų pabrėžia, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendro kainų
lygio pakilimas, o besitęsiantis jo kilimas.

Infliacija sukelia daug neigiamų pasekmių, todėl yra intensyviai
tyrinėjama, bandoma nustatyti jos mastą. Pagal mastą yra skiriamos trys
infliacijos rūšys:

šliaužiančioji infliacija,

šuoliuojančioji infliacija,

hiperinfliacija.

Šliaužianti infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan
pastovių tempų infliacija. Ją nesunku numatyti ekstrapoliacijos būdu; prie
jos yra nesunkiai prisitaikoma. Paprastai šliaužianti infliacija reiškia,
kad šalies mo

onetarinė sistema funkcionuoja gerai, žmonės pasitiki pinigais,
nebijo jų taupyti, investuoti. Ir vis tik svarbus ir vidutinis šios rūšies
infliacijos lygis (kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai).

Šuoliuojanti infliacija – tai bendro kainų lygio kilimas dideliais
tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. Esant šiai infliacijai stipriai
iškraipomi ekonominiai santykiai. Daugelio kontraktų sumos yra
indeksuojamos vartojimo kainų indeksu, kiti kontraktai yra sudaromi
užsienio valiuta. Žmonės bijo taupyti, investuoja į ilgalaikį turtą (tame
tarpe ir į nekilnojamąjį turtą), skolina lėšas labai nenoriai ir tik už
labai aukštas palūkanas. Ši infliacijos rūšis jau yra pavojinga ekonomikai.

Hiperinfliacija – tai infliacija, kai bendras kainų lygis kyla
milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, kyla ūkio suirutė.
Paprastai hiperinfliacija būna karų, revoliucijų, kai kurių radikalių
reformų rezultatas. Ji stipriai buvo pasireiškusi po Pirmojo pasaulinio
karo Vokietijoje.

Paprastai ekonomistai susilaiko nuo griežto kiekybinio šių
infliacijos rūšių atskyrimo, nes daug ką lemia bendras nagrinėjamos
situacijos kontekstas. Tačiau vis tik egzistuoja sąlyginės skiriamosios
ribos. Yra laikoma, kad pasireiškia šliaužiančioji infliacija, jei jos
metinį tempą galima išreikšti vienaženkliu skaičiumi. Šuoliuojančiąja
infliacija laikoma tokia, kurios metinį tempą galima išreikšti dviženkliu
ar triženkliu skaičiumi. Hiperinfliacija yra laikomas dar didesnis tempas.
Paprastai apatine hiperinfliacijos riba yra laikoma 50% mėnesinė
infliacija.

Daugelis žmonių bijo net 6-9% šliaužiančiosios infliacijos, nes mano,
kad kainos ims kilti, ir šliaužiančioji infliacija peraugs į
šuoliuojančiąją ar net hiperinfliaciją. Istorinė patirtis rodo, kad tokia
neišvengiama seka neegzistuoja. Laimei, hiperinfliacija pasireiškia ypač
retai, tačiau šuoliuojanti i
infliacija nėra reta. Prailgusiais nedarbo
periodais ji pasireiškia net pažangios ekonomikos šalyse.

1.2.Infliacijos priežastys

Kokios yra infliacijos priežastys? Tai tiesmukiškas klausimas ir
geras atspirties taškas. Tačiau tai vienas iš klausimų, į kuriuos nėra
universalaus atsakymo. Debatams šiuo klausimu ir galo nematyti. Todėl iš
tiesų šis klausimas nėra toks jau tiesmukiškas, koks atrodo iš pirmo
žvilgsnio.

Infliacija yra sudėtingo politikos ir ekonomikos sąveikos visuomenėje
proceso išdava. Tokiame kontekste priežasties – pasekmės kalba lengvai
tampa klaidinančia. Už kainų lygio kilimo slepiasi nesuskaičiuojamų firmų
ir atskirų asmenų priimami įkainojimų sprendimai. Tam tikra prasme šie
sprendimai yra tiesioginė infliacijos priežastis. Tačiau kainų keitimo
sprendimai yra paremti rinkos signalais ir politine situacija šalyje. O
šie, savo ruožtu, yra kitų priežasčių grandinės pasekmė. Kiekviena
priežastis iškelia dar vieną ar daugiau gilesnių priežasčių, sukeliančių
galutinę pasekmę. Dalis tokių priežasčių grandinių užsisuka į ciklą, ir
pasekmė viename lygyje tampa priežastimi kitame. Todėl sukurti užbaigtą
tokių ekonominių sąveikų modelį yra neįmanoma, o esant reikalui, tenka
nuspręsti ties kuriais ryšiais tarp kintamųjų koncentruotis ir kiek giliai
juos nagrinėti. Deja, niekada nebūna aišku kaip tai nuspręsti.

Šiame darbe aš pabandysiu pasigilinti į infliacijos priežastis ir
panagrinėti ne tik betarpiškas jos determinantes. Visų pirma, išskirsiu
vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis ir mechanizmą. Nors, kaip jau
buvo minėta, dalis ekonomistų infliaciją laiko ne vienkartiniu kainų lygio
pakilimu, tačiau praktiškai jis yra trumpalaikės infliacijos modelis.

1.2.1.Trumpalaikės infliacijos priežastys

Vienkartinį kainų lygio pakilimą gali sąlygoti tiek

visuminės
pasiūlos, tiek visuminės paklausos pokyčiai. Vienkartinių pasiūlos pokyčių
įtaka kainų lygiui yra pavaizduota 1 paveiksle:

Atspirties tašku yra imamas ilgo laikotarpio ekonomikos pusiausvyros
taškas E0, kurį atitinka kainų lygis P0 ir potenciali nacionalinio produkto
gamybos apimtis Q pot..

Įvykus vienkartiniam gamybos kaštų padidėjimui, visuminės pasiūlos
kreivė pasislenka į kairę (iš padėties AS0 į AS1) ir sąlygoja kainų lygio
padidėjimą nuo P0 iki P1. Jei visuminė paklausa išliktų nepakitusi, tai
pusiausvyra persikeltų į tašką E1, kas reikštų nacionalinio produkto
gamybos sumažėjimą (recesinio tarpsnio susidarymą). Tokiu atveju gamybos
sumažėjimas padidintų spaudimą darbo užmokesčiui ir kitų veiksnių kaštams,
ir jie turėtų imti mažėti, kas grąžintų visuminės pasiūlos kreivę į pradinę
padėtį AS0 ir atstatytų pradinę pusiausvyrą taške E0.

Tačiau šiandieninėje ekonomikoje tokia situacija nebepasireiškia, nes
į visuminės paklausos sumažėjimą (ir nedarbo išaugimo grėsmę) iškart yra
atsakoma monetarinės politikos priemonėmis (paprastai padidinama pinigų
pasiūla), padidinančiomis visuminę paklausą nuo AD0 iki AD1. Tai sąlygoja
nacionalinio produkto gamybos padidėjimą iki potencialios apimties, tačiau
kainų lygis taip pat pakyla ir apsistoja ties P2. Taigi visuminės paklausos
skatinimas monetarinės politikos priemonėmis panaikina recesinį tarpsnį,
bet dar labiau padidina kainų lygį.

Be to, pirmoji situacija nebepasireiškia tikrovėje ir dėl to, kad
darbo užmokestis nelankstus žemyn, t.y. nėra linkęs mažėti. Visų pirma,
mažinti darbo užmokesčio neleis profsąjungos. Jos turi rinkos galią darbo
jėgos rinkoje, todėl gali išsikovoti net darbo užmokesčio padidėjimą. Su
tuo nesunkiai sutiks rinkos galią prekių ir paslaugų rinkoje turinčios
stambios firmos, nes joms nesunku darbo užmokesčio padidėjimą įtraukti į
kainas ir perkelti ant vartotojų pečių. Smulkesnės firmos jau bus
priverstos pakelti darbo užmokestį samdomiems darbininkams. Taip užsisuks
taip vadinamoji darbo užmokesčio – kainų spiralė: kiekvienas kainų lygio
kilimas sukels profsąjungų išreikalautą darbo užmokesčio padidinimą, dėl
kurio visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę, ir nacionalinio
produkto gamyba dar labiau sumažės, o kainos dar labiau pakils. Tokia
situacija, t.y. kai gamyba nedidėja ar net mažėja, o kainų lygis kyla, yra
vadinama stagfliacija. Ši situacija gali tęstis tol, kol ciklas tampa
visiems akivaizdus, ir kas nors jį imasi nutraukti. Po ciklo nutraukimo
situacija ekonomikoje stabilizuojasi, tačiau nacionalinio produkto gamybos
apimtis išliks mažesnė nei potenciali. Išlikęs aukštas nedarbo lygis
neramins darbininkus ir sumažins jų siekimą didinti nominalų darbo
užmokestį (t.y. išlaikyti pradinio lygio realų darbo užmokestį). Po truputį
firmos ims samdyti daugiau darbininkų, ir nedarbas sumažės. Kadangi
visuminės pasiūlos kreivė daugiau nekils, tai nacionalinio produkto gamyba
didės.

Į darbo užmokesčio – kainų spiralę gali įsikišti ir centrinis bankas,
reaguodamas į nedarbo padidėjimą. Monetarinės politikos priemonių pagalba
jis gali padidinti visuminę paklausą, o profsąjungos dėl to gali išsikovoti
darbo užmokesčio padidinimą, kas reiškia didesnius kaštus ir sukelia
visuminės pasiūlos sumažėjimą. To rezultate pakyla kainų lygis ir sumažėja
nacionalinio produkto gamybos apimtis. Vengdamas gamybos smukimo ir nedarbo
augimo , centrinis bankas vėl gali skatinti visuminę paklausą. Viso to
pasekmė bus svyruojanti gamybos apimtis ir vis augantis kainų lygis. Šis
procesas gali tęstis tol, kol profsąjungos norės ir sugebės pasiekti darbo
užmokesčio padidinimo, o centrinis bankas vis derins savo monetarines
paklausos skatinimo priemones prie nedarbo augimo.

Kaip jau buvo minėta, vienkartinį visuminės pasiūlos padidėjimą
sukelia vienkartiniai gamybos kaštų padidėjimai. Tokių kaštų šoktelėjimų
pavyzdžiu gali būti naftos kainų pakilimas 1974-79 m., pagrindinių žaliavų
kainų padidėjimas devintajame šio amžiaus dešimtmetyje.

Antroji vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis yra
vienkartiniai visuminės paklausos pokyčiai. Tokių pokyčių pavyzdžiu gali
būti labai padidėjusios valstybės išlaidos JAV Vietnamo karo metu,
visuminės paklausos išaugimas devintajame dešimtmetyje ir pan. Vienkartinių
visuminės paklausos pokyčių įtaka kainų lygiui pavaizduota 2 paveiksle:

Šiuo atveju visuminė paklausa gali padidėti dėl dviejų priežasčių:
autonominio (nepriklausančio nuo pajamų) išlaidų didėjimo ir pinigų
pasiūlos padidėjimo. Jei prieš tai ekonomikoje buvo pilnas užimtumas
(taškas E0 ), tai visuminės paklausos padidėjimas nuo AD0 iki AD1 sukurs
infliacinį tarpsnį, t.y. esanti nacionalinio produkto gamybos apimtis (Q1)
viršys potencialią (Qpot.). Fiziškai tai yra įmanoma tiktai trumpą laiką,
nes darbo jėgos pasiūla yra ribota. Todėl dėl paklausos padidėjęs kainų
lygis tuoj pat paskui save patrauks darbo užmokestį ir kitų gamybos
veiksnių kaštus, t.y. visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę (iš
padėties AS0 į AS1). To rezultate nacionalinio produkto gamybos apimtis
grįš į savo potencialų lygį, tačiau kainų lygis pakils dar daugiau (iki
P2). Ir vis tik nusistatys pusiausvyra (taškas E2), nors ir su aukštesniu
kainų lygiu. Tuo tarpu jeigu centrinis bankas, siekdamas išvengti
nacionalinio produkto gamybos sumažėjimo nuo Q1 iki Qpot., padidins pinigų
pasiūlą, tai visuminės paklausos kreivė dar pasislinks į dešinę. Tai neleis
sumažėti gamybos apimčiai, tačiau padidins kainų lygį, kas, savo ruožtu,
sukels kaštų didėjimą, ir visuminės pasiūlos kreivė vėl persikels į kairę,
kas dar padidins kainų lygį ir sumažins gamybos apimtį ir t.t. Šis ciklas
gali tęstis be galo. Tokiu būdu nuo vienkartinių kainų lygio pakilimų yra
pereinama prie pasikartojančios ilgalaikės infliacijos.

1.2.2.Ilgalaikės infliacijos priežastys

Ilgai trunkantis kainų lygio kilimas yra daug sudėtingesnis reiškinys
nei vienkartiniai kainų lygio pakilimai dėl visuminės paklausos ir pasiūlos
pokyčių. Tačiau nepertraukiama infliacija taip pat yra visuminės paklausos
ir pasiūlos pokyčių rezultatas.

Pagrindinės ilgalaikės infliacijos priežastys yra trys:
visuminės paklausos veiksniai, sukeliantys papildomą paklausą,
infliacijos laukimas,
visuminės pasiūlos veiksniai.

Kainų lygio kilimas dėl papildomos paklausos yra vadinamas paklausos
sąlygota infliacija (Demand – Pull Inflation).

Dėl papildomos paklausos atsiradimo (3 pav. poslinkis iš padėties AD0 į
AD1) nacionalinio produkto gamybos apimtis padidėja ir viršyja potencialią,
t.y. susidaro infliacinis tarpsnis (Q1-Qpot.). Faktinis nedarbas tampa
mažesnis už natūralų nedarbo lygį, kainų lygis pakyla iki P1 (o tai
reiškia, kad sumažėja realus darbo užmokestis). Tačiau tai yra laikinas
reiškinys, nes darbo rinkoje situacija darosi įtempta ir darbo užmokestis
ima kilti. Tai reiškia gamybos kaštų augimą ir visuminės pasiūlos kreivės
poslinkį į kairę (iš padėties AS0 į AS1), kas, savo ruožtu, sąlygoja kainų
lygio kilimą nuo P1 iki P2 ir gamybos apimties kritimą iki potencialios
apimties lygio. Taigi trumpu laikotarpiu papildomos paklausos atsiradimas
padidina tiek kainų lygį, tiek gamybos apimtį, tačiau ilgame laikotarpyje
pakyla tik kainų lygis, o gamybos apimtis išlieka pastovi ir lygi
potencialiai apimčiai. Todėl galima daryti išvadą, kad ilgo laikotarpio
visuminės pasiūlos kreivė (ASLR) yra vertikali tiesė, einanti per pilną
užimtumą atitinkančios potencialios gamybos apimties tašką. Vadinasi,
paklausos sąlygota ilgalaikė infliacija priklauso tik nuo visuminės
paklausos lygio.

Tačiau reikia pažymėti, kad infliaciją sąlygojanti papildoma paklausa
turi susidaryti autonomiškai, t.y. visuminės išlaidos turi padidėti ne dėl
pajamų padidėjimo, o dėl kitų veiksnių. Tokiais veiksniais gali būti:
vartotojų gerovė (pvz., vartotojų turimų finansinių aktyvų ir nekilnojamojo
turto vertės padidėjimas ne dėl kainų lygio pokyčio skatina juos mažiau
taupyti ir daugiau skirti einamajam vartojimui);
vartotojų lūkesčiai (su viltimi žiūrintys į ateitį žmonės jau dabar ima
daugiau leisti pinigų);
vartotojų įsiskolinimai (įsiskolinimų nebuvimas nereikalauja taupymo, todėl
daugiau lėšų galima skirti einamajam vartojimui);
mokesčiai (jų sumažinimas reiškia disponuojamų pajamų, taigi ir išlaidų
padidėjimą);
palūkanų norma (jos sumažėjimas ne dėl kainų lygio skatina investicijas, o
investicijos yra visuminių išlaidų elementas);
laukiamas pelnas (viltis iš investicijų gauti pelną skatina investicijas);
valstybės išlaidos įvairioms naujoms programoms (t.y. papildomos, naujos
išlaidos);
užsienio valstybių nacionalinės pajamos (jų didėjimas gali padidinti mūsų
eksportą, kuris reiškia didesnę paklausą mūsų prekėms);
valiutų kursas (jo pokytis gali padidinti arba sumažinti eksportą, ir jei
eksportas padidėja, tai padidėja ir visuminė paklausa) ir kt.

Antra ilgalaikės infliacijos priežastis yra infliacijos laukimas. Ši
priežastis yra susijusi su darbo sutarčių sudarymu ir darbo užmokesčio
nustatymu. Tarkim, laukiamas sekančių metų infliacijos lygis yra 10%.
Profsąjungos, sudarydamos naujas kolektyvines darbo sutartis, stengsis
pasiekti ne mažesnio kaip 10% darbo užmokesčio pakėlimo. Tokiu būdu bus
stengiamasi išlaikyti realų darbo užmokestį nepakitusį. Darbdaviai neturės
pagrindo nesutikti su darbo užmokesčio didinimu, nes ateityje tikėsis
pakelti savo gaminių kainas tais pačiais laukiamais 10%. Tuomet būsimoji
infliacija tampa įvertinta, ir tik visai nenumatyti pokyčiai gali pakeisti
infliacijos lygį.

Toks kainų lygio padidėjimas dėl visuotinio laukimo, kad kainų lygis
kils, vadinamas laukimo sąlygota infliacija (Inertial Inflation). Kaip jau
buvo minėta, laukimo sąlygota infliacija yra laukta, įvertinta ir įtraukta
į kontraktus ir neformalius susitarimus. Ji gali tęstis be galo, nes
visuminė paklausa ir pasiūla kasmet pakyla (t.y. paklausa padidėja, o
pasiūla sumažėja) tuo pačiu dydžiu (4pav.).Tačiau laukimo sąlygota
infliacija yra pastovi tik iki pirmo ekonominių

įvykių sukelto šoko. Šoko priežastimi gali būti tiek visuminės paklausos
padidėjimas, tiek visuminės pasiūlos sumažėjimas. Po “sukrėtimo” infliacija
kuriam laikui destabilizuoja padėtį, tačiau ilgainiui “aprimsta” ir,
žmonėms ją įvertinus, nusistovi naujame pusiausvyros taške.

Paskutinioji ilgalaikės infliacijos priežastis yra pasiūlos
veiksniai, t.y. veiksniai, didinantys gamybos kaštus ir taip mažinantys
visuminę pasiūlą. Kainų lygio didėjimas dėl sumažėjusios visuminės pasiūlos
yra vadinamas pasiūlos sąlygota infliacija (Cost – Push Inflation). Šios
infliacijos mechanizmas pavaizduotas 5 paveiksle:

Tarkim, kad, padidėjus darbininkų našumui, profsąjungos savo rinkos galios
pagalba sugeba išsikovoti darbo užmokesčio pakėlimą. Dėl to padidėja
gamybos kaštai, ir visuminės pasiūlos kreivė pasislenka iš pradinės
padėties AS0 į padėtį AS1. Tai sąlygoja kainų lygio pakilimą nuo P0 iki P1.
Čia dar reiktų pabrėžti, kad šiuo atveju visuminės pasiūlos kreivės
poslinkis susijęs su kaštų padidėjimu, o ne su kainų, kaip buvo paklausos
sąlygotos infliacijos atveju. Tolesnė ekonomikos raida priklauso nuo
vyriausybės veiksmų, nes visuminės pasiūlos kreivės poslinkis kartu
padidina ir nedarbą, kitaip sakant, pasireiškia stagfliacija. Jei
vyriausybė sugalvotų padidinti užimtumą stimuliuodama visuminę paklausą,
tai kainų lygis dar daugiau pakiltų (P3) ir sąlygotų profsąjungų išsikovotą
darbo užmokesčio kilimą, todėl padidintas užimtumas neilgai išsilaikytų.
Taip “užsisuktų” darbo užmokesčio – kainų spiralė. Tačiau vyriausybė galėtų
ir nesikišti į susidariusią situaciją. Tuomet visuminės paklausos kreivė
išliktų ta pati (AD), o ekonomikoje prasidėtų nuosmukis: padidėtų nedarbas,
infliacija, sumažėtų nacionalinio produkto gamybos apimtis, dalis firmų
greičiausiai žlugtų. Tačiau padidėjęs nedarbas neleis didinti darbo
užmokesčio. Be to, kadangi yra nagrinėjamas ilgas laikotarpis, tai darbo
užmokestis galėtų būti netgi sumažintas, kas grąžintų visuminės pasiūlos
kreivę į pradinę padėtį AS0. O tai reikštų kainų lygio kritimą iki pradinio
P0, užimtumo padidėjimą iki pilno užimtumo lygio ir gamybos išaugimą iki
potencialios apimties Qpot.. Tačiau šis procesas truktų gana ilgai.

Pagrindiniai visuminės pasiūlos veiksniai yra identifikuojami kaip
nominalaus darbo užmokesčio augimas ir žaliavų bei energijos kainų augimas,
nors prie jų galima būtų prijungti našumą ir įvairias teisines normas
(mokesčius, subsidijas, valstybinį reguliavimą ir pan.).

1.3.Infliacijos teorijos

Infliacijos teorijos Vakaruose buvo pradėtos formuoti remiantis dviem
principais:

1) infliacija yra vien su pinigais susijęs reiškinys, todėl ją lemia

pinigų apyvartoje vykstantys procesai;

2) infliacijai daugiausia įtakos turi visuotinai pripažinta pinigų,

kaip apyvartos priemonės, funkcija.

Kaip tik šiuo pagrindu ir buvo sukurta kiekybinė pinigų teorija, bene
tiksliausiai suformuluota amerikiečių ekonomisto I.Fišerio*. Ji išreiškiama
taip vadinamąja “mainų lygtimi”:

MxV=PxQ, kur M – pinigų kiekis apyvartoje;

V – pinigų apyvartos greitis;

P – vidutinis prekybinio sandorio
kainos lygis;

Q – prekybinių sandorių kiekis.

I.Fišerio mainų lygtis yra paprasčiausias kiekybinės pinigų teorijos
variantas, tačiau lygčiai taikomos kelios griežtos ribojančios sąlygos
pavertė ją darnių priežasties – pasekmės ryšių atspindžiu. Visų pirma,
pinigų apyvartos greitį ir sandorių kiekį I.Fišeris laikė pastoviais arba
sąlyginai pastoviais dydžiais. Antra, pinigų kiekis apyvartoje laikytas
priežastimi, o kainų lygis – pasekme. Trečia, ši priežasties – pasekmės
priklausomybė buvo traktuojama kaip griežtai proporcinga, t.y. I.Fišerio
mainų lygtimi buvo išreikšta griežta kiekybinės pinigų teorijos koncepcija,
pagal kurią kainų lygis kinta proporcingai pinigų kiekiui apyvartoje. Tokiu
pavidalu ši teorija yra ir pradinis elementarus infliacijos teorijos
variantas, kainų didėjimą ir su tuo susijusį pinigų perkamosios galios
mažėjimą argumentuojantis vien pinigų kiekio apyvartoje padidėjimu.

Kiekybinė pinigų teorija kaip infliacijos procesų aiškinimo metodas
buvo kritikuojama nuo pat pradžių. Ją kritikavo dėl paviršutiniškumo,
pinigų apyvartos greičio ir prekybinių sutarčių kiekio laikymo pastoviais
dydžiais, griežto proporcingumo tarp kainų lygio ir pinigų masės
apyvartoje. Galiausiai didžiosios ekonominės krizės metais kiekybinę pinigų
teoriją išstūmė keinsizmas.

1.3.1.Keinsizmas

Ketvirtasis šio amžiaus dešimtmetis Vakarų ekonominėje teorijoje
pasižymėjo išaugusia Dž.Keinso* teorijos įtaka. Labiausiai revoliucingos jo
idėjos buvo dvi:

1) rinkos ekonomika neturi nuolat funkcionuojančio savireguliacijos

mechanizmo, todėl tam tikromis sąlygomis šią ekonomiką gali ištikti

stagnacija, iš kurios vien rinkos stichinės jėgos ekonomikos išvesti

negali. Taip jis pagrindė ekonomikos valstybinio reguliavimo

būtinybę;

2) ekonomikos valstybinis reguliavimas turi būti vykdomas paklausos

stimuliavimo būdu. Tai galima atlikti didinant valstybės išlaidas

(įskaitant ir deficitinį biudžeto finansavimą) bei liberalizuojant

kredito – pinigų politiką.

Remiantis antrąja koncepcija palaipsniui susiformavo tiek teorine,
tiek praktine prasme naujas požiūris į infliaciją. Dž.Keinso infliacijos
traktuotė neigia griežtus dėsningumus, kuriuos numatė kiekybinė pinigų
teorija (jis ne tik atmetė pinigų masės ir kainų lygio pasikeitimo
proporcingumo idėją, bet ir gynė šliaužiančios infliacijos naudingumą
gamybos stimuliavimui). Buvo pripažinta, kad būtina atsižvelgti į pinigų
apyvartos greičio ir prekybinių sandorių kiekio pokyčius. Taip pat imti
analizuoti ekonominiai pokyčiai, kurių vaidmuo anksčiau buvo nepakankamai
vertinamas. Vienas iš tokių pokyčių yra palūkanų normos kitimas.

Dž.Keinsas ne kartą pabrėžė, kad infliacijos būklę apibūdina
procentinės palūkanų normos didėjimas. Apskritai procentinės palūkanų
normos teorija jo infliacijos modelyje yra labai svarbi. Pagal Dž.Keinsą,
palūkanų norma yra ne investicijų ir santaupų tarpusavio sąveikos
rezultatas, o autonomiškas veiksnys, kurį reguliuoja pinigų kiekis ir
likvidumo funkcija (pinigų kiekio padidėjimas apyvartoje padidina “laisvų”
pinigų kiekį pas vartotojus, kurie tuos pinigus skolina bankams, o šie dėl
padidėjusios pasiūlos sumažina palūkanų normą; lėšų likvidumo didėjimas
reiškia “laisvų” pinigų kiekio padidėjimą). Procentinės palūkanų normos
mažėjimas skatina verslininkus investuoti, o investicijos didina BNP.

Dž.Keinso idėjos davė pagrindą atsirasti savotiškai takoskyrai tarp
ekonominių teorijų, skirtingai traktavusių infliacijos vaidmenį išvystytos
rinkos ekonomikos šalyse. Jo infliacijos modelyje infliacijos procesą
sudaro dvi stadijos. Jos skiriasi infliaciją sąlygojančiais veiksniais,
raidos mechanizmu, poveikiu ekonomikai. Pirmajai stadijai būdinga saikinga
infliacija, sukelianti efektyvią paklausą. Dėl paklausos padidėjimo gamyba
didėja sparčiau nei kainų lygis (Dž.Keinso visuminės pasiūlos kreivė yra
horizontali ir tik prieš pasiekiant pilno užimtumo lygį ima kilti į viršų).
Pagal Dž.Keinsą, saikinga infliacija (šliaužiančioji) naudinga ekonomikai,
nes jos laikotarpiu siekiama didinti investicijas ir mažinti realųjį darbo
užmokestį. Antrajai stadijai būdinga “tikroji” infliacija – besivystanti
spirale darbo užmokestis – kainos pasiūlos sąlygojama infliacija. Šioje
stadijoje infliacija jau tampa pavojinga ekonomikos raidai.

Nors, kaip jau buvo minėta, procentinę palūkanų normą Dž.Keinso
modelyje reguliuoja pinigų kiekis, tačiau procentinė norma pirmojoje ir
antrojoje infliacijos stadijoje kinta nevienodai. Pirmojoje stadijoje
procentinė palūkanų norma krinta, kartu skatindama investicijas, o
antrojoje – sparčiai auga, nes šioje stadijoje kainų lygis sparčiai kyla.

Procentinės palūkanų normos dinamika gali būti svarbus infliacinio
proceso plėtros rodiklis. Pirmojoje infliacijos stadijoje kainų augimas
paprastai lėtesnis už procentinę palūkanų normą, o antrojoje stadijoje –
atvirkščiai.

Savo modelyje Dž.Keinsas pažymėjo, kad tarp infliacijos ir nedarbo
yra tam tikras ryšys. Jis teigė, kad ekonomikoje galima išsivaduoti arba
nuo nedarbo, arba nuo infliacijos, tačiau ne nuo abiejų kartu. Norėdamas
pagrįsti šį ryšį, visuminės pasiūlos kreivę jis brėžė ne vertikalią kaip
klasikai, o apsuktos “L” raidės formos. Tokiu būdu ryšys tarp infliacijos
ir nedarbo buvo aiškinamas taip: esant horizontalioje (keinsistinėje)
visuminės pasiūlos kreivės dalyje, visuminės paklausos padidėjimas sąlygoja
realios gamybos apimties padidėjimą (tuo pačiu ir nedarbo sumažėjimą), bet
kainų lygio nepakeičia. Tačiau naujas pusiausvyros taškas nepasiekia pilno
užimtumo lygio. Tolesnis visuminės paklausos padidėjimas perkelia ekonomiką
į vertikaliąją visuminės pasiūlos kreivės dalį. Ekonomikai esant
vertikaliojoje dalyje, reali gamybos apimtis nepadidėja, tačiau kainų lygis
kyla, t.y. atsiranda infliacija. Teoriškai turi egzistuoti toks
pusiausvyros taškas, kuris garantuotų pilną užimtumą ir stabilų kainų lygį.

Po Antrojo pasaulinio karo Dž.Keinso sukurta infliacijos teorija
smarkiai pakito. Ji pradėjo plėtotis dviem kryptimis, o jos šalininkai
pasidalijo į dvi stovyklas: neokeinsistai pranašumą teikė paklausos
sąlygotai infliacijai, o postkeinsistai – pasiūlos sąlygotai infliacijai.
Šie du infliacijos tipai nėra izoliuoti, vienas nuo kito nepriklausantys
procesai. Buvo pripažinta, kad absoliučios infliacijos sąlygomis abiejų
infliacijos tipų faktoriai veikia susiję, o tai komplikuoja kainų lygio
kilimo stabdymo problemą.

Vėlesni infliacijos traktuotės pokyčiai vyko jau reformuojant
keinsizmą.

1.3.2.Filipso teorija

Remdamasis Dž.Keinso pasiūlyta visuminės pasiūlos kreivės forma,
Filipsas* tiesiogiai išvedė ryšį tarp nedarbo ir infliacijos. Nagrinėdamas
realius duomenis, jis pastebėjo, kad kuo daugiau padidėja visuminė
paklausa, tuo didesnė infliacija ir tuo lėčiau didėja reali gamybos
apimtis, o tuo pačiu ir mažėja nedarbas. Taigi, Filipsas padarė išvadą, kad
nedarbas ir infliacija yra susieti atvirkštine priklausomybe (6 pav.).
Tiesa, pirminis jo tyrimo rezultatas
buvo atvirkštinis ryšys tarp nedarbo lygio ir darbo užmokesčio augimo
tempo, tačiau, darbo našumui nekintant, kainų lygio kilimo tempai sutampa
su darbo užmokesčio kilimo tempais. Tai ir leido nedarbo lygį ir infliaciją
atidėti vienoje koordinačių plokštumoje.

Filipso kreivės formą pagrinde paaiškina dvi priežastys:

1) darbo jėgos rinkos nesubalansuotumas. Vystantis ekonomikai,

keičiantis technologijoms, vykstant geografiniams gamybos pokyčiams,

sunku pasiekti visų specialybių darbuotojų pilną užimtumą vienu ir

tuo pačiu metu. Tuo metu, kai vienose šakose darbininkų gali trūkti,

kitose gali būti nedarbas. Tose sferose, kur darbininkų trūksta,

darbo užmokestis pakyla, taigi padidėja gamybos kaštai, pasislenka

visuminės pasiūlos kreivė, ir padidėja kainų lygis. Vadinasi, kainos

kyla ekonomikai dar nepasiekus pilno užimtumo;

2) ekonomikai artėjant prie pilno užimtumo ribos, vis labiau

pasinaudojama monopoline stambaus verslo ir profsąjungų galia.

Pastarosios diktuoja aukštesnio darbo užmokesčio sąlygas, su

kuriomis stambios firmos linkusios sutikti. Jos padidėjusius gamybos

kaštus gana lengvai aukštesnių kainų sąskaita perkelia ant vartotojų

pečių. Vadinasi, visuminei paklausai likus tai pačiai, kainos

pakyla.

Kadangi mažinti infliaciją galima tik nedarbo didėjimo sąskaita, tai
iškyla stabilizavimo politikos pasirinkimo dilema. Tradicinės fiskalinė ir
monetarinė politikos tik keičia visuminę paklausą. Jos nieko nedaro, kad
ištaisytų darbo rinkos nesubalansuotumą ir pasireiškiančią rinkos galią.
Todėl fiskalinėmis ir monetarinėmis priemonėmis vykdomas manipuliavimas
visumine paklausa sukelia ekonomikos slinkimo tik išilgai Filipso kreivės
efektą. Taigi, ekspansinė fiskalinė ir monetarinė (“lengvų” pinigų)
politika, kuri derina visuminės paklausos pokyčius ir žemesnio nedarbo
lygio siekimą, sąlygoja aukštesnį infliacijos lygį. Ir atvirkščiai:
restrikcinė fiskalinė ir monetarinė (“sunkių” pinigų) politika gali būti
naudojama infliacijos lygio mažinimui, tačiau didesnio nedarbo ir prarastos
produkcijos sąskaita.

Politika, manipuliuojanti visumine paklausa, gali būti naudojama
taško Filipso kreivėje pasirinkimui, tačiau ji nesumažina bendro
infliacijos ir nedarbo kiekio. O tokiomis sąlygomis pasiekti pilną užimtumą
be infliacijos yra neįmanoma.

Po 1970 – ųjų Filipso kreivės forma dar atspindėjo realią padėtį,
tačiau tik forma, o ne padėtis, nes tuo laikotarpiu didėjo tiek infliacija,
tiek nedarbas (t.y. pasireiškė stagfliacija), o tai perkėlė Filipso kreivę
aukščiau. Po kurio laiko net ryšio forma ėmė keistis, ir Filipso įrodyta
griežta priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos išnyko.

Keinsistai kaip viso to priežastį nurodė pasiūlos šokus (pasiūlos
šokas – tai tokie pokyčiai ekonomikoje, kurių pasekmėje pasislenkanti
pasiūlos kreivė sąlygoja kainų ir nedarbo augimą). Tai buvo naujas
požiūris, nes Filipso kreivė buvo grindžiama visuminės paklausos kreivės
poslinkiais tarpinėje visuminės pasiūlos kreivės dalyje.

Naująjį požiūrį atspindi 7 paveikslas:

Kaip matyti iš šio grafiko, visuminės pasiūlos kreivės poslinkis į
kairę (iš padėties AS0 į AS1) sąlygoja vienkryptį nedarbo ir kainų lygio
kitimą, t.y. didėjimą. Keinsistai aiškino, kad pasiūlos šokai pastumia
visuminės pasiūlos kreivę į kairę, todėl Filipso kreivė pasislenka į dešinę
ir aukštyn, t.y. tolyn nuo koordinačių plokštumos pradžios taško. Taigi,
pagal juos, išvestas ryšys tarp infliacijos ir nedarbo vis dar išsilaiko,
tiesiog ypatingomis sąlygomis pati Filipso kreivė yra perstumiama.

Tokių “ypatingų sąlygų”, t.y. pasiūlos šokų priežastimis buvo
nurodoma:
naftos produktų kainų kilimas. Susikūrusi naftos magnatų grupė OPEC
sutartinai pakėlė savo naftos kainas, kas sąlygojo visų prekių ir paslaugų
kaštų padidėjimą, dėl kurio sumažėjo visuminė pasiūla, ir todėl pakilo
kainos;
žemės ūkio produkcijos kainų kilimas. 1972-73 m. Azijoje ir Rusijoje
atsirado žemės ūkio produkcijos deficitas. Tuomet JAV žemės ūkio
produkcijos eksportas padidėjo, tačiau jos kiekis pačiose Valstijose
sumažėjo, todėl pakilo jos kainos. Taigi, pakilo žemės ūkio produkcijos
perdirbėjų kaštai, kas sąlygojo galutinių prekių pasiūlos sumažėjimą, o dėl
to pakilo kainos;
valiutos kurso kitimas. Pvz., dolerio nuvertėjimas sąlygojo importuotų
prekių kainų pakilimą, o dėl jo padidėjo gamybos iš importuotų prekių ir
žaliavų kaštai. Vadinasi, sumažėjo visuminė pasiūla, ir pakilo kainos;
darbo užmokesčio ir kainų kontrolės panaikinimas. Šiuo sprendimu nedelsdami
pasinaudojo tiekėjai ir pardavėjai, kad atgautų tą kainų skirtumą, kurio
jie dėl ribojimo turėjo atsisakyti;
našumo sumažėjimas. Dėl našumo sumažėjimo padidėja produkcijos vieneto
kaštai, t.y. sumažėja visuminė pasiūla, dėl ko padidėja kainos;
su darbo užmokesčiu susiję infliaciniai lūkesčiai. Pripratę prie pastoviai
pasireiškiančios infliacijos, sudarinėdami darbo sutartis su darbdaviais,
darbininkai ją įvertina. Dažnai kolektyvinėse darbo sutartyse yra numatomi
pragyvenimo kaštai, todėl nominalus darbo užmokestis automatiškai didėja
kartu su kainų lygiu. Dėl šios priežasties didėja gamybos kaštai, o tai
stumia visuminės pasiūlos kreivę į kairę, kas, savo ruožtu, pakelia
pusiausvyros kainų lygį.

1.3.3.Monetarizmas

Aštuntąjį – devintąjį mūsų amžiaus dešimtmetį įvyko neoklasikinės
teorijos renesansas, pirmiausia monetarizmo pavidalu (žymiausias teoretikas
– M.Frydmanas*). Monetarizmas – doktrina, skelbianti, kad šalies turtas
priklauso nuo šalyje sukaupto pinigų kiekio.

Monetaristinis principas grindžiamas kiekybine pinigų teorija, kuri
teigia, kad nominaliųjų pinigų kiekis lemia nominaliųjų pajamų lygį.
Monetaristai akcentuoja pinigų reikšmę, todėl savo analizę grindžia mainų
lygtimi. Savo ruožtu jų mainų lygtis yra modifikuota kiekybinės pinigų
teorijos lygtis:

MxA1=PxS , kur M – pinigų kiekis;

A1 – sandėrių apyvartos gretis;

P – kaina;

S – sandėrių skaičius.

Sandėrių apyvartos greitis parodo, kiek kartų piniginis vienetas
tampa kieno nors įplaukomis, net jei netampa to subjekto pajamomis. Tai
reiškia, kad sandėriai apima ne tik tuos produktus, kurie įeina į BNP, bet
ir tarpinius produktus, ir perparduodamų prekių pirkimą.

Monetaristų požiūriu, privataus sektoriaus išlaidų funkcija yra
pakankamai pastovi, todėl ekonomikos stabilumas yra prigimtinis. Todėl
visus ekonomikos “sutrikimus” jie sieja su nesaikingu valstybės kišimusi į
ekonomiką. Pagal juos, valstybės vaidmuo ekonomikoje turi apsiriboti
nuolatiniu ir tolygiu pinigų kiekio apyvartoje didinimu. Monetaristų
nuomone, gamybos sulėtėjimą arba smukimą beveik visada galima aiškinti
pinigų pasiūlos sumažėjimu.
Jeigu keinsistai, analizuodami pinigų pasiūlos pokyčių įtaką nominaliam
BNP, pabrėžia palūkanų ir investicijų reikšmę, tai monetaristai mano, kad
pinigų pasiūlos pokyčiai betarpiškai veikia visuminę paklausą ir nominalų
BNP. Jų modelyje pinigų pasiūla yra pagrindinis ekonomikos kintamasis,
nulemiantis jos plėtros lygį.

Infliacija, monetaristų nuomone, yra grynai piniginis reiškinys, o ją
sukelia pernelyg didelis pinigų kiekis apyvartoje. Didelį vaidmenį
ekonomikos raidoje monetaristai skiria vadinamiesiems “infliaciniams
lūkesčiams”, jais motyvuoja aštuntąjį dešimtmetį pasireiškusius nukrypimus
nuo Filipso kreivės. Buvo sukurta visa “infliaciniais lūkesčiais” pagrįsta
“natūralaus lygio hipotezė”.

1.3.4.Natūralaus lygio hipotezė

Natūralaus lygio hipotezė – tai hipotezė apie ryšį tarp nedarbo ir
infliacijos, teigianti, kad kainos ir darbo užmokestis yra linkę didėti kai
nedarbas yra žemiau natūralaus lygio. Taip pat ji teigia, kad ilgame
laikotarpyje ekonomika yra stabili tik esant natūraliam nedarbo lygiui,
t.y. bet koks infliacijos lygis yra suderinamas su ekonomikos natūraliu
nedarbo lygiu.

Egzistuoja du natūralaus lygio interpretacijos variantai: adaptyvių
lūkesčių ir racionalių lūkesčių.

Adaptyvių lūkesčių teorija taip pavadinta dėl daromos prielaidos, kad
žmonės formuoja savo lūkesčius apie būsimą infliaciją remdamiesi praeitu ir
dabartiniu infliacijos lygiais ir keičia savo lūkesčius tik palaipsniui.
Šią teoriją iškėlė ir išpopuliarino M.Frydmanas.

Adaptyvių lūkesčių teorija teigia, kad trumpame laikotarpyje gali
egzistuoti ryšys tarp infliacijos ir nedarbo, tačiau ilgame laikotarpyje
tokio ryšio nėra. Bet koks bandymas sumažinti nedarbo lygį žemiau
natūralaus sužadina jėgas, destabilizuojančias Filipso kreivę ir
pastumiančias ją į dešinę (tolyn nuo koordinačių plokštumos pradžios
taško). Tokiu būdu ši teorija skiria trumpo ir ilgo laikotarpio Filipso
kreivę.

Tarkim, Filipso kreivė yra PC1 (8 pav.). Taip pat tarkim, kad
ekonomika patiria 3%

infliaciją, ir joje egzistuoja natūralus nedarbo lygis (vaizdumo dėlei jis
prilygintas 6%). Pagal adaptyvių lūkesčių teoriją, tokios kaip PC1 trumpo
laikotarpio kreivės egzistuoja tik dėl to, kad esamas infliacijos lygis ne
visada sutampa su lauktu.

Taigi, pradinis taškas yra A1, kur nominalus darbo užmokestis yra
nustatomas tikintis tos pačios 3% infliacijos. Dabar tarkim, kad vyriausybė
mano pilno užimtumo lygiu esant 4% nedarbo lygį, o ne 6% (tai gali
atsitikti dėl kažkada praeityje laikinai sumažėjusio nedarbo lygio iki 4%,
kurį vyriausybė mano galinti išlaikyti). Siekdama sumažinti nedarbą,
vyriausybė vykdo ekspansinę fiskalinę ir monetarinę politiką (įvairiomis
priemonėmis didina pinigų pasiūlą ir visumines išlaidas). To pasekoje
padidėjusi visuminė paklausa iššaukia infliacijos lygio padidėjimą iki 6%.
Esant duotam, t.y. fiksuotam pinigų kiekiui apyvartoje ir nominaliam darbo
užmokesčiui, nustatytam tikintis 3% infliacijos, aukštesnės prekių ir
paslaugų kainos padidina verslininkų pelną. Todėl firmos didina gamybos
apimtis ir samdo daugiau darbininkų. Taigi, trumpu laikotarpiu ekonomika
juda iš taško A1 į B1. Taip nedarbas sumažėja iki 4%, tačiau padidėja
infliacija. Šis poslinkis yra pilnai suderinamas su ankstesne Filipso
kreivės interpretacija, tačiau natūralaus lygio teoretikai jį interpretuoja
tik kaip laikiną reiškinį.

Pagal adaptyvių lūkesčių teoriją, taškas B1 nėra stabilios
pusiausvyros taškas, nes darbininkai ima suprasti, kad jų realios pajamos
sumažėjo dėl padidėjusios infliacijos, ir reikalauti nominalaus darbo
užmokesčio pakėlimo. Tačiau padidėjęs nominalus darbo užmokestis sumažina
gaunamą pelną, todėl tenka atleisti dalį darbininkų. Tokiu būdu nedarbo
lygis grįžta į pradinę (6%) padėtį, tačiau infliacijos lygis jau
aukštesnis, t.y. ekonomika atsiduria taške A2. Infliacija išsilaiko
aukštesniame (6%) lygyje, nes vyriausybės vykdomos ekspansinės fiskalinės
ir monetarinės politikos rezultate padidėjusi visuminė paklausa taip ir
nesumažėja.

Žvelgiant iš naujo infliacijos lygio pozicijų, trumpo laikotarpio
Filipso kreivė pasislinko į viršų (iš padėties PC1 į PC2). Šis procesas
gali ir vėl pasikartoti, jei vyriausybė vėl bandytų sumažinti nedarbą.

Pagal adaptyvių lūkesčių teoriją, vyriausybės bandymai įvairiomis
priemonėmis pakeisti ekonomikos būklę judant Filipso kreive sąlygoja šios
kreivės poslinkį į vis blogesnę padėtį. Kitaip tariant, stabili Filipso
kreivė, parodanti ryšį tarp nedarbo ir infliacijos lygio, neegzistuoja.
Ilgu laikotarpiu šį ryšį vaizduoja per taškus A1, A2, A3 einanti vertikali
tiesė PCLR.

Adaptyvių lūkesčių teorija paaiškina ir defliaciją. Tarkim, ekonomika
yra taške A3, kurį atitinka 9% infliacija ir 6% nedarbo lygis. Žymus
visuminės paklausos sumažėjimas (tarkim, recesiniu laikotarpiu) sumažina
infliaciją iki, tarkim, 6%. Dėl to sumažėja verslininkų pelnas, nes prekių
kainos kyla lėčiau nei nominalus samdomų darbininkų darbo užmokestis (kuris
buvo sutartas darbo sutartyse, tikintis 9% infliacijos, o juk reali
infliacija 6%). Dėl pelno sumažėjimo dalis darbininkų yra atleidžiami iš
darbo, ir nedarbo lygis padidėja. Ekonomika laikinai pasislenka Filipso
kreive PC3 iš taško A3 į C2. Sudarydami naujas darbo sutartis, darbininkai
turi įvertinti jau naują 6% infliacijos lygį. Nominalaus darbo užmokesčio
augimo tempo sumažėjimas atstato firmų pelną ir galimybę samdyti daugiau
darbininkų, todėl nedarbo lygis sumažėja iki natūralaus (6%) taške A2.
Taigi, trumpo laikotarpio Filipso kreivė pasislenka iš PC3 į PC2. Jei
visuminė paklausa ir toliau kris, tai procesas kartosis, ir ekonomika judės
į tašką A1.

Taip yra patvirtinamas adaptyvių lūkesčių teorijos teiginys, kad bet
koks infliacijos lygis ilgame laikotarpyje yra suderinamas su natūraliu
nedarbo lygiu.

Antrasis natūralaus lygio interpretacijos variantas yra racionalių
lūkesčių teorija. Ši teorija daro prielaidą, kad žmonės elgiasi
racionaliai, t.y. renka visą prieinamą informaciją, ją apdoroja ir
panaudoja formuodami lūkesčius jiems rūpimais klausimais. Pvz.,
investitoriai, kurie tikisi vertybinių popierių kainų kritimo, siekia
parduoti turimus vertybinius popierius. O padidėjusi jų pasiūla sąlygoja jų
kainų kritimą.

Taigi, “racionalūs” žmonės panaudoja visą galimą gauti informaciją
apie ekonomikos funkcionavimą bei vyriausybės politiką ekonomikos pokyčio
pasekmių numatymui ir jų gerovę maksimizuojančių sprendimų priėmimui.

Be to, racionalių lūkesčių teorija teigia, kad tiek prekių ir
paslaugų, tiek gamybos išteklių rinkoje yra aukštas konkurencijos lygis,
todėl darbo užmokestis ir kainos yra lakstūs tiek aukštyn, tiek žemyn. Taip
pat daroma prielaida, kad, kainoms ir kiekiams prisitaikius prie naujų
pasikeitimų (rinkos šokų ar visuomenės preferencijų pokyčių), nauja
informacija yra greitai įsisavinama ir įtraukiama į visuminės pasiūlos bei
paklausos apskaičiavimą.

Taigi, žmonės supranta, kaip vyriausybės politika paveiks ekonomiką
ir į tai atsižvelgia priimdami sprendimus. Vyriausybei vykdant ekspansinę
politiką, darbininkai įvertina infliaciją ir realaus darbo užmokesčio
sumažėjimą. Todėl jie laukiamą infliacijos lygį įtraukia į reikalaujamą
nominalų darbo užmokestį. Jei padarytume prielaidą, kad darbininkai
tiksliai ir pilnai įvertina kainų infliaciją ir reikalauja tokio darbo
užmokesčio, kuris atitinka situaciją ir nepakeičia realaus darbo
užmokesčio, tai nepasireikštų nei pelno, nei gamybos apimties, nei užimtumo
padidėjimas. Tokiu atveju, vietoj laikino užimtumo padidėjimo (8 pav.
poslinkis iš A1 į B1) ekonomika judėtų vertikalia tiese PCLR.

Vadinasi, pagal racionalių lūkesčių teoriją, makroekonominė politika
yra neefektyvi, nes darbininkai ją supranta ir neleidžia pakeisti padėties.
Todėl šioje teorijoje daroma išvada, kad net trumpu laikotarpiu ryšio tarp
nedarbo ir infliacijos nėra.

Taigi, abu natūralaus lygio interpretavimo variantai teigia, kad
paklausos reguliavimo priemonės negali ilgu laikotarpiu įtakoti realios
gamybos apimties ir nedarbo. Jos gali įtakoti tik kainas. Šią situaciją
paaiškina nauja ilgo laikotarpio visuminės pasiūlos kreivė (ASLR 3 pav.).

1.3.5.”Pasiūlos ekonomikos” teorija

Lygiagrečiai su monetarizmu atsirado nauja ekonominės minties
kryptis, pavadinta “pasiūlos ekonomika”. Svarbiausia šios teorijos idėja
yra valstybinis ekonomikos reguliavimas per visuminę pasiūlą (ir pirmiausia
per mokesčių sistemą).

“Pasiūlos ekonomikos” teoretikai tvirtina, kad Dž.Keinso ekonominė
teorija nepažabojo stagfliacijos didžiosios depresijos metais, nes rėmėsi
visumine paklausa, o gamybos kaštus ir visuminę pasiūlą laikė pasyviais
elementais, tuo tarpu kai juos reikėjo laikyti aktyviais elementais,
įtakojančiais tiek infliacijos, tiek nedarbo lygį.

1.4.Infliacijos poveikis

Infliacijos periodais ne visos kainos kyla vienodu tempu, t.y.
pasireiškia santykinių kainų pokyčiai. Dėl santykinių kainų pokyčių
infliacija sukelia dvi pasekmes:

1) pajamų ir turto perskirstymą tarp skirtingų visuomenės klasių;

2) atskirų prekių santykinių kainų ir gamybos apimties, o kartais ir

visos ekonomikos gamybos apimties ir užimtumo iškraipymus.

Be to, reikia atminti, kad egzistuoja kelios infliacijos rūšys, todėl
jų poveikio mastas stipriai skiriasi.

Pagrindinis infliacijos sukelto pajamų ir turto perskirstymo
efektas atsiranda dėl žmonių turimo turto ir įsipareigojimų rūšių skirtumų.
Pvz., kai žmonės ima ilgalaikes fiksuotos palūkanų normos paskolas, staigus
kainų kilimas jiems yra labai naudingas, nes infliacija sumažina už paskolą
mokėtinų palūkanų realią vertę. Tačiau tokios paskolos gali sužlugdyti jų
ėmėjus defliacijos periodais.

Žmonės, skolinantys pinigus, turintys ilgalaikių obligacijų ar turto
užstatų pavidalu, netikėtos infliacijos periodais stipriai nukenčia, nes
jiems išmokamų pinigų reali vertė yra mažesnė nei anksčiau. Tačiau jei
infliacija jau kurį laiką tęsiasi, tai žmonės įvertina ją ir įtraukia į
palūkanų normą. Tai atspindi Fišerio lygtis:

i = r + ( , kur

i – nominali palūkanų norma;

r – reali palūkanų norma;

( – infliacijos norma.

Įvertinus infliaciją, pajamų ir turto perskirstymo nebelieka.
Praktikoje kai kurios pajamos yra indeksuojamos vartojimo kainų indeksu,
todėl netikėtos infliacijos poveikis susilpnėja.

Apibendrinant šią pirmąją infliacijos pasekmę, galima pasakyti, kad
ji pasireiškia per infliacijos poveikį realiai žmonių turto vertei.

Infliacijos įtaka gamybos apimčiai ir užimtumui taip pat yra labai
svarbi. Iš tiesų šią įtaką galima skirti į dvi: įtaką bendrai gamybos
apimčiai ir įtaką turto paskirstymui bei našumui.

Nenumatytos infliacijos įtaka bendrai gamybos apimčiai buvo akivaizdi
iki 1970 – ųjų. Tuomet visuminės paklausos didėjimas sukeldavo infliaciją,
tačiau tuo pat metu didėdavo gamybos apimtis, o tuo pačiu ir užimtumas. Po
1970 – ųjų ėmė reikštis pasiūlos šokai, kurie sukeldavo infliaciją ir
gamybos apimties sumažėjimą, o kartu ir nedarbo padidėjimą. Todėl
šiuolaikinė makroekonomikos teorija teigia, kad ilgame laikotarpyje
nebūtinai egzistuoja ryšys tarp infliacijos ir gamybos apimties (t.y. ir
užimtumo), tačiau trumpame laikotarpyje jis egzistuoja ir gali būti tiek
tiesioginis, tiek atvirkštinis.

Netikėtos infliacijos įtaka turto paskirstymui pasireiškia dėl to,
kad infliacija iškraipo santykines kainas. Be to, kuo didesnė infliacija,
tuo labiau iškraipomos santykinės kainos.

Įdomus yra infliacijos poveikis pinigams. Kadangi už pinigus natūrine
išraiška (monetas, banknotus) nėra mokamos palūkanos, tai jų nominali
palūkanų norma lygi nuliui. Tačiau, pagal Fišerio lygtį, reali palūkanų
norma yra lygi nominalios palūkanų normos ir infliacijos skirtumui. Iš čia
seka, kad pinigų natūrine išraiška reali palūkanų norma yra lygi
infliacijos normai su minuso ženklu. Vadinasi, infliacija stipriai įtakoja
pinigų realią palūkanų normą, todėl nevertėtų stebėtis, kad staigiai kylant
kainoms žmonės nori išleisti pinigus ir įsigyti kitokio turto, nes
laikydami pinigus, žmonės “uždirbtų” neigiamas palūkanas.

Nagrinėjant infliacijos poveikį, svarbus ne tik jos įvertinimas ar
neįvertinimas, bet ir subalansuotumas. Šiuo atveju, subalansuota infliacija
yra tokia, kuri nepakeičia santykinių kainų. Taigi, galima skirti keturių
rūšių infliaciją:

* subalansuotą ir įvertintą;

* nesubalansuotą;

* neįvertintą;

* nesubalansuotą ir neįvertintą.

Subalansuotos ir įvertintos infliacijos atveju nėra įtakojama nei
reali gamybos apimtis, nei našumas, nevyksta turto ir pajamų perskirstymas.
Kadangi viskas kinta vienodu tempu, kurį žino ir spėja įvertinti visi
žmonės, tai ekonomika vystosi tarsi niekas nesikeistų.

Nesubalansuotos infliacijos atveju kai kurios kainos nesusiderina ir
neatspindi infliacijos dinamikos. Tuomet žmonės ima pirkti realų turtą, kad
tik išleistų pinigus. Be to, nesubalansuota infliacija taip iškraipo
kainas, kad tampa nebeįmanoma palyginti prekių vertės tiek teritorijos,
tiek laiko atžvilgiu, todėl kainos praranda vartotojų informuotumo
funkciją.

Neįvertintos infliacijos poveikis daugiausiai pasireiškia per pajamų
ir turto perskirstymą. Netikėtas kainų pokytis kai ką nuskurdina, kai ką
praturtina, tačiau mažai įtakoja darbo našumą. Neįvertinta infliacija gali
stipriai perskirstyti pajamas ir turtą, tačiau ekonomikos efektyvumas
faktiškai liks nepakitęs. Nepaisant to, dėl perskirstymo gali kilti
socialinių problemų. Be to, turto ir pajamų perskirstymo mastas priklauso
nuo infliacijos dydžio. Nėra jokių abejonių, kad šuoliuojanti ar
hiperinfliacija pakerta ekonomikos gyvybingumą ir moralę, tuo tarpu
šliaužianti infliacija minimaliai įtakoja pajamų ir turto perskirstymą.

Tikrovėje infliacija dažniausiai yra ir nesubalansuota, ir
neįvertinta. Tokiu atveju ją lydi tiek pajamų ir turto perskirstymas, tiek
našumo nuostoliai.

Apibendrinant šį skyrelį, galima teigti, jog be infliacijos masto jos
pasekmes įtakoja ir subalansuotumas bei įvertinimas. Tai galima
apibendrinti šia lentele:
1 lentelė. Dvi infliacijos kaštų dimensijos
| |Subalansuota |Nesubalansuota |
| |infliacija |infliacija |
|Įvertinta |Jokių |Našumo |
|infliacija |kaštų |nuostoliai |
|Neįvertinta |Pajamų ir turto |Perskirstymas ir|
|infliacija |perskirstymas | |
| | |našumo |
| | |nuostoliai |

2.INFLIACIJA PRAKTIKOJE

2.1.Infliacijos skaičiavimas

Infliacijai apskaičiuoti pagrinde gali būti naudojami du rodikliai:
BNP defliatorius ir vartotojų kainų indeksas (VKI).

BNP defliatorius yra rodiklis, parodantis infliacijos lygį
analizuojamuoju laikotarpiu, t.y. nuo bazinių iki skaičiuojamųjų metų. Šis
rodiklis apskaičiuojamas kaip duotų metų nominalaus BNP realaus BNP
santykis, išreikštas indekso forma:

BNP defl. = (nom. BNP / realus BNP) *100
Išplėstu pavidalu jis atrodo taip (Paašė kainų indeksas):

BNP defl. = , kur

q t,i – ataskaitiniais (t) metais i
– osios prekės

pagamintas kiekis;

p t,i – ataskaitinių metų i – osios
prekės kaina;

p 0,i – bazinių (0) metų i – osios
prekės kaina.

Nominalus bendrasis nacionalinis produktas (BNP) yra tam tikrų metų
gamybos apimties vertė, išreikšta tų metų (einamosiomis) kainomis, o realus
BNP yra tų pačių metų gamybos apimties vertė, išreikšta pasirinktų metų
bazinėmis kainomis. Vadinasi, BNP defliatorius parodo einamųjų metų
produkcijos vieneto kainos pasikeitimą palyginti su baziniais metais.

Praktikoje dažniau yra naudojamas vartotojų kainų indeksas. Vartotojų
kainų indekso (VKI) skaičiavimo tikslas – įvertinti prekių ir paslaugų,
kurias įsigyja, apmoka ir suvartoja gyventojai, kainų lygio pokyčius laiko
aspektu. Šis indeksas skaičiuojamas pagal Laspeireso formulę:

VKI = , kur

q 0,i – fiksuoto prekių ir
paslaugų rinkinio

i – osios prekės ar
paslaugos

kiekis (tai fiksuoti

dydžiai);

p t,i – ataskaitinio (t)
laikotarpio i – osios

prekės ar paslaugos (iš
to paties

fiksuoto rinkinio)
kaina;

p 0,i – bazinio (0)
laikotarpio i – osios

prekės ar paslaugos

kaina.
Tačiau praktikoje yra naudojamas kitas Laspeireso formulės variantas:

VKI = TKP t,i x IKP t-1,i x S 0,i , kur

TKP t,i – i – osios prekės trumpalaikio kainų pokyčio rodiklis,

t.y. ataskaitinio laikotarpio t kaina, palyginta su

priešataskaitinio laikotarpio (t-1) kaina:

P t,I

Pt-1,I

IKP t-1,i – priešataskaitinio laikotarpio (t-1) i – osios prekės

ilgalaikio kainų pokyčio rodiklis:

P t-1,i P 1,i P 2,i P t-1,i

P 0,i P 0,i P 1,i P t-2,i

t.y. priešataskaitinio laikotarpio (t-1) kaina, palyginta su

bazinio laikotarpio kaina;

S 0,i – piniginių išlaidų dalis i – osios prekės pirkimui

bendrose vartojimo išlaidose prekėms ir paslaugoms baziniu (0)

laikotarpiu, kitaip tariant, šio indekso svoriai.

Laspeireso indeksas yra pastovių bazinių svorių indeksas. Pagrindinė
informacinė bazė VKI skaičiavimui yra prekių ir paslaugų reprezentančių
kainų ir tarifų registravimas atrinktose visų nuosavybės formų prekybos bei
paslaugų sferos įmonėse ir namų ūkių biudžetų tyrimo duomenys apie
gyventojų išlaidas prekėms ir paslaugoms įsigyti.

VKI skaičiuoti yra atrinktos 456 vartojimo prekės ir paslaugos,
sudarančios pastovų vartojimo krepšelį, t.y. įvertinami tų pačių prekių ir
paslaugų kainų lygio pokyčiai. Kiekvieną mėnesį renkama informacija apie
prekių ir paslaugų kainas 10 apskričių ir 9 rajonų centruose. Maisto
produktų kainos tiriamos dar 9 kaimo vietovėse. Kainos registruojamos apie
2700 visų nuosavybės formų prekybos ir paslaugų sferos įmonėse. Indekso
svoriai apskaičiuojami remiantis namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis.
Vartojimo prekių ir paslaugų grupių lyginamieji svoriai yra pavaizduoti 9
pav.:

(

1 Maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai

47,50

2 Alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai

5,66

3 Drabužiai ir avalynė

9,51

4 Būstas, vanduo, elektra, dujos, kitas
kuras 15,58

5 Būsto apstatymas, namų apyvokos įranga ir
kasdieninė

būsto priežiūra

2,77

6 Sveikatos apsauga

1,96

7 Transportas

5,64

8 Ryšiai
1,12

9 Poilsis ir kultūra

2,69

10 Švietimas

0,60

11 Viešbučiai, kavinės ir restoranai

4,09

12 Įvairios prekės ir paslaugos

2,88

Bendrasis indeksas skaičiuojamas kaip atskirų prekių ir paslaugų
kainų santykių svertinis vidurkis. Kiekvienai tiriamosios nomenklatūros
prekei ir paslaugai yra priskirtas procentinis dydis (svoris), rodantis,
kurią dalį iš visų išlaidų vartotojai išleidžia šiai prekei ar paslaugai.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad VKI skaičiavimui gali būti
pasirenkamos įvairios bazės. Jei baze pasirinktas priešataskaitinis
laikotarpis, tai ataskaitinio laikotarpio infliacijai sužinoti reikia iš
VKI atimti 100 (kadangi bazinio laikotarpio VKI yra lygus 100). Tačiau jei
baze pasirinktas senesnis laikotarpis, o norima sužinoti ataskaitinio
laikotarpio infliaciją priešataskaitinio laikotarpio atžvilgiu, reikia iš
ataskaitinio laikotarpio VKI atimti priešataskaitinio laikotarpio VKI.

Taip pat reikia pastebėti, kad nors tiek BNP defliatorius, tiek VKI
yra naudojami infliacijos skaičiavimui, šių rodiklių rezultatai nesutampa.
Tai susiję su tuo, jog jie rodo skirtingų produktų rinkinių kainų pokyčius
(VKI – fiksuoto prekių ir paslaugų krepšelio; BNP defl. – visų į BNP
įtrauktų prekių ir paslaugų, o jos be to dar kasmet kinta).

2.2.Antiinfliacinės priemonės

Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visa
šalies vyriausybės ūkio politika. Antiinfliacinė politika visada buvo
svarbi makroekonominio reguliavimo kryptis.

Įvairios infliacijos teorijos rekomenduoja skirtingus kovos su
infliacija metodus. Pasirinkimą lemia tų teorijų autoritetas ir vaidmuo.
Pvz., ilgalaikis kiekybinės pinigų teorijos viešpatavimas Vakarų
ekonomikoje dažniausiai argumentuojamas tuo, kad jos siūloma infliacijos
traktuotė bei antiinfliacinės priemonės bendrais bruožais atitiko XIXa. ir
pirmųjų XXa. dešimtmečių realią situaciją. Spartūs infliacijos tempai tuo
laikotarpiu atspindėjo kainų augimą padidinus popierinių pinigų kiekį
apyvartoje. Todėl ir kiekybinės pinigų teorijos rekomenduojamos kovos su
infliacija priemonės – pirmiausia popierinių pinigų kiekio apyvartoje
mažinimas – tuo laikotarpiu buvo visai pakankamos ir sėkmingai taikomos.

Viešpataujant keinsizmui, į pirmą vietą iškilo du antiinfliacinės
politikos variantai:
defliacinė (paklausos ribojimo) politika;
“pajamų politika”.

Defliacinė politika nukreipta prieš visuminės paklausos didėjimą. Ji
apima įvairias priemones, skirtas mokiai paklausai mažinti: valstybės
išlaidų mažinimą, mokesčių didinimą, restrikcinę monetarinę politiką.

Restrikcinė monetarinė politika vykdoma mažinant pinigų pasiūlą ir
taip sumažinant visumines išlaidas. Šią politiką vykdo centrinis bankas.
Jis:

1) parduoda vyriausybės vertybinius popierius (tuo siekiama sumažinti

komercinių bankų perteklinius rezervus bei žmonių turimas lėšas);

2) didina privalomųjų komercinių bankų rezervų normą (tai automatiškai

sumažina komercinių bankų perteklinius rezervus ir mažina pinigų

multiplikatoriaus dydį);

3) didina palūkanų normą už savo teikiamas paskolas komerciniams

bankams (tai taip pat mažina jų perteklinius rezervus ir neskatina

skolintis, vadinasi, mažina apyvartines lėšas).

Centrinis bankas gali reguliuoti pinigų pasiūlą arba palūkanų normą,
bet negali reguliuoti jų abiejų kartu. Keinsistai pirmenybę teikia palūkanų
normos reguliavimui.

Tuo tarpu monetaristai pirmenybę teikia pinigų kiekio apyvartoje
reguliavimui. Jie teigia, kad pinigų politikos pokyčiai sukelia pokyčius
komercinių bankų rezervuose, kas savo ruožtu sukelia pinigų pasiūlos
pokyčius. Pinigų pasiūla jau žinomu būdu veikia visuminę paklausą, taigi ir
nominalųjį BNP.

Keinsistų nuomone, vyriausybės vykdoma finansinė biudžeto pajamų bei
išlaidų politika yra žymiai veiksmingesnė ekonomikos stabilizavimo priemonė
nei monetaristų siūloma pinigų pasiūlos reguliavimo politika. O
monetaristai menkina finansinę politiką kaip gamybinių išteklių
perskirstymo ir ūkio stabilizavimo priemonę. Jų nuomone, vyriausybės
finansinės politikos neefektyvumą sąlygoja investicijų išstumimo efektas.

Tačiau monetarinė politika taip pat nėra ideali. Praktiškai jos
vienintelis privalumas yra nepriklausomumas nuo politinio spaudimo. Tuo
tarpu trūkumų ji turi ne vieną:

1) monetarinės politikos priemonių rezultatai pasireiškia neiškart, o

po tam tikro laiko, vadinamo laiko lago. Laiko lagu yra vadinamas

laikotarpis, per kurį atitinkama valstybės politika pradeda duoti

savo rezultatus. Toks uždelsimas atsiranda dėl informacijos

surinkimui ir apdorojimui, sprendimų aptarimui, suderinimui,

politiniam pritarimui bei pasirinkto sprendimo įgyvendinimui

reikalingo laiko. Praktiškai laiko lagai yra pagrindiniai šios

politikos priemonių efektyvumo “stabdžiai”. Jie veikia reguliuojant

tiek vartojimo išlaidas, tiek investicijas. Laiko lagai pasireiškia

vykdant ir fiskalinę politiką, todėl reikia derinti abi politikas,

atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes;

2) šios politikos priemonių poveikis investicijoms ne visada toks

stiprus kaip aprašoma teorijoje. Pvz., “sunkių” pinigų politika,

skirta padidinti palūkanų normai, gali tik nežymiai paveikti

investicijas, jei ivesticijų paklausos kreivė tuo pačiu metu dėl

verslininkų optimizmo, technologinio progreso ar laukiamo palūkanų

normos padidėjimo pasislenka į dešinę. Ir atvirkščiai: esant

recesijai, verslininkų optimizmas sumažėja, ir investicijų paklausos

kreivė pasislenka į kairę. Tokiu atveju “lengvų” pinigų politika yra

neveiksminga;

3) “sunkių” pinigų politika verčia komercinius bankus sumažinti

paskolas, ir dėl to sumažėja pinigų pasiūla. “Lengvų” pinigų

politika suteikia galimybę bankams teikti paskolas, bet

negarantuoja, kad jie teiks (pvz., bankai siekia padidinti

likvidumą, todėl nedidina paskolų). Todėl pinigų pasiūla nepadidėja.

Tokiu atveju “lengvų” pinigų politika ir vėl yra neveiksminga;

4) keinsistų nuomone, pinigų apyvartos greitis kinta priešinga nei

pinigų pasiūla kryptimi, todėl panaikina pinigų pasiūlos pokyčių

poveikį. Pagal juos, pinigų pasiūlos padidėjimas sumažina palūkanų

normą, todėl žmonės laiko daugiau grynų pinigų, t.y. mažiau jų

investuoja, todėl pinigai “pakeičia mažiau rankų” (kitaip tariant,

pinigų apyvartos greitis sumažėja).

Antroji keinsistų proteguojama antiinfliacinė politika yra “pajamų
politika”. Pajamų politika yra vadinama politika, bandanti sumažinti
infliaciją be nedarbo didinimo. Tai vyriausybės veiksmai, kuriais bandoma
pažaboti infliaciją tiesioginiais veiksmais ar žodiniais įtikinėjimais,
įstatymine kontrole ar kitais metodais.

Pajamų politika nukreipta prieš visuminės pasiūlos didėjimą. Ji
numato darbo užmokesčio ir kainų kontrolę visiškai sustabdant jų augimą
(“įšaldant” juos) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą, t.y.
nustatant ribas. Į pajamų politiką taip pat įeina manipuliavimas
mokesčiais, pelnu.

Praktika parodė, kad darbo užmokesčio ir kainų lygio “įšaldymas”
sukelia tik trumpalaikį teigiamą efektą. Iš tiesų, neleidžiant augti
kainoms ir samdomų darbininkų darbo užmokesčiui, infliacija sulėtėja. Jei
dar vyriausybė paleidžia veikti ekspansinės politikos priemones (padidina
visuminę paklausą), kainų lygio stabilizavimas sukelia ir žymų nedarbo
sumažėjimą. Tačiau pasibaigus tokio reguliavimo laikui, ekonomika
“atsigriebia” ką praradusi, t.y. infliacija keleriopai paspartėja, vėl ima
didėti nedarbas, taigi, darbo užmokesčio ir kainų “įšaldymu” spręstos
problemos iškyla visuomenei dar stambesnėmis ir aštresnėmis formomis. Darbo
užmokesčio ir kainų lygio kilimo “įšaldymas” arba ribojimas yra daugiau
politinė, o ne ekonominė priemonė.

Darbo užmokesčio ir kainų kontrolė plačiai taikyta Skandinavijoje,
Nyderlanduose, JAV, Anglijoje. Nors trumpame laikotarpyje ši politika gali
būti efektyvi, tačiau ilgame ji žlunga, nes dėl žemesnių už pusiausvyros
kainų atsiranda prekių deficitas, blogėja jų kokybė, atsiranda “juodoji
rinka”. Taigi, ilgalaikė darbo užmokesčio ir kainų kontrolė grasina laisvos
rinkos mechanizmui.

Kiek sėkmingesnė gali būti ilgalaikė darbo užmokesčio ir kainų
kontrolė, kuri, vyriausybės tarpininkavimu, įdiegiama savanorišku darbdavių
ir profsąjungų abipusių nuolaidų, kompromisų būdu. Ši politika neblogai
pasiteisino Nyderlanduose ir JAV, tačiau su laiku tapo neefektyvi.

Dar viena pajamų politikos priemonė yra liasvos rinkos strategija. Ji
buvo vykdoma daugelio ekonomistų, ypač konservatyvių pažiūrų. Šis būdas
remiasi natūralia rinkos tvarka, apribojančia kainų ir darbo užmokesčio
kilimą. Šios strategijos šalininkai remiasi rinkos jėgomis ir nori dar jas
sustiprinti padidinant privatųjį sektorių (pagreitinant tam tikrų šakų
dereguliaciją, privatizavimą, panaikinant konkurencijos apribojimus,
uždraudžiant darbo sąjungų monopolijas ir t.t.).

Mokesčiais paremta pajamų politika buvo pasiūlyta kaip būdas pajungti
rinkos mechanizmą makroekonominių tikslų pasiekimui. Ši politika naudotų
fiskalines priemones ir remtų antiinfliacines priemones apmokesdindama
tuos, kurių darbo užmokestis ir kainos labai greitai kyla, bei
subsidijuodama tuos, kurių darbo užmokestis ir kainos kyla lėtai. Šiuo metu
ši politika yra niekas daugiau, kaip tik idėja, nes ji nebuvo išbandyta.

Prie pajamų politikos yra priskiriama ir pelno dalijimosi politika.
Ši politika yra būdas skatinti firmas samdyti ir išlaikyti darbininkus
ekonominio nuosmukio metu. Čia tinka pelno pasidalijimas. Jis sumažina
ribinius darbininkų išlaikymo kaštus, todėl firmos turėtų palaikyti
užimtumą net ir sunkiais laikais. Tuomet natūralus nedarbo lygis sumažėtų,
o tai reiškia Filipso kreivės poslinkį koordinačių plokštumos pradžios
taško link, kas savo ruožtu reiškia, kad bus įmanoma pasiekti žemesnį
infliacijos lygį be užimtumo sumažėjimo.

Savotiška antiinfliacinė priemonė yra pajamų indeksavimas. Ši
priemonė skirta kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai
visuomenės narių. Indeksavimas – tai darbo užmokesčio, pensijų, gyvybės
draudimo polisų nominalios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio
derinimas su gyvenimo kaštų kitimu (t.y. vartojimo prekių kainų indeksu).
Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo atveju turi tiek pat padidinti ir
atitinkamas nominalias pajamas. Tam tikru mastu indeksavimas naudojamas
daugelyje šalių (pirmiausia profsąjungų sutartyse su darbdaviais dėl darbo
užmokesčio).

Visų pirma, indeksavimas išsaugo realias gyventojų pajamas. Be to,
jis pakerta vyriausybės entuziazmą vykdyti infliacinę politiką ir jos dėka
gauti finansinę ir politinę naudą. Tačiau indeksavimas sukelia ir daug
problemų (ypač buhalteriams).

Indeksavimas neišsprendžia infliacijos problemos. Jo paskirtis kita –
eliminuoti arba sumažinti infliacijos sąlygojamą pajamų perskirstymą.

Aukščiau minėtomis keinsistinėmis stimuliavimo priemonėmis grindžiama
antiinfliacinė politika nedavė laukiamų rezultatų. Šuoliuojanti infliacija
aštuntąjį mūsų amžiaus dešimtmetį išsilaikė ir periodiškai didėjo visose
išsivysčiusiose šalyse. Tai lėmė trys pagrindinės priežastys:

1) defliacinės politikos nenuoseklumas (kai tik išryškėdavo faktai,

patvirtinantys, kad ši politika daro neigiamą poveikį ekonomikai, ir

pagausėdavo bedarbių, valstybės valdymo institucijos tuoj pat

imdavosi gamybos stimuliavimo priemonių);

2) didelė pasiūlos infliacijos faktorių, tarp jų ir išorinių, įtaka

(pvz., žaliavų ir ypač energetikos išteklių pabrangimas pasaulio

rinkoje);

3) neigiamas verslininkų ir profsąjungų požiūris į darbo užmokesčio ir

kainų ribojimą, jo sabotavimas.

Sprendžiant infliacijos klausimus, iškyla infliacijos ir nedarbo
konflikto problema. Infliacijos ir nedarbo sąveika pastato vyriausybę,
norinčią pagerinti padėtį, į gana keblią padėtį: mažinant infliaciją didės
nedarbas, o mažinant nedarbą didės infliacija. Ekonomikoje reiškiantis
smukimui ir dideliam nedarbui, paprastai didinama pinigų masė apyvartoje,
kuri stimuliuoja investicijas, ir mažinami mokesčiai, kas skatina vartotojų
išlaidas. Be to, pati valstybė gali didinti savo išlaidas. Taip didinama
visuminė paklausa ir įveikiamas nuosmukis bei nedarbas. Visuminės paklausos
stimuliatoriai padidina gaminamos produkcijos mastą ir kainas. Tačiau šios
priemonės turi pavojingą savybę skatinti infliaciją. Vyriausybei
konstatavus, jog infliacija pasiekė neleistiną lygį ir kad ją reikia
mažinti, naudojamos atitinkamos fiskalinės ir monetarinės politikos
priemonės, bet jau ne skatinančios, o slopinančios paklausą. Gamyba nustoja
augti arba sulėtėja, infliacija sumažėja, tačiau nedarbas vėl išauga.
Tuomet nusprendžiama, kad infliacija įveikta, ir pagrindinė problema yra
nedarbas. Ir taip ciklas tęsiamas toliau.

Keinsistai visada bus linkę teikti prioritetą kovai su nedarbu.
Nedarbas, jų nuomone, visuomenei “kainuoja” daugiau negu tam tikro lygio
infliacija. Monetaristų nuomonė priešinga: infliacija daug nuostolingesnė
ūkiui už nedarbą, ir bet kokių fiskalinės bei monetarinės politikos
priemonių pirmasis tikslas turi būti infliacijos pažabojimas.

Besivystančios šalys kovai su infliacija naudojo ir keinsistų, ir
monetaristų, ir struktūralistų rekomenduojamas priemones. Bet čia jų
vaidmuo skirtingas. Dž. Keinsas teigė, kad stimuliuojantis infliacijos
poveikis susijęs pirmiausia su pasiūla, kad didėjantis pinigų kiekis
apyvartoje skatina mažinti palūkanų normą, o tai skatina investicijas,
gamybą, didina užimtumą. Tačiau daugelyje besivystančių šalių toks
mechanizmas nesuveikia, nes jose didėjanti pinigų masė dažniausiai sąlygoja
ne mažesnę palūkanų normą, o aukštesnes kainas. Be to, infliacija
besivystančiose šalyse gali stimuliuoti kapitalo naudojimą tose kryptyse,
kurios daugiau ar mažiau apsaugotos nuo neigiamo infliacijos poveikio.
Todėl keinsistų ekonomikos stimuliavimo metodai besivystančiose šalyse
taikomi palyginti retai. Su infliacija kovojama daugiausia monetaristų ir
struktūralistų priemonėmis.

Struktūrinės infliacijos teorija susiformavo Lotynų Amerikos regione.
Ši teorija infliaciją vertina kaip dinamišką procesą, kurį sukelia
disproporcijos tarp ūkio šakų ir sektorių, nesklandumai pasiūlos –
paklausos santykiuose, mažas gamybos veiksnių mobilumas, nelanksti kainų
politika. Į struktūrinės infliacijos mechanizmą greta vidinių veiksnių
paprastai įtraukiami ir išoriniai ekonominiai aspektai, pvz., dažna
nacionalinės valiutos devalvacija, pajamų iš eksporto svyravimai, tvirtos
valiutos deficitas, staigus importo išaugimas ir pan.

Pagal šią teoriją, norint sutramdyti infliaciją, būtina pirmiausia
keisti ekonomikos struktūrą, likviduoti disproporcijas. Vien pinigų,
finansų ir kainų reguliavimu susidoroti su infliacija neįmanoma. Be to,
restrikcinės priemonės, nevykdant struktūrinių permainų, gali sukelti
ekonomikos krizę.

Atsižvelgus į besivystančių šalių kovos su infliacija patirtį, buvo
suformuluotos dviejų pagrindinių variantų antiinfliacinės stabilizavimo
programos: ortodoksinė ir heterodoksinė (su galimybe egzistuoti ir mišrioms
programoms). Pirmasis variantas taikomas pripažįstant infliacijos raidoje
lemiamą pinigų, monetarinių faktorių vaidmenį; antrasis variantas taikomas
nepiniginio pobūdžio rimtų infliacinių faktorių veikimo sąlygomis.

Ortodoksinė programa numato maksimaliai panaudoti rinkos
reguliatorius (laisvas kainas, darbo užmokesčio ribojimą, stabilaus
nacionalinės valiutos kurso palaikymą), apriboti valstybinį ūkinį aktyvumą
(būtina tik siekti subalansuoti biudžetą ir palaikyti pinigų kiekio
apyvartoje prieaugio tempus pagal realias gamybos plėtimo galimybes).
Kitaip tariant, ortodoksinė programa yra atvirai monetarinio pobūdžio.
Tokios programos pavyzdys yra Tarptautinio valiutos fondo programa.

Heterodoksinė programa numato ankstyvesnį reguliuojantį valstybės
vaidmenį. Ji gali laikinai “įšaldyti” kainas ir darbo užmokestį arba
pristabdyti jų augimą, dalyvauja kuriant rinkos infrastruktūrą, remia
svarbiausias gamybos šakas, reguliuoja užsienio prekybą ir valiutos
operacijas. T.y. ši programa numato priemones, kurias rekomenduoja
nemonetaristinės pakraipos teoretikai.

Daugelyje Lotynų Amerikos šalių šio amžiaus devintąjį dešimtmetį
siautėjo hiperinfliacija. Iš tų šalių, sėkmingai susidorojusių su
hiperinfliacija, tiktai Bolivijoje ir Čilėje stabilizacijos laimėjimai
priskiriami ten panaudotiems ortodoksiniams metodams.

Bolivijos vyriausybė kovoje su hiperinfliacija panaudojo vien
tradicinius monetaristinius metodus: konfiskacinę pinigų reformą drauge su
kitais kredito politikos vykdomais apribojimais, valstybės išlaidų
mažinimu, mokesčių padidinimu, nacionalinės valiutos keitimo kurso
kontrolės sustiprinimu. Tačiau monetarizmo laimėjimai kovoje su infliacija
neatnešė šalies ekonomikai suklestėjimo.

Čilėje buvo naudojami griežti ortodoksiniai (monetariniai) metodai.
Tačiau lygiagrečiai buvo taikomos ir kitos priemonės (ilgam laikui
nustatytas fiksuotas nacionalinės valiutos keitimo kursas; valstybė
aktyviai parėmė struktūrinius ekonomikos pertvarkymus ir kt).

Kitose Lotynų Amerikos šalyse (Meksikoje, Peru, Argentinoje) iš
pradžių vien monetarinių metodų naudojimas kovojant su hiperinfliacija
sėkmės neatnešė, pirmiausia dėl šioms šalims didelį poveikį darančių
pasiūlos sąlygojamos infliacijos faktorių. Ir tik panaudojus heterodoksines
priemones, Meksika devintojo dešimtmečio pabaigoje, o Argentina ir Peru –
dešimtojo dešimtmečio pradžioje susidorojo su hiperinfliacija, sumažino ją
iki mažiau pavojingo šuoliuojančios infliacijos lygio.

Taigi, Lotynų Amerikos patirtis liudija, kad netgi rinkos ekonomikos
šalyse susidoroti su didele infliacija vien monetariniais metodais
praktiškai retai pavyksta. Dažniausiai antiinfliacinė politika reikalauja
ir adekvačių nemonetarinio pobūdžio priemonių.

2.3.Infliacija Lietuvoje

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mes paveldėjome centralizuotą kainų
nutatymo mechanizmą, deformuotą išteklių, produkcijos ir paslaugų kainų bei
ją atitinkančią ūkio bei vartojimo struktūrą. Praktiškai per pusantrų metų
Lietuvos ūkis buvo atskirtas nuo TSRS ūkio bei žengti esminiai perėjimo nuo
centralizuotos ūkio valdymo sistemos prie rinkos ekonomikos žingsniai. Buvo
nutraukti administraciniai Lietuvos įstaigų, organizacijų, ūkio subjektų
ryšiai su TSRS valdžios struktūromis. Įmonėms buvo suteikta savivalda,
panaikinta centralizuoto įmonių aprūpinimo ištekliais sistema;
liberalizuotos kainos (išskyrus energetinius išteklius). Taip pat buvo
parengtas ir įvykdytas valstybės biudžetas, parengta ir įgyvendinta
gyventojų socialinio aprūpinimo sistema. Vėliau buvo įvesta Lietuvos
nacionalinė valiuta, užmegzti kontaktai su Tarptautiniu valiutos fondu,
Pasaulio banku bei kitomis tarptautinėmis institucijomis. Buvo atliktas
milžiniškas darbas. Visa tai buvo daroma vykdant numatytas reformas.

Visų pirma, buvo stengiamasi atsiriboti teisiškai. Po to buvo
priimtas biudžetinės sandaros įstatymas, kuriuo jau buvo padėti pamatai
ekonominiam Lietuvos atsiskyrimui nuo TSRS. Buvo imta vykdyti ir kainų
reforma. Svarbiausias jos tikslas buvo pasiekti, kad kainos atspindėtų
realią santykinę atskirų produkcijos ir paslaugų rūšių paklausą ir taptų
pagrindiniu ir patikimu informacijos šaltiniu produkcijos gamintojams bei
vartotojams.

Staigiai įvykdyti kainų reformą ir pereiti nuo centralizuotų prie
rinkos kainų buvo neįmanoma. Visų pirma, tam buvo per mažas privatus
sektorius. Be to, Lietuvos ūkio struktūra buvo suderinta su TSRS struktūra
ir būtų neatlaikiusi tokio lūžio. Nuo TSRS priklausė ir pinigų emisija, kas
buvo labai neparanku Lietuvai. Besireiškianti infliacija privertė priimti
įvairius nutarimus, palaipsniui liberalizuojančius kainas. Kylančios kainos
kėlė gyventojų nepasitenkinimą ir vertė priimti kompensacijų mechanizmus.
Tačiau kol Lietuvos ir TSRS piniginiai vienetai sutapo, jokios priemonės
negalėjo padėti.

Iki savo nacionalinės valiutos įvedimo Lietuva buvo visapusiškai
integruota į nuvertėjančio rublio zoną, ir riboti infliaciją buvo
netikslinga. Vykdant antiinfliacinę politiką, pigesnės prekės būtų išvežtos
iš Lietuvos ir parduotos didesnėmis kainomis, o kainų skirtumą pasisavintų
tarpininkai. Tuo tarpu Lietuvos ūkio subjektų, taip pat ir absoliučios
gyventojų daugumos perkamoji galia būtų nepagrįstai sumažinta, palyginti su
kitais rublio zonos dalyviais.

1991m. kovo mėnesį buvo priimtas nutarimas iš dalies kompensuoti
gyventojų indėlių nuvertėjimą dėl vienkartinio kainų padidinimo, išduodant
korteles maisto produktų įsigijimui mažiausiomis kainomis. Taip pat buvo
numatytos geresnės sąlygos iš biudžeto išlaikomiems asmenims.

Tuo metu kainų kilimas Lietuvoje viršyjo jų kilimą TSRS, kurios
rinkoje dar viešpatavo deficitas. Tačiau Rusijai liberalizavus kainas, mūsų
padėtis pablogėjo, nes dėl apsisaugojimui Rusijos padidintų muitų buvo
sunku konkuruoti didžiulėje Rytų rinkoje. Maža to, didėjanti infliacija,
smunkanti rublio perkamoji galia, didelis apyvartoje buvusių rublių
perteklius sąlygojo prekių deficito Lietuvoje augimą. Siekiant apriboti
prekių išvežimą, Lietuvoje buvo įvesti bendrieji talonai prekių įsigijimui.

Bendrųjų talonų įvedimas laikinai sumažino rublių poreikį, sudarė
palankias sąlygas prekių, kurioms pirkti bendrųjų talonų nereikėjo,
kainoms, o tuo pačiu ir infliacijai didėti. Po to, kai Rusija ėmė vykdyti
savo rinkos gynimo programą, infliacijos derinimas, kaip priemonė
papildomam efektui prekyboje su Rusija gauti, jau tapo nebeveiksminga. Tuo
metu jau reikėjo įvesti savo valiutą, tačiau to dar nebuvo daroma.

1991m. buvo priimtas nutarimas liberalizuoti kainas. Šis sprendimas,
taip pat beveik nekontroliuojamos didžiulės sparčiai nuvertėjusių rublių
įplaukos, bendrųjų talonų emisija ir jų kainų mažėjimas, įmonių noras
spręsti ekonominius sunkumus didinant kainas, įmonių ir gyventojų
suinteresuotumas kuo greičiau išleisti nuvertėjusius pinigus dar labiau
skatino kainų kilimą ir įsuko infliacijos spiralę. 1992m. infliacija jau
išaugo iki 1163%. Praktiškai šie metai gali būti vadinami didžiosios
infliacijos metais.

Vyriausybės pastangos susilpninti socialinius ūkio krizės padarinius
netiesiogiai ribojant maisto produktų kainų augimą skaudžiai atsiliepė
žemės ūkio produkcijos gamintojams.

Smukus gamybai ir sumažėjus įplaukoms į valstybinį bei socialinį
biudžetus, išsiderino iki 1991m. pabaigos veikusi kainų didėjimo ir darbo
užmokesčio bei socialinių išmokų didinimo sistema. Atlyginimai ir
socialinės išmokos buvo didinami pagal faktiškai surinktas lėšas, kurių
nepakako kainų kilimui kompensuoti. Atėjo laikas pinigų reformai.

1992m. įvedus laikinuosius Lietuvos pinigus – talonus – Lietuvos
bankas jau galėjo reguliuoti apyvartoje esančių pinigų kiekį ir vykdyti
savarankišką pinigų politiką. Tuomet jau buvo tikslinga nebedidinti kainų
ir pradėti vykdyti antiinfliacinę politiką. Tačiau jau kitą mėnesį po
talonų įvedimo infliacija šoktelėjo nuo 19% iki 29%. 1993m. sausio mėnesį
ji buvo sumažėjusi iki 9,5%, bet iki balandžio vėl pasiekė 25%. Ir tik nuo
to momento buvo pradėta vykdyti infliacijos ribojimo politika, tačiau per
tą laikotarpį talonų kursas nukrito 2,3 karto.

Nacionalinė valiuta – litas buvo įvestas 1993 birželio 25d. Tuomet
infliacija siekė 6%.
Litas buvo susietas su konvertuojama valiuta “plaukiojančiu” kursu.
Plaukiojantis lito kursas kėlė šiokį tokį netikrumą pinigų rinkoje. O tai
savo ruožtu lėmė lito kurso bei infliacijos svyravimus. 1994m. balandžio
mėnesį litą susiejus su JAV doleriu fiksuotu kursu infliacija buvo 1,6%.
Nors kainos kilo lėčiau nei 1992 – aisiais, tačiau socialiniai jų kilimo
padariniai buvo skaudesni. Esant stabiliam lito kursui, darbo užmokestis
įmonėse keitėsi pagal faktinius veiklos rezultatus. Biudžetinių įstaigų
darbuotojų, pensininkų bei socialiai remiamų gyventojų pajamų dydis
priklausė nuo bendro nuolat smunkančio ekonomikos lygio. Jau nebebuvo
galimybių didinti darbo užmokestį ir socialines pašalpas lygiagrečiai kainų
kilimui. Be to, gyventojų socialinę padėtį dar apsunkino infliacijos
laikotarpiu nuvertėjusios santaupos.

Kai kurių ekonomistų nuomone, lito susiejimo su JAV doleriu trūkumus
iš dalies kompensavo tai, kad valdžios struktūros nebeturėjo galimybės lėšų
stygiaus problemą spręsti perteklinių pinigų emisija. Kita vertus, lito
emisijos kaip papildomų Vyriausybės lėšų šaltinio netekimą ji kompensavo
užsienio paskolomis.

Pavėluota antiinfliacinės politikos pradžia bei lito įvedimas pratęsė
didelės infliacijos laikotarpį ir tuo pačiu padidino neigiamus jos
padarinius ekonomikos raidai.

Kaip jau buvo minėta, didelę įtaką Lietuvos ekonomikai ir gyventojų
socialinei būklei turėjo prarasti gyventojų indėliai, laikyti TSRS
Taupomojo ir Užsienio ekonominių ryšių bankų Lietuvos filialuose. Valdžios
struktūros didelės infliacijos sąlygomis turėjo spręsti gyventojų indėlių
nuvertėjimo problemą, tuo labiau, kad nebuvo realių galimybių atsiimti TSRS
bankuose sukauptų indėlių.

1991m. pradžioje, rengiant Valstybinio turto privatizavimo programą,
kartu buvo mėginta spręsti ir indėlių problemą. Buvo priimtas sprendimas
trečdalį privatizuojamo valstybinio turto parduoti už grynus pinigus, o
gautas lėšas skirti indėliams kompensuoti. Vyriausybei atsisakius vykdyti
Valstybinio turto pardavimo už grynus pinigus programą, kartu faktiškai
buvo atsisakyta spręsti gyventojų nuvertėjusių indėlių problemą. Šiuo metu
privatizavimui yra ruošiamas Lietuvos Telekomas. Už jį gautos lėšos yra
numatomos skirti nuvertėjusių indėlių kompensavimui, tačiau vis dar vyksta
aštrūs ginčai dėl paties Telekomo privatizavimo būtinumo ir ekonominio
naudingumo.

Įgyvendindama ūkinės reformos nuostatas ir kartu kovodama su
infliacija, Lietuva rėmėsi tiek teorine, tiek praktine įvairių šalių
patirtimi. Buvo pasirinkta iš esmės teisinga infliacijos mažinimo taktika.
Tai patvirtina statistiniai duomenys: infliacija nuo 1163% (1992m.) buvo
sumažinta iki 13% (1996m.). Per pirmuosius antiinfliacinės politikos
vykdymo metus ji buvo sumažinta iki 188,6%. Nors tai dar aukštas lygis,
tačiau jau priimtinesnis už 1992m. lygį. 1994m. buvo pasiektas 45,1%
infliacijos lygis, 1995m. – 35,7%, o 1996m. jau tik 13,1%. Infliacija
mažėjo ir per pirmuosius 1997m. mėnesius ir metų pabaigoje sudarė 8,4%.
Labiausiai tais metais padidėjo ryšių (28,7%), būsto išlaikymo (19,2%),
alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių (17,8%) bei švietimo (15,4%) VKI.
Pirmaisiais dviem 1998m. mėnesiais ypač stipriai (30,4%) padidėjo ryšių
VKI, o šių dviejų mėnesių infliacija sudarė tik 1,5%.

REZIUMĖ

Kadangi šis darbas yra aprašomojo pobūdžio, tai pabaigoje galima
tiesiog apibendrinti išdėstytą teoriją. Kaip jau buvo minėta, vieningos
išsamios infliacijos teorijos nėra ir praktiškai negali būti dėl šios
problemos platumo ir nenuspėjamumo.

Egzistuoja ne vienas požiūris į infliaciją,o kartu ir ne vienas jos
atsiradimo aiškinimas. Pagrinde yra skiriama paklausos sąlygojama, pasiūlos
sąlygojama ir laukimo sąlygojama infliacija. Taip pat yra išskiriama
defliacija, bei naudojamas terminas stagfliacija. Pagal mastą infliacija
skirstoma į šliaužiančią, šuoliuojančią ir hiperinfliaciją, tačiau čia
skiriamosios ribos nėra griežtai apibrėžtos.

Infliacijos priežasčių yra labai daug, tačiau visos jos veikia per
visuminę paklausą arba pasiūlą. Praktiškai kiekviena infliacijos teorija
turi savo infliacijos priežasčių rinkinį, jos veikimo mechanizmo
paaiškinimą ir jos bei jos pasekmių panaikinimo būdus. Populiariausios yra
Dž.Keinso ir monetaristinė infliacijos teorijos.

Šios teorijos konkuruoja tarpusavyje, ir jų populiarumas šalyje
priklauso nuo to, kuri iš jų tuo metu vyrauja pasaulyje. Pagrindinė
nesutarimų tarp keisistų ir monetaristų priežastis yra visuminės pasiūlos
kreivė. Keinsistų nuomone, trumpo laikotarpio visuminės pasiūlos kreivė yra
gana elastinga, todėl įmanoma padidinti gamybos apimtį stipriai
nepadidinant infliacijos. Tuo tarpu monetaristai mano, kad ši kreivė yra
kur kas mažiau elastinga, todėl gamybos apimties augimas įmanomas tik
stipriai didėjant kainoms. Tačiau šios teorijos nėra tokios jau
prieštaringos ir abi gali būti taikomos infliacijos pažabojimui, be abejo,
atsižvelgiant į esamą padėtį.

Ir apskritai, iš užsienio šalių bei dar nedidelės Lietuvos patirties
taikant įvairias antiinfliacines priemones galima teigti, jog pagrindinės
kovos su infliacija nuostatos turėtų būti sprendimų perspektyvumas,
kompleksiškumas ir sistemingumas, nes tarp infliacijos teorijų yra daugybė
tiesioginių ir grįžtamųjų ryšių, apsprendžiančių taikomų priemonių
efektyvumą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1.Bartkienė A. Infliacija: teoriniai modeliai ir patirtis. – Aljansas,
1996m. – Nr.57. – P.24.
2.Begg D., Fischer S., Dornbusch R. Economics, /3 leidimas/. – McGraw –
Hill Book Company,

1991.
3.Great Inflations of the 20th Century. Theories, Policies and Evidence,
/edited by Pierre L.

Siklos/. – Edward Elgar Publishing Company, 1995.
4.Heymann D., Leijonhufvud. High Inflation. – Oxford: Clarendon press,
1995.
5.Kornai J. The road to a free economy. – New York: W.W. Norton & Company,
1990.
6.Lietuvos bankas, /ketvirtinis biuletenis/. – V., 1997. – Nr.1,2,3,4.
7.McConnell C.R., Brue S.L. Economics: Principles, Problems, and Policies,
/11 leidimas/. –

McGraw – Hill Publishing Company, 1990.
8.Nausėda G. Pajamų politika ir ekonomikos stabilizavimas. – V.: Alna
Litera, 1994.
9.Nikitinas S. Kaip tave įveikti, infliacija? – Aljansas, 1995m. –
Nr.42,43. – P.23,29.
10.Parkin M. Economics. – Addison – Wesley Publishing Company, 1990.
11.Samuelson P.A., Nordhaus W.D. Economics, /13 leidimas/. – McGraw – Hill
International

Editions, 1990.
12.Statistikos departamentas prie LRV. Lietuvos statistikos metraštis 1997.
– V., 1997.
13.Šimėnas A. Ekonomikos reforma Lietuvoje. – V.: Pradai, 1996.
14.VU. Ekonomikos teorija. II dalis, /ats. redaktorius J. Čičinskas/. – V.:
VU leidykla, 1991.

* Irving Fisher (1867-1947)

* John Maynard Keynes (1883-1946)

* A.W.Phillips
* Milton Friedman

Leave a Comment