TURINYS
ĮVADAS 3
1.INFLIACIJA TEORIJOJE 4
1.1.Infliacijos rūšys 4
1.2.Infliacijos priežastys 5 1.2.1.Trumpalaikės infliacijos priežastys 5 1.2.2.Ilgalaikės infliacijos priežastys 7
1.3.Infliacijos teorijos 9 1.3.1.Keinsizmas 10 1.3.2.Filipso teorija 12 1.3.3.Monetarizmas 14 1.3.4.Natūralaus lygio hipotezė 15 1.3.5.”Pasiūlos ekonomikos” teorija 17
1.4.Infliacijos poveikis 18
2.INFLIACIJA PRAKTIKOJE 20
2.1.Infliacijos skaičiavimas 20
2.2.Antiinfliacinės priemonės 22
2.3.Infliacija Lietuvoje 28
REZIUMĖ 31
LITERATŪROS SĄRAŠAS 32
ĮVADAS
Šis kursinis darbas yra aprašomojo pobūdžio. Jame bus nagrinėjami suinfliacija susiję klausimai. Visų pirma, bus aptartos infliacijos rūšys,vėliau priežastys, veikimo mechanizmas, pasekmės ir kovos su infliacijapriemonės. Pabaigoje kaip ir dera bus pažvelgta į praktiką. Deja, tiek dėlvietos, tiek dėl informacijos stokos išsamiai išnagrinėti šią temą yraneįmanoma. Ši tema buvo mano pasirinkta neatsitiktinai. Jau seniai norėjauišsiaiškinti, kodėl skiriasi oficialių šaltinių ir nepriklausomųorganizacijų skelbiami Lietuvos infliacijos duomenys. Kas mus apgaudinėja?Kas po tuo slepiasi? Ir galų gale kas kaltas dėl infliacijos? Infliacija –ne stichinė nelaimė. Ją sukuria tie, kas dalyvauja finansinėse operacijose,nustatinėja kainas ir darbo užmokesčius, t.y. gyventojai, kurie didindamipaklausą, reikalaudami didesnio darbo užmokesčio, sudaro visas sąlygasinfliacijos atsiradimui. Tačiau bet kurioje sistemoje pagrindinis vaidmuoinfliacijoje tenka vyriausybei, tiksliau valstybės finansinėmsinstitucijoms. Tai ypač tinka centralizuotai (planinei) ekonomikai, kurvyriausybės įtaka kainoms, darbo užmokesčiui, kreditinei sistemai,investicijoms ir kitiems ekonominiams procesams yra nepalyginamai stipresnėnei laisvos rinkos šalyse. Galų gale būtent vyriausybė vykdo ekonominępolitiką, todėl pagrindinė atsakomybės už infliaciją našta krinta antvyriausybės pečių. Kalbant apie skirtingų infliacijos duomenų skelbimą, reikia pabrėžti,kad egzistuoja ne viena infliacijos apskaičiavimo metodika, tačiau turiįtakos ir tas faktas, kad vyriausybei yra naudinga nuslėpti tikrąją padėtį.Be abejo, aš nenoriu būti vienašališkas, todėl turiu pažymėti, kad žmonėssusiduria ir su šešėlinėje ekonomikoje esančia infliacija, kuri, beje, yradidesnė nei apskaičiuotoji oficialiai veiklai, todėl gyventojai dažniausiaiir yra nepatenkinti oficialių šaltinių skelbiamu infliacijos lygiu. Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios,savo ūkį reformuojančios pokomunistinės šalys, todėl ši tema yra aktuali iršiandieninei Lietuvai, bandančiai pasirinkti savo kelią į laisvos rinkosekonomiką. Kol Lietuvoje buvo centralizuota planavimo sistema, infliacijostarsi ir nebuvo, tačiau pagal statistinius duomenis apie materialinį ūkionesubalansuotumą tuometinėje Tarybų Sąjungoje galima spręsti, joginfliacija vis tik egzistavo, tik užslėpta forma. Liberalizavus kainas1990m., infliacija pasirodė “visu savo ūgiu”. Pirmaisiais metais poLietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija buvo viena aktualiausiųekonomikos problemų. Šiuo metu vis didesnį gyventojų nepasitenkinimą kelianedarbas, tačiau infliacijos problema taip pat nepamirštama.
1.INFLIACIJA TEORIJOJE
1.1.Infliacijos rūšys
Infliacija yra laikomas piniginio vieneto perkamosios galiossmukimas, pasireiškiantis bendro kainų lygio kilimu. Be to, dalisekonomistų pabrėžia, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendro kainųlygio pakilimas, o besitęsiantis jo kilimas. Infliacija sukelia daug neigiamų pasekmių, todėl yra intensyviaityrinėjama, bandoma nustatyti jos mastą. Pagal mastą yra skiriamos trysinfliacijos rūšys: šliaužiančioji infliacija, šuoliuojančioji infliacija, hiperinfliacija. Šliaužianti infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir ganpastovių tempų infliacija. Ją nesunku numatyti ekstrapoliacijos būdu; priejos yra nesunkiai prisitaikoma. Paprastai šliaužianti infliacija reiškia,kad šalies monetarinė sistema funkcionuoja gerai, žmonės pasitiki pinigais,nebijo jų taupyti, investuoti. Ir vis tik svarbus ir vidutinis šios rūšiesinfliacijos lygis (kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai). Šuoliuojanti infliacija – tai bendro kainų lygio kilimas dideliaistempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. Esant šiai infliacijai stipriaiiškraipomi ekonominiai santykiai. Daugelio kontraktų sumos yraindeksuojamos vartojimo kainų indeksu, kiti kontraktai yra sudaromiužsienio valiuta. Žmonės bijo taupyti, investuoja į ilgalaikį turtą (tametarpe ir į nekilnojamąjį turtą), skolina lėšas labai nenoriai ir tik užlabai aukštas palūkanas. Ši infliacijos rūšis jau yra pavojinga ekonomikai. Hiperinfliacija – tai infliacija, kai bendras kainų lygis kylamilžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, kyla ūkio suirutė.Paprastai hiperinfliacija būna karų, revoliucijų, kai kurių radikaliųreformų rezultatas. Ji stipriai buvo pasireiškusi po Pirmojo pasauliniokaro Vokietijoje. Paprastai ekonomistai susilaiko nuo griežto kiekybinio šiųinfliacijos rūšių atskyrimo, nes daug ką lemia bendras nagrinėjamossituacijos kontekstas. Tačiau vis tik egzistuoja sąlyginės skiriamosiosribos. Yra laikoma, kad pasireiškia šliaužiančioji infliacija, jei josmetinį tempą galima išreikšti vienaženkliu skaičiumi. Šuoliuojančiąjainfliacija laikoma tokia, kurios metinį tempą galima išreikšti dviženkliuar triženkliu skaičiumi. Hiperinfliacija yra laikomas dar didesnis tempas.Paprastai apatine hiperinfliacijos riba yra laikoma 50% mėnesinėinfliacija. Daugelis žmonių bijo net 6-9% šliaužiančiosios infliacijos, nes mano,kad kainos ims kilti, ir šliaužiančioji infliacija peraugs įšuoliuojančiąją ar net hiperinfliaciją. Istorinė patirtis rodo, kad tokianeišvengiama seka neegzistuoja. Laimei, hiperinfliacija pasireiškia ypačretai, tačiau šuoliuojanti infliacija nėra reta. Prailgusiais nedarboperiodais ji pasireiškia net pažangios ekonomikos šalyse.
1.2.Infliacijos priežastys
Kokios yra infliacijos priežastys? Tai tiesmukiškas klausimas irgeras atspirties taškas. Tačiau tai vienas iš klausimų, į kuriuos nėrauniversalaus atsakymo. Debatams šiuo klausimu ir galo nematyti. Todėl ištiesų šis klausimas nėra toks jau tiesmukiškas, koks atrodo iš pirmožvilgsnio. Infliacija yra sudėtingo politikos ir ekonomikos sąveikos visuomenėjeproceso išdava. Tokiame kontekste priežasties – pasekmės kalba lengvaitampa klaidinančia. Už kainų lygio kilimo slepiasi nesuskaičiuojamų firmųir atskirų asmenų priimami įkainojimų sprendimai. Tam tikra prasme šiesprendimai yra tiesioginė infliacijos priežastis. Tačiau kainų keitimosprendimai yra paremti rinkos signalais ir politine situacija šalyje. Ošie, savo ruožtu, yra kitų priežasčių grandinės pasekmė. Kiekvienapriežastis iškelia dar vieną ar daugiau gilesnių priežasčių, sukeliančiųgalutinę pasekmę. Dalis tokių priežasčių grandinių užsisuka į ciklą, irpasekmė viename lygyje tampa priežastimi kitame. Todėl sukurti užbaigtątokių ekonominių sąveikų modelį yra neįmanoma, o esant reikalui, tenkanuspręsti ties kuriais ryšiais tarp kintamųjų koncentruotis ir kiek giliaijuos nagrinėti. Deja, niekada nebūna aišku kaip tai nuspręsti. Šiame darbe aš pabandysiu pasigilinti į infliacijos priežastis irpanagrinėti ne tik betarpiškas jos determinantes. Visų pirma, išskirsiuvienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis ir mechanizmą. Nors, kaip jaubuvo minėta, dalis ekonomistų infliaciją laiko ne vienkartiniu kainų lygiopakilimu, tačiau praktiškai jis yra trumpalaikės infliacijos modelis.
1.2.1.Trumpalaikės infliacijos priežastys
Vienkartinį kainų lygio pakilimą gali sąlygoti tiek visuminėspasiūlos, tiek visuminės paklausos pokyčiai. Vienkartinių pasiūlos pokyčiųįtaka kainų lygiui yra pavaizduota 1 paveiksle:
Atspirties tašku yra imamas ilgo laikotarpio ekonomikos pusiausvyrostaškas E0, kurį atitinka kainų lygis P0 ir potenciali nacionalinio produktogamybos apimtis Q pot.. Įvykus vienkartiniam gamybos kaštų padidėjimui, visuminės pasiūloskreivė pasislenka į kairę (iš padėties AS0 į AS1) ir sąlygoja kainų lygiopadidėjimą nuo P0 iki P1. Jei visuminė paklausa išliktų nepakitusi, taipusiausvyra persikeltų į tašką E1, kas reikštų nacionalinio produktogamybos sumažėjimą (recesinio tarpsnio susidarymą). Tokiu atveju gamybossumažėjimas padidintų spaudimą darbo užmokesčiui ir kitų veiksnių kaštams,ir jie turėtų imti mažėti, kas grąžintų visuminės pasiūlos kreivę į pradinępadėtį AS0 ir atstatytų pradinę pusiausvyrą taške E0. Tačiau šiandieninėje ekonomikoje tokia situacija nebepasireiškia, nesį visuminės paklausos sumažėjimą (ir nedarbo išaugimo grėsmę) iškart yraatsakoma monetarinės politikos priemonėmis (paprastai padidinama pinigųpasiūla), padidinančiomis visuminę paklausą nuo AD0 iki AD1. Tai sąlygojanacionalinio produkto gamybos padidėjimą iki potencialios apimties, tačiaukainų lygis taip pat pakyla ir apsistoja ties P2. Taigi visuminės paklausosskatinimas monetarinės politikos priemonėmis panaikina recesinį tarpsnį,bet dar labiau padidina kainų lygį. Be to, pirmoji situacija nebepasireiškia tikrovėje ir dėl to, kaddarbo užmokestis nelankstus žemyn, t.y. nėra linkęs mažėti. Visų pirma,mažinti darbo užmokesčio neleis profsąjungos. Jos turi rinkos galią darbo
jėgos rinkoje, todėl gali išsikovoti net darbo užmokesčio padidėjimą. Sutuo nesunkiai sutiks rinkos galią prekių ir paslaugų rinkoje turinčiosstambios firmos, nes joms nesunku darbo užmokesčio padidėjimą įtraukti įkainas ir perkelti ant vartotojų pečių. Smulkesnės firmos jau buspriverstos pakelti darbo užmokestį samdomiems darbininkams. Taip užsisukstaip vadinamoji darbo užmokesčio – kainų spiralė: kiekvienas kainų lygiokilimas sukels profsąjungų išreikalautą darbo užmokesčio padidinimą, dėlkurio visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę, ir nacionalinioprodukto gamyba dar labiau sumažės, o kainos dar labiau pakils. Tokiasituacija, t.y. kai gamyba nedidėja ar net mažėja, o kainų lygis kyla, yravadinama stagfliacija. Ši situacija gali tęstis tol, kol ciklas tampavisiems akivaizdus, ir kas nors jį imasi nutraukti. Po ciklo nutraukimosituacija ekonomikoje stabilizuojasi, tačiau nacionalinio produkto gamybosapimtis išliks mažesnė nei potenciali. Išlikęs aukštas nedarbo lygisneramins darbininkus ir sumažins jų siekimą didinti nominalų darboužmokestį (t.y. išlaikyti pradinio lygio realų darbo užmokestį). Po truputįfirmos ims samdyti daugiau darbininkų, ir nedarbas sumažės. Kadangivisuminės pasiūlos kreivė daugiau nekils, tai nacionalinio produkto gamybadidės. Į darbo užmokesčio – kainų spiralę gali įsikišti ir centrinis bankas,reaguodamas į nedarbo padidėjimą. Monetarinės politikos priemonių pagalbajis gali padidinti visuminę paklausą, o profsąjungos dėl to gali išsikovotidarbo užmokesčio padidinimą, kas reiškia didesnius kaštus ir sukeliavisuminės pasiūlos sumažėjimą. To rezultate pakyla kainų lygis ir sumažėjanacionalinio produkto gamybos apimtis. Vengdamas gamybos smukimo ir nedarboaugimo , centrinis bankas vėl gali skatinti visuminę paklausą. Viso topasekmė bus svyruojanti gamybos apimtis ir vis augantis kainų lygis. Šisprocesas gali tęstis tol, kol profsąjungos norės ir sugebės pasiekti darboužmokesčio padidinimo, o centrinis bankas vis derins savo monetarinespaklausos skatinimo priemones prie nedarbo augimo. Kaip jau buvo minėta, vienkartinį visuminės pasiūlos padidėjimąsukelia vienkartiniai gamybos kaštų padidėjimai. Tokių kaštų šoktelėjimųpavyzdžiu gali būti naftos kainų pakilimas 1974-79 m., pagrindinių žaliavųkainų padidėjimas devintajame šio amžiaus dešimtmetyje. Antroji vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis yravienkartiniai visuminės paklausos pokyčiai. Tokių pokyčių pavyzdžiu galibūti labai padidėjusios valstybės išlaidos JAV Vietnamo karo metu,visuminės paklausos išaugimas devintajame dešimtmetyje ir pan. Vienkartiniųvisuminės paklausos pokyčių įtaka kainų lygiui pavaizduota 2 paveiksle:Šiuo atveju visuminė paklausa gali padidėti dėl dviejų priežasčių:autonominio (nepriklausančio nuo pajamų) išlaidų didėjimo ir pinigųpasiūlos padidėjimo. Jei prieš tai ekonomikoje buvo pilnas užimtumas(taškas E0 ), tai visuminės paklausos padidėjimas nuo AD0 iki AD1 sukursinfliacinį tarpsnį, t.y. esanti nacionalinio produkto gamybos apimtis (Q1)viršys potencialią (Qpot.). Fiziškai tai yra įmanoma tiktai trumpą laiką,nes darbo jėgos pasiūla yra ribota. Todėl dėl paklausos padidėjęs kainųlygis tuoj pat paskui save patrauks darbo užmokestį ir kitų gamybosveiksnių kaštus, t.y. visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę (išpadėties AS0 į AS1). To rezultate nacionalinio produkto gamybos apimtisgrįš į savo potencialų lygį, tačiau kainų lygis pakils dar daugiau (ikiP2). Ir vis tik nusistatys pusiausvyra (taškas E2), nors ir su aukštesniukainų lygiu. Tuo tarpu jeigu centrinis bankas, siekdamas išvengtinacionalinio produkto gamybos sumažėjimo nuo Q1 iki Qpot., padidins pinigųpasiūlą, tai visuminės paklausos kreivė dar pasislinks į dešinę. Tai neleissumažėti gamybos apimčiai, tačiau padidins kainų lygį, kas, savo ruožtu,sukels kaštų didėjimą, ir visuminės pasiūlos kreivė vėl persikels į kairę,kas dar padidins kainų lygį ir sumažins gamybos apimtį ir t.t. Šis ciklasgali tęstis be galo. Tokiu būdu nuo vienkartinių kainų lygio pakilimų yrapereinama prie pasikartojančios ilgalaikės infliacijos.
1.2.2.Ilgalaikės infliacijos priežastys
Ilgai trunkantis kainų lygio kilimas yra daug sudėtingesnis reiškinysnei vienkartiniai kainų lygio pakilimai dėl visuminės paklausos ir pasiūlospokyčių. Tačiau nepertraukiama infliacija taip pat yra visuminės paklausosir pasiūlos pokyčių rezultatas. Pagrindinės ilgalaikės infliacijos priežastys yra trys:visuminės paklausos veiksniai, sukeliantys papildomą paklausą,infliacijos laukimas,visuminės pasiūlos veiksniai. Kainų lygio kilimas dėl papildomos paklausos yra vadinamas paklausossąlygota infliacija (Demand – Pull Inflation).
Dėl papildomos paklausos atsiradimo (3 pav. poslinkis iš padėties AD0 įAD1) nacionalinio produkto gamybos apimtis padidėja ir viršyja potencialią,t.y. susidaro infliacinis tarpsnis (Q1-Qpot.). Faktinis nedarbas tampamažesnis už natūralų nedarbo lygį, kainų lygis pakyla iki P1 (o taireiškia, kad sumažėja realus darbo užmokestis). Tačiau tai yra laikinasreiškinys, nes darbo rinkoje situacija darosi įtempta ir darbo užmokestisima kilti. Tai reiškia gamybos kaštų augimą ir visuminės pasiūlos kreivėsposlinkį į kairę (iš padėties AS0 į AS1), kas, savo ruožtu, sąlygoja kainųlygio kilimą nuo P1 iki P2 ir gamybos apimties kritimą iki potencialiosapimties lygio. Taigi trumpu laikotarpiu papildomos paklausos atsiradimaspadidina tiek kainų lygį, tiek gamybos apimtį, tačiau ilgame laikotarpyjepakyla tik kainų lygis, o gamybos apimtis išlieka pastovi ir lygipotencialiai apimčiai. Todėl galima daryti išvadą, kad ilgo laikotarpiovisuminės pasiūlos kreivė (ASLR) yra vertikali tiesė, einanti per pilnąužimtumą atitinkančios potencialios gamybos apimties tašką. Vadinasi,paklausos sąlygota ilgalaikė infliacija priklauso tik nuo visuminėspaklausos lygio. Tačiau reikia pažymėti, kad infliaciją sąlygojanti papildoma paklausaturi susidaryti autonomiškai, t.y. visuminės išlaidos turi padidėti ne dėlpajamų padidėjimo, o dėl kitų veiksnių. Tokiais veiksniais gali būti:vartotojų gerovė (pvz., vartotojų turimų finansinių aktyvų ir nekilnojamojoturto vertės padidėjimas ne dėl kainų lygio pokyčio skatina juos mažiautaupyti ir daugiau skirti einamajam vartojimui);vartotojų lūkesčiai (su viltimi žiūrintys į ateitį žmonės jau dabar imadaugiau leisti pinigų);vartotojų įsiskolinimai (įsiskolinimų nebuvimas nereikalauja taupymo, todėldaugiau lėšų galima skirti einamajam vartojimui);mokesčiai (jų sumažinimas reiškia disponuojamų pajamų, taigi ir išlaidųpadidėjimą);palūkanų norma (jos sumažėjimas ne dėl kainų lygio skatina investicijas, oinvesticijos yra visuminių išlaidų elementas);laukiamas pelnas (viltis iš investicijų gauti pelną skatina investicijas);valstybės išlaidos įvairioms naujoms programoms (t.y. papildomos, naujosišlaidos);užsienio valstybių nacionalinės pajamos (jų didėjimas gali padidinti mūsųeksportą, kuris reiškia didesnę paklausą mūsų prekėms);valiutų kursas (jo pokytis gali padidinti arba sumažinti eksportą, ir jeieksportas padidėja, tai padidėja ir visuminė paklausa) ir kt. Antra ilgalaikės infliacijos priežastis yra infliacijos laukimas. Šipriežastis yra susijusi su darbo sutarčių sudarymu ir darbo užmokesčionustatymu. Tarkim, laukiamas sekančių metų infliacijos lygis yra 10%.Profsąjungos, sudarydamos naujas kolektyvines darbo sutartis, stengsispasiekti ne mažesnio kaip 10% darbo užmokesčio pakėlimo. Tokiu būdu busstengiamasi išlaikyti realų darbo užmokestį nepakitusį. Darbdaviai neturėspagrindo nesutikti su darbo užmokesčio didinimu, nes ateityje tikėsispakelti savo gaminių kainas tais pačiais laukiamais 10%. Tuomet būsimojiinfliacija tampa įvertinta, ir tik visai nenumatyti pokyčiai gali pakeistiinfliacijos lygį. Toks kainų lygio padidėjimas dėl visuotinio laukimo, kad kainų lygiskils, vadinamas laukimo sąlygota infliacija (Inertial Inflation). Kaip jaubuvo minėta, laukimo sąlygota infliacija yra laukta, įvertinta ir įtrauktaį kontraktus ir neformalius susitarimus. Ji gali tęstis be galo, nesvisuminė paklausa ir pasiūla kasmet pakyla (t.y. paklausa padidėja, opasiūla sumažėja) tuo pačiu dydžiu (4pav.).Tačiau laukimo sąlygotainfliacija yra pastovi tik iki pirmo ekonominių
įvykių sukelto šoko. Šoko priežastimi gali būti tiek visuminės paklausospadidėjimas, tiek visuminės pasiūlos sumažėjimas. Po “sukrėtimo” infliacija
kuriam laikui destabilizuoja padėtį, tačiau ilgainiui “aprimsta” ir,žmonėms ją įvertinus, nusistovi naujame pusiausvyros taške. Paskutinioji ilgalaikės infliacijos priežastis yra pasiūlosveiksniai, t.y. veiksniai, didinantys gamybos kaštus ir taip mažinantysvisuminę pasiūlą. Kainų lygio didėjimas dėl sumažėjusios visuminės pasiūlosyra vadinamas pasiūlos sąlygota infliacija (Cost – Push Inflation). Šiosinfliacijos mechanizmas pavaizduotas 5 paveiksle:Tarkim, kad, padidėjus darbininkų našumui, profsąjungos savo rinkos galiospagalba sugeba išsikovoti darbo užmokesčio pakėlimą. Dėl to padidėjagamybos kaštai, ir visuminės pasiūlos kreivė pasislenka iš pradinėspadėties AS0 į padėtį AS1. Tai sąlygoja kainų lygio pakilimą nuo P0 iki P1.Čia dar reiktų pabrėžti, kad šiuo atveju visuminės pasiūlos kreivėsposlinkis susijęs su kaštų padidėjimu, o ne su kainų, kaip buvo paklausossąlygotos infliacijos atveju. Tolesnė ekonomikos raida priklauso nuovyriausybės veiksmų, nes visuminės pasiūlos kreivės poslinkis kartupadidina ir nedarbą, kitaip sakant, pasireiškia stagfliacija. Jeivyriausybė sugalvotų padidinti užimtumą stimuliuodama visuminę paklausą,tai kainų lygis dar daugiau pakiltų (P3) ir sąlygotų profsąjungų išsikovotądarbo užmokesčio kilimą, todėl padidintas užimtumas neilgai išsilaikytų.Taip “užsisuktų” darbo užmokesčio – kainų spiralė. Tačiau vyriausybė galėtųir nesikišti į susidariusią situaciją. Tuomet visuminės paklausos kreivėišliktų ta pati (AD), o ekonomikoje prasidėtų nuosmukis: padidėtų nedarbas,infliacija, sumažėtų nacionalinio produkto gamybos apimtis, dalis firmųgreičiausiai žlugtų. Tačiau padidėjęs nedarbas neleis didinti darboužmokesčio. Be to, kadangi yra nagrinėjamas ilgas laikotarpis, tai darboužmokestis galėtų būti netgi sumažintas, kas grąžintų visuminės pasiūloskreivę į pradinę padėtį AS0. O tai reikštų kainų lygio kritimą iki pradinioP0, užimtumo padidėjimą iki pilno užimtumo lygio ir gamybos išaugimą ikipotencialios apimties Qpot.. Tačiau šis procesas truktų gana ilgai. Pagrindiniai visuminės pasiūlos veiksniai yra identifikuojami kaipnominalaus darbo užmokesčio augimas ir žaliavų bei energijos kainų augimas,nors prie jų galima būtų prijungti našumą ir įvairias teisines normas(mokesčius, subsidijas, valstybinį reguliavimą ir pan.).
1.3.Infliacijos teorijos
Infliacijos teorijos Vakaruose buvo pradėtos formuoti remiantis dviemprincipais: 1) infliacija yra vien su pinigais susijęs reiškinys, todėl ją lemia pinigų apyvartoje vykstantys procesai; 2) infliacijai daugiausia įtakos turi visuotinai pripažinta pinigų, kaip apyvartos priemonės, funkcija. Kaip tik šiuo pagrindu ir buvo sukurta kiekybinė pinigų teorija, benetiksliausiai suformuluota amerikiečių ekonomisto I.Fišerio*. Ji išreiškiamataip vadinamąja “mainų lygtimi”: MxV=PxQ, kur M – pinigų kiekis apyvartoje; V – pinigų apyvartos greitis; P – vidutinis prekybinio sandoriokainos lygis; Q – prekybinių sandorių kiekis. I.Fišerio mainų lygtis yra paprasčiausias kiekybinės pinigų teorijosvariantas, tačiau lygčiai taikomos kelios griežtos ribojančios sąlygospavertė ją darnių priežasties – pasekmės ryšių atspindžiu. Visų pirma,pinigų apyvartos greitį ir sandorių kiekį I.Fišeris laikė pastoviais arbasąlyginai pastoviais dydžiais. Antra, pinigų kiekis apyvartoje laikytaspriežastimi, o kainų lygis – pasekme. Trečia, ši priežasties – pasekmėspriklausomybė buvo traktuojama kaip griežtai proporcinga, t.y. I.Fišeriomainų lygtimi buvo išreikšta griežta kiekybinės pinigų teorijos koncepcija,pagal kurią kainų lygis kinta proporcingai pinigų kiekiui apyvartoje. Tokiupavidalu ši teorija yra ir pradinis elementarus infliacijos teorijosvariantas, kainų didėjimą ir su tuo susijusį pinigų perkamosios galiosmažėjimą argumentuojantis vien pinigų kiekio apyvartoje padidėjimu. Kiekybinė pinigų teorija kaip infliacijos procesų aiškinimo metodasbuvo kritikuojama nuo pat pradžių. Ją kritikavo dėl paviršutiniškumo,pinigų apyvartos greičio ir prekybinių sutarčių kiekio laikymo pastoviaisdydžiais, griežto proporcingumo tarp kainų lygio ir pinigų masėsapyvartoje. Galiausiai didžiosios ekonominės krizės metais kiekybinę pinigųteoriją išstūmė keinsizmas.
1.3.1.Keinsizmas
Ketvirtasis šio amžiaus dešimtmetis Vakarų ekonominėje teorijojepasižymėjo išaugusia Dž.Keinso* teorijos įtaka. Labiausiai revoliucingos joidėjos buvo dvi: 1) rinkos ekonomika neturi nuolat funkcionuojančio savireguliacijos mechanizmo, todėl tam tikromis sąlygomis šią ekonomiką gali ištikti stagnacija, iš kurios vien rinkos stichinės jėgos ekonomikos išvesti negali. Taip jis pagrindė ekonomikos valstybinio reguliavimo būtinybę; 2) ekonomikos valstybinis reguliavimas turi būti vykdomas paklausos stimuliavimo būdu. Tai galima atlikti didinant valstybės išlaidas (įskaitant ir deficitinį biudžeto finansavimą) bei liberalizuojant kredito – pinigų politiką. Remiantis antrąja koncepcija palaipsniui susiformavo tiek teorine,tiek praktine prasme naujas požiūris į infliaciją. Dž.Keinso infliacijostraktuotė neigia griežtus dėsningumus, kuriuos numatė kiekybinė pinigųteorija (jis ne tik atmetė pinigų masės ir kainų lygio pasikeitimoproporcingumo idėją, bet ir gynė šliaužiančios infliacijos naudingumągamybos stimuliavimui). Buvo pripažinta, kad būtina atsižvelgti į pinigųapyvartos greičio ir prekybinių sandorių kiekio pokyčius. Taip pat imtianalizuoti ekonominiai pokyčiai, kurių vaidmuo anksčiau buvo nepakankamaivertinamas. Vienas iš tokių pokyčių yra palūkanų normos kitimas. Dž.Keinsas ne kartą pabrėžė, kad infliacijos būklę apibūdinaprocentinės palūkanų normos didėjimas. Apskritai procentinės palūkanųnormos teorija jo infliacijos modelyje yra labai svarbi. Pagal Dž.Keinsą,palūkanų norma yra ne investicijų ir santaupų tarpusavio sąveikosrezultatas, o autonomiškas veiksnys, kurį reguliuoja pinigų kiekis irlikvidumo funkcija (pinigų kiekio padidėjimas apyvartoje padidina “laisvų”pinigų kiekį pas vartotojus, kurie tuos pinigus skolina bankams, o šie dėlpadidėjusios pasiūlos sumažina palūkanų normą; lėšų likvidumo didėjimasreiškia “laisvų” pinigų kiekio padidėjimą). Procentinės palūkanų normosmažėjimas skatina verslininkus investuoti, o investicijos didina BNP. Dž.Keinso idėjos davė pagrindą atsirasti savotiškai takoskyrai tarpekonominių teorijų, skirtingai traktavusių infliacijos vaidmenį išvystytosrinkos ekonomikos šalyse. Jo infliacijos modelyje infliacijos procesąsudaro dvi stadijos. Jos skiriasi infliaciją sąlygojančiais veiksniais,raidos mechanizmu, poveikiu ekonomikai. Pirmajai stadijai būdinga saikingainfliacija, sukelianti efektyvią paklausą. Dėl paklausos padidėjimo gamybadidėja sparčiau nei kainų lygis (Dž.Keinso visuminės pasiūlos kreivė yrahorizontali ir tik prieš pasiekiant pilno užimtumo lygį ima kilti į viršų).Pagal Dž.Keinsą, saikinga infliacija (šliaužiančioji) naudinga ekonomikai,nes jos laikotarpiu siekiama didinti investicijas ir mažinti realųjį darboužmokestį. Antrajai stadijai būdinga “tikroji” infliacija – besivystantispirale darbo užmokestis – kainos pasiūlos sąlygojama infliacija. Šiojestadijoje infliacija jau tampa pavojinga ekonomikos raidai. Nors, kaip jau buvo minėta, procentinę palūkanų normą Dž.Keinsomodelyje reguliuoja pinigų kiekis, tačiau procentinė norma pirmojoje irantrojoje infliacijos stadijoje kinta nevienodai. Pirmojoje stadijojeprocentinė palūkanų norma krinta, kartu skatindama investicijas, oantrojoje – sparčiai auga, nes šioje stadijoje kainų lygis sparčiai kyla. Procentinės palūkanų normos dinamika gali būti svarbus infliacinioproceso plėtros rodiklis. Pirmojoje infliacijos stadijoje kainų augimaspaprastai lėtesnis už procentinę palūkanų normą, o antrojoje stadijoje –atvirkščiai. Savo modelyje Dž.Keinsas pažymėjo, kad tarp infliacijos ir nedarboyra tam tikras ryšys. Jis teigė, kad ekonomikoje galima išsivaduoti arbanuo nedarbo, arba nuo infliacijos, tačiau ne nuo abiejų kartu. Norėdamaspagrįsti šį ryšį, visuminės pasiūlos kreivę jis brėžė ne vertikalią kaipklasikai, o apsuktos “L” raidės formos. Tokiu būdu ryšys tarp infliacijosir nedarbo buvo aiškinamas taip: esant horizontalioje (keinsistinėje)visuminės pasiūlos kreivės dalyje, visuminės paklausos padidėjimas sąlygojarealios gamybos apimties padidėjimą (tuo pačiu ir nedarbo sumažėjimą), betkainų lygio nepakeičia. Tačiau naujas pusiausvyros taškas nepasiekia pilnoužimtumo lygio. Tolesnis visuminės paklausos padidėjimas perkelia ekonomikąį vertikaliąją visuminės pasiūlos kreivės dalį. Ekonomikai esantvertikaliojoje dalyje, reali gamybos apimtis nepadidėja, tačiau kainų lygiskyla, t.y. atsiranda infliacija. Teoriškai turi egzistuoti tokspusiausvyros taškas, kuris garantuotų pilną užimtumą ir stabilų kainų lygį. Po Antrojo pasaulinio karo Dž.Keinso sukurta infliacijos teorijasmarkiai pakito. Ji pradėjo plėtotis dviem kryptimis, o jos šalininkai
pasidalijo į dvi stovyklas: neokeinsistai pranašumą teikė paklausossąlygotai infliacijai, o postkeinsistai – pasiūlos sąlygotai infliacijai.Šie du infliacijos tipai nėra izoliuoti, vienas nuo kito nepriklausantysprocesai. Buvo pripažinta, kad absoliučios infliacijos sąlygomis abiejųinfliacijos tipų faktoriai veikia susiję, o tai komplikuoja kainų lygiokilimo stabdymo problemą. Vėlesni infliacijos traktuotės pokyčiai vyko jau reformuojantkeinsizmą.1.3.2.Filipso teorija
Remdamasis Dž.Keinso pasiūlyta visuminės pasiūlos kreivės forma,Filipsas* tiesiogiai išvedė ryšį tarp nedarbo ir infliacijos. Nagrinėdamasrealius duomenis, jis pastebėjo, kad kuo daugiau padidėja visuminėpaklausa, tuo didesnė infliacija ir tuo lėčiau didėja reali gamybosapimtis, o tuo pačiu ir mažėja nedarbas. Taigi, Filipsas padarė išvadą, kadnedarbas ir infliacija yra susieti atvirkštine priklausomybe (6 pav.).Tiesa, pirminis jo tyrimo rezultatasbuvo atvirkštinis ryšys tarp nedarbo lygio ir darbo užmokesčio augimotempo, tačiau, darbo našumui nekintant, kainų lygio kilimo tempai sutampasu darbo užmokesčio kilimo tempais. Tai ir leido nedarbo lygį ir infliacijąatidėti vienoje koordinačių plokštumoje. Filipso kreivės formą pagrinde paaiškina dvi priežastys: 1) darbo jėgos rinkos nesubalansuotumas. Vystantis ekonomikai, keičiantis technologijoms, vykstant geografiniams gamybos pokyčiams, sunku pasiekti visų specialybių darbuotojų pilną užimtumą vienu ir tuo pačiu metu. Tuo metu, kai vienose šakose darbininkų gali trūkti, kitose gali būti nedarbas. Tose sferose, kur darbininkų trūksta, darbo užmokestis pakyla, taigi padidėja gamybos kaštai, pasislenka visuminės pasiūlos kreivė, ir padidėja kainų lygis. Vadinasi, kainos kyla ekonomikai dar nepasiekus pilno užimtumo; 2) ekonomikai artėjant prie pilno užimtumo ribos, vis labiau pasinaudojama monopoline stambaus verslo ir profsąjungų galia. Pastarosios diktuoja aukštesnio darbo užmokesčio sąlygas, su kuriomis stambios firmos linkusios sutikti. Jos padidėjusius gamybos kaštus gana lengvai aukštesnių kainų sąskaita perkelia ant vartotojų pečių. Vadinasi, visuminei paklausai likus tai pačiai, kainos pakyla. Kadangi mažinti infliaciją galima tik nedarbo didėjimo sąskaita, taiiškyla stabilizavimo politikos pasirinkimo dilema. Tradicinės fiskalinė irmonetarinė politikos tik keičia visuminę paklausą. Jos nieko nedaro, kadištaisytų darbo rinkos nesubalansuotumą ir pasireiškiančią rinkos galią.Todėl fiskalinėmis ir monetarinėmis priemonėmis vykdomas manipuliavimasvisumine paklausa sukelia ekonomikos slinkimo tik išilgai Filipso kreivėsefektą. Taigi, ekspansinė fiskalinė ir monetarinė (“lengvų” pinigų)politika, kuri derina visuminės paklausos pokyčius ir žemesnio nedarbolygio siekimą, sąlygoja aukštesnį infliacijos lygį. Ir atvirkščiai:restrikcinė fiskalinė ir monetarinė (“sunkių” pinigų) politika gali būtinaudojama infliacijos lygio mažinimui, tačiau didesnio nedarbo ir prarastosprodukcijos sąskaita. Politika, manipuliuojanti visumine paklausa, gali būti naudojamataško Filipso kreivėje pasirinkimui, tačiau ji nesumažina bendroinfliacijos ir nedarbo kiekio. O tokiomis sąlygomis pasiekti pilną užimtumąbe infliacijos yra neįmanoma. Po 1970 – ųjų Filipso kreivės forma dar atspindėjo realią padėtį,tačiau tik forma, o ne padėtis, nes tuo laikotarpiu didėjo tiek infliacija,tiek nedarbas (t.y. pasireiškė stagfliacija), o tai perkėlė Filipso kreivęaukščiau. Po kurio laiko net ryšio forma ėmė keistis, ir Filipso įrodytagriežta priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos išnyko. Keinsistai kaip viso to priežastį nurodė pasiūlos šokus (pasiūlosšokas – tai tokie pokyčiai ekonomikoje, kurių pasekmėje pasislenkantipasiūlos kreivė sąlygoja kainų ir nedarbo augimą). Tai buvo naujaspožiūris, nes Filipso kreivė buvo grindžiama visuminės paklausos kreivėsposlinkiais tarpinėje visuminės pasiūlos kreivės dalyje. Naująjį požiūrį atspindi 7 paveikslas:
Kaip matyti iš šio grafiko, visuminės pasiūlos kreivės poslinkis įkairę (iš padėties AS0 į AS1) sąlygoja vienkryptį nedarbo ir kainų lygiokitimą, t.y. didėjimą. Keinsistai aiškino, kad pasiūlos šokai pastumiavisuminės pasiūlos kreivę į kairę, todėl Filipso kreivė pasislenka į dešinęir aukštyn, t.y. tolyn nuo koordinačių plokštumos pradžios taško. Taigi,pagal juos, išvestas ryšys tarp infliacijos ir nedarbo vis dar išsilaiko,tiesiog ypatingomis sąlygomis pati Filipso kreivė yra perstumiama. Tokių “ypatingų sąlygų”, t.y. pasiūlos šokų priežastimis buvonurodoma:naftos produktų kainų kilimas. Susikūrusi naftos magnatų grupė OPECsutartinai pakėlė savo naftos kainas, kas sąlygojo visų prekių ir paslaugųkaštų padidėjimą, dėl kurio sumažėjo visuminė pasiūla, ir todėl pakilokainos;žemės ūkio produkcijos kainų kilimas. 1972-73 m. Azijoje ir Rusijojeatsirado žemės ūkio produkcijos deficitas. Tuomet JAV žemės ūkioprodukcijos eksportas padidėjo, tačiau jos kiekis pačiose Valstijosesumažėjo, todėl pakilo jos kainos. Taigi, pakilo žemės ūkio produkcijosperdirbėjų kaštai, kas sąlygojo galutinių prekių pasiūlos sumažėjimą, o dėlto pakilo kainos;valiutos kurso kitimas. Pvz., dolerio nuvertėjimas sąlygojo importuotųprekių kainų pakilimą, o dėl jo padidėjo gamybos iš importuotų prekių iržaliavų kaštai. Vadinasi, sumažėjo visuminė pasiūla, ir pakilo kainos;darbo užmokesčio ir kainų kontrolės panaikinimas. Šiuo sprendimu nedelsdamipasinaudojo tiekėjai ir pardavėjai, kad atgautų tą kainų skirtumą, kuriojie dėl ribojimo turėjo atsisakyti;našumo sumažėjimas. Dėl našumo sumažėjimo padidėja produkcijos vienetokaštai, t.y. sumažėja visuminė pasiūla, dėl ko padidėja kainos;su darbo užmokesčiu susiję infliaciniai lūkesčiai. Pripratę prie pastoviaipasireiškiančios infliacijos, sudarinėdami darbo sutartis su darbdaviais,darbininkai ją įvertina. Dažnai kolektyvinėse darbo sutartyse yra numatomipragyvenimo kaštai, todėl nominalus darbo užmokestis automatiškai didėjakartu su kainų lygiu. Dėl šios priežasties didėja gamybos kaštai, o taistumia visuminės pasiūlos kreivę į kairę, kas, savo ruožtu, pakeliapusiausvyros kainų lygį.
1.3.3.Monetarizmas
Aštuntąjį – devintąjį mūsų amžiaus dešimtmetį įvyko neoklasikinėsteorijos renesansas, pirmiausia monetarizmo pavidalu (žymiausias teoretikas– M.Frydmanas*). Monetarizmas – doktrina, skelbianti, kad šalies turtaspriklauso nuo šalyje sukaupto pinigų kiekio. Monetaristinis principas grindžiamas kiekybine pinigų teorija, kuriteigia, kad nominaliųjų pinigų kiekis lemia nominaliųjų pajamų lygį.Monetaristai akcentuoja pinigų reikšmę, todėl savo analizę grindžia mainųlygtimi. Savo ruožtu jų mainų lygtis yra modifikuota kiekybinės pinigųteorijos lygtis: MxA1=PxS , kur M – pinigų kiekis; A1 – sandėrių apyvartos gretis; P – kaina; S – sandėrių skaičius. Sandėrių apyvartos greitis parodo, kiek kartų piniginis vienetastampa kieno nors įplaukomis, net jei netampa to subjekto pajamomis. Taireiškia, kad sandėriai apima ne tik tuos produktus, kurie įeina į BNP, betir tarpinius produktus, ir perparduodamų prekių pirkimą. Monetaristų požiūriu, privataus sektoriaus išlaidų funkcija yrapakankamai pastovi, todėl ekonomikos stabilumas yra prigimtinis. Todėlvisus ekonomikos “sutrikimus” jie sieja su nesaikingu valstybės kišimusi įekonomiką. Pagal juos, valstybės vaidmuo ekonomikoje turi apsiribotinuolatiniu ir tolygiu pinigų kiekio apyvartoje didinimu. Monetaristųnuomone, gamybos sulėtėjimą arba smukimą beveik visada galima aiškintipinigų pasiūlos sumažėjimu.Jeigu keinsistai, analizuodami pinigų pasiūlos pokyčių įtaką nominaliamBNP, pabrėžia palūkanų ir investicijų reikšmę, tai monetaristai mano, kadpinigų pasiūlos pokyčiai betarpiškai veikia visuminę paklausą ir nominalųBNP. Jų modelyje pinigų pasiūla yra pagrindinis ekonomikos kintamasis,nulemiantis jos plėtros lygį. Infliacija, monetaristų nuomone, yra grynai piniginis reiškinys, o jąsukelia pernelyg didelis pinigų kiekis apyvartoje. Didelį vaidmenįekonomikos raidoje monetaristai skiria vadinamiesiems “infliaciniamslūkesčiams”, jais motyvuoja aštuntąjį dešimtmetį pasireiškusius nukrypimusnuo Filipso kreivės. Buvo sukurta visa “infliaciniais lūkesčiais” pagrįsta“natūralaus lygio hipotezė”.
1.3.4.Natūralaus lygio hipotezė
Natūralaus lygio hipotezė – tai hipotezė apie ryšį tarp nedarbo irinfliacijos, teigianti, kad kainos ir darbo užmokestis yra linkę didėti kainedarbas yra žemiau natūralaus lygio. Taip pat ji teigia, kad ilgamelaikotarpyje ekonomika yra stabili tik esant natūraliam nedarbo lygiui,t.y. bet koks infliacijos lygis yra suderinamas su ekonomikos natūraliunedarbo lygiu.
Egzistuoja du natūralaus lygio interpretacijos variantai: adaptyviųlūkesčių ir racionalių lūkesčių. Adaptyvių lūkesčių teorija taip pavadinta dėl daromos prielaidos, kadžmonės formuoja savo lūkesčius apie būsimą infliaciją remdamiesi praeitu irdabartiniu infliacijos lygiais ir keičia savo lūkesčius tik palaipsniui.Šią teoriją iškėlė ir išpopuliarino M.Frydmanas. Adaptyvių lūkesčių teorija teigia, kad trumpame laikotarpyje galiegzistuoti ryšys tarp infliacijos ir nedarbo, tačiau ilgame laikotarpyjetokio ryšio nėra. Bet koks bandymas sumažinti nedarbo lygį žemiaunatūralaus sužadina jėgas, destabilizuojančias Filipso kreivę irpastumiančias ją į dešinę (tolyn nuo koordinačių plokštumos pradžiostaško). Tokiu būdu ši teorija skiria trumpo ir ilgo laikotarpio Filipsokreivę. Tarkim, Filipso kreivė yra PC1 (8 pav.). Taip pat tarkim, kadekonomika patiria 3%infliaciją, ir joje egzistuoja natūralus nedarbo lygis (vaizdumo dėlei jisprilygintas 6%). Pagal adaptyvių lūkesčių teoriją, tokios kaip PC1 trumpolaikotarpio kreivės egzistuoja tik dėl to, kad esamas infliacijos lygis nevisada sutampa su lauktu. Taigi, pradinis taškas yra A1, kur nominalus darbo užmokestis yranustatomas tikintis tos pačios 3% infliacijos. Dabar tarkim, kad vyriausybėmano pilno užimtumo lygiu esant 4% nedarbo lygį, o ne 6% (tai galiatsitikti dėl kažkada praeityje laikinai sumažėjusio nedarbo lygio iki 4%,kurį vyriausybė mano galinti išlaikyti). Siekdama sumažinti nedarbą,vyriausybė vykdo ekspansinę fiskalinę ir monetarinę politiką (įvairiomispriemonėmis didina pinigų pasiūlą ir visumines išlaidas). To pasekojepadidėjusi visuminė paklausa iššaukia infliacijos lygio padidėjimą iki 6%.Esant duotam, t.y. fiksuotam pinigų kiekiui apyvartoje ir nominaliam darboužmokesčiui, nustatytam tikintis 3% infliacijos, aukštesnės prekių irpaslaugų kainos padidina verslininkų pelną. Todėl firmos didina gamybosapimtis ir samdo daugiau darbininkų. Taigi, trumpu laikotarpiu ekonomikajuda iš taško A1 į B1. Taip nedarbas sumažėja iki 4%, tačiau padidėjainfliacija. Šis poslinkis yra pilnai suderinamas su ankstesne Filipsokreivės interpretacija, tačiau natūralaus lygio teoretikai jį interpretuojatik kaip laikiną reiškinį. Pagal adaptyvių lūkesčių teoriją, taškas B1 nėra stabiliospusiausvyros taškas, nes darbininkai ima suprasti, kad jų realios pajamossumažėjo dėl padidėjusios infliacijos, ir reikalauti nominalaus darboužmokesčio pakėlimo. Tačiau padidėjęs nominalus darbo užmokestis sumažinagaunamą pelną, todėl tenka atleisti dalį darbininkų. Tokiu būdu nedarbolygis grįžta į pradinę (6%) padėtį, tačiau infliacijos lygis jauaukštesnis, t.y. ekonomika atsiduria taške A2. Infliacija išsilaikoaukštesniame (6%) lygyje, nes vyriausybės vykdomos ekspansinės fiskalinėsir monetarinės politikos rezultate padidėjusi visuminė paklausa taip irnesumažėja. Žvelgiant iš naujo infliacijos lygio pozicijų, trumpo laikotarpioFilipso kreivė pasislinko į viršų (iš padėties PC1 į PC2). Šis procesasgali ir vėl pasikartoti, jei vyriausybė vėl bandytų sumažinti nedarbą. Pagal adaptyvių lūkesčių teoriją, vyriausybės bandymai įvairiomispriemonėmis pakeisti ekonomikos būklę judant Filipso kreive sąlygoja šioskreivės poslinkį į vis blogesnę padėtį. Kitaip tariant, stabili Filipsokreivė, parodanti ryšį tarp nedarbo ir infliacijos lygio, neegzistuoja.Ilgu laikotarpiu šį ryšį vaizduoja per taškus A1, A2, A3 einanti vertikalitiesė PCLR. Adaptyvių lūkesčių teorija paaiškina ir defliaciją. Tarkim, ekonomikayra taške A3, kurį atitinka 9% infliacija ir 6% nedarbo lygis. Žymusvisuminės paklausos sumažėjimas (tarkim, recesiniu laikotarpiu) sumažinainfliaciją iki, tarkim, 6%. Dėl to sumažėja verslininkų pelnas, nes prekiųkainos kyla lėčiau nei nominalus samdomų darbininkų darbo užmokestis (kurisbuvo sutartas darbo sutartyse, tikintis 9% infliacijos, o juk realiinfliacija 6%). Dėl pelno sumažėjimo dalis darbininkų yra atleidžiami išdarbo, ir nedarbo lygis padidėja. Ekonomika laikinai pasislenka Filipsokreive PC3 iš taško A3 į C2. Sudarydami naujas darbo sutartis, darbininkaituri įvertinti jau naują 6% infliacijos lygį. Nominalaus darbo užmokesčioaugimo tempo sumažėjimas atstato firmų pelną ir galimybę samdyti daugiaudarbininkų, todėl nedarbo lygis sumažėja iki natūralaus (6%) taške A2.Taigi, trumpo laikotarpio Filipso kreivė pasislenka iš PC3 į PC2. Jeivisuminė paklausa ir toliau kris, tai procesas kartosis, ir ekonomika judėsį tašką A1. Taip yra patvirtinamas adaptyvių lūkesčių teorijos teiginys, kad betkoks infliacijos lygis ilgame laikotarpyje yra suderinamas su natūraliunedarbo lygiu. Antrasis natūralaus lygio interpretacijos variantas yra racionaliųlūkesčių teorija. Ši teorija daro prielaidą, kad žmonės elgiasiracionaliai, t.y. renka visą prieinamą informaciją, ją apdoroja irpanaudoja formuodami lūkesčius jiems rūpimais klausimais. Pvz.,investitoriai, kurie tikisi vertybinių popierių kainų kritimo, siekiaparduoti turimus vertybinius popierius. O padidėjusi jų pasiūla sąlygoja jųkainų kritimą. Taigi, “racionalūs” žmonės panaudoja visą galimą gauti informacijąapie ekonomikos funkcionavimą bei vyriausybės politiką ekonomikos pokyčiopasekmių numatymui ir jų gerovę maksimizuojančių sprendimų priėmimui. Be to, racionalių lūkesčių teorija teigia, kad tiek prekių irpaslaugų, tiek gamybos išteklių rinkoje yra aukštas konkurencijos lygis,todėl darbo užmokestis ir kainos yra lakstūs tiek aukštyn, tiek žemyn. Taippat daroma prielaida, kad, kainoms ir kiekiams prisitaikius prie naujųpasikeitimų (rinkos šokų ar visuomenės preferencijų pokyčių), naujainformacija yra greitai įsisavinama ir įtraukiama į visuminės pasiūlos beipaklausos apskaičiavimą. Taigi, žmonės supranta, kaip vyriausybės politika paveiks ekonomikąir į tai atsižvelgia priimdami sprendimus. Vyriausybei vykdant ekspansinępolitiką, darbininkai įvertina infliaciją ir realaus darbo užmokesčiosumažėjimą. Todėl jie laukiamą infliacijos lygį įtraukia į reikalaujamąnominalų darbo užmokestį. Jei padarytume prielaidą, kad darbininkaitiksliai ir pilnai įvertina kainų infliaciją ir reikalauja tokio darboužmokesčio, kuris atitinka situaciją ir nepakeičia realaus darboužmokesčio, tai nepasireikštų nei pelno, nei gamybos apimties, nei užimtumopadidėjimas. Tokiu atveju, vietoj laikino užimtumo padidėjimo (8 pav.poslinkis iš A1 į B1) ekonomika judėtų vertikalia tiese PCLR. Vadinasi, pagal racionalių lūkesčių teoriją, makroekonominė politikayra neefektyvi, nes darbininkai ją supranta ir neleidžia pakeisti padėties.Todėl šioje teorijoje daroma išvada, kad net trumpu laikotarpiu ryšio tarpnedarbo ir infliacijos nėra. Taigi, abu natūralaus lygio interpretavimo variantai teigia, kadpaklausos reguliavimo priemonės negali ilgu laikotarpiu įtakoti realiosgamybos apimties ir nedarbo. Jos gali įtakoti tik kainas. Šią situacijąpaaiškina nauja ilgo laikotarpio visuminės pasiūlos kreivė (ASLR 3 pav.).
1.3.5.”Pasiūlos ekonomikos” teorija
Lygiagrečiai su monetarizmu atsirado nauja ekonominės mintieskryptis, pavadinta “pasiūlos ekonomika”. Svarbiausia šios teorijos idėjayra valstybinis ekonomikos reguliavimas per visuminę pasiūlą (ir pirmiausiaper mokesčių sistemą). “Pasiūlos ekonomikos” teoretikai tvirtina, kad Dž.Keinso ekonominėteorija nepažabojo stagfliacijos didžiosios depresijos metais, nes rėmėsivisumine paklausa, o gamybos kaštus ir visuminę pasiūlą laikė pasyviaiselementais, tuo tarpu kai juos reikėjo laikyti aktyviais elementais,įtakojančiais tiek infliacijos, tiek nedarbo lygį.
1.4.Infliacijos poveikis
Infliacijos periodais ne visos kainos kyla vienodu tempu, t.y.pasireiškia santykinių kainų pokyčiai. Dėl santykinių kainų pokyčiųinfliacija sukelia dvi pasekmes: 1) pajamų ir turto perskirstymą tarp skirtingų visuomenės klasių; 2) atskirų prekių santykinių kainų ir gamybos apimties, o kartais ir visos ekonomikos gamybos apimties ir užimtumo iškraipymus. Be to, reikia atminti, kad egzistuoja kelios infliacijos rūšys, todėljų poveikio mastas stipriai skiriasi. Pagrindinis infliacijos sukelto pajamų ir turto perskirstymoefektas atsiranda dėl žmonių turimo turto ir įsipareigojimų rūšių skirtumų.Pvz., kai žmonės ima ilgalaikes fiksuotos palūkanų normos paskolas, staiguskainų kilimas jiems yra labai naudingas, nes infliacija sumažina už paskoląmokėtinų palūkanų realią vertę. Tačiau tokios paskolos gali sužlugdyti jųėmėjus defliacijos periodais. Žmonės, skolinantys pinigus, turintys ilgalaikių obligacijų ar turtoužstatų pavidalu, netikėtos infliacijos periodais stipriai nukenčia, nesjiems išmokamų pinigų reali vertė yra mažesnė nei anksčiau. Tačiau jeiinfliacija jau kurį laiką tęsiasi, tai žmonės įvertina ją ir įtraukia įpalūkanų normą. Tai atspindi Fišerio lygtis: i = r + ( , kur i – nominali palūkanų norma; r – reali palūkanų norma; ( – infliacijos norma.
Įvertinus infliaciją, pajamų ir turto perskirstymo nebelieka.Praktikoje kai kurios pajamos yra indeksuojamos vartojimo kainų indeksu,todėl netikėtos infliacijos poveikis susilpnėja. Apibendrinant šią pirmąją infliacijos pasekmę, galima pasakyti, kadji pasireiškia per infliacijos poveikį realiai žmonių turto vertei. Infliacijos įtaka gamybos apimčiai ir užimtumui taip pat yra labaisvarbi. Iš tiesų šią įtaką galima skirti į dvi: įtaką bendrai gamybosapimčiai ir įtaką turto paskirstymui bei našumui. Nenumatytos infliacijos įtaka bendrai gamybos apimčiai buvo akivaizdiiki 1970 – ųjų. Tuomet visuminės paklausos didėjimas sukeldavo infliaciją,tačiau tuo pat metu didėdavo gamybos apimtis, o tuo pačiu ir užimtumas. Po1970 – ųjų ėmė reikštis pasiūlos šokai, kurie sukeldavo infliaciją irgamybos apimties sumažėjimą, o kartu ir nedarbo padidėjimą. Todėlšiuolaikinė makroekonomikos teorija teigia, kad ilgame laikotarpyjenebūtinai egzistuoja ryšys tarp infliacijos ir gamybos apimties (t.y. iružimtumo), tačiau trumpame laikotarpyje jis egzistuoja ir gali būti tiektiesioginis, tiek atvirkštinis. Netikėtos infliacijos įtaka turto paskirstymui pasireiškia dėl to,kad infliacija iškraipo santykines kainas. Be to, kuo didesnė infliacija,tuo labiau iškraipomos santykinės kainos. Įdomus yra infliacijos poveikis pinigams. Kadangi už pinigus natūrineišraiška (monetas, banknotus) nėra mokamos palūkanos, tai jų nominalipalūkanų norma lygi nuliui. Tačiau, pagal Fišerio lygtį, reali palūkanųnorma yra lygi nominalios palūkanų normos ir infliacijos skirtumui. Iš čiaseka, kad pinigų natūrine išraiška reali palūkanų norma yra lygiinfliacijos normai su minuso ženklu. Vadinasi, infliacija stipriai įtakojapinigų realią palūkanų normą, todėl nevertėtų stebėtis, kad staigiai kylantkainoms žmonės nori išleisti pinigus ir įsigyti kitokio turto, neslaikydami pinigus, žmonės “uždirbtų” neigiamas palūkanas. Nagrinėjant infliacijos poveikį, svarbus ne tik jos įvertinimas arneįvertinimas, bet ir subalansuotumas. Šiuo atveju, subalansuota infliacijayra tokia, kuri nepakeičia santykinių kainų. Taigi, galima skirti keturiųrūšių infliaciją: * subalansuotą ir įvertintą; * nesubalansuotą; * neįvertintą; * nesubalansuotą ir neįvertintą. Subalansuotos ir įvertintos infliacijos atveju nėra įtakojama neireali gamybos apimtis, nei našumas, nevyksta turto ir pajamų perskirstymas.Kadangi viskas kinta vienodu tempu, kurį žino ir spėja įvertinti visižmonės, tai ekonomika vystosi tarsi niekas nesikeistų. Nesubalansuotos infliacijos atveju kai kurios kainos nesusiderina irneatspindi infliacijos dinamikos. Tuomet žmonės ima pirkti realų turtą, kadtik išleistų pinigus. Be to, nesubalansuota infliacija taip iškraipokainas, kad tampa nebeįmanoma palyginti prekių vertės tiek teritorijos,tiek laiko atžvilgiu, todėl kainos praranda vartotojų informuotumofunkciją. Neįvertintos infliacijos poveikis daugiausiai pasireiškia per pajamųir turto perskirstymą. Netikėtas kainų pokytis kai ką nuskurdina, kai kąpraturtina, tačiau mažai įtakoja darbo našumą. Neįvertinta infliacija galistipriai perskirstyti pajamas ir turtą, tačiau ekonomikos efektyvumasfaktiškai liks nepakitęs. Nepaisant to, dėl perskirstymo gali kiltisocialinių problemų. Be to, turto ir pajamų perskirstymo mastas priklausonuo infliacijos dydžio. Nėra jokių abejonių, kad šuoliuojanti arhiperinfliacija pakerta ekonomikos gyvybingumą ir moralę, tuo tarpušliaužianti infliacija minimaliai įtakoja pajamų ir turto perskirstymą. Tikrovėje infliacija dažniausiai yra ir nesubalansuota, irneįvertinta. Tokiu atveju ją lydi tiek pajamų ir turto perskirstymas, tieknašumo nuostoliai. Apibendrinant šį skyrelį, galima teigti, jog be infliacijos masto jospasekmes įtakoja ir subalansuotumas bei įvertinimas. Tai galimaapibendrinti šia lentele:1 lentelė. Dvi infliacijos kaštų dimensijos| |Subalansuota |Nesubalansuota || |infliacija |infliacija ||Įvertinta |Jokių |Našumo ||infliacija |kaštų |nuostoliai ||Neįvertinta |Pajamų ir turto |Perskirstymas ir||infliacija |perskirstymas | || | |našumo || | |nuostoliai |2.INFLIACIJA PRAKTIKOJE
2.1.Infliacijos skaičiavimas
Infliacijai apskaičiuoti pagrinde gali būti naudojami du rodikliai:BNP defliatorius ir vartotojų kainų indeksas (VKI). BNP defliatorius yra rodiklis, parodantis infliacijos lygįanalizuojamuoju laikotarpiu, t.y. nuo bazinių iki skaičiuojamųjų metų. Šisrodiklis apskaičiuojamas kaip duotų metų nominalaus BNP realaus BNPsantykis, išreikštas indekso forma: BNP defl. = (nom. BNP / realus BNP) *100Išplėstu pavidalu jis atrodo taip (Paašė kainų indeksas): BNP defl. = , kur q t,i – ataskaitiniais (t) metais i– osios prekės pagamintas kiekis; p t,i – ataskaitinių metų i – osiosprekės kaina; p 0,i – bazinių (0) metų i – osiosprekės kaina. Nominalus bendrasis nacionalinis produktas (BNP) yra tam tikrų metųgamybos apimties vertė, išreikšta tų metų (einamosiomis) kainomis, o realusBNP yra tų pačių metų gamybos apimties vertė, išreikšta pasirinktų metųbazinėmis kainomis. Vadinasi, BNP defliatorius parodo einamųjų metųprodukcijos vieneto kainos pasikeitimą palyginti su baziniais metais. Praktikoje dažniau yra naudojamas vartotojų kainų indeksas. Vartotojųkainų indekso (VKI) skaičiavimo tikslas – įvertinti prekių ir paslaugų,kurias įsigyja, apmoka ir suvartoja gyventojai, kainų lygio pokyčius laikoaspektu. Šis indeksas skaičiuojamas pagal Laspeireso formulę: VKI = , kur q 0,i – fiksuoto prekių irpaslaugų rinkinio i – osios prekės arpaslaugos kiekis (tai fiksuoti dydžiai); p t,i – ataskaitinio (t)laikotarpio i – osios prekės ar paslaugos (išto paties fiksuoto rinkinio)kaina; p 0,i – bazinio (0)laikotarpio i – osios prekės ar paslaugos kaina.Tačiau praktikoje yra naudojamas kitas Laspeireso formulės variantas: VKI = TKP t,i x IKP t-1,i x S 0,i , kur TKP t,i – i – osios prekės trumpalaikio kainų pokyčio rodiklis, t.y. ataskaitinio laikotarpio t kaina, palyginta su priešataskaitinio laikotarpio (t-1) kaina: P t,I Pt-1,I IKP t-1,i – priešataskaitinio laikotarpio (t-1) i – osios prekės ilgalaikio kainų pokyčio rodiklis: P t-1,i P 1,i P 2,i P t-1,i P 0,i P 0,i P 1,i P t-2,i t.y. priešataskaitinio laikotarpio (t-1) kaina, palyginta su bazinio laikotarpio kaina; S 0,i – piniginių išlaidų dalis i – osios prekės pirkimui bendrose vartojimo išlaidose prekėms ir paslaugoms baziniu (0) laikotarpiu, kitaip tariant, šio indekso svoriai. Laspeireso indeksas yra pastovių bazinių svorių indeksas. Pagrindinėinformacinė bazė VKI skaičiavimui yra prekių ir paslaugų reprezentančiųkainų ir tarifų registravimas atrinktose visų nuosavybės formų prekybos beipaslaugų sferos įmonėse ir namų ūkių biudžetų tyrimo duomenys apiegyventojų išlaidas prekėms ir paslaugoms įsigyti. VKI skaičiuoti yra atrinktos 456 vartojimo prekės ir paslaugos,sudarančios pastovų vartojimo krepšelį, t.y. įvertinami tų pačių prekių irpaslaugų kainų lygio pokyčiai. Kiekvieną mėnesį renkama informacija apieprekių ir paslaugų kainas 10 apskričių ir 9 rajonų centruose. Maistoproduktų kainos tiriamos dar 9 kaimo vietovėse. Kainos registruojamos apie2700 visų nuosavybės formų prekybos ir paslaugų sferos įmonėse. Indeksosvoriai apskaičiuojami remiantis namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis.Vartojimo prekių ir paslaugų grupių lyginamieji svoriai yra pavaizduoti 9pav.: ( 1 Maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai 47,50 2 Alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai 5,66 3 Drabužiai ir avalynė 9,51 4 Būstas, vanduo, elektra, dujos, kitaskuras 15,58 5 Būsto apstatymas, namų apyvokos įranga irkasdieninė būsto priežiūra 2,77 6 Sveikatos apsauga 1,96 7 Transportas 5,64 8 Ryšiai1,12 9 Poilsis ir kultūra 2,69 10 Švietimas 0,60 11 Viešbučiai, kavinės ir restoranai 4,09 12 Įvairios prekės ir paslaugos 2,88 Bendrasis indeksas skaičiuojamas kaip atskirų prekių ir paslaugųkainų santykių svertinis vidurkis. Kiekvienai tiriamosios nomenklatūrosprekei ir paslaugai yra priskirtas procentinis dydis (svoris), rodantis,kurią dalį iš visų išlaidų vartotojai išleidžia šiai prekei ar paslaugai. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad VKI skaičiavimui gali būtipasirenkamos įvairios bazės. Jei baze pasirinktas priešataskaitinislaikotarpis, tai ataskaitinio laikotarpio infliacijai sužinoti reikia išVKI atimti 100 (kadangi bazinio laikotarpio VKI yra lygus 100). Tačiau jeibaze pasirinktas senesnis laikotarpis, o norima sužinoti ataskaitiniolaikotarpio infliaciją priešataskaitinio laikotarpio atžvilgiu, reikia išataskaitinio laikotarpio VKI atimti priešataskaitinio laikotarpio VKI. Taip pat reikia pastebėti, kad nors tiek BNP defliatorius, tiek VKIyra naudojami infliacijos skaičiavimui, šių rodiklių rezultatai nesutampa.Tai susiję su tuo, jog jie rodo skirtingų produktų rinkinių kainų pokyčius(VKI – fiksuoto prekių ir paslaugų krepšelio; BNP defl. – visų į BNPįtrauktų prekių ir paslaugų, o jos be to dar kasmet kinta).
2.2.Antiinfliacinės priemonės
Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visašalies vyriausybės ūkio politika. Antiinfliacinė politika visada buvosvarbi makroekonominio reguliavimo kryptis. Įvairios infliacijos teorijos rekomenduoja skirtingus kovos suinfliacija metodus. Pasirinkimą lemia tų teorijų autoritetas ir vaidmuo.
Pvz., ilgalaikis kiekybinės pinigų teorijos viešpatavimas Vakarųekonomikoje dažniausiai argumentuojamas tuo, kad jos siūloma infliacijostraktuotė bei antiinfliacinės priemonės bendrais bruožais atitiko XIXa. irpirmųjų XXa. dešimtmečių realią situaciją. Spartūs infliacijos tempai tuolaikotarpiu atspindėjo kainų augimą padidinus popierinių pinigų kiekįapyvartoje. Todėl ir kiekybinės pinigų teorijos rekomenduojamos kovos suinfliacija priemonės – pirmiausia popierinių pinigų kiekio apyvartojemažinimas – tuo laikotarpiu buvo visai pakankamos ir sėkmingai taikomos. Viešpataujant keinsizmui, į pirmą vietą iškilo du antiinfliacinėspolitikos variantai:defliacinė (paklausos ribojimo) politika;“pajamų politika”. Defliacinė politika nukreipta prieš visuminės paklausos didėjimą. Jiapima įvairias priemones, skirtas mokiai paklausai mažinti: valstybėsišlaidų mažinimą, mokesčių didinimą, restrikcinę monetarinę politiką. Restrikcinė monetarinė politika vykdoma mažinant pinigų pasiūlą irtaip sumažinant visumines išlaidas. Šią politiką vykdo centrinis bankas.Jis: 1) parduoda vyriausybės vertybinius popierius (tuo siekiama sumažinti komercinių bankų perteklinius rezervus bei žmonių turimas lėšas); 2) didina privalomųjų komercinių bankų rezervų normą (tai automatiškai sumažina komercinių bankų perteklinius rezervus ir mažina pinigų multiplikatoriaus dydį); 3) didina palūkanų normą už savo teikiamas paskolas komerciniams bankams (tai taip pat mažina jų perteklinius rezervus ir neskatina skolintis, vadinasi, mažina apyvartines lėšas). Centrinis bankas gali reguliuoti pinigų pasiūlą arba palūkanų normą,bet negali reguliuoti jų abiejų kartu. Keinsistai pirmenybę teikia palūkanųnormos reguliavimui. Tuo tarpu monetaristai pirmenybę teikia pinigų kiekio apyvartojereguliavimui. Jie teigia, kad pinigų politikos pokyčiai sukelia pokyčiuskomercinių bankų rezervuose, kas savo ruožtu sukelia pinigų pasiūlospokyčius. Pinigų pasiūla jau žinomu būdu veikia visuminę paklausą, taigi irnominalųjį BNP. Keinsistų nuomone, vyriausybės vykdoma finansinė biudžeto pajamų beiišlaidų politika yra žymiai veiksmingesnė ekonomikos stabilizavimo priemonėnei monetaristų siūloma pinigų pasiūlos reguliavimo politika. Omonetaristai menkina finansinę politiką kaip gamybinių ištekliųperskirstymo ir ūkio stabilizavimo priemonę. Jų nuomone, vyriausybėsfinansinės politikos neefektyvumą sąlygoja investicijų išstumimo efektas. Tačiau monetarinė politika taip pat nėra ideali. Praktiškai josvienintelis privalumas yra nepriklausomumas nuo politinio spaudimo. Tuotarpu trūkumų ji turi ne vieną: 1) monetarinės politikos priemonių rezultatai pasireiškia neiškart, o po tam tikro laiko, vadinamo laiko lago. Laiko lagu yra vadinamas laikotarpis, per kurį atitinkama valstybės politika pradeda duoti savo rezultatus. Toks uždelsimas atsiranda dėl informacijos surinkimui ir apdorojimui, sprendimų aptarimui, suderinimui, politiniam pritarimui bei pasirinkto sprendimo įgyvendinimui reikalingo laiko. Praktiškai laiko lagai yra pagrindiniai šios politikos priemonių efektyvumo “stabdžiai”. Jie veikia reguliuojant tiek vartojimo išlaidas, tiek investicijas. Laiko lagai pasireiškia vykdant ir fiskalinę politiką, todėl reikia derinti abi politikas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes; 2) šios politikos priemonių poveikis investicijoms ne visada toks stiprus kaip aprašoma teorijoje. Pvz., “sunkių” pinigų politika, skirta padidinti palūkanų normai, gali tik nežymiai paveikti investicijas, jei ivesticijų paklausos kreivė tuo pačiu metu dėl verslininkų optimizmo, technologinio progreso ar laukiamo palūkanų normos padidėjimo pasislenka į dešinę. Ir atvirkščiai: esant recesijai, verslininkų optimizmas sumažėja, ir investicijų paklausos kreivė pasislenka į kairę. Tokiu atveju “lengvų” pinigų politika yra neveiksminga; 3) “sunkių” pinigų politika verčia komercinius bankus sumažinti paskolas, ir dėl to sumažėja pinigų pasiūla. “Lengvų” pinigų politika suteikia galimybę bankams teikti paskolas, bet negarantuoja, kad jie teiks (pvz., bankai siekia padidinti likvidumą, todėl nedidina paskolų). Todėl pinigų pasiūla nepadidėja. Tokiu atveju “lengvų” pinigų politika ir vėl yra neveiksminga; 4) keinsistų nuomone, pinigų apyvartos greitis kinta priešinga nei pinigų pasiūla kryptimi, todėl panaikina pinigų pasiūlos pokyčių poveikį. Pagal juos, pinigų pasiūlos padidėjimas sumažina palūkanų normą, todėl žmonės laiko daugiau grynų pinigų, t.y. mažiau jų investuoja, todėl pinigai “pakeičia mažiau rankų” (kitaip tariant, pinigų apyvartos greitis sumažėja). Antroji keinsistų proteguojama antiinfliacinė politika yra “pajamųpolitika”. Pajamų politika yra vadinama politika, bandanti sumažintiinfliaciją be nedarbo didinimo. Tai vyriausybės veiksmai, kuriais bandomapažaboti infliaciją tiesioginiais veiksmais ar žodiniais įtikinėjimais,įstatymine kontrole ar kitais metodais. Pajamų politika nukreipta prieš visuminės pasiūlos didėjimą. Jinumato darbo užmokesčio ir kainų kontrolę visiškai sustabdant jų augimą(“įšaldant” juos) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą, t.y.nustatant ribas. Į pajamų politiką taip pat įeina manipuliavimasmokesčiais, pelnu. Praktika parodė, kad darbo užmokesčio ir kainų lygio “įšaldymas”sukelia tik trumpalaikį teigiamą efektą. Iš tiesų, neleidžiant augtikainoms ir samdomų darbininkų darbo užmokesčiui, infliacija sulėtėja. Jeidar vyriausybė paleidžia veikti ekspansinės politikos priemones (padidinavisuminę paklausą), kainų lygio stabilizavimas sukelia ir žymų nedarbosumažėjimą. Tačiau pasibaigus tokio reguliavimo laikui, ekonomika“atsigriebia” ką praradusi, t.y. infliacija keleriopai paspartėja, vėl imadidėti nedarbas, taigi, darbo užmokesčio ir kainų “įšaldymu” spręstosproblemos iškyla visuomenei dar stambesnėmis ir aštresnėmis formomis. Darboužmokesčio ir kainų lygio kilimo “įšaldymas” arba ribojimas yra daugiaupolitinė, o ne ekonominė priemonė. Darbo užmokesčio ir kainų kontrolė plačiai taikyta Skandinavijoje,Nyderlanduose, JAV, Anglijoje. Nors trumpame laikotarpyje ši politika galibūti efektyvi, tačiau ilgame ji žlunga, nes dėl žemesnių už pusiausvyroskainų atsiranda prekių deficitas, blogėja jų kokybė, atsiranda “juodojirinka”. Taigi, ilgalaikė darbo užmokesčio ir kainų kontrolė grasina laisvosrinkos mechanizmui. Kiek sėkmingesnė gali būti ilgalaikė darbo užmokesčio ir kainųkontrolė, kuri, vyriausybės tarpininkavimu, įdiegiama savanorišku darbdaviųir profsąjungų abipusių nuolaidų, kompromisų būdu. Ši politika neblogaipasiteisino Nyderlanduose ir JAV, tačiau su laiku tapo neefektyvi. Dar viena pajamų politikos priemonė yra liasvos rinkos strategija. Jibuvo vykdoma daugelio ekonomistų, ypač konservatyvių pažiūrų. Šis būdasremiasi natūralia rinkos tvarka, apribojančia kainų ir darbo užmokesčiokilimą. Šios strategijos šalininkai remiasi rinkos jėgomis ir nori dar jassustiprinti padidinant privatųjį sektorių (pagreitinant tam tikrų šakųdereguliaciją, privatizavimą, panaikinant konkurencijos apribojimus,uždraudžiant darbo sąjungų monopolijas ir t.t.). Mokesčiais paremta pajamų politika buvo pasiūlyta kaip būdas pajungtirinkos mechanizmą makroekonominių tikslų pasiekimui. Ši politika naudotųfiskalines priemones ir remtų antiinfliacines priemones apmokesdindamatuos, kurių darbo užmokestis ir kainos labai greitai kyla, beisubsidijuodama tuos, kurių darbo užmokestis ir kainos kyla lėtai. Šiuo metuši politika yra niekas daugiau, kaip tik idėja, nes ji nebuvo išbandyta. Prie pajamų politikos yra priskiriama ir pelno dalijimosi politika.Ši politika yra būdas skatinti firmas samdyti ir išlaikyti darbininkusekonominio nuosmukio metu. Čia tinka pelno pasidalijimas. Jis sumažinaribinius darbininkų išlaikymo kaštus, todėl firmos turėtų palaikytiužimtumą net ir sunkiais laikais. Tuomet natūralus nedarbo lygis sumažėtų,o tai reiškia Filipso kreivės poslinkį koordinačių plokštumos pradžiostaško link, kas savo ruožtu reiškia, kad bus įmanoma pasiekti žemesnįinfliacijos lygį be užimtumo sumažėjimo. Savotiška antiinfliacinė priemonė yra pajamų indeksavimas. Šipriemonė skirta kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumaivisuomenės narių. Indeksavimas – tai darbo užmokesčio, pensijų, gyvybėsdraudimo polisų nominalios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčioderinimas su gyvenimo kaštų kitimu (t.y. vartojimo prekių kainų indeksu).Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo atveju turi tiek pat padidinti iratitinkamas nominalias pajamas. Tam tikru mastu indeksavimas naudojamasdaugelyje šalių (pirmiausia profsąjungų sutartyse su darbdaviais dėl darboužmokesčio). Visų pirma, indeksavimas išsaugo realias gyventojų pajamas. Be to,jis pakerta vyriausybės entuziazmą vykdyti infliacinę politiką ir jos dėkagauti finansinę ir politinę naudą. Tačiau indeksavimas sukelia ir daugproblemų (ypač buhalteriams). Indeksavimas neišsprendžia infliacijos problemos. Jo paskirtis kita –eliminuoti arba sumažinti infliacijos sąlygojamą pajamų perskirstymą. Aukščiau minėtomis keinsistinėmis stimuliavimo priemonėmis grindžiamaantiinfliacinė politika nedavė laukiamų rezultatų. Šuoliuojanti infliacijaaštuntąjį mūsų amžiaus dešimtmetį išsilaikė ir periodiškai didėjo visoseišsivysčiusiose šalyse. Tai lėmė trys pagrindinės priežastys: 1) defliacinės politikos nenuoseklumas (kai tik išryškėdavo faktai, patvirtinantys, kad ši politika daro neigiamą poveikį ekonomikai, ir pagausėdavo bedarbių, valstybės valdymo institucijos tuoj pat imdavosi gamybos stimuliavimo priemonių); 2) didelė pasiūlos infliacijos faktorių, tarp jų ir išorinių, įtaka (pvz., žaliavų ir ypač energetikos išteklių pabrangimas pasaulio rinkoje); 3) neigiamas verslininkų ir profsąjungų požiūris į darbo užmokesčio ir kainų ribojimą, jo sabotavimas. Sprendžiant infliacijos klausimus, iškyla infliacijos ir nedarbokonflikto problema. Infliacijos ir nedarbo sąveika pastato vyriausybę,norinčią pagerinti padėtį, į gana keblią padėtį: mažinant infliaciją didėsnedarbas, o mažinant nedarbą didės infliacija. Ekonomikoje reiškiantissmukimui ir dideliam nedarbui, paprastai didinama pinigų masė apyvartoje,kuri stimuliuoja investicijas, ir mažinami mokesčiai, kas skatina vartotojųišlaidas. Be to, pati valstybė gali didinti savo išlaidas. Taip didinamavisuminė paklausa ir įveikiamas nuosmukis bei nedarbas. Visuminės paklausosstimuliatoriai padidina gaminamos produkcijos mastą ir kainas. Tačiau šiospriemonės turi pavojingą savybę skatinti infliaciją. Vyriausybeikonstatavus, jog infliacija pasiekė neleistiną lygį ir kad ją reikiamažinti, naudojamos atitinkamos fiskalinės ir monetarinės politikospriemonės, bet jau ne skatinančios, o slopinančios paklausą. Gamyba nustojaaugti arba sulėtėja, infliacija sumažėja, tačiau nedarbas vėl išauga.Tuomet nusprendžiama, kad infliacija įveikta, ir pagrindinė problema yranedarbas. Ir taip ciklas tęsiamas toliau. Keinsistai visada bus linkę teikti prioritetą kovai su nedarbu.Nedarbas, jų nuomone, visuomenei “kainuoja” daugiau negu tam tikro lygioinfliacija. Monetaristų nuomonė priešinga: infliacija daug nuostolingesnėūkiui už nedarbą, ir bet kokių fiskalinės bei monetarinės politikospriemonių pirmasis tikslas turi būti infliacijos pažabojimas. Besivystančios šalys kovai su infliacija naudojo ir keinsistų, irmonetaristų, ir struktūralistų rekomenduojamas priemones. Bet čia jųvaidmuo skirtingas. Dž. Keinsas teigė, kad stimuliuojantis infliacijospoveikis susijęs pirmiausia su pasiūla, kad didėjantis pinigų kiekisapyvartoje skatina mažinti palūkanų normą, o tai skatina investicijas,gamybą, didina užimtumą. Tačiau daugelyje besivystančių šalių toksmechanizmas nesuveikia, nes jose didėjanti pinigų masė dažniausiai sąlygojane mažesnę palūkanų normą, o aukštesnes kainas. Be to, infliacijabesivystančiose šalyse gali stimuliuoti kapitalo naudojimą tose kryptyse,kurios daugiau ar mažiau apsaugotos nuo neigiamo infliacijos poveikio.Todėl keinsistų ekonomikos stimuliavimo metodai besivystančiose šalysetaikomi palyginti retai. Su infliacija kovojama daugiausia monetaristų irstruktūralistų priemonėmis. Struktūrinės infliacijos teorija susiformavo Lotynų Amerikos regione.Ši teorija infliaciją vertina kaip dinamišką procesą, kurį sukeliadisproporcijos tarp ūkio šakų ir sektorių, nesklandumai pasiūlos –paklausos santykiuose, mažas gamybos veiksnių mobilumas, nelanksti kainųpolitika. Į struktūrinės infliacijos mechanizmą greta vidinių veiksniųpaprastai įtraukiami ir išoriniai ekonominiai aspektai, pvz., dažnanacionalinės valiutos devalvacija, pajamų iš eksporto svyravimai, tvirtosvaliutos deficitas, staigus importo išaugimas ir pan. Pagal šią teoriją, norint sutramdyti infliaciją, būtina pirmiausiakeisti ekonomikos struktūrą, likviduoti disproporcijas. Vien pinigų,finansų ir kainų reguliavimu susidoroti su infliacija neįmanoma. Be to,restrikcinės priemonės, nevykdant struktūrinių permainų, gali sukeltiekonomikos krizę. Atsižvelgus į besivystančių šalių kovos su infliacija patirtį, buvosuformuluotos dviejų pagrindinių variantų antiinfliacinės stabilizavimoprogramos: ortodoksinė ir heterodoksinė (su galimybe egzistuoti ir mišriomsprogramoms). Pirmasis variantas taikomas pripažįstant infliacijos raidojelemiamą pinigų, monetarinių faktorių vaidmenį; antrasis variantas taikomasnepiniginio pobūdžio rimtų infliacinių faktorių veikimo sąlygomis. Ortodoksinė programa numato maksimaliai panaudoti rinkosreguliatorius (laisvas kainas, darbo užmokesčio ribojimą, stabilausnacionalinės valiutos kurso palaikymą), apriboti valstybinį ūkinį aktyvumą(būtina tik siekti subalansuoti biudžetą ir palaikyti pinigų kiekioapyvartoje prieaugio tempus pagal realias gamybos plėtimo galimybes).Kitaip tariant, ortodoksinė programa yra atvirai monetarinio pobūdžio.Tokios programos pavyzdys yra Tarptautinio valiutos fondo programa. Heterodoksinė programa numato ankstyvesnį reguliuojantį valstybėsvaidmenį. Ji gali laikinai “įšaldyti” kainas ir darbo užmokestį arbapristabdyti jų augimą, dalyvauja kuriant rinkos infrastruktūrą, remiasvarbiausias gamybos šakas, reguliuoja užsienio prekybą ir valiutosoperacijas. T.y. ši programa numato priemones, kurias rekomenduojanemonetaristinės pakraipos teoretikai. Daugelyje Lotynų Amerikos šalių šio amžiaus devintąjį dešimtmetįsiautėjo hiperinfliacija. Iš tų šalių, sėkmingai susidorojusių suhiperinfliacija, tiktai Bolivijoje ir Čilėje stabilizacijos laimėjimaipriskiriami ten panaudotiems ortodoksiniams metodams. Bolivijos vyriausybė kovoje su hiperinfliacija panaudojo vientradicinius monetaristinius metodus: konfiskacinę pinigų reformą drauge sukitais kredito politikos vykdomais apribojimais, valstybės išlaidųmažinimu, mokesčių padidinimu, nacionalinės valiutos keitimo kursokontrolės sustiprinimu. Tačiau monetarizmo laimėjimai kovoje su infliacijaneatnešė šalies ekonomikai suklestėjimo. Čilėje buvo naudojami griežti ortodoksiniai (monetariniai) metodai.Tačiau lygiagrečiai buvo taikomos ir kitos priemonės (ilgam laikuinustatytas fiksuotas nacionalinės valiutos keitimo kursas; valstybėaktyviai parėmė struktūrinius ekonomikos pertvarkymus ir kt). Kitose Lotynų Amerikos šalyse (Meksikoje, Peru, Argentinoje) išpradžių vien monetarinių metodų naudojimas kovojant su hiperinfliacijasėkmės neatnešė, pirmiausia dėl šioms šalims didelį poveikį darančiųpasiūlos sąlygojamos infliacijos faktorių. Ir tik panaudojus heterodoksinespriemones, Meksika devintojo dešimtmečio pabaigoje, o Argentina ir Peru –dešimtojo dešimtmečio pradžioje susidorojo su hiperinfliacija, sumažino jąiki mažiau pavojingo šuoliuojančios infliacijos lygio. Taigi, Lotynų Amerikos patirtis liudija, kad netgi rinkos ekonomikosšalyse susidoroti su didele infliacija vien monetariniais metodaispraktiškai retai pavyksta. Dažniausiai antiinfliacinė politika reikalaujair adekvačių nemonetarinio pobūdžio priemonių.2.3.Infliacija Lietuvoje
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mes paveldėjome centralizuotą kainųnutatymo mechanizmą, deformuotą išteklių, produkcijos ir paslaugų kainų beiją atitinkančią ūkio bei vartojimo struktūrą. Praktiškai per pusantrų metųLietuvos ūkis buvo atskirtas nuo TSRS ūkio bei žengti esminiai perėjimo nuocentralizuotos ūkio valdymo sistemos prie rinkos ekonomikos žingsniai. Buvonutraukti administraciniai Lietuvos įstaigų, organizacijų, ūkio subjektųryšiai su TSRS valdžios struktūromis. Įmonėms buvo suteikta savivalda,panaikinta centralizuoto įmonių aprūpinimo ištekliais sistema;liberalizuotos kainos (išskyrus energetinius išteklius). Taip pat buvoparengtas ir įvykdytas valstybės biudžetas, parengta ir įgyvendintagyventojų socialinio aprūpinimo sistema. Vėliau buvo įvesta Lietuvosnacionalinė valiuta, užmegzti kontaktai su Tarptautiniu valiutos fondu,Pasaulio banku bei kitomis tarptautinėmis institucijomis. Buvo atliktasmilžiniškas darbas. Visa tai buvo daroma vykdant numatytas reformas. Visų pirma, buvo stengiamasi atsiriboti teisiškai. Po to buvopriimtas biudžetinės sandaros įstatymas, kuriuo jau buvo padėti pamataiekonominiam Lietuvos atsiskyrimui nuo TSRS. Buvo imta vykdyti ir kainųreforma. Svarbiausias jos tikslas buvo pasiekti, kad kainos atspindėtųrealią santykinę atskirų produkcijos ir paslaugų rūšių paklausą ir taptųpagrindiniu ir patikimu informacijos šaltiniu produkcijos gamintojams beivartotojams. Staigiai įvykdyti kainų reformą ir pereiti nuo centralizuotų prierinkos kainų buvo neįmanoma. Visų pirma, tam buvo per mažas privatussektorius. Be to, Lietuvos ūkio struktūra buvo suderinta su TSRS struktūrair būtų neatlaikiusi tokio lūžio. Nuo TSRS priklausė ir pinigų emisija, kasbuvo labai neparanku Lietuvai. Besireiškianti infliacija privertė priimtiįvairius nutarimus, palaipsniui liberalizuojančius kainas. Kylančios kainoskėlė gyventojų nepasitenkinimą ir vertė priimti kompensacijų mechanizmus.Tačiau kol Lietuvos ir TSRS piniginiai vienetai sutapo, jokios priemonėsnegalėjo padėti. Iki savo nacionalinės valiutos įvedimo Lietuva buvo visapusiškaiintegruota į nuvertėjančio rublio zoną, ir riboti infliaciją buvonetikslinga. Vykdant antiinfliacinę politiką, pigesnės prekės būtų išvežtosiš Lietuvos ir parduotos didesnėmis kainomis, o kainų skirtumą pasisavintųtarpininkai. Tuo tarpu Lietuvos ūkio subjektų, taip pat ir absoliučiosgyventojų daugumos perkamoji galia būtų nepagrįstai sumažinta, palyginti sukitais rublio zonos dalyviais. 1991m. kovo mėnesį buvo priimtas nutarimas iš dalies kompensuotigyventojų indėlių nuvertėjimą dėl vienkartinio kainų padidinimo, išduodantkorteles maisto produktų įsigijimui mažiausiomis kainomis. Taip pat buvonumatytos geresnės sąlygos iš biudžeto išlaikomiems asmenims. Tuo metu kainų kilimas Lietuvoje viršyjo jų kilimą TSRS, kuriosrinkoje dar viešpatavo deficitas. Tačiau Rusijai liberalizavus kainas, mūsųpadėtis pablogėjo, nes dėl apsisaugojimui Rusijos padidintų muitų buvosunku konkuruoti didžiulėje Rytų rinkoje. Maža to, didėjanti infliacija,
smunkanti rublio perkamoji galia, didelis apyvartoje buvusių rubliųperteklius sąlygojo prekių deficito Lietuvoje augimą. Siekiant apribotiprekių išvežimą, Lietuvoje buvo įvesti bendrieji talonai prekių įsigijimui. Bendrųjų talonų įvedimas laikinai sumažino rublių poreikį, sudarėpalankias sąlygas prekių, kurioms pirkti bendrųjų talonų nereikėjo,kainoms, o tuo pačiu ir infliacijai didėti. Po to, kai Rusija ėmė vykdytisavo rinkos gynimo programą, infliacijos derinimas, kaip priemonėpapildomam efektui prekyboje su Rusija gauti, jau tapo nebeveiksminga. Tuometu jau reikėjo įvesti savo valiutą, tačiau to dar nebuvo daroma. 1991m. buvo priimtas nutarimas liberalizuoti kainas. Šis sprendimas,taip pat beveik nekontroliuojamos didžiulės sparčiai nuvertėjusių rubliųįplaukos, bendrųjų talonų emisija ir jų kainų mažėjimas, įmonių norasspręsti ekonominius sunkumus didinant kainas, įmonių ir gyventojųsuinteresuotumas kuo greičiau išleisti nuvertėjusius pinigus dar labiauskatino kainų kilimą ir įsuko infliacijos spiralę. 1992m. infliacija jauišaugo iki 1163%. Praktiškai šie metai gali būti vadinami didžiosiosinfliacijos metais. Vyriausybės pastangos susilpninti socialinius ūkio krizės padariniusnetiesiogiai ribojant maisto produktų kainų augimą skaudžiai atsiliepėžemės ūkio produkcijos gamintojams. Smukus gamybai ir sumažėjus įplaukoms į valstybinį bei socialinįbiudžetus, išsiderino iki 1991m. pabaigos veikusi kainų didėjimo ir darboužmokesčio bei socialinių išmokų didinimo sistema. Atlyginimai irsocialinės išmokos buvo didinami pagal faktiškai surinktas lėšas, kuriųnepakako kainų kilimui kompensuoti. Atėjo laikas pinigų reformai. 1992m. įvedus laikinuosius Lietuvos pinigus – talonus – Lietuvosbankas jau galėjo reguliuoti apyvartoje esančių pinigų kiekį ir vykdytisavarankišką pinigų politiką. Tuomet jau buvo tikslinga nebedidinti kainųir pradėti vykdyti antiinfliacinę politiką. Tačiau jau kitą mėnesį potalonų įvedimo infliacija šoktelėjo nuo 19% iki 29%. 1993m. sausio mėnesįji buvo sumažėjusi iki 9,5%, bet iki balandžio vėl pasiekė 25%. Ir tik nuoto momento buvo pradėta vykdyti infliacijos ribojimo politika, tačiau pertą laikotarpį talonų kursas nukrito 2,3 karto. Nacionalinė valiuta – litas buvo įvestas 1993 birželio 25d. Tuometinfliacija siekė 6%.Litas buvo susietas su konvertuojama valiuta “plaukiojančiu” kursu.Plaukiojantis lito kursas kėlė šiokį tokį netikrumą pinigų rinkoje. O taisavo ruožtu lėmė lito kurso bei infliacijos svyravimus. 1994m. balandžiomėnesį litą susiejus su JAV doleriu fiksuotu kursu infliacija buvo 1,6%.Nors kainos kilo lėčiau nei 1992 – aisiais, tačiau socialiniai jų kilimopadariniai buvo skaudesni. Esant stabiliam lito kursui, darbo užmokestisįmonėse keitėsi pagal faktinius veiklos rezultatus. Biudžetinių įstaigųdarbuotojų, pensininkų bei socialiai remiamų gyventojų pajamų dydispriklausė nuo bendro nuolat smunkančio ekonomikos lygio. Jau nebebuvogalimybių didinti darbo užmokestį ir socialines pašalpas lygiagrečiai kainųkilimui. Be to, gyventojų socialinę padėtį dar apsunkino infliacijoslaikotarpiu nuvertėjusios santaupos. Kai kurių ekonomistų nuomone, lito susiejimo su JAV doleriu trūkumusiš dalies kompensavo tai, kad valdžios struktūros nebeturėjo galimybės lėšųstygiaus problemą spręsti perteklinių pinigų emisija. Kita vertus, litoemisijos kaip papildomų Vyriausybės lėšų šaltinio netekimą ji kompensavoužsienio paskolomis. Pavėluota antiinfliacinės politikos pradžia bei lito įvedimas pratęsėdidelės infliacijos laikotarpį ir tuo pačiu padidino neigiamus jospadarinius ekonomikos raidai. Kaip jau buvo minėta, didelę įtaką Lietuvos ekonomikai ir gyventojųsocialinei būklei turėjo prarasti gyventojų indėliai, laikyti TSRSTaupomojo ir Užsienio ekonominių ryšių bankų Lietuvos filialuose. Valdžiosstruktūros didelės infliacijos sąlygomis turėjo spręsti gyventojų indėliųnuvertėjimo problemą, tuo labiau, kad nebuvo realių galimybių atsiimti TSRSbankuose sukauptų indėlių. 1991m. pradžioje, rengiant Valstybinio turto privatizavimo programą,kartu buvo mėginta spręsti ir indėlių problemą. Buvo priimtas sprendimastrečdalį privatizuojamo valstybinio turto parduoti už grynus pinigus, ogautas lėšas skirti indėliams kompensuoti. Vyriausybei atsisakius vykdytiValstybinio turto pardavimo už grynus pinigus programą, kartu faktiškaibuvo atsisakyta spręsti gyventojų nuvertėjusių indėlių problemą. Šiuo metuprivatizavimui yra ruošiamas Lietuvos Telekomas. Už jį gautos lėšos yranumatomos skirti nuvertėjusių indėlių kompensavimui, tačiau vis dar vykstaaštrūs ginčai dėl paties Telekomo privatizavimo būtinumo ir ekonominionaudingumo. Įgyvendindama ūkinės reformos nuostatas ir kartu kovodama suinfliacija, Lietuva rėmėsi tiek teorine, tiek praktine įvairių šaliųpatirtimi. Buvo pasirinkta iš esmės teisinga infliacijos mažinimo taktika.Tai patvirtina statistiniai duomenys: infliacija nuo 1163% (1992m.) buvosumažinta iki 13% (1996m.). Per pirmuosius antiinfliacinės politikosvykdymo metus ji buvo sumažinta iki 188,6%. Nors tai dar aukštas lygis,tačiau jau priimtinesnis už 1992m. lygį. 1994m. buvo pasiektas 45,1%infliacijos lygis, 1995m. – 35,7%, o 1996m. jau tik 13,1%. Infliacijamažėjo ir per pirmuosius 1997m. mėnesius ir metų pabaigoje sudarė 8,4%.Labiausiai tais metais padidėjo ryšių (28,7%), būsto išlaikymo (19,2%),alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių (17,8%) bei švietimo (15,4%) VKI.Pirmaisiais dviem 1998m. mėnesiais ypač stipriai (30,4%) padidėjo ryšiųVKI, o šių dviejų mėnesių infliacija sudarė tik 1,5%.REZIUMĖ
Kadangi šis darbas yra aprašomojo pobūdžio, tai pabaigoje galimatiesiog apibendrinti išdėstytą teoriją. Kaip jau buvo minėta, vieningosišsamios infliacijos teorijos nėra ir praktiškai negali būti dėl šiosproblemos platumo ir nenuspėjamumo. Egzistuoja ne vienas požiūris į infliaciją,o kartu ir ne vienas josatsiradimo aiškinimas. Pagrinde yra skiriama paklausos sąlygojama, pasiūlossąlygojama ir laukimo sąlygojama infliacija. Taip pat yra išskiriamadefliacija, bei naudojamas terminas stagfliacija. Pagal mastą infliacijaskirstoma į šliaužiančią, šuoliuojančią ir hiperinfliaciją, tačiau čiaskiriamosios ribos nėra griežtai apibrėžtos. Infliacijos priežasčių yra labai daug, tačiau visos jos veikia pervisuminę paklausą arba pasiūlą. Praktiškai kiekviena infliacijos teorijaturi savo infliacijos priežasčių rinkinį, jos veikimo mechanizmopaaiškinimą ir jos bei jos pasekmių panaikinimo būdus. Populiariausios yraDž.Keinso ir monetaristinė infliacijos teorijos. Šios teorijos konkuruoja tarpusavyje, ir jų populiarumas šalyjepriklauso nuo to, kuri iš jų tuo metu vyrauja pasaulyje. Pagrindinėnesutarimų tarp keisistų ir monetaristų priežastis yra visuminės pasiūloskreivė. Keinsistų nuomone, trumpo laikotarpio visuminės pasiūlos kreivė yragana elastinga, todėl įmanoma padidinti gamybos apimtį stipriainepadidinant infliacijos. Tuo tarpu monetaristai mano, kad ši kreivė yrakur kas mažiau elastinga, todėl gamybos apimties augimas įmanomas tikstipriai didėjant kainoms. Tačiau šios teorijos nėra tokios jauprieštaringos ir abi gali būti taikomos infliacijos pažabojimui, be abejo,atsižvelgiant į esamą padėtį. Ir apskritai, iš užsienio šalių bei dar nedidelės Lietuvos patirtiestaikant įvairias antiinfliacines priemones galima teigti, jog pagrindinėskovos su infliacija nuostatos turėtų būti sprendimų perspektyvumas,kompleksiškumas ir sistemingumas, nes tarp infliacijos teorijų yra daugybėtiesioginių ir grįžtamųjų ryšių, apsprendžiančių taikomų priemoniųefektyvumą.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1.Bartkienė A. Infliacija: teoriniai modeliai ir patirtis. – Aljansas,1996m. – Nr.57. – P.24.2.Begg D., Fischer S., Dornbusch R. Economics, /3 leidimas/. – McGraw –Hill Book Company, 1991.3.Great Inflations of the 20th Century. Theories, Policies and Evidence,/edited by Pierre L. Siklos/. – Edward Elgar Publishing Company, 1995.4.Heymann D., Leijonhufvud. High Inflation. – Oxford: Clarendon press,1995.5.Kornai J. The road to a free economy. – New York: W.W. Norton & Company,1990.6.Lietuvos bankas, /ketvirtinis biuletenis/. – V., 1997. – Nr.1,2,3,4.7.McConnell C.R., Brue S.L. Economics: Principles, Problems, and Policies,/11 leidimas/. – McGraw – Hill Publishing Company, 1990.8.Nausėda G. Pajamų politika ir ekonomikos stabilizavimas. – V.: AlnaLitera, 1994.9.Nikitinas S. Kaip tave įveikti, infliacija? – Aljansas, 1995m. –Nr.42,43. – P.23,29.10.Parkin M. Economics. – Addison – Wesley Publishing Company, 1990.11.Samuelson P.A., Nordhaus W.D. Economics, /13 leidimas/. – McGraw – HillInternational Editions, 1990.12.Statistikos departamentas prie LRV. Lietuvos statistikos metraštis 1997.– V., 1997.13.Šimėnas A. Ekonomikos reforma Lietuvoje. – V.: Pradai, 1996.14.VU. Ekonomikos teorija. II dalis, /ats. redaktorius J. Čičinskas/. – V.:VU leidykla, 1991.
* Irving Fisher (1867-1947)
* John Maynard Keynes (1883-1946)
* A.W.Phillips* Milton Friedman