Infliacija ir ekonomikos problemos.

TURINYS.

1. Įvadas 2 psl.
2. Infliacijos turinys 2 psl.
3. Infliacijos matavimo būdai 3 psl.
4. Infliacijos mechanizmas 3 psl.

4.1. Pasiūlos pokyčiai 4 psl.

4.2. Paklausos pokyčiai 5 psl.

4.3. Ilgai trunkanti infliacija 6 psl.

4.4. Valstybės biudžeto deficitas ir infliacija 7 psl.

4.5. Infliacinis mokestis ir senjoražas 8 psl.
5. Infliacijos ir nedarbo ryšys. Filipso kreivė 8 psl.

5.1. Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos problema 11 psl.
6. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės 12 psl.

6.1. Numatytos infliacijos pasekmės 12 psl.

6.2. Netikėtos infliacijos pasekmės 13 psl.
7. Antiinfliacinės priemonės 13 psl.
8. Antiinfliacinės politikos esmė 15 psl.
9. Infliacijos ypatybės Liietuvoje 17 psl.
10. Išvados 20 psl.
11. Literatūros sąrašas 21 psl.

ĮVADAS.

Infliacija yra viena iš opiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių makroekonomikos problemų. Ji pasireiškia prekių kainų kilimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekkonomiką, sukelia daug nepageidaujamų socialinių padarinių. Nepaisant infliacijos tempų mažėjimo pastaraisiais metais, ji tebėra aktuali.
Šiame darbe bus nagrinėjama infliacijos esmė, ją sukeliančios priežastys, pasekmės, nedarbo ir infliacijos sąveikos problemos, aptariami infliacijos sprendimo būdai ir antiinfliacinė vyriausybės politika. (2, 416)

INFLIACIJOS TURINYS

Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas nėra infliacija. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis. (1, 134)) Infliacija (inflation) yra pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių irr paslaugų kainų kilimu. (2, 416) Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas. Atsimintina ir tai, kad kainų lygio kitimas išreiškiamas keliais rodikliais. Infliacijai skaičiuoti tinkamiausias yra BNP defliatorius.

br />Visuomenės nuomonė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, t.y. realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas “neteisėtai” atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį.
Bet infliacija sukelia ir tikrų, neabejotinų kaštų bei nuostolių. Infliacija yra stiprus pajamų ir turto perskirstymo veiksnys: ji visada palankiau traktuoja ar net premijuoja turto savininkus ir visada daugiau atima iš tų, kurie gyvena vien iš darbo pajamų. Skaudžiausiai ji paliečia žmones, gaunančius fiksuotas pajamas (pensininkus, stipendininkus, retai keičiamų atlyginimų gavėjus).
Infliacija tiesiogiai įtakoja kreditinius santykius. Jai essant, laimi tie, kurie skolinasi, ir pralaimi tie, kurie skolina. Tai reiškia, kad infliacijos sąlygomis pralaimi milijonai smulkių taupytojų – indėlininkų, o laimi didžiojo verslo subjektai, operuojantys stambiomis kreditų sumomis. Dėl šios priežasties infliacijos normą stengiamasi įkalkuliuoti į palūkanų normą. Tuo tikslu siekiama nustatyti numatomą infliacijos laipsnį (normą). Nominali palūkanų norma tada skaičiuojama kaip rinkoje susiklosčiusios (realios) palūkanų normos ir numatomos infliacijos normos suma.
Didelė problema šiuo atveju yra numatomos infliacijos dydžio nustatymas.tiksliai to padaryti neįmanoma, todėl rizikuoja tiek skolintojas, tiek ir sk
kolininkas.
Infliacijos tempų neapibrėžtumas daro stiprų neigiamą poveikį ekonomikai. Esant spartiems, bet neprogramuojamiems jos tempams, sutrinka sandėrių, kredito, taupymo, investicijų procesų dalyvių orientavimasis, krenta fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių efektyvumas. Bet kokios ilgesniam periodui numatytos ūkinės akcijos (taupymas, ilgalaikės paskolos, stambesnės investicijos) darosi rizikingos. Daugėja spekuliacinių sandėrių. Gamybinėms investicijoms tampant nepatikimomis (nes tai – ilgo laiko investicijos), gausėja individualių pajamų investavimas į auksą, brangakmenius, nekilnojamą turtą, meno kūrinius.
Todėl infliacija susilaukia daug tyrimų, bandymai numatyti jos mastą dažni ir intensyvūs. (1, 134-136)
Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama ir apie infliacijos priešingybę – defliaciją. Šis terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio “deflare”, kuris reiškia “nupūsti”. Tai bendrojo visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimas. Defliacija gali būti dviejų rūšių:
1. Tikroji, technologinė, kylanti dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo; tai teigiamas reiškinys.
2. “Piktoji” monetarinė, kylanti dėl ribotos pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą. Dažniausiai ji vertinama neigiamai. (2, 418)
Skiriami du infliacijos tipai – šliaužianti ir šuoliuojanti infliacija.
Šliaužianti infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan pastovių tempų infliacija. Jos numatymas nesudėtingas – paprastos ekstrapoliacijos būdu, prie jos galima prisitaikyti. Žinoma, svarbu ir vidutinis jos lygis – kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai.
Šuoliuojanti infliacija – tai kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti.
Teorija ir čia susilaiko nuo kiekybinių charakteristikų, nes daug ką lemia bendras ūkio ko
ontekstas. JAV ekonomistų nuomone, 3-7% metinis kainų lygio kilimas yra šliaužianti infliacija, o 25-30% jau šuoliuojanti infliacija; tuo tarpu Lotynų Amerikos šalims, kur metiniai infliacijos tempai išreiškiami triženkliais skaičiais, kainų kilimas per metus 25-30% yra šliaužianti infliacija.
Ūkio istorija žino ir hiperinfliacijos atvejų – kada kainų lygis kyla milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, pinigų cirkuliacija vyksta pašėlusiu tempu, kyla ūkio suirutė. Hiperinfliacija buvo Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo (1923 m. už 1 trilijoną markių buvo perkama tai, kas iki karo kainavo markę), 1989 metais ji pasireiškė Lenkijoje (per metus prekių kainos padidėjo 1800%). (1, 136)

INFLIACIJOS MATAVIMO BŪDAI

Pinigų “vertės” pasikeitimus galima išmatuoti tik bendrojo kainų lygio pokyčiais. Todėl infliacijos lygiui įvertinti dažniausiai pasitelkiami kainų indeksai.
Infliacijos lygis (tempas) (IR – inflation rate) – tai bendrojo (vidutinio) kainų lygio santykinis pokytis per tam tikrą laiką. Infliacijos lygį parodo kainų augimo tempai.
Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai. Plačiausiai naudojamas vartotojų kainų indeksas – CPI. Jis skaičiuojamas tik vartojimo prekėms ir paslaugoms. Jį nustatant, atsižvelgiama į prekės ar paslaugos lyginamąjį svorį šeimos vartojimo išlaidose. Gali būti nustatomi mėnesiniai, ketvirtiniai, metiniai CPI dydžiai.
Infliacijos tempams įvertinti naudojamas ir bendrojo vidaus produkto defliatorius. Jis parodo, kaip kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos. Jis tiksliau atspindi infliacinius procesus, nes apskaičiuojamas visoms BVP sudėtinėms dalims. Tačiau BVP defliatorius dažniausiai apskaičiuojamas kartą pe

er metus, nustatant realųjį BVP. Jį apskaičiuoti žymiai sunkiau, galutinis jo dydis dažnai koreguojamas. Todėl, nustatant infliacijos lygį, praktiškai BVP defliatoriumi naudojamasi žymiai rečiau, nei vartotojų kainų indeksu.
Infliacijos tempai vertinami ir kitais būdais. Vienas jų – infliacijos tempų nustatymas, siejant pinigų pasiūlos, paklausos ir kainų kilimo tempus. Tuo atveju infliacijos tempas
IR = ∆ Ms – ∆ (MD/P);
čia ∆ Ms – nominaliosios pinigų pasiūlos pokytis, proc.;
∆ (MD/P) – realiosios pinigų paklausos pokytis, proc.;
P – bendrasis kainų lygis (vidutinė prekės vieneto kaina), proc.;
IR – infliacijos tempai, proc.
Infliacijos laipsniui įvertinti gali būti naudojama ir “taisyklė 70”. Ja remiantis, apskaičiuojamas laikas, per kurį kainos padvigubėja. (2, 420-421)

INFLIACIJOS MECHANIZMAS

Pirmiausia aptarsime vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis ir visumą. Pradinė padėtimi imsime ilgo laikotarpio pusiausvyros ekonomiką – kainų lygis stabilus ir gamyba yra potencialaus nacionalinio produkto apimties, t.y. visiško užimtumo lygio.

Pasiūlos pokyčiai.

Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų, šuolių, dažnai vadinamų “šokais”.
Pasiūlos šokas (supply shock) – įvykis, dėl kurio staigiai pakyla vidutinis gamybos veiksnių kainų lygis, o dėl to padidėja ir gamybos sąnaudų (kaštai).
Pasiūlos šokus dažniausiai sukelia išoriniai veiksniai šalies ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Pasiūlos “šokai” gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Dauguma “šokų” rūšių trunka neilgai. Dažniausiai juos sukelia nepalankios gamtos sąlygos. Kai pasiūlos šuoliai trumpalaikiai, infliacija taip pat yra laikinas reiškinys. Ilgai trunkančius pasiūlos “šokus” gali sukelti įvairios priežastys, pavyzdžiui, žaliavų ir energijos kainų kilimas. Pasiūlos šokai gali būti ne tik žalingi, bet ir naudingi, teigiamai veikti ekonomiką. Pvz., dėl palankių oro sąlygų žemės ūkiui gaunamas didelis derlius, padidėja realioji gamybos apimtis ir sumažėja kainos.
Tarkime, kad įvyko vienkartinis gamybos kaštų išaugimas – pabrango importuojamos žaliavos. Visuminės pasiūlos kreivė persikelia iš AS0 į AS1 (žr. 1 grafiką).

Kainų AS1

lygis AS0

P2 E2

P1 E1

P0 AD1

E0 AD0

y1 y0 Realusis nacionalinis produktas

1 grafikas. Infliacija, pakitus visuminei paklausai ir esant monetarinei akomodacijai.

Išaugus kaštams, pakyla kainų lygis (iš P0 į P1) ir jei visuminė paklausa nekinta (lieka AD0), pusiausvyra persikelia iš E0 į E1 – nacionalinio produkto gamyba sumažėja, susidaro recesinis tarpsnis (Y0 – Y1). Gamybos sumažėjimas padidina spaudimą darbo užmokesčiui ir kitų veiksnių kaštams, jie ima mažėti. Atsiranda kaštų mažėjimo tendencija, kuri ima perkelti visuminės pasiūlos kreivę atgal, į pirminę padėtį (AS0). Pradinį vienkartinį infliacijos pliūpsnį pakeičia defliacijos procesas, kol galop atstatoma pradinė pusiausvyra E0. jei pradinė proceso dalis vyksta šuoliškai, tai antroji dalis tiesia sau kelią lėtai ir ilgai.
Aprašytasis atvejis šių dienų ekonomikoje grynu pavidalu nebepasireiškia – jis susilaukia reakcijos monetarinės politikos priemonėmis (monetarinės akomodacijos). Kai dėl kainų lygio šoktelėjimo sumažėja realioji gamybos apimtis ir kyla nedarbo išaugimo grėsmė, dabar paprastai sureaguoja centrinis bankas – jis padidina pinigų pasiūlą, stumteldamas į priekį visuminę paklausą. Paklausos kreivė persikelia iš AD0 į AD1. Nacionalinio produkto gamyba padidėja iki potencialaus nacionalinio produkto lygio (Y0). Bet kainų lygis taip pat žymiai pakyla – iki P2. Taigi, visuminės paklausos paskatinimas monetarinės politikos priemonėmis panaikina recesinį tarpsnį, bet kainų lygis ne tik negrįžta į pradinį lygį, bet pakyla ir dar labiau.
Kol kas darėme prielaidą, kad tiek įsikišant centriniam bankui ir paskatinant paklausą, tiek nieko jam nedarant, kaštų padidėjimo sukelta infliacija “spaudžia” darbo užmokestį žemyn, mažina jį – kaip tai atsitinka su kiekvienos prekės kaina, kai ima mažėti jos paklausa.
Šiuolaikinėje ekonomikoje toks pasyvus darbo veiksnio elgesys vargiai tikėtinas. Profsąjungos priešinsis darbo užmokesčio kritimui, kolektyvinėse sutartyse išlygs net jo padidėjimą, bent jau nominalų. Pirmiausia su tuo sutiks stambios korporacijos – joms lengviausia darbo apmokėjimo išaugimą įkalkuliuoti į kainas ir su nedidele rizika pasiūlyti tai apmokėti vartotojams. Paskui juos seks ir visos kitos firmos, stumiamos išaugančių darbo kaštų. Šitaip užsisuka darbo užmokesčio – kainų spiralė. Jei centrinis bankas nesikiša, o kiekvienas (kasmetinis) kainų lygio pakilimas sukelia profsąjungų išreikalautą darbo užmokesčio padidinimą, tai pasiūlos kreivė daro naują šuolį aukštyn, ir nacionalinio produkto gamyba dar labiau sumažėja, o kainos ima kilti dar aukščiau. Toks reiškinys – kai gamyba nedidėja ar net mažėja, o kainų lygis kyla, dabar vadinama stagfliacija. (Jis paprastai atsiranda staigiai pakitus visuminės pasiūlos sąlygoms, t.y. išaugus gamybos kaštams). Taip gali tęstis keletą metų, kol realių gamybos mastų mažėjimo, nedarbo augimo ir darbo užmokesčio didėjimo sąryšis tampa visiems akivaizdus ir atsiranda ryžtas tokią grandinę sutraukyti. Tarkime, profsąjungos nustoja reikalauti toliau didinti darbo užmokestį, nors infliacija tebėra numatoma; visuminės pasiūlos kreivė nebekeičia savo vietos (nes kaštai nustoja augę), kainų lygis stabilizuojasi ir ekonomikoje susidaro pusiausvyra, bet lieka recesinis tarpsnis (t.y. žymus nedarbas). Aukštas nedarbo lygis pakirs siekimą išlaikyti realųjį darbo užmokestį; jo kritimas bus aprobuotas, nedarbas ims mažėti, visuminės pasiūlos kreivė ims grįžti atgal, nacionalinio produkto gamyba artės prie potencialaus lygio.
Jei centrinis bankas įsikiš jau žinomu būdu ir sugebės padidinti visuminę paklausą nuo AD0 iki AD1 (žr. 2 grafiką), o profsąjungos reaguos į tai pavykusiu bandymu pakelti darbo užmokestį,

AS2

Kainų AS1

lygis AS0

iP4 E4

P3 E3

P2 E2

P1 E1 AD2

P0 AD1

E0 AD0

y1 y0 Realusis nacionalinis produktas

2 grafikas. Monetarinė akomodacija besikartojančio visuminės paklausos kreivės kitimo sąlygomis.

tai kaštai vėl padidės, taigi – visuminės pasiūlos kreivė persikels į AS2, o pusiausvyra susidarys taške E3 (t.y. kainoms pakylant, o gamybai sumažėjant). Vardan gamybos smukimo ir nedarbo augimo stabdymo centrinis bankas imsis naujų paklausos skatinimo žingsnių – visuminės paklausos kreivė persikels į AD2, gamyba padidės, bet kainų lygis pasieks naują, dar aukštesnę pakopą. Taip infliacija tęsis be sustojimų, jei profsąjungos norės ir sugebės pasiekti darbo užmokesčio augimą, o centrinis bankas vis derins savo monetarines paklausos skatinimo priemones prie kainų augimo.

Paklausos pokyčiai.

Vienkartinį kainų lygio pakilimą gali sukelti ir visuminės paklausos pokytis. Visuminė paklausa gali, tarkime, padidėti (vadinasi, jos kreivė persikels į dešinę) dėl dviejų priežasčių – išlaidos išauga autonomiškai arba padidėja pinigų pasiūla. Jei ekonomikoje buvo visiškas užimtumas, paklausos išaugimas (kreivė AD0 persikelia Į AD1; žr. 3 grafiką) sukuria infliacinį tarpsnį (Y1 – Y0). Prekių kainų išaugimas patrauks paskui save darbo bei kitų veiksnių kaštų lygį – visuminės pasiūlos kreivė persikels kairėn (iš AS0 į AS1). Jei CB neįsikiša, infliacinis tarpsnis likviduojasi, ekonomikoje atkuriama pusiausvyra galimo (potencialaus) nacionalinio produkto lygiu (E2), tik jau esant aukštesniam kainų lygiui (P2). Šitaip po pradinio infliacijos prasiveržimo būna dar vienas infliacijos ūgtelėjimas ir po to nusistovi nauja pusiausvyra.
Jei CB, siekdamas išvengti gamybos mažėjimo nuo Y1 iki Y0, padidins pinigų pasiūlą, tada visuminės paklausos kreivė persikelia dešinėn (į AD2) – gamybos lygis nesumažės (pusiausvyra bus taške E3), tačiau kainų lygis dar labiau pakils (iki P3). Savo ruožtu tai sukels kaštų didėjimą, ir visuminės pasiūlos kreivė vėl persikels kairėn, ir taip toliau – infliacinis tarpsnis išliks, ir ekonomikoje liks besitęsianti ilgalaikė infliacija.

AS1

Kainų AS0

lygis

iP3 E3

P2 E2

P1 E1

P0 E0 AD2

AD1

AD0

y1 y0 Realusis nacionalinis produktas

3 grafikas. Monetarinė akomodacija besikartojančio visuminės paklausos kreivės kitimo sąlygomis.

Ilgai trunkanti infliacija.

Ilgai trunkantis nepertraukiamas kainų lygio kilimas yra daug sudėtingesnis reiškinys, palyginti su vienkartiniais kainų indekso šoktelėjimais dėl visuminės paklausos arba pasiūlos pokyčių. Pastarieji visada yra susiję su atitinkamais vienkartiniais kaštų ar visuminių išlaidų šoktelėjimais.
Nepertraukiama infliacija – taip pat kaštų augimo padarinys. O judriausias, labiausiai linkęs didėti kaštų elementas yra darbo užmokestis. (Kartais manoma, kad kaštų augimą dėl darbo užmokesčio kilimo gali kompensuoti pelno normos sumažėjimas. Iš tiesų, realizacijos pajamų pelno dalis gali keistis, bet net žymus tos dalies svyravimas, kaip rodo tyrimai, mažai tepakeičia kainų ir atlyginimų sąveiką).
Darbo užmokesčio lygis ir iš čia – kainų lygis gali kilti dėl trijų pagrindinių priežasčių.
Pirmoji priežastis – paklausos veiksniai. Jei pusiausvyros ekonomikoje atsiranda papildoma paklausa (pvz., autonomiškai padidėja kuris nors visuminių išlaidų lementas), susidaro infliacinis tarpsnis (nacionalinio produkto faktinė apimtis tampa didesnė už jo galimą apimtį). Faktinis nedarbas tampa žemesnis už natūralųjį nedarbo lygį. Darbo užmokesčio lygis pakyla. Kaštai išauga, ir visuminės pasiūlos kreivė persikelia kairėn, kainų lygis pakyla. Kainų lygio išaugimas dėl papildomos paklausos vadinamas paklausos sąlygota infliacija.
Antroji darbo užmokesčio didėjimo priežastis – infliacijos laukimas. Remiantis adaptuotų lūkesčių teorija, subjektai būsimąjį infliacijos lygį prognozuoja, remdamiesi praėjusio laikotarpio lygiu. Ši priklausomybė gali būti apibūdinama šia formule: pet+1 = pe + v*(p – pe); čia p – dabartinio laikotarpio faktiškas (tikrasis) infliacijos tempas; pe – laukiamas dabartinio laikotarpio infliacijos tempas; pet+1 – laukiamas būsimojo laikotarpio infliacijos tempas; v – koeficientas, reiškiantis lūkesčių peržiūrėjimo greitį, dažnumą. (2, 435) Tarkime, visuomenėje, ne be ekonomikos specialistų pagalbos, tikimasi ateinančiais metais sulaukti (tik arba net – žiūrint kokia ekonomika) 10 % dydžio infliacijos. Profsąjungos, sudarydamos naujas kolektyvines sutartis, stengsis pasiekti, kad darbo užmokestis tais metais padidėtų bent 10% – norint, kad realusis samdomųjų darbuotojų atlyginimas nesumažėtų. (Dažnai profsąjungos, žinoma, reikalaus daugiau – nurodydamos galimą pelno arba darbo našumo augimą arba jausdamos derybinę jėgą). Tų pačių lūkesčių dėl infliacijos turėdami darbdaviai sutiks su tokiais reikalavimais – jei kainos kils 10% , tai teks ir atlyginimus pakelti 10% . Tokiu atveju tik visai nenumatyti pokyčiai gali sutrukdyti toje šalyje taip metais infliacijai nebūti 10% dydžio. Kainų lygio išaugimas dėl visuotinio laukimo, kad kainų lygis kils, vadinamas laukimo sąlygota infliacija.
Trečioji priežastis – nenumatyti darbo užmokesčio šuoliai. Tarkime, profsąjungų ir darbdavių derybų metu įsikiša naujiems rinkimams besiruošianti vyriausybė ir pasiekia, kad, gresiant visuotinam streikui, darbdaviai sutiktų padidinti atlyginimus ateinančiais metais ne 10% , o 11%. Tai sukels papildomą kainų lygio išaugimą. Tačiau šios rūšies postūmiai turi vienkartinę reikšmę ir nepertraukiamai infliacijai daro nežymų poveikį.
Ar infliacija gali tęstis be galo? Taip, jei tai yra laukimo sukelta infliacija. Jei paklausos infliacija nustojo, t.y. visuminė paklausa yra galimų nacionalinių pajamų lygio ir nedaro autonomiškų poslinkių, ji nebetenka vieno savo veiksnio. Lieka antrasis – infliacijos laukimo veiksnys. Kai tik kainų lygio kilimo tikimybė realizuojama (per darbo užmokesčio augimą) gamybos kaštų išaugimu, visuminės pasiūlos kreivė persikelia kairėn, tada persikelia (dešinėn) ir visuminės paklausos kreivė. Tai ir užtikrina pastovius infliacijos tempus. Dėsningumas čia šitoks: kai pinigų kiekio augimo, darbo užmokesčio lygio kilimo, faktinės infliacijos ir laukiamos infliacijos tempai yra lygūs, visiško užimtumo sąlygomis vyksta nuolatinė infliacija. Pusiausvyra čia nepažeidžiama – nėra nei perteklinės pasiūlos, nei perteklinės paklausos, nacionalinio produkto gamyba yra potencialaus lygio. Tai ir yra infliacija pusiausvyros sąlygomis; savo kilme ji yra laukimo sukelta infliacija.
Ūkio raida rodo, kad nubrėžę kreivę kainų lygio ir gamybos apimties koordinatėse, apimančią pakankamai ilgą laikotarpį, gausime dešinėn ir aukštyn išlenktą liniją. Tai reiškia, kad įprastinis rinkos ekonomikos kursas yra gamybos lygio ir kainų lygio kilimas. Visuminė pasiūla nuolat didėja, nes daugėja darbuotojų, fabrikų ir tobulėja technologija. Visuminė paklausa auga, nes daugėja vartotojų, plečiasi investicijos, didėja vyriausybės išlaidos ir plečiama pinigų pasiūla. Ypatybė čia ta, kad gamybos lygio augimas aplenkia kainų lygio augimą.
Pavaizdavę tokią situaciją grafiškai – o tai ir yra realaus ūkio gyvenimo situacija, matysime, kad tiek visuminės paklausos, tiek visuminės pasiūlos kreivės kasmet persikelia dešinėn (žr. 4 grafiką). Vystantis ekonomikai, didėja darbuotojų ir firmų pajamos, visuminės paklausos kreivė

Kainų AS0

lygis AS1

P2 E3

P1 E2

AD1

P0 E0

AD0

y0 y3 y2 Realusis nacionalini produktas

4 grafikas. Visuminės paklausos ir pasiūlos pokyčiai gamybos augimo sąlygomis.

persikelia dešinėn – iš AD0 į AD1. Bet, jei nėra specifinių visuminės pasiūlos kitimo veiksnių, visuminė pasiūla taip pat, nors ir mažesniu laipsniu, persikels dešinėn (iš AS0 į AS1) – taip ją stumtelės gamybos produktyvumo (efektyvumo) išaugimas. Todėl gamybos apimtis padidės daugiau, nei tai įvyktų be jos efektyvumo išaugimo, o kainų lygis pakils mažiau (pusiausvyra susidarys ne taške E3, o taške E2). (1, 137-143)

Valstybės biudžeto deficitas ir infliacija.

Daugelis valstybių formuoja deficitinius biudžetus. Jeigu deficitiniai biudžetai formuojami ilgą laiką, tuomet gali būti vis sunkiau skolintis ir šalies viduje, ir užsienyje. Gali trūkti rinkų, kuriose vyriausybė galėtų parduoti vertybinius popierius. Be to, silpnesnės šalys dažnai būna išnaudojusios ir valiutos atsargas. Vadinasi, dėl tam tikrų priežasčių labai svarbiu (o kartais ir vieninteliu) deficitinio biudžeto šaltiniu tampa papildoma pinigų emisija. Taigi vyriausybės, padidėjus išlaidoms arba esant nepakankamoms mokesčių įplaukoms, gali sukelti infliaciją, didindamos pinigų pasiūlą. Vis dėlto negalima tvirtinti, kad šiais laikais visos valstybės gali beatodairiškai spausdinti pinigus, norėdamos padengti valstybės skolą. Išsivysčiusių pasaulio valstybių patirtis rodo, kad jų vyriausybės pastaruoju metu nesistengia mažinti valstybės skolos didindamos infliaciją. Pažymėtina, kad kuo didesnis valstybės centrinio banko nepriklausomumas, tuo mažesnis infliacijos laipsnis.

Infliacinis mokestis ir senjoražas.

Papildomas pinigų kiekio išleidimas gali būti traktuojamas kaip infliacinio mokesčio įvedimas (IT – inflation tax) – tai piniginio kapitalo savininkų nuostoliai dėl infliacijos.
Jis skaičiuojamas taip: IT = p*H/P. Čia IT – infliacinis mokestis; p – kainų lygio pasikeitimas; P – bendrasis kainų lygis; H – pinigų pagrindas, arba didelės perkamosios galios pinigai.
Infliacinį mokestį galima supaprastintai vadinti grynųjų pinigų mokesčiu. Be abejo, “apmokestinami” ir kiti pinigų pasiūlos M1 elementai, pirmiausia čekiniai indėliai. Tuo atveju infliacijos mokestis gali būti apskaičiuotas pagal formulę: IT = p * C + D * (p – i), čia p – infliacijos tempas; C – gryni pinigai; D – indėliai; i – nominalioji palūkanų norma.
Infliacinis mokestis patenka į valstybės biudžetą, todėl jis gali būti traktuojamas kaip valstybės pajamos. Tai vadinamas senjoražas. Senjoražas (SE – seigniorage) – tai pajamos, kurias gauna valstybė dėl savo monopolinės teisės spausdinti pinigus, tai skirtumas tarp papildomai išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo išlaidų.
Pinigų spausdinimas praktiškai nedaug tekainuoja, o pinigai gali būti iškeisti į prekes ir paslaugas. Vadinasi, senjoražas gali būti išreikštas pinigų, išleistų į apyvartą tam tikru metu, perkamąja galia.
Nors senjoražas ir infliacinis mokestis nėra lygiareikšmiai ir gali nesutapti, paprastumo dėlei juos galima sulyginti, t.y. tarkime, kad IT = SE, čia SE – senjoražas.
Gaudama pajamų iš infliacinio mokesčio, vyriausybė gali padidinti savas išlaidas, nedidindama įprastinių mokesčių (retesniais atvejais juos netgi mažindama). Egzistuoja tam tikras infliacijos tempas, sąlygojantis maksimalias pajamas iš infliacinio mokesčio. Jei jis (infliacijos tempas) viršija tam tikrą lygį, vyriausybės pajamos pradeda mažėti. Grafiškai tai primena A.Lafero kreivę (dažnai ir vadinama A. Lafero kreive infliacijai).

p L

px M

ITmax IT

5 grafikas. Lafero kreivė infliacijai.

Kai p = 0, IT = 0, kai p – didėja, IT – taip pat didėja. Pasiekus tam tikrą infliacijos tempo ribą, t.y. kai p = px, gaunamos maksimalios infliacijos mokesčio pajamos, t.t. IT = ITmax . Toliau didėjant infliacijos tempui, įplaukos mažėja (atkarpa ML). Mat, pasiekus labai aukštą infliacijos lygį, pinigus stengiamasi išleisti kuo greičiau, kadangi jų perkamoji galia labai greitai kinta. Maksimalus infliacijos tempas px įvairiose šalyse ir įvairiais laikotarpiais yra skirtingas. (2, 428-431)

INFLIACIJOS IR NEDARBO RYŠYS. FILIPSO KREIVĖ.

O.Filipsas išnagrinėjo 1861-1957 m. Didžiosios Britanijos ekonomikos raidos laikotarpį, savo išvadas grindė to laikotarpio duomenimis. Jis sutelkė dėmesį tik į nominalaus darbo užmokesčio ir faktiško nedarbo lygio pokyčius, jų savitarpio sąveiką. Todėl pradinė Filipso kreivė – tai paprasta atvirkštinė priklausomybė tarp nominalaus darbo užmokesčio kitimo ir nedarbo lygio kitimo. Filipso pradinė lygtis atrodė šitaip: w = const. – b * Ur , čia w – nominalaus darbo užmokesčio kitimo tempai; b – koeficientas; Ur – dabartinis nedarbo lygis.
Vėlesni tyrimai, naudojant Filipso metodą, buvo patobulinti, atkreipus dėmesį į tai, kad žmones domina realusis, o ne nominalus darbo užmokestis, įvertinus natūralųjį nedarbo lygį Un, atsižvelgiant į laukiamąjį, o ne į tikrąjį infliacijos lygį, t.y. pt+1 pakeičiamas dydžiu pet+1. Lygtis ėmė atrodyti taip:
wt+1 = pet+1 – b * (Ur – Un ). Ši lygtis kartais vadinama Filipso kreivės lygtimi. Laikui bėgant nominalaus darbo užmokesčio kilimo tempai buvo pakeisti infliacijos tempais, imama, kad laukiamas infliacijos lygis pet+1 atitinka dabartinį p, formulė taip pat gali būti papildyta dar vienu elementu, atspindinčiu pasiūlos šokų poveikį infliacijai. Jį pažymėsime raide s:
pt+1 = p – b * (Ur – Un) + s, čia s – pasiūlos sumažėjimo poveikis kainų kilimui.
Remiantis šia formule, galima padaryti išvadą, kad būsimasis infliacijos lygis priklauso nuo dabartinio laikotarpio infliacijos lygio, ciklinio nedarbo ir šokų sukeltų pasiūlos pokyčių. (2, 437-439)
Dar kartą grįžkime prie 4 grafiko. Tarkime, kad visuminės pasiūlos kreivė pakito tiek, kiek rodo grafikas (persikėlė iš AS0 į AS1), o visuminės paklausos kreivė persikėlė daugiau negu parodyta, į dešinę. Tada nacionalinio produkto apimtis ir kainų lygis pakiltų aukščiau. O jei priešingai? Jei visuminės pasiūlos kreivė persikeltų dešinėn mažiau negu parodyta grafike – nacionalinis produktas padidėtų mažiau, kainų lygis pakiltų ne tiek aukštai.
Darome išvadą: jei realiojo nacionalinio produkto gamyba kasmet svyruoja daugiausia dėl to, kad kinta laipsnis (mastas), kuriuo visuminės paklausos kreivė persikelia dešinėn, tai sparčiausia infliacija bus sparčiausio nacionalini produkto augimo atveju, o lėčiausia infliacija, kai nacionalinis produktas didės daug lėčiau.
Ši išvada tuo pačiu apibūdina infliacijos ir nedarbo santykį. Juk spartesnis nacionalinio produkto didėjimas neabejotinai reiškia spartesnį darbo vietų skaičiau augimą, t.y. mažesnį nedarbą. Ir priešingai – lėtesnis nacionalinio produkto augimas reiškia didesnį nedarbą. Šį ryšį vaizduoja 6 grafikas. Jame (1) dalyje nubrėžta linija vadinama Filipso kreive, pagerbiant pirmąkart tokią diagramą sudariusį angų ekonomistą A.V. Filipsą (A.W.Philips).

Darbo (1) Darbo (2)
užmokesčio užmokesčio
augimas augimas

∆W1 ∆W1

U1 UN Nedarbo lygis y0 y1 Realusis
nacionalinis
produktas
6 grafikas. Filipso kreivė (1) ir nacionalinio produkto bei darbo užmokesčio lygio santykis (2).

Grafiko (1) ir (2) dalyse pavaizduota, kad, kai yra visiškas užimtumas (t.y. tėra natūralaus lygio nedarbas UN), ekonomika funkcionuoja potencialiu lygiu Y0 ir darbo rinkoje yra pusiausvyra – visuminė darbo paklausa lygi visuminei darbo pasiūlai. Darbo užmokesčio lygio neveikia jokie veiksniai – nei aukštyn, nei žemyn. Kai nedarbas pasidaro dar mažesnis negu natūralus jo lygis (iš UN pereina į U1), darbo užmokestis padidėja ∆W1 (čia ∆W yra procentinis jo išaugimas), nes žemo nedarbo sąlygomis darbo veiksnio galimybės gauti aukštesnę kainą yra didesnės. Atitinkamai, kylant nedarbui, darbo užmokesčio augimas kristų žemiau nulinio taško. Grafiko (2) dalyje taip pat matome, kad, kylant darbo užmokesčiui (ir didėjant nacionaliniam produktui), ekonomikoje susidaro infliacinis tarpsnis (t.y. realusis nacionalinis produktas viršija savo galimą lygį – Y1 > Y0).
Filipso kreivė rodo nedarbo lygio ir darbo užmokesčio lygio priklausomybę, bet visiškai tokia pati yra ir nedarbo lygio bei bendrojo kainų lygio (jo kilimo, t.y. infliacijos) priklausomybė. Skirtumas bus tik kiekybinis – kainų lygio kilimo laipsnis sutampa su darbo užmokesčio augimo tempais, jei darbo našumas nekinta, ir bus mažesnis už darbo užmokesčio augimo tempus tokiu dydžiu, kokiu darbo našumas išauga. Todėl jei 6 grafiko (1) dalyje, jos vertikalioje ašyje, teiksime ne darbo užmokesčio, o kainų lygio išaugimą, tai kreivė liks tokia pati, tačiau kitokio nuolydžio.
Filipso kreivės fiksuojamas bendras dėsningumas yra šitoks: jei ūkinis aktyvumas svyruoja dėl to, kad kinta laipsnis, kuriuo kasmet persikelia dešinėn visuminės paklausos kreivė, tai tokiomis sąlygomis žemas nedarbo lygis bus aukšto infliacijos laipsnio atveju, ir aukštas nedarbo lygis klostytis, esant žemiems infliacijos tempams.
Filipso kreivė plačiai išgarsėjo. Ji leido susieti nacionalinio produkto kūrimo modelius su darbo rinkos modeliais – nustatant kiekybinę nacionalinio produkto dinamikos ir darbo užmokesčio lygio kitimo priklausomybę.
Tenka pabrėžti, kad Filipso kreivė pasitvirtina tiktai, kai svyravimai trumpalaikiai. Tada iš tikrųjų nedarbo lygis tiesiogiai sąveikauja su infliacijos tempais: didinant visuminę paklausą, sumažės nedarbas, bet padidės infliacija, ir, ribojant paklausą, bus pažabota infliacija, bet padidės nedarbas. Tuo tarpu kai periodas ilgalaikis, tokios sąveikos nebebus – pasireiškia ūkio savaiminio reguliavimosi mechanizmas, kada infliacinis tarpsnis skatina infliacijos augimą ir nedarbo didėjimą, o recesinis tarpsnis – infliacijos lėtėjimą ir nedarbo mažėjimą. Kitaip tariant, ilgalaikiu periodu spartesnis paklausos augimas spartina infliaciją, bet nemažina nedarbo, o lėtesnis paklausos augimas vien lėtina infliaciją, bet nedidina nedarbo. Todėl ilgu periodu Filipso kreivė yra praktiškai vertikali. (1, 143-146) Tai parodyta 7 grafike:

p (IR)

PCLR

2

E1 PCSR

E0

5 Ur

7 grafikas. Trumpojo ir ilgojo laikotarpio Filipso kreivės.

Matome, kad ilgiuoju laikotarpiu infliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui. Kodėl gi taip yra? Trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai, padidėja kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikina nedarbo ir infliacijos sąveika, laikinas nedarbo sumažėjimas. Jis trunka tol, kol ekonomika derinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko.
Derinimasis trunka tol, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybos veiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla. Jai sumažėjus, pašalinamas bendrosios paklausos padidėjimo poveikis realiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėti. Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja. Šis procesas pavaizduotas 8 grafike.
Padidėjus bendrajai paklausai, AD kreivė persikėlė iš padėties AD0 į padėtį AD1. kainų lygis pakilo nuo P0 iki P1, o realioji gamybos apimtis – nuo YP iki YE1. Pakilus kainoms, padidėja kaštai ir sumažėja bendroji pasiūla: jos kreivė persikelia š padėties AS0 į padėtį AS1. Kainų lygis pakyla dar daugiau – iki P2, o realus nacionalinis produktas sumažėja ir grįžta į potencialiojo produkto lygį Yp. Norint, kad nacionalinis produktas vėl viršytų natūralųjį savo lygį, bendroji paklausa vėl turėtų didėti.

P AS1

P2 E2 AS0

P1

E1

P0 E0

AD1

AD0

YP YE1 Y

8 grafikas. Bendrosios paklausos sukelta infliacija.

Išvada: didėjant bendrajai paklausai, ilguoju laikotarpiu spartėja infliacija, bet nemažėja nedarbas. Tai galima pavaizduoti tokia schema:
AD↑→P↑→ Kaštai↑→AS↓→ Ypconst.→Ur const.
Tai reiškia, kad, nepaisant to, koks bus infliacijos tempas, faktiškas nedarbo lygis visada grįžta prie natūraliojo jo lygio. Dėl didesnių infliacijos tempų nedarbas sumažėja tik laikinai. Vėliau didesnis infliacijos lygis išlieka, o nedarbas vėl susilygina su natūraliuoju jo lygiu. (2, 441-443)

Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo-infliacijos problema.

Racionaliųjų lūkesčių teorijos šalininkai tvirtina, kad nedarbo – infliacijos dilema gali nustoti egzistavusi net ir trumpuoju laikotarpiu, jeigu infliacijos lūkesčiai yra racionalūs, t.y. pagrįsti ateities numatymu. Jei lūkesčiai racionalūs, galima teisingai prognozuoti infliacijos tempą. Infliacijos ateities prognozės pagrįstos ne ankstesnių laikotarpių duomenimis, bet būsimąja valstybės ekonomine politika, numatomais politikų veiksmais. Remiantis racionaliųjų lūkesčių teorija, būsimojo laikotarpio nominalus darbo užmokestis nustatomas pagal tokią taisyklę: numatomas realus darbo užmokestis turi būti lygus realiajam darbo užmokesčiui, kuris susiklosto, kai darbo rinka yra pusiausvyra.
(wt+1/Pt+1)e = wE; čia – numatomas realusis darbo užmokestis;
wE – pusiausvyros realusis darbo užmokestis.
Pusiausvira darbo rinka susiklosto tada, kai pasiekiamas visiškas užimtumas arba susiklosto natūralus nedarbo lygis. Tuomet nominalus darbo užmokestis gali būti išreikštas taip:

Wt+1 = pet+1 * wE.
Nedarbo ir realiojo darbo užmokesčio sąryšis racionaliųjų lūkesčių teorijos požiūriu gali būti išreikštas taip: Ur(t+1) = Un + g * (wt+1 – wE); čia Ur(t+1) – būsimojo laikotarpio nedarbo lygis; g – būsimojo laikotarpio realiojo darbo užmokesčio poveikio nedarbo lygiui stiprumo koeficientas, rodantis, kaip nedarbo lygis priklauso nuo laukiamo realiojo darbo užmokesčio ir pusiausvyros darbo užmokesčio skirtumo; wt+1 – būsimojo laikotarpio numatomas realusis darbo užmokestis.
Numatyto realiojo darbo užmokesčio ir pusiausvyros realiojo darbo užmokesčio sutapimas arba nesutapimas priklauso nuo infliacijos prognozių tikslumo. Prognozių klaidos – tai skirtumas tarp tikrojo būsimojo laikotarpio kainų indekso ir laukiamo, numatomo kainų indekso. Todėl pagrindinė racionaliųjų lūkesčių teorijos lygtis yra tokia: Ur(t+1) = pt+1 > pet+1 Un + h * pt+1 – pet+1); čia H – kintamasis, lygus g*wE.
Būsimojo laikotarpio nedarbo lygis priklauso nuo klaidų prognozuojant to laikotarpio infliaciją. Kai faktiškas infliacijos tempas viršija numatytą, pt+1 > pet+1 , nedarbo lygis yra didesnis už natūralųjį, t.y. Ur > Un. Kai infliacija bus tokia, kokios tikėtasi pt+1 = pet+1 , tuomet faktiškas nedarbo lygis (arba visiškas užimtumas) susiklostys tik tuomet. Kai faktiškas ir numatytas infliacijos lygis sutampa. Nedarbo ir infliacijos sąveika racionaliųjų lūkesčių teorijos požiūriu pateikta 9 grafike.

p(IR) 5 K PCLR

4 E1

3 L

PCSR

E0

4 5 6 Ur

9 grafikas. Racionalūs lūkesčiai

Jei infliacijos lūkesčiai tikslūs, tai ekonomika juda tiesiai iš taško E0 į tašką E1. Tai reiškia, kad, kylant infliacijos lygiui, nedarbas nebemažėja.
Vis dėlto, racionaliųjų lūkesčių teorija turi nemaža trūkumų. Pirmiausia, ateities lūkesčiai negali būti visiškai tikslūs dėl to, kad ne visi politikų veiksmai žmonėms yra žinomi. Antra, vyriausybės vykdoma politika gali būti apgaulinga, t.y. vyriausybė gali nesilaikyti pažadų.

EKONOMINĖS IR SOCIALINĖS INFLIACIJOS PASEKMĖS

Numatytos infliacijos pasekmės.

Numatyta infliacija (expected inflation) – tikėtina infliacija, į kurią atsižvelgiama ūkio subjektų lūkesčiuose ir elgesyje, jai žmonės daugiau ar mažiau būna pasirengę.
Kai infliacijos tikimasi, finansų rinka prisitaiko, įvedamos palūkanų normos pataisos. Jų tikslas – įvertinti realiąją (tikrąją), palūkanų normą.
Numatyta realioji palūkanų norma (re expected real interest rate) – ta, kurios tikimasi. Tai skirtumas tarp nominaliosios palūkanų normos i ir numatytų infliacijos tempų pe, t.y. re = i – pe . Ši lygybė vadinama I. Fišerio lygtimi (Fisher equation). I.Fišerio nustatyta, kad, numatytai infliacijai padidėjus 1 proc., nominali palūkanų norma taip pat padidėja 1 procentu (numatyta realiųjų palūkanų norma tuo atveju nepakinta). Tai vadinama I.Fišerio poveikiu (Fisher effect). Manoma, kad praktiškai šis poveikis galioja ne visada. Tuo atveju, kai infliacijos tempai viršija 10 proc. per metus skaičiuojama patikslinta realioji palūkanų norma. Fišerio lygtis įgauna tokią išraišką: re = I – pe/1 + pe.
Faktiška realioji palūkanų norma (r – actual real interest tare) – nominalioji palūkanų norma, atmetus faktišką infliacijos lygį p. Tai yra: r = i – p.
Tuo atveju, kai infliacija numatoma ir ūkio subjektai prie jos prisitaiko, nuostolių niekas neturėtų patirti. Nepaisant to, praktiškai taip nėra. Kad infliacija nesukeltų neigiamų padarinių, būtinos kelios sąlygos: svarbiausios jų yra šios:
1. Tikslios būsimos infliacijos prognozės.
2. Kiekvienas infliacijos padidėjimas 1 procentu turi padidinti nominaliųjų palūkanų normą taip pat 1 procentu;
3. Apmokestinamos turi būti tik realiosios pajamos;
4. Už pinigų laikymą visi turi gauti ne mažesnę nei rinkos palūkanų normą ir kt.
Iš tiesų šios sąlygos dažnai pažeidžiamos. Todėl net ir numatyta infliacija susijusi su tam tikrais kaštais.
Pirma, kylant kainoms, pinigai negali deramai atlikti vertės mato funkcijos.
Antra, infliacija sukelia kaštus, susijusius su pinigų operacijomis.
Trečia, tai prekių ir paslaugų perkainojimo kaštai.
Ketvirta, infliacija sukelia nuostolių, susijusių su tuo, kad infliacija – tai mokestis, kuriam nebuvo pritarta ir kuris nėra įteisintas įstatymais.
Penkta, infliacija veikia mokesčių sistemą, pvz., pajamų mokesčio normas. Kylant nominalioms pajamoms, žmonės patenka į didesnes pajamas gaunančių asmenų grupę, kur mokesčių norma didesnė. Dėl to prarandama dalis grynųjų pinigų. Infliacija gali ir sumažinti realiąją mokesčių naštą, nes mokesčiai apskaičiuojami anksčiau, o sumokami po tam tikro laiko.
Šešta, infliacija neigiamai veikia istoriškai susiklosčiusias amortizacinių atsiskaitymų nuolaidas, kurias įteisina įvairūs įstatymai.

Netikėtos infliacijos pasekmės.

Netikėta infliacija (unexpected inflation) reiškia, kad faktiškas infliacijos tempas p skiriasi nuo numatyto pe, dažniausiai jį viršydamas, t.y. p > pe.
Kai infliacijos tempai dideli, jų lygis dažnai smarkai svyruoja. Kai infliacijos pokyčiai dažni ir ryškūs, tuomet sunku prognozuoti infliaciją net ir artimiausiam laikotarpiui. Ši problema aktuali ne tik besivystančioms šalims, kurioms būdingi aukšti infliacijos tempai, bet ir daugumai industrinių šalių.
Netikėtos infliacijos pasekmės dar skausmingesnės, nei numatytos infliacijos padariniai. Pagrindinės netikėtos pasekmės pasižymi perskirstymo savybėmis. Tai reiškia, kad netikėti infliacijos tempų pokyčiai yra pajamų ir turto tarp įvairių ūkio subjektų, įvairių gyventojų grupių perskirstymo veiksnys. Svarbiausios turto ir pajamų perskirstymo kryptys yra šios:
Pirma, dėl netikėtos infliacijos perskirstomos pajamos tarp skolintojų (kreditorių) ir skolininkų. Laimi tie, kurie skolinasi pinigus, ir pralaimi tie, kurie juos skolina: skolinti neapsimoka, nes gaunamos palūkanos nuvertėjusiais pinigais. Ši problema iš esmės nekiltų, jei infliacijos tempai būtų tiksliai įtraukiami į nominalią palūkanų normą. Tačiau netikėtos infliacijos atveju tai neįmanoma. Išvada – infliaciją pirmiausia jaučia finansinio turto savininkai, t.y. potencialūs skolintojai.
Antra, iš netikėtos infliacijos visada pasipelno turto, ypač žemės ir kito nekilnojamojo turto, savininkai: jo kainos kyla. Visada pralaimi tie, kas gyvena iš darbo pajamų.
Trečia, namų ūkių sektoriuje dėl netikėtos infliacijos poveikio pastebima turto perskirstymo iš vyresnių žmonių jaunesniems tendencija. Todėl nuo netikėtos infliacijos labiausiai nukenčia pensininkai arba apskritai vyresnio amžiaus žmonės. Tuo tarpu jauni žmonės daugiausia yra skolininkai.
Netikėta infliacija susijusi ne tik su perskirstymo poveikiu. Esama ir kitų neigiamų jos pasekmių.
Pirma, dėl netikėtos infliacijos krinta didelės gyventojų dalies realusis darbo užmokestis. Kai infliacija netikėta ir viršija lūkesčius, realusis darbo užmokestis mažėja. Be to, didesnė negu tikėtasi infliacija sukelia didelius darbo užmokesčio svyravimus laiko atžvilgiu.
Antra, dėl netikėtų infliacijos pokyčių namų ūkiai ir firmos gali priimti neteisingus sprendimus paklausos ir pasiūlos atžvilgiu. (2., 443-452)

ANTIINFLIACINĖS PRIEMONĖS

Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visa atitinkama vyriausybės ūkio politika. Atskirų priemonių arsenale yra darbo užmokesčio ir kainų kontrolė (šių priemonių visuma vadinama pajamų politika), indeksavimas.
Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė (infliacijos kontrolė) yra tiesioginis infliacijos tramdymo būdas – visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų lygio augimą (įšaldant juos) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą (nustatant kiekybines ribas). Iš pirmo žvilgsnio toks būdas atrodo efektyvesnis, vienu sprendimu sustabdomas kainų ir darbo užmokesčio augimas, taigi infliacija paprasčiausiai pasmaugiama. Tokio “nešvelnaus” vyriausybės įsikišimo į rinkos jėgų tvarkomus procesus pagrindas yra faktas, kad infliacija daugiausia sąlygojama “infliacinės psichologijos” – pirkėjų ir pardavėjų manymo, kad kainos, pernai padidėjusios, ir toliau kils. Laikinas (kelių mėnesių) kainų ir darbo užmokesčio lygio įšaldymas arba kiek ilgiau trunkantis jų pristabdymas įstatyminiais aktais buvo nesyk panaudotas pokario metais tiek JAV, tiek Vakarų Europos šalyse.
Praktika parodė, kad tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį teigiamą efektą. Iš tiesų, neleidžiant augti kainoms ir samdomų darbuotojų darbo užmokesčiui, infliacija sulėtėja. Jei dar vyriausybė paleidžia veikti ekspansinės politikos priemones, t.y. padidina visuminę paklausą, kainų lygio stabilizavimas sukelia ir žymų nedarbo mažėjimą. Tačiau pasibaigus tokio reguliavimo laikui, ekonomika “atsiima”, ką praradusi – infliacija keleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, ir “įšaldymu” spręstos problemos iškyla visuomenei dar stambesnėmis ir aštresnėmis formomis.
Yra ir kitokia nuomonė – laikinas atlyginimų ir kainų lygio įšaldymas neduoda reikiamo rezultato, bet gal galima pakankamai švelniomis formomis nuolat, visą laiką kontroliuoti tuos dydžius? Juk kol atlyginimas ir kainos būna įšaldyti, ekonomikoje tiek infliacija, tiek ir nedarbas iš tikrųjų būna pažaboti, ir ūkis rutuliojasi gan lygiai.
Šitoks siūlymas ignoruoja pačią rinkos esmę. Daug kartų padidinta valdininkų armija iš tikrųjų sugebėtų efektyviai kontroliuoti prekių kainas, jos nebekiltų. Bet valdininkai neužtikrins pačių prekių. Prekės fiksuotomis, žemiau pusiausvyros esančiomis kainomis būtų išperkamos, atsirastų prekių stygius. Dėsningai kristų prekių kokybė – tai natūrali prekių stygiaus pasekmė. Palaipsniui atsirastų favoritizmas (“blatas”), eilės, kyšiai, natūralūs mainai, plėtotųsi “juodoji rinka”. Kainų įšaldymas dezorientuoja efektyvų išteklių lokalizavimą. Taigi, nuolatinė atlyginimų ir kainų kontrolė gresia pačiam rinkos ūkio egzistavimui.
Kiek sėkmingesnė gali būti ilgalaikė darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, kuri, vyriausybės tarpininkavimu, įdiegiama savanorišku darbdavių ir profsąjungų abipusių nuolaidų, kompromisų būdu. Ši politika populiari mažose valstybėse, kurios itin smarkiai susijusios su tarptautine ekonomine konjunktūra. Bet ilgai toks įmonininkų ir profsąjungų harmoningas bendradarbiavimas negali tęstis.
Ekonomikos teorija tvirtina, kad nei laikina, nei nuolatinė kainų kontrolė negali iš esmės pakeisti infliacijos ir nedarbo ryšio. Ji gali pagerinti padėtį tik laikinai ir išoriškai, kosmetiškai.
Kitų tikslų turi dar viena antiinfliacinė priemonė – pajamų indeksavimas. Ji skirta kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių. Indeksavimas – tai darbo užmokesčio ir algų, pensijų, gyvybės draudimo polisų nominalios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas su gyvenimo kaštų kitimu (t.y. su vartojimo prekių kainų indeksu). Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo atveju turi tiek pat padidinti ir atitinkamas nominalias pajamas. Tam tikru mastu indeksavimas naudojamas daugelyje šalių – pirmiausia profsąjungų sutartyse su darbdaviais dėl darbo užmokesčio, taip pat ir kitais atvejais.
Indeksavimo šalininkai, greta gyventojų pajamų apdraudimo, nurodo ir kitą indeksavimo teigiamybę – jis pakerta vyriausybės entuziazmą vykdyti infliacinę politiką ir gauti jos dėka finansinę ir politinę naudą. Pirma, dažnos šalies vyriausybė, ypač jei ji vykdo aktyvią fiskalinę politiką, yra didžiausia šalyje skolininke. Infliacija (tiek, kiek jos mastas nenumatytas) visada naudingas skolininkams, nes paskolų grąžinimas (įskaitant ir palūkanas) kainų lygio kilimo sąlygomis visada reikš tik dalies pinigų perkamosios galios sugrąžinimą. Antra, infliaciją padidina piliečių mokamų mokesčių sumas, kadangi, kylant kainoms ir atlyginimams, daugelio darbuotojų pajamos pereina į daugiau apmokestinamų pajamų grupes. Valstybės biudžeto pajamos iš mokesčių ženkliai išauga, o vyriausybei netenka imtis labai nepopuliarių apmokestinimo didinimo žingsnių. Esant infliacijai, gyventojai, mokėdami mokesčius, netenka daugiau savo pajamų, o valstybė priešingai – gauna papildomų pajamų.
Indeksuojant pajamas, išsaugoma nustatytoji pajamų mokesčio norma nustatytai realiųjų pajamų apimčiai. Šiuo atveju nei valstybės biudžetas laimės, nei mokesčių mokėtojai pralaimės.
Kita vertus, indeksavimas turi ir kritikų. Jie nurodo, kad šios priemonės įgyvendinimas gerokai komplikuotų ūkinį gyvenimą. Iš tikrųjų paprastam pirkėjui būtų nemažas diskomfortas bekylančių kainų akivaizdoje operuoti savo indeksuojamomis pajamomis, o firmų buhalteriai turėtų vargo koreguodami iš anksto padarytus įrašus ir pasirašytas sutartis. Taip pat nurodoma, kad indeksavimas gresia tuo, jog kainų lygio kilimas bus amžiams “įmontuotas” į šiuolaikinio rinkos ūkio sistemą, jei anksčiau sudarytose ilgalaikėse sutartyse numatytos kainos turės automatiškai padidėti bendram kainų lygiui kylant. Ši pastaba menkai pagrįsta. Pirmiausia ilgalaikėse sutartyse numatytos darbo kainos apskritai neinspiruos jokios infliacijos, nes indeksavimas atliekamas tik tada, kai kainos iš tikrųjų pakyla. Be to, jau sudarytos ilgalaikės sutartys faktiškai įtraukia ir laukiamos infliacijos dydžio vadinamąją “infliacinę premiją”, kuri nebus mažinama, jei faktinė infliacija bus mažesnė. Tuo tarpu indeksuojant naudojami tik faktinės infliacijos duomenys; jei infliacija sulėtėja, pajamos indeksuojamos mažesniu laipsniu.
Indeksavimas neišsprendžia infliacijos problemos. Jis ir neturi jos spręsti. Indeksavimo paskirtis kita – eliminuoti arba sumažinti pajamų perskirstymą, kuris visada prasideda, įsisiūbavus infliacijai, ir visada favorizuoja turtingesnius mažesnes pajamas gaunančiųjų sąskaita.

ANTIINFLIACINĖS POLITIKOS ESMĖ.

Antiinfliacinė politika (counterinflation policy) – tai fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti.
Kova su infliacija gali būti ir yra efektyvi tiktai reguliuojant visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Išsiaiškinsime šiuos veiksmus konkrečiu pavyzdžiu. Tarkim, kad šalyje yra metinė 10% infliacija ir 6% nedarbo lygis. Nedarbas šiuo atveju siekia maksimalią toleruotiną ribą, o infliacijos tempai akivaizdžiai nepriimtini. Vadinasi, vyriausybė imsis priemonių kovoti būtent su infliacija. Tai reiškia, kad imamasi visuminės paklausos mažinimo veiksmų. Natūralu – nors to nepasakys joks politikas, dalyvavęs rengiant tokią programą, kad vyriausybės veiksmai faktiškai yra nukreipti sumažinti ūkio augimui ir sudaryti recesinį tarpsnį (t.y. nukreipti ekonomiką į žemesnį gamybos lygį, negu kad jos potencialas leistų). Paklausa kris, kainų lygio kilimas susilpnės, infliacija sumažės nuo 10% iki 7%. Atitinkamai išaugs nedarbo lygis – nuo 6% iki 8%. Toliau ima veikti ekonomikos savireguliacijos mechanizmas, kuris palaipsniui mažina recesinį tarpsnį, angažuodamas pagausėjusią neužimtą darbo jėgą ir laisvus gamybinius pajėgumus. Infliacijos tempai ir toliau lėtės – nuo 7% iki 5%, o nacionalinio produkto gamyba ims didėti, mažindama nedarbą. Tai parodyta 10 grafike. Horizontali linija rodo padėtį, kuri išliktų, jei nebūtų imtasi antiinfliacinės politikos, o žemyn pereinanti kreivė rodo, kas darosi su infliacija, esant tokiai politikai.

Infliacijos

tempai

(procentais) Status quo politika

10

5 Paklausą ribojanti politika

1 2 3 4 5 Laikas (metai)

10 grafikas. Antiinfliacinės politikos rezultatas

11 grafikas pateikia, kas tuo pat metu klostosi užimtumo srityje. Kaip jau minėjome, įgyvendinant antiinfliacinę programą, pradinėje stadijoje nedarbas padidėja, vėliau ima mažėti.

Nedarbo

lygis

(procentais) Paklausą ribojanti politika

8

7

6

Status quo politika

1 2 3 4 5 Laikas (metai)

11 grafikas. Antiinfliacinės politikos kaštai
Taigi, kai “nusėda dulkės” po tokios kovos su infliacija, galima tikėtis matyti tokį vaizdą: iš pradžių infliacija lėtėja, o nedarbo lygis kyla; vėliau infliacija stabilizuojasi žemesniame lygyje, nedarbo masto rodikliai grįžta į ankstesnę padėtį. Infliacijos pažabojimo tikslas pasiektas.
Išvada tokia: infliacijos pažabojimo (sulėtinimo) fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis kaštus sudaro laikinas nedarbo lygio išaugimas.
Pažymėtinos ir šio proceso ypatybės: jo pradžioje infliacijos tempai lėtėja labai nežymiai, jis tik vėliau įgyja didesnį pagreitį; tuo tarpu nedarbo lygis šokteli aukštyn gan staigiai. Pasakytume taip – antiinfliacinės priemonės realizuojamos tuo būdu, kad pirma “apmokami” jų kaštai (nedarbo išaugimas, o tik paskui sulaukiama rezultato (infliacijos spartos kritimas).
Turime pripažinti, kad šiame darbe antiinfliacinės politikos realizavimas pateiktas gan šviesiomis spalvomis. Įsigilinę pamatytume, kad ten yra ir dramatiškesnių atspalvių. Gamybos tempų sulėtėjimas bei nedarbo ir visų jo didžiulių kaštų išaugimas yra kaina, kuri gali pasirodyti ir esanti per didelė už “prekę” – infliacijos tempų kritimą.
Ekonomistai ir čia linkę skaičiuoti. Nedarbo (viršijančio natūralaus nedarbo lygį) kaštus apskaičiuoti nesunku – pakanka vieno žmogaus metinį išdirbį padauginti iš darbo ieškančių žmonių skaičiaus ir sužinosime, kokio dydžio BNP dalies netekome. Bet infliacijos kaštų apskaičiavimas yra sudėtingesnis. Belieka naudotis įvairiais netiesioginiais tų kaštų įvertinimais. Natūralu, kad jei tie kaštai laikomi labai dideliais, tai laikinas nedarbo padidėjimas ir gamybos augimo tempų sulėtėjimas atrodo priimtini; tiems gi, kas linkęs nepadauginti infliacijos kaštų, nedarbas ir recesija yra per didelė kaina už infliacijos mažinimą. (1, 149-151)
Žalos koeficientas (SR – sacrifice coefficient) – santykis tarp nedarbo lygio, viršijančio natūralųjį ir to paties laikotarpio infliacijos sumažėjimo laipsnio.
SR = (Ur0 – Un) + (Ur1 – Un) +.+ (Urt – Un)/(p0 – p1);
Jis parodo, kiek turi padidėti nedarbo lygis, kad būtų pasiektas norimas infliacijos lygis. Jis gali būti išreikštas ir prarasto nacionalinio produkto dydžiu.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pateikiami modeliai, rodantys, kaip gali būti įveikiama paklausos ir pasiūlos (kaštų) infliacija, ribojant bendrąją paklausą ir pasiūla. Tai parodyta 12 grafiko (a) ir (b) dalyse bei 13 grafike.

AS0

P AS P

AS1

E0 E0

P0 P0

P1 AD0 E1

E1 AD1 P1 AD

YP YE Y YE YP Y

a) paklausos infliacija b) kaštų infliacija

12 grafikas. Infliacijos mažinimas, ribojant bendrąją paklausą.

12 (a) paveiksle parodyta paklausos infliacija. Mažinant bendrąją paklausą, jos kreivė iš AD0 padėties persikelia į AD1 padėtį. Kainų lygis nukrenta nuo P0 iki P1, realusis nacionalinis produktas sumažėja iki potencialaus jo lygio Yp. Susiklosto pusiausvyra taške E1.
12 (b) paveiksle parodyta infliacija nuosmukio sąlygomis (kaštų infliacija). Jeigu bendrosios paklausos kilimas bus apribotas arba visai sustabdytas (kaip rodoma paveiksle), tuomet AD kreivė padėties nekeis. Dėl anksčiau aptartų priežasčių, bendroji pasiūla pradės didėti, ir AS kreivė iš padėties AS0 persikels į padėtį AS1. ekonominė sistema judės AD kreive žemyn į ilgojo laikotarpio pusiausvyros tašką E1.

P AS0

AS1

E0 E1

PE E2

AD0 AD1

YP0 YP1 Y
13 grafikas. Antiinfliacinė pasiūlos politika.

13 paveiksle pavaizduota antiinfliacinė pasiūlos politika. Tarkime, kad ekonominė sistema yra taške E0, ilgojo laikotarpio pusiausvyros būsenos. Potencialioji nacionalinio produkto apimtis – Yp0. sakykime, kad bendroji paklausa padidėjo, ir AD kreivė persikėlė iš padėties AD0 į padėtį AD1. Jeigu nėra jokių bendrosios pasiūlos pokyčių, tuomet ekonomika atsiduria taške E1. Tai trumpojo laikotarpio pusiausvyros būsena, kuriai būdinga infliacija. Jeigu tuo pačiu metu dėl ekonominės politikos pavyksta padidinti potencialųjį nacionalinį produktą, tai YP0 kreivė persikelia į YP1 padėtį. Jeigu gamybos veiksnių kainos nepakyla, tai trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė persikels į AS1 padėtį. Susidaro nauja pusiausvyra taške E2, ir infliacijos pavyksta išvengti. Vadinasi, bendrosios pasiūlos kreivės poslinkis kompensuoja bendrosios paklausos pokyčio sukeltą kainų pakilimą. (2, 458-461)
Kaip ir kitais esminiais makroekonomikos klausimais, požiūris į tai, kaip reaguoti į infliaciją ir nedarbą, skirsis į du variantus – keinsistinį ir monetaristinį.
Keinsizmo atstovai visada bus linkę teikti prioritetą kovai su nedarbu, taigi – su ekonomikos augimo tempų lėtėjimu (arba to augimo nutraukimu). Jie argumentuos, kad ūkio savireguliacijos mechanizmas (t.y. darbo užmokesčio augimo lėtėjimas kylant nedarbui) yra lėtas ir nepatikimas, o Filipso kreivė yra ganėtinai gulsčia (kas reiškia, kad nedarbo mažėjimas sukels palyginti nedidelį kainų lygio kilimą). Nedarbas, jų manymu, atsieina visuomenei brangiau, nei tam tikro dydžio infliacija.
Monetaristų nuomonė bus priešinga. Jie aiškins, kad ekonomikos savireguliacijos mechanizmas veikia pakankamai gerai ir greitai, jei tik vyriausybė nesiima per daug jo “stumdyti”, o Filipso kreivė yra gana stati (tai reiškia, kad nedarbo mažinimas neišvengiamai ir gerokai paspartina infliaciją). Todėl infliacija, teigs jie, yra daug nuostolingesnė ūkiui nei nedarbas, ir bet kurių fiskalinės bei monetarinės politikos priemonių pirmasis tikslas turi būti infliacijos pažabojimas.

INFLIACIJOS YPATYBĖS LIETUVOJE

Įvertinti infliaciją galima dviem būdais: analitiniu ir faktografiniu. Naudojant analitinį būdą nustatoma visų svarbiausių veiksnių minėtose dviejose grupėse dinamiką tiriamuoju laiko periodu ir po to įvertinamas abiejų grupių veiksnių santykio pasikeitimas. Šis būdas reikalauja kruopštaus analitinio darbo, aukštos tyrinėtojo kvalifikacijos ir didelio kiekio duomenų, daugelį kurių surinkti labai nelengva. Analitinio metodo privalumai: atskleidžiamos svarbiausios infliacijos priežastys ir kartu išryškėja sprendimai, būtini infliacijai reguliuoti, įgalina prognozuoti infliacija nestabilioje, greit besikeičiančioje ekonomikoje; duoda apytikslį infliacijos įvertinimą tada, kai nėra reikiamų sąlygų faktografiniam metodui taikyti. Faktografinio metodo esmė – infliacija sutapatinama su bendruoju kainų indeksu (defliatoriumi), o pastarasis įvertinamas kaip tam tikro atrankinio prekių ir paslaugų “krepšelio” kainų indeksas. Taigi užuot vargus su skaičiavimais, infliacija tiesiog stebima iš anksto nustatyto prekių ir paslaugų rinkinio kainose. Infliacijos įvertinimas šiuo metodu daug paprastesnis ir tuo tikslesnis, kuo stabilesnė ekonomika. Teoriškai, kada ekonomikoje nėra struktūrinių pokyčių (prekių bei paslaugų pasiūlos ir vartojimo struktūra nesikeičia), infliacijai tiksliai pamatuoti pakaktų stebėti vieno kurio nors produkto kainą. Deja, realiai taip nėra net ir tose rinkos ekonomikose, kurios savo istoriją skaičiuoja dešimtmečiais ir šimtmečiais. Lietuvos ekonomikoje faktografinis metodas ilgai negalėjo būti taikomas dėl labai nestabilios ekonominės situacijos.
Laisvos kainos, kurioms esant faktografinis metodas tik ir turi prasmę, Lietuvoje buvo įteisintos 1991 m. pabaigoje (pagrindinės prekių ir paslaugų masės). Kaip ir reikėjo tikėtis, kainos labai sparčiai augo. Nuo atpalaidavimo momento iki kovo pabaigos kainos padidėjo 4 kartus. Tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad per tą laikotarpį infliacija sudarė 300 proc. Pirma, iki 1991 metų lapkričio mėnesio kainos nebuvo laisvos, todėl iki tol infliacija egzistavo daugiausia paslėpta forma. Jei esant, prekių kainos buvo palyginti nedidelės, tačiau parduotuvėse jų gauti buvo labai sunku, veikė įvairios paskirstymo, talonų sistemos. Išlaisvinus kainas, paslėpta infliacija parėjo į aukštas kainas ir išnyko kaip reiškinys. Mūsų sąlygomis paslėpta infliacija buvo pagrindinis išlaisvintų kainų kilimo veiksnys, o to dažnai nepastebima. Antra, aukštos kainos susiformavo sąlygomis, kai sparčiai kito vartojimo struktūra. Sparčiai išaugusios baldų, šaldytuvų kainos praktiškai sustabdė jų pardavimą, tuo labiau, kad gyventojai jau iki kainų išlaisvinimo buvo sukaupę šių prekių atsargų. Įmonės susidūrė su joms iki tol nepažįstama realizavimo problema. Dėl šių priežasčių tuometinės kainos dar neatspindėjo pasiūlos ir paklausos pusiausvyros, o tai reiškia kad kainų indeksas tuo laiko periodu neatspindėjo infliacijos.
Infliaciją tuo metu gana grubiai galima buvo įvertinti tik analitiniu metodu. Čia verta prisiminti, kad Lietuva dar naudojosi Rusijos valiuta. Lietuvos ekonomikos indikatoriams, tarp jų ir infliacijai, didelę įtaką darė pinigų apyvartos procesai ne tik Rusijoje, bet ir tokiose kaimyninėse valstybėse, kaip Ukraina ar Baltarusija. Kol rublį emitavo viena Rusija, ji turėjo iš to nemažos naudos, palyginti su kitomis buvusiomis SSRS respublikomis. Kaip atsvara tokiam nematomam išnaudojimui prasidėjusi netvarkinga ir nesuderinta rublio emisija įvairiose respublikose pasmerkė visą rublio zoną nuolatinei hiperinfliacijai su visais jai būdingais nemalonumais, didėjo ekonomikos nestabilumas. (3, 17-20)
Lentelėje pateikiami duomenys, kaip kito infliacija Lietuvoje (proc.).

1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998
Realusis darbo užmokestis 14,2 3,2 4,1 13,9 16,2
Paskolų litais palūkanų norma 88,3 29,8 23,9 16,0 11,9 12,6
Infliacija (12 mėn.su 12 mėn.) 382,7 1162,6 188,7 45,1 35,7 13,1 8,4 2,4
Šaltiniai: Lietuvos banko biuleteniai (1993 – 1998 m.), Lietuvos statistikos metraštis (1994 – 1995 m.).

Mažinant infliaciją Lietuvoje, didžiausią vaidmenį atliko nacionalinių pinigų – litų įvedimas.
Nacionalinė valiuta, litas, buvo įvesta 1993 m. birželio 25 d. Prieš tai 1992 m. spalio 1 d. buvo įvesti tarpiniai pinigai – talonai, ir Lietuvoje nustojo cirkuliuoti Rusijos rubliai. 1992 m. infliacija Lietuvoje buvo labai didelė, tačiau Lietuva negalėjo įveikti tokio infliacijos plėtimosi, kadangi, kaip jau buvo minėta, rublių išleidimą reguliavo Rusija. Lietuva buvo irgi priversta didinti kainas ir pinigines išmokas. Priešingu atveju, sukelta infliacijos banga būtų visiškai sugriovusi mūsų ekonomiką. (4, 35)
1999 metų sausio-birželio mėnesiais, kaip ir 1998 metų pabaigoje, vis dar buvo jaučiama Rusijos finansinės ir ekonominės krizės įtaka, kai dėl faktinės Rusijos rublio devalvacijos, žymiai susiaurėjusios Rusijos vidaus rinkos paklausos, sumažėjo mūsų šalyje pagamintų prekių eksportas į Rusiją. Eksporto apimčių sumažėjimas žymiai padidino Lietuvos gamintojų produkcijos pasiūlą vidaus rinkoje. Tačiau ribota mūsų vidaus rinkos moki paklausa turėjo lemiamą poveikį vartotojų kainų formavimui. Per šešis 1999 metų mėnesius kainos padidėjo vos 0,7 proc., o kovo ir birželio mėnesiais buvo defliacija (vartojimo kainos krito 0,2 ir 0,1 proc.). (5)
Per 2000 metus vartojimo prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje pakilo 1,4 procento. Nors bendrai vartojimo prekių ir paslaugų kainos padidėjo nežymiai, tačiau kai kuriose grupėse kainos pakilo žymiai. Pavyzdžiui, būstas, vanduo, elektra, dujos, kitas kuras per 2000 metus pabrango 14,7 proc., ryšių paslaugos – 13,6 proc., švietimas – 11,4 procento. Didžiausia infliacija 2000 metais buvo sausio mėnesį (1,5 proc.). Vasario, balandžio ir rugsėjo mėnesiais bendras vartotojų kainų indeksas nedidėjo, o kovo, gegužės, liepos ir rugpjūčio mėnesiais buvo užfiksuota defliacija (nuo -0,2 proc. iki -0,6 proc.). Tokiam žemam infliacijos lygiui turėjo poveikį didelė vartojimo prekių pasiūla ir ribota moki paklausa vidaus rinkoje.

Gamintojų parduotos pramonės produkcijos vidutinės kainos, visoje pramonėje padidėjo 18 proc., išgaunamojoje ir apdirbamojoje pramonėje – 19,4 procento. Šį kainų padidėjimą nulėmė per minėtą laikotarpį 84,4 proc. šoktelėjusios kainos rafinuotų naftos produktų pramonėje ir didelis šios šakos svoris išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės struktūroje. Nežiūrint naftos produktų kainų padidėjimo, daugelio pramonės veiklų įmonės buvo priverstos mažinti gaminamos produkcijos kainas: eksportuojančios šakos – dėl užsienio rinkoje susiformavusių kainų, o šakos, prekiaujančios vidaus rinkoje – dėl gyventojų perkamosios galios mažėjimo ir didelės užsienio konkurencijos.
2001 metais infliacija buvo gana žema – 2 proc. Analizuojamame laikotarpyje tris kartus pasireiškė defliacija (sausio mėnesį kainos smuktelėjo 0,2 proc., liepą – 0,8 proc., rugsėjį – 0,2 proc.). Žemą infliaciją lemė vis dar ribota moki paklausa vidaus rinkoje ir didelė vartojimo prekių pasiūla. Kai kurie makroekonomikos ekspertai manė, kad Lietuvoje dar neatsiradę veiksnių, kurie skatintų kainų kilimą, ir nurodė vieną iš priežasčių skatinančių defliacines tendencijas – tai vis dar silpnas euras dolerio atžvilgiu. Išvada: 2001 Lietuvoje vidutinė metinė infliacija (1,3 proc.) buvo žemiausia iš Baltijos valstybių bei daugelio Europos valstybių. Teigiamas veiksnys – žema infliacija – ūkio stabilumo garantas. Neigiamas – žema infliacija gali pereiti į defliaciją, kas ūkiui gresia stagnacija.
Gamintojų parduotos pramonės produkcijos kainos apdirbamojoje pramonėje per 2001 metus sumažėjo 5,4 proc. Tačiau kai kurių pramonės veiklų gamintojų parduotos pramonės produkcijos kainos, lyginant 2001 metų gruodį su 2000 metų gruodžiu, padidėjo. Daugelio pramonės veiklų parduotos produkcijos kainų mažėjimo priežastis – išaugusi gatavos produkcijos konkurencija vidaus ir užsienio rinkose. Padidėjusi konkurencija, paskatino įmones efektyviau valdyti produkcijos gamybos procesą bei gerinti produkcijos kokybę, tokiu būdu, mažinant produkcijos pardavimo kainų lygį. Tačiau kainų mažėjimas nėbuvo ilgalaikė tendencija, nes šį procesą ribojo toliau brangstantys energetiniai ištekliai. Išvada: dėl padidėjusios konkurencijos mažėjo gamintojų kainos. Teigiamas veiksnys – gamintojų kainų mažėjimas neišaukia infliacijos didėjimo. Neigiamas – tendencingas gamintojų kainų mažėjimas – tai gamybos plėtojimo stabdys.
2002 metais Lietuvoje vyko defliacija, t.y. per metus vartojimo prekių ir paslaugų kainos sumažėjo 1 proc., ir tai pirmoji užfiksuota metinė defliacija per 12 nepriklausomybės metų. Lietuvoje nuo 1995 metų dėl vykdomos griežtos fiskalinės ir monetarinės politikos infliacijos lygis gana ženkliai mažėjo. Tačiau lemiamą poveikį vartotojų kainų formavimui 1996-2001 metais turėjo gana ribota mūsų vidaus rinkos moki paklausa. Žemam infliacijos lygiui taip pat turėjo poveikį didelė vartojimo prekių pasiūla, prekybos tinklų konkurencija ir lito brangumas JAV dolerio atžvilgiu.

Kai kurie analitikai teigia, kad Lietuvoje defliacija nėra tokia pavojinga kaip industrinėse šalyse, kuriose ekonomika yra gana inertiška. Be to, reikėtų kelerių metų defliacijos, kad pasireikštų jos neigiama įtaka.
Bendram pramonės gamintojų kainų pokyčiui didelę įtaką darė rafinuotų naftos produktų kainų pasikeitimai. Jei per 2002 metus visos pramonės parduotos produkcijos kainos padidėjo 2,1 proc., tai be rafinuotų naftos produktų jos sumažėjo 4,2 proc. Jeigu gamintojų kainų mažėjimas taptų tendencija, tada gamybos plėtra gali sulėtėti.
Per 2003 metus vartojimo prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje sumažėjo 1,3 proc. ir tai buvo jau antroji užfiksuota metinė defliacija per 13 nepriklausomybės metų.
Kadangi šalies vidaus rinka yra pakankamai aktyvi, tai defliacinė aplinka Lietuvoje dar nėra pavojinga.
Visos pramonės gamintojų parduotos produkcijos kainos 2003 metais, palyginti su praeitais metais, sumažėjo 0,5 proc., iš jų: išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės (IAP) kainos sumažėjo 0,4 proc., elektros, dujų ir vandens tiekimo kainos sumažėjo 0,8 procento. Teigiamas veiksnys – gamintojų kainos nesukėlė infliacijos. Neigiamas veiksnys – jeigu gamintojų kainų mažėjimas taptų tendencija, tada gamybos plėtra gali lėtėti. (6)

1 paveikslas

Infliacija Lietuvoje (per 12 mėnesių), proc.

IŠVADOS

Infliacija apibendrintai atspindi pagrindinius ekonomikoje vykstančius procesus, todėl ji yra vienas iš svarbiausių ekonomikos indikatorių. Infliacinių reiškinių priežasčių reikėtų ieškoti susiklosčiusiose ir pastoviai pasikartojančiose ekonominėse disproporcijose; sukurtoje administracinėje ekonomikos valdymo formoje, kuri apibūdina kainų nustatymo modelį, investicinių ir išorės ekonomikos sprendimų priėmimo būdą; biudžetinės-finansinės ir kreditinės-piniginės politikos specifiniame modelyje. Infliacijos giluminių priežasčių skirstymas į struktūrines, valdymo ir monetarines labai sąlyginis, nes visos jos yra glaudžiai susijusios, tarp jų yra daug tiesioginių ir šalutinių ryšių. Makroekonominė struktūra nusako valdymo mechanizmo pobūdį ir daro pastebimą poveikį finansinėms proporcijoms ir santykiams.
Pabaigai būtina pastebėti, kad infliacijos reguliavimo metodai bus efektyvūs tik tada, kai jie adekvačiai atitiks jos priežastis. Mūsų šalyje infliacija yra sąlygota susiklosčiusios ekonominės struktūros ir ilgą laiką veikusios ūkio valdymo sistemos, ir tik po to tradicinių monetarinės politikos faktorių, todėl ji turi būti valdoma šalinant visus barjerus rinkos mechanizmo veikimo kelyje, užtikrinant sąlygas struktūriniams ekonomikos pokyčiams. (7)

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Vilniaus univesitetas. Ekonomikos teorija, II dalis: Makroekonomika (visuminė paklausa ir pasiūla). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1991.
2. Makroekonomika.
3. Lietuvos informacijos institutas. Rinkos ekonomika Lietuvos ūkyje: problemos ir sprendimai (konferencijos pranešimų tezės). R. Zabarauskas “Infliacijos ypatybės Lietuvoje”. Vilnius, 1992.
4. V. Navickas. Lietuvos ekonomika: dabartis ir perspektyvos: mokymo metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Vilnius, 1999.
5. http://www.ekm.lt/catalogs/9/F93074029_09-03-03.html#a2
6. http://www.ekm.lt/index.php/lt/Ukioapzvalga/
7. http://eup.kulichki.ru/

Leave a Comment