TURINYS.
1. Įvadas 2 psl.2. Infliacijos turinys 2 psl.3. Infliacijos matavimo būdai 3 psl.4. Infliacijos mechanizmas 3 psl. 4.1. Pasiūlos pokyčiai 4 psl. 4.2. Paklausos pokyčiai 5 psl. 4.3. Ilgai trunkanti infliacija 6 psl. 4.4. Valstybės biudžeto deficitas ir infliacija 7 psl. 4.5. Infliacinis mokestis ir senjoražas 8 psl.5. Infliacijos ir nedarbo ryšys. Filipso kreivė 8 psl. 5.1. Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos problema 11 psl.6. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės 12 psl. 6.1. Numatytos infliacijos pasekmės 12 psl. 6.2. Netikėtos infliacijos pasekmės 13 psl.7. Antiinfliacinės priemonės 13 psl.8. Antiinfliacinės politikos esmė 15 psl.9. Infliacijos ypatybės Liietuvoje 17 psl.10. Išvados 20 psl.11. Literatūros sąrašas 21 psl.
ĮVADAS.
Infliacija yra viena iš opiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių makroekonomikos problemų. Ji pasireiškia prekių kainų kilimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų socialinių padarinių. Nepaisant infliacijos tempų mažėjimo pastaraisiais metais, ji tebėra aktuali.Šiame darbe bus nagrinėjama infliacijos esmė, ją sukeliančios priežastys, pasekmės, nedarbo ir infliacijos sąveikos problemos, aptariami infliacijos sprendimo būdai ir antiinfliacinė vyriausybės politika. (2, 416)
INFLIACIJOS TURINYS
Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas nėra infliacija. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis. (1, 134)) Infliacija (inflation) yra pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu. (2, 416) Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas. Atsimintina ir tai, kad kainų lygio kitimas išreiškiamas keliais rodikliais. Infliacijai skaičiuoti tinkamiausias yra BNP defliatorius. Visuomenės nuomonė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, t.y. realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas “neteisėtai” atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį.
Bet infliacija sukelia ir tikrų, neabejotinų kaštų bei nuostolių. Infliacija yra stiprus pajamų ir turto perskirstymo veiksnys: ji visada palankiau traktuoja ar net premijuoja turto savininkus ir visada daugiau atima iš tų, kurie gyvena vien iš darbo pajamų. Skaudžiausiai ji paliečia žmones, gaunančius fiksuotas pajamas (pensininkus, stipendininkus, retai keičiamų atlyginimų gavėjus).Infliacija tiesiogiai įtakoja kreditinius santykius. Jai esant, laimi tie, kurie skolinasi, ir pralaimi tie, kurie skolina. Tai reiškia, kad infliacijos sąlygomis pralaimi milijonai smulkių taupytojų – indėlininkų, o laimi didžiojo verslo subjektai, operuojantys stambiomis kreditų sumomis. Dėl šios priežasties infliacijos normą stengiamasi įkalkuliuoti į palūkanų normą. Tuo tikslu siekiama nustatyti numatomą infliacijos laipsnį (normą). Nominali palūkanų norma tada skaičiuojama kaip rinkoje susiklosčiusios (realios) palūkanų normos ir numatomos infliacijos normos suma. Didelė problema šiuo atveju yra numatomos infliacijos dydžio nustatymas.tiksliai to padaryti neįmanoma, todėl rizikuoja tiek skolintojas, tiek ir skolininkas.Infliacijos tempų neapibrėžtumas daro stiprų neigiamą poveikį ekonomikai. Esant spartiems, bet neprogramuojamiems jos tempams, sutrinka sandėrių, kredito, taupymo, investicijų procesų dalyvių orientavimasis, krenta fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių efektyvumas. Bet kokios ilgesniam periodui numatytos ūkinės akcijos (taupymas, ilgalaikės paskolos, stambesnės investicijos) darosi rizikingos. Daugėja spekuliacinių sandėrių. Gamybinėms investicijoms tampant nepatikimomis (nes tai – ilgo laiko investicijos), gausėja individualių pajamų investavimas į auksą, brangakmenius, nekilnojamą turtą, meno kūrinius.Todėl infliacija susilaukia daug tyrimų, bandymai numatyti jos mastą dažni ir intensyvūs. (1, 134-136)Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama ir apie infliacijos priešingybę – defliaciją. Šis terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio “deflare”, kuris reiškia “nupūsti”. Tai bendrojo visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimas. Defliacija gali būti dviejų rūšių:1. Tikroji, technologinė, kylanti dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo; tai teigiamas reiškinys.2. “Piktoji” monetarinė, kylanti dėl ribotos pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą. Dažniausiai ji vertinama neigiamai. (2, 418)Skiriami du infliacijos tipai – šliaužianti ir šuoliuojanti infliacija.Šliaužianti infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan pastovių tempų infliacija. Jos numatymas nesudėtingas – paprastos ekstrapoliacijos būdu, prie jos galima prisitaikyti. Žinoma, svarbu ir vidutinis jos lygis – kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai.Šuoliuojanti infliacija – tai kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti.Teorija ir čia susilaiko nuo kiekybinių charakteristikų, nes daug ką lemia bendras ūkio kontekstas. JAV ekonomistų nuomone, 3-7% metinis kainų lygio kilimas yra šliaužianti infliacija, o 25-30% jau šuoliuojanti infliacija; tuo tarpu Lotynų Amerikos šalims, kur metiniai infliacijos tempai išreiškiami triženkliais skaičiais, kainų kilimas per metus 25-30% yra šliaužianti infliacija.Ūkio istorija žino ir hiperinfliacijos atvejų – kada kainų lygis kyla milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, pinigų cirkuliacija vyksta pašėlusiu tempu, kyla ūkio suirutė. Hiperinfliacija buvo Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo (1923 m. už 1 trilijoną markių buvo perkama tai, kas iki karo kainavo markę), 1989 metais ji pasireiškė Lenkijoje (per metus prekių kainos padidėjo 1800%). (1, 136)INFLIACIJOS MATAVIMO BŪDAI
Pinigų “vertės” pasikeitimus galima išmatuoti tik bendrojo kainų lygio pokyčiais. Todėl infliacijos lygiui įvertinti dažniausiai pasitelkiami kainų indeksai.Infliacijos lygis (tempas) (IR – inflation rate) – tai bendrojo (vidutinio) kainų lygio santykinis pokytis per tam tikrą laiką. Infliacijos lygį parodo kainų augimo tempai.Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai. Plačiausiai naudojamas vartotojų kainų indeksas – CPI. Jis skaičiuojamas tik vartojimo prekėms ir paslaugoms. Jį nustatant, atsižvelgiama į prekės ar paslaugos lyginamąjį svorį šeimos vartojimo išlaidose. Gali būti nustatomi mėnesiniai, ketvirtiniai, metiniai CPI dydžiai.Infliacijos tempams įvertinti naudojamas ir bendrojo vidaus produkto defliatorius. Jis parodo, kaip kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos. Jis tiksliau atspindi infliacinius procesus, nes apskaičiuojamas visoms BVP sudėtinėms dalims. Tačiau BVP defliatorius dažniausiai apskaičiuojamas kartą per metus, nustatant realųjį BVP. Jį apskaičiuoti žymiai sunkiau, galutinis jo dydis dažnai koreguojamas. Todėl, nustatant infliacijos lygį, praktiškai BVP defliatoriumi naudojamasi žymiai rečiau, nei vartotojų kainų indeksu.
Infliacijos tempai vertinami ir kitais būdais. Vienas jų – infliacijos tempų nustatymas, siejant pinigų pasiūlos, paklausos ir kainų kilimo tempus. Tuo atveju infliacijos tempas IR = ∆ Ms – ∆ (MD/P);čia ∆ Ms – nominaliosios pinigų pasiūlos pokytis, proc.;∆ (MD/P) – realiosios pinigų paklausos pokytis, proc.;P – bendrasis kainų lygis (vidutinė prekės vieneto kaina), proc.;IR – infliacijos tempai, proc.Infliacijos laipsniui įvertinti gali būti naudojama ir “taisyklė 70”. Ja remiantis, apskaičiuojamas laikas, per kurį kainos padvigubėja. (2, 420-421)INFLIACIJOS MECHANIZMAS
Pirmiausia aptarsime vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis ir visumą. Pradinė padėtimi imsime ilgo laikotarpio pusiausvyros ekonomiką – kainų lygis stabilus ir gamyba yra potencialaus nacionalinio produkto apimties, t.y. visiško užimtumo lygio.
Pasiūlos pokyčiai.
Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų, šuolių, dažnai vadinamų “šokais”. Pasiūlos šokas (supply shock) – įvykis, dėl kurio staigiai pakyla vidutinis gamybos veiksnių kainų lygis, o dėl to padidėja ir gamybos sąnaudų (kaštai). Pasiūlos šokus dažniausiai sukelia išoriniai veiksniai šalies ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Pasiūlos “šokai” gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Dauguma “šokų” rūšių trunka neilgai. Dažniausiai juos sukelia nepalankios gamtos sąlygos. Kai pasiūlos šuoliai trumpalaikiai, infliacija taip pat yra laikinas reiškinys. Ilgai trunkančius pasiūlos “šokus” gali sukelti įvairios priežastys, pavyzdžiui, žaliavų ir energijos kainų kilimas. Pasiūlos šokai gali būti ne tik žalingi, bet ir naudingi, teigiamai veikti ekonomiką. Pvz., dėl palankių oro sąlygų žemės ūkiui gaunamas didelis derlius, padidėja realioji gamybos apimtis ir sumažėja kainos.Tarkime, kad įvyko vienkartinis gamybos kaštų išaugimas – pabrango importuojamos žaliavos. Visuminės pasiūlos kreivė persikelia iš AS0 į AS1 (žr. 1 grafiką).
Kainų AS1 lygis AS0
P2 E2 P1 E1 P0 AD1 E0 AD0
y1 y0 Realusis nacionalinis produktas
1 grafikas. Infliacija, pakitus visuminei paklausai ir esant monetarinei akomodacijai.
Išaugus kaštams, pakyla kainų lygis (iš P0 į P1) ir jei visuminė paklausa nekinta (lieka AD0), pusiausvyra persikelia iš E0 į E1 – nacionalinio produkto gamyba sumažėja, susidaro recesinis tarpsnis (Y0 – Y1). Gamybos sumažėjimas padidina spaudimą darbo užmokesčiui ir kitų veiksnių kaštams, jie ima mažėti. Atsiranda kaštų mažėjimo tendencija, kuri ima perkelti visuminės pasiūlos kreivę atgal, į pirminę padėtį (AS0). Pradinį vienkartinį infliacijos pliūpsnį pakeičia defliacijos procesas, kol galop atstatoma pradinė pusiausvyra E0. jei pradinė proceso dalis vyksta šuoliškai, tai antroji dalis tiesia sau kelią lėtai ir ilgai.Aprašytasis atvejis šių dienų ekonomikoje grynu pavidalu nebepasireiškia – jis susilaukia reakcijos monetarinės politikos priemonėmis (monetarinės akomodacijos). Kai dėl kainų lygio šoktelėjimo sumažėja realioji gamybos apimtis ir kyla nedarbo išaugimo grėsmė, dabar paprastai sureaguoja centrinis bankas – jis padidina pinigų pasiūlą, stumteldamas į priekį visuminę paklausą. Paklausos kreivė persikelia iš AD0 į AD1. Nacionalinio produkto gamyba padidėja iki potencialaus nacionalinio produkto lygio (Y0). Bet kainų lygis taip pat žymiai pakyla – iki P2. Taigi, visuminės paklausos paskatinimas monetarinės politikos priemonėmis panaikina recesinį tarpsnį, bet kainų lygis ne tik negrįžta į pradinį lygį, bet pakyla ir dar labiau.Kol kas darėme prielaidą, kad tiek įsikišant centriniam bankui ir paskatinant paklausą, tiek nieko jam nedarant, kaštų padidėjimo sukelta infliacija “spaudžia” darbo užmokestį žemyn, mažina jį – kaip tai atsitinka su kiekvienos prekės kaina, kai ima mažėti jos paklausa.Šiuolaikinėje ekonomikoje toks pasyvus darbo veiksnio elgesys vargiai tikėtinas. Profsąjungos priešinsis darbo užmokesčio kritimui, kolektyvinėse sutartyse išlygs net jo padidėjimą, bent jau nominalų. Pirmiausia su tuo sutiks stambios korporacijos – joms lengviausia darbo apmokėjimo išaugimą įkalkuliuoti į kainas ir su nedidele rizika pasiūlyti tai apmokėti vartotojams. Paskui juos seks ir visos kitos firmos, stumiamos išaugančių darbo kaštų. Šitaip užsisuka darbo užmokesčio – kainų spiralė. Jei centrinis bankas nesikiša, o kiekvienas (kasmetinis) kainų lygio pakilimas sukelia profsąjungų išreikalautą darbo užmokesčio padidinimą, tai pasiūlos kreivė daro naują šuolį aukštyn, ir nacionalinio produkto gamyba dar labiau sumažėja, o kainos ima kilti dar aukščiau. Toks reiškinys – kai gamyba nedidėja ar net mažėja, o kainų lygis kyla, dabar vadinama stagfliacija. (Jis paprastai atsiranda staigiai pakitus visuminės pasiūlos sąlygoms, t.y. išaugus gamybos kaštams). Taip gali tęstis keletą metų, kol realių gamybos mastų mažėjimo, nedarbo augimo ir darbo užmokesčio didėjimo sąryšis tampa visiems akivaizdus ir atsiranda ryžtas tokią grandinę sutraukyti. Tarkime, profsąjungos nustoja reikalauti toliau didinti darbo užmokestį, nors infliacija tebėra numatoma; visuminės pasiūlos kreivė nebekeičia savo vietos (nes kaštai nustoja augę), kainų lygis stabilizuojasi ir ekonomikoje susidaro pusiausvyra, bet lieka recesinis tarpsnis (t.y. žymus nedarbas). Aukštas nedarbo lygis pakirs siekimą išlaikyti realųjį darbo užmokestį; jo kritimas bus aprobuotas, nedarbas ims mažėti, visuminės pasiūlos kreivė ims grįžti atgal, nacionalinio produkto gamyba artės prie potencialaus lygio.
Jei centrinis bankas įsikiš jau žinomu būdu ir sugebės padidinti visuminę paklausą nuo AD0 iki AD1 (žr. 2 grafiką), o profsąjungos reaguos į tai pavykusiu bandymu pakelti darbo užmokestį,AS2 Kainų AS1 lygis AS0 iP4 E4 P3 E3 P2 E2 P1 E1 AD2 P0 AD1 E0 AD0
y1 y0 Realusis nacionalinis produktas
2 grafikas. Monetarinė akomodacija besikartojančio visuminės paklausos kreivės kitimo sąlygomis.
tai kaštai vėl padidės, taigi – visuminės pasiūlos kreivė persikels į AS2, o pusiausvyra susidarys taške E3 (t.y. kainoms pakylant, o gamybai sumažėjant). Vardan gamybos smukimo ir nedarbo augimo stabdymo centrinis bankas imsis naujų paklausos skatinimo žingsnių – visuminės paklausos kreivė persikels į AD2, gamyba padidės, bet kainų lygis pasieks naują, dar aukštesnę pakopą. Taip infliacija tęsis be sustojimų, jei profsąjungos norės ir sugebės pasiekti darbo užmokesčio augimą, o centrinis bankas vis derins savo monetarines paklausos skatinimo priemones prie kainų augimo.
Paklausos pokyčiai.
Vienkartinį kainų lygio pakilimą gali sukelti ir visuminės paklausos pokytis. Visuminė paklausa gali, tarkime, padidėti (vadinasi, jos kreivė persikels į dešinę) dėl dviejų priežasčių – išlaidos išauga autonomiškai arba padidėja pinigų pasiūla. Jei ekonomikoje buvo visiškas užimtumas, paklausos išaugimas (kreivė AD0 persikelia Į AD1; žr. 3 grafiką) sukuria infliacinį tarpsnį (Y1 – Y0). Prekių kainų išaugimas patrauks paskui save darbo bei kitų veiksnių kaštų lygį – visuminės pasiūlos kreivė persikels kairėn (iš AS0 į AS1). Jei CB neįsikiša, infliacinis tarpsnis likviduojasi, ekonomikoje atkuriama pusiausvyra galimo (potencialaus) nacionalinio produkto lygiu (E2), tik jau esant aukštesniam kainų lygiui (P2). Šitaip po pradinio infliacijos prasiveržimo būna dar vienas infliacijos ūgtelėjimas ir po to nusistovi nauja pusiausvyra.Jei CB, siekdamas išvengti gamybos mažėjimo nuo Y1 iki Y0, padidins pinigų pasiūlą, tada visuminės paklausos kreivė persikelia dešinėn (į AD2) – gamybos lygis nesumažės (pusiausvyra bus taške E3), tačiau kainų lygis dar labiau pakils (iki P3). Savo ruožtu tai sukels kaštų didėjimą, ir visuminės pasiūlos kreivė vėl persikels kairėn, ir taip toliau – infliacinis tarpsnis išliks, ir ekonomikoje liks besitęsianti ilgalaikė infliacija.
AS1 Kainų AS0 lygis iP3 E3 P2 E2 P1 E1 P0 E0 AD2 AD1 AD0
y1 y0 Realusis nacionalinis produktas
3 grafikas. Monetarinė akomodacija besikartojančio visuminės paklausos kreivės kitimo sąlygomis.
Ilgai trunkanti infliacija.
Ilgai trunkantis nepertraukiamas kainų lygio kilimas yra daug sudėtingesnis reiškinys, palyginti su vienkartiniais kainų indekso šoktelėjimais dėl visuminės paklausos arba pasiūlos pokyčių. Pastarieji visada yra susiję su atitinkamais vienkartiniais kaštų ar visuminių išlaidų šoktelėjimais.Nepertraukiama infliacija – taip pat kaštų augimo padarinys. O judriausias, labiausiai linkęs didėti kaštų elementas yra darbo užmokestis. (Kartais manoma, kad kaštų augimą dėl darbo užmokesčio kilimo gali kompensuoti pelno normos sumažėjimas. Iš tiesų, realizacijos pajamų pelno dalis gali keistis, bet net žymus tos dalies svyravimas, kaip rodo tyrimai, mažai tepakeičia kainų ir atlyginimų sąveiką).Darbo užmokesčio lygis ir iš čia – kainų lygis gali kilti dėl trijų pagrindinių priežasčių.Pirmoji priežastis – paklausos veiksniai. Jei pusiausvyros ekonomikoje atsiranda papildoma paklausa (pvz., autonomiškai padidėja kuris nors visuminių išlaidų lementas), susidaro infliacinis tarpsnis (nacionalinio produkto faktinė apimtis tampa didesnė už jo galimą apimtį). Faktinis nedarbas tampa žemesnis už natūralųjį nedarbo lygį. Darbo užmokesčio lygis pakyla. Kaštai išauga, ir visuminės pasiūlos kreivė persikelia kairėn, kainų lygis pakyla. Kainų lygio išaugimas dėl papildomos paklausos vadinamas paklausos sąlygota infliacija.Antroji darbo užmokesčio didėjimo priežastis – infliacijos laukimas. Remiantis adaptuotų lūkesčių teorija, subjektai būsimąjį infliacijos lygį prognozuoja, remdamiesi praėjusio laikotarpio lygiu. Ši priklausomybė gali būti apibūdinama šia formule: pet+1 = pe + v*(p – pe); čia p – dabartinio laikotarpio faktiškas (tikrasis) infliacijos tempas; pe – laukiamas dabartinio laikotarpio infliacijos tempas; pet+1 – laukiamas būsimojo laikotarpio infliacijos tempas; v – koeficientas, reiškiantis lūkesčių peržiūrėjimo greitį, dažnumą. (2, 435) Tarkime, visuomenėje, ne be ekonomikos specialistų pagalbos, tikimasi ateinančiais metais sulaukti (tik arba net – žiūrint kokia ekonomika) 10 % dydžio infliacijos. Profsąjungos, sudarydamos naujas kolektyvines sutartis, stengsis pasiekti, kad darbo užmokestis tais metais padidėtų bent 10% – norint, kad realusis samdomųjų darbuotojų atlyginimas nesumažėtų. (Dažnai profsąjungos, žinoma, reikalaus daugiau – nurodydamos galimą pelno arba darbo našumo augimą arba jausdamos derybinę jėgą). Tų pačių lūkesčių dėl infliacijos turėdami darbdaviai sutiks su tokiais reikalavimais – jei kainos kils 10% , tai teks ir atlyginimus pakelti 10% . Tokiu atveju tik visai nenumatyti pokyčiai gali sutrukdyti toje šalyje taip metais infliacijai nebūti 10% dydžio. Kainų lygio išaugimas dėl visuotinio laukimo, kad kainų lygis kils, vadinamas laukimo sąlygota infliacija.
Trečioji priežastis – nenumatyti darbo užmokesčio šuoliai. Tarkime, profsąjungų ir darbdavių derybų metu įsikiša naujiems rinkimams besiruošianti vyriausybė ir pasiekia, kad, gresiant visuotinam streikui, darbdaviai sutiktų padidinti atlyginimus ateinančiais metais ne 10% , o 11%. Tai sukels papildomą kainų lygio išaugimą. Tačiau šios rūšies postūmiai turi vienkartinę reikšmę ir nepertraukiamai infliacijai daro nežymų poveikį.Ar infliacija gali tęstis be galo? Taip, jei tai yra laukimo sukelta infliacija. Jei paklausos infliacija nustojo, t.y. visuminė paklausa yra galimų nacionalinių pajamų lygio ir nedaro autonomiškų poslinkių, ji nebetenka vieno savo veiksnio. Lieka antrasis – infliacijos laukimo veiksnys. Kai tik kainų lygio kilimo tikimybė realizuojama (per darbo užmokesčio augimą) gamybos kaštų išaugimu, visuminės pasiūlos kreivė persikelia kairėn, tada persikelia (dešinėn) ir visuminės paklausos kreivė. Tai ir užtikrina pastovius infliacijos tempus. Dėsningumas čia šitoks: kai pinigų kiekio augimo, darbo užmokesčio lygio kilimo, faktinės infliacijos ir laukiamos infliacijos tempai yra lygūs, visiško užimtumo sąlygomis vyksta nuolatinė infliacija. Pusiausvyra čia nepažeidžiama – nėra nei perteklinės pasiūlos, nei perteklinės paklausos, nacionalinio produkto gamyba yra potencialaus lygio. Tai ir yra infliacija pusiausvyros sąlygomis; savo kilme ji yra laukimo sukelta infliacija.Ūkio raida rodo, kad nubrėžę kreivę kainų lygio ir gamybos apimties koordinatėse, apimančią pakankamai ilgą laikotarpį, gausime dešinėn ir aukštyn išlenktą liniją. Tai reiškia, kad įprastinis rinkos ekonomikos kursas yra gamybos lygio ir kainų lygio kilimas. Visuminė pasiūla nuolat didėja, nes daugėja darbuotojų, fabrikų ir tobulėja technologija. Visuminė paklausa auga, nes daugėja vartotojų, plečiasi investicijos, didėja vyriausybės išlaidos ir plečiama pinigų pasiūla. Ypatybė čia ta, kad gamybos lygio augimas aplenkia kainų lygio augimą.Pavaizdavę tokią situaciją grafiškai – o tai ir yra realaus ūkio gyvenimo situacija, matysime, kad tiek visuminės paklausos, tiek visuminės pasiūlos kreivės kasmet persikelia dešinėn (žr.