Politika

ĮVADAS

Šis savarankiškas darbas yra aprašomojo pobūdžio. Jame bus nagrinėjami su infliacija ir stabilizavimo politika susiję klausimai. Visų pirma, bus aptartos infliacijos rūšys, vėliau priežastys, veikimo mechanizmas, pasekmės ir kovos su infliacija priemonės, taip pat stabilizavimo politika. Pabaigoje kaip ir dera bus pažvelgta į praktiką. Deja, tiek dėl vietos, tiek dėl informacijos stokos išsamiai išnagrinėti šią temą yra neįmanoma.

Ši tema buvo mano pasirinkta neatsitiktinai. Jau seniai norėjau išsiaiškinti, kodėl skiriasi oficialių šaltinių ir nepriklausomų organizacijų skelbiami Lietuvos infliacijos duomenys. Kas mus apgaudinėja? Kaas po tuo slepiasi? Ir galų gale kas kaltas dėl infliacijos? Infliacija – ne stichinė nelaimė. Ją sukuria tie, kas dalyvauja finansinėse operacijose, nustatinėja kainas ir darbo užmokesčius, t.y. gyventojai, kurie didindami paklausą, reikalaudami didesnio darbo užmokesčio, sudaro visas sąlygas infliacijos atsiradimui. Tačiau bet kurioje sistemoje pagrindinis vaidmuo infliacijoje tenka vyriausybei, tiksliau valstybės finansinėms institucijoms. Tai ypač tinka centralizuotai (planinei) ekonomikai, kur vyriausybės įtaka kainoms, darbo užmokesčiui, kreditinei sistemai, investicijoms ir kitiems ekonominiams procesams yra nepalyginamai stipresnė nei laisvos rinkos šalyse. Gaalų gale būtent vyriausybė vykdo ekonominę politiką, todėl pagrindinė atsakomybės už infliaciją našta krinta ant vyriausybės pečių.

Kalbant apie skirtingų infliacijos duomenų skelbimą, reikia pabrėžti, kad egzistuoja ne viena infliacijos apskaičiavimo metodika, tačiau turi įtakos ir tas faktas, kad vyriausybei yra na

audinga nuslėpti tikrąją padėtį. Be abejo, aš nenoriu būti vienašališkas, todėl turiu pažymėti, kad žmonės susiduria ir su šešėlinėje ekonomikoje esančia infliacija, kuri, beje, yra didesnė nei apskaičiuotoji oficialiai veiklai, todėl gyventojai dažniausiai ir yra nepatenkinti oficialių šaltinių skelbiamu infliacijos lygiu.

Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios, savo ūkį reformuojančios pokomunistinės šalys, todėl ši tema yra aktuali ir šiandieninei Lietuvai, bandančiai pasirinkti savo kelią į laisvos rinkos ekonomiką. Kol Lietuvoje buvo centralizuota planavimo sistema, infliacijos tarsi ir nebuvo, tačiau pagal statistinius duomenis apie materialinį ūkio nesubalansuotumą tuometinėje Tarybų Sąjungoje galima spręsti, jog infliacija vis tik egzistavo, tik užslėpta forma. Liberalizavus kainas 1990m., infliacija pasirodė “visu savo ūgiu”. Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija buvo viena aktualiausių ekonomikos problemų. Šiuo metu viis didesnį gyventojų nepasitenkinimą kelia nedarbas, tačiau infliacijos problema taip pat nepamirštama.

1.INFLIACIJA TEORIJOJE
1.1.Infliacijos rūšys

Infliacija yra laikomas piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis bendro kainų lygio kilimu. Be to, dalis ekonomistų pabrėžia, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendro kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis jo kilimas.

Infliacija sukelia daug neigiamų pasekmių, todėl yra intensyviai tyrinėjama, bandoma nustatyti jos mastą. Pagal mastą yra skiriamos trys infliacijos rūšys:

šliaužiančioji infliacija,

šuoliuojančioji infliacija,

hiperinfliacija.

Šliaužianti infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan pastovių tempų infliacija. Ją nesunku numatyti ekstrapoliacijos būdu; pr

rie jos yra nesunkiai prisitaikoma. Paprastai šliaužianti infliacija reiškia, kad šalies monetarinė sistema funkcionuoja gerai, žmonės pasitiki pinigais, nebijo jų taupyti, investuoti. Ir vis tik svarbus ir vidutinis šios rūšies infliacijos lygis (kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai).

Šuoliuojanti infliacija – tai bendro kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. Esant šiai infliacijai stipriai iškraipomi ekonominiai santykiai. Daugelio kontraktų sumos yra indeksuojamos vartojimo kainų indeksu, kiti kontraktai yra sudaromi užsienio valiuta. Žmonės bijo taupyti, investuoja į ilgalaikį turtą (tame tarpe ir į nekilnojamąjį turtą), skolina lėšas labai nenoriai ir tik už labai aukštas palūkanas. Ši infliacijos rūšis jau yra pavojinga ekonomikai.

Hiperinfliacija – tai infliacija, kai bendras kainų lygis kyla milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, kyla ūkio suirutė. Paprastai hiperinfliacija būna karų, revoliucijų, kai kurių radikalių reformų rezultatas. Ji stipriai buvo pasireiškusi po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje.

Paprastai ekonomistai susilaiko nuo griežto kiekybinio šių infliacijos rūšių atskyrimo, nes daug ką lemia bendras nagrinėjamos situacijos kontekstas. Tačiau vis tik egzistuoja sąlyginės skiriamosios ribos. Yra laikoma, kad pasireiškia šliaužiančioji infliacija, jei jos metinį tempą galima išreikšti vienaženkliu skaičiumi. Šuoliuojančiąja infliacija laikoma tokia, kurios metinį tempą galima išreikšti dviženkliu ar triženkliu skaičiumi. Hiperinfliacija yra laikomas dar didesnis tempas. Paprastai apatine hiperinfliacijos riba yra laikoma 50% mėnesinė infliacija.

Daugelis žm
monių bijo net 6-9% šliaužiančiosios infliacijos, nes mano, kad kainos ims kilti, ir šliaužiančioji infliacija peraugs į šuoliuojančiąją ar net hiperinfliaciją. Istorinė patirtis rodo, kad tokia neišvengiama seka neegzistuoja. Laimei, hiperinfliacija pasireiškia ypač retai, tačiau šuoliuojanti infliacija nėra reta. Prailgusiais nedarbo periodais ji pasireiškia net pažangios ekonomikos šalyse.
1.2.Infliacijos priežastys

Kokios yra infliacijos priežastys? Tai tiesmukiškas klausimas ir geras atspirties taškas. Tačiau tai vienas iš klausimų, į kuriuos nėra universalaus atsakymo. Debatams šiuo klausimu ir galo nematyti. Todėl iš tiesų šis klausimas nėra toks jau tiesmukiškas, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Infliacija yra sudėtingo politikos ir ekonomikos sąveikos visuomenėje proceso išdava. Tokiame kontekste priežasties – pasekmės kalba lengvai tampa klaidinančia. Už kainų lygio kilimo slepiasi nesuskaičiuojamų firmų ir atskirų asmenų priimami įkainojimų sprendimai. Tam tikra prasme šie sprendimai yra tiesioginė infliacijos priežastis. Tačiau kainų keitimo sprendimai yra paremti rinkos signalais ir politine situacija šalyje. O šie, savo ruožtu, yra kitų priežasčių grandinės pasekmė. Kiekviena priežastis iškelia dar vieną ar daugiau gilesnių priežasčių, sukeliančių galutinę pasekmę. Dalis tokių priežasčių grandinių užsisuka į ciklą, ir pasekmė viename lygyje tampa priežastimi kitame. Todėl sukurti užbaigtą tokių ekonominių sąveikų modelį yra neįmanoma, o esant reikalui, tenka nuspręsti ties kuriais ryšiais tarp kintamųjų koncentruotis ir kiek giliai juos nagrinėti. Deja, niekada nebūna aišku ka
aip tai nuspręsti.

Šiame darbe aš pabandysiu pasigilinti į infliacijos priežastis ir panagrinėti ne tik betarpiškas jos determinantes. Visų pirma, išskirsiu vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis ir mechanizmą. Nors, kaip jau buvo minėta, dalis ekonomistų infliaciją laiko ne vienkartiniu kainų lygio pakilimu, tačiau praktiškai jis yra trumpalaikės infliacijos modelis.
1.2.1.Trumpalaikės infliacijos priežastys

Vienkartinį kainų lygio pakilimą gali sąlygoti tiek visuminės pasiūlos, tiek visuminės paklausos pokyčiai. Vienkartinių pasiūlos pokyčių įtaka kainų lygiui yra pavaizduota 1 paveiksle:

Atspirties tašku yra imamas ilgo laikotarpio ekonomikos pusiausvyros taškas E0, kurį atitinka kainų lygis P0 ir potenciali nacionalinio produkto gamybos apimtis Q pot..

Įvykus vienkartiniam gamybos kaštų padidėjimui, visuminės pasiūlos kreivė pasislenka į kairę (iš padėties AS0 į AS1) ir sąlygoja kainų lygio padidėjimą nuo P0 iki P1. Jei visuminė paklausa išliktų nepakitusi, tai pusiausvyra persikeltų į tašką E1, kas reikštų nacionalinio produkto gamybos sumažėjimą (recesinio tarpsnio susidarymą). Tokiu atveju gamybos sumažėjimas padidintų spaudimą darbo užmokesčiui ir kitų veiksnių kaštams, ir jie turėtų imti mažėti, kas grąžintų visuminės pasiūlos kreivę į pradinę padėtį AS0 ir atstatytų pradinę pusiausvyrą taške E0.

Tačiau šiandieninėje ekonomikoje tokia situacija nebepasireiškia, nes į visuminės paklausos sumažėjimą (ir nedarbo išaugimo grėsmę) iškart yra atsakoma monetarinės politikos priemonėmis (paprastai padidinama pinigų pasiūla), padidinančiomis visuminę paklausą nuo AD0 iki AD1. Tai sąlygoja nacionalinio produkto gamybos padidėjimą iki potencialios apimties, tačiau kainų lygis taip pat pakyla ir apsistoja ties P2. Taigi visuminės paklausos skatinimas monetarinės politikos priemonėmis panaikina recesinį tarpsnį, bet dar labiau padidina kainų lygį.

Be to, pirmoji situacija nebepasireiškia tikrovėje ir dėl to, kad darbo užmokestis nelankstus žemyn, t.y. nėra linkęs mažėti. Visų pirma, mažinti darbo užmokesčio neleis profsąjungos. Jos turi rinkos galią darbo jėgos rinkoje, todėl gali išsikovoti net darbo užmokesčio padidėjimą. Su tuo nesunkiai sutiks rinkos galią prekių ir paslaugų rinkoje turinčios stambios firmos, nes joms nesunku darbo užmokesčio padidėjimą įtraukti į kainas ir perkelti ant vartotojų pečių. Smulkesnės firmos jau bus priverstos pakelti darbo užmokestį samdomiems darbininkams. Taip užsisuks taip vadinamoji darbo užmokesčio – kainų spiralė: kiekvienas kainų lygio kilimas sukels profsąjungų išreikalautą darbo užmokesčio padidinimą, dėl kurio visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę, ir nacionalinio produkto gamyba dar labiau sumažės, o kainos dar labiau pakils. Tokia situacija, t.y. kai gamyba nedidėja ar net mažėja, o kainų lygis kyla, yra vadinama stagfliacija. Ši situacija gali tęstis tol, kol ciklas tampa visiems akivaizdus, ir kas nors jį imasi nutraukti. Po ciklo nutraukimo situacija ekonomikoje stabilizuojasi, tačiau nacionalinio produkto gamybos apimtis išliks mažesnė nei potenciali. Išlikęs aukštas nedarbo lygis neramins darbininkus ir sumažins jų siekimą didinti nominalų darbo užmokestį (t.y. išlaikyti pradinio lygio realų darbo užmokestį). Po truputį firmos ims samdyti daugiau darbininkų, ir nedarbas sumažės. Kadangi visuminės pasiūlos kreivė daugiau nekils, tai nacionalinio produkto gamyba didės.

Į darbo užmokesčio – kainų spiralę gali įsikišti ir centrinis bankas, reaguodamas į nedarbo padidėjimą. Monetarinės politikos priemonių pagalba jis gali padidinti visuminę paklausą, o profsąjungos dėl to gali išsikovoti darbo užmokesčio padidinimą, kas reiškia didesnius kaštus ir sukelia visuminės pasiūlos sumažėjimą. To rezultate pakyla kainų lygis ir sumažėja nacionalinio produkto gamybos apimtis. Vengdamas gamybos smukimo ir nedarbo augimo , centrinis bankas vėl gali skatinti visuminę paklausą. Viso to pasekmė bus svyruojanti gamybos apimtis ir vis augantis kainų lygis. Šis procesas gali tęstis tol, kol profsąjungos norės ir sugebės pasiekti darbo užmokesčio padidinimo, o centrinis bankas vis derins savo monetarines paklausos skatinimo priemones prie nedarbo augimo.

Kaip jau buvo minėta, vienkartinį visuminės pasiūlos padidėjimą sukelia vienkartiniai gamybos kaštų padidėjimai. Tokių kaštų šoktelėjimų pavyzdžiu gali būti naftos kainų pakilimas 1974-79 m., pagrindinių žaliavų kainų padidėjimas devintajame šio amžiaus dešimtmetyje.

Antroji vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis yra vienkartiniai visuminės paklausos pokyčiai. Tokių pokyčių pavyzdžiu gali būti labai padidėjusios valstybės išlaidos JAV Vietnamo karo metu, visuminės paklausos išaugimas devintajame dešimtmetyje ir pan. Vienkartinių visuminės paklausos pokyčių įtaka kainų lygiui pavaizduota 2 paveiksle:

Šiuo atveju visuminė paklausa gali padidėti dėl dviejų priežasčių: autonominio (nepriklausančio nuo pajamų) išlaidų didėjimo ir pinigų pasiūlos padidėjimo. Jei prieš tai ekonomikoje buvo pilnas užimtumas (taškas E0 ), tai visuminės paklausos padidėjimas nuo AD0 iki AD1 sukurs infliacinį tarpsnį, t.y. esanti nacionalinio produkto gamybos apimtis (Q1) viršys potencialią (Qpot.). Fiziškai tai yra įmanoma tiktai trumpą laiką, nes darbo jėgos pasiūla yra ribota. Todėl dėl paklausos padidėjęs kainų lygis tuoj pat paskui save patrauks darbo užmokestį ir kitų gamybos veiksnių kaštus, t.y. visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę (iš padėties AS0 į AS1). To rezultate nacionalinio produkto gamybos apimtis grįš į savo potencialų lygį, tačiau kainų lygis pakils dar daugiau (iki P2). Ir vis tik nusistatys pusiausvyra (taškas E2), nors ir su aukštesniu kainų lygiu. Tuo tarpu jeigu centrinis bankas, siekdamas išvengti nacionalinio produkto gamybos sumažėjimo nuo Q1 iki Qpot., padidins pinigų pasiūlą, tai visuminės paklausos kreivė dar pasislinks į dešinę. Tai neleis sumažėti gamybos apimčiai, tačiau padidins kainų lygį, kas, savo ruožtu, sukels kaštų didėjimą, ir visuminės pasiūlos kreivė vėl persikels į kairę, kas dar padidins kainų lygį ir sumažins gamybos apimtį ir t.t. Šis ciklas gali tęstis be galo. Tokiu būdu nuo vienkartinių kainų lygio pakilimų yra pereinama prie pasikartojančios ilgalaikės infliacijos.

1.2.2.Ilgalaikės infliacijos priežastys

Ilgai trunkantis kainų lygio kilimas yra daug sudėtingesnis reiškinys nei vienkartiniai kainų lygio pakilimai dėl visuminės paklausos ir pasiūlos pokyčių. Tačiau nepertraukiama infliacija taip pat yra visuminės paklausos ir pasiūlos pokyčių rezultatas.

Pagrindinės ilgalaikės infliacijos priežastys yra trys:
• visuminės paklausos veiksniai, sukeliantys papildomą paklausą,
• infliacijos laukimas,
• visuminės pasiūlos veiksniai.
Kainų lygio kilimas dėl papildomos paklausos yra vadinamas paklausos sąlygota infliacija (Demand – Pull Inflation).

Dėl papildomos paklausos atsiradimo (3 pav. poslinkis iš padėties AD0 į AD1) nacionalinio produkto gamybos apimtis padidėja ir viršija potencialią, t.y. susidaro infliacinis tarpsnis (Q1-Qpot.). Faktinis nedarbas tampa mažesnis už natūralų nedarbo lygį, kainų lygis pakyla iki P1 (o tai reiškia, kad sumažėja realus darbo užmokestis). Tačiau tai yra laikinas reiškinys, nes darbo rinkoje situacija darosi įtempta ir darbo užmokestis ima kilti. Tai reiškia gamybos kaštų augimą ir visuminės pasiūlos kreivės poslinkį į kairę (iš padėties AS0 į AS1), kas, savo ruožtu, sąlygoja kainų lygio kilimą nuo P1 iki P2 ir gamybos apimties kritimą iki potencialios apimties lygio. Taigi trumpu laikotarpiu papildomos paklausos atsiradimas padidina tiek kainų lygį, tiek gamybos apimtį, tačiau ilgame laikotarpyje pakyla tik kainų lygis, o gamybos apimtis išlieka pastovi ir lygi potencialiai apimčiai. Todėl galima daryti išvadą, kad ilgo laikotarpio visuminės pasiūlos kreivė (ASLR) yra vertikali tiesė, einanti per pilną užimtumą atitinkančios potencialios gamybos apimties tašką. Vadinasi, paklausos sąlygota ilgalaikė infliacija priklauso tik nuo visuminės paklausos lygio.

Tačiau reikia pažymėti, kad infliaciją sąlygojanti papildoma paklausa turi susidaryti autonomiškai, t.y. visuminės išlaidos turi padidėti ne dėl pajamų padidėjimo, o dėl kitų veiksnių. Tokiais veiksniais gali būti:
• vartotojų gerovė (pvz., vartotojų turimų finansinių aktyvų ir nekilnojamojo turto vertės padidėjimas ne dėl kainų lygio pokyčio skatina juos mažiau taupyti ir daugiau skirti einamajam vartojimui);
• vartotojų lūkesčiai (su viltimi žiūrintys į ateitį žmonės jau dabar ima daugiau leisti pinigų);
• vartotojų įsiskolinimai (įsiskolinimų nebuvimas nereikalauja taupymo, todėl daugiau lėšų galima skirti einamajam vartojimui);
• mokesčiai (jų sumažinimas reiškia disponuojamų pajamų, taigi ir išlaidų padidėjimą);
• palūkanų norma (jos sumažėjimas ne dėl kainų lygio skatina investicijas, o investicijos yra visuminių išlaidų elementas);
• laukiamas pelnas (viltis iš investicijų gauti pelną skatina investicijas);
• valstybės išlaidos įvairioms naujoms programoms (t.y. papildomos, naujos išlaidos);
• užsienio valstybių nacionalinės pajamos (jų didėjimas gali padidinti mūsų eksportą, kuris reiškia didesnę paklausą mūsų prekėms);
• valiutų kursas (jo pokytis gali padidinti arba sumažinti eksportą, ir jei eksportas padidėja, tai padidėja ir visuminė paklausa) ir kt.

Antra ilgalaikės infliacijos priežastis yra infliacijos laukimas. Ši priežastis yra susijusi su darbo sutarčių sudarymu ir darbo užmokesčio nustatymu. Tarkim, laukiamas sekančių metų infliacijos lygis yra 10%. Profsąjungos, sudarydamos naujas kolektyvines darbo sutartis, stengsis pasiekti ne mažesnio kaip 10% darbo užmokesčio pakėlimo. Tokiu būdu bus stengiamasi išlaikyti realų darbo užmokestį nepakitusį. Darbdaviai neturės pagrindo nesutikti su darbo užmokesčio didinimu, nes ateityje tikėsis pakelti savo gaminių kainas tais pačiais laukiamais 10%. Tuomet būsimoji infliacija tampa įvertinta, ir tik visai nenumatyti pokyčiai gali pakeisti infliacijos lygį.

Toks kainų lygio padidėjimas dėl visuotinio laukimo, kad kainų lygis kils, vadinamas laukimo sąlygota infliacija (Inertial Inflation). Kaip jau buvo minėta, laukimo sąlygota infliacija yra laukta, įvertinta ir įtraukta į kontraktus ir neformalius susitarimus. Ji gali tęstis be galo, nes visuminė paklausa ir pasiūla kasmet pakyla (t.y. paklausa padidėja, o pasiūla sumažėja) tuo pačiu dydžiu (4pav.).Tačiau laukimo sąlygota infliacija yra pastovi tik iki pirmo ekonominių

įvykių sukelto šoko. Šoko priežastimi gali būti tiek visuminės paklausos padidėjimas, tiek visuminės pasiūlos sumažėjimas. Po “sukrėtimo” infliacija kuriam laikui destabilizuoja padėtį, tačiau ilgainiui “aprimsta” ir, žmonėms ją įvertinus, nusistovi naujame pusiausvyros taške.

Paskutinioji ilgalaikės infliacijos priežastis yra pasiūlos veiksniai, t.y. veiksniai, didinantys gamybos kaštus ir taip mažinantys visuminę pasiūlą. Kainų lygio didėjimas dėl sumažėjusios visuminės pasiūlos yra vadinamas pasiūlos sąlygota infliacija (Cost – Push Inflation). Šios infliacijos mechanizmas pavaizduotas 5 paveiksle:

Tarkim, kad, padidėjus darbininkų našumui, profsąjungos savo rinkos galios pagalba sugeba išsikovoti darbo užmokesčio pakėlimą. Dėl to padidėja gamybos kaštai, ir visuminės pasiūlos kreivė pasislenka iš pradinės padėties AS0 į padėtį AS1. Tai sąlygoja kainų lygio pakilimą nuo P0 iki P1. Čia dar reiktų pabrėžti, kad šiuo atveju visuminės pasiūlos kreivės poslinkis susijęs su kaštų padidėjimu, o ne su kainų, kaip buvo paklausos sąlygotos infliacijos atveju. Tolesnė ekonomikos raida priklauso nuo vyriausybės veiksmų, nes visuminės pasiūlos kreivės poslinkis kartu padidina ir nedarbą, kitaip sakant, pasireiškia stagfliacija. Jei vyriausybė sugalvotų padidinti užimtumą stimuliuodama visuminę paklausą, tai kainų lygis dar daugiau pakiltų (P3) ir sąlygotų profsąjungų išsikovotą darbo užmokesčio kilimą, todėl padidintas užimtumas neilgai išsilaikytų. Taip “užsisuktų” darbo užmokesčio – kainų spiralė. Tačiau vyriausybė galėtų ir nesikišti į susidariusią situaciją. Tuomet visuminės paklausos kreivė išliktų ta pati (AD), o ekonomikoje prasidėtų nuosmukis: padidėtų nedarbas, infliacija, sumažėtų nacionalinio produkto gamybos apimtis, dalis firmų greičiausiai žlugtų. Tačiau padidėjęs nedarbas neleis didinti darbo užmokesčio. Be to, kadangi yra nagrinėjamas ilgas laikotarpis, tai darbo užmokestis galėtų būti netgi sumažintas, kas grąžintų visuminės pasiūlos kreivę į pradinę padėtį AS0. O tai reikštų kainų lygio kritimą iki pradinio P0, užimtumo padidėjimą iki pilno užimtumo lygio ir gamybos išaugimą iki potencialios apimties Qpot.. Tačiau šis procesas truktų gana ilgai.

Pagrindiniai visuminės pasiūlos veiksniai yra identifikuojami kaip nominalaus darbo užmokesčio augimas ir žaliavų bei energijos kainų augimas, nors prie jų galima būtų prijungti našumą ir įvairias teisines normas (mokesčius, subsidijas, valstybinį reguliavimą ir pan.).
1.3.Infliacijos teorijos

Infliacijos teorijos Vakaruose buvo pradėtos formuoti remiantis dviem principais:
1) infliacija yra vien su pinigais susijęs reiškinys, todėl ją lemia pinigų apyvartoje vykstantys procesai;
2) infliacijai daugiausia įtakos turi visuotinai pripažinta pinigų, kaip apyvartos priemonės, funkcija.

Kaip tik šiuo pagrindu ir buvo sukurta kiekybinė pinigų teorija, bene tiksliausiai suformuluota amerikiečių ekonomisto I.Fišerio*. Ji išreiškiama taip vadinamąja “mainų lygtimi”:

MxV=PxQ, kur M – pinigų kiekis apyvartoje;

V – pinigų apyvartos greitis;

P – vidutinis prekybinio sandorio kainos lygis;

Q – prekybinių sandorių kiekis.

I.Fišerio mainų lygtis yra paprasčiausias kiekybinės pinigų teorijos variantas, tačiau lygčiai taikomos kelios griežtos ribojančios sąlygos pavertė ją darnių priežasties – pasekmės ryšių atspindžiu. Visų pirma, pinigų apyvartos greitį ir sandorių kiekį I.Fišeris laikė pastoviais arba sąlyginai pastoviais dydžiais. Antra, pinigų kiekis apyvartoje laikytas priežastimi, o kainų lygis – pasekme. Trečia, ši priežasties – pasekmės priklausomybė buvo traktuojama kaip griežtai proporcinga, t.y. I.Fišerio mainų lygtimi buvo išreikšta griežta kiekybinės pinigų teorijos koncepcija, pagal kurią kainų lygis kinta proporcingai pinigų kiekiui apyvartoje. Tokiu pavidalu ši teorija yra ir pradinis elementarus infliacijos teorijos variantas, kainų didėjimą ir su tuo susijusį pinigų perkamosios galios mažėjimą argumentuojantis vien pinigų kiekio apyvartoje padidėjimu.

Kiekybinė pinigų teorija kaip infliacijos procesų aiškinimo metodas buvo kritikuojama nuo pat pradžių. Ją kritikavo dėl paviršutiniškumo, pinigų apyvartos greičio ir prekybinių sutarčių kiekio laikymo pastoviais dydžiais, griežto proporcingumo tarp kainų lygio ir pinigų masės apyvartoje. Galiausiai didžiosios ekonominės krizės metais kiekybinę pinigų teoriją išstūmė keinsizmas.
1.3.1.Keinsizmas

Ketvirtasis šio amžiaus dešimtmetis Vakarų ekonominėje teorijoje pasižymėjo išaugusia Dž.Keinso* teorijos įtaka. Labiausiai revoliucingos jo idėjos buvo dvi:
1) rinkos ekonomika neturi nuolat funkcionuojančio savireguliacijos mechanizmo, todėl tam tikromis sąlygomis šią ekonomiką gali ištikti stagnacija, iš kurios vien rinkos stichinės jėgos ekonomikos išvesti negali. Taip jis pagrindė ekonomikos valstybinio reguliavimo būtinybę;
2) ekonomikos valstybinis reguliavimas turi būti vykdomas paklausos stimuliavimo būdu. Tai galima atlikti didinant valstybės išlaidas (įskaitant ir deficitinį biudžeto finansavimą) bei liberalizuojant kredito – pinigų politiką.

Remiantis antrąja koncepcija palaipsniui susiformavo tiek teorine, tiek praktine prasme naujas požiūris į infliaciją. Dž.Keinso infliacijos traktuotė neigia griežtus dėsningumus, kuriuos numatė kiekybinė pinigų teorija (jis ne tik atmetė pinigų masės ir kainų lygio pasikeitimo proporcingumo idėją, bet ir gynė šliaužiančios infliacijos naudingumą gamybos stimuliavimui). Buvo pripažinta, kad būtina atsižvelgti į pinigų apyvartos greičio ir prekybinių sandorių kiekio pokyčius. Taip pat imti analizuoti ekonominiai pokyčiai, kurių vaidmuo anksčiau buvo nepakankamai vertinamas. Vienas iš tokių pokyčių yra palūkanų normos kitimas.

Dž.Keinsas ne kartą pabrėžė, kad infliacijos būklę apibūdina procentinės palūkanų normos didėjimas. Apskritai procentinės palūkanų normos teorija jo infliacijos modelyje yra labai svarbi. Pagal Dž.Keinsą, palūkanų norma yra ne investicijų ir santaupų tarpusavio sąveikos rezultatas, o autonomiškas veiksnys, kurį reguliuoja pinigų kiekis ir likvidumo funkcija (pinigų kiekio padidėjimas apyvartoje padidina “laisvų” pinigų kiekį pas vartotojus, kurie tuos pinigus skolina bankams, o šie dėl padidėjusios pasiūlos sumažina palūkanų normą; lėšų likvidumo didėjimas reiškia “laisvų” pinigų kiekio padidėjimą). Procentinės palūkanų normos mažėjimas skatina verslininkus investuoti, o investicijos didina BNP.

Dž.Keinso idėjos davė pagrindą atsirasti savotiškai takoskyrai tarp ekonominių teorijų, skirtingai traktavusių infliacijos vaidmenį išvystytos rinkos ekonomikos šalyse. Jo infliacijos modelyje infliacijos procesą sudaro dvi stadijos. Jos skiriasi infliaciją sąlygojančiais veiksniais, raidos mechanizmu, poveikiu ekonomikai. Pirmajai stadijai būdinga saikinga infliacija, sukelianti efektyvią paklausą. Dėl paklausos padidėjimo gamyba didėja sparčiau nei kainų lygis (Dž.Keinso visuminės pasiūlos kreivė yra horizontali ir tik prieš pasiekiant pilno užimtumo lygį ima kilti į viršų). Pagal Dž.Keinsą, saikinga infliacija (šliaužiančioji) naudinga ekonomikai, nes jos laikotarpiu siekiama didinti investicijas ir mažinti realųjį darbo užmokestį. Antrajai stadijai būdinga “tikroji” infliacija – besivystanti spirale darbo užmokestis – kainos pasiūlos sąlygojama infliacija. Šioje stadijoje infliacija jau tampa pavojinga ekonomikos raidai.

Nors, kaip jau buvo minėta, procentinę palūkanų normą Dž.Keinso modelyje reguliuoja pinigų kiekis, tačiau procentinė norma pirmojoje ir antrojoje infliacijos stadijoje kinta nevienodai. Pirmojoje stadijoje procentinė palūkanų norma krinta, kartu skatindama investicijas, o antrojoje – sparčiai auga, nes šioje stadijoje kainų lygis sparčiai kyla.

Procentinės palūkanų normos dinamika gali būti svarbus infliacinio proceso plėtros rodiklis. Pirmojoje infliacijos stadijoje kainų augimas paprastai lėtesnis už procentinę palūkanų normą, o antrojoje stadijoje – atvirkščiai.

Savo modelyje Dž.Keinsas pažymėjo, kad tarp infliacijos ir nedarbo yra tam tikras ryšys. Jis teigė, kad ekonomikoje galima išsivaduoti arba nuo nedarbo, arba nuo infliacijos, tačiau ne nuo abiejų kartu. Norėdamas pagrįsti šį ryšį, visuminės pasiūlos kreivę jis brėžė ne vertikalią kaip klasikai, o apsuktos “L” raidės formos. Tokiu būdu ryšys tarp infliacijos ir nedarbo buvo aiškinamas taip: esant horizontalioje (keinsistinėje) visuminės pasiūlos kreivės dalyje, visuminės paklausos padidėjimas sąlygoja realios gamybos apimties padidėjimą (tuo pačiu ir nedarbo sumažėjimą), bet kainų lygio nepakeičia. Tačiau naujas pusiausvyros taškas nepasiekia pilno užimtumo lygio. Tolesnis visuminės paklausos padidėjimas perkelia ekonomiką į vertikaliąją visuminės pasiūlos kreivės dalį. Ekonomikai esant vertikaliojoje dalyje, reali gamybos apimtis nepadidėja, tačiau kainų lygis kyla, t.y. atsiranda infliacija. Teoriškai turi egzistuoti toks pusiausvyros taškas, kuris garantuotų pilną užimtumą ir stabilų kainų lygį.

Po Antrojo pasaulinio karo Dž.Keinso sukurta infliacijos teorija smarkiai pakito. Ji pradėjo plėtotis dviem kryptimis, o jos šalininkai pasidalijo į dvi stovyklas: neokeinsistai pranašumą teikė paklausos sąlygotai infliacijai, o postkeinsistai – pasiūlos sąlygotai infliacijai. Šie du infliacijos tipai nėra izoliuoti, vienas nuo kito nepriklausantys procesai. Buvo pripažinta, kad absoliučios infliacijos sąlygomis abiejų infliacijos tipų faktoriai veikia susiję, o tai komplikuoja kainų lygio kilimo stabdymo problemą.

Vėlesni infliacijos traktuotės pokyčiai vyko jau reformuojant keinsizmą.
1.3.2.Filipso teorija

Remdamasis Dž.Keinso pasiūlyta visuminės pasiūlos kreivės forma, Filipsas* tiesiogiai išvedė ryšį tarp nedarbo ir infliacijos. Nagrinėdamas realius duomenis, jis pastebėjo, kad kuo daugiau padidėja visuminė paklausa, tuo didesnė infliacija ir tuo lėčiau didėja reali gamybos apimtis, o tuo pačiu ir mažėja nedarbas. Taigi, Filipsas padarė išvadą, kad nedarbas ir infliacija yra susieti atvirkštine priklausomybe (6 pav.). Tiesa, pirminis jo tyrimo rezultatas
buvo atvirkštinis ryšys tarp nedarbo lygio ir darbo užmokesčio augimo tempo, tačiau, darbo našumui nekintant, kainų lygio kilimo tempai sutampa su darbo užmokesčio kilimo tempais. Tai ir leido nedarbo lygį ir infliaciją atidėti vienoje koordinačių plokštumoje.

Filipso kreivės formą pagrinde paaiškina dvi priežastys:
1) darbo jėgos rinkos nesubalansuotumas. Vystantis ekonomikai, keičiantis technologijoms, vykstant geografiniams gamybos pokyčiams, sunku pasiekti visų specialybių darbuotojų pilną užimtumą vienu ir tuo pačiu metu. Tuo metu, kai vienose šakose darbininkų gali trūkti, kitose gali būti nedarbas. Tose sferose, kur darbininkų trūksta, darbo užmokestis pakyla, taigi padidėja gamybos kaštai, pasislenka visuminės pasiūlos kreivė, ir padidėja kainų lygis. Vadinasi, kainos kyla ekonomikai dar nepasiekus pilno užimtumo;
2) ekonomikai artėjant prie pilno užimtumo ribos, vis labiau pasinaudojama monopoline stambaus verslo ir profsąjungų galia. Pastarosios diktuoja aukštesnio darbo užmokesčio sąlygas, su kuriomis stambios firmos linkusios sutikti. Jos padidėjusius gamybos kaštus gana lengvai aukštesnių kainų sąskaita perkelia ant vartotojų pečių. Vadinasi, visuminei paklausai likus tai pačiai, kainos pakyla.

Kadangi mažinti infliaciją galima tik nedarbo didėjimo sąskaita, tai iškyla stabilizavimo politikos pasirinkimo dilema. Tradicinės fiskalinė ir monetarinė politikos tik keičia visuminę paklausą. Jos nieko nedaro, kad ištaisytų darbo rinkos nesubalansuotumą ir pasireiškiančią rinkos galią. Todėl fiskalinėmis ir monetarinėmis priemonėmis vykdomas manipuliavimas visumine paklausa sukelia ekonomikos slinkimo tik išilgai Filipso kreivės efektą. Taigi, ekspansinė fiskalinė ir monetarinė (“lengvų” pinigų) politika, kuri derina visuminės paklausos pokyčius ir žemesnio nedarbo lygio siekimą, sąlygoja aukštesnį infliacijos lygį. Ir atvirkščiai: restrikcinė fiskalinė ir monetarinė (“sunkių” pinigų) politika gali būti naudojama infliacijos lygio mažinimui, tačiau didesnio nedarbo ir prarastos produkcijos sąskaita.

Politika, manipuliuojanti visumine paklausa, gali būti naudojama taško Filipso kreivėje pasirinkimui, tačiau ji nesumažina bendro infliacijos ir nedarbo kiekio. O tokiomis sąlygomis pasiekti pilną užimtumą be infliacijos yra neįmanoma.

Po 1970 – ųjų Filipso kreivės forma dar atspindėjo realią padėtį, tačiau tik forma, o ne padėtis, nes tuo laikotarpiu didėjo tiek infliacija, tiek nedarbas (t.y. pasireiškė stagfliacija), o tai perkėlė Filipso kreivę aukščiau. Po kurio laiko net ryšio forma ėmė keistis, ir Filipso įrodyta griežta priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos išnyko.

Keinsistai kaip viso to priežastį nurodė pasiūlos šokus (pasiūlos šokas – tai tokie pokyčiai ekonomikoje, kurių pasekmėje pasislenkanti pasiūlos kreivė sąlygoja kainų ir nedarbo augimą). Tai buvo naujas požiūris, nes Filipso kreivė buvo grindžiama visuminės paklausos kreivės poslinkiais tarpinėje visuminės pasiūlos kreivės dalyje.

Naująjį požiūrį atspindi 7 paveikslas:

Kaip matyti iš šio grafiko, visuminės pasiūlos kreivės poslinkis į kairę (iš padėties AS0 į AS1) sąlygoja vienkryptį nedarbo ir kainų lygio kitimą, t.y. didėjimą. Keinsistai aiškino, kad pasiūlos šokai pastumia visuminės pasiūlos kreivę į kairę, todėl Filipso kreivė pasislenka į dešinę ir aukštyn, t.y. tolyn nuo koordinačių plokštumos pradžios taško. Taigi, pagal juos, išvestas ryšys tarp infliacijos ir nedarbo vis dar išsilaiko, tiesiog ypatingomis sąlygomis pati Filipso kreivė yra perstumiama.

Tokių “ypatingų sąlygų”, t.y. pasiūlos šokų priežastimis buvo nurodoma:
• naftos produktų kainų kilimas. Susikūrusi naftos magnatų grupė OPEC sutartinai pakėlė savo naftos kainas, kas sąlygojo visų prekių ir paslaugų kaštų padidėjimą, dėl kurio sumažėjo visuminė pasiūla, ir todėl pakilo kainos;
• žemės ūkio produkcijos kainų kilimas. 1972-73 m. Azijoje ir Rusijoje atsirado žemės ūkio produkcijos deficitas. Tuomet JAV žemės ūkio produkcijos eksportas padidėjo, tačiau jos kiekis pačiose Valstijose sumažėjo, todėl pakilo jos kainos. Taigi, pakilo žemės ūkio produkcijos perdirbėjų kaštai, kas sąlygojo galutinių prekių pasiūlos sumažėjimą, o dėl to pakilo kainos;
• valiutos kurso kitimas. Pvz., dolerio nuvertėjimas sąlygojo importuotų prekių kainų pakilimą, o dėl jo padidėjo gamybos iš importuotų prekių ir žaliavų kaštai. Vadinasi, sumažėjo visuminė pasiūla, ir pakilo kainos;
• darbo užmokesčio ir kainų kontrolės panaikinimas. Šiuo sprendimu nedelsdami pasinaudojo tiekėjai ir pardavėjai, kad atgautų tą kainų skirtumą, kurio jie dėl ribojimo turėjo atsisakyti;
• našumo sumažėjimas. Dėl našumo sumažėjimo padidėja produkcijos vieneto kaštai, t.y. sumažėja visuminė pasiūla, dėl ko padidėja kainos;
• su darbo užmokesčiu susiję infliaciniai lūkesčiai. Pripratę prie pastoviai pasireiškiančios infliacijos, sudarinėdami darbo sutartis su darbdaviais, darbininkai ją įvertina. Dažnai kolektyvinėse darbo sutartyse yra numatomi pragyvenimo kaštai, todėl nominalus darbo užmokestis automatiškai didėja kartu su kainų lygiu. Dėl šios priežasties didėja gamybos kaštai, o tai stumia visuminės pasiūlos kreivę į kairę, kas, savo ruožtu, pakelia pusiausvyros kainų lygį.
1.3.3.Monetarizmas

Aštuntąjį – devintąjį mūsų amžiaus dešimtmetį įvyko neoklasikinės teorijos renesansas, pirmiausia monetarizmo pavidalu (žymiausias teoretikas – M.Frydmanas*). Monetarizmas – doktrina, skelbianti, kad šalies turtas priklauso nuo šalyje sukaupto pinigų kiekio.

Monetaristinis principas grindžiamas kiekybine pinigų teorija, kuri teigia, kad nominaliųjų pinigų kiekis lemia nominaliųjų pajamų lygį. Monetaristai akcentuoja pinigų reikšmę, todėl savo analizę grindžia mainų lygtimi. Savo ruožtu jų mainų lygtis yra modifikuota kiekybinės pinigų teorijos lygtis:

MxA1=PxS , kur M – pinigų kiekis;

A1 – sandėrių apyvartos greitis;

P – kaina;

S – sandėrių skaičius.

Sandėrių apyvartos greitis parodo, kiek kartų piniginis vienetas tampa kieno nors įplaukomis, net jei netampa to subjekto pajamomis. Tai reiškia, kad sandėriai apima ne tik tuos produktus, kurie įeina į BNP, bet ir tarpinius produktus, ir perparduodamų prekių pirkimą.

Monetaristų požiūriu, privataus sektoriaus išlaidų funkcija yra pakankamai pastovi, todėl ekonomikos stabilumas yra prigimtinis. Todėl visus ekonomikos “sutrikimus” jie sieja su nesaikingu valstybės kišimusi į ekonomiką. Pagal juos, valstybės vaidmuo ekonomikoje turi apsiriboti nuolatiniu ir tolygiu pinigų kiekio apyvartoje didinimu. Monetaristų nuomone, gamybos sulėtėjimą arba smukimą beveik visada galima aiškinti pinigų pasiūlos sumažėjimu.
Jeigu keinsistai, analizuodami pinigų pasiūlos pokyčių įtaką nominaliam BNP, pabrėžia palūkanų ir investicijų reikšmę, tai monetaristai mano, kad pinigų pasiūlos pokyčiai betarpiškai veikia visuminę paklausą ir nominalų BNP. Jų modelyje pinigų pasiūla yra pagrindinis ekonomikos kintamasis, nulemiantis jos plėtros lygį.

Infliacija, monetaristų nuomone, yra grynai piniginis reiškinys, o ją sukelia pernelyg didelis pinigų kiekis apyvartoje. Didelį vaidmenį ekonomikos raidoje monetaristai skiria vadinamiesiems “infliaciniams lūkesčiams”, jais motyvuoja aštuntąjį dešimtmetį pasireiškusius nukrypimus nuo Filipso kreivės. Buvo sukurta visa “infliaciniais lūkesčiais” pagrįsta “natūralaus lygio hipotezė”.
1.3.4.Natūralaus lygio hipotezė
Natūralaus lygio hipotezė – tai hipotezė apie ryšį tarp nedarbo ir infliacijos, teigianti, kad kainos ir darbo užmokestis yra linkę didėti kai nedarbas yra žemiau natūralaus lygio. Taip pat ji teigia, kad ilgame laikotarpyje ekonomika yra stabili tik esant natūraliam nedarbo lygiui, t.y. bet koks infliacijos lygis yra suderinamas su ekonomikos natūraliu nedarbo lygiu.
Egzistuoja du natūralaus lygio interpretacijos variantai: adaptyvių lūkesčių ir racionalių lūkesčių.
Adaptyvių lūkesčių teorija taip pavadinta dėl daromos prielaidos, kad žmonės formuoja savo lūkesčius apie būsimą infliaciją remdamiesi praeitu ir dabartiniu infliacijos lygiais ir keičia savo lūkesčius tik palaipsniui. Šią teoriją iškėlė ir išpopuliarino M.Frydmanas.

Adaptyvių lūkesčių teorija teigia, kad trumpame laikotarpyje gali egzistuoti ryšys tarp infliacijos ir nedarbo, tačiau ilgame laikotarpyje tokio ryšio nėra. Bet koks bandymas sumažinti nedarbo lygį žemiau natūralaus sužadina jėgas, destabilizuojančias Filipso kreivę ir pastumiančias ją į dešinę (tolyn nuo koordinačių plokštumos pradžios taško). Tokiu būdu ši teorija skiria trumpo ir ilgo laikotarpio Filipso kreivę.

Tarkim, Filipso kreivė yra PC1 (8 pav.). Taip pat tarkim, kad ekonomika patiria 3%

infliaciją, ir joje egzistuoja natūralus nedarbo lygis (vaizdumo dėlei jis prilygintas 6%). Pagal adaptyvių lūkesčių teoriją, tokios kaip PC1 trumpo laikotarpio kreivės egzistuoja tik dėl to, kad esamas infliacijos lygis ne visada sutampa su lauktu.

Taigi, pradinis taškas yra A1, kur nominalus darbo užmokestis yra nustatomas tikintis tos pačios 3% infliacijos. Dabar tarkim, kad vyriausybė mano pilno užimtumo lygiu esant 4% nedarbo lygį, o ne 6% (tai gali atsitikti dėl kažkada praeityje laikinai sumažėjusio nedarbo lygio iki 4%, kurį vyriausybė mano galinti išlaikyti). Siekdama sumažinti nedarbą, vyriausybė vykdo ekspansinę fiskalinę ir monetarinę politiką (įvairiomis priemonėmis didina pinigų pasiūlą ir visumines išlaidas). To pasekoje padidėjusi visuminė paklausa iššaukia infliacijos lygio padidėjimą iki 6%. Esant duotam, t.y. fiksuotam pinigų kiekiui apyvartoje ir nominaliam darbo užmokesčiui, nustatytam tikintis 3% infliacijos, aukštesnės prekių ir paslaugų kainos padidina verslininkų pelną. Todėl firmos didina gamybos apimtis ir samdo daugiau darbininkų. Taigi, trumpu laikotarpiu ekonomika juda iš taško A1 į B1. Taip nedarbas sumažėja iki 4%, tačiau padidėja infliacija. Šis poslinkis yra pilnai suderinamas su ankstesne Filipso kreivės interpretacija, tačiau natūralaus lygio teoretikai jį interpretuoja tik kaip laikiną reiškinį.

Pagal adaptyvių lūkesčių teoriją, taškas B1 nėra stabilios pusiausvyros taškas, nes darbininkai ima suprasti, kad jų realios pajamos sumažėjo dėl padidėjusios infliacijos, ir reikalauti nominalaus darbo užmokesčio pakėlimo. Tačiau padidėjęs nominalus darbo užmokestis sumažina gaunamą pelną, todėl tenka atleisti dalį darbininkų. Tokiu būdu nedarbo lygis grįžta į pradinę (6%) padėtį, tačiau infliacijos lygis jau aukštesnis, t.y. ekonomika atsiduria taške A2. Infliacija išsilaiko aukštesniame (6%) lygyje, nes vyriausybės vykdomos ekspansinės fiskalinės ir monetarinės politikos rezultate padidėjusi visuminė paklausa taip ir nesumažėja.

Žvelgiant iš naujo infliacijos lygio pozicijų, trumpo laikotarpio Filipso kreivė pasislinko į viršų (iš padėties PC1 į PC2). Šis procesas gali ir vėl pasikartoti, jei vyriausybė vėl bandytų sumažinti nedarbą.

Pagal adaptyvių lūkesčių teoriją, vyriausybės bandymai įvairiomis priemonėmis pakeisti ekonomikos būklę judant Filipso kreive sąlygoja šios kreivės poslinkį į vis blogesnę padėtį. Kitaip tariant, stabili Filipso kreivė, parodanti ryšį tarp nedarbo ir infliacijos lygio, neegzistuoja. Ilgu laikotarpiu šį ryšį vaizduoja per taškus A1, A2, A3 einanti vertikali tiesė PCLR.

Adaptyvių lūkesčių teorija paaiškina ir defliaciją. Tarkim, ekonomika yra taške A3, kurį atitinka 9% infliacija ir 6% nedarbo lygis. Žymus visuminės paklausos sumažėjimas (tarkim, recesiniu laikotarpiu) sumažina infliaciją iki, tarkim, 6%. Dėl to sumažėja verslininkų pelnas, nes prekių kainos kyla lėčiau nei nominalus samdomų darbininkų darbo užmokestis (kuris buvo sutartas darbo sutartyse, tikintis 9% infliacijos, o juk reali infliacija 6%). Dėl pelno sumažėjimo dalis darbininkų yra atleidžiami iš darbo, ir nedarbo lygis padidėja. Ekonomika laikinai pasislenka Filipso kreive PC3 iš taško A3 į C2. Sudarydami naujas darbo sutartis, darbininkai turi įvertinti jau naują 6% infliacijos lygį. Nominalaus darbo užmokesčio augimo tempo sumažėjimas atstato firmų pelną ir galimybę samdyti daugiau darbininkų, todėl nedarbo lygis sumažėja iki natūralaus (6%) taške A2. Taigi, trumpo laikotarpio Filipso kreivė pasislenka iš PC3 į PC2. Jei visuminė paklausa ir toliau kris, tai procesas kartosis, ir ekonomika judės į tašką A1.

Taip yra patvirtinamas adaptyvių lūkesčių teorijos teiginys, kad bet koks infliacijos lygis ilgame laikotarpyje yra suderinamas su natūraliu nedarbo lygiu.

Antrasis natūralaus lygio interpretacijos variantas yra racionalių lūkesčių teorija. Ši teorija daro prielaidą, kad žmonės elgiasi racionaliai, t.y. renka visą prieinamą informaciją, ją apdoroja ir panaudoja formuodami lūkesčius jiems rūpimais klausimais. Pvz., investitoriai, kurie tikisi vertybinių popierių kainų kritimo, siekia parduoti turimus vertybinius popierius. O padidėjusi jų pasiūla sąlygoja jų kainų kritimą.

Taigi, “racionalūs” žmonės panaudoja visą galimą gauti informaciją apie ekonomikos funkcionavimą bei vyriausybės politiką ekonomikos pokyčio pasekmių numatymui ir jų gerovę maksimizuojančių sprendimų priėmimui.

Be to, racionalių lūkesčių teorija teigia, kad tiek prekių ir paslaugų, tiek gamybos išteklių rinkoje yra aukštas konkurencijos lygis, todėl darbo užmokestis ir kainos yra lakstūs tiek aukštyn, tiek žemyn. Taip pat daroma prielaida, kad, kainoms ir kiekiams prisitaikius prie naujų pasikeitimų (rinkos šokų ar visuomenės preferencijų pokyčių), nauja informacija yra greitai įsisavinama ir įtraukiama į visuminės pasiūlos bei paklausos apskaičiavimą.

Taigi, žmonės supranta, kaip vyriausybės politika paveiks ekonomiką ir į tai atsižvelgia priimdami sprendimus. Vyriausybei vykdant ekspansinę politiką, darbininkai įvertina infliaciją ir realaus darbo užmokesčio sumažėjimą. Todėl jie laukiamą infliacijos lygį įtraukia į reikalaujamą nominalų darbo užmokestį. Jei padarytume prielaidą, kad darbininkai tiksliai ir pilnai įvertina kainų infliaciją ir reikalauja tokio darbo užmokesčio, kuris atitinka situaciją ir nepakeičia realaus darbo užmokesčio, tai nepasireikštų nei pelno, nei gamybos apimties, nei užimtumo padidėjimas. Tokiu atveju, vietoj laikino užimtumo padidėjimo (8 pav. poslinkis iš A1 į B1) ekonomika judėtų vertikalia tiese PCLR.

Vadinasi, pagal racionalių lūkesčių teoriją, makroekonominė politika yra neefektyvi, nes darbininkai ją supranta ir neleidžia pakeisti padėties. Todėl šioje teorijoje daroma išvada, kad net trumpu laikotarpiu ryšio tarp nedarbo ir infliacijos nėra.

Taigi, abu natūralaus lygio interpretavimo variantai teigia, kad paklausos reguliavimo priemonės negali ilgu laikotarpiu įtakoti realios gamybos apimties ir nedarbo. Jos gali įtakoti tik kainas. Šią situaciją paaiškina nauja ilgo laikotarpio visuminės pasiūlos kreivė (ASLR 3 pav.).
1.3.5.”Pasiūlos ekonomikos” teorija

Lygiagrečiai su monetarizmu atsirado nauja ekonominės minties kryptis, pavadinta “pasiūlos ekonomika”. Svarbiausia šios teorijos idėja yra valstybinis ekonomikos reguliavimas per visuminę pasiūlą (ir pirmiausia per mokesčių sistemą).

“Pasiūlos ekonomikos” teoretikai tvirtina, kad Dž.Keinso ekonominė teorija nepažabojo stagfliacijos didžiosios depresijos metais, nes rėmėsi visumine paklausa, o gamybos kaštus ir visuminę pasiūlą laikė pasyviais elementais, tuo tarpu kai juos reikėjo laikyti aktyviais elementais, įtakojančiais tiek infliacijos, tiek nedarbo lygį.
1.4.Infliacijos poveikis

Infliacijos periodais ne visos kainos kyla vienodu tempu, t.y. pasireiškia santykinių kainų pokyčiai. Dėl santykinių kainų pokyčių infliacija sukelia dvi pasekmes:
1) pajamų ir turto perskirstymą tarp skirtingų visuomenės klasių;
2) atskirų prekių santykinių kainų ir gamybos apimties, o kartais ir visos ekonomikos gamybos apimties ir užimtumo iškraipymus.

Be to, reikia atminti, kad egzistuoja kelios infliacijos rūšys, todėl jų poveikio mastas stipriai skiriasi.

Pagrindinis infliacijos sukelto pajamų ir turto perskirstymo efektas atsiranda dėl žmonių turimo turto ir įsipareigojimų rūšių skirtumų. Pvz., kai žmonės ima ilgalaikes fiksuotos palūkanų normos paskolas, staigus kainų kilimas jiems yra labai naudingas, nes infliacija sumažina už paskolą mokėtinų palūkanų realią vertę. Tačiau tokios paskolos gali sužlugdyti jų ėmėjus defliacijos periodais.

Žmonės, skolinantys pinigus, turintys ilgalaikių obligacijų ar turto užstatų pavidalu, netikėtos infliacijos periodais stipriai nukenčia, nes jiems išmokamų pinigų reali vertė yra mažesnė nei anksčiau. Tačiau jei infliacija jau kurį laiką tęsiasi, tai žmonės įvertina ją ir įtraukia į palūkanų normą. Tai atspindi Fišerio lygtis:
i = r + ñ , kur
i – nominali palūkanų norma;
r – reali palūkanų norma;

ñ – infliacijos norma.

Įvertinus infliaciją, pajamų ir turto perskirstymo nebelieka. Praktikoje kai kurios pajamos yra indeksuojamos vartojimo kainų indeksu, todėl netikėtos infliacijos poveikis susilpnėja.

Apibendrinant šią pirmąją infliacijos pasekmę, galima pasakyti, kad ji pasireiškia per infliacijos poveikį realiai žmonių turto vertei.

Infliacijos įtaka gamybos apimčiai ir užimtumui taip pat yra labai svarbi. Iš tiesų šią įtaką galima skirti į dvi: įtaką bendrai gamybos apimčiai ir įtaką turto paskirstymui bei našumui.

Nenumatytos infliacijos įtaka bendrai gamybos apimčiai buvo akivaizdi iki 1970 – ųjų. Tuomet visuminės paklausos didėjimas sukeldavo infliaciją, tačiau tuo pat metu didėdavo gamybos apimtis, o tuo pačiu ir užimtumas. Po 1970 – ųjų ėmė reikštis pasiūlos šokai, kurie sukeldavo infliaciją ir gamybos apimties sumažėjimą, o kartu ir nedarbo padidėjimą. Todėl šiuolaikinė makroekonomikos teorija teigia, kad ilgame laikotarpyje nebūtinai egzistuoja ryšys tarp infliacijos ir gamybos apimties (t.y. ir užimtumo), tačiau trumpame laikotarpyje jis egzistuoja ir gali būti tiek tiesioginis, tiek atvirkštinis.

Netikėtos infliacijos įtaka turto paskirstymui pasireiškia dėl to, kad infliacija iškraipo santykines kainas. Be to, kuo didesnė infliacija, tuo labiau iškraipomos santykinės kainos.

Įdomus yra infliacijos poveikis pinigams. Kadangi už pinigus natūrine išraiška (monetas, banknotus) nėra mokamos palūkanos, tai jų nominali palūkanų norma lygi nuliui. Tačiau, pagal Fišerio lygtį, reali palūkanų norma yra lygi nominalios palūkanų normos ir infliacijos skirtumui. Iš čia seka, kad pinigų natūrine išraiška reali palūkanų norma yra lygi infliacijos normai su minuso ženklu. Vadinasi, infliacija stipriai įtakoja pinigų realią palūkanų normą, todėl nevertėtų stebėtis, kad staigiai kylant kainoms žmonės nori išleisti pinigus ir įsigyti kitokio turto, nes laikydami pinigus, žmonės “uždirbtų” neigiamas palūkanas.

Nagrinėjant infliacijos poveikį, svarbus ne tik jos įvertinimas ar neįvertinimas, bet ir subalansuotumas. Šiuo atveju, subalansuota infliacija yra tokia, kuri nepakeičia santykinių kainų. Taigi, galima skirti keturių rūšių infliaciją:
• subalansuotą ir įvertintą;
• nesubalansuotą;
• neįvertintą;
• nesubalansuotą ir neįvertintą.

Subalansuotos ir įvertintos infliacijos atveju nėra įtakojama nei reali gamybos apimtis, nei našumas, nevyksta turto ir pajamų perskirstymas. Kadangi viskas kinta vienodu tempu, kurį žino ir spėja įvertinti visi žmonės, tai ekonomika vystosi tarsi niekas nesikeistų.

Nesubalansuotos infliacijos atveju kai kurios kainos nesusiderina ir neatspindi infliacijos dinamikos. Tuomet žmonės ima pirkti realų turtą, kad tik išleistų pinigus. Be to, nesubalansuota infliacija taip iškraipo kainas, kad tampa nebeįmanoma palyginti prekių vertės tiek teritorijos, tiek laiko atžvilgiu, todėl kainos praranda vartotojų informuotumo funkciją.

Neįvertintos infliacijos poveikis daugiausiai pasireiškia per pajamų ir turto perskirstymą. Netikėtas kainų pokytis kai ką nuskurdina, kai ką praturtina, tačiau mažai įtakoja darbo našumą. Neįvertinta infliacija gali stipriai perskirstyti pajamas ir turtą, tačiau ekonomikos efektyvumas faktiškai liks nepakitęs. Nepaisant to, dėl perskirstymo gali kilti socialinių problemų. Be to, turto ir pajamų perskirstymo mastas priklauso nuo infliacijos dydžio. Nėra jokių abejonių, kad šuoliuojanti ar hiperinfliacija pakerta ekonomikos gyvybingumą ir moralę, tuo tarpu šliaužianti infliacija minimaliai įtakoja pajamų ir turto perskirstymą.

Tikrovėje infliacija dažniausiai yra ir nesubalansuota, ir neįvertinta. Tokiu atveju ją lydi tiek pajamų ir turto perskirstymas, tiek našumo nuostoliai.

Apibendrinant šį skyrelį, galima teigti, jog be infliacijos masto jos pasekmes įtakoja ir subalansuotumas bei įvertinimas. Tai galima apibendrinti šia lentele:
1 lentelė. Dvi infliacijos kaštų dimensijos

Subalansuota infliacija Nesubalansuota infliacija
Įvertinta
infliacija Jokių
kaštų Našumo
nuostoliai
Neįvertinta
infliacija Pajamų ir turto
perskirstymas Perskirstymas ir
našumo nuostoliai

2.INFLIACIJA PRAKTIKOJE
2.1.Infliacijos skaičiavimas

Infliacijai apskaičiuoti pagrinde gali būti naudojami du rodikliai: BNP defliatorius ir vartotojų kainų indeksas (VKI).

BNP defliatorius yra rodiklis, parodantis infliacijos lygį analizuojamuoju laikotarpiu, t.y. nuo bazinių iki skaičiuojamųjų metų. Šis rodiklis apskaičiuojamas kaip duotų metų nominalaus BNP realaus BNP santykis, išreikštas indekso forma:
BNP defl. = (nom. BNP / realus BNP) *100
Išplėstu pavidalu jis atrodo taip (Paašė kainų indeksas):

BNP defl. = , kur

q t,i – ataskaitiniais (t) metais i – osios prekės

pagamintas kiekis;

p t,i – ataskaitinių metų i – osios prekės kaina;

p 0,i – bazinių (0) metų i – osios prekės kaina.

Nominalus bendrasis nacionalinis produktas (BNP) yra tam tikrų metų gamybos apimties vertė, išreikšta tų metų (einamosiomis) kainomis, o realus BNP yra tų pačių metų gamybos apimties vertė, išreikšta pasirinktų metų bazinėmis kainomis. Vadinasi, BNP defliatorius parodo einamųjų metų produkcijos vieneto kainos pasikeitimą palyginti su baziniais metais.

Praktikoje dažniau yra naudojamas vartotojų kainų indeksas. Vartotojų kainų indekso (VKI) skaičiavimo tikslas – įvertinti prekių ir paslaugų, kurias įsigyja, apmoka ir suvartoja gyventojai, kainų lygio pokyčius laiko aspektu. Šis indeksas skaičiuojamas pagal Laspeireso formulę:
VKI = , kur

q 0,i – fiksuoto prekių ir paslaugų rinkinio

i – osios prekės ar paslaugos
kiekis (tai fiksuoti dydžiai);

p t,i – ataskaitinio (t) laikotarpio i – osios

prekės ar paslaugos (iš to paties

fiksuoto rinkinio) kaina;

p 0,i – bazinio (0) laikotarpio i – osios
prekės ar paslaugos kaina.
Tačiau praktikoje yra naudojamas kitas Laspeireso formulės variantas:
VKI = TKP t,i x IKP t-1,i x S 0,i , kur
TKP t,i – i – osios prekės trumpalaikio kainų pokyčio rodiklis, t.y. ataskaitinio laikotarpio t kaina, palyginta su priešataskaitinio laikotarpio (t-1) kaina:

P t,I
Pt-1,I
IKP t-1,i – priešataskaitinio laikotarpio (t-1) i – osios prekės ilgalaikio kainų pokyčio rodiklis:
P t-1,i P 1,i P 2,i P t-1,i
P 0,i P 0,i P 1,i P t-2,i
t.y. priešataskaitinio laikotarpio (t-1) kaina, palyginta su bazinio laikotarpio kaina;
S 0,i – piniginių išlaidų dalis i – osios prekės pirkimui bendrose vartojimo išlaidose prekėms ir paslaugoms baziniu (0) laikotarpiu, kitaip tariant, šio indekso svoriai.

Laspeireso indeksas yra pastovių bazinių svorių indeksas. Pagrindinė informacinė bazė VKI skaičiavimui yra prekių ir paslaugų reprezentančių kainų ir tarifų registravimas atrinktose visų nuosavybės formų prekybos bei paslaugų sferos įmonėse ir namų ūkių biudžetų tyrimo duomenys apie gyventojų išlaidas prekėms ir paslaugoms įsigyti.

VKI skaičiuoti yra atrinktos 456 vartojimo prekės ir paslaugos, sudarančios pastovų vartojimo krepšelį, t.y. įvertinami tų pačių prekių ir paslaugų kainų lygio pokyčiai. Kiekvieną mėnesį renkama informacija apie prekių ir paslaugų kainas 10 apskričių ir 9 rajonų centruose. Maisto produktų kainos tiriamos dar 9 kaimo vietovėse. Kainos registruojamos apie 2700 visų nuosavybės formų prekybos ir paslaugų sferos įmonėse. Indekso svoriai apskaičiuojami remiantis namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis. Vartojimo prekių ir paslaugų grupių lyginamieji svoriai yra pavaizduoti 9 pav.:

%

1 Maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai 47,50

2 Alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai 5,66

3 Drabužiai ir avalynė 9,51

4 Būstas, vanduo, elektra, dujos, kitas kuras 15,58

5 Būsto apstatymas, namų apyvokos įranga ir kasdieninė

būsto priežiūra 2,77

6 Sveikatos apsauga 1,96

7 Transportas 5,64

8 Ryšiai 1,12

9 Poilsis ir kultūra 2,69

10 Švietimas 0,60

11 Viešbučiai, kavinės ir restoranai 4,09

12 Įvairios prekės ir paslaugos 2,88

Bendrasis indeksas skaičiuojamas kaip atskirų prekių ir paslaugų kainų santykių svertinis vidurkis. Kiekvienai tiriamosios nomenklatūros prekei ir paslaugai yra priskirtas procentinis dydis (svoris), rodantis, kurią dalį iš visų išlaidų vartotojai išleidžia šiai prekei ar paslaugai.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad VKI skaičiavimui gali būti pasirenkamos įvairios bazės. Jei baze pasirinktas priešataskaitinis laikotarpis, tai ataskaitinio laikotarpio infliacijai sužinoti reikia iš VKI atimti 100 (kadangi bazinio laikotarpio VKI yra lygus 100). Tačiau jei baze pasirinktas senesnis laikotarpis, o norima sužinoti ataskaitinio laikotarpio infliaciją priešataskaitinio laikotarpio atžvilgiu, reikia iš ataskaitinio laikotarpio VKI atimti priešataskaitinio laikotarpio VKI.

Taip pat reikia pastebėti, kad nors tiek BNP defliatorius, tiek VKI yra naudojami infliacijos skaičiavimui, šių rodiklių rezultatai nesutampa. Tai susiję su tuo, jog jie rodo skirtingų produktų rinkinių kainų pokyčius (VKI – fiksuoto prekių ir paslaugų krepšelio; BNP defl. – visų į BNP įtrauktų prekių ir paslaugų, o jos be to dar kasmet kinta).
2.2.Antiinfliacinės priemonės

Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visa šalies vyriausybės ūkio politika. Antiinfliacinė politika visada buvo svarbi makroekonominio reguliavimo kryptis.

Įvairios infliacijos teorijos rekomenduoja skirtingus kovos su infliacija metodus. Pasirinkimą lemia tų teorijų autoritetas ir vaidmuo. Pvz., ilgalaikis kiekybinės pinigų teorijos viešpatavimas Vakarų ekonomikoje dažniausiai argumentuojamas tuo, kad jos siūloma infliacijos traktuotė bei antiinfliacinės priemonės bendrais bruožais atitiko XIXa. ir pirmųjų XXa. dešimtmečių realią situaciją. Spartūs infliacijos tempai tuo laikotarpiu atspindėjo kainų augimą padidinus popierinių pinigų kiekį apyvartoje. Todėl ir kiekybinės pinigų teorijos rekomenduojamos kovos su infliacija priemonės – pirmiausia popierinių pinigų kiekio apyvartoje mažinimas – tuo laikotarpiu buvo visai pakankamos ir sėkmingai taikomos.

Viešpataujant keinsizmui, į pirmą vietą iškilo du antiinfliacinės politikos variantai:
• defliacinė (paklausos ribojimo) politika;
• “pajamų politika”.

Defliacinė politika nukreipta prieš visuminės paklausos didėjimą. Ji apima įvairias priemones, skirtas mokiai paklausai mažinti: valstybės išlaidų mažinimą, mokesčių didinimą, restrikcinę monetarinę politiką.

Restrikcinė monetarinė politika vykdoma mažinant pinigų pasiūlą ir taip sumažinant visumines išlaidas. Šią politiką vykdo centrinis bankas. Jis:
1) parduoda vyriausybės vertybinius popierius (tuo siekiama sumažinti komercinių bankų perteklinius rezervus bei žmonių turimas lėšas);
2) didina privalomųjų komercinių bankų rezervų normą (tai automatiškai sumažina komercinių bankų perteklinius rezervus ir mažina pinigų multiplikatoriaus dydį);
3) didina palūkanų normą už savo teikiamas paskolas komerciniams bankams (tai taip pat mažina jų perteklinius rezervus ir neskatina skolintis, vadinasi, mažina apyvartines lėšas).

Centrinis bankas gali reguliuoti pinigų pasiūlą arba palūkanų normą, bet negali reguliuoti jų abiejų kartu. Keinsistai pirmenybę teikia palūkanų normos reguliavimui.

Tuo tarpu monetaristai pirmenybę teikia pinigų kiekio apyvartoje reguliavimui. Jie teigia, kad pinigų politikos pokyčiai sukelia pokyčius komercinių bankų rezervuose, kas savo ruožtu sukelia pinigų pasiūlos pokyčius. Pinigų pasiūla jau žinomu būdu veikia visuminę paklausą, taigi ir nominalųjį BNP.

Keinsistų nuomone, vyriausybės vykdoma finansinė biudžeto pajamų bei išlaidų politika yra žymiai veiksmingesnė ekonomikos stabilizavimo priemonė nei monetaristų siūloma pinigų pasiūlos reguliavimo politika. O monetaristai menkina finansinę politiką kaip gamybinių išteklių perskirstymo ir ūkio stabilizavimo priemonę. Jų nuomone, vyriausybės finansinės politikos neefektyvumą sąlygoja investicijų išstumimo efektas.

Tačiau monetarinė politika taip pat nėra ideali. Praktiškai jos vienintelis privalumas yra nepriklausomumas nuo politinio spaudimo. Tuo tarpu trūkumų ji turi ne vieną:
1) monetarinės politikos priemonių rezultatai pasireiškia neiškart, o po tam tikro laiko, vadinamo laiko lago. Laiko lagu yra vadinamas laikotarpis, per kurį atitinkama valstybės politika pradeda duoti savo rezultatus. Toks uždelsimas atsiranda dėl informacijos surinkimui ir apdorojimui, sprendimų aptarimui, suderinimui, politiniam pritarimui bei pasirinkto sprendimo įgyvendinimui reikalingo laiko. Praktiškai laiko lagai yra pagrindiniai šios politikos priemonių efektyvumo “stabdžiai”. Jie veikia reguliuojant tiek vartojimo išlaidas, tiek investicijas. Laiko lagai pasireiškia vykdant ir fiskalinę politiką, todėl reikia derinti abi politikas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes;
2) šios politikos priemonių poveikis investicijoms ne visada toks stiprus kaip aprašoma teorijoje. Pvz., “sunkių” pinigų politika, skirta padidinti palūkanų normai, gali tik nežymiai paveikti investicijas, jei ivesticijų paklausos kreivė tuo pačiu metu dėl verslininkų optimizmo, technologinio progreso ar laukiamo palūkanų normos padidėjimo pasislenka į dešinę. Ir atvirkščiai: esant recesijai, verslininkų optimizmas sumažėja, ir investicijų paklausos kreivė pasislenka į kairę. Tokiu atveju “lengvų” pinigų politika yra neveiksminga;
3) “sunkių” pinigų politika verčia komercinius bankus sumažinti paskolas, ir dėl to sumažėja pinigų pasiūla. “Lengvų” pinigų politika suteikia galimybę bankams teikti paskolas, bet negarantuoja, kad jie teiks (pvz., bankai siekia padidinti likvidumą, todėl nedidina paskolų). Todėl pinigų pasiūla nepadidėja. Tokiu atveju “lengvų” pinigų politika ir vėl yra neveiksminga;
4) keinsistų nuomone, pinigų apyvartos greitis kinta priešinga nei pinigų pasiūla kryptimi, todėl panaikina pinigų pasiūlos pokyčių poveikį. Pagal juos, pinigų pasiūlos padidėjimas sumažina palūkanų normą, todėl žmonės laiko daugiau grynų pinigų, t.y. mažiau jų investuoja, todėl pinigai “pakeičia mažiau rankų” (kitaip tariant, pinigų apyvartos greitis sumažėja).

Antroji keinsistų proteguojama antiinfliacinė politika yra “pajamų politika”. Pajamų politika yra vadinama politika, bandanti sumažinti infliaciją be nedarbo didinimo. Tai vyriausybės veiksmai, kuriais bandoma pažaboti infliaciją tiesioginiais veiksmais ar žodiniais įtikinėjimais, įstatymine kontrole ar kitais metodais.

Pajamų politika nukreipta prieš visuminės pasiūlos didėjimą. Ji numato darbo užmokesčio ir kainų kontrolę visiškai sustabdant jų augimą (“įšaldant” juos) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą, t.y. nustatant ribas. Į pajamų politiką taip pat įeina manipuliavimas mokesčiais, pelnu.

Praktika parodė, kad darbo užmokesčio ir kainų lygio “įšaldymas” sukelia tik trumpalaikį teigiamą efektą. Iš tiesų, neleidžiant augti kainoms ir samdomų darbininkų darbo užmokesčiui, infliacija sulėtėja. Jei dar vyriausybė paleidžia veikti ekspansinės politikos priemones (padidina visuminę paklausą), kainų lygio stabilizavimas sukelia ir žymų nedarbo sumažėjimą. Tačiau pasibaigus tokio reguliavimo laikui, ekonomika “atsigriebia” ką praradusi, t.y. infliacija keleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, taigi, darbo užmokesčio ir kainų “įšaldymu” spręstos problemos iškyla visuomenei dar stambesnėmis ir aštresnėmis formomis. Darbo užmokesčio ir kainų lygio kilimo “įšaldymas” arba ribojimas yra daugiau politinė, o ne ekonominė priemonė.

Darbo užmokesčio ir kainų kontrolė plačiai taikyta Skandinavijoje, Nyderlanduose, JAV, Anglijoje. Nors trumpame laikotarpyje ši politika gali būti efektyvi, tačiau ilgame ji žlunga, nes dėl žemesnių už pusiausvyros kainų atsiranda prekių deficitas, blogėja jų kokybė, atsiranda “juodoji rinka”. Taigi, ilgalaikė darbo užmokesčio ir kainų kontrolė grasina laisvos rinkos mechanizmui.

Kiek sėkmingesnė gali būti ilgalaikė darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, kuri, vyriausybės tarpininkavimu, įdiegiama savanorišku darbdavių ir profsąjungų abipusių nuolaidų, kompromisų būdu. Ši politika neblogai pasiteisino Nyderlanduose ir JAV, tačiau su laiku tapo neefektyvi.

Dar viena pajamų politikos priemonė yra liasvos rinkos strategija. Ji buvo vykdoma daugelio ekonomistų, ypač konservatyvių pažiūrų. Šis būdas remiasi natūralia rinkos tvarka, apribojančia kainų ir darbo užmokesčio kilimą. Šios strategijos šalininkai remiasi rinkos jėgomis ir nori dar jas sustiprinti padidinant privatųjį sektorių (pagreitinant tam tikrų šakų dereguliaciją, privatizavimą, panaikinant konkurencijos apribojimus, uždraudžiant darbo sąjungų monopolijas ir t.t.).

Mokesčiais paremta pajamų politika buvo pasiūlyta kaip būdas pajungti rinkos mechanizmą makroekonominių tikslų pasiekimui. Ši politika naudotų fiskalines priemones ir remtų antiinfliacines priemones apmokesdindama tuos, kurių darbo užmokestis ir kainos labai greitai kyla, bei subsidijuodama tuos, kurių darbo užmokestis ir kainos kyla lėtai. Šiuo metu ši politika yra niekas daugiau, kaip tik idėja, nes ji nebuvo išbandyta.

Prie pajamų politikos yra priskiriama ir pelno dalijimosi politika. Ši politika yra būdas skatinti firmas samdyti ir išlaikyti darbininkus ekonominio nuosmukio metu. Čia tinka pelno pasidalijimas. Jis sumažina ribinius darbininkų išlaikymo kaštus, todėl firmos turėtų palaikyti užimtumą net ir sunkiais laikais. Tuomet natūralus nedarbo lygis sumažėtų, o tai reiškia Filipso kreivės poslinkį koordinačių plokštumos pradžios taško link, kas savo ruožtu reiškia, kad bus įmanoma pasiekti žemesnį infliacijos lygį be užimtumo sumažėjimo.

Savotiška antiinfliacinė priemonė yra pajamų indeksavimas. Ši priemonė skirta kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių. Indeksavimas – tai darbo užmokesčio, pensijų, gyvybės draudimo polisų nominalios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas su gyvenimo kaštų kitimu (t.y. vartojimo prekių kainų indeksu). Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo atveju turi tiek pat padidinti ir atitinkamas nominalias pajamas. Tam tikru mastu indeksavimas naudojamas daugelyje šalių (pirmiausia profsąjungų sutartyse su darbdaviais dėl darbo užmokesčio).

Visų pirma, indeksavimas išsaugo realias gyventojų pajamas. Be to, jis pakerta vyriausybės entuziazmą vykdyti infliacinę politiką ir jos dėka gauti finansinę ir politinę naudą. Tačiau indeksavimas sukelia ir daug problemų (ypač buhalteriams).

Indeksavimas neišsprendžia infliacijos problemos. Jo paskirtis kita – eliminuoti arba sumažinti infliacijos sąlygojamą pajamų perskirstymą.

Aukščiau minėtomis keinsistinėmis stimuliavimo priemonėmis grindžiama antiinfliacinė politika nedavė laukiamų rezultatų. Šuoliuojanti infliacija aštuntąjį mūsų amžiaus dešimtmetį išsilaikė ir periodiškai didėjo visose išsivysčiusiose šalyse. Tai lėmė trys pagrindinės priežastys:
1) defliacinės politikos nenuoseklumas (kai tik išryškėdavo faktai, patvirtinantys, kad ši politika daro neigiamą poveikį ekonomikai, ir pagausėdavo bedarbių, valstybės valdymo institucijos tuoj pat imdavosi gamybos stimuliavimo priemonių);
2) didelė pasiūlos infliacijos faktorių, tarp jų ir išorinių, įtaka (pvz., žaliavų ir ypač energetikos išteklių pabrangimas pasaulio rinkoje);
3) neigiamas verslininkų ir profsąjungų požiūris į darbo užmokesčio ir kainų ribojimą, jo sabotavimas.

Sprendžiant infliacijos klausimus, iškyla infliacijos ir nedarbo konflikto problema. Infliacijos ir nedarbo sąveika pastato vyriausybę, norinčią pagerinti padėtį, į gana keblią padėtį: mažinant infliaciją didės nedarbas, o mažinant nedarbą didės infliacija. Ekonomikoje reiškiantis smukimui ir dideliam nedarbui, paprastai didinama pinigų masė apyvartoje, kuri stimuliuoja investicijas, ir mažinami mokesčiai, kas skatina vartotojų išlaidas. Be to, pati valstybė gali didinti savo išlaidas. Taip didinama visuminė paklausa ir įveikiamas nuosmukis bei nedarbas. Visuminės paklausos stimuliatoriai padidina gaminamos produkcijos mastą ir kainas. Tačiau šios priemonės turi pavojingą savybę skatinti infliaciją. Vyriausybei konstatavus, jog infliacija pasiekė neleistiną lygį ir kad ją reikia mažinti, naudojamos atitinkamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, bet jau ne skatinančios, o slopinančios paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja, infliacija sumažėja, tačiau nedarbas vėl išauga. Tuomet nusprendžiama, kad infliacija įveikta, ir pagrindinė problema yra nedarbas. Ir taip ciklas tęsiamas toliau.

Keinsistai visada bus linkę teikti prioritetą kovai su nedarbu. Nedarbas, jų nuomone, visuomenei “kainuoja” daugiau negu tam tikro lygio infliacija. Monetaristų nuomonė priešinga: infliacija daug nuostolingesnė ūkiui už nedarbą, ir bet kokių fiskalinės bei monetarinės politikos priemonių pirmasis tikslas turi būti infliacijos pažabojimas.

Besivystančios šalys kovai su infliacija naudojo ir keinsistų, ir monetaristų, ir struktūralistų rekomenduojamas priemones. Bet čia jų vaidmuo skirtingas. Dž. Keinsas teigė, kad stimuliuojantis infliacijos poveikis susijęs pirmiausia su pasiūla, kad didėjantis pinigų kiekis apyvartoje skatina mažinti palūkanų normą, o tai skatina investicijas, gamybą, didina užimtumą. Tačiau daugelyje besivystančių šalių toks mechanizmas nesuveikia, nes jose didėjanti pinigų masė dažniausiai sąlygoja ne mažesnę palūkanų normą, o aukštesnes kainas. Be to, infliacija besivystančiose šalyse gali stimuliuoti kapitalo naudojimą tose kryptyse, kurios daugiau ar mažiau apsaugotos nuo neigiamo infliacijos poveikio. Todėl keinsistų ekonomikos stimuliavimo metodai besivystančiose šalyse taikomi palyginti retai. Su infliacija kovojama daugiausia monetaristų ir struktūralistų priemonėmis.

Struktūrinės infliacijos teorija susiformavo Lotynų Amerikos regione. Ši teorija infliaciją vertina kaip dinamišką procesą, kurį sukelia disproporcijos tarp ūkio šakų ir sektorių, nesklandumai pasiūlos – paklausos santykiuose, mažas gamybos veiksnių mobilumas, nelanksti kainų politika. Į struktūrinės infliacijos mechanizmą greta vidinių veiksnių paprastai įtraukiami ir išoriniai ekonominiai aspektai, pvz., dažna nacionalinės valiutos devalvacija, pajamų iš eksporto svyravimai, tvirtos valiutos deficitas, staigus importo išaugimas ir pan.

Pagal šią teoriją, norint sutramdyti infliaciją, būtina pirmiausia keisti ekonomikos struktūrą, likviduoti disproporcijas. Vien pinigų, finansų ir kainų reguliavimu susidoroti su infliacija neįmanoma. Be to, restrikcinės priemonės, nevykdant struktūrinių permainų, gali sukelti ekonomikos krizę.

Atsižvelgus į besivystančių šalių kovos su infliacija patirtį, buvo suformuluotos dviejų pagrindinių variantų antiinfliacinės stabilizavimo programos: ortodoksinė ir heterodoksinė (su galimybe egzistuoti ir mišrioms programoms). Pirmasis variantas taikomas pripažįstant infliacijos raidoje lemiamą pinigų, monetarinių faktorių vaidmenį; antrasis variantas taikomas nepiniginio pobūdžio rimtų infliacinių faktorių veikimo sąlygomis.

Ortodoksinė programa numato maksimaliai panaudoti rinkos reguliatorius (laisvas kainas, darbo užmokesčio ribojimą, stabilaus nacionalinės valiutos kurso palaikymą), apriboti valstybinį ūkinį aktyvumą (būtina tik siekti subalansuoti biudžetą ir palaikyti pinigų kiekio apyvartoje prieaugio tempus pagal realias gamybos plėtimo galimybes). Kitaip tariant, ortodoksinė programa yra atvirai monetarinio pobūdžio. Tokios programos pavyzdys yra Tarptautinio valiutos fondo programa.

Heterodoksinė programa numato ankstyvesnį reguliuojantį valstybės vaidmenį. Ji gali laikinai “įšaldyti” kainas ir darbo užmokestį arba pristabdyti jų augimą, dalyvauja kuriant rinkos infrastruktūrą, remia svarbiausias gamybos šakas, reguliuoja užsienio prekybą ir valiutos operacijas. T.y. ši programa numato priemones, kurias rekomenduoja nemonetaristinės pakraipos teoretikai.

Daugelyje Lotynų Amerikos šalių šio amžiaus devintąjį dešimtmetį siautėjo hiperinfliacija. Iš tų šalių, sėkmingai susidorojusių su hiperinfliacija, tiktai Bolivijoje ir Čilėje stabilizacijos laimėjimai priskiriami ten panaudotiems ortodoksiniams metodams.

Bolivijos vyriausybė kovoje su hiperinfliacija panaudojo vien tradicinius monetaristinius metodus: konfiskacinę pinigų reformą drauge su kitais kredito politikos vykdomais apribojimais, valstybės išlaidų mažinimu, mokesčių padidinimu, nacionalinės valiutos keitimo kurso kontrolės sustiprinimu. Tačiau monetarizmo laimėjimai kovoje su infliacija neatnešė šalies ekonomikai suklestėjimo.

Čilėje buvo naudojami griežti ortodoksiniai (monetariniai) metodai. Tačiau lygiagrečiai buvo taikomos ir kitos priemonės (ilgam laikui nustatytas fiksuotas nacionalinės valiutos keitimo kursas; valstybė aktyviai parėmė struktūrinius ekonomikos pertvarkymus ir kt).

Kitose Lotynų Amerikos šalyse (Meksikoje, Peru, Argentinoje) iš pradžių vien monetarinių metodų naudojimas kovojant su hiperinfliacija sėkmės neatnešė, pirmiausia dėl šioms šalims didelį poveikį darančių pasiūlos sąlygojamos infliacijos faktorių. Ir tik panaudojus heterodoksines priemones, Meksika devintojo dešimtmečio pabaigoje, o Argentina ir Peru – dešimtojo dešimtmečio pradžioje susidorojo su hiperinfliacija, sumažino ją iki mažiau pavojingo šuoliuojančios infliacijos lygio.

Taigi, Lotynų Amerikos patirtis liudija, kad netgi rinkos ekonomikos šalyse susidoroti su didele infliacija vien monetariniais metodais praktiškai retai pavyksta. Dažniausiai antiinfliacinė politika reikalauja ir adekvačių nemonetarinio pobūdžio priemonių.
2.3.Infliacija Lietuvoje

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mes paveldėjome centralizuotą kainų nutatymo mechanizmą, deformuotą išteklių, produkcijos ir paslaugų kainų bei ją atitinkančią ūkio bei vartojimo struktūrą. Praktiškai per pusantrų metų Lietuvos ūkis buvo atskirtas nuo TSRS ūkio bei žengti esminiai perėjimo nuo centralizuotos ūkio valdymo sistemos prie rinkos ekonomikos žingsniai. Buvo nutraukti administraciniai Lietuvos įstaigų, organizacijų, ūkio subjektų ryšiai su TSRS valdžios struktūromis. Įmonėms buvo suteikta savivalda, panaikinta centralizuoto įmonių aprūpinimo ištekliais sistema; liberalizuotos kainos (išskyrus energetinius išteklius). Taip pat buvo parengtas ir įvykdytas valstybės biudžetas, parengta ir įgyvendinta gyventojų socialinio aprūpinimo sistema. Vėliau buvo įvesta Lietuvos nacionalinė valiuta, užmegzti kontaktai su Tarptautiniu valiutos fondu, Pasaulio banku bei kitomis tarptautinėmis institucijomis. Buvo atliktas milžiniškas darbas. Visa tai buvo daroma vykdant numatytas reformas.

Visų pirma, buvo stengiamasi atsiriboti teisiškai. Po to buvo priimtas biudžetinės sandaros įstatymas, kuriuo jau buvo padėti pamatai ekonominiam Lietuvos atsiskyrimui nuo TSRS. Buvo imta vykdyti ir kainų reforma. Svarbiausias jos tikslas buvo pasiekti, kad kainos atspindėtų realią santykinę atskirų produkcijos ir paslaugų rūšių paklausą ir taptų pagrindiniu ir patikimu informacijos šaltiniu produkcijos gamintojams bei vartotojams.

Staigiai įvykdyti kainų reformą ir pereiti nuo centralizuotų prie rinkos kainų buvo neįmanoma. Visų pirma, tam buvo per mažas privatus sektorius. Be to, Lietuvos ūkio struktūra buvo suderinta su TSRS struktūra ir būtų neatlaikiusi tokio lūžio. Nuo TSRS priklausė ir pinigų emisija, kas buvo labai neparanku Lietuvai. Besireiškianti infliacija privertė priimti įvairius nutarimus, palaipsniui liberalizuojančius kainas. Kylančios kainos kėlė gyventojų nepasitenkinimą ir vertė priimti kompensacijų mechanizmus. Tačiau kol Lietuvos ir TSRS piniginiai vienetai sutapo, jokios priemonės negalėjo padėti.

Iki savo nacionalinės valiutos įvedimo Lietuva buvo visapusiškai integruota į nuvertėjančio rublio zoną, ir riboti infliaciją buvo netikslinga. Vykdant antiinfliacinę politiką, pigesnės prekės būtų išvežtos iš Lietuvos ir parduotos didesnėmis kainomis, o kainų skirtumą pasisavintų tarpininkai. Tuo tarpu Lietuvos ūkio subjektų, taip pat ir absoliučios gyventojų daugumos perkamoji galia būtų nepagrįstai sumažinta, palyginti su kitais rublio zonos dalyviais.

1991m. kovo mėnesį buvo priimtas nutarimas iš dalies kompensuoti gyventojų indėlių nuvertėjimą dėl vienkartinio kainų padidinimo, išduodant korteles maisto produktų įsigijimui mažiausiomis kainomis. Taip pat buvo numatytos geresnės sąlygos iš biudžeto išlaikomiems asmenims.

Tuo metu kainų kilimas Lietuvoje viršijo jų kilimą TSRS, kurios rinkoje dar viešpatavo deficitas. Tačiau Rusijai liberalizavus kainas, mūsų padėtis pablogėjo, nes dėl apsisaugojimui Rusijos padidintų muitų buvo sunku konkuruoti didžiulėje Rytų rinkoje. Maža to, didėjanti infliacija, smunkanti rublio perkamoji galia, didelis apyvartoje buvusių rublių perteklius sąlygojo prekių deficito Lietuvoje augimą. Siekiant apriboti prekių išvežimą, Lietuvoje buvo įvesti bendrieji talonai prekių įsigijimui.

Bendrųjų talonų įvedimas laikinai sumažino rublių poreikį, sudarė palankias sąlygas prekių, kurioms pirkti bendrųjų talonų nereikėjo, kainoms, o tuo pačiu ir infliacijai didėti. Po to, kai Rusija ėmė vykdyti savo rinkos gynimo programą, infliacijos derinimas, kaip priemonė papildomam efektui prekyboje su Rusija gauti, jau tapo nebeveiksminga. Tuo metu jau reikėjo įvesti savo valiutą, tačiau to dar nebuvo daroma.

1991m. buvo priimtas nutarimas liberalizuoti kainas. Šis sprendimas, taip pat beveik nekontroliuojamos didžiulės sparčiai nuvertėjusių rublių įplaukos, bendrųjų talonų emisija ir jų kainų mažėjimas, įmonių noras spręsti ekonominius sunkumus didinant kainas, įmonių ir gyventojų suinteresuotumas kuo greičiau išleisti nuvertėjusius pinigus dar labiau skatino kainų kilimą ir įsuko infliacijos spiralę. 1992m. infliacija jau išaugo iki 1163%. Praktiškai šie metai gali būti vadinami didžiosios infliacijos metais.

Vyriausybės pastangos susilpninti socialinius ūkio krizės padarinius netiesiogiai ribojant maisto produktų kainų augimą skaudžiai atsiliepė žemės ūkio produkcijos gamintojams.

Smukus gamybai ir sumažėjus įplaukoms į valstybinį bei socialinį biudžetus, išsiderino iki 1991m. pabaigos veikusi kainų didėjimo ir darbo užmokesčio bei socialinių išmokų didinimo sistema. Atlyginimai ir socialinės išmokos buvo didinami pagal faktiškai surinktas lėšas, kurių nepakako kainų kilimui kompensuoti. Atėjo laikas pinigų reformai.

1992m. įvedus laikinuosius Lietuvos pinigus – talonus – Lietuvos bankas jau galėjo reguliuoti apyvartoje esančių pinigų kiekį ir vykdyti savarankišką pinigų politiką. Tuomet jau buvo tikslinga nebedidinti kainų ir pradėti vykdyti antiinfliacinę politiką. Tačiau jau kitą mėnesį po talonų įvedimo infliacija šoktelėjo nuo 19% iki 29%. 1993m. sausio mėnesį ji buvo sumažėjusi iki 9,5%, bet iki balandžio vėl pasiekė 25%. Ir tik nuo to momento buvo pradėta vykdyti infliacijos ribojimo politika, tačiau per tą laikotarpį talonų kursas nukrito 2,3 karto.

Nacionalinė valiuta – litas buvo įvestas 1993 birželio 25d. Tuomet infliacija siekė 6%.
Litas buvo susietas su konvertuojama valiuta “plaukiojančiu” kursu. Plaukiojantis lito kursas kėlė šiokį tokį netikrumą pinigų rinkoje. O tai savo ruožtu lėmė lito kurso bei infliacijos svyravimus. 1994m. balandžio mėnesį litą susiejus su JAV doleriu fiksuotu kursu infliacija buvo 1,6%. Nors kainos kilo lėčiau nei 1992 – aisiais, tačiau socialiniai jų kilimo padariniai buvo skaudesni. Esant stabiliam lito kursui, darbo užmokestis įmonėse keitėsi pagal faktinius veiklos rezultatus. Biudžetinių įstaigų darbuotojų, pensininkų bei socialiai remiamų gyventojų pajamų dydis priklausė nuo bendro nuolat smunkančio ekonomikos lygio. Jau nebebuvo galimybių didinti darbo užmokestį ir socialines pašalpas lygiagrečiai kainų kilimui. Be to, gyventojų socialinę padėtį dar apsunkino infliacijos laikotarpiu nuvertėjusios santaupos.

Kai kurių ekonomistų nuomone, lito susiejimo su JAV doleriu trūkumus iš dalies kompensavo tai, kad valdžios struktūros nebeturėjo galimybės lėšų stygiaus problemą spręsti perteklinių pinigų emisija. Kita vertus, lito emisijos kaip papildomų Vyriausybės lėšų šaltinio netekimą ji kompensavo užsienio paskolomis.

Pavėluota antiinfliacinės politikos pradžia bei lito įvedimas pratęsė didelės infliacijos laikotarpį ir tuo pačiu padidino neigiamus jos padarinius ekonomikos raidai.

Kaip jau buvo minėta, didelę įtaką Lietuvos ekonomikai ir gyventojų socialinei būklei turėjo prarasti gyventojų indėliai, laikyti TSRS Taupomojo ir Užsienio ekonominių ryšių bankų Lietuvos filialuose. Valdžios struktūros didelės infliacijos sąlygomis turėjo spręsti gyventojų indėlių nuvertėjimo problemą, tuo labiau, kad nebuvo realių galimybių atsiimti TSRS bankuose sukauptų indėlių.

1991m. pradžioje, rengiant Valstybinio turto privatizavimo programą, kartu buvo mėginta spręsti ir indėlių problemą. Buvo priimtas sprendimas trečdalį privatizuojamo valstybinio turto parduoti už grynus pinigus, o gautas lėšas skirti indėliams kompensuoti. Vyriausybei atsisakius vykdyti Valstybinio turto pardavimo už grynus pinigus programą, kartu faktiškai buvo atsisakyta spręsti gyventojų nuvertėjusių indėlių problemą. Šiuo metu privatizavimui yra ruošiamas Lietuvos Telekomas. Už jį gautos lėšos yra numatomos skirti nuvertėjusių indėlių kompensavimui, tačiau vis dar vyksta aštrūs ginčai dėl paties Telekomo privatizavimo būtinumo ir ekonominio naudingumo.

Įgyvendindama ūkinės reformos nuostatas ir kartu kovodama su infliacija, Lietuva rėmėsi tiek teorine, tiek praktine įvairių šalių patirtimi. Buvo pasirinkta iš esmės teisinga infliacijos mažinimo taktika. Tai patvirtina statistiniai duomenys: infliacija nuo 1163% (1992m.) buvo sumažinta iki 13% (1996m.). Per pirmuosius antiinfliacinės politikos vykdymo metus ji buvo sumažinta iki 188,6%. Nors tai dar aukštas lygis, tačiau jau priimtinesnis už 1992m. lygį. 1994m. buvo pasiektas 45,1% infliacijos lygis, 1995m. – 35,7%, o 1996m. jau tik 13,1%. Infliacija mažėjo ir per pirmuosius 1997m. mėnesius ir metų pabaigoje sudarė 8,4%. Labiausiai tais metais padidėjo ryšių (28,7%), būsto išlaikymo (19,2%), alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių (17,8%) bei švietimo (15,4%) VKI. Pirmaisiais dviem 1998m. mėnesiais ypač stipriai (30,4%) padidėjo ryšių VKI, o šių dviejų mėnesių infliacija sudarė tik 1,5%.

IŠVADOS

Kadangi šis darbas yra aprašomojo pobūdžio, tai pabaigoje galima tiesiog apibendrinti išdėstytą teoriją. Kaip jau buvo minėta, vieningos išsamios infliacijos teorijos nėra ir praktiškai negali būti dėl šios problemos platumo ir nenuspėjamumo.

Egzistuoja ne vienas požiūris į infliaciją,o kartu ir ne vienas jos atsiradimo aiškinimas. Pagrinde yra skiriama paklausos sąlygojama, pasiūlos sąlygojama ir laukimo sąlygojama infliacija. Taip pat yra išskiriama defliacija, bei naudojamas terminas stagfliacija. Pagal mastą infliacija skirstoma į šliaužiančią, šuoliuojančią ir hiperinfliaciją, tačiau čia skiriamosios ribos nėra griežtai apibrėžtos.

Infliacijos priežasčių yra labai daug, tačiau visos jos veikia per visuminę paklausą arba pasiūlą. Praktiškai kiekviena infliacijos teorija turi savo infliacijos priežasčių rinkinį, jos veikimo mechanizmo paaiškinimą ir jos bei jos pasekmių panaikinimo būdus. Populiariausios yra Dž.Keinso ir monetaristinė infliacijos teorijos.

Šios teorijos konkuruoja tarpusavyje, ir jų populiarumas šalyje priklauso nuo to, kuri iš jų tuo metu vyrauja pasaulyje. Pagrindinė nesutarimų tarp keisistų ir monetaristų priežastis yra visuminės pasiūlos kreivė. Keinsistų nuomone, trumpo laikotarpio visuminės pasiūlos kreivė yra gana elastinga, todėl įmanoma padidinti gamybos apimtį stipriai nepadidinant infliacijos. Tuo tarpu monetaristai mano, kad ši kreivė yra kur kas mažiau elastinga, todėl gamybos apimties augimas įmanomas tik stipriai didėjant kainoms. Tačiau šios teorijos nėra tokios jau prieštaringos ir abi gali būti taikomos infliacijos pažabojimui, be abejo, atsižvelgiant į esamą padėtį.

Ir apskritai, iš užsienio šalių bei dar nedidelės Lietuvos patirties taikant įvairias antiinfliacines priemones galima teigti, jog pagrindinės kovos su infliacija nuostatos turėtų būti sprendimų perspektyvumas, kompleksiškumas ir sistemingumas, nes tarp infliacijos teorijų yra daugybė tiesioginių ir grįžtamųjų ryšių, apsprendžiančių taikomų priemonių efektyvumą.

LITERATŪRA
1.Bartkienė A. Infliacija: teoriniai modeliai ir patirtis. – Aljansas, 1996m. – Nr.57. – P.24.
2.Begg D., Fischer S., Dornbusch R. Economics, /3 leidimas/. – McGraw – Hill Book Company,

1991.
3.Great Inflations of the 20th Century. Theories, Policies and Evidence, /edited by Pierre L.

Siklos/. – Edward Elgar Publishing Company, 1995.
4.Heymann D., Leijonhufvud. High Inflation. – Oxford: Clarendon press, 1995.
5.Kornai J. The road to a free economy. – New York: W.W. Norton & Company, 1990.
6.Lietuvos bankas, /ketvirtinis biuletenis/. – V., 1997. – Nr.1,2,3,4.
7.McConnell C.R., Brue S.L. Economics: Principles, Problems, and Policies, /11 leidimas/. –

McGraw – Hill Publishing Company, 1990.
8.Nausėda G. Pajamų politika ir ekonomikos stabilizavimas. – V.: Alna Litera, 1994.
9.Nikitinas S. Kaip tave įveikti, infliacija? – Aljansas, 1995m. – Nr.42,43. – P.23,29.
10.Parkin M. Economics. – Addison – Wesley Publishing Company, 1990.
11.Samuelson P.A., Nordhaus W.D. Economics, /13 leidimas/. – McGraw – Hill International

Editions, 1990.
12.Statistikos departamentas prie LRV. Lietuvos statistikos metraštis 1997. – V., 1997.
13.Šimėnas A. Ekonomikos reforma Lietuvoje. – V.: Pradai, 1996.
14.VU. Ekonomikos teorija. II dalis, /ats. redaktorius J. Čičinskas/. – V.: VU leidykla, 1991.

Leave a Comment