Infliacijos ir nedarbo sąveika

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

EKONOMIKOS KATEDRA

INFLIACIJOS IR NEDARBO SĄVEIKA

Makroekonomikos kursinis darbas

Tikrino: dėst. B.

Mrazauskienė

Atliko:

KAUNAS, 2004

TURINYS

ĮVADAS
..........................
...........3

1.INFLIACOJOS
SAMPRATA........................
...4
2.NEDARBO ESMĖ
..........................
.....5

3. INFLIACIJOS IR NEDARBO
RYŠYS....................7

3.1. Trumpojo laikotarpio Filipso
kreivė..................7

3.2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė
.....................8

3.3. Kaštų sąlygojamos infliacijos ir nedarbo ryšys
.............9

3.4. Darbo užmokesčio – kainų spiralė
....................9

3.5. Natūralus nedarbo lygis
..........................10

4. INFLIACIJOS IR NEDARBO PROBLEMOS SPRENDIMAS ........11

4.1. Nedarbo lygio mažinimas
........................11

4.2. Pajamų politika
..........................
.....12

4.3. Antiinfliacinė politika
..........................
.13

4.4. Kiti infliacijos mažinimo būdai
.....................15
5. NEDARBO IR INFLIACOJOS RODIKLIAI LIETUVOJE
..........16
IŠVADOS
..........................
............19
LITERATŪRA
..........................
..........21

ĮVADAS

Viena svarbiausių makroekonomikos problemų yra nedarbas. Nedarbo
problema yra taip pat politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis
žmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria pragyvenimo lygio
smukimą, psichologinį diskomfortą. Visiškas užimtumas yra visų šalių
ekonominis tikslas, tačiau nnedarbas šiais laikais yra didelio masto
problema, tokia kaip ir kainų kilimas – infliacija, kuri kelia žmonėms
didelį nerimą. Ankstesniais laikais infliacija buvo laikino pobūdžio.
Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo pasaulinio masto,
įprastu reiškiniu ir viena opiausių socialinių problemų. Taigi vienas
didžiausių ekonominės politikos tikslų yra nedarbo ir infliacijos
mažinimas. Infliaciją ir nedarbą sieja glaudus ryšys, todėl jų sąveikos
tema yra labai aktuali šiuolaikinėje ekonomikoje.

Todėl pagrindiniai šio darbo tikslai:

1. Apžvelgti infliacijos ir nedarbo esmę;

2. Išnagrinėti nedarbo ir infliacijos sąveiką, jos priežastis,

tarpusavio priklausomybę;

3. Aptarti nedarbo ir infliacijos problemos sprendimo būdus, jjos

mažinimo galimybes, priemonių trūkumus, privalomumus ir efektyvumą.

Pagrindiniai šio darbo metodai yra mokslinė medžiaga, teorijos analizė
ir išdėstymas. Vaizdingesniam infliacijos ir nedarbo sąveikos ir
priklausomybės iliustravimui naudojausi statistiniais duomenimis – nedarbo
ir infliacijos rodikliais Lietuvoje pastaruoju dešimtmečiu.

1. INFLIACIJOS SAMPRATA

Infliacija – tai pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir
paslaugų ka

ainų kilimu. Ji reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų
kainų lygis, o ne tam tikrų prekių ar jų grupių kainų dydis. Be to, tai ne
vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, kuris
trunka gana ilgą laikotarpį. Tačiau kai kurių prekių kainos net ir
infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios.

Infliacija yra žinoma nuo seniausių laikų, nes jos bruožai pradėjo
ryškėti kartu su pinigais. Tačiau iš esmės ji susiformavo tik XIX a.
antroje pusėje. Tikima, kad infliacijos terminas (iš lotynų k. – išpūtimas)
pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais, kuomet į apyvartą buvo
išleista daug popierinių pinigų.

Infliacija ankstesniais laikais buvo tik laikino pobūdžio, o dabartiniu
metu ji tapo įprastu reiškiniu ir viena iš sudėtingiausių socialinių –
ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme. Tačiau
kainų pokyčio laipsnis labai nevienodas atskirais laikotarpiais bei
skirtingose šaalyse.

Infliacijos priešingybė – defliacija. Tai bendrojo visų prekių ir
paslaugų kainų lygio smukimas. Defliacija gali būti dviejų rūšių:

1. Tikroji (technologinė) – tai teigiama defliacija, kuri kyla dėl

technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo;

2. „Piktoji” (monetarinė) – neigiama defliacija, kylanti dėl ribotos

pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą.

Infliacijos formos

Infliaciją galima skirstyti įvairiais požiūriais. Pagal vietą (lokalinė
ir pasaulinė), reiškimosi pobūdį (atvira ir paslėpta), intensyvumą
(šliaužiančioji, šuoliuojanti, hiperinfliacija). Plačiau aptarsime
pastarąsias:

1. Šliaužiančioji infliacija, arba saikingoji – tai infliacija, kai

kainos kyla lėtai ir pastoviai. Nors ji trunka ilgai, tačiau

nedideliais tempais. Tokiu atveju pinigų perkamoji galia beveik

nepakinta. Jos

augimas išsivysčiusiose šalyse 2-4 %,

neišsivysčiusiose 10-30 %.

2. Šuoliuojančioji infliacija pasireiškia, kai kainos kyla staigiai

ir didėja. Pasireiškus šio tipo infliacijai, pinigai greitai

nuvertėja ir žymiai paspartėja paklausa prekėms, užsienio

valiutai, brangiesiems metalams ir prabangos prekėms. Jos augimas

yra 25 – 30% per metus.

3. Hiperinfliacija – infliacija, kuri pasižymi itin dideliais

tempais. Labai sparčiai auga kainos. Esant jai, visiškai

paraližuojamas šalies ūkinis gyvenimas, nesustabdomai krenta

pragyvenimo lygis, sustingsta investicinis procesas sustabdomos

statybos. Infliacija pakyla 500–1000 % ir daugiau.

Infliacijos tempams nustatyti naudojami įvairūs kainų indeksai.
Dažniausiai – vartotojų kainų indeksas (CPI) ir bendrojo vidaus produkto
defliatorius (BVP).

[pic]

VKI parodo, kiek pasikeitė kainų lygis ir kiek nuvertėjo, jei lyginama
vienetais.

Valstybė iš infliacijos turi naudą: daugelyje valstybių yra
progresyvinė mokesčių sistema, didėjant infliacijai ir nominalioms
pajamoms, realios pajamos gali visai nekilti arba net ir mažėti. Tuomet
infliacijos metu laimi materialaus turto savininkai. Tada labia palanku
įsigyti nekilnojamo turto.

Valstybė laimi spausdindama pinigus – tos pajamos vadinamos senjoražas.
Tokiu atveju, pinigų spausdinimas vadinamas infliacijos mokesčiu. Juo gali
būti dengiamas biudžeto deficitas. Senjoražas leidžia sumažinti valstybės
skolą.

Visdėlto tiek pinigų vertės kritimas, tiek pinigų pabrangimas valstybės
ūkį veikia neigiamai.

2. NEDARBO ESMĖ

Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingų asmenų, kurie šiuo metu
neturi darbo, tačiau intensyviai jo ieško: registruojasi darbo biržoje,
kreipiasi į darbdavius, seka skelbimus spaudoje ar kitais būdais dalyvauja
darbuotojų atrankose. Paprastai nedarbo lygis šalyje nustatomas kas mėnesį,
remiantis darbo biržos duomenimis arba anketų pagalba, užduodant painius
klausimus.

Ekonomistai tyrinėja nedarbą norėdami nustatyti jo lygį, priežastis,
makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo n

nuostolius, parengti ir
tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. Nagrinėjamos įvairios su nedarbu
siejamos problemos, tokios kaip: kokios jėgos veda prie bedarbystės, kas
lemia įvairius nedarbo tipus, ką vyriausybė turėtų daryti, kad sumažintų
žmogaus ir visos ekonomikos nedarbo kaštus ir daug kitų problemų.

Bedarbiams nepriskiriami:

• vaikai iki 16 metų amžiaus, kurie dar nėra darbo jėga;

• asmenys, kurie esamu laiku priklauso tam tikrai įstaigai: kareiviai,

kaliniai, psichiniai ligoniai;

• pensininkai; akademinis jaunimas; laikinai nedirbantys; namų

šeimininkės ar asmenys, auginantys nepilnamečius vaikus;

• gyventojai, kurie nedirba ir neieško darbo, kadangi yra nusivylę ir

netiki galimybe jį rasti. Šiai žmonių grupei priskiriami vyresnio

amžiaus žmonės, žemesnę kvalifikaciją turintys asmenys, degradavę

šalies piliečiai.

Natūralu, kad nedarbą sukelia pastovus darbo išteklių judėjimas į
nedarbą ir iš jo, kurį galima išreikšti formule: L = E + U; U/L=
nedarbo lygis procentais (%)

L – visuminė darbo jėga;

E – dirbančiųjų žmonių skaičius;

U – neturinčių darbo žmonių skaičius.

Tačiau norint tiksliai apskaičiuoti bedarbių skaičių, susiduriama su
nemažai keblumų:

• žmonės registruojasi bedarbių biržoje tik tikėdamiesi gauti kai

kurių lengvatų ar bedarbio pašalpą;

• užsiregistravę darbo biržoje asmenys gali priklausyti ir dirbti

šešėlinėse struktūrose, tik tam, kad gautų socialines garantijas;

• į darbo biržas jau nebesikreipiantys žmonės, kadangi netiki savo

šansais rasti darbą ir nebandantys jo ieškoti degraduoja.

Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška – kai
darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško geresnio
darbo. Priverstinė – tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbo vietų
skaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, ku
urios
pageidauja darbdaviai.

Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis:

• Tekamasis nedarbas – tai savanoriškas nedarbas, susijęs su tuo, kad

žmonės laikinai nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją

vietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus. Kai kuriais atvejais šį

nedarbą galime vadinti – laukimo nedarbu, kuriam didžiausią ir

tiesioginę įtaką turi darbo užmokestis, neatitinkantis darbo jėgos

paklausos bei pasiūlos pokyčių. Teoriškai, pagal rinkos modelį, darbo

paklausa ir pasiūla turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja

darbo užmokestį, tačiau realusis darbo užmokestis taip greitai nekinta

ir neretai yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra. Tekamasis nedarbas

daugiau būdingas jaunimui, tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui

priskiriami visi asmenys, kurie tikisi darbą susirasti artimiausiu

laiku.

• Struktūrinis nedarbas – apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam

laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbui

priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių,

kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai

egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau

darbo netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos

kvalifikacijos. Šio nedarbo mažinimui kuriamos gyventojų

perkvalifikavimo programos, vis labiau populiarėja dirbk ir mokykis

įmonių politika dirbančiųjų atžvilgiu.

• Ciklinis nedarbas – susijęs su verslo cikliškumu. Šis nedarbas

atsiranda esant nepakankamai darbo paklausai ciklo recesijos fazėse.

Priklausomybės tarp verslo ciklo ir ciklinio nedarbo pasireiškia tuo,

kad atsiradus cikliniam nedarbui, bendras nedarbo lygis viršija

natūralų nedarbo lygį (~ 6%).

3. INFLIACIJOS IR NEDARBO RYŠYS

Ryšį tarp šių dviejų makroekonomikos problemų – infliacijos ir nedarbo
– atskleidė anglų ekonomistas Albanas Viljamas Filipsas. Jis įrodė, kad
esant mažesniam nedarbo lygiui, infliacijos tempai būna aukštesni, ir
atvirkščiai . Tai yra – kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo
užmokesčio kylimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė.

Filipso kreivė – priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos, parodanti,
kad kuo mažesnis nedarbas, tuo didesnė infliacija, ir atvirkščiai.

Tam tikrą laiką ekonomistai Filipso kreivę naudojo kaip priemonę
parinkti atitinkamą politiką. Vyriausybė galėjo pasirinkti aukštą
infliacijos lygį ir žemą nedarbo lygį ir atvirkščiai, arba ieškoti vidurio.
Tačiau šis Filipso atskleistas dėsningumas galioja ne visada.

3.1. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė

Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį
atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Ši sąveika pateikta
paveiksle.

1 pav. Trumpojo laikotarpio kreivė

Aptarsime ją išsamiau. Ekonomikos pusiausvyra pažymėta tašku E, kuriame
infliacija lygi nuliui, o nedarbas yra natūralaus lygio. Didėjant bendrajai
paklausai, ekonomika vystosi, judėdama Filipso kreive link taško A. Šiame
taške kainos pakilusios ir išaugusi bendroji paklausa, o nedarbo lygis
pasiekęs arti visiško užimtumo. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį
lygį, infliacijos tempai mažėja. Dėl smarkiai išaugusio darbo jėgos
poreikio, pakyla ir darbo užmokestis, tuo pačiu metu didindamas įmonių
gamybos kaštus. Todėl pakilusios kainos ima mažinti bendrąją paklausą. Jos
sumažėjimas apribos bendrąją pasiūlą ir didins nedarbą. Taigi ekonomika
judės Filipso kreive žemyn, nuo taško A į savo ilgalaikės pusiausvyros
padėtį taške E.

Visas šis procesas įmanomas ir atvirkščiai. Jei staiga sumažėja
bendroji paklausa, tada mažėja gamybos apimtis ir didėja nedarbas. Aukštas
nedarbo lygis sąlygoja darbo užmokesčio kritimą, dėl to mažėja gamybos
kaštai ir kainos. Tuomet infliacija tampa neigiama. Ekonomika juda Filipso
kreive į tašką B. Tačiau kainų kritimas padidins bendrąją paklausą, dėl
kurios didės gamyba ir užimtumas. Taip ekonomika pamažu grįš iš taško B į
tašką E – natūralųjį užimtumą ir nulinę infliaciją.

Taigi, Filipso kreivė rodo bendrą dėsningumą: jei gamybos apimtis
svyruoja dėl bendrosios paklausos kitimų, tai žemas nedarbo lygis bus
aukštos infliacijos priežastis, o aukštas nedarbo lygis bus prielaida
kainoms mažėti.

3.2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė

A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir
infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. M. Fridmenas teigė, kad
ilguoju laikotarpiu sąryšio tarp infliacijos ir nedarbo nėra, nes tiek
gamybos apimtis, tiek nedarbas prisiderina prie infliacijos lygio.
Ilgalaikė Filipso kreivė rodo, kad vykstant infliacijai ekonomika kartais
grįžta prie natūralaus nedarbo lygio . Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos,
todėl nedarbas nemažėja. Visa tai galima paaiškinti remiantis paveiksle
vaizduojamu pavyzdžiu.

2 pav. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė

Jeigu paklausa ribojama, siekiant sulaikyti infliaciją iki 2% lygio,
tai bandoma rasti pusiausvyrą taškuose L, M, N ar toliau. Taškas G –
stabilios pusiausvyros taškas, kuriame infliacijos tempai lygūs nuliui. Jei
galima vėl pasiekti 2 % infliaciją, esant 2 kartus didesniam nominaliam
uždarbiui, tai taškas N bus nauja pusiausvyra. Jame tokios pat sąlygos kaip
ir taške G, tik taške N pakyla kainos. Taigi, taškai N ir G yra vienas virš
kito ir juose nedarbo lygis yra vienodas.

Jeigu nespėjama sustabdyti infliacijos ir ji pasiekia 4%, tai ekonomika
pasieks tašką R, o jei infliacija bus 6% – tai tašką T. Visi tie taškai yra
stabilios pusiausvyros taškai, kiekviename iš jų žmonės prisitaikė prie
esamų infliacijos tempų. Taigi, ilgalaikio periodo pusiausvyros taškai
sudaro vertikalią tiesę – ilgalaikio periodo Filipso kreivę PC1.

Tačiau ilgą laiką negalima palaikyti infliacijos ir nedarbo
pusiausvyros. Tas dirbtinis paklausos skatinimas per trumpą laikotarpį
(taške H), leidžia išlaikyti žemesnį nedarbo lygį. Tai nestabilus laikas,
kuriame nėra pusiausvyros. Niekas nežinojo, kokie bus infliacijos tempai,
dėl to jie su laiku prisitaiko prie infliacijos ir nedarbas vėl priartėja
prie natūralaus lygio.

3.3. Kaštų sąlygojamos infliacijos ir nedarbo ryšys

Stagfliacija – tai ekonominė situacija, kuriai tuo pat metu būdingi
didelis nedarbo lygis ir aukšti infliacijos tempai. Viena iš stagfliacijos
priežasčių – kaštų sąlygojama infliacija, kuri atsiranda tuomet, kai,
kylant darbo užmokesčio ir kitų kaštų elementų kainoms, kyla ir pardavimo
kainos. Kainų kilimą sąlygoja kaštų augimas.

3 pav. Kaštų sąlygojama infliacija

Jei vyrauja kaštų poveikis ir Filipso kreivė kyla aukštyn, bendroji
paklausa nekinta, ir todėl didėjant kaštams, išauga ir nedarbas, ir
infliacija (poslinkis iš taško J į K). Jei valdžia nutaria, kad infliacija
negali didėti, tai ji turi apriboti bendrąją paklausą. Dėl to, taškas J
pasislenka į tašką L, kuriame infliacija yra tokio pat lygio, tik didesnis
nedarbo mastas. Beto, jei valdžia stengiasi apriboti nedarbo augimą, tai ji
turi kaip nors skatinti bendrąją paklausą. Tuomet M vaizduos tokia
situaciją, esant dideliam infliacijos lygiui.

3.4. Darbo užmokesčio – kainų spiralė

Filpso kreivės nestabilumą paaiškina ir žmonių lūkesčiai. Kreivė slenka
aukštyn, kai įsisiautėja infliacija. Kai monetarinės ir fiskalinės
politikos priemonėmis bandoma pasiekti tą Filipso kreivės tašką, kuriame
nedarbo lygis yra žemas, tuomet šios priemonės lūkesčių nepateisina.
Infliacija tame taške neaukšta būna tik trumpą laiką, o toliau jos tempai
vis spartėja.

4 pav. Darbo užmokesčio – kainų spiralė

Pradinę ekonomikos situaciją vaizduoja taškas G, kuriame infliacija
lygi nuliui. Tarkime, vyriausybė nusprendė aktyvinti monetarinę ir
fiskalinę veiklą, siekdama padidinti bendrąjąpaklausą ir tuo pačiu
sumažinti nedarbą iki lygio UT. Padidėjus paklausai, reikia samdyti daugiau
darbuotojų. Tuomet plečiasi gamybos mastai ir mažėja nedarbas, bet taip pat
ir keliamos kainos. Prasideda infliacija, bet ji dar neatitinka nominalaus
darbo užmokesčio lygio. Kainos ir darbo užmokestis pakyla nežymiai.
Ekonominė situacija keičiasi (į tašką H). Tačiau jis nėra pastovus, nes
pradinė kreivė PC vaizduoja darbo užmokesčio sutartis, sudarytas tuo metu,
kai niekas dar nelaukė kainų kilimo. Bet kainos auga ir darbininkai
reikalauja, kad atlyginimai būtų derinami su pragyvenimo lygiu. Kadangi
paklausa vis didėja, darbdaviai kelia atlyginimus ir kartu kelia kainas.
Infliacija greitėja, ekonominė situacija pereina iš taško H į tašką J.
Prasideda naujos derybos dėl darbo užmokesčio dydžio.

Darbo užmokesčio – kainų spiralė : kol paklausa keliama, siekiant
palaikyti nedarbą taške UT, tol infliacija greitės, pereidama iš taško H į
taškus J, K ir t.t.

Taigi, kuo didesnį darbo užmokestį išsireikalauja darbininkai, tuo
labiau kyla kainos.

3.5. Natūralus nedarbo lygis

Natūralus nedarbo lygis – nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam
infliacijos lygiui, tuo pačiu gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį
produktą.

Natūralų nedarbo lygį 1968m. į ekonomikos teoriją įvedė M. Fridmanas.
Kaip jau buvo minėta nagrinėjant Filipso kreivę, Fridmanas pasitelkęs
natūralaus nedarbo lygio sąvoką, įrodė, kad sąryšis tarp infliacijos ir
nedarbo gali būti tik trumpame laikotarpyje. Ilguoju laikotarpiu infliacija
nieko bendro neturi su natūraliu nedarbo lygiu. Patį natūralų nedarbo lygį
M.Fridmanas apibūdino, kaip nedarbo lygį, atitinkantį realias sąlygas
esančias darbo rinkoje. Nedarbas trumpu laikotarpiu faktiškai gali nukrypti
nuo natūralaus nedarbo lygio, bet laikui bėgant nedarbas atsistato į
pradinį lygį. T.y., kai tik ekonomika pasiekia vidutinį infliacijos lygį,
nedarbo lygis sugrįžta į „natūralų” lygį. Didesnė infliacija neatneša
naudos siekiant mažesnio vidutinio nedarbo, ir atvirkščiai, mažesnė
infliacija neužtikrina didesnio vidutinio nedarbo lygio. Tuo tarpu, darbo
rinkos makroekonominė struktūra bei namų ūkių ir firmų sprendimai įtakoja
darbo paklausą ir pasiūlą, ir tokiu būdu sąlygoja natūralų nedarbo lygį.
Kitaip tariant, natūralus nedarbo lygis yra griežtai sąlygotas darbo jėgos
paklausos. Visiško darbingo amžiaus žmonių užimtumo, pasak M. Fridmano,
pasiekti neįmanoma, nes būtinas laikas įgyti išsilavinimą, o be to, dėl
struktūrinių pokyčių ekonomikoje iškyla darbuotojų perkvalifikavimo
būtinumas. Jeigu monetarinė politika negali paveikti natūralaus lygio, tai
ji turėtų būti nukreipta į infliacijos kontrolę trumpu laikotarpiu. O
nuosekliai vykdant tokią politiką galima pasiekti žemą ir stabilų
infliacijos lygį.

Taigi, M. Fridmano įvesta „natūralaus nedarbo lygio” sąvoka
šiuolaikiniams makroekonomikos specialistams yra viena iš esminių.

4. INFLIACIJOS IR NEDARBO PROBLEMOS SPRENDIMAS

Nedarbo ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausias
klausimas monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jų
sprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti neteisingi. Kai jie
skatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai pirmiausiai
padidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti sumaištį
ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį. Šiame kursiniame darbe pateiksiu
keletą infliacijos ir nedarbo problemos sprendimo metodų:

• Galima sumažinti nedarbo lygį priemonėmis, kurios gerina padėtį darbo

rinkoje.

• Galima tiesiogiai mažinti infliaciją, kontroliuojant kainas bei darbo

užmokestį.

• Jei infliacija įsigalėjo, tai negalima jos sustabdyti vien tik

pasiūlos mažinimo priemonėmis, nes tai gali privesti prie ilgo nedarbo

lygio periodo.

4.1. Nedarbo lygio mažinimas

Kad ir kaip sėkmingai būtų stabilizuojama bendroji paklausa, norint
sumažinti ciklinį nedarbą, visada dėl migracinių ir struktūrinių reiškinių
liks tam tikras nedarbo lygis. Žmonės ieško tinkamesnio darbo, todėl ne
visus juos galima laikyti priverstiniais bedarbiais. Kai kurie, ypač
paaugliai, darbą randa sunkiai. Visa tai reiškia, kad būtina ieškoti
galimybių, kaip sumažinti nedarbo lygį.

4.1.1. Nedarbo lygio mažinimo būdai:

Nedarbo mažinimo priemones galime suskirstyti į dvi pagrindines grupes:
didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą.

I. Didinantys darbo pasiūlą būdai gali būti:

1. Tobulinti darbo rinkos paslaugas.

Gerinti gyventojų informavimą apie laisvas darbo vietas, įsidarbinimo
galimybes. Tuo tikslu kaupti kompiuteriuose duomenų bankus apie
atsilaisvinusias darbo vietas, įsidarbinimo galimybes ir taip mažinti
tekamąjį ir struktūrinį nedarbą.

2. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas

Viena iš priežasčių, kodėl kai kuriems gyventojams sunku rasti darbą,
yra jų žema kvalifikacija. Siekiant pakelti darbininkų kvalifikaciją ir tuo
sumažinti struktūrinį nedarbą. Tinkamas darbuotojų kvalifikacijos kėlimas
yra būtinas sparčiai besikeičiančiai visuomenei. Tuomet žmonės bus mokomi
kaip tik tų specialybių, kurios šiuo metu reikalingos darbo rinkai.

3. Valstybės pagalbos bedarbiams koregavimas.

Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžiato, kompensuoja
prarastas pajamas nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios
pašalpos turi grįžtamą įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką
nedarbą. Siūloma reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams
mažesnes pašalpas.

4. Pajamų mokesčio mažinimas.

Sumažinus pajamų mokestį, padidėja realus darbo užmokestis, tuo pačiu

padaugėja norinčiųjų dirbti žmonių skaičius.

II. Didinantys darbo paklausą būdai gali būti:

1. vyriausybės ir profsąjungos įtaka pristabdant struktūrinius kitimus

ekonomikos augimo sąlygomis.

2. Bendras paklausos didinimas.

3. Papildomas darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą.

4. Darbo namuose plėtimas.

4.1.2. Pajamų politika

Vyriausybė nekartą bandė apriboti infliaciją, panaudodama tiesioginę
kontrolę ar priimdama kitus potvarkius ir taip pagerindama nedarbo ir
infliacijos santykį. Darbo užmokesčiai ir kainų tiesioginiai suvaržymai dar
vadinami pajamų politika. Ribojant darbo užmokestį, ribojamos dirbančiųjų
piniginės pajamos, o ribojant kainas, ribojamos kitos pajamos – tokios kaip
pelnas ir renta.

Kainų ir darbo užmokesčio kontrolė būdavo taikoma karo metu, norint
sumažinti infliacijos spaudimą. Per pastaruosius tris dešimtmečius JAV
vyriausybė kelis kartus taikė pajamų politikos priemones. Prezidentų
Kennedy ir Johnson‘o administracijos buvo nurodę tam tikrus kontrolinius
rodiklius. Prezidento Nixon‘o administracija 1971 m. įšaldė kainas bei
darbo užmokestį, o prezidentas Carter‘is nurodė kontrolinius rodiklius.
Tačiau šių politikų aplinkybės ir tikslai buvo skirtingi. Kennedy –
Johnson‘o kontroliniais skaičiais buvo siekiama visų pirma apsaugoti nuo
infliacijos didėjimo. Nixon‘as stengėsi sumažinti esamą infliaciją.
Prezidentas R. Reagan‘as stengėsi mažinti vyriausybės vaidmenį, todėl tokių
priemonių nesiėmė.

4.1.3. Keliamos problemos pajamų politikoje

Dėl kontrolinių rodiklių ar griežtesnių darbo užmokesčio bei kainų
didinimo kontrolės priemonių kyla daug diskusijų. Pagrindinės problemos
yra:

1. Veiksmingumas. Kai kainos kontroliuojamos ilgą laiką, gali

susidaryti prekių stygius. Paklausą turinčios prekės patektų į

juodąją rinką, kurioje kainos nereguliuojamos. Pardavėjai žino,

kad pažeidžia įstatymus ir todėl parduoda prekę brangiau,

norėdami kompensuoti riziką. Todėl kainų kontroliavimas gali

pagilinti infliaciją.

2. Alokacinis efektyvumas. Vyriausybė kartais griežtai riboja labai

svarbių prekių kainas politiniais tikslais. Kai kainos labai

mažos, verslininkai verčiau gamina kitas prekes. Todėl kainų

kontrolės galutinis rezultatas yra deficitas kaip tik tų prekių,

kurios visuomenei ypač reikalingos.

3. Ekonominė laisvė. Šiuo atveju vyriausybinės agentūros

kontroliuoja kainas ir daro išimtis. Tuomet vyriausybė gali

spausti tuos, kurie jiems nepriimtini politiškai. Tačiau jei

vyriausybė nevykdys pajamų politikos, tai jai liks tik viena –

riboti visuomeninę paklausą ir sukelti aukštą nedarbo lygį, nes

tik taip galima sumažinti infliaciją. Tuomet reikia rinktis ar

suteikti laisvę verslininkams ir profsąjungų vadovams, ar

stengtis, kad nebūtų bedarbių.

4.3. Antiinfliacinė politika

Antiinfliacinė politika yra fiskalinės ir monetarinės politikos
priemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti. Infliaciją sukelia
bendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos mažėjimas. Todėl
infliacija gali būti įveikiama, ribojant bendrąją paklausą ir didinant
bendrąją pasiūlą.

Bendrosios paklausos mažinimas

Tarkim, kad vyriausybė imasi infliacijos mažinimo veiksmų ir pradeda
riboti bendrąją paklausą. Tuomet bus didinami mokesčiai, mažinamos
vyriausybės išlaidos ir mažinama pinigų pasiūla. Mažėjant bendrajai
paklausai pirmiausia krinta kainų lygis, bei smunka realioji gamybos
apimtis. Todėl keičiantis bendrajai paklausai, galioja tam tikros gamybos
apimties ir kainų kitimo taisyklės:

• Ne visų prekių kainos iš karto reaguoja į kiekvieną paklausos pokytį,

nes keitimo procesas gana brangus, bei reikia daug pastangų, norint

pakeisti tų prekių kainas. Be to kainų keitimais gali gali būti

nepatenkinti klientai;

• Bendrosios paklausos pokyčius labiausiai pajaučia galutinių produktų

pirkėjai;

• informaciją apie savo produkcijos paklausą firmos gauna anksčiau nei

žinias apie bendrosios paklausos pokyčius.

Vadinasi, bendrosios paklausos ir kainų pokyčiai nėra tolydūs.
Pirmiausia bendrajai paklausai padidėjus, sureaguoja kainos, o tik vėliau
realioji gamybos apimtis. Antra, kai bendroji paklausa mažėja, pirmiausia
krinta realioji gamybos apimtis, o tik paskui krinta kainos.

Panagrinėsime atvejį, kai bendroji paklausa mažėja. Vadinasi, ją
ribojant, sumažėja ne tik kainos, bet ir realioji gamybos apimtis. O tai
reiškia, kad padidės nedarbas.

Proceso pradžioje infliacija mažėja lėtai, tuomet nedarbo lygis pakyla
gana greitai. Taip atsitinka todėl, kad mažinama gamybos apimtis ir
atleidžiami iš darbo darbuotojai. Padidėja nedarbas. Tačiau vėliau
padidėjus konkurencijai ir prekybos sunkumams, verslininkai nebeįstengia
palaikyti kainų lygio, ir jos pradeda palaipsniui mažėti. Šis procesas, kai
infliacija nemežėja iš karto pavaizduotas paveiksle.

[pic]

5 pav. Infliacijos ir nedarbo sąveika

Šiuo atveju ekonomika yra taške K , kai metiniai infliacijos tempai 7
%, o nedarbo lygis 5%. Matome , kad situacija darbo rinkoje teigiama,
tačiau pradėjus riboti bendrąją paklausą, ekonomika iš taško K pasislenka į
tašką M.. Taške M infliacijos lygis 5%, vadinasi sumažėjo 2 procentiniais
punktais, o nedarbo lygis padidėjo 4 procentiniais punktais. Jei ir toliau
bus mažinama bendroji paklausa, ekonomika slinks žemyn trumpojo laikotarpio
Filipso kreive.

4.4. Kiti infliacijos mažinimo būdai

Yra dar du būdai infliacijos mažinimui, kuriais bandoma sušvelninti
pajamų politikos priemones.

4.4.1. Darbo užmokesčio indeksavimas

Žinomi keli būdai, kaip dirbantieji gali apsisaugoti nuo infliacijos.
Vienas būdas – tai išsiderėti, kad jų uždarbiai, sudarant darbo sutartis,
būtų pritaikomi prie infliacijos tempų. Pavyzdžiui, jei infliacija sudaro
6%, tai reikėtų derėtis dėl uždarbio padidinimo 7,5%. Tokiu atveju 6%
įvertintų infliacijos tempus, o 1,5 % reikštų realų darbo užmokesčio
padidinimą.

Dirbančiųjų požiūriu šis būdas turi vieną aiškų trūkumą. Jis saugo tik
nuo infliacijos, kurios tikimąsi, bet neapsaugo nuo netikėtos infliacijos.
Vienas iš būdų to išvengti – indeksuoti darbo užmokestį. Tai reiškia, kad
ir po sutarties sudarymo uždarbis bus keičiamas, įvertinant faktinius
infliacijos tempus.

„Indeksuoto uždarbio darbo sutartyje būna paragrafas apie darbo
užmokesčio didinimą, kuriuo numatoma papildoma suma, kompensuojanti
infliaciją. Kartais ši suma dar vadinama pragyvenimo išlaidų koregavimu.“

Darbo užmokesčio indeksavimas įvedamas pirmiausia siekiant apsaugoti
dirbančiuosius nuo infliacijos. Tuo tarpu kai kurie ekonomistai mato ir
kitą indeksavimo tikslą: juo galima padidinti nominalaus darbo užmokesčio
lankstumą, nutraukiant infliacinę spiralę. Jei darbo užmokesčio sutartyse
nenumatomas indeksavimas, tai ekonomikoje gali įsivyrauti ilgus metus
aukštas nedarbo lygis, kol galų gale pavyks panaikinti infliaciją. Tačiau
indeksavimas gali būti pavojingas – jis gali nenutraukti, o net ir
paskatinti infliacinę spiralę. Jei infliacija paspartėja, tai indeksavimas
tik padidina darbo užmokesčio reakciją, o nuo to infliacija dar labiau
spartėja.

Infliacijos skatinimo pavojus ypač didelis, jei indeksuojami ne tik
darbo užmokesčiai, bet ir kitos pajamos, pavyzdžiui socialinio draudimo
pensijos. Tai būna, kai žmonėms pažadama daugiau pinigų, nei jų gali
užtikrinti ekonominė sistema. Jeigu nėra indeksavimo, tai šį uždavinį
išsprendžia infliacija, nes ji nejučiomis iš žmonių atima dalį pajamų, ir
galiausiai visiems tenka tiek, kiek gali faktiškai užtikrinti ekonominė
sistema. Tačiau jei visos pajamos indeksuojamos, tai kainų didėjimas
automatiškai padidina ir nominaliąsias pajamas. Jei žmonėms žadama daugiau,
negu gali užtikrinti ekonomika, tai infliacinei spiralei nebus pabaigos.
Tokia rizika, kai žmonėms žadama daugiau, negu gali užtikrinti ekonomika,
atsiranda tada, jei realiosios visuomenės pajamos arba realioji gamyba
pasirodys mažesnė už tą lygį, kurio tikimasi.

4.4.1. „Dalyvavimas pelnuose”

Indeksavimas pagilina darbo užmokesčio – kainų spiralę, nes padaro
realiąsias pajamas nelanksčias. Todėl geresnių rezultatų galima tikėtis,
naudojant priešingą politiką, būtent padarant realiąsias pajamas
paslankesnes.

Vienas iš būdų – tai tiesioginis „dalyvavimas pelnuose”. Dirbantieji
gauna pagrindinį darbo užmokestį ir dar dalį korporacijos pelno kaip
premiją. Esant tokiai politikai, darbdaviai ne taip daug mažina darbo
vietų, kai ekonomika patenka į nuosmukį. Kadangi sumažėjus pelnui,
kiekvieno dirbančiojo kaštai (darbo užmokestis ir premija) sumažėja
automatiškai. Savo ruožtu, tai skatina firmas nuosmukio metu mažinti kainas
ir tuo pačiu didinti pardavimų apimtis. Tuomet infliacinė spiralė nutrūksta
ir kartu sumažėja cikliški gamybos apimčių svyravimai. Pavyzdžiui, jei
žmonės pamatys, kad nuosmukio metu automobiliai pinga, tai kaip tik tuo
metu jų daugiau pirks.

5. Nedarbo ir infliacijos rodikliai Lietuvoje

Nedarbo ir užimtumo rodikliai

Lietuvos Respublikos Ūkio Ministerijos, Finansų Ministerijos Fiskalinės
Politikos Departamento bei Socialinės Apsaugos ir Darbo Ministerijos
statistikos duomenimis nedarbo lygis Lietuvoje nuolat mažėja ir artėja prie
išsivysčiusių šalių lygio. Šitokią situaciją lėmė ekonomikos augimas ir
didėjantis bendrasis vidaus produktas (BVP). Pavyzdžiui, 2003 metais BVP
siekė 55,7 mlrd. litų – tai net 9.0 proc. daugiau negu 2002 metais. Kaip
matome iš 6 paveikslo duomenų, prognozės taip pat yra optimistinės. 2004 –
2007 metais situacija darbo rinkoje toliau gerės. Darbo jėgos paklausos
didėjimas, augantis produktyvumas ir kainų konvergencija, turės įtakos
darbo užmokesčio augimui. Prognozuojama, kad vidutinis mėnesinis darbo
užmokestis išaugs nuo 1056 Lt 2003 metais iki 1396 Lt 2007 metais. Užimtumą
skatina ir Europos sąjungos finansinė parama.

7 paveikslo, pagal Socialinės Apsaugos ir Darbo Ministeriją, 2004 metų
II ketvirčio duomenys rodo, gana aukštą užimtumą Lietuvoje, kuris viršija
61 procentą.

[pic]

6 pav. Nedarbo lygis ir jo prognozė Lietuvoje

[pic]

7 pav. Užimtumo lygis Lietuvoje

Infliacijos rodikliai

Norėdamas parodyti infliacijos lygį ir jos tempus pasitelksiu Finansų
Ministerijos Fiskalinės Politikos Departamento rodiklius 1996 – 2001 metais
ir 2001 – 2007 metais. Šie rodikliai atsispindi 8 ir 9 paveiksluose. Kaip
matyti 8 paveiksle, 1996 – 1997 metais infliacija siekė gana aukštą lygį.
Po to infliacijos lygis mažėjo ir 1999 metais pasiekęs minimalų lygį
normalizavosi. 2001 – 2003 metais infliacijos nebuvo (defliacija). Tas
matosi 9 paveiksle. Defliacijai didelį poveikį turėjo didelė vartojimo
prekių pasiūla ir ribota moki paklausa vidaus rinkoje. Prie jos prisidėjo
ir darbo užmokesčio didėjimas.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva tapo Europos Sąjungos nare,
ekonomistų nuomone, antrajame pusmetyje infliacija bus didesnė ir pasieks
1,4 proc., nors pirmajame pusmetyje ji siekė 0,9 proc.

Nors infliacijos lygis po truputį didės, jos lygis išliks neaukštas.
Tai lems darbo užmokesčio augimas, užtikrinantis konkurencingumą bei
sudarantis sąlygas tenkinti užsienio ir vidaus paklausą nedidinant kainų.
Infliacija labiausiai pasireikš tose vartojimo prekių ir paslaugų grupėse,
kuriose didesnę santykinę dalį sudaro paslaugos. Neaukštą infliaciją
sąlygos efektyvesnis ekonominio potencialo panaudojimas ir produktyvumo
didėjimas, iš dalies kompensuosiantys spartėjantį vidutinio mėnesinio darbo
užmokesčio augimą.

[pic]

8 pav. Infliacija Lietuvoje 1996-2001 m.

9 pav. Infliacija Lietuvoje 2001 – 2007 m.

.

IŠVADOS

Infliacija ir nedarbas – tai dvi vienos iš svarbiausių makroekonomikos
problemų, sukeliančių nemažai ekonominių ir socialinių padarinių.
Infliacija senesniais laikais buvusi laikino bei lokalinio pobūdžio, šiais
laikais tapo pasauliniu ir pastoviu reiškiniu. Valdžios institucijos,
ekonomistai deda daug pastangų, kad sustabdytų infliacijos lygį, kaip ir
nedarbą.

Žmogus, neturintis darbo arba jį praradęs, netenka pajamų, negali
patenkinti savo poreikių, jaučia psichologinį diskomfortą, apie save
galvoja, kaip apie nevisavertį visuomenės narį. Be abejo, bedarbis tampa
valstybės problema, bedarbiui reikia mokėti bedarbio pašalpą, teikti kitas
socialines nuolaidas, ieškoti būdų pritraukti investicijoms ir taip
padidinti darbo vietų. Gerinti, kitų įstaigų užsiimančių užimtumu, darbą ir
finansavimą.

Nors nėra universalių infliacijos ir nedarbo sprendimo būdų, ir
ekonomistų ginčų objektu yra įvairios teorijos, vis dėlto, kad tarp
infliacijos ir nedarbo yra glaudus ryšys, niekam abejonių nekyla. Šiame
darbe nagrinėjau infliacijos ir nedarbo sąveiką. Taip pat apžvelgiau
pagrindinius būdus šių dviejų problemų lygiui mažinti.

1. Nedarbo ir infliacijos ryšį atitinka Filipso kreivė, kurioje atspindi

trumpasis ir ilgasis laikotarpiai.

1. Trumpame laikotarpyje didėjant bendrajai paklausai, pasiekiamas

mažesnis nedarbo lygis, bet aukštesnių tempų infliacija ir

atvirkščiai.

2. Ilguoju laikotarpiu vyksta prisitaikymas prie infliacijos. Todėl

ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė, kuri rodo,

kad tarp infliacijos ir nedarbo ilgalaikių pasirinkimų negali būti.

3. Kaštų sąlygojama infliacija, kuri atsiranda tuomet, kai kylant

darbo užmokesčio ir kitų kaštų elementų kainoms, kyla ir pardavimo

kainos. Tai yra viena iš stagfliacijos priežasčių.

4. Filpso kreivės nestabilumą paaiškina ir darbo užmokesčio – kainų

spiralė, kuri rodo, kad, kuo didesnį darbo užmokestį išsireikalauja

darbininkai, tuo labiau kyla kainos.

2. Nedarbo ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia problema

tiek monetarinės, tiek fiskalinės politikos vadovams. Tačiau yra keli

infliacijos ir nedarbo problemos sprendimo būdai:

1. Mažinti natūralaus nedarbo lygį pasitelkus priemones, kurios gerina

darbo rinkos padėtį, tokias kaip: kelti darbuotojų kvalifikaciją,

panaikinti minimalų darbo užmokestį, mažinti diskriminaciją tarp

nacionalinių mažumų ir kt.

2. Panaudoti tiesioginę pajamų politikos kontrolę, t.y. darbo

užmokesčių ir kainų tiesioginiai suvaržymai. Tuomet, ribojant darbo

užmokestį, ribojamos dirbančiųjų piniginės pajamos, o ribojant

kainas, ribojamos kitos pajamos – tokios kaip pelnas ir renta.

3. Vykdyti antiinfliacinę politika, kuomet ribojama bendroji paklausa

ir didinama bendroji pasiūla, mažinant infliaciją.

4. Taip pat infliacijai įveikti galima taikyti tokias priemones, kaip

indeksuotas darbo užmokestis, kurio dėka pereinama prie mažesnės

infliacijos ne taip skausmingai, kaip suvaržyti visuminę paklausą;

dirbančiųjų dalyvavimas pelnuose, kuomet darbo užmokestis

tiesiogiai priklauso nuo įmonės gaunamo pelno.

Kad ir kokios didelės problemos atrodytų infliacija ir nedarbas,
sprendimų būdų yra ir jų tūrėtų atsirasti naujesnių ir pažangesnių, o
specialistų prognozės rodo, kad padėtis šiose srityse stabilizuojasi ir
tikėkimės nuolat gerės.

LITERATŪRA

1. Drilingas B., Čiburienė J., Snieška V. Makroekonomikos pagrindai.

Kaunas, Technologija, 1997. Makroekonomika. Kaunas, Technologija,

2001. ISBN 9986–13–935–X.

2. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas, Technologija,

2001. ISBN 9986-13-575-3

3. Makroekonomika. Kaunas, Technologija, 2001.. ISBN 9986–13–935–X.

4. http://www.vdpt.lt

5. http://www.ekm.lt

6. http;//www.seimas.lt

7. http://www.ukmin.lt

———————–
Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

Filipso kreiv[pic]

A

E

B

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

H

J

G

PC1

M

PC2

K

L

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

HFilipso kreivė

A

E

B

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

H

J

G

PC1

M

PC2

K

L

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

H

UT

G

K

J

PC

[pic]

Nedarbo lygis (%)

PC1

C

PCSR

N

Un

Nedarbas (%)

Infliacija (%)

PCLR

K

M

Infliacija (%)

H

L

G

J

R

N

PC3

PC2

PC0

K

M

Leave a Comment