Infliacijos ir nedarbo sąveika

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS EKONOMIKOS KATEDRA

INFLIACIJOS IR NEDARBO SĄVEIKA

Makroekonomikos kursinis darbas

Tikrino: dėst. B. Mrazauskienė

Atliko:

KAUNAS, 2004

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………….………………………..3

1.INFLIACOJOSSAMPRATA…………………………………………………………..…….42.NEDARBO ESMĖ………………………………………………………………….……………5 3. INFLIACIJOS IR NEDARBORYŠYS………………………………………………..7 3.1. Trumpojo laikotarpio Filipsokreivė………………………………………………7 3.2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė…………………………………………………….8 3.3. Kaštų sąlygojamos infliacijos ir nedarbo ryšys……………………………….9 3.4. Darbo užmokesčio – kainų spiralė………………………………………………….9 3.5. Natūralus nedarbo lygis………………………………………………………………..10

4. INFLIACIJOS IR NEDARBO PROBLEMOS SPRENDIMAS ………………….11 4.1. Nedarbo lygio mažinimas………………………………………………………………11 4.2. Pajamų politika………………………………………………………………….………….12 4.3. Antiinfliacinė politika………………………………………………………………….…13 4.4. Kiti infliacijos mažinimo būdai………………………………………………………155. NEDARBO IR INFLIACOJOS RODIKLIAI LIETUVOJE……………………….16IŠVADOS………………………………………………………………….…………………………….19LITERATŪRA………………………………………………………………….……………………..21

ĮVADAS

Viena svarbiausių makroekonomikos problemų yra nedarbas. Nedarboproblema yra taip pat politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelisžmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria pragyvenimo lygiosmukimą, psichologinį diskomfortą. Visiškas užimtumas yra visų šaliųekonominis tikslas, tačiau nedarbas šiais laikais yra didelio mastoproblema, tokia kaip ir kainų kilimas – infliacija, kuri kelia žmonėmsdidelį nerimą. Ankstesniais laikais infliacija buvo laikino pobūdžio.Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo pasaulinio masto,įprastu reiškiniu ir viena opiausių socialinių problemų. Taigi vienasdidžiausių ekonominės politikos tikslų yra nedarbo ir infliacijosmažinimas. Infliaciją ir nedarbą sieja glaudus ryšys, todėl jų sąveikostema yra labai aktuali šiuolaikinėje ekonomikoje.

Todėl pagrindiniai šio darbo tikslai:

1. Apžvelgti infliacijos ir nedarbo esmę;

2. Išnagrinėti nedarbo ir infliacijos sąveiką, jos priežastis, tarpusavio priklausomybę;

3. Aptarti nedarbo ir infliacijos problemos sprendimo būdus, jos mažinimo galimybes, priemonių trūkumus, privalomumus ir efektyvumą.

Pagrindiniai šio darbo metodai yra mokslinė medžiaga, teorijos analizėir išdėstymas. Vaizdingesniam infliacijos ir nedarbo sąveikos irpriklausomybės iliustravimui naudojausi statistiniais duomenimis – nedarboir infliacijos rodikliais Lietuvoje pastaruoju dešimtmečiu.

1. INFLIACIJOS SAMPRATA

Infliacija – tai pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių irpaslaugų kainų kilimu. Ji reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugųkainų lygis, o ne tam tikrų prekių ar jų grupių kainų dydis. Be to, tai nevienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, kuristrunka gana ilgą laikotarpį. Tačiau kai kurių prekių kainos net irinfliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios. Infliacija yra žinoma nuo seniausių laikų, nes jos bruožai pradėjoryškėti kartu su pinigais. Tačiau iš esmės ji susiformavo tik XIX a.antroje pusėje. Tikima, kad infliacijos terminas (iš lotynų k. – išpūtimas)pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais, kuomet į apyvartą buvoišleista daug popierinių pinigų. Infliacija ankstesniais laikais buvo tik laikino pobūdžio, o dabartiniumetu ji tapo įprastu reiškiniu ir viena iš sudėtingiausių socialinių –ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme. Tačiaukainų pokyčio laipsnis labai nevienodas atskirais laikotarpiais beiskirtingose šalyse. Infliacijos priešingybė – defliacija. Tai bendrojo visų prekių irpaslaugų kainų lygio smukimas. Defliacija gali būti dviejų rūšių: 1. Tikroji (technologinė) – tai teigiama defliacija, kuri kyla dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo; 2. „Piktoji” (monetarinė) – neigiama defliacija, kylanti dėl ribotos pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą.

Infliacijos formos

Infliaciją galima skirstyti įvairiais požiūriais. Pagal vietą (lokalinėir pasaulinė), reiškimosi pobūdį (atvira ir paslėpta), intensyvumą(šliaužiančioji, šuoliuojanti, hiperinfliacija). Plačiau aptarsimepastarąsias: 1. Šliaužiančioji infliacija, arba saikingoji – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai ir pastoviai. Nors ji trunka ilgai, tačiau nedideliais tempais. Tokiu atveju pinigų perkamoji galia beveik nepakinta. Jos augimas išsivysčiusiose šalyse 2-4 %, neišsivysčiusiose 10-30 %. 2. Šuoliuojančioji infliacija pasireiškia, kai kainos kyla staigiai ir didėja. Pasireiškus šio tipo infliacijai, pinigai greitai nuvertėja ir žymiai paspartėja paklausa prekėms, užsienio valiutai, brangiesiems metalams ir prabangos prekėms. Jos augimas yra 25 – 30% per metus. 3. Hiperinfliacija – infliacija, kuri pasižymi itin dideliais tempais. Labai sparčiai auga kainos. Esant jai, visiškai

paraližuojamas šalies ūkinis gyvenimas, nesustabdomai krenta pragyvenimo lygis, sustingsta investicinis procesas sustabdomos statybos. Infliacija pakyla 500–1000 % ir daugiau.

Infliacijos tempams nustatyti naudojami įvairūs kainų indeksai.Dažniausiai – vartotojų kainų indeksas (CPI) ir bendrojo vidaus produktodefliatorius (BVP).

[pic]

VKI parodo, kiek pasikeitė kainų lygis ir kiek nuvertėjo, jei lyginamavienetais. Valstybė iš infliacijos turi naudą: daugelyje valstybių yraprogresyvinė mokesčių sistema, didėjant infliacijai ir nominaliomspajamoms, realios pajamos gali visai nekilti arba net ir mažėti. Tuometinfliacijos metu laimi materialaus turto savininkai. Tada labia palankuįsigyti nekilnojamo turto. Valstybė laimi spausdindama pinigus – tos pajamos vadinamos senjoražas.Tokiu atveju, pinigų spausdinimas vadinamas infliacijos mokesčiu. Juo galibūti dengiamas biudžeto deficitas. Senjoražas leidžia sumažinti valstybėsskolą. Visdėlto tiek pinigų vertės kritimas, tiek pinigų pabrangimas valstybėsūkį veikia neigiamai.

2. NEDARBO ESMĖ

Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingų asmenų, kurie šiuo metuneturi darbo, tačiau intensyviai jo ieško: registruojasi darbo biržoje,kreipiasi į darbdavius, seka skelbimus spaudoje ar kitais būdais dalyvaujadarbuotojų atrankose. Paprastai nedarbo lygis šalyje nustatomas kas mėnesį,remiantis darbo biržos duomenimis arba anketų pagalba, užduodant painiusklausimus. Ekonomistai tyrinėja nedarbą norėdami nustatyti jo lygį, priežastis,makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti irtobulinti vyriausybės užimtumo politiką. Nagrinėjamos įvairios su nedarbusiejamos problemos, tokios kaip: kokios jėgos veda prie bedarbystės, kaslemia įvairius nedarbo tipus, ką vyriausybė turėtų daryti, kad sumažintųžmogaus ir visos ekonomikos nedarbo kaštus ir daug kitų problemų. Bedarbiams nepriskiriami: • vaikai iki 16 metų amžiaus, kurie dar nėra darbo jėga; • asmenys, kurie esamu laiku priklauso tam tikrai įstaigai: kareiviai, kaliniai, psichiniai ligoniai; • pensininkai; akademinis jaunimas; laikinai nedirbantys; namų šeimininkės ar asmenys, auginantys nepilnamečius vaikus; • gyventojai, kurie nedirba ir neieško darbo, kadangi yra nusivylę ir netiki galimybe jį rasti. Šiai žmonių grupei priskiriami vyresnio amžiaus žmonės, žemesnę kvalifikaciją turintys asmenys, degradavę šalies piliečiai. Natūralu, kad nedarbą sukelia pastovus darbo išteklių judėjimas įnedarbą ir iš jo, kurį galima išreikšti formule: L = E + U; U/L=nedarbo lygis procentais (%) L – visuminė darbo jėga; E – dirbančiųjų žmonių skaičius; U – neturinčių darbo žmonių skaičius. Tačiau norint tiksliai apskaičiuoti bedarbių skaičių, susiduriama sunemažai keblumų: • žmonės registruojasi bedarbių biržoje tik tikėdamiesi gauti kai kurių lengvatų ar bedarbio pašalpą; • užsiregistravę darbo biržoje asmenys gali priklausyti ir dirbti šešėlinėse struktūrose, tik tam, kad gautų socialines garantijas; • į darbo biržas jau nebesikreipiantys žmonės, kadangi netiki savo šansais rasti darbą ir nebandantys jo ieškoti degraduoja. Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška – kaidarbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško geresniodarbo. Priverstinė – tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbo vietųskaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kuriospageidauja darbdaviai. Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis: • Tekamasis nedarbas – tai savanoriškas nedarbas, susijęs su tuo, kad žmonės laikinai nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją vietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus. Kai kuriais atvejais šį nedarbą galime vadinti – laukimo nedarbu, kuriam didžiausią ir tiesioginę įtaką turi darbo užmokestis, neatitinkantis darbo jėgos paklausos bei pasiūlos pokyčių. Teoriškai, pagal rinkos modelį, darbo paklausa ir pasiūla turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo užmokestį, tačiau realusis darbo užmokestis taip greitai nekinta ir neretai yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra. Tekamasis nedarbas daugiau būdingas jaunimui, tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui priskiriami visi asmenys, kurie tikisi darbą susirasti artimiausiu laiku. • Struktūrinis nedarbas – apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbui

priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių, kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau darbo netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos kvalifikacijos. Šio nedarbo mažinimui kuriamos gyventojų perkvalifikavimo programos, vis labiau populiarėja dirbk ir mokykis įmonių politika dirbančiųjų atžvilgiu. • Ciklinis nedarbas – susijęs su verslo cikliškumu. Šis nedarbas atsiranda esant nepakankamai darbo paklausai ciklo recesijos fazėse. Priklausomybės tarp verslo ciklo ir ciklinio nedarbo pasireiškia tuo, kad atsiradus cikliniam nedarbui, bendras nedarbo lygis viršija natūralų nedarbo lygį (~ 6%).

3. INFLIACIJOS IR NEDARBO RYŠYS

Ryšį tarp šių dviejų makroekonomikos problemų – infliacijos ir nedarbo– atskleidė anglų ekonomistas Albanas Viljamas Filipsas. Jis įrodė, kadesant mažesniam nedarbo lygiui, infliacijos tempai būna aukštesni, iratvirkščiai . Tai yra – kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darboužmokesčio kylimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė. Filipso kreivė – priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos, parodanti,kad kuo mažesnis nedarbas, tuo didesnė infliacija, ir atvirkščiai. Tam tikrą laiką ekonomistai Filipso kreivę naudojo kaip priemonęparinkti atitinkamą politiką. Vyriausybė galėjo pasirinkti aukštąinfliacijos lygį ir žemą nedarbo lygį ir atvirkščiai, arba ieškoti vidurio.Tačiau šis Filipso atskleistas dėsningumas galioja ne visada.

3.1. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė

Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygįatitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Ši sąveika pateiktapaveiksle.

1 pav. Trumpojo laikotarpio kreivė

Aptarsime ją išsamiau. Ekonomikos pusiausvyra pažymėta tašku E, kuriameinfliacija lygi nuliui, o nedarbas yra natūralaus lygio. Didėjant bendrajaipaklausai, ekonomika vystosi, judėdama Filipso kreive link taško A. Šiametaške kainos pakilusios ir išaugusi bendroji paklausa, o nedarbo lygispasiekęs arti visiško užimtumo. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjįlygį, infliacijos tempai mažėja. Dėl smarkiai išaugusio darbo jėgosporeikio, pakyla ir darbo užmokestis, tuo pačiu metu didindamas įmoniųgamybos kaštus. Todėl pakilusios kainos ima mažinti bendrąją paklausą. Jossumažėjimas apribos bendrąją pasiūlą ir didins nedarbą. Taigi ekonomikajudės Filipso kreive žemyn, nuo taško A į savo ilgalaikės pusiausvyrospadėtį taške E. Visas šis procesas įmanomas ir atvirkščiai. Jei staiga sumažėjabendroji paklausa, tada mažėja gamybos apimtis ir didėja nedarbas. Aukštasnedarbo lygis sąlygoja darbo užmokesčio kritimą, dėl to mažėja gamyboskaštai ir kainos. Tuomet infliacija tampa neigiama. Ekonomika juda Filipsokreive į tašką B. Tačiau kainų kritimas padidins bendrąją paklausą, dėlkurios didės gamyba ir užimtumas. Taip ekonomika pamažu grįš iš taško B įtašką E – natūralųjį užimtumą ir nulinę infliaciją. Taigi, Filipso kreivė rodo bendrą dėsningumą: jei gamybos apimtissvyruoja dėl bendrosios paklausos kitimų, tai žemas nedarbo lygis busaukštos infliacijos priežastis, o aukštas nedarbo lygis bus prielaidakainoms mažėti.

3.2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė

A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo irinfliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. M. Fridmenas teigė, kadilguoju laikotarpiu sąryšio tarp infliacijos ir nedarbo nėra, nes tiekgamybos apimtis, tiek nedarbas prisiderina prie infliacijos lygio.Ilgalaikė Filipso kreivė rodo, kad vykstant infliacijai ekonomika kartaisgrįžta prie natūralaus nedarbo lygio . Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos,todėl nedarbas nemažėja. Visa tai galima paaiškinti remiantis paveikslevaizduojamu pavyzdžiu.

2 pav. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė

Jeigu paklausa ribojama, siekiant sulaikyti infliaciją iki 2% lygio,tai bandoma rasti pusiausvyrą taškuose L, M, N ar toliau. Taškas G –stabilios pusiausvyros taškas, kuriame infliacijos tempai lygūs nuliui. Jeigalima vėl pasiekti 2 % infliaciją, esant 2 kartus didesniam nominaliam

uždarbiui, tai taškas N bus nauja pusiausvyra. Jame tokios pat sąlygos kaipir taške G, tik taške N pakyla kainos. Taigi, taškai N ir G yra vienas virškito ir juose nedarbo lygis yra vienodas. Jeigu nespėjama sustabdyti infliacijos ir ji pasiekia 4%, tai ekonomikapasieks tašką R, o jei infliacija bus 6% – tai tašką T. Visi tie taškai yrastabilios pusiausvyros taškai, kiekviename iš jų žmonės prisitaikė prieesamų infliacijos tempų. Taigi, ilgalaikio periodo pusiausvyros taškaisudaro vertikalią tiesę – ilgalaikio periodo Filipso kreivę PC1. Tačiau ilgą laiką negalima palaikyti infliacijos ir nedarbopusiausvyros. Tas dirbtinis paklausos skatinimas per trumpą laikotarpį(taške H), leidžia išlaikyti žemesnį nedarbo lygį. Tai nestabilus laikas,kuriame nėra pusiausvyros. Niekas nežinojo, kokie bus infliacijos tempai,dėl to jie su laiku prisitaiko prie infliacijos ir nedarbas vėl priartėjaprie natūralaus lygio.

3.3. Kaštų sąlygojamos infliacijos ir nedarbo ryšys

Stagfliacija – tai ekonominė situacija, kuriai tuo pat metu būdingididelis nedarbo lygis ir aukšti infliacijos tempai. Viena iš stagfliacijospriežasčių – kaštų sąlygojama infliacija, kuri atsiranda tuomet, kai,kylant darbo užmokesčio ir kitų kaštų elementų kainoms, kyla ir pardavimokainos. Kainų kilimą sąlygoja kaštų augimas.

3 pav. Kaštų sąlygojama infliacija

Jei vyrauja kaštų poveikis ir Filipso kreivė kyla aukštyn, bendrojipaklausa nekinta, ir todėl didėjant kaštams, išauga ir nedarbas, irinfliacija (poslinkis iš taško J į K). Jei valdžia nutaria, kad infliacijanegali didėti, tai ji turi apriboti bendrąją paklausą. Dėl to, taškas Jpasislenka į tašką L, kuriame infliacija yra tokio pat lygio, tik didesnisnedarbo mastas. Beto, jei valdžia stengiasi apriboti nedarbo augimą, tai jituri kaip nors skatinti bendrąją paklausą. Tuomet M vaizduos tokiasituaciją, esant dideliam infliacijos lygiui.

3.4. Darbo užmokesčio – kainų spiralė

Filpso kreivės nestabilumą paaiškina ir žmonių lūkesčiai. Kreivė slenkaaukštyn, kai įsisiautėja infliacija. Kai monetarinės ir fiskalinėspolitikos priemonėmis bandoma pasiekti tą Filipso kreivės tašką, kuriamenedarbo lygis yra žemas, tuomet šios priemonės lūkesčių nepateisina.Infliacija tame taške neaukšta būna tik trumpą laiką, o toliau jos tempaivis spartėja.

4 pav. Darbo užmokesčio – kainų spiralė Pradinę ekonomikos situaciją vaizduoja taškas G, kuriame infliacijalygi nuliui. Tarkime, vyriausybė nusprendė aktyvinti monetarinę irfiskalinę veiklą, siekdama padidinti bendrąjąpaklausą ir tuo pačiusumažinti nedarbą iki lygio UT. Padidėjus paklausai, reikia samdyti daugiaudarbuotojų. Tuomet plečiasi gamybos mastai ir mažėja nedarbas, bet taip patir keliamos kainos. Prasideda infliacija, bet ji dar neatitinka nominalausdarbo užmokesčio lygio. Kainos ir darbo užmokestis pakyla nežymiai.Ekonominė situacija keičiasi (į tašką H). Tačiau jis nėra pastovus, nespradinė kreivė PC vaizduoja darbo užmokesčio sutartis, sudarytas tuo metu,kai niekas dar nelaukė kainų kilimo. Bet kainos auga ir darbininkaireikalauja, kad atlyginimai būtų derinami su pragyvenimo lygiu. Kadangipaklausa vis didėja, darbdaviai kelia atlyginimus ir kartu kelia kainas.Infliacija greitėja, ekonominė situacija pereina iš taško H į tašką J.Prasideda naujos derybos dėl darbo užmokesčio dydžio. Darbo užmokesčio – kainų spiralė : kol paklausa keliama, siekiantpalaikyti nedarbą taške UT, tol infliacija greitės, pereidama iš taško H įtaškus J, K ir t.t. Taigi, kuo didesnį darbo užmokestį išsireikalauja darbininkai, tuolabiau kyla kainos.

3.5. Natūralus nedarbo lygis

Natūralus nedarbo lygis – nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliaminfliacijos lygiui, tuo pačiu gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinįproduktą. Natūralų nedarbo lygį 1968m. į ekonomikos teoriją įvedė M. Fridmanas.Kaip jau buvo minėta nagrinėjant Filipso kreivę, Fridmanas pasitelkęs

natūralaus nedarbo lygio sąvoką, įrodė, kad sąryšis tarp infliacijos irnedarbo gali būti tik trumpame laikotarpyje. Ilguoju laikotarpiu infliacijanieko bendro neturi su natūraliu nedarbo lygiu. Patį natūralų nedarbo lygįM.Fridmanas apibūdino, kaip nedarbo lygį, atitinkantį realias sąlygasesančias darbo rinkoje. Nedarbas trumpu laikotarpiu faktiškai gali nukryptinuo natūralaus nedarbo lygio, bet laikui bėgant nedarbas atsistato įpradinį lygį. T.y., kai tik ekonomika pasiekia vidutinį infliacijos lygį,nedarbo lygis sugrįžta į „natūralų” lygį. Didesnė infliacija neatnešanaudos siekiant mažesnio vidutinio nedarbo, ir atvirkščiai, mažesnėinfliacija neužtikrina didesnio vidutinio nedarbo lygio. Tuo tarpu, darborinkos makroekonominė struktūra bei namų ūkių ir firmų sprendimai įtakojadarbo paklausą ir pasiūlą, ir tokiu būdu sąlygoja natūralų nedarbo lygį.Kitaip tariant, natūralus nedarbo lygis yra griežtai sąlygotas darbo jėgospaklausos. Visiško darbingo amžiaus žmonių užimtumo, pasak M. Fridmano,pasiekti neįmanoma, nes būtinas laikas įgyti išsilavinimą, o be to, dėlstruktūrinių pokyčių ekonomikoje iškyla darbuotojų perkvalifikavimobūtinumas. Jeigu monetarinė politika negali paveikti natūralaus lygio, taiji turėtų būti nukreipta į infliacijos kontrolę trumpu laikotarpiu. Onuosekliai vykdant tokią politiką galima pasiekti žemą ir stabilųinfliacijos lygį. Taigi, M. Fridmano įvesta „natūralaus nedarbo lygio” sąvokašiuolaikiniams makroekonomikos specialistams yra viena iš esminių.

4. INFLIACIJOS IR NEDARBO PROBLEMOS SPRENDIMAS

Nedarbo ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausiasklausimas monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jųsprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti neteisingi. Kai jieskatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai pirmiausiaipadidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti sumaištįekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį. Šiame kursiniame darbe pateiksiukeletą infliacijos ir nedarbo problemos sprendimo metodų: • Galima sumažinti nedarbo lygį priemonėmis, kurios gerina padėtį darbo rinkoje. • Galima tiesiogiai mažinti infliaciją, kontroliuojant kainas bei darbo užmokestį. • Jei infliacija įsigalėjo, tai negalima jos sustabdyti vien tik pasiūlos mažinimo priemonėmis, nes tai gali privesti prie ilgo nedarbo lygio periodo.

4.1. Nedarbo lygio mažinimas

Kad ir kaip sėkmingai būtų stabilizuojama bendroji paklausa, norintsumažinti ciklinį nedarbą, visada dėl migracinių ir struktūrinių reiškiniųliks tam tikras nedarbo lygis. Žmonės ieško tinkamesnio darbo, todėl nevisus juos galima laikyti priverstiniais bedarbiais. Kai kurie, ypačpaaugliai, darbą randa sunkiai. Visa tai reiškia, kad būtina ieškotigalimybių, kaip sumažinti nedarbo lygį.

4.1.1. Nedarbo lygio mažinimo būdai:

Nedarbo mažinimo priemones galime suskirstyti į dvi pagrindines grupes:didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą.

I. Didinantys darbo pasiūlą būdai gali būti:

1. Tobulinti darbo rinkos paslaugas.

Gerinti gyventojų informavimą apie laisvas darbo vietas, įsidarbinimogalimybes. Tuo tikslu kaupti kompiuteriuose duomenų bankus apieatsilaisvinusias darbo vietas, įsidarbinimo galimybes ir taip mažintitekamąjį ir struktūrinį nedarbą.

2. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas

Viena iš priežasčių, kodėl kai kuriems gyventojams sunku rasti darbą,yra jų žema kvalifikacija. Siekiant pakelti darbininkų kvalifikaciją ir tuosumažinti struktūrinį nedarbą. Tinkamas darbuotojų kvalifikacijos kėlimasyra būtinas sparčiai besikeičiančiai visuomenei. Tuomet žmonės bus mokomikaip tik tų specialybių, kurios šiuo metu reikalingos darbo rinkai.

3. Valstybės pagalbos bedarbiams koregavimas.

Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžiato, kompensuojaprarastas pajamas nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šiospašalpos turi grįžtamą įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanoriškąnedarbą. Siūloma reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiamsmažesnes pašalpas. 4. Pajamų mokesčio mažinimas. Sumažinus pajamų mokestį, padidėja realus darbo užmokestis, tuo pačiu padaugėja norinčiųjų dirbti žmonių skaičius.

II. Didinantys darbo paklausą būdai gali būti: 1. vyriausybės ir profsąjungos įtaka pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. 2. Bendras paklausos didinimas. 3. Papildomas darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. 4. Darbo namuose plėtimas.

4.1.2. Pajamų politika

Vyriausybė nekartą bandė apriboti infliaciją, panaudodama tiesioginękontrolę ar priimdama kitus potvarkius ir taip pagerindama nedarbo irinfliacijos santykį. Darbo užmokesčiai ir kainų tiesioginiai suvaržymai darvadinami pajamų politika. Ribojant darbo užmokestį, ribojamos dirbančiųjųpiniginės pajamos, o ribojant kainas, ribojamos kitos pajamos – tokios kaippelnas ir renta. Kainų ir darbo užmokesčio kontrolė būdavo taikoma karo metu, norintsumažinti infliacijos spaudimą. Per pastaruosius tris dešimtmečius JAVvyriausybė kelis kartus taikė pajamų politikos priemones. PrezidentųKennedy ir Johnson‘o administracijos buvo nurodę tam tikrus kontroliniusrodiklius. Prezidento Nixon‘o administracija 1971 m. įšaldė kainas beidarbo užmokestį, o prezidentas Carter‘is nurodė kontrolinius rodiklius.Tačiau šių politikų aplinkybės ir tikslai buvo skirtingi. Kennedy –Johnson‘o kontroliniais skaičiais buvo siekiama visų pirma apsaugoti nuoinfliacijos didėjimo. Nixon‘as stengėsi sumažinti esamą infliaciją.Prezidentas R. Reagan‘as stengėsi mažinti vyriausybės vaidmenį, todėl tokiųpriemonių nesiėmė.

4.1.3. Keliamos problemos pajamų politikoje

Dėl kontrolinių rodiklių ar griežtesnių darbo užmokesčio bei kainųdidinimo kontrolės priemonių kyla daug diskusijų. Pagrindinės problemosyra:

1. Veiksmingumas. Kai kainos kontroliuojamos ilgą laiką, gali susidaryti prekių stygius. Paklausą turinčios prekės patektų į juodąją rinką, kurioje kainos nereguliuojamos. Pardavėjai žino, kad pažeidžia įstatymus ir todėl parduoda prekę brangiau, norėdami kompensuoti riziką. Todėl kainų kontroliavimas gali pagilinti infliaciją. 2. Alokacinis efektyvumas. Vyriausybė kartais griežtai riboja labai svarbių prekių kainas politiniais tikslais. Kai kainos labai mažos, verslininkai verčiau gamina kitas prekes. Todėl kainų kontrolės galutinis rezultatas yra deficitas kaip tik tų prekių, kurios visuomenei ypač reikalingos. 3. Ekonominė laisvė. Šiuo atveju vyriausybinės agentūros kontroliuoja kainas ir daro išimtis. Tuomet vyriausybė gali spausti tuos, kurie jiems nepriimtini politiškai. Tačiau jei vyriausybė nevykdys pajamų politikos, tai jai liks tik viena – riboti visuomeninę paklausą ir sukelti aukštą nedarbo lygį, nes tik taip galima sumažinti infliaciją. Tuomet reikia rinktis ar suteikti laisvę verslininkams ir profsąjungų vadovams, ar stengtis, kad nebūtų bedarbių.

4.3. Antiinfliacinė politika

Antiinfliacinė politika yra fiskalinės ir monetarinės politikospriemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti. Infliaciją sukeliabendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos mažėjimas. Todėlinfliacija gali būti įveikiama, ribojant bendrąją paklausą ir didinantbendrąją pasiūlą.

Bendrosios paklausos mažinimas

Tarkim, kad vyriausybė imasi infliacijos mažinimo veiksmų ir pradedariboti bendrąją paklausą. Tuomet bus didinami mokesčiai, mažinamosvyriausybės išlaidos ir mažinama pinigų pasiūla. Mažėjant bendrajaipaklausai pirmiausia krinta kainų lygis, bei smunka realioji gamybosapimtis. Todėl keičiantis bendrajai paklausai, galioja tam tikros gamybosapimties ir kainų kitimo taisyklės: • Ne visų prekių kainos iš karto reaguoja į kiekvieną paklausos pokytį, nes keitimo procesas gana brangus, bei reikia daug pastangų, norint pakeisti tų prekių kainas. Be to kainų keitimais gali gali būti nepatenkinti klientai; • Bendrosios paklausos pokyčius labiausiai pajaučia galutinių produktų pirkėjai; • informaciją apie savo produkcijos paklausą firmos gauna anksčiau nei žinias apie bendrosios paklausos pokyčius. Vadinasi, bendrosios paklausos ir kainų pokyčiai nėra tolydūs.Pirmiausia bendrajai paklausai padidėjus, sureaguoja kainos, o tik vėliaurealioji gamybos apimtis. Antra, kai bendroji paklausa mažėja, pirmiausiakrinta realioji gamybos apimtis, o tik paskui krinta kainos. Panagrinėsime atvejį, kai bendroji paklausa mažėja. Vadinasi, jąribojant, sumažėja ne tik kainos, bet ir realioji gamybos apimtis. O taireiškia, kad padidės nedarbas. Proceso pradžioje infliacija mažėja lėtai, tuomet nedarbo lygis pakyla

gana greitai. Taip atsitinka todėl, kad mažinama gamybos apimtis iratleidžiami iš darbo darbuotojai. Padidėja nedarbas. Tačiau vėliaupadidėjus konkurencijai ir prekybos sunkumams, verslininkai nebeįstengiapalaikyti kainų lygio, ir jos pradeda palaipsniui mažėti. Šis procesas, kaiinfliacija nemežėja iš karto pavaizduotas paveiksle.

[pic]

5 pav. Infliacijos ir nedarbo sąveika

Šiuo atveju ekonomika yra taške K , kai metiniai infliacijos tempai 7%, o nedarbo lygis 5%. Matome , kad situacija darbo rinkoje teigiama,tačiau pradėjus riboti bendrąją paklausą, ekonomika iš taško K pasislenka įtašką M.. Taške M infliacijos lygis 5%, vadinasi sumažėjo 2 procentiniaispunktais, o nedarbo lygis padidėjo 4 procentiniais punktais. Jei ir toliaubus mažinama bendroji paklausa, ekonomika slinks žemyn trumpojo laikotarpioFilipso kreive.

4.4. Kiti infliacijos mažinimo būdai

Yra dar du būdai infliacijos mažinimui, kuriais bandoma sušvelnintipajamų politikos priemones.

4.4.1. Darbo užmokesčio indeksavimas

Žinomi keli būdai, kaip dirbantieji gali apsisaugoti nuo infliacijos.Vienas būdas – tai išsiderėti, kad jų uždarbiai, sudarant darbo sutartis,būtų pritaikomi prie infliacijos tempų. Pavyzdžiui, jei infliacija sudaro6%, tai reikėtų derėtis dėl uždarbio padidinimo 7,5%. Tokiu atveju 6%įvertintų infliacijos tempus, o 1,5 % reikštų realų darbo užmokesčiopadidinimą. Dirbančiųjų požiūriu šis būdas turi vieną aiškų trūkumą. Jis saugo tiknuo infliacijos, kurios tikimąsi, bet neapsaugo nuo netikėtos infliacijos.Vienas iš būdų to išvengti – indeksuoti darbo užmokestį. Tai reiškia, kadir po sutarties sudarymo uždarbis bus keičiamas, įvertinant faktiniusinfliacijos tempus. „Indeksuoto uždarbio darbo sutartyje būna paragrafas apie darboužmokesčio didinimą, kuriuo numatoma papildoma suma, kompensuojantiinfliaciją. Kartais ši suma dar vadinama pragyvenimo išlaidų koregavimu.“ Darbo užmokesčio indeksavimas įvedamas pirmiausia siekiant apsaugotidirbančiuosius nuo infliacijos. Tuo tarpu kai kurie ekonomistai mato irkitą indeksavimo tikslą: juo galima padidinti nominalaus darbo užmokesčiolankstumą, nutraukiant infliacinę spiralę. Jei darbo užmokesčio sutartysenenumatomas indeksavimas, tai ekonomikoje gali įsivyrauti ilgus metusaukštas nedarbo lygis, kol galų gale pavyks panaikinti infliaciją. Tačiauindeksavimas gali būti pavojingas – jis gali nenutraukti, o net irpaskatinti infliacinę spiralę. Jei infliacija paspartėja, tai indeksavimastik padidina darbo užmokesčio reakciją, o nuo to infliacija dar labiauspartėja. Infliacijos skatinimo pavojus ypač didelis, jei indeksuojami ne tikdarbo užmokesčiai, bet ir kitos pajamos, pavyzdžiui socialinio draudimopensijos. Tai būna, kai žmonėms pažadama daugiau pinigų, nei jų galiužtikrinti ekonominė sistema. Jeigu nėra indeksavimo, tai šį uždavinįišsprendžia infliacija, nes ji nejučiomis iš žmonių atima dalį pajamų, irgaliausiai visiems tenka tiek, kiek gali faktiškai užtikrinti ekonominėsistema. Tačiau jei visos pajamos indeksuojamos, tai kainų didėjimasautomatiškai padidina ir nominaliąsias pajamas. Jei žmonėms žadama daugiau,negu gali užtikrinti ekonomika, tai infliacinei spiralei nebus pabaigos.Tokia rizika, kai žmonėms žadama daugiau, negu gali užtikrinti ekonomika,atsiranda tada, jei realiosios visuomenės pajamos arba realioji gamybapasirodys mažesnė už tą lygį, kurio tikimasi.

4.4.1. „Dalyvavimas pelnuose”

Indeksavimas pagilina darbo užmokesčio – kainų spiralę, nes padarorealiąsias pajamas nelanksčias. Todėl geresnių rezultatų galima tikėtis,naudojant priešingą politiką, būtent padarant realiąsias pajamaspaslankesnes. Vienas iš būdų – tai tiesioginis „dalyvavimas pelnuose”. Dirbantiejigauna pagrindinį darbo užmokestį ir dar dalį korporacijos pelno kaippremiją. Esant tokiai politikai, darbdaviai ne taip daug mažina darbovietų, kai ekonomika patenka į nuosmukį. Kadangi sumažėjus pelnui,kiekvieno dirbančiojo kaštai (darbo užmokestis ir premija) sumažėjaautomatiškai. Savo ruožtu, tai skatina firmas nuosmukio metu mažinti kainasir tuo pačiu didinti pardavimų apimtis. Tuomet infliacinė spiralė nutrūkstair kartu sumažėja cikliški gamybos apimčių svyravimai. Pavyzdžiui, jei

žmonės pamatys, kad nuosmukio metu automobiliai pinga, tai kaip tik tuometu jų daugiau pirks.

5. Nedarbo ir infliacijos rodikliai Lietuvoje

Nedarbo ir užimtumo rodikliai Lietuvos Respublikos Ūkio Ministerijos, Finansų Ministerijos FiskalinėsPolitikos Departamento bei Socialinės Apsaugos ir Darbo Ministerijosstatistikos duomenimis nedarbo lygis Lietuvoje nuolat mažėja ir artėja prieišsivysčiusių šalių lygio. Šitokią situaciją lėmė ekonomikos augimas irdidėjantis bendrasis vidaus produktas (BVP). Pavyzdžiui, 2003 metais BVPsiekė 55,7 mlrd. litų – tai net 9.0 proc. daugiau negu 2002 metais. Kaipmatome iš 6 paveikslo duomenų, prognozės taip pat yra optimistinės. 2004 –2007 metais situacija darbo rinkoje toliau gerės. Darbo jėgos paklausosdidėjimas, augantis produktyvumas ir kainų konvergencija, turės įtakosdarbo užmokesčio augimui. Prognozuojama, kad vidutinis mėnesinis darboužmokestis išaugs nuo 1056 Lt 2003 metais iki 1396 Lt 2007 metais. Užimtumąskatina ir Europos sąjungos finansinė parama. 7 paveikslo, pagal Socialinės Apsaugos ir Darbo Ministeriją, 2004 metųII ketvirčio duomenys rodo, gana aukštą užimtumą Lietuvoje, kuris viršija61 procentą. [pic] 6 pav. Nedarbo lygis ir jo prognozė Lietuvoje [pic] 7 pav. Užimtumo lygis Lietuvoje

Infliacijos rodikliai Norėdamas parodyti infliacijos lygį ir jos tempus pasitelksiu FinansųMinisterijos Fiskalinės Politikos Departamento rodiklius 1996 – 2001 metaisir 2001 – 2007 metais. Šie rodikliai atsispindi 8 ir 9 paveiksluose. Kaipmatyti 8 paveiksle, 1996 – 1997 metais infliacija siekė gana aukštą lygį.Po to infliacijos lygis mažėjo ir 1999 metais pasiekęs minimalų lygįnormalizavosi. 2001 – 2003 metais infliacijos nebuvo (defliacija). Tasmatosi 9 paveiksle. Defliacijai didelį poveikį turėjo didelė vartojimoprekių pasiūla ir ribota moki paklausa vidaus rinkoje. Prie jos prisidėjoir darbo užmokesčio didėjimas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva tapo Europos Sąjungos nare,ekonomistų nuomone, antrajame pusmetyje infliacija bus didesnė ir pasieks1,4 proc., nors pirmajame pusmetyje ji siekė 0,9 proc. Nors infliacijos lygis po truputį didės, jos lygis išliks neaukštas.Tai lems darbo užmokesčio augimas, užtikrinantis konkurencingumą beisudarantis sąlygas tenkinti užsienio ir vidaus paklausą nedidinant kainų.Infliacija labiausiai pasireikš tose vartojimo prekių ir paslaugų grupėse,kuriose didesnę santykinę dalį sudaro paslaugos. Neaukštą infliacijąsąlygos efektyvesnis ekonominio potencialo panaudojimas ir produktyvumodidėjimas, iš dalies kompensuosiantys spartėjantį vidutinio mėnesinio darboužmokesčio augimą.

[pic]

8 pav. Infliacija Lietuvoje 1996-2001 m.

9 pav. Infliacija Lietuvoje 2001 – 2007 m.

IŠVADOS

Infliacija ir nedarbas – tai dvi vienos iš svarbiausių makroekonomikosproblemų, sukeliančių nemažai ekonominių ir socialinių padarinių.Infliacija senesniais laikais buvusi laikino bei lokalinio pobūdžio, šiaislaikais tapo pasauliniu ir pastoviu reiškiniu. Valdžios institucijos,ekonomistai deda daug pastangų, kad sustabdytų infliacijos lygį, kaip irnedarbą. Žmogus, neturintis darbo arba jį praradęs, netenka pajamų, negalipatenkinti savo poreikių, jaučia psichologinį diskomfortą, apie savegalvoja, kaip apie nevisavertį visuomenės narį. Be abejo, bedarbis tampavalstybės problema, bedarbiui reikia mokėti bedarbio pašalpą, teikti kitassocialines nuolaidas, ieškoti būdų pritraukti investicijoms ir taippadidinti darbo vietų. Gerinti, kitų įstaigų užsiimančių užimtumu, darbą irfinansavimą. Nors nėra universalių infliacijos ir nedarbo sprendimo būdų, irekonomistų ginčų objektu yra įvairios teorijos, vis dėlto, kad tarpinfliacijos ir nedarbo yra glaudus ryšys, niekam abejonių nekyla. Šiamedarbe nagrinėjau infliacijos ir nedarbo sąveiką. Taip pat apžvelgiaupagrindinius būdus šių dviejų problemų lygiui mažinti. 1. Nedarbo ir infliacijos ryšį atitinka Filipso kreivė, kurioje atspindi trumpasis ir ilgasis laikotarpiai. 1. Trumpame laikotarpyje didėjant bendrajai paklausai, pasiekiamas mažesnis nedarbo lygis, bet aukštesnių tempų infliacija ir atvirkščiai. 2. Ilguoju laikotarpiu vyksta prisitaikymas prie infliacijos. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė, kuri rodo, kad tarp infliacijos ir nedarbo ilgalaikių pasirinkimų negali būti.

3. Kaštų sąlygojama infliacija, kuri atsiranda tuomet, kai kylant darbo užmokesčio ir kitų kaštų elementų kainoms, kyla ir pardavimo kainos. Tai yra viena iš stagfliacijos priežasčių.

4. Filpso kreivės nestabilumą paaiškina ir darbo užmokesčio – kainų spiralė, kuri rodo, kad, kuo didesnį darbo užmokestį išsireikalauja darbininkai, tuo labiau kyla kainos. 2. Nedarbo ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia problema tiek monetarinės, tiek fiskalinės politikos vadovams. Tačiau yra keli infliacijos ir nedarbo problemos sprendimo būdai: 1. Mažinti natūralaus nedarbo lygį pasitelkus priemones, kurios gerina darbo rinkos padėtį, tokias kaip: kelti darbuotojų kvalifikaciją, panaikinti minimalų darbo užmokestį, mažinti diskriminaciją tarp nacionalinių mažumų ir kt. 2. Panaudoti tiesioginę pajamų politikos kontrolę, t.y. darbo užmokesčių ir kainų tiesioginiai suvaržymai. Tuomet, ribojant darbo užmokestį, ribojamos dirbančiųjų piniginės pajamos, o ribojant kainas, ribojamos kitos pajamos – tokios kaip pelnas ir renta. 3. Vykdyti antiinfliacinę politika, kuomet ribojama bendroji paklausa ir didinama bendroji pasiūla, mažinant infliaciją. 4. Taip pat infliacijai įveikti galima taikyti tokias priemones, kaip indeksuotas darbo užmokestis, kurio dėka pereinama prie mažesnės infliacijos ne taip skausmingai, kaip suvaržyti visuminę paklausą; dirbančiųjų dalyvavimas pelnuose, kuomet darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo įmonės gaunamo pelno. Kad ir kokios didelės problemos atrodytų infliacija ir nedarbas,sprendimų būdų yra ir jų tūrėtų atsirasti naujesnių ir pažangesnių, ospecialistų prognozės rodo, kad padėtis šiose srityse stabilizuojasi irtikėkimės nuolat gerės.

LITERATŪRA

1. Drilingas B., Čiburienė J., Snieška V. Makroekonomikos pagrindai. Kaunas, Technologija, 1997. Makroekonomika. Kaunas, Technologija, 2001. ISBN 9986–13–935–X. 2. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas, Technologija, 2001. ISBN 9986-13-575-3 3. Makroekonomika. Kaunas, Technologija, 2001.. ISBN 9986–13–935–X. 4. http://www.vdpt.lt 5. http://www.ekm.lt 6. http;//www.seimas.lt 7. http://www.ukmin.lt

———————–Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

Filipso kreiv[pic]

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

PC1

PC2

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

HFilipso kreivė

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

PC1

PC2

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

[pic]

Nedarbo lygis (%)

PC1

PCSR

Nedarbas (%)

Infliacija (%)

PCLR

Infliacija (%)

PC3

PC2

PC0