Infliacijos ir nedarbo sąveika

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

EKONOMIKOS KATEDRA

INFLIACIJOS IR NEDARBO SĄVEIKA

Makroekonomikos kursinis darbas

Tikrino: dėst. B.

Mrazauskienė

Atliko:

KAUNAS, 2004

……………………..21

Įvadas

Viena svarbiausių makroekonomikos problemų yra nedarbas. Nedarbo problema yra taip pat politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis žmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria pragyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Visiškas užimtumas yra visų šalių ekonominis tikslas, tačiau nedarbas šiais laikais yra didelio masto problema, tokia kaip ir kainų kilimas – infliacija, kuri kelia žmonėms didelį nerimą. Ankstesniais laikais infliacija buvo laikino pobūdžio.

Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo pasaulinio masto, įprastu reiškiniu ir viena opiausių socialinių problemų. Taigi vienas didžiausių ekonominės politikos tikslų yra nedarbo ir infliacijos mažinimas. Infliaciją ir nedarbą sieja glaudus ryšys, todėl jų sąveikos tema yra labai aktuali šiuolaikinėje ekonomikoje.

Todėl pagrindiniai šio darbo tikslai:

1. Apžvelgti infliacijos ir nedarbo esmę;

2. Išnagrinėti nedarbo ir infliacijos sąveiką, jos priežastis, tarpusavio priklausomybę;

3. Aptarti nedarbo ir infliacijos problemos sprendimo būdus, jos mažinimo galimybes, priemonių trūkumus, privalomumus ir efektyvumą.

Pagrindiniai šio darbo metodai yra mokslinė medžiaga, teorijos analizė ir išdėstymas. Vaizdingesniam infliacijos ir nedarbo sąveikos ir priklausomybės iliustravimui naudojausi statistiniais duomenimis – nedarbo ir infliacijos rodikliais Lietuvoje pastaruoju dešimtmečiu.

Samprata

Infliacija – tai pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu. Ji reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis, o ne tam tikrų prekių ar jų grupių kainų dydis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, kuris trunka gana ilgą laikotarpį. Tačiau kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios.

Infliacija yra žinoma nuo seniausių laikų, nes jos bruožai pradėjo ryškėti kartu su pinigais. Tačiau iš esmės ji susiformavo tik XIX a.

antroje pusėje. Tikima, kad infliacijos terminas (iš lotynų k. – išpūtimas)

pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais, kuomet į apyvartą buvo išleista daug popierinių pinigų.

Infliacija ankstesniais laikais buvo tik laikino pobūdžio, o dabartiniu metu ji tapo įprastu reiškiniu ir viena iš sudėtingiausių socialinių –

ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme. Tačiau kainų pokyčio laipsnis labai nevienodas atskirais laikotarpiais bei skirtingose šalyse.

Infliacijos priešingybė – defliacija. Tai bendrojo visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimas. Defliacija gali būti dviejų rūšių:

1. Tikroji (technologinė) – tai teigiama defliacija, kuri kyla dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo;

2. „Piktoji” (monetarinė) – neigiama defliacija, kylanti dėl ribotos pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą.

Infliacijos formos

Infliaciją galima skirstyti įvairiais požiūriais. Pagal vietą (lokalinė ir pasaulinė), reiškimosi pobūdį (atvira ir paslėpta), intensyvumą (šliaužiančioji, šuoliuojanti, hiperinfliacija). Plačiau aptarsime pastarąsias:

1. Šliaužiančioji infliacija, arba saikingoji – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai ir pastoviai. Nors ji trunka ilgai, tačiau nedideliais tempais. Tokiu atveju pinigų perkamoji galia beveik nepakinta. Jos augimas išsivysčiusiose šalyse 2-4 %, neišsivysčiusiose 10-30 %.

2. Šuoliuojančioji infliacija pasireiškia, kai kainos kyla staigiai ir didėja. Pasireiškus šio tipo infliacijai, pinigai greitai nuvertėja ir žymiai paspartėja paklausa prekėms, užsienio valiutai, brangiesiems metalams ir prabangos prekėms. Jos augimas yra 25 – 30% per metus.

3. Hiperinfliacija – infliacija, kuri pasižymi itin dideliais tempais. Labai sparčiai auga kainos. Esant jai, visiškai paraližuojamas šalies ūkinis gyvenimas, nesustabdomai krenta pragyvenimo lygis, sustingsta investicinis procesas sustabdomos statybos. Infliacija pakyla 500–1000 % ir daugiau.

Infliacijos tempams nustatyti naudojami įvairūs kainų indeksai.

Dažniausiai – vartotojų kainų indeksas (CPI) ir bendrojo vidaus produkto defliatorius (BVP).

[pic]

VKI parodo, kiek pasikeitė kainų lygis ir kiek nuvertėjo, jei lyginama vienetais.

Valstybė iš infliacijos turi naudą: daugelyje valstybių yra progresyvinė mokesčių sistema, didėjant infliacijai ir nominalioms pajamoms, realios pajamos gali visai nekilti arba net ir mažėti. Tuomet infliacijos metu laimi materialaus turto savininkai. Tada labia palanku įsigyti nekilnojamo turto.

Valstybė laimi spausdindama pinigus – tos pajamos vadinamos senjoražas.

Tokiu atveju, pinigų spausdinimas vadinamas infliacijos mokesčiu. Juo gali būti dengiamas biudžeto deficitas. Senjoražas leidžia sumažinti valstybės skolą.

Visdėlto tiek pinigų vertės kritimas, tiek pinigų pabrangimas valstybės ūkį veikia neigiamai.

2. Nedarbo esmė

Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingų asmenų, kurie šiuo metu neturi darbo, tačiau intensyviai jo ieško: registruojasi darbo biržoje, kreipiasi į darbdavius, seka skelbimus spaudoje ar kitais būdais dalyvauja darbuotojų atrankose. Paprastai nedarbo lygis šalyje nustatomas kas mėnesį, remiantis darbo biržos duomenimis arba anketų pagalba, užduodant painius klausimus.

Ekonomistai tyrinėja nedarbą norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. Nagrinėjamos įvairios su nedarbu siejamos problemos, tokios kaip: kokios jėgos veda prie bedarbystės, kas lemia įvairius nedarbo tipus, ką vyriausybė turėtų daryti, kad sumažintų žmogaus ir visos ekonomikos nedarbo kaštus ir daug kitų problemų.

Bedarbiams nepriskiriami:

• vaikai iki 16 metų amžiaus, kurie dar nėra darbo jėga;

• asmenys, kurie esamu laiku priklauso tam tikrai įstaigai: kareiviai, kaliniai, psichiniai ligoniai;

• pensininkai; akademinis jaunimas; laikinai nedirbantys; namų šeimininkės ar asmenys, auginantys nepilnamečius vaikus;

• gyventojai, kurie nedirba ir neieško darbo, kadangi yra nusivylę ir netiki galimybe jį rasti. Šiai žmonių grupei priskiriami vyresnio amžiaus žmonės, žemesnę kvalifikaciją turintys asmenys, degradavę šalies piliečiai.

Natūralu, kad nedarbą sukelia pastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo, kurį galima išreikšti formule: L = E + U; U/L=

nedarbo lygis procentais (%)

L – visuminė darbo jėga;

E – dirbančiųjų žmonių skaičius;

U – neturinčių darbo žmonių skaičius.

Tačiau norint tiksliai apskaičiuoti bedarbių skaičių, susiduriama su nemažai keblumų:

• žmonės registruojasi bedarbių biržoje tik tikėdamiesi gauti kai kurių lengvatų ar bedarbio pašalpą;

• užsiregistravę darbo biržoje asmenys gali priklausyti ir dirbti šešėlinėse struktūrose, tik tam, kad gautų socialines garantijas;

• į darbo biržas jau nebesikreipiantys žmonės, kadangi netiki savo šansais rasti darbą ir nebandantys jo ieškoti degraduoja.

Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška – kai darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško geresnio darbo. Priverstinė – tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbo vietų skaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios pageidauja darbdaviai.

Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis:

• Tekamasis nedarbas – tai savanoriškas nedarbas, susijęs su tuo, kad žmonės laikinai nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją vietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus. Kai kuriais atvejais šį nedarbą galime vadinti – laukimo nedarbu, kuriam didžiausią ir tiesioginę įtaką turi darbo užmokestis, neatitinkantis darbo jėgos paklausos bei pasiūlos pokyčių. Teoriškai, pagal rinkos modelį, darbo paklausa ir pasiūla turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo užmokestį, tačiau realusis darbo užmokestis taip greitai nekinta ir neretai yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra. Tekamasis nedarbas daugiau būdingas jaunimui, tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui priskiriami visi asmenys, kurie tikisi darbą susirasti artimiausiu laiku.

• Struktūrinis nedarbas – apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbui priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių, kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau darbo netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos kvalifikacijos. Šio nedarbo mažinimui kuriamos gyventojų perkvalifikavimo programos, vis labiau populiarėja dirbk ir mokykis įmonių politika dirbančiųjų atžvilgiu.

• Ciklinis nedarbas – susijęs su verslo cikliškumu. Šis nedarbas atsiranda esant nepakankamai darbo paklausai ciklo recesijos fazėse.

Priklausomybės tarp verslo ciklo ir ciklinio nedarbo pasireiškia tuo, kad atsiradus cikliniam nedarbui, bendras nedarbo lygis viršija natūralų nedarbo lygį (~ 6%).

3. INFLIACIJOS IR NEDARBO

Ryšys

Ryšį tarp šių dviejų makroekonomikos problemų –

Infliacijos ir nedarbo

– atskleidė anglų ekonomistas Albanas Viljamas Filipsas. Jis įrodė, kad esant mažesniam nedarbo lygiui, infliacijos tempai būna aukštesni, ir atvirkščiai . Tai yra – kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kylimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė.

Filipso kreivė – priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos, parodanti, kad kuo mažesnis nedarbas, tuo didesnė infliacija, ir atvirkščiai.

Tam tikrą laiką ekonomistai Filipso kreivę naudojo kaip priemonę parinkti atitinkamą politiką. Vyriausybė galėjo pasirinkti aukštą infliacijos lygį ir žemą nedarbo lygį ir atvirkščiai, arba ieškoti vidurio.

Tačiau šis Filipso atskleistas dėsningumas galioja ne visada.

3.1 Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė

Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Ši sąveika pateikta paveiksle.

1 pav. Trumpojo laikotarpio kreivė

Aptarsime ją išsamiau. Ekonomikos pusiausvyra pažymėta tašku E, kuriame infliacija lygi nuliui, o nedarbas yra natūralaus lygio. Didėjant bendrajai paklausai, ekonomika vystosi, judėdama Filipso kreive link taško A. Šiame taške kainos pakilusios ir išaugusi bendroji paklausa, o nedarbo lygis pasiekęs arti visiško užimtumo. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį lygį, infliacijos tempai mažėja. Dėl smarkiai išaugusio darbo jėgos poreikio, pakyla ir darbo užmokestis, tuo pačiu metu didindamas įmonių gamybos kaštus. Todėl pakilusios kainos ima mažinti bendrąją paklausą. Jos sumažėjimas apribos bendrąją pasiūlą ir didins nedarbą. Taigi ekonomika judės Filipso kreive žemyn, nuo taško A į savo ilgalaikės pusiausvyros padėtį taške E.

Visas šis procesas įmanomas ir atvirkščiai. Jei staiga sumažėja bendroji paklausa, tada mažėja gamybos apimtis ir didėja nedarbas. Aukštas nedarbo lygis sąlygoja darbo užmokesčio kritimą, dėl to mažėja gamybos kaštai ir kainos. Tuomet infliacija tampa neigiama. Ekonomika juda Filipso kreive į tašką B. Tačiau kainų kritimas padidins bendrąją paklausą, dėl kurios didės gamyba ir užimtumas. Taip ekonomika pamažu grįš iš taško B į tašką E – natūralųjį užimtumą ir nulinę infliaciją.

Taigi, Filipso kreivė rodo bendrą dėsningumą: jei gamybos apimtis svyruoja dėl bendrosios paklausos kitimų, tai žemas nedarbo lygis bus aukštos infliacijos priežastis, o aukštas nedarbo lygis bus prielaida kainoms mažėti.

3.2 Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė

A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. M. Fridmenas teigė, kad ilguoju laikotarpiu sąryšio tarp infliacijos ir nedarbo nėra, nes tiek gamybos apimtis, tiek nedarbas prisiderina prie infliacijos lygio.

Ilgalaikė Filipso kreivė rodo, kad vykstant infliacijai ekonomika kartais grįžta prie natūralaus nedarbo lygio . Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja. Visa tai galima paaiškinti remiantis paveiksle vaizduojamu pavyzdžiu.

2 pav. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė

Jeigu paklausa ribojama, siekiant sulaikyti infliaciją iki 2% lygio, tai bandoma rasti pusiausvyrą taškuose L, M, N ar toliau. Taškas G –

stabilios pusiausvyros taškas, kuriame infliacijos tempai lygūs nuliui. Jei galima vėl pasiekti 2 % infliaciją, esant 2 kartus didesniam nominaliam uždarbiui, tai taškas N bus nauja pusiausvyra. Jame tokios pat sąlygos kaip ir taške G, tik taške N pakyla kainos. Taigi, taškai N ir G yra vienas virš kito ir juose nedarbo lygis yra vienodas.

Jeigu nespėjama sustabdyti infliacijos ir ji pasiekia 4%, tai ekonomika pasieks tašką R, o jei infliacija bus 6% – tai tašką T. Visi tie taškai yra stabilios pusiausvyros taškai, kiekviename iš jų žmonės prisitaikė prie esamų infliacijos tempų. Taigi, ilgalaikio periodo pusiausvyros taškai sudaro vertikalią tiesę – ilgalaikio periodo Filipso kreivę PC1.

Tačiau ilgą laiką negalima palaikyti infliacijos ir nedarbo pusiausvyros. Tas dirbtinis paklausos skatinimas per trumpą laikotarpį (taške H), leidžia išlaikyti žemesnį nedarbo lygį. Tai nestabilus laikas, kuriame nėra pusiausvyros. Niekas nežinojo, kokie bus infliacijos tempai, dėl to jie su laiku prisitaiko prie infliacijos ir nedarbas vėl priartėja prie natūralaus lygio.

3.3 Kaštų sąlygojamos infliacijos ir nedarbo ryšys

Stagfliacija – tai ekonominė situacija, kuriai tuo pat metu būdingi didelis nedarbo lygis ir aukšti infliacijos tempai. Viena iš stagfliacijos priežasčių – kaštų sąlygojama infliacija, kuri atsiranda tuomet, kai, kylant darbo užmokesčio ir kitų kaštų elementų kainoms, kyla ir pardavimo kainos. Kainų kilimą sąlygoja kaštų augimas.

3 pav. Kaštų sąlygojama infliacija

Jei vyrauja kaštų poveikis ir Filipso kreivė kyla aukštyn, bendroji paklausa nekinta, ir todėl didėjant kaštams, išauga ir nedarbas, ir infliacija (poslinkis iš taško J į K). Jei valdžia nutaria, kad infliacija negali didėti, tai ji turi apriboti bendrąją paklausą. Dėl to, taškas J

pasislenka į tašką L, kuriame infliacija yra tokio pat lygio, tik didesnis nedarbo mastas. Beto, jei valdžia stengiasi apriboti nedarbo augimą, tai ji turi kaip nors skatinti bendrąją paklausą. Tuomet M vaizduos tokia situaciją, esant dideliam infliacijos lygiui.

3.4 Darbo užmokesčio – kainų spiralė

Filpso kreivės nestabilumą paaiškina ir žmonių lūkesčiai. Kreivė slenka aukštyn, kai įsisiautėja infliacija. Kai monetarinės ir fiskalinės politikos priemonėmis bandoma pasiekti tą Filipso kreivės tašką, kuriame nedarbo lygis yra žemas, tuomet šios priemonės lūkesčių nepateisina.

Infliacija tame taške neaukšta būna tik trumpą laiką, o toliau jos tempai vis spartėja.

4 pav. Darbo užmokesčio – kainų spiralė

Pradinę ekonomikos situaciją vaizduoja taškas G, kuriame infliacija lygi nuliui. Tarkime, vyriausybė nusprendė aktyvinti monetarinę ir fiskalinę veiklą, siekdama padidinti bendrąjąpaklausą ir tuo pačiu sumažinti nedarbą iki lygio UT. Padidėjus paklausai, reikia samdyti daugiau darbuotojų. Tuomet plečiasi gamybos mastai ir mažėja nedarbas, bet taip pat ir keliamos kainos. Prasideda infliacija, bet ji dar neatitinka nominalaus darbo užmokesčio lygio. Kainos ir darbo užmokestis pakyla nežymiai.

Ekonominė situacija keičiasi (į tašką H). Tačiau jis nėra pastovus, nes pradinė kreivė PC vaizduoja darbo užmokesčio sutartis, sudarytas tuo metu, kai niekas dar nelaukė kainų kilimo. Bet kainos auga ir darbininkai reikalauja, kad atlyginimai būtų derinami su pragyvenimo lygiu. Kadangi paklausa vis didėja, darbdaviai kelia atlyginimus ir kartu kelia kainas.

Infliacija greitėja, ekonominė situacija pereina iš taško H į tašką J.

Prasideda naujos derybos dėl darbo užmokesčio dydžio.

Darbo užmokesčio – kainų spiralė : kol paklausa keliama, siekiant palaikyti nedarbą taške UT, tol infliacija greitės, pereidama iš taško H į taškus J, K ir t.t.

Taigi, kuo didesnį darbo užmokestį išsireikalauja darbininkai, tuo labiau kyla kainos.

3.5 Natūralus nedarbo lygis

Natūralus nedarbo lygis – nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, tuo pačiu gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą.

Natūralų nedarbo lygį 1968m. į ekonomikos teoriją įvedė M. Fridmanas.

Kaip jau buvo minėta nagrinėjant Filipso kreivę, Fridmanas pasitelkęs natūralaus nedarbo lygio sąvoką, įrodė, kad sąryšis tarp infliacijos ir nedarbo gali būti tik trumpame laikotarpyje. Ilguoju laikotarpiu infliacija nieko bendro neturi su natūraliu nedarbo lygiu. Patį natūralų nedarbo lygį

M.Fridmanas apibūdino, kaip nedarbo lygį, atitinkantį realias sąlygas esančias darbo rinkoje. Nedarbas trumpu laikotarpiu faktiškai gali nukrypti nuo natūralaus nedarbo lygio, bet laikui bėgant nedarbas atsistato į pradinį lygį. T.y., kai tik ekonomika pasiekia vidutinį infliacijos lygį, nedarbo lygis sugrįžta į „natūralų” lygį. Didesnė infliacija neatneša naudos siekiant mažesnio vidutinio nedarbo, ir atvirkščiai, mažesnė infliacija neužtikrina didesnio vidutinio nedarbo lygio. Tuo tarpu, darbo rinkos makroekonominė struktūra bei namų ūkių ir firmų sprendimai įtakoja darbo paklausą ir pasiūlą, ir tokiu būdu sąlygoja natūralų nedarbo lygį.

Kitaip tariant, natūralus nedarbo lygis yra griežtai sąlygotas darbo jėgos paklausos. Visiško darbingo amžiaus žmonių užimtumo, pasak M. Fridmano, pasiekti neįmanoma, nes būtinas laikas įgyti išsilavinimą, o be to, dėl struktūrinių pokyčių ekonomikoje iškyla darbuotojų perkvalifikavimo būtinumas. Jeigu monetarinė politika negali paveikti natūralaus lygio, tai ji turėtų būti nukreipta į infliacijos kontrolę trumpu laikotarpiu. O

nuosekliai vykdant tokią politiką galima pasiekti žemą ir stabilų infliacijos lygį.

Taigi, M. Fridmano įvesta „natūralaus nedarbo lygio” sąvoka šiuolaikiniams makroekonomikos specialistams yra viena iš esminių.

4. Infliacijos ir nedarbo problemos sprendimas

Nedarbo ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausias klausimas monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jų sprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti neteisingi. Kai jie skatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai pirmiausiai padidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti sumaištį ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį. Šiame kursiniame darbe pateiksiu keletą infliacijos ir nedarbo problemos sprendimo metodų:

• Galima sumažinti nedarbo lygį priemonėmis, kurios gerina padėtį darbo rinkoje.

• Galima tiesiogiai mažinti infliaciją, kontroliuojant kainas bei darbo užmokestį.

• Jei infliacija įsigalėjo, tai negalima jos sustabdyti vien tik pasiūlos mažinimo priemonėmis, nes tai gali privesti prie ilgo nedarbo lygio periodo.

4.1 Nedarbo lygio mažinimas

Kad ir kaip sėkmingai būtų stabilizuojama bendroji paklausa, norint sumažinti ciklinį nedarbą, visada dėl migracinių ir struktūrinių reiškinių liks tam tikras nedarbo lygis. Žmonės ieško tinkamesnio darbo, todėl ne visus juos galima laikyti priverstiniais bedarbiais. Kai kurie, ypač paaugliai, darbą randa sunkiai. Visa tai reiškia, kad būtina ieškoti galimybių, kaip sumažinti nedarbo lygį.

4.1.1. Nedarbo lygio mažinimo būdai:

Nedarbo mažinimo priemones galime suskirstyti į dvi pagrindines grupes:

didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą.

I. Didinantys darbo pasiūlą būdai gali būti:

1. Tobulinti darbo rinkos paslaugas.

Gerinti gyventojų informavimą apie laisvas darbo vietas, įsidarbinimo galimybes. Tuo tikslu kaupti kompiuteriuose duomenų bankus apie atsilaisvinusias darbo vietas, įsidarbinimo galimybes ir taip mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą.

2. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas

Viena iš priežasčių, kodėl kai kuriems gyventojams sunku rasti darbą, yra jų žema kvalifikacija. Siekiant pakelti darbininkų kvalifikaciją ir tuo sumažinti struktūrinį nedarbą. Tinkamas darbuotojų kvalifikacijos kėlimas yra būtinas sparčiai besikeičiančiai visuomenei. Tuomet žmonės bus mokomi kaip tik tų specialybių, kurios šiuo metu reikalingos darbo rinkai.

3. Valstybės pagalbos bedarbiams koregavimas.

Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžiato, kompensuoja prarastas pajamas nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamą įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą. Siūloma reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas.

4. Pajamų mokesčio mažinimas.

Sumažinus pajamų mokestį, padidėja realus darbo užmokestis, tuo pačiu padaugėja norinčiųjų dirbti žmonių skaičius.

II. Didinantys darbo paklausą būdai gali būti:

1. vyriausybės ir profsąjungos įtaka pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis.

2. Bendras paklausos didinimas.

3. Papildomas darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą.

4. Darbo namuose plėtimas.

4.1.2. Pajamų politika

Vyriausybė nekartą bandė apriboti infliaciją, panaudodama tiesioginę kontrolę ar priimdama kitus potvarkius ir taip pagerindama nedarbo ir infliacijos santykį. Darbo užmokesčiai ir kainų tiesioginiai suvaržymai dar vadinami pajamų politika. Ribojant darbo užmokestį, ribojamos dirbančiųjų piniginės pajamos, o ribojant kainas, ribojamos kitos pajamos – tokios kaip pelnas ir renta.

Kainų ir darbo užmokesčio kontrolė būdavo taikoma karo metu, norint sumažinti infliacijos spaudimą. Per pastaruosius tris dešimtmečius JAV

vyriausybė kelis kartus taikė pajamų politikos priemones. Prezidentų

Kennedy ir Johnson‘o administracijos buvo nurodę tam tikrus kontrolinius rodiklius. Prezidento Nixon‘o administracija 1971 m. įšaldė kainas bei darbo užmokestį, o prezidentas Carter‘is nurodė kontrolinius rodiklius.

Tačiau šių politikų aplinkybės ir tikslai buvo skirtingi. Kennedy –

Johnson‘o kontroliniais skaičiais buvo siekiama visų pirma apsaugoti nuo infliacijos didėjimo. Nixon‘as stengėsi sumažinti esamą infliaciją.

Prezidentas R. Reagan‘as stengėsi mažinti vyriausybės vaidmenį, todėl tokių priemonių nesiėmė.

4.1.3. Keliamos problemos pajamų politikoje

Dėl kontrolinių rodiklių ar griežtesnių darbo užmokesčio bei kainų didinimo kontrolės priemonių kyla daug diskusijų. Pagrindinės problemos yra:

1. Veiksmingumas. Kai kainos kontroliuojamos ilgą laiką, gali susidaryti prekių stygius. Paklausą turinčios prekės patektų į juodąją rinką, kurioje kainos nereguliuojamos. Pardavėjai žino, kad pažeidžia įstatymus ir todėl parduoda prekę brangiau, norėdami kompensuoti riziką. Todėl kainų kontroliavimas gali pagilinti infliaciją.

2. Alokacinis efektyvumas. Vyriausybė kartais griežtai riboja labai svarbių prekių kainas politiniais tikslais. Kai kainos labai mažos, verslininkai verčiau gamina kitas prekes. Todėl kainų kontrolės galutinis rezultatas yra deficitas kaip tik tų prekių, kurios visuomenei ypač reikalingos.

3. Ekonominė laisvė. Šiuo atveju vyriausybinės agentūros kontroliuoja kainas ir daro išimtis. Tuomet vyriausybė gali spausti tuos, kurie jiems nepriimtini politiškai. Tačiau jei vyriausybė nevykdys pajamų politikos, tai jai liks tik viena –

riboti visuomeninę paklausą ir sukelti aukštą nedarbo lygį, nes tik taip galima sumažinti infliaciją. Tuomet reikia rinktis ar suteikti laisvę verslininkams ir profsąjungų vadovams, ar stengtis, kad nebūtų bedarbių.

4.3 Antiinfliacinė politika

Antiinfliacinė politika yra fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti. Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos mažėjimas. Todėl infliacija gali būti įveikiama, ribojant bendrąją paklausą ir didinant bendrąją pasiūlą.

Bendrosios paklausos mažinimas

Tarkim, kad vyriausybė imasi infliacijos mažinimo veiksmų ir pradeda riboti bendrąją paklausą. Tuomet bus didinami mokesčiai, mažinamos vyriausybės išlaidos ir mažinama pinigų pasiūla. Mažėjant bendrajai paklausai pirmiausia krinta kainų lygis, bei smunka realioji gamybos apimtis. Todėl keičiantis bendrajai paklausai, galioja tam tikros gamybos apimties ir kainų kitimo taisyklės:

• Ne visų prekių kainos iš karto reaguoja į kiekvieną paklausos pokytį, nes keitimo procesas gana brangus, bei reikia daug pastangų, norint pakeisti tų prekių kainas. Be to kainų keitimais gali gali būti nepatenkinti klientai;

• Bendrosios paklausos pokyčius labiausiai pajaučia galutinių produktų pirkėjai;

• informaciją apie savo produkcijos paklausą firmos gauna anksčiau nei žinias apie bendrosios paklausos pokyčius.

Vadinasi, bendrosios paklausos ir kainų pokyčiai nėra tolydūs.

Pirmiausia bendrajai paklausai padidėjus, sureaguoja kainos, o tik vėliau realioji gamybos apimtis. Antra, kai bendroji paklausa mažėja, pirmiausia krinta realioji gamybos apimtis, o tik paskui krinta kainos.

Panagrinėsime atvejį, kai bendroji paklausa mažėja. Vadinasi, ją ribojant, sumažėja ne tik kainos, bet ir realioji gamybos apimtis. O tai reiškia, kad padidės nedarbas.

Proceso pradžioje infliacija mažėja lėtai, tuomet nedarbo lygis pakyla gana greitai. Taip atsitinka todėl, kad mažinama gamybos apimtis ir atleidžiami iš darbo darbuotojai. Padidėja nedarbas. Tačiau vėliau padidėjus konkurencijai ir prekybos sunkumams, verslininkai nebeįstengia palaikyti kainų lygio, ir jos pradeda palaipsniui mažėti. Šis procesas, kai infliacija nemežėja iš karto pavaizduotas paveiksle.

[pic]

5 pav. Infliacijos ir nedarbo sąveika

Šiuo atveju ekonomika yra taške K , kai metiniai infliacijos tempai 7

%, o nedarbo lygis 5%. Matome , kad situacija darbo rinkoje teigiama, tačiau pradėjus riboti bendrąją paklausą, ekonomika iš taško K pasislenka į tašką M.. Taške M infliacijos lygis 5%, vadinasi sumažėjo 2 procentiniais punktais, o nedarbo lygis padidėjo 4 procentiniais punktais. Jei ir toliau bus mažinama bendroji paklausa, ekonomika slinks žemyn trumpojo laikotarpio

Filipso kreive.

4.4 Kiti infliacijos mažinimo būdai

Yra dar du būdai infliacijos mažinimui, kuriais bandoma sušvelninti pajamų politikos priemones.

4.4.1. Darbo užmokesčio indeksavimas

Žinomi keli būdai, kaip dirbantieji gali apsisaugoti nuo infliacijos.

Vienas būdas – tai išsiderėti, kad jų uždarbiai, sudarant darbo sutartis, būtų pritaikomi prie infliacijos tempų. Pavyzdžiui, jei infliacija sudaro

6%, tai reikėtų derėtis dėl uždarbio padidinimo 7,5%. Tokiu atveju 6%

įvertintų infliacijos tempus, o 1,5 % reikštų realų darbo užmokesčio padidinimą.

Dirbančiųjų požiūriu šis būdas turi vieną aiškų trūkumą. Jis saugo tik nuo infliacijos, kurios tikimąsi, bet neapsaugo nuo netikėtos infliacijos.

Vienas iš būdų to išvengti – indeksuoti darbo užmokestį. Tai reiškia, kad ir po sutarties sudarymo uždarbis bus keičiamas, įvertinant faktinius infliacijos tempus.

„Indeksuoto uždarbio darbo sutartyje būna paragrafas apie darbo užmokesčio didinimą, kuriuo numatoma papildoma suma, kompensuojanti infliaciją. Kartais ši suma dar vadinama pragyvenimo išlaidų koregavimu.“

Darbo užmokesčio indeksavimas įvedamas pirmiausia siekiant apsaugoti dirbančiuosius nuo infliacijos. Tuo tarpu kai kurie ekonomistai mato ir kitą indeksavimo tikslą: juo galima padidinti nominalaus darbo užmokesčio lankstumą, nutraukiant infliacinę spiralę. Jei darbo užmokesčio sutartyse nenumatomas indeksavimas, tai ekonomikoje gali įsivyrauti ilgus metus aukštas nedarbo lygis, kol galų gale pavyks panaikinti infliaciją. Tačiau indeksavimas gali būti pavojingas – jis gali nenutraukti, o net ir paskatinti infliacinę spiralę. Jei infliacija paspartėja, tai indeksavimas tik padidina darbo užmokesčio reakciją, o nuo to infliacija dar labiau spartėja.

Infliacijos skatinimo pavojus ypač didelis, jei indeksuojami ne tik darbo užmokesčiai, bet ir kitos pajamos, pavyzdžiui socialinio draudimo pensijos. Tai būna, kai žmonėms pažadama daugiau pinigų, nei jų gali užtikrinti ekonominė sistema. Jeigu nėra indeksavimo, tai šį uždavinį išsprendžia infliacija, nes ji nejučiomis iš žmonių atima dalį pajamų, ir galiausiai visiems tenka tiek, kiek gali faktiškai užtikrinti ekonominė sistema. Tačiau jei visos pajamos indeksuojamos, tai kainų didėjimas automatiškai padidina ir nominaliąsias pajamas. Jei žmonėms žadama daugiau, negu gali užtikrinti ekonomika, tai infliacinei spiralei nebus pabaigos.

Tokia rizika, kai žmonėms žadama daugiau, negu gali užtikrinti ekonomika, atsiranda tada, jei realiosios visuomenės pajamos arba realioji gamyba pasirodys mažesnė už tą lygį, kurio tikimasi.

4.4.1. „Dalyvavimas pelnuose”

Indeksavimas pagilina darbo užmokesčio – kainų spiralę, nes padaro realiąsias pajamas nelanksčias. Todėl geresnių rezultatų galima tikėtis, naudojant priešingą politiką, būtent padarant realiąsias pajamas paslankesnes.

Vienas iš būdų – tai tiesioginis „dalyvavimas pelnuose”. Dirbantieji gauna pagrindinį darbo užmokestį ir dar dalį korporacijos pelno kaip premiją. Esant tokiai politikai, darbdaviai ne taip daug mažina darbo vietų, kai ekonomika patenka į nuosmukį. Kadangi sumažėjus pelnui, kiekvieno dirbančiojo kaštai (darbo užmokestis ir premija) sumažėja automatiškai. Savo ruožtu, tai skatina firmas nuosmukio metu mažinti kainas ir tuo pačiu didinti pardavimų apimtis. Tuomet infliacinė spiralė nutrūksta ir kartu sumažėja cikliški gamybos apimčių svyravimai. Pavyzdžiui, jei žmonės pamatys, kad nuosmukio metu automobiliai pinga, tai kaip tik tuo metu jų daugiau pirks.

5. Nedarbo ir infliacijos rodikliai Lietuvoje

Nedarbo ir užimtumo rodikliai

Lietuvos Respublikos Ūkio Ministerijos, Finansų Ministerijos Fiskalinės

Politikos Departamento bei Socialinės Apsaugos ir Darbo Ministerijos statistikos duomenimis nedarbo lygis Lietuvoje nuolat mažėja ir artėja prie išsivysčiusių šalių lygio. Šitokią situaciją lėmė ekonomikos augimas ir didėjantis bendrasis vidaus produktas (BVP). Pavyzdžiui, 2003 metais BVP

siekė 55,7 mlrd. litų – tai net 9.0 proc. daugiau negu 2002 metais. Kaip matome iš 6 paveikslo duomenų, prognozės taip pat yra optimistinės. 2004 –

2007 metais situacija darbo rinkoje toliau gerės. Darbo jėgos paklausos didėjimas, augantis produktyvumas ir kainų konvergencija, turės įtakos darbo užmokesčio augimui. Prognozuojama, kad vidutinis mėnesinis darbo užmokestis išaugs nuo 1056 Lt 2003 metais iki 1396 Lt 2007 metais. Užimtumą skatina ir Europos sąjungos finansinė parama.

7 paveikslo, pagal Socialinės Apsaugos ir Darbo Ministeriją, 2004 metų

II ketvirčio duomenys rodo, gana aukštą užimtumą Lietuvoje, kuris viršija

61 procentą.

[pic]

6 pav. Nedarbo lygis ir jo prognozė Lietuvoje [pic]

7 pav. Užimtumo lygis Lietuvoje

Infliacijos rodikliai

Norėdamas parodyti infliacijos lygį ir jos tempus pasitelksiu Finansų

Ministerijos Fiskalinės Politikos Departamento rodiklius 1996 – 2001 metais ir 2001 – 2007 metais. Šie rodikliai atsispindi 8 ir 9 paveiksluose. Kaip matyti 8 paveiksle, 1996 – 1997 metais infliacija siekė gana aukštą lygį.

Po to infliacijos lygis mažėjo ir 1999 metais pasiekęs minimalų lygį normalizavosi. 2001 – 2003 metais infliacijos nebuvo (defliacija). Tas matosi 9 paveiksle. Defliacijai didelį poveikį turėjo didelė vartojimo prekių pasiūla ir ribota moki paklausa vidaus rinkoje. Prie jos prisidėjo ir darbo užmokesčio didėjimas.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, ekonomistų nuomone, antrajame pusmetyje infliacija bus didesnė ir pasieks

1,4 proc., nors pirmajame pusmetyje ji siekė 0,9 proc.

Nors infliacijos lygis po truputį didės, jos lygis išliks neaukštas.

Tai lems darbo užmokesčio augimas, užtikrinantis konkurencingumą bei sudarantis sąlygas tenkinti užsienio ir vidaus paklausą nedidinant kainų.

Infliacija labiausiai pasireikš tose vartojimo prekių ir paslaugų grupėse, kuriose didesnę santykinę dalį sudaro paslaugos. Neaukštą infliaciją sąlygos efektyvesnis ekonominio potencialo panaudojimas ir produktyvumo didėjimas, iš dalies kompensuosiantys spartėjantį vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio augimą.

[pic]

8 pav. Infliacija Lietuvoje 1996-2001 m.

9 pav. Infliacija Lietuvoje 2001 – 2007 m.

Išvados

Infliacija ir nedarbas – tai dvi vienos iš svarbiausių makroekonomikos problemų, sukeliančių nemažai ekonominių ir socialinių padarinių.

Infliacija senesniais laikais buvusi laikino bei lokalinio pobūdžio, šiais laikais tapo pasauliniu ir pastoviu reiškiniu. Valdžios institucijos, ekonomistai deda daug pastangų, kad sustabdytų infliacijos lygį, kaip ir nedarbą.

Žmogus, neturintis darbo arba jį praradęs, netenka pajamų, negali patenkinti savo poreikių, jaučia psichologinį diskomfortą, apie save galvoja, kaip apie nevisavertį visuomenės narį. Be abejo, bedarbis tampa valstybės problema, bedarbiui reikia mokėti bedarbio pašalpą, teikti kitas socialines nuolaidas, ieškoti būdų pritraukti investicijoms ir taip padidinti darbo vietų. Gerinti, kitų įstaigų užsiimančių užimtumu, darbą ir finansavimą.

Nors nėra universalių infliacijos ir nedarbo sprendimo būdų, ir ekonomistų ginčų objektu yra įvairios teorijos, vis dėlto, kad tarp infliacijos ir nedarbo yra glaudus ryšys, niekam abejonių nekyla. Šiame darbe nagrinėjau infliacijos ir nedarbo sąveiką. Taip pat apžvelgiau pagrindinius būdus šių dviejų problemų lygiui mažinti.

1. Nedarbo ir infliacijos ryšį atitinka Filipso kreivė, kurioje atspindi trumpasis ir ilgasis laikotarpiai.

1. Trumpame laikotarpyje didėjant bendrajai paklausai, pasiekiamas mažesnis nedarbo lygis, bet aukštesnių tempų infliacija ir atvirkščiai.

2. Ilguoju laikotarpiu vyksta prisitaikymas prie infliacijos. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė, kuri rodo, kad tarp infliacijos ir nedarbo ilgalaikių pasirinkimų negali būti.

3. Kaštų sąlygojama infliacija, kuri atsiranda tuomet, kai kylant darbo užmokesčio ir kitų kaštų elementų kainoms, kyla ir pardavimo kainos. Tai yra viena iš stagfliacijos priežasčių.

4. Filpso kreivės nestabilumą paaiškina ir darbo užmokesčio – kainų spiralė, kuri rodo, kad, kuo didesnį darbo užmokestį išsireikalauja darbininkai, tuo labiau kyla kainos.

2. Nedarbo ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia problema tiek monetarinės, tiek fiskalinės politikos vadovams. Tačiau yra keli infliacijos ir nedarbo problemos sprendimo būdai:

1. Mažinti natūralaus nedarbo lygį pasitelkus priemones, kurios gerina darbo rinkos padėtį, tokias kaip: kelti darbuotojų kvalifikaciją, panaikinti minimalų darbo užmokestį, mažinti diskriminaciją tarp nacionalinių mažumų ir kt.

2. Panaudoti tiesioginę pajamų politikos kontrolę, t.y. darbo užmokesčių ir kainų tiesioginiai suvaržymai. Tuomet, ribojant darbo užmokestį, ribojamos dirbančiųjų piniginės pajamos, o ribojant kainas, ribojamos kitos pajamos – tokios kaip pelnas ir renta.

3. Vykdyti antiinfliacinę politika, kuomet ribojama bendroji paklausa ir didinama bendroji pasiūla, mažinant infliaciją.

4. Taip pat infliacijai įveikti galima taikyti tokias priemones, kaip indeksuotas darbo užmokestis, kurio dėka pereinama prie mažesnės infliacijos ne taip skausmingai, kaip suvaržyti visuminę paklausą;

dirbančiųjų dalyvavimas pelnuose, kuomet darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo įmonės gaunamo pelno.

Kad ir kokios didelės problemos atrodytų infliacija ir nedarbas, sprendimų būdų yra ir jų tūrėtų atsirasti naujesnių ir pažangesnių, o specialistų prognozės rodo, kad padėtis šiose srityse stabilizuojasi ir tikėkimės nuolat gerės.

Literatūra

1. Drilingas B., Čiburienė J., Snieška V. Makroekonomikos pagrindai.

Kaunas, Technologija, 1997. Makroekonomika. Kaunas, Technologija,

2001. ISBN 9986–13–935–X.

2. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas, Technologija,

2001. ISBN 9986-13-575-3

3. Makroekonomika. Kaunas, Technologija, 2001.. ISBN 9986–13–935–X.

4. http://www.vdpt.lt

5. http://www.ekm.lt

6. http;//www.seimas.lt

7. http://www.ukmin.lt

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

Filipso kreiv[pic]

A

E

B

0

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

H

J

G

PC1

M

PC2

K

L

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

HFilipso kreivė

A

E

B

0

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

H

J

G

PC1

M

PC2

K

L

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

H

UT

G

K

J

PC

[pic]

Nedarbo lygis (%)

PC1

C

PCSR

9

8

5

0

7

5

N

Un

Nedarbas (%)

Infliacija (%)

PCLR

K

M

Infliacija (%)

H

L

G

J

R

N

PC3

PC2

PC0

K

M

2

0

4

6