Aktyvvų ir pasyvų valdymas, rizikos valdymas

Balansinė ir Pelno/Nuostolio ataskaita
Visi komerciniai bankai Lietuvoje kiekvieną dieną sudaro Balansinę ataskaitą ir Pelno nuostolio ataskaitą. Šių ataskaitų formos buvo patvirtintos 2003 10 23 Lietuvos banko nutarimu Nr. 101, kuris pakeitė ir papildė 1998 05 21 Lietuvos banko nutarimą Nr.103 “Dėl Balansinės ir Pelno (Nuostolio) ataskaitos formų patvirtinimo”.

Pagrindinė Balanso lygtis:

A = P

P = Į + K
Kur:
A – banko aktyvas (turtas)
P – banko pasyvas
Į – banko įsipareigojimas
K – banko kapitalas

Yra tamprus ryšys tarp Balansinės ataskaitos ir Pelno/Nuostolio ataskaitos. Finansinio instrumento (tiek aktyvinio, tiek pasyvinio) dydis, apimtis ar portfelis yra apskaitomas Balansinėje ataskaitoje, kurį padauginę iš palūkanų noormos gauname palūkanines pajamas (jei instrumentas aktyvinis) arba palūkanines išlaidas (jei instrumentas pasyvinis). Minėtos palūkaninės pajamos ir palūkaninės išlaidos yra apskaitomos banko Pelno/Nuostolio ataskaitoje. Šis tamprus ryšys naudojamas prognozuojant banko finansinį rezultatą.

Aktyvų ir pasyvų valdymo komitetas (APVK)
Aktyvų ir pasyvų valdymo komiteto paskirtis – numatyti veiksmų taktiką siekiant įgyvendinti tikslus, apibrėžtus banko strateginiame plane, vidutinio laikotarpio verslo plane bei operatyviniame finansiniame plane. APVK tiesiogiai atsiskaito banko valdybai ir ne rečiau kaip kartą per mėnesį pateikia savo ataskaitas. APVK veiklos sritis yra viiso balanso veiklos koordinacija, į savo sprendimų ratą įtraukianti visas svarbiausias banko veiklos sritis:
• Aktyvų valdymą;
• Pasyvų valdymą;
• Palūkanų normos rizikos valdymą;
• Likvidumo valdymą;
• Kapitalo valdymą;
• Užsienio valiutų rizikos valdymą;
• Kredito rizikos valdymą;
• Operacinės rizikos valdymą;
• Pajamų ir išlaidų valdymą.
APVK struktūra priklauso nuo kiekvieno konkretaus komercinio banko valdymo organizacinės struktūros, ta

ačiau APVK nariais visada būna aukščiausios kvalifikacijos specialistai, atsakingi už banko paskolų portfelio, finansų, iždo, investicijų valdymą. Griežtos reglamentacijos dėl APVK sudėties nėra. Tradiciškai bankuose APVK susideda iš 5-7 narių. APVK turi pirmininką, kurio balsas lemia, esant vienodam balsų “už” ir “prieš” skaičiui. APVK posėdžiai kviečiami pagal poreikį. Esant operatyviam reikalui, APVK posėdis šaukiamas neatidėliotinai.

Likvidumo rizika
Likvidumas (lotyniškai liquidus – skystas, tekantis) –tai matas to, kaip greitai (lengvai, be nuostolių) turtas gali būti paverstas grynaisiais pinigais.
Plačiąja prasme likvidumas – tai gebėjimas materialines vertybes paversti pinigais.
Likvidumas – tai kasdienis banko rūpestis. Ši problema yra tokia pati sena kaip ir patys bankai. Dar senovėje auksakaliai, su kuriais siejamas pirmųjų bankų atsiradimas, saugodami ir skolindami žmonių atneštą auksą, susidurdavo su likvidumo klausimu.
Banko likvidumas – tai banko gebėjimas užtikrinti saavo įsipareigojimų vykdymą, tai yra skolų grąžinimą suėjus nustatytam terminui, ir paskolų paklausos patenkinimą, palaikant atitinkamą aktyvų ir pasyvų portfelių apimtį ir sudėtį arba kitais žodžiais tariant, banko likvidumas – tai sugebėjimas finansuoti banko aktyvų padidėjimą dabartiniu metu ir reikiamu momentu ateityje bei sugebėjimas vykdyti finansinius įsipareigojimus, suėjus terminui.
Bankas laikomas likvidžiu, jei jo grynųjų lėšų ir kitų likvidžių aktyvų suma, taip pat galimybė greitai mobilizuoti lėšas iš kitų šaltinių yra pakankamas skoliniams ir finansiniams įsipareigojimams laiku padengti. Bankai
• kasdieniniams mokėjimams at

tlikti; turi palaikyti pakankamą likvidumo lygį dėl šių priežasčių:
• išvengti galimos rizikos bei netikėtumų;
• spekuliuoti didinant pajamas ir pelną, t.y. laikyti grynuosius pinigus ar kitus likvidžius aktyvus turint tikslą juos investuoti po laukiamo palūkanų normų pakilimo;
Banko klientų likvidumo problemos tansformuojasi į banko likvidumo problemą. Tokia situacija susidaro tada, kai firma patiria likvidžių priemonių trūkumą, ji kreipiasi į banką dėl paskolos arba išima likutį iš savo depozitinių sąskaitų. Abiem atvejais bankas turi ieškoti papildomų lėšų.
Kuo pakankamas likvidumo lygis yra svarbus banko veiklai?:
• įgalina mažiau ir rečiau skolintis iš Centrinio banko kaip paskutinio likvidumo šaltinio, tuo nesukeliant stipresnės Centrinio banko kontrolės bei neprarandant kitų ūkio subjektų pasitikėjimo banku;
• suteikia galimybę pigiau pritraukti naujų išteklių esant mažesnei rizikai. Tai susiję su pasitikėjimu banku.
• padeda bankui įtikinti rizikos vengiančią finansų rinką tuo, kad bankas saugus, todėl gali vykdyti savo įsipareigojimus, t.y.laiku grąžinti indėlius, gautas paskolas. Tokiu būdu pakankamas likvidumas kelia pasitikėjimą banku
• padeda bankui išvengti savo aktyvų pardavimo nepriimtinomis kainomis.
• suteikia bankui galimybę teikti klientams naujas paskolas ar garantijas nedelsiant (klientai ilgai laukti nemėgsta). Tokiu būdu bankas palaiko gerus santykius su klientais, kurie gali būti banko ateities sėkmės garantas.
Egzistuoja dilema tarp banko likvidumo ir pelningumo. Bankai susiduria su sunkumais todėl, kad banko likvidumas ir jo pelningumas yra atvirkščiai proporcingi dydžiai: kuo didesnis likvidumas, tu
uo mažesnis banko pelningumas ir atvirkščiai, o tai prieštarauja pagrindiniam banko verslo interesui – pelno gavimui. Taigi nuolat vykdant savo operacinę veiklą, susijusią su piniginių lėšų pritraukimu ir jų paskirstymu rinkos neapibrėžtumo sąlygomis, bankams neįmanoma išvengti likvidumo rizikos.
Pagrindinė likvidumo valdymo užduotis – suformuoti tokią strategiją ir taktiką, kad veiklos rezultatai būtų geriausi, o pelno ir rizikos santykis būtų optimalus. Tačiau svarbiausia yra suprasti, kad neįmanoma padidinti pelno ir sumažinti rizikos vienu metu. Bankas turi pasirinkti tokį rizikos lygį, kuris būtų daugiau ar mažiau jam priimtinas ir kartu duotų tą rizikos lygį atitinkančias pajamas.
Likvidumo rizika – tai rizika, kad bankas negalės laiku įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų ir (ar), siekdamas įvykdyti įsipareigojimus, gali būti priverstas parduoti finansinius aktyvus ir (ar) uždaryti pozicijas, taip dėl likvidumo rinkoje patirs nuostolių. Taigi, banko likvidumo rizikos apibūdinimas suvokimas remiasi banko likvidumo poreikių, susidarančių dėl indėlių išėmimo ir paskolų didinimo, palyginti su banko esamais arba potencialiais likvidumo šaltiniais (papildomų įsipareigojimų prisiėmimas, paskolos, banko turto pardavimas), neatitikimu.
Likvidumo riziką gali didinti išorinės ir vidinės priežastys.
Išorinės:
• staigus ekonomikos nuosmukis, vertybinių popierių rinkos sukrėtimai;
• vienos ar kelių kredito institucijų žlugimas, kuris gali sukelti visuotinę paniką ir bendrą bankų sistemos likvidumo krizę;
• neadekvatūs reguliuojančių institucijų veiksmai finansų institucijų ar visos ekonominės sistemos atžvilgiu.
Vidinės:
• profesinės valdymo klaidos, t.y. netinkamai parengta ek
konominė taktika ir veiklos strategija;
• banko vykdomos labai pelningos, bet ypač rizikingos operacijos;
• banko balanso aktyvų ir pasyvų neatitikimas vieni kitiems: kredito išteklių ir indėlių nesubalansavimas pagal terminus, sumas ir valiutas;
• besaikis pritrauktomis lėšomis nuosavo kapitalo viršijimas;
• bankų išduodami stambūs kreditai vienam klientui;
• padidinta įsipareigojimų rizika priimant ypač stambius kreditus iš vieno asmens (fizinio ar juridinio), pablogėjus jo finansinei padėčiai;
Skiriamos dvi pagrindinės likvidumo funkcijos: paskolų paklausos ir (arba) indėlininkų pageidavimo atsiimti depozitus tenkindamas.
Bankas pakankamą likvidumo lygį turėtų užsitikrinti kasdieniais mokėjimais ir realiai įvertindamas banko galimybes pasinaudoti tiek vidiniais, tiek išoriniais likvidumo papildymo šaltiniais .Taip pat kasdien bankas privalo stebėti ryšį tarp aktyvų ir pasyvų skolinių įsipareigojimų terminų. Tačiau įprastai banke aktyvų (skolinimo) terminai būna ilgesni nei pasyvų (skolinimosi). Paskolas imantys klientai dažnai nori gauti vidutinės ir ilgesnės trukmės paskolas, o indėlininkai orientuojasi į trumpesnio termino indėlius. Esant normaliai situacijai, trumpalaikio skolinimo palūkanų normos paprastai būna mažesnės negu ilgalaikio, ir bankas dažnai pelnosi skolindamas ilgam ir skolindamasis trumpam laikui. Toks skolinių įsipareigojimų terminų nesutapimas gali padidinti banko likvidumo riziką. Todėl siekiant užtikrinti banko likvidumą reikia suderinti aktyvines ir pasyvines operacijas, nagrinėjant jas kaip visumą, siekiant didesnio pelno, bet nepažeidžiant pakankamo likvidumo lygio. Norėdama sumažinti riziką, banko vadovybė pirmiausia turi stengtis sumažinti ir limituoti skirtumus tarp aktyvų ir pasyvų terminų. Tam tikslui turi būti sudaromas laukiamų įplaukų balansas, prognozuojant jį ilgesniam laiko tarpui ir įvertinant stabilų indėlių iki pareikalavimo likutį, terminuotų indėlių likučius, grąžinamus kreditus. Sulyginus įplaukas su laukiamomis išlaidomis, galima spręsti apie banko sandorių pagrįstumą. Čia susiduriama su tuo, kad sunku prognozuoti tikimybinį įplaukų judėjimą.
Taigi, valdant likvidumą svarbu nustatyti, koks likvidumo lygis yra pakankamas, kad bankai galėtų vykdyti savo įsipareigojimus ir kartu uždirbti pajamas. Kiekvienas bankas turi skirtingą balanso struktūrą: paskolų portfelį, indėlių struktūrą, klientūrą ir t.t, todėl norėdami nustatyti tinkamą likvidumo lygį, bankai privalo atkreipti dėmesį į:
• lėšų poreikius praeityje;
• esamą likvidumo lygį;
• ateityje laukiamą likvidumo lygį;
• lėšų šaltinių stabilumą;
• lėšų įsigijimo išlaidas;
• papildomas lėšų pritraukimo galimybes;
• esamą ir laukiamą aktyvų kokybę;
• esamą ir planuojamą kapitalo dydį;
• ekonomikos ir rinkos sąlygų prognozes.
Likvidumo valdymui lemiamą reikšmę turi laiko charakteristikos, nes kai kurie banko likvidžių priemonių poreikiai yra neatidėliotini arba beveik neatidėliotini. Šioms reikmėms patenkinti bankas turi naudotis tokiais likvidžiųjų priemonių šaltiniais, kurie gali būti iškart panaudojami. Tokiu atveju bankas turi įvertinti galimybę skolintis tarpbankinėje rinkoje ar šalies centriniame banke. Čia nuo banko veiklos stabilumo, jo prestižo, taip pat ir nuo bendros šalies bankininkystės padėties priklauso banko galimybė tokiu būdu pritraukti trūkstamas lėšas. Tačiau toks lėšų pritraukimas yra brangus, nes komercinis bankas centriniam šalies bankui turės mokėti aukštesnes nei rinkos palūkanų normas, todėl skolinamos lėšos ne visada gali būti prieinamos bankui dėl jų kainos. Jeigu rinkoje esama palūkanų normų konkurencijos, bankas gali pasirinkti pigesnius išteklius. Pinigų srautams rimtų problemų gali kilti ir dėl tokių nebalansinių įsipareigojimų kaip garantijos, laidavimai, nebalansiniai kreditavimo įsipareigojimai.
Pirmasis ir pagrindinis banko likvidumo šaltinis yra natūralus pinigų srautas, gaunamas iš kasdienių operacijų. Pinigų srautai – tai banko lėšų pritraukimo ir jų panaudojimo sukuriamos piniginės įplaukos bei išmokos. Pinigų srautus sudaro:
• iždo srautai – tai valiutos keitimo, pinigų rinkos operacijų (trumpalaikio skolinimo ir skolinimosi tarpbankinėje rinkoje, investavimo į iždo trumpalaikius vertybinius popierius), investavimo į skolos vertybinius popierius sukuriamos piniginės įplaukos bei išmokos;
• paskolų srautai – tai prognozuojamas paskolų pokytis;
• indėlių srautai – tai prognozuojamas indėlių pokytis;
• kiti srautai – lėšos iš bankų paskolų finansavimui, išleisti skolos vertybiniai popieriai ir kt.
Todėl pinigų srautų prognozė, o vėliau ataskaita yra itin svarbi likvidumo valdymo priemonė. Kuo išsamesnis ir tikslesnis yra pinigų srautų, įeinančių į banką ir išeinančių iš jo, prognozavimas, tuo geriau ir tiksliau galima valdyti likvidumą. Priklausomai nuo termino yra sudaromos trys likvidumo poreikio prognozės:
1. Trumpalaikė. Tai vieno mėnesio likvidumo poreikio prognozė. Jos terminas tapatinamas su privalomųjų atsargų skaičiavimo periodu, kuris taip pat apima vieno mėnesio intervalą.
2. Operatyvinė. Apima laikotarpį nuo vienos dienos iki trijų mėnesių. Laikoma, kad trys mėnesiai yra kritinis laikas išgyvenimui, jeigu įvyksta likvidumo krizė.
3. Ilgalaikė. Dažniausiai apima iki vienerių metų termino likvidumo poreikį. Jos terminas tapatinamas su biudžeto planavimo laikotarpiu.
Bankui reikia palaikyti aukštesnį likvidumo lygį, jeigu:
• trendai rodo stambių indėlių (paskolų) augimą (mažėjimą);
• banko įsipareigojimų struktūroje didelę dalį užima trumpalaikiai indėliai;
• didelė paskolų portfelio dalis priskiriama prie blogų;
• laukiama, kad artimiausiu metu bus panaudotos stambios kredito linijos;
• yra daug indėlininkų, kurių darbdaviai patiria finansinius sunkumus;
• daug paskolų buvo suteikta gamybos šakoms, kurios patiria finansinius sunkumus.
Komerciniai bankai, norėdami įvertinti likvidumo situaciją banke, skaičiuoja eilę likvidumo rodiklių. Populiariausi likvidumo rodikliai yra šie:

1. (Paskolos / Indėliai ir akredityvai) * 100

Mažas rodiklio dydis rodys didelį likvidumą, bet dažniausiai atitinka am potencialų pelningumą. Didelis rodiklio dydis rodys padidintą kredito risk. Jeigu paskolų augimas buvo paremtas trumpalaikiais įsipareigojimais, kurie dažniausiai yra brangesni, tai bankas gali susidurti su likvidumo problemomis ateityje. Todėl pernelyg spartus aktyvų augimas gali neigiamai paveikti būsimą banko likvidumą.

2. (Likvidūs aktyvai / Visi aktyvai) * 100

Šis rodiklis skaičiuojamas tik aktyvų atžvilgiu ir parodo, kokią aktyvų dalį sudaro likvidieji aktyvai. Rodiklis visiškai neatskleidžia, koks yra likvidumo poreikis. Kuo rodiklio reikšmė didesnė, tuo likvidumas geresnis, tačiau rekomenduojama, kad jis būtų apie 20-50 proc.

3. (Likvidūs aktyvai / Indėliai ir akredityvai) * 100

Šis rodiklis parodo, kokią priimtų indėlių ir akredityvų dalį bankas laiko likvidžiųjų aktyvų forma. Kuo rodiklio reikšmė didesnė, tuo likvidumas didesnis. Neigiamas šio rodiklio bruožas toks, kad neatsižvelgiama į depozitų pobūdį.

4. (Likvidūs aktyvai / Judrieji pasyvai) * 100

Tai labai gerai dabartinę banko likvidumo situaciją nusakantis rodiklis, nes abiejų balanso pusių dydžiai įvertinami kokybiškai. Kuo rodiklio reikšmė didesnė, tuo likvidumas didesnis. Šį rodiklį dar galima papildomai sugriežtinti. Tam tikslui iš likvidžiųjų aktyvų reikia atimti visas trumpalaikes skolas bankams.

5. (Likvidūs aktyvai / Įsipareigojimai iki pareikalavimo) * 100

Šis normatyvas parodo, kokiu mastu banko likvidžiųjų aktyvų dalis užtikrina mobiliausią pasyvų dalį pagal išėjimo iš banko galimybę. Minimali rodiklio reikšmė turėtų būti ne mažiau kaip 20-30 proc.

6. (Judrieji pasyvai / Visi pasyvai) * 100

Šis rodiklis skaičiuojamas tik iš pasyvų pusės ir parodo, kokia pasyvų dalis yra pavojinga likvidumo požiūriu. Rodiklis neatskleidžia, koks likvidumo rezervų dydis. Kuo didesnė rodiklio reikšmė, tuo likvidumas mažesnis.

7. ((Judrieji pasyvai-Likvidūs aktyvai) / Pajamas duodantys aktyvai) * 100

Tai labiausiai integruotas likvidumo rodiklis, parodantis, kokią dalį aktyvų tektų realizuoti nepalankiai judant banko pasyvams. Kuo rodiklio reikšmė didesnė, tuo likvidumas mažesnis.

8. (Trump. vertybiniai popieriai/Indėliai ir akredityvai)*100

Šis rodiklis parodo antrinių likvidumo rezervų dydį, palyginti su banko indėliais. Kuo rodiklio reikšmė didesnė, tuo likvidumas didesnis.

9. (Ilgesni nei 6 mėn indėliai ir akredityvai / Visi aktyvai) * 100

Rodiklis parodo pasyvų stabiliąją dalį. Kuo rodiklio reikšmė didesnė, tuo likvidumas didesnis.

10. (Grynieji pinigai / Indėliai iki pareikalavimo) * 100

Šis rodiklis taip pat gali būti skaičiuojamas vardiklyje įrašant iš viso indėlių ir akredityvų sumą.

11. (Trumpalaikis turtas / Trumpalaikiai įsipareigojimai) * 100

Trumpalaikis turtas – tai banko grynieji pinigai, korespondentinė sąskaita Centriniame banke, privalomieji rezervai nacionaline valiuta, korespondentinės sąskaitos kituose bankuose, trumpalaikiai iždo vertybiniai popieriai, banko paskolos, iki kurių grąžinimo liko mažiau negu mėnuo, bei 1-3 mėnesių paskolos.
Trumpalaikiai įsipareigojimai – tai banko trumpalaikis įsiskolinimas Centriniam bankui, korespondentinės sąskaitos banke, finansų institucijų depozitai iki pareikalavimo, Respublikos ir vietinių valdymo įstaigų, valstybinių bei privačių įmonių, visuomeninių organizacijų, gyventojų indėliai iki pareikalavimo, terminuotieji indėliai, kurių grąžinimo terminas – 30 artimiausių dienų, taip pat 1-3 mėn depozitai.
Likvidžius aktyvus komerciniai bankai skirsto į pirminius ir antrinius likvidumo rezervus. Pirminiai likvidumo rezervai – tai pagrindinis komercinių bankų likvidumo šaltinis klientų poreikiams patenkinti. Paprastai pirminiams rezervams priskiriami aktyvai Centrinio banko sąskaitose, kitų komercinių bankų korespondentinėse sąskaitose, grynieji pinigai, čekiai ir kiti mokamieji dokumentai inkasavimo procese. Antriniams likvidumo rezervams priskiriami nepiniginiai aukšto likvidumo aktyvai, kurie duoda pajamų. Per labai trumpą laiką ir minimaliai rizikuojant jie gali būti paversti pinigais.
Skirtingo tipo bankų likvidumo valdymo praktika yra skirtinga. Stambias korporacijas aptarnaujančių bankų likvidumo valdymas koncentruojamas į pinigų srautų ir didelių depozitų analizę, mažmeninių bankų – į likvidumo rezervų bei santykinių dydžių analizę. Stambūs bankai dažniausiai linkę skolintis pinigų rinkoje, o smulkesni vietiniai bankai labiau linkę kaupti savo balansuose didesnes likvidumo atsargas. Tai galima paaiškinti tuo, kad stambių ir žinomų bankų skolinimosi išlaidos yra mažesnės, o skolinimosi galimybės – daug didesnės.
Normaliomis sąlygomis banko likvidumas tiesiogiai susiję su indėlių stabilumu. Likvidumo poreikis priklauso nuo tikimybės, kad reikės padengti tam tikrų specifinių įsipareigojimų dalį arba, kad dalis indėlininkų paliks banką. Todėl indėliai, kurių didelė atsiėmimo tikimybė, turi būti visiškai padengti likvidžiais aktyvais. Nustatydami likvidaus turto poreikį balanse, bankai įsipareigojimus skirsto į tris grupes:
1. “Karštieji pinigai” – tai didelio judrumo įsipareigojimai (stambių įmonių depozitai, kurie yra jautrūs net labai mažiems palūkanų pokyčiams). Šiems įsipareigojimams turėtų būti laikomi likvidieji aktyvai iki 100 proc.
2. “Stabilieji pasyvai” – mažesnio judrumo pasyvai (ilgą laiką su banku bendradarbiaujančių klientų depozitai, fizinių asmenų lėšos iki pareikalavimo, įmonių sąskaitos, kuriose jos laiko savo likvidumo atsargas). Šie pasyvai yra taip pat judrūs, bet niekada visi iš banko neišeis vienu metu. Šiems pasyvams užtikrinti turėtų užtekti 30-40 proc. likvidžiųjų aktyvų.
3. “Šerdiniai depozitai” – stabiliausi ir lengviausiai prognozuojami pasyvai (fizinių ir juridinių asmenų vidutinio termino depozitai). Kadangi tai mažo judrumo pasyvai, jiems užtenka 5-15 proc. likvidžių aktyvų.
Bankai grupuoja visus depozitus pagal terminus. Tai leidžia nustatyti, kokia depozitų suma bankas disponuos konkrečią dieną. Įgyvendinant depozitų politiką bankams verta naudotis skaičiavimais, kad būtų nustatytas vidutinis indėlių gyvavimo banke laikas (vidutinis indėlių likutis / indėlių išmokėjimo dienos apyvartos ir skaičiavimo periodu esamo dienų skaičiaus sandauga). Šis rodiklis rodo depozitų (indėlių) stabilumo lygį. Indėlių stabilumo lygis turi reikšmės banko likvidumui. Bankams, vykdantiems agresyvią pasyvų valdymo politiką, būdinga priklausomybė nuo stambių depozitų, todėl juos reikia nuolat stebėti ir analizuoti jų pastovumą. Banko priklausomybė nuo stambių depozitų gali būti apskaičiuota taip:

PNSD = (SD – LI) / (PDA – LI)

Kur:
SD – stambūs depozitai
LI – laikinos investicijos (pav. investicijos į VP, tikintis juos parduoti);
PDA – pajamas duodantys aktyvai

Ši formulė parodo, kaip pagrindiniai pajamas duodantys banko aktyvai priklauso nuo stambių indėlių. Gauta rodiklio reikšmė padeda geriau įvertinti banko likvidumo pakitimus stambiausių indėlių atsiėmimo atveju.
Bankui svarbu, kaip įmanoma labiau išplėsti “šerdinių depozitų” bazę. Tai suteikia bankui papildomo stabilumo, nes yra mažesnė tikimybė, kad tokie indėlininkai paliks banką susidarius probleminei situacijai.
Lėšų šaltinių diferenciacija suteikia bankui galimybę sumažinti įsipareigojimų judrumą. Diferenciacija turi būti ne tik pagal kreditorių rūšis (fiziniai, juridiniai), bet ir pagal ūkio šakas (geriau, kai banko kreditoriai atstovauja skirtingoms ūkio šakoms; nuosmukis yra labiau tikėtinas tam tikroje ūkio šakoje, nei apskritai visame ūkyje) bei teritorinį principą. Dar vienas svarbus momentas – būtinybė reguliuoti santykius su klientais. Individualus bendravimas, informacijos platinimas, kai kada nuolaidų sistema padėtų bankui, atsidūrusiam sunkioje situacijoje. Svarbu palaikyti glaudžius ryšius su stambiais klientais, kurių vienoks ar kitoks elgesys gali turėti nemažą įtaką banko padėčiai. Taip pat svarbūs banko santykiai su spauda bei kitomis visuomenės informavimo priemonėmis. Vienas iš šiuolaikinių bankų veiklos principų – tai bankų veiklos skaidrumas. Dažnai depozitinių lėšų pritraukimo sąlygos neleidžia bankams pilnai užtikrinti likvidumo. Rinkodaros priemonės, taikomos bankininkystėje, duoda tik nežymų rezultatą. Be to, kiekvienas teritorinis regionas turi ribotą pagrindinių indėlių skaičių. Ir nei banko kokybė, nei teikiamų paslaugų įvairovė negali kokiu nors būdu tą esamą jų skaičių padidinti.
Šalyse, kuriose yra išplėtota tarpbankinių paskolų rinka, bankams atsiranda galimybė gauti dideles pinigų sumas trumpam laikotarpiui, kas leidžia lanksčiau koreguoti pinigų srautus. Tarpbankinė paskolų rinka – tai dalis skolinimosi rinkos, į kurią pritraukiami ir kurioje laikomi laikinai laisvi bankų pinigų ištekliai trumpalaikių tarpbankinių depozitų/paskolų forma. Paprastai tokie tarpbankiniai depozitai ir paskolos apima laikotarpį nuo vienos dienos iki savaitės. Visi bankai turi žinoti, kad jie negali per daug pasikliauti tarpbankine rinka. Efektyvus pinigų perskirstymas galimas, jei pinigų kiekis ekonomikoje apskritai yra pakankamas ir likvidumo stoka tėra struktūrinė problema, tuomet yra galimas efektyvus pinigų perskirstymas. Esant bendram pinigų trūkumui bankų sistemoje ar atsiradus dideliam skirtumui tarp pinigų poreikio ir pasiūlos, tarpbankinė rinka tampa vangi. Taigi atsiranda bendras kredito nebuvimo pavojus rinkoje, kai joks bankas neturi pinigų likučių, kuriuos būtų galima panaudoti kitų finansinių institucijų kreditavimui. Pagaliau, skolintojai tarpbankinėje rinkoje yra konkurentai, kurie gali būti ne visada pasirengę skolinti pinigus, kai pačiam bankui jų reikia.
Jei bankas susiduria su likvidumo problemomis, galutiniu (paskutiniu) skolintoju tampa Centrinis bankas, kurio funkcijos šią prievolę numato. Centrinis bankas , vykdydamas savo funkcijas, naudojasi pinigų politikos priemonėmis, kurios skirstomos į:
• atviros rinkos operacijas, kurias Centrinis bankas savo iniciatyva vykdo finansų ir pinigų rinkoje;
• skolinimą ir skolinimąsi, leidžiant bankams savo iniciatyva pasiskolinti iš Centrinio banko trumpam terminui arba padėti jame trumpalaikį indėlį pagal objektyvius rinkos kriterijus;
• komercinių bankų privalomąsias atsargas Centriniame banke.
Pinigų politikos priemonės gali didinti arba mažinti bankų sistemos likvidumą. Pinigų emisija turi grįžtamąjį pobūdį, kadangi į apyvartą išleisti pinigai, suėjus terminui, vėl grįžta į Centrinį banką. Bankų sistemos likvidumą tiesiogiai didina atpirkimo sandoriai, likvidumo ir vienos nakties paskolos, bazinės valiutos pirkimas iš komercinių bankų. Pinigų politikos pobūdis skiriasi reguliuojant bankų sistemos likvidumą normalios raidos laikotarpiais ir teikiant likvidumo pagalbą bankams krizės situacijose. Centrinio banko galimybė atlikti paskutinio likvidumo šaltinio funkciją ypač svarbi krizinėse situacijose, kai neveikia tarpbankinė paskolų rinka ir prasideda masinis indėlių atsiėmimas. Aukštesnė palūkanų norma bei griežta paskolų teikimo tvarka riboja komercinių bankų norą skolintis iš Centrinio banko. Centrinis bankas tokiu būdu skatina bankus naudotis pigesnėmis tarpbankinės rinkos paskolomis ir plėtoti finansų rinkų galimybes.
Lietuvos bankas ribodamas komercinių bankų prisiimamą likvidumo riziką yra nustatęs likvidumo normatyvą, kurio privalo laikytis visi Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai. Likvidumo normatyvas turi būti didesnis kaip 30 .

Likvidus turtas
Likvidumo normatyvas= ———————————–* 100

Einamieji įsipareigojimai

Likvidumo normatyvo apskaičiavimo tvarka yra patvirtinta 2004 01 29 Lietuvos banko nutarime Nr. 1 “Dėl likvidumo normatyvo skaičiavimo taisyklių”(www.lbank.lt).
Privalomų atsargų reikalavimas – tai Lietuvos banko reikalavimas komerciniam bankui laikymo laikotarpiu nustatyta tvarka laikyti lėšų ne mažiau, negu šiam laikotarpiui apskaičiuota privalomųjų atsargų. Bankas privalo laikyti privalomąsias atsargas Lietuvos banko nurodytose sąskaitose ir atsako už tai, kad būtų vykdomas privalomųjų atsargų reikalavimas. Už šių taisyklių nesilaikymą bankui gali būti taikomos Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatyme numatytos poveikio priemonės. Banko privalomųjų atsargų skaičiavimo taisyklės buvo patvirtintos 2003 03 14 Lietuvos banko nutarimu nr.137 “Dėl kredito įstaigų privalomųjų atsargų taisyklių patvirtinimo”, papildymas šių taisyklių buvo priimtas 2003 12 24 Lietuvos banko nutarimu Nr. 38 (www.lbank.lt).

Užsienio valiutos kurso rizika
Valiutų rinka yra tarptautinės finansų rinkos sudėtinė dalis. Pagrindinė tarptautinės valiutų rinkos veikla – tai pirkimo ir pardavimo transakcijų vykdymas. Šiuolaikinė tarptautinė valiutų rinka neturi apibrėžtos teritorijos, tai rinka už biržos ribų. Ji yra decentralizuota tiek ekonominiu, tiek geografiniu, tiek techniniu požiūriu. Šios rinkos nėra fiziškai vienoje vietoje. Tarptautinėje valiutų rinkoje informacija yra keičiamasi telekomunikacinių tinklų – telefonų, telefaksų ar kompiuterinių sistemų pagalba. Šioje rinkoje transakcijas vykdo bankai, nebankinės finansinės institucijos, brokerių firmos ir kt., tačiau tai nėra nacionalinių rinkų visuma. Greičiau tai yra tinklas, išsklaidytas po visą pasaulį ir veikiantis visą parą įvairiose laiko juostose. Tarptautinė valiutų rinka yra didžiausia rinka pasaulyje, kurios pagrindinis operacijų centras yra Londone. LIBOR – tai Londono tarpbankinių paskolų palūkanų norma. Kiekvieną darbo dieną yra skelbiamas atitinkamos valiutos ir termino tarpbankinių paskolų palūkanų normų vidurkis. VILIBOR – tai vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (yra pasiruošę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams. VILIBID – tai vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (yra pasiruošę) pasiskolinti lėšų litais iš kitų bankų.
Yra trys rūšys operacijų, vykdomų tarptautinėje valiutų rinkoje.
1. Arbitražas – tai tokios transakcijos, kurios vykdomos, norint išnaudoti valiutų kursų skirtumus įvairiose geografinėse vietovėse.
2. Hedging-as (anglų k. reiškia atsiribojimą, atsitvėrimą) – tai tokios transakcijos, kuriomis siekiama apsisaugoti nuo nuostolių, galinčių iškilti nepalankiai susiklosčius valiutų kursams.
3. Spekuliacija – tai tokios transakcijos, iš kurių bandoma pasipelnyti, sąmoningai rizikuojant, t.y. kai naudą galima gauti iš valiutos kurso smukimo arba jo kilimo.
Užsienio valiutos kurso rizika – tai rizika patirti nuostolių dėl valiutų kursų pasikeitimo. Su valiutos kurso rizika susiduria kiekviena įmonė ar organizacija, turinti bet kokius ryšius su užsienio šalimis. Komerciniai bankai taip pat ne išimtis. Jie kiekvieną dieną susiduria su šia rizika. Bankai siekdami valdyti riziką, susijusią su kursų svyravimu, orientuojasi į vieną iš keturių koncepcijų:
1. Aktyvų valdymo koncepcija;
2. Pasyvų valdymo koncepcija;
3. Aktyvų ir pasyvų valdymo koncepcija;
4. Rizikos vertės (dydžio) vertinimo koncepcija.
Į kurią koncepciją bankas orientuojasi priklauso nuo darbuotojų kvalifikacijos, banko prioritetų, banko tikslinių veiksmų, siekiant sumažinti riziką ar norint prisiimti didesnę, siekiant ateityje gauti pelno.
Jei bankas pasirenka rizikos valdymą, orientuotą į aktyvų valdymą, tai šiuo atveju jis didesnę reikšmę skirs turto struktūros derinimui pagal valiutas atsižvelgiant į prisiimtus įsipareigojimus. Pavyzdžiui, bankas, kuris yra priėmęs didelę sumą indėlių JAV doleriais, siekdamas eliminuoti riziką, gali stengtis paskolų portfelyje didinti JAV doleriais išduotų paskolų dalį ir siekti, kad ji būtų artima sumai įsipareigojimų, tačiau dar reikėtų derinti ir terminus.
Komercinis bankas, kuris nuspręs veiksmus orientuoti į pasyvų valdymą, nesistengs per daug reguliuoti turto struktūros pagal tam tikras valiutas. Toks bankas didesnį dėmesį skirs į tai, kaip sureguliuoti pasyvo dalį , kad ji būtų kuo artimesnė turto daliai pagal tam tikras valiutas. Siekdamas padidinti įsipareigojimus tam tikra valiuta jis gali nustatyti aukštesnes palūkanų normas ta valiuta, o siekdamas sumažinti įsipareigojimus ta valiuta, jis gali mažinti palūkanų normą ta valiuta.
Bankas, orientuojantis į aktyvų ir pasyvų valdymo koncepciją, derina tiek aktyvo, tiek pasyvo straipsnius. Tai jis gali atlikti reguliuodamas tam tikras sandorių valiuta sąlygas. Jei bankas yra prisiėmęs tam tikra valiuta didesnius įsipareigojimus, nei turi turto ta pačia valiuta, jis gali gerinti sąlygas išduodamoms paskoloms ir nustatyti mažiau patrauklias sandorių sąlygas prisiimamiems įsipareigojimams ir išlaikyti tokią padėtį kol balanso straipsniai tarp turto ir įsipareigojimų ta valiuta susibalansuos. Po šio momento bankas gali normalizuoti abiejų tipų sandorių sąlygas taip, kad jie būtų vienodai patrauklūs. Po tokio žingsnio abiejų balanso pusių straipsniai ta valiuta turėtų kisti tolygiai išlaikydami tarpusavyje balansą. Tačiau tai pasiekti yra pakankamai sudėtinga, vien dėl to, kad valiutos kursas gali būti labai nepastovus. Dėl to gali tekti nuolatos stebėti situaciją ir priimti atitinkamus sprendimus, kurie padėtų vis iš naujo subalansuoti straipsnius tam tikra valiuta.
Rizikos vertės koncepcija sudaro galimybę bankams apskaičiuoti ir įvertinti banko portfelio potencialų nuostolį dėl nepalankių rinkos kainų, valiutos kursų, palūkanų normų pokyčių per pasirinktą laikotarpį, taip pat nustatyti kapitalą rizikai padengti ar įvertinti per didelį banko veiklos atsargumą. Taikant šią koncepciją, banko veiklos valdymas grindžiamas trumpo laikotarpio kainų prognozėmis, kurios yra tikslesnės, lyginant su ilgalaikėmis prognozėmis. Tai leidžia tiksliau įvertinti riziką, kuri apskaičiuojama, taikant kiekybinius metodus.
Pasaulyje apsidraudimui nuo užsienio valiutos kurso rizikos yra plačiai naudojami išvestiniai finansiniai instrumentai: išankstiniai sandoriai (angl.forward), apsikeitimo sandoriai (angl. swap), pasirinkimo sandoriai (angl.option). Neatidėliotinas sandoris (angl. spot) – tai paprasčiausias įprastas valiutos keitimo sandoris negrynaisiais pinigais, kai pagal sandorį atsiskaitoma ne vėliau, kaip per dvi dienas nuo sandorio sudarymo datos. Neatidėliotinas sandoris nėra išvestinis finansinis instrumentas. Neatidėliotinų sandorių atveju valiutų kursai yra ne daugiau kaip keleto minučių senumo pasaulinės valiutų rinkos kursai, skelbiami per informacines sistemas. Todėl sudarydami šį sandorį šalys gali būti ramios, kad perka ar parduoda valiutą realiu rinkos kursu. Kadangi valiutos kaina rinkoje nuolat keičiasi, tai rinkos kursas skiriasi nuo oficialaus skelbiamo valiutos kurso, kuris atspindi vakarykštės dienos valiutų rinkos kursą.
Išankstinis sandoris – valiutos keitimo sandoris, pagal kurį šalys susitaria pirkti – parduoti nurodytas valiutas pagal sandorio sudarymo dieną susitartą valiutos kursą. Išankstiniai sandoriai suteikia galimybę pirkti ar parduoti valiutą iš anksto. Taip apsidraudžiama nuo neigiamos valiutų kursų įtakos. Jeigu žinomas įsipareigojimas mokėti kokia nors užsienio valiuta ateityje, galima sudaryti sandorį reikiamai sumai pirkti jau dabar. Išankstiniai sandoriai nėra spekuliatyvūs – jie nėra pagrįsti spėjimu, koks valiutos kursas bus ateityje. Sandorių valiutos kursai nėra valiutų kursų prognozės ar spėjimai – jie apskaičiuojami matematiškai. Savaitės išankstinis valiutos kursas tik atsitiktinai gali sutapti su faktiniu valiutos kursu po savaitės. Išankstinis kursas nustatomas pagal dabartinį kursą, tarpbankinės rinkos palūkanų normų perkamai ir parduodamai valiutai skirtumą ir pagal sandorio terminą. Pagrindinis veiksnys yra dabartinis kursas, todėl išankstinis kursas keičiasi iš karto pasikeitus dabartiniam kursui. Paprastai išankstinio kurso nukrypimai nuo dabartinio kurso nebūna dideli.

DK * (N-P) * dienų skaičius iki atsiskaitymo

IK = DK + ———————————————————————-

360*100 + P * dienų skaičius iki atsiskaitymo

kur:
IK – išankstinis kursas
DK – dabartinis kursas
P – pagrindinės valiutos tarpbankinė palūkanų norma
N – nepagrindinės (antrosios) valiutos tarpbankinė palūkanų norma

Pagrindinė valiuta yra ta valiuta, kurios 1 vieneto kaina išreikšta nepagrindinės (antrosios) valiutos vienetais. Pavyzdžiui, USD/LTL kurse – USD yra pagrindinė valiuta, o LTL yra nepagrindinė (antroji) valiuta. 1 JAV doleris kainuoja 2.7 litus.
Skirtingų valiutų tarpbankiniai depozitai turi skirtingas palūkanų normas. Jeigu skaičiuojame trijų mėnesių USD/LTL išankstinio sandorio kursą, tai į formulę įstatome trijų mėnesių USD tarpbankinę palūkanų normą (LIBOR) ir trijų mėnesių LTL tarpbankinę palūkanų normą (VILIBOR). Nukrypimą nuo dabartinio valiutos kurso lemia keičiamų valiutų palūkanų normų skirtumas. Išankstinis sandoris – pigiausia valiutos kurso svyravimo rizikos valdymo priemonė.
Sudariusios išankstinį sandorį abi šalys įsipareigoja sutartą dieną ateityje keisti valiutas. Jei kuri nors išankstinio sandorio šalis neįvykdo savo įsipareigojimų, sutartyje yra numatomas reikalavimas padengti dėl to atsiradusius kitos šalies nuostolius, kuriuos lemia kurso pasikeitimas nuo sandorio sudarymo dienos iki atsiskaitymo dienos.
Apsikeitimo sandoris – tai susitarimas sutartam terminui apsikeisti valiutomis. Pagal valiutos apsikeitimo sandorį šalys neatidėliotinai perka arba parduoda sutartą vienos valiutos sumą už kitą valiutą ir sutaria parduoti arba pirkti tą pačią valiutos sumą už kitą valiutą sutartą datą ateityje pagal sandorio metu nustatytą kainą. Praktiškai toks sandoris įforminamas kaip du valiutos pirkimo – pardavimo sandoriai: neatidėliotinas sandoris ir išankstinis sandoris. Todėl apsikeitimo sandorį galima laikyti išankstinio sandorio atmaina. Kadangi skirtingų valiutų palūkanos skiriasi, palūkanų skirtumas yra kompensuojamas jį įskaičiuojant į valiutų keitimo kursą. Sudaryti apsikeitimo sandorį yra pigiau negu du atskirus sandorius (neatidėliotiną ir išankstinį), nes pastaruoju atveju reiktų du kartus sumokėti maržą. Apsikeitimo sandoriai yra puiki priemonė pinigų srautams reguliuoti.
Pasirinkimo sandoris – tai už tam tikrą komisinį mokestį įsigyjama teisė, bet ne įsipareigojimas ateityje pirkti arba parduoti valiutą iš anksto sutartu kursu. Sudariusi pirkimo (angl. call) pasirinkimo sandorį, šalis įgyja teisę nustatytą dieną ateityje pirkti norimą valiutą sutartu kursu, o sudariusi pardavimo (angl. put) – parduoti. Pasirinkimo sandoris leidžia pasirinkti, ar atėjus terminui keisti valiutą sutartu kursu ar ne. Sudarius išankstinį sandorį, jį vykdyti privaloma net ir esant palankesniam kursui rinkoje, o pasirinkimo sandorio atveju galima rinktis – keisti valiutą rinkos kursu, ar pasirinkimo sandoryje numatytu valiutos keitimo kursu. Už suteikiamą pasirinkimo teisę šalis, perkanti pasirinkimo sandorį, turi sumokėti komisinį mokestį, kuris ir yra sandorio kaina. Tai yra kompensacija už riziką, kurią patiria parduodanti pasirinkimo sandorį šalis. Pasirinkimo sandoris yra patrauklus tuo, kad daugiausia, ką gali prarasti pasirinkimo sandorį perkanti šalis – tai sumokėtą komisinį mokestį. Galimas praradimas yra ribotas (tik komisinis mokestis), o naudingo valiutos keitimo kurso pokyčio rezultatas yra neribotas. Užtat šalis, pardavusi pasirinkimo sandorį, gali prarasti neapibrėžtą sumą, tačiau, jei pirmoji šalis sandoriu nepasinaudoja, tai antroji – uždirba komisinį mokestį. Pasirinkimo sandoris – tai lanksti rizikos valdymo priemonė, ir pasaulyje yra sukurta nemažai jų panaudojimo strategijų, kuriose kombinuojami įvairių rūšių ir vykdymo kainų pasirinkimo sandoriai. Jas galima panaudoti ne tik rizikai sumažinti, bet ir spekuliacijoms, t.y.siekiant uždirbti iš valiutų kursų svyravimų. Pasirinkimo sandoriai būna europietiško ir amerikietiško tipo. Europietiško tipo pasirinkimo sandorio teise galima pasinaudoti tik termino pabaigoje, o amerikietiško tipo sandoriai leidžia pasinaudoti jo teise bet kuriuo momentu sandorio galiojimo laikotarpiu.
Praktikoje dažniausiai naudojamas ne vienas būdas, o reikia derinti įvairias rizikos valdymo priemones, prisitaikant prie realių sąlygų ir aplinkybių. Derinant išankstinius ir pasirinkimo sandorius bei modifikuotas jų rūšis valiutos kursų rizikos valdymą sėkmingai galima pritaikyti praktiškai prie bet kurios specifinės situacijos.
Lietuvos bankas yra nustatęs du užsienio valiutos riziką ribojančius normatyvus, kurių apskaičiavimo tvarka nustatyta 1997 01 16 Lietuvos banko nutarimu Nr. 11 “Maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais skaičiavimo taisyklėse” (www. 3.lrs.lt). Lietuvos bankas yra nustatęs 15 Vienos atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais normatyvą bei 25 Bendros atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais normatyvą.

Palūkanų normos rizika
Palūkanų normos rizika – tai rizika, kad banko grynosios palūkanų pajamos sumažės ar net taps neigiamomis, jei rinkoje pakis palūkanų norma. Banko grynosios palūkanų pajamos – tai skirtumas tarp palūkaninių pajamų ir palūkaninių išlaidų. Grynosios palūkanų pajamos apskaičiuojamos banko Pelno/Nuostolio ataskaitoje. Palūkanų normos rizika apibūdinama kaip pagrindinė banko finansinė rizika. Bankai labiau nei kiti rinkos dalyviai jaučia palūkanų normos pokyčius rinkoje. Tai paaiškinama tuo, kad didžioji dalis gaunamų pajamų bei padaromų išlaidų yra būtent palūkanų pajamos ir palūkanų išlaidos.
Palūkanų normos rizikai vertinti yra naudojama GAP arba Spragos analizė. Ji apima viso balanso atskirų elementų analizę pagal galimo perkainojimo (angl. repricing) datas ir jų jautrumą palūkanų normos pokyčiui. Perkainojimo data – tai data, kai atitinkamas finansinis instrumentas gali pakeisti palūkanų normą (pav. atėjus laikui peržiūrėti kintamą palūkanų normą) arba finansinio instrumento pasibaigimo terminas. Instrumento terminui pasibaigus bankas turės įsigyti kitą analogišką instrumentą, tačiau jį įsigydamas jis mokės naują rinkos kainą, t.y. tą kainą, kuri bus rinkoje tuo metu. Ši kaina gali išlikti ir nepakitusi, tačiau tikimybė, kad ji pakis, yra didelė. Kitas svarbus veiksnys atliekant GAP analizę yra banko aktyvų ir pasyvų jautrumo palūkanų normos pokyčiui įvertinimas. Ne visi banko aktyvai ir pasyvai yra jautrūs palūkanų normos pokyčiui. GAP analizei naudojami tik jautrūs palūkanų normos pokyčiui aktyvai ir pasyvai, t.y. tie instrumentai, kurių palūkanų norma pakis, jei rinkoje pakis palūkanų norma. Visų pirma turi būti atmetami nepalūkaniniai aktyvai ir pasyvai, t.y. tie, už kuriuos nemokamos palūkanos. Toliau analizuojami visi kiti banko balanso straipsniai.
Bendruoju atveju GAP formulė būtų tokia:

GAP = Palūkanoms jautrūs aktyvai – Palūkanoms jautrūs pasyvai

Atliekant GAP analizę, banko aktyvai ir pasyvai išskirstomi į atskiras dalis pagal jų perkainojimo terminus. Po to skaičiuojamas aktyvų ir pasyvų skirtumas kiekviename laiko intervale. Paprastas GAP skaičiavimo pavyzdys:

Mln.LTL

Iki 1 mėn 1-6 mėn 6-12 mėn Viso
Palūkanų normoms jautrūs aktyvai 200 500 300 1000
Palūkanų normoms jautrūs pasyvai 300 200 300 800
GAP -100 300 0 200
Suminis GAP -100 200 200

Teigiamas GAP (pavyzdyje laiko intervalas nuo 1 mėn. iki 6 mėn) reiškia, kad pasirenkamuoju laikotarpiu aktyvų bus perkainota daugiau nei pasyvų. Vadinasi, pakilus palūkanų normai rinkoje, palūkanų pajamos padidės daugiau nei palūkanų išlaidos, t.y. grynosios palūkanų pajamos padidės. Nukritus palūkanų normai rinkoje grynosios palūkanų pajamos sumažės.
Neigiamas GAP (pavyzdyje laiko intervalas iki 1 mėn.) reiškia, kad pasirenkamuoju laikotarpiu pasyvų bus perkainota daugiau nei aktyvų. Vadinasi, pakilus palūkanų normai rinkoje, palūkanų išlaidos padidės daugiau nei palūkanų pajamos, t.y. grynosios palūkanų pajamos sumažės. Nukritus palūkanų normai rinkoje grynosios palūkanų pajamos padidės.
Nulinis GAP (pavyzdyje laiko intervalas nuo 6 iki 12 mėn.) reiškia, kad pasirenkamuoju laikotarpiu bus perkainota aktyvų ir pasyvų tiek pat, o palūkanų normos pokyčiai neturėtų daryti įtakos grynosioms palūkanų pajamoms.
Suminis GAP-as skaičiuojamas nuo ne kiekvienam pasirinktam intervalui atskirai, o laiko intervalui nuo 1 dienos iki pasirinkto intervalo pabaigos.
Trumpai GAP analizės rezultatą galime apibendrinti taip:

GAP-as Palūkanų normos rinkoje Grynosios palūkanų pajamos
Teigiams Kyla Didėja
Teigiamas Krenta Mažėja
Neigiamas Kyla Mažėja
Neigiamas Krenta Didėja
Nulinis Kyla Nesikeičia
Nulinis Krenta Nesikeičia

GAP-ą galima apskaičiuoti, naudojant santykinį rodiklį:

Palūkanų normoms jautrūs aktyvai

Palūkanų normoms jautrūs pasyvai

Jei šio rodiklio rezultatas yra didesnis už 1 vienetą, tai GAP-as yra teigiamas, o jeigu mažesnis už 1 – neigiamas.
Lietuvos bankas 2002 10 17 nutarimu Nr. 129 yra patvirtinęs “Palūkanų normos spragos apskaičiavimo ataskaitą”, kurią komerciai bankai pildo kiekvieną ketvirtį. Lietuvos bankas nėra nustatęs Palūkanų normos rizikos normatyvo, kurio turėtų laikytis komerciniai bankai.
Palūkanų normos rizikai vertinti be GAP-o analizės naudojamas ir kitas metodas, vadinamas Trukmės analize (angl. duration analysis). Naudojant šį metodą, yra apskaičiuojamas vienas finansinį instrumentą apibūdinantis dydis, t. y.Trukmė, pagal kurį galima vertinti šio instrumento rizikingumą palūkanų normos svyravimo atveju. Trukmė gali būti suprantama kaip vidutinis instrumento gyvavimo laikas, įvertinant jo sukuriamus pinigų srautus, pasvertus pagal laiką.
Panagrinėkime pavyzdį: tarkime, kad bankas išdavė 20000 LTL vertės paskolą, kurią klientas turi grąžinti per 5 kartus lygiomis dalimis kas mėnesį. Šio finansinio instrumento (paskolos) trukmę apskaičiuosime taip:

Laiko faktorius (mėnuo) Pinigų srautas Pinigų srautas*Laiko faktorius
1 4000 4000
2 4000 8000
3 4000 12000
4 4000 16000
5 4000 20000
Iš viso 20000 60000
Trukmė 3

Kaip matome, analizuojamo instrumento vertė yra 3 mėnesiai (60000/20000). 3 mėnesiai yra visų piniginių srautų vidutinė trukmė. Jeigu finansinis instrumentas sukuria pastovius, vienodus pinigų srautus, tai jo trukmė bus lygi mokėjimų skaičių sumai, padalintai iš mokėjimų kartų:

Trukmė = (1+2+3+4+5)/5 =3

Aukščiau nagrinėtame pavyzdyje buvo nenumatyta palūkanų norma už paskolą ir neįvertintas pinigų laiko vertės faktorius. Tarkime, kad už pavyzdyje minėtą paskolą klientas bankui moka 9 procentus metinių palūkanų, t.y 0.75 procentai per mėnesį, o rinkos palūkanų norma, kuria diskontuojami pinigų srautai yra 6 proc. Apskaičiuokime tokio finansinio instrumento trukmę:

Laiko faktorius (mėnuo) Pinigų srautas Diskonto faktorius (d) Dabartinė pinigų srauto vertė Dabartinė vertė*Laiko faktorius
1 4150 0.9950 4129.3 4129.3
2 4120 0.9901 4079.2 8158.4
3 4090 0.9852 4029.5 12088.5
4 4060 0.9804 3980.4 15921.6
5 4030 0.9756 3931.7 19658.5
Iš viso 20450 20150.1 59956.3
Trukmė (D) 2.975

Diskonto faktorius iki vienerių metų skaičiuojamas pagal paprastųjų palūkanų formulę:

: d = 1/(1+p*n/12)
kur:
p – palūkanų norma, kuria diskontuojami pinigų srautai;
n – mėnesių skaičius (jei instrumentas yra iki vienerių metų)

Žinodami finansinio instrumento trukmę, galime nustatyti šio instrumento jautrumą palūkanų normų pokyčiui, t. y. jo vertės pokytį, kurį nulemtų palūkanų normų rinkoje kilimas arba kritimas:

V = – D * p * 1/(1+p)
kur:
V – finansinio instrumento vertės pokytis
p – palūkanų normų pasikeitimas (kilimas arba kritimas) rinkoje
p – buvusi palūkanų norma rinkoje

Šioje formulėje trukmė (D) turi būti išreiškiama metine išraiška: 2.975 mėn.=0.248 m.
Jeigu rinkoje palūkanų normos pakiltų 1 procentu, tai paskolos vertės pokytis procentine išraiška būtų:
V = – 0.248*1*1/(1+0.06) = -0.23
Jeigu rinkoje palūkanų normos nukristų 1 procentu, tai paskolos vertės pokytis būtų:
V = -0.248*(-1)*1/(1+0.06) = 0.23
Paskolos vertės pokytį absoliučia išraiška (LTL) apskaičiuotume paskolos vertės pokytį procentine išraiška padauginę iš dabartinės pinigų srauto vertės.
Šie skaičiavimai ir formulės matematiškai nėra visiškai tikslūs, tačiau apytiksliams skaičiavimams tinka ir jų paklaidos nėra didelės.

Kredito rizika
Banko kreditas – tai paskolos suteikimas tam tikram laikotarpiui, už kurį imamas palūkanų mokestis. Tai ekonominiai santykiai tarp kreditorių (bankų) ir skolininko, kuriuo gali būti tiek juridiniai, tiek ir fiziniai asmenys. Kitų šalių juridiniams ir fiziniams asmenims, imantiems kreditą mūsų šalyje yra taikomos tos pačios taisyklės, reikalavimai ir atsakomybė kaip ir mūsų šalies juridiniams asmenims, jeigu kitaip nenumato šalies įstatymai. Kreditas yra suteikiamas laikinam naudojimuisi. Kredito terminas skaičiuojamas nuo paskolos gavimo momento iki jos grąžinimo.
Kreditavimas yra pagrindinė aktyvinė banko operacija, generuojanti didžiausią pajamų dalį. Suteiktos paskolos sudaro didžiausią lyginamąjį svorį banko aktyvuose, o palūkanų už paskolas – visų banko pajamų sudėtyje. Kreditavimo tikslas – paskirstyti sukauptas lėšas įmonėms ir gyventojams, siekiant maksimalaus efektyvumo tiek kreditoriaus, tiek kredito gavėjo požiūriu. Kreditavimo efektyvumas banko požiūriu suprantamas kaip sugebėjimas parduoti piniginius išteklius brangiau, negu už juos buvo sumokėta. Paskolos palūkanų norma turi kompensuoti ne tik suteikto kredito pinigų vertę, bet ir tos vertės pasikeitimo riziką bei skolininko neįvykdytų įsipareigojimų riziką, o tai reiškia, kad palūkanų už kreditus dydis labiausiai priklauso nuo situacijos rinkoje, kredito rūšies ir apimties, skolinto kapitalo dydžio, kliento ryšio su banku.
Kreditavimą bankuose reglamentuoja Lietuvos banko norminiai aktai bei bankų įvairių departamentų (pav. Rizikų valdymo, Kreditavimo ir pan.) ruošiamos taisyklės.
Kreditavimo procesą sąlyginai galima suskirstyti į tris etapus:
1. Kredito rizikos įvertinimas. Jis apima laikotarpį nuo kliento atėjimo į banką iki paskolos įforminimo arba neigiamo sprendimo priėmimo. Norintis gauti kreditą klientas kreipiasi į banką su prašymu, kuriame nurodo kredito sumą, terminą, padengimo grafiką, pageidaujamą palūkanų normą, siūlomą užstatą, garantijas, laidavimus. Pagal pateiktus dokumentus yra įvertinamas kliento kreditingumas, t. y. sugebėjimas laiku padengti kreditą). Šiame etape kreditavimo specialistas konsultuoja klientą, surenka dokumentus, reikiamą informaciją, įvertina galimą paskolos riziką, pateikia medžiagą ir išvadas Paskolų komitetui, kuris priima sprendimą apie paskolos išdavimą.
2. Paskolos dokumentų įforminimas. Šiame etape pasirašoma paskolos sutartis, paskolos apdraudimo dokumentai, kurie susegami į paskolos bylą ir saugomi dokumentų saugojimo ir tvarkymo taisyklėse numatyta tvarka. Klientui išduodant nustatyto dydžio paskolą, visos operacijos įforminamos apskaitos dokumentais, kontroliuojant suteikto kredito naudojimą pagal tikslinę paskirtį.
3. Paskolos administravimas ir kontrolė. Paskolos būklė turi būti nuolat sekama, atliekamas jos monitoringas, vertinami rizikos veiksniai, kurių pagrindu kreditas priskiriamas tam tikrai rizikos grupei, suformuojami specialieji atidėjimai nuostolingoms paskoloms, imamasi priemonių rizikai mažinti, ir, sugrąžinus paskolą, baigiama paskolos byla.
Kredito rizika – tai rizika, kad kredito gavėjas nesugebės laiku grąžinti paimto kredito sumos ir laiku sumokėti palūkanų.
Kadangi paskolų teikimas išlieka ne tik viena svarbiausių, bet ir viena rizikingiausių banko veiklos sričių, svarbu tinkamai valdyti kredito riziką ir turėti patikimą šio turto netekimo rizikos įvertinimo mechanizmą. Labai rizikingas paskolų portfelis gali būti reikšmingas, kad bankas taptų nestabilus, kadangi paskolų dalis visoje aktyvų struktūroje dažnai būna labai didelė. Paprastai didesnę kreditų riziką gali prisiimti tie bankai, kurių stipresnės kapitalo pozicijos.
Banko suteiktos paskolos bet kuriems klientams, rezidentams ir nerezidentams, bet kurios nuosavybės formos įmonėms ir fiziniams asmenims, bankams ir finansinėms institucijoms tiek šalyje, tiek užsienyje, už šias paskolas priskaičiuotos palūkanos, jei dėl šių lėšų (paskolų ir palūkanų) grąžinimo kyla abejonių ar bus laikomasi sutartyje numatytų terminų arba pagal tam tikrus nustatytus kriterijus numatoma galima rizika, balansinėje ataskaitoje priskiriamos rizikingiems aktyvams.
Lietuvos bankas patvirtino paskolų grupavimo taisyklės, kuriose, nustatomi paskolų rizikos įvertinimo kriterijai. Tokiu būdu siekiama kuo anksčiau pastebėti paskolų kokybės pasikeitimo požymius, nustatyti paskolų negrąžinimo priežastis, laiku priimti tinkamus sprendimus, siekiant pagerinti paskolų administravimo efektyvumą. Paskolų rizikos analizė turi būti atliekama prieš išduodant paskolą ir jų grupavimas atliekamas tol, kol prievolė bus visiškai įvykdyta arba pasibaigs kitais Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytais atvejais. Paskolų grupavimas turi būti atliekamas ne rečiau kaip kas ketvirtį. Paskolų kokybės užtikrinimo specialistai turi nuolat tikrinti konkrečių paskolų grupavimo ir specialiųjų atidėjimų sudarymo teisingumą banko padaliniuose, analizuoti paskolas bei ruošti veiksmų planus paskolų kokybei gerinti. Atliekant kredito rizikos analizę, abejotini aktyvai skirstomi į 5 grupes:
I grupė – standartinė
II grupė – galimos rizikos
III grupė – padidėjusios rizikos
IV grupė – abejotina
V grupė – nuostolinga
Jei tam pačiam skolininkui (arba tarpusavyje susijusiems asmenims) yra išduotos kelios paskolos, visų jų rizika vertinama vienodai. Šių paskolų rizikos grupė nustatoma tokiu būdu: pirmiausia nustatoma kiekvienos atskiros paskolos grupė, po to nustatoma didžiausią riziką atitinkanti grupė ir jai priskiriamos visos susijusios paskolos. Sukauptos ir balansinėje ataskaitoje parodys palūkanos priskiriamos tai pačiai rizikos grupei kaip ir išduota paskola.
Rizikos nustatymo kriterijai:
• Paskolos (ar jos dalies) grąžinimo ir (ar) palūkanų mokėjimo terminų laikymasis;
• Paskolos pertvarkymo ir refinansavimo faktai;
• Skolininko ūkinės ir finansinės veiklos būklė;
• Ilgalaikės (investicinės) paskolos gavėjo investicinio projekto faktinis vykdymas
Nustatant konkrečios paskolos grupę, laikomasi tokios tvarkos: pirmiausia įvertinama, kaip laikomasi paskolos (ar jos dalies) grąžinimo bei palūkanų mokėjimų terminų. Pagal šį kriterijų nustačius paskolos grupę ją galima koreguoti atsižvelgiant į paskolos pertvarkymo ir refinansavimo faktus bei skolininko būklę. Nustatyta ilgalaikių (investicinių) paskolų grupė yra koreguojama atsižvelgiant į paskolos tikslinį panaudojimą ir faktinį investicinio projekto vykdymą.
Paskolos pertvarkymas yra paskolos sutarties sąlygų pakeitimas. Paskola laikoma pertvarkyta, jei paskolos sutartyje buvo pakeista:
• Paskolos (ar jos dalies) grąžinimo ir (arba) palūkanų mokėjimo terminai;
• Palūkanų norma;
• Kapitalizuotos sukauptos palūkanos, kai sukauptų palūkanų suma didinama paskolos suma;
Jei paskola buvo pertvarkyta ir pratęstas ar pakeistas paskolos (ar jos dalies) grąžinimo ir (arba) palūkanų mokėjimo terminas, tai:
• Paskola turi būti priskirta ne mažesnei kaip prieš pertvarkymą rizikos grupei;
• Paskola turi būti priskirt ne mažesnei kaip trečioji, t. y. padidėjusios rizikos grupei.
Paskolos refinansavimas – tai vienos ar kelių anksčiau išduotų paskolų bei už jas sukauptų palūkanų padengimas naujai išduota paskola arba naujos paskolos sutarties sudarymas nutraukus anksčiau galiojusias sutartis tame pačiame arba kitame banke. Atsižvelgiant į paskolos refinansavimą paskolos grupuojamos taip:
• Paskola turi būti priskiriama ne mažesnei kaip prieš refinansavimą rizikos grupei ir ne mažesnei kaip padidėjusios rizikos grupei;
• Jei prieš refinansavimą paskolos grąžinimo terminai buvo praleisti, naujoji paskola vertinama pagal pirminės išduotos paskolos grąžinimo terminus neatsižvelgiant į refinansavimą, t. y. delsimo terminas skaičiuojamas toliau nuo seniausio įsiskolinimo.
Sugrupavus abejotinus aktyvus nustatomas specialiųjų atidėjimų poreikis galimiems nuostoliams padengti.
Specialieji atidėjimai – tai sudaryti rezervai, atspindintys banko balanse numatomą nuostolį iš aktyvų, identifikuotų kaip abejotinos vertės aktyvai. Specialieji atidėjimai rizikingoms paskoloms sudaromi galimiems banko nuostoliams amortizuoti, kai bankui negrąžinamos paskolos, laiku nesumokamos palūkanos.
Specialiųjų atidėjimų suma patenka į banko Pelno/nuostolio ataskaitą ir gali iš esmės pakeisti banko finansinės veiklos rezultatą. Specialiųjų atidėjimų poreikis skaičiuojamas padidėjusios, abejotinų ir nuostolingų aktyvų grupėms. Pirmosios ir antrosios grupės aktyvams šis poreikis nėra skaičiuojamas. Specialiųjų atidėjimų normų dydį tvirtina Lietuvos bankas. Šiuo metu jos yra tokios:
I – standartinė grupė – 0
II – galimos rizikos grupė – 0
III – padidėjusios rizikos grupė – 20
IV – abejotinos grupės – 40
V – nuostolingos grupės – 100
Apskaičiuojant kiekvienos paskolos specialiųjų atidėjimų poreikį, atsižvelgiama į paskolos užtikrinimą. Iš paskolos likučio reikia atimti paskolos užtikrinimo priemonės (garantijos, laidavimo, įkeisto turto ir kt.) vertė ar dalis vertės, o gautas skirtumas dauginamas iš atitinkamos grupės specialiųjų atidėjimų normos. Gautas rezultatas yra konkrečios paskolos specialiųjų atidėjimų poreikis.
Siekdami sumažinti galimų nuostolių dydžius, komerciniai bankai be specialiųjų atidėjimų iš pelno sudaro ir bendrosios paskirties rezervus padengti paskolų nuostoliams, kurių galima patirti dėl tokių paskolų, kurios dar neidentifikuotos kaip blogos ar abejotinos, t. y. jos priskirtos I ir II rizikos grupei. Šie bendrosios paskirties rezervai nuostoliams padengti yra sudaromi iš pelno ir paprastai būna ne mažesni kaip 1 nuo visų paskolų metų pabaigoje.
Lietuvos bankas 1997 08 14 yra priėmęs nutarimą Nr. 186 “Dėl specialiųjų atidėjimų abejotiniems aktyvams apskaitos ir įrašymo finansinėse ataskaitose bendrųjų nuostatų patvirtinimo” (Žin., 1997, Nr.78-2005; 2003, Nr. 88-4008, vėlesnius šių nuostatų pakeitimus galima rasti www. lbank.lt.).
Lietuvos bankas 2002 07 04 nutarimu Nr. 91 yra patvirtinęs 25 Maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų normatyvą, kurio privalo laikytis visi komerciniai bankai (www.lbank.lt).

Kapitalo rizika
Kapitalo rizikos valdymas yra tiesiogiai susijęs su banko aktyvų valdymu ir jų kokybe. Laikoma, kad pakankamas kapitalo dydis yra tarsi galimų nuostolių amortizatorius ir padeda išvengti banko žlugimo.
Kapitalo rizika parodo, ar bankas yra mokus, t. y. ar realizavęs visus savo aktyvus jis pajėgtų sumokėti visiems kreditoriams, ir įvykdyti savo įsipareigojimus.
Komerciniai bankai turi pagrindinį kapitalą ir papildomus kapitalus. Pagrindinis kapitalas vadinamas pirmo lygio kapitalu, o papildomas – antro lygio kapitalu. Tiek pirmojo, tiek antrojo lygio kapitalas, išskyrus subordinuotas paskolas, yra banko akcininkų nuosavybė ir jų reikalavimai bankui bankrutavus patenkinami vėliausiai.
Norint apskaičiuoti kapitalo riziką, banko aktyvai yra vertinami pagal riziką. Akivaizdu, kad aktyvų, įvertintų pagal rizikos laipsnius, suma praktiškai visada bus mažesnė už balanse apskaitomą sumą. Be to bankas turi ir nebalansinių įsipareigojimų, kurie, esant tam tikroms aplinkybėms, bus įvykdyti. Todėl ir nebalansiniai įsipareigojimai turi būti įvertinti pagal atitinkamus rizikos laipsnius.
Lietuvos bankas 2000 12 21 nutarimu Nr. 172 reikalauja, kad procentinis banko kapitalo santykis su jo aktyvų ir nebalansinių įsipareigojimų suma vertinant pagal riziką neturi būti mažesnis kaip 10 (www. lbank.lt).

Operacinė rizika
Operacinė rizika banke –tai rizika patirti tiesioginių arba netiesioginių nuostolių dėl:
• Netinkamų ar neveikiančių banke vidaus procesų, sistemų, technologijų, darbuotojų veiksmų;
• Išorinių veiksnių.
Ryškiausias operacinės rizikos pavyzdys pasaulyje galėtų būti Barings banko patirtas 1.6 mlrd. JAV dolerių nuostolis dėl kontrolės stygiaus ir prasto pareigų paskirstymo.
Operacinės rizikos priežastimi gali būti informacijos stygius, neaiškios atsakomybės ir užduotys, neinformavimas arba nepakankamas informavimas, neteisėti veiksmai, vagystės, pinigų plovimas, klaidos, naudojamų informacinių sistemų nepakankamas saugumas, veikimas arba neveikimas, tinkamų technologijų stygius, kriminaliniai veiksmai, paslaugų pirkimas iš išorės, nelaimės, katastrofos, netinkamas perimto turto valdymas, nepilna juridinė dokumentacija, blogas partnerių darbas ir t.t.
Operacinė rizika skiriasi nuo kitų rizikų tuo, kad ji yra ne prisiimama tikintis gauti atlygį, o egzistuoja banko veikloje. Operacinė rizika gali atsirasti bet kuriame banko struktūriniame padalinyje. Su operacine rizika gali susidurti kiekvienas banko darbuotojas.
Identifikavus ir išmatavus operacinę riziką, bankai sudaro specialiuosius atidėjimus.

Lietuvos banko reikalavimai pagrindinėms banko rizikoms valdyti
Lietuvos bankas šiandien

Siekia įgyvendinti geriausius tarptautinius reikalavimus atitinkančią priežiūros sistemą
Skatina bankų veiklos skaidrumą ir discipliną atskleidžiant visuomenei daugiau informacijos apie bankų veiklos rodiklius
Skatina bankus tinkamai pasirengti užtikrinti veiklos tęstinumą ypatingomis aplinkybėmis.
Stiprina tarptautinį bendradarbiavimą.
Tęsia ES teisės aktų įgyvendinimo procesą.

Minimalūs reikalavimai visuomenei skelbiamai informacijai
Bankai ne rečiau kaip kartą per ketvirtį savo interneto svetainėje privalo skelbti duomenis apie:

Savo finansinę būklę
Aktyvų kokybę
Veiklos riziką ribojančių normatyvų vykdymą

LB kas ketvirtį interneto svetainėje pateikia
Bendrus bankų sektoriaus veiklos rodiklius.

Lietuvos kredito įstaigų priežiūros sistema
Atitinka tarptautinę praktiką.
Atitinka ES keliamus reikalavimus
Tai pripažino autoritetingi ekspertai iš
Europos komisijos ir valstybių ES narių priežiūros tarnybų,
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) bei
Pasaulio banko Finansų sektoriaus.

Kredito įstaigų priežiūros departamentas
Tikslas – stebėti ar kredito įstaigos vykdo įstatymų ir Lietuvos banko teisės aktų nustatytus bei Tarptautinių apskaitos standartų (TAS) ir Bazelio komiteto sprendimų rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus.
Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymas
Nustato bankų veiklos riziką ribojančius normatyvus, kuriuos privalo vykdyti visi Lietuvos komerciniai bankai.

Pagrindiniai normatyvai
Kapitalo pakankamumo normatyvas
Likvidumo normatyvas
Maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais normatyvas
Maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvas
Didelių paskolų normatyvas
Kiti apribojimai (netaikomi banko investicijoms į kreditinių ir finansinių įmonių akcijas ar kapitalą)
Bendra banko investicijų į kitų įmonių akcijas ar kapitalą suma (ne didesnė kaip 40% banko kapitalo).
Banko investicijų į vienos įmonės akcijas ar kapitalą suma (ne didesnė kaip 10% banko kapitalo).

Kiti apribojimai
Bankui draudžiama įsigyti įmonės, kuri valdo šio banko akcijų paketą, akcijų ar būti tos įmonės bendrasavininkiu.
Bankas gali skolinti su banku susijusiems asmenims ne daugiau 10 % banko kapitalo.
Banko pagrindinis kapitalas negali būti mažesnis nei 5 mln.eurų litų ekvivalentu.
Normatyvų dydžiai ir metodika
Normatyvų dydžius ir jų apskaičiavimo metodiką nustato Lietuvos bankas.

Lietuvos bankas teisės aktais gali nustatyti naujus normatyvus, neprieštaraujančius Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomendacijoms ir Europos Sąjungos direktyvoms.
Kapitalo rizika
Parodo , ar bankas yra mokus, t.y. ar realizavęs visus savo aktyvus jis pajėgtų sumokėti visiems kreditoriams, ir įvykdyti savo įsipareigojimus.

Šios rizikos valdymas tiesiogiai susijęs su banko aktyvų valdymu ir jų kokybe.
Kapitalo pakankamumo normatyvas
Apibrėžimas: tai banko skaičiuotino kapitalo ir turto (aktyvų) bei nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką santykis.

Dydis: ne mažesnis kaip 10%.
Skaičiuotinas banko kapitalas
Tai I ir II lygio kapitalų suma.

II lygio kapitalas neturi viršyti I lygio kapitalo, atėmus supirktas savo akcijas, nematerialųjį turtą ir einamųjų metų nuostolį. Jei viršija, tai į skaičiuotiną banko kapitalą įtraukiama tik II lygio kapitalo dalis, atitinkanti I lygio kapitalo dydį, atėmus minėtus straipsnius.

Leave a Comment