Pasaulio kalbos ir jų gausa

Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti visuomenės, pažangos, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kuriais visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra būtina visuomenės egzistavimo sąlyga. Tačiau kalba žmonėms yra ne vien tik susižinojimo ir bendravimo priemonė. Žmonės kalbėdami gali taip pat reikšti savo jausmus, pergyvenimus. Tai leidžia jiems kurti dvasinius turtus.

Jeigu nebūtų kalbos, neturėtume mokyklų, mokslo įstaigų, spaudos, radijo. Nebūtų įmanomas apskritai šių diienų mokslas ir technika. Tik tobulėjant mąstymui, kuris yra glaudžiai susijęs su kalba, žmonės galėjo sukurti civilizaciją ir pasiekti aukštą šių dienų raidos laipsnį. Kalba yra neįkainuojamas žmonių turtas, kurio negalima nevertinti. Tik kalbos dėka ”Gimtoji kalba, – sakė Rėza, – yra tartum vartai, pro kuriuos visos didžios ir vaisingos idėjos pasiekia žmogaus sielą.”

Pati svarbiausioji kalbos paskirtis yra būti žmonių susižinojimo, jų bendravimo priemone, arba, kaip sako kalbininkai, atlikti komunikatyvinę funkcija. Kalba netekusi šios funkcijos virsta mirusia.

Kalbos kilmės klausimas yra nepaprastai sunkus irr sudėtingas. Anksčiau buvo sukurta visokių hipotezių. Vieni manė, kad žmonės išmoko kalbėti, pamėgdžiodami gamtos garsus, kiti – kad kalbai pradžią davė tam tikri jaustukai, kuriais imta reikšti įvairias emocijas, dar kiti – kad buvo pradėta nuo specialių sušukimų, lydėjusių kolektyvinį darbą.Yra da

ar ir kitokių aiškinimų. Tačiau visi tie aiškinimai iš tikrųjų neišlaiko jokios kritikos. Paimkime kad ir gamtos garsų pamėgdžiojimo hipotezę. Tokių žodžių, kuriems pradžią yra davę gamtos garsai (pvz., ku – kū, am – am, kriu – kriu ir išvestiniai kukuoti, amsėti, kriuksėti), turime nedaug. Daug daugiau kalbose esama žodžių, kurie nieko bendra neturi su gamtos garsais, pvz., namas akmuo, brolis ir didžiausia gausybė kitų.

Naujaisiais laikais mokslas kalbos kilmės problemą ėmė sieti su žmogaus kilme. Sąvoka “žmogus” imta taikyti tik kalbančiai būtybei. Vadinasi negalima vadinti žmogumi būtybės, kuri dar nebuvo išmokusi kalbėti. Dabar gana daug mokslininkų linkę manyti, kad kalba ėmusi rastis būtent tada, kai buvo pradėta gamintis darbo įrankius, taigi kai atsirado reikalas pasidalyti įrankių gamybos ir jų pritaikymo patyrimu. Šią mintį išškėlė ir pagrindė marksizmo klasikas Fridrichas Engelsas.

Kalba yra glaudžiai susijusi su mąstymu. Anksčiau būdavo ginčijamasi, kas pirma atsirado: mąstymas ar kalba. Dabar tokie ginčai taikomi bergždžiais, nes senovėje mąstanti būtybė be kalbos yra lygiai taip pat neįsivaizduojama, kaip ir kalbanti būtybė, kuri nebūtu galėjusi mąstyti. Taigi kalba turėjo formuotis kartu su mąstymu.

Manoma, kad kalba kilo ne kurioje nors vienoje mūsų planetos vietoje, bet įvairiose, žinoma, esant panašioms sąlygoms. Tačiau šie, kaip ir daugelis kitų kalbos kilmės klausimų, dar tebėra neaiškūs, ti
iksliai į juos atsakyti neįmanoma. Apskritai, kalbos kilmės problema dar anaiptol nėra galutinai išspręsta, tam reikalui mokslas neturi visai tikrų, įtikinamų duomenų. Kalbos, arba tiksliau kalbėjimo, kilmės problemą reikia griežtai skirti nuo konkrečios dabar esančios ar seniau buvusios (jau mirusios) kalbos atsiradimo klausimų.

Kiekviena šių dienų kalba yra nuėjusi ilgą istorijos kelią. Tai daugelio amžių sudėtingos raidos produktas. Todėl, aiškinant dabartinių bet kurios kalbos garsų ir formų kilmę, reikia labai kruopščiai ištirti visą tos kalbos istoriją, tiksliau jos garsų ir formų raidą. Tai labai sunkus ir sudėtingas darbas, kurį atlieka istorinė kalbotyra. Dabartinės kalbos nėra vienalytės. Jose išskiriame tam tikras tarmes, arba dialektus.

Visame pasaulyje yra apie tris tūkstančius kalbų. Nurodyti tikslų skaičių neįmanoma, nes atsilikusios kultūros kraštuose kalbos tebėra mažai ištirtos ir dažnai neaišku, kuri kalba savarankiška, kuri – kitos kalbos tarmė.

Pasaulio kalbos labai nevienodos ir pagal jas vartojančių žmonių skaičių. Yra kalbų, kuriomis šneka šimtai milijonų žmonių. Daugiausia žmonių pasaulyje kalba kinų kalba. Ją vartoja net per 800 milijonų žmonių. Antroje vietoje eina anglų kalba, kuria, kaip gimtąja, šneka maždaug 300 milijonų žmonių, tačiau ją mokančių yra daug daugiau. Rusų kalba gimtoji yra maždaug 150 milijonų žmonių.

Be šių kalbų, pasaulyje yra ir tokių, kuriomis šneka tik po kelis tūkstančius ar net tik po kelis ši
imtus žmonių. Tai kai kurios gentinės Afrikos, Polinezijos, Amerikos indėnų, tolimosios šiaurės, Kaukazo kalbos.

Dažniausiai kalba yra tam tikros vienos tautos kalba. Tačiau yra kalbų, kurias vartoja kelios tautos, net kelios valstybės. Pavyzdžiui, vokiečių kalba yra valstybinė kalba ne tik Vokietijoje, bet ir Austrijoje, ispanų kalba – Ispanijoje ir visose Centrinės bei Pietų Amerikos valstybėse (išskyrus Braziliją), anglų kalba – Anglijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje, Indijoje, Naujojoje Zelandijoje ir dar kai kuriose kitose valstybėse.

Yra ir priešingai: vienos tautos žmonės kalba keliomis kalbomis. Geriausias pavyzdys – šveicarų tauta, kurios dalis kalba vokiškai, dalis prancūziškai, dalis itališkai, dalis retormanų kalba (visos šios kalbos Šveicarijoje yra valstybinės).

Kai kurios kalbos turi labai gausią literatūrą, tiek grožinę, tiek mokslinę. Jomis parašytos knygos plačiai skaitomos įvairiuose kraštuose. Tokios yra didžiausios Europos kalbos – anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, rusų. Artimuosiuose Rytuose – arabų. Tai – tarptautinio bendravimo kalbos.

Yra ir tokių kalbų, kurios laikomos mirusiomis, bet kai kada dar vartojamos. Tokia pirmiausia – lotynų kalba, Katalikų Bažnyčios, mokslo ir tarptautinės terminologijos kalba. Prie šių kalbų tam tikru mastu priklauso ir senovės graikų (skiriasi nuo naujosios graikų), senovės arabų (skirtinga, negu dabartinė arabų) ir sanskrito (senoji indų) kalbos.

Daug mirusių kalbų dabar visai nebevartojame.Tik mokslininkai skaito jomis parašytus senovės raštus. Yra ir tokių, kurios nepaliko jokių rašto pa
aminklų. Kad tokių buvo kalbininkai žino iš istorijos dokumentų ir iki šių dienų išlikusių vietovardžių bei kitokių kalbos palaikų.

Žmonės yra sukūrę ir dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota Lietuvoje dirbusio gydytojo L. Zamenhofo.

Ne visų kalbų istorija mokslas vienodai gerai žino. Vienos kalbos turi labai senų rašto paminklų, siekiančių du ir daugiau tūkstančių metų (pvz., senovės graikų kalba, sanskritas), kitomis tik pastaraisiais laikais imta rašyti.Yra dar dabar neturinčių rašto, pavyzdžiui, dalis Afrikos, Australijos, Polinezijos ir Amerikos senųjų gyventojų kalbų.

Kalbos vienos nuo kitų skiriasi labai nevienodai.Yra visai skirtingų, yra ir artimų. Pavyzdžiui, labai tolimos lietuvių ir kinų kalbos. Tačiau daug panašumo tarp lietuvių ir latvių kalbų. Artimos yra rusų, gudų ir ukrainiečių kalbos, turinčios daug bendra su lenkų, čekų, bulgarų ir kitomis vadinamomis slavų kalbomis. Jos ir lietuvių bei latvių kalbos turi glaudų ryšį, tam tikrą giminystę. O štai kinų kalba, labai tolima visoms šioms kalboms, yra artima tibetiečių kalbai. Taigi pasaulyje esama tam tikrų tarpusavyje artimų ir giminiškų kalbų grupių, arba kitaip sakant, kalbų šeimų.

Kalbos viena nuo kitos ne tik tolsta, bet ir artėja: vienos kalbos stipriau ar silpniau veikia kitas, maišosi tarpusavyje. Tai vyksta tiek dėl natūralaus tautų bendravimo, tiek dėl nukariavimų, kai stipresnės valstybės savo kalbą primeta nugalėtosioms. Taigi kalbų istorija glaudžiai susijusi su tautų istorija.

Kalbą skirti kuriai nors šeimai, galima tik pakankamai ją ištyrus. Tačiau taip dar nėra. Todėl kai kurių kalbų skyrimas vienai ar kitai šeimai neretai kelia abejonių.

Jau XIX a. pirmoje pusėje buvo nustatyta, kad daugelis Europos (čia nekalbama apie suomių, estų, vengrų, baskų ir kai kurias šiaurinės Rytų Europos kalbas) ir dalis Azijos(pirmiausia Irano ir Indijos) kalbų sudaro vieną didžiulę šeimą: ja imta vadinti indoeuropiečių kalbų šeima. Šiai kalbų šeimai priklauso ir lietuvių kalba.

“Terminą indoeuropiečiai pirmasis pavartojo vokiečių mokslininkas Francas Bopas (1791-1867). Pavadino jis šią kalbų grupę taip todėl, kad šiomis kalbomis kalba daugumas Europos tautų, o į rytus šių kalbų riba baigiasi Indija. Indoeuropiečių kalbos šiandien paplitę po visą pasaulį, tačiau tik Europoje ir Azijoje indoeuropiečiai gyvena nuo senų laikų. Į kitus kontinentus jie nusikėlė vos prieš keletą šimtmečių.”

Atrasdami naujus žemynus, juos nukariaudami ir apgyvendinami, europiečiai kai kurias šios šeimos kalbas (pvz., anglų, ispanų, portugalų, prancūzų, rusų) ilgainiui išplatino ir kitose šalyse. Dabar indoeuropiečių kalbos pasaulyje plačiausiai vartojamos, jomis šneka per du milijardus žmonių – beveik pusė viso pasaulio gyventojų.

Indoeuropiečių šeimos kalbos ir jų istorijos yra, palyginti, gerai ištirtos. Kai kurios iš šių turi labai seną raštiją. Graikų literatūros seniausieji kūriniai – Homero “Iliada” ir “Odisėja” – buvo sukurti daugiau kaip prieš pustrečio tūkstančio metų (ne vėliau, kaip VIII amžiuje prieš mūsų erą), o neseniai iššifruoti vadinamieji kretiečių linijinio B rašto tekstai, parašyti dar bent pusę tūkstančio metų anksčiau. Jie atstovauja labai senai graikų kalbai. Tačiau jiems senumu nenusileidžia senovės indų kalbos paminklai, vadinamieji “vėdų” himnai. Dar senesni indoeuropietiškos hetitų kalbos, jau seniai nebevartojamos, rašto palaikai, kurie buvo iššifruoti tik mūsų šimtmečio pradžioje. Seniausieji indoeuropiečių kalbų tekstai liudija, kad jų kūrimo laikais atskiros kalbos jau buvo gerokai nutolusios viena nuo kitos, vadinasi, jie atsirado, praėjus daug laiko po to, kai indoeuropiečių prokalbė suskilo. Kada įvyko skilimas, nustatyti sunku; mokslininkai linkę manyti, kad tai buvę trečiajame ar net ketvirtajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, taigi bent prieš 5 – 6 tūkstančius metų.

Kur gyveno senieji indoeuropiečiai, taip pat nėra pavykę išaiškinti. Pastaruoju metu vis daugiau tyrinėtojų mano, kad senovėje žmonės, šnekėję indoeuropiečių prokalbe, gyveno Rytų ir Centrinėje Europoje – tarp Dono ir Reino, į pietus nuo Baltijos ir Šiaurės jūros iki Balkanų pusiasalio. Iš šio ploto jie vėliau išplito į kitas Europos ir Azijos šalis, kuriose juos randame vadinamaisiais istoriniais laikais.

Dabartiniu metu šią kalbų šeimą sudaro keliolika šakų, jungiančių didesnį ar mažesnį konkrečių kalbų skaičių. Gausesnės iš jų yra semitų – chamitų, plačiausiai vartojama – arabų kalba, kuria šneka apie 80 milijonų žmonių Arabijoje, Irake, Sirijoje, Jordanijoje, Egipte, Alžyre. Iš kitų semitiškųjų kalbų minimos jau mirusios hebrajų (religinė žydų kalba ), finikiečių (jie išrado raidinį raštą) ir akadų (senovės Babilonijos ir Asirijos). Iš chamitų šakos kalbų žymiausioji yra senovės egiptiečių kalba (mirusi).

Ugrų – finų, šios šeimos kalbomis šneka apie 22 milijonai žmonių, žymiausia vengrų kalba. Iš Pabaltijo finų svarbiausios suomių (4,5 mln.) ir estų (1 mln.) kalbos.

Tiurkų – vartoja apie 62 milijonai žmonių Centrinėje Azijoje, Užkaukazėje, Mažosios Azijos pusiasalyje ir Tolimojoje šiaurėje. Gausiausia šios šeimos kalba – turkų, kuria šneka apie 26 milijonus žmonių. Paminėtinos uzbekų (8 mln.), azerbaidžaniečių (7mln.), totorių (5 mln.), kazachų (5 mln.), turkmėnų (2 mln.), kirgizų (1 mln.). Priklauso ir negausi karaimų kalba (apie 6000 žmonių), kurią tebevartoja Lietuvoje, iš Krymo atvežtieji karaimai.

Kinų – tibetiečių, šiomis kalbomis šneka apie 800 milijonų žmonių, didžiausioji pasaulyje – kinų kalba (700 milijonų žmonių). Iš kitų didesnių šios šeimos kalbų paminėtinos tibetiečių (3 mln.) ir birmiečių (apie 16 mln.)

Kaukazo – didžiausia iš jų yra gruzinų, kuria šneka apie 3 milijonus žmonių.

Indijoje ir Ramiojo vandenynų salose, išbarstytuose dideliuose plotuose nuo Madagaskaro iki Havajų, vartojamos vadinamosios malajų – polineziečių šeimos kalbos, kuriomis šneka apie 135 milijonus žmonių. Didžiausia iš šios šeimos kalbų – malajiečių, arba indoneziečių (Indonezijos respublikos valstybinė kalba).

Tolimuosiuose rytuose, prie Ledinuotojo vandenyno ir Sachaline, vartojamos paleoazijinės kalbos. Tai nedidelių tautelių (visomis šneka tik apie 25 tūkstančius žmonių) kalbos iš kurių plačiau paplitusi čiukčių kalba (apie 12 tūkstančių žmonių).

Išskiriama didžiulė bantu šeima, kurios kalbomis šneka daugiau kaip 70 milijonų žmonių pietinėje Afrikos dalyje.

Dideliu įvairumu pasižymi ir Amerikos indėnų (čiabuvių) kalbos, kuriomis šneka apie 22 milijonus žmonių. Jos taip pat tebėra mažai ištirtos. Paminėtinos dvi, dabar jau mirusios, Centrinės Amerikos kalbos: actekų ir majų

Australijoje taip pat būta daug smulkių čiabuvių kalbų. Jomis tešneka tik apie 40 tūkstančių žmonių. Jos menkai teištirtos.

Kalba yra gamtos dovana žmogui. Ji atsirado kartu su žmogumi. Tačiau raštą žmogus – pats sukūręs. Buvo laikai, kai žmonės dar nemokėjo rašyti. Kaipgi jie išmoko rašto?

Rašyti taip tobulai, kaip mes dabar rašome, žmonės išmoko ne staiga, bet palaipsniui. Dar pirmykščiai žmonės, susijungę į kolektyvus bendrai kovai prieš gamtos jėgas, susidūrė su reikalu perduoti vieni kitiems, arti nesantiems, savo mintis. Pavyzdžiui, medžiotojas, atradęs gerą vietą medžioklei, šakelėmis ją nužymėdavo, tuo būdu padėdamas kitiems atrasti. Norėdamas parodyti, kuria kryptimi reikia ieškoti, medžiotojas palikdavo strėlę, nukreipęs jos smaigalį į reikiamą pusę. Ši labai sena priemonė reikiamai krypčiai parodyti ir dabar mūsų tebevartojama. Juk ir mes, norėdami parodyti kryptį, piešiame strėlę.

Medžiotojas, norėdamas pažymėti, kokių žvėrių galima rasti, einant nurodytąja kryptimi, prie strėlės dar nupiešdavo tų žvėrių paveikslėlį.

Buvo ir kitokių būdų tam tikroms savo mintims išreikšti. Pvz., pamodamas ranka ar suduodamas į būgną, jis galėjo prisišaukti toli esančius žmones. Kad ko svarbaus nepamirštų, jau nuo labai senų laikų žmonės užmegzdavo mazgus. Miskitai (Centrinės Amerikos indėnų gentis) turi paprotį, išvykdamas į kelionę, palikti žmonai virvutę su mazgais. Kasdien atrišdama po vieną mazgą, žmona žino, kada grįš vyras. Vartojo medžio gabalėlius su reikiamu skaičiumi skersai įbrėžtų brūkšnelių ar kitokių ženklų.

Tačiau viso to, kas čia buvo pasakyta, dar negalima vadinti raštu. Tai tėra tik pirminė, paruošiamoji, stadija pakeliui į raštą. Mokslininkų tvirtai nustatyta, kad tikrojo rašto pradžios, jo užuomazgų reikia ieškoti piešiniuose. Šitokiame pirmykščio žmogaus elgesyje jau galima įžiūrėti rašto, nors ir dar labai tolimo nuo mūsų dabartinio, tačiau visgi rašto, užuomazgas.

Toks paveikslinis raštas mokslo kalboje vadinamas piktografija, o atskiri paveikslėliai – piktogramos. Iš tokių piktogramų ilgainiui yra išsirutulioję visi rašto ženklai, netgi raidės.

Rašyti paveikslėliais žmonėms buvo nepatogu, pirmiausia todėl, kad, piešdami juos, žmonės sugaišdavo nemaža laiko. Tada jie ėmė tuos paveikslėlius prastinti ir per ištisus šimtmečius tiek suprastino, kad daugelis jų nebebuvo panašūs į tuos daiktus, kuriuos iš pradžių vaizdavo.

Senovės egiptiečiai rašydavo, teisingiau pasakius, piešdavo, papiruso (tam tikro Nilo pakrančių augalo) lakštuose arba ant pastatų sienų. Mesopotamijos gyventojai rašymui naudojo molio plyteles. Šitokiomis tiesiomis linijomis rašyti ant minkšto molio plytelių buvo kur kas lengviau: specialiu pagaliuku tos linijos būdavo įspaudžiamos minkštame molyje. Žiūrint į tokį raštą, atrodo, kad jis sudėtas iš daugelio kylio pavidalo lazdelių. Todėl jis vadinamas kyliaraščiu, arba dantiraščiu.

Senovės žmonėms buvo lengva nupiešti įvairius konkrečius daiktus. Bet kaipgi nupiešti protą, mintį, pyktį ir kitas abstrakčias sąvokas? Todėl ilgainiui žmonės ėmė tobulinti primityvų raštą. Pvz., senovės egiptiečiai ilgainiui piešinėliu ėmė vaizduoti nebe visą žodį (arba visą mintį), bet tik žodžio dalį – atskirą skiemenį, vėliau net garsą. Jis, norėdamas parašyti žodį vilkas, turėtų išpiešti vil-ką ir kas-tuvą, o norėdamas parašyti žodį Šešupė, turėtų piešti še-petį, šu-kas ir pė-dą.

Garsinis raštas buvo išrastas tik maždaug apie tūkstantį metų prieš mūsų erą.

Pirmieji, kurie suskaitė savo kalbos garsus ir kiekvieną iš ėmė žymėti atskiru ženklu, kaip mano daugelis mokslininkų, buvo finikiečiai – pirklių ir jūrininkų tauta, gyvenusi Viduržemio jūros pakraščiuose, į šiaurę nuo Palestinos.

Mokslininkai prieina išvadą, jog finikiečiai savo abėcėlei raidžių ženklus ne šiaip sau sugalvojo, bet kad tie ženklai yra palaipsniui atsiradę iš daiktų atvaizdų, kitaip sakant iš piktogramų.

Finikiečių pirkliai ir jūrininkai, keliaudami po įvairius kraštus, išplatino raidinį raštą. Raidžių menas ilgainiui pasiekė Europą.

Iš europiečių anksčiausia raidžių raštu rašyti išmoko Europos kultūros pradininkai graikai. Jie finikietiškąsias raides gerokai pakeitė, prisitaikydami savo kalbos garsams išreikšti. Raštas ėmė plisti į kitas Europos šalis.

Vėliau, įsigalėjus romėnams, lotyniškasis alfabetas labai plačiai paplito Europoje ir toli už jos ribų. Įvairių šalių žmonės, perimdami ir pritaikydami savo kalbai lotynų raides, jas šiek tiek keitė, darė sau patogesnes. Kai, kurie kraštai (pietų ir rytų slavai), kuriuose buvo mažesnė lotynų kalbos įtaka, savo alfabetus susidarė nusižiūrėdami ne į lotyniškąją, bet į graikų abėcėlę. Ilgainiui atsirado net mišrių, kombinuotų lotyniškų – graikiškų abėcėlės variantų.

Iš finikiečių raidyno kilo daugelis kitų alfabetų, plačiai paplitusių Azijoje ir Afrikoje. Visi jie yra praėję ilgą raidos kelią ir dabar jau taip labai pakitę, kad visiškai nebepanašūs vienas į kitą.

Visų šių raidynų nevienodumą iš dalies lėmė pačių kalbų nevienodumas. Seniausiuose semitiškų kalbų raidynuose yra tik priebalsiai. Balsiams žymėti atskiri ženklai beveik nevartojami.

Pasaulyje yra raidynų, kurie neturi nieko bendro su finikietiškuoju. Iš jų pirmojoje vietoje reikėtų paminėti kinų raštą. Kinai iki šiol teberašo labai senu raštu. Kinų raštas nepaprastai sudėtingas, ir jį išmokti labai sunku. Kiekvienam žodžiui užrašyti kinai paprastai piešia vis kitokį ženklą. Iš viso jų raidyną sudaro maždaug keturi šimtai penkiasdešimt tūkstančių rašto ženklų. Tačiau kasdieniniam reikalui kiekvienam kinui jų visų žinoti nereikia: išmokęs bent keturis tūkstančius ženklų, kinas jau gali pakankamai gerai skaityti ir rašyti. Kinų raštas keistokas dar ir tuo, kad jie rašo ne taip, kaip mes, eilute iš kairės į dešinę, bet stulpeliais iš viršaus į apačią, o stulpeliai eina iš dešinės į kairę. Dabar kinai šios tvarkos jau nebe visuomet laikosi.

Nors kinų rašto ženklai – ideogramos jau nebeprimena daiktų vaizdų, bet ir jie yra kilę iš atskirų daiktų piešinėlių – piktogramų. Kadangi ideografinis kinų raštas labai sunkus išmokti ir todėl nepatogus, tai dabar Kinijos Liaudies Respublikos mokslininkai ieško būdų jį pakeisti paprastesniu, lengvesniu. Tai padaryti nėra lengva, pirmiausia todėl, kad šiuo raštu kinai jau naudojasi apie penkis tūkstančius metų, yra sukurta labai turtinga literatūra. Be to, kinų kalba susideda iš trumpų vienaskiemenių žodžių, dažnai panašių viens į kitą, tesiskiriančių tik priegaidėmis. Dabartiniu metu nebe visi kinai vienodai kalba, pavyzdžiui, pietų Kinijos gyventojai šiaurės kinų kalbos visai nesupranta. Tačiau vartodami vienodą ideografinį raštą, visi kinai puikiai gali skaityti tas pačias knygas ir laikraščius.

Nors ir sunkus kinų raštas, tačiau gretimos tautos jį yra skolinusios ir pritaikiusios sau. Šį raštą, pritaikę, naudoja korėjiečiai, japonai.

Senovės tekstų perskaitymas turėjo didžiausią reikšmę istorijos mokslui. Mokslininkams teko daug triūso ir vargo patirti, kol pagaliau 1822 m. prancūzas Ž.F. Šampoljonas iššifravo senųjų egiptiečių nuostabiuosius hieroglifus. Tačiau ne visi išlikę senųjų tautų tekstai jau yra išskaityti. Ir dabar dar yra senų tekstų, kurių perskaityti mokslininkai nemoka.

Kalbant apie rašto kilmę, reikia užsiminti ir apie skaitmenų ženklų atsiradimą. Senų senovėje daugelyje šalių skaičiams žymėti buvo vartojamos paprastos abėcėlės raidės. Kad nebūtų painiojami skaičiai su raidėmis, virš ženklų, žyminčių skaitmenis, paprastai buvo dedamas tam tikras ženklelis.

Dabartiniu metu vartojami ženklai skaitmenims žymėti yra atkeliavę į Europą iš tolimosios Indijos. Senovėje indai buvo pasiekę, aukštą kultūros laipsnį. Iš indų skaitmenų ženklus pasisavino arabai, kurie buvo labai pamėgę matematiką. Viduramžiais nukariaudami daugelį šalių arabai išplatino ir skaitmenų ženklus, atnešė juos net į Europą. Užtat šiuos ženklus dažnai nelabai teisingai vadiname arabiškais, nors arabai ir nesugalvojo jų, o tik perteikė europiečiams.

Skaitmenų ženklai, bekeliaudami iš Indijos į Europą, gerokai pakito. Indiškai parašyto skaitmens dabar europietis nebemoka perskaityti.

Šalia vadinamųjų arabiškų skaitmenų (1, 2, 3, 4 ir t. t.) dar vartojami ir romėniški skaitmenys: I, II, III, IV, V, VI, VII, VIII, IX, X. L. C. D.M. Šie ženklai yra paveldėti iš senovės romėnų.

Senų senovėje raštas nebuvo taip lengvai prieinamas žmogui, koks jis yra dabar. Šiandien Lietuvoje kiekvienas vaikas per neilgą laiką pramoksta skaityti ir rašyti. Žiloje senovėje buvo ne taip. Sunkų ir sudėtingą ideografinį raštą (šimtus kartų sudėtingesnį už dabartinį) išmokti, reikėjo labai ilgai mokytis.

Rašymo būdas buvo visai nepanašus į dabartinį. Senovėje niekas nežinojo nei plunksnos, nei pieštuko, nei rašalo, nei pagaliau popieriaus. Senosiose Mesopotamijos šalyse buvo rašoma ant molio plytelių specialiu pagaliuku, o egiptiečiai piešė savo hieroglifus ant papiruso lakštų arba iškaldavo ant pastatų sienų. Senojoje Romoje buvo rašoma smailiu pagaliuku, vadinamu stiliumi, ant vaško lentelių. Vėliau žmonės ėmė rašyti ant tam tikru būdu išdirbtos odos, vadinamos pergamentu. Tik dar vėliau plačiai paplito labai patogus rašymui popierius.

Seniesiems Mesopotamijos gyventojams knyga buvo molio plytelių rinkinys. Bekasinėjant Asirijos karalių rūmus, buvo atrasta didžiulė karaliaus Asurbanipalo biblioteka, susidedanti daugiau, negu iš trisdešimties tūkstančių molio plytelių. Tačiau visa tai, kas ten buvo parašyta, šiandien galėtume sudėti į vieną didesnę knygą.

Vėliau knygą sudarė papiruso arba pergamento ritinys. Tik viduramžiais atsirado dabartinio pavidalo knygos.

Senovėje, netgi viduramžiais, knyga buvo labai brangus daiktas. Juk reikėjo ją ranka perrašyti. O kiek laiko būdavo sugaištama, perrašant didesnę knygą!

XV amžiuje, vokietis Johanas Gutenbergas išrado spaudą. Spauda labai greit tobulėjo. Buvo išrandamos vis naujesnės ir tobulesnės raidžių rinkimo ir spausdinimo mašinos.

Lietuvą raštas pasiekė vėlai. Pirma iš romėnų rašto išmoko germaniškosios tautos, vėliau čekai, lenkai, ir tik dar vėliau iš savo kaimynų išmoko lietuviai. Seniausieji lietuvių rašto paminklai siekia tik XVI amžiaus pradžią.

Kauno Stasio Lozoraičio
vidurinė mokykla

REFERATAS

PASAULIO KALBOS IR JŲ GAUSA

Ruošė: 10a kl. Brigita Mažintaitė

Mokytoja: Olgita Cironkaitė

KAUNAS 2002

Naudotos literatūros sąrašas:

1. Z. Zinkevičius “Kalbotyros pradmenys”.
2. S. Tarvydas “Indoeuropiečiai”.
3. A. Sabaliauskas “Žodžiai atgyja”.
4. A. Sabaliausko “Šimtas kalbos mįslių”.

Leave a Comment