TURINYS
ĮVADAS 21. VERSLININKYSTĖS RIZIKA 41.1 Verslo rizikos veiksniai 41.2 Verslo rizikos veiksnių pasekmės 91.3. Rizikos lygiai (zonos) 101.4 Verslo rizikos mažinimo metodai ir būdai 112. BANKROTAS KAIP RIZIKOS VEIKSNYS 142.1.Kas yra bankrotas? 143. LIETUVOS ĮMONIŲ BANKROTO ĮSTATYMAS 153.1. Bendroji įstatymo dalis 163.2. Bankroto procesas 163.3. Įmonės bankroto bylos teisminis nagrinėjimas 183.4. Įmonės bankroto bylos neteisminis nagrinėjimas 183.5. Bankroto procedūrų nutraukimas 203.6. Kitos šio įstatymo sąvokos 224. POŽIŪRIS Į NAUJĄJĮ ĮMONIŲ BANKROTO ĮSTATYMĄ 22IŠVADOS 28LITERATŪRA 30ĮVADASDėl kintančios aplinkos verslui visada būdingas neapibrėžtumas, prognozuojamų rezultatų neužtikrinamumas, rizikingi sprendimai, kurie gresia tiek organizuojant verslą, tiek formuojant firmos (įmonės) strategiją jos viduje, vadybininkų veikloje.Rizikuoti – reiškia daryti sprendimą, tiksliai nežinant jo rezultatų pasekmių.Verslininkystės rizika – tai gamybinės komercinės veiklos dalyviams gresiantis ekonominis pavojus (žala). Rizikos sąlygomis verslo įmonė gali netekti dalies arba visų savo išteklių (kapitalo), negauti, laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas, vykdydama komercinę veiklą.Verslo riziką sąlygoja įvairūs veiksniai, priklausantys ir nepriklausantys nuo ūkininkaujančio subjekto. Visus veiksnius sąlyginai galima suskirstyti į tokias grupes:veiksniai, slypintys pačiame rizikos mechanizme, jo funkcionavimo specifikoje; veiksniai, kylantys iš to, kad prekinius mainus sąmoningai ar ne pažeidžia atskiri privatūs asmenys; veiksniai, sąlygoti verslininko klaidų ne verslo sferoje; veiksniai, kuriuos sąlygoja nevaldomos gamtos jėgos, nelaimingi atsitiktiniai įvykiai bei procesai ir veiksniai, kylantys iš valstybinės valdžios administracinės veiklos bei politinių avantiūrų. Kaip minėta, vieniems rizikos veiksniams verslininkas gali atsispirti, daryti įtaką, bandyti apeiti ar sumažinti ją, tai pagrinde susiję su vidine įmonės, organizacijos aplinka; kitus rizikos veiksnius verslininkas negali paveikti, daryti jiems įtakos, o tik iš dalies, arba būti neutralus – šiems veiksniams priklauso išorinė verslo aplinka.Galima išskirti ir santykinai savarankiškas verslininkystės rizikos formas. Jų atsiradimo šaltinis gludi komercinėje, investicinėje, finansinėje veikloje, taip pat ir valiutinėje veikloje. Išskirtinė rizikos forma yra sisteminė rizika, atsirandanti dėl glaudžios atskirų ūkinės veiklos dalyvių sąveikos. Tokiu atveju verslininkystės rizika iš vienų ūkio sferų gali persikelti į kitas. Taip vadinama grandininė reakcija.Užsiimant verslu, visuomet slypi pavojus susidurti su rizika. Tačiau, kaip yra skirtingai grupuojami verslininkystės rizikos veiksniai, taip pat ir skirtingai yra vertinami verslo rizikos padariniai. Žinoma rizikos pasekmės priklauso ne tik nuo rizikos priežasčių (veiksnių), bet kartu ir nuo paties verslininko gebėjimo reaguoti į artėjantį pavojų, laiku imtis atsakomųjų veiksmų, bandymo sumažinti nuostolius ir t.t. Svarbu yra išskirti rizikos zonas (lygius), kurie parodo kokioje situacijoje vienu ar kitu laiko momentu atsiduria verslo įmonė ar bendrovė.Šiuolaikinis firmos valdymas, didėjant rizikos rūšių įvairovei, verčia vis labiau valdyti riziką. Turint rizikos veiksnių sąrašą, galimų padarinių įvertinimą, belieka tiktai imtis veiksmų, mažinančių pačią riziką arba jos pasekmes. Tam reikalui vadybininkų (menedžerių) tarpe yra asmenys, užsiimantys šia veikla. Jie vadinami rizikos valdymo vadybininkais (menedžeriais), o jų veikla – rizikos politika.Tokia vadybininkų politika turi būti siekiama apginti firmą, organizaciją nuo jos pelnui (pajamoms) gresiančios rizikos, priimant optimalius sprendimus. Vienas iš verslo rizikos veiksnių yra įmonių bankrotas – gana nemaloni rizikos pasekmė, su kuria susiduria daugybė pasaulyje egzistuojančių įmonių, organizacijų, bendrovių. Galima sakyti, bankroto pavojus yra sudedamoji verslo rizikos dalis.Kas yra bankrotas, kokios jo priežastys, atsiradimo šaltiniai, galimos pasekmės ir išvengimo būdai santykinai paaiškina verslininkystės rizikos analizė. Tačiau skirtingai nei verslo rizikos teorija, bankrotas yra labiau apčiuopiamas, sukonkretintas, turintis priežasčių pasekmių sąrašą, minėtinas bankrotų ir kituose įstatymuose.Bankroto priežastis, eigą, pasekmes aprašo įmonių bankrotų įstatymai. Kiekviena šalis, turėdama savo išskirtinę valdžią, politiką, ekonominę padėtį šalyje ir tarptautinėje rinkoje, ūkį ir t.t., turi savo valstybės Įmonių bankroto įstatymą.
Lietuvoje paskutinysis Įmonių bankroto įstatymas buvo priimtas Seimo 1997 metais, bir…želio 17dieną, o įsigaliojo tų pačių metų spalio 1 dieną. Anksčiau Įmonių bankroto įstatymas, priimtas 1992metais, nebuvo pakankamai išsamus ir tikslus, atitinkantis šiuolaikinę Lietuvos rinkos ekonomikos situaciją. To pasekoje ir buvo priimtas naujasis įmonių bankroto įstatymas.Apžvelgiant Lietuvos įmonių bankroto įstatymų struktūrą bei turinį, galime įvertinti naujojo įstatymo tobulumą senojo įstatymo atžvilgiu.Naujasis Įmonių bankroto įstatymas realiau atspindi šiuolaikinę Lietuvos ekonominę situaciją, įstatyme padaryti pataisymai, suteikiantys didesnį vaidmenį teismui, adminintratoriaus veiklai, suteikiantys teisę įmonės savininkui ar administratoriui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Labai svarbu, kad būtų išnaudotos visos galimybės išvengti įmonės likvidavimo. Įstatymas numato priemones ir sąlygas įmonei išsaugoti.Naujasis įstatymas numato, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas turi pagrindo teigti, kad įmonė yra nemoki, t.y. teismas privalo įsitikinti, kad įmonės sunki finansinė būsena ir jos negalima pataisyti kitomis priemonėmis.Įmonių bankroto įstatymas įpareigoja Vyriausybę įsteigti fondą, iš kurio bus tenkinami bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojų teisėti reikalavimai.Labai svarbi ir kita naujojo įstatymo nuostata – iškėlus bankroto bylą, nutraukiamas delspinigių skaičiavimas, tai pat iš lėšų, pardavus įkeistą turtą, pirmiausia atsiskaitoma su įkaito turėtoju.Naujajame įstatyme, deja, randama ir trūkumų. Įstatyme pasiliko nuostata, įtvirtinanti žemės ūkio veikla užsiimančių juridinių asmenų pirmumą kitų kreditorių atžvilgiu. Ši nuostata, sudarydama išskirtines sąlygas vienai ūkio subjektų grupei, pažeidžia kitų subjektų interesus. Taipogi netinkamai įgyvendinamas mokesčių naštos sumažinimo bankrutuojančiai įmonei principas. Atleidimas nuo šio mokesčio būtų gerokai palengvinęs bankrutuojančių įmonių finansinę padėtį ir suteikęs papildomas prielaidas atstatyti bankrutuojančių įmonių mokumui. Tačiau, nepaisant šių trūkumų, žemiau pateikti duomenys rodo, kad naujasis įstatymas žengia tobulumo link.
1. Verslininkystės rizika
Kiekvienas ūkio subjektas ar struktūra rinkos sąlygomis siekia gauti maksimalias pajamas bei pelną. Tačiau subjektas – įmonė arba firma – pelną gauna nuolatos rizikuodamas: konkuruodamas su kitomis firmomis, rinkdamasis partnerius, verslo veiklą, jos įgyvendinimo būdus, strategiją, taktiką ir t.t. Rinkos ekonomikoje rizika yra neišvengiama, tai, kas šiandien stabilu, rytoj gali visiškai pasikeisti į neigiamą pusę, arba atvirkščiai.Prekinės verslininkystės rizika – tai gamybinės komercinės veiklos dalyviams gresiantis pavojus (žala). Rizikos sąlygomis verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo), negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę komercinę veiklą. Šios gamybinės komercinės veiklos (biznio) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai, kurie yra gyvybiškai svarbūs verslininkystei, stengiantis išanalizuoti vidinę bei išorinę firmos veiklą bei ją įtakojančius faktorius, tam kad kuo labiau sumažinti rizikos pavojų, surasti šių veiksnių atsiradimo priežastis bei numatyti iš anksto galimą žalą (pačiu blogiausiu atveju – bankrotą).
1.1. Verslo rizikos veiksniai
Šiuos verslininkystės rizikos veiksnius galima suskirstyti į tokias pagrindines grupes.
1.Prekinės verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo funkcionavimo specifikoje:a) rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią variantą);b) verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje (žinių trūkumas, provokuojantis blogą patirtį vykdant verslą vienoje ar keliose rinkos sferose);c) nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai;d) sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija;e) kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis (rezultatai, priklausantys nuo organizacijos vidinės apl…inkos, strategijos, veiklos taktikos pasirinkimo).
Verslas rinkos sąlygomis (biznis) – tai pasirinkimas. Prekių gamintojas bei tiekėjai rinkai laisvai pasirenka ką, kiek, kur, kada, kokia kaina parduoti prekes ar teikti paslaugas. Prekių pirkėjai pasirenka ką, kiek, kur, kada, kokia kaina pirkti. Darbdaviai pasirenka darbuotojus, darbuotojai – tą ar kitą darbą ir t.t. Taigi, netinkamai pasirinkus biznio objektą, galimą patirti atitinkamus nuostolius.Kaip žinoma, prekinei verslininkystei būdinga gamybinės komercinės veiklos paslaptis, kuri yra vienas iš verslo principų. Verslininkai slepia savo sumanymus nuo konkurentų, todėl ūkinėje veikloje dažnai tenka priimti sperndimus turint tik dalinę informaciją apie padėtį rinkoje. Todėl dėl biznio paslapties konkurentų elgsena negali būti iš anksto pakankamai tiksliai žinoma, o tai sąlygoja verslo riziką ir ją skatina.Rinkoje pastoviai keičiaisi prekių paklausa, pasiūla, kainos, prekių tiekėjų bei pirkėjų struktūra, sudėtis, veiksmai. Tokie pokyčiai pavianiam verslininkui nėra iš anksto tiksliai žinomi, nors jis ir tiria rinką, taiko įvairias marketingo priemones. Verslas dažnai yra kūrybiška, novatorinė veikla – tai nuolatinės paieškos naujo, neišbandyto, nežinomo. Bet realizuojamų kūrybingų, oroginalių idėjų įgyvendinimo rezultatai iš anksto nežinomi, bent jau pakankamai tiksliai. Verslo idėjų rezultatai gali būti labai skirtingi: dideli, maži, pagaliau kartais jie gali duoti ir nuostolius. Siekdamas didesnio pelno ir eidamas neišbandytu keliu, verslininkas negali nerizikuoti savo pajamomis, turtu ir nuosavybe. Dėl kintamos aplinkos verslui visada būdingas neapibrėžtumas, rizikingi sprendimai, kurie gresia tiek organizuojant veiklą, tiek formuojant firmos strategiją jos viduje, vadybininkų veikloje. Visi šie verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame rinkos mechanizme, t.y. jie išlieka ir tada, kai rinkos mechanizmais funkcionuoja nepriekaištingai.Sekantis rizikos veiksnys labiau yra reguliuojamas, šį veiksnį mažiau ar daugiau galima paveikti, jo išvengti.
2.Prekinės verslininkystės rizikos veiksniai kylantys iš to, kad prekinius mainus (kuriais grindžiamas verslas) sąmoningai arba nesąmoningai pažeidžia atskiri privatūs asmenys: ūkinės veiklos dalyviai arba asmenys, nevykdantys ūkinės veiklos. Šiuo atveju kuo labiau pažeidžiami prekiniai manai, tuo didesnė verslo rizika. Laisvanoriškus, abipusiai naudingus prekinius mainus grubiai pažeidžia vagys, plėšikai, reketininkai… Tokie asmenys siekia sau naudos, nesuteikdami naudos kitiems (kaip to reikalauja rinkos mechanizmas), t.y. siekia sau naudos kitų sąskaita. Kėsindamiesi į verslininkų nuosavybę, jie kelia grėsmę verslui – mažina verslo saugumą, didina jo riziką. (Tokiu atveju bankrotą gali sąlygoti neapdraustas turtas, reketininkų grasinimai, kai veikla verslininko yra nelegali ir patirtus nuostolius nėra kaip deklaruoti.)Tačiau verslo riziką gali sąlygoti ir pačių ūkinės veiklos dalyvių veikla, sąmoningai arba nesąmoningai pažeidžianti prekinius mainus. Ūkinės veiklos dalyviai sąmoningai pažeidžia prekinius mainus ir didina verslo riziką (mažina jo saugumą) apgaudinėdami savo rinkos partnerius: vengdami atsiskaityti už pirktas prekes, grąžinti gautas paskolas, sumokėti už jas palūkanas ir t.t. Be to ūkinės veiklos dalyviai gali ir nesąmoningai padidinti verslo riziką, Pvz., tam gali pasitarnauti jų padarytos klaidos komercinėse derybose su rinkos partneriais bei klaidos organizuojant sudarytų kontraktų valdymą. Iš čia seka, jog jeigu verslininkai būtų atidesni, pasirinkdami rinkos partnerius bei patys rodytų didesnę pagarbą prekiniams mainams, užkirstų kelią jų pažeidimui, galima būtų sumažinti verslui gresiančius pavojus, t.y. sumažinti jo riziką.
3.Prekinės verslininkystės rizikos veiksniai, sąlygoti verslininko klaidų ne verslo sferoje (asmeniniame gyvenime). Kaip rodo praktika, verslo saugumas bei rizika priklauso ne tik nuo verslininko elgsenos gamybinėje komercinėje veikloje, nuo to, kokius jis p…asirenka verslo partnerius ir darbuotojus. Ši rizika priklauso ir nuo verslininko elgsenos neverslo aplinkoje (asmeniniame gyvenime), nuo to, kokie žmonės tampa jo draugais bei bičiuliais. Labai svarbi verslininkystės saugumo priemonė yra verslininko elgsena ne versle: jo atsargumas, psichologinis pastabumas pasirenkant gyvenimo draugus (ar jis sugeba atskirti patikimą ir nepatikimą žmogų). Įžvalgumas, budrumas ir apdairumas gali apsaugoti verslininką nuo didelių nemalonumų bei materialinių nuostolių.
4.Prekinės verslininkystės rizikos veiksniai, kuriuos sąlygoja nevaldomos gamtos jėgos, nelaimingi atsitiktiniai įvykiai ir procesai: sausros, liūtys, uraganai, žemės drebėjimai, ligos, epidemijos, gaisrai, avarijos, katastrofos. Vystantis mokslui ir technikai kai kurių šių verslo rizikos veiksnių vaidmuo mažėja, tačiau, kita vertus, pati mokslo ir technikos raida daro prieštaringą poveikį rizikai, kartais ji ne tik didina verslo saugumą, bet kai kuriais atžvilgiais ir mažina ją. Priežastis ta, kad iš anksto sunkiai numatomi mokslo rezultatai , išradimai, galintys gerokai paveikti rinką. Verslininkai, sugebantys anksčiau bei tikslaiu numatyti šiuos mokslo ir technikos pažangos sąlygotus rinkos pokyčius, apsisaugo nuo kai kurių jiems gresiančių ekonomikos pavojų – sumažina savo gamybinės komercinės veiklos riziką.
5.Prekinės verslininkystės rizikos veiksniai, kylantys iš valstybinės valdžios administracinės veiklos ir politinių avantiūrų: valstybinės valdžios “inicijuota” perteklinė pinigų pasiūla bei infliacija, netikėti mokesčių į valstybinį biudžetą pokyčiai, valdžios vykdomi tarptautinės prekybos apribojimai, perversmai, pučai, valdžios pasikeitimas, naujų partijų atėjimas į valdžią…Visa tai nepagrįstai didina verslo riziką, kausto, varžo ūkinę veiklą, mažina jos efektyvumą.
Tokie pagrindiniai yra rizikos veiksniai. Kaip minėta, vieniems rizikos veiksniams verslininkas gali atsispirti, daryti įtaką, bandyti apeiti ar sumažinti ją, tai pagrinde susiję su vidine įmonės, organizacijos aplinka; kitus rizikos veiksnius verslininkas negali paveikti, daryti jiems įtakos, o tik iš dalies, arba būti neutralus – šiems veiksniams priklauso išorinė verslo aplinka.
Tačiau galima išskirti ir santykinai savarankiškas verslininkystės rizikos formas:
• gamybinė;• komercinė;• investicinė;• finansinė;• valiutinė;• sisteminė;• ir kt..
Vadinamoji gamybinė rizika susidaro sujungiant naudojamus gamybinius ištelius (darbą, kapitalą, žemę) ir gaminant prekes, t.y. pačiame gamybos procese. Ji priklauso nuo įmonės gamybinio potencialo, techninio aprūpinimo, saugumo technikos lygio, saugos darbo taisyklių laikymosi. Įvykus nenumatytiems nepalankiems gamybos pokyčiams (pvz., dėl nepalankių gamtinių sąlygų, blogo darbo organizavimo įmonėje ar avarijų gamyboje) įmonė patirs nuostolius, iškils sunkumai vykdant įsipareigojimus rinkos partneriams.
Komercinė rizika susidaro įmonei perkant išteklius rinkoje, parduodant savo pagamintas arba iš kitų įsigytas prekes ir teikiant palaugas. Įmonė gali patirti nuostolius dėl nenumatytų perkamų išteklių bei parduodamų prekių (paslaugų) paklausos, pasiūlos ir kainų lygio. Įmonės padėtis rinkoje gali dar labiau komplikuotis dėl jos komercinių partnerių apgaulės ar jos padarytų klaidų perkant išteklius bei parduodant prekes. Konkurentų “smūgiai” rinkoje, įmonei nepasirengus jų atremti, taip pat didina jos komercinę riziką. Kai prekės perkamos / parduodamos su tikslu pasipelnyti dėl rinkos kainų lygio svyravimų komercinė rizika įgauna specifinę spekuliacinės rizikos formą.
Investicinę riziką sąlygoja galimas investicinių lėšų (kapitalo) nuvertėjimas, sunkumai pasirenkanr efektyvų investicijų projektą. Ekonominį pavojų įmonei pirmiausia kelia jos pačios emituotų arba iš kitų ūkinės veiklos dalyvių įsigytų vertybinių popierių (akcijų, obligacijų) kurso kritimas. Apskritai, lėšų investavimas į vertybinius popierius yra rizikinga ūkinė veikla. Iš anksto nežinoma būsima vertybinių pop…ierių kaina rinkoje, beto, iš anksto nežinomi ir kai kurių vertybinių popierių dividendai.Taigi, vertybinių popierių pirkimas yra rizikingos investicijos. Todėl investuojant lėšas į juos galima laimėti arba pralaimėti, t.y. gauti naudą arba nuostolius. Jeigu krenta įmonės emituotų vertybinių popierių kursas, įmonė susidurs su sunkumais didindama kapitalą, plėsdama ūkinę veiklą bei modernizuodama ją (nes paklausa tokiems vertybiniams popieriams bus nedidelė). Antra vertus, kritus įmonės įsigytų vertybinių popierių kursui, ji patirs nuostolius dėl neefektyvių investicijų į šią ūkinę sferą.Įmonės investicinę riziką taip pat didina skubotas, nepagrįstas investicijų projekto pasirinkimas. Pagaliau, net kruopščiai pasirenkant įsisavinamų investicijų (tarkime, įmonės statybos ar rekonstrukcijos projektą), techninės ekonominės sąlygos gali taip pasikeisti, kad pasirinktas investicijų projektas ekonomine prasme pasens dar nebaigus jo įsisavinti.
Sudedamoji verslininkystės rizikos dalis yra finansinė rizika. Ji apima kredito ir nelikvidumo riziką. Kokia jų prasmė?Kredito rizika susidaro svyruojant palūkanų lygiui. Kredito sutartys sudaromos palyginti ilgam laikotarpiui. Iš anksto nėra žinoma, kaip per tą laikotarpį pasikeis palūkanų rinkos lygis, ir tai sąlygoja kredito riziką. Kredito rizika taip pat reiškia, kad pasibaigus paskolos terminui, debitorius (skolininkas) gali būti finansiškai nepajėgus jos grąžinti arba jis tiesiog gali vengti sutartyje numatyto atsiskaitymo su savo kreditoriumi. Nelikvidumo rizika reiškia, kad rinkos dalyvis pasibaigus nustatytam atsiskaitymų už pirktas prekes laikotarpiui negali arba tiesiog vengia sumokėti pinigus savo partneriui – prekių tiekėjui. Abi šios finansinės rizikos atmainos (kredito ir nelikvidumo rizika) gali sukelti neigiamas ekonomines pasekmes, trikdyti ūkinę apyvartą. Todėl, jeigu negalima šios (finansinės) rizikos išvengti, tai reikia siekti bent minimizuoti ją.
Valiutinė rizika kaip sudedamoji verslininkystės rizikos dalis susidaro rinkoje svyruojant atskirų šalių valiutų kursams. Kaip ir kitų prekių, taip ir valiutos kaina arba jos kursas priklauso nuo paklausos ir pasiūlos. Todėl šalies valiuta nuvertėja arba pabrangsta, jei pasikeičia jos pasiūla arba paklausa valiutų rinkose. Vadinasi, veiksniai, sąlygojantys šalių valiutos pasiūlą ir paklausą, kartu sąlygoja ir jos kursą. Pasikeitus valiutų kursui, ūkinės veiklos dalyviai, vykdantys valiutinius atsiskaitymus, gauna naudą arba patiria nuostolius.Bet valiutų kursų, kaip ir kitų kainų lygio, negalima iš anksto pakankamai tiksliai numatyti. Be to, valiutiniams atsiskaitymams būdingi ir kitokie pavojai: partnerių nepatikimumas, apgaulė, klaidos. Taigi, ūkinė veikla valiutinėje sferoje yra rizikingas veiksmas.
Dėl glaudžios ūkinės veiklos dalyvių sąveikos verslininkystės rizika iš vienų ūkio sferų gali persikelti į kitas. Tai būdinga kiekvienai verslo formai. Verslo rizikos sugebėjimą (savybę) persikelti iš vienų ūkinės veiklos sferų į kitas apibūdina specifinė sąvoka – sisteminė rizika. Pavyzdžiui, anksčiau apibūdinta nelikvidumo rizika gali virsti sistemine rizika. Tai įmanoma tokiu atveju, kai vienam ūkinės veiklos dalyviui neatsiskaičius su prekių tiekėjais, šie savo ruožtu negali atsiskaityti su savo rinkos partneriais. Tokia “klajojanti” verslo rizika, kokios formos ji bebūtų, mažina bendrą ūkinės veiklos saugumą. Be to, tarpusavy glaudžiai susijusios ir atskiros verslo rizikos formos, kaip antai dėl vadinamosios gamybinė rizikos (tarkime, dėl avarijos ar darbo konfliktų įmonėje) sutrikus produkcijos tiekimui įmonės partneriams gali būti duotas “postūmis” ir kitoms rizikos formoms – komercinei, kredito, nelikvidumo, investicinei rizikai ir kitoms. Visa tai liudija, kad verslo rizikai būdinga savotiška grandininė reakcija, kuri gali sutrikdyti normalų ūkinės veiklos ritmą, t.p. menkinti jo efektyvumą.
1.2. Verslo rizikos veiksnių pasekmės
Nukrypstant normaliai verslininkystės eigai nuo planuotos, laukt…os dėl įvairių rizikos veiksnių atsiradimo, atsiranda potenciali nuostolių galimybė. Šiuos nuostolius verslininkystėje galėtume sugrupuoti į tam tikras rūšis:
• materialiniai;• darbo;• finansiniai;• laiko;• specifiniai.
Materialiniai nuostoliai – susiję su nenumatytomis verslo plane sąnaudomis, tokiomis kaip žaliavos, produkcija, įrengimai, atsargos, užsilikusi produkcija sandėlyje ir panašiai. Šie materialiniai nuostoliai matuojami fiziniais vienetais (kilogramais, metrais, objekto vienetų skaičiumi). O siekiant šiuos materialinius nuostolius apskaičiuoti, būtina kiekvieną fizinį vienetą išreikšti pinigine išraiška.
Darbo nuostoliai – jie atspindi darbo (veiklos) laiko praradimą ir įvardijami kaip nuostoliai. Šie darbo laiko nuostoliai, matuojami darbo valandomis, dienomis, mėnesiais, taip pat yra išreiškiami pinigine verte, kad apskaičiuoti gautas išlaidas darbo prasme.
Finansiniai nuostoliai – tai yra tiesioginiai piniginiai nuostoliai, susiję su neapmokėtais (neišmokėtais) mokėjimais, įsipareigojimais, kitais mokesčiais, baudomis ir t.t. Ypatinga finansinių nuostolių rūšis yra pinigų nuostoliai, atsiradę dėl kainų infliacijos, valiutų kurso, palūkanų normos pasikeitimo rinkoje.
Laiko nuostoliai – susidaro, kai vieno ar kelių verslo projektų eiga užsitęsia ilgiau negu buvo numatyta plane. To priežastimi gali tapti dauguma aukščiau minėtų rizikos veiksnių. Ši vertinimo išraiška apskaičiuojama kaip laukiamų pajamų ir pelno praradimas.
Dar viena nuostolių rūšis, tai specifiniai nuostoliai, susiję su firmos prestižo smukimu. Tokius nuostolius gali sukelti staigus vartotojų poreikių kitimas, naujų konkurentų atsiradimas, politinės valdžios pasikeitimas, pragyvenimo lygio augimas arba smukimas ir panašiai. Tokie nuostoliai įvertinami kaip prekių ar paslaugų apyvartos sumažėjimas, išreikštas pinigine verte.1.3. Rizikos lygiai (zonos)Užsiimant verslu, visuomet slypi pavojus susidurti su rizika. Tačiau, kaip yra skirtingai grupuojami verslininkystės rizikos veiksniai, taip pat ir skirtingai yra vertinami verslo rizikos padariniai. Žinoma rizikos pasekmės priklauso ne tik nuo rizikos priežasčių (veiksnių), bet kartu ir nuo paties verslininko gebėjimo reaguoti į artėjantį pavojų, laiku imtis atsakomųjų veiksmų, bandymo sumažinti nuostolius ir t.t.Labai svarbu yra išskirti rizikos zonas (lygius), kurios parodo kokioje situacijoje vienu ar kitu laiko momentu atsiduria verslo įmonė ar bendrovė.Atsižvelgiant į nuostolių dydį, galima išskirti tokias rizikos zonas:
PELNAS NUOSTOLIAIZONA BERIZIKOS LEISTINOS RIZIKOS ZONA KRITINĖS RIZIKOS ZONA KATASTROFIŠKOS RIZIKOSZONA 0 – pelnas – visos pajamos – visas turtas
1.schema.Rizikos zonos
Zona be rizikos – čia ūkinėje veikloje nenumatomi jokie nuostoliai (nuostoliai lygūs nuliui). Šioje zonoje įmonės padėtis dabartiniu momentu yra stabili.
Leistinos rizikos zona – šioje zonoje ūkinė veikla ekonomiškai yra dar tikslinga, čia įmonė turi nuostolių, tačiau jų dydis yra lygus laukiamam pelnui.
Kritinės rizikos zona – ūkinė veikla patiria nuostolius, kurie viršija laukiamą pelną ir netgi gali siekti gaunamas pajamas iš šios veiklos.
Katastrofiškos rizikos zona – šioje zonoje rizikos padariniai siekia didžiausius nuostolius, kurie gali būti lygūs įmonės turto (nuosavybės) dydžiui. Katastrofiškoje rizikos zonoje atsidurusi ūkinė veikla pasiekia nemokumo lygį, t.y. įmonės bankrotą.
Štai turime tokius rizikos lygius. Taigi, susidurus su viena ar keleta rizikos formų, verslininkas gali įvertinti kokie nuostoliai ir netektys jo laukia. Įvertinus artėjančios rizikos pavojų, protingas ir sumanus verslininkas stengsis kiek galima maksimaliau sumažinti rizikos poveikį bei jo galimas pasekmes.
1.4. Verslo rizikos mažinimo metodai ir būdai
Šiuolaikinis firmos valdymas, didėjant rizikos rūšių įvairovei, verčia vis labiau valdyti ir riziką. Turint rizikos veiksnių sąrašą, galimų padarinių įvertinimą, belieka tiktai imtis veiksmų, mažinančių pačią riziką arba jos pasekmes.Vadybininkų (menedžerių) tarpe yra asmenys, užsiimantys šia veikla. Jie vadinami rizikos valdymo vadybininkais (menedžeriais), o jų veikla – rizikos politika.Tokia vadybininkų politika turi būti siekiama apginti firmą, organizaciją nuo jos pelnui (pajamoms) gresiančios rizikos, priimant optimalius sprendimus. Rizikos valdymo vadybininkas, prieš pradėdamas konkrečius veiksmus, atlieka tokias užduotis:– nustato potencialių pavojų šaltinius;– išaiškina kokios konkrečiu atveju šiai firmai gresia rizikos rūšys;– numato nepalankių firmai įvykių atsiradimo tikimybę;– įvertina galimus maksimalius nuostolius;– numato riziką mažinančias priemones;– sudaro firmos krizinės situacijos valdymo planą.
Kaip matome, vien tik teoriškai išanalizuoti įmonės, organizacijos būklę yra sudėtingas ir kruopštus darbas. Po šios užduoties seka konkretūs veiksmai – atsiradusio ‘piktybinio auglio’ naikinimas.Skiriami tokie verslo rizikos mažinimo metodai:
1) rizikos apjungimas; 2) rizikos paskirstymas.
Kokia jų prasmė ir skirtumai?Rizikos apjungimas.Šio metodo prasmė yra ta, kad apjungus daugelio žmonių riziką galima sumažinti kiekvieno iš jų tikėtinus nuostolius (riziką). Kad suprasti šį metodą, pateikiamas pavyzdys.Įsivaizduokime tokią paprastą situaciją – pilietis turi turtą (pvz., automobilį), kurio vertė 20.000 Lt. Tikimybė, kad turtas bus pavogtas vienerių metų laikotarpyje yra 1/20. Vidutiniai metiniai spėjami piliečio nuostoliai dėl turto (automobilio) vagystės yra 1000 Lt (20.000* 1/20).Jeigu draudimo kompanija sutinka piliečiui padengti pavogto turto vertę, tai draudimo polisas metams kainuos mažiausiai 1000 Lt. Išvada elementari: drausti vieno savininko turtą neapsimoka.Tačiau proble…ma išsprendžiama, jeigu atsiranda daug norinčių sumažinti savo riziką draudimo būdu: jų rizika apjungiama. Ir tai daro draudimo įmonės. Kuo didesnis apdraustų objektų skaičius, tuo tiksliau galima numatyti nuostolį dėl sunaikinto (pavogto) turto. Analogiškai: kuo daugiau kartų metama moneta, tuo tiksliau galima nustatyti, kiek kartų kuria puse – herbu ar skaičiumi – ji nukris ant žemės. Nes veikia vadinamasis didžiųjų skaičių dėsnis, kuriuo remiasi draudimo kompanijos, apjungdamos daugelio žmonių riziką.
Rizikos paskirstymas.Kai kurių rizikos rūšių negalima efektyviai apjungti. Pavyzdžiui, atskira draudimo kompanija nenorėtų drausti stambių tanklaivių – naftą pervežančių laivų. Jai tai būtų nenaudinga. Kodėl? Nes tokių tanklavių nėra tiek daug, kad galima būtų efektyviai apjungti jų katastrofų riziką. Be to, šie draudžiami objektai (tanklaiviai) labai brangūs, didelis aplinkos užteršimo pavojus avarijos atveju. Ir visas šias išlaidas, įvykus autoavarijai, turėtų padengti draudimo kompanija.Tokios didelės rizikos draudžiamos taikant rizikos paskirstymo metodą. Kokia šio metodo prasmė?Pavyzdžiui, draudimo asociacija gali parduoti draudimo polisą tanklaivio savininkui, norinčiam padengti naftos išsiliejimo iš tanklaivio išlaidas. Šiuo atveju, tanklaivio avarijos rizika paskirstoma tarp daugelio draudimo kompanijų, įeinančių į draudimo asociaciją (koncerną). Kiekviena draudimo kompanija gaus tam tikrą dalį turto (šiuo atveju – tanklaivio) savininko draudimo įmokų. Savo ruožtu, ji įsipareigos atitinkama proporcija padengti apdrausto turto savininko nuostolius, jeigu įvyks nelaimingas draudiminis įvykis. Tokiu atveju didelė rizika paskirstoma tarp daugelio draudimo kompanijų. Todėl atsitikus nelaimingam įvykiui (pvz., išsiliejus naftai iš tanklaivio), nei viena draudimo kompanija kaip tokia nepatirs didelių nuostolių, kadangi jie bus paskirstyti tarp daugelo draudimo įmonių.
Čia buvo aptarti verslo rizikos mažinimo metodai. Žemaiu aprašomi rizikos mažinimo būdai.Ūkinėje praktikoje skiriami įvairūs konkretūs verslo rizikos mažinimo būdai.
1. Rizikos draudimas. Išsivysčiusiose rinkos šalyse tai plačiai taikomas ekonominės rizikos mažinimo būdas. Draudimo kompanija už tam tikrą mokestį prisiima draudėjui gresiantį ekonominį pavojų (riziką). Jei tam tikra rizikos rūšis yra draudimo objektas, turi būti sudaroma draudimo sutartis, arba iš nuosavų įmonės lėšų formuojamas rezervinis draudimo fondas.2. Atsiskaitymų tarp rinkos partnerių tobulinimas. Taikomos atsiskaitymų tarp rinkos partnerių formos gali sumažinti arba padidinti verslininkystės riziką.3. Įmonės ūkinės veiklos analizė. Kad sumažintų verslo riziką, verslininkas turi analizuoti ne tik savo, bet ir savo rinkos partnerių (jo prekių pirkėjų bei išteklių verslininkui tiekėjų) ūkinę veiklą, ypač įmonės likvidavimo bei mokumo būklę. Analizė leidžia laiku pastebėti įmonės ūkinį nepajėgumą ir bankroto tikimybę. 4. Įmonės lėšų rezervavimas nenumatytų išlaidų padengimui, o taip pat materialinių gėrybių (žaliavų, medžiagų, atsarginių dalių bei kitų) specialių rezervų įmonėje sudarymas. Atsižvelgiant į ūkininkaujančio subjekto potencialą, gali būti nustatomos išlaidų, pajamų, pelno ribinės normos (taip vadinamas limitavimas).5. Turto diversifikacija. Tai toks turto (lėšų) paskirstymas ir panaudojimas, kad verslo rizika būtų kuo mažesnė. Populiariai tai išreiškiama taip: “Nelaikyk visų kiaušinių vienoje pintinėje”. Norint sumažinti ekonominę riziką, reikia įvairiai paskirstyti (diversifikuoti) turtą, derinti įvairias jo formas: pastatai, žemė, akcijos, pinigai, brangenybės ir t.t. Pavyzdžiui, patariama pirkti ne vienos, kelių įmonių akcijas; nelaikyti visų santaupų viename banke (tai itin aktualu mūsų sąlygomis).
Kita prasme diversifikacija suprantama taip: vienu metu kelių ar daugelio tarpusavyje technologiškai nesusijusių produktų (gaminių) ar paslaugų rūšių vystymas; gaminamų gaminių ar paslaugų asortimento didinimas.Tokia diversifikacija įgyvendinamo įvairia…i.– Horizontalia forma, kai vienu metu gaminama arba pateikiama skirtingų rūšių produkcija; arba orientuojamasi į skirtingų tipų vartotojus.– Vertikali diversifikacija, kai naudojami įvairūs prekybos ir realizavimo būdai; įvairių paslaugų teikimas.– Portfelinė diversifikacija – tai lėšų investavimas į įvairias ekonomikos sritis.Diversifikacija leidžia įmonėms, esant skirtingai ekonominei situacijai, dėl plataus produkcijos ar paslaugų asortimento išlikti paviršiuje. Tuomet nuostoliai, patirti iš vienų veiklos sričių, gali būti padengti pajamomis arba pelnu gautu iš kitų pelningų sričių.
6. Informacijos prieinamumo išplėtimas taip pat yra efektyvus rizikos mažinimo būdas. Dėl informatyvumo didėjimo atsiranda didesnė galimybė realiau prognozuoti laukiamus rezultatus ir tuo mažinti riziką.
Firma, neapdraudusi visas rizikos rūšis, gali patekti į nepalankią situaciją, reikalaujančios labai greito reagavimo. Todėl rizikos vadybininkas (menedžeris) turi sudaryti krizinės situacijos valdymo planą. Šiame plane turi būti numatyta kokia seka:
– likviduojami nuostoliai;– grįžtama prie normalaus įmonės funkcionavimo.Kompleksinis požiūris į rizikos valdymą leidžia efektyviai naudoti išteklius, paskirstyti atsakomybę, gerinti firmos darbo rezultatus, garantuoti įmonės saugumą.2. Bankrotas kaip rizikos veiksnysMes išnagrinėjome verslo, nuolat kintančio, svyruojančio, neužtikrinto, veiklos galimus realius pavojus.Vienas iš verslo rizikos veiksnių yra įmonių bankrotas – gana nemaloni rizikos pasekmė, su kuria susiduria daugybė pasaulyje egzistuojančių įmonių, organizacijų, bendrovių. Kaip minėta, bankrotą (kaip sudedamąją verslo rizikos dalį) gali sukelti tiek pačios įmonės vykdomos veiklos aplaidumai, klaidos, įvairios problemos susijusios su išorine aplinka (tiekėjai, konkurentai, partneriai, vartotojai), tiek pasaulinėje rinkoje, valstybėje, politikoje ar tarptautiniuose santykiuose atsirandantys pokyčiai, reformos.Tačiau sąvoka ‘bankrotas’ nebūtinai reiškia įmonės likvidavimą, atsiradus nemokumui. Bankroto priežastis (labiau apčiuopiamas negu aukščiau išvardintas rizikos), eigą, pasekmes aprašo įmonių bankrotų įstatymai. Kiekviena šalis, turėdama savo išskirtinę valdžią, politiką, ekonominę padėtį šalyje ir tarptautinėje rinkoje, ūkį ir t.t., taip pat turi ir savo valstybės Įmonių bankroto įstatymą.2.1. Kas yra bankrotas?Išgirdus žodį ‘bankrotas’ nei vienam iš mūsų neužplūsta malonūs pojūčiai. Pats žodis išreiškia negatyvią jo reikšmę ne tik tiems, kas su tuo buvo susiduręs ar tik per plauką išvengė neigiamų bankroto pasekmių, bet ir eiliniam žmogui – verslininkui, darbdaviui, darbininkui …Taigi, kas yra bankrotas, kalbant paprasta neekonomine kalba?– Tai turto praradimas, netekimas savo materialinio šaltinio dirbant ar kitaip gaunant pinigus, tai skolos, nedarbas ir panašiai.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas bankrotą apibūdina kaip “negalėjimą išsimokėti skolų, sužlugimą”.<5>Ekonominiai žodynai bankrotą apibūdina panašiai:
BANKROTAS (bankrupt) – negalėjimas išsimokėti skolų; asmuo, patyręs finansinį krachą. <1>BANKRUTAVIMAS (bankruptcy) – teisminė situacija, kai bankrutuojančiam subjektui suteikiama galimybė anuliuoti skolas, jas apmokant arba pasiūlant kitą pagrįstą skolų padengimo variantą. Bankrutavimas ir nemokumas (nepajėgumas apmokėti einamąsias skolas) nėra tapatus.<1> Čia –NEMOKUMAS (insolvency) – negalėjimas padengti skolų, suėjus jų apmokėjimo terminui. Nemokumas dažnai tapatinamas su bankrotu, kuris tėra oficiali teismo deklaracija. Nemokumas gali būti laikina sąlyga, kurią įmanoma panaikinti, atnaujinus pajamų gavimą.<1>
Lietuvos Respublikos Įmonių Bankroto įstatyme bankrotas apibūdinamas kaip “nemokios įmonės būsena”.<7>
Kaip matome, įvairūs literatūros šaltiniai panašiai apibūdina bankroto sąvoką. Tačiau kai kurie autoriai bankrotą aiškina ir kitu aspektu, t.y. kaip vieną iš verslo rizikos veiksnių – galima sakyti, bankroto pavojus yra sudedamoji verslo rizikos dalis.<3> Štai taip abstrakčiai galima atsakyti į klausimą “kas yra bankrotas?”. Toliau bus atskleidžiamos bankroto kaip rizikos sudedamosios dalies atsiradimo priežastys verslininkystėje.
3. Lietuvos įmonių bankroto įstatymas
Lietuvoje paskutinysis įmonių bankroto įstatymas buvo priimtas Seimo 1997 metais, birželio 17dieną, o įsigaliojo tų pačių metų spalio 1 dieną. Anksčiau Įmonių bankroto įstatymas, priimtas 1992metais, nebuvo pakankamai išsamus ir tikslus, atitinkantis šiuolaikinę Lietuvos rinkos ekonomikos situaciją. To pasekoje ir buvo priimtas naujasis įmonių bankroto įstatymas.Pasak “Lito” korespondentų, naujasis įstatymas detaliau ir tiksliau nei iki tol galiojantis reguliuoja klausimus, susijusius su bankrutuojančios įmonės savininkų, kreditorių, darbuotojų teisėmis, pareigomis ir atsakomybe, užtikrina geresnes sąlygas bankrutuojančiai įmonei atnaujinti savo veiklą bei naujai reguliuoja santykius, atsirandančius dalijantis bankrutavusios įmonės turtą.Įstatymas reguliuoja santykius, atsirandančius keliant ir nagrinėjant įmonių bankroto bylas bei atliekant bankroto procedūras.
Įmonių bankroto problemas nagrinėja Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos, įmonės steigėjai, vietovės, kurioje yra įmonės būstinė, apygardos teismas bei subjektai, turintys teisę teikti įmonės bankroto administravimo paslaugas. Pastaruosius vienija Nacionalinė verslo administratorių asociacija.
Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos rengia Įmonių bankroto įstatymo bei jo pataisų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių bankroto procesą, projektus. Ūkio ministerija tvarko bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių duomenų bazę, rengia duomenis apie bankroto procedūras skelbti “Valstybės žiniose”.3.1. Bendroji įstatymo dalisĮstatymas taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms (toliau – įmonės), kurios įregistruotos Lietuvoje Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Bankų, kredito unijų, draudimo įmonių, žemės ūkio įmonių, vertybinių popierių apyvartos tarpininkų, investicinių bendrovių ir kitų įmonių bei įstaigų bankroto procedūrų vykdymo ypatumus gali nustatyti kiti šių įmonių ir įstaigųveiklą reglamentuojantys įstatymai. Įstatymas netaikomas specifinės paskirties valstybinėms įmonėms, biudžetinėms, visuomeninėms organizacijoms ir nepelno organizacijoms.3.2. Bankroto procesasBankroto procedūras reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas bei kiti teisės aktai. Pažymėtina, kad visos bankroto bylos, pradėtos iki 1997 m. spalio 1 d., yra vykdomos pagal Įmonių bankroto įstatymą, priimtą 1992 m.
Pareiškimai dėl bankroto bylos iškėlimo
Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo gali būti pateiktas, jeigu įmonė:
• yra nemoki, t.y. kai įmonės finansiniai įsipareigojimai yra lygūs jos turtui arba jį viršija;• negali mokėti darbo užmokesčio bei tenkinti darbuotojų kitų kylančių iš darbo santykių finansinių reikalavimų;• negali apmokėti už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), grąžinti kreditų ir vykdyti kitų sandoriais prisiimtų finansinių įsipareigojimų;• negali vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytų privalomųjų mokėjimų į biudžetą (mokesčių ir socialinio draudimo įnašų) ir (arba) mokėti priteistų sumų;• paslėpė, iššvaistė, dovanojo ar sunaikino savo turtą arba įvykdė kitus veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus įvykdyti įmonės finansiniai įsipareigojimai;• pranešė kreditoriams arba teismui (teismo antstoliui), kad negali arba neketina vykdyti finansinių įsipareigojimų, išskyrus atvejį, kai bankroto procedūros gali būti vykdomos neteismine tvarka, t.y. jeigu teismuose nėra iškeltų bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, kylantys iš darbo santykių;• taptų nemoki įvykdžius teismo sprendimus arba (ir) sumokėjus ne ginčo tvarka išieškomas sumas;• teismo antstolis negali įvykdyti teismų ir kitų institucijų sprendimų.
Pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti turi teisę:
• kreditorius (kreditoriai);• savininkas (savininkai);• įmonės administracijos vadovas;• valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjas;• įmonės likvidatorius;• akcininkai, pajininkai;• Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;• Žemės ir miškų ūkio ministerija, apskrities viršininkas, žemės ūkio produkcijos gamintojų visuomeninės organizacijos (žemės ūkio produkciją superkančioms ir ją perdirbančioms įmonėms).
Pareiškimai vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismui pateikiami raštu Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.Prie pareiškimo pridedami dokumentai, įrodantys pareiškimo pagrįstumą.Įmonės bankroto procesas gali būti teisminis arba neteisminis.Bankrutuojančiai įmonei valdyti ir Įmonių bankroto įstatyme nustatytoms funkcijoms vykdyti teismas (neteisminio proceso atveju – kreditorių susirinkimas) skiria įmonės administratorių.Buvę įmonės valdymo organai netenka įgaliojimų.3.3. Įmonės bankroto bylos teisminis nagrinėjimasĮmonės bankroto bylą iškelia vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismas. Įmonės bankroto byla iškeliama, jeigu teismas turi pagrindo teigti, kad įmonė yra nemoki.
Teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu:įmonės turto pakanka finansiniams įsipareigojimams įvykdyti;kreditorių reikalavimų vykdymas yra užtikrintas įkeitimu ir gali būti sprendžiamas bendra turtinių ginčų nagrinėjimo tvarka, išskyrus atvejį, kai įmonė taptų nemoki įvykdžius teismo sprendimus arba (ir) sumokėjus ne ginčo tvarka išieškomas sumas;įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditorių finansinius reikalavimus.3.4. Įmonės bankroto bylos neteisminis nagrinėjimasNeteisminis bankroto procesas gali būti vykdomas, jeigu nėra teismuose iškeltų bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, kylantys iš darbo santykių.Įmonės savininkas arba administracijos vadovas, turintis įgaliojimą, praneša kiekvienam kreditoriui, kad įmonė yra nemoki, kartu su siūlymu bankroto procedūras vykdyti neteismine tvarka, nurodydamas kreditorių susirinkimo datą ir vietą.Bankroto procesas neteismine tvarka vykdomas kreditorių susirinkimui pritarus. Būtina ne mažiau kaip 4/5 visų kreditorių finansinių reikalavimų pritarimo. Bankroto neteisminę procedūrą vykdo kreditorių susirinkimas, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymu.Jeigu šalys nesusitaria dėl bankroto procedūros taikymo arba jei kreditorių susirinkimas, vadovaudamasis šio įstatymo nustatyta tvarka, negali priimti nutarimo dėl reikalavimų patenkinimo sąlygų ir tvarkos, administratorius, kreditoriui (kreditoriams) raštu pareikalavus, pateikia teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo.Administratorius bankroto byloje
Įmonės administratorius (administratorius) – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turinti teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, įmonės valdytojas, teismo sprendimų bei nutarčių ir (ar) kreditorių susirinkimo nutarimų vykdytojas nuo sutarties iškelti bankroto bylą iki sprendimo šioje byloje, ją išnagrinėjus, įsiteisėjimo arba iki nutarties nutraukti bankroto bylą įsiteisėjimo.Administratoriaus funkcijos, skyrimo sąlygos bei atsakomybė yra nustatyta Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnyje.
Skolininko, kreditorių ir trečiųjų asmenų interesų gynimas, kai yra iškelta bankroto byla
Teisė valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą ir lėšas bei jais disponuoti suteikiama tik administratoriui.Visos bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir iš darbo santykių kylantys reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui.Bylose dėl turto išieškojimo iš kitų asmenų bankrutuojančios įmonės naudai atstovauja administratorius arba jo įgaliotas asmuo.Bankrutuojančios įmonės skolininkų, kreditorių ir trečiųjų asmenų interesų gynimas yra apibrėžtas Įmonių bankroto įstatymo 5 skirsnyje. Darbo sutarties įstatymo 26 bei 29 straipsniuose, Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme, Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajame įstatyme ir Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme yra išlygos, reglamentuojančios kai kuriuos veiksmus iškėlus bankroto bylą.
Įmonių turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkabankroto procedūrų metu
Įmonių turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka bankroto procedūrų metu yra nustatyta Įmonių bankroto įstatymo IX skirsnyje.Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir reikalavimoteisės pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei įvertinamos ir parduodamos viešose varžytynėse Vyriausybės nustatyta tvarka.
Bankrutavusios įmonės likvidavimas
Teismas, išnagrinėjęs bankroto bylą ir pripažinęs įmonę bankrutavusia (neteisminio proceso atveju – kreditorių susirinkimo), priima sprendimą paskelbti įmonę likviduojama (nutraukiančią veiklą) dėl bankroto ir visiškai ar iš dalies patenkinti kiekvieno kreditoriaus reikalavimus iš lėšų, gautų pardavus likviduojamos įmonės turtą. Kreditorių reikalavimai tenkinami šio įstatymo 40 ir 41 straipsniuose nustatytatvarka.Likvidavimas vyksta, jeigu:
1. nesudaroma taikos sutartis;2. įmonė reorganizuojama arba reorganiavimas nuteraukiamas;3. netaikomas sanavimas;4. įmonės balanse turto vertė mažesnė už skolintą kapitalą.Bankrutavusios įmonės nekilnojamasis turtas perkainojamas ir parduodamas viešose varžytinėse. Likvidavus bankrutavusią įmonę, laikoma, kad visi jos skolų ir jai mokėtinų skolų terminai pasibaigė.
Tyčinis bankrotas
Tyčinis bankrotas – privedimas įmonės prie bankroto tyčia, jei tuo padaroma turtinė žala kreditoriui, akcininkui ar kitam asmeniui (Įmonių… bankroto įstatymo 24 straipsnis). Juo siekiama išvengti visiško ar dalinio atsiskaitymo su kreditoriais. Jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 3 metų laikotarpį, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės interesams ir (arba) galėjusių turėti įtakos įmonės nemokumui, pripažinimo negaliojančiais.Atsakomybė už įmonės privedimą prie bankroto numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, t.y. teismo sprendimas, pripažinęs tyčinį bankrotą, gali apskūsti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.3.5. Bankroto procedūrų nutraukimasBankroto byla nutraukiama, kai:
kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas priima atitinkamą nutartį;bankrutuojanti įmonė tampa moki ir administratorius teismui pateikia dokumentus, įrodančius įmonės mokumo atkūrimą;pasirašoma taikos sutartis ir teismas ją patvirtina;baigta įmonę sanuoti pagal teismo patvirtintą sanavimo projektą.
Taikos sutartis
Taikos sutartis – kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka finansinius reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti. Siūlymą sudaryti taikos sutartį gali pateikti:
• kreditoriai;• administratorius;• įmonės savininkas;• valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjas;• valdymo organas, kuris turi teisę priimti nutarimą reorganizuoti ar likviduoti įmonę.
Taikos sutartį pasirašo visi kreditoriai arba jų įgaliotas asmuo ir administratorius, gavęs įmonės savininko (savininkų), valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą reorganizuoti ar likviduoti įmonę, valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjo raštišką sutikimą. Taikos sutartis gali būti sudaroma kiekvienoje bankroto procedūrų stadijoje iki to laiko, kol teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia. Sutartyje turi būti nurodytas įmonės balansas ir skolų sąrašas, sutarties sąlygos dėl skolų atsiskaitymo, sumažinimo ar mokėjimo atidėjimo ir kt.
Taikos sutartį tvirtina teismas. Teismui patvirtinus taikos sutartį, bankroto byla nutraukiama.Taikos sutartis negali būti sudaryta, jei teismas nustato tyčinį bankrotą.Įmonės sanavimas
Įmonės sanavimas – kompleksas priemonių (ūkinės veiklos rūšies pakeitimas, techninės ir ekonominės priemonės, turto pardavimas, gamybos ar darbo organizavimo pakeitimai, kitos priemonės) įmonės mokumui atkurti. Įmonė gali būti sanuojama tik esant teismo patvirtintam sanavimo projektui. Įmonę gali sanuoti valstybinis sanavimo organas, vienas ar keli fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, pateikę įmonės sanavimo garantijas. Sanavimą vykdžiusieji asmenys įgyja nuosavybės teisę į turto dalį, įdėtą į įmonę sanavimo metu.Sanavimas gali būti taikomas, teismui nepatvirtinus taikos sutarties ar reorganizavimo.Įmonės sanavimo projektą gali siūlyti sanuotojas (sanuotojai), kreditoriai, administratorius, savininkas (savininkai), įmonės valdymo organas, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti arba likviduoti, valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjai, akcininkai, kuriems nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 10 procentų akcijų (pajų).Sanavimo metu pasiekus sanavimo projekte nustatytus tikslus bankroto byla nutraukiama.
Įmonės reorganizavimas
Įmonės reorganizavimas – tai administratoriaus vykdomas šios įmonės struktūros pertvarkymas, kai ją skaido arba dalį jos turto parduoda kitiems ūkiniams subjektams, jos veiklos pobūdžio pakeitimas, kad būtų laiduojamas įmonės mokumas ir patenkintikreditorių reikalavimai.Kreditorių susirinkimo arba įmonės teikimu teismas gali priimti sprendimą dėl įmonės reorganizavimo, jeigu yra galimybė pasiekti vieną iš šių tikslų:1) atstatyti įmonės mokumą;2) realizuoti dalį įmonės turto, kad būtų galima visiškai apmokėti kreditoriams skolas nenutraukiant ūkinės veiklos.Už sprendimo reorganizuoti įmonę priėmimą turi balsuoti atviru balsavimu ne mažiau kaip du trečdaliai kreditorių pagal pateiktų ieškinių reikalavimų sumą. Įmonės reorganizavimo projektą gali rengti kreditoriai, administratorius, skolininkas.3.6. Kitos šio įstatymo sąvokosBankrutuojančios įmonės turto valdymas – administratoriaus veikla organizuojant bankrutuojančios įmonės turto išsaugojimą, turto iš skolininkų išieškojimą, turto pardavimą, kreditorių reikalavimų tenkinimą, likusio turto perdavimą.
Įkeitimu užtikrinti kreditorių reikalavimai – pagal įkeitimo sutartį arba surašytą hipotekos lakštą kreditoriaus (įkaito turėtojo) įgyta teisė, jeigu įmonė neįvykdė įkeitimu užtikrintos prievolės, reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduotas šio įstatymo nustatyta tvarka ir iš gautų lėšų būtų patenkinti jo reikalavimai.
Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai jos finansiniai įsipareigojimai lygūs jos turtui arba jį viršija.
Bankrutuojanti įmonė – įmonė, kuriai iškelta bankroto byla arba kuriai taikoma neteisminė bankroto procedūrų nagrinėjimo tvarka.
Bankrutavusi įmonė – teismo sprendimu (neteisminio proceso atveju – kreditorių susirinkimo nutarimu) pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmonė.
4. Požiūris į naująjį įmonių bankroto įstatymą
Kaip minėta, naujasis įmonių bankroto įstatymas detaliau ir tiksliau reguliuoja klausimus, susijusius bankrotu.Naujasis įmonių bankroto įstatymas nuosekliai įtvirtina teismo vyraujantį vaidmenį: teismas iškelia bankroto bylą, nustato įmonės ūkinės veiklos ir disponavimo įmonės turtu apribojimus, skiria įmonės administratorių, priima kreditorių reikalavimus, tvirtina įmonės sanavimo projektą ir priima nutartį įmonę sanuoti, nutraukia bankroto bylą, priima sprendimą paskelbti įmonę likviduojama dėl bankroto. Teismas daugeliu atveju tvirtina ar atmeta sprendimus, kurių projektus jam teikia kreditorių susirinkimas. Tokia sprendimų priėmimo tvarka suteikia kreditoriams galimybę tinkamai ginti savo interesus.Įstatyme detaliai sureguliuoti teisiniai santykiai, atsirandantys kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, papildytas pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindų sąrašas.Skirtingai negu anksčiau galiojusiame įstatyme, teisė kreiptis į teismą suteikiama įmonių akcininkams, pajininkams, Žemės ir miškų ūkio ministerijai, apskrities viršininkui, įmonės administracijos vadovui. Įstatyme atsirado nauja nuostata, suteikianti Valstybinei darbo inspekcijai teisę pateikti pareiškimą teismui dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, jei įmonės darbuotojas ar darbuotojai praneša, kad įmonė neišmokėjo darbo užmokesčio už du mėnesius, ar tikrinimo metu nustatyta, kad įmonė yra nemoki.Ypač svarbi įstatymo nuostata, įtvirtinanti įmonės savininko ar administracijos vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Tokio kreipimosi į teismą pagrindas – įmonės nemokumas. Šios pareigos nevykdymas pagal priimtą Baudžiamojo kodekso papildymą gali būti traktuojamas kaip nusikalstama veika.Naujasis bankroto įstatymas numato, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas turi pagrindo teigti, kad įmonė yra nemoki, t.y. teismas privalo įsitikinti, kad įmonės sunki finansinė būsena laikina ir jos negalima pataisyti kitomis priemonėmis. Tuo pačiu teismas patikrina ir paties pareiškimo pagrįstumą. Suprantant, kokie gali būti dideli įmonės moraliniai ir materialiniai nuostoliai, padaryti nepagrįstai jai iškėlus bankroto bylą, galima teigti, jog tokios įstatymo nuostatos yra labai svarbios ginant ūkio subjektus nuo nepakankamai pagrįstų pareiškimų dėl bankroto bylos iškėlimo (pvz., kai įmonės turto pakanka finansiniams įsipareigojimams įvykdyti ir turtinis ginčas spęstinas bendrąja tvarka), taip pat nuo nesąžiningų ūkinių santykių dalyvių veiksmų.
Naujasis įstatymas detaliai reglamentuoja bankrutuojančios įmonės administratoriaus paskyrimą, jo kompetenciją ir atsakomybę. Įstatymas suteikia administratoriui plačius įgaliojimus valdyti įmonę. Dėl to labai svarbi įstatymo nuostata, suteikianti teisę kreditorių susirinkimui kreiptis į teismą dėl administratoriaus pakeitimo.Įstatymas nustato administratoriaus veiklos teisinį pagrindą – pavedimo sutartį, kurią su administratoriumi sudaro kreditorių susirinkimo… pirmininkas. Ši nuostata skatina steigti specialias juridines kontoras, užsiimančias bankroto administravimo paslaugų teikimu. Pagal įstatymą admininstratorius privalo atlyginti visus nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. tvirtinus visiškos atsakomybės principą, profesionalių bankroto administratorių atsiradimas yra neišvengiamas. Kadangi padidėja bankroto administravimo veiklos rizika, bankroto administratoriai jiems skirtų prievolių įvykdymą turės užtikrinti juridinio asmens kapitalu bei drausti savo civilinę atsakomybę.
Labai svarbu, kad būtų panaudotos visos galimybės išvengti įmonės likvidavimo. Paskelbus įmonę nemokia, privalu per pusmetį apsispręsti, ar ji bus likviduojama, ar sanuojama.Išsaugoti įmonę suinteresuoti įmonės savininkai ar jos akcininkai, kreditoriai ir ypač tuo suinteresuoti įmonės dirbantieji, kurių daugeliui turima darbo vieta yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Įstatymas numato priemones įmonei išsaugoti. Teismas nutraukia bankroto bylą, kai arba visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų, arba bankrutuojanti įmonė tampa mokia, arba pasirašoma kreditorių ir įmonės savininkų ar akcininkų taikos sutartis.Įstatyme yra numatytos normos, reguliuojančios įmonės sanavimą arba, kitaip pasakius, “gebėjimą”.Įmonės mokumui atstatyti reikia, kad jos išlaidos atitiktų gaunamas pajamas. Labai retas atvejis, kada įmonė iš savo veiklos nebeturi jokių pajamų. Todėl dažniausiai dar yra įmanoma išvengti įmonės likvidavimo. Tam tiesiog reikia atitinkamai sumažinti įmonės išlaidas: atsisakyti gamybai nereikalingos įrangos, sumažinti žaliavų,medžiagų atsargas ir, deja, atsisakyti darbuotojų, kuriems nėra galimybių užtikrinti darbo vietų. Todėl įstatymas numato, kad administratorius gali nutraukti darbo sutartį su tiek darbuotojų pagal pareigybes, kiek patvirtina teismas.Administratorius privalo ir naujasis įstatymas jam suteikiagalimybę gelbėti tai, ką dar galima išgelbėti, t.y. išsaugoti bent dalį įmonės darbo vietų.Įmonių bankroto įstatymas įpareigoja Vyriausybę įsteigti fondą, iš kurio bus tenkinami bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojų teisėti reikalavimai.Atleistiems darbuotojams išmokamos kompensacijos: minimalios dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio ir didesnės, priklausomai nuo darbo stažo.Daugiausia diskusijų sukėlė įstatymo pataisos, susijusios su bankrutavusios įmonės turto paskirstymo pakeitimais. Labiausiai buvo diskutuojamas klausimas dėl įkeitimu užtikrintų reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Pagal iki tol galiojusį bankroto įstatymą įkeitimu užtikrinti kreditorių reikalavimai tenkinami pirmąja eile kartu su reikalavimais, kylančiais iš darbo teisinių santykių.Tokia padėtis nebuvo normali nei ekonominiu, nei teisiniu požiūriu. Pirmiausia tai, kad kreditoriai, kurių reikalavimai užtikrinti įkeitimu, turi dalintis įkeistu turtu su kitais kreditoriais. Tai tiesiog darė įtaką bankų kreditų politikai. Bankai, nebūdami užtikrinti, kad iš įkeisto turto pavyks atgauti pinigus, savo riziką kompensuodavo santykinai didesnės vertės įkeistu turtu ir didesnėmis palūkanomis. Tokią kompensaciją turėjo mokėti paskolų gavėjai – įmonės, gyventojai, valdžios institucijos.Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įkeitimo sąvoką apibrėžia kaip kreditoriaus (įkaito turėtojo) teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, reikalauti patenkinti savo poreikius iš įkeistojo turto pirmiau už kitus kreditorius. Įstatymas, kuris laikytinas konstituciniu ir prie kurio nuostatų turi būti derinami kiti įstatymai, įkeitimą supranta kaip kreditoriaus (įkaito turėtojo) išimtinę teisę, skolininkui neįvykdžius savo įsipareigojimų, susigrąžinti skolą, įskaitant visus nuostolius ir netesybas.Skolininkui neįvykdžius sutarties ir kreditoriui pagrįstai tikintis patenkintisavo reikalavimą iš įkeistojo turto, pagal anksčiau galiojusį Bankroto įstatymą atsirasdavo kiti pretendentai į tą patį turtą. Esant tokiems teisinių dokumentų prieštaravimams, turto įkeitimas iš esmės buvo praradęs savo …esmę ir tuo pačiu bankų ir kredito gavėjų sutartys faktiškai buvo formalus, neturintis jokių tvirtesnių garantijų dokumentas.Naujasis įstatymas pristato, kad įkaito turėtojui atlyginama iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą.Svarbi ir kita naujojo įstatymo nuostata: įškėlus bankroto bylą, nutraukiamas delspinigių skaičiavimas. Mat iki naujojo įstatymo priėmimo egzistavo uždaras ratas – kol vieniems darbuotojams buvo išmokami pinigai, kitiems augo delspinigiai, ir atsiskaitymo procesas labai užsitęsdavo. (Konkretus pavyzdys, Panevėžio AB “Aurida” – apie 1995 metais neatgavę savo uždarbtų 800.000litų bankrutuojančios įmonės darbuotojai, jau 1997 metais “ant popieriaus” buvo uždirbę 8 milijonus litų.)Pripažįstant naujajame Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintų nuostatų pažangumą, reikėtų pastebėti ir kai kuriuos jų trūkumus. Įstatyme pasiliko nuostata, įtvirtinanti žemės ūkio veikla užsiimančių juridinių asmenų pirmumą kitų kreditorių atžvilgiu. Pagal priimtą įstatymų nuostatą, fizinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio prodokciją tenkinami pirmąja eile kartu su darbuotojų reikalavimais. Ši nuostata, sudarydama išskirtines sąlygas vienai ūkio subjektų grupei, pažeidžia kitų subjektų interesus.Taipogi netinkamai įgyvendinamas mokesčių naštos sumažinimo bankrutuojančiai įmonei principas. Seimo dauguma nepalaikė siūlymo atleisti bankrutuojančias įmones nuo įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto mokesčio mokėjimo. Atleidimas nuo šio mokesčio būtų gerokai palengvinęs bankrutuojančių įmonių finansinę padėtį ir suteikęs papildomas prielaidas atstatyti bankrutuojančių įmonių mokumui.
Tačiau nepaisant kelių įstatymo trūkumų (kurie taip pat svarbūs), naujojo įstatymo efektyvumą galėtume įvetrinti , žiūrėdami į turimus duomenis.
Įregistruotų ūkio subjektų skaičius pagal ūkio subjektų rūšių grupes1997.01.01.,1998.01.01.,1999.01.01.1.lentelėŪkio subjektų skč.viso Įmonės,turinčios jurid.asm. teisę Įmonės,neturinčios jurid. asm. teisės Nepelno organizacijos Biudžetinės įstaigos Visuomeninės organizacijos118.178 37.521 75.407 200 3.333 1.717132.891 41.326 83.678 756 4.905 2.226143.508 43.896 90.254 1.297 5.533 2.528
Kaip matyti, visų subjektų skaičius kiekvienais metais padidėjo apie 1.1 karto. Tai rodo mūsų šalies ekonominį augimą, priklausantį nuo daugybės ekonominių rodiklių bei faktorių. Prie šių faktorių galėtume priskirti ir palankiasnes sąlygas verslininkystei vystyti, t.y. tobulinami bankroto ir kiti įstatymai.
Kita lentelė parodo kaip kito bankroto procedūros nuo 1993 metų, kai dar galiojo senasis įstatymas, iki 2000 metų pradžios, esant naujam bankroto įstatymui.
Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių ir bankroto procedūrų skaičius (einamaisiais metais) 1993.01.01. – 2000.08.01. 2.lentelėBankroto prcedūra 1993-1997 ataskait.laikotarp.pb. 1998m. ataskait.laikotarp.pb. viso baigtos Vykdomos viso baigtos vykdomos
Teisminis banktoto procesas Reorganizavimas 6 1 5 – – –Sanavimas 3 3 – 2 1 1Likvidavimas 187 77 110 91 27 64Sprendimas dėl bak roto procedūros vyk dymo nepriimtas 25 10 15 4 – 4Viso: 221 91 130 97 28 69 Neteisminis bankroto procesas Reorganizavimas 4 2 2 – – –Sanavimas – – – – – –Likvidavimas 31 13 18 1 1 –Sprendimas dėl bak roto procedūros vyk dymo nepriimtas 1 – 1 – – –Viso: 36 15 21 1 1 –Viso procedūrų: 257 106 151 98 29 69Bankroto prcedūra 1999m. ataskait.laikotarp.pb. 2000m. ataskait.laikotarp.pb. viso baigtos vykdomos viso baigtos vykdomos Teisminis banktoto procesas Reorganizavimas – – – – – –Sanavimas 2 1 1 – – –Likvidavimas 4 1 3 25 – 25Sprendimas dėl bak roto procedūros vyk dymo nepriimtas 175 12 163 222 – 222Viso: 246 17 229 247 – 247 Neteisminis bankroto procesas Reorganizavimas – – – – – –Sanavimas 1 1 – – – –Likvidavimas 3 1 2 3 1 2Sprendimas dėl bak … roto procedūros vyk dymo nepriimtas – – – 4 1 3Viso: 4 2 2 7 2 5Viso procedūrų: 250 19 231 254 2 252
Pastaba. Baigtų bankroto procedūrų skč., nurodytas laikotarpio intervalui.