Rizika ir jos mažinimo būdai

Įvadas

Rizika ir jos mažinimo galimybės yra viena iš aktualiausių šių dienų nagrinėjamų temų. Ji susijusi tiek su smulkiu ar vidutiniu bei stambiu verslu, tiek su finansinemis institucijomis, bankais, draudimo įmonėmis, projektais ir kt. Trumpai tariant ši tema siejasi tiek su mikroekonomika, tiek su makroekonomika, tiek su visa pasauline ekonomika. Rizikos ir jos mažinimo galimybės yra tiek pat aktualios ir individualioms įmonėms, ir pasauliniams verslo tinklams.
Rizikos sąvoka ir rizikos atpažinimas yra labai keblus dalykas šiais laikais. Kiekvienas autorių išskiria begales skirtingų riizikos aiškinimo būdų, todėl nagrinėdami temą „Rizika ir jos mažinimo būdai“ mes stengėmės apžvelgti jų įvairovę ir parinkti optimaliausią ir labiausiai suprantamą rizikos klasifikaciją.
Kadangi daugelis jaunų žmonių turi begales novatoriškų idėjų ir žūtbūt stengiais jas įgyvendinti ieškodami finansavimo šaltiniu, neretai daugelis iš jų dėl per didelio užsidegimo pamiršta gana didelius rizikos faktorius. Dėl šios priežasties mes stengėmės supažindinti su svarbiausiomis rizikos sąvokomis bei apžvelgti ir pateikti suprantamiausius jų valdymo ir mažinimo metodus.
Kaip minėjome, rizikos faktorius yra tiek pat svarbus ir jaaunam žmogui, ir senam rinkos rykliui. Iš istorijos faktų galima pastebėti, kad būtent neįvertinus visų galimų rizikos atvejų buvo milžiniški ekonomikos nuosmukiai ir net ekonominės krizės. Rizika yra pagrindinė sudėtingų verslo struktūrų dalis.
Rizikoje galima išskirti daug rizikos rūšių. Tokią jos st

truktūrą lemia tai, kad rizika pasireiškia bet kurioje subjekto veiklos funkcijoje ir jos atsiradimui įtaką daro daugelis veiksnių. Dėl rizikos rūšių įvairovės klausimai, susiję su jos struktūra, tampa labai komplikuoti, nes rizikai būdingas neapibrėžtumas, prognozuojamų rezultatų neužtikrintumas. Dėl šios priežasties mes stengėmės pateikti paprasčiausią rizikos sąvokos bei jos valdymo būdų sąrangą.

1. Rizikos samprata

Mokslinėje literatūroje esama didžiulės rizikos sampratų įvairovės. Tai iš dalies lemia rizikos reiškinio sudėtingumas ir prieštaringumas.
Terminas „rizika“ kildinamas iš graikų kalbos žodžio ridsikon, ridsa – uola; italų kalbos risco – pavojus, grėsmė; riscare – laviruoti tarp uolų; prancūziškai risque – grėsmė, rizikuoti (apvažiuoti uolas).
Sąvoka „rizika“ tradiciškai turi neigiamą atspalvį. Tačiau, pavyzdžiui, kinų hieroglifas, reiškiantis „riziką“, yra sudarytas iš dviejų dalių: viena reiškia pavojų, kita – galimybę, progą. Tai interpretuojant per finansų prizmę, investuotojas turi gaalimybę, bet patiria pavojų, todėl už tą pavojų turi būti kompensuojama. Kitaip sakant, rizika yra tikimybė, kad investicijos faktiškas pelningumas ar pinigų srautai (realus rezultatas) bus kitokie nei planuojamas pelningumas ar planuojami pinigų srautai (lauktas rezultatas). Kuo didesnis nukrypimas nuo planuotojo pelningumo, tuo didesnė rizika. Jei investicijos pelnas yra užtikrintas ir tiksliai žinomas, tai rizikos nėra. [1]
Rizika turi du išmatavimus – kiekį (t.y. potencialaus nuostolio dydį) ir kokybę (t.y. potencialaus nuostolio patyrimo tikimybę). Rizikos kiekį galima riboti nustatant apribojimus prisiimamoms rizikoms (l

limitus), o kokybę galima matuoti kredito reitingais.
Ekonomikos rizikos prasmė gali būti suprasta dvejopai:
1. rizika – tai galimi pavojai, gresianti žala, nuostoliai bei nelaimė vykdant kokius nors veiksmus. Šiuo atveju rizika fiksuoja rezultatą;
2. rizika – tai įsitikinimas sėkme ir vykdymas veiksmų, kurių atlikimas priklauso nuo iš anksto nežinomų įvykių arba tiksliai neapibrėžtų aplinkybių. Šiuo atveju rizika fiksuoja veiksmą.
Ekonomikos rizikos priežasčių grupės gali būti dvi: objektyvios – tai rizikos neapibrėžtumai, netikrumai, pavojai, kurie lemia nuostolius; subjektyvios – tai rinkos dalyviai (verslininkai ir kartu su jais dirbantys žmonės) bei jų reakcija į galimus ekonominius neapibrėžtumus.
Subejktyvios rizikos priežastys gali būti paaiškintos neatitikimu tarp neribotų verslo dalyvių norų ir ribotų jų galimybių bei siekimu šį neatitikimą įveikti.
Rinkos dalyviams suteikiamos dvi galimybės: laimėti ir gauti pelną arba pralaimėti ir patirti nuostolius. Paprastai tariant, rizika yra lošimas, kuriame galima laimėti arba pralošti. Jeigu nebūtų galimybės prarasti, pralaimėti, tai visi firmos sprendimai būtų nerizikingi. Taigi verslininkui tenka pasirinkti arba mažą didelių pajamų tikimybę (didelę riziką), arba didelę mažų pajamų tikimybę (mažą riziką). [2]

1.1. Rizikos klasifikacija

Išorinė nenuspėjama rizika tai: nenumatyti vyriausybiniai reguliavimo sprendimai; gamtiniai reiškiniai; nusikaltimai; nelaukti išoriniai efektai: ekologiniai, socialiniai.
Nuspėjama, bet nenumatyta išorinė rizika: rinkos pasikeitimai; neigiamos socialinės pasekmės; valiutos kursų pasikeitimas; nepaskaičiuota infliacija; mokesčių sistemos pasikeitimai.
Vidinė netechninė rizika: nukrypimai nuo darbo plano dėl: da

arbo jėgos, medžiagų trūkumo, vėluojančio tiekimo ir t.t.; turimų lėšų viršijimas.
Techninė rizika: technologijų pasikeitimas; gamybos, susijusios su projekto įgyvendinimu, kokybės pablogėjimas; specifinės, projekte naudojamos technologijos, rizikos.
Teisinės rizikos: licenzijos ir patentai; kontraktų nevykdymas; teisminiai procesai su išoriniais parteneriais; vidiniai teisminiai procesai.
Draudžiamosios rizikos: tiesioginis kenkimas turtui; netiesioginiai nuostoliai, susiję su įrenginių perstatymu ir pan.; rizika, draudžiama pagal normatyvinius dokumentus kitiems asmenims; bendradarbių draudimas.
Pagal galimą poveikį, riziką galima klasifikuoti į:
Dinaminė – tai rizika, kurios poveikis gali būti tiek nuostolingas, tiek pelningas. Prie tokių rizikų galima priskirti rinkos kainų pasikeitimą.
Statinė – tai rizika, kurios poveikis yra nuostolingas (įrengimų gedimai ar pan.). [3]

1.2. Rizikos nustatymo metodai

Norint įvertinti rizikingo sprendimo efektyvumą, būtina nustatyti rizikos laipsnį. Riziką matematine prasme galima apibūdinti kaip nuostolių gavimo tikimybę. Statistiniai metodai leidžia gana tiksliai ją nustatyti, tik reikia žinoti kurio nors reiškinio visas galimas pasekmes (rezultatus) ir šių rezultatų gavimo tikimybę. Bet kuris sprendimas yra priimamas apibrėžtumo arba neapibrėžtumo sąlygomis, esant skirtingai jų gavimo tikimybei. Sprendimų tikimybė gali būti apibrėžta objektyviais ar subjektyviais metodais.
Tikimybės nustatymo objektyviu metodu pagrindas yra prognozuojamo išskirtinio reiškinio koeficiento nustatymas. Pavyzdžiui, statistiniai duomenys rodo, kad jei iš 100 firmų bankrutavo 30, tai reiškia, kad išskirtinio reikškinio tikimybė , tikimybė bankrutuoti lygi 0,3.
Jeigu tokių statistinių duomenų nėra ir negalima rasti objektyvių tikimybės parametrų, na

audojami objektyvūs kriterijai. Tikimybės nustatomos šiuo metodu reiškia atitinkamo rezultato prielaidos nustatymą, vadovaujantis savo nuomone ir asmenine patirtimi.
Rizikos vertinimo kriterijai :
Laukiamas rezultatas. Tikimybės teorijos taikymas ekonominiuose sprendimuose reikštų įvykio atsiradimo tikimybės nustatymą ir labiausiai tinkamo sprendimo atranką, maksimizuojant laukiamą rezultatą.
Remiantis tikimybių teorija, laukiamo rezultato X matematinė išraiška yra (A-absoliuti laukiamo rezultato reikšmė, P-tikimybė). Jeigu yra du sprendimo variantai , tai ir , labiausiai siekiamas yra maksimalus laukiamas rezultatas.
Laukiamo rezultato vidurkis – tai rezultatas gautas esant neapibrėžtai situacijai ir yra išreiškiamas kaip visų galimų rezultatų vidurkis, kur kiekvieno prognozuojamo rezultato gavimo tikimybė kaip šių atitinkamų rezultato dydžių lygynamasis svoris. Laukiamo rezultato vidurkis – tai rezultatas, kurį prognozuojame gauti. Kiekvieno įvykio tikimybė laikoma lyginamuoju svoriu, o kiekvieno įvykio laukiamo rezultato reikšmė – vidutiniu dydžiu:

Čia: N- įvykių skaičius,

– laukiami rezultatai, kai , ,

– laukiamo rezultato aritmetinis vidurkis.
Tačiau laukiamo rezultato vidurkis nenustato pakankamai tiksliai rizikos laipsnio, nes ji pateikia tik kiekybiškai apibendrintą kokį nors laukiamą rezultatą. Pasirenkant vieną ar kitą rizikingą sprendimą, būtina išmatuoti ir rizikos diapazoną; juo platesnis diapazonas, tuo aukštesnis rizikos laipsnis (laukiamo rezultato sklaidos diapazonas).
Laukiamo rezultato sklaidos diapazonas. Rizikingo sprendimo laukiamo rezultato sklaidos diapazonas suprantamas kaip nuokrypio nuo laukiamo rezultato vidurkio reikšmė. Tai reiškia, kad laukiamo rezultato sklaidos diapazonas nulemia rizikos laipsnį, galima išreikšti šiomis reikšmėmis: dispersija, standartyniu nuokrypiu, variacijos koeficientu.
• Dispersija (D) – tai realių rezultatų nuokrypio nuo laukiamo rezultatų vidurkio kvadratų vidurkis:

.
• Standartinis nuokrypis ( ) – tai kvadratinė šaknis iš dispersijos:

.
Standartinis nuokrypis parodo ieškomo laukiamo rezultato absoliučios reikšmės sklaidos diapazoną. Juo mažesnė , tuo didesnė tikimybė gauti prognozuojama rezultatą.
• Variacijos koeficientas ( ) – santykinis dydis ir jo parametrui įtakos neturi laukiamo rezultato absoliuti reikšmė:

.

, juo aukštesnis variacijos koeficientas, tuo platesnis laukiamų rezultatų sklaidos diapazonas ir tuo didesnis rizikos laipsnis.
Remiantis ekonominės statistikos teoriniais teiginiais galima nustatyti šias variacijos koeficientų reikšmes:
1. – nedidelis sklaidos diapazonas (žemas rizikos laipsnis);
2. – vidutinis sklaidos diapazonas (vidutinė rizika);
3. – platus sklaidos diapazonas (pakankamai aukštas rizikos laipsnis).
Sprendimų „medis“. Priimant rizikingus firmai sprendimus, tenka atsižvelgti ne į vieną, bet į daugelį veiksnių, darančių įtaką priimamo sprendimo tikimybei. Į veiksnių sąrašą įtraukiami ir tie veiksniai, kuriems negali daryti įtakos ir priimantieji sprendimą.
Sprendimo priėmimas yra atsakingas vadybos veiksmas. Iš keleto projektų ar pasiūlymų tenka rinktis efektyviausią, neretai turintį gana didelį rizikos laipsnį. Šiam veiksmui palengvinti panaudojamas sprendimų „medis“, pagal kurį renkantis iš kelių projektų numatomos galimos sprendimo pasekmės, atrenkami patikimiausi variantai.
Tarkime, kad firma nusprendė padidinti prekės kainą. Toks padidinimas gali duoda firmai naudos, jeigu bus organizuota reklama. Jeigu reklama nebus efektyvi, firma gali patirti nuostolių.
Taigi, firma gali rinktis sprendimą su 0,5 tikimybe, kad firma lydės sėkmė ir ji gaus 400 000 Lt pelno. Nesėkmės atveju firma patirs 200 000 Lt nuostolio. Tikimybė gauti pelną yra:

Nagrinėjamu atveju firmai neapsimoka rizikuoti keliant prekės kainą, nes vienas sprendimas be rizikos veda į laukiamą pelną 100 000 Lt, o kitas – su rizika 100 000 Lt. Taigi rizikuoti neapsimoka.

Rizika ir laikas. Rizikingų sprendimų rezultatai pasireiškia ne tuoj pat, bet praėjus tam tikram laikui. Pavyzdys galėtų būti investicinis sprendimas. Priimant tokį sprendimą, svarbią reikšmę turi laikas, per kurį gali būti grąžinamas investuotas kapitalas.
Jeigu finansiniam A turtui riziką pažymėsime simboliu, tai:

Čia: PAM parodo koreliacinį ryšį tarp finansinio turto išlaidų srauto ir grįžtamųjų pajamų;

– rizika tarp turto ir grįžtamųjų pajamų.
Finansinio A turto poveikis skaičiuojamas kiekvieniems ateinantiems metams tol, kol pasirinktas projektas užtikrina laukiamų grynųjų pajamų srautą, todėl reikšmė skirtingiems metams gali būti įvairi.
Toliau tiems metams skaičiuojama rizika, susijusi su diskonto lygiu. Tam galima pasinaudoti tokia lygybe:

Čia: – finansinio turto diskonto norma;

– laisva nuo rizikos palūkanų norma (laisva nuo rizikos yra vyriausybės obligacijų norma);

– rinkos palūkanų norma. [2]

2. Rizikos valdymo metodai

Rizikos valdymo metodai, jų klasifikacija. Realiose ekonominėse situacijose, veikiant įvairiems rizikos veiksniams, naudojami įvairūs būdai galutiniam rizikos lygiui mažinti. Rizikos reguliavimo, valdymo metodus galima skirstyti į 4 tipus (3pav.):
1. rizikos vengimo metodai;
2. rizikos lokalizavimo metodai;
3. rizikos disipacijos metodai (panaikinimo);
4. rizikos kompensacijos metodai.

2.1. Vengimas

Labiausiai paplitę rizikos vengimo metodai, juos naudoja nelinkę rizikuoti verslininkai. Norėdami išvengti gamybinės programos nutraukimo dėl žaliavų, medžiagų ir detalių pristatymo terminų pažeidimų, projektų vadovai atsisako įtartinų ir nežinomų tiekėjų paslaugų. Laikantis „rizikos vengimo“ taktikos, atsisakoma inovacinių ir kitų projektų, keliančių bent mažiausią įtarimą dėl jų įvykdymo patikimumo ar efektyvumo. Bankai taiko „rizikos nekeliančias strategijas“, suteikdami kreditus tik tuo atveju jei yra konkrečios garantijos. Galimų nuostolių draudimas yra ne tik patikima apsauga nuo nesėkmingų sprendinių , tai taip pat didina verslo projekto vadovų atsakomybę, jie privalo rimčiau apgalvoti priimamus sprendimus, reguliariai naudoti prevencines apsaugos priemones, nurodytas draudimo kontrakte. Ieškodami garanto, smulkūs projektai gali prašyti didelių kompanijų globos, stambūs tarptautiniai projektai – kreiptis į valstybines institucijas.
Rizikai mažinti plačiai naudojamas draudimas. Draudžiamas nekilnojamas ir kilnojamas turtas nuo gaisro, grobimo, stichinių nelaimių, pelno praradimo įgyvendinant rizikingas priemones.
Draudimas reiškia, kad praradimai, kuriuos gali patirti firma, pasidalijami su kitais, kurie tokių praradimų neturi. Praradimų tikimybė apskritai nėra didelė, draudimo įmokos dažniausiai viršija draudimo išmokas (su sąlyga, jeigu draudimo firma patikima). Žinoma, įmanomos ir stichinės nelaimės, kurios padaro didelius nuostolius apsidraudusiems. Tačiau didelės draudimo firmos apdraudžia daugiau turto, turi didesnias įplaukas, didesnias galimybes iš dalies kompensuoti draudžiama suma draudėjų nuostolius, sukeltas stichinių nelaimių. [4]
Draudimas naudingas ir draudimui, ir draudėjams. Tarkime, kad firmos draudžiamas turtas sudaro 10 mln. Lt. Tikimybė, kad gali kilti gaisras yra 1/1000, t.y. iš 1000 apdraustų pastatų viename gali kilti gaisras. Draudimo suma sudarytų 10 tūkst. Lt. Tada draudimo kompanija be pajamų ir be didelio nuostolio galėtų apdrausto turto savininkui išmokėti draudimą už sudegusį namą. Draudimo kompanija paprastai turi duomenų apie nelaimingus atsitikimus, patiriamus nuostalius per metus, ir kiekvienai nelaimių grupei nustato draudimo įmokas, kurios turi padengti išlaidas draudimui ir gauti ekonominį pelną kaip premiją už riziką. Apdraudusiam apsimoka „paaukoti“ 10 tūkst. Lt pastatų draudimui siekiant gauti kompensaciją už prarastą turtą.
Draudimo įmokos diferencijuojamos atsižvelgiant i pastatų konstrukciją, panaudotas statybines medžiagas. Gyvybės draudimui įtaką daro amžius, darbo sąlygos ir t.t.
Ypač rizikingiems statiniams taikomas padidintas draudimo mokestis, leidžiant pačiam savininkui įkainoti draudžiamą objektą, ir jei jis sutinka mokėti didesnį draudimo mokestį, objektas apdraudžiamas. Draudimo agentūros dabar išleidžia labai daug reklaminių prospektų, kuriuose nurodomos draudimo sąlygos.
Draudimas sumažina riziką, leidžia iš dalies kompensuoti firmos patirtus nuostolius. [2]

2.2. Lokalizacija

Lokalizacijos metodai naudojami retai, nes tam reikia pakankamai tiksliai ir konkrečiai ištirti bei identifikuoti rizikos šaltinius. Projekto dalis, kelianti didžiausią riziką gali būti lokalizuojama naujai sukurtos, nedidelę autonomiją turinčios įmonės ar sukurto specialaus padalinio ribose.

2.3. Disipacija

Bendra rizika disipacijos metodų pagalba išskaidoma, apsijungus keliems ta veikla užsiimantiems dalyviams. Gali jungtis vienos pramonės šakos projektai, kad sukurtų bendrą kainų politiką, pasidalintų ekonomines zonas arba vienodų technologijų, tiekimo bei realizacijos operacijų projektai, tokiu būdu nustatoma patikima ilgalaikė paklausa. Kartais riziką galima paskirstyti ilgalaikių tarptautinių verslo projektų ar strateginių sprendimų laikui bei realizacijos etapams. Šiai rizikos reguliavimo grupei priskiriami įvairūs diversifikacijos variantai.

2.4. Kompensacija

Pagal poveikį rizkos kompensacijos metodai priskiriami įspėjamiesiems valdymo metodams, deja, jie reikalauja daug darbo bei plačios paruošiamosios analizės. Strateginis planavimas gali panaikinti žymią netikslumų dalį, leidžia nuspėti gamybos cikle atsirasiančias silpnas vietas, nustatyti pozicijų rinkos sektoriuje silpnėjimą, identifikuoti specifinį verslo projekto rizikos profilį. Išorinės ekonominės padėties prognozavimo metodo esmė kurti būsimos ekonominės padėties vystymosi scenarijus, prognozuoti galimus partnerių, konkurentų veiksmus ir pan. Prognozių sudarymas būtų neįmanomas be informacijos, todėl galima išskirti socialinės – ekonominės ir informacinės – teisinės aplinkos monitoringą. Rezervų sistemos sukūrimo metodas atitiktų finansinę strategiją, t.y. aktyvų ir pasyvų politikos formavimą, optimalios jų struktūros organizavimą bei pakankamo panaudotų lėšų likvidumo užtikrinimą. Aktyvus tikslingai nukreiptas marketingas formuoja paklausą, pasitelkiant įvairius būdus: rinkos segmentaciją, reklamines kampanijas, konkurencinės strategijos kūrimą, išlaidų reguliavimą. [4]

3. Rizikos rūšys ir jų valdymas

Rizikos valdymas yra procesas, kai identifikuojamos, ivertinamos, stebimos ir kontroliuojamos visos patiriamos rizikos. Strateginis rizikos valdymo tisklas yra užtikrinti, kad verslo plėtros planai atitinka ilgalaikį planuojamą pelningumą ir rizikos priimtinumą (toleranciją). Taktinis rizikos valdymo tikslas yra užtikrinti, kad verslo sprendimai priimami suderintai su banko rizikos profiliu ir suteikti būtinus kontrolės mechanizmus.
Rizikos klasifikacijų yra daugybė, tačiau dažniausiai naudojama Bazelio kapitalo pakankamumo taisyklėse apibrėžta klasifikacija, išskiriant rinkos, kredito ir operacinę riziką. Rinkos rizikos porūšiai, valiutos, palūkanų normos, akcijų kainų bei žaliavinių prekių rizikos. Tokia klasifikacija tikslingiausia todėl, kad šios rizikų grupės bankui gali atnešti didžiausius nuostolius, o visos kitos rizikos pasireiškia retai, neapibrėžtai, todėl banke dažniausiai ignoruojamos, nors ir suvokiant jų egzistavimą. Greta rinkos, kredito ir operacinės rizikos dar reiktų pridėti likvidumo riziką.
Kitos rizikos yra bendresnės ir nebūtinai taikomos finansinei institucijai. Perskaičiavimo rizika yra potenciali įtaka įmonės balansui ir pelnui, konsoliduojant užsienio padalinių balansus denominuotus užsienio valiuta.
Finansinė rizika susijusi su finansavimui naudojama skola (kaip finansavimo iš nuosavybės alternatyva). Kuo daugiau naudojamasi skola finansavimui, tuo didesnis pelno dydžio svyravimas. Finansinė rizika apima finansinio sverto koncepciją. Jeigu firma finansuojama tikta nuosavybe, tai ji finansavimo prasme patiria tik verslo riziką, bet jei naudojasi ir bankų paskolomis, tai prisideda ir finansinė rizika. Verslo rizika – tai verslininkavimo tam tikrose sąlygose ar aplinkoje rizika.
Dar kartais jau išskiriama ir modelio rizika. Kadangi finansinės institucijos kuria sudėtingus modelius išvestiniams produktams įkainoti ir apskritai rizikai valdyti, atsiranda rizika, kad modelis nepakankamai įvertina realų finansinį instrumentą, ir dėl to jis gali būti per pigiai parduotas arba jis gali būti rizikingesnis negu manyta.
Rizikos valdymas – tai būdai bei metodai identifikuoti, išmatuoti, sumažinti ar apriboti, kontroliuoti riziką. [1]

3.1. Rinkos rizika

Rinkos rizika – tai rizika, kad finansinio instrumento ar jų portfelio (tarp jų ir nebalansinių pozicijų) vertė pasikeis (bus patirtas nuostolis) dėl nepalankių rinkos palūkanų normos ar kainų pokyčių. Kitaip tariant, rinkos rizika apima finansinio turto kainų pokyčių riziką. Ši rizika patiriama tik tada, kai investuotojas arba finansinė institucija turi tam tikras atviras kurio nors instrumento pozicijas. Pozicijos, o kartu ir rinkos rizika atsiranda dėl banko prekybinės veiklos atliekant klientų pervedimus arba veiklso banko naudai (t.y. rinkos rizika veikia ir per prekybinę veiklą, ir per bendrą banko balansą). Todėl rinkos rizika kartais vadinama pozicijos rizika arba kainos rizika. Lietuvos Banko apibūdinimu, rinkos rizika – tikimybė, kad rinkos kintamieji, pvz. palūkanų normos, valiutų kursai, nuosavybės vertybinių popierių, biržos prekių kainos ir kt., pasikeis taip, jog bankas dėl sudaryto sandorio patirs nuostolių.
Rinkos rizika standartiškai skirstoma į keturias dalis:
1. Palūkanų normos riziką – riziką, kad palūkanų normų pokyčiai gali neigiamai paveikti instrumento pozicijos ar porfelio vertę arba finansinės institucijos padėtį ir pelną apskritai. Ši rizika veikia visus finansinius instrumentus, tačiau labiausiai – skolos (fiksuotų pajamų) instrumentus ir išvestinius instrumentus, sukurtus remiantis skolos instrumentais. Paprastai palūkanų normų pokyčiams daug jautresnė yra ilgesnio termino instrumentų vertė.
2. Užsienio valiutos kurso riziką – riziką, kad valiutos kurso pokyčiai gali neigiamai paveikti turimų užsienio valiuta denominuotų pozicijų vertę. Ši rizika pasireiškia laisvai svyruojant valiutai ir kai anksčiau buvusi fiksuoto kurso valiuta devalvuojama. Lietuvos Banko apibūdinimu, užsienio valiutos kurso rizika – rizika, kad bankas, turintis grynąją atvirą poziciją užsienio valiuta, susidariusią dėl prekybinių operacijų užsienio valiuta ir dėl jo turto ir įsipareigojimų struktūros, patirs nuostolių dėl tam tikros užsienio valiutos kursų svyravimo. Valiutų kursai keičiasi greitai ir dažnai, dėl to valiutos rizikos valdymas gali buti labai sudėtingas uždavinys.
3. Akcijų kainų riziką – riziką, kai dėl rinkos sąlygų pokyčių pasikeis turimos nuosavybės (akcijų) pozicijų vertė. Lietuvos banko apibūdinimu, nuosavybės vertybinių popierių kainos rizika – rizika, kai bankas patirs nuostolių dėl turimų nuosavybės vertybinių popierių kainų svyravimo.
4. Žaliavinių arba biržos prekių kainų riziką – riziką, kai dėl rinkos sąlygų pasikeitimo pasikeis turimų žaliavinių prekių vertė. Lietuvos banko apibudinimu, biržos prekių kainos rizika – rizika, kad bankas, besiverčiantis prekyba biržos prekių rinkoje, gali patirti nuostolių dėl šių prekių atvirų pozicijų kainų pokyčių.
Rinkos riziką vertinti daugeliu atvejų yra paprasčiau nei kitas rizikas, nes egzistuojama pakankamai objektyvios ir reguliariai kotiruojamos rinkos kainos, iš kurių galima gauti daugybę informacijos. Tuo tarpu kitų rizikų atveju didžiausia problema ir yra duomenų nebuvimas. Rinkos rizika yra viena svarbiausių rizikų šiais laikais, kadangi ypač auga bankų turimi rinkos instrumentų portfeliai ir valdymui reikia jautresnių priemonių.
Yra nemažai būdų valdyti rinkos riziką. Visi jie reikalauja pakankamos informacijos apie esamas pozicijas, rinkos sąlygas ir instrumento charakteristikas. Nepriklausomai nuo metodo, rizikos valdymo platumas ir gilumas turi atitikti finansinės institucijos vykdomų operacijų sudėtingumą. Daugumoje institucijų informacijai kaupti, apdoroti, skaičiuoti rizikos dydį naudojami kompiuteriai ir kompiuterizuotos rizikos valdymo sistemos. Konsoliduojant rizikas iš atskirų pozicijų, reikia ivertinti koreliacija tarp jų. Normaliomis sąlygomis koreliacijos gali būti pakankamai stabilios, bet extremaliose situacijose gali atsirasti įvairių nukrypimų. Taip pat reikia įvertinti portfelio pozicijų likvidumą. Vienas galima panaikinti pigiai ir greitai, kitas brangiau, nors ir greitai, kitoks reikia ilgesnio laiko. [1]

3.2. Palūkanų normos rizika

Viena sudėtingiausių rinkos rizikos rūšių yra palūkanų normos rizika. Ji veikia tiek banko prekybinį modelį, tiek visą banką apskritai. Palūkanų normos rizikos šaltiniai:
– perkainojimo rizika. Pirminis palūkanų normų rizikos šaltinis bankams yra fiksuotos palūkanų normos rizika, kuri kyla dėl terminų ir perkainojimų struktūros skirtumų banko aktyvų, pasyvų ir nebalansinių straipsnių pozicijose. Bankininkystės verslui tai yra vienas pagrindinių dalykų, nes banko pajamų ir ekonominė vertė gali būti paveikta nenumatytų palūkanų normų pokyčių. Šią riziką valdo ne rizikos valdymo, bet aktyvų-pasyvų valdymo padalinys.
– palūkanų normos (pelningumo) kreivės rizika. Bankas patiria palūkanų normos riziką ir keičiantis pelningumo kreivės nuolydžiui ir formai. Ši rizika yra rinkos rizika ir valdomu rizikos valdymo padalinio.
– bazės rizika – dar vienas svarbus palūkanų normos rizikos šaltinis. Šiuo atveju rizika atsiranda dėl to, kad palūkanų normos, gaunamos ir mokamos skirtingiems skolos instrumentams, turintiems panašias charakteristikas, nekoreliuoja tobulai.
Perkainojimo riziką ir bazės riziką valdo aktyvų-pasyvų valdymo padalinys. Aktyvų-pasyvų valdymas apima turto ir įsipareigojimų struktūros valdymą, įskaitant įvairių aktyvo ir pasyvo instrumentų terminų valdymą. Banke aktyvų ir pasyvų terminai nesutampa, dažniausias suteikiamos ilgo termino paskolos, jas finansuojant trumpalaikiais indėliais. Tinkamo (priimtino) atotrūkio terminų išlaikymas yra aktyvų-pasyvų valdymo padalinio uždavinys.
Vienas pirmųjų ir iki šiol vienas pagrindinių metodų ilgalaikei palūkanų normos rizikai yra palūkanų normos spragos analizė. Spraga yra vadinamas ne atitikimas tarp turimo turto ir turimų isipareigojimų vertės tam tikrame periode. Turtas ir įsipareigojimai priskiriami tam tikram laikotarpiui pagal terminą. Viename periode bankas gali turėti teigiamą spragą, kitame periode neigiamą.
Jeigu spraga yra neigiama, tai palūkanų normos kėlimo atveju, esant didesnei pasyvų apimčiai, už juos teks mokėti daugiau palūkanų negu bus gautas teigiamas efektas brangiau įdarbinus aktyvus. Jeigu palūkanų norma esant neigiamai spragai smuks, tai bus gautas teigiamas efektas banko grynosios palūkanų pajamoms – nors aktyvas bus reinvestuotas už žemesnę palūkanų normą, tačiau už įsipareigojimus irgi teks mokėti mažiau, o teigiamas efektas bus gautas dėl didesnės įsipareigojimų apimties. Kadangi palūkanų normos spraga įvairiuose laikotarpiuose būna ir teigiama, ir neigiama, tai palūkanų normų pokyčių efektui grynosioms palūkaminėms pajamoms sumažinti bankai stengiasi laikytis kuo mažesnės spragos kiekvienu laikotarpiu (nustatomi limitai).
Valdant palūkanų normos riziką banko mastu, bankai turi tris galimybes:
1. keisti siūlomų produktų krepšelio struktūrą;
2. pagerinti rizikos valdymo procedūras;
3. naudoti apsisaugojimo priemones (hedžingą).
Spragą galima reguliuoti keičiant įsipareigojimų ir aktyvų terminą – skolinantis ir skolinant tam tikriems terminams, juos specialiai suskirstant į tam tikrus laikotarpius. Užsienio bankai spragą reguliuoja paprasčiau – sudarydami išvestinių sandorius (hedžingo strategijos) – palūkanų normos pasikeitimo sandorius. Šie sandoriai daugumai Lietuvos bankų kol kas yra neprieinami. [1]

3.3. Kredito rizika

Kredito rizika – tai rizika, kad kita sandorio šalis neįvykdys savo įsipareigojimo kai ateis laikas arba kad savo įsipareigojimo neįvykdys pilnai, ir dėl to bus prarasta dalis arba visas kreditas (investicija). Lietuvos banko apibūdinimu, kredito rizika – rizika dėl sandorio šalies nesugebėjimo atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka. Ši rizika dar vadinama įsipareigojimų nevykdymo rizika (Lietuvos bankas siūlo vadinti nemokumo rizika). Kredito rizika gali būti apibrėžiama kaip galimybė, kad banko skolininkas arba kontrahentas nesugebės įvykdyti savo įsipareigojimų pagal sutartas sąlygas.
Kredito rizika yra viena svarbiausių bankams ir viena seniausiai suvokiamų rizikų, nes potencialūs nuostoliai dėl jos gali būti labai dideli. Dažniausiai kredito rizika suprantama kaip paskolintos sumos arba jos dalies netekimas. Tačiau rizikų valdymo praktikoje kredito rizika laikoma pasireiškusia ir tada, kai sumažėja kliento kreditingumas. Kredito rizika būna tokiose srityse:
– paskolų (skolų) išdavimas (grąžinimas);
– skolos instrumentų (pvz., obligacijų) nominalios vertės atgavimas;
– palūkanų už paskolą arba obligacijos kuponą (atkarpos) mokėjimų gavimas;
– depozitų (indėlių) priėmimo/davimo;
– investicinių finansinių instrumentų (pvz., išankstiniai, pasirinkimo sandoriai ir kt.).
Tai viena seniausiai suvoktų rizikų, tačiau išmatuoti ją yra keblu. Ši rizika nedaug priklauso nuo rinkos (išskyrus kapitalo rinkos produktus), todėl nėra tipiška finansinė rizika. Ji daugiau susijusi su banko ar firmos politika, kiek ir kuriais subjektais pasitikėti. Gali būti nustatomi limitai, kiek skolinti vienam skolininkui, tam tikrai pramonės šakai ar apskritai. Kredito rizika ypatinga tuo, kad vos keleto svarbių klientų žlugimas gali nulemti didžiulius nuostolius.
Kredito rizika potencialiai gali reikšti didžiausius nuostolius, jeigu investicija negrįžta. Todėl nuo seno kreditavimu bankuose užsiima įvairūs padaliniai – kredito departamentai, paskolų komitetai. Kiekvienas projektas nuodugniai išnagrinėjamas.
Rizikos valdymo padalinys nuolat jaučia spaudimą tarp noro kredituoti ir poreikio riboti prisiimamą riziką. Kredito rizikos priimtinumas banke keičiasi ciklais. Pradžioje kovojama dėl rinkos dalies, lenginamo kreditavimo sąlygos, mažinamas kredito kainos (palūkanos). Tačiau tokia politika su laiku atneša didesnius nei įprastai kredito nuostolius, kas priverčia banko vadovybę sugrieštinti sąlygas. Sugriežtinus sąlygas, sumažėja kreditavimo apimtys ir klientų srautas. Dėl to mažėja pelningumas ir tada vadovybė nusprendžia laisvinti kreditavimo sąlygas, skatinti kreditavimą.
Kredito rizikos valdymo tikslas yra:
1. turėti „sveiką“ paskolų porfelį;
2. subalansuoti riziką/pelningumą;
3. anksti aptikti ir valdyti problemines paskolas;
4. užtikrinti specialiųjų atidėjimų stebilumą;
5. užtikrinti blogų paskolų administravimo efektyvumą.
Kredito rizikos valdymo metodai paskutiniais metais vis sudėtingėja. [1, 5]

3.4. Operacinė rizika

Opercinė rizika – potencialių finansinių nuostolių dėl kasdieninių veiklos procesų sutrikimas. Operacinės rizikos klasifikavimas:
1. žmonių rizika. Tai nuostoliai, kuriuos tyčia ar netyčia padaro bendrovės darbuotojai:

– darbo klaidos (pvz., neteisingai atliktas pavedimas);

– klaidos susijusios susijusios su žmogiškaisiais ištekliais (pvz., klaida samdant netinkamą darbuotoją);

– problemos dėl darbuotojų fizinės ir ne fizinės būklės (pvz., liga, priekabiavimas);

– neteisėta veikla (vagystė, apgavystė, neteisėti sandoriai);
2. procesų rizika. Tai rizika, susijusi su operacijų atlikimu ir palaikymu, paslaugų ir produktų teikimu ir pan.:

– nepakankama kontrolė ir saugumas;

– nepakankama kokybė;

– nepatikima apskaitos sistema;
3. santykiai. Tai nuostoliai dėl bendrovės santykių ar kontaktų su akcininkais, klientais, trečiosiomis šalimis ir priežiūros su investicijomis:

– kylanti iš sutarčių ir teisinių santykių;

– neapdairumas;

– diskriminacija;

– speciafiniai apsirikimai (pvz., nesugebėjimas pateikti reikiamos ataskaitos);
4. technologija. Tai nuostoliai dėl vagystės, piratavimo, sistemos gedimų, duomenų praradimo, tarp jų atitinkančios verslo poreikių sistemos idiegimas:

– bendros technologinės problemos (pvz., neteisėtas naudojimas, su technologija susijusi klaida);

– techninė įranga;

– IT saugumas;

– programinė įranga;

– telekomunikacijos;
5. išorės veiksniai. Tai nuostolio rizika dėl sugadinto turto, veiklai taikomų apribojimų pakeitimas ir pan.:

– fizinis turto apgadinimas ar sunaikinimas;

– išorinis kenkimas;

– apribojimų veiklai pakeitimas.
Opercinės rizikos beveik neįmanoma kiekybiškai bei statistiškai išmatuoti, tačiau galima įvertinti kokybiškai. Operacinė rizika yra nulėmusi didžiulius nuostolius. Norint valdyti operacinę riziką, reikia surinkti visus prieinamus istorinius duomenis, įvertinti problemines sritis bei galimybę sumažinti tokią riziką. Tam gali būti naudojamos įvairios priemonės:
– savęs ivertinimas – tai organizacija savianalizė, kai kiekvienas padalinys įvairiame valdymo struktūros lygmenyje atlieka savęs įvertinimą pagal tam tikrus klausimus;
– rizikos „žemėlapio“ sudarymas – operacinė rizika struktūrizuojama pagal padalinius ir funkcijas. Tai padeda nustatyti tolesnių rizikos valdymo veiksmų eiliškumą;
– pagrindiniai rizikos indikatoriai – tai tam tikri statistiniai duomenys, reguliariai kaupiami ir analizuojami bent kartą per ketvirtį (pvz., bandymų įsilaužti į kompiuterinį tinklą skaičius);
– apskaitos lentelės – tai priemonė, padedanti paversti kokybinę informaciją kokybinę;
– netiesioginis nuostolių matavimas – tai galimybė naudotis savo istoriniais nuostolių duomenimis. Turėtų būti sudaryti bendra visaapimanti istorinių nuostolių duomenų bazė.
Siekiant valdyti operacinę riziką reikalingas aiškus atsakomybės ir pareigų atskyrimas, stipri vidaus kontrolė, turėtų būti idiegti reguliarus ypatingų situacijų planavimas. Operacinę riziką galima sumažinti įvairiais būdais:
1. vidinės kontrolės metodais:

– funkcijų atskyrimu (pvz., sandorius sudarantys asmenys neturi atlikti ir sandorio, ir mokėjimo);

– dvigubinimu (pvz., sandorį turi patvirtinti ir dilerio bilietėlis ir buhalterija);

– perskaičiavimu (pvz., dilerio apskaičiuotas perkybos pelnas turi būti lyginamas su rizikos valdymo padalinio perskaičiavimais);

– perspėjimo sistema (pvz., svarbios datos, kai reikia atlikti mokėjimus ar baigiasi sandorius, turi būti įtrauktos į sistemą, kuri primintų apie artėjantį įvykį iš anksto);

– priedų kontrolė (kiekvienas priedas prie sutarties turi būti lygia taip pat griežtai vertinamas, kaip ir pati sutartis);
2. išorinėsk kontrolės metodai:

– patvirtinimu (sandorį turi patvirtinti ir kita sandorio šalis);

– kainų patikrinimų (sandorių kainos turi būti patikrinamos per antrą, nepriklausomą nuo sandorį sudarančių asmenų kainų šaltinį);

– autorizacija (turi būti kitos šalies sandorių sudaryti teisę turinčių asmenų ir leidžiamų operacijų sąrašas);

– išoriniu ir vidiniu auditu. [1]
3.5. Likvidumo rizika

Likvidumo rizika yra trijų tipų:
1. tai rizika, kad kita sandorio šalis laiku neįvykdys įsipareigojimų, tačiau galų gale jį įvykdys pilna. Kai taip atsitinka, dar nėra žinoma, ar tai kredito rizikos problema, ar tik laiku neįvykdyto įsipareigojimo dėl kieno nors klaidos problema. Laiku negavus mokėjimo, gali tekti mokėti baudą, skolintis rinkoje, bet kokiomis ten esančiomis sąlygomis, eiti į sąskaitos perviršį (jei tai įmanoma) ir pan. Kai kuurie autoriai šią likvidumo riziką įvardija kaip pinigų srautų likvidumo riziką arba kaip finansavimo riziką.
2. tai rizika, kad bankas negalės laiku gauti reikiamų lėšų esant poreikiui. Paprastai įsipareigojimų ir turto, kuriais jis finansuojamas, terminai nesutampa. Centriniai bankai būna nustatę likvidumo reikalavimus, kurių turi laikytis visi bankai. Taip daroma, norint apsaugoti indėlininkus ir siekiant išvengti neigiamos įtakos visai bankų sistemai, kuriai nors nesugebėjus įvykdyti įsipareigojimo laiku. Ši rizika dar kitaip įvardijama kaip pinigų srautų likvidumo rizika arba finansavimo rizika. Likvidumo rizikos valdymo tikslas yra laikyti pakankamą kiekį likvidaus turto, kad būtų galima užtikrinti normalią veiklą tam tikram laikotarpiui bet papildomo finansavimo pritraukimo.
3. tai rizika, kad nebus galima sudaryti sandorio tam tikru instrumentu ar valiutu gera kaina, t.y. čia turimas mintyje rinkos likvidumas. Rinkos likvidumas – finansų rinkos pajėgumas apsorbuoti laikinus paklausos ir pasiūlos svyravimas minimaliai veikiant kainą. Dažniausiai ši koncepcija priskiriama antrinėms rinkoms, nors kai kada taikoma ir pirminei rinkai. Rinkos likvidumą gali sumažinti tam tikri įvykiai, kaip kad biržos kainų krachas, kada nebegalima parduoti normalia kaina, nes veikia panika ir pirkėjų mažai.
Likvidumo valdymui naudojami įvairūs terminai. Operatyvinis likvidumo valdymas apsiriboja laikotarpiu nuo vienos dienos iki trijų mėnesių, nes trys mėnesiai traktuojami kaip kritinis laikas išgyvenimui, jeigu įvyksta likvidumo krizė. Mėnesio terminas naudojamas dažnai todėl, kad tai yra atsargus skaičiavimo laikotarpio ilgis ir taip patogiau. Ilgalaikio likvidumo valdymas apsiriboja dažniausiai iki vienerių metų terminu, kas atitinka biudžeto planavimo laikotarpį. Likvidumo rizikos valdymas išskiriamas į dvi dalis – kasdieninį, trumpalaikį ir ilgalaikį, strateginį. Kasdienį, trumpalaikį likvidumo valdymą beveik visais atvejais atlieka banko iždo padalinys. Strateginiu likvidumo valdymu užsiima aktyvų-pasyvų valdymo padalinys.
Kilus rimtai likvidumo krizei, šansų išlikti mažai. Dauguma Lietuvos bankų neturi galimybės paveikti pasyvą. Krizės atveju bankui niekas nenori ne tik didinti tarpbankinių limitų, bet ir stengiasi tokį skolinimą riboti. Visi bankai turėtų būti parengę ypatingų situacijų planą, kad būtų aiškiai numatyta strategija ir atsakomybės pasidalijimas kilus rimtai likvidumo krizei. [1]

3.6. Verslo rizika

Verslo rizika – tai paskolas naudojančios firmos veiklos rizikingumas. Verslo rizika yra būsimo investuoto kapitalo prognozuojamojo pelningumo neapibrėžtumas. Išskirtinai verslo rizika traktuojama kaip firmos laukiamo pelningumo (prieš palūkanų mokėjimą ir apmokestinimą) nepastovumas. Verslo riziką galima traktuoti kaip daugelio priežastinių veiksnių liekamąjį poveikį. Veiksniai yra šie:
– bendrovės išlaidų struktūra,
– gaminių paklausos nepastovumas,
– pardavimų kainų nepastovumas,
– gaminių rinkos konkurentai,
– firmos veiklos ribos, tarp kurių išlaidos yra pastovios.
Kiekvieną iš šių veiksnių nusako firmos kryptis ir gaminių savybės. Firmos vadovai, priimdami sumanius sprendimus, iki tam tikros ribos gali valdyti šių veiksnių poveikį pelningumui.
Verslo rizikos struktūra buvo daugelio mokslininkų tyrinėjimo objektas. Nagrinėjant verslo pelno atsiradimo priežastis išskirtos dvi įmonei būdingos rizikos rūšys:
1. rizika, susijusi su galimais techniniais gamybos nuostoliais, įskaitant ir gėrybių praradimo galimybę stichinių nelaimių metu;
2. rizika, susijusi su komercinėmis nesėkmėmis.
Ekonominėje literatūroje verslo rizika klasifikuojama labai įvairiai, išskiriant vienokius ar kitokius požymius: pagal rizikos atsiradimo priežastį, prigimtį ir kilmę; pagal pasireiškimo sritį, pagal mastą, pagal subjektą, pagal veiklos rūšis, pagal nuostolių laipsnį, pagal priklausomybę nuo galimo rezultato, pagal jos tikimybę, pagal nuostolio atsiradimo dydį ir t.t.
Kiekvienas ūkinis subjektas turėtų pasirinkti jam priimtiniausią kriterijų, pagal kurį sugrupuotų būdingas jo rizikos rūšis. Galimas įvairių klasifikavimo kriterijų derinimas. Verslo riziką būtų galima klasifikuoti pagal įmonės veiklos pobūdį ir kiekvieną rizikos rūšį detalizuoti pagal jos atsiradimo kilmę, poveikio laipsnį.
Verslo rizika gali būti įvairiai klasifikuojama ir įvertinama, tačiau kiekvienos rizikos pasekmės galiausiai atsiliepia įmonės finansinei būklei. Bet kuri verslo rizikos rūšis – komercinė, strateginė, likvidumo ar kita – tiesiogiai ar kaip kitos rizikos pasekmė daro įtaką įmonės finansams. Subalansuota įmonės finansų būklė yra sėkmingos veiklos rodiklis, o kartu ir pagrindinė sėkmingos veiklos sąlyga. Nepakankamas dėmesys verslo rizikai ar netinkamas jos valdymas gali sąlygos didelius nuostolius, finansinės būklės ir finansinių rodiklių blogėjimą, pirmiausia apyvartinių lėšų trūkumą ir sutarčių sąlygų nevykdymą, o tai savo ruožtu gali sukelti tiekėjų ir verslo partnerių reakciją, sukelti grėsmę įmonės veiklos tęstinumui ir baigtis įmonės bankrotu.
Neigiama rizikos poveikį mažina rizikos valdymo priemonės. Verslo rizika gali būti sumažinta ar perkelta verslo partneriams, tačiau jos negalima eliminuoti. Verslo riziką reikia valdyti. Jos valdymo tikslas yra įgalinti vadovus protingai prisiimti riziką, sumažinti ją iki minimalaus lygio, bet ir nepamiršti, kad rizikos valdymo išlaidos neturėtų viršyti naudos, gaunamos iš rizikos valdymo.
Rizikos poveikį ir galimas pasekmes turėtų nustatyti aukščiausioji įmonės vadovybė. Rizikos tikimybė galėtų būti apskaičiuojama, pasitelkus matematines tikimybių teorijos formules bei objektyvius ir subjektyvius metodus.
Pagrindinė ir pirmiausia taikytina rizikos valdymo priemonė yra stipri ir efektyvi vidaus kontrolės sistema. Vidaus kontrolę galima apibrėžti kaip visumą taisyklių ir procedūrų (įskaitant valdymo politiką, turto apsaugą, klaidų ir klastočių galimybės išankstinį nustatymą, apskaitos registrų teisingumą, patikimos finansinės informacijos parengimą laiku, rizikos prevencines priemones), kurias taiko įmonės vadovybė, kad užtikrintų efektyvų vadovavimą verslui.
Didžiąją dalį rizikų galima valdyti efektivia vidaus kontrole, o būtent vidaus kontrolė yra silpnoji daugelio įmonių ypatybė. [6, 7, 8]

3.7. Draudimo rizika

Draudimo poreikis atsiranda dėl rizikos faktoriaus bei rizikos galimo nuostolio padengimo būtinybės. Gamtos ir visuomenės pažinimo procese kiekviena žmogaus veikla gali būti apsaugota draudimu. Naudojant draudimą susidaro reali galimybė apsaugoti kiekvieną žmogaus veiklą.
Rizikos pasireiškimo formų įvairovė, dažnumas ir nepageidaujamos pasekmės sudaro sąlygas draudimo organizavimui, kadangi neįmanoma absoliučiai pašalinti jų tikimybės. Konkrečios draudimo organizavimo formos atspindi visuomenės pasiektą išsivystymo lygį tam tikru visuomeninio-istorinio išsivystymo pokyčių metu. Susidarė apibrėžti visuomeniai-istoriniai draudimo tipai ir rūšys, atspindintys rizikų specifines ypatybes, konkrečias jų pasireiškimo formas žmogaus ir realaus pasaulio atžvilgiu.
Kuo mažesnė rizikos tikimybė, tuo lengviau ir pigiau organizuoti objekto draudimą. Didelė rizikos tikimybė apsprendžia brangų draudimą, tai apsunkina draudimo įgyvendinimą. Draudimo įvykis tai ne draudimo objektas. Tokiu objektu yra rizika, kuri gali įvykti arba neįvykti. Iš čia seka, kad rizika yra atsitiktinis įvykis, kuris gali įvykti prieš žmogaus valią. Rizika realizuojama atsitiktinių įvykių ar reiškinių pagalba, dėl kurių priežasties atsiranda draudimo santykiai.
Rizikos draudimo ekonominė esmė ta, jog speciali draudimo įmonė iš daugelio draudėjų įmokų sudaro draudimo fondą, iš kurio padengiami nuostoliai patirti atskirų draudėjų įvykus draudiminiam įvykui.
Rinkos ekonomikos sąlygomis rizikos draudimo būdingas dvejopas poveikis. Pirma, jis yra verslininkų bei kitų žmonių ekonominės rizikos mažinimo priemonė. Kitaip tariant, jis yra verslo ir žmonių gerbuvio apsaugos priemonė. Antra, rizikos draudimas yra specifinė ūkinė veikla, teikianti pelną draudimo įmonėms. Draudimo įmonių pelno šaltinis yra jų pajamos, gaunamos teikiant draudimo paslaugas, o taip pat laikinai laisvų piniginių lėšų investavimas: perkant kitų įmonių akcijas, obligacijas, laikant indėlius bankose.
Draudimo įmonė, sudariusi draudimo sutartį, prisiima draudėjo riziką. Rizikos perėjimas draudikui verčia jį ieškoti būdų, kaip šią riziką sumažinti. Bet kuri draudimo kompanija, net labai atidžiai atrinkdama prisiimamas rizikas, negali sudaryti draudiminio portfelio, kuriame draudimo objektai būtų atskirti vienas nuo kito taip, kad draudimas padengtų įvairų pavojų, kuris gali iškilti vienu metu. Kadangi kiekvieno draudiko finansinės galimybės sudaro tik nedidelę dalį bendros atsakomybės sumos prieš draudėjus, tai portfelyje esantys apdrausti objektai, nurodytos katastrofos (draudiminiai įvykiai) gali ne tik smarkiai paveikti draudimo kompanijos finansinę bazę, bet ir priversti ją bankrutuoti. Todėl draudikai paskirsto riziką sudarydami perdraudimo sandorius.
Perdraudimo sandorių tikslas:
– sumažinti vienos ar kelių (sudėtinių) rizikos nuostolių dydį, kilusį dėl vieno įvykio;
– išskirti maksimalius nuostolius iš normalios nuostolių patirties, siekiant stabilizuoti draudimo veiklą;
– apsaugoti kompanijos finansinę padėtį siekiant išvengti jos mokymo sumažėjimo.
Perdraudimas – tai ekonominių santykių sistema, kurioje draudikas prisiima draudimines rizikas, tačiau dalį šios atsakomybės (pagal savo finansines galimybes) perduota kitam draudikui. Draudikas tai daro, kad galėtų subalansuoti savo draudiminių sutarčių portfelį, siekdamas draudiminių operacijų finansinio pastovumo bei rentabilumo.
Perdraudimas yra ne tik draudiminio portfelio apsaugojimas nuo daugybės didelių draudiminių įvykių ar vienos katastrofos, bet jei įvyksta šie įvykiai, draudimo kompanijai nekyla sunkumų išmokėti draudimo išmokas. Perdraudimas užtikrina finansinį draudiminių operacijų stabilumą ir normalią bet kurios draudimo kompanijos veiklą. [9]

3.8. Projektų rizika

Visi projektai planuojami ateičiai ir numato mažesnius ar didesnius pakeitimus, todėl neišvengiamai sąlygojami neapibrėžtumo ir atitinkamos rizikos. Projekto užsakovas yra pirmas asmuo, kuris pajus projekto rizikos poveikį. Jis negali būti tikras, kad projekto rezultatas bus toks, kokio laukiama, nors ir kaip sėkmingai bus atliekami visi projekto darbai. Projekto vadovas susiduria su rizika, gresiančią kiekvienam projekto procesui. Kiekvienam darbui gresia kokie nors rizikos elementai, dėl kurių to darbo atlikimas gali nukrypti nuo norimo plano. Gimininguose ir daugmaž pastoviose veiklos srityse, pasitelkus žinias, rizikos poveikį galima žymiai sumažinti (tai vienas svarbiausių valdymo darbų). Projektai daugeliu atvejų orientuojasi į pasikeitimus, tuo didindami netikrumą ir riziką. Projekto rizika dažnai yra neištirta, todėl vadovui sunku ją valdyti. Net kai rizika ir žinoma, jos pasireiškimo tikimybė toli gražu neatitinka tos tikimybės, kuri būdinga normalaus darbo situacijose.
Projekto rizika – tai neapibrėžtumas, susijęs su galimybe projektą įgyvendinant pasireikšti nenumatytoms situacijoms ir su tuo susijusioms pasekmėms.

Kiekvieno projekto vadovo svajonė – stambus strateginis partneris. Banko dalyvavimas ne kaip kreditoriaus, o kaip akcininko, kuris sudomintas ne tik pelnu, bet sėkminga projekto veikla, gali gerokai sumažinti projekto praradimo riziką.
Ypatingą dėmesį reiktų skirti kelių projekto įgyvendinimo variantų sudarymui. Esant staigiems projekto aplinkos pasikeitimams, skirtingos papildomos schemos padės greičiau ir tiksliau susiorientuoti situacijoje ir staigiai reaguoti, priklausomai nuo to, kokiu variantu prasidėjo veiksmų vystymasis. Projekto rizikai mažinti svarbiausias yra vietinės valdžios dalyvavimo projekte pritraukimas, kas leistų tikėtis valdžios paramos ir įprastu laikotarpiu ir krizės atveju. Jeigu į projektą pritraukiamos pasaulinės finansinės institucijos (Europos bankas, Pasaulinis bankas, Pasaulinė finansų korporacija ir t.t.), tai galimybė įrodyti jo būtinumą labai didelė.
Mažas projektas nesunkiai gali gauti papildomą pagalbą, kadangi jo poreikiai ištekliams, reikalingiems projektui įgyvendinti, palyginti nedideli. Stambaus projekto dalyviai dėl didelės projekto reikšmės gali tikėtis papildomos pagalbos ne tik iš atskirų institucijų, bet ir iš valstybės. Be to, maži projektai labai mobilūs ir gali būti pakreipti reikiama linkme, pasikeitus projekto aplinkos sąlygoms, o stambūs paprastai apdraudžiami draudimo kompanijose.
Dažniausiai vykdomi maži projektai, nereikalaujantys didelių lėšų, bet ir neduodantys aiškaus rezultato. Rizikingiausi – vidutiniai, kurie nėra tokie lankstūs ir nereiklūs kaip maži, ir netokie svarbūs kaip didieji.
Kiekvienam projektui būdinga gausybė rizikos faktorių, kuriuos gali kontroliuoti pati įmonė savo jėgomis ar pavesti tai atlikti kitiems. Ne visi rizikos faktoriai gali būti nustatyti projekto pradžioje, todėl rizikos valdymo procesas veikia nenutrūkstamai visą projekto įgyvendinimo laikotarpį. [10]

Išvados

Nagrinėdami temą „Rizika ir jos mažinimo būdai“ pastebėjome, kad nors rizikai skiriama be galo daug dėmesio, tačiau atlikti teoriniai tyrimai yra nepakankami. Rizika kaip ekonominį reiškinį įvairūs autoriai traktruoja skirtingai. Nėra visuotinai priimtinos rizikos sampratos traktuotės plačiąja prasme, nepakankamai dėmesio skirta ir rizikos esmės bei turinio atskleidimui.
Rizikos valdymas yra gyvybiškai svarbus visoms įmonėms ir institucijoms. Nuo požiūrio į riziką priklauso ateities perspektyvos. Rizikos valdymą iš esmės galima sutapatinti su įmonės valdymu – tai išteklių ir procesų planavimas, organizavimas, vykdymas ir kontrolė, kad būtų pasiekti užsibrėžti tikslai.
Nepakankamas dėmesys rizikai, netinkamas jos valdymas, prevencijų nebuvimas gali sąlygoji veiklos nuostolius, finansinės būklės ir finansinių rodiklių blogėjimą, o tai gali sukelti grėsmę veiklos tęstinumui ir baigtis bankrotu.
Rizikos priimtinos, jeigu jų poveikis mažas ir jų įvykimo tikimybė maža. Pagrindinis tikslas – turėtų būti ne išvengti rizikos, o jausti, numatyti, įvertinti bei įmanomom priemonėm mažinti riziką iki reikiamo lygio, t.y. valdyti ją. Rizikų nebūtina eliminuoti, o dažnai šito negalima padaryti, bet jos turi būti sumažintos iki priimtino lygio.
Rizikos valdymo būdai yra susiję su jos apskaičiavimu, įvertinimu bei prevencinių priemonių pritaikymu. Daugeliui verslo sektoriaus dalyvių ryšys tarp šių faktorių arba patys faktoriai tampa neįgyvendinami dėl informacijos stygiaus. Ši problema yra kebli ne tik smulkių įmonių ar organizacijų, bet ir firmų grupių ar korporacijų viduje.
Platesnis informacijos pateikimas ne tik apie rizikos rūšis bet ir apie jų valdymo metodus padėtų išvengti finansinių nuostolių. Tiek rinkos naujokams, tiek senbuviams būtų daug lengviau išvengti krizių ar net bankrotų, jeigu būtų sukurta bendra informacijos sistema. Jos pagalba būtų galima išvengti daug daugiau rizikingų situacijų, sumažinti rizikos faktorių visame verslo sektoriuje bei suteikti galimybes vystytis ekonomikai.

Literatūra

1. Kancerevyčius G. Rizika ir rizikos valdymas // Finansai ir investicijos. Kaunas, 2004. p. 75-108.
2. Lydeka Z. Rizika ir jos mažinimo galimybės/ Z. Lydeka, B. Drilingas // Firmos ekonomikos pagrindai. 2001, p. 169-183.
3. Stankevičius V. Rizikos identifikavimas ir analizė projektų valdyme // Ekonomika ir vadyba – 2000: aktualijos ir metodologija. Kaunas, 2000. p. 421-423.
4. Tamošiūnienė R. Rizikos valdymo aspektai tarptautiniuose verslo projektuose/ R. Tamošiūnienė, M. Katilius, I. Kucko // Ekonomika ir vadyba – 2002. 2002, p. 100-103.
5. Pagrindinės Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo nuostatos. Iš Lietuvos bankas [interaktyvus]. 2004, balandis [žiūrėta 2004-05-06]. Priega per Internetą: .
6. Apsidraudimo nuo valiutų rizikos priemonės. Iš Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra [interaktyvus]. 2004, balandis [žiūrėta 2004-05-06]. Priega per Internetą: .
7. Leonavičiūtė G. Verslo rizikos ir įmonės vidaus kontrolės sąveikos/ G. Leonavičiūtė, V. Vaškelaitis // Inžinerinė ekonomika. ISSN 1392-2785. 2001, nr. 4 (24), p. 37-41.
8. Laskienė D. Verslo rizikos samprata ir struktūra/ D. Laskienė, V. Snieška // Inžinerinė ekonomika. ISSN 1392-2785. 2003, nr. 3 (34), p. 55-59.
9. Simanavičienė Ž. Draudimo rizika ir jos valdymas // Ekonomika ir vadyba. 2000, nr. 2, p. 34-40.
10. Neverauskas B. Projektų rizika. Analizė ir atsakomieji veiksmai/ B. Neverauskas, V. Stankevičius // Inžinerinė ekonomika. ISSN 1392-2785. 2002, nr. 2 (17), p. 75-81.

Leave a Comment