A. Žmuidzinavičius XXa. lietuvių dailės atstovas

VPU
Istorijos fakultetas
Sociologijos ir politologijos katedra

Istorijos fakulteto

Soc. mokslų specialybės

II kurso studento

Karolio Laukio

REFERATAS

Tema
A. Žmuidzinavičius
XX a. Lietuvių dailės atstovas

Vilnius
2003

Turinys
1. Įvadas ........................ 2
2. A.Žmuidzinavičius ir jo pirmieji žingsniai į dailę ....... 3
3. Kultūrinė bei visuomeninė veikla .............. 4
4. Plačiajame pasaulyje ................... 6
5. Kūrinių tematika ir kūrybos savitumas ............ 8
6. Apibendrinimas ..................... 10
7. Literatūros sąrašas .................... 11

Įvadas
XX amžius yra labai svarbus Lietuvos dailei, nes būtent šiame amžiuje atsirado labai daug garsių dailininkų. Vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių dailės atstovas yra Antanas Žmuidzinavičius. Neužmirštama yra žmogui ir gimtosios žemės grožiui paskirtoji jo kūryba, ilgametė pedagoginė veikla. Ypač didelis ir svarus jo inndėlis pirmaisiais dešimtmečiais, kai reikėjo atiduoti daug jėgų ir energijos, kad atgimtų Lietuvos meninis gyvenimas, kad lietuvių profesionalioji dailė taptų reikšminga liaudies dvasinės kultūros reiškėja.

A.Žmuidzinavičius ir jo pirmieji žingsniai
į dailę

A.Žmuidzinavičius gimė 1876 metų spalio 31 d. Seirijuose, daugiavaikėje valstiečių šeimoje. Šeimoje buvo vienuolika vaikų, tačiau išaugo tik penki: dvi dukros ir trys sūnūs.
Nuo mažųjų dienų jis išmoko darbštumu ir kantrybe pelnytis duoną, atkaklumu įgyvendinti savo svajones, akylai ir su meile stebėti gamtą. Tik dideliu ryžtu 1894 metais A. Žmuidzinavičius baigė Veiverių mokytojų seminariją ir keeletą metų mokytojavo Lenkijoje, Lomžos gubernijoje. Išaugęs jautrioje grožiui šeimoje, nuo pat vaikystės pamėgęs piešti, jaunasis mokytojas tvirtai apsisprendė tapti dailininku. 1898 metais jis persikėlė į Varšuvą. Ten dirbo, o laisvalaikiu mokėsi privačioje J. Zolotariovo piešimo mokykloje, kur gavo gerus dailės pagrindus. Pa

asiruošęs 1899 metais Peterburgo Dailės akademijoje išlaikė egzaminus ir įsigijo piešimo mokytojo teises. Dirbdamas dailės mokytoju tuo pat metu mokėsi ir pas lenkų istorinio žanro tapytoją profesorių V. Gersoną, paskatinusį jaunąjį dailininką žengti realizmo keliu.
Varšuvoje A. Žmuidzinavičius suartėjo su M. K. Čiurlioniu, P. Rimša ir kitais ten besimokančiais lietuviais. Visi drauge svajojo apie lietuvių meno atgimimą, brandino ateities planus. Čia Varšuvoje, dailininkas sukūrė pirmuosius savarankiškus darbus, kurie buvo eksponuojami Krivulto dailės salone.
1904 metų pabaigoje A. Žmuidzinavičius įšvyko į Paryžių, tikėdamasis pasisemti profesinių žinių ir įgūdžių. Tačiau paryžiuje jaunajam dailininkui nebuvo lengva susigaudyti įvairių meno srovių margumyne. Tai buvo todėl, kad Varšuvos dailės mokyklos, kuriose jis mokėsi, buvo akademiškos, realistinės pakraipos ir visai atitiko jo pasaulėjautą ir polinkius. Paryžiaus Kolarosi ir Viti dailės akademijų beei H. Anglados studijos kryptis jau buvo kitokia. Čia buovo remiamasi naujais XX a. meno principais. Karšto ispaniško profesoriaus H. Anglados temperamento, jo ryškių spalvų derinių lietuvių dailininkas taip ir nesuprato, nepamėgo. Taigi, dailininkas stengiasi daugiau lavintis savarankiškai – lanko gausius Paryžiaus muziejus, architekturos ir meno paminklus, atkakliaipiešia, tapo, daugiausia paprastus, nuotaikingus miesto vaizdus. Paryžiuje suartėja su lietuvių studentų draugija ,,Lituanija”, domisi Lietuvos istorija, kultūra.
Kultūrinė bei visuomeninė veikla

1905 metų revoliucinis judėjimas sudarė palankias sąlygas kultūrinei veiklai Lietuvoje. Kaip rašė P. Rimša – ,,Kas ga

alima negalima, bet visuomet būtų galima surengtimums, lietuviams dailininkams – skaptoriams teplioriams, Vilniuje, mūsų sostapilėje, parodą. Tam meiliai pritaria Vilniaus lietuviai, reikale padėtų. Čia užkviestum ir kaimų drožikus, kur galima užtikti gana originališkų darbų. Apie tą prašau draugų atsiliepti.” Šis kvietimas pasiekė ir A. Žmuidzinavičiaus širdį, nes sunki lietuvių dailės ir studijuojančio jaunimo padėtis jam seniai kėlė nerimą, o paqstangas išjudinti dailės gyvenimąsuprato kaip kultūriškai atgimstančios lietuvių tautos būtinybę. Neturėdamas daugiau lėšų mokslams, A. Žmuidzinavičius 1906 metais sugrįžo iš Paryžiaus į Lietuvą. Veiklus, kupinas troškimo dirbti savo krašto labui jis visą energiją atiduoda lietuvių dailės gyvenimo organizavimui. Drauge su P. Rimša, M. K. Čiurlioniu stengiasi suburti išsiblaškiusius po pasaulį lietuvių dailininkus. 1907 metais organizuojama pirmoji lietuvių dailės paroda, įkūriama Lietuvių dailės draugija. Ši draugija, daug metų vadovaujama A. Žmuidzinavičiaus, renka ir propaguoja lietuvių liaudies meną, rengia kasmetines dailės parodas Vilniuje, Kaune ir rygoje, rūpinasi lietuvių meniniu palikimu.
Visose lietuvių dailės parodose buvo eksponuojama nemažai A. Žmuidzinavičiaus darbų: portretų, figurinių kompozicijų, peizažų. Buvo eksponuojami pirmieji dailininko nutapyti kūrinėliai, piešiniai, akvarelės – ,,Lietuvaitė”, ,,Motina verpia”, ,,Gatvės vaikas” ir kiti kūriniai, kuriuode ryškėja dailininko būsimojo kūrybinio kelio gairės.
Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui A. Žmuidzinavičius pradeda rūpintis dailės kūrinių evakuacija ir apsauga, o 1918 metais paskelbus Tarybų valdžią Lietuvoje, A. Žmuidzinavičius skiriamas Šv
vietimo liaudies komisariato Dailės kolegijos nariu, atsakingu už muziejų veiklą. Dailininkas nenustojo nuoširdžiai rūpintis lietuvių dailės palikimu, Lietuvių dailės draugijos atkurimu, kultūrinio gyvenimo organizavimu.
A.Žmuidzinavičiaus nuopelnai mūsų šalies dailei ir kultūrai, jo kūrybinė, visuomeninė ir pedagoginė veikla buvo deramai įvertinta. 1947 metais jam suteikiamas profesoriaus mokslinis vardas, 1946 – respublikos nusipelniusio meno veikėjo, 1954 – LTSR liaudies dailininko, o 1957 m. – TSRS liaudies dailininko garbės vardas. 1958 metais tapytojas išrenkamas TSRS Dailės akademijos nariu korespondentu.

Plačiajame pasaulyje

Trokštantis žinių ir nepailstantis dailininkas daug keliavo. 1908 metais aplankė Prancūziją, Šveicariją, Italiją, drauge su P. Kalpoku tobulinosi Miunchene, dalyvavo tenykštės Meno sąjungos (Kunstverein) parodoje. Tais pačiais metais, Lietuvių dailės draugijos pasiųstas, nuvyko į Ameriką. Lietuvių emigrantų tarpe propagavo savo krašto dailę, supažindino juos su Lietuvių dailės draugijos veikla, surado rėmėjų. A. Žmuidzinavičius daug laiko praleido muziejuose, pamatė geriausių pasaulio dailininkų kūrinius. Visur stebėjo žmones ir parsivežė daug paveikslų, etiudų. Gyvybe ir energija trykšta šiuo laikotarpiu sukurti draugų bei artimųjų portretai: ,,Petro Kalpoko portreto etiudas” (1908), ,,Petras Rimša snaudžia” (1909), ir ,,Autoportretas” (1907).
1914 metais A. Žmuidzinavičius kartu su gamtininku T. Ivanausku plaukė Baltąja jūra, lankėsi Šiaurės ledjūrio salose, Norvegijos pakrantėde. Šios kelionės metu fiksavo tundrą, šiaurės gyvenvietes, jūros vaizdus. Šie vaizdai drobėse atrodė labai tikslūs, realistiški.
1919 metais dailininkas aplankė Švediją kur nutapė Stokholmo ir jo apylinkių peizažus: ,,Pilka diena”, ,,

,Šieną grėbia”, ,,Stokholmas saulėlydyje”, ,,Karlborgas”ir kt. Šiuose peizažuose matoma drėgme alsuojančios pievos, medžiai, švelniais saulės spinduliais apšviesti priemiesčiai ir užutėkiai. Tapytojas stengėsi pajusti individualų peizažų charakterį, specifinę Švedijos gamtos nuotaiką.
1922 – 1924 metais A. Žmuidzinavičius keliavo po Ameriką, fiksavo drobėse šio krašto vaizdus, surengė individualias parodas Vašingtone, Niujorke, Čikagoje. Tuometinei savo kūrybai, ypač peizažams, dailininkas ieškojo tipiškų motyvų, siekė vaizdų apibendrinimo. Amerikoje A. Žmuidzinavičiaus nutapyti pezažai ,,Dvi seserys” (1922), ,,Salelė” (1922), ,,Potomako tvenkiniai” (1923) rodo autoriaus sugebėjimą atkurti charakteringą gamtovaizdį, įspūdingą apšvietimą, erdvę ir medžiagiškumą.

Kūrinių tematika ir kūrybos savitumas

A. Žmuidzinavičius visada domėjosi Lietuvos aktualijomis, paprastų žmonių gyvenimu, gamta. Todėl ir jo kūryboje nuo pat pirmųjų žingsnių atsispindi liaudies buitis, išsivadavimo idėjos, gimtojo krašto reginiai ir žmonės. Meninė tų kūrinių kalba paprasta, realistiška, natūraliai išplaukianti iš pasirinktos temos. Tikrovė suvokiama ir įkūnijama drobėse lyriškais, poetiškais vaizdais.
Gamta ir žmogus – pagrindinė daugelio A. Žmuidzinavičiaus paveikslų tema. Juose neretai galima pamatyti buities momentų, o jeigu jų nėra, vis tiek jaučiama žmogaus darbo įtaka peizažui. Paveiksle ,,Šieno kupetos pamario pievose” (1927) paprasta realistine plastine kalba skoningai perteikiamas įprastinis gyvenimo vaizdas, natūrali, nepagražinta tikrovė. Dailininko jautrumą gamtai rodo graudokas, elegiškas peizažas ,,Miškas auštant” (1927). Dažnai su vienodu dėmesiu ir šiluma vaizduojama kasdieninė buitis ir gamtovaizdis. Žmogus gyvena, dirba kaip neatskiriama gamtos dalis. Tai atsispindi epiškuose darbuose ,,Skalbėjos” (1926), ,,Rūgiapiūtė” (1927). Lyriškai ir kupinas giedros nuotaikos, jungiančios ir gamtą, ir žmogų, yra paveikslas ,,Nemuno augintiniai” (1928). Drobėje ,,Audrai slenkant” (1930) daugiau dinamikos, ryškiau atskleidžiama gamtos būsena.
Visuose paveiksluose dailininkas vykusiai derina apgalvotą meninį sprendimą su tiesioginiu tikrovės vaizdu, sugeba rasti subtilių niuansų savo mintims išreikšti, siekia gyvenimiškos ir meninės tiesos vienybės.
Po karo A. Žmuidzinavičius vėl grįžo prie savo mėgstamų temų – upių ir ežerų, miškais apaugusių gėlėtų pakrančių, plačių klonių ir javų laukų, saulėto pajūrio ir smėlio kopų. Tie peizažai apgaubti poezijos, giedros nuotaikos. dailininkas su jam būdingu temperamentu apdainuoja gyvenimo džiaugsmą ir gamtos grožį, subtiliai perteikia charakteringas pasirinkto motyvo ypatybes.
Nors A. Žmuidzinavičiaus darbai buvo vertinami, pats dailininkas jautė savo kūrybinio metodo ribotumą. Jis pradėjo ieškoti išraiškingesnės, įtaigesnės meninės kalbos, sukoncentravo dėmesį į piešinį, materialumą, erdvę, mažiau tepaisydamas tapybinės paveikslo pusės. Tarybiniais laikais A. Žmuidzinavičius nenuilstamai sprendė peizažo – paveikslo problemą, plačiai ir giliai parodydamas gamtos įvairovę, jos formų turtingumą, siekė įprasminti realų gamtos grožį, žmogaus ir gamto sąveiką, lyrišką optimizmą. Tuomet jis pasirinko turtingesnius motyvus, stengėsi įdomiau atkurti juos drobėje. Paveikslų kompozicijos paprastos, rimtos, pastovios. Jų linijos tarsi pačios klostosi į ramias horizontales. Dailininkas tvirtai saugojo paveikslų materialumą, daiktiškumą. Net ir apibendrinti daiktai paveiksluose išlaiko savo reikšmę, nors akcentuojami ne jie, o jų sužadintos ar jais išsakomos mintys ir jausmai.
A.Žmuidzinavičiui tema ir motyvas buvo pagrindiniai dalykai, todėl jis visuomet stengėsi vaizduoti kokios nors konkrečios vietovės peizažą, įkūnyti asmenybę ar reiškinį. Tik paskui pati tema padiktuoja meninę kūrinio išraišką. Čia galima paminėti tokius paveikslus kaip ,,Čia bus Kauno marios”, ,,Rumšiškių kaukakalnis” (1958), ,,Nemunas ties Rumšiškėmis” (1953) ir t.t.

Apibendrinimas

Antano Žmuidzinavičiaus nuopelnai mūsų šalies dailei ir kultūrai yra didžiuliai. Jo kūrybinė, visuomeninė ir pedagoginė veikla turėjo didelės įtakos Lietuvos nacionalinės kultūros raidai. Daugelis jo peizažų ir portretų pelnytai laikomi Lietuvių dailės aukso fondu.
Antanas Žmuidzinavičius išsiskyrė iš kitų lietuvių dailininkų nepaprasta meile Lietuvai ir jos nuostabiai gamtai. Ši meilė buvo jo neišsenkantis kūrybos šaltinis.

Literatūros sąrašas

1. Antanas Žmuidzinavičius. Reprodukcijos. Vaga. Vilnius 1977.
2. A. Žmuidzinavičius. “Paletė ir gyvenimas”. Vilnius 1961.
3. Lietuvių enciklopedija.

Leave a Comment