TAIKOMOJI DAILĖ

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
ISTORIJOS FAKULTETAS

TAIKOMOJI DAILĖ
Meninis ugdymas

Turinys

Įvadas..............................2
Taikomoji dailė XX-ajame amžiuje........................3
Taikomosios dailės šakos ir jų vystymasis XXa. Lietuvoje...........4
Taikomosios dailės kūrimo technika.......................9
Išvados..............................11
Literatūra..............................12

Įvadas

Žmogaus rankų darbas kuriant materialines vertybes glaudžiai siejasi su jo dvasine veikla, pasireiškiančia įvairiose meno srityse. Šiandien meniškumo sąvoka taikoma labai plačiai, dažniausiai jis siejamas su gerai atliktu darbu ir grožiu. Tai ypač svarbu visoms meno sritims.
Atskirą meno sritį sudaro dailė, kuriai būdingi erdviniai ir ploštuminiai vaizdai. Yra skiriama vaizduojamoji – molbertinė ir monumentalioji – dailė ir taikomoji dekoratyvinė dailė. Taikomoji dekoratyvinė dailė – tai prraktiškai pritaikoma dailė (tuo skiriasi nuo neturinčios funkcinės paskirties tapybos arba skulptūros). Ji skirstoma į dizainą, dekoratyvinę ir taikomąją dailę. Pastarąją aš plačiau aptarsiu savo referate, nes manau, kad ši tema yra gana plati ir gali praturtinti mano žinias apie dailę.
Taikomoji dailė, dailės šaka: praktinės ir puošybinės paskirties dailės dirbiniai. Tai dailieji audiniai, baldai, drabužiai, ginklai, indai, papuošalai, šviestuvai, įvvairios dekoratyvinės interjero puošmenos ir kt. Nuo XIX amžiaus II pusės taikomoji dailė skiriama pagal medžiagas į smulkesnes šakas: dailioji tekstilė, gintaro dirbiniai, kaaulo dirbiniai, rago dirbiniai, keramika, medžio dirbiniai, metalo dirbiniai, odos dirbiniai, stiklo dirbiniai. Taikomosios dailės dirbiniai puošiami ornamentais, pasitelkiamos vaizduojamosios dailės išraiškos priemonės. Taikomoji dailė kuriama įvairia technika: aplikacija, audimu, drožyba, emaliu, filigranu, granuliavimu, inkrustacija, kalyba, liejyba, pūtimu, siuvinėjimu ir kt

t.
Mūsų dienomis taikomoji dailė praranda savo praktimę vertę ir yra išstumiama į parodas ir muziejus. Žvelgiant į parodose eksponuojamus darbus, matyti, kaip nyksta riba ne tik tarp dailės rūšių ir žanrų, bet ir tarp dailės šakų – kaip taikomosios dailės dirbiniai praranda savo “taikomąją” reikšmę ir tampa vaizduojamojo meno kūriniais. Viename kūrinyje derinamos skirtingos, kartais net priešingos savo struktūra medžiagos – kaip tik ši tendencija ryškiausia pastarųjų metų mene.

Taikomoji dailė XX-ajame amžiuje

Vakarų šalių taikomojoje dailėje XXa. būta daug pastangų suderinti keramikos, tekstilės, stiklo, metalo ir baldų funkcionalumą su emocionalumu. Kartu atsirado ir vis stiprėjo individualios saviraiškos laisvė. Tokios tendencijos vyravo 3 – 4 dešimtmetyje Paryžiuje. Čia dailę studijavo mūsų dailininkai S.Ušinskas, L.Strolis, J.Mikėnas, D.Tarabildienė ir kt. Sugrįžę į Lietuvą jie daug prisidėjo prie dekoratyvinės ir monumentaliosios dailės pllėtotės Kauno meno mokykloje.
Po Antrojo pasaulinio karo pastebimai sustiprėjo dėmesys ir pagarba taikomajai dailei. Ypač 7 -8 dešimtmetyje labai išpopuliarėjo keramika, stiklas, juvelyrika, tekstilė ir kitos taikomosios dailės šakos ir žanrai. Jų kūrėjai dalyvauja tarptautinėse parodose, varžosi konkursuose, kur sulaukia parodų lankytojų dėmesio. Tačiau taikomoji dailė tapo tik parodų objektu, atitolo nuo kasdieninės buities. Kokios šio reiškinio priežastys?
Pirma, fabrikinė produkcija, pasižyminti geru dizainu, nustelbė amatus, pateikdama daug puikių ir pigių daiktų. Įprastesnes medžiagas pakeitė naujos, dauguma tradicinių daiktų neteko savo vertės. Taikomąją da

ailę sumenkino nepilnavertiška sąveika su naująja architektūra, nes tik architektūros dėka taikomosios dailės kūriniai įgyja tikrąją paskirtį, o be praktinės paskieties ji praranda savo reikšmingumą.
Antra, reikia turėti galvoje, kad taikomąją dailę stipriai veikia ryškios socialinės, ekonominės ir moralinės permainos pasaulyje. Menas visuomet atspindi to meto būdingą orientaciją erdvėje ir laike. Šiuolaikinis menas kviečia dalyvauti jį kuriant. XXa. pabaigos dailėje nebeliko griežtų ribų tarp vaizduojamosios ir dekoratyvinės dailės, tarp meno ir kičo, tarp kūrybos ir žaidimo. Įsivyrauja vadinamieji ,,totaliniai menai“, aprėpiantys tiek natūralios gamtos erdves, tiek žmogaus sukuriamas, tap pat videoinformaciją, judesį bei garsą. Plačiai taikomi įvairūs formos, technologijos ir technikos eksperimentai. Taigi ir taikomojoje dailėje nebeliko tradicinio apibrėžimo.
Trečia, XXa. mene, ypač antrojoje amžiaus pusėje, medžiaga tapo tik priemone meninei idėjai išreikšti. Šios nuostatos laikosi daugelis šioulaikinių keramikų, tekstilininkų.

Taikomosios dailės šakos ir jų vystymasis XXa. Lietuvoje

Taikomoji dailė smulkiau skirsroma pagal medžiagas į: keramiką, tekstilę, stiklą, odą, gintarą, ragą, kaulą, metalą.Lietuvoje labiausiai išplėtotos šakos tai: keramika, tekstilė ir stiklo dirbniai.
Keramika – taikomosios dailės šaka: degti dirbinai iš molio ir jo mišinių su kt. neorganiniais junginiais (1pav). Gamybos ciklą sudaro žaliavos parengimas, formavimas, džiovinimas ir degimas. Pagal paskirtį būna statybinė, techninė ir dailioji keramika. Pagrindinės technologinės dailiosios keramikos rūšys: akmens masės keramika, fafansas, porcelianas, terakota. Di

irbiniai lipdomi rankomis, žiedžiami, liejami arba presuojami gipso formose, po to degami. Pagal paskirtį dailioji keramika skirstoma į buitinę, dekoratyvinę ir architektūrinę keramiką.
XXa. Lietuvoje atsirado pirmieji profesionalūs taikomosios dailės specialistai.
1931 m. Kauno meno mokykloje buvo įsteigta keramikos studija. Trejus metus keramiką dėstė Pranas Brazdžius. 1934 m. jį pakeitė baigęs keramikos studijas Paryžiuje Liudvikas Strolis. Dailininkas juto, kad naujausios dekoratyvinio meno kryptys, kurias jis pažino užsieniuose, lietuviams svetimos. Jis linko į kūrybišką liaudies meno tradicijų panaudojimą, grįstą technologijos pažinimu ir meniniu skoniu. L. Strolis sėkmingai formavo keramikos meninę kryptį. Su jo ir jo mokinių darbais siejama profesionaliosios keramikos pradžia.Toliau ji vystėsi daugmaž tolygiai. Pokary buvo pripažįstamas vienintelis meno stilius – idėjiškas, įkyrus ir nuobodus socialistinis realizmas. Natūralistinėms kompozicijoms trūko skonio, liaudiški motyvai atrodydavo tarsi “priklijuoti.” Tačiau nugalėjo santūrus lietuvio charakteris. Per daug nenukrypdami į kraštutinumus, dailininkai išmoko naudotis meniniu tautos paveldu, dabartį suvokdami kaip raidą. Keitėsi grožio supratimas, tobulėjo technologija. Keramikai virtuoziškai įvaldė efektingą redukcinę techniką, poglazūrinį ir antglazūrinį dekorą, sukūrė technologiją lietuviškiems moliams naudoti. Susižavima šamotu, faktūriniu matiniu paviršiumi.Dailininkų kūryboje atsiranda vis daugiau improvizacijos, laisvų plastiškų formų, nesukaustytų žiedimo rato. Suaktyvėja kūrybinis gyvenimas. Dailininkai ieško būdų susipažinti su naujausiais užsieniečių kolegų darbais, buriasi į kūrybines stovyklas, dalyvauja parodose.
1971 ir 1975 m. Vilniuje surengti tarptautiniai keramikų simpoziumai sukėlė daug na
aujų kūrybinių minčių. Lietuvos keramikai jau žinomi pasaulyje gera glazūrų technologija, žiedimo mokykla. Jų darbai išsiskiria individualiu braižu. Keramika vis labiau artėja prie vaizduojamosios dailės, laužydama tradicines indo formas, braudamasi į sudėtingus gyvenimo apmąstymus. Aldona Ličkutė buvo pirmoji, sukūrusi siužetinius bareljefų ciklus. Dvasios nerimastį juntame Kosto Urbanavičiaus ekspresyviuose, tuščių ertmių išklaipytuose medžių kamienuose. Gilūs, dramatiški apmąstymai prasiveržia Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės kompozicijose. Keramikai vis dažniau imasi temų, susijusių su žmogaus išgyvenimais dėl neaiškios ateities, naikinamos gamtos. Buitiniai indai, servizai paliekami masinei gamybai. Dailininkų sukurti indai dažniausiai yra dekoratyvinės paskirties. Lietuvių keramika, galima sakyti, išaugo iš liaudies meno tradicijų, nors šiuolaikinėje modernioje kūryboje jas vis sunkiau pastebėti. Ir vis dėlto ji , išliko santūri, monumentali, artima tautos dvasiai.
Tekstilė (lot. textile-audinys). Dailioji tekstilė, taikomosios dailės šaka: unikalūs, rankomis atlikti tekatilės dirbiniai. Dailioji tekstilė apima kailininkų suprojektuotus ir išaustus sienų bei grindų kilimus, t.p. konceptuolinius parodinius darbus (erdvinė tekstilė, smulkioji tekstilė. Tekstile laikomi ir autoriniai unikalūs dirbiniai, skirti utilitarinėms reikmėms: audiniai, kuriais puošiamas interjeras, ranka marginti audiniai drabužiams. Tekstilės dirbiniai grupuojami pagalaudinio techniką (batika, gobelenas, kilimas, mišrioji technika, rištinis kilimas), paskirtį (grindų kilimas dekoratyvinio pano) ir plastines kūrinio ypatybes(lygaus paviršiaus, faktūrinės arba trimatė kompozicija). Tekstilės technikos kaita susijusi su laikotrpio meninėmis tendencijomis ir audinio padargų tobulinimu.
Lietuvoje 8 dešimtmetis buvo gan palankus formuotis individualiam braižui. Gaivia srove į tekstilę įsiveržia ką tik dailės mokslus baigę Ramutė Jasudytė, Medardas Šimelis, Danutė Kvietkevičiūtė, Marija Švažienė ir kt. Tuo metu brandžiausius gobelenus nuaudžia ir lietuvių tekstilės klasikas Juozas Balčikonis. Jo gobelenai „Gintaro krašto daina” , „Poezijos pavasaris”, interjerui skirti didingi pasikartojančio ritminio komponavimo principu sukurti faktūriniai gobelenai „Metų laikai” pasižymi minties ir meninių išraiškos priemonių harmonija.
Erdvės pojūčio perteikimo plokštumoje būdų pirmoji ėmė ieškoti M. Švažienė. Jos gobelenas „Erdvėje” iš elementarių geometrinių struktūrų ir ryškių spalvinių akcentų sukuria neramaus judėjimo įspūdį. Novatoriškas tekstilės meninių galimybių plėtimas pasitelkiant neįprastas medžiagas – metalinius siūlus, sintetinį pluoštą, atskleidžia Minos Babenskienės polinkį eksperimentuoti. Tęsdama klasikinio lygaus audimo gobeleno tradicijas, R. Jasudytė sukuria lyriškų, romantiškai nostalgiškų, o D. Kvietkevičiūtė, tarsi jai atitardama, – gilios potekstės darbų, su viduramžių meistrų kantrybe įausdama į juos vaizdines metaforas ir fluorescencinius piešinio akcentus. 9 dešimtmečio tekstilei atstovauja Salvinijos Giedrimienės, Zinaidos Kalpokovaitės-Vogėlienės, Jūratės Urbienės, Felikso Jakubausko, Honoratos Razmienės kūriniai. Nuo pat pradžių, vos pradėjusi austi, iš tradiciškai kūrusiųjų tarpo išsiskyrė S. Giedrimienė. Siekdama perteikti judesio dinamiką, ji sukūrė keletą gobelenų sporto tematika bei abstrahuotų ritminių kompozicijų. Menininkei būdingi kontrastingų formų, spalvų ir medžiagų deriniai, monochrominiai tonai ir ryškiaspalviai akcentai, pabrėžtinai ekspresyvus ir sulėtintas ritmai, lygus standus gobeleninis audimas ir įvairiausios faktūros, ažūrai. Dailininkė neretai skaido gobeleno paviršių, tarsi jį vėl sujungia originaliais supynimais. Z. Kalpokovaitės-Vogėlienės pilkai juodų abstrakčių kompozicijose „Gyvybės galia”, „Nerimas” išausti gaivališkos tapybos potėpiai. Didelės emocinės galios pasiekta minimaliomis priemonėmis – siauros spalvų skalės kontrastais ir artimų tonų bei tekstūrų žaismo įtaiga. Naujus komponavimo principus, ženklų kalbą mąstančiam šiuolaikiniam žiūrovui pateikia F. Jakubauskas ir D. Kasčiūnaitė. Lakiomis asociacijomis prabyla H. Razmienė savo išraiškingos faktūros iš suvytų lino virvelių kilime „Duona”.Mažųjų formų tekstilės kūriniams pradžią pasaulyje davė neribojami Lozanos bienalių eksperimentai. Mūsų tekstininkai, įsukti į eksperimentų verpetą, įvairiomis technikomis – audimu, batika, siuvinėjimu, aplikacija, nėrimu – kuria dažniau plokštuminio pobūdžio poetiškus peizažus, natiurmortus, retsykiais iš jų sudaro ciklus. Paminėtini sodrių, tapybiškų spalvinių dėmių Birutės Vaitiekūnienės kūriniai, subtiliai niuansuotos jautrios Dalios Šimelienės ir Eglės Bogdanienės miniatiūros.Įvairias medžiagas ir jų netikėtus derinius mažose erdvinėse kompozicijose naudoja Z. Kalpokovaitė-Vogėlienė. Ypač mini tekstilę, kaip minčių reiškimo ir autorinių technikų kūrybos lauką, pamėgo jauni dailininkai.
Stiklo dirbiniai, tai taikomosios dailės šaka: dekoratyviniai (indai, stiklo plastika, bižuterija, kt.), buitiniai (indai, veidrodžiai, tara, kt.) ir architektūriniai (vitražai, šviestuvai, kt.) dirbiniai iš stiklo. Stiklo dirbinių meninė išraiška priklauso nuo stiklo rūšies, jo formavimo būdo ir paviršiaus apdailos. Nuo senų laikų stiklas formuojamas karštuoju būdu – stiklo dirbiniai liejami formose, pučiami. Stiklo dirbiniai būna plonasieniai ir storasieniai , bespalviai ir spalvotieji. Stiklo masė dažoma metalų oksidais ir jų junginiais , dekoruojama taikant spec. technologijas. Stiklo dirbinių paviršius šlifuojamas, poliruojamas, apdorojamas smėlio srove (kad būtų matinis), raižomas, punktuojamas. Dekoras kuriamas ėsdinant fluoro rūgštimi ir jos garais, tapant emaliais , auksu, švino oksidais.
Lietuvoje XX a. stiklininkystę formavo jau naujos meninės tendencijos. Su dailiojo stiklo atgimimu siejama Stasio Ušinsko kūryba, su jo plėtros perspektyvomis – Valstybiniame dailės institute įsteigta meninio stiklo specialybė. 1967 m. ją įsigijo Gražina Didžiūnaitytė. Po to stiklininkų rengimas nutrūko dvylikai metų. Dailės instituto Kauno fakultete dailusis stiklas vėl pradėtas dėstyti 1979 m. Tada ir susidarė sąlygos šiai meno šakai nuosekliai plėtotis.

G. Didžiūnaitytė buvo pirmoji Lietuvos meninio stiklo specialistė, nuosekliai brandinusi savo kūrybinį braižą, daug dėmesio skyrusi tapybinei stiklo raiškai. Tapybiškumo ji siekė ne tapydama ant stiklo paviršiaus, o formuodama karštą spalvotą stiklą. Ištobulinti techniniai įgūdžiai, drąsa eksperimentuojant, technologijos ir stiklo savybių išmanymas leido dailininkei išgauti pačius netikėčiausius ir subtiliausius efektus. Ypač dailininkė mėgsta daugiasluoksnį spalvotą stiklą. Daugelis jos darbų – aštuonių ir daugiau stiklo sluoksnių, inkrustuotų vėlgi daugiasluoksnio stiklo gabalėliais. Aštuntą dešimtmetį G. Didžiūnaitytė sukūrė reikšmingų darbų iš opalinio stiklo su karpyto vario vielute. Tuo metu jos kūryboje ėmė ryškėti „organinė” kryptis, kai plastinių idėjų dailininkė sėmėsi iš gamtos formų. Įvairus ir spalvingas gamtos pasaulis dailininkei tapo pagrindiniu kūrybos šaltiniu. Impulsų kūrybai teikė kalnų tarpekliai, ledonešiai, gėlių žydėjimas ir kt. Šios temos įkūnytos abstrakčiais asociatyviais vaizdais, spalvomis, neramiu linijų judėjimu. Nuo devinto dešimtmečio dailininkė vis dažniau kuria unikaliomis autorinėmis technologijomis. Virtuoziška technika padeda atsiskleisti subtiliausiems raiškos niuansams – nuo sodrių tapybinių derinių iki paslaptingų netikėtų fantazijų. 8 dešimtmetį meninio stiklo gyvenimą praturtino nauji autoriai. Algimantas Žilys eksperimentuodamas spalvomis ir tonais, dailininkas nuolat tobulino kūrinių formą. Jo darbuose ypač išryškintos pūsto stiklo savybės, jo plastiškumas, persišvietimas. Lengvai tonuotas stiklas turi matinį atspalvį. Ramūno Balsio kūryboje dominuoja dekoratyvinės kompozicijos ir dekoratyvinių indų komplektai. Pastarieji pasižymi elegancija ir subtiliais spalviniais deriniais. Sudėtingais technologiniais eksperimentais dailininkas sukūrė įdomių, sudėtingų faktūrų. Prie stiklininkų „gildijos” 9 dešimtmetį prisijungė būrelis kūrybingo jaunimo. Meninių nuostatų brandumu išsiskyrė Vytautas Janulionis ir Danielius Ramelis. Nors vienas jų studijavo Taline, kitas Vilniuje, abu sieja artimas dizainui racionalus meninis mąstymas. Tuo šie dailininkai bene labiausiai skiriasi nuo vyresniosios kartos. Kūrinių formos geometriškesnės, spalvinė gama taupesnė, vientisesnė. V. Janulionis, panaudodamas stačiakampių ritmą, meninį įspūdį sustiprina tarsi aprasojusio matinio stiklo paviršiumi. D. Ramelis savo kūriniuose atsisako daugiatonių kolorito niuansų, apsiriboja vienspalviu baltu ar matiniu stiklu, į kurį įterpia kitos spalvos formas.
Odos dirbiniai, dailieji dirbiniai iš natūralios ir dirbtinės odos(4 pav.). Tai buitiniai ir dekoratyviniai reikmenys, knygų ir albumų viršeliai, dekoratyvinis pano, ginklų ir kario aprangos dalys (skydai, makštys, šalmai), žirgų balnai ir pakinktai,apavas, drabužiai bei kt. Iš pradžių oda išdirbama ,vėliau iš jos formuojami odos dirbiniai. Dirbinio paviršius raižomas, tapomas, auksuojamas, sidabruojamas, dekoruojamas įspaudais, ažūriniu pjaustymu, inkrustuojamas kitos spalvos ir rūšies oda, medžiu, metalu, dramblio kaulu, brangakmeniais. Forma ir dekoras kuriamas atsižvelgiant į šiuolaikinę madą.
Dailieji odos dirbiniai Lietuvoje neturi gilesnių kūrybos tradicijų. Pirmieji dailininkai profesionalai Rūta Gudaitytė-Zaturskienė, Stanislovas Jančiukas, Zita Kreivytė, Aleksandras Kėzelis, 7-8 dešimtmečių sandūroje baigę Estijos dailės instituto odos dailės specialybę, iš pradžių užsiėmė beveik vien pramonės gaminių etalonų kūrimu. Meniškai brandžių autorinių kūrinių pagausėjo nuo 9 dešimtmečio, pasipildžius dailininkų “odininkų” gretoms.

Daugelio knygų viršelių meninis akcentas – iškilus ir įdubus reljefas, dekoratyvinės sagtys, metalo puošmenys. L. Vasiliausko, Cezario Poliakevičiaus viršeliai primena senųjų knygų apdarus. Nesunkiai atpažįstami R. Dūdos odos dirbiniai su spalvotų kontūrų piešiniais, figūriniais motyvais ar akvareliškais batikos technikos deriniais. Odos dirbinių, puoštų gyvosios gamtos motyvais ar abstrakčiais dekoro elementais, sukūrė Sigita Lukošienė, Elga Boči. Gerai jausdama odos specifiką, Dalia Šaulauskaitė sukūrė neįprastų, bet jaukių formatų knygų ir knygelių viršelių, dekoruotų minimaliomis meninės raiškos priemonėmis – tonavimu, šešėliavimu, atskleidžiančiomis natūralios odos savybes.
Gintaro dirbiniai, tai buitiniai ir liturginiai reikmenys, bižuterija, smulkioji plastika ir kt. dirbiniai iš gintaro gabalų ar lydinių (3pav). Gintaro apdorojimo technikos: pjaustymas, tekinimas, drožyba, raižyba , gludinimas, poliravimas. Didesni gintaro gaminiai gaminami iš kelių dalių, kurios vėliau sujungiamos. Pabrėžiamos specifinės gintaro savybės – vaiskumas, įvairi spalvų gama, dažnai – natūrali gamtinė forma. Skaidrus gintaras yra atviras šviesos kitimui. Pati šviesa savęs neatspindi, ją išvystame tik per daiktus. Patekusi į menkiausią gintaro gabalėlį, suteikus jam atitinkamą formą, šviesa lūžta ir atsispindi – tiesiog šviečia. Šios gintaro savybės nuteikia kontempliacijai, skaidrina sielą, kelia dvasią.Būna tobulų gamtos formų, kurias belieka tik įvardyti minimaliu užsiminimu. Jas tereikia papildyti, derinti su kitomis organiškomis medžiagomi, ne tik kad viena medžiaga šalia kitos tiktų, bet kad visuma jungtusi darnon. Papildomos medžiagos turi leisti gintarui laisvai judėti, kaboti ant žmogaus kūno formų.
Rago dirbiniai, dekoratyviniai ir buitiniai dirbiniai, pagaminti iš žvėrių arba galvijų ragų (2pav). Nuo seno iš ragų gaminama bižuterija, buitiniai reikmenys, pučiamieji muzikos instrumentai, ginklai bei jų dalys, geriamieji indai, smulkioji plastika ir kita. Gaminant dirbinius ragas pjaustomas, presuojamas, poliruojamas, dekoruojamas inkrustacija, raižomas, derinamas su metalu, medžiu, oda; juo inkrustuojami taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai.
Kaulo dirbiniai, tai dailės dirbiniai iš galvijų, žvėrių, žuvų kaulų: skulptūrėlės, veidrodžių rėmai, knygų aptaisai, šukos, papuošalai, buities reikmenys, darbo įrankiai ir ginklai. Gaminti iš dramblio, mamuto, jūros vėplio ilčių, hipopotamo dantų, kardžuvės žandikaulio, vėžlio šarvo ir kt.
Metalo dirbiniai, architektūros dekoratyviniai elementai, skulptūros kūriniai, buitiniai ir liturginiai reikmenys, papuošalai, ginklai – įvairūs meniški daiktai iš aukso, sidabro, geležies, bronzos bei kitų metalų. Gaminami ir puošiami karštuoju arba šaltuoju būdu. Paprastesni gaminiai iš juodųjų metalų priskiriami kalvystei, subtilesni – toreutikai, brangiųjų metalų dirbiniai – auksakalystei, juvelyrikai. Šiuolaikiniai juvelyrai vis dažniau savo dirbinius pagamintus iš tauriųjų metalų puošia įvairiais akmenimis, gintaru, kaulu, taip pat juose panaudotos ir netradicinės medžiagos.

Taikomosios dailės kūrimo technika

Aplikacija (lot. application – pridėjimas). Yra keliatas siuvinėjimo būdų, vienas iš jų: ant audinio arba odos pagrindo uždėta kito audinio (arba odos) skiautė pritvirtinama vienu iš siuvinėjimo dygsnių. Yra dvi aplikacijų rūšys 1) įsiuvinė (inkrustacinė), kai pagrindiniame audinyje iškarpomas rašto motyvas, o į iškirptą vietą įsiuvamas kitos medžiagos gabalas; šis būdas ankstyvesnis; 2) antsiuvinė, kai kitos spalvos audinio arba odos skiautė
Audimas, tekstilės dirbinio gamyba: alaudų siūlų pervėrimas per statmeną metmenų pluoštą. Įvairiai neriant ir kryžiuojant ataudus per metmenis galima gauti daug kombinacijų, vadinamų pynimais. Priskaičiuojama iš 2 tūkst. Audimo būdų, iš kurių 3 – pagrindiniai: drobinis, ruoželinis ir atlasinis. Skirtingus to paties audimo būdo variantus galima gauti parinkus nevienodo storio, sukimo, faktūros ir įtempimo siūlus. Sudėtingiausia austi raštuotus audinius (aštuonnytis, keturnytis), ypač tuos, kuriais imituojamas siuvinėjimas. Raštas renkamas rankomis iš papildomų ataudų, nusidriekusių per visą audinio išvirkščiąją pusę (lansinis audinys, rinktinis audinys ) arba pritvirtintų kt. pusėje tik rašto vietose (brošinis audinys, kaišymas). Šiuolaikiniai audėjai audžia su staklėmis
Drožyba, medžio, kaulo, rago, gintaro, alebastro ir kt. nelabai kietų medžiagų apdorojimo technika. Aštriais įrankiais (peiliais, skaptais ir pan.) pjaunant, skutant, drožiant modeliuojamos įvairios trimatės formos.
Emalis (pranc.emnil), kieta, stikliška dažnai spalvota lydi masė, kuria dengiami metalo dirbiniai. Pagal žaliavų sudėtį skirstomas į neskaidrųjį ir skaidrųjį emalį. Emalį sudaro kaitinimo metu stiklėjanti medžiaga (smulkiai sutrintas kvarco smėlis, kreida, soda, salietra ar kt.), pigmentas(įvairių metalų oksidai, suteikiantys spalvą; pridėjus jų, gaminamas spalvotasis emalis), drumstiklis (kriolitas, kalcio fosforas ir alavo, titano ar cirkonio oksidai, suteikiantys baltą spalvą; vartojami gaminant baltąjį emalį, nededami į skaidriojo emalio masę) ir vanduo arba lipni rišamoji medžiaga (derva, medus molis ar kt.). Emalį apsaugo dirbinį nuo išorės poveikio (drėgmės, temperatūros svyravimų) puošia jį, kai kada yra pagrindinis dailininko kūrybos medžiaga.
Filigranas (lot. filum – siūlas + granum – grūdas): Juvelyrinių dirbinių dekoravimo technika. Iš plonų briaunotų, suktų ar apvalių aukso arba sidabro vielelių išraitomas ažūrinis dirbinio ornamentas, kartais suformuojamas visas dirbinys. Ornamentas paprastai komponuojamas iš lenktų geometrinių, augalinių, rečiau – gyvūninių motyvų, kartais tvirtinamas prie metalinio pagrindo. Filigranas derinamas su pertvarinio emalio, granuliavimo technika.

Granuliavimas – (lot. granulum – grūdelis ), metalo dirbinių dekoravimo technika. Dirbinio paviršiuje iškalamos, išraižomos, įdubėlės arba vagelės, prie kurių prilydomos granulės – smulkūs aukso arba sidabro rutuliukai. Taip padengiamas visas dirbinio paviršius arba tik ornamentas – dažna geometrinė, rečiau figūrinė kompozicija.
Inkrustacija (lot. inkrustatio – aptepimas) : Taikomosios dailės dirbinių puošybos technika – vienos medžiagos įterpimas į kitos medžiagos paviršių; dažna abiejų paviršiai vieno lygio. Į išskobtą, įrėžtą metalą, medį, dramblio kaulą, stiklą ar kitą pagrindą įlydomą, įklijuojama arba įspaudžiama metalo, medžio, spalvoto stiklo, perlamutro, brangakmenių gabalėliai, plokštelės, vielelės. Taip formuojamas kontrastingų medžiagų ornamentas, figūrinės bei peizažinės kompozicijos.
Kalyba, metalo apdorojimo technika rankomis ar mechanizmais šaltuoju arba kaštuoju būdu. Su specialiais įrankiais (priekalu, kūju, įvairiais kaltais, plaktukais, replėmis, žnyplėmis) metalas tempiamas, lenkiamas, lankstomas, pinamas, virinamas, gniuždomas.
Liejyba, tai dirbinių iš lydžių medžiagų (metalų, stiklo) gamybos technika. Dirbinys liejamas pagal iš anksto pagamintą modelį – liejimo formą. Išlieja paprastai papildomai apdorojama: gludinama, šlifuojama, poliruojama, raižoma, auksuojama, sidabruojama ir kt.
Pūtimas, stiklo dirbinių formavimo būdas. Pučiama vamzdeliu (rankinis pūtimas) ir staklėmis (mechaninis pūtimas). Iš pradžių iš karšto stiklo masės suformuojamas ruošinys, po to pučiama vamzdeliu – laisvai, t. y. be formos, arba į formą. Mechaninis pūtimas specialiomis staklėmis taikomas stiklo dirbinių pramonėje nuo XIX a.
Siuvinėjimas, audinio arba odos dekoravimo būdas taikant vienos ar keleto rūšių siuvinėjimo dygsnius. Siuvinėjama adata ar specialiu vąšeliu laisvai laikant siuvinį rankose arba ištempus ant rėmelio tambūrino, t. p. mašina. Vatojami šilkiniai, lininiai, medvilniniai siūlai, aukso bei sidabro gijos, nuo XX a. – ir sintetiniai verpalai. Siuvinys paįvairinamas dekoratyvinėmis juostelėmis, virvelėmis, biseriu, brangakmeniais, perlais, įvairiais blizgučiais, medžiagos įsiuvais (aplikacija). Siuvinėjimas būna ažūrinis (peltakiavimas, retičela, toledas), baltasis (angliškasis siuvinėjimas), spalvotasis ,lygusis, reljefinis (akuskulptūra). Siuvinėjimas kartais dengia visą dirbinio paviršių kaip paveikslas (akupiktūra).

Išvados

Nykstančios ribos tarp dailės rūšių ir žanrų, tradicinės ir tekstilei neįprastos medžiagos susipina moderniuose kūriniuose ir objektuose. Norint juos priskirti kokiai nors vienai dailės sričiai, kyla tam tikrų keblumų. Ta pati problema iškyla ir taikomojoje dailėje.Vis dažniau pasitelkiami šiuolaikiški raiškos būdai ir taikomajai dailei neįprastos medžiagos: plastikas, popierius, fotografija ant audinio, metalas, gamtinės medžiagos – žolė, spygliai ir pan. Jos derinamos su tradiciniais atlikimo būdais. Neretai archajine technika atliktuose dirbiniuose norima išryškinti jų specifinės savybės. Pasitelkiant žaidybines meno formas, groteską, ironiją, manipuliuojant istorinių epochų meno ženklais ir archetipais ieškoma etninio tapatumo. Tai taikomajai dailei suteikia daugiau įmantrumo, tačiau nykstančios ribos išstumia taikomąją dailę iš kasdieninio gyvenimo į parodas ir muziejus, bet tai dar nereiškia, kad taikomoji daile nyksta, ji tik praranda savo praktinę reišmę.

Literatūra

1. Adomonis J. Nuo taško iki sintezės. – Vilnius: VDA, 1994, 6 – 22p
2. Celiešienė J. Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai. – Jonava: Linotipas, 2000, 147p
3. Dailės žodynas. – Vilnius: VDA, 1999, 415p
4. Internetas http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php

http://www.tdaile.lt

Leave a Comment