Tekstilė

Turinys

1.Įvadas…………………………………………………………………………………………..3 2. Tekstilės raida nuo seniausių laikų iki XXIa………………………………….5 3. Renesanso laikotarpio tekstilė (XVI a. pradžia-XVII a.vidurys)…….6 4. Baroko laikotarpio tekstilė (1600-1790metai)………………………………..7 5. Klasicizmo laikotarpio tekstilė (1780-1850)……………………………………8 6. XIX a. lietuviųtekstilė…………………………………………………………..………9 7. Tekstilė 1900-1918……………………………………………………………………….10 8. Tekstilė 1932-1939……………………………………………………………………….11 9. Tekstilė 1945-1961……………………………………………………………………….13 10. Tekstilė 1962-1975…………………………………………………………………….15 11. Tekstilė 1976-1990…………………………………………………………………….17 12. Tekstilė 1991-2001…………………………………………………………………… 19 13.Priedai………………………………………………………………………………………21 1. Smulkioji tekstilė…………………………………………………… ……………………22 2. Erdvinė tekstilė…………………………………………………… ……………………..22 3. Bažnytinė tekstilė…………………………………………………… …………………..23 4. Tradicinė liaudies tekstilė. Juostos……………………………………………….27 14. Naudota literatūra……………………………………………………. ………………28

Įvadas

Verpimo ir audimo pramonės gaminiai vadinami tekstile. Jai priskiriamiir pluoštai. Tekstilės samprata kito vis gausėjant žmonių daiktiškajaiaplinkai, plėtojantis technikai bei technologijoms. Visa tekstilės istorija prasidėjo nuo keturių natūraliųjų pluoštųgamybos bei apdorojimo ir plėtojosi mažų mažiausiai 7 tūkstančius metų,kolei XIX amžiaus pabaigoje pradėta gaminti ir dirbtinius pluoštus, verptibei sukti verpalus ir siūlus, austi ir megzti iš jų audinius, o iš šių –gaminti įvairius gaminius. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kokia tvarka žmogus atradonatūraliuosius pluoštus ir pradėjo juos naudoti savo reikmėms, kad išliktųir prisitaikytų prie aplinkos. Visų pirma žmonės pradėjo naudoti linus. Apie 5000 m. pr. Kr. Egiptejau buvo dėvimi lininiai drabužiai. Dar anksčiau gyvavusiose pirmykštėse bendruomenėse iš lino pluoštoplaušų buvo sukami lynai, o iš linų stiebų audžiami audeklai. Vėlyvajameakmens amžiuje gyvenę žmonės taip pat buvo verpėjai ir audėjai. Vėliau pradėtos naudoti vilnos. 4000 m. pr. Kr. Mesopotamijoje buvoauginamos avys, o jų vilnos naudojamos audimui ir pynimui. Archeologiniaikasinėjimai parodė, kad ir vėlyvajame akmens amžiuje nemažai Šveicarijosgyventojų augino namines avis. Archeologai, kasinėdami Babiloną, taip patatrado mozaiką, kurioje pavaizduotos prijaukintos, naminės avys. Ši mozaikabuvo pagaminta apie 3500 m. pr. Kr. Dar vėliau žmogaus reikmėms imta naudoti medvilnę. Ankstyvuosiuoseraštiniuose šaltiniuose minima, kad tai buvo Indijoje, apie 3000 m. pr. Kr.Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog medvilnė galėjo būti naudojama ir dauganksčiau Egipte. Arabų pirkliai gabeno medvilnę iš Indijos ir Artimųjų Rytųį Centrinę Aziją ir Kiniją. Viena įdomiausių ir iki šių dienų neišaiškintų pasaulio mįslių ta, kadmaždaug tuo pat metu medvilnę pradėta auginti, verpti ir austi Azijoje,viešpataujant antikinei inkų kultūrai, ir tuomet dar neatrastojeAmerikoje… Yra įvairiausių spėliojimų apie tai, tačiau Egipto piramidėserastų mumijų apsiaustai, kurių pagaminimo data siekia 2500 m. pr. Kr., buvopasiūti iš audinių, kurių metmenų siūlų skaičius siekia 540. Palyginkime:šiuolaikinių angliškų audinių metmenų skaičius yra apie 340 siūlų. Iršiandien belieka tik stebėtis tų laikų meistrų darbu. Galiausiai pradėtas naudoti šilko pluoštas, kurio gimtinė yra Kinija.Legenda sako, kad šį atradimą padarė Kinijos imperatorienė Hsi Ling Chiapie 2640m. pr. Kr. Netyčia įmetusi šilkaverpio vikšro kokoną į karštąvandenį, ji pastebėjo ploną šilko plaukelį, atskyrė jį nuo kokono iratkreipė dėmesį į jo ilgį bei lankstumą. Šios savybės ir paskatino žmonesimti auginti baltų vilkauogių medžius, kurių lapais šilkaverpio vikšrasminta, juos veisti. Ir jau apie 1400m. pr. Kr. Kinijoje plačiai gaminamiįvairių rūšių šilkiniai audiniai, kurie buvo labai vertinami ir jais netbuvo mokamos duoklės imperatoriams. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiuje žmonės sukūrė labai daug cheminiodirbtinio ir cheminio sintetinio pluošto rūšių, iš kurių gaminama įvairiusverpalus, suka siūlus bei audžia audinius. Seniausios audimo staklės buvo pagamintos iš dviejų baslių, kurieįkalami į žemę arba įtvirtinami horizontaliai (vienas viršuje, o kitas –apačioje) ir tarp jų įtempiami metmenys. Metmenis įtempus vertikaliai – antvertikaliųjų staklių (i a. pr. Kr.), audžiama nuo apačios į viršų, žiotissudarant tam tikru iešmeliu. Tokiomis staklėmis buvo audžiama senovėsEgipte, Graikijoje, vėliau, – ir Rytų Europoje. Horizontaliosios staklės(jose metmenys įtempiami horizontaliai) buvo naudojamos apie V amžiuje pr.Kr. Azijoje, Vidurinėje ir Pietų Amerikoje, ir tik apie XVI a. po Kr.Vidurio Europoje staklės pradėtos tobulinti, o Vokietijoje net išrastostokios, kuriomis galima buvo austi nuo keliolikos iki kelių dešimčiųkaspinų vienu metu. Anglijoje XVIII a. buvo sukurtos greitaeigės šaudyklės, todėl tapoįmanoma austi platesnius gaminius. XX a. taip pat buvo išrastos irmechaninės audimo staklės bei medvilnės verpimo mašina. XIX a. pradžioje išrandamos žakardinės audimo mašinos, kuriosesudėtingų raštų audiniuose sudarymui pradėtos naudoti perforacinės kortos.XIX a. sukurtos ir šaudyklinės automatinės audimo staklės. XX a. viduryje sukurtos ir pradėtos naudoti pneumatinės beihidraulinės audimo staklės. Per 7000 metų paprasti rankų darbo audimo būdai buvo tobulinami,tačiau nepasikeitė nuo tų laikų, tik tapo labiau mechanizuoti ir spartesni.Rastos senovinių verpsčių ir staklių detalės rodo, kad jos buvusiospagamintos tokiu pat principu kaip ir šiuolaikinės milžiniškos tekstilėsaudimo mašinos.

Tekstilės raida nuo seniausių laikų iki XXI a. Ankstyvojo laikotarpio tekstilė (nuo seniausių laikų iki XIV a.)

Paprotys dėti daug įkapių mirusiajam leidžia susidaryti papročių ir

aprangos vaizdą. Moterų kapuose aptikti miniatiūriniai audimo padargųkomplektai (verpstukas su koteliu, bruktuvėlis, šepetukas, lentelėsjuostoms vyti) liudija, kad audimo amatas 1-2 m. e. tūkst. sandūroje buvopakankamai išvystytas, o audinių liekanos kapavietėse patvirtinaeuropietiško kostiumo įtaką. Apie moterų ir vyrų drabužių kirpimą žinomepalyginti nedaug. Audinių ir drabužių fragmentai, aptikti kapuose, liudija,kad lietuvių aprangai darė įtaką Europos kostiumas. Kaip viduramžiųlaikotarpio europiečiai, taip ir lietuviai rengėsi dviem drabužiųsluoksniais, dar šaltesniu metų laiku apsigobdami šiltesnį apsiaustą arbaskraistę.

Nuo XII a. Lietuvoje greta vertikalių rėminių staklių pradėjo plistihorizontalios. Tokiomis staklėmis buvo galima išausti nesudėtingusdryželių, langelių, eglučių raštus. 15 a. lietuvės moterys mokėjo gražiaisiuvinėti. Išliko 15 a. pabaigos aukso siūlais siuvinėtų dirbinių įvairiuornamentu. Meniškų siuvinių Kazimiero Jogailaičio žmona padovanojo Vilniausbernardinų bažnyčiai. Iš archeologinių iškasenų, rašytinių šaltinių(Lietuvos statuto, Jano Dlugošo ir kitų kronikų), meno kūrinių (gotikoskokliai su moterų atvaizdais, Gniezno katedros bronzinių durų, ant kuriųvaizduojamas prūsų krikštas) susidaro įspūdis, kad Lietuvoje gotikoslaikotarpiu vyravo trejopas aprangos pobūdis: 1) baltiškojo kostiumo,susiformavusio iki 13 a., tąsa; 2) Bizantijos aprangos siluetai; 3) VakarųEuropos kostiumo formos. Valdovai ir didikai sekė Bizantijos ir Europosmadomis, miestelėnai ir valstiečiai rengėsi tradiciniu baltišku kostiumuarba paprastais drabužiais, neišsiskiriančiais stiliaus bruožais.

Renesanso laikotarpio tekstilė (XVI a. pradžia-XVII a. vidurys)

Renesanso laikotarpiu buvo viena iš labiausiai paplitusiųtaikomosios dailės šakų. Vietiniai audimo cechai specializavosi pagalaudinių rūšis. 1579 m. karalius patvirtino Vilniaus audėjų cechą, kiekvėliau – audimo cechus jau anksčiau veikusius Kaune. Lietuvoje buvoaudžiama drobė, gelumbė ir iki šiol nenustatytų rūšių ornamentuotiaudiniai, kurių raštai priminė flamandiškuosius. Žygimanto Senojo irŽygimanto Augusto pomėgis kolekcionuoti gobelenus ir jų gausa Krokuvosvaldovų rezidencijoje skatino ir LDK magnatus domėtis šiais brangiais irrenesanso laikotarpiu Lietuvoje dar neišplitusiais tekstilės dirbiniais.Daugiausia gobelenų didikai įsiveždavo iš tuomet klestėjusių FlandrijosBriuselio gobelenų dirbtuvių. 16 a. vietinė gamyba buvo atsitiktinė,dažniausiai iš užsienio atvykusių audėjų ir siuvinėtojų kūryba. Spėjama,kad 16 a. pabaigoje-17 a. pradžioje Vilniuje arba jo apylinkėse veikėvietinė gobelenų dirbtuvė, kuriai priskiriama 4 figūrinių gobelenų serija“Credo” (17 a. pr.) su Podbereskių-Zavišų herbais (Krokuvos nacionalinismuziejus) ir serija “Evangelistai”, priklausiusi Zavišoms (17 a. 3dešimtmetis, Krokuvos nacionalinis muziejus). Jų kompozicija primenavėlyvųjų viduramžių knygų miniatiūrą. Vietinius audėjus išduoda dvipusioaudimo technika, kuria Lietuvoje austi lygaus paviršiaus kilimai ir vietinėvilna. Gausiau išplitę buvo ornamentiniai rištiniai ir lygaus paviršiauskilimai, kurie 16-17 a. buvo audžiami LDK maršalkos audykloje Tykocine,Suraže arba Bialystoke, LDK etmono Stanislovo Koniecpolskio audyklojeBroduose ir iki šiol nenustatytoje audinių dirbtuvėje. Gausiau neisudėtingi figūriniai gobelenai buvo išplitęs siuvinėjimas. Siuvinėjimupuošti drabužiai, audiniai, liturginė tekstilė (vėliavos, baldakimai,bažnytiniai drabužiai, antepedijai, bursos, kt.), karo palapinės irvėliavos, baldų užtiesalai, sienų apmušalai, portjeros. Vartoti tauriųjųmetalų siūlai. Vyravo vingrus augalinis renesanso ornamentas.

Baroko laikotarpio tekstilė (1600-1790 metai)

XVII-XVIII a. cechuose ir dvarų audyklose daugiausia buvoaudžiami vilnoniai, drobiniai ir šilkiniai audiniai drabužiams. Vilniausaudėjų cechai garsėjo plona raštuota drobe ir gelumbe; abi audinių rūšysbuvo eksportuojamos. Importuojamų šilkinių audinių brangumas skatino šilkąausti vietoje iš importuotos žaliavos. Šilkinių ir kitų margaraščių audiniųornamentai dažnai priminė tuo metu madingus rytietiškus audinius, 18 a. IIpusėje – Prancūzijos audinių rokoko ornamentus. Itin efektingi audiniaibuvo skirti liturginiams drabužiams. Gausią to laikotarpio liturginėstekstilės kolekciją turi Lietuvos dailės muziejus.

XVIII a. tekstilėje svarbią vietą užėmė gobelenų ir rištiniųkilimų menas, plėtojamas daugiausia LDK magnatų dvaruose. Ir vėl šiojesrityje daug nuveikė Nesvyžiaus šakos Radvilos, savo valdose tuometiniuoseLDK pietryčiuose (dab. Lenkija ir Baltarusija) įsteigę vieną po kitosaudyklas: apie 1740 m. Bialoje ir Myre, 1752 m. Alboje, 1762 Koreličiuose.Kartonus gobelenams ir kilimams kūrė Radvilų dvaro dailininkai (tėvas irsūnus Rudolfas Heskiai, kt.). Buvo audžiami ornamentiniai, portretiniai irfigūriniai gobelenai, iš kurių garsiausia 10 audinių serija (išliko 5,saugomi Ukrainos ir Lenkijos muziejuose), šlovinanti Radvilų giminę.Išlikusiųjų tematika istorinė: “Kariuomenės paradas prie Zabludovo”, “Mūšisprie Slavečnos”, “Kunigaikščio titulo suteikimas Mikalojui RadvilaiJuodajam” ir kt. Jų daugiafigūrėse kompozicijose baroko bruožai nėrastipriai išreikšti, jie artimesni klasikiniam bataliniam žanrui. Mykolas Kazimieras Radvila apie 1743 m. savo valdose Slucke įsteigėkontušinių juostų manufaktūrą, garsėjusią šilkinėmis juostomis, į Lietuvosdailės istoriją įėjusiais Slucko juostų pavadinimu. 18 a. II pusėje veikėir daugiau kontušo juostų dirbtuvių, tačiau jų dirbiniai nusileidomeniškumu Sluckui.

Nauja manufaktūrų steigimo banga kilo paskutiniojo Lenkijos-Lietuvoskaraliaus Stanislovo Augusto valdymo laikais (1764-1795). Tuo metu įkurta

Mykolo Kazimiero Oginskio audimo manufaktūra Slonime, veikusi 1770-1780 m.,audusi gobelenus ir rištinius kilimus. Galbūt 1789 m. Sokolove atidarytaiki 1793 m. gyvavusi Mykolo Kleopo Oginskio manufaktūra. Karaliauspatikėtinis LDK iždininkas Antanas Tyzenhauzas Gardine ir jo apylinkėse beisavo valdose (Postavuose, Sokolove, Lietuvos Breste, kt.) įkūrė apie 25audimo įmones, vad. “karališkuosius šilko fabrikus”, kuriuose austigobelenai, rištiniai kilimai, šilkiniai audiniai, kontušo juostos, tauriųjųmetalų galionai ir kt. Manufaktūrų dirbiniuose Prancūzijos tekstilėspavyzdžiu vyravo rokokinė ornamentika. Netgi Gardino kontušo juostos buvoornamentuotos laisvai, vingiuotomis juostomis išdėstytais augaliniaismotyvais.

Klasicizmo laikotarpio tekstilė (1780-1850)

Klasicistinio laikotarpio audinių ornamentika tapo smulkesnė,taisyklingesnė. Itin madingos buvo vertikalios juostos, tarp kuriųįkomponuoti augaliniai motyvai. Klasicistiniais raštais daugiausiavadovavosi Gardino karališkojo šilko fabriko, veikusio iki 19 a. vidurio,audėjai. Kitose audimo manufaktūrose vis dar buvo populiarūs barokiniai irrokokiniai ornamentai. Iki 19 a. vidurio austos kontušo juostos (Sluckomanufaktūra veikė iki 1844 m.). Jų kompozicija tapo taisyklingesnė,racionalesnė. Gobelenų dirbtuvės 18 a. bankrutavo arba sunyko dėl brangiosgamybos, didelių mokesčių ir prabangos dirbinių poreikio stokos. Darveikusiose mažesnėse audyklose austi rištiniai kilimai, ornamentiniaigobelenai, plėtoję rytietišką ornamentiką. Lietuvos klasicistiniai taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniaipasižymi paprastesnėmis nei Vakarų Europoje formomis ir dekoru. Iš daliestai apsprendė pasikeitę užsakovai – ne aristokratai, o miestiečiai irsmulkieji bajorai.

XIX a. lietuvių tekstilė

XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais, pradėjus steigti mechanizuotastekstilės įmones, amatai tolydžio atsiskyrė nuo mašininės gamybos. 18 a.pabaigoje, sunykus didžiosioms audykloms, veikusioms prie stambiųjų magnatųdvarų, rankų darbo kilimai ir gobelenai 19 a. buvo audžiami tose vietovėse,kurios buvo tolėliau nuo mechanizuotų tekstilės centrų. Vietinių audyklųvietos iki šiol nėra tiksliai nustatytos. Tėra žinoma, kad 19 a. I pusėjekilimų dirbtuvę turėjo Upytės pavieto maršalka Eidrigevičius. 1840 m. buvoatidaryta V. Lopacinskio kilimų dirbtuvė. Bydermejerio estetiką labiausiaiatitiko vietinėse dirbtuvėse išausti rištiniai kilimai ir ornamentiniaigobelenai, literatūroje įsitvirtinę “dvarų kilimų” terminu. Austoskompozicijos buvo dekoruojamos supaprastinto piešinio augaline ornamentika– dažniausiai vingriomis šakelėmis, gėlėmis ir augalų vainiku centre.Motyvų atranka ir šviesus arba neutralus koloritas buvo įtakoti 18 a. Iipusėje veikusio Gardino karališkojo šilko fabriko dirbinių, liaudies menoir įvežtinės tekstilės pavyzdžių.

Nuo 19 a. vidurio unikalioji tekstilė išgyveno nuopolį. Audimastapo namudiniu moterų užsiėmimu. Romantizmo įtakoje susidomėjus lietuviųliaudies audiniais, aristokratai skatino kaimo moteris austi liaudiškosstilistikos audinius ir 19 a. II pusėje netgi įsteigė keletą dirbtuvių.Žymiausia iš jų – Šėtoje nuo 19 a. pabaigos veikusi “Birutė”. 19 amžius –siuvinėjimo atgimimo laikotarpis. 1835 m. atidaryta A. Mozerio nėrinių irsiuvinėjimo dirbtuvė Naujojoje Vilnioje. Itin madingas buvo dekoratyviniųdirbinių ir paveikslėlių siuvinėjimas kryželiu, biseriu (stiklokaroliukais), tiksliai atkartojant tapybiškus efektus. Lietuvos dailėsmuziejus yra sukaupęs vertingą biserio siuvinių kolekciją. Veikiantromantizmui, išplito nėriniai, aukso ir sidabro siūlų dekoratyvinėsjuostelės (galionai), kuriomis buvo apsiuvami pasaulietiniai ir bažnytiniaidrabužiai. Jas nėrė amatininkų dirbtuvėlės ir jau anksčiau egzistavę šiosrūšies tekstilės dirbinių cechai.

1875 m. duomenimis Lietuvoje veikė 5 šilkinių ir keletas didesnių lininiųaudinių įmonių. Svarbesnių audimo fabrikų įsteigta tik 19 a. pabaigoje.Stambesnės tekstilės įmonės neišsilaikė dėl Rusijos, Lenkijos ir VakarųEuropos

konkurencijos.

Tekstilė 1900-1918 XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Vakarų Europos tekstilės plėtotępaskatino kitų sričių dailininkų kūryba audimo mene. Vieni pirmųjų jėgasgobelene išbandė Aristide Maillol ir tapytojas Jules Flandrin. Tuo tarpuLietuvoje amžiaus pradžioje nebuvo tekstilininkų profesionalų. 1900 m.Vilniuje surengtoje baldų ir audinių parodoje buvo eksponuoti tradiciniailiaudiški audiniai, išausti Šėtoje veikusiose audimo dirbtuvėje “Birutė”(dirbtuvę dar 1896 m. įkūrė bankininkas ir dailės mecenatas JuozapasMontvila). Pirmosiose lietuvių dailės parodose profesionalių dirbinių stokąatstojo kaimo audėjų juostos, lovatiesės, staltiesės, prijuostės. Tiesa,1910 m. Ketvirtojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje, buvo demonstruotipagal Kazimiero Stabrausko projektus Sofijos Zyberk-Plater dirbtuvėjenetoli Vitebsko išausti kilimai. 1911 m. kaimo audėjų veiklą norėjusiospaskatinti dvarininkės subūrė Audimo draugiją. Tolesnę liaudies amatuspuoselėjusios draugijos veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Karometu (1916) Vilniuje, Didžiojoje gatvėje įsteigtuose Darbo namuose, veikėaudimo dirbtuvės. Jose buvo audžiamos juostos. Tais pačiais metaisorganizuotoje Darbo namų meistrų parodoje buvo eksponuota apie 300 juostų.Atsirado norinčių jų įsigyti. Lietuviškų juostų paklausa okupuotameVilniuje buvo tokia didelė, kad juostų dirbtuves pradėta steigti vaikųprieglaudose. Iš tokių dirbtuvėlių garsiausia buvo veikusi Šv. Mikalojausprieglaudoje.

Tekstilė 1932-1939 Tekstilės padėtis nedaug pakito ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę.Jokia mokykla, išskyrus keletą amatų ir žemės ūkio mokyklų, nerengėtekstilininkų. Kilimų studija Kauno taikomosios dailės mokykloje(perorganizuotoje iš Kauno meno mokyklos) atidaryta tik 1940 m., prieš patsovietų okupaciją. Tarp stipendininkų, Švietimo ministerijos siunčiamų

mokytis į užsienio dailės mokyklas, neatsirado nė vieno, ketinusiostudijuoti audimą.

Lietuvoje tarpukaryje tekstilę kūrė tik dailininkų pora Antanas irAnastazija Tamošaičiai. Antanas Tamošaitis (g. 1906) Kauno meno mokykloje1929 m. baigė grafikos specialybę. Domėjosi lietuvių liaudies menu, jįrinko ir fiksavo tuo tikslu rengiamose ekspedicijose. Išmoko austi. Dėstėgrafikos metodiką Kauno meno mokykloje ir dailę bei audimo pagrindus iškartkeliose specializuotose mokyklose ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. 1931-1940 m. dirbo Žemės ūkio rūmų audimo instruktoriumi ir Liaudies meno beinamų pramonės skyriaus vedėju. Žemės ūkio rūmų organizuotuose audimokursuose mokė moteris austi. A. Tamošaitis buvo įsitikinęs, kad tautiniųraštų pagrindu galima kurti modernų meną. Anastazija Tamošaitienė (1910-1991) baigė Kauno moterų dailės darbų mokyklą 1931 m. Nuodugniai studijavoaudimą ir rankdarbius Lietuvoje bei užsienyje (Švedijoje). Ne vieną vasarądėstė audimą ir mezgimą Žemės ūkio rūmų organizuotuose kursuose įvairiuoseLietuvos kampeliuose. 1936 m. Kaune ir 1934-1940 m. Ąžuolų Būdoje veikėprivatūs Tamošaičių audimo kursai.

A. ir A. Tamošaičiai projektavo ir audė įvairius tekstilės dirbinius:audinius drabužiams, dekoratyvinę tekstilę (portjeras, užtiesalus,takelius, servetėles, kt.) ir grindų bei sienų kilimus. Vienus darbusdailininkai ausdavo patys, kitus – padedami kursų audėjų. Tamošaičiųdirbiniai buvo dekoruojami lietuvių liaudies audinių ornamentais:keturnyčiais ir aštuonnyčiais dimų raštais, rinktinių ir kaišytinių audiniųbei juostų dekoru. Kūrinių savitumas atsiskleidė parenkant ornamentus, juosoriginaliai išdėstant ir savitai stilizuojant – stambinant, smulkinant,keičiant proporcijas. Ne visi kilimai buvo vienodai išraiškingi.Nenatūraliai atrodė milžiniškos tulpių puokštės iš suvalkiečių prijuosčių,įkomponuotos dideliame sienos kilime. Meniškesnės tos kompozicijos, kuriųdekoras parinktas iš vienos rūšies liaudies tekstilės (tik juostų arba tiklovatiesių ir pan.). Sumodernintuose liaudiškuose raštuose jaučiama artdeco įtaka. Tamošaičiai audė ornamentinius gobelenus (tokiais audiniaisbuvo apmuštos jų nuosavo namo Kaune, Tunelio gatvėje, sienos. Tačiaufigūrinių kompozicijų nekūrė.

A. ir A. Tamošaičiai garsėjo ne tik kilimais, bet ir švietėjiškaveikla. Abu buvo liaudies meno puoselėtojai. Tyrinėjo ir populiarinolietuvių liaudies kostiumą: aprašė, sugrupavo apylinkėmis, nupiešė jųpavyzdžius. A. Tamošaitis buvo Žemės ūkio rūmų tęstinio leidinio “Sodžiausmenas” (8 knygos, 1931-1939), populiarinusio liaudies meną, sudarytojas irredaktorius. A. Tamošaitienė parašė “Mezgimą” (1935), “Mergaičių darbelius”(1937), “Namie austus drabužius” (1937), “Mūsų rankdarbius” (1939).Dailininkų pora surengė keletą parodų. 1935 m. Kaune, Vytauto Didžiojokultūros muziejuje organizuota A. Tamošaičio kilimų paroda, o 1935 ir 1938m. Kaune, Žemės ūkio rūmuose, surengtos abiejų dailininkų parodos.Dailininkai dalyvavo ir pasaulinėse parodose. Tarptautinėje amatų parodojeBerlyne 1938 m. A. Tamošaitienė sėdo prie staklių ir demonstravo, kaipaudžia lietuvaitės.

A. ir A. Tamošaičių kilimai buvo vieninteliai profesionaliosiostekstilės dirbiniai tarpukario Lietuvoje. Juos noriai įsigydavo įstaigos,organizacijos, privatūs asmenys. Dailininkų kūryba buvo grįsta tautiniostiliaus plėtote. Jų veikla žadino visuomenės domėjimąsi tautinių audiniųgrožiu, skatino etnografiniu pagrindu kurti šiuolaikinį meną. Tamošaičiųtautiniai kilimai net keletą dešimtmečių į priekį apsprendė liaudiškumostandartus profesionaliojoje tekstilėje.

Tekstilė 1945-1961 XX a. II pusės tekstilės istorija pradedama 1940-aisiais, kuomet Kaunotaikomosios dailės mokykloje, perorganizuotoje iš Kauno meno mokyklos,atidaryta Kilimų studija. Pradžioje studijai vadovavo grafikas ViktorasPetravičius, sudaręs pirmąją mokymo programą. 1942 m. jį pakeitėtekstilininkas A. Tamošaitis. Audimo instruktore dirbo A. Tamošaitienė.1942 m. vasarą studentų kilimai ir jų projektai buvo eksponuoti institutostudentų darbų parodoje Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje. Karo metuneparuoštas nė vienas tekstilininkas. 1944 m. institutui atnaujinus savoveiklą, susirūpinta audyklos įrengimu (evakuojant inventorių, dingo audimostaklės), studijos dėstytojų personalo atnaujinimu (baigiantis karui, išLietuvos pasitraukė A. ir A. Tamošaičiai, V. Petravičius). 1946 m. studijaivadovauti paskirtas scenografas Liudas Truikys, kurį, 1948 m. apkaltinusformalizmu, privertė atsisakyti pareigų. Laikinai studijai vadovautipaskirtas instituto direktorius Jonas Vaitys. 1951 m. sujungus Kauno irVilniaus aukštąsias dailės mokyklas į vieną LTSR valstybinį dailėsinstitutą, Tekstilės katedra perkelta į Vilnių. Jos vedėju paskirtas JuozasBalčikonis.

Nepaisant pokario sunkumų, 5 dešimtmečio pabaigoje – 6dešimtmetyje į Lietuvos dailės gyvenimą įsiliejo pirmieji Kauno taikomosiosir dekoratyvinės dailės institute (o nuo 1951 m. LTSR valst. dailėsinstitute) parengti tekstilininkai: Anelė Mironaitė, Zenonas Varnauskas, J.Balčikonis, Adolfina Narbutaitė, Marija Straigytė-Žuklienė, Marija Dūdienė,Marija Švažienė, Vladas Daujotas, Genovaitė Žilinskaitė, Ramutė Jasudytė irkt.

5-6-ojo dešimtmečių sovietinės estetikos nuostatoms pakluso nedaugelislietuvių tekstilininkų. Tuo metu visoje Sovietų Sąjungoje buvo audžiamižymių politikų ir kultūros veikėjų portretai, politiškai angažuotosfigūrinės kompozicijos, kuriose tikroviškai modeliuota forma, taikytalinijinė perspektyva, laikytasi vaizduojamosios dailės komponavimoprincipų. Lietuvių rištiniai siužetiniai kilimai (gobelenas Maskvosfunkcionierių laikytas “vergvaldine technika”, todėl buvo draudžiamas),

vyravę pokario laikotarpyje, buvo komponuojami kilimų studijos vedėjo L.Truikio propaguotu registriniu būdu – juostomis ritmiškai dėstant žmoniųfigūras, augalus ir kitus motyvus, ornamentuojant pačią figūrinę sceną.Tokiais bruožais pasižymi A. Mironaitės “Ir sulaukėm martelės” (1947), J.Balčikonio “Rugiapjūtė” (1947) bei “Derliaus nuėmimas” (1950), V. Daujoto“Trys seselės rengė brolelį į karą” (1957). Registrinės kompozicijos dėkaišvengta perdėto siužeto plėtojimo ir detališkumo.

Tam tikri nukrypimai nuo dekoratyvumo principų pastebimi 6-ojo dešimtmečiopradžioje (M. Dūdienė “Laiminga vaikystė”, 1952; M. Dūdienės ir A.Mironaitės Stalino portretai, 1952, 1953). Tačiau tokių bandymų pasitaikėnedaug. Buvo toleruojami liaudiškos stilistikos ornamentiniai audiniai irkilimai. Ideologinį turinį jiems suteikdavo sovietinė simbolika, įpintatarp lietuviškų raštų, perkeltų iš lietuvių liaudies audinių, skryniųtapybos ir medžio drožinių. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje visoje SovietųSąjungoje prabilta apie pseudoliaudiškų skolinių ir ideologinių ženklųsamplaikos ydingumą mene.

Pagrindinę tekstilės kryptį tuo laikotarpiu nulėmė augančios pramoninėstekstilės poreikiai. 1956 m. Vilniuje buvo įsteigtas verpimo-audimokombinatas “Audėjas”, tenkinęs augančią baldų apmušalų ir kitokiųdekoratyvinių audinių paklausą. Panevėžio linų kombinate pirmą kartą visojeSovietų Sąjungoje spausdintine technika imta marginti drobinius audinius,skirtus interjero apipavidalinimui. Audiniai buvo dekoruojami moderniuapibendrintu, geometrizuotu piešiniu. Jų struktūra buvo laisva, nutolusinuo griežtos senųjų audinių vertikalių ir horizontalių ašių struktūros(Liudos Skodžiūtės, Aniceto Jonučio, Marijos Rinkevičiūtės-Žilevičienės irkitų audiniai). Lietuvių tekstilininkų spausdintinės užuolaidos supasisekimu demonstruotos 1960 m. Maskvoje surengtoje parodoje “TarybiniamPabaltijui 20 metų”. 1956 m. pradėtas organizuoti pirmasis pramoniniųkilimų fabrikas Lentvaryje. Pradžioje jis veikė kaip “Drobės” fabrikocechas, 1957 m. jam suteiktas savarankiškos įmonės statusas. Iki 1961 m.šio fabriko, kaip ir kitų tekstilės pramonės įmonių stilių formavo Dailėsinstituto tekstilės absolventai. 1945-1960 m. buvo padėti pagrindai visųrūšių tekstilės plėtotei, davę rezultatų jau kitame etape, 7-ajamedešimtmetyje.

Tekstilė 1962-1975 Naujojo stiliaus požymiai lietuvių tekstilėje pasireiškė 7-ojodešimtmečio pradžioje, pirmiausia iki tol Lietuvoje nevartotos audimotechnikos – batikos ir riju kompozicijose. Tekstilė Lietuvoje iki tolniekad nebuvo tokia įvairi technikos požiūriu – batika, aplikacija,spausdintinė, rištinė, riju rištinė, gobelenas. Rytietiško rišimo darbainunyko 7-ojo dešimtmečio I pusėje. Jiems liko ištikimi tik pavieniaikonservatyvesni dailininkai. Stambaus riju mazgo galimybės (išdekoratyvinių plokštumėlių sukomponuotas siluetinis vaizdas) atitikomodernumo kriterijus. Lakoniško piešinio, apibendrintos formos dekoratyviųriju darbų sukūrė Juozas Balčikonis (“Žiema”, “Kolūkio laukeliuose”, abu1962; “Žiedai tėvynei, 1965), Marija Dūdienė (“Daina tėvynei”, 1967),Zofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė (“Miško kirtėjai”, 1964), Marija Švažienė(“Pavasaris”, “Merginos”, abu 1964), Genovaitė Žilinskaitė (“Spalis”,1968), Marija Rinkevičiūtė-Žilevičienė (1968). Kaip reakcija į pokariolaikotarpio susmulkėjimą ir detalizavimą plito monumentalaus vaizdo,sintetinės ir racionalios formos riju darbai.

Tą patį galima pasakyti ir apie batikas, kurias kurdami, tekstilininkaidažnai sekė grafikos lakštuose paplitusiomis schemomis, ornamentavo vaizdą,panašiai stilizavo piešinį, tokiais pačiais liaudiškais raštais marginoausto kūrinio foną. Kaip ir to meto grafikoje bei monumentaliojojedekoratyvinėje dailėje, analogiškai plėtojo struktūrinį ritminį pradą.Vystė muzikalios, poetiškai pakilios ir lyriškos kompozicijos kryptį.Savitų batikų 7-ajame dešimtmetyje – 8-ojo I pusėje sukūrė JuozasBalčikonis (g. 1924). Paminėtini etapiniai jo kūriniai – batikos “Nebusponų nei bajorų” (1962), “Liaudies šventė” (1967), “Sutartinė” (1968),kurie laikytini kūrybiško liaudies tradicijos plėtojimo pavyzdžiais.Batikos kompozicijų sukūrė Kazė Zimblytė (“Kilimėlis”, 1962) LiucijaŠulgaitė (“Taika”, 1964), M. Levitan-Babenskienė (“Pavasario šventė”,1967), Zinaida Dargienė (“Motina su vaiku”, 1967).

1961 m. Lozanoje (Šveicarija) buvo įkurtas Tarptautinis senojo iršiuolaikinio gobeleno centras (CITAM – Centre Internationale de laTapisserie Ancienne et Moderne), nuo 1962 m. pradėjęs rengti tarptautinesLozanos tekstilės bienales. Lozanos bienalės tapo kardinalių permainųunikaliajame audimo mene arena. III Lozanos bienalėje (1968) pasirodėtrimatė tekstilės plastika. Tekstilė tapo konceptualiu parodiniu kūriniu sustipriai išreikšta autoriaus individualybe. Atsisakyta šimtmečiaisnekitusios tekstilės funkcijos puošti architektūrą (nors architektūrinėstekstilės kryptis greta parodinės sėkmingai buvo plėtojama). Prie stakliųsėdusiam dailininkui audimas tapo improvizacija, plastinių idėjųinspiracijos šaltiniu. 7-ojo dešimtmečio pokyčiai Vakarų Europos menenetruko atsiskleisti ir lietuvių kūriniuose. Susidomėta gobeleno technika,jos vaizdinėmis galimybėmis. Lietuvių tekstilininkai pradėjo austigobelenus 7-ojo dešimtmečio viduryje. 1966 m. respublikinėje taikomosiosdailės parodoje gobelenai sudarė didesniąją sienos kilimų dalį. Dar daugiaujų buvo specializuotoje Lietuviškų kilimų parodoje, surengtoje 1972 m.Vilniuje. Didelę įtaką, įsisavinant gobeleno techniką, suvaidino lenkųgobelenas, su kuriuo pirmą kartą lietuviai galėjo susipažinti 1966 m.Rygoje veikusioje Lenkijos gobelenų parodoje.

7-ojo dešimtmečio pabaigoje į Lietuvos meninį gyvenimą įsiliejo jaunojitekstilininkų karta: Danutė Kvietkevičiūtė, Medardas Šimelis, ZinaKalpokovaitė-Vogėlienė, Regina Sipavičiūtė ir kt. Greitai šių ir vyresnės

kartos tekstilininkų (J. Balčikonio, M. Švažienės, R. Jasudytės, M. Levitan-Babenskienės) darbai sudarydavo respublikinių taikomosios dailės parodųbranduolį.

7-ojo dešimtmečio pabaigos – 8-ojo dešimtmečio pirmosios pusės gobelenuosevyravo etnografinė tema: liaudies šventės ir žaidimai, Užgavėniųpersonažai, liaudies dainų motyvai. Ryškiausi liaudiškos tematikos darbaibuvo Sigitos Baltakienės “Liaudies žaidimai” (1967) ir “Žemaitiškižaidimai” (1971), Dalios Aksamitauskaitės-Valatkienės “Žirgelį balnojau”(1968), Laimos Tulytės-Janulienės “Už tėvynę” (1968), Ramutės Jasudytės“Lietuvaitės” (1968), D. Kvietkevičiūtės “Oi ūžia ąžuolėliai” ir “Vilniausmilžinai” (abu 1968), Eugenijos Jasiūnaitės “Daina” (1970), MarijosStraigytės-Žuklienės “Subatos vakarėlį” (1970) ir kt. Šie gobelenaipasižymi plokštumine, statiška, ritmiška kompozicija, sąmoningaisupaprastintu ar net suprimityvintu piešiniu.

Savitai folklorinę temą plėtojo Ramutė Jasudytė (g. 1930), šiuo laikotarpiupradėjusi kurti įsimintiną ciklą “Kovos su kryžiuočiais” (1973-1978)Vilniaus universitetui, susidedantį iš gobelenų “Broleliai” (1973-1975),“Gulbelė” (1975-1976) ir “Sesulių” (1976-1978). Dailininkė akcentavo neveiksmo siužetiškumą, o poetišką, neapibrėžtą laiko ir vietos atžvilgiuistorinę situaciją.

Išsiskyrė Marijos Švažienės (g. 1930) kūryba. Jos to laikotarpio gobelenaibuvo grįsti sąlygiškų spalvų plotų ir linijų derme. Dailininkė plėtojostilistiką, artimą to meto Vakarų Europos gobelenui. Tai patvirtino ir 1970m. surengta autorinė paroda, kurioje autorė eksponavo pirmą Lietuvojeerdvinį gobeleną “Plaštakės” (1970) ir nemažai novatoriškų, ekspresyviųabstrakčių kompozicijų. Tai gobelenai “Kaštonai” (1964), “Miestas” (1967),“Kosmosas” (1968).

Formuojant lietuvių tekstilės įvaizdį kaip lyriškos, poetiškos irmuzikalios, daug prisidėjo Juozo Balčikonio kūryba. Dailininko 7-ojodešimtmečio pabaigos – 8-ojo dešimtmečio kūrinius galima nagrinėti kaipmuzikinio ir tapybinio prado susiliejimo pavyzdžius. “Mėnesienos sonata”(1972), “Gintaro krašto daina” (1972), “Poezijos pavasaris” (1974) grįstiarchaizuoto piešinio motyvais, ištirpstančiais pulsuojančio ritmo linijose.Tokį betarpišką motyvo suliejimą su fonu tuo laikotarpiu buvo pamėgędauguma tekstilininkų. Į muzikalias ritmines struktūras pasirinktus gamtosmotyvus mėgo skaidyti Bronė Valantinaitė-Jokūbonienė (g. 1926). Dailininkėsgobelenuose tam tikru gamtos motyvu (paukščio plunksna, kriaukle, gėlėsžiedu, medžio lapu) buvo atskleidžiamos žmogaus vidinio pasaulio būsenos.Penkių kriauklių derinys “Kriauklėse” (1973) simbolizavo ramybę irharmoniją, suskilusi kriauklė “Šventėje” (1975) – netekties skausmą irpergalės džiaugsmą, didžiulis lapas “Džiaugsme” (1975) – mažorišką, pakiliąnuotaiką.

1961-1975 m. lietuvių tekstilė brendo, įsisavindama naują techniką irkūrybiškai plėtodama tradicinius bruožus, nubrėždama tuos kelius irtendencijas, kurie buvo išplėtoti kitame kūrybos etape.

Tekstilė 1976-1990 Tai lietuvių tekstilės brandos periodas, kuriuo įsisavintos naujostemos ir formos naujovės. Aktyviai reiškėsi įvairių kartų tekstilininkai:greta vyresniųjų J. Balčikonio, V. Daujoto, M. Švažienės, B. Valantinaitės-Jokūbonienės R. Jasudytės sėkmingai kūrė viduriniosios (D. Kvietkevičiūtė,M. Šimelis, Z. Alinskaitė-Mickonienė, R. Sipavičiūtė, J. Urbienė, Z.Kalpokovaitė-Vogėlienė) ir jaunesnės kartos (S. Giedrimienė, F.Jakubauskas) tekstilininkai.

8-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje susiklostė lietuvių tekstilėsskiriamieji bruožai. Gobeleną dailininkai traktavo kaip savo išgyvenimų iridealų deklaravimo priemonę. Sustiprėjo kūrinių prasminis kryptingumas.Nusistovėjo medernumo ir tradicijos santykis. Tipingame lietuviškamegobelene vyravo ritminė struktūrinė vaizdo sankloda, plokštuminė erdvėstraktuotė. Dažnai visa erdvė buvo skaidoma į ritminius struktūriniusdėmenis, kurių dėka motyvai su fonu betarpiškai susiliedavo. Pabrėžtasritminis pradas, subtili artimų tonų spalvų gama suteikdavo kūriniuimuzikalumo, lyriškumo, poetiškumo. Būdingais lietuviško gobeleno kūrėjaisir šiame etape galima laikyti Juozą Balčikonį ir Bronę Valantinaitę-Jokūbonienę. J. Balčikonis ir šiame laikotarpyje toliau plėtojo jauankstesniuose darbuose pradėtą konstruktyvios, ritmiškos struktūros kūrinioliniją. Ciklas “Metų laikai” I-IV (1975-1980) ir “Apmąstymai apie Visatosžiedą” (1983) – tai sodrių, plastiškai aktyvių, tapybiškų gobelenųpavyzdžiai. B. Valantinaitės-Jokūbonienės kūrybos savitumas atsiskleidėgobelenuose “Keliai” (1977), “Ąžuolai” II (1982) ir “Jaunuolynas” (1983;abu – LKP CK mažojoje posėdžių salėje, dab. LR Vyriausybės rūmai). Už dupastaruosius 1985 m. dailininkė buvo apdovanota TSRS Dailės akademijossidabro medaliu.

Į erdvės perteikimo plokštumoje problemas šiuo laikotarpiu gilinosi M.Švažienė. Ji drąsiai laužė nusistovėjusį gobeleno stačiakampį į atsajas, iššonų pritvirtinamas dalis, siekdama keliaplanės gilumos įspūdžio (“Žiema”,1976). Perteikti gilumą bandė dinamiškai formuodama plokštumos struktūrą(“Erdvėje”, 1977). Dinamiškos ir statiškos erdvės priešpriešos įspūdžiusavo kūrybą tuo metu grindė Salvinija Giedrimienė (g. 1948). Vienameįspūdingiausių lietuvių gobelenų “Pralekiantis ekspresas” (1980)tekstilininkė sugretino erdviškai tikslaus idiliško peizažo intarpus sudekoratyviai traktuota “ekspreso” juosta. Šis principas S. Giedrimienėsbuvo plėtojamas ir tolesnėje kūryboje. “Kintančiuose motyvuose” (1982;Pabaltijo taikomosios dailės trienalės 1982 m. medalis) efemeriški erdvėsplotai derinami su ryškiai mėlynomis, dekoratyviomis properšomis, ryškiomisneono juostomis. Gobelenuose “Juostuotas audinys” (1986) ir “Languotas

audinys” (1987) pro ryškius, žemaičių audinių koloritą primenančius spalvųplotus besiskverbią vaizdiniai motyvai stiprina kūrinio prasmines užuominasapie amžino ir laikino sandūrą.

Sudėtingas žmogaus egzistencijos problemas sprendė Danutė Kvietkevičiūtė(g. 1939), pirmoji iš lietuvių tekstilininkų apnuoginusi žmogaus vizijų,sapnų, pasąmonės pasaulį. Dailininkės gobelenuose subtiliai, tarsipoezijoje lyrinio herojaus balsu prabylama į žiūrovą. Savita gobelenųkompozicija, sudaryta tarsi iš pabirų, atsietų vaizdinių elementų, kuriuosjungia vientisas koloritas, pabrėžtinai ritminis pradas arba ryškiaiišreikšta kūrinio idėja. Tokie yra gobelenai “Duonos žydėjimas” (1977),“Minties greičiu” (1978), “Karo metų rauda” (“Gyventi”I, 1980), “Gyventi”II (1981-1982).

Zita Alinskaitė-Mickonienė (g. 1939) – viena iš nedaugelio, bandžiusiųapriboti meninę išraišką nuo siužetinės linijos. Jos gobelenai “Išeinantiskalnas” (1980), “Jūros balsas” (1982), “Žemės ritmai” (1983), “Gimtoji žemėSūduva” (1986) – tai kūriniai, kuriuose minimaliomis priemonėmisatskleidžiamas savitas pasaulėvaizdis. Plastinės kalbos minimalizmotendencijos būdingos ir Honoratai Razmienei (g. 1930). Tekstilėskompozicijose iš lino “Rugių žydėjimas” (1983), “Dekoratyvinis” (1985),“Duona” (1985) nėra iliustratyvaus temos plėtojimo, apsiribojama skirtingųpaviršiaus faktūrų išraiškos, grubaus lininio audinio iškalba. Savitai šiuolaikotarpiu atsiskleidė Zinos Kalpokovaitės-Vogėlienės (g. 1941) kūryba.Išbandžiusi griežtai geometrinės struktūros kompozicijų įtaigą, dailininkėatsidėjo subtilios tapybiškos išraiškos gobelene ieškojimams. Tokiuosedarbuose operuojama tapybiškais abstrakčių formų deriniais, jųproporcijomis, kontrastais bei niuansais. Vyrauja sodrūs, tapybiški tonai,perteikiantys nuotaiką ir kūrinio idėją. Vienas po kito buvo nuausti“Nerimas” (1987; Pabaltijo taikomosios dailės trienalės medalis?), “Naktiesšviesoje” (1987), “Lemtis” (1988).

Toliau “Kovų su kryžiuočiais” ciklą tęsė Ramutė Jasudytė (g. 1930),užbaigusi paskutinę ciklo dalį “Sesulės” (1976-1978) ir ta pačia stilistikaišaudusi ciklą “Lietuva” (1979-1983). Istorinės temos versiją dailininkėpapasakojo tautosakos personažų lūpomis, nekonkretindama veiksmo vietos irlaiko, pateikdama savitą, supoetintą temos interpretaciją. Šiuo laikotarpiubrendo Felikso Jakubausko (g. 1949) kūryba. 1980 m. baigęs Aukštąjątaikomosios dailės mokyklą Budapešte, pradžioje dailininkas kūrėsiužetinius gobelenus, individualiai interpretuodamas literatūrinę fabulą(“Stiklo karoliukų žaidimas”, 1985; “Virš mano slėnio juodas debesis”,1987), vėliau linko į santūresnę išraišką. Apribojant meninę kalbą svarbibuvo tekstilininko smulkioji tekstilė, išausta 9-ajame dešimtmetyje(“Ražienos”, 1983). Zofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė (g. 1928) buvo vienaiš nedaugelio, formavusi vaizdą kilime reljefiškai, autorinės rištinėstechnikos būdu (“Poezija”, 1980). Mina Levitan-Babenskienė (g. 1932) visąkūrybinę energiją skyrė architektūrinės tekstilės kūrmuii (“Himnas saulei”,1977 Maskvos onkologiniame centre; “Erdvinė kompozicija”, 1980 Maskvosolimpiniame spaudos centre). Reikšmingų tekstilės darbų šiame laikotarpyjesukūrė Aušra Tuminaitė-Kučinskienė (“Eglė žalčių karalienė”, 1978,Klaipėdos santuokų rūmuose), J. Urbienė (“Laiko tėkmė. Žalgiris”, 1977,Trakų pilyje), Eugenija Jasiūnaitė (“Šventė”, 1978), Zinaida Dargienė(“Laiko sąskambiai”, 1982), M. Šimelis (“Vaidinimai”, 1982, Valstybiniamejaunimo teatre) Birutė Vaitekūnienė (“Keturi vakarai teatre”, 1986), IrenaVabalienė (“Ramuma”, 1982).

9-asis dešimtmetis – smulkiosios tekstilės gimimo laikotarpis. 1983 m.Vilniuje buvo surengta pirmoji tekstilės miniatiūrų paroda. Pradžiojedailininkai audė miniatiūrines didelio formato gobelenų kopijas. Vėliaubuvo perprasta tekstilės miniatiūros specifika ir šioje srityje įsivyravoeksperimentinė dvasia. Smulkus tekstilės dirbinys tapo eksperimentųobjektu. Dailininkai pradėjo kurti trimatę plastiką, išbandė netekstilinesmedžiagas (medį, metalą, stiklą, popierių), prisiminė primirštą aplikaciją,pynimą, nėrimą ir kt. Įtaigių, įsimenančių tekstilės miniatiūrų sukūrė D.Kvietkevičiūtė, Z. Kalpokovaitė-Vogėlienė, F. Jakubauskas, D. Buivydaitė-Aleknienė, J. Urbienė, V. Jūrevičius, R. Sipavičiūtė, B. Sarapienė, D.Verseckaitė-Brogienė, M. Sinkevičienė, B. Lapinskienė, D. Šimelienė ir kt.Smulkioji tekstilė paskatino eksperimentus ir naujų išraiškos keliųieškojimą. Tekstilė 1991-2001 Pakitusi dailės situacija po nepriklausomybės atkūrimo netrukoatsispindėti ir tekstilės kūrinių pobūdyje. 10-ojo dešimtmečio pradžioješioje srityje pasireiškė tam tikras atoslūgis. Didelio formato,monumentalūs gobelenai, dar 9-ajame dešimtmetyje apsprendę bendrą lietuviųtekstilės panoramą, dabar išvis nunyko. Nustojus gobelenus komponuotiarchitektūrinėje erdvėje, sumažėjo audžiamų formatai, pradėjo kististilistika, nulemta postmodernistinio dailininko žvilgsnio į aplinką. Apie10-ojo dešimtmečio vidurį tekstilė pradėjo tiestis, ieškoti naujų medžiagųir išraiškos demonstravimo būdų. Svarbią vietą prisitaikant prie naujųkūrybos sąlygų suvaidino didėjanti galimybė parodyti savo kūrybą užsienioparodose. O tarptautinių parodų pasitaikė įvairių: smulkiosios tekstilės,skiautinių, siuvinėjimo, specializuotų gobeleno ir pan.

Atsivėrę sienos patvirtino seną kaip pats audimas tiesą, kad tekstilė – taine tik audimas, bet ir siuvinėjimas, pynimas, aplikavimas, vėlimas,daigstymas, spausdinimas. O kur dar naujõs technikos ir technologijosįsisavinimas, netekstilinės medžiagos (popierius, plastikas, medis,fotografija, stiklas, metalas)! Lietuviai per gana trumpą laiko tarpąįsisavino šiuolaikinės tekstilės sampratą, grįstą postmodernistiniumentalitetu ir naujoviška kūrinio atlikimo samprata. Moderniame tekstilėskūrinyje etimologiniai ryšiai su tradiciniu audimo menu yra vos juntami,tik punktyriškai nubrėžti – tradicinė technika ir naujos medžiagos arba

įprastos medžiagos ir netikėtas jų pateikimo būdas.

Neprarado vertės ir pats audimas. 1998 m. rengimasis Lietuvos gobelenoparodai, kuri turėjo būti parodyta Prancūzijoje (Bretanės provincija,Potivi miestas), o po to keliavusi ir po JAV (Čikaga, Vašingtonas), vertėžymių tekstilininkų pajėgas vėl susiburti ir išausti tradicinių gobelenų(kitokių atlikimo būdų parodos užsakovai nepageidavo). Po užsienio kelionėsį Lietuvą sugrįžusi lietuviškų gobelenų kolekcija net keletą kartų (1999,2000) buvo parodyta lietuvių žiūrovams ir visus privertė įsitikinti, kadturime puikių dailininkų. Po ilgesnės pertraukos pamatėme D.Kvietkevičiūtės, M. Levitan-Babenskienės, L. Aniūnaitės-Kryževičienės, F.Jakubausko, V. Jūrevičiaus, L. Oržekauskienės, Z. Kalpokovaitės-Vogėlienės,B. Vaitekūnienės, V. Laužonytės ir kitų gobelenus. Kūriniai, kurie buvoskirti ne konkrečiai architektūrinei erdvei, tapo kameriškesni,dekoratyvesni, netgi, galima teigti, stilistiškai supanašėjo – juose mažiausavo jausenų ir išgyvenimų demonstravimo, asmeniškumo, savęs atskleidimo(kas buvo gana tipiška 9-ajam dešimtmečiui).

Menine branda pasižymėjo Laimos Ožekauskienės (g. 1959) ir FeliksoJakubausko (g. 1948) kūryba. Abu dailininkai savo kūryboje suderinomodernią išraišką su tradiciniais lietuvių liaudies audimo būdais:rinktinių juostų audimu (L. Oržekauskienė) ir ruoželiu (F. Jakubauskas).

Nors beveik išnyko tekstilės užsakymų interjerams sistema, atsirado naujųužsakovų, visų pirma, Bažnyčia. Naujai statomoms arba tikintiesiemsgrąžintoms bažnyčioms prireikė naujos įrangos. Ne viena tekstilininkėpasišventė bažnytinių drabužių, liturginės įrangos (visų pirma, vėliavų,antepedijų, baldakimų ir kt.) kūrimui (J. Gervytė-Tvarijonavičienė).Nemažai dailininkų įkvėpė pati religinė tema (J. Balčikonio batikų ciklas“Golgota”, 1992-1993). Kai kurie tekstilininkai išaudė gobelenų konkrečiomsbažnyčioms (B. Valantinaitės-Jokūbonienės “Prisikėlimas”, 1991 VytautoDidžiojo bažnyčiai Kaune). Ryškiausias Lietuvos religinės tekstilėspavyzdys – S. Giedrimienės 14 dalių gobelenų ciklas “Kryžiaus kelias” (1996-1999) Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos koplyčiai.

Svarbus vaidmuo tenka jaunųjų tekstilininkų, dar bebaigiančių Vilniausdailės akademiją (ir VDA Kauno dailės institutą) veiklai, jų bandymamsparodyti neišsenkančias šiuolaikinės tekstilės galimybes. Jauniejitekstilininkai drąsiai naudoja netekstilines medžiagas: popierių, metalą,šiaudus, medį, fotografiją, dažnai formuoja trimatį pavidalą, kūriniomeninei išraiškai kuria dirbtinę aplinką, pasitelkia specialų apšvietimą,garsinį akompanimentą. Gausus jaunų tekstilininkų būrys, prasiveržęs įtarptautines parodas (2000 m. Talino taikomosios dailės trienalę, 2001 m.Rygos tarptautinę parodą) patvirtina, kad Lietuvos tekstilė turi gerąparaišką ateičiai. Jaunieji ne tik ieško naujų kelių, bet ir stengiasiįsisavinti tradicinius, Lietuvoje užmirštus tekstilės formavimo būdus. 1998m. gabių tekstilės studenčių kursas, susibūrusių į grupę “Baltos kandys”,kartu su savo dėstytoja E. G. Bogdaniene Anykščiuose suorganizavotarptautinį veltinio simpoziumą, kuriame tekstilės profesorė iš KirgizijosS. Bapanova išmokė tradicinio vėlimo rankomis. Jaunųjų ieškojimai irvyresniųjų sukaupta patirtis leidžia tikėtis, kad lietuviškos tekstilėstradicijos nebus pamirštos.

Priedai

[pic]

Elma Šturmaitė. Vasaros šilas. 2000 m. 150×100 cm, gobelenas, vilna, linas

[pic] Elma Šturnaitė. Žydra svajonių paukštė. 

1999 m. 160×105 cm., gobelenas, vilna, linas

Smulkioji tekstilė Smulkioji tekstilė, nedidelio formato (iki 20 x 20 cm)dailiosios tekstilės kūriniai. Būna plokštuminė, reljefinė arba erdvinė.Atliekama iš tradicinių (siūlų, virvelių, džiuto) ir neįprastų (odos,popieriaus, stiklo, metalo) tekstilės medžiagų. Nuo XX a. 8 dešimtmečiovidurio pasaulyje rengiamos specialios smulkiosios tekstilės parodos (1974Edinburgeir Londone,1975 Lozanoje). Lietuvoje pirmoji smulkiosios tekstilėsparoda organizuota 1983. Dar vadinama mažąja tekstile, mini tekstile,tekstilės miniatiūra. [pic][pic]

Erdvinė tekstilė Erdvinė tekstilė – šiuolaikinė tekstilės rūšis: trimatė kompozicija ištradicinių siūlų bei neapdorotų verpalų ir netradicinių (sizalio, odos,popieriaus, medžio, stiklo) tekstilės medžiagų. Viename kūrinyje paprastaiderinamos kelios pynimo, rišimo technikos. Erdvinė tekstilė su įprastuaudimo menu dažnai sieja tik medžiaga arba atlikimo būdas. Erdvinė tekstilėatsirado a. 7 d-mečio vid. (pirmąkart daug erdvinės tekstilės eksponuotaIII Lozone tekstilės bienalėje, 1967). Žymiausia Erdvinės tekstilėspradininkė – Magdalena Abakanovcz (Lenkija). [pic] Bažnytinė tekstilė Bendromis muziejininkų, restauratorių ir dvasininkų pastangomisvisuomenei pristatomas bažnytinės tekstilės rinkinys, stebinantis audinių,spalvų, simbolių ir siuvinėjimo įvairove. Parodos iniciatoriams bažnytinius drabužius patikėjo Vilniaus Šv.Petro ir Povilo, Šv. Mikalojaus, Šv. Dvasios, Dotnuvos ViešpatiesApreiškimo Švč. M. Marijai ir Paberžės Švč. M. Marijos Apsilankymobažnyčios, savo rinkinius atvėrė Vytauto Didžiojo karo ir Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejai. Patys seniausi ir vertingiausi eksponatai –iš Vilniaus katedros. Daug bažnytinių drabužių, uždarius šventovę, nuo 1953metų saugoma Lietuvos dailės muziejuje. Katedros kolekciją muziejausrinkiniuose sudaro 659 bažnytinės tekstilės vienetai – kelių šimtmečių,daugiausia XVIII amžiaus, liturginiai apdarai (arnotai, dalmatikos, kapos,mitros, stulos, veliumai, manipuliai) ir reikmenys (bursos, korporalai,palės, veliumai, umbrakulai). Kiekvienas jų liturgijoje turi savo simbolinę

prasmę ir reikšmę.

Arnotas – pats puošniausias Mišių drabužis, vilkimas kunigų. Diakonodrabužiu vadinama dalmatika dėvima per Mišias, šventinimus, procesijas.Medžiaga ir spalva ji priderinta prie celebranto arnoto. Kapą vilkivyskupai ir kunigai procesijų, iškilmingų palaiminimų, laidotuvių metu, permišparus; išskleista ji sudaro pusę skritulio; priekyje susegama sagtimi,nugarinėje dalyje dažnai turi išsiuvinėtą puošnų skydą. Stula yra puošnausaudeklo juosta, dažnai puošta liturginiais simboliais; ją būtinai turinešioti vyskupas, kunigas ir diakonas, atlikdami bet kurias liturginesfunkcijas. 

Iškalbingos yra bažnytinių drabužių spalvos. Balto fono bažnytiniu apdaru(b?lta – tai tyra, nekalta) vilkima nuo Bernelių mišių iki Pelenų dienos,nuo Velykų iki Sekminių. Aukso spalva gali pakeisti baltą, raudoną iržalią. Iki advento dominuoja žalia – pasaulio, kuriame gyvename ir dirbame,spalva. Per adventą ir gavėnią, per gedulines apeigas dėvimi violetinės,pamaldose už mirusius, Vėlinių dieną – juodos spalvos drabužiai. Rožinėspalva – tarsi sušvelninta violetinė, ji primena atgailos būtinumą.Vilniaus vyskupijos ekspozicijoje daugiausia raudonos spalvos drabužių –jais vilkima meldžiantis už kankinius, kankinių mirtimi mirusius apaštalus,per Šv. Kryžiaus, Šv. Kraujo šventes. Vienõs ar kitos minėtos spalvosdrabužių vilkėjimas diena dienon buvo Bažnyčios reglamentuotas XVI amžiuje,ir šitos tvarkos, derinant apdarus prie religinių apeigų turinio, švenčiųreikšmės bei nuotaikos, visada buvo ir yra laikomasi.  Iš visų anksčiau minėtų muziejų kolekcijų ir bažnyčių parodai buvoatrinkti XVI-XX a. pradžios liturginiai drabužiai, pasiūti iš aksomo,brokato, damasto, šilko. Tarp seniausių, ypač vertingų meniniu požiūriueksponatų, – XVI amžiaus kapos skydas su išsiuvinėta Paskutinės vakarienėsscena ir du arnotai, aplikuoti siuvinėtomis figūrinėmis kompozicijomis.Baroko puošnumą ir iškilmingumą liudija XVII amžiaus Vilniaus katedrosarnotai, švytintys aukso ir sidabro gijomis, stebinantys sudėtingiausiaisiškiliais ornamentais, Vilniaus vyskupų Benedikto Vainos (1600-1615) irMikalojaus Stepono Paco (1672-1684)  puikių itališkų brokatų drabužiai suišsiuvinėtais vyskupų herbais. XVI a. pabaigoje-XVII a. pradžioje Italijostekstilė garsėjo brangiais, ne bet kieno įperkamais šilkais, aksomais,brokatais. LDM kolekcijoje yra ir keletas XVIII amžiaus Prancūzijos šilkopramonės gaminių pavyzdžių, austų garsiosiose Liono manufaktūrose. Seniejiaudiniai, išlikę iki mūsų dienų, savo unikalumu prilygsta brangiausiemsVilniaus katedros lobyno liturginiams reikmenims.  Visi šiandien žinomi bažnytiniai drabužiai buvo naudojami liturginėseapeigose nuo XII amžiaus. Iš tų laikų kilusi ir bažnytinių drabužių beireikmenų simbolika. XIV amžiuje imta keisti liturginių drabužių formą. XVIamžiaus pabaigoje patvirtintos liturginių drabužių spalvos. XVII-XVIII a.pradėta naudoti storesnės, prabangios medžiagos. Šitaip taikytasi priebaroko stiliaus puošnumo.

Nuo XVII amžiaus vidurio Lietuva vis dažniau apsieidavo be įvežtiniųaudinių. Tuo metu viena po kitos pradėjo veikti šilko audyklos, įsteigtosdidikų jų pačių valdose: Radvilų – Slucke, Oginskių – Slanime, Sapiegų –Ružanuose, LDK karaliaus dvaro iždininko Antano Tyzenhauzo – Gardine.Parodoje yra bažnytinių apdarų, siūtų iš vietinių audinių, kontušiniųjuostų. Jie priklauso Paberžės (Kėdainių r.) ir Dotnuvos bažnyčiųrinkiniams ir eksponuojami Žemaitijos vyskupijos salėje. Iki XIX amžiausbažnytiniai drabužiai buvo siuvami iš medžiagų, turėjusių paklausą ir tarpturtingų pasauliečių – didikų, bajorų, miestų patriciato.

Kaip ir visa, kas materialu, bažnytiniai drabužiai taip pat pamažususidėvi, sunyksta. Daugiausia išliko rečiau vartojamų. Apdarų puošnumas,galima sakyti, jau praeityje, ir todėl, laikui bėgant, senieji bažnytiniaidrabužiai bus vis labiau vertinami. Muziejuose jie kruopščiai restauruojamiir tvarkingai saugomi. Būdami be galo įdomūs ir istoriniu, ir meniniupožiūriu, jie primena ne tik pirmąsias manufaktūras, dažytojų, audėjųdarbą, siuvinėtojų išmoningumą, stilių kaitą, bet ir bažnytines šventes, jųreikšmę žmogui, grožį ir iškilmingumą.

[pic] [pic] [pic]

Tradicinė liaudies tekstilė. Juostos

[pic]

[pic]

[pic]

Naudota literatūra

1. A. Pacevičiūtė. Darbai su audiniu, siūlais, verpalais. K. 2000.2. A. Buračienė. Technologijos 10 – 11kl.. 2003.3. Internetinės svetainės: http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=9&zn=13 http://www.tdaile.lt/Tekstile/Tekstile.htm http://daugenis.mch.mii.lt/audiniurastai/Simboliai/tautinis_identitetas.htm http://ldm http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=9&zn=22uziejus.mch.mii.lt/Naujausiosparodos/baznytine_tekstile.htm