A
vidurys)…….6
4. Baroko laikotarpio tekstilė (1600-1790
metai)………………………………..7
5. Klasicizmo laikotarpio tekstilė (1780-
1850)……………………………………8
6. XIX a. lietuvių tekstilė…………………………………………………………..
………9
7. Tekstilė 1900-
1918………………………………………………………………
……….10
8. Tekstilė 1932-
1939………………………………………………………………
……….11
9. Tekstilė 1945-
1961………………………………………………………………
……….13
10. Tekstilė 1962-
1975………………………………………………………………
…….15
11. Tekstilė 1976-
1990………………………………………………………………
…….17
12. Tekstilė 1991-
2001………………………………………………………………
…… 19
13.
Priedai……………………………………………………………
…………………………21
1. Smulkioji tekstilė……………………………………………………
……………………22
2. Erdvinė tekstilė……………………………………………………
……………………..22
3. Bažnytinė tekstilė……………………………………………………
…………………..23
4. Tradicinė liaudies tekstilė.
Juostos……………………………………………….27
14. Naudota literatūra…………………………………………………….
………………28
Įvadas
Verpimo ir audimo pramonės gaminiai vadinami tekstile. Jai priskiriami ir pluoštai. Tekstilės samprata kito vis gausėjant žmonių daiktiškajai aplinkai, plėtojantis technikai bei technologijoms.
Visa tekstilės istorija prasidėjo nuo keturių natūraliųjų pluoštų gamybos bei apdorojimo ir plėtojosi mažų mažiausiai 7 tūkstančius metų, kolei XIX amžiaus pabaigoje pradėta gaminti ir dirbtinius pluoštus, verpti bei sukti verpalus ir siūlus, austi ir megzti iš jų audinius, o iš šių –
gaminti įvairius gaminius.
Archeologiniai kasinėjimai rodo, kokia tvarka žmogus atrado natūraliuosius pluoštus ir pradėjo juos naudoti savo reikmėms, kad išliktų ir prisitaikytų prie aplinkos.
Visų pirma žmonės pradėjo naudoti linus. Apie 5000 m. pr. Kr. Egipte jau buvo dėvimi lininiai drabužiai.
Dar anksčiau gyvavusiose pirmykštėse bendruomenėse iš lino pluošto plaušų buvo sukami lynai, o iš linų stiebų audžiami audeklai. Vėlyvajame akmens amžiuje gyvenę žmonės taip pat buvo verpėjai ir audėjai.
Vėliau pradėtos naudoti vilnos. 4000 m. pr. Kr. Mesopotamijoje buvo auginamos avys, o jų vilnos naudojamos audimui ir pynimui. Archeologiniai kasinėjimai parodė, kad ir vėlyvajame akmens amžiuje nemažai Šveicarijos gyventojų augino namines avis. Archeologai, kasinėdami Babiloną, taip pat atrado mozaiką, kurioje pavaizduotos prijaukintos, naminės avys. Ši mozaika buvo pagaminta apie 3500 m. pr. Kr.
Dar vėliau žmogaus reikmėms imta naudoti medvilnę. Ankstyvuosiuose raštiniuose šaltiniuose minima, kad tai buvo Indijoje, apie 3000 m. pr. Kr.
Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog medvilnė galėjo būti naudojama ir daug anksčiau Egipte. Arabų pirkliai gabeno medvilnę iš Indijos ir Artimųjų Rytų į Centrinę Aziją ir Kiniją.
Viena įdomiausių ir iki šių dienų neišaiškintų pasaulio mįslių ta, kad maždaug tuo pat metu medvilnę pradėta auginti, verpti ir austi Azijoje, viešpataujant antikinei inkų kultūrai, ir tuomet dar neatrastoje
Amerikoje… Yra įvairiausių spėliojimų apie tai, tačiau Egipto piramidėse rastų mumijų apsiaustai, kurių pagaminimo data siekia 2500 m. pr. Kr., buvo pasiūti iš audinių, kurių metmenų siūlų skaičius siekia 540. Palyginkime:
šiuolaikinių angliškų audinių metmenų skaičius yra apie 340 siūlų. Ir šiandien belieka tik stebėtis tų laikų meistrų darbu.
Galiausiai pradėtas naudoti šilko pluoštas, kurio gimtinė yra Kinija.
Legenda sako, kad šį atradimą padarė Kinijos imperatorienė Hsi Ling Chi apie 2640m. pr. Kr. Netyčia įmetusi šilkaverpio vikšro kokoną į karštą vandenį, ji pastebėjo ploną šilko plaukelį, atskyrė jį nuo kokono ir atkreipė dėmesį į jo ilgį bei lankstumą. Šios savybės ir paskatino žmones imti auginti baltų vilkauogių medžius, kurių lapais šilkaverpio vikšras minta, juos veisti. Ir jau apie 1400m. pr. Kr. Kinijoje plačiai gaminami įvairių rūšių šilkiniai audiniai, kurie buvo labai vertinami ir jais net buvo mokamos duoklės imperatoriams.
XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiuje žmonės sukūrė labai daug cheminio dirbtinio ir cheminio sintetinio pluošto rūšių, iš kurių gaminama įvairius verpalus, suka siūlus bei audžia audinius.
Seniausios audimo staklės buvo pagamintos iš dviejų baslių, kurie įkalami į žemę arba įtvirtinami horizontaliai (vienas viršuje, o kitas –
apačioje) ir tarp jų įtempiami metmenys. Metmenis įtempus vertikaliai – ant vertikaliųjų staklių (i a. pr. Kr.), audžiama nuo apačios į viršų, žiotis sudarant tam tikru iešmeliu. Tokiomis staklėmis buvo audžiama senovės
Egipte, Graikijoje, vėliau, – ir Rytų Europoje. Horizontaliosios staklės (jose metmenys įtempiami horizontaliai) buvo naudojamos apie V amžiuje pr.
Kr. Azijoje, Vidurinėje ir Pietų Amerikoje, ir tik apie XVI a. po Kr.
Vidurio Europoje staklės pradėtos tobulinti, o Vokietijoje net išrastos tokios, kuriomis galima buvo austi nuo keliolikos iki kelių dešimčių kaspinų vienu metu.
Anglijoje XVIII a. buvo sukurtos greitaeigės šaudyklės, todėl tapo įmanoma austi platesnius gaminius. XX a. taip pat buvo išrastos ir mechaninės audimo staklės bei medvilnės verpimo mašina.
XIX a. pradžioje išrandamos žakardinės audimo mašinos, kuriose sudėtingų raštų audiniuose sudarymui pradėtos naudoti perforacinės kortos.
XIX a. sukurtos ir šaudyklinės automatinės audimo staklės.
XX a. viduryje sukurtos ir pradėtos naudoti pneumatinės bei hidraulinės audimo staklės.
Per 7000 metų paprasti rankų darbo audimo būdai buvo tobulinami, tačiau nepasikeitė nuo tų laikų, tik tapo labiau mechanizuoti ir spartesni.
Rastos senovinių verpsčių ir staklių detalės rodo, kad jos buvusios pagamintos tokiu pat principu kaip ir šiuolaikinės milžiniškos tekstilės audimo mašinos.
Tekstilės raida nuo seniausių laikų iki XXI a.
Ankstyvojo laikotarpio tekstilė (nuo seniausių laikų iki XIV a.)
Paprotys dėti daug įkapių mirusiajam leidžia susidaryti papročių ir aprangos vaizdą. Moterų kapuose aptikti miniatiūriniai audimo padargų komplektai (verpstukas su koteliu, bruktuvėlis, šepetukas, lentelės juostoms vyti) liudija, kad audimo amatas 1-2 m. e. tūkst. sandūroje buvo pakankamai išvystytas, o audinių liekanos kapavietėse patvirtina europietiško kostiumo įtaką. Apie moterų ir vyrų drabužių kirpimą žinome palyginti nedaug. Audinių ir drabužių fragmentai, aptikti kapuose, liudija, kad lietuvių aprangai darė įtaką Europos kostiumas. Kaip viduramžių laikotarpio europiečiai, taip ir lietuviai rengėsi dviem drabužių sluoksniais, dar šaltesniu metų laiku apsigobdami šiltesnį apsiaustą arba skraistę.
Nuo XII a. Lietuvoje greta vertikalių rėminių staklių pradėjo plisti horizontalios. Tokiomis staklėmis buvo galima išausti nesudėtingus dryželių, langelių, eglučių raštus. 15 a. lietuvės moterys mokėjo gražiai siuvinėti. Išliko 15 a. pabaigos aukso siūlais siuvinėtų dirbinių įvairiu ornamentu. Meniškų siuvinių Kazimiero Jogailaičio žmona padovanojo Vilniaus bernardinų bažnyčiai. Iš archeologinių iškasenų, rašytinių šaltinių
(Lietuvos statuto, Jano Dlugošo ir kitų kronikų), meno kūrinių (gotikos kokliai su moterų atvaizdais, Gniezno katedros bronzinių durų, ant kurių vaizduojamas prūsų krikštas) susidaro įspūdis, kad Lietuvoje gotikos laikotarpiu vyravo trejopas aprangos pobūdis: 1) baltiškojo kostiumo, susiformavusio iki 13 a., tąsa; 2) Bizantijos aprangos siluetai; 3) Vakarų
Europos kostiumo formos. Valdovai ir didikai sekė Bizantijos ir Europos madomis, miestelėnai ir valstiečiai rengėsi tradiciniu baltišku kostiumu arba paprastais drabužiais, neišsiskiriančiais stiliaus bruožais.
Renesanso laikotarpio tekstilė (XVI a. pradžia-XVII a. vidurys)
Renesanso laikotarpiu buvo viena iš labiausiai paplitusių taikomosios dailės šakų. Vietiniai audimo cechai specializavosi pagal audinių rūšis. 1579 m. karalius patvirtino Vilniaus audėjų cechą, kiek vėliau – audimo cechus jau anksčiau veikusius Kaune. Lietuvoje buvo audžiama drobė, gelumbė ir iki šiol nenustatytų rūšių ornamentuoti audiniai, kurių raštai priminė flamandiškuosius. Žygimanto Senojo ir
Žygimanto Augusto pomėgis kolekcionuoti gobelenus ir jų gausa Krokuvos valdovų rezidencijoje skatino ir LDK magnatus domėtis šiais brangiais ir renesanso laikotarpiu Lietuvoje dar neišplitusiais tekstilės dirbiniais.
Daugiausia gobelenų didikai įsiveždavo iš tuomet klestėjusių Flandrijos
Briuselio gobelenų dirbtuvių. 16 a. vietinė gamyba buvo atsitiktinė, dažniausiai iš užsienio atvykusių audėjų ir siuvinėtojų kūryba. Spėjama, kad 16 a. pabaigoje-17 a. pradžioje Vilniuje arba jo apylinkėse veikė vietinė gobelenų dirbtuvė, kuriai priskiriama 4 figūrinių gobelenų serija
“Credo” (17 a. pr.) su Podbereskių-Zavišų herbais (Krokuvos nacionalinis muziejus) ir serija “Evangelistai”, priklausiusi Zavišoms (17 a. 3
dešimtmetis, Krokuvos nacionalinis muziejus). Jų kompozicija primena vėlyvųjų viduramžių knygų miniatiūrą. Vietinius audėjus išduoda dvipusio audimo technika, kuria Lietuvoje austi lygaus paviršiaus kilimai ir vietinė vilna. Gausiau išplitę buvo ornamentiniai rištiniai ir lygaus paviršiaus kilimai, kurie 16-17 a. buvo audžiami LDK maršalkos audykloje Tykocine,
Suraže arba Bialystoke, LDK etmono Stanislovo Koniecpolskio audykloje
Broduose ir iki šiol nenustatytoje audinių dirbtuvėje. Gausiau nei sudėtingi figūriniai gobelenai buvo išplitęs siuvinėjimas. Siuvinėjimu puošti drabužiai, audiniai, liturginė tekstilė (vėliavos, baldakimai, bažnytiniai drabužiai, antepedijai, bursos, kt.), karo palapinės ir vėliavos, baldų užtiesalai, sienų apmušalai, portjeros. Vartoti tauriųjų metalų siūlai. Vyravo vingrus augalinis renesanso ornamentas.
Baroko laikotarpio tekstilė (1600-1790 metai)
XVII-XVIII a. cechuose ir dvarų audyklose daugiausia buvo audžiami vilnoniai, drobiniai ir šilkiniai audiniai drabužiams. Vilniaus audėjų cechai garsėjo plona raštuota drobe ir gelumbe; abi audinių rūšys buvo eksportuojamos. Importuojamų šilkinių audinių brangumas skatino šilką austi vietoje iš importuotos žaliavos. Šilkinių ir kitų margaraščių audinių ornamentai dažnai priminė tuo metu madingus rytietiškus audinius, 18 a. II
pusėje – Prancūzijos audinių rokoko ornamentus. Itin efektingi audiniai buvo skirti liturginiams drabužiams. Gausią to laikotarpio liturginės tekstilės kolekciją turi Lietuvos dailės muziejus.
XVIII a. tekstilėje svarbią vietą užėmė gobelenų ir rištinių kilimų menas, plėtojamas daugiausia LDK magnatų dvaruose. Ir vėl šioje srityje daug nuveikė Nesvyžiaus šakos Radvilos, savo valdose tuometiniuose
LDK pietryčiuose (dab. Lenkija ir Baltarusija) įsteigę vieną po kitos audyklas: apie 1740 m. Bialoje ir Myre, 1752 m. Alboje, 1762 Koreličiuose.
Kartonus gobelenams ir kilimams kūrė Radvilų dvaro dailininkai (tėvas ir sūnus Rudolfas Heskiai, kt.). Buvo audžiami ornamentiniai, portretiniai ir figūriniai gobelenai, iš kurių garsiausia 10 audinių serija (išliko 5, saugomi Ukrainos ir Lenkijos muziejuose), šlovinanti Radvilų giminę.
Išlikusiųjų tematika istorinė: “Kariuomenės paradas prie Zabludovo”, “Mūšis prie Slavečnos”, “Kunigaikščio titulo suteikimas Mikalojui Radvilai
Juodajam” ir kt. Jų daugiafigūrėse kompozicijose baroko bruožai nėra stipriai išreikšti, jie artimesni klasikiniam bataliniam žanrui.
Mykolas Kazimieras Radvila apie 1743 m. savo valdose Slucke įsteigė kontušinių juostų manufaktūrą, garsėjusią šilkinėmis juostomis, į Lietuvos dailės istoriją įėjusiais Slucko juostų pavadinimu. 18 a. II pusėje veikė ir daugiau kontušo juostų dirbtuvių, tačiau jų dirbiniai nusileido meniškumu Sluckui.
Nauja manufaktūrų steigimo banga kilo paskutiniojo Lenkijos-Lietuvos karaliaus Stanislovo Augusto valdymo laikais (1764-1795). Tuo metu įkurta
Mykolo Kazimiero Oginskio audimo manufaktūra Slonime, veikusi 1770-1780 m., audusi gobelenus ir rištinius kilimus. Galbūt 1789 m. Sokolove atidaryta iki 1793 m. gyvavusi Mykolo Kleopo Oginskio manufaktūra. Karaliaus patikėtinis LDK iždininkas Antanas Tyzenhauzas Gardine ir jo apylinkėse bei savo valdose (Postavuose, Sokolove, Lietuvos Breste, kt.) įkūrė apie 25
audimo įmones, vad. “karališkuosius šilko fabrikus”, kuriuose austi gobelenai, rištiniai kilimai, šilkiniai audiniai, kontušo juostos, tauriųjų metalų galionai ir kt. Manufaktūrų dirbiniuose Prancūzijos tekstilės pavyzdžiu vyravo rokokinė ornamentika. Netgi Gardino kontušo juostos buvo ornamentuotos laisvai, vingiuotomis juostomis išdėstytais augaliniais motyvais.
Klasicizmo laikotarpio tekstilė (1780-1850)
Klasicistinio laikotarpio audinių ornamentika tapo smulkesnė, taisyklingesnė. Itin madingos buvo vertikalios juostos, tarp kurių įkomponuoti augaliniai motyvai. Klasicistiniais raštais daugiausia vadovavosi Gardino karališkojo šilko fabriko, veikusio iki 19 a. vidurio, audėjai. Kitose audimo manufaktūrose vis dar buvo populiarūs barokiniai ir rokokiniai ornamentai. Iki 19 a. vidurio austos kontušo juostos (Slucko manufaktūra veikė iki 1844 m.). Jų kompozicija tapo taisyklingesnė, racionalesnė. Gobelenų dirbtuvės 18 a. bankrutavo arba sunyko dėl brangios gamybos, didelių mokesčių ir prabangos dirbinių poreikio stokos. Dar veikusiose mažesnėse audyklose austi rištiniai kilimai, ornamentiniai gobelenai, plėtoję rytietišką ornamentiką.
Lietuvos klasicistiniai taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai pasižymi paprastesnėmis nei Vakarų Europoje formomis ir dekoru. Iš dalies tai apsprendė pasikeitę užsakovai – ne aristokratai, o miestiečiai ir smulkieji bajorai.
XIX a. lietuvių tekstilė
XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais, pradėjus steigti mechanizuotas tekstilės įmones, amatai tolydžio atsiskyrė nuo mašininės gamybos. 18 a.
pabaigoje, sunykus didžiosioms audykloms, veikusioms prie stambiųjų magnatų dvarų, rankų darbo kilimai ir gobelenai 19 a. buvo audžiami tose vietovėse, kurios buvo tolėliau nuo mechanizuotų tekstilės centrų. Vietinių audyklų vietos iki šiol nėra tiksliai nustatytos. Tėra žinoma, kad 19 a. I pusėje kilimų dirbtuvę turėjo Upytės pavieto maršalka Eidrigevičius. 1840 m. buvo atidaryta V. Lopacinskio kilimų dirbtuvė. Bydermejerio estetiką labiausiai atitiko vietinėse dirbtuvėse išausti rištiniai kilimai ir ornamentiniai gobelenai, literatūroje įsitvirtinę “dvarų kilimų” terminu. Austos kompozicijos buvo dekoruojamos supaprastinto piešinio augaline ornamentika
– dažniausiai vingriomis šakelėmis, gėlėmis ir augalų vainiku centre.
Motyvų atranka ir šviesus arba neutralus koloritas buvo įtakoti 18 a. Ii pusėje veikusio Gardino karališkojo šilko fabriko dirbinių, liaudies meno ir įvežtinės tekstilės pavyzdžių.
Nuo 19 a. vidurio unikalioji tekstilė išgyveno nuopolį. Audimas tapo namudiniu moterų užsiėmimu. Romantizmo įtakoje susidomėjus lietuvių liaudies audiniais, aristokratai skatino kaimo moteris austi liaudiškos stilistikos audinius ir 19 a. II pusėje netgi įsteigė keletą dirbtuvių.
Žymiausia iš jų – Šėtoje nuo 19 a. pabaigos veikusi “Birutė”. 19 amžius –
siuvinėjimo atgimimo laikotarpis. 1835 m. atidaryta A. Mozerio nėrinių ir siuvinėjimo dirbtuvė Naujojoje Vilnioje. Itin madingas buvo dekoratyvinių dirbinių ir paveikslėlių siuvinėjimas kryželiu, biseriu (stiklo karoliukais), tiksliai atkartojant tapybiškus efektus. Lietuvos dailės muziejus yra sukaupęs vertingą biserio siuvinių kolekciją. Veikiant romantizmui, išplito nėriniai, aukso ir sidabro siūlų dekoratyvinės juostelės (galionai), kuriomis buvo apsiuvami pasaulietiniai ir bažnytiniai drabužiai. Jas nėrė amatininkų dirbtuvėlės ir jau anksčiau egzistavę šios rūšies tekstilės dirbinių cechai.
1875 m. duomenimis Lietuvoje veikė 5 šilkinių ir keletas didesnių lininių audinių įmonių. Svarbesnių audimo fabrikų įsteigta tik 19 a. pabaigoje.
Stambesnės tekstilės įmonės neišsilaikė dėl Rusijos, Lenkijos ir Vakarų
Europos
konkurencijos.
Tekstilė 1900-1918
XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Vakarų Europos tekstilės plėtotę paskatino kitų sričių dailininkų kūryba audimo mene. Vieni pirmųjų jėgas gobelene išbandė Aristide Maillol ir tapytojas Jules Flandrin. Tuo tarpu
Lietuvoje amžiaus pradžioje nebuvo tekstilininkų profesionalų. 1900 m.
Vilniuje surengtoje baldų ir audinių parodoje buvo eksponuoti tradiciniai liaudiški audiniai, išausti Šėtoje veikusiose audimo dirbtuvėje “Birutė”
(dirbtuvę dar 1896 m. įkūrė bankininkas ir dailės mecenatas Juozapas
Montvila). Pirmosiose lietuvių dailės parodose profesionalių dirbinių stoką atstojo kaimo audėjų juostos, lovatiesės, staltiesės, prijuostės. Tiesa,
1910 m. Ketvirtojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje, buvo demonstruoti pagal Kazimiero Stabrausko projektus Sofijos Zyberk-Plater dirbtuvėje netoli Vitebsko išausti kilimai. 1911 m. kaimo audėjų veiklą norėjusios paskatinti dvarininkės subūrė Audimo draugiją. Tolesnę liaudies amatus puoselėjusios draugijos veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Karo metu (1916) Vilniuje, Didžiojoje gatvėje įsteigtuose Darbo namuose, veikė audimo dirbtuvės. Jose buvo audžiamos juostos. Tais pačiais metais organizuotoje Darbo namų meistrų parodoje buvo eksponuota apie 300 juostų.
Atsirado norinčių jų įsigyti. Lietuviškų juostų paklausa okupuotame
Vilniuje buvo tokia didelė, kad juostų dirbtuves pradėta steigti vaikų prieglaudose. Iš tokių dirbtuvėlių garsiausia buvo veikusi Šv. Mikalojaus prieglaudoje.
Tekstilė 1932-1939
Tekstilės padėtis nedaug pakito ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Jokia mokykla, išskyrus keletą amatų ir žemės ūkio mokyklų, nerengė tekstilininkų. Kilimų studija Kauno taikomosios dailės mokykloje (perorganizuotoje iš Kauno meno mokyklos) atidaryta tik 1940 m., prieš pat sovietų okupaciją. Tarp stipendininkų, Švietimo ministerijos siunčiamų mokytis į užsienio dailės mokyklas, neatsirado nė vieno, ketinusio studijuoti audimą.
Lietuvoje tarpukaryje tekstilę kūrė tik dailininkų pora Antanas ir
Anastazija Tamošaičiai. Antanas Tamošaitis (g. 1906) Kauno meno mokykloje
1929 m. baigė grafikos specialybę. Domėjosi lietuvių liaudies menu, jį rinko ir fiksavo tuo tikslu rengiamose ekspedicijose. Išmoko austi. Dėstė grafikos metodiką Kauno meno mokykloje ir dailę bei audimo pagrindus iškart keliose specializuotose mokyklose ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. 1931-
1940 m. dirbo Žemės ūkio rūmų audimo instruktoriumi ir Liaudies meno bei namų pramonės skyriaus vedėju. Žemės ūkio rūmų organizuotuose audimo kursuose mokė moteris austi. A. Tamošaitis buvo įsitikinęs, kad tautinių raštų pagrindu galima kurti modernų meną. Anastazija Tamošaitienė (1910-
1991) baigė Kauno moterų dailės darbų mokyklą 1931 m. Nuodugniai studijavo audimą ir rankdarbius Lietuvoje bei užsienyje (Švedijoje). Ne vieną vasarą dėstė audimą ir mezgimą Žemės ūkio rūmų organizuotuose kursuose įvairiuose
Lietuvos kampeliuose. 1936 m. Kaune ir 1934-1940 m. Ąžuolų Būdoje veikė privatūs Tamošaičių audimo kursai.
A. ir A. Tamošaičiai projektavo ir audė įvairius tekstilės dirbinius:
audinius drabužiams, dekoratyvinę tekstilę (portjeras, užtiesalus, takelius, servetėles, kt.) ir grindų bei sienų kilimus. Vienus darbus dailininkai ausdavo patys, kitus – padedami kursų audėjų. Tamošaičių dirbiniai buvo dekoruojami lietuvių liaudies audinių ornamentais:
keturnyčiais ir aštuonnyčiais dimų raštais, rinktinių ir kaišytinių audinių bei juostų dekoru. Kūrinių savitumas atsiskleidė parenkant ornamentus, juos originaliai išdėstant ir savitai stilizuojant – stambinant, smulkinant, keičiant proporcijas. Ne visi kilimai buvo vienodai išraiškingi.
Nenatūraliai atrodė milžiniškos tulpių puokštės iš suvalkiečių prijuosčių, įkomponuotos dideliame sienos kilime. Meniškesnės tos kompozicijos, kurių dekoras parinktas iš vienos rūšies liaudies tekstilės (tik juostų arba tik lovatiesių ir pan.). Sumodernintuose liaudiškuose raštuose jaučiama art deco įtaka. Tamošaičiai audė ornamentinius gobelenus (tokiais audiniais buvo apmuštos jų nuosavo namo Kaune, Tunelio gatvėje, sienos. Tačiau figūrinių kompozicijų nekūrė.
A. ir A. Tamošaičiai garsėjo ne tik kilimais, bet ir švietėjiška veikla. Abu buvo liaudies meno puoselėtojai. Tyrinėjo ir populiarino lietuvių liaudies kostiumą: aprašė, sugrupavo apylinkėmis, nupiešė jų pavyzdžius. A. Tamošaitis buvo Žemės ūkio rūmų tęstinio leidinio “Sodžiaus menas” (8 knygos, 1931-1939), populiarinusio liaudies meną, sudarytojas ir redaktorius. A. Tamošaitienė parašė “Mezgimą” (1935), “Mergaičių darbelius”
(1937), “Namie austus drabužius” (1937), “Mūsų rankdarbius” (1939).
Dailininkų pora surengė keletą parodų. 1935 m. Kaune, Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje organizuota A. Tamošaičio kilimų paroda, o 1935 ir 1938
m. Kaune, Žemės ūkio rūmuose, surengtos abiejų dailininkų parodos.
Dailininkai dalyvavo ir pasaulinėse parodose. Tarptautinėje amatų parodoje
Berlyne 1938 m. A. Tamošaitienė sėdo prie staklių ir demonstravo, kaip audžia lietuvaitės.
A. ir A. Tamošaičių kilimai buvo vieninteliai profesionaliosios tekstilės dirbiniai tarpukario Lietuvoje. Juos noriai įsigydavo įstaigos, organizacijos, privatūs asmenys. Dailininkų kūryba buvo grįsta tautinio stiliaus plėtote. Jų veikla žadino visuomenės domėjimąsi tautinių audinių grožiu, skatino etnografiniu pagrindu kurti šiuolaikinį meną. Tamošaičių tautiniai kilimai net keletą dešimtmečių į priekį apsprendė liaudiškumo standartus profesionaliojoje tekstilėje.
Tekstilė 1945-1961
XX a. II pusės tekstilės istorija pradedama 1940-aisiais, kuomet Kauno taikomosios dailės mokykloje, perorganizuotoje iš Kauno meno mokyklos, atidaryta Kilimų studija. Pradžioje studijai vadovavo grafikas Viktoras
Petravičius, sudaręs pirmąją mokymo programą. 1942 m. jį pakeitė tekstilininkas A. Tamošaitis. Audimo instruktore dirbo A. Tamošaitienė.
1942 m. vasarą studentų kilimai ir jų projektai buvo eksponuoti instituto studentų darbų parodoje Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje. Karo metu neparuoštas nė vienas tekstilininkas. 1944 m. institutui atnaujinus savo veiklą, susirūpinta audyklos įrengimu (evakuojant inventorių, dingo audimo staklės), studijos dėstytojų personalo atnaujinimu (baigiantis karui, iš
Lietuvos pasitraukė A. ir A. Tamošaičiai, V. Petravičius). 1946 m. studijai vadovauti paskirtas scenografas Liudas Truikys, kurį, 1948 m. apkaltinus formalizmu, privertė atsisakyti pareigų. Laikinai studijai vadovauti paskirtas instituto direktorius Jonas Vaitys. 1951 m. sujungus Kauno ir
Vilniaus aukštąsias dailės mokyklas į vieną LTSR valstybinį dailės institutą, Tekstilės katedra perkelta į Vilnių. Jos vedėju paskirtas Juozas
Balčikonis.
Nepaisant pokario sunkumų, 5 dešimtmečio pabaigoje – 6
dešimtmetyje į Lietuvos dailės gyvenimą įsiliejo pirmieji Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (o nuo 1951 m. LTSR valst. dailės institute) parengti tekstilininkai: Anelė Mironaitė, Zenonas Varnauskas, J.
Balčikonis, Adolfina Narbutaitė, Marija Straigytė-Žuklienė, Marija Dūdienė,
Marija Švažienė, Vladas Daujotas, Genovaitė Žilinskaitė, Ramutė Jasudytė ir kt.
5-6-ojo dešimtmečių sovietinės estetikos nuostatoms pakluso nedaugelis lietuvių tekstilininkų. Tuo metu visoje Sovietų Sąjungoje buvo audžiami žymių politikų ir kultūros veikėjų portretai, politiškai angažuotos figūrinės kompozicijos, kuriose tikroviškai modeliuota forma, taikyta linijinė perspektyva, laikytasi vaizduojamosios dailės komponavimo principų. Lietuvių rištiniai siužetiniai kilimai (gobelenas Maskvos funkcionierių laikytas “vergvaldine technika”, todėl buvo draudžiamas), vyravę pokario laikotarpyje, buvo komponuojami kilimų studijos vedėjo L.
Truikio propaguotu registriniu būdu – juostomis ritmiškai dėstant žmonių figūras, augalus ir kitus motyvus, ornamentuojant pačią figūrinę sceną.
Tokiais bruožais pasižymi A. Mironaitės “Ir sulaukėm martelės” (1947), J.
Balčikonio “Rugiapjūtė” (1947) bei “Derliaus nuėmimas” (1950), V. Daujoto
“Trys seselės rengė brolelį į karą” (1957). Registrinės kompozicijos dėka išvengta perdėto siužeto plėtojimo ir detališkumo.
Tam tikri nukrypimai nuo dekoratyvumo principų pastebimi 6-ojo dešimtmečio pradžioje (M. Dūdienė “Laiminga vaikystė”, 1952; M. Dūdienės ir A.
Mironaitės Stalino portretai, 1952, 1953). Tačiau tokių bandymų pasitaikė nedaug. Buvo toleruojami liaudiškos stilistikos ornamentiniai audiniai ir kilimai. Ideologinį turinį jiems suteikdavo sovietinė simbolika, įpinta tarp lietuviškų raštų, perkeltų iš lietuvių liaudies audinių, skrynių tapybos ir medžio drožinių. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje visoje Sovietų
Sąjungoje prabilta apie pseudoliaudiškų skolinių ir ideologinių ženklų samplaikos ydingumą mene.
Pagrindinę tekstilės kryptį tuo laikotarpiu nulėmė augančios pramoninės tekstilės poreikiai. 1956 m. Vilniuje buvo įsteigtas verpimo-audimo kombinatas “Audėjas”, tenkinęs augančią baldų apmušalų ir kitokių dekoratyvinių audinių paklausą. Panevėžio linų kombinate pirmą kartą visoje
Sovietų Sąjungoje spausdintine technika imta marginti drobinius audinius, skirtus interjero apipavidalinimui. Audiniai buvo dekoruojami moderniu apibendrintu, geometrizuotu piešiniu. Jų struktūra buvo laisva, nutolusi nuo griežtos senųjų audinių vertikalių ir horizontalių ašių struktūros
(Liudos Skodžiūtės, Aniceto Jonučio, Marijos Rinkevičiūtės-Žilevičienės ir kitų audiniai). Lietuvių tekstilininkų spausdintinės užuolaidos su pasisekimu demonstruotos 1960 m. Maskvoje surengtoje parodoje “Tarybiniam
Pabaltijui 20 metų”. 1956 m. pradėtas organizuoti pirmasis pramoninių kilimų fabrikas Lentvaryje. Pradžioje jis veikė kaip “Drobės” fabriko cechas, 1957 m. jam suteiktas savarankiškos įmonės statusas. Iki 1961 m.
šio fabriko, kaip ir kitų tekstilės pramonės įmonių stilių formavo Dailės instituto tekstilės absolventai. 1945-1960 m. buvo padėti pagrindai visų rūšių tekstilės plėtotei, davę rezultatų jau kitame etape, 7-ajame dešimtmetyje.
Tekstilė 1962-1975
Naujojo stiliaus požymiai lietuvių tekstilėje pasireiškė 7-ojo dešimtmečio pradžioje, pirmiausia iki tol Lietuvoje nevartotos audimo technikos – batikos ir riju kompozicijose. Tekstilė Lietuvoje iki tol niekad nebuvo tokia įvairi technikos požiūriu – batika, aplikacija, spausdintinė, rištinė, riju rištinė, gobelenas. Rytietiško rišimo darbai nunyko 7-ojo dešimtmečio I pusėje. Jiems liko ištikimi tik pavieniai konservatyvesni dailininkai. Stambaus riju mazgo galimybės (iš dekoratyvinių plokštumėlių sukomponuotas siluetinis vaizdas) atitiko modernumo kriterijus. Lakoniško piešinio, apibendrintos formos dekoratyvių riju darbų sukūrė Juozas Balčikonis (“Žiema”, “Kolūkio laukeliuose”, abu
1962; “Žiedai tėvynei, 1965), Marija Dūdienė (“Daina tėvynei”, 1967),
Zofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė (“Miško kirtėjai”, 1964), Marija Švažienė
(“Pavasaris”, “Merginos”, abu 1964), Genovaitė Žilinskaitė (“Spalis”,
1968), Marija Rinkevičiūtė-Žilevičienė (1968). Kaip reakcija į pokario laikotarpio susmulkėjimą ir detalizavimą plito monumentalaus vaizdo, sintetinės ir racionalios formos riju darbai.
Tą patį galima pasakyti ir apie batikas, kurias kurdami, tekstilininkai dažnai sekė grafikos lakštuose paplitusiomis schemomis, ornamentavo vaizdą, panašiai stilizavo piešinį, tokiais pačiais liaudiškais raštais margino austo kūrinio foną. Kaip ir to meto grafikoje bei monumentaliojoje dekoratyvinėje dailėje, analogiškai plėtojo struktūrinį ritminį pradą.
Vystė muzikalios, poetiškai pakilios ir lyriškos kompozicijos kryptį.
Savitų batikų 7-ajame dešimtmetyje – 8-ojo I pusėje sukūrė Juozas
Balčikonis (g. 1924). Paminėtini etapiniai jo kūriniai – batikos “Nebus ponų nei bajorų” (1962), “Liaudies šventė” (1967), “Sutartinė” (1968), kurie laikytini kūrybiško liaudies tradicijos plėtojimo pavyzdžiais.
Batikos kompozicijų sukūrė Kazė Zimblytė (“Kilimėlis”, 1962) Liucija
Šulgaitė (“Taika”, 1964), M. Levitan-Babenskienė (“Pavasario šventė”,
1967), Zinaida Dargienė (“Motina su vaiku”, 1967).
1961 m. Lozanoje (Šveicarija) buvo įkurtas Tarptautinis senojo ir šiuolaikinio gobeleno centras (CITAM – Centre Internationale de la
Tapisserie Ancienne et Moderne), nuo 1962 m. pradėjęs rengti tarptautines
Lozanos tekstilės bienales. Lozanos bienalės tapo kardinalių permainų unikaliajame audimo mene arena. III Lozanos bienalėje (1968) pasirodė trimatė tekstilės plastika. Tekstilė tapo konceptualiu parodiniu kūriniu su stipriai išreikšta autoriaus individualybe.
Atsisakyta šimtmečiais nekitusios tekstilės funkcijos puošti architektūrą (nors architektūrinės tekstilės kryptis greta parodinės sėkmingai buvo plėtojama). Prie staklių sėdusiam dailininkui audimas tapo improvizacija, plastinių idėjų inspiracijos šaltiniu. 7-ojo dešimtmečio pokyčiai Vakarų Europos mene netruko atsiskleisti ir lietuvių kūriniuose.
Susidomėta gobeleno technika, jos vaizdinėmis galimybėmis. Lietuvių tekstilininkai pradėjo austi gobelenus 7-ojo dešimtmečio viduryje. 1966 m. respublikinėje taikomosios dailės parodoje gobelenai sudarė didesniąją sienos kilimų dalį. Dar daugiau jų buvo specializuotoje Lietuviškų kilimų parodoje, surengtoje 1972 m.
Vilniuje. Didelę įtaką, įsisavinant gobeleno techniką, suvaidino lenkų gobelenas, su kuriuo pirmą kartą lietuviai galėjo susipažinti 1966 m.
Rygoje veikusioje Lenkijos gobelenų parodoje.
7-ojo dešimtmečio pabaigoje į Lietuvos meninį gyvenimą įsiliejo jaunoji tekstilininkų karta: Danutė Kvietkevičiūtė, Medardas Šimelis, Zina
Kalpokovaitė-Vogėlienė, Regina Sipavičiūtė ir kt. Greitai šių ir vyresnės kartos tekstilininkų (J. Balčikonio, M. Švažienės, R. Jasudytės, M. Levitan-
Babenskienės) darbai sudarydavo respublikinių taikomosios dailės parodų branduolį.
7-ojo dešimtmečio pabaigos – 8-ojo dešimtmečio pirmosios pusės gobelenuose vyravo etnografinė tema: liaudies šventės ir žaidimai, Užgavėnių personažai, liaudies dainų motyvai. Ryškiausi liaudiškos tematikos darbai buvo Sigitos Baltakienės “Liaudies žaidimai” (1967) ir “Žemaitiški žaidimai” (1971), Dalios Aksamitauskaitės-Valatkienės “Žirgelį balnojau”
(1968), Laimos Tulytės-Janulienės “Už tėvynę” (1968), Ramutės Jasudytės
“Lietuvaitės” (1968), D. Kvietkevičiūtės “Oi ūžia ąžuolėliai” ir “Vilniaus milžinai” (abu 1968), Eugenijos Jasiūnaitės “Daina” (1970), Marijos
Straigytės-Žuklienės “Subatos vakarėlį” (1970) ir kt. Šie gobelenai pasižymi plokštumine, statiška, ritmiška kompozicija, sąmoningai supaprastintu ar net suprimityvintu piešiniu.
Savitai folklorinę temą plėtojo Ramutė Jasudytė (g. 1930), šiuo laikotarpiu pradėjusi kurti įsimintiną ciklą “Kovos su kryžiuočiais” (1973-1978)
Vilniaus universitetui, susidedantį iš gobelenų “Broleliai” (1973-1975),
“Gulbelė” (1975-1976) ir “Sesulių” (1976-1978). Dailininkė akcentavo ne veiksmo siužetiškumą, o poetišką, neapibrėžtą laiko ir vietos atžvilgiu istorinę situaciją.
Išsiskyrė Marijos Švažienės (g. 1930) kūryba. Jos to laikotarpio gobelenai buvo grįsti sąlygiškų spalvų plotų ir linijų derme. Dailininkė plėtojo stilistiką, artimą to meto Vakarų Europos gobelenui. Tai patvirtino ir 1970
m. surengta autorinė paroda, kurioje autorė eksponavo pirmą Lietuvoje erdvinį gobeleną “Plaštakės” (1970) ir nemažai novatoriškų, ekspresyvių abstrakčių kompozicijų. Tai gobelenai “Kaštonai” (1964), “Miestas” (1967),
“Kosmosas” (1968).
Formuojant lietuvių tekstilės įvaizdį kaip lyriškos, poetiškos ir muzikalios, daug prisidėjo Juozo Balčikonio kūryba. Dailininko 7-ojo dešimtmečio pabaigos – 8-ojo dešimtmečio kūrinius galima nagrinėti kaip muzikinio ir tapybinio prado susiliejimo pavyzdžius. “Mėnesienos sonata”
(1972), “Gintaro krašto daina” (1972), “Poezijos pavasaris” (1974) grįsti archaizuoto piešinio motyvais, ištirpstančiais pulsuojančio ritmo linijose.
Tokį betarpišką motyvo suliejimą su fonu tuo laikotarpiu buvo pamėgę dauguma tekstilininkų. Į muzikalias ritmines struktūras pasirinktus gamtos motyvus mėgo skaidyti Bronė Valantinaitė-Jokūbonienė (g. 1926). Dailininkės gobelenuose tam tikru gamtos motyvu (paukščio plunksna, kriaukle, gėlės žiedu, medžio lapu) buvo atskleidžiamos žmogaus vidinio pasaulio būsenos.
Penkių kriauklių derinys “Kriauklėse” (1973) simbolizavo ramybę ir harmoniją, suskilusi kriauklė “Šventėje” (1975) – netekties skausmą ir pergalės džiaugsmą, didžiulis lapas “Džiaugsme” (1975) – mažorišką, pakilią nuotaiką.
1961-1975 m. lietuvių tekstilė brendo, įsisavindama naują techniką ir kūrybiškai plėtodama tradicinius bruožus, nubrėždama tuos kelius ir tendencijas, kurie buvo išplėtoti kitame kūrybos etape.
Tekstilė 1976-1990
Tai lietuvių tekstilės brandos periodas, kuriuo įsisavintos naujos temos ir formos naujovės. Aktyviai reiškėsi įvairių kartų tekstilininkai:
greta vyresniųjų J. Balčikonio, V. Daujoto, M. Švažienės, B. Valantinaitės-
Jokūbonienės R. Jasudytės sėkmingai kūrė viduriniosios (D. Kvietkevičiūtė,
M. Šimelis, Z. Alinskaitė-Mickonienė, R. Sipavičiūtė, J. Urbienė, Z.
Kalpokovaitė-Vogėlienė) ir jaunesnės kartos (S. Giedrimienė, F.
Jakubauskas) tekstilininkai.
8-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje susiklostė lietuvių tekstilės skiriamieji bruožai. Gobeleną dailininkai traktavo kaip savo išgyvenimų ir idealų deklaravimo priemonę. Sustiprėjo kūrinių prasminis kryptingumas.
Nusistovėjo medernumo ir tradicijos santykis. Tipingame lietuviškame gobelene vyravo ritminė struktūrinė vaizdo sankloda, plokštuminė erdvės traktuotė. Dažnai visa erdvė buvo skaidoma į ritminius struktūrinius dėmenis, kurių dėka motyvai su fonu betarpiškai susiliedavo. Pabrėžtas ritminis pradas, subtili artimų tonų spalvų gama suteikdavo kūriniui muzikalumo, lyriškumo, poetiškumo. Būdingais lietuviško gobeleno kūrėjais ir šiame etape galima laikyti Juozą Balčikonį ir Bronę Valantinaitę-
Jokūbonienę. J. Balčikonis ir šiame laikotarpyje toliau plėtojo jau ankstesniuose darbuose pradėtą konstruktyvios, ritmiškos struktūros kūrinio liniją. Ciklas “Metų laikai” I-IV (1975-1980) ir “Apmąstymai apie Visatos žiedą” (1983) – tai sodrių, plastiškai aktyvių, tapybiškų gobelenų pavyzdžiai. B. Valantinaitės-Jokūbonienės kūrybos savitumas atsiskleidė gobelenuose “Keliai” (1977), “Ąžuolai” II (1982) ir “Jaunuolynas” (1983;
abu – LKP CK mažojoje posėdžių salėje, dab. LR Vyriausybės rūmai). Už du pastaruosius 1985 m. dailininkė buvo apdovanota TSRS Dailės akademijos sidabro medaliu.
Į erdvės perteikimo plokštumoje problemas šiuo laikotarpiu gilinosi M.
Švažienė. Ji drąsiai laužė nusistovėjusį gobeleno stačiakampį į atsajas, iš šonų pritvirtinamas dalis, siekdama keliaplanės gilumos įspūdžio (“Žiema”,
1976). Perteikti gilumą bandė dinamiškai formuodama plokštumos struktūrą
(“Erdvėje”, 1977). Dinamiškos ir statiškos erdvės priešpriešos įspūdžiu savo kūrybą tuo metu grindė Salvinija Giedrimienė (g. 1948). Viename įspūdingiausių lietuvių gobelenų “Pralekiantis ekspresas” (1980)
tekstilininkė sugretino erdviškai tikslaus idiliško peizažo intarpus su dekoratyviai traktuota “ekspreso” juosta. Šis principas S. Giedrimienės buvo plėtojamas ir tolesnėje kūryboje. “Kintančiuose motyvuose” (1982;
Pabaltijo taikomosios dailės trienalės 1982 m. medalis) efemeriški erdvės plotai derinami su ryškiai mėlynomis, dekoratyviomis properšomis, ryškiomis neono juostomis. Gobelenuose “Juostuotas audinys” (1986) ir “Languotas audinys” (1987) pro ryškius, žemaičių audinių koloritą primenančius spalvų plotus besiskverbią vaizdiniai motyvai stiprina kūrinio prasmines užuominas apie amžino ir laikino sandūrą.
Sudėtingas žmogaus egzistencijos problemas sprendė Danutė Kvietkevičiūtė (g. 1939), pirmoji iš lietuvių tekstilininkų apnuoginusi žmogaus vizijų, sapnų, pasąmonės pasaulį. Dailininkės gobelenuose subtiliai, tarsi poezijoje lyrinio herojaus balsu prabylama į žiūrovą. Savita gobelenų kompozicija, sudaryta tarsi iš pabirų, atsietų vaizdinių elementų, kuriuos jungia vientisas koloritas, pabrėžtinai ritminis pradas arba ryškiai išreikšta kūrinio idėja. Tokie yra gobelenai “Duonos žydėjimas” (1977),
“Minties greičiu” (1978), “Karo metų rauda” (“Gyventi”I, 1980), “Gyventi”
II (1981-1982).
Zita Alinskaitė-Mickonienė (g. 1939) – viena iš nedaugelio, bandžiusių apriboti meninę išraišką nuo siužetinės linijos. Jos gobelenai “Išeinantis kalnas” (1980), “Jūros balsas” (1982), “Žemės ritmai” (1983), “Gimtoji žemė
Sūduva” (1986) – tai kūriniai, kuriuose minimaliomis priemonėmis atskleidžiamas savitas pasaulėvaizdis. Plastinės kalbos minimalizmo tendencijos būdingos ir Honoratai Razmienei (g. 1930). Tekstilės kompozicijose iš lino “Rugių žydėjimas” (1983), “Dekoratyvinis” (1985),
“Duona” (1985) nėra iliustratyvaus temos plėtojimo, apsiribojama skirtingų paviršiaus faktūrų išraiškos, grubaus lininio audinio iškalba. Savitai šiuo laikotarpiu atsiskleidė Zinos Kalpokovaitės-Vogėlienės (g. 1941) kūryba.
Išbandžiusi griežtai geometrinės struktūros kompozicijų įtaigą, dailininkė atsidėjo subtilios tapybiškos išraiškos gobelene ieškojimams. Tokiuose darbuose operuojama tapybiškais abstrakčių formų deriniais, jų proporcijomis, kontrastais bei niuansais. Vyrauja sodrūs, tapybiški tonai, perteikiantys nuotaiką ir kūrinio idėją. Vienas po kito buvo nuausti
“Nerimas” (1987; Pabaltijo taikomosios dailės trienalės medalis?), “Nakties šviesoje” (1987), “Lemtis” (1988).
Toliau “Kovų su kryžiuočiais” ciklą tęsė Ramutė Jasudytė (g. 1930), užbaigusi paskutinę ciklo dalį “Sesulės” (1976-1978) ir ta pačia stilistika išaudusi ciklą “Lietuva” (1979-1983). Istorinės temos versiją dailininkė papasakojo tautosakos personažų lūpomis, nekonkretindama veiksmo vietos ir laiko, pateikdama savitą, supoetintą temos interpretaciją. Šiuo laikotarpiu brendo Felikso Jakubausko (g. 1949) kūryba. 1980 m. baigęs Aukštąją taikomosios dailės mokyklą Budapešte, pradžioje dailininkas kūrė siužetinius gobelenus, individualiai interpretuodamas literatūrinę fabulą
(“Stiklo karoliukų žaidimas”, 1985; “Virš mano slėnio juodas debesis”,
1987), vėliau linko į santūresnę išraišką. Apribojant meninę kalbą svarbi buvo tekstilininko smulkioji tekstilė, išausta 9-ajame dešimtmetyje
(“Ražienos”, 1983). Zofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė (g. 1928) buvo viena iš nedaugelio, formavusi vaizdą kilime reljefiškai, autorinės rištinės technikos būdu (“Poezija”, 1980). Mina Levitan-Babenskienė (g. 1932) visą kūrybinę energiją skyrė architektūrinės tekstilės kūrmuii (“Himnas saulei”,
1977 Maskvos onkologiniame centre; “Erdvinė kompozicija”, 1980 Maskvos olimpiniame spaudos centre). Reikšmingų tekstilės darbų šiame laikotarpyje sukūrė Aušra Tuminaitė-Kučinskienė (“Eglė žalčių karalienė”, 1978,
Klaipėdos santuokų rūmuose), J. Urbienė (“Laiko tėkmė. Žalgiris”, 1977,
Trakų pilyje), Eugenija Jasiūnaitė (“Šventė”, 1978), Zinaida Dargienė
(“Laiko sąskambiai”, 1982), M. Šimelis (“Vaidinimai”, 1982, Valstybiniame jaunimo teatre) Birutė Vaitekūnienė (“Keturi vakarai teatre”, 1986), Irena
Vabalienė (“Ramuma”, 1982).
9-asis dešimtmetis – smulkiosios tekstilės gimimo laikotarpis. 1983 m.
Vilniuje buvo surengta pirmoji tekstilės miniatiūrų paroda. Pradžioje dailininkai audė miniatiūrines didelio formato gobelenų kopijas. Vėliau buvo perprasta tekstilės miniatiūros specifika ir šioje srityje įsivyravo eksperimentinė dvasia. Smulkus tekstilės dirbinys tapo eksperimentų objektu. Dailininkai pradėjo kurti trimatę plastiką, išbandė netekstilines medžiagas (medį, metalą, stiklą, popierių), prisiminė primirštą aplikaciją, pynimą, nėrimą ir kt. Įtaigių, įsimenančių tekstilės miniatiūrų sukūrė D.
Kvietkevičiūtė, Z. Kalpokovaitė-Vogėlienė, F. Jakubauskas, D. Buivydaitė-
Aleknienė, J. Urbienė, V. Jūrevičius, R. Sipavičiūtė, B. Sarapienė, D.
Verseckaitė-Brogienė, M. Sinkevičienė, B. Lapinskienė, D. Šimelienė ir kt.
Smulkioji tekstilė paskatino eksperimentus ir naujų išraiškos kelių ieškojimą.
Tekstilė 1991-2001
Pakitusi dailės situacija po nepriklausomybės atkūrimo netruko atsispindėti ir tekstilės kūrinių pobūdyje. 10-ojo dešimtmečio pradžioje šioje srityje pasireiškė tam tikras atoslūgis. Didelio formato, monumentalūs gobelenai, dar 9-ajame dešimtmetyje apsprendę bendrą lietuvių tekstilės panoramą, dabar išvis nunyko. Nustojus gobelenus komponuoti architektūrinėje erdvėje, sumažėjo audžiamų formatai, pradėjo kisti stilistika, nulemta postmodernistinio dailininko žvilgsnio į aplinką. Apie
10-ojo dešimtmečio vidurį tekstilė pradėjo tiestis, ieškoti naujų medžiagų ir išraiškos demonstravimo būdų. Svarbią vietą prisitaikant prie naujų kūrybos sąlygų suvaidino didėjanti galimybė parodyti savo kūrybą užsienio parodose. O tarptautinių parodų pasitaikė įvairių: smulkiosios tekstilės, skiautinių, siuvinėjimo, specializuotų gobeleno ir pan.
Atsivėrę sienos patvirtino seną kaip pats audimas tiesą, kad tekstilė – tai ne tik audimas, bet ir siuvinėjimas, pynimas, aplikavimas, vėlimas, daigstymas, spausdinimas. O kur dar naujõs technikos ir technologijos įsisavinimas, netekstilinės medžiagos (popierius, plastikas, medis, fotografija, stiklas, metalas)! Lietuviai per gana trumpą laiko tarpą įsisavino šiuolaikinės tekstilės sampratą, grįstą postmodernistiniu mentalitetu ir naujoviška kūrinio atlikimo samprata. Moderniame tekstilės kūrinyje etimologiniai ryšiai su tradiciniu audimo menu yra vos juntami, tik punktyriškai nubrėžti – tradicinė technika ir naujos medžiagos arba įprastos medžiagos ir netikėtas jų pateikimo būdas.
Neprarado vertės ir pats audimas. 1998 m. rengimasis Lietuvos gobeleno parodai, kuri turėjo būti parodyta Prancūzijoje (Bretanės provincija,
Potivi miestas), o po to keliavusi ir po JAV (Čikaga, Vašingtonas), vertė žymių tekstilininkų pajėgas vėl susiburti ir išausti tradicinių gobelenų (kitokių atlikimo būdų parodos užsakovai nepageidavo). Po užsienio kelionės į Lietuvą sugrįžusi lietuviškų gobelenų kolekcija net keletą kartų (1999,
2000) buvo parodyta lietuvių žiūrovams ir visus privertė įsitikinti, kad turime puikių dailininkų. Po ilgesnės pertraukos pamatėme D.
Kvietkevičiūtės, M. Levitan-Babenskienės, L. Aniūnaitės-Kryževičienės, F.
Jakubausko, V. Jūrevičiaus, L. Oržekauskienės, Z. Kalpokovaitės-Vogėlienės,
B. Vaitekūnienės, V. Laužonytės ir kitų gobelenus. Kūriniai, kurie buvo skirti ne konkrečiai architektūrinei erdvei, tapo kameriškesni, dekoratyvesni, netgi, galima teigti, stilistiškai supanašėjo – juose mažiau savo jausenų ir išgyvenimų demonstravimo, asmeniškumo, savęs atskleidimo (kas buvo gana tipiška 9-ajam dešimtmečiui).
Menine branda pasižymėjo Laimos Ožekauskienės (g. 1959) ir Felikso
Jakubausko (g. 1948) kūryba. Abu dailininkai savo kūryboje suderino modernią išraišką su tradiciniais lietuvių liaudies audimo būdais:
rinktinių juostų audimu (L. Oržekauskienė) ir ruoželiu (F. Jakubauskas).
Nors beveik išnyko tekstilės užsakymų interjerams sistema, atsirado naujų užsakovų, visų pirma, Bažnyčia. Naujai statomoms arba tikintiesiems grąžintoms bažnyčioms prireikė naujos įrangos. Ne viena tekstilininkė pasišventė bažnytinių drabužių, liturginės įrangos (visų pirma, vėliavų, antepedijų, baldakimų ir kt.) kūrimui (J. Gervytė-Tvarijonavičienė).
Nemažai dailininkų įkvėpė pati religinė tema (J. Balčikonio batikų ciklas
“Golgota”, 1992-1993). Kai kurie tekstilininkai išaudė gobelenų konkrečioms bažnyčioms (B. Valantinaitės-Jokūbonienės “Prisikėlimas”, 1991 Vytauto
Didžiojo bažnyčiai Kaune). Ryškiausias Lietuvos religinės tekstilės pavyzdys – S. Giedrimienės 14 dalių gobelenų ciklas “Kryžiaus kelias” (1996-
1999) Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos koplyčiai.
Svarbus vaidmuo tenka jaunųjų tekstilininkų, dar bebaigiančių Vilniaus dailės akademiją (ir VDA Kauno dailės institutą) veiklai, jų bandymams parodyti neišsenkančias šiuolaikinės tekstilės galimybes. Jaunieji tekstilininkai drąsiai naudoja netekstilines medžiagas: popierių, metalą, šiaudus, medį, fotografiją, dažnai formuoja trimatį pavidalą, kūrinio meninei išraiškai kuria dirbtinę aplinką, pasitelkia specialų apšvietimą, garsinį akompanimentą. Gausus jaunų tekstilininkų būrys, prasiveržęs į tarptautines parodas (2000 m. Talino taikomosios dailės trienalę, 2001 m.
Rygos tarptautinę parodą) patvirtina, kad Lietuvos tekstilė turi gerą paraišką ateičiai. Jaunieji ne tik ieško naujų kelių, bet ir stengiasi įsisavinti tradicinius, Lietuvoje užmirštus tekstilės formavimo būdus. 1998
m. gabių tekstilės studenčių kursas, susibūrusių į grupę “Baltos kandys”, kartu su savo dėstytoja E. G. Bogdaniene Anykščiuose suorganizavo tarptautinį veltinio simpoziumą, kuriame tekstilės profesorė iš Kirgizijos
S. Bapanova išmokė tradicinio vėlimo rankomis. Jaunųjų ieškojimai ir vyresniųjų sukaupta patirtis leidžia tikėtis, kad lietuviškos tekstilės tradicijos nebus pamirštos.
Priedai
[pic]
Elma Šturmaitė. Vasaros šilas.
2000 m. 150×100 cm, gobelenas, vilna, linas
[pic]
Elma Šturnaitė. Žydra svajonių paukštė.
1999 m. 160×105 cm., gobelenas, vilna, linas
Smulkioji tekstilė
Smulkioji tekstilė, nedidelio formato (iki 20 x 20 cm)
dailiosios tekstilės kūriniai. Būna plokštuminė, reljefinė arba erdvinė.
Atliekama iš tradicinių (siūlų, virvelių, džiuto) ir neįprastų (odos, popieriaus, stiklo, metalo) tekstilės medžiagų. Nuo XX a. 8 dešimtmečio vidurio pasaulyje rengiamos specialios smulkiosios tekstilės parodos (1974
Edinburgeir Londone,1975 Lozanoje). Lietuvoje pirmoji smulkiosios tekstilės paroda organizuota 1983. Dar vadinama mažąja tekstile, mini tekstile, tekstilės miniatiūra.
[pic][pic]
Erdvinė tekstilė
Erdvinė tekstilė – šiuolaikinė tekstilės rūšis: trimatė kompozicija iš tradicinių siūlų bei neapdorotų verpalų ir netradicinių (sizalio, odos, popieriaus, medžio, stiklo) tekstilės medžiagų. Viename kūrinyje paprastai derinamos kelios pynimo, rišimo technikos. Erdvinė tekstilė su įprastu audimo menu dažnai sieja tik medžiaga arba atlikimo būdas. Erdvinė tekstilė atsirado a. 7 d-mečio vid. (pirmąkart daug erdvinės tekstilės eksponuota
III Lozone tekstilės bienalėje, 1967). Žymiausia Erdvinės tekstilės pradininkė – Magdalena Abakanovcz (Lenkija).
[pic]
Bažnytinė tekstilė
Bendromis muziejininkų, restauratorių ir dvasininkų pastangomis visuomenei pristatomas bažnytinės tekstilės rinkinys, stebinantis audinių, spalvų, simbolių ir siuvinėjimo įvairove.
Parodos iniciatoriams bažnytinius drabužius patikėjo Vilniaus Šv.
Petro ir Povilo, Šv. Mikalojaus, Šv. Dvasios, Dotnuvos Viešpaties
Apreiškimo Švč. M. Marijai ir Paberžės Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčios, savo rinkinius atvėrė Vytauto Didžiojo karo ir Nacionalinis M.
K. Čiurlionio dailės muziejai. Patys seniausi ir vertingiausi eksponatai –
iš Vilniaus katedros. Daug bažnytinių drabužių, uždarius šventovę, nuo 1953
metų saugoma Lietuvos dailės muziejuje. Katedros kolekciją muziejaus rinkiniuose sudaro 659 bažnytinės tekstilės vienetai – kelių šimtmečių, daugiausia XVIII amžiaus, liturginiai apdarai (arnotai, dalmatikos, kapos, mitros, stulos, veliumai, manipuliai) ir reikmenys (bursos, korporalai, palės, veliumai, umbrakulai). Kiekvienas jų liturgijoje turi savo simbolinę prasmę ir reikšmę.
Arnotas – pats puošniausias Mišių drabužis, vilkimas kunigų. Diakono drabužiu vadinama dalmatika dėvima per Mišias, šventinimus, procesijas.
Medžiaga ir spalva ji priderinta prie celebranto arnoto. Kapą vilki vyskupai ir kunigai procesijų, iškilmingų palaiminimų, laidotuvių metu, per mišparus; išskleista ji sudaro pusę skritulio; priekyje susegama sagtimi, nugarinėje dalyje dažnai turi išsiuvinėtą puošnų skydą. Stula yra puošnaus audeklo juosta, dažnai puošta liturginiais simboliais; ją būtinai turi nešioti vyskupas, kunigas ir diakonas, atlikdami bet kurias liturgines funkcijas.
Iškalbingos yra bažnytinių drabužių spalvos. Balto fono bažnytiniu apdaru (b?lta – tai tyra, nekalta) vilkima nuo Bernelių mišių iki Pelenų dienos, nuo Velykų iki Sekminių. Aukso spalva gali pakeisti baltą, raudoną ir žalią. Iki advento dominuoja žalia – pasaulio, kuriame gyvename ir dirbame, spalva. Per adventą ir gavėnią, per gedulines apeigas dėvimi violetinės, pamaldose už mirusius, Vėlinių dieną – juodos spalvos drabužiai. Rožinė spalva – tarsi sušvelninta violetinė, ji primena atgailos būtinumą.
Vilniaus vyskupijos ekspozicijoje daugiausia raudonos spalvos drabužių –
jais vilkima meldžiantis už kankinius, kankinių mirtimi mirusius apaštalus, per Šv. Kryžiaus, Šv. Kraujo šventes. Vienõs ar kitos minėtos spalvos drabužių vilkėjimas diena dienon buvo Bažnyčios reglamentuotas XVI amžiuje, ir šitos tvarkos, derinant apdarus prie religinių apeigų turinio, švenčių reikšmės bei nuotaikos, visada buvo ir yra laikomasi.
Iš visų anksčiau minėtų muziejų kolekcijų ir bažnyčių parodai buvo atrinkti XVI-XX a. pradžios liturginiai drabužiai, pasiūti iš aksomo, brokato, damasto, šilko. Tarp seniausių, ypač vertingų meniniu požiūriu eksponatų, – XVI amžiaus kapos skydas su išsiuvinėta Paskutinės vakarienės scena ir du arnotai, aplikuoti siuvinėtomis figūrinėmis kompozicijomis.
Baroko puošnumą ir iškilmingumą liudija XVII amžiaus Vilniaus katedros arnotai, švytintys aukso ir sidabro gijomis, stebinantys sudėtingiausiais iškiliais ornamentais, Vilniaus vyskupų Benedikto Vainos (1600-1615) ir
Mikalojaus Stepono Paco (1672-1684) puikių itališkų brokatų drabužiai su išsiuvinėtais vyskupų herbais. XVI a. pabaigoje-XVII a. pradžioje Italijos tekstilė garsėjo brangiais, ne bet kieno įperkamais šilkais, aksomais, brokatais. LDM kolekcijoje yra ir keletas XVIII amžiaus Prancūzijos šilko pramonės gaminių pavyzdžių, austų garsiosiose Liono manufaktūrose. Senieji audiniai, išlikę iki mūsų dienų, savo unikalumu prilygsta brangiausiems
Vilniaus katedros lobyno liturginiams reikmenims.
Visi šiandien žinomi bažnytiniai drabužiai buvo naudojami liturginėse apeigose nuo XII amžiaus. Iš tų laikų kilusi ir bažnytinių drabužių bei reikmenų simbolika. XIV amžiuje imta keisti liturginių drabužių formą. XVI
amžiaus pabaigoje patvirtintos liturginių drabužių spalvos. XVII-XVIII a.
pradėta naudoti storesnės, prabangios medžiagos. Šitaip taikytasi prie baroko stiliaus puošnumo.
Nuo XVII amžiaus vidurio Lietuva vis dažniau apsieidavo be įvežtinių audinių. Tuo metu viena po kitos pradėjo veikti šilko audyklos, įsteigtos didikų jų pačių valdose: Radvilų – Slucke, Oginskių – Slanime, Sapiegų –
Ružanuose, LDK karaliaus dvaro iždininko Antano Tyzenhauzo – Gardine.
Parodoje yra bažnytinių apdarų, siūtų iš vietinių audinių, kontušinių juostų. Jie priklauso Paberžės (Kėdainių r.) ir Dotnuvos bažnyčių rinkiniams ir eksponuojami Žemaitijos vyskupijos salėje. Iki XIX amžiaus bažnytiniai drabužiai buvo siuvami iš medžiagų, turėjusių paklausą ir tarp turtingų pasauliečių – didikų, bajorų, miestų patriciato.
Kaip ir visa, kas materialu, bažnytiniai drabužiai taip pat pamažu susidėvi, sunyksta. Daugiausia išliko rečiau vartojamų. Apdarų puošnumas, galima sakyti, jau praeityje, ir todėl, laikui bėgant, senieji bažnytiniai drabužiai bus vis labiau vertinami. Muziejuose jie kruopščiai restauruojami ir tvarkingai saugomi. Būdami be galo įdomūs ir istoriniu, ir meniniu požiūriu, jie primena ne tik pirmąsias manufaktūras, dažytojų, audėjų darbą, siuvinėtojų išmoningumą, stilių kaitą, bet ir bažnytines šventes, jų reikšmę žmogui, grožį ir iškilmingumą.
[pic]
[pic]
[pic]
Tradicinė liaudies tekstilė. Juostos
[pic]
[pic]
[pic]
Naudota literatūra
1. A. Pacevičiūtė. Darbai su audiniu, siūlais, verpalais. K. 2000.
2. A. Buračienė. Technologijos 10 – 11kl.. 2003.
3. Internetinės svetainės:
http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=9&zn=13
http://www.tdaile.lt/Tekstile/Tekstile.htm http://daugenis.mch.mii.lt/audiniurastai/Simboliai/tautinis_identitetas.
htm http://ldm http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=9&zn=22
uziejus.mch.mii.lt/Naujausiosparodos/baznytine_tekstile.htm