Tekstilė

Turinys

1.Įvadas.....................
...............3

2. Tekstilės raida nuo seniausių laikų iki XXI
a..............5

3. Renesanso laikotarpio tekstilė (XVI a. pradžia-XVII a.
vidurys)...6

4. Baroko laikotarpio tekstilė (1600-1790
metai)..............7

5. Klasicizmo laikotarpio tekstilė (1780-
1850)..............8

6. XIX a. lietuvių
tekstilė........................
...9

7. Tekstilė 1900-
1918........................
....10

8. Tekstilė 1932-
1939........................
....11

9. Tekstilė 1945-
1961........................
....13

10. Tekstilė 1962-
1975........................
...15

11. Tekstilė 1976-
1990........................
...17

12. Tekstilė 1991-
2001........................
.. 19

13.
Priedai.......................
..........21

1. Smulkioji

tekstilė....................

........22

2. Erdvinė

tekstilė....................

..........22

3. Bažnytinė

tekstilė....................

.........23

4. Tradicinė liaudies tekstilė.

Juostos...................27

14. Naudota

literatūra.....................

......28

Įvadas

Verpimo ir audimo pramonės gaminiai vadinami tekstile. Jai priskiriami
ir pluoštai. Tekstilės samprata kito vis gausėjant žmonių daiktiškajai
aplinkai, plėtojantis technikai bei technologijoms.

Visa tekstilės istorija prasidėjo nuo keturių natūraliųjų pluoštų
gamybos bei apdorojimo ir plėtojosi mažų mažiausiai 7 tūkstančius metų,
kolei XIX amžiaus pabaigoje pradėta gaminti ir dirbtinius pluoštus, verpti
bei sukti verpalus ir siūlus, austi ir megzti išš jų audinius, o iš šių –
gaminti įvairius gaminius.

Archeologiniai kasinėjimai rodo, kokia tvarka žmogus atrado
natūraliuosius pluoštus ir pradėjo juos naudoti savo reikmėms, kad išliktų
ir prisitaikytų prie aplinkos.

Visų pirma žmonės pradėjo naudoti linus. Apie 5000 m. pr. Kr. Egipte
jau buvo dėvimi lininiai drabužiai.

Dar anksčiau gyvavusiose pirmykštėse bendruomenėse iš lino pluošto
plaušų buvo sukami lynai, o iš linų stiebų audžiami audeklai. Vėlyvajame
akmens amžiuje gyvenę žmonės taip pat buvo verpėjai ir audėjai.

Vėliau pradėtos naudoti vilnos. 4000 m. pr. Kr. Mesopotamijoje buvo
auginamos avys, o jų vilnos naudojamos auudimui ir pynimui. Archeologiniai
kasinėjimai parodė, kad ir vėlyvajame akmens amžiuje nemažai Šveicarijos
gyventojų augino namines avis. Archeologai, kasinėdami Babiloną, taip pat
atrado mozaiką, kurioje pavaizduotos prijaukintos, naminės avys. Ši mozaika
buvo pagaminta apie 3500 m. pr. Kr.

Dar vėliau žmogaus reikmėms imta naudoti medvilnę. Ankstyvuosiuose
raštiniuose ša

altiniuose minima, kad tai buvo Indijoje, apie 3000 m. pr. Kr.
Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog medvilnė galėjo būti naudojama ir daug
anksčiau Egipte. Arabų pirkliai gabeno medvilnę iš Indijos ir Artimųjų Rytų
į Centrinę Aziją ir Kiniją.

Viena įdomiausių ir iki šių dienų neišaiškintų pasaulio mįslių ta, kad
maždaug tuo pat metu medvilnę pradėta auginti, verpti ir austi Azijoje,
viešpataujant antikinei inkų kultūrai, ir tuomet dar neatrastoje
Amerikoje. Yra įvairiausių spėliojimų apie tai, tačiau Egipto piramidėse
rastų mumijų apsiaustai, kurių pagaminimo data siekia 2500 m. pr. Kr., buvo
pasiūti iš audinių, kurių metmenų siūlų skaičius siekia 540. Palyginkime:
šiuolaikinių angliškų audinių metmenų skaičius yra apie 340 siūlų. Ir
šiandien belieka tik stebėtis tų laikų meistrų darbu.

Galiausiai pradėtas naudoti šilko pluoštas, kurio gimtinė yra Kinija.
Legenda sako, kad šį atradimą padarė Kinijos imperatorienė Hsi Ling Chi
apie 2640m. pr. Krr. Netyčia įmetusi šilkaverpio vikšro kokoną į karštą
vandenį, ji pastebėjo ploną šilko plaukelį, atskyrė jį nuo kokono ir
atkreipė dėmesį į jo ilgį bei lankstumą. Šios savybės ir paskatino žmones
imti auginti baltų vilkauogių medžius, kurių lapais šilkaverpio vikšras
minta, juos veisti. Ir jau apie 1400m. pr. Kr. Kinijoje plačiai gaminami
įvairių rūšių šilkiniai audiniai, kurie buvo labai vertinami ir jais net
buvo mokamos duoklės imperatoriams.

XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiuje žmonės sukūrė labai daug cheminio
dirbtinio ir cheminio sintetinio pluošto rūšių, iš kurių gaminama įvairius
verpalus, suka siūlus bei au
udžia audinius.

Seniausios audimo staklės buvo pagamintos iš dviejų baslių, kurie
įkalami į žemę arba įtvirtinami horizontaliai (vienas viršuje, o kitas –
apačioje) ir tarp jų įtempiami metmenys. Metmenis įtempus vertikaliai – ant
vertikaliųjų staklių (i a. pr. Kr.), audžiama nuo apačios į viršų, žiotis
sudarant tam tikru iešmeliu. Tokiomis staklėmis buvo audžiama senovės
Egipte, Graikijoje, vėliau, – ir Rytų Europoje. Horizontaliosios staklės
(jose metmenys įtempiami horizontaliai) buvo naudojamos apie V amžiuje pr.
Kr. Azijoje, Vidurinėje ir Pietų Amerikoje, ir tik apie XVI a. po Kr.
Vidurio Europoje staklės pradėtos tobulinti, o Vokietijoje net išrastos
tokios, kuriomis galima buvo austi nuo keliolikos iki kelių dešimčių
kaspinų vienu metu.

Anglijoje XVIII a. buvo sukurtos greitaeigės šaudyklės, todėl tapo
įmanoma austi platesnius gaminius. XX a. taip pat buvo išrastos ir
mechaninės audimo staklės bei medvilnės verpimo mašina.

XIX a. pradžioje išrandamos žakardinės audimo mašinos, kuriose
sudėtingų raštų audiniuose sudarymui pradėtos naudoti perforacinės kortos.
XIX a. sukurtos ir šaudyklinės automatinės audimo staklės.

XX a. viduryje sukurtos ir pradėtos naudoti pneumatinės bei
hidraulinės audimo staklės.

Per 7000 metų paprasti rankų darbo audimo būdai buvo tobulinami,
tačiau nepasikeitė nuo tų laikų, tik tapo labiau mechanizuoti ir spartesni.
Rastos senovinių verpsčių ir staklių detalės rodo, kad jos buvusios
pagamintos tokiu pat principu kaip ir šiuolaikinės milžiniškos tekstilės
audimo mašinos.

Tekstilės raida nuo seniausių laikų iki XXI a.

Ankstyvojo laikotarpio tekstilė (nuo seniausių laikų iki XIV a.)

Paprotys dėti d

daug įkapių mirusiajam leidžia susidaryti papročių ir
aprangos vaizdą. Moterų kapuose aptikti miniatiūriniai audimo padargų
komplektai (verpstukas su koteliu, bruktuvėlis, šepetukas, lentelės
juostoms vyti) liudija, kad audimo amatas 1-2 m. e. tūkst. sandūroje buvo
pakankamai išvystytas, o audinių liekanos kapavietėse patvirtina
europietiško kostiumo įtaką. Apie moterų ir vyrų drabužių kirpimą žinome
palyginti nedaug. Audinių ir drabužių fragmentai, aptikti kapuose, liudija,
kad lietuvių aprangai darė įtaką Europos kostiumas. Kaip viduramžių
laikotarpio europiečiai, taip ir lietuviai rengėsi dviem drabužių
sluoksniais, dar šaltesniu metų laiku apsigobdami šiltesnį apsiaustą arba
skraistę.

Nuo XII a. Lietuvoje greta vertikalių rėminių staklių pradėjo plisti
horizontalios. Tokiomis staklėmis buvo galima išausti nesudėtingus
dryželių, langelių, eglučių raštus. 15 a. lietuvės moterys mokėjo gražiai
siuvinėti. Išliko 15 a. pabaigos aukso siūlais siuvinėtų dirbinių įvairiu
ornamentu. Meniškų siuvinių Kazimiero Jogailaičio žmona padovanojo Vilniaus
bernardinų bažnyčiai. Iš archeologinių iškasenų, rašytinių šaltinių
(Lietuvos statuto, Jano Dlugošo ir kitų kronikų), meno kūrinių (gotikos
kokliai su moterų atvaizdais, Gniezno katedros bronzinių durų, ant kurių
vaizduojamas prūsų krikštas) susidaro įspūdis, kad Lietuvoje gotikos
laikotarpiu vyravo trejopas aprangos pobūdis: 1) baltiškojo kostiumo,
susiformavusio iki 13 a., tąsa; 2) Bizantijos aprangos siluetai; 3) Vakarų
Europos kostiumo formos. Valdovai ir didikai sekė Bizantijos ir Europos
madomis, miestelėnai ir valstiečiai rengėsi tradiciniu baltišku kostiumu
arba paprastais drabužiais, neišsiskiriančiais stiliaus bruožais.

Renesanso laikotarpio tekstilė (XVI a. pradžia-XVII a. vidurys)

Renesanso laikotarpiu buvo viena iš labiausiai paplitusių
taikomosios dailės šakų. Vietiniai audimo cechai specializavosi pagal
audinių rūšis. 15

579 m. karalius patvirtino Vilniaus audėjų cechą, kiek
vėliau – audimo cechus jau anksčiau veikusius Kaune. Lietuvoje buvo
audžiama drobė, gelumbė ir iki šiol nenustatytų rūšių ornamentuoti
audiniai, kurių raštai priminė flamandiškuosius. Žygimanto Senojo ir
Žygimanto Augusto pomėgis kolekcionuoti gobelenus ir jų gausa Krokuvos
valdovų rezidencijoje skatino ir LDK magnatus domėtis šiais brangiais ir
renesanso laikotarpiu Lietuvoje dar neišplitusiais tekstilės dirbiniais.
Daugiausia gobelenų didikai įsiveždavo iš tuomet klestėjusių Flandrijos
Briuselio gobelenų dirbtuvių. 16 a. vietinė gamyba buvo atsitiktinė,
dažniausiai iš užsienio atvykusių audėjų ir siuvinėtojų kūryba. Spėjama,
kad 16 a. pabaigoje-17 a. pradžioje Vilniuje arba jo apylinkėse veikė
vietinė gobelenų dirbtuvė, kuriai priskiriama 4 figūrinių gobelenų serija
“Credo” (17 a. pr.) su Podbereskių-Zavišų herbais (Krokuvos nacionalinis
muziejus) ir serija “Evangelistai”, priklausiusi Zavišoms (17 a. 3
dešimtmetis, Krokuvos nacionalinis muziejus). Jų kompozicija primena
vėlyvųjų viduramžių knygų miniatiūrą. Vietinius audėjus išduoda dvipusio
audimo technika, kuria Lietuvoje austi lygaus paviršiaus kilimai ir vietinė
vilna. Gausiau išplitę buvo ornamentiniai rištiniai ir lygaus paviršiaus
kilimai, kurie 16-17 a. buvo audžiami LDK maršalkos audykloje Tykocine,
Suraže arba Bialystoke, LDK etmono Stanislovo Koniecpolskio audykloje
Broduose ir iki šiol nenustatytoje audinių dirbtuvėje. Gausiau nei
sudėtingi figūriniai gobelenai buvo išplitęs siuvinėjimas. Siuvinėjimu
puošti drabužiai, audiniai, liturginė tekstilė (vėliavos, baldakimai,
bažnytiniai drabužiai, antepedijai, bursos, kt.), karo palapinės ir
vėliavos, baldų užtiesalai, sienų apmušalai, portjeros. Vartoti tauriųjų
metalų siūlai. Vyravo vingrus augalinis renesanso ornamentas.

Baroko laikotarpio tekstilė (1600-1790 metai)

XVII-XVIII a. cechuose ir dvarų audyklose daugiausia buvo
audžiami vilnoniai, drobiniai ir šilkiniai audiniai drabužiams. Vilniaus
audėjų cechai garsėjo plona raštuota drobe ir gelumbe; abi audinių rūšys
buvo eksportuojamos. Importuojamų šilkinių audinių brangumas skatino šilką
austi vietoje iš importuotos žaliavos. Šilkinių ir kitų margaraščių audinių
ornamentai dažnai priminė tuo metu madingus rytietiškus audinius, 18 a. II
pusėje – Prancūzijos audinių rokoko ornamentus. Itin efektingi audiniai
buvo skirti liturginiams drabužiams. Gausią to laikotarpio liturginės
tekstilės kolekciją turi Lietuvos dailės muziejus.

XVIII a. tekstilėje svarbią vietą užėmė gobelenų ir rištinių
kilimų menas, plėtojamas daugiausia LDK magnatų dvaruose. Ir vėl šioje
srityje daug nuveikė Nesvyžiaus šakos Radvilos, savo valdose tuometiniuose
LDK pietryčiuose (dab. Lenkija ir Baltarusija) įsteigę vieną po kitos
audyklas: apie 1740 m. Bialoje ir Myre, 1752 m. Alboje, 1762 Koreličiuose.
Kartonus gobelenams ir kilimams kūrė Radvilų dvaro dailininkai (tėvas ir
sūnus Rudolfas Heskiai, kt.). Buvo audžiami ornamentiniai, portretiniai ir
figūriniai gobelenai, iš kurių garsiausia 10 audinių serija (išliko 5,
saugomi Ukrainos ir Lenkijos muziejuose), šlovinanti Radvilų giminę.
Išlikusiųjų tematika istorinė: “Kariuomenės paradas prie Zabludovo”, “Mūšis
prie Slavečnos”, “Kunigaikščio titulo suteikimas Mikalojui Radvilai
Juodajam” ir kt. Jų daugiafigūrėse kompozicijose baroko bruožai nėra
stipriai išreikšti, jie artimesni klasikiniam bataliniam žanrui.

Mykolas Kazimieras Radvila apie 1743 m. savo valdose Slucke įsteigė
kontušinių juostų manufaktūrą, garsėjusią šilkinėmis juostomis, į Lietuvos
dailės istoriją įėjusiais Slucko juostų pavadinimu. 18 a. II pusėje veikė
ir daugiau kontušo juostų dirbtuvių, tačiau jų dirbiniai nusileido
meniškumu Sluckui.

Nauja manufaktūrų steigimo banga kilo paskutiniojo Lenkijos-Lietuvos
karaliaus Stanislovo Augusto valdymo laikais (1764-1795). Tuo metu įkurta
Mykolo Kazimiero Oginskio audimo manufaktūra Slonime, veikusi 1770-1780 m.,
audusi gobelenus ir rištinius kilimus. Galbūt 1789 m. Sokolove atidaryta
iki 1793 m. gyvavusi Mykolo Kleopo Oginskio manufaktūra. Karaliaus
patikėtinis LDK iždininkas Antanas Tyzenhauzas Gardine ir jo apylinkėse bei
savo valdose (Postavuose, Sokolove, Lietuvos Breste, kt.) įkūrė apie 25
audimo įmones, vad. “karališkuosius šilko fabrikus”, kuriuose austi
gobelenai, rištiniai kilimai, šilkiniai audiniai, kontušo juostos, tauriųjų
metalų galionai ir kt. Manufaktūrų dirbiniuose Prancūzijos tekstilės
pavyzdžiu vyravo rokokinė ornamentika. Netgi Gardino kontušo juostos buvo
ornamentuotos laisvai, vingiuotomis juostomis išdėstytais augaliniais
motyvais.

Klasicizmo laikotarpio tekstilė (1780-1850)

Klasicistinio laikotarpio audinių ornamentika tapo smulkesnė,
taisyklingesnė. Itin madingos buvo vertikalios juostos, tarp kurių
įkomponuoti augaliniai motyvai. Klasicistiniais raštais daugiausia
vadovavosi Gardino karališkojo šilko fabriko, veikusio iki 19 a. vidurio,
audėjai. Kitose audimo manufaktūrose vis dar buvo populiarūs barokiniai ir
rokokiniai ornamentai. Iki 19 a. vidurio austos kontušo juostos (Slucko
manufaktūra veikė iki 1844 m.). Jų kompozicija tapo taisyklingesnė,
racionalesnė. Gobelenų dirbtuvės 18 a. bankrutavo arba sunyko dėl brangios
gamybos, didelių mokesčių ir prabangos dirbinių poreikio stokos. Dar
veikusiose mažesnėse audyklose austi rištiniai kilimai, ornamentiniai
gobelenai, plėtoję rytietišką ornamentiką.

Lietuvos klasicistiniai taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai
pasižymi paprastesnėmis nei Vakarų Europoje formomis ir dekoru. Iš dalies
tai apsprendė pasikeitę užsakovai – ne aristokratai, o miestiečiai ir
smulkieji bajorai.

XIX a. lietuvių tekstilė

XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais, pradėjus steigti mechanizuotas
tekstilės įmones, amatai tolydžio atsiskyrė nuo mašininės gamybos. 18 a.
pabaigoje, sunykus didžiosioms audykloms, veikusioms prie stambiųjų magnatų
dvarų, rankų darbo kilimai ir gobelenai 19 a. buvo audžiami tose vietovėse,
kurios buvo tolėliau nuo mechanizuotų tekstilės centrų. Vietinių audyklų
vietos iki šiol nėra tiksliai nustatytos. Tėra žinoma, kad 19 a. I pusėje
kilimų dirbtuvę turėjo Upytės pavieto maršalka Eidrigevičius. 1840 m. buvo
atidaryta V. Lopacinskio kilimų dirbtuvė. Bydermejerio estetiką labiausiai
atitiko vietinėse dirbtuvėse išausti rištiniai kilimai ir ornamentiniai
gobelenai, literatūroje įsitvirtinę “dvarų kilimų” terminu. Austos
kompozicijos buvo dekoruojamos supaprastinto piešinio augaline ornamentika
– dažniausiai vingriomis šakelėmis, gėlėmis ir augalų vainiku centre.
Motyvų atranka ir šviesus arba neutralus koloritas buvo įtakoti 18 a. Ii
pusėje veikusio Gardino karališkojo šilko fabriko dirbinių, liaudies meno
ir įvežtinės tekstilės pavyzdžių.

Nuo 19 a. vidurio unikalioji tekstilė išgyveno nuopolį. Audimas
tapo namudiniu moterų užsiėmimu. Romantizmo įtakoje susidomėjus lietuvių
liaudies audiniais, aristokratai skatino kaimo moteris austi liaudiškos
stilistikos audinius ir 19 a. II pusėje netgi įsteigė keletą dirbtuvių.
Žymiausia iš jų – Šėtoje nuo 19 a. pabaigos veikusi “Birutė”. 19 amžius –
siuvinėjimo atgimimo laikotarpis. 1835 m. atidaryta A. Mozerio nėrinių ir
siuvinėjimo dirbtuvė Naujojoje Vilnioje. Itin madingas buvo dekoratyvinių
dirbinių ir paveikslėlių siuvinėjimas kryželiu, biseriu (stiklo
karoliukais), tiksliai atkartojant tapybiškus efektus. Lietuvos dailės
muziejus yra sukaupęs vertingą biserio siuvinių kolekciją. Veikiant
romantizmui, išplito nėriniai, aukso ir sidabro siūlų dekoratyvinės
juostelės (galionai), kuriomis buvo apsiuvami pasaulietiniai ir bažnytiniai
drabužiai. Jas nėrė amatininkų dirbtuvėlės ir jau anksčiau egzistavę šios
rūšies tekstilės dirbinių cechai.

1875 m. duomenimis Lietuvoje veikė 5 šilkinių ir keletas didesnių lininių
audinių įmonių. Svarbesnių audimo fabrikų įsteigta tik 19 a. pabaigoje.
Stambesnės tekstilės įmonės neišsilaikė dėl Rusijos, Lenkijos ir Vakarų
Europos

konkurencijos.

Tekstilė 1900-1918

XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Vakarų Europos tekstilės plėtotę
paskatino kitų sričių dailininkų kūryba audimo mene. Vieni pirmųjų jėgas
gobelene išbandė Aristide Maillol ir tapytojas Jules Flandrin. Tuo tarpu
Lietuvoje amžiaus pradžioje nebuvo tekstilininkų profesionalų. 1900 m.
Vilniuje surengtoje baldų ir audinių parodoje buvo eksponuoti tradiciniai
liaudiški audiniai, išausti Šėtoje veikusiose audimo dirbtuvėje “Birutė”
(dirbtuvę dar 1896 m. įkūrė bankininkas ir dailės mecenatas Juozapas
Montvila). Pirmosiose lietuvių dailės parodose profesionalių dirbinių stoką
atstojo kaimo audėjų juostos, lovatiesės, staltiesės, prijuostės. Tiesa,
1910 m. Ketvirtojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje, buvo demonstruoti
pagal Kazimiero Stabrausko projektus Sofijos Zyberk-Plater dirbtuvėje
netoli Vitebsko išausti kilimai. 1911 m. kaimo audėjų veiklą norėjusios
paskatinti dvarininkės subūrė Audimo draugiją. Tolesnę liaudies amatus
puoselėjusios draugijos veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Karo
metu (1916) Vilniuje, Didžiojoje gatvėje įsteigtuose Darbo namuose, veikė
audimo dirbtuvės. Jose buvo audžiamos juostos. Tais pačiais metais
organizuotoje Darbo namų meistrų parodoje buvo eksponuota apie 300 juostų.
Atsirado norinčių jų įsigyti. Lietuviškų juostų paklausa okupuotame
Vilniuje buvo tokia didelė, kad juostų dirbtuves pradėta steigti vaikų
prieglaudose. Iš tokių dirbtuvėlių garsiausia buvo veikusi Šv. Mikalojaus
prieglaudoje.

Tekstilė 1932-1939

Tekstilės padėtis nedaug pakito ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Jokia mokykla, išskyrus keletą amatų ir žemės ūkio mokyklų, nerengė
tekstilininkų. Kilimų studija Kauno taikomosios dailės mokykloje
(perorganizuotoje iš Kauno meno mokyklos) atidaryta tik 1940 m., prieš pat
sovietų okupaciją. Tarp stipendininkų, Švietimo ministerijos siunčiamų
mokytis į užsienio dailės mokyklas, neatsirado nė vieno, ketinusio
studijuoti audimą.

Lietuvoje tarpukaryje tekstilę kūrė tik dailininkų pora Antanas ir
Anastazija Tamošaičiai. Antanas Tamošaitis (g. 1906) Kauno meno mokykloje
1929 m. baigė grafikos specialybę. Domėjosi lietuvių liaudies menu, jį
rinko ir fiksavo tuo tikslu rengiamose ekspedicijose. Išmoko austi. Dėstė
grafikos metodiką Kauno meno mokykloje ir dailę bei audimo pagrindus iškart
keliose specializuotose mokyklose ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. 1931-
1940 m. dirbo Žemės ūkio rūmų audimo instruktoriumi ir Liaudies meno bei
namų pramonės skyriaus vedėju. Žemės ūkio rūmų organizuotuose audimo
kursuose mokė moteris austi. A. Tamošaitis buvo įsitikinęs, kad tautinių
raštų pagrindu galima kurti modernų meną. Anastazija Tamošaitienė (1910-
1991) baigė Kauno moterų dailės darbų mokyklą 1931 m. Nuodugniai studijavo
audimą ir rankdarbius Lietuvoje bei užsienyje (Švedijoje). Ne vieną vasarą
dėstė audimą ir mezgimą Žemės ūkio rūmų organizuotuose kursuose įvairiuose
Lietuvos kampeliuose. 1936 m. Kaune ir 1934-1940 m. Ąžuolų Būdoje veikė
privatūs Tamošaičių audimo kursai.

A. ir A. Tamošaičiai projektavo ir audė įvairius tekstilės dirbinius:
audinius drabužiams, dekoratyvinę tekstilę (portjeras, užtiesalus,
takelius, servetėles, kt.) ir grindų bei sienų kilimus. Vienus darbus
dailininkai ausdavo patys, kitus – padedami kursų audėjų. Tamošaičių
dirbiniai buvo dekoruojami lietuvių liaudies audinių ornamentais:
keturnyčiais ir aštuonnyčiais dimų raštais, rinktinių ir kaišytinių audinių
bei juostų dekoru. Kūrinių savitumas atsiskleidė parenkant ornamentus, juos
originaliai išdėstant ir savitai stilizuojant – stambinant, smulkinant,
keičiant proporcijas. Ne visi kilimai buvo vienodai išraiškingi.
Nenatūraliai atrodė milžiniškos tulpių puokštės iš suvalkiečių prijuosčių,
įkomponuotos dideliame sienos kilime. Meniškesnės tos kompozicijos, kurių
dekoras parinktas iš vienos rūšies liaudies tekstilės (tik juostų arba tik
lovatiesių ir pan.). Sumodernintuose liaudiškuose raštuose jaučiama art
deco įtaka. Tamošaičiai audė ornamentinius gobelenus (tokiais audiniais
buvo apmuštos jų nuosavo namo Kaune, Tunelio gatvėje, sienos. Tačiau
figūrinių kompozicijų nekūrė.

A. ir A. Tamošaičiai garsėjo ne tik kilimais, bet ir švietėjiška
veikla. Abu buvo liaudies meno puoselėtojai. Tyrinėjo ir populiarino
lietuvių liaudies kostiumą: aprašė, sugrupavo apylinkėmis, nupiešė jų
pavyzdžius. A. Tamošaitis buvo Žemės ūkio rūmų tęstinio leidinio “Sodžiaus
menas” (8 knygos, 1931-1939), populiarinusio liaudies meną, sudarytojas ir
redaktorius. A. Tamošaitienė parašė “Mezgimą” (1935), “Mergaičių darbelius”
(1937), “Namie austus drabužius” (1937), “Mūsų rankdarbius” (1939).
Dailininkų pora surengė keletą parodų. 1935 m. Kaune, Vytauto Didžiojo
kultūros muziejuje organizuota A. Tamošaičio kilimų paroda, o 1935 ir 1938
m. Kaune, Žemės ūkio rūmuose, surengtos abiejų dailininkų parodos.
Dailininkai dalyvavo ir pasaulinėse parodose. Tarptautinėje amatų parodoje
Berlyne 1938 m. A. Tamošaitienė sėdo prie staklių ir demonstravo, kaip
audžia lietuvaitės.

A. ir A. Tamošaičių kilimai buvo vieninteliai profesionaliosios
tekstilės dirbiniai tarpukario Lietuvoje. Juos noriai įsigydavo įstaigos,
organizacijos, privatūs asmenys. Dailininkų kūryba buvo grįsta tautinio
stiliaus plėtote. Jų veikla žadino visuomenės domėjimąsi tautinių audinių
grožiu, skatino etnografiniu pagrindu kurti šiuolaikinį meną. Tamošaičių
tautiniai kilimai net keletą dešimtmečių į priekį apsprendė liaudiškumo
standartus profesionaliojoje tekstilėje.

Tekstilė 1945-1961

XX a. II pusės tekstilės istorija pradedama 1940-aisiais, kuomet Kauno
taikomosios dailės mokykloje, perorganizuotoje iš Kauno meno mokyklos,
atidaryta Kilimų studija. Pradžioje studijai vadovavo grafikas Viktoras
Petravičius, sudaręs pirmąją mokymo programą. 1942 m. jį pakeitė
tekstilininkas A. Tamošaitis. Audimo instruktore dirbo A. Tamošaitienė.
1942 m. vasarą studentų kilimai ir jų projektai buvo eksponuoti instituto
studentų darbų parodoje Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje. Karo metu
neparuoštas nė vienas tekstilininkas. 1944 m. institutui atnaujinus savo
veiklą, susirūpinta audyklos įrengimu (evakuojant inventorių, dingo audimo
staklės), studijos dėstytojų personalo atnaujinimu (baigiantis karui, iš
Lietuvos pasitraukė A. ir A. Tamošaičiai, V. Petravičius). 1946 m. studijai
vadovauti paskirtas scenografas Liudas Truikys, kurį, 1948 m. apkaltinus
formalizmu, privertė atsisakyti pareigų. Laikinai studijai vadovauti
paskirtas instituto direktorius Jonas Vaitys. 1951 m. sujungus Kauno ir
Vilniaus aukštąsias dailės mokyklas į vieną LTSR valstybinį dailės
institutą, Tekstilės katedra perkelta į Vilnių. Jos vedėju paskirtas Juozas
Balčikonis.

Nepaisant pokario sunkumų, 5 dešimtmečio pabaigoje – 6
dešimtmetyje į Lietuvos dailės gyvenimą įsiliejo pirmieji Kauno taikomosios
ir dekoratyvinės dailės institute (o nuo 1951 m. LTSR valst. dailės
institute) parengti tekstilininkai: Anelė Mironaitė, Zenonas Varnauskas, J.
Balčikonis, Adolfina Narbutaitė, Marija Straigytė-Žuklienė, Marija Dūdienė,
Marija Švažienė, Vladas Daujotas, Genovaitė Žilinskaitė, Ramutė Jasudytė ir
kt.

5-6-ojo dešimtmečių sovietinės estetikos nuostatoms pakluso nedaugelis
lietuvių tekstilininkų. Tuo metu visoje Sovietų Sąjungoje buvo audžiami
žymių politikų ir kultūros veikėjų portretai, politiškai angažuotos
figūrinės kompozicijos, kuriose tikroviškai modeliuota forma, taikyta
linijinė perspektyva, laikytasi vaizduojamosios dailės komponavimo
principų. Lietuvių rištiniai siužetiniai kilimai (gobelenas Maskvos
funkcionierių laikytas “vergvaldine technika”, todėl buvo draudžiamas),
vyravę pokario laikotarpyje, buvo komponuojami kilimų studijos vedėjo L.
Truikio propaguotu registriniu būdu – juostomis ritmiškai dėstant žmonių
figūras, augalus ir kitus motyvus, ornamentuojant pačią figūrinę sceną.
Tokiais bruožais pasižymi A. Mironaitės “Ir sulaukėm martelės” (1947), J.
Balčikonio “Rugiapjūtė” (1947) bei “Derliaus nuėmimas” (1950), V. Daujoto
“Trys seselės rengė brolelį į karą” (1957). Registrinės kompozicijos dėka
išvengta perdėto siužeto plėtojimo ir detališkumo.

Tam tikri nukrypimai nuo dekoratyvumo principų pastebimi 6-ojo dešimtmečio
pradžioje (M. Dūdienė “Laiminga vaikystė”, 1952; M. Dūdienės ir A.
Mironaitės Stalino portretai, 1952, 1953). Tačiau tokių bandymų pasitaikė
nedaug. Buvo toleruojami liaudiškos stilistikos ornamentiniai audiniai ir
kilimai. Ideologinį turinį jiems suteikdavo sovietinė simbolika, įpinta
tarp lietuviškų raštų, perkeltų iš lietuvių liaudies audinių, skrynių
tapybos ir medžio drožinių. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje visoje Sovietų
Sąjungoje prabilta apie pseudoliaudiškų skolinių ir ideologinių ženklų
samplaikos ydingumą mene.

Pagrindinę tekstilės kryptį tuo laikotarpiu nulėmė augančios pramoninės
tekstilės poreikiai. 1956 m. Vilniuje buvo įsteigtas verpimo-audimo
kombinatas “Audėjas”, tenkinęs augančią baldų apmušalų ir kitokių
dekoratyvinių audinių paklausą. Panevėžio linų kombinate pirmą kartą visoje
Sovietų Sąjungoje spausdintine technika imta marginti drobinius audinius,
skirtus interjero apipavidalinimui. Audiniai buvo dekoruojami moderniu
apibendrintu, geometrizuotu piešiniu. Jų struktūra buvo laisva, nutolusi
nuo griežtos senųjų audinių vertikalių ir horizontalių ašių struktūros
(Liudos Skodžiūtės, Aniceto Jonučio, Marijos Rinkevičiūtės-Žilevičienės ir
kitų audiniai). Lietuvių tekstilininkų spausdintinės užuolaidos su
pasisekimu demonstruotos 1960 m. Maskvoje surengtoje parodoje “Tarybiniam
Pabaltijui 20 metų”. 1956 m. pradėtas organizuoti pirmasis pramoninių
kilimų fabrikas Lentvaryje. Pradžioje jis veikė kaip “Drobės” fabriko
cechas, 1957 m. jam suteiktas savarankiškos įmonės statusas. Iki 1961 m.
šio fabriko, kaip ir kitų tekstilės pramonės įmonių stilių formavo Dailės
instituto tekstilės absolventai. 1945-1960 m. buvo padėti pagrindai visų
rūšių tekstilės plėtotei, davę rezultatų jau kitame etape, 7-ajame
dešimtmetyje.

Tekstilė 1962-1975

Naujojo stiliaus požymiai lietuvių tekstilėje pasireiškė 7-ojo
dešimtmečio pradžioje, pirmiausia iki tol Lietuvoje nevartotos audimo
technikos – batikos ir riju kompozicijose. Tekstilė Lietuvoje iki tol
niekad nebuvo tokia įvairi technikos požiūriu – batika, aplikacija,
spausdintinė, rištinė, riju rištinė, gobelenas. Rytietiško rišimo darbai
nunyko 7-ojo dešimtmečio I pusėje. Jiems liko ištikimi tik pavieniai
konservatyvesni dailininkai. Stambaus riju mazgo galimybės (iš
dekoratyvinių plokštumėlių sukomponuotas siluetinis vaizdas) atitiko
modernumo kriterijus. Lakoniško piešinio, apibendrintos formos dekoratyvių
riju darbų sukūrė Juozas Balčikonis (“Žiema”, “Kolūkio laukeliuose”, abu
1962; “Žiedai tėvynei, 1965), Marija Dūdienė (“Daina tėvynei”, 1967),
Zofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė (“Miško kirtėjai”, 1964), Marija Švažienė
(“Pavasaris”, “Merginos”, abu 1964), Genovaitė Žilinskaitė (“Spalis”,
1968), Marija Rinkevičiūtė-Žilevičienė (1968). Kaip reakcija į pokario
laikotarpio susmulkėjimą ir detalizavimą plito monumentalaus vaizdo,
sintetinės ir racionalios formos riju darbai.

Tą patį galima pasakyti ir apie batikas, kurias kurdami, tekstilininkai
dažnai sekė grafikos lakštuose paplitusiomis schemomis, ornamentavo vaizdą,
panašiai stilizavo piešinį, tokiais pačiais liaudiškais raštais margino
austo kūrinio foną. Kaip ir to meto grafikoje bei monumentaliojoje
dekoratyvinėje dailėje, analogiškai plėtojo struktūrinį ritminį pradą.
Vystė muzikalios, poetiškai pakilios ir lyriškos kompozicijos kryptį.
Savitų batikų 7-ajame dešimtmetyje – 8-ojo I pusėje sukūrė Juozas
Balčikonis (g. 1924). Paminėtini etapiniai jo kūriniai – batikos “Nebus
ponų nei bajorų” (1962), “Liaudies šventė” (1967), “Sutartinė” (1968),
kurie laikytini kūrybiško liaudies tradicijos plėtojimo pavyzdžiais.
Batikos kompozicijų sukūrė Kazė Zimblytė (“Kilimėlis”, 1962) Liucija
Šulgaitė (“Taika”, 1964), M. Levitan-Babenskienė (“Pavasario šventė”,
1967), Zinaida Dargienė (“Motina su vaiku”, 1967).

1961 m. Lozanoje (Šveicarija) buvo įkurtas Tarptautinis senojo ir
šiuolaikinio gobeleno centras (CITAM – Centre Internationale de la
Tapisserie Ancienne et Moderne), nuo 1962 m. pradėjęs rengti tarptautines
Lozanos tekstilės bienales. Lozanos bienalės tapo kardinalių permainų
unikaliajame audimo mene arena. III Lozanos bienalėje (1968) pasirodė
trimatė tekstilės plastika. Tekstilė tapo konceptualiu parodiniu kūriniu su
stipriai išreikšta autoriaus individualybe. Atsisakyta šimtmečiais
nekitusios tekstilės funkcijos puošti architektūrą (nors architektūrinės
tekstilės kryptis greta parodinės sėkmingai buvo plėtojama). Prie staklių
sėdusiam dailininkui audimas tapo improvizacija, plastinių idėjų
inspiracijos šaltiniu. 7-ojo dešimtmečio pokyčiai Vakarų Europos mene
netruko atsiskleisti ir lietuvių kūriniuose. Susidomėta gobeleno technika,
jos vaizdinėmis galimybėmis. Lietuvių tekstilininkai pradėjo austi
gobelenus 7-ojo dešimtmečio viduryje. 1966 m. respublikinėje taikomosios
dailės parodoje gobelenai sudarė didesniąją sienos kilimų dalį. Dar daugiau
jų buvo specializuotoje Lietuviškų kilimų parodoje, surengtoje 1972 m.
Vilniuje. Didelę įtaką, įsisavinant gobeleno techniką, suvaidino lenkų
gobelenas, su kuriuo pirmą kartą lietuviai galėjo susipažinti 1966 m.
Rygoje veikusioje Lenkijos gobelenų parodoje.

7-ojo dešimtmečio pabaigoje į Lietuvos meninį gyvenimą įsiliejo jaunoji
tekstilininkų karta: Danutė Kvietkevičiūtė, Medardas Šimelis, Zina
Kalpokovaitė-Vogėlienė, Regina Sipavičiūtė ir kt. Greitai šių ir vyresnės
kartos tekstilininkų (J. Balčikonio, M. Švažienės, R. Jasudytės, M. Levitan-
Babenskienės) darbai sudarydavo respublikinių taikomosios dailės parodų
branduolį.

7-ojo dešimtmečio pabaigos – 8-ojo dešimtmečio pirmosios pusės gobelenuose
vyravo etnografinė tema: liaudies šventės ir žaidimai, Užgavėnių
personažai, liaudies dainų motyvai. Ryškiausi liaudiškos tematikos darbai
buvo Sigitos Baltakienės “Liaudies žaidimai” (1967) ir “Žemaitiški
žaidimai” (1971), Dalios Aksamitauskaitės-Valatkienės “Žirgelį balnojau”
(1968), Laimos Tulytės-Janulienės “Už tėvynę” (1968), Ramutės Jasudytės
“Lietuvaitės” (1968), D. Kvietkevičiūtės “Oi ūžia ąžuolėliai” ir “Vilniaus
milžinai” (abu 1968), Eugenijos Jasiūnaitės “Daina” (1970), Marijos
Straigytės-Žuklienės “Subatos vakarėlį” (1970) ir kt. Šie gobelenai
pasižymi plokštumine, statiška, ritmiška kompozicija, sąmoningai
supaprastintu ar net suprimityvintu piešiniu.

Savitai folklorinę temą plėtojo Ramutė Jasudytė (g. 1930), šiuo laikotarpiu
pradėjusi kurti įsimintiną ciklą “Kovos su kryžiuočiais” (1973-1978)
Vilniaus universitetui, susidedantį iš gobelenų “Broleliai” (1973-1975),
“Gulbelė” (1975-1976) ir “Sesulių” (1976-1978). Dailininkė akcentavo ne
veiksmo siužetiškumą, o poetišką, neapibrėžtą laiko ir vietos atžvilgiu
istorinę situaciją.

Išsiskyrė Marijos Švažienės (g. 1930) kūryba. Jos to laikotarpio gobelenai
buvo grįsti sąlygiškų spalvų plotų ir linijų derme. Dailininkė plėtojo
stilistiką, artimą to meto Vakarų Europos gobelenui. Tai patvirtino ir 1970
m. surengta autorinė paroda, kurioje autorė eksponavo pirmą Lietuvoje
erdvinį gobeleną “Plaštakės” (1970) ir nemažai novatoriškų, ekspresyvių
abstrakčių kompozicijų. Tai gobelenai “Kaštonai” (1964), “Miestas” (1967),
“Kosmosas” (1968).

Formuojant lietuvių tekstilės įvaizdį kaip lyriškos, poetiškos ir
muzikalios, daug prisidėjo Juozo Balčikonio kūryba. Dailininko 7-ojo
dešimtmečio pabaigos – 8-ojo dešimtmečio kūrinius galima nagrinėti kaip
muzikinio ir tapybinio prado susiliejimo pavyzdžius. “Mėnesienos sonata”
(1972), “Gintaro krašto daina” (1972), “Poezijos pavasaris” (1974) grįsti
archaizuoto piešinio motyvais, ištirpstančiais pulsuojančio ritmo linijose.
Tokį betarpišką motyvo suliejimą su fonu tuo laikotarpiu buvo pamėgę
dauguma tekstilininkų. Į muzikalias ritmines struktūras pasirinktus gamtos
motyvus mėgo skaidyti Bronė Valantinaitė-Jokūbonienė (g. 1926). Dailininkės
gobelenuose tam tikru gamtos motyvu (paukščio plunksna, kriaukle, gėlės
žiedu, medžio lapu) buvo atskleidžiamos žmogaus vidinio pasaulio būsenos.
Penkių kriauklių derinys “Kriauklėse” (1973) simbolizavo ramybę ir
harmoniją, suskilusi kriauklė “Šventėje” (1975) – netekties skausmą ir
pergalės džiaugsmą, didžiulis lapas “Džiaugsme” (1975) – mažorišką, pakilią
nuotaiką.

1961-1975 m. lietuvių tekstilė brendo, įsisavindama naują techniką ir
kūrybiškai plėtodama tradicinius bruožus, nubrėždama tuos kelius ir
tendencijas, kurie buvo išplėtoti kitame kūrybos etape.

Tekstilė 1976-1990

Tai lietuvių tekstilės brandos periodas, kuriuo įsisavintos naujos
temos ir formos naujovės. Aktyviai reiškėsi įvairių kartų tekstilininkai:
greta vyresniųjų J. Balčikonio, V. Daujoto, M. Švažienės, B. Valantinaitės-
Jokūbonienės R. Jasudytės sėkmingai kūrė viduriniosios (D. Kvietkevičiūtė,
M. Šimelis, Z. Alinskaitė-Mickonienė, R. Sipavičiūtė, J. Urbienė, Z.
Kalpokovaitė-Vogėlienė) ir jaunesnės kartos (S. Giedrimienė, F.
Jakubauskas) tekstilininkai.

8-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje susiklostė lietuvių tekstilės
skiriamieji bruožai. Gobeleną dailininkai traktavo kaip savo išgyvenimų ir
idealų deklaravimo priemonę. Sustiprėjo kūrinių prasminis kryptingumas.
Nusistovėjo medernumo ir tradicijos santykis. Tipingame lietuviškame
gobelene vyravo ritminė struktūrinė vaizdo sankloda, plokštuminė erdvės
traktuotė. Dažnai visa erdvė buvo skaidoma į ritminius struktūrinius
dėmenis, kurių dėka motyvai su fonu betarpiškai susiliedavo. Pabrėžtas
ritminis pradas, subtili artimų tonų spalvų gama suteikdavo kūriniui
muzikalumo, lyriškumo, poetiškumo. Būdingais lietuviško gobeleno kūrėjais
ir šiame etape galima laikyti Juozą Balčikonį ir Bronę Valantinaitę-
Jokūbonienę. J. Balčikonis ir šiame laikotarpyje toliau plėtojo jau
ankstesniuose darbuose pradėtą konstruktyvios, ritmiškos struktūros kūrinio
liniją. Ciklas “Metų laikai” I-IV (1975-1980) ir “Apmąstymai apie Visatos
žiedą” (1983) – tai sodrių, plastiškai aktyvių, tapybiškų gobelenų
pavyzdžiai. B. Valantinaitės-Jokūbonienės kūrybos savitumas atsiskleidė
gobelenuose “Keliai” (1977), “Ąžuolai” II (1982) ir “Jaunuolynas” (1983;
abu – LKP CK mažojoje posėdžių salėje, dab. LR Vyriausybės rūmai). Už du
pastaruosius 1985 m. dailininkė buvo apdovanota TSRS Dailės akademijos
sidabro medaliu.

Į erdvės perteikimo plokštumoje problemas šiuo laikotarpiu gilinosi M.
Švažienė. Ji drąsiai laužė nusistovėjusį gobeleno stačiakampį į atsajas, iš
šonų pritvirtinamas dalis, siekdama keliaplanės gilumos įspūdžio (“Žiema”,
1976). Perteikti gilumą bandė dinamiškai formuodama plokštumos struktūrą
(“Erdvėje”, 1977). Dinamiškos ir statiškos erdvės priešpriešos įspūdžiu
savo kūrybą tuo metu grindė Salvinija Giedrimienė (g. 1948). Viename
įspūdingiausių lietuvių gobelenų “Pralekiantis ekspresas” (1980)
tekstilininkė sugretino erdviškai tikslaus idiliško peizažo intarpus su
dekoratyviai traktuota “ekspreso” juosta. Šis principas S. Giedrimienės
buvo plėtojamas ir tolesnėje kūryboje. “Kintančiuose motyvuose” (1982;
Pabaltijo taikomosios dailės trienalės 1982 m. medalis) efemeriški erdvės
plotai derinami su ryškiai mėlynomis, dekoratyviomis properšomis, ryškiomis
neono juostomis. Gobelenuose “Juostuotas audinys” (1986) ir “Languotas
audinys” (1987) pro ryškius, žemaičių audinių koloritą primenančius spalvų
plotus besiskverbią vaizdiniai motyvai stiprina kūrinio prasmines užuominas
apie amžino ir laikino sandūrą.

Sudėtingas žmogaus egzistencijos problemas sprendė Danutė Kvietkevičiūtė
(g. 1939), pirmoji iš lietuvių tekstilininkų apnuoginusi žmogaus vizijų,
sapnų, pasąmonės pasaulį. Dailininkės gobelenuose subtiliai, tarsi
poezijoje lyrinio herojaus balsu prabylama į žiūrovą. Savita gobelenų
kompozicija, sudaryta tarsi iš pabirų, atsietų vaizdinių elementų, kuriuos
jungia vientisas koloritas, pabrėžtinai ritminis pradas arba ryškiai
išreikšta kūrinio idėja. Tokie yra gobelenai “Duonos žydėjimas” (1977),
“Minties greičiu” (1978), “Karo metų rauda” (“Gyventi”I, 1980), “Gyventi”
II (1981-1982).

Zita Alinskaitė-Mickonienė (g. 1939) – viena iš nedaugelio, bandžiusių
apriboti meninę išraišką nuo siužetinės linijos. Jos gobelenai “Išeinantis
kalnas” (1980), “Jūros balsas” (1982), “Žemės ritmai” (1983), “Gimtoji žemė
Sūduva” (1986) – tai kūriniai, kuriuose minimaliomis priemonėmis
atskleidžiamas savitas pasaulėvaizdis. Plastinės kalbos minimalizmo
tendencijos būdingos ir Honoratai Razmienei (g. 1930). Tekstilės
kompozicijose iš lino “Rugių žydėjimas” (1983), “Dekoratyvinis” (1985),
“Duona” (1985) nėra iliustratyvaus temos plėtojimo, apsiribojama skirtingų
paviršiaus faktūrų išraiškos, grubaus lininio audinio iškalba. Savitai šiuo
laikotarpiu atsiskleidė Zinos Kalpokovaitės-Vogėlienės (g. 1941) kūryba.
Išbandžiusi griežtai geometrinės struktūros kompozicijų įtaigą, dailininkė
atsidėjo subtilios tapybiškos išraiškos gobelene ieškojimams. Tokiuose
darbuose operuojama tapybiškais abstrakčių formų deriniais, jų
proporcijomis, kontrastais bei niuansais. Vyrauja sodrūs, tapybiški tonai,
perteikiantys nuotaiką ir kūrinio idėją. Vienas po kito buvo nuausti
“Nerimas” (1987; Pabaltijo taikomosios dailės trienalės medalis?), “Nakties
šviesoje” (1987), “Lemtis” (1988).

Toliau “Kovų su kryžiuočiais” ciklą tęsė Ramutė Jasudytė (g. 1930),
užbaigusi paskutinę ciklo dalį “Sesulės” (1976-1978) ir ta pačia stilistika
išaudusi ciklą “Lietuva” (1979-1983). Istorinės temos versiją dailininkė
papasakojo tautosakos personažų lūpomis, nekonkretindama veiksmo vietos ir
laiko, pateikdama savitą, supoetintą temos interpretaciją. Šiuo laikotarpiu
brendo Felikso Jakubausko (g. 1949) kūryba. 1980 m. baigęs Aukštąją
taikomosios dailės mokyklą Budapešte, pradžioje dailininkas kūrė
siužetinius gobelenus, individualiai interpretuodamas literatūrinę fabulą
(“Stiklo karoliukų žaidimas”, 1985; “Virš mano slėnio juodas debesis”,
1987), vėliau linko į santūresnę išraišką. Apribojant meninę kalbą svarbi
buvo tekstilininko smulkioji tekstilė, išausta 9-ajame dešimtmetyje
(“Ražienos”, 1983). Zofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė (g. 1928) buvo viena
iš nedaugelio, formavusi vaizdą kilime reljefiškai, autorinės rištinės
technikos būdu (“Poezija”, 1980). Mina Levitan-Babenskienė (g. 1932) visą
kūrybinę energiją skyrė architektūrinės tekstilės kūrmuii (“Himnas saulei”,
1977 Maskvos onkologiniame centre; “Erdvinė kompozicija”, 1980 Maskvos
olimpiniame spaudos centre). Reikšmingų tekstilės darbų šiame laikotarpyje
sukūrė Aušra Tuminaitė-Kučinskienė (“Eglė žalčių karalienė”, 1978,
Klaipėdos santuokų rūmuose), J. Urbienė (“Laiko tėkmė. Žalgiris”, 1977,
Trakų pilyje), Eugenija Jasiūnaitė (“Šventė”, 1978), Zinaida Dargienė
(“Laiko sąskambiai”, 1982), M. Šimelis (“Vaidinimai”, 1982, Valstybiniame
jaunimo teatre) Birutė Vaitekūnienė (“Keturi vakarai teatre”, 1986), Irena
Vabalienė (“Ramuma”, 1982).

9-asis dešimtmetis – smulkiosios tekstilės gimimo laikotarpis. 1983 m.
Vilniuje buvo surengta pirmoji tekstilės miniatiūrų paroda. Pradžioje
dailininkai audė miniatiūrines didelio formato gobelenų kopijas. Vėliau
buvo perprasta tekstilės miniatiūros specifika ir šioje srityje įsivyravo
eksperimentinė dvasia. Smulkus tekstilės dirbinys tapo eksperimentų
objektu. Dailininkai pradėjo kurti trimatę plastiką, išbandė netekstilines
medžiagas (medį, metalą, stiklą, popierių), prisiminė primirštą aplikaciją,
pynimą, nėrimą ir kt. Įtaigių, įsimenančių tekstilės miniatiūrų sukūrė D.
Kvietkevičiūtė, Z. Kalpokovaitė-Vogėlienė, F. Jakubauskas, D. Buivydaitė-
Aleknienė, J. Urbienė, V. Jūrevičius, R. Sipavičiūtė, B. Sarapienė, D.
Verseckaitė-Brogienė, M. Sinkevičienė, B. Lapinskienė, D. Šimelienė ir kt.
Smulkioji tekstilė paskatino eksperimentus ir naujų išraiškos kelių
ieškojimą.

Tekstilė 1991-2001

Pakitusi dailės situacija po nepriklausomybės atkūrimo netruko
atsispindėti ir tekstilės kūrinių pobūdyje. 10-ojo dešimtmečio pradžioje
šioje srityje pasireiškė tam tikras atoslūgis. Didelio formato,
monumentalūs gobelenai, dar 9-ajame dešimtmetyje apsprendę bendrą lietuvių
tekstilės panoramą, dabar išvis nunyko. Nustojus gobelenus komponuoti
architektūrinėje erdvėje, sumažėjo audžiamų formatai, pradėjo kisti
stilistika, nulemta postmodernistinio dailininko žvilgsnio į aplinką. Apie
10-ojo dešimtmečio vidurį tekstilė pradėjo tiestis, ieškoti naujų medžiagų
ir išraiškos demonstravimo būdų. Svarbią vietą prisitaikant prie naujų
kūrybos sąlygų suvaidino didėjanti galimybė parodyti savo kūrybą užsienio
parodose. O tarptautinių parodų pasitaikė įvairių: smulkiosios tekstilės,
skiautinių, siuvinėjimo, specializuotų gobeleno ir pan.

Atsivėrę sienos patvirtino seną kaip pats audimas tiesą, kad tekstilė – tai
ne tik audimas, bet ir siuvinėjimas, pynimas, aplikavimas, vėlimas,
daigstymas, spausdinimas. O kur dar naujõs technikos ir technologijos
įsisavinimas, netekstilinės medžiagos (popierius, plastikas, medis,
fotografija, stiklas, metalas)! Lietuviai per gana trumpą laiko tarpą
įsisavino šiuolaikinės tekstilės sampratą, grįstą postmodernistiniu
mentalitetu ir naujoviška kūrinio atlikimo samprata. Moderniame tekstilės
kūrinyje etimologiniai ryšiai su tradiciniu audimo menu yra vos juntami,
tik punktyriškai nubrėžti – tradicinė technika ir naujos medžiagos arba
įprastos medžiagos ir netikėtas jų pateikimo būdas.

Neprarado vertės ir pats audimas. 1998 m. rengimasis Lietuvos gobeleno
parodai, kuri turėjo būti parodyta Prancūzijoje (Bretanės provincija,
Potivi miestas), o po to keliavusi ir po JAV (Čikaga, Vašingtonas), vertė
žymių tekstilininkų pajėgas vėl susiburti ir išausti tradicinių gobelenų
(kitokių atlikimo būdų parodos užsakovai nepageidavo). Po užsienio kelionės
į Lietuvą sugrįžusi lietuviškų gobelenų kolekcija net keletą kartų (1999,
2000) buvo parodyta lietuvių žiūrovams ir visus privertė įsitikinti, kad
turime puikių dailininkų. Po ilgesnės pertraukos pamatėme D.
Kvietkevičiūtės, M. Levitan-Babenskienės, L. Aniūnaitės-Kryževičienės, F.
Jakubausko, V. Jūrevičiaus, L. Oržekauskienės, Z. Kalpokovaitės-Vogėlienės,
B. Vaitekūnienės, V. Laužonytės ir kitų gobelenus. Kūriniai, kurie buvo
skirti ne konkrečiai architektūrinei erdvei, tapo kameriškesni,
dekoratyvesni, netgi, galima teigti, stilistiškai supanašėjo – juose mažiau
savo jausenų ir išgyvenimų demonstravimo, asmeniškumo, savęs atskleidimo
(kas buvo gana tipiška 9-ajam dešimtmečiui).

Menine branda pasižymėjo Laimos Ožekauskienės (g. 1959) ir Felikso
Jakubausko (g. 1948) kūryba. Abu dailininkai savo kūryboje suderino
modernią išraišką su tradiciniais lietuvių liaudies audimo būdais:
rinktinių juostų audimu (L. Oržekauskienė) ir ruoželiu (F. Jakubauskas).

Nors beveik išnyko tekstilės užsakymų interjerams sistema, atsirado naujų
užsakovų, visų pirma, Bažnyčia. Naujai statomoms arba tikintiesiems
grąžintoms bažnyčioms prireikė naujos įrangos. Ne viena tekstilininkė
pasišventė bažnytinių drabužių, liturginės įrangos (visų pirma, vėliavų,
antepedijų, baldakimų ir kt.) kūrimui (J. Gervytė-Tvarijonavičienė).
Nemažai dailininkų įkvėpė pati religinė tema (J. Balčikonio batikų ciklas
“Golgota”, 1992-1993). Kai kurie tekstilininkai išaudė gobelenų konkrečioms
bažnyčioms (B. Valantinaitės-Jokūbonienės “Prisikėlimas”, 1991 Vytauto
Didžiojo bažnyčiai Kaune). Ryškiausias Lietuvos religinės tekstilės
pavyzdys – S. Giedrimienės 14 dalių gobelenų ciklas “Kryžiaus kelias” (1996-
1999) Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos koplyčiai.

Svarbus vaidmuo tenka jaunųjų tekstilininkų, dar bebaigiančių Vilniaus
dailės akademiją (ir VDA Kauno dailės institutą) veiklai, jų bandymams
parodyti neišsenkančias šiuolaikinės tekstilės galimybes. Jaunieji
tekstilininkai drąsiai naudoja netekstilines medžiagas: popierių, metalą,
šiaudus, medį, fotografiją, dažnai formuoja trimatį pavidalą, kūrinio
meninei išraiškai kuria dirbtinę aplinką, pasitelkia specialų apšvietimą,
garsinį akompanimentą. Gausus jaunų tekstilininkų būrys, prasiveržęs į
tarptautines parodas (2000 m. Talino taikomosios dailės trienalę, 2001 m.
Rygos tarptautinę parodą) patvirtina, kad Lietuvos tekstilė turi gerą
paraišką ateičiai. Jaunieji ne tik ieško naujų kelių, bet ir stengiasi
įsisavinti tradicinius, Lietuvoje užmirštus tekstilės formavimo būdus. 1998
m. gabių tekstilės studenčių kursas, susibūrusių į grupę “Baltos kandys”,
kartu su savo dėstytoja E. G. Bogdaniene Anykščiuose suorganizavo
tarptautinį veltinio simpoziumą, kuriame tekstilės profesorė iš Kirgizijos
S. Bapanova išmokė tradicinio vėlimo rankomis. Jaunųjų ieškojimai ir
vyresniųjų sukaupta patirtis leidžia tikėtis, kad lietuviškos tekstilės
tradicijos nebus pamirštos.

Priedai

[pic]

Elma Šturmaitė. Vasaros šilas.

2000 m. 150×100 cm, gobelenas, vilna, linas

[pic]

Elma Šturnaitė. Žydra svajonių paukštė. 

1999 m. 160×105 cm., gobelenas, vilna, linas

Smulkioji tekstilė

Smulkioji tekstilė, nedidelio formato (iki 20 x 20 cm)
dailiosios tekstilės kūriniai. Būna plokštuminė, reljefinė arba erdvinė.
Atliekama iš tradicinių (siūlų, virvelių, džiuto) ir neįprastų (odos,
popieriaus, stiklo, metalo) tekstilės medžiagų. Nuo XX a. 8 dešimtmečio
vidurio pasaulyje rengiamos specialios smulkiosios tekstilės parodos (1974
Edinburgeir Londone,1975 Lozanoje). Lietuvoje pirmoji smulkiosios tekstilės
paroda organizuota 1983. Dar vadinama mažąja tekstile, mini tekstile,
tekstilės miniatiūra.

[pic][pic]

Erdvinė tekstilė

Erdvinė tekstilė – šiuolaikinė tekstilės rūšis: trimatė kompozicija iš
tradicinių siūlų bei neapdorotų verpalų ir netradicinių (sizalio, odos,
popieriaus, medžio, stiklo) tekstilės medžiagų. Viename kūrinyje paprastai
derinamos kelios pynimo, rišimo technikos. Erdvinė tekstilė su įprastu
audimo menu dažnai sieja tik medžiaga arba atlikimo būdas. Erdvinė tekstilė
atsirado a. 7 d-mečio vid. (pirmąkart daug erdvinės tekstilės eksponuota
III Lozone tekstilės bienalėje, 1967). Žymiausia Erdvinės tekstilės
pradininkė – Magdalena Abakanovcz (Lenkija).

[pic]

Bažnytinė tekstilė

Bendromis muziejininkų, restauratorių ir dvasininkų pastangomis
visuomenei pristatomas bažnytinės tekstilės rinkinys, stebinantis audinių,
spalvų, simbolių ir siuvinėjimo įvairove.

Parodos iniciatoriams bažnytinius drabužius patikėjo Vilniaus Šv.
Petro ir Povilo, Šv. Mikalojaus, Šv. Dvasios, Dotnuvos Viešpaties
Apreiškimo Švč. M. Marijai ir Paberžės Švč. M. Marijos Apsilankymo
bažnyčios, savo rinkinius atvėrė Vytauto Didžiojo karo ir Nacionalinis M.
K. Čiurlionio dailės muziejai. Patys seniausi ir vertingiausi eksponatai –
iš Vilniaus katedros. Daug bažnytinių drabužių, uždarius šventovę, nuo 1953
metų saugoma Lietuvos dailės muziejuje. Katedros kolekciją muziejaus
rinkiniuose sudaro 659 bažnytinės tekstilės vienetai – kelių šimtmečių,
daugiausia XVIII amžiaus, liturginiai apdarai (arnotai, dalmatikos, kapos,
mitros, stulos, veliumai, manipuliai) ir reikmenys (bursos, korporalai,
palės, veliumai, umbrakulai). Kiekvienas jų liturgijoje turi savo simbolinę
prasmę ir reikšmę.

Arnotas – pats puošniausias Mišių drabužis, vilkimas kunigų. Diakono
drabužiu vadinama dalmatika dėvima per Mišias, šventinimus, procesijas.
Medžiaga ir spalva ji priderinta prie celebranto arnoto. Kapą vilki
vyskupai ir kunigai procesijų, iškilmingų palaiminimų, laidotuvių metu, per
mišparus; išskleista ji sudaro pusę skritulio; priekyje susegama sagtimi,
nugarinėje dalyje dažnai turi išsiuvinėtą puošnų skydą. Stula yra puošnaus
audeklo juosta, dažnai puošta liturginiais simboliais; ją būtinai turi
nešioti vyskupas, kunigas ir diakonas, atlikdami bet kurias liturgines
funkcijas. 

Iškalbingos yra bažnytinių drabužių spalvos. Balto fono bažnytiniu apdaru
(b?lta – tai tyra, nekalta) vilkima nuo Bernelių mišių iki Pelenų dienos,
nuo Velykų iki Sekminių. Aukso spalva gali pakeisti baltą, raudoną ir
žalią. Iki advento dominuoja žalia – pasaulio, kuriame gyvename ir dirbame,
spalva. Per adventą ir gavėnią, per gedulines apeigas dėvimi violetinės,
pamaldose už mirusius, Vėlinių dieną – juodos spalvos drabužiai. Rožinė
spalva – tarsi sušvelninta violetinė, ji primena atgailos būtinumą.
Vilniaus vyskupijos ekspozicijoje daugiausia raudonos spalvos drabužių –
jais vilkima meldžiantis už kankinius, kankinių mirtimi mirusius apaštalus,
per Šv. Kryžiaus, Šv. Kraujo šventes. Vienõs ar kitos minėtos spalvos
drabužių vilkėjimas diena dienon buvo Bažnyčios reglamentuotas XVI amžiuje,
ir šitos tvarkos, derinant apdarus prie religinių apeigų turinio, švenčių
reikšmės bei nuotaikos, visada buvo ir yra laikomasi. 

Iš visų anksčiau minėtų muziejų kolekcijų ir bažnyčių parodai buvo
atrinkti XVI-XX a. pradžios liturginiai drabužiai, pasiūti iš aksomo,
brokato, damasto, šilko. Tarp seniausių, ypač vertingų meniniu požiūriu
eksponatų, – XVI amžiaus kapos skydas su išsiuvinėta Paskutinės vakarienės
scena ir du arnotai, aplikuoti siuvinėtomis figūrinėmis kompozicijomis.
Baroko puošnumą ir iškilmingumą liudija XVII amžiaus Vilniaus katedros
arnotai, švytintys aukso ir sidabro gijomis, stebinantys sudėtingiausiais
iškiliais ornamentais, Vilniaus vyskupų Benedikto Vainos (1600-1615) ir
Mikalojaus Stepono Paco (1672-1684)  puikių itališkų brokatų drabužiai su
išsiuvinėtais vyskupų herbais. XVI a. pabaigoje-XVII a. pradžioje Italijos
tekstilė garsėjo brangiais, ne bet kieno įperkamais šilkais, aksomais,
brokatais. LDM kolekcijoje yra ir keletas XVIII amžiaus Prancūzijos šilko
pramonės gaminių pavyzdžių, austų garsiosiose Liono manufaktūrose. Senieji
audiniai, išlikę iki mūsų dienų, savo unikalumu prilygsta brangiausiems
Vilniaus katedros lobyno liturginiams reikmenims. 

Visi šiandien žinomi bažnytiniai drabužiai buvo naudojami liturginėse
apeigose nuo XII amžiaus. Iš tų laikų kilusi ir bažnytinių drabužių bei
reikmenų simbolika. XIV amžiuje imta keisti liturginių drabužių formą. XVI
amžiaus pabaigoje patvirtintos liturginių drabužių spalvos. XVII-XVIII a.
pradėta naudoti storesnės, prabangios medžiagos. Šitaip taikytasi prie
baroko stiliaus puošnumo.

Nuo XVII amžiaus vidurio Lietuva vis dažniau apsieidavo be įvežtinių
audinių. Tuo metu viena po kitos pradėjo veikti šilko audyklos, įsteigtos
didikų jų pačių valdose: Radvilų – Slucke, Oginskių – Slanime, Sapiegų –
Ružanuose, LDK karaliaus dvaro iždininko Antano Tyzenhauzo – Gardine.
Parodoje yra bažnytinių apdarų, siūtų iš vietinių audinių, kontušinių
juostų. Jie priklauso Paberžės (Kėdainių r.) ir Dotnuvos bažnyčių
rinkiniams ir eksponuojami Žemaitijos vyskupijos salėje. Iki XIX amžiaus
bažnytiniai drabužiai buvo siuvami iš medžiagų, turėjusių paklausą ir tarp
turtingų pasauliečių – didikų, bajorų, miestų patriciato.

Kaip ir visa, kas materialu, bažnytiniai drabužiai taip pat pamažu
susidėvi, sunyksta. Daugiausia išliko rečiau vartojamų. Apdarų puošnumas,
galima sakyti, jau praeityje, ir todėl, laikui bėgant, senieji bažnytiniai
drabužiai bus vis labiau vertinami. Muziejuose jie kruopščiai restauruojami
ir tvarkingai saugomi. Būdami be galo įdomūs ir istoriniu, ir meniniu
požiūriu, jie primena ne tik pirmąsias manufaktūras, dažytojų, audėjų
darbą, siuvinėtojų išmoningumą, stilių kaitą, bet ir bažnytines šventes, jų
reikšmę žmogui, grožį ir iškilmingumą.

[pic]

[pic]

[pic]

Tradicinė liaudies tekstilė. Juostos

[pic]

[pic]

[pic]

Naudota literatūra

1. A. Pacevičiūtė. Darbai su audiniu, siūlais, verpalais. K. 2000.
2. A. Buračienė. Technologijos 10 – 11kl.. 2003.
3. Internetinės svetainės:

http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=9&zn=13

http://www.tdaile.lt/Tekstile/Tekstile.htm

http://daugenis.mch.mii.lt/audiniurastai/Simboliai/tautinis_identitetas.
htm

http://ldm http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=9&zn=22
uziejus.mch.mii.lt/Naujausiosparodos/baznytine_tekstile.htm

Leave a Comment