Dailės terapija

TURINYS

Turinys 2
Įvadas 3
Dailės terapijos taikymas 4
Piešinys – vartai į vaiko pasaulį 6
Dailės terapijos poveikio aspektai 8
Išvados 12
Naudota literatūra 13

ĮVADAS

Nuo seniausių laikų menas laikomas viena svarbiausių žmogaus saviraiškos priemonių. Kuriant atsiskleidžia mūsų vidinis pasaulis, nuotaikos, jausmai, santykis su mus supančia aplinka ir kitais žmonėmis. Tačiau tik nedaugeliui žinoma, kad kūryba – tai ne tik malonus laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir efektyvus psichoterapinio gydymo metodas, galintis padėti atsikratyti daugelio sveikatos sutrikimų.
Sunkiomis progresuojančiomis gyvenimo būdą koreguojančiomis fiziškai ir dvasiškai žalojančiomis ligomis sergantys asmenys neretai užsisklendžia savyje, vengia rodyti kitiems savo jausmus, neigiamas emocijas, iššgyvenimus slepia sielos gelmėse. Tokiu būdu gali padėti meno terapija. Yra nustatyta, kad meno terapija veikia ne tik dvasinę žmogaus būseną. Ji gerina regos ir judesio koordinaciją, atkuria ir vysto sutrikusią motoriką.
Šiuo metu yra žinoma nemažai įvairių dailės terapijos formų ir metodų, kurie pasirenkami atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus poreikius. Siekiant didesnio efektyvumo, metodai nuolat keičiami, tobulinami. Skirtingų gydymo formų taikymas turi ne tik ne vienodus tikslus, bet ir skirtingą – didesnį ar mažesnį-psichoterapinį poveikį. Viena iš meno terapijos išraiškos būdų yra dailės teerapija.
Darbo tikslas: išsiaiškinti dailės terapijos poveikio aspektus.
Darbo uždaviniai:
1. patyrinėti teorinę literatūrą;
2. aptarti dailės terapijos poveikio aspektus;
3. pateikti išvadas.

DAILĖS TERAPIJOS TAIKYMAS

Dailės terapija yra palyginti naujas dalykas. Išskyrus nedidelę grupelę specialistų, jos tikslai bei idėjos daugeliui nėra žinomi ir suprantami
Paprastai kalbant, dailės terapiją ga

alima apibrėžti kaip dailės ir kitų vaizdinių priemonių naudojimą gydant. Bet aišku, kad ši veikla – pradedant vaiko keverzojimu, kuriuo jis išreiškia save, baigiant proto negalę turinčio žmogaus lipdymu ar sunkia depresija sergančios moters tapymu -,yra labai sudėtinga.
Dailės terapijos specialistai dirba savo kabinetuose, studijose arba ligoninėse, kur priklauso iš įvairių specialistų suburtai komandai. Jie gali dirbti individualiai arba su grupėmis, taikydami įvairius dailės terapijos metodus. Darbo sąlygos esti labai įvairios, nelygu darbo vieta, teorinės pažiūros, terapijos tikslai, žmonės, kuriems taikoma dailės terapija, darbo sąlygos, personalo bendradarbiavimas ir pan.
Apskritai dailės terapijos užsiėmimai yra padalyti į dvi pakopas. Pirmoji apima tapymą arba kitokią kūrybinę veiklą, kurios metu ligoniai pradeda mąstyti, gilintis į save ir užsisklendžia, ir dėl to jaučiamas atskirumas ir susvetimėjimas. Paskui vyksta diiskusijos, kurių metu daugiausia kalbama apie patį dailės darbo atlikimo procesą, ką klientai tuo metu jaučia, kaip darbas atspindi jų išgyvenimus ir kaip iš viso vaizdų kūrimo procesas yra susijęs su konkretaus individo situacija. Taip dirbantis dailės terapijos specialistas pirmiausia turi nuspręsti, koks bus terapijos pobūdis, ypač ar ji bus nukleipiamoji, ar ne. Kai kurie dailės terapijos specialistai dirba neduodami jokių nurodymų. Pasirinkti temą paliekama pačiam ligoniui, skatinant jį reikštis laisvai, nesivaržyti, kad ir ką rinktųsi. Tai tarsi per dailę iš
šreiškiamų „laisvųjų asociacijų” būdas.
Dailės terapijos dirbant su grupėmis formos gali būti įvairios, bet visuomet, pasitelkus dailės darbą kaip akcentą, pasiekiama ryški ir veiksminga grupės dinamika. Projekcinėse dailės grupėse temos siūlomos siekiant sukurti bendrą struktūrą, kuriai kiekvienas grupės narys priskiria savo asmeninę reikšmę. Bendra tema skatina analizuoti ir save, ir grupę. Grupės yra savarankiškos, jeigu daugelis narių pripažįsta vienas kito indėlį. Grupės procesas yra labai veiksmingas, nes kiekvienas jos narys daugiau ar mažiau prie jo prisideda. Kartais juntamas regresas ir slopinimas, kai suaugę žmonės, susidūrę su galimybe piešti, susieja tai su vaikyste ir dažniausiai su nesėkmėmis dailės pamokose.
Labiau specializuota dailės terapijos forma yra darbas su šeima. Dailė yra pasitelkiama kaip bendravimo priemonė, teikianti nepaprastą galimybę stebėti, kaip šeima funkcionuoja ne tokioje formalioje situacijoje, kai mažiau priklauso nuo įsigalėjusių kontrolės mechanizmų bei elgesio šablonų. Žmogaus piešiniai parodo, kaip jis supranta šeimą – grupę žmonių, kuriuos sieja ne bendri simptomai arba prastas prisitaikymas, bet kurie tiesiog gyvena kartu kaip vienetas jau daug metų, – ir kaip tas žmogus suvokia savo vietą joje.
Dirbdami ir su pavieniais žmonėmis, ir su grupe, dailės terapijos specialistai yra ir šio proceso dalyviai, ir stebėtojai. Dirbdamas kartu ir aptardamas užsiėmimų metu sukurtus darbus, terapeutas turi padėti žmogui juos suprasti. Ta
ai nėra tiesioginė analizė ar interpretacija, bet bendri asmens ir terapeuto siūlymai, kaip reikėtų aiškinti, ką reiškia pavaizduoti dalykai. Dailės formos vientisumas ir konkretumas yra aiškiai regimas terapeuto veiklos laukas, kuriame išryškėja tam tikri akivaizdūs pradiniai interpretacijos taškai. Tačiau interpretuoti reikėtų atsargiai, nes, nepaisant akivaizdžių tokio apčiuopiamo objekto pranašumų, meno formos yra kalbėjimas labai skirtingais lygmenimis, o tai paprastai padidina riziką suklysti arba klaidingai suprasti. Pavyzdžiui, juodą dėmę piešinio kampe galima klaidingai palaikyti blogio simboliu, nors ji galėjo atsirasti užtiškus dažų arba dėl menko įgudimo. Net ir labai patyrę dailės terapijos specialistai negali būti iki galo tikri, kad interpretuoja teisingai, jeigu pats klientas aktyviai į tai neįsitraukia ir nebendradarbiauja. Kadangi piešinys yra savitas, būdingas „dailininkui”, tai tik šis ir gali geriausiai perprasti jo reikšmę. Terapeutas dėl to turi pirma paprašyti kliento pamėginti paaiškinti piešinio turinį ir reikšmę, kuri paskui toliau analizuojama bendraujant su terapeutu ir galbūt jam interpretuojant.
Dailės terapijos specialisto meistriškumas ir jo pastangų efektyvumas priklauso ne vien nuo gebėjimo įsiterpti ir padėti interpretuoti piešinį ar kitokį kūrinį. Labai svarbu ir terapeuto pasirinktos medžiagos. Tinkamų priemonių, iš kurių terapeutas gali rinktis ir kurios turi ypatingų terapinių savybių, yra daug: tai gali būti dažai, molis, smėlis, pieštukai, koliažas arba „šlamštas”. Šių medžiagų įv
vairiapusiškumas teikia begalę galimybių, o pasirinkimą lemia tai, kas yra klientas, kokią terapijos stadiją pavyko pasiekti ir kokius pagrindinius sunkumus reikia padėti įveikti. Taigi viskas turi būti iš anksto kruopščiai suplanuota ir apgalvota.
Užsiėmimo rezultatas yra tiesiogiai susijęs su tiksliu ir kruopščiu planavimu. Iš dalies jį lemia pirmoji dailės terapijos pakopa. Tai toji akimirka, kai terapeutui paaiškinus žmogus pradeda lieti dažus ant popieriaus. Terapiniu požiūriu tai nepaprastai svarbu, nes kiekvienas ženklas yra nepakartojamas, asmeniškas atsidavimas tuščiam popieriaus lapui.

PIEŠINYS – VARTAI Į VAIKO PASAULĮ

Kūryba, kūrybiniai gebėjimai bei išgyvenimai išskiria žmogų iš kitų būtybių. Žmonijos kultūros istorija siekia priešistorinius laikus, o žmogaus kūrybingumo prigimtį galime stebėti nuo ankstyvųjų jo gyvenimo dienų.
Meno kūriniai – poezija, muzika, vizualinis menas – tai mąstančio, lyginančio, darančio išvadas žmogaus pokalbis su savimi ir aplinka. Kūrybos raiška galima apibendrinti mintis, stebėti ir analizuoti savo vidinį pasaulį.
Tačiau kiekvienas suaugęs, save vadinantis brandžiu žmogumi, kūrė jau vaikystėje, bet dažniausiai yra visiškai pamiršęs ankstyvuosius žaidimus, piešinius, tuometinius suvokimus ir išgyvenimus.
Labai svarbu žiūrėti į vaiką kaip į žmogų, nes jis nuo pat pradžių turi visus intensyvius žmogui būdingus jausmus, nors jo ryšys su pasaulių dar tik prasideda. Žmonės sugalvoja visokiausių būdų, mėgindami atgaivinti kūdikystės ir ankstyvosios vaikystės jausmus; tie jausmai tokie brangūs todėl, kad intensyvūs, – sako D. W. Winni-cott’as.
Visi pasaulio vaikai – kinai, eskimai, amerikiečiai, tamsiaodžiai ar šviesūs – apytiksliai devyniolikos mėnesių pradeda piešti. Jeigu šalia vaiko bus popierius ir pieštukai, jis pieš. O jeigu šių ar panašių priemonių nėra, vaikas pirštu vedžios ant bet kokio šalia esančio paviršiaus (pvz., smėlio, dulkių, ant rasoto stiklo ir pan.). Vaikams atsiveria naujas pažinimo pasaulis, pilnas atradimų bei paslapčių. Tai bus nuostabi kelionė, kuri įtrauks kartu ir mąstymą, ir vaizduotę, ir kūno patyrimą. Šios kelionės spalvos keisis, keičiantis vaiko amžiui, vaikas gyvens vis nauja, nepakartojama pa¬tirtimi.
Vaikystės meninė saviraiška, piešimas – tai prigimtiniai pasaulio pažinimo būdai. Vaikų kūryba atspindi įvairius brandos aspektus. Žaidžiant, piešiant plėtojasi psichomotoriniai, sensomotoriniai, kalbiniai įgūdžiai, pasaulio pažinimas, savivoka. Piešimas – viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos. Normaliai augantis vaikas pradeda piešti savarankiškai, spontaniškai, jo nereikia specialiai to mokyti (jeigu taip nėra, vaikas gali būti su tam tikrais sutrikimais). Vaikų piešiniai rutuliojasi lėtai, protrūkiais, kartais jie regresuoja į ankstesnįjį etapą. Todėl ikimokyklinuko ir pradinuko saviraiška turėtų būti nagrinėjama labiau kaip pažinimo būdas ir atspindys, o ne tik kaip estetinių gebėjimų sritis. Stebint vaikus nuo pat gimimo galima pastebėti jo brandą. Meninis procesas, kuriuo remiamasi raidos dailės terapijoje, apibūdinamas tokiais etapais:
1. Atsitiktinės žymės: patys pirmieji kūdikių grafiniai ženklai, pastebėti atliekant eksperimentus. Juos vaikas atlieka rankomis mosuodamas ore, laikydamas daiktus (kreidelė, pieštukas, barškutis), kai pirštus kiša į dažus bei trintą maistą.
2. Nekontroliuojama keverzonė: toliau plečiama kinestetinė patirtis. Pasitaiko, kad vaikas stengiasi tyrinėti save. Šiuos bandymus dažnai lydi vaiko čiauškėjimas.
3. Kontroliuojama keverzonė: vaikas atpažįsta savo ryšį su abstrakčiais ženklais ant popieriaus. Linijos ir spalvos vaikui tampa reikšmingos, jos dažnai kartojamos ir lengvai keičiamos. Šiame etape vaikas itin smalsus, jam būdinga tyrinėjimo formų įvairovė. Šios stadijos bruožas – keverzonių įvardijimas. Piešimą lydi žodžiai. Šis etapas pasiekia viršūnę, kai atsiranda atpažįstami kontūrai (apskritimai, saulės).
4. Ikischeminis piešinys: vaikas daro akivaizdžią pažangą. Jis įsisąmonina save kaip pasaulio centrą. Pastebimos pirmosios pastangos vaizduoti žmonių figūras (galvakojai), namus, medžius. Spalva yra mažiau svarbi. Dabar dėmesio centras yra forma. Dar nenustatomi erdviniai santykiai. Vaikas dar nepasiruošęs skaityti. Patirtis savaime yra mokytoja. Augant sąmoningumui, vis daugiau detalių galime matyti ir vaiko paveiksle. Ryškėja kūrybos individualumas.
5. Scheminis piešinys: vaiko meninė kūryba labai individualizuota ir liudija jo „sutvarkytą” pasaulį. Kai jis nukrypsta nuo savo įprastos schemos, atsiranda plastinės raiškos įvairovė: nauji spalvų deriniai, kompozicijos netikėtumai, dekoratyviniai elementai ir kt. Svarbūs erdvės santykiai pažymint pagrindo ir dangaus linijas. Spalvos artimos objektams. Atsirandant schemai, vaikas pereina nuo egocentrinio elgesio prie socialinio bendrumo pajutimo.
6. Piešiniu realizmas: išryškėja akivaizdžios įtakos. Didesnis dėmesys skiriamas detalėms, realistinėms interpretacijoms, įvai¬riai vartojamos spalvos, daugėja dekoratyvinių elementų įvairiuose projektuose. Dingsta dangaus linija. Dangus virsta oru. Dabar vaikui daug svarbesnė draugų, o ne artimųjų nuomonė apie jo darbą.
7. Pseudonatūralistinis piešinys. Susikoncentruojama į natūralią aplinką. Didesnis dėmesys rodomas proporcijoms, perspektyvai, spalvų variacijoms, detalėms ir lyties charakteristikoms.
Esminis šios koncepcijos principas yra normali vaiko raida, kaip pagrindas neįgalių vaikų augimui ir meninei raiškai suprasti.

DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIO ASPEKTAI

Iš paveikslo, kaip ir iš fotografijos, sužinome apie subjekto psichikos būseną ir tai, kaip jis interpretuoja savo gyvenimo situaciją ir tuo metu jam svarbius žmones. Dailės terapija gali leisti bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta arba buvę praeityje. Subjektas gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su kuo nors, su kuo jis nebepalaiko ryšių. Jis gali atkurti nemalonią trikdančią sceną, pavyzdžiui, nelaimingą atsitikimą arba sunkias akimirkas. Jis gali nupiešti tą, kuris mirė, ir pasakyti jam tai, ko niekad neprisiruošė pasakyti, arba atsiimti žodžius, kuriuos gailisi jam pasakęs. Jis gali pavaizduoti save jaunesnį arba atkurti seniai buvusį šeimos vaidą. Ypač veiksminga pasiūlyti jam piešiant kalbėti, geriausia esamuoju laiku ir vienaskaitos pirmuoju asmeniu, jo įsivaizduojamą amžių atitinkančiais žodžiais ir balso tonu.
Atvaizduojant praeityje buvusius įvykius, sukyla su jais susijusios emocijos, o šias emocijas išreiškus, galima pajusti palengvėjimą. Jis gali atkurti išgąstingus sapnus, tokius kaip kritimas arba bėgiojimas nuogam po gatves. Jis gali kalbėti, tarsi būtų patekęs į tokią situaciją, ir išreikšti savo emocijas. Galima paraginti pacientą sugalvoti naujų dar labiau jaudinančių scenų variantų. Šitaip jis gali daugiau sužinoti apie jam baimę keliančius dalykus ir, atkartojęs juos piešinyje, nebe taip jų bijoti. Taip pat galima užrašyti vis didesnėmis raidėmis ir vis ryškesnėmis spalvomis žodžius arba frazes, kurias jis norėtų ištarti garsiai arba išrėkti, ir tai būtų pirmas žingsnis prieš taip pasielgiant iš tikrųjų. Niekuo nerizikuojant galima popieriuje būti neprotingiems ir neslėpti psichotiškumo.
Visiškai priimtina piešti visiškas nesąmones, būti kvailiems, juokingiems, suvaikėti, plepėti nesuvokiamus paistalus, teplioti visiškai chaotiškas terliones ir atpalaiduoti savo vaizduotę. Ko gero, galima būtų teigti, kad taip išsiliedamas per dailės priemones žmogus gali išlikti sveikas. Deja, pasitaiko tokių, kurie dailės terapijos užsiėmimų metu nupieštus darbus naudoja kaip pagalbinę priemonę, padedančią nustatyti diagnozę, ir tokie žmonės gali ir nesutikti, jog beprotiškus paveikslus nebūtinai nutapė išprotėję ligoniai. Beveik viską, kas išreiškiama per dailės terapiją, būtų galima priskirti metaforai. Subjektas gali savo situaciją atvaizduoti tokiais vaizdais kaip jam nuo kaklo svyrantys sunkūs svarsčiai, gali pavaizduoti save uždengtą stiklo gaubtu, lyg siūbuojantį ant jūros bangų kamštį, tarsi nereikšmingą taškelį peizaže, apsuptą užrakintų durų arba plevenantį viršum visko lyg drugelis.
Apibūdinant dailės terapijos poveikį, galima duoti kaip pavyzdį Marką (Cohen, 1971), penkerių metų berniuką, kuris vis labiau grimzdo į neviltį besistengdamas rasti stebuklingą sprendimą ir prisišaukti bausmę dėl to, kad nežuvo per gaisrą, nusinešusį mažo jo broliuko gyvybę. Jo tėvai sielvartavo tylėdami, ir tėvų meilės pavyduliavęs Markas buvo paliktas pats pasidaryti išvadas iš savo jausmų. Po dvejų metų jis sulaukė pagalbos ir po kelių dailės terapijos mėnesių nupiešė visą seriją piešinių, vaizduojančių įvykusią tragediją. Terapeuto palaikomas ir drąsinamas, piešdamas Markas atrado savus trūkstamus žodžius bei paslėptą sielvartą ir naujai suprato visą nelaimingą atsitikimą. Piešinys buvo tobulas veidrodis, kuriame jis galėjo stebėti, kas iš tiesų atsitiko. Jis išreiškė nuostabą, kad gali taip gyvai atsiminti tragediją, ir pasakė suprantąs, jog nenužudė savo brolio.
Vaikas savo perkėlimus bei sumaištį padaro apčiuopiamus ir aktyviai aiškinasi tol, kol jau pajėgia juos integruoti. Įžvalga dažnai pasiekiama paties vaiko interpretavimo pastangomis, ir tiek analitikas, tiek dailininkas turi atsisakyti pretenzijų į „kūrybiškumą” iš pagarbos potencialiai erdvei.
Kai kuriems vaikams piešinys įkūnija betarpišką pedėtį ir atsaką – tarsi sapne nemiegant – kurie būtų nepakeliami, jei nedalyvautų terapiautas. Būdami kūdykiai šie vaikai būvo itin jautrūs tokiems įprastiems traumuojantiems įvykiams kaip patekimas į ligoninę, aštrūs šeimyniniai konfliktai bei motinos depresija. Visi jie jautėsi netekę tarpininkavimo ir praradę palankią aplinką. Tokiems vaikams dailės terapija gali būti naudinga. Po dailės terapijos seansų tokie vaikai suvokia, kad jie visai nekalti dėl jiems iškilusių problemų, taip pat tokių senasų metu vaikai į savo problemą pažvelgia iš šalies ir geba lengviau ją įvertinti.
Vaikui piešiant labai didelę reikšmę turi terapiauto pritarimas, palaikymas. Dailės terapijos indėlis – savitas; ji sudaro savęs atradimo privatumui ir leidžia būti atrastam ir visdėlto neatrastam, o tai ypač svarbu paauglystėje.
Šiandien dailės terapijos metodai ar darbo aspektai yra taikomi ugdymo įstaigose, prevencinėse programose, šiais metodais vis dažniau naudojasi ugdytojai, pedagogai, socialiniai darbuotojai ir kt. Ugdytojas, socialinis darbuotojas:
1. Padės vaikui išgyventi jam rūpimas būsenas ir geriau suvokti jas:
a) sukurdamas saugią, nevaržančią aplinką meninei vaiko saviraiškai;
b) sudarydamas sąlygas spontaniškai vaikui kūrybingai reikštis;
c) laikydamasis nedirektyvios pozicijos;
d) aptardamas vaiko kūrinėlį.
2. Atvers naujas ugdymo bei ugdymosi galimybes:
a) tikėdamas, kad bet koks vaikas, nors ir labai neįgalus, turi saviraiškos ir kūrybos poreikį pagal asmenines galimybes;
b) suvokdamas, kad priemonės saviraiškai – nebūtinai specialūs, bet kasdieniniai daiktai; sav¬raiškos vieta – nebūtinai klasė, grupė, bet ir kiemas ar kita netikėta erdvė, padedanti išreikšti saviraiškos idėją.
3. Padės kuo tiksliau išreikšti vaiko keliamas idėjas, siekdamas, kad aplinka ir priemonės būtų kuo geriau pritaikytos jo poreikiams.
4. Sugebės tiksliau formuoti užduotis ir individualiąsias mokymo programas tiek normalios raidos vaikams, tiek specialiųjų poreikių turintiems:
a) susipažinęs (-usi) su normalios vaiko piešinio raidos dėsningumais,
b) susipažinęs (-usi) su amžiaus tarpsnių elgesio bei pažinimo motyvais.
Apibendrinant galėtuma pabrėžti, kad kūrybinis procesas gali būti taikomas stiprinant silpnąsias vaiko puses:
• Kūrybiniame procese spontaniškai galima reikšti ir įsisąmoninti negatyvius išgyvenimus bei jausmus.
• Kūrybiniame procese neįgalus vaikas gali jaustis lygiaverčiu, nes stiprinama savivoka bei mažinama įtampa, atsiradusi dėl jo neįgalumo.
• Kūrybiniame procese galima plėsti pažintines vaiko galimybes
• Kūrybiniame procese galima modifikuoti nepageidaujam, elgesį.
• Kūrybinis procesas gali daryti įtaką raidai esant jos sulėtėjimui.
Pagrindinis dailės terapijos tikslas yra įžvelgti vaiko problemas, kada reikia pagalbos; pažadinti vaiko emocijas, jas išreikšti, įvardyti verbalizuoti. Dailinės veiklos metu reikia kreipti dėmesį į vaiko būseną, aptarti jo darbą, tai padeda suvokti vaikui savo išgyvenimus, akcentuoti pozityvų problemos sprendimo būdą. Vaikui reikia kalbėti apie rūpimomis temomis apie įvykius, reiškinius, kreipiamas dėmesys į emocines temas, reikšinio ar įvykio aspektus.
Emocinės būsenos koregavimui būtina kreipti dėmesį į spalvinius derinius, jų susiliejimą, maišymą. Po truputį vaiką reikia išvesti į abstraktaus spalvų derinio, į struktūruotą. Taip pat reikia sudaryti sąlygas vakui kurti jo emocinėje būsenoje pvz., agresyvioje. Taip yra siekiama agresyvų veiksmą nukreipti kūųrybine kryptimi. .
Dailės terapija – visuomet galimybė prabilti apie save, net, kai tai būna labai sunku. Piešinys dažniausiai gimsta tyloje, tačiau jis prabyla dažniausiai labai išraiškinga, turtinga vidinių išgyvenimų kalba, kurią perduoda piešinio linijos, spalvos, figūrų išsidėstymas erdvėje, jų dydis, formos, santykiai. Profesionalus psichoterapeutas – psichologas visuomet turi galimybę žvelgti į piešinius kaip į projekcinius vidinių išgyvenimų atvaizdus, taikyti jų analizėje projekciniams testams būdingus aiškinimo principus. Tačiau piešiniai kalba ir ne profesionalams. Nes jie kalba ir praneša apie tai, kas jį nupiešusiam žmogui svarbu ir būdinga (Ziūrint į piešinį tai atspindi mūsų pačių jausmai, vizijos, fantazijos, mintys, kylantys tuo metu. Psichoterapeutas, dirbdamas su grupės nariais ir jų piešiniais visuomet turi galimybę terapiškai įtakoti kiekvieno grupės nario savęs ir kitų pažinimo erdvės išplėtimą, sąlygoti didesnį šio pažinimo realumą. Simboliai ir metaforos, linijos ir spalvos emociškai veikia visus ir leidžia savais žodžiais išreikšti daug svarbių tiesų apie piešinio ir jo autoriaus realybę. Meno terapija visuomet skatina ir didina saviraiškos galimybes. Bendravimas piešinių pagalba – tai labai gyvas ir subtilus bendravimas, kuriame atsiskleidžia gilios žmogaus egzistencijos paslaptys, kurias paprastai taip nelengva atverti. Dailės terapija visuomet padeda geriau ir tiksliau suvokti visko kas vyksta ir atsitinka prasmingumą, žmogaus rezervus, kurie slypi jo vidinio pasaulio erdvėje, ir kuriuos iš išorės taip nelengva pamatyti. Piešinys – tai kažkas apčiuopiamo. Pasakyti žodžiai dažnai ištirpsta kalbėjimo fone, kartais jie atsimuša į gynybines sienas ir grįžta nepasiekę adresato. Piešinys – materialus ir apčiuopiamas. Jis išlieka – prie jo galima grįžti kiekvieną kartą pažiūrint į jį savo naujoje savimonės kokybėje. Jis išlieka kaip nebylus materijos lapas, kuris kalba vėl ir vėl, kai pradedi į jį žiūrėti. Jis verčia jausti, ir vėl iš naujo suprasti, ką jis pranešė ir vėl praneša. Tam tikra prasme, piešinys – ilgalaikis terapinės analizės objektas, išliekamąją vertę turintis įrodymas to kažko labai svarbaus, kas jame įdėta. Keli to paties žmogaus piešiniai atskleidžia pasikartojančius, būdingų jam išgyvenimų motyvus. Ir kuo daugiau apibendrini piešiniais išreikštus jausmus, nuostatas, tuo labiau įsitikini kad atsitiktinumų ir čia nėra – vidinio pasaulio žemėlapis tampa išsamus ir informatyvus, su juo drąsiai galima žengti į išorinio pasaulio erdvę, jo dėsnių aiškinimą, nes tai vientisas ir gilus, visuminis žmogus išgyvenimų vaizdas apie viską, kas egzistuoja vidinėje ir išorinėje realybėje. Šia prasme dailės terapiją galima būtų vadinti vienu subtiliausių ir tiksliausių instrumentų psichoterapijoje.

IŠVADOS

1. Dailės terapiją galima apibrėžti kaip dailės ir kitų vaizdinių priemonių naudojimą gydant. Dailės terapija padeda žmogui suprasti savo vidinį pasaulį, kontroliuoti nemalonius jausmus, emocijas. Dailės terapija leidžia pasireikšti intensyviems jausmas
2. Kiekvieno dailės terapijos užsiėmimo rezultati yra tiesiogiai susijęs su tiksliu ir kruopščiu planavimu. Iš dalies jį lemia pirmoji dailės terapijos pakopa. Tai toji akimirka, kai terapeutui paaiškinus žmogus pradeda lieti dažus ant popieriaus. Terapiniu požiūriu tai nepaprastai svarbu, nes kiekvienas ženklas yra nepakartojamas, asmeniškas atsidavimas tuščiam popieriaus lapui.
3. Praėjus kažkiek tai laiko nuo dailės terapijos pradžios pacientai pradeda jaustis tvirtesni, daugiau laiko praleidžia su bendraamžiais. Taip pat dailės terapijos metu padedama žmogui susitaikyti su savo problemomis.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Brazauskaitė A. Vaikų dailės terapinis aspektas. Vilnius, 2004
2. Dalley T.Dailė kaip terapija. Vilnius, 2004
3. Gural J. Menas gydo vidinį pasaulį. Klaipėda, 2003 spalio 28d.
4. Vaikų raidos sutrikimai. Kaunas, 2003 p. 359-372

Leave a Comment