Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius

A. Žmuidzinavičius priklauso tiems dailininkams, kurie savo kūrybos šaknimis remiasi į gimtąjį kraštą, liaudies tradicijas folklorą. Jo kūrinių kalba labai paprasta, kaip paprastos ir meninės išraiškos priemonės. Už tat dailininkas išliko nuošalyje audringo įvairių stilių – impresionizmo ir kitų. Izmo judėjimų Europos dailės persiformavimo ir minėtų stilių aktyvios raidos laikotarpiu nors gilino žinias 2 – iuose stambiuose meno centruose paryžiuje ir Miunchene, lankesi įvairių šalių muziejuose ir galerijose. A. Žmuidzinavičių traukė xx a. pabaigoje dar kartą visu savo grožiu sušvites vėlyvasis romantizmas, kuris ir attsispindėjo jo kūryboje.Didelę įtaką jam atspindėjo žymus lenkų istorinio žanro puoselėtojas V. Gersonas, pas kurį Varšuvoje dailininkas studijavo tapybą. Tačiau ir čia A.Žmuidzinavičius išliko nuoseklus ir tvirtas Dzūkijos valstietis, kuris kaip kalboje ir dainose , taip ir visur, viską supoetina sumaloniną.JO tapyboje ir gamtos vaizdai, ir netgi niūrios nuotaikos pazenklintos gilia lyrine kalba, suminkštintos, sušvelnintos glotnių potėpių:”Negyvoji gamta”(1900), “Gavo laišką”(1904), “Rudaraistis”(1904), “Per kiaurą naktį”(1906), “Dzūkų kaimelis”(1906), “Bulviakasis”(1906), “Sielvartas”(1906).

Atidžiau ir giliau pažvelgia tapytojo to meto kūryba, nerandame kokio nors pastovesnio dėmesio kuriam žaanrui. Dailininkas aktyviai reiškiasi portrete, bando savo jėgas tematinėse kompozicijose ir sėkmingai tapo peizažus. Tai tesiasi beveik iki 1-ojo pasaulinio karo. Tik jau pastebimas didesnis meistriškumas, gilesni apibendrinimai:”Miunchenas naktį”(1908), “Archeologo Tado Daugirdo portretas”(1910), “Nelaiminga šalis”(1910), “Sielininkai”(1911), “Nemunas prieš audrą”(1917). Ypč me

eistriškas pastarasis darbas.

Toky spartų tapytojo brendimą nulėmė daugelis veiksmų:jo kūrybinės studijos Vakarų Europos ir JAV muziejuose bei galerijose, kurias jis lankė, ir bendras tos meto lietuvių dailės vystymasis, kūrybinių jegų susitelkimas ir jų brendimas. Šiam meniniam judėjimui didelę ytaką turėjo pirmosios dailės parodos, kuriose dalyvavo M.K.Čiurlionis, P.Kalpokas,J.Šileika ir kt.
Taigi vystantis lietuvių dailei, sparčiai brendo ir A.Žmuidzinavičiaus talents, jo meistriškumas, intelektas, formavosi savitas stilius.Vis daugiau vietos jo tapyboje pradėjo užimti peizažai, kurie ilgainiui sudarė tartum Lietuvos gamtos portretą, atspindintį įvairias nuotaikas, metų laikus, geografines zonas, etnografines sritis.Vienuose iš jų tapytojas į mus prakalba epine kalba, ramiai, giliai, su etnografiniais krašto vaizdais:”Neris ties Vilnium”(1916), “Ežeras”(1918), “Linų kūlimo talka”(1926, “Senuose kirtimuose”(1927), “Paukščių kaimas”(1927), Neris”(1929), “Vakarop”(1930), “Dvi pušys”(1931), “Rondžės tiltelis”(1931), “Žvejai rengiasi žvejoti”(1932), “Piliakalnis temstant”(1939). Kiituose jis čiulba kaip įsimylėjas dzūkelis:”Senas sodas”(1913), “Paskutinis spindulys”(1913), “Kirtimuose”(1922), “Rytmetis”(1927), “Žiema”(1939) ir kiti.Šie darbai nėra vienodos reikšmės ir tarp jų lygybes ženklo dėti negalima. Bet jie jau kalba apie A. Žmuidzinavičių, kai susiformavusį peizažistą, turintį savas menines problemas ir jas savitai sprendžiantį peizažuose. Per jį mes kalbame su gamta. Jis yra mūsų valdovas Lietuvos peizažuose ir plačiai atskleidžia visą jų grožį ir vaizdingumą, dažnai paskirdamas jiems net ištisus ciklus, pvz. Nemunui, Lietuvos ežerams, pajūriui ir kt.

Tarybinės santvarkos metais A.Žmuidzinavičiaus kū
ūryba dar labiau susiformuoja stilistiniu ir žanriniu atžvilgiais. Pagrindinis jo žanras tebelieka peizažas, nors pradžioje jis nutapo visą eilę portretų:”S.Nėris”(1941), “Rašytoja S. Čiurlionienė”(1941), “Mergaitė”(1941), “V.Mickevičius-Kapsukas”(1945), ir kiti.

Šio meto peizažuose pastebimas didesnis dėmesys apibendrinimams ir plastinei kalbai, ypč šviesos ir spalvos žaismui bei jų plastikai, erdvei ir t.t:”Iždžiūvusia eglė” (1945), “Palangos pajūrį”(1951), “Nemuno žiotys”(1950), “Žiemą”(1955), “Rudaminos piliakalnis”(1956), “Paežerio pušys”(1958) ir kiti.

Ypač A. Žmuidzinavičių sudomino Kauno Hidro elektrinės statybos idėja, ir jis nutapė 13 paveikslų ciklą “Čia bus kauno marios”. Šiame cikle tapytojas duoda isamę tų vietovių, kurias užlies Nemuno vandenys, charakteristika, kupiną giedrios romantiškos nuotaikos, kūrybinio poreikio, sukurta labai meistriškai.Tokia yra ir visa jo kūryba: teigianti gyvenimą, žadinanti geriausius ir kilniausius jausmus žmogui, gamtai, visam, kas gražu, kas dar už žmogų geresnė.

Pastaraisiais laikais Žmuidzinavičiuje, matyt, įvyksta ar jau yvyko persilaužimas spalvų pamėgime,- rašo Liudas Gira .-Jo koloritas esti jau dazniau skaidrus, aiškus, gyvas, tarsi jisai būtų pats savyje daugiau skaidrios gyvybės pajutes, tarsi jam būtų sužibusi kokia jai nauja saulutė, daugiau ramumo ir drasos įkvepusi. Nuo šiol A.Žmuidzinavičiaus kūryboje pastebimas ne tik skaidresnis koloritas, įvairesni spalvų deriniai, bet ir susidomėjimas natūraliu saules apšvietimu, įspūdingais saulelydžiais ir saulėtekiais, debesų ir saulės šviesos kontrasto poveikiu peizažui.

1914 metais A. Žmuidzinavičius kartu su gamtininku T.Ivanausku plaukė baltąja jūra, la
ankėsi šiaurės ledjūrio salose, Norvegijos pakrantėse. Kelionės metu fiksavo tundra, šiaurės gyvenvietes, jūros vaizdus. Šie jo darbai tikslūs, realistiški.

Gryžus į Vilnių prasidėjo pirmasis pasaulinis karas A.Žmuidzinavičius rūpinasi dailės kūrinių evakuacija ir apsauga. Kas kartą vis daugiau dėmesio skiria peizažui. “Nemunas prieš audrą” (1917)-viena geriausių A.Žmidzinavičiaus drobių. Tipiškas lietuvos gamtovaizdis, santūri kompozicija, jautrus potėpis, šviesos ir šešėlių kontrastai ryškiai ,itikinamai perteikia ir tvankią, kupiną nerimo bei laukimo atmosferą, ir žmogaus išgyvenimus.

1919m. buržuazinės Lenkijos legionams okuoavus Vilnių A. Žmuidzinavičius persikelia į Kauną kiur prabėga visas tolimesnis jo gyvenimas. Tais pačiais metais aplanko Švediją, nutapo Stokholmo ir jo apylinkių peizažų “Pilka diena”, “Šieną grėbia “ ir kiti. Čia matome drėgme alsuojančias pievas, medžius, Švelniais saulės spinduliais apšviestus priemiesčius.

1919 m. buržuazinės Lenkijos legionams okupavus Vilnių, A. Žmuidzinavičius persikelia i Kauną, kur prabėga visas tolimesnis jo gyvenimas. Tais pačiais metais aplanko Švediją, nutapo Stokholmo ir jo apylinkių peizažų: “Pilka diena”, “Šieną grėbia”, “Stokholmas saulėlydyje”, “Karlborgas”, “Saltšiobadenas” ir kt. Čia matome drėgme alsuojančias pievas, medžius, švelniais saulės spinduliais apšviestus priemiesčius ir užutėkius. Tapytojas stengiasi pajusti individualų peizažų charakterį, specifinę Švedijos gamtos nuotaiką. Jaukus intymumas, elegija, tarsi autoriaus vidinis nusiteikimas nuspalvina tuos peizažus, suteikia jiems savitą prasmę.

1922-1924 m. A. Žmuidzinavičius keliauja po Ameriką, fiksuoja drobėse šio krašto vaizdus, surengia individualias parodas Va

ašingtone, Niujorke, Čikagoje. Tuometinei savo kūrybai, ypač peizažams, ieško tipiškų motyvų, siekia vaizdų apibendrinimo. Peizažai “Dvi seserys” (1922), “Salelė” (1922), “Potomako tvenkiniai” (1923) rodo autoriaus sugebėjimą atkurti charakteringą gamtovaizdį, įspūdingą apšvietimą, erdvę ir medžiagiškumą. Tačiau dailininkas nekelia sau kokių nors tapybinių uždavinių, nesistengia įkūnyti tuose darbuose itin reikšmingų minčių. Jis atvira širdimi, kaip vaikas žavisi gamta ir svarbiausiu tikslu laiko atgaivinti drobėje pasirinktą motyvą, jame slypintį grožį, išreikšti nuotaikas, kurias jam žadina gantos įvairovė, atmosferos judėjimas ir kaita, saulės šviesos efektai.

Sugrįžęs iš kelionių, dailininkas nutapo nemaža peizažų, kuriuose įamžino savo numylėtus Nemuno ir Neries krantus, gintarinį Baltijos pajūrį, senus architektūros paminklus, sukuria ir figūrinių kompozicijų.

Gamta ir žmogus – pagrindinė daugelio A. Žmuidzinavičiaus paveikslų tema. Juose neretai matome buities momentų, o jeigu jų nėra, vis tiek jaučiame žmogaus darbo įtaką peizažui. Drobėje “Šieno kupetos pamario pievose” (1927) paprasta realistine plastine kalba skoningai perteikiamas įprastinis gyvenimo vaizdas, natūrali, nepagražinta tikrovė. Autoriaus jautrumą gamtai rodo graudokas, elegiškas peizažas “Miškas auštant” (1927). Dažnai su vienodu dėmesiu ir šiluma piešiama kasdieninė buitis ir gamtovaizdis. Sunku pasakyti, kas iš jų turi didesnę reikšmę. Žmogus čia gyvena, dirba kaip neatskiriama gamtos dalis. Tokie yra epiški darbai “Skalbėjos” (1926), “Rugiapiūtė” (1927). Lyriškas, kupinas giedros nuotaikos, jungiančios ir gamtą, ir žmogų, paveikslas “Nemuno augintiniai” (1928). Drobėje “Audrai slenkant” (1930) daugiau dinamikos, ryškiau atskleidžiama gamtos būsena.

Liaudies buitį, darbą, etnografinius savitumus atspindi išraiškingas figūrinis paveikslas “Linų kūlimo talka Dzūkijoje” (1926). Nesudėtinga kompozicija, beveik simetriškai išdėstytos moterų figūros, ramūs judesiai, lakoniškas piešinys, sodrus koloritas,kontrastingas apšvietimas perteikia ritmingo kolektyvinio darbo atmosferą, išsamiai pasakoja apie vieną svarbiausių rudens darbų. Paveikslo “Žvejys taiso tinklą” (1926) motyvas daug paprastesnis: jūros peizažo fone – vieniša prie tinklo palinkusio žvejo figūra. Rami poza, neskubrūs judesiai, ramios peizažo horizontalės, skaidrus šiltas koloritas sukuria atitinkamą nuotaiką, nusako dirbančio žmogaus būseną – rimtį ir susikaupimą.

Visuose minėtuose paveiksluose dailininkas vykusiai derina apgalvotą meninį sprendimą su tiesioginiu tikrovės vaizdu, sugeba rasti subtilių niuansų savi mintims išreikšti, siekia gyvenimiškos ir meninės tiesos vienybės.

Drauge dailininko kūryboje pradeda stiprėtidar jaunystėje pastebėtas polinkis į dekoratyvų vaizdų traktavimą. Greta paprastų realistiškų darbų, kurių meninę išraišką lemia betarpiški tikrovės įspūdžiai, A. Žmuidzinavičius sukuria drobių, kuriose bando sintetine menine kalba poetiškai įprasminti gyvenimą ir gamtą. Vienų pagrindą sudaro konkretūs vaizdai.dailininkas tikslingai panaudoja natūralų, efektingą saulės apšvietimą, išryškina tik pačius charakteringiausius pasirinkto motyvo bruožus ir suteikia pavekslui aiškią nuotaiką. Ramūs, epinio pobūdžio paveikslai “Pavasaris prie Nemuno” (1931), “Tinklai džiūsta” (1936), “Gelgaudų pilis” (1937), elegiška, susimąsčiusi “Raudonės pilis” (1936), romantiški peizažai “Kopos Nidoje” (1926) ir “Juodkrantės piramidė” (1937). Visi jie saikingai apibendrinti, kupini žmogiškų emocijų ir šviesaus optimizmo. “Vakaro idilija” (1926), “Dvi pušys” (1931), “Lietuviškas peizažas” (“Trys pušys”, 1935) – tai labai būdingi idealizuoti paveikslai, “iliustruotoji Lietuva”, kaip taikliai apibūsino juos J. Vienožinskis, paremti didele formų ir erdvės stilizacija, o meilė gimtaham kraštui išsakoma svajingais, sentimentaliais, efemeriškais vaizdais.

1940-ieji metai davė naujų impulsų suklestėti visai lietuvių kultūrai. Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, iš pagrindų keičiasi gyvenimas, atsiveria plačios perspektyvos ir dailei. Tai džiugina ir skatina dirbti. A. Žmuidzinavičius užsimojo nutapyti visą galeriją peizažų, valstybės vadovų ir kultūros veikėjų portretų, tačiau tik nedidelę dalį tų darbų suspėjo užbaigti. Prasidėjo karas, atnešęs tiek nelaimių mūsų kraštui, ir hitlerinė okupacija. Meninis gyvenimas apmirė. Visuomet optimistišką, energingą A. Žmuidzinavičių užgulė netikrumo, abejonių, nepasitikėjimo našta. Tų metų jo pavekslai pilkesni, nebėra įprastos skaidrios nuotaikos, tyro džiaugsmo ir meninio sprendimo aiškumo. Ir tik viename kitame lyg šviesos spindulys, lyg viltis sužibusi padeda tapytojui sukurti švelnius, nuotaikingus, dažnai etiudinius peizažus: “Žalieji ežerai” (1942), “Peizažas su gandralizdžiu” (1942), “Vakaras” (1943).

Didelės tarybinių tautų draugystės, milžiniškų visos liaudies pastangų dėka išaušo taikus rytas. Slogūs karo okupacijos metai nepalaužė dailininko. Nors nemažas metų svoris jau slėgė pečius, A. Žmuidzinavičius sveikino naujai atgimstantį tarybinį gyvenimą, džiaugėsi šviesiomis perspektyvomis. Nuo pat pirmųjų taikos dienų jis aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, dirba pedagoginį darbą (dėsto Kauno ir Vilniaus dailės institutuose, vėliau Kauno politechnikos institute), daug tapo ir savo kūrinius eksponuoja respublikinėse ir sąjunginėse parodose. Kaip ir anksčiau, pagrindinė jo kūrybos tema – gimtosios šalies peizažas, žmogaus darbas ir buitis. Švelniu lyrizmu ir tapybos kultūra pasižymi drobės “Žūklė” (1945) ir “Žvejai saulei tekant” (1946) – ramūs, elegiški kūriniai. Išlaikytas vieningas koloritas, paveikslo ansamblis, o jame reikšmingą vietą užima žmogaus darbo vaizdai. Betarpiški, nuoširdūs etiudai “Viliutė Palangoje” (1949) ir “Puodai džiūsta” (1952).

“Su teptuku ir molbertu daugelį kartų esu apkeliavęs įvairius Lietuvos kampelius tiek šimtmečio pradžioje, tiek pastaraisiais metais,- rašo A. Žmuidzinavičius.- Aš atidžiai įsižiūrėdavau į liaudies gyvenimą ir matau jame dideles permainas. Matau, kaip keičiasi kaimai, kaip atsiranda nauji bruožai mano pamėgtuose peizažuose. Ypač džiaugiuosi, kad mūsų šalis pastaraisiais metais taip smarkiai stiprėja, auga.” Tačiau tarybinė tikrovė keičia ne tik peizažą, bet ir iškelia naujus reikalavimus dailei. Ji keičia ir dailininko pasaulėžiūrą, jo kūrybinių interesų ratą.A. Žmuidzinavičius stengiasi neatsilikti nuo to kunkuliuojančio gyvenimo. Jis imasi darbi su pavydėtina energija. “Šiuo metu man atsirado daug galimybių kūrybiškai dirbti,- sako jis,- ir aš šias galimybes išnaudosiu, kiek man jėgos leis.” Visa, kas jį jaudino ir džiugino, senasis peizažistas stengėsi pavaizduoti savo drobėse. Anksčiau dailininką daugiausiai domino jaukūs gamtos kampeliai, neliestas natūrali gamta, sudaranti žmogaus gyvenimo ir veiklos foną. Dabar jis neretai pasirenka atvirus, monumentalius, panoraminius gamtos motyvus ir sukuria paveikslus, kuriuose jau dominuoja žmogus, jo kūrybinis darbas, nauji žmogaus ir gamtos santykiai, vienaip ar kitaip atsispindi žmogaus poveikis peizažui: “Grįžta iš mokyklos” (1947),
“Sėjėjai” (1949), “Šienas valstybei” (1951)
ir kt. Gal ir ne visada dailininkas aiškiai suprato tų naujų reiškinių tikrąją prasmę, nors visa širdimi jautė jų reikšmingumą. Todėl ir kai kurie paveikslai išėjo kiek paviršutiniški, deklaratyvūs. Geriausiai pavykusi drobė – “Miškas valstybei” (1948), kurioje tapytojas sugebėjo parodyti ir monumentalų dinamišką peizažą,ir veržlų gyvenimą, ir naują darbo prasmę.

A. Žmuidzinavičius vėl ir vėl grįžta prie savo mėgstamų temų – upių ir ežerų, miškais apaugusių gėlėtų pakrančių, plačių klonių ir javų laukų, saulėto pajūrio ir smėlio kopų. Tie peizažai apgaubti poezijos, giedros nuotaikos. Autorius su jam būdingu temperamentu apdainuoja gyvenimo džiaugsmą ir gamtos grožį, subtiliai perteikia charakteringas pasirinkto motyvo ypatybes. Tiesa, “kartais dailininko žavėjimasis gamta, o idealizuojanti vaizduotė pasiekia tokias ribas, kada jis nejučiomis ima gražinti gamtą, vadovaudamasis ne konkrečiu vaizdu, bet pasikliaudamas vien vaizduote, menine atmintimi ir savo subjektyviu jausmu”. Tas bruožas, lydėjęs visą ilgametę dailininko kūrybą, ado palankią dirvą tarpti pokario metais. Tačiau, nors A. Žmuidzinavičiaus darbai buvo vertinami, pats dailininkas vis dėlto intuityviai jautė šitokio kūrybinio metodo ribotumą. Jis ieško išraiškingesnės, įtaigesnės meninęs kalbos, “sukoncentruoja dėmesį į piešinį, materialumą,erdvę, mažiau tepaisydamas tapybinės paveikslo pusės” Tarybiniais metais A. Žmuidzinavičius nenuilstamai sprendžia peizažo-paveikslo problemą, plačiai ir giliai parodydamas gamtos įvairovę, jos formų turtingumą, siekia įprasminti realų gamtos grožį, žmogaus ir gamtos sąveiką, lyrišką optimizmą. Dabar jis pasirenka turtingesnius motyvus, stengiasi idomiau atkurti juos drobėje. Pavekslų kompozicijos parastos, rimtos, pastovios. Jų linijos tarsi pačios klostosi į ramias horizontales. Dailininkas tvirtai saugo paveikslų materialumą, daiktiškumą. Net ir apibendrinti daiktai paveiksluose išlaiko savo reikšmę, nors akcentuojami ne jie, o jų sužadintos ar jais išsakomos mintys ir jausmai.

Tapytojas nuolat keliauja po Lietuvą ir sukuria ištisas serijas įvairių jos kampelių reginių. Tiesiai gamtoje nutapyti peizažai “Palanga”. Tiltas per Ronžę” (1950), “Šlaitas” (1950) ir daugelis kitų. Jų sodrios spalvos, nuotaikingas šviesos ir šešėlių žaismas, vešli augmenijateikia vaizdams lyrizmo ir šilumos. Šviesus ir optimistiškas paveikslas “Palangos pajūris” (1951). Patrauklus romantiškas peizažas “Nemuno žiotys” ( 1950). Kompozicijos ritmika, apgalvotais šviesos ir spalvos efektais, jautria šviesos ir šešėlių gradacija, melodinga ryškių ir švelnių tonų darna bei kontrastais sukuriama vandens platybių panorama, skaidrios saulėto vakaro atmosferos, gyvos virpančios erdvės įspūdis. Dailininkas čia ne tiek atidus gamtos stebėtojas, kiek poetas, sukūręs naują realybę, pasižyminčią meninio sprendimo vienove ir emocine jėga.

A. Žmuidzinavičiui tema bei motyvas yra pagrindiniai dalykai, todėl jis visuomet stengiasi vaizduoti kokios nors konkrečios vietovės peizažą, įkūnyti asmenybę ar reiškinį. Tik paskui pati tema padiktuoja meninę kūrinio išraišką. “Pastaraisiais keleriais metasi skubu užfiksuoti drobėje šuoliais besikeičiantį tarybų Lietuvos peizažą,- sako autorius.- Daug ką ateityje domins, kas buvo Kauno marių dugne. Taigi 1953-1959 m. kūriau “Čia bus Kauno marios” ciklą. Toks uždavinio supratimas neleido dailininkui duoti laisvę vaizduotei. Ciklo paveiksluose “nemunas ties Rumšiškėmis” ( 1953), “Kauno-Vilniaus plentas. Reginys iš Pažaislio miško” (1953), “Nemunas ties Gastelionimis” (1955), “Rumšiškių kaukalnis” (1958) tapytojas kaip reiklus etnografas ar geografas dokumentiškai tiksliai piešia būdingiausius gamtovaizdžio bruožus, išryškina tvirtą meterialumą, epinį poetiškumą.

Sulaukęs garbingo amžiaus, A. Žmuidzinavičius dar buvo kupinas jaunatviško žvalumo, kūrybinės energijos ir ryžto: “Aš noriu eiti su jumis. jaunieji. .žiūrėdamas į jus aš atsigaunu. Gal jau ir nebeilgai ištversiu, bet būtinai dar eisiu”. Ir tikrai, iki paskutiniųjų savo gyvenimo metų (mirė A. Žmuidzinavičius 1966 m. rugpjūčio 9 d. Kaune) tapytojas daug dirbo. Saulėta nuotaika, gyvenimo džiaugsmu alsuoja paveikslai “Smėlis ir dangus” (1960), “Regata Kauno mariose” (1964), elegiški, skaidrūs lyg vaikystės prisiminimai peizažai “Kolūkio senienos” (1961), “Nemunas Dainavos krašte” (1962), džiugūs ir lyriški – “Kirtimų gėlės” (1961) ir “Lirtuvos taiga” (1962). Dailininkas, kaip ir jaunystėje, mielai tapė etiudus gamtoje, sugebėjo džiaugtis ir šviesiu saulės spinduliu, ir kiekvienu prsiskleidusiu žiedu. Giedras pasaulio suvokimas, optimizmas, lydėjęs jį per visą gyvenimą. padėjo jam ir senatvėje sukurti emocionalius, brandžius darbus.

A. Žmuidzinavičius nuoširdžiai domėjosi liaudies gyvenimu. Jos pasaulėjauta, vargai ir lūkesčiai, įvairiomis formomis įsilieja i dailininko kūrybą, sudarę jos pagrindą. Tačiau tapytojo kūrybinis kelias nebuvo visai lygus. Jau pirmuosiuose jo darbuose ryškėjo dvi tendencijos: jautrus betarpiškas tikrovės suvokimas bei epiškai realistinis jos perteikimas kūrinyje ir polinkis į poetinį gamtos ir gyvenimo reiškinių apibendrinimą, stilizavimą, ženklino visą ilgametę dailininko kūrybą.

A. Žmuidzinavičiaus pasaulėvaizdžio ypatybė, išreikšta jo paties žodžiais: “Praleidau tą savo gyvenimą kaip nuostabų sapną, kaip žavų miražą” – kalab apie nesenkantį dailininko optimizmą, paaiškina jo kūrybos pobūdį.

Humaniškos, kupinos poezijos, tyro džiaugsmo, apdainuojančios gamtos grožį ir meilę gimtajam kraštui dailininko drobės labai populiarios. “A. Žmuidzinevičiaus kūrybos populiarumo priežastis yra jo plastinės kalbos paprastumas, prieinamumas, suprantamumas, su kuriuo jis traktuoja gamtą, pasirinkdamas paprastą kompoziciją ir motyvą. Dailininkas, ypač jau subrendęs, eina savo įprastu manieros keliu, kur kreipia daugiau dėmesio į piešinį, formą,daiktų materialumą ir erdvę ir mažiau į spalvinę gamą, tonalinius ieškojimus, o peizažų motyvus renkasi iš gražių gamtos kampelių.

Peizažas buvo mėgstamiausias jo žanras, nors dailininkas yra sukūręs ir portretų, ir figūrinių kompozicijų. Per savo darbštų kūrybinį gyvenimą A. Žmuidzinavičius nutapė netoli dviejų tūkstančių paveikslų, kurių nemažą dalį 1961 m. padovanojo Tarybų Lietuvos liaudžiai.

A. Žmuidzinavičiaus nuopelnai mūsų dailei ir kultūrai, jo kūrybinė, visuomeninė ir pedagoginė veikla buvo deramai įvertinta. 1947 m. jam suteikiamas profesoriaus mokslinis vardas, 1946 – respublikos nusipelniusio meno veikėjo, 1954 – LTSR liaudies dailininko, o 1957 m. – TSRS liausies dailininko garbės vardas. 1958 m. tapytojas išrenkamas TSRS Dailės akademijos nariu korespondentu.

1966 m. Kaune, name, kuriame gyveno A. Žmuidzinavičius, atidarytas dailininko memoralinis muziejus (M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas). Jame eksponuojami A. Žmuidzinavičiaus paveikslai, dailininko sukaupti archeologinių, atnografinių vertybių, liaudies meno dirbinių rinkiniai, originali velnių kolekcija, įvairi archyvinė medžiaga. Muziejus niekada nebūna tuščias. Jį lanko žmonės iš visų Tarybų šalies kampelių, iš užsienio. Per metus čia pabuvoja daugiau kaip ketvirtis milijono svečių. Už nuoširdžią meilę gyvenimui, Tėvynei, gamtai, žmogui gausūs A. Žmuidzinavičiaus talento gerbėjai atsilygina dėmesiu, pagarba ir pripažinimu. O tai – geriausias paminklas kūrėjui.

Naudota literatūra

1. Internetas
2. A. Žmuidzinavičius
3. Redakcinė komisija: P. Gudynas, S. Jusionis J. Mackonis

Leave a Comment