Vanduo

Alytaus Dzūkijos vidurinės mokyklos

7b klasės moksleivio

Aurimo Vaičiulevičiaus

biologijos referatas

maisto produktuose, organizme ląstelėse.

Vandens reikšmė organizmui

Vandens ir mineralinių medžiagų apykaita organizme yra bendra. Vanduo
tirpina mineralines druskas, įeina į ląstelių ir audinių sudėtį. Gyvybiniai
procesai gali vykti tik tada, kai ląstelėse esti pakankamai vandens.
Senstant vyksta audinių dehidracija, o tai glaudžiai susiję su sulėtėjusia
medžiagų apykaita. Pagrindinė vandens reikšmė ta, kad organizme jis sudaro
terpę, kurioje vyksta įvairiausios cheminės reakcijos. Įvairiausiuose mūsų
audiniuose ir organuose vandens yra nevienodai. Apskritai vanduo sudaro
didžiausią organizmo dalį (apie 60 – 70 %). Naujagimių organizme vanduo
sudaro apie 75 % viso kūno svvorio. Moterų organizme vandens 6 – 10 % mažiau
negu vyrų. Negaudamas vandens, žmogus gali išgyventi vos keletą dienų.
Netekęs apie 12 – 20 % vandens, organizmas žūva apsinuodijęs savo paties
apykaitos produktais, šalinamais su skysčiais.

Vandens kiekis įvairiuose žmogaus organizmo audiniuose ir organuose:
| Organas ar audinys % | Organas ar audinys % |
| Kaulai | Kraujas |
|45 |90 –92 |
| Oda | Seilės |
|70 |99 – 99.5 |
| Raumenys 76 | Virškinimo sultys 97 |
| Širdis | Prakaitas |
|78 |98 |
| Plaučiai | Smegenys 75 |
|83 | |
| Inkstai | Kepenys 68|
|83 | |

Žmogaus, kuris sveria 65 kg. organizme yra apie 40 l. vandens. Iš jo
apie 25 l. yra ląstelėse; 95 % ląstelinio vandens esti laisvo ir apie 5 % –
susijungusiu su baltymais. Maždaug 15 l vandens yra organizmo skysčių
sudėtyje. Senstant vaandens kiekis organizme mažėja. Todėl manoma, kad viena
iš senėjimo priežasčių gali būti sumažėjęs koloidinių medžiagų gebėjimas
sujungti vandenį. Vandens reikšmė kur kas didesnė, negu manyta. Vanduo ir
jo disociacijos produktai (H2O → H + OH ), t.y. vandenilio ir hidroksilo
jonai, reikšmingi baltymų, lipidų, nukleino rūgščių,

subląstelinių
organelių ir ląstelių membranų struktūrai ir funkcijai.

Vanduo yra blogas šilumos laidininkas. Jis labai padeda palaikyti
pastovią kūno temperatūrą, tuo sudarydamas palankias sąlygas įvairioms
fermentinėms reakcijoms. Su prakaitu išgarindamas 1l vandens, organizmas
atpalaiduoja 585 kcal, arba 2451 kj, šilumos.

Vanduo – tai pagrindinė vidinės organizmo terpės dalis,
laiduojantijos judėjimą. Vandens molekulės deguonies ir vandenilio atomuose
elektronai išsidėstę specifiškai. Dėl šios savybės vanduo yra labai geras
daugelio medžiagų tirpiklis. Su geriamu vandeniu ir kitais skysčiais
žmogaus organizmas gauna mineralinių medžiagų, taipogi ir įvairių
mikroelementų. Ypač vertingas organizmui dėl struktūros savybių yra vanduo
gautas iš tirpstančio ledo. Tirpstant ledui, padidėja šiluminis molekulių
judėjimas, vyksta savaiminė difuzija ir vandens tūris sumažėja – ledas
virsta vandeniu. Toks vanduo skatina medžiagų apykaitos procesus, pasižymi
didesniu aktyvumu ir yra ypač naudingas pagyvenusiems žmonėms. Dėl šių
priežasčių ir tinka vartoti ledo gabalėlius su įvairiais gėrimais. Nuolat
gerti viirintą vandenį negerai, nes jame mažiau mineralinių druskų. Tačiau
retkatrčiais įvairūs mineraliniai vandenys yra papildomas mikroelementų
šaltinis. Taip pat dalį vandens žmogus gauna su maisto produktais.
Pavyzdžiui, duonoje vandens yra apie 40 %, mėsoje – apie 70 %, piene – 90
%. Su maisto produktais per dieną gaunama apie litrą vandens. Daugiausia
vandens išgeriamasu įvairiais gėrimais, be to, dažnai geriamas ir grynas
vanduo. Organizme oksiduojantis įvairioms maisto medžiagoms, pavyzdžiui,
lipidams, baltymams, angliavandeniams, reakcijų metu pasigamina oksidacinis
vanduo. To vandens per parą žmogaus organizme pasigamina apie 300 ml.
Organizme oksiduojantis 1g lipidų, pasigamina 1,07 ml, 1g angliavandenių –
0,55 ml ir va
andens1g baltymų – 0,41. Taip pat vandens kiekis organizme yra
pastovus dėl to, kad yra reguliuojamas. Pastovus vandens kiekis ir
audiniuose bei organuose. Vandens iš organizmo yra pašalinama tiek kiek jo
gaunama; taigi susidaro vandens balansas. Vanduo iš organizmo šalinamas,
pro plaučius, pro inkstus su šlapimu, pro odą su prakaitu, vandens garų
pavidalu ir su išmatomis. Bet daugiausia vandens visgi yra pašalinama pro
inkstus. Atsižvelgiant į organizmo poreikius, su šlapimu pašalinama daugiau
ar mažiau druskų ir medžiagų apykaitos produktų; šitaip reguliuojamas
mineralinių druskų ir medžiagų apykaitos produktų išskyrimas. Organizmo
vandens balansas gali šiek tiek svyruoti. Per parą jis vidutiniškai lygus 2
– 3 litrams. Vasarą vandens suvartojama daugiau; tada jo norma –
vidutiniškai 4 l. Karštą vasaros dieną dirbant sunkų fizinį darbą, su
prakaitu gali pašalinti 10 – 14 l vandens. Nejuntamo prakaitavimo metu per
parą pašalinama apie 500 – 800 ml vandens, kuriame esti apie 0,3 % NaCl.
Labai prakaituojant, iš organizmo pašalinama nemažai druskų, todėl tada
troškuliui malšinti geriau gerti ne gryną, bet truputį pasūdytą ar gazuotą,
mineraliną, parūgštintą, pasaldintą, taip pat vitaminizuotą vandenį. Karštų
cechų darbininkams geriausiai tiktų cpecialiai tam tikslui paruoštas vanduo
su reikiamu druskų ir vitaminų kiekiu, nes vandenyje tirpstantys vitaminai
irgi šalinami su prakaitu. Toks vanduo slopina troškulį ir dėl jo iš
organizmo mažiau pašalinama druskų. Norint numalšinti troškulį, labai
svarbu gerti pamažu ir nedideliais gurkšneliais. Troškulio centras yra
pagumburyje, o ji visų pirma dirgina vandens trūkumas organizmo vidinėje
terpėje. Troškulio ce
entras glaudžiai susijęs su mitybos centru.

Žmogaus organizmo vandens balansas
| Gaunamas vanduo ml | Išskiriamas vanduo % |
| Su gėrimu 1500| Pro plaučius |
| |550 |
| Su maistu | Pro odą |
|1000 |600 |
| Oksidacijos vanduo 300 | Su šlapimu |
| |1500 |
| | Su išmatomis |
| |150 |
| Iš viso: | Iš viso: |
|1800 |2800 |

Valgant sūriai, rūgščiai, saldžiai ar vartojant daug prieskonių,
vandens reikia daugiau. Pavyzdžiui, žmonės, kurie pripratę sūriai valgyti,
vandens išgeria daugiau. Dėl to padidėja jų kraujo tūris ir kartu gali
padidėti kraujospūdis.

Nemažas vandens kiekis yra resekretuojamas iš virškinamojo trakto. Su
seilėmis, skrandžio, kasos ir žarnų sultimis per parą į žmogaus
virškinamajį traktą išsiskiria apie 8 l vandens, o su juo – ištirpusios
mineralinės druskos ir mikroelementai, vandenyje tirpūs vitaminai ir kt. Iš
virškinamojo trakto jie vėl rezorbuojami į vidinę organizmo terpę. Toks
reciklingas nuolat vyksta fiziologinėmis sąlygomis. Todėl viduriuojant ir
vemiant, organizmas gali netekti daug vandens, o tai trikdo apykaitos
procesus audiniuose. Per daug gerti vandens irgi nenaudinga; dėl to
pasunkėja širdies darbasir intensyviau skaldomi baltymai. Valgant maistą,
turintį daug kalio ir kalcio, druskų, iš organizmo daugiau pašalinama
vandens su šlapimu.

1. D. Mikalauskaitė, “Mityba”

———————–
[pic]

Leave a Comment