Vanduo-gyvybės šaltinis

GYVYBĖS ŠALTINIS

Vanduo visada buvo laikomas gyvybės šaltiniu. Jis buvo toji aplinka, kurioje vyko ilga mūsų planetos augalų ir gyvūnų evoliucija. Kadangi vanduo yra vie¬nas iš nuolatinių gyvuosiuose organizmuose vykstan¬čių biocheminių procesų dalyvių, tai nusistovėjo ne¬nutrūkstamas žmogaus ir vandens ryšys. Dėl šios sa¬vybės vandenį ir imta vadinti „gyvybės šaltiniu”.

Vandenyje nuo pirmųjų jo atsiradimo Žemėje die¬nų kaupėsi paprasčiausi cheminiai junginiai iš tokių „gyvybę teikiančių” elementų, kaip fosforas, azotas, anglis, kalcis .Pačiame vandenyje esantis superslėgis skaidė tuos junginius, o paskui „audė” iš jų po olimerines gijas — paprasčiausių aminorūgščių sta¬tybinę medžiagą. Superslėgis, prieš pradėdamas kur¬ti gyvybę, pats patyrė ilgą tobulėjimo evoliuciją, įgi¬jo tam tikrą virpesių daž¬nį ir amplitudę. Be to, jo veikla galėjo pasireikšti tik tam tikroje temperatū¬roje. Galbūt ir pats vanduo aminorūgščių susidarymo momentu turėjo kažkokių specifinių (polimerinių) savybių, kurias prarado vėlesnėse epochose ir ku¬rias mums vėl teks atrasti. Be vandens negalėtų Žemėje egzistuoti organinė medžiaga ir atsirasti gyvybė. Gyvosios medžiagos molekulė — labai sudėtingas cheminis junginys, at¬sirandantis nuosekliai vykstančios oksidacijos ir re¬dukcijos reakcijų grandinės me etu. Vanduo — būtina visų gyvų organizmų, tuo pačiu ir žmogaus, sudėtinė dalis.
Vandens įvairiuose organizmuose, jų organuose ir audiniuose yra labai daug. Pavyzdžiui, žinduolio or¬ganizme yra 63—68%, žemės paviršiaus augalų la¬puose— 75—86%, medūzoje ir dumbliuose — iki 98% vandens. Suaugusio žmogaus organizme yra 68—70% vandens, iš

š jo kraujyje — 90%, raumeny¬se — 75 %, kauluose — 28 %.

Vanduo turi įtakos visiems žmogaus organizmo gyvybiniams procesams. Su jo pagalba vyksta dau¬guma medžiagų apykaitos reakcijų, kurios užtikrina nenutrūkstamą gyvųjų audinių irimo ir regeneracijos procesą. Beveik visi organizmo cheminiai, fiziologi¬niai ir koloidiniai procesai (asimiliacija, disimiliaci¬ja, difuzija, osmosas ir kt.) vyksta vandens skiedi¬niuose arba kartu su vandeniu.

Skystoje vandens terpėje vyksta virškinimo ir maisto įsisavinimo procesai skrandyje ir žarnyne, gyvosios medžiagos sintezė organizmo ląstelėse. Kar¬tu su vandeniu iš organizmo pašalinamos kenksmin¬gos medžiagos arba apykaitos produktai. Laiku jų ne¬pašalinęs, žmogus sunkiai apsinuodija ir net miršta.

Suaugusiam žmogui kasdien reikia 2—2,5 l geria¬mojo vandens. Kad organizmas normaliai funkcionuo¬tų, vandens reikia 4—5 kartus daugiau, t. y. 9—10 1. Iš kur jo imti?

Įdomu tai, kad žmogus ir gyvūnai, savo organiz¬me perdirbdami maistą, patys pasigamina endogeni¬nio, t. y. . vidinio vandens. Jo nuolat „atsiranda” organizmo audiniuose. Visi gyvūnai ir augalai dau¬giausia vartoja tą vandenį, kurį pasigamina savyje. Antai, kupranugario kuproje esantys riebalai oksida¬cijos būdu gali duoti gyvuliui 40 l endogeninio van¬dens.

Žmogaus organizmas nepakenčia vandens truku¬mo. Netekęs l—1,5 l vandens, žmogus pradeda jaus¬ti troškulį. Praradus dėl vandens deficito 6—8% sa¬vosios masės, žmogaus organizme sutrinka medžia¬gų apykaita, sulėtėja oksidacijos procesai, didėja kraujo klampa, pakyla temperatūra, dažnėja pulsas, parausta oda, suglemba raumenys ir kūnas, svaigsta ir skauda galvą. Netekus 10% vandens, atsiranda negrįžtamų patologinių re
eiškinių: trūkinėja oda, įdumba akių obuoliai, sutrinka rega, prasideda trau¬kuliai gerklėje, vystosi anurija (inkstai neišskiria šlapimo), silpsta protas. Netekęs 21% vandens žmogus miršta. Žmogui būti be vandens daug pavojin¬giau negu be maisto: nevalgęs jis gali išgyventi iki 40 dienų, o negėręs numirs aštuntą parą.

Liguistų reiškinių žmogus neišvengia ir tada, kai vartoja per daug vandens: pasirodo intoksikacijos simptomai, krinta kūno temperatūra, teka seilės, py¬kina, sutrinka judesių koordinacija, atsiranda traukuliai, suglemba raumenys, skauda galvą.

Gamta, kurdama žmogų, aprūpino jį „šilumos re¬le”— stebuklinga vidinio šilumos reguliavimosi savy¬be. Normali mūsų kūno temperatūra svyruoja labai nedaug: 36,6—37 °C. Nukrypimas nuo šios normos vos per keletą dešimtųjų laipsnio liudija apie negala¬vimą, vieno ar kito organo normalios funkcijos su¬trikimą.
Mokslui iki šiol nepavyko išaiškinti orga¬nizmo vidinio šilumos reguliavimosi paslapties. Tik viena aišku: šitoks reguliavimasis būtų neįmanomas be kraujo tėkmės.
Bet gi kraujas — tai pirmiausia vanduo. Tada į šilumos reguliavimosi automatizmą galima žiūrėti kiek kitaip. Esmė yra ta, kad vanduo (kraujas) geba sugerti (ir atitinkamai grąžinti) šilumos tiek, kiek negalėtų joks kitas skystis. Gamtoje nėra geresnio šilumos nešiotojo kaip vanduo.
Vanduo labai padeda palaikyti pastovią organiz¬mo temperatūrą (yra geras šilumos reguliatorius). Krintant aplinkos temperatūrai, vandenyje dėl oksi¬dacijos procesų kaupiasi šiluma ir neleidžia kūnui atšalti. Aplinkos temperatūrai kylant, kraujas, plūsdamas į odą, padidina šilumokaitą ir prakaitavimą. Prakaitas pr
ro odą atiduoda šilumą aplinkai ir apsau¬go organizmą nuo perkaitimo.
Štai ką reiškia vanduo žmogaus gyvenime. Ta¬čiau jo reikia ne vien fiziologiniams procesams. Nor¬maliai žmogaus gyvybinei veiklai palaikyti vandens reikia kur kas daugiau negu nustatyta fiziologinė norma. Daugybė vandens suvartojama sanitarinėms higieninėms ir buitinėms reikmėms, gamybai, tech¬nologiniams pramonės, statybos ir transporto proce¬sams, žemės ūkiui, gaisrams gesinti, miestų gatvėms ir želdiniams laistyti. Apskaičiuotas vidutinis vieno žmogaus suvartojamo vandens kiekis — 100—600 l/parą —yra jo ekonominės gerovės, kultūrinio ir bui¬tinio lygmens rodiklis. Viduramžiais kiekvienas mies¬tietis suvartodavo 10—15 l/parą, bet jau praėjusiame šimtmetyje šis poreikis siekė 30—45 l/parą.
Analizuojant upių vandens išteklius, reikia atsi¬žvelgti į tai, kad jose būtų visą laiką tinkamos gyvū¬nijai sanitarinės sąlygos, todėl negalima visiškai iš¬sekinti upių nuotėkio. Jo turi užtekti tam, kad upė galėtų savaime išsivalyti, kad vandenyje atsiskiestų į upę patekę nešvarumai ir kad jūros vanduo neuždruskintų upės žiočių. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad saugyklose daug vandens išgaruoja ir išsifilt¬ruoja.
Vandens deficitas sausringuose rajonuose nuola¬tos didėja. Atsirado nauja problema — sparčiai didė¬jantis atotrūkis tarp gryno gėlojo vandens poreikių ir galimybių juos patenkinti, arba aprūpinimo van¬deniu problema.

GRYNO VANDENS PROBLEMA
Per visą žmonijos raidą vanduo buvo ne tik džiaugs¬mo ir ilgo amžiaus šaltinis, bet kai kuriais laikotar¬piais netikėtai iš gyvybės eliksyro virsdavo mirties nešėju, sparčiai paskleisdavo įvairiuose planetos ka

am¬peliuose ligas, epidemijas, mirtį ir siaubą. Dabar jau žinoma, kad dėl to kaltas ne vanduo, bet tos mine¬ralinės, organinės ir ypač bakteriologinės priemaišos, kuriomis pats žmogus iš nežinojimo ir nemokšiškumo užteršdavo vandenį. Tokios stichinės nelaimės, kai išmirdavo ištisų miestų gyventojai, vis labiau tolsta į praeitį.
Žmonija suprato, kad jos lemtis visiškai priklau¬so nuo supančio pasaulio, nuo racionalaus gamtos turtų naudojimo. Kol žmogus nesikišo į gamtos raidą, žemės biosferoje vykstantys ciklai buvo uždari, pagrįsti nuolatine medžiagų ir energijos srautų apy¬taka. Vystydamas gamybines jėgas, žmogus, to nei nenumanydamas, vis aktyviau veikė planetos bio¬sferą.
Dėl sparčiai plečiamos pramoninės gamybos ir urbanizacijos, vartojamų buityje ir pramonėje chemi¬nių medžiagų labai daugėja miestų ir pramonės nute¬kamųjų vandenų, kurie paprastai suleidžiami į upes ir jūras. Tai paprasčiausias ir pigiausias būdas ne¬švarumams pašalinti: švarus upių vanduo gausiai juos praskiesdamas pats savaime išsivalo. Taip tęsė¬si gana ilgai, kol buvo nedaug buitinio ir pramoninio nutekamojo vandens. Daugėjo miestuose gyventojų, plito pramoninė gamyba — vis daugiau plūdo nute¬kamojo vandens, didėjo nešvarumų koncentracija ir upių bei jūrų užterštumas. Taip atsirado švaraus vandens problema — pra¬dėjo trūkti to vandens, kuris teikia visa kam gyvybę, užtikrina vystymąsi ir tobulėjimą. Kaip spręsti šią problemą nuolatinės techninės pažangos sąlygomis? Kur rasti išeitį iš grėsmingos padėties? Kaip apsau¬goti upes ir jūras, kad jų neterštų pramonės ir buiti¬niai nešvarumai? Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia ištirti vandens, kaip labiausiai pažeidžiamos gamtinės aplinkos, užterštumą, teršimo šaltinius, pa¬koreguoti žmogaus požiūrį į gamtą.

GRESIANT PAVOJUI
Kosminiuose laivuose ir palydovuose įrengtos televi¬zijos kameros bei fotografavimo aparatūra teikia eko¬loginę informaciją, kuri labai svarbi sprendžiant gam¬tinės aplinkos problemą. Kosmonautai įžvelgia ne vien Žemės grožybes. Jų pranešimuose nuskamba kartais ir štai kas:
— Upės su intakais — tarytum kraujagyslės Že¬mės kūne .. . Aukštupiuose jos švarios, bet kuo toliau, pasipildydamos įvairiausiomis atliekomis, tuo labiau drumzlėja ir neša visą tą purvą į jūras ir vandeny¬nus .
— Pakrantėse matomos naftos dėmės. Pramonės gigantai skęsta dūmuose, kurie iš vieno kontinento slenka į kitą . . .
Žinomo mokslininko V. Vernadskio žo¬džiai: „Kinta Žemės veidas, vis mažiau nepaliestų gamtos kampelių”, ištarti prieš trisdešimt penkerius metus, mūsų laikais pasi¬tvirtina. Štai keletas faktų, kurie įspėja: biosfera pa¬vojuje! Dirvos erozija (ma¬toma iš orbitos) yra di¬džiulė: tai milijonai hekta¬rų išplautų dirvožemių, klonių ir raguvų. Planeta katastrofiškai plinka: gais¬rai ir žmonės kasmet su¬naikina daug tūkstančių hektarų „žaliojo kilimo”. Tuo tarpu kuo daugiau bus sunaikinta miškų, tuo grėsmingesnės gali būti sausros, potvyniai, dirvos erozija, pažeista dujinė atmosferos sandara.
Yra ir daugiau panašių liūdnų pavyzdžių, kai žmo¬gus niokoja gamtos turtus, maisto išteklius ir ardo gyvybės egzistavimo Žemėje sistemą.
Šiuo metu žinoma jau apie 500 rūšių būdingiau¬sių orą teršiančių priemaišų — įvairių dujų, dulkių ir garų. Dalis jų su krituliais patenka į vandens telki¬nius. Be to, į telkinius kartu su vandeniu suplūsta visokių rūgščių, metalų, druskų ir t. t. Tokių kenks¬mingų priemaišų vis daugėja, o daugelis jų (švinas, gyvsidabris, arsenas) taip ir lieka nepastebimi, kol nepradeda plisti ligos.
Per pastaruosius 20—30 metų užterštumas azoto oksidais padidėjo 630%, švino tetraetilu — 415%, gyvsidabriu — 2100%. Paviršinių vandenų už¬terštumas fosfatais padidėjo 7 kartus.
Užterštas oras ir vanduo — tai didžiulė žala žmo¬nijai: plintančios įvairiausios ligos, žuvusi augmeni¬ja, ekonominiai nuostoliai. Oro tragiško užteršimo pavyzdys — 1952 m. Londono smogas, nusinešęs per 5 dienas 4000 gyvybių. Dėl šiluminių elektrinių už¬terštos nuodingomis atliekomis aplinkos, kasmet miršta daugiau kaip 21 tūkst. žmo¬nių.
Automobilių išmetamosios dujos, kuriose yra ang¬lies ir azoto oksidų, angliavandenilio, saulėtomis die¬nomis sukelia akių uždegimą. Tai pastebėta kur labai intensyvus automobilių judėjimas (Tokijuje, Sidnyje, Meksike, Buenos Airėse ir kt.).Visa, kas patenka j orą, galų gale atsiduria van¬denyje: pirmiausia — vidaus telkiniuose, paskui — Pasauliniame vandenyne.

VIDAUS VANDENS TELKINIŲ TERŠIMAS

XX a. vi¬duryje su vandens telkinių užterštumo problema vie¬naip ar kitaip susidūrė visos išsivysčiusios šalys.
UNESCO duomenimis, 75 išsivysčiusiose kapita¬listinio pasaulio šalyse tik trečdalis miestų gyventojų vartoja vandenį, tiekiamą į butus arba į kiemus, dar vienas trečdalis — iš gat¬vių vandens kolonėlių, o kiti — neturi net šios gali¬mybės.
Pasaulyje jau užteršta dau¬guma vandens telkinių. Pasaulyje daugybė žmonių vandenį geria iš upių ir ežerų, į kuriuos suteka kanalizaciniai van¬denys, vartoja vandenį, ku¬riame kenksmingų chemi¬nių priemaišų yra kur kas daugiau negu leistina.
Skaudi problema – tai užterštos upės. Tai ypač aktualu atsilikusiose šalyse. Tokiose upėse griežtai uždrausta net pramogauti vandens slidėmis, nes bijoma, kad užtiškęs bakterijomis užterštas vanduo neužkrėstų ligomis pramogaujančių žmonių.
Nelaimės neaplenkia ir ežerų. Pražūtingo vandens telkinių užteršimo pavyzdys — Erio (JAV) ežeras. Sis didžiulis ežeras, buvęs vienas gražiausių JAV ežerų virto negyvu duburiu. Detroito upė kasdien suplukdo į ežerą iš 12 JAV ir Kanados mies¬tų 8 tūkst. t atmatų. Dėl organinių medžiagų, vis daugiau sutekančių kartu su pramonės ir komunali¬niu vandeniu, oksidacijos trūksta deguonies, todėl labai smuko žuvų ūkis, priviso dumblių. Čia jau ne¬galima maudytis. Mokslininkai mano, kad Erio jau neįmanoma išgelbėti ir dar kada nors pamatyti tokį, koks jis buvo prieš 25 metus. „Mirštančiu ežeru” amerikiečiai vadina Mičiganą, į kurį suplūsta atlie¬kos iš 250 įmonių ir 310 kanalizacijos sistemų.
Plintant vandens užterštumui žmonės ge¬riamąjį vandenį mieliau perka parduotuvėse. Gryną vandenį pra¬deda gaminti stambiausios pasaulio kompanijos. Vanduo virto biznio šaltiniu.
Plintant šiluminei energetikai ir elektrinių statybai, didėja „ šiluminis teršimas“. Elektrinėse ir kai kuriose praminės įmonėse aušinimui vartojamas vanduo. Kai aušinimo ciklas tiesiasvoris , perkaitęs vanduo tiesiog suleidžiamas į telkinį arba jūrą. Vanduo telkinyje įšyla tiek , kad pradeda labai sparčiai daugintis kai kurie dumbliai – ežerai ir saugyklos nuolatos „žydi“. Juose mažėja deguonies, žūva žuvys ir kiti ežerų bei upių gyvūnai.

VANDENYNAS PRAŠO APSAUGOS

Pastaraisiais metais labai smarkiai teršiamos ne vien upės, bet ir Pasaulinis vandenynas, o tai yra dar grėsmingiau. Apie šią problemą dabar ypač daug rašoma spaudoje. Vieni teigia, kad vandenynas išgelbės nuo bado, kiti nerimauja dėl jo ateities.
Jūra virsta į kanalizacijos duobę, į kurią suplūsta visos atmatos, suneštos apnuodytų upių, ir visos teršiančios medžiagos, krintančios su vėju ir lietumi iš mūsų apnuodytos atmosferos. Daugybė nuodingų medžiagų patenka iš tanklaivių. Todėl nėra ko stebėtis, kad jūroje pamažu nyksta gyvybė.
Jūrų vanduo teršiamas pramonės atliekomis, naf¬ta, radioaktyviomis medžiagomis ir nuodingaisiais insekticidais.
Reikia keisti mūsų požiūrį į jūrą. Dauguma vandenyną laiko beribiu, bedugniu, neišsenkančiu ir ne¬pažeidžiamu. Tačiau jau įsitikinta, kad vandenynas toli gražu nėra beribis ir nepažeidžiamas pražūtingų poveikių.

Nešva¬riausia Žemėje yra Viduržemio jūra . Jos užterši¬mas pasiekė grėsmingą ribą ir yra pavojingas ne vien jūros gyvūnams, bet ir pakrančių gyventojams.
Italų spaudoje dažnėja pranešimu apie katastro¬fišką Apeninų pusiasalio pakrančių užteršimą. Jūro¬je prie Tibro žiočių ligas sukeliančių bakterijų kiekis 200 kartų didesnis už leistinąją normą. Beveik trys ketvirtadaliai Italijos pakrančių užteršti pramonės įmonių ir naftos perdirbimo gamyklų atliekomis. Be to, išilgai Italijos krantų pagal apytikslius apskai¬čiavimus iš tanklaivių išpilama kasmet apie 60 tūkst. t naftos.
Fabriko, kuriame gaminamas titano oksidas, įsi¬kūrusio netoli Livorno (Italija), atliekos verčiamos jūrą. Kasdieninėje pramonės atmatų „porcijoie” yra 290 t geležies sulfato ir 2400 t sieros rūgšties. Tą patį daro prancūzų, belgų ir anglų chemijos įmonės.
Japonija pastaraisiais metais „išgarsėjo” dar vie¬na sunkia liga —„itai-itai”. Ja susergama apsinuo¬dijus kadmiu, patenkančiu į baseinus kartu su nute¬kamuoju vandeniu. Kadmis kaupiasi žuvyse, o paskui patenka į žmogaus organizmą. Japonai turi net spe¬cialų terminą „kogai”; t. y. „aplinkos teršimas pra¬monės atliekomis”.
Pastebėta, kad kai kurie žinduoliai, pavyzdžiui, banginiai, tapę užteršto jūros vandens aukomis, bai¬gia gyvenimą „savižudžiais”. Kai kurie mokslininkai tvirtina, banginių „savižudybė” yra ne kas kita, kaip apsinuodijimas vandeniu, užterštu neperdirbta nafta arba jos produktais: tokie jūrų gyvūnai praranda orientaciją.
Baltijos jūra beveik neturi išėjimo į Pasaulinį vandenyną. Jos vandens apytakos periodas labai il¬gas— 50 metų, o dugno sluoksniuose—100 metų. Jūros bangos skalauja labai išvystytos industrijos šalių krantus. Tačiau žodžio „skalauja” prasmę čia reikėtų suprasti daugiau proziškai. Ant Baltijos jūros krantų stovi daugiau kaip 60 didžiulių miestų — pra¬monės centrų. Į jūrą suplūsta drumzlini 200 upių van¬denys. Sunku dar suvokti tai, kiek iš tikrųjų užterš¬ta Baltija. Į ją suleidžiami tiesiog arba patenka per upes Švedijos, Suomijos, Vokietijos, Danijos pramonės įmonių ir komunaliniai nutekamieji vandenys, naftos produktai, trąšos bei nuodingieji chemikalai iš laukų ir kt. Baltijos jūros giluminiuose sluoksniuose ma¬žėja deguonies. Mokslininkai laiko tai grėsmingu ženklu, rodančiu, jog jūra dėl teršimo pradeda virsti „išmirusiu baseinu”.
Viena iš labiausiai užterštų pasaulyje yra Tokijo įlanka (Japonija). Čia išilgai pakrantės nesibaigian¬čios gamyklų, fabrikų, dirbtuvių eilės. Daugybė ga¬mybos atliekų suleidžiama tiesiog į jūras, kurios ska¬lauja japonų salas.
.

NAFTINIS MARAS

Pagal Jūrų agentūros apskaičiavimus į jūras ir van¬denynus kasmet suleidžiama daugiau kaip 6 mln. t naftos. Šios naftos nepavadinsi gamtos dovana. Ji čia plūduriuoja dėl žmonių kaltės. Teršimas naftos produktais gresia „naftiniu maru” jau ne vienai kitai jūrai, bet visam beribiam Pasauliniam vandenynui, kuris aprėpia svarbiausius planetos vandens ištek¬lius. Vandenynas jau be¬jėgis prieš šitokį žmogaus antpuolį.
Nafta patenka į jūrą įvairiais būdais: iš pakran¬tėje esančių įmonių, po¬vandeninių gręžinių ir naf¬totiekių, įvykus juose ava¬rijai, iš užterštų upių. Be¬veik pusė pasaulyje gau¬namos naftos gabenama tanklaiviais. Juose skysto¬jo kuro skyriai plaunami jūros vandeniu, kuris paskui supilamas j jūrą. Ypač didelė nelaimė — tanklaivių avarijos.
Dėl vandens paviršiaus įtempimo naftos produk¬tai vandenį padengia labai plona plėvele, užteršdami didžiulius plotus. Sunku patikėti, kad l t naftos gali padengti 12 km2 vandens paviršiaus. O į vande¬nyną kasmet patenka apie 1% visos gabenamos naf¬tos.
Mokslininkai nustatė: jeigu l litre vandens yra 0,1 mg naftos produktų, tokiame vandenyje sugauta žuvis nevalgoma. Todėl žuvininkystės tvenkiniuose naftos neturi būti daugiau kaip 0,05 mg/1. Telkiniuo¬se, iš kurių vanduo patenka į buitinį vandentiekį, leis¬tinoji naftos koncentracija yra 0,3 mg/1.
Kodėl patekusi į gamtinį vandenį nafta yra pavo¬jinga? Daugiausia todėl, kad, jai išsiliejus jūros pa¬viršiuje, žūva visi gyvieji organizmai. Naftos plėvelė nepraleidžia oro, todėl kai kurių jūros žuvų lervos išgaišta, negavusios pirmojo gyvybiškai svarbaus oro gurkšnelio. Paukščiai, nutūpę ant nafta užteršto van¬dens, taip pat žūva — tiesiog apsinuodija rydami maistą arba peršąla, naftai ištirpinus riebalus, ku¬riais tepamos plunksnos. Mokslininkai apskaičiavo, kad vien Didžiosios Britanijos pakrantėse, kurios la¬bai užterštos nafta, kasmet žūva 50—250 tūkst. jūros paukščių.
Įvairių rūšių naftos nuodingumas nevienodas, bet joms visoms būdinga viena bendra savybė: jos pri¬traukia kitas chemines, ypač nuodingąsias medžiagas. Naftos dėmės ir mazuto gumulėliai adsorbuoja DDT ir kitus chloruotus angliavandenilius, kurie netirpsta vandenyje, nenusėda ant dugno. Stambesni mazuto gumulai dažnai aplipę kriauklelėmis, kirmėlaitėmis, krabų mailiumi ir plūduriuoja po vandenyną. Šie „ke¬liauninkai”— mėgiamas žuvų laimikis, bet kartu su jais žuvys praryja ir mazutą. Žuvys ir banginiai, koš¬dami pro ūsus ir žiaunas vandenį bei planktoną, no¬romis nenoromis užkandžiauja mazutu. Žala, žinoma, priklauso nuo pirminės arba adsorbuotos naftos bei nuodų kiekio.
Naftos produktuose esančios kancerogeninės me¬džiagos gali kauptis .ir valgomuosiuose moliuskuose.
Kartas nuo karto pasaulį sukrečia kraupios jūrų katastrofos. Ypač tragiškos pasekmės po tanklaivių avarijos. Nuo 1973 iki 1975 m. avarijos ištiko dau¬giau kaip 3300 naftą gabenusių laivų, iš jų 49 nu¬skendo.
Viena iš didžiausių avarijų Šiaurės jūros naftos telkiniuose įvyko 1977 m. balandžio mėnesį kontinen¬tinio šelfo norvegų sektoriaus gręžimo platformoje „Bravo”. Septynias su puse paros švirkštė naftos fontanas, išliejęs milžinišką 4000 km2 ploto riebią plynę.
Pasauliniame vandenyne pastebimi pažeistos eko¬loginės pusiausvyros požymiai. Jeigu išnyktų gyvy¬bė vandenyne, negalėtų jos būti ir sausumoje. Nega¬lima užmiršti, kad 40% deguonies planetai gamina vandenyno planktonas, o 60 % žalioji sausumos augmenija.
Jūros ir vandenynai tiekia žmonijai kasmet 70 mln. t žuvies.

DELSTI NEGALIMA
Dvidešimtasis amžius pavadintas atomo amžiumi. Visame pasaulyje gaminama dešimtys tūkstančių to¬nų branduolinio kuro. Pramonėje, žemės ūkyje, me¬dicinoje, įvairiuose moksliniuose tyrimuose kasmet vis daugiau naudojama radioaktyviųjų izotopų. Ati¬tinkamai daugėja ir radioaktyviųjų atliekų.
JAV ir kitos valstybės paskandino Atlante daugy¬bę branduolinių atliekų ir nuodingųjų medžiagų, aiškindamos, kad pavojinga¬sis krovinys paslėptas į ypatingus nesuardomus konteinerius. Tačiau yra žino¬ma nemažai pavyzdžių, kai palyginti negiliuose Airi¬jos ir Viduržemio jūrų, Lamanšo farvateriuose dugno srovės nešdamos sudaužo „nepaprastai stiprius” konteinerius. Prieš 40 metų seklioje Baltijos jūroje buvo paskandinti betoniniai konteineriai su 7 tūkst. t ar¬seno. Dabar konteineriai prakiuro. O juose nuodų yra trigubai daugiau negu reikėtų nunuodyti visiems Že¬mes rutulio gyventojams.
Mesti į jūras ir vandenynus mirtį nešančius nuo¬dus turėtų būti uždrausta, o kaltuosius reikėtų griež¬tai bausti pagal tarptautinius įstatymus. Vandenyne nėra „nacionalinių” vandenų. Jie nuolatos juda. Že¬mėlapyje galima pažymėti ir išdalyti valstybėms ne¬judantį jūros dugną, tik ne vandenį virš to dugno. Paleistą prie Peru krantų plaustą vandens srovė tik per keletą savaičių nuneša iki Polinezijos. Sėdęs prie Maroko kranto į nendrine valtį, po kurio laiko atsi¬dursi tropinėje Amerikoje. Kas šiandien vadinama teritoriniais Peru vandenimis, rytoj jau bus teritori¬niai Okeanijos vandenys. Maroko pakrantės vande¬nys tampa Meksikos įlankos vandenimis. Jūrų sro¬vėms nėra politinių sienų.
Patekusių į vandenynus ir jūras radioaktyviųjų izotopų praktiškai neįmanoma pašalinti arba padary¬ti nekenksmingais. Pavojingiausi iš jų — stroncis-90 ir cezis-137, nes šie elementai dalyvauja biologiniame cikle. Dalinio jų suirimo periodas tęsiasi beveik 30 metų. Veikdami žmogaus ar gyvūnų organizmą, jie sutrikdo normalią svarbiausių gyvybinių procesų ei¬gą.
Daugelis jūrų organizmų gali kaupti izotopus. Antai Ramiajame vandenyne buvo tirtas planktonas,kurio radioaktyvumas pasirodė 500 kartų didesnis ne¬gu aplinkos.
Radioaktyviosios medžiagos, kurios išsiskiria bandant atominį ginklą, sparčiai plinta atmosferoje. Radioaktyvieji aerozoliai, krisdami ant Žemės pavir¬šiaus, užteršia ir Pasaulinį vandenyną.
Reikia dar priminti apie karo tikslais naudojamų herbicidų ir defoliantų žalingą poveikį gamtinei ap¬linkai.
Per labai trumpą laikotarpį suspėta užteršti įvai¬riomis nuodingomis medžiagomis beveik visa plane¬ta: chloro organinių junginių rasta antarktinių ruo¬nių ir pingvinų riebaliniuose audiniuose. Antarktidos sniego dangos analizė parodė, kad šio labai tolimo nuo išsivysčiusių šalių žemyno paviršiuje nusėdo apie 2300 t pesticidų.
Sunku suminėti visas tas nelaimes, kurias padarė „gyvybės lopšiui” nevaldoma techniškoji civilizacija. Pasaulinį vandenyną galima apsaugoti tik sutelktomis visų valstybių pastangomis. Tik laiku ir visiškai nutrau¬kus Pasaulinio vandenyno teršimą, galima išsaugoti turtingiausius jo išteklius visai žmonijai.

EKOLOGIJOS DĖSNIAI — BIOLOGINIS APLINKOS

PAGRINDAS
Gamta sukūrė milžinišką, nepaprastai sudėtingą me¬chanizmą. Visos biosferos egzistavimas pagrįstas jos nenutrūkstamumu: užtektų jį suardyti, ir moderniausia technika pasirodytų bejėgė. Todėl socialinė ir techninė pažanga neįmanoma be bendrosios viso gy¬venimo pažangos Žemėje.
Žmogus mūsų dienomis vis dar tiki šviesia ateitimi. Rytoj nuversime kur nors kalnus, pakreipsim upės tėkmę, gausime nematytą negirdėtą derlių dykumoje. Bet kas ištiks po šitokio antpuolio? Žinomas ekologas S. Švarcas yra pasakęs: „Tikroji pažanga įmanoma tik tada, kai yra gamtos, visuomenės ir mokslo vienovė. Žmogui neverta imtis biosferos funkcijų, jam reikėtų stengtis tik palengvinti jos darbą. Žmogaus santykiai su gamta turi būti grindžiami pasitikėjimu”.
Ekologijos krizę skatina ne tai, kad dėl neapgalvotų žmogaus veiksmų nyksta biologiniai gamtos ištekliai, bet tai, kad suardoma gamtos kompleksų savitvarka arba ta savitvarka pradeda veikti prieš žmogų. Štai kodėl gyvybiškai reikia žinoti ekologijos, biosferos raidos dėsnius!
Biosferos ekologinė sistema yra vienalytė. Joje nieko negalima laimėti arba prarasti, visa, kas iš ji buvo atimta, turi būti grąžinta. Kiekvienas įvykis ekosistemoje tuo pat metu yra ir priežastis, ir pasekmė.
Atpildas neišvengiamas — toks yra pirmasis ekologijos dėsnis. Vandens telkinių teršimo sukelta krizė rodo, kad pernelyg ilgai neatsiteisiama už senąsias, skolas.
Gamtos gamybinės jėgos kol kas galingesnės geocheminiu ir energetiniu požiūriu už žmogų, jų geocheminė ir energetinė veikla kol kas didesnė už žmonijos veiklą. Bet žmogaus jėgos didėja. Tiesa, didėja ir atsakomybės suvokimas: mes jau išmokome įvertinti klaidas, kurios daro tiesioginę žalą gamtos ištekliams.
Gamtoje nėra smulkmenų — toks antrasis ekolo¬gijos dėsnis.
Biosfera egzistuoja ir vystosi apie 3 mln. metų. Toks ilgas egzistavimas paaiškinamas jos ciklišku¬mu. Tai, kas nereikalinga ir kenksminga vieniems organizmams, kitiems yra maistas; tuo, ko negali įsi¬savinti aukštesnieji organizmai, minta grybai ir bak¬terijos. Jos suskaido organinę medžiagą į minera¬linius elementus, ir ciklas kartojasi iš naujo. Taigi gyvybės egzistavimo forma yra biologinė apytaka.
Kiekvienas organizmas yra susietas su kitais or¬ganizmais; bet kuris net menkiausias organizmas yra konkreti, niekuo nepakeičiama grandis ilgoje biolo¬ginių priklausomybių grandinėje. Kiekviena augalų, gyvūnų rūšis yra unikali. Jos išnykimas — neatitai¬somas nuostolis.
Žemės gyvosios dangos produktyvumas didžiulis. Gyvūnai ir augalai kasmet produkuoja apie 80 mlrd. t biomasės.
Dar įspūdingiau atrodo plūduriuojančių vandeny¬no viršutiniuose sluoksniuose smulkiausių vienaląs¬čių dumblių veikla. Jų masė yra didesnė už visos žmonijos masę. Šie smulkučiai organizmai du kartus per parą migruoja vertikaliai: iškyla į vandenyno pa¬viršių ir nusileidžia keletą šimtų metrų žemyn. Taigi kiekvieną parą migruoja gyvoji masė, lygi visos žmonijos masei.
Ilgai žmogus laikė save gamtos valdovu. Šiandien reikėtų elgtis taip, kaip mokė senovės žmonės: apie gamtą spręskime remdamiesi pačia gamta, o ne savo požiūriu į ją. Gamtos dėsnių analizė verčia padaryti išvadą: pakitimai viename iš lygmenų sukelia dides¬nius arba mažesnius pakitimus kituose lygmenyse. Todėl pažangiai mąstantys ekologai mato ateities ekologiją, pagrįstą pasaulio kitimo teorija. Ekologija tampa žmogaus poelgių gamtoje pagrindu, da¬limi jo pasaulėžiūros.
Į tai, kad mes kartais suardome gamtos pusiau¬svyrą, griauname jos dėsnius, ne visada reikėtų žiū¬rėti kaip į sudėtingo mechanizmo laužymą. Šitoks sudėtingiausiu gamtos reiškinio supaprastinimas to¬lygus jo iškraipymui.
Žinoma, teršiant upes ir dirvas nuodingomis me¬džiagomis, naikinama gamta. Su tuo reikia kovoti visomis priemonėmis. Bet gamtos kitimas — tai dės¬ninga reakcija į kintančias aplinkos sąlygas. Tai ne primityvi degradacija, o evoliucija naujomis sąly¬gomis. Todėl ne visi paki¬timai yra nepageidaujami. Klausimas sudėtingas ir nesunku suklysti. Bet vie¬na klaida yra neleistiną: negalima laikyti biosferos pasyviu mūsų poveikio ob¬jektu, galinčiu vien degra¬duoti nuo neįprastų pakiti¬mų. Gyvieji organizmai į bmažiausius pakitimus gamtoje reaguoja aktyviu pri¬sitaikymu. Evoliucija vyksta sparčiai, ir kai žmogus tai užmiršta, ji dažniausiai veikia prieš jį.
Taigi įsitikinome stebėtina gamtos sistemų tarpu¬savio priklausomybe. Nuodingosios medžiagos negali patekti vien į vandenį arba vien į dirvožemį ir paskui neprasiskverbti į kitus ekosistemos komponentus.

RŪPINIMASIS VANDENS ŠALTINIŲ „SVEIKATA”
Paviršinių vandenų reikšmė visuomenės raidoje labai didelė, be jų praktiškai būtų neįmanoma ūkinė veik¬la. Upės yra susisiekimo arterijos, drėkinimo siste¬mų sudėtinė dalis, mechaninės ir elektros energijos bei gyventojams tiekiamo, o pastaruoju metu ir pra¬monėje niekuo nepakeičiamo gėlojo vandens šaltiniai. Nei viena pramonės šaka praktiškai negali išsiversti be šios ypač svarbios žaliavos.
Netgi mažos, laivybai netinkančios upės su me¬džiu ir krūmokšnių prižėlusiais tapybiškais krantais ne tik puošia žemę, bet ir nenuilstamai darbuojasi. Didžiulė yra jų ūkinė, klimatinė ir gydomoji reikšmė. Mažosios upės girdo miestus ir kaimus, įmones ir laukus. Jų pakrantėse žmonės ilsisi ir grūdinasi. Šių, atrodytų, menkučių, briste perbrendamų šaltinių vandeniu drėkinami šimtai tūkstančių hektarų der¬lingų žemių. Jų šalpos — tai šimtai tūkstančių hektarų ganyklų ir šienaujamų pievų. Mažųjų upių tven¬kiniuose ir saugyklose kasmet sugaunama iki pusės milijono centnerių žuvies.
Upių tinklas papildo vandeniu ir požeminius van¬deninguosius horizontus, iš kurių dažniausiai tiekia¬mas geriamasis vanduo.
Laivybai netinkančios upės sparčiai uždumblėja, dėl to blogėja jų vandens kokybė. Štai kodėl paruošti ir įvykdyti mažų upių ap¬saugos priemones — labai aktualus šių laikų uždavi¬nys, kurio sėkmingas sprendimas prisidėtų ne tik prie gamtos turtų iš¬saugojimo, bet ir prie to¬lesnio liaudies ūkio vysty¬mo.
Viena iš efektyviausių vandens telkinių sanavimo priemonių yra valomųjų įrenginių statyba. Upės yra tuo pat metu šaltiniai, iš kurių miestams centralizuo¬tai tiekiamas vanduo, ir baseinai, į kuriuos suleidžia¬mi iš miestų nutekamieji vandenys. Todėl upių van¬denį tenka vandentiekio stotyse apdoroti taip, kad jis atitiktų geriamojo vandens standartą, o kanaliza¬cijos įrenginiuose nutekamuosius vandenis išvalyti taip, kad, jie neterštų upių.
Kad būtų išsaugotos mažosios upės, svarbu pro¬tingai naudoti jų vandenį.
Intensyvinant gamybą žemės ūkyje, vis daugiau vartojama mineralinių trąšų ir nuodingųjų chemikalų, didėja galimybė jiems patekti į vandens baseinus, ypač ten, kur pakrantės iki pat vandens yra ariamos, nuplikusios, be želdinių. Todėl pakrantėse palieka¬mos apsauginės zonos, kuriose ribojama žmogaus ūkinė veikla.

Vandens baseinų apsauga — visos visuomenės; visų žmonių bendras rūpestis.
Gyvenimas įtikina, kad ir intensyvinamos gamybos sąlygomis galima išsaugoti švarias upes, ežerus ir vandens saugyklas.

VANDUO, ATITINKANTIS STANDARTĄ
Žmonijai svarbu ne tik tai, kad geriamojo vandens būtų pakankamai, bet kad jis būtų ir geros kokybės Paprastai sakoma: švarus vanduo — sveikatos šaltinis.
Gamtoje gausu skanaus vandens, bet idealiai švaraus nėra ir negali būti. Nereikia užmiršti, kad vanduo — vienas iš geriausių tirpiklių. Atrodo, kas galėtų būti švaresnis už pavasario lietaus lašus arba skaidrias snieguoles? Tačiau prieš nukrisdami ant žemės lietaus lašai įsisodrina azotu, deguonimi, anglies dioksidu, dulkėmis.
Kodėl vienu vandeniu troškulys numalšinamas lengviau, kitu — ne? Kodėl šaltinių vanduo skanes¬nis?
Vandens skonis pirmiausia priklauso nuo jo che¬minių priemaišų.Gamtiniame vandenyje visada yra ištirpusių arba plūduriuojančių priemaišų, kurios ga¬li būti naudingos arba kenksmingos. Nemalonaus skonio vanduo sukelia neigiamą fiziologinę reakciją net ir tada, kai nėra tiesioginės grėsmės organizmui.
Niekada nereikia užmiršti, kad vandenyje pasitai¬ko ligas sukeliančių mikroorganizmų. Per nekokybiš¬ką vandenį dažnai plinta ir infekcinės ligos. Su už¬terštu upės vandeniu gali patekti į žmogaus orga¬nizmą kai kurių parazitinių kirmėlių — helmintų kiaušinėlių, kurie žarnyne virsta parazitais. Galų ga¬le per vandenį galima apsikrėsti liamblijomis, kurios parazituoja žarnyne ir kepenyse.
Pirmieji centralizuoti vandentiekiai suteikė mies¬tiečiams ne vien džiaugsmų. Istorija užfiksavo ir kraupių choleros bei vidurių šiltinės epidemijų, nu¬siaubusių XVIII a. pabaigoje—XX a. pradžioje dau¬gelį Europos miestų. Epidemijos išplito su nekoky¬bišku vandentiekių vandeniu.
Epidemijų protrūkių pasitaiko ir dabar.
Gamtinio vandens teršimo pavojus smarkiai di¬dėja vystantis urbanizacijai ir pramonei.
Svarbiausios geriamojo vandens savybės — spalva, skonis, kvapas ir bakterinė sudėtis.
Vanduo, atitinkantis standartą, turi būti tiekia¬mas iš bet kokio vandentie¬kio (miesto ar kaimo), bet kokio šaltinio (požeminio ar paviršinio)., apdorojant ir nukenksminant jį, bet ko¬kiu būdu. Geriamasis van¬duo turi būti visą laiką ge¬ros kokybės. Standarte nu¬rodoma, kad vandenvietės turi būti apsaugotos nuo teršimo ir sudarytos sanitarinės apsaugos zonos.
Gamtiniame vandenyje esančios drumzlės gadi¬na jo skonį ir sudaro gerą aplinką ligas sukeliančioms bakterijoms vystytis. Todėl drumzlių vandentiekio vandenyje gali būti ne daugiau kaip 1,5 mg/1. Gam¬tiniame vandenyje visada yra mineralinių druskų. Vanduo laikomas kokybišku, jeigu jo mineralizacija yra 200—400 mg/1. Jai mažėjant (iki 100 mg/1) van¬dens skonis blogėja; vanduo be druskų (distiliuotas) iš viso kenksmingas. Jeigu druskų ne daugiau kaip 1000 mg/1, vanduo laikomas patenkinamos kokybės.
Vanduo, kuriame yra daugiau druskų, laikomas sūriu ir netinkamu gerti.
Cheminės priemaišos pirmiausia aptinkamos pojū¬čiais—uosle, rega. Vanduo, kuriame yra vario mikrodalelių, atrodo drumstas, o jeigu yra geležies — rausvas. Su vandeniu sumišusi geležis nekenkia mū¬sų sveikatai, bet toks vanduo yra nemalonaus pelkių vandens skonio, išplovus juo skalbinius, ant jų lieka rudžių dėmės. Leistinasis geležies kiekis vandenyje — 0,3 mg/1.
Vanduo, kuriame yra chloridų ir sulfatų – sūroko ir kartaus skonio. Vartojant tokį vandenį, gali sutrikti virškinimo trakto veikla. Jeigu vandenyje yra dau¬giau kaip 350 mg/1 chloridų arba daugiau kaip 500 mg/1 sulfatų, jis laikomas kenksmingu sveikatai.
Kalcio ir magnio druskos vandenį kietina. Leis¬tinasis šių druskų kiekis vandenyje —7 mg ekv/1. Vandenyje, kuriame šių druskų yra daugiau kaip 7 mg ekv/1, sunkiau išvirti daržoves ir mėsą, jos ma¬žiau maistingos, nuoviros gadina virtuvus ir katilus, užteršia vandentiekio vamzdžius, plaunant skalbinius šitokiu vandeniu, daugiau suvartojama muilo. Ger¬dami kietesnį vandenį, žmonės mažiau serga infark¬tu ir hipertonija, o vartodami minkštą vandenį, daž¬niau serga širdies ligomis.
Standartu nustatyta tokia vandens cheminė su¬dėtis, kad jis būtų nekenksmingas. Jame normuotas fluoro, tokių toksiškų priemaišų, kaip arsenas, švinas, berilis, molibdenas, selenas, stroncis, ir kitų elementų kiekis.
Kad miestų gyventojai galėtų gerti geros kokybės vandenį, šimtai žmonių ir mechanizmų vandentiekio stotyse jį dieną ir naktį perdirba, transportuoja, va¬lo ir nukenksmina. Ne visi ir įsivaizduoja, kokį ilgą ir sudėtingą kelią nuteka gamtinis vanduo, kol tam¬pa standartinis — geriamasis.

Pradedant organizuoti miesto centralizuotą buiti¬nį vandentiekį, pirmiausia parenkamas vandens šal¬tinis. Jis vertinamas pagal vandens kiekį (debitą) ir kokybę. Iš pradžių, nepaisant gamtinių ypatybių, aiškinamasi, kiek yra šaltinių, kurių debitas atitiktų to rajono arba miesto ne tik dabartinį, bet ir pers¬pektyvinį vandens poreikį. Parenkamas toks šaltinis, iš kurio pakaktų ilgą laikotarpį tiekti į projektuoja¬mą vandentiekio sistemą pakankamai ir geros koky¬bės vandens. Paskui iš visų šaltinių, tinkamų pagal vandens debitą (kiekį), parenkami tie, kurių vanduo labiausiai atitinka geriamojo vandens standartą.
Šaltinių vandens kokybė toli gražu ne visada ati¬tinka geriamojo vandens kokybę. Todėl standarte nurodyta, kad buitiniam vandentie¬kiui pirmiausia skiriami tie šaltiniai, kurių vanduo atitinka nustatytus reikalavimus. Paieškos paprastai pradedamos nuo požeminių šaltinių, kurių vandens kokybė panašiausia į nurodytą standarte.
Tik tada, kai požeminių šaltinių dėl nepakankamo debito arba specifinės vandens sudėties panaudoti ne¬galima, tenka ieškoti kitų, net ir atvirųjų šaltinių, kurių vandens kokybė iš esmės skiriasi nuo požemi¬nio vandens.
Jeigu tenka naudoti atviruosius šaltinius, reikia numatyti patikimas priemones geriamajam vandeniui nukenksminti ir apdoroti taip, kad jis atitiktų stan¬darte nurodytus reikalavimus. Vadovaujantis dėsnin¬gumu, kad valyto vandens rodikliai tiesiogiai priklau¬so nuo pirminio, dar neapdoroto vandens kokybės, stengiamasi parinkti mažiausiai užterštą šaltinį. Ši¬taip parenkant šaltinį, didesnė galimybė, kad geria¬masis vanduo atitiks standartą.

ŠVARAUS VANDENS FABRIKAI
Vandentiekio stotis — tai gana sudėtinga įmonė su daugybe įvairių cechų, statinių, mechanizmų, įrengi¬mų ir komunikacijų.
Iš atvirojo šaltinio (upės, ežero) vanduo per im¬tuvą patenka į talpyklą, kurioje yra kamera su neju¬damomis grotomis ir juda¬mais tinklais stambesnėms plūduriuojančioms prie¬maišoms sulaikyti. Iš tal¬pyklos siurbliais vanduo tiekiamas į valymo stotį.
Pirmiausia vanduo pa¬tenka į maišytuvus ir che¬minius reaktorius, kuriuo¬se koaguliuojamas aliumi¬nio sulfatu. Šios cheminės reakcijos metu priemaišų dalelės sukimba į stambes¬nius dribsnius. Vanduo iš maišytuvų teka į sodintuvus. Juose kar¬tu su dribsniais nusėda ant dugno ir kitos smulkios drumzlės. Vanduo skaidrėja, blanksta jo spalva. Ant sodintuvo dugno susikaupia storas sluoksnis dumblo, kuris periodiškai pašalinamas.
Vis dėlto ne visos priemaišos lieka sodintuvuose. Pačias smulkiausias dalelytes išneša vanduo. Sie¬kiant jas pašalinti, statomi filtrai.
Filtrų salę būtų galima pavadinti vandens šven¬tykla: aukšta, šviesi patalpa, baltos sienos, platūs langai. Didžiuliuose betoniniuose rezervuaruose, pri¬pildytuose grūdėtos filtruojančios medžiagos, teliūs¬kuoja vanduo, nepastebimai sunkdamasis pro daugia¬sluoksnius filtrus.
Filtruose susilaiko vandenyje likę smulkiausi, nenusėdę sodintuve dribsniai ir drumzlės. Filtruojant vandenį dar pagerinama vandens kokybė: smėlio po¬rose susilaiko priemaišų likučiai ir mikroorganizmai.
Vanduo, perleistas pro sodintuvus ir filtrus, esti skaidrus, bet dar netinkamas gerti. Valomieji įren¬gimai sulaiko 98—99% šaltinio vandens bakterijų, bet dar lieka l—2%, iš kurių gali pasitaikyti ir pato¬geninių. Todėl vandentiekio stotyse valytą vandenį reikia nukenksminti: chloruoti, švitinti ultravioleti¬niais spinduliais ir ozonuoti.
Chloravimas — labiausiai paplitęs vandens nu¬kenksminimo būdas. Chloras, oksiduodamas bakterijų ląsteles sudarančias medžiagas, silpnina jų apykaitą, todėl bakterijos žūva.
Chloras tiekiamas į vandens valymo stotis skystas, suslėgtas metaliniuose balionuose. Norint išvengti vamzdžių korozijos, į vandenį įterpiamas ne skystas chloras, bet chloro dujos arba dar geriau —jo van¬deninis tirpalas. Vanduo chloruojamas kontaktiniuo¬se rezervuaruose.
Elektrolizuojant valgomosios druskos tirpalą, natrio hipochloridą galima gauti tiesiogiai vanden¬tiekio stotyje. Nebereikia vežti ir laikyti chloro — nuodingo reagento. Natrio hipochloridą, palyginus su skystuoju chloru, daug paprasčiau laikyti, o jį ruošti čia pat stotyje gerokai pigiau kainuoja.
Labai efektyvu ir perspektyvu vandenį nukenks¬minti ultravioletiniais spinduliais: nereikia įterpti į vandenį pašalinių medžiagų, todėl nepakinta jo fi¬zikinės-cheminės ir organoleptinės savybės. Spindu¬liavimo prietaisai kompaktiški, palyginti paprasta juos eksploatuoti ir nesunku automatizuoti, be to, nereikia kontaktinių rezervuarų. Ultravioletiniai spinduliai sunaikina mikrobų ląstelių protoplazmos fermentus ir baltymų koloidus. Tačiau ultravioletiniais spindu¬liais galima nukenksminti tik tokį vandenį, kuris nė¬ra spalvotas ir kuriame nėra koloidinių bei pakibusių dalelių, sugeriančių ir išsklaidančių ultravioletinius spindulius.
Pažangiausias ir efektyviausias vandens nukenks¬minimo būdas yra ozonavimas. Ozonas, kaip ir chlo¬ras, labai stipri oksiduojanti, tuo pačiu ir nukenks¬minanti priemonė. Mikroorganizmai jo paveikti tuoj pat žūva. Dujos nepraranda šios savybės ir ištirpu¬sios vandenyje: užtenka menkutės ozono dozės vi¬soms bakterijoms sunaikinti.
Mikrobiologai ištyrė vieną iš pavojingiausių viru¬sų—poliomielito virusą. Paaiškėjo, kad, ištirpinus 0,5 mg ozono litre vandens, šis virusas jau per 2 mi¬nutes žūva. Tuo tarpu chloras šį ypač atsparų mik¬robą sunaikina tik per 3 valandas. Ozono koncent¬raciją dar padidinus, per minutę žūva absoliučiai vi¬sų rūšių bakterijos.
Tačiau vien sunaikinti mikroorganizmus nepakan¬ka. Geriamasis vanduo turi būti bespalvis ir skaid¬rus. Ozonas skaidrina vandenį daug sparčiau negu chloras ir jo reikia keletą kartų mažiau kaip chloro. Ozonuotas vanduo yra ryškiai žydro atspalvio, netu¬ri jokio kvapo ir upės vandens prieskonio, tuo tarpu kai chloras nudažo vandenį nemalonia žalsvai gelsva spalva.

ŽVILGTELĖKIME Į ATEITĮ
Žmogus visais laikais nesitvėrė žvilgčioti į ateitį. Tačiau jis turi vos vieną vienintelę galimybę: per¬manyti praeitį ir suvokti dabartį.
Prognozuoti moksle nėra paprasta. Sparčioje jo raidoje mus vis dažniau pasiekia žinios apie atrastus tokius reiškinius, kurie iš esmės keičia ankstesnius mūsų įsitikinimus. Tai, kas ne per seniausiai buvo dar tik drąsi fantastų svajonė, atrodė nerealu, nepa¬valdu žmogaus protui ir mokslinei techninei kūrybai, šiandien tampa realybe.
Jau šiandien mes esame jeigu ne dalyviai, tai liu¬dininkai to, kaip efektyviai panaudojami gamtos ap¬saugai pažangiausi mokslo pasiekimai.
Žmogus neturėtų tenkintis aplinkos saugojimu arba jos atkūrimu iš dalies, jis vis energingiau turi kompleksiškai spręsti gamtos apsaugos uždavinius ir gausinti gamtos turtus, tuo pačiu ir vandens išteklius, kad jų užtektų ne vien dabartinei kartai, bet ir būsimoms kartoms.

TURINYS

Gyvybės šaltinis................1
Gryno vandens problema..........2
Gresiant pavojui...............3
Vidaus vandens telkinių teršimas.....4
Vandenynas prašo apsaugos.........4
Naftinis maras................5
Delsti negalima...............6
Ekologijos dėsniai – biologinis aplinkos
pagrindas..................7
Rūpinimasis vandens šaltinių „sveikata“..9
Vanduo, atitinkantis standartą......9
Švaraus vandens fabrikai..........11
Žvilgtelėkime į ateitį............12

2004

REFERATUI NAUDOTA LITERATŪRA:

• „Vanduo gamtoje ir technikoje“ ( Leidykla „Mokslas“, autoriai: S.Kolobanovas, J.Kolobanova, L.Belas ).
• „Medicinos enciklopedija“ II tomas ( „Mokslo ir enciklopedijų leidykla“ ).

Leave a Comment