Vanduo

Vandens funkcijos ir reikšmė

Vanduo yra gyvosios materijos Žemėje komponentas, svarbiausia terpė, kurioje vyksta organizmų medžiagų apykaita. Manoma, kad vandenyje atsirado gyvybė. Per evoliuciją kai kurie vandens augalai ir gyvūnai prisitaikė gyventi sausumoje, bet vanduo buvo ir yra svarbiausias jų aplinkos veiksnys, daugelio fermentinių reakcijų substratas. Į organizmo medžiagas vanduo įsijungia fotosintezės metu. Organizmų skysčiuose (limfoje, kraujuje, virškinimo sultyse, vakuolių sultyse) vanduo daugiausiai yra laisvas, o ląstelėse, audiniuose – susijungęs su baltymais, kitais organiniais junginiais. Vanduo palaiko ląstelių ir audinių turgorą, išnešioja maisto meedžiagas ir jų apykaitos produktus, padeda reguliuoti kūno temperatūrą ir daugelį kitų gyvybės procesų. Dėl vandens stokos organizmų gyvybinės funkcijos sutrinka ir jie greit žūva. Pagrindinė vandens reikšmė ta, kad organizme jis sudaro terpę, kurioje vyksta įvairiausios cheminės reakcijos. Vandens reikšmė kur kas didesnė, negu manyta. Vanduo ir jo disociacijos produktai vandenilio ir hidroksido jonai, reikšmingi baltymų, lipidų, nukleino rūgščių, subląstelinių organelių ir ląstelių membranų struktūrai ir funkcijai.
Vanduo yra blogas šilumos laidininkas. Jis labai padeda palaikyti pastovią kūno temperatūrą, tuo suudarydamas palankias sąlygas įvairioms fermentinėms reakcijoms. Visi fiziologiniai procesai vyksta vandeninėje terpėje: tirpsta druskos, kraujo gamyba, virškinimas ir rezorbcija, termoreguliacija. Su vandeniu pašalinami medžiagų apykaitos produktai, kenksmingos medžiagos, toksinai.
Vanduo atlieka svarbias biologines funkcijas: yra biomolekulių ir jonų tirpiklis ir stabilizatorius, bi

iologinių membranų struktūrinis komponentas, substratas, kuriame vyksta biologinių medžiagų sintezė, reguliuoja organizme šilumą, perneša įvairias medžiagas, palaiko tarpląstelių slėgį ir ląstelių formą, padeda skaidyti biologines medžiagas.
VANDUO LĄSTELĖJE
Svarbiausios ląstelės neorganinės medžiagos yra vanduo ir druskos. Vanduo labai svarbus kaip tirpiklis. Medžiagos i ląstelę patenka ištirpusios vandenyje. Cheminės reakcijos ląstelėje gali vykti tik tarp ištirpusių medžiagų. Šių reakcijų atliekos šalinamos į aplinką taip pat tirpalų pavidalu. Todėl vanduo paprastai sudaro 70 – 80 % ląstelės masės. Žemėje nėra nei vieno organizmo, kuris galėtų apsieiti be vandens. 80 – 95 % augalų masės sudaro vanduo, o gyvūnų, taip pat ir žmogaus kūne yra apie 70 % vandens. Vanduo mūsų organizmo organuose pasiskirstęs netolygiai.
Žmogus netekęs 6 – 8 % vandens sunkiai suserga, o netekęs 10 – 12 % – miršta apsinuodijęs savo organizmo medžiagų apykaitos produktais.
Vanduo yra terpė, kurioje vyksta įvairiausios organizmo cheminės reakcijos. Jiis padeda palaikyti pastovią druskų apykaitą, šalinti medžiagų apykaitos produktus. Su geriamu vandeniu žmogus gauna nemažai mineralinių medžiagų. Visi gyvybiniai procesai gali vykti tik esant pakankamam kiekiui vandens. Vanduo yra visų ląstelių ir audinių sudedamoji dalis. Todėl nevalgydamas žmogus gali išgyventi keliasdešimt dienų, o be vandens – vos keletą.
Ypač reikalingas žmogui tirpstančio ledo vanduo: jis biologiškai aktyvesnis, skatina medžiagų apykaitą. Dėl to patartina dėti ledo gabalėlius į įvairius gėrimus. Taip pat labai svarbu valgyti daug šviežių daržovių ir vaisių, nes juose yra di
idelės atsargos vadinamojo „gyvojo vandens“, prisotinto įvairių medžiagų , kurios ne tik maitina ląsteles, bet ir padeda šalinti iš organizmo medžiagų apykaitos produktus. Todėl joks geriamas vanduo neprilygsta gyvajam vandeniui, gautam iš daržovių ir vaisių.
Tuo tarpu ištisai gerti virintą vandenį negerai, nes jame yra mažiau mineralinių medžiagų. Taip pat nepatartina nuolatos gerti mineralinį vandenį, nes jame gausu druskų. Tačiau retkarčiais vartojamas mineralinis vanduo yra papildomas mikroelementų šaltinis.
Vanduo žmogaus organizmui yra svarbus ir tuo, kad jis naudojamas medicinoje gydymui. Vandens terapija( gr. Vandens gydymas) tai fizioterapijos metodas – organizmo grūdinimas ir gydymas gėlu, jūros ir mineraliniu vandeniu.
VANDENS TARŠA

Trims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokykė tebėra aktuali problema. Vartojamojo vandens resursų išsaugojimas ir jo kokybės pagerinimas kelia didelį susirūpinimą.
Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todėl jo telkinių apsauga, ypač gerai išvystytos pramonės rajonuose, yra nepaprastai svarbi.
Vandens užterštumas vertinamas pagal:
1)gamtinius parametrus:

a)fizikinius: temperatūra, spalva, suspenduotos dalelės ir kt.;

b)mikrobiologinius: mikroorganizmai, bakterijos, virusai, pirmuonys ir kt.;

c)cheminius: neorganiniai teršalai (druskos, sunkieji metalai), organiniai teršalai (pesticidai, angliavandeniai ir kt.);
2)teršalų kilmę:

a)urbanistiniai: buitiniai nutekamieji vandenys, liūčių sukeltos nuoplovos, buitinių atliekų sąvartynai ir t.t.;

b)pramoniniai: kietos ir skystos technologinės atliekos (cukraus, popieriaus gamyba ir kt

t.), produkcijos sandėliavimas (anglaivandeniliai, pramoninės atliekos), naudingųjų iškasenų gavyba (karjerai, šachtos);

c)teršalai, susidarantys dėl intensyvių žemės ūkio kultūrų auginimo technologijų (trąšos, augalų apsaugos priemonės), organinių trąšų barstymas, žemės ūkio produktų perdirbimas (skerdyklos ir kt.);
4)teršalų pasiskirstymą laike:

a)nuolatiniai: netinkamai sandėliuojamų ar palaidotų atliekų išplovimas ir teršalų skverbimasis į vandeningus grunto sluoksnius;

b)atsitiktiniai: kanalizacijos tinklų avarijos, avariniai cisternų išsiliejimai ir kt.;

c)sezoniniai: augalų apsaugos priemonės jų naudojimo laikotarpiu, medžiagos, apsaugančios autostradas nuo apledėjimo ir t.t.;
5)teršalų pasiskirstymą erdvėje:

a)difuzinis: naudojant žemės ūkio chemines priemones;

b)lokalizuotas: pramoninėse aikštelėse, sandėliuose, urbanistinės atliekos;

c)linijinis: palei autostradas, geležinkelius, upes ir kt

Svarbiausias gyvybės šaltinis žmogui ir gyvajai gamtai yra vanduo. Švarus vanduo – sveikatos šaltinis, užterštas – ligų priežastis. Žmonės, gerdami blogos kokybės vandenį, suserga įvairiomis infekcinėmis ir lėtinėmis ligomis. Vandens kokybės problema – pasaulinio masto, kasmet yra vis aktualesnė.

Lietuvoje beveik 1 milijonas gyventojų maistui vartoja šulinių. vandenį. Daugumai – tai vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Šalies gruntinio monitoringo duomenimis, per 40 proc. tirtų šachtinių šulinių užteršti nitratais, iki 50 proc. – rasta mikrobinė tarša. Svarbiausia taršos priežastis, tai požeminis vanduo, esantis arti žemės paviršiaus, dažnai vos 2-5 metrų gylyje, kurį dažnai užteršia netinkama žmogaus ūkinė veikla. Trąšų, mėšlo perteklius, kurio neįsisavina augalai, taip pat patenka į požeminius vandenis, užteršdami juos azoto junginiais ir bakterijomis. Šulinio vandens kokybė priklauso ir nuo šulinio vietos, įrengimo bei priežiūros

Įrengiant šulinį, bū

ūtina laikytis šių reikalavimų:

1. Vietą šuliniui reikia parinkti aukštesnėje žemės sklypo dalyje ir toliau nuo taršos šaltinio: tvartų, atliekų duobės, tualeto, mineralinių ir organinių trąšų saugyklos. Eksploatuojant šulinį, reikia saugoti ir jį supantį dirvožemį nuo užteršimo.

2. Šulinio sienos turėtu būti daromos iš vandeniui nepralaidžių medžiagų. Geriausiai tam tinka naudoti betono žiedus, kruopščiai užcementuojant tarp jų esančias sandūras, Viršutinėje šulinio dalyje būtinai padaroma molio užtūra. Ji turi sulaikyti paviršinį vandenį, kad jis nepatektų tiesiog į šulinį arba į vandeningąjį grunto sluoksnį.. 3. Viršutinė šulinio dalis turi būti apsaugota nuo galimo nešvarumų patekimo į vandenį. Tam geriausia įrengti stogelį. Semti vandeniui kibiru stogelyje padaromos durelės

Šulinys įrengiamas taip, kad žemiau jo esantis taršos šaltinis būtu ne arčiau kaip 20—30 m, o aukščiau esantis – ne arčiau kaip 80—100 m, Kasant šulinį ir jau 2—5 m gylyje pasirodžius vandeniui, juo pasitenkinti negalima, Šis vanduo yra paviršinis ir gerti netinkamas, nes dažniausiai būna užterštas. Geresnis vanduo yra tas, kuris randamas prakasus pirmą ir dar geriau — antrą arba trečią vandeniui nelaidu (molio) sluoksnį. Viršutinis šulinio rentinys turi būti iškilęs virš žemės ne mažiau kaip 0,8 m. Apie viršutinį šulinio rentinį 2 m gylio ir 0,7—1,0 m pločio plūkto molio aikštelė. Būtų dar geriau, jei ji siektų pirmąjį vandeniui nelaidų sluoksnį, tuomet paviršinis vanduo į šulinį nebepatektų.

4. Aikštelė apie šulinį 2 m spinduliu apiplūkiama moliu. Molio sluoksnis užpilamas žvyru, o dar geriau išbetonuojamas padarant nuo šulinio rentinio einantį nuolaidumą, kuriuo galėtų nutekėti atsitiktinai išsiliejęs bei kritulių vanduo.

5. Vandeniui semti reikia naudoti vieną ir tą patį kibirą, Jeigu kiekvienas gyventojas sems vandenį savo kibiru, šulinio vandenį galima užteršti mikroorganizmais (dizenterijos, viduriu šiltinės ir kt.). Geriausia būtų šulinio viršų sandariai uždaryti, o vandenį pompuoti siurbliu.

Leave a Comment