vanduo didelis turtas

ĮVADAS 3
VANDUO IŠ CHEMINĖS PUSĖS 4
VANDUO IŠ GEOGRAFINĖS PUSĖS 5
VANDUO IŠ BIOLOGINĖS PUSĖS 5
VANDUO IŠ MEDICININĖS PUSĖS 6
Mikrobiologinių ir cheminių teršalų poveikis sveikatai 7
VANDENS TARŠA 7
LIETUVOS VANDENYS 9
Būklė 9
Upės 10
Ežerai 11
Kuršių marios ir Baltijos jūra 12
Požeminiai vandenys 13
VANDENS CIKLAS 15ĮVADAS
Žmogaus organizme yra 65 – 70% vandens. Antuanas die Sent-Egziuperi
apie vandenį rašė: “Per maža pasakyti, kad tu reikalingas gyvybei – tu pats
esi gyvybė”. Vandens yra visose ląstelėse, bet kai kuriuose audiniuose bei
organuose jo kiekiai skirtingi. Nevalgęs žmogus gali išgyventi keliasdešimt
parų, o negerdamas vandens, – vos keletą ddienų. Vanduo palaiko normalią
kūno temperatūrą. Organizme esančiame vandenyje vyksta medžiagų apykaita,
įvairios cheminės reakcijos, nes vanduo yra daugelio medžiagų tirpiklis.
Vandens stokai žmogaus organizmas labai jautrus, dėl to gali sutrikti
biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija, nervinių bei kitų ląstelių
veikla. Mokslininkai mano, kad senstančiame organizme mažėja vandens.
Su vandeniu iš virškinimo trakto įsiurbiamos maisto medžiagos,
pašalinami medžiagų apykaitos produktai. Vanduo, kurį organizmas gauna su
daržovėmis, uogomis ir vaisinių augalų antpilais yra labai naudingas, nes
jame yra ištirpusių įvairių biologiškai veiklių medžiagų.
Daugiau vandens reikia gerti sergant kepenų ir tulžies latakų liigomis,
esant ūminiams ir lėtiniams apsinuodijimams, taip pat užkietėjus viduriams.
Patariama mažiau skysčių vartoti sergant širdies bei inkstų ligomis.
Manoma, kad vanduo, gautas iš ištirpinto sniego ar ledo, yra efektyvus
asterosklerozės profilaktikai ir gydymui. Štai kodėl žmonės nuo seno
gydymui naudoja šaltinio vandenį.
Žmogui labai naudinga ma

audytis, praustis po dušu, apsitrinti ir kt.
Vandens gydomosios savybės buvo pastebėtos dar 1500 metų prieš mūsų erą ir
aprašytos indų himnų knygoje “Rigvedoje”: “Apsiplaudamas žmogus įgyja
dešimt privalumų – jo protas pasidaro blaivus, gaivus, pats žmogus pasidaro
žvalus, sveikas, įgyja jėgų, grožio, atjaunėja, dvelkia švara, jo odos
spalva darosi maloni ir patraukia gražių moterų dėmesį”.VANDUO IŠ CHEMINĖS PUSĖS
Vanduo, vandenilio oksidas, H2O, bespalvis skystis. Neturi skonio ir

kvapo. Vandens molekulėje du vandenilio atomai yra susijungę su

deguonies atomu taip, kad kampas tarp šių lygus 105(. Dėl tokio

teigiamų vandenilio jonų ir neigiamo deguonies jono išsidėstymo

vandens molekulė yra bipolis. Polinė vandens prigimtis sąlygoja tai,

kad jis sudarytas ne tik iš paprastų H2O molekulių, bet ir iš jų

asociatų (H2O)x. Daugelis vandens savybių yra kitokios, negu panašios

sudėties junginių. 0(C temperatūroje vanduo užšąla ir virsta ledu,

100(C ttemperatūroje užverda – virsta garu. Daugiau nei 1500(C

temperatūroje vandens molekulė ima skilti į elementus. Kritinis

vandens slėgis 21,5 Mpa, kritinė temperatūra 374,15(C, tankis 998,23

kg/m3 (20(C). Didžiausias vandens tankis (1000 kg/m3) yra 4(C

temperatūroje. Šiluminė vandens talpa yra didelė (41,9 kJ/kg(K), todėl

vandens masyvai Žemėje turi didelę įtaką klimatui. Vanduo yra silpnas

elektrolitas (H2O(H++OH-; K=[H+]([OH-]=1014, t.y. tik viena iš 550 000

000 molekulių yra disociavusi). Vandens laidumą elektrai labai

padidina jame ištirpusios rūgštys, bazės arba druskos. Gamtoje yra 9

izotopinės vandens atmainos (apie 0,018% visos gamtinio vandens masės

sudaro sunkusis vanduo).

Vanduo yra vienas universaliausių tirpiklių. Iš organinių j
junginių
tirpina tik tuos, kurie turi polinių grupių (-OH, -COOH, -NH2) ir yra
nelabai didelės molinės masės. Kai kurie junginiai prisijungia vandenį
(hidratacija), vnadens veikiami, skyla – vyksta hidrolizė, arba nuo jų
pačių atskyla vanduo (dehidratacija). Daugelis druskų turi kristalizacinio
vandens. Vandens yra kai kuriuose kompleksiniuose junginiuose
(akvakompleksuose). Vanduo lengvai reguoja su šarminiais metalais,
sudarydamas hidroksidus. Geležis ir jos lydiniai, vandens veikiami,
koroduoja. Fluoras iš vandens molekulės atskelia atominį deguonį
(F2+H2O(2HF+O). Su oksidais vanduo sudaro bazes arba rūgštis. Aukštoje
temperatūroje vanduo konvertuoja metaną iki anglies monoksido. Vanduo yra
daugelio cheminių reakcijų terpė ir katalizatorius. VANDUO IŠ GEOGRAFINĖS PUSĖS
Gamtoje iš stacionarių vandens išteklių tik 2,53% vandens yra gėlo, o
prieinama naudoti tik 0,76% visų vandens išteklių. Litosferoje yra apie 1
000 000 000 km3 vandens; jis įeina į mineralų, uolienų sudėtį. Daug jo
susitelkę Žemės mantijoje (13 – 15 mlrd. km3); iš jos kasmet į paviršių
(per vulkaninius procesus) patenka apie 1 km3 vandens. Gamtinis vanduo turi
daug ištirpusių organinių ir neorganinių medžiagų. Gryninamas distiliavimu
arba jonitais. Labai grynas vanduo sintetinamas ir vandenilio ir deguonies
specialiuose aparatuose.

Vanduo naudojamas kaip cheminis reagentas, tirpiklis, betono ir
skiedinių komponentas. Jis yra energijos nešiklis, šilumnešis. Vandens
garai yra garo mašinų, turbinų darbo medžiaga; vanduo reikalingas
hidraulinėms pavaroms ir presams. Daug jo suvartojama buityje (200 – 500 l
per parą žmogui). VANDUO IŠ BIOLOGINĖS PUSĖS
Vanduo yra gyvosios materijos Žemėje komponentas, svarbiausia terpė,
kurioje vyksta organizmų medžiagų apykaita. Manoma, kad vandenyje atsirado
gyvybė. Per evoliuciją kai k
kurie vandens augalai ir gyvūnai prisitaikė
gyventi sausumoje, bet vanduo buvo ir yra svarbiausias jų aplinkos
veiksnys, daugelio fermentinių reakcijų substratas. Į organizmo medžiagas
vanduo įsijungia fotosintezės metu. Organizmų skysčiuose (limfoje,
kraujuje, virškinimo sultyse, vakuolių sultyse) vanduo daugiausiai yra
laisvas, o ląstelėse, audiniuose – susijungęs su baltymais, kitais
organiniais junginiais. Vanduo palaiko ląstelių ir audinių turgorą,
išnešioja maisto medžiagas ir jų apykaitos produktus, padeda reguliuoti
kūno temperatūrą ir daugelį kitų gyvybės procesų. Dės vandens stokos
organizmų gyvybinės funkcijos sutrinka ir jie greit žūva. Tik ramybės
būsenoje esančios kai kurios gyvybės formos (pvz. sporos, sėklos) apsieina
be vandens.
Vandens kiekis kai kuriuose organizmuose, jų organuose, audiniuose (%)
|Medūzos |95 – 98 |
|Dumbliai |90 – 98 |
|Augalų lapai |78 – 86 |
|Žuvys |apie 70 |
|Žmogus (ir kiti žinduoliai) |63 – 68 |
|Smegenys | |
|pilkoji medžiaga |apie 84 |
|baltoji medžiaga |apie 72 |
|Raumenys |apie 75 |
|Griaučiai |20 – 40 |
|Vabzdžiai |45 – 65 |
|Javų sėklos |12 – 14 |
|Samanos, kerpės (anabiozės |5 – 7 |
|būsenoje) | | VANDUO IŠ MEDICININĖS PUSĖS
Aplinkos poveikis

Aplinka veikia jūsų sveikatą ir gyvenseną, tad gerindamas aplinką
sustiprinsite sveikatą ir savo gerovę.
Vanduo, kurį geriate

Stebėjimai parodė, kad žmonės, gyvenantys vietovėse, kur vanduo
minkštas, dažniau serga širdies ligomis, jų mirštamumas didesnis nei
žmonių, geriančių kietą vandenį. Persikėlus iš vietos, kur vanduo minkštas,
ten, kur jis kietas, skirtumas beveik nejuntamas, tad nepatartina vandenį
minkštinti specialiai.

Jei nerimaujate dėl geriamoji vandens švarumo, galite pradėti gerti
mineralinį vandenį arba vandentiekio vandenį filtruoti. Žinoma, netinkamai
naudojantis šiais dviem būdais, galima pakenkti sveikatai: atidarytus
butelius laikykite šaldytuve, kad į vandenį nepatektų bakterijų, o f
filtrus
reguliariai keiskite.

Kad vanduo būtų geresnis, savo name pakeiskite visus senus
vandentiekio rezervuarus bei vamzdžius, maistui gaminti naudokite tik
šviežią vandenį.
Sveika mityba

Vanduo yra gyvybės pagrindas. 100 mililitrų vandens yra 1 mg natrio,
0,3 mg kalio, 4,5 mg kalcio, 1 mg magnio ir šiek tiek geležies. Jis būtinas
medžiagų apykaitai. Per mažai išgeriant vandens ir kitų skysčių, organizmas
apsinuodija savo paties medžiagų apykaitos produktais. Gali greičiau
sutrikti tulžies pūslės veikla ir susiformuoti inkstų akmenligė, greičiau
organizmas pradės senti. Nepatariama nuolat gerti virinto vandens, nes
verdant ant arbatinuko sienelių nusėda žmogui naudingų mineralinių druskų
ir mikroelementų. Nereikėtų nuolat gerti ir mineralinio vandens, nes tuomet
per daug mineralinių druskų susikaupia organizme. Gerti reikėtų higienos
centre patikrintą vandenį (iš šulinio, vandentiekio). Į gėrimus
rekomenduojama dėti ledo gabaliukų.

Skysčių derėtų išgerti 1,5 -2,2 litro per dieną.
Įtaka sveikatai

Vartojant užterštą vandenį, galima susirgti įvairiomis ligomis, kurių
sunkumas priklauso nuo žmogaus amžiaus, bendros sveikatos būklės,
higieninių gyvenimo sąlygų. Tačiau labiausiai ligos sunkumą lemia su
vandeniu į organizmą patenkančių mikroorganizmų ar cheminių priemaišų tipas
ir kiekis. Taigi yra du svarbiausi vartojamo vandens užterštumo tipai –
mikrobiologinis ir cheminis. Mikrobiologinių ir cheminių teršalų poveikis sveikatai
Daugelis mikroorganizmų, kurių šaltinis gali būti ligoniai, bacilų
nešiotojai arba gyvūnai, gali sukelti ligs, kuriomis užsikrečiama,
vartojant mikrobiologiškai užkrėstą vandenį. Į žmogaus organizmą su
vandeniu patekę mikrobai ne visada sukelia ligą. Tačiau patogeniniai
mikrobai gali būti priežastimi tokių rimtų susirgimų, kaip cholera, vidurių
šiltinė ir kt. Būtent dėl to labai svarbu, kad į geriamojo vandens
šaltinius nepatektų teršalai, kuriuose gali būti patogeninių
mikroorganizmų.
Cheminio vandens užterštumo padariniai

Vartojant geriamąjį vandenį, kuris užterštas cheminėmis medžiagomis,
net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, galima rimtai ir ilgam laikui
susirgti. Kai kurios vandenyje esančios cheminės priemaišos, taip vadinami
kancerogenai, gali sukelti vėžį. Jei gyventojų aprūpinimo geriamuoju
vandeniu taisyklės nėra pakankamai griežtos, labai išauga tikimybė susirgti
vėžinėmis ligomis. VANDENS TARŠA
Trims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokykė
tebėra aktuali problema. Vartojamojo vandens resursų išsaugojimas ir jo
kokybės pagerinimas kelia didelį susirūpinimą.

Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės.
Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos,
patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todėl
jo telkinių apsauga, ypač gerai išvystytos pramonės rajonuose, yra
nepaprastai svarbi.
Vandens užterštumas vertinamas pagal:

gamtinius parametrus:
fizikinius: temperatūra, spalva, suspenduotos dalelės ir kt.;
mikrobiologinius: mikroorganizmai, bakterijos, virusai, pirmuonys ir kt.;
cheminius: neorganiniai teršalai (druskos, sunkieji metalai), organiniai
teršalai (pesticidai, angliavandeniai ir kt.);

teršalų kilmę:
urbanistiniai: buitiniai nutekamieji vandenys, liūčių sukeltos nuopjovos,
buitinių atliekų sąvartynai ir t.t.;
pramoniniai: kietos ir skystos technologinės atliekos (cukraus, popieriaus
gamyba ir kt.), produkcijos sandėliavimas (angliavandeniliai, pramoninės
atliekos), naudingųjų iškasenų gavyba (karjerai, šachtos);
teršalai, susidarantys dėl intensyvių žemės ūkio kultūrų auginimo
technologijų (trąšos, augalų apsaugos priemonės), organinių trąšų
barstymas, žemės ūkio produktų perdirbimas (skerdyklos ir kt.);

teršalų pasiskirstymą laike:
nuolatiniai: netinkamai sandėliuojamų ar palaidotų atliekų išplovimas ir
teršalų skverbimasis į vandeningus grunto sluoksnius;
atsitiktiniai: kanalizacijos tinklų avarijos, avariniai cisternų
išsiliejimai ir kt.;
sezoniniai: augalų apsaugos priemonės jų naudojimo laikotarpiu, medžiagos,
apsaugančios autostradas nuo apledėjimo ir t.t.;

teršalų pasiskirstymą erdvėje:
difuzinis: naudojant žemės ūkio chemines priemones;
lokalizuotas: pramoninėse aikštelėse, sandėliuose, urbanistinės atliekos;
linijinis: palei autostradas, geležinkelius, upes ir kt. LIETUVOS VANDENYS

Būklė
Apie 80% Lietuvos upių smarkiai užterštos biogeninėmis medžiagomis.
Sunkiųjų metalų jonais upės užterštos nežymiai. Žemiau miestų vandens
sanitariniai rodikliai viršija higienos normas šimtus ir net tūkstančius
kartų. Labiausiai užterštos upės – Sidabra ir Kulpė. Lietuvos ežerai yra
palyginus švarūs. Gana prasta Kuršių marių būklė. Čia dažnai susidaro
deguonies deficitas, dėl ko masiškai žūsta žuvys. Baltijos jūros pakrantė
labai teršiama naftos produktais. Sunkiųjų metalų kiekiai gruntiniame
vandenyje nėra dideli. Gruntinio vandens kokybė neatitinka geriamojo
vandens standartų Klaipėdos, Šiaulių, Joniškio bei Varėnos apylinkėse.

Jau seniai kelia susirūpinimą paviršinio vandens kokybė. Siekiant
sumažinti jo užterštumą, buvo pradėti statyti išleidžiamo vandens valymo
įrenginiai. Dėl lėšų trūkumo daugumos jų statyba buvo sustabdyta. Nors šiuo
metu nebaigtų valymo įrenginių skaičius sumažėjo (nuo 86 iki 28), tačiau
padėtis tebėra nepatenkinama – didieji Lietuvos miestai vis dar neturi
biologinio vandens valymo arba jis yra nepakankamas. Šiuo metu prioritetas
suteiktas vandens valymo įrenginių statybai, daugiausia dėmesio skiriant
didžiųjų miestų ir rajonų centrų nuotekų valymo įrenginių statybai (šiems
darbams skiriama daugiausia lėšų).

Didelę Lietuvos hidrografinio tinklo dalį sudaro reguliuotos upių
atkarpos bei melioraciniai kanalai. Nustatyta, kad natūralios upių ir
upelių atkarpos sudaro tik 15% bendro vandentėkmių ilgio. Didžiausias
paviršinio vandens vartotojas šiuo metu yra Ignalinos atominė elektrinė. Be
Kauno HE ir Kruonio HAE, Lietuvoje veikia dar 12 mažų elektrinių. Ruošiami
sugriautų ar užkonservuotų mažųjų jėgainių atstatymo bei rekonstrukcijos
projektai.

Šiuo metu išgaunama apie 1 mln. m3/parą gėlo požeminio vandens. Jo
gavyba sukoncentruota didžiausių Lietuvos miestų apylinkėse. Mineralinio
gydomojo vandens ir sūrymų kurortų poreikiams išgaunama apie 1,5 tūkst.
m3/parą. Dabartinė gėlojo vandens gavyba sudaro apie 30% visų jo išteklių.
Pastaruoju metu požeminio vandens vartojimas yra sumažėjęs apie 22%.

Vandens, visų pirma upių, teršimas ir toliau lieka opiausia Lietuvos
ekologine problema. Tai akivaizdžiai rodo jau vien toks faktas, kad beveik
pusę milijono gyventojų turintis Kaunas iki šiol neturi užteršto vandens
valymo įrengimų. Nors dėl pastarųjų metų pramonės nuosmukio bei sumažėjus
chemikalų vartojimui žemės ūkyje gerokai sumažėjo ir vandenų tarša, tačiau
daugelio Lietuvos upių, taigi ir Kuršių marių būklė ir toliau lieka
krizinė. Apskaičiuota, kad pastačius Kauno nuotekų valymo įrengimų bent
mechaninę dalį ir biologinius Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos valymo
įrengimus, biologinė tarša Lietuvoje sumažėtų apie 70%. Taigi padėtis iš
esmės pagerėtų, tačiau iki šių darbų pabaigos dar toloka.

Nors buitinėms reikmėms Lietuvoje daugiausia vartojamas geros kokybės
požeminis vanduo, tačiau kaimo vietovėse vartojamas negilių šulinių vanduo
gana dažnai yra užterštas nitratais gerokai virš leistinų normų. Ir toliau
rimta problema yra ežerų bei Kuršių marių ir Baltijos jūros eutrofikacija.
Nors mažiau vartojant mineralinių trąšų gerokai sumažėjo biogeninių
medžiagų išplovimas į paviršinius vandens telkinius bei gruntinius
vandenis, bet dėl antrinių teršimo procesų vandens kokybė beveik negerėja.

1993 metais vandens buvo suvartota 4.59 milijardo kubinių metrų. Apie
tris milijardus kubinių metrų šio kiekio (1993 m. – 2.99 milijardai) sudaro
Drūkšių ežero vanduo, vartojamas Ignalinos AE reaktorių aušinimui.
Atsižvelgiant į tai, kad toks vandens vartojimas yra labai specifinis ir
lokalaus pobūdžio, be to, gerokai iškreipia bendrą Lietuvoje suvartojamo
vandens balansą, toliau analizuojant šis kiekis neįtraukiamas į bendrą
užteršto vanden.s kiekį.

Be minėto vandens vartojimo energetikos reikmėms, daugiausia jo
suvartojama buityje ir ūkyje (beveik 50 %), pramonės reikmėms (apie 25 %),
žuvininkystėje (apie 25 %) ir žemės ūkyje (apie 2 Upės
Vidutinis Lietuvos upių tinklo tankumas, įskaitant ir dirbtines
vandens tėkmes, yra 1 km kvadratiniame kilometre. Pastaraisiais
dešimtmečiais, iškasus daugybę melioracijos griovių, bendras hidrografinio
tinklo tankumas padidėjo beveik dvigubai. Lietuvoje yra: virš 29 900 upių,
upelių ir kanalų, ilgesnių kaip 250 m; 28 200 upių, upelių ir kanalų, ne
ilgesnių kaip 10 km; 758 upės, ilgesnės kaip 10 km; 18 upių, ilgesnių kaip
100 km; 9 upės, ilgesnės kaip 200 km.

Pagrindinės vandens arterijos – Nemuno – ilgis yra 937 km, iš jų 475
km teka Lietuvos teritorija. Antrosios pagal ilgį upės – Neries – bendras
ilgis 510 km, iš jų 276 km teka Baltarusijos žemėmis. Nuo versmių iki
žiočių per Lietuvą teka Šventoji – 249 km; antroji pagal ilgį (213 km) –
Minija.

Vykdant melioracijos darbus, buvo sureguliuota virš 75% upių ir
upelių. Iš natūralių 63.7 tūkst.km nereguliuotų upių likę apie 17 tūkst.km,
tarp jų 9 – didžiosios.

Svarbiausia Lietuvos upių problema – tarša organinėmis medžiagomis: 60-
70 % tirtų upių vietų organinių medžiagų kiekis, išreikštas BDS5, sudaro
2.0-4.0 mg deguonies/l (1-2 DLK), 20 % vietų – 4.0-6.0 mg deguonies/l (2-3
DLK). Didžiausiose Lietuvos upėse 1992-1993 m. vidutinis organinių medžiagų
kiekis buvo 2.0-8.0 mg deguonies/l, t.y. 1-4 kartus viršijo DLK.

Mažose upėse – Kulpėje ir Sidabroje, Lielupės baseine 1992-1993 m.
organinėmis medžiagomis buvo užteršta daugiausia: BDS5 kito nuo 40 iki 160
mg deguonies/l (20-80 DLK). Gamtinio fono upėse (3.5 pav.) vidutinis
metinis organinių medžiagų kiekis buvo mažiausias – 1.5-2.5 mg deguonies/l.

Gausiausia neorganinių biogeninių medžiagų – Nevėžyje. Neorganinio
azoto koncentracijos Nevėžio vandenyje 2-3 kartus, o fosfatų net 2-8 kartus
didesnės už šių junginių koncentracijas Nemuno ir Neries vandenyje. Net
didžiosiose Lietuvos upėse, nepaisant jų didelio nuotėkio, biogeninių
medžiagų koncentracijos yra pasiekusios eutrofikuotų vandenų koncentracijų
lygius: 1-2 mg N/l neorganinio azoto ir 0.05-0.10 mg P/l neorganinio
fosforo. Ežerai
Lietuvoje yra 2834 ežerai, kurių plotas didesnis kaip 0.5 ha. Bendras
jų plotas – 87 643 ha. Lietuvos ežeringumo vidurkis yra apie 1.5%, tačiau
skirtingose šalies dalyse šis procentas yra labai įvairus.

Pagrindinių hidrocheminių parametrų – ištirpusio deguonies
koncentracijos ir pH reikšmių stebimuose Lietuvos ežeruose analizė rodo,
kad per pastaruosius 10-15 metų šie parametrai keitėsi nedaug. Deguonies
režimas paviršiniame vandens sluoksnyje geras: deguonies koncentracija
kinta 8-10 mg/l ribose, tik kai kuriais metais priklausomai nuo klimato
sąlygų sumažėdama iki 6-7 mg/l. Nežymiai deguonies koncentracija mažėja
Tauragne, tačiau mažiausiai ištirpusio deguonies yra Lūksto ežero
vandenyje.

Foniniuose Lietuvos ežeruose deguonies stoka paviršiniame vandens
sluoksnyje gali susidaryti tik esant ledo dangai, bet tokiuose
eutrofikuotuose ežeruose, kaip Žuvintas, ypač kai kuriose jo vietose,
deguonies koncentracija ir esant atviram ežero paviršiui gali sumažėti iki
3.0-4.0 mg/l. Kuršių marios ir Baltijos jūra
Kuršių marių būklė daugiausia priklauso nuo Nemuno upe plukdomų,
įvairiausių teršalų prisotintų vandenų. Šiaurinę Kuršių marių dalį aeruoja,
o retkarčiais ir teršia Klaipėdos sąsiauriu įsiveržiantys sūrūs jūros
vandenys. Be to, vandenų bei teršalų dalis į Kuršių marias patenka Deimenos
atšaka, Danės ir Smeltalės upėmis. Nemažai teršalų patenka ir iš
atmosferos. Nemunas surenka vandenis iš 98.2 tūkstančių kvadratinių
kilometrų ploto. Upė žemiau Panemunės (46 km nuo žiočių) skyla į dvi
atšakas: kairiakrantę – Giliją, kuria prateka apie 18 % Nemuno upės
nuotėkio, ir dešiniakrantę – Rusnę. Prieglius taip pat šakojasi, ir maždaug
62 % jo vandenų teka į Vyslos įlanką (Aistmares), o likusioji dalis –
Deimenos atšaka į Kuršių marias. Kuršių marių plotas 1 584 kvadratinių
kilometrų, ir į jas suteka vandenys iš 100 458 kvadratinių kilometrų upių
baseino ploto. Tokiu būdu drenuojama Kuršių marių teritorija sudaro 5.8 %
Baltijos jūros upių baseino ploto ir priklauso Baltarusijos (48 %),
Lietuvos (46 %) ir Rusijos (Kaliningrado sritis) (6 %) teritorijoms.

Per pastaruosius du dešimtmečius kasmet Klaipėdos sąsiauriu į Baltijos
jūrą išteka apie 23 kubiniai kilometrai gėlo vandens, arba 4.9 % bendro
nuotėkio į Baltijos jūrą. Didžiausia Nemuno vandenų dalis (18 kubinių
kilometrų) įteka į marias šiaurinėmis Atmatos, Skirvytės, Pakalnės upės
atšakomis, mažesnė (4 kubinius kilometrus) – Gilijos atšaka – įteka į
pietrytinę marių dalį. Dar apie 1 kubinį kilometrą vandenų įsilieja į
pietrytinę marių dalį Deimenos atšaka. Didžiausias Nemuno ir kitų mažesnių
upelių nuotėkis į Kuršių marias – 32.9 kubinių kilometrų (1916 m.), o
mažiausias – 14.2 kubinių kilometrų (1842 m.). Vidutinis nuotėkis – 22.2
kubinių kilometrų (701 kubinių metrų/s) – 1896 metų balandžio mėnesį į
Kuršių marias Nemunas atplukdė 11.5 kubinių kilometrų vandens, o 1945 metų
vasaryje – tik 0.5 kubinio kilometro. Priskaičiavus vandens kiekį,
patenkantį į marias Deimenos atšaka, metinio nuotėkio reikšmės padidėja
maždaug 0.5-1.4 kubinio kilometro.

Pagal kritulių kiekio skaičiavimus, pradedant 1891 m., ant Kuršių
marių paviršiaus iškrinta maždaug 1.4 kubinio kilometro vandens. Šis kiekis
per metus keitėsi 1.0-1.8 kubinio kilometro ribose.

Iš Kuršių marių paviršiaus kasmet išgaruoja maždaug 1.0 kubinio
kilometro vandens. Apie 50 % metinės normos išgaruoja vasarą, 2-3 kartus
mažiau pavasarį ar rudenį, ir iki minimumo garavimas sumažėja žiemą.
Iškrintančių ant Kuršių marių paviršiaus kritulių kiekį didžia dalimi
kompensuoja išgaravusio vandens kiekis ir todėl skaičiuojant Kuršių marių
vandens balansą buvo remiamasi upių nuotėkio ir įtekančio iš jūros vandens
kiekio skaičiavimais.

Per pastaruosius du dešimtmečius dėl įvykusių klimato pokyčių
pasikeitė ir upių vandenų nuotėkio dydis. 1978-1990 m. dėl pagausėjusių
kritulių upių vandens nuotėkis buvo apie 15-20 % didesnis už daugiametę
normą. Nuotėkis persiskirstė ir metų laikotarpyje. Daug metų vidutiniškai
42 % vandenų sutekėdavo į Kuršių marias pavasarį, mažiau – žiemą (23 %) ir
rudenį (20 %), mažiausiai – vasarą (15 %), o per labai šiltas pastarųjų 5
metų žiemas upių vandens nuotėkis buvo didesnis žiemą (34 %) negu pavasarį
(32 %), išlikus toms pačioms vasaros ir rudens procentinėms nuotėkio
reikšmėms. 1991-1993 metais upių vandens nuotėkis į Kuršių marias vėl
sumažėjo.

Kuršių marių regione gyvena apie 5 milijonus žmonių, kurių dauguma
naudojasi buitiniais patogumais ir išleidžia kanalizacijos nuotekas į upes
ir ežerus. Maždaug trečdalis minėto regiono gyvena tokiuose stambiuose
pramoniniuose centruose kaip Vilnius, Kaunas, Gardinas, Panevėžys,
Molodečnas, Lyda, Alytus, Marijampolė, Slonimas. Galima priskaičiuot.i apie
35 miestus, turinčius virš 10 000 gyventojų. Šiaurinėje Kuršių dalyje
išsidėstęs stambus pramoninis centras Klaipėda. Gyventojų reikmėms
suvartojama daug vandens, kuris nuleidžiamas į nuotekų sistemas. Buitinių
nuotekų taršos poveikis gamtiniams vandenims priklauso nuo valymo
efektyvumo ir atstumo nuo išleistuvo iki Kuršių marių. Pastaruoju metu
buitinių nuotekų tarša nemažėja, nes palaipsniui plečiamos kanalizacijos
tinklų sistemos ir per lėtai įdiegiami biologinio ir net mechaninio vandenų
valymo įrenginiai. Padėtis turėtų iš esmės pagerėti pastačius biologinio
valymo įrenginius Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Požeminiai vandenys
Požeminio vandens būklę nusako jo ištekliai ir kokybė. Kaip žinoma,
požeminis vanduo Lietuvoje – vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Gėlo
požeminio vandens eksploataciniai ištekliai gana dideli (apie 3.2 mln.
kubinių metrų/d), be to, jie nuolat atsinaujina. Šiuo metu naudojama mažiau
nei pusė šių išteklių, todėl jų užteks ir ateityje.

Požeminei hidrosferai būdinga didelė inercija, taigi visi kokybiniai
pokyčiai joje vyksta labai lėtai. Todėl apie juos galima spręsti ne tik ir
ne tiek iš daugelio metų stebėjimų viename taške (monitoringo gręžinyje)
duomenų eilutės, kiek iš daugybės atskirų faktų (hidrocheminė informacija
iš atskirų eksploatacinių gręžinių vandenvietėse bei įvairios paskirties
pavienių gręžinių, šulinių) analizės. Požeminio vandens kokybę lemia
daugybė gamtinių ir antropogeninių faktorių. Jų poveikis gana
diferencijuotas erdvėje ir laike – vieni faktoriai daro didesnę įtaką
sekliam gruntiniam vandeniui, dažniausiai visai kiti – giliau slūgsančiam
spūdiniam vandeniui. Šį skirtumą akivaizdžiai atspindi ir gruntinio bei
spūdinio vandens kokybė. Todėl toliau jas atskirai aptarsime.

Gruntinio vandens kokybę natūraliomis sąlygomis lemia fiziniai
geografiniai, klimatiniai, orografiniai, hidrologiniai, biologiniai, taip
pat geologiniai bei hidrogeologiniai faktoriai. Pastaruoju metu vis didesnę
įtaką gruntinio vandens kokybei daro antropogeninis faktorius –
išsklaidytoji ir vietinė tarša. Yra du pagrindiniai išsklaidytosios taršos
šaltiniai Lietuvoje – tai užteršta atmosfera ir žemės ūkis. Lokalinės
taršos šaltinių Respublikoje yra daug ir įvairių.

Gruntinis vanduo Lietuvoje sutinkamas holoceno ir pleistoceno
nuogulose. Priklausomai nuo to, kurie iš anksčiau minėtų faktorių vyravo
formuojantis gruntinio vandens balansui, vandens kokybė minėtose nuogulose
labai įvairi. Ji labai nepastovi ir dėl paties gruntinio vandens išteklių
formavimosi mechanizmo ypatybių: greito drėgmės ir teršalų skverbimosi iš
pavasarinių balų per aeracijos zoną be jokio išsivalymo ir lėtos
neprisotintos filtracijos pro jos uolienas iki gruntinio vandens lygio,
kurios metu infiltratas gerokai išsivalo nuo teršiančių medžiagų. VANDENS CIKLAS
Vandens ekologinė reikšmė yra labai didelė. Greta to, kad vanduo
sudaro net apie 70% gyvų organizmų svorio, jis yra terpė svarbiems
biologiniams procesams. Be to, įsigrauždamas vienoje vietoje ir
susikaupdamas kitoje, vanduo skatina geologinius pokyčius. Jis išnešioja
ištirpusias druskas bei dujas, taigi tarpininkauja paskirstant maisto
medžiagas. Galų gale, svarbiausią vaidmenį ekosistemose vanduo atlieka kaip
energijos pernešimo ir panaudojimo tarpininkas. Didžiulis energijos kiekis
reikalingas ledui paversti vandeniu (80 gcal/g), vandens temperatūrai
pakelti (1 gcal/g/laipsniui), jam išgarinti (563 gcal/g). Vadinasi, vanduo
yra labai svarbus veiksnys, mažinantis temperatūros svyravimus, kuriuos
sukelia kintantis patenkančios energijos kiekis.

Pagrindinę vandens ciklo dalį sudaro vandens kaita tarp Žemės
paviršiaus ir atmosferos. Ji vyksta dėl kritulių garinimo. Šiam procesui
panaudojama saulės spindulių energija. Kadangi visą kritulių kiekį atsveria
išgarinto vandens kiekis, tai ciklas yra pastovus. Nors ant žemės iškrinta
daugiau kritulių negu iš vandenyno išgarinama vandens, šį disbalansą
kompensuoja nuotėkis. Ekosistemos ir jų biota neturi didelės reikšmės
vandens judėjimui, nors transpiracija mažina nuotėkį vietos aplinkoje.
Tačiau didžiulis vandens kiekis ekosistemose sunaudojamas protoplazmos
sintezei, o į atmosferą jis sugrįžta augalų transpiracijos dėka.

Laisvai cirkuliuoja tik 5% viso Žemėje ir atmosferoje esančio vandens,
kurio apie 99% yra vandenyne. Likę 95% Žemės vandens yra Litosferoje ir
nuosėdinėse uolienose. Gėlieji vandenys sudaro tik apie 3% visų vandens
atsargų, kurių trys ketvirtadaliai yra ašigalių lede ir ledynuose.
Nustatyta, kad, jeigu šie ledynai ištirptų, visas Žemės paviršius
pasidengtų 50m gylio vandens sluoksniu. Nors kritulių iškrinta gana didelis
kiekis (5,2 x 1017 kg, arba 5,2 x 108 km3), tačiau svarbiau pažymėti yra
tai, kad jų šaltinis, būtent atmosferos garai, sudaro tik labai mažą kiekį,
palyginus su vandens kiekiu Žemėje. Nustatyta, kad šis vandens garų kiekis
uždengtų visą Žemės paviršių 2,5 cm gylio lietaus vandens sluoksniu. Per
metus su krituliais iškrentantį vandens kiekį padalinę iš atmosferoje
esančio vandens kiekio gausime, kad vandens apyvartos greitis yra 35 kartai
per metus, arba apytikriai kas 11 dienų.

Ekosistemų struktūra ir funkcijos labai priklauso nuo santykinio ir
absoliutaus vandens kiekio jose bei kritulių ir garinimo periodiškumo.
Specifines kritulių pasiskirstymo savybes pirmiausia nulemia atmosferos
cirkuliacija. Pavyzdžiui, pasatai (nuolatiniai atogrąžų vėjai), judėdami iš
šaltesnių platumų link pusiaujo, paima drėgmę ir nuneša bei išsklaido ją
pusiaujo srityje. Dėt to pasatų liečiama kranto linija, į šiaurę ir pietus
nuo pusiaujo (pvz. Pietinė Kalifornija, Meksika, šiaurinė Čilės dalis), yra
gana sausa, o pusiaujo srityje -labai drėgna. Vakarų vėjai, pučiantys į
šiaurę ir pietus nuo pasatų, priešingai, išsklaidydami vandenį palei
krantus (Oregono šiaurinė dalis iki Aliaskos, pietinė Čilės dalis), juda iš
šiltų platumų į šaltas.

Kritulių pasiskirstymui Žemyne didelę reikšmę turi kalnų virtinės.
Judėdamas virš kalnų. Drėgnas oras kyla, vėsta kol prisisotina. Krituliai
iškrenta priešvėjinėje kalnų pusėje. Kai drėgmę išsklaidęs oras juda anapus
kalnų, jis leidžiasi, šyla, sugeria išgarintą iš Žemės ir vandens drėgmę,
kurią toliau atiduoda kalnų užuovėjai. Taigi, užuovėjinėje kalnų pusėje
iškrenta mažiau kritulių negu priešvėjinėje. Šis efektas, pagal analogiją
su medžių šešėliais, dažnai vadinamas “lietaus šešėliu”.

Taigi bendros pasaulio kritulių ypatybės priklauso nuo kelių veiksnių,
kurių svarbiausias – atmosferinės cirkuliacijos ir Žemyno arba salų
paviršiaus sąveika. . Nuo šios sąveikos labai priklauso svarbiausių
ekosistemų pasiskirstymas. Pavyzdžiui, dykumose kasmet iškrenta
vidutiniškai mažiau nei 25 cm kritulių. Uždėjus metinių kritulių kiekio
pasiskirstymo žemėlapį ant didžiausių dykumų plotų geografinio
pasiskirstymo žemėlapio net iš pirmo žvilgsnio matosi, kad jie gerokai
sutampa. Tačiau kaip rodo pagrindinis vandens ciklo mechanizmas, garinimo
kiekis bei greitis yra toks pats lemiamas veiksnys, kaip ir kritulių kiekis
bei greitis. Nuo šių dviejų veiksnių proporcijos priklauso ekosistemų
pasiskirstymas, nesvarbu ar tai būtų dykumos, ar atogrąžų drėgnieji miškai.
Vakarinėje Šiaurės Amerikos dykumų dalyje kritulių ir garinimo proporcijos
yra 0,2 arba dar mažesnė, t.y. galimo išgarinti arba realiai išgarinamo
vandens kiekis čia yra didesnis už kritulių kiekį. Nuo santykinai sausų iki
drėgnų žemaūgių žolių prerijose kritulių ir išgarinimo proporcija yra nuo
0,2 iki 0,6. Drėgnesnėje šalies rytinėje dalyje, kurioje dominuoja lapuočių
miškai, šis santykis siekia nuo 0,8 iki 1,6.

Upių ir gruntinis vanduo yra pagrindiniai vandens šaltiniai, kuriais
naudojasi žmogus. Kasmet žmonių poreikiams sunaudojama apie 25% upių
vandens. Garinimo keliu į atmosferą sugrįžta apie 30% šio kiekio.
Nustatyta, kad iki 2000 metų drėkinimui, aušinimo jėgainėms ir kitiems
pramoniniams poreikiams žmonės sunaudos 75% upių vandens. Gruntinis vanduo
yra žemiau atvirų vandens telkinių lygio, jo nepasiekia augalų šaknys,
todėl jis negali būti išgarinamas. Gruntinio vandens yra apie 38 kartus
daugiau negu upių ir ežerų vandens.

Leave a Comment