ĮVADAS 3VANDUO IŠ CHEMINĖS PUSĖS 4VANDUO IŠ GEOGRAFINĖS PUSĖS 5VANDUO IŠ BIOLOGINĖS PUSĖS 5VANDUO IŠ MEDICININĖS PUSĖS 6Mikrobiologinių ir cheminių teršalų poveikis sveikatai 7VANDENS TARŠA 7LIETUVOS VANDENYS 9Būklė 9Upės 10Ežerai 11Kuršių marios ir Baltijos jūra 12Požeminiai vandenys 13VANDENS CIKLAS 15ĮVADASŽmogaus organizme yra 65 – 70% vandens. Antuanas die Sent-Egziuperiapie vandenį rašė: “Per maža pasakyti, kad tu reikalingas gyvybei – tu patsesi gyvybė”. Vandens yra visose ląstelėse, bet kai kuriuose audiniuose beiorganuose jo kiekiai skirtingi. Nevalgęs žmogus gali išgyventi keliasdešimtparų, o negerdamas vandens, – vos keletą dienų. Vanduo palaiko normaliąkūno temperatūrą. Organizme esančiame vandenyje vyksta medžiagų apykaita,įvairios cheminės reakcijos, nes vanduo yra daugelio medžiagų tirpiklis.Vandens stokai žmogaus organizmas labai jautrus, dėl to gali sutriktibiologiškai aktyvių medžiagų koncentracija, nervinių bei kitų ląsteliųveikla. Mokslininkai mano, kad senstančiame organizme mažėja vandens.Su vandeniu iš virškinimo trakto įsiurbiamos maisto medžiagos,pašalinami medžiagų apykaitos produktai. Vanduo, kurį organizmas gauna sudaržovėmis, uogomis ir vaisinių augalų antpilais yra labai naudingas, nesjame yra ištirpusių įvairių biologiškai veiklių medžiagų.Daugiau vandens reikia gerti sergant kepenų ir tulžies latakų ligomis,esant ūminiams ir lėtiniams apsinuodijimams, taip pat užkietėjus viduriams.Patariama mažiau skysčių vartoti sergant širdies bei inkstų ligomis.Manoma, kad vanduo, gautas iš ištirpinto sniego ar ledo, yra efektyvusasterosklerozės profilaktikai ir gydymui. Štai kodėl žmonės nuo senogydymui naudoja šaltinio vandenį.Žmogui labai naudinga maudytis, praustis po dušu, apsitrinti ir kt.Vandens gydomosios savybės buvo pastebėtos dar 1500 metų prieš mūsų erą iraprašytos indų himnų knygoje “Rigvedoje”: “Apsiplaudamas žmogus įgyja
dešimt privalumų – jo protas pasidaro blaivus, gaivus, pats žmogus pasidarožvalus, sveikas, įgyja jėgų, grožio, atjaunėja, dvelkia švara, jo odosspalva darosi maloni ir patraukia gražių moterų dėmesį”.VANDUO IŠ CHEMINĖS PUSĖSVanduo, vandenilio oksidas, H2O, bespalvis skystis. Neturi skonio ir kvapo. Vandens molekulėje du vandenilio atomai yra susijungę su deguonies atomu taip, kad kampas tarp šių lygus 105(. Dėl tokio teigiamų vandenilio jonų ir neigiamo deguonies jono išsidėstymo vandens molekulė yra bipolis. Polinė vandens prigimtis sąlygoja tai, kad jis sudarytas ne tik iš paprastų H2O molekulių, bet ir iš jų asociatų (H2O)x. Daugelis vandens savybių yra kitokios, negu panašios sudėties junginių. 0(C temperatūroje vanduo užšąla ir virsta ledu, 100(C temperatūroje užverda – virsta garu. Daugiau nei 1500(C temperatūroje vandens molekulė ima skilti į elementus. Kritinis vandens slėgis 21,5 Mpa, kritinė temperatūra 374,15(C, tankis 998,23 kg/m3 (20(C). Didžiausias vandens tankis (1000 kg/m3) yra 4(C temperatūroje. Šiluminė vandens talpa yra didelė (41,9 kJ/kg(K), todėl vandens masyvai Žemėje turi didelę įtaką klimatui. Vanduo yra silpnas elektrolitas (H2O(H++OH-; K=[H+]([OH-]=1014, t.y. tik viena iš 550 000 000 molekulių yra disociavusi). Vandens laidumą elektrai labai padidina jame ištirpusios rūgštys, bazės arba druskos. Gamtoje yra 9 izotopinės vandens atmainos (apie 0,018% visos gamtinio vandens masės sudaro sunkusis vanduo). Vanduo yra vienas universaliausių tirpiklių. Iš organinių junginiųtirpina tik tuos, kurie turi polinių grupių (-OH, -COOH, -NH2) ir yranelabai didelės molinės masės. Kai kurie junginiai prisijungia vandenį(hidratacija), vnadens veikiami, skyla – vyksta hidrolizė, arba nuo jųpačių atskyla vanduo (dehidratacija). Daugelis druskų turi kristalizaciniovandens. Vandens yra kai kuriuose kompleksiniuose junginiuose(akvakompleksuose). Vanduo lengvai reguoja su šarminiais metalais,sudarydamas hidroksidus. Geležis ir jos lydiniai, vandens veikiami,koroduoja. Fluoras iš vandens molekulės atskelia atominį deguonį(F2+H2O(2HF+O). Su oksidais vanduo sudaro bazes arba rūgštis. Aukštojetemperatūroje vanduo konvertuoja metaną iki anglies monoksido. Vanduo yradaugelio cheminių reakcijų terpė ir katalizatorius. VANDUO IŠ GEOGRAFINĖS PUSĖSGamtoje iš stacionarių vandens išteklių tik 2,53% vandens yra gėlo, oprieinama naudoti tik 0,76% visų vandens išteklių. Litosferoje yra apie 1000 000 000 km3 vandens; jis įeina į mineralų, uolienų sudėtį. Daug josusitelkę Žemės mantijoje (13 – 15 mlrd. km3); iš jos kasmet į paviršių(per vulkaninius procesus) patenka apie 1 km3 vandens. Gamtinis vanduo turidaug ištirpusių organinių ir neorganinių medžiagų. Gryninamas distiliavimuarba jonitais. Labai grynas vanduo sintetinamas ir vandenilio ir deguoniesspecialiuose aparatuose. Vanduo naudojamas kaip cheminis reagentas, tirpiklis, betono irskiedinių komponentas. Jis yra energijos nešiklis, šilumnešis. Vandensgarai yra garo mašinų, turbinų darbo medžiaga; vanduo reikalingashidraulinėms pavaroms ir presams. Daug jo suvartojama buityje (200 – 500 lper parą žmogui). VANDUO IŠ BIOLOGINĖS PUSĖSVanduo yra gyvosios materijos Žemėje komponentas, svarbiausia terpė,kurioje vyksta organizmų medžiagų apykaita. Manoma, kad vandenyje atsiradogyvybė. Per evoliuciją kai kurie vandens augalai ir gyvūnai prisitaikėgyventi sausumoje, bet vanduo buvo ir yra svarbiausias jų aplinkosveiksnys, daugelio fermentinių reakcijų substratas. Į organizmo medžiagasvanduo įsijungia fotosintezės metu. Organizmų skysčiuose (limfoje,kraujuje, virškinimo sultyse, vakuolių sultyse) vanduo daugiausiai yralaisvas, o ląstelėse, audiniuose – susijungęs su baltymais, kitaisorganiniais junginiais. Vanduo palaiko ląstelių ir audinių turgorą,išnešioja maisto medžiagas ir jų apykaitos produktus, padeda reguliuotikūno temperatūrą ir daugelį kitų gyvybės procesų. Dės vandens stokosorganizmų gyvybinės funkcijos sutrinka ir jie greit žūva. Tik ramybėsbūsenoje esančios kai kurios gyvybės formos (pvz. sporos, sėklos) apsieinabe vandens.Vandens kiekis kai kuriuose organizmuose, jų organuose, audiniuose (%)|Medūzos |95 – 98 ||Dumbliai |90 – 98 ||Augalų lapai |78 – 86 ||Žuvys |apie 70 ||Žmogus (ir kiti žinduoliai) |63 – 68 ||Smegenys | ||pilkoji medžiaga |apie 84 ||baltoji medžiaga |apie 72 ||Raumenys |apie 75 ||Griaučiai |20 – 40 ||Vabzdžiai |45 – 65 ||Javų sėklos |12 – 14 ||Samanos, kerpės (anabiozės |5 – 7 ||būsenoje) | | VANDUO IŠ MEDICININĖS PUSĖSAplinkos poveikis Aplinka veikia jūsų sveikatą ir gyvenseną, tad gerindamas aplinkąsustiprinsite sveikatą ir savo gerovę.Vanduo, kurį geriate Stebėjimai parodė, kad žmonės, gyvenantys vietovėse, kur vanduominkštas, dažniau serga širdies ligomis, jų mirštamumas didesnis neižmonių, geriančių kietą vandenį. Persikėlus iš vietos, kur vanduo minkštas,ten, kur jis kietas, skirtumas beveik nejuntamas, tad nepatartina vandenįminkštinti specialiai. Jei nerimaujate dėl geriamoji vandens švarumo, galite pradėti gertimineralinį vandenį arba vandentiekio vandenį filtruoti. Žinoma, netinkamainaudojantis šiais dviem būdais, galima pakenkti sveikatai: atidarytusbutelius laikykite šaldytuve, kad į vandenį nepatektų bakterijų, o filtrusreguliariai keiskite. Kad vanduo būtų geresnis, savo name pakeiskite visus senusvandentiekio rezervuarus bei vamzdžius, maistui gaminti naudokite tikšviežią vandenį.Sveika mityba Vanduo yra gyvybės pagrindas. 100 mililitrų vandens yra 1 mg natrio,0,3 mg kalio, 4,5 mg kalcio, 1 mg magnio ir šiek tiek geležies. Jis būtinasmedžiagų apykaitai. Per mažai išgeriant vandens ir kitų skysčių, organizmasapsinuodija savo paties medžiagų apykaitos produktais. Gali greičiausutrikti tulžies pūslės veikla ir susiformuoti inkstų akmenligė, greičiauorganizmas pradės senti. Nepatariama nuolat gerti virinto vandens, nesverdant ant arbatinuko sienelių nusėda žmogui naudingų mineralinių druskųir mikroelementų. Nereikėtų nuolat gerti ir mineralinio vandens, nes tuometper daug mineralinių druskų susikaupia organizme. Gerti reikėtų higienoscentre patikrintą vandenį (iš šulinio, vandentiekio). Į gėrimusrekomenduojama dėti ledo gabaliukų. Skysčių derėtų išgerti 1,5 -2,2 litro per dieną.Įtaka sveikatai Vartojant užterštą vandenį, galima susirgti įvairiomis ligomis, kuriųsunkumas priklauso nuo žmogaus amžiaus, bendros sveikatos būklės,higieninių gyvenimo sąlygų. Tačiau labiausiai ligos sunkumą lemia suvandeniu į organizmą patenkančių mikroorganizmų ar cheminių priemaišų tipasir kiekis. Taigi yra du svarbiausi vartojamo vandens užterštumo tipai –mikrobiologinis ir cheminis. Mikrobiologinių ir cheminių teršalų poveikis sveikataiDaugelis mikroorganizmų, kurių šaltinis gali būti ligoniai, bacilųnešiotojai arba gyvūnai, gali sukelti ligs, kuriomis užsikrečiama,vartojant mikrobiologiškai užkrėstą vandenį. Į žmogaus organizmą suvandeniu patekę mikrobai ne visada sukelia ligą. Tačiau patogeniniaimikrobai gali būti priežastimi tokių rimtų susirgimų, kaip cholera, viduriųšiltinė ir kt. Būtent dėl to labai svarbu, kad į geriamojo vandensšaltinius nepatektų teršalai, kuriuose gali būti patogeniniųmikroorganizmų.Cheminio vandens užterštumo padariniai Vartojant geriamąjį vandenį, kuris užterštas cheminėmis medžiagomis,net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, galima rimtai ir ilgam laikuisusirgti. Kai kurios vandenyje esančios cheminės priemaišos, taip vadinamikancerogenai, gali sukelti vėžį. Jei gyventojų aprūpinimo geriamuojuvandeniu taisyklės nėra pakankamai griežtos, labai išauga tikimybė susirgtivėžinėmis ligomis. VANDENS TARŠATrims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokykėtebėra aktuali problema. Vartojamojo vandens resursų išsaugojimas ir jokokybės pagerinimas kelia didelį susirūpinimą. Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės.Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos,patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todėljo telkinių apsauga, ypač gerai išvystytos pramonės rajonuose, yranepaprastai svarbi.Vandens užterštumas vertinamas pagal: gamtinius parametrus:fizikinius: temperatūra, spalva, suspenduotos dalelės ir kt.;mikrobiologinius: mikroorganizmai, bakterijos, virusai, pirmuonys ir kt.;cheminius: neorganiniai teršalai (druskos, sunkieji metalai), organiniaiteršalai (pesticidai, angliavandeniai ir kt.); teršalų kilmę:urbanistiniai: buitiniai nutekamieji vandenys, liūčių sukeltos nuopjovos,buitinių atliekų sąvartynai ir t.t.;pramoniniai: kietos ir skystos technologinės atliekos (cukraus, popieriausgamyba ir kt.), produkcijos sandėliavimas (angliavandeniliai, pramoninėsatliekos), naudingųjų iškasenų gavyba (karjerai, šachtos);teršalai, susidarantys dėl intensyvių žemės ūkio kultūrų auginimotechnologijų (trąšos, augalų apsaugos priemonės), organinių trąšųbarstymas, žemės ūkio produktų perdirbimas (skerdyklos ir kt.); teršalų pasiskirstymą laike:nuolatiniai: netinkamai sandėliuojamų ar palaidotų atliekų išplovimas irteršalų skverbimasis į vandeningus grunto sluoksnius;atsitiktiniai: kanalizacijos tinklų avarijos, avariniai cisternųišsiliejimai ir kt.;sezoniniai: augalų apsaugos priemonės jų naudojimo laikotarpiu, medžiagos,apsaugančios autostradas nuo apledėjimo ir t.t.; teršalų pasiskirstymą erdvėje:difuzinis: naudojant žemės ūkio chemines priemones;lokalizuotas: pramoninėse aikštelėse, sandėliuose, urbanistinės atliekos;linijinis: palei autostradas, geležinkelius, upes ir kt. LIETUVOS VANDENYS BūklėApie 80% Lietuvos upių smarkiai užterštos biogeninėmis medžiagomis.Sunkiųjų metalų jonais upės užterštos nežymiai. Žemiau miestų vandenssanitariniai rodikliai viršija higienos normas šimtus ir net tūkstančiuskartų. Labiausiai užterštos upės – Sidabra ir Kulpė. Lietuvos ežerai yrapalyginus švarūs. Gana prasta Kuršių marių būklė. Čia dažnai susidarodeguonies deficitas, dėl ko masiškai žūsta žuvys. Baltijos jūros pakrantėlabai teršiama naftos produktais. Sunkiųjų metalų kiekiai gruntiniamevandenyje nėra dideli. Gruntinio vandens kokybė neatitinka geriamojovandens standartų Klaipėdos, Šiaulių, Joniškio bei Varėnos apylinkėse. Jau seniai kelia susirūpinimą paviršinio vandens kokybė. Siekiantsumažinti jo užterštumą, buvo pradėti statyti išleidžiamo vandens valymoįrenginiai. Dėl lėšų trūkumo daugumos jų statyba buvo sustabdyta. Nors šiuometu nebaigtų valymo įrenginių skaičius sumažėjo (nuo 86 iki 28), tačiaupadėtis tebėra nepatenkinama – didieji Lietuvos miestai vis dar neturibiologinio vandens valymo arba jis yra nepakankamas. Šiuo metu prioritetassuteiktas vandens valymo įrenginių statybai, daugiausia dėmesio skiriantdidžiųjų miestų ir rajonų centrų nuotekų valymo įrenginių statybai (šiemsdarbams skiriama daugiausia lėšų). Didelę Lietuvos hidrografinio tinklo dalį sudaro reguliuotos upiųatkarpos bei melioraciniai kanalai. Nustatyta, kad natūralios upių irupelių atkarpos sudaro tik 15% bendro vandentėkmių ilgio. Didžiausiaspaviršinio vandens vartotojas šiuo metu yra Ignalinos atominė elektrinė. BeKauno HE ir Kruonio HAE, Lietuvoje veikia dar 12 mažų elektrinių. Ruošiamisugriautų ar užkonservuotų mažųjų jėgainių atstatymo bei rekonstrukcijosprojektai. Šiuo metu išgaunama apie 1 mln. m3/parą gėlo požeminio vandens. Jogavyba sukoncentruota didžiausių Lietuvos miestų apylinkėse. Mineraliniogydomojo vandens ir sūrymų kurortų poreikiams išgaunama apie 1,5 tūkst.m3/parą. Dabartinė gėlojo vandens gavyba sudaro apie 30% visų jo išteklių.Pastaruoju metu požeminio vandens vartojimas yra sumažėjęs apie 22%. Vandens, visų pirma upių, teršimas ir toliau lieka opiausia Lietuvosekologine problema. Tai akivaizdžiai rodo jau vien toks faktas, kad beveikpusę milijono gyventojų turintis Kaunas iki šiol neturi užteršto vandensvalymo įrengimų. Nors dėl pastarųjų metų pramonės nuosmukio bei sumažėjuschemikalų vartojimui žemės ūkyje gerokai sumažėjo ir vandenų tarša, tačiaudaugelio Lietuvos upių, taigi ir Kuršių marių būklė ir toliau liekakrizinė. Apskaičiuota, kad pastačius Kauno nuotekų valymo įrengimų bentmechaninę dalį ir biologinius Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos valymoįrengimus, biologinė tarša Lietuvoje sumažėtų apie 70%. Taigi padėtis išesmės pagerėtų, tačiau iki šių darbų pabaigos dar toloka. Nors buitinėms reikmėms Lietuvoje daugiausia vartojamas geros kokybėspožeminis vanduo, tačiau kaimo vietovėse vartojamas negilių šulinių vanduogana dažnai yra užterštas nitratais gerokai virš leistinų normų. Ir toliaurimta problema yra ežerų bei Kuršių marių ir Baltijos jūros eutrofikacija.Nors mažiau vartojant mineralinių trąšų gerokai sumažėjo biogeniniųmedžiagų išplovimas į paviršinius vandens telkinius bei gruntiniusvandenis, bet dėl antrinių teršimo procesų vandens kokybė beveik negerėja. 1993 metais vandens buvo suvartota 4.59 milijardo kubinių metrų. Apietris milijardus kubinių metrų šio kiekio (1993 m. – 2.99 milijardai) sudaroDrūkšių ežero vanduo, vartojamas Ignalinos AE reaktorių aušinimui.Atsižvelgiant į tai, kad toks vandens vartojimas yra labai specifinis irlokalaus pobūdžio, be to, gerokai iškreipia bendrą Lietuvoje suvartojamovandens balansą, toliau analizuojant šis kiekis neįtraukiamas į bendrąužteršto vanden…s kiekį. Be minėto vandens vartojimo energetikos reikmėms, daugiausia josuvartojama buityje ir ūkyje (beveik 50 %), pramonės reikmėms (apie 25 %),žuvininkystėje (apie 25 %) ir žemės ūkyje (apie 2 UpėsVidutinis Lietuvos upių tinklo tankumas, įskaitant ir dirbtinesvandens tėkmes, yra 1 km kvadratiniame kilometre. Pastaraisiaisdešimtmečiais, iškasus daugybę melioracijos griovių, bendras hidrografiniotinklo tankumas padidėjo beveik dvigubai. Lietuvoje yra: virš 29 900 upių,upelių ir kanalų, ilgesnių kaip 250 m; 28 200 upių, upelių ir kanalų, neilgesnių kaip 10 km; 758 upės, ilgesnės kaip 10 km; 18 upių, ilgesnių kaip100 km; 9 upės, ilgesnės kaip 200 km. Pagrindinės vandens arterijos – Nemuno – ilgis yra 937 km, iš jų 475km teka Lietuvos teritorija. Antrosios pagal ilgį upės – Neries – bendrasilgis 510 km, iš jų 276 km teka Baltarusijos žemėmis. Nuo versmių ikižiočių per Lietuvą teka Šventoji – 249 km; antroji pagal ilgį (213 km) –Minija. Vykdant melioracijos darbus, buvo sureguliuota virš 75% upių irupelių. Iš natūralių 63.7 tūkst.km nereguliuotų upių likę apie 17 tūkst.km,tarp jų 9 – didžiosios. Svarbiausia Lietuvos upių problema – tarša organinėmis medžiagomis: 60-70 % tirtų upių vietų organinių medžiagų kiekis, išreikštas BDS5, sudaro2.0-4.0 mg deguonies/l (1-2 DLK), 20 % vietų – 4.0-6.0 mg deguonies/l (2-3DLK). Didžiausiose Lietuvos upėse 1992-1993 m. vidutinis organinių medžiagųkiekis buvo 2.0-8.0 mg deguonies/l, t.y. 1-4 kartus viršijo DLK. Mažose upėse – Kulpėje ir Sidabroje, Lielupės baseine 1992-1993 m.organinėmis medžiagomis buvo užteršta daugiausia: BDS5 kito nuo 40 iki 160mg deguonies/l (20-80 DLK). Gamtinio fono upėse (3.5 pav.) vidutinismetinis organinių medžiagų kiekis buvo mažiausias – 1.5-2.5 mg deguonies/l. Gausiausia neorganinių biogeninių medžiagų – Nevėžyje. Neorganinioazoto koncentracijos Nevėžio vandenyje 2-3 kartus, o fosfatų net 2-8 kartusdidesnės už šių junginių koncentracijas Nemuno ir Neries vandenyje. Netdidžiosiose Lietuvos upėse, nepaisant jų didelio nuotėkio, biogeniniųmedžiagų koncentracijos yra pasiekusios eutrofikuotų vandenų koncentracijųlygius: 1-2 mg N/l neorganinio azoto ir 0.05-0.10 mg P/l neorganiniofosforo. EžeraiLietuvoje yra 2834 ežerai, kurių plotas didesnis kaip 0.5 ha. Bendrasjų plotas – 87 643 ha. Lietuvos ežeringumo vidurkis yra apie 1.5%, tačiauskirtingose šalies dalyse šis procentas yra labai įvairus. Pagrindinių hidrocheminių parametrų – ištirpusio deguonieskoncentracijos ir pH reikšmių stebimuose Lietuvos ežeruose analizė rodo,kad per pastaruosius 10-15 metų šie parametrai keitėsi nedaug. Deguoniesrežimas paviršiniame vandens sluoksnyje geras: deguonies koncentracijakinta 8-10 mg/l ribose, tik kai kuriais metais priklausomai nuo klimatosąlygų sumažėdama iki 6-7 mg/l. Nežymiai deguonies koncentracija mažėjaTauragne, tačiau mažiausiai ištirpusio deguonies yra Lūksto ežerovandenyje. Foniniuose Lietuvos ežeruose deguonies stoka paviršiniame vandenssluoksnyje gali susidaryti tik esant ledo dangai, bet tokiuoseeutrofikuotuose ežeruose, kaip Žuvintas, ypač kai kuriose jo vietose,deguonies koncentracija ir esant atviram ežero paviršiui gali sumažėti iki3.0-4.0 mg/l. Kuršių marios ir Baltijos jūraKuršių marių būklė daugiausia priklauso nuo Nemuno upe plukdomų,įvairiausių teršalų prisotintų vandenų. Šiaurinę Kuršių marių dalį aeruoja,o retkarčiais ir teršia Klaipėdos sąsiauriu įsiveržiantys sūrūs jūrosvandenys. Be to, vandenų bei teršalų dalis į Kuršių marias patenka Deimenosatšaka, Danės ir Smeltalės upėmis. Nemažai teršalų patenka ir išatmosferos. Nemunas surenka vandenis iš 98.2 tūkstančių kvadratiniųkilometrų ploto. Upė žemiau Panemunės (46 km nuo žiočių) skyla į dviatšakas: kairiakrantę – Giliją, kuria prateka apie 18 % Nemuno upėsnuotėkio, ir dešiniakrantę – Rusnę. Prieglius taip pat šakojasi, ir maždaug62 % jo vandenų teka į Vyslos įlanką (Aistmares), o likusioji dalis –Deimenos atšaka į Kuršių marias. Kuršių marių plotas 1 584 kvadratiniųkilometrų, ir į jas suteka vandenys iš 100 458 kvadratinių kilometrų upiųbaseino ploto. Tokiu būdu drenuojama Kuršių marių teritorija sudaro 5.8 %Baltijos jūros upių baseino ploto ir priklauso Baltarusijos (48 %),Lietuvos (46 %) ir Rusijos (Kaliningrado sritis) (6 %) teritorijoms. Per pastaruosius du dešimtmečius kasmet Klaipėdos sąsiauriu į Baltijosjūrą išteka apie 23 kubiniai kilometrai gėlo vandens, arba 4.9 % bendronuotėkio į Baltijos jūrą. Didžiausia Nemuno vandenų dalis (18 kubiniųkilometrų) įteka į marias šiaurinėmis Atmatos, Skirvytės, Pakalnės upėsatšakomis, mažesnė (4 kubinius kilometrus) – Gilijos atšaka – įteka įpietrytinę marių dalį. Dar apie 1 kubinį kilometrą vandenų įsilieja įpietrytinę marių dalį Deimenos atšaka. Didžiausias Nemuno ir kitų mažesniųupelių nuotėkis į Kuršių marias – 32.9 kubinių kilometrų (1916 m.), omažiausias – 14.2 kubinių kilometrų (1842 m.). Vidutinis nuotėkis – 22.2kubinių kilometrų (701 kubinių metrų/s) – 1896 metų balandžio mėnesį įKuršių marias Nemunas atplukdė 11.5 kubinių kilometrų vandens, o 1945 metųvasaryje – tik 0.5 kubinio kilometro. Priskaičiavus vandens kiekį,patenkantį į marias Deimenos atšaka, metinio nuotėkio reikšmės padidėjamaždaug 0.5-1.4 kubinio kilometro. Pagal kritulių kiekio skaičiavimus, pradedant 1891 m., ant Kuršiųmarių paviršiaus iškrinta maždaug 1.4 kubinio kilometro vandens. Šis kiekisper metus keitėsi 1.0-1.8 kubinio kilometro ribose. Iš Kuršių marių paviršiaus kasmet išgaruoja maždaug 1.0 kubiniokilometro vandens. Apie 50 % metinės normos išgaruoja vasarą, 2-3 kartusmažiau pavasarį ar rudenį, ir iki minimumo garavimas sumažėja žiemą.Iškrintančių ant Kuršių marių paviršiaus kritulių kiekį didžia dalimikompensuoja išgaravusio vandens kiekis ir todėl skaičiuojant Kuršių mariųvandens balansą buvo remiamasi upių nuotėkio ir įtekančio iš jūros vandenskiekio skaičiavimais. Per pastaruosius du dešimtmečius dėl įvykusių klimato pokyčiųpasikeitė ir upių vandenų nuotėkio dydis. 1978-1990 m. dėl pagausėjusiųkritulių upių vandens nuotėkis buvo apie 15-20 % didesnis už daugiametęnormą. Nuotėkis persiskirstė ir metų laikotarpyje. Daug metų vidutiniškai42 % vandenų sutekėdavo į Kuršių marias pavasarį, mažiau – žiemą (23 %) irrudenį (20 %), mažiausiai – vasarą (15 %), o per labai šiltas pastarųjų 5metų žiemas upių vandens nuotėkis buvo didesnis žiemą (34 %) negu pavasarį(32 %), išlikus toms pačioms vasaros ir rudens procentinėms nuotėkioreikšmėms. 1991-1993 metais upių vandens nuotėkis į Kuršių marias vėlsumažėjo. Kuršių marių regione gyvena apie 5 milijonus žmonių, kurių daugumanaudojasi buitiniais patogumais ir išleidžia kanalizacijos nuotekas į upesir ežerus. Maždaug trečdalis minėto regiono gyvena tokiuose stambiuosepramoniniuose centruose kaip Vilnius, Kaunas, Gardinas, Panevėžys,Molodečnas, Lyda, Alytus, Marijampolė, Slonimas. Galima priskaičiuot…i apie35 miestus, turinčius virš 10 000 gyventojų. Šiaurinėje Kuršių dalyjeišsidėstęs stambus pramoninis centras Klaipėda. Gyventojų reikmėmssuvartojama daug vandens, kuris nuleidžiamas į nuotekų sistemas. Buitiniųnuotekų taršos poveikis gamtiniams vandenims priklauso nuo valymoefektyvumo ir atstumo nuo išleistuvo iki Kuršių marių. Pastaruoju metubuitinių nuotekų tarša nemažėja, nes palaipsniui plečiamos kanalizacijostinklų sistemos ir per lėtai įdiegiami biologinio ir net mechaninio vandenųvalymo įrenginiai. Padėtis turėtų iš esmės pagerėti pastačius biologiniovalymo įrenginius Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Požeminiai vandenysPožeminio vandens būklę nusako jo ištekliai ir kokybė. Kaip žinoma,požeminis vanduo Lietuvoje – vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Gėlopožeminio vandens eksploataciniai ištekliai gana dideli (apie 3.2 mln.kubinių metrų/d), be to, jie nuolat atsinaujina. Šiuo metu naudojama mažiaunei pusė šių išteklių, todėl jų užteks ir ateityje. Požeminei hidrosferai būdinga didelė inercija, taigi visi kokybiniaipokyčiai joje vyksta labai lėtai. Todėl apie juos galima spręsti ne tik irne tiek iš daugelio metų stebėjimų viename taške (monitoringo gręžinyje)duomenų eilutės, kiek iš daugybės atskirų faktų (hidrocheminė informacijaiš atskirų eksploatacinių gręžinių vandenvietėse bei įvairios paskirtiespavienių gręžinių, šulinių) analizės. Požeminio vandens kokybę lemiadaugybė gamtinių ir antropogeninių faktorių. Jų poveikis ganadiferencijuotas erdvėje ir laike – vieni faktoriai daro didesnę įtakąsekliam gruntiniam vandeniui, dažniausiai visai kiti – giliau slūgsančiamspūdiniam vandeniui. Šį skirtumą akivaizdžiai atspindi ir gruntinio beispūdinio vandens kokybė. Todėl toliau jas atskirai aptarsime. Gruntinio vandens kokybę natūraliomis sąlygomis lemia fiziniaigeografiniai, klimatiniai, orografiniai, hidrologiniai, biologiniai, taippat geologiniai bei hidrogeologiniai faktoriai. Pastaruoju metu vis didesnęįtaką gruntinio vandens kokybei daro antropogeninis faktorius –išsklaidytoji ir vietinė tarša. Yra du pagrindiniai išsklaidytosios taršosšaltiniai Lietuvoje – tai užteršta atmosfera ir žemės ūkis. Lokalinėstaršos šaltinių Respublikoje yra daug ir įvairių. Gruntinis vanduo Lietuvoje sutinkamas holoceno ir pleistocenonuogulose. Priklausomai nuo to, kurie iš anksčiau minėtų faktorių vyravoformuojantis gruntinio vandens balansui, vandens kokybė minėtose nuoguloselabai įvairi. Ji labai nepastovi ir dėl paties gruntinio vandens ištekliųformavimosi mechanizmo ypatybių: greito drėgmės ir teršalų skverbimosi išpavasarinių balų per aeracijos zoną be jokio išsivalymo ir lėtosneprisotintos filtracijos pro jos uolienas iki gruntinio vandens lygio,kurios metu infiltratas gerokai išsivalo nuo teršiančių medžiagų. VANDENS CIKLASVandens ekologinė reikšmė yra labai didelė. Greta to, kad vanduosudaro net apie 70% gyvų organizmų svorio, jis yra terpė svarbiemsbiologiniams procesams. Be to, įsigrauždamas vienoje vietoje irsusikaupdamas kitoje, vanduo skatina geologinius pokyčius. Jis išnešiojaištirpusias druskas bei dujas, taigi tarpininkauja paskirstant maistomedžiagas. Galų gale, svarbiausią vaidmenį ekosistemose vanduo atlieka kaipenergijos pernešimo ir panaudojimo tarpininkas. Didžiulis energijos kiekisreikalingas ledui paversti vandeniu (80 gcal/g), vandens temperatūraipakelti (1 gcal/g/laipsniui), jam išgarinti (563 gcal/g). Vadinasi, vanduoyra labai svarbus veiksnys, mažinantis temperatūros svyravimus, kuriuossukelia kintantis patenkančios energijos kiekis. Pagrindinę vandens ciklo dalį sudaro vandens kaita tarp Žemėspaviršiaus ir atmosferos. Ji vyksta dėl kritulių garinimo. Šiam procesuipanaudojama saulės spindulių energija. Kadangi visą kritulių kiekį atsveriaišgarinto vandens kiekis, tai ciklas yra pastovus. Nors ant žemės iškrintadaugiau kritulių negu iš vandenyno išgarinama vandens, šį disbalansąkompensuoja nuotėkis. Ekosistemos ir jų biota neturi didelės reikšmėsvandens judėjimui, nors transpiracija mažina nuotėkį vietos aplinkoje.Tačiau didžiulis vandens kiekis ekosistemose sunaudojamas protoplazmossintezei, o į atmosferą jis sugrįžta augalų transpiracijos dėka. Laisvai cirkuliuoja tik 5% viso Žemėje ir atmosferoje esančio vandens,kurio apie 99% yra vandenyne. Likę 95% Žemės vandens yra Litosferoje irnuosėdinėse uolienose. Gėlieji vandenys sudaro tik apie 3% visų vandensatsargų, kurių trys ketvirtadaliai yra ašigalių lede ir ledynuose.Nustatyta, kad, jeigu šie ledynai ištirptų, visas Žemės paviršiuspasidengtų 50m gylio vandens sluoksniu. Nors kritulių iškrinta gana dideliskiekis (5,2 x 1017 kg, arba 5,2 x 108 km3), tačiau svarbiau pažymėti yratai, kad jų šaltinis, būtent atmosferos garai, sudaro tik labai mažą kiekį,palyginus su vandens kiekiu Žemėje. Nustatyta, kad šis vandens garų kiekisuždengtų visą Žemės paviršių 2,5 cm gylio lietaus vandens sluoksniu. Permetus su krituliais iškrentantį vandens kiekį padalinę iš atmosferojeesančio vandens kiekio gausime, kad vandens apyvartos greitis yra 35 kartaiper metus, arba apytikriai kas 11 dienų. Ekosistemų struktūra ir funkcijos labai priklauso nuo santykinio irabsoliutaus vandens kiekio jose bei kritulių ir garinimo periodiškumo.Specifines kritulių pasiskirstymo savybes pirmiausia nulemia atmosferoscirkuliacija. Pavyzdžiui, pasatai (nuolatiniai atogrąžų vėjai), judėdami iššaltesnių platumų link pusiaujo, paima drėgmę ir nuneša bei išsklaido jąpusiaujo srityje. Dėt to pasatų liečiama kranto linija, į šiaurę ir pietusnuo pusiaujo (pvz. Pietinė Kalifornija, Meksika, šiaurinė Čilės dalis), yragana sausa, o pusiaujo srityje -labai drėgna. Vakarų vėjai, pučiantys įšiaurę ir pietus nuo pasatų, priešingai, išsklaidydami vandenį paleikrantus (Oregono šiaurinė dalis iki Aliaskos, pietinė Čilės dalis), juda iššiltų platumų į šaltas. Kritulių pasiskirstymui Žemyne didelę reikšmę turi kalnų virtinės.Judėdamas virš kalnų. Drėgnas oras kyla, vėsta kol prisisotina. Krituliaiiškrenta priešvėjinėje kalnų pusėje. Kai drėgmę išsklaidęs oras juda anapuskalnų, jis leidžiasi, šyla, sugeria išgarintą iš Žemės ir vandens drėgmę,kurią toliau atiduoda kalnų užuovėjai. Taigi, užuovėjinėje kalnų pusėjeiškrenta mažiau kritulių negu priešvėjinėje. Šis efektas, pagal analogijąsu medžių šešėliais, dažnai vadinamas “lietaus šešėliu”. Taigi bendros pasaulio kritulių ypatybės priklauso nuo kelių veiksnių,kurių svarbiausias – atmosferinės cirkuliacijos ir Žemyno arba salųpaviršiaus sąveika. … Nuo šios sąveikos labai priklauso svarbiausiųekosistemų pasiskirstymas. Pavyzdžiui, dykumose kasmet iškrentavidutiniškai mažiau nei 25 cm kritulių. Uždėjus metinių kritulių kiekiopasiskirstymo žemėlapį ant didžiausių dykumų plotų geografiniopasiskirstymo žemėlapio net iš pirmo žvilgsnio matosi, kad jie gerokaisutampa. Tačiau kaip rodo pagrindinis vandens ciklo mechanizmas, garinimokiekis bei greitis yra toks pats lemiamas veiksnys, kaip ir kritulių kiekisbei greitis. Nuo šių dviejų veiksnių proporcijos priklauso ekosistemųpasiskirstymas, nesvarbu ar tai būtų dykumos, ar atogrąžų drėgnieji miškai.Vakarinėje Šiaurės Amerikos dykumų dalyje kritulių ir garinimo proporcijosyra 0,2 arba dar mažesnė, t.y. galimo išgarinti arba realiai išgarinamovandens kiekis čia yra didesnis už kritulių kiekį. Nuo santykinai sausų ikidrėgnų žemaūgių žolių prerijose kritulių ir išgarinimo proporcija yra nuo0,2 iki 0,6. Drėgnesnėje šalies rytinėje dalyje, kurioje dominuoja lapuočiųmiškai, šis santykis siekia nuo 0,8 iki 1,6. Upių ir gruntinis vanduo yra pagrindiniai vandens šaltiniai, kuriaisnaudojasi žmogus. Kasmet žmonių poreikiams sunaudojama apie 25% upiųvandens. Garinimo keliu į atmosferą sugrįžta apie 30% šio kiekio.Nustatyta, kad iki 2000 metų drėkinimui, aušinimo jėgainėms ir kitiemspramoniniams poreikiams žmonės sunaudos 75% upių vandens. Gruntinis vanduoyra žemiau atvirų vandens telkinių lygio, jo nepasiekia augalų šaknys,todėl jis negali būti išgarinamas. Gruntinio vandens yra apie 38 kartusdaugiau negu upių ir ežerų vandens.