Geriamas vanduo ir jo įtaka žmogaus sveikatai

Geriamas vanduo ir jo įtaka žmogaus sveikatai

Įžanga

“Vanduo! Tu be skonio, be spalvos, be kvapo – tavęs neaprašysi. Tavimi tik mėgaujamės, nesuprasdami – kas tu. Tu – ne tik būtina sąlyga gyvybei palaikyti, tu – esi gyvybė!”
Antuanas de Sent Egziuperi

Moksleiviai – tai labai svarbi visuomenės sudedamoji dalis. Vaikai vandenį pažįsta jau nuo kudikystės, nes vanduo – neatskiriama žmogaus vystimosi ir egzistavimo dalis. Tačiau daugelis mokyklinio amžiaus vaikų, kaip dėja ir suaugusiųjų, nežino kokį vandeni jie geria. Vaikai ir paaugliai būna patys gyviausi, imliausi ir greičiausiai įsisavina naują innformaciją. Būtent todėl pedagogai turėtų informuoti apie geriamo vandens kokybę ir tokiu būdu būtų galima informuoti ne tik mokinius, bet ir jų tėvus bei išvengti daugelio nemalonių susirgimų. Taigi, ką mokiniams ir jų tevams bei visai visuomenei reiktų žinoti apie geriamą vandenį ir jo įtaką žmogaus sveikatai?

Vanduo yra būtinas gyvybei. Netgi teigiama, kad gyvybė Žemėje kilo iš vandenyno.
Žmogus be maisto išgyvena savaites ar net mėnesius, tačiau be vandens gali mirti per keletą dienų. Vanduo sudaro didžiausią žmogaus organizmo dalį – apie 60-70 procentų. Netekęs apie 12-20 procentų vandens, organizmas žūsta apsinuodijęs savo paties apykaitos produktais. Gyvybiniai procesai gali vykti tik tada, kai ląstelėse yra pakankamai vandens. Organizmui senstant, vandens audiniuose mažėja, ir tai susiję su lėtėjančia medžiagų apykaita.
Jokia kita medžiaga neatlieka ti

iek daug įvairiausių žmogaus organizmo funkcijų kaip vanduo. Vandens trūkumas pasireiškia labai greitai, simptomai atsiranda, trūkstant vos 1 procento vandens. Dehidracijai tęsiantis, gresia pavojus širdies – kraujagyslių, kvėpavimo ir termoreguliacinės sistemos veiklai.

Vanduo – mūsų organizme

Vanduo vertingas ne tik kaip gyvybės šaltinis. Vandenyje yra ir įvairių žmogaus organizmui reikalingų mineralinių medžiagų: kalcio, natrio, kalio, geležies ir kt.
Organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti svarbu, kad kasdien būtų gaunamas reikiamas vandens kiekis. Vandens poreikis priklauso nuo klimato sąlygų, fizinio krūvio ir netgi individualių žmogaus savybių (pavyzdžiui, prakaitavimo intensyvumo). Paprastai troškulys įspėja apie vandens poreikį, tačiau žmonės dažnai išgeria tik tiek vandens, kad sudrėkintų burną. Tuo tarpu per parą rekomenduojama išgerti 6-8 stiklines skysčių, nepriklausomai nuo troškulio. Vandens taip pat gauname ir su maistu: vaisiuose ir daržovėse jis sudaro 80-95 proc., mėėsoje – 45-65, duonoje – apie 40 procentų.
Vanduo yra pagrindinis maisto produktas.
Tačiau ar žinome, koks vanduo teka iš čiaupų mūsų namuose, semiamas iš šulinių, šaltinių ar perkamas maisto prekių parduotuvėse ?

Pavojingas turtas

Lietuva – vandens turtingas kraštas. Pagrindinis gėlo geriamojo vandens šaltinis šalyje yra požeminis (gruntinis ir spūdinis) vanduo. Vandens kokybė yra griežtai reglamentuojama, tačiau, deja, ne visi turime reikiamos kokybės vandenį.

Vandens tiekimas gali būti:
· Centralizuotas
Lietuvoje geriamojo vandens gavybai naudojami požeminiai vandenys. Jei šių išteklių neužtenka, tai naudojamas paviršinis upių ar ežerų vanduo, kuris yra pa

apildomai valomas. Lietaus vanduo yra užterštas – į jį patenka įvairūs oro teršalai, todėl jis negali būti vartojamas nei maisto gamybai, nei buitinėms reikmėms. Gruntiniai vandenys Lietuvoje yra palyginti švarūs, tačiau šio vandens kokybę mažina didelis geležies, karbonatų (vanduo yra kietas) ir nitratų kiekis. Geležies bei nitratų kiekis gruntiniame vandenyje viršija normą 2-3 kartus, bet yra šalinamas ir į geriamąjį vandenį nepatenka. Taip pat kai kuriose vietovėse gruntinis vanduo gali būti užterštas sunkiaisiais metalais, mikroelementais, radioaktyviomis medžiagomis.
· Vietinis
Pagrindiniai šaltiniai yra šachtiniai šulniai, vyraujantys kaimo vietovėse. Apytiksliais duomenimis šulnių vandenį naudoja ketvirtadalis Lietuvos gyventojų. Šachtiniam šulnių vandeniui būdingas didelis nitratų kiekis, kietumas, mikrobiologinis užterštumas (bakterijomis, virusais, parazitų kiaušinėliais ir lervomis). Priemiestiniuose rajonuose būdingas užterštumas sunkiaisiais metalais.

Įrengiant šulinį, būtina laikytis šių reikalavimų:
1. Vietą šuliniui reikia parinkti aukštesnėje žemės sklypo dalyje ir toliau nuo taršos šaltinio: tvartų, atliekų duobės, tualeto, mineralinių ir organinių trąšų saugyklos. Eksploatuojant šulinį, reikia saugoti ir jį supantį dirvožemį nuo užteršimo.
2. Šulinio sienos turėtu būti daromos iš vandeniui nepralaidžių medžiagų. Geriausiai tam tinka naudoti betono žiedus, kruopščiai užcementuojant tarp jų esančias sandūras, Viršutinėje šulinio dalyje būtinai padaroma molio užtūra. Ji turi sulaikyti paviršinį vandenį, kad jis nepatektų tiesiog į šulinį arba į vandeningąjį grunto sluoksnį.. 3. Viršutinė šulinio dalis turi būti apsaugota nuo galimo nešvarumų patekimo į vandenį. Tam ge

eriausia įrengti stogelį. Semti vandeniui kibiru stogelyje padaromos durelės
Šulinys įrengiamas taip, kad žemiau jo esantis taršos šaltinis būtu ne arčiau kaip 20—30 m, o aukščiau esantis – ne arčiau kaip 80—100 m, Kasant šulinį ir jau 2—5 m gylyje pasirodžius vandeniui, juo pasitenkinti negalima, Šis vanduo yra paviršinis ir gerti netinkamas, nes dažniausiai būna užterštas. Geresnis vanduo yra tas, kuris randamas prakasus pirmą ir dar geriau — antrą arba trečią vandeniui nelaidu (molio) sluoksnį. Viršutinis šulinio rentinys turi būti iškilęs virš žemės ne mažiau kaip 0,8 m. Apie viršutinį šulinio rentinį 2 m gylio ir 0,7—1,0 m pločio plūkto molio aikštelė. Būtų dar geriau, jei ji siektų pirmąjį vandeniui nelaidų sluoksnį, tuomet paviršinis vanduo į šulinį nebepatektų.
4. Aikštelė apie šulinį 2 m spinduliu apiplūkiama moliu. Molio sluoksnis užpilamas žvyru, o dar geriau išbetonuojamas padarant nuo šulinio rentinio einantį nuolaidumą, kuriuo galėtų nutekėti atsitiktinai išsiliejęs bei kritulių vanduo.
5. Vandeniui semti reikia naudoti vieną ir tą patį kibirą, Jeigu kiekvienas gyventojas sems vandenį savo kibiru, šulinio vandenį galima užteršti mikroorganizmais (dizenterijos, viduriu šiltinės ir kt.). Geriausia būtų šulinio viršų sandariai uždaryti, o vandenį pompuoti siurbliu.
Užteršto vandens grėsmė

Gruntinis vanduo formuojasi arčiausiai žemės paviršiaus esančiame vandeningame sluoksnyje. Tokį vandenį Lietuvoje vartoja apie 1 mln. gyventojų, šulinių priskaičiuojama per 300.000. Tai pigus ir paprastas geriamojo vandens gavimo būdas. Šio va

andens sudėtį daugiausia apsprendžia hidrogeologinės sąlygos ir ypač aplinkos teršimas.
Deja, reikia pripažinti, kad gruntinio vandens kokybė blogėja, todėl – pirmiausia dėl jo mikrobinio užteršimo ir didelio nitratų kiekio – dažnai šį vandenį vartoti nesaugu. Tyrimai rodo, kad pusėje šulinių nustatyta padidinta mikrobinė tarša, o trečdalyje – aptikti didžiausią leidžiamą koncentraciją viršijantys nitratų kiekiai. Šulinio vandens kokybė labai priklauso nuo šulinio vietos, įrengimo ir priežiūros ir, žinoma, žmogaus ūkinės veiklos.
Smėlingose vietovėse formuojasi geresnės kokybės vanduo, nes čia jis slūgso gana giliai (10-30 m). Perplauti smėliai neturi daug mineralinių medžiagų ir todėl greitai besifiltruojantis vanduo jomis nepraturtėja. Dėl ūkinių objektų teršalų lokaliuose plotuose, nuo taršos židinio nutolusiuose keliolikos ar kelių šimtų metrų atstumu, formuojasi blogos kokybės vanduo. Tai būdinga Baltijos, Žemaitijos aukštumoms ir Pietryčių Lietuvos lygumai.
Molingose nuogulose, kurios dengia du trečdalius Lietuvos teritorijos, slūgsantis vanduo yra blogesnės kokybės nei smėlingose. Čia gruntinis vanduo slūgso negiliai (iki 2 m.), vandens infiltracija lėta, todėl vanduo nuogulose laikosi kur kas ilgiau, praturtėja cheminėmis medžiagomis. Dėl lėtos vandens apykaitos didelę reikšmę turi garavimas, kuris sąlygoja medžiagų koncentraciją, todėl čia vanduo žymiai kietesnis bei labiau mineralizuotas. Kietam mineralizuotam vandeniui įtakos turi organinės ir mineralinės medžiagos, patenkančios iš intensyvios žemdirbystės ir pramonės vietų.
Blogos kokybės vanduo susiformavęs dideliame plote, besidriekiančiame per Šiaurės, Vidurio ir Pietų Lietuvą. Didžiausi gruntinio vandens teršėjai – į dirbamas žemes beriamos organinės ir mineralinės trąšos, taip pat ūkio objektų veikla, jų ekologinė kultūra: fermos, trąšų sandėliai, mechaninės dirbtuvės ir pan.
Sodybose dažniausiai patys šeimininkai teršia vandenį, kurį geria. Šulinys tradiciškai kasamas sodybos centre, šalia gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, daržų. Pagrindiniais taršos šaltinis čia yra mėšlas, nuolat iš tvartų ar iš sumestų sklype krūvų bei lauko tualetų į gruntą besisunkiančios srutos, mineralinės trąšos, ypač salietra.
Tokiu būdu miesteliuose susisiekdami užteršto vandens arealai suformuoja ištisą užteršto vandens baseiną.

Vizualiai matomi geriamo vandens trūkumai:
Spalva – vandenį gali nuspalvinti įvairios priemaišos ir junginiai. Pavyzdžiui, humusinės medžiagos vandenį gelsvina, geležies junginiai suteikia jam rusvą arba rudą spalvą. Daugelyje Lietuvos rajonų ir miestų vandenyje nustatomas didelis geležies kiekis.
Kvapas ir skonis taip pat priklauso nuo geriamame vandenyje esančių priemaišų. Specifinį kvapą vandeniui suteikia amoniakas, sieros vandenilis, chloras, humusinės medžiagos – gurpių skonį.
Tačiau žymiai pavojingesni nematomi trūkumai, kurių žmogus negali pastebėti ir į kuriuos negali reaguoti, ir jis įsitikinęs, kad geria sveiką vandenį. Pasėkmes galima pajusti pasireiškui kokiai nors infekcijai arba daug vėliau, kuomet atsiranda pavojingų susirgimų, sukeltų ilgalaikio netinkamo gerti vandens vartojimo.
Nematomi geriamo vandens trūkumai (indikatorinės analitės):
Amonio jonai susidaro geriamame vandenyje irstant baltyminėms medžiagoms. Amoniakas natūraliai aptinkamas balų, durpynų ir geležies turinčiuose požeminiuose vandenyse. Net nedideli amoniako kiekiai vandenyje rodo, kad jame esama šviežių žmogaus ar gyvūnų fiziologinių iškyrų, nes amoniakas pasigamina jau vos pradėjus irti į vandenį patekusioms organinėms medžiagoms.

Nitratai gali būti skirtingos kilmės. Vykstant oksidacijos ir redukcijos reakcijoms, nitritai gali virsti nitratais ir atvirkščiai. Kadangi azotinės mineralinės trąšos naudojamos žemės ūkyje, padidėja nitratų kiekis atviruose vandens telkiniuose ir ypam šachtiniuose šuliniuose. Nitratai pavojingi žmonių sveikatai, ypač kūdikiams, todėl jų normą reglamentuoja higienos norma – suaugusiems leidžiamas jų kiekis vandenyje yra 50mg/l, o kūdikiams 10mg/l. Vyresnio amžiaus vaikams ir suaugusiesiems, yapaš sergantiems širdies ligomis, anemija, vandens su padidėjusiu nitratų kiekiu vartojimas gali sukelti virškinamojo trakto sutrikimus. Nitratai – tai kaip ir organinės medžiagos gali būti susirgimų vežiu priežastimi.
Sulfatų jonai – jų kiekis geriamame vandenyje gali svyruoti nuo 150 – 450mg/l, sulfatų kiekis priklauso nuo vandens temperatūros ir kalcio jonų koncentracijos. Esant dideliai sulfatų koncentracijai vanduo tampasūrus. Toks vanduo gali sukelti virškinamojo trakto sutrikimus.
Fluoridas – leidžiama pagal hogienos normą jo koncentracija geriamame vandenyje yra iki 1,5mg/l. Nuolat vartojant vandenį su padidėjusia fluoro koncentracija, atsiranda endeminė fluorozė, pasireiškianti būdingu dantų emalės pažeidimu, skeleto kaulėjimo sutrikimu. Ir atvirkščiai, per mažas fluoro kiekis geriamame vandenyje (mažesnis kaip 0,4mg/l) lemia dantų ėduonies paplitimą. Fluoras į geriamą vandenį patenka iš požeminių vandenų, tekančių pro fluoro turinčias uolienas.
Tačiau vanduo be užteršimo mineralinėmis (druskos, rūgštys, metalai) bei organinėmis (naftos produktai, pesticidai, skalbimo priemonės) medžiagomis, gali būti teršiamas biologinėmis (bakterijos, virusai, parazitų kiaušinėliai ir lervos) medžiagomis:
Koli indeksas – E. Coli (žarnininų) lazdelių skaičius 1l vandens. Jei vandenyje yra randama daugiau žarnininų lazdelių (leistina ne daugiau kaip 9mg/l), tai yra ženklas, kad vanduo užterštas žmonių ar gyvulių išmatomis. E. Coli dažniausiai žmonėms nėra pavojinga. Šios bakterijos yra žymiai atsparesnės išoriniams veiksniams, negu žarnyno patogeniniai ( dizinterijos, vidurių šiltinės ir t.t) mikrobai, kurie vandenyje ir kitur greičiau pakinta, todėl bakteriologiniais metodais sunkiau atpazįstami. Šiltakraujų gyvūnų (tame tarpe ir žmogaus) E. Coli dauginasi tik buitiniais bešvarumais ir fekalijomis užterštame vandenyje. Nustačius užterštumą fekalijomis, galima manyti. Kad tiriamajame vandenyje yra ir patogeninių žarnyno grupės bakterijų, kurios gali sukelti dizinteriją, vidurių šiltinę ir daug kitų žarnyno ligų.
Kas yra kietas vanduo?
Vandens kietumas priklauso nuo kalcio ir magnio druskų. Šiu druskų bikarbonatai salygoja taip vadinama laikiną kietumą, kuris išnyksta vandeniui verdant. Tinkamai kietas vandenduo nėra tinkamai paruošiamas, tai neigiamai veikia kraujagyslių sistemą.
Naudingi patarimai:
· Didesnį sulfatų kiekį turintis natūralus mineralinis vanduo šiek tiek laisvina vidurius.
· Daugiau hidrokarbonatų turintis mineralinis vanduoskatina šlapimo išsiskyrimą. Tai aktualu žmonėms, kurie skundžiasi aukštu kraujospūdžiu.
· Daug natrio turintis mineralinis vanduo netinka hipertonija, inkst. Ar širdies ligomis sergantiems žmonėms.
· Nedidelės mineralizacijos vanduo mažina skrandžio rūkštingumą, gerina virškinimąč tulžies išsiskyrimą, saugo nuo vidurių u+kietėjimo.
· Vandenyle esantis kalcis ir magnis mažina nerimą bei įtampą.
· Sveika gerti vandenį, kuriame gausu kalcio ir fluoro _ tvirtėja dantys ir kaulai.
· Gazuoto vandens nepatartina gerti tiems, kurie serga skrandžio, žarnyno ligomis, nes angliarūgštė dirgina skrandžio gleivinę.
· Vandens su angliarūkšte nereikėtų duoti ir mažiems vaikams, nes nuo jo padidėja žagėjimas.

* * *

Štai kodėl kiekvieną pavasarį, kai pakyla polaidžio ir kiti tekantys, per žiemą susikaupę ir užteršti vandenys, reikia susirūpinti tuo, ką kasdien geriame, kuo maitinamės patys ir kuo girdome bei maitiname savo vaikus. Visada reikia prisiminti, kad vanduo ne tik gyvybės šaltinis, bet gali būti ir mirtinas mūsų organizmo priešas, todėl pedagogų suteikta informacija apie geriamą vandenį būtų itin naudinga vaikų sveikatai. Tačiau norint, kad šita informacija turėtų praktinės reikšmės, mokyklose reiktų organizuoti įvairias viktorinas, rašyti referatus, piešti stendus apie užterštą geriamą vandenį ir neigiamą jo įtaką žmonijai. Taip pat galima butų organizuoti ekskursijas į valymo įrengimus, vandentiekį, mineralinio vandens gamyklas, firmas, korios gamina buitinius valymo įrenginius ir kitas įstaigas, kur galima sužinoti daug naudingos informacijos apie vandenį kaip apie plačią sąvoką.

Taigi, tikrinkime kokį vandenį geriame!

Naudota literatūra:
„Laikinoji sostinė“ 2000 03 29 straipsnis „Vanduo palaiko mūsų gyvybę“

„Šiaulių naujienos“ 2000m. straipsnis „Šuliniai: ar tvarkingai įrengti?“

„Šaltinis“ 2001m. Straipsnis „Šulinio vanduo kenksmingesnis nei iš krano“

Firmos „Zepter International“ reklaminiai – informaciniai bukletai

Bukletas „Švarus vanduo – sveika šeima ir visas ūkis“ išleido „Lietuvos geologijos tarnyba“ 1997m.

Internetas: www.info.kmu.lt

Leave a Comment