Sveikas gyvenimo budas

Žmogų sendina ne metai, o piktnaudžiavimai savo sveikata. Sveikame, švariame kūne visi organai pakankamai stiprūs, turi dideles gyvybinių jėgų atsargas ir funkcionuoja idealiai, o didelio krūvio metu geba savo veiklą keliagubai sustiprinti. Norint gyventi ilgai privalu saugoti organizmą nuo toksiniu atliekų nervų sistemą — nuo perkrovų, audinius ir kraujagysles — nuo sustangrėjimo. Žalingų pasekmių kone perpus trumpinančių žmogaus amžių, galime išvengti pasirinkus natūralią, sveiką gyvenseną.
Žmogus sukurtas ilgam gyvenimui. Norint gyventi ilgai, visų pirma, privalu saugoti organizmą nuo šlakų ir toksinų, nervų sistemą — nuo perkrovimų, audinius ir kraujagysles — nuo sustangrėjimo. Žalingų pasekmių, kone perpus trumpinančiu žmogaus gyvenimą, galime išvengti pasirinkus natūralią, sveiką gyvenseną.
Tačiau ką kalbėti apie suaugusius, jeigu vaikai nuo pat mažens permaitinami, o dėl netinkamo auklėjimo jie dažnai tiesiog išpaikinami, išlepinami. Šitaip ir atsiranda 25 metu amžiaus “senių”. Bet yra ir tokių, kurie išsaugo jaunystę ligi septyniasdešimties. Tarp tų, kuriems senatvė — aktyviausias gyvenimo laikotarpis, pasitaiko tiesiog atjaunėjusių. Išdygsta nauji dantys, atauga plaukai, sustiprėja akys (beje, taip nutiko vienam Šeltpno bičiuliui einant aštuoniasdešimt penktuosius).
Žmones seendina ne metai, o gyvenimo būdas. Greičiausiai sensta tie, kurie labiausiai piktnaudžiauja savo sveikata. Žmogus gyvendamas juk turi rūpintis nervų energija, tausoti ją, o ne švaistyti. Biologai tvirtina, jog organizmas turi ir stipresnių, ir silpnesnių ląstelių bei organų. Bet, jei pa

ašalinsime visas išorines priežastis, kliudančias joms dirbti, visos bus vienodai sveikos — gamta pati suirusias ląsteles pakeičia naujomis. Tas atsinaujinimo procesas vyksta be perstojo, siekdamas išsaugoti gyvybę ir jaunystę. Sveikame organizme ląstelės ir organai funkcionuoja idealiai, o didelio krūvio metu gali savo veiklą keliagubai sustiprinti.
Mirtis ištinka žmogų tada, kai dėl blogo paveldo, o ypač pažeidinėjant gyvenimo dėsnius perkraunama kai kurių organų veikla. Verta prisiminti, kad gyvulių tarpe tokie organų sutrikimai praktiškai neužfiksuoti, o primityvių tautų tarpe — labai reti. Vadinasi, visi organai iš prigimties yra pakankamai stiprūs ir turi dideles gyvybines atsargas.
Jeigu giminėje daug ilgaamžiu, vaikai iš tėvu paveldi potencialias galimybes gyventi ilgai, tik ne visada jas realizuoja. Nesunku įsitikinti, kad ilgaamžių ainiai gyvena ilgiau, tačiau ir anksti mirusieji gal turėjo lygiai tookias pat galimybes? Tai galėtume įrodyti tik išsiaiškinę, kas juos taip anksti pražudė. Gal kaip tik žalingi įpročiai, netinkama gyvensena?
Kiekvienai gyvūnų rūšiai duota sava, natūrali gyvenimo atkarpa. Visi gyvūnai, jei tik nesutrukdo žmogus ar netikėta žūtis, paprastai ir sulaukia skirtojo amžiaus. Vienas tik žmogus dėl netinkamos gyvensenos jį paprastai sutrumpina maždaug perpus.
Žmogaus organizmo ląstelių gyvybingumas didžiulis. Organai ir audiniai normaliom sąlygom geba atsistatyti. Sveikas organizmas pats apsivalo, pašalindamas toksines atliekas, pats virškina ir įsisavina maistą. Tik pažeisk virškinimo, šalinimo organu ve
eiklą — tie pažeidimai sutrikdys ir kitų organų darbą, net visą organizmą. Jei patologija stipri, organai irsta sparčiau negu regeneruojasi, ir galiausiai ligonį pakerta mirtis, nepaisydama nei jo tėvų, nei jo paties amžiaus. Jei surasime priežastis, pažeidžiančias organizmo funkcijas, jei žinosime, koks maistas iš tiesu yra pilnavertis ir netrikdo organizmo veiklos, įstengsim aktyviai nueiti ilgą gyvenimo kelią.
Mirtis retai kada žmogų užklumpa gilioje senatvėje, pasibaigus jo gyvenimo trukmei. Ji paprastai ištinka po ilgų, su liga susijusiu organizmo irimo procesų, arba po tokio gydymo, kuris tik slopina natūralias organizmo sveikatingumo galias. To priežastis — neteisinga mūsų gyvensena ir paikos pastangos tokio klaidingo elgesio pasekmes įveikti vaistais. Mirtį beveik visada prišaukiame patys.
0 vaistai tik trumpina gyvenimą. Tikėjimas jais žmogų demoralizuoja, žemina jo asmenybę. Jei nesilaikysime higienos taisyklių, skiepai nuo šiltinės neišgelbės. Apgaulingas įsitikinimas, kad žmogaus organizmas seniai prisitaikęs prie tabako, alkoholio ir kenksmingu aplinkos sąlygų, kelia didelę grėsmę, nes kiekviena nauja karta vis labiau išsigimsta it medžiai kuo aukščiau kalnuose. Vaistai slopina įgimtas pastangas pasveikti. Dėl to kyla komplikacijos, ir žalingos jų pasekmės ligonius pražudo. Svarbu išsiaiškinti pirmines priežastis, o ne gydyti simptomus — viduriavimą, karštinę, temperatūrą. Nė vieni vaistai negali išgelbėti nuo mirties. Jie vartojami remiantis apgaulinga idėja, kad gyvybę galima palaikyti nuodais — žmonės brangiai moka už
ž trumpą palengvėjimo valandėlę.
Nuodijantys malonumai ir vaistai. Pirmykštės, izoliuotai gyvenančios gentys naujų įpročių nesivaikė. Tačiau civilizuotas žmogus, išlandžiojęs visas žemės kerteles, ne tik visur skleidė savo blogus įpročius, bet ir savinosi svetimus. Susidariusi jų “puokštė” sunkia pasekmių našta ėmė ardyti jam sveikatą ir apkartino gyvenimą.
Žmonės instinktyviai bjaurisi kenksmingomis medžiagomis. Tačiau instinktas pasižymi plastiškumu. Jei natūralaus instinkto diktuojami įspėjamieji signalai yra ignoruojami ir žalinga medžiaga čia patenka vėl ir vėl, įsijungia savisaugos instinktas, kuris stengiasi pripratinti organizmą prie nuodų. Tokiu būdu visi “nuodingi” įpročiai progresuoja. Tik natūralus apetitas turi ribas. Jei kas labai užsinori persikų, mielai pasitenkins braškėmis, tačiau užkietėjęs rūkorius nurims tiktai užsirūkęs. Kuo nuodai stipresni, tuo besinuodijančiam sunkiau atsispirti. Tabako pomėgis įsišaknijęs labiau, negu arbatos. Iš opiumo gniaužtų dar sunkiau ištrūkti, negu iš tabako. Kiekvieną nuodų dozę lydi depresijos banga. Prie jų įpratusiam ilgainiui tenka didinti dozes arba ieškoti stipresnių nuodų. Todėl jų visai atsisakyti yra lengviau, negu naudoti po truputį.
Iš indėnu baltaodžiai gavo tabaką. Savo ruožtu indėnus jie įpratino gerti degtinę. Nelyginant du valkatos viename guolyje: vienas utėlėtas, kitas apniktas niežų. Jei norėtume išskaičiuoti, kiek žalos žmogui teikia rūkymas, sąrašas išeitų ilgas.
Žalingos alkoholinių gėrimų naudojimo pasekmės irgi nesuskaičiuojamos. Mažos alkoholio dozės veikia kaip stimuliatorius, didelės — sukelia depresiją. Alkoholis su
utraukia ląstelių protoplazmą nelyginant kiaušinio baltymą. Tokiu būdu ląstelės irsta.
Arbata, kava, kakava, šokoladas iš pradžių irgi veikia kaip stimulas, tačiau po to seka antrinis jų poveikis — jie virsta depresantais. Visi stimuliatoriai pragaištingi: skatina žmogų dirbti daugiau, negu leidžia jo jėgos, dirbti tada, kai organizmas šaukte šaukia poilsio. Beje, stimuliatoriai naujų jėgų nesuteikia — jie naudoja organizmo atsargas. Jų poveikis — it botagas pailsusiam arkliui: atsargos pamažėle, tačiau negailestingai senka, kol galiausiai išmuša fizinio bankroto valanda. Arbatos arba kavos mėgėjai, turėdami atsisakyti kasdienio puodelio įprastojo gėrimo jaučiasi pavargę, irzlūs, juos vargina galvos skausmai ir kitokie nemalonūs pojūčiai. Jei surašytume besaikio nervų energijos eikvojimo kaltininkus, stimuliatoriai tame sąraše atsidurtų pirmieji.
Paplitę ir įvairiopų vaistų pomėgiai: žmonės įpranta naudoti laisvinamuosius, tonizuojančius, virškinimą skatinančius. Tačiau žmogaus organizmui jokie vaistai nepriimtini. Žmonės nesuvokia, kad vartodami hipnozinius ar narkotinius vaistus už trumpą skausmų apraminimo valandėlę bei ramybės nesuteikiančią būseną, klaidingai vadinamą miegu jie moka pernelyg didžiulę kainą. Priemonės, pragaištingai veikiančios nervus, niekuomet nepašalins nei skausmo, nei ligos šaknų. Sveikatai sugrąžinti tėra vienintelis teisingas kelias: pašalinti pirminę susirgimo priežastį. Kiekviena vaistų dozė slopina nervų sistemą, vadinasi, pažeidžia įvairias organizmo funkcijas, sukeldama dar vieną nepageidaujamą pasekmę: sulaiko šlakų pašalinimą.
Vaistus nuo galvos skaudėjimo žmonės paprastai nešiojasi kur beidami. Nurydami narkotinę tabletę jie pasiryžę veikiau slopinti nervus, negu prisilaikyti sveikos gyvensenos ir apskritai išvengti skausmų. Iš pradžių jiems galvą maudžia dėl kitokiu priežasčių, o paskui skausmą sukelia ir patys vaistai. Kavos mėgėjams negavus jos išgerti įsiskausta galva. Šį skausmą jie malšina dar vienu puodeliu kavos. Tabakas nualina nervus. Cigaretė juos trumpam “pagydo”, tačiau depresija po to būna dar slogesnė. Aspirinas kenkia smegenims, nervams, širdžiai. Bromidai, vartojami nervų ligoms gydyti, slopina pailgųjų smegenų veiklą, nusilpnina širdies darbą, apsunkina nugaros smegenyse esančiu centrų veiklą. Jų poveikyje neretai prarandama krypties orientacija, pūlinėliais išberiama oda, netenkama atminties.
Produktai iš akmens anglies dervos — migdomieji, raminantieji, karštį ir skausmą malšinantieji vaistai mažina kraujo šarmingumą bei raudonųjų kraujo kūnelių kiekį, slopina svarbiausias gyvybines funkcijas, ypač širdies ir nervų sistemos veiklą. Ilgiau jais naudojantis netenkama atminties, išsivysto neurastenija, paralyžius, net išprotėjimas. Psichinių ligų ligoninės kasmet plečiasi, o ligonių skaičius jose pasipildo dažniausiai dėl šių ir analogišku vaistų vartojimo.
Įprotis vartoti vidurius laisvinamuosius vis didina ligos grėsmę. Vaistai efektingi, bet šis efektas pasiekiamas dirginant skrandį bei žarnyną. Netrunka ir pasekmė — pažeidžiama virškinamojo kanalo funkcija, dėl ko sutrinka žarnyno veikla ir viduriai dar labiau užkietėja.
Moteriškos kosmetikos priemonės, kaip dažai plaukams, šampūnai, kremai, turi savo sudėtyje švino ir įvairių nuodingų medžiagų, dėl kurių ląstelės nusilpsta ir žūna.
Potraukį saldumynams greit išsiugdo tie, kurie meta gerti. Tai, kad saldainiai gali būti panaudojami kaip būdas apsisvaiginti, žmonėms turėtu duoti dingstį susimąstymui. Saldainiai — ypač koncentruota energijos forma. Tai stimuliatoriai, sukeliantys nepasotinamą jų potraukį, stoką deguonies, kuris atimamas iš organizmo. Šis žalingas produktas išsunkia iš kraujo ir audiniu dalį jų druskų. Įprotis šlamšti saldainius yra ne mažiau kenksmingas, negu rūkymas. Įvairūs koncentratai, kurių pridedama Į saldainių sudėtį, gaivinamieji gėrimai, konservuoti produktai, džiovinti vaisiai, kurių džiovinimui naudota siera, — visa tai daugelį maisto produktų paverčia žalingais.
Neverta žavėtis ir mielinės tešlos kepiniais. Mielės — tai fermentas. Kada jos patenka į organizmą, kuriame virškinimo procesas sutrikdytas — o būtent tokie žmonės jas ir naudoja, — jų skrandis virsta dujų cisterna. Prasideda fermentacija — susidaro spiritas ir anglies dioksidas. Iš pradžių žarnyno veikla sustiprėja ir alkoholinė stimuliacija teikia žvalinantį poveikį. Tačiau po to žarnynas dar labiau nusilpsta, apsinuodijama alkoholiu.
Jeigu nori būti sveikas.Pagrindinė organizmo ląstelių žūties priežastis — sutrikusi jų mityba ir apsinuodijimas toksinais. Kas nori ilgai gyventi ir būti sveikas, privalo nenukrypdamas laikytis gamtos dėsnių, kad mitybos bei apsivalymo sistemos veiktų idealiai. Šių dėsnių turėtų laikytis patys tėvai ir mokyti savo vaikus bei vaikaičius. Be abejo, mūsų aplinka turėtų būti kitokia, žymiai geresnė nei dabartinė. 0 tam iš esmės privalo pasikeisti mąstysena ir gyvenimo būdas.
Žmogus iš prigimties labai atsparus ir geba prisitaikyti prie nenatūralios aplinkos. Tačiau ir patys atsparieji, įgiję netikusių įpročių, dažnai savo organizmą taip nustekena, kad juos lengvai pažeidžia net blogas oras ar skersvėjai. Tuo tarpu Gamtoje niekas neprivalo tapti bejėge auka. Tad sveiko gyvenimo dėsniai, kai ir gravitacija, kiekvienam turi būti natūralus dalykas, kitaip neišvengiamai išmuš atpildo valanda negalių pavidalu.
Žmogui bene svarbiausia — saikumas. Reikia griežčiausiai vengti pertekliaus, nes jis labiausiai kenkia organizmui, gyvybinei žmogaus veiklai. Tad ne veltui sakoma: kas be saiko — visada nesveika.
Žmogaus organizmas jei tik jam netrukdoma, savo funkcijas ir procesus susireguliuoja pats. Pernelyg dideli krūviai organizmui, ypač nervų sistemai, paprastai tenka jaunystėje, kol žmogus dar sveikas, kol rezervinės kūno jėgos dar neišnaudotos. Daugelis, metų metais nesilaikydami gamtos dėsnių, ypač saikumo, tačiau dėl to nepatirdami jokių regimų nuobaudų, įpranta kenkti savo organizmui net nesusimąstydami. Ir kaip čia neprisiminti Saliamono žodžių: “Mes nejaučiame troškulio kančių tol, kol šulinys neišdžiūvęs”. Per daug dirbant — pervargstama, ir tai žalinga. Ką beveiktume, būtina laiku ilsėtis — priešingu atveju taip išsekinsime jėgas, kad nieko nebeįstengsime atlikti. Gamtos išmintingai yra numatyta, kad įprastom sąlygom visos nervų energijos neišnaudojame — visada turime atsargų stresams, ypatingiems atvejams ar šiaip sveikatai palaikyti.
Nuovargis — natūralus poreikis pailsėti, nelyginant troškulys — poreikis atsigerti. Įvairiopi stimuliatoriai verste verčia organus dar ilgai dirbti po to, kai pati gamta davė signalą, kad jau metas atilsiui.
Kita perkrovos forma — nuolatinė viso kūno ar atskirų jo dalių įtampa. Dauguma žmonių jaučiasi sudirgę, nervingi, nes prieš užmigdami jie kaip reikiant neatsipalaiduoja. Tokie visada įsitempę žmonės greit pervargsta — jiems paprastai stokoja energijos.
Įtampa — tai nervu energijos eikvojimas, jos atsargų sekinimas. Jei išnaudosime rezervus, neatsilaikysime prieš negalią kaip tik tada, kai jėgos labiausiai reikalingos. Išmokime atsipalaiduoti! Tuo atsikratysime visokeriopos įtampos ir neiššvaistysime energijos veltui.
Itin aštrus mūsų priešas — persivalgymas.
Valgyti, kai nesi alkanas — nusižengimas gamtai ir pačiam sau.
Dėl motinos neišprusimo dauguma kūdikių jau nuo mažens permaitinami — penimi per dažnai ir per daug.
Jei suvalgoma daugiau, negu reikia fiziologinėms reikmėms patenkinti, — perkraunama virškinimo sistema, šalinimo organai, širdis, vidaus sekrecijos liaukos.
Alkoholis, pagardai, tonizuojantys gėrimai, delikatesai didina apetitą, stimuliuoja ir šiaip nemažą nenatūralų potroškį persivalgyti.
Saulės šviesa — toks pat būtinas ir gyvybiški svarbus elementas žmogui, jo penui, kaip ir gyvūnams ar augalams. Vilkėti dera šviesiais ir akytais drabužiais: labai svarbu, kad oras apie kūną laisvai cirkuliuotu. Dažnai nuo pat mažens vaikai apmuturiuojami, apkutojami. Dėl to jų organizmas, ypač oda negauna oro ir praranda įgimtą atsparumą. Jei oda negali deramai apsivalyti, inkstams ir gleivinei tenka papildomas krūvis. Grynas oras žmogui gyvybiškai reikalingas.
Fizinis aktyvumas— nepakeičiamas gyvenimo dėsnis: proto ir kūno ugdymui reikalinga mankšta. Judėjimas raumenims būtinas —kaip oras. Jei norime būti žvalūs ir gyvybingi, duokime savo raumenims pakankamai darbo. Tai treniruoją ne tik raumenis, bet ir smegenis, vysto širdį, plaučius ir kitus svarbius organus.
Žmonės yra linkę taikytis blogu įpročiu tol, kol jų nesuremia negalios. Tada kuriam laikui liaujasi gėrę, rūkę, o paskui gyvenimas vėl ima tekėti sena vaga. Šie žmonės — savo įpročiu vergai. Beveik kiekvienas jų gali keletą dienu, net savaičių atsisakyti pražūtingu įpročių. Tačiau sveikos gyvensenos laikytis metų metais daugumai per sunku. Kai kurie net ciniškai pareiškia nematą prasmės atsisakyti žemiškų malonumų, laiko juos vertesniais už galimybę keliais metais prailginti gyvenimą.
Tačiau mes niekam nesiūlome atsisakyti geru dalykų šioje žemėje — tik žalingų įpročių ir pražūtingo nesaikingumo, kuriems lig šiol daugelis žmonių tarnauja, nė nesuvokdami, kaip greit išsisemia taip neapdairiai švaistomos jėgos. Jeigu liautųsi žudę savo kūną ir sielą, tai ir gyventų ilgiau, ir jaustųsi žvaliau, mėgaudamiesi pilnaverčiu gyvenimu, įgaudami sveikatos, energijos, džiaugsmo ir laimės. Juk sveikata — brangiausias turtas, šviesiausiu ir didžiausiu gyvenimo džiaugsmų šaltinis.
Tiems, kurie po trumpalaikių pastangų sveiką gyvenseną vėl pažeidžia, vertėtų prisiminti, kad tokiu būdu dar labiau susilpnėja pasipriešinimas blogiems įpročiams ir jį atstatyti bus nepalyginamai sunkiau.
Žmogus nemiršta — jis nužudo save.
Ar kūdikis gimsta sveikas, priklauso nuo paveldo bei tėvų sveikatos, ir nuo to, kaip neštumo metu maitinosi motina. 0 kokiu jis taps, ar jo organizmas pagal savo galimybės pasieks aukščiausią potencialą, ar palūš, neišnaudojęs vidinių galių priklausys nuo jo gyvensenos. Įgimtų dalykų, savo praeities ir socialinių sąlygų jis nepakeis, tačiau sveikatą gali sustiprinti ir dėl savęs, ir dėl savo vaikų bei vaikaičių ateities.
Taigi, ugdykime savyje vidinę pusiausvyrą ir savitvardą. Džiaugsmą ir sielvartą, sėkmę ir nesėkmes mokykimės priimti ramiai ir santūriai. Venkime kasdieninės įtampos. Vykime šalin nerimastį, baimę, dirglumą pyktį, pavydą, savęs gailėjimąsi. Kasdien darykime fizinius pratimus. Kvėpuokime šviežiu ir tyru oru, kuo dažniau vėdinkime patalpas, būkime gryname ore. Kuo daugiau būkime saulėje – ji nemažiau reikalinga organizmui nei maistas ir oras. Svarbiausia – venkime bet kokių narkotikų – kavos, arbatos, kakavos, šokolado, tabako, alkoholio, morfijaus, opiumo. Gyvendami sveikiau – gyvensime ilgiau.

Naudota literatūra: “Sveikuolio biblioteka 3”

Leave a Comment