– 2004 –
„Mūsų maistas turi būti ir mūsų vaistai, o mūsų vaistai turi būti ir mūsų maistas“
Hipokratas
Įvadas
Gerai sveikatai palaikyti reikalinga subalansuota mityba. Su maistu privalome gauti visus būtinus vitaminus, cheminius elementus, aminorūgštis, riebalų rūgštis ir pakankamą kiekį energijos. Dėl blogai subalansuotos mitybos, kai maiste trūksta žmogaus organizmo funkcijoms palaikyti būtinų medžiagų, susilpnėja organizmo imuninė sistema, žmogus tampa irzlus, nukenčia žmogaus darbingumas.
Šiais laikais dauguma žmonių dirba sėdimą darbą, vengia bereikalingų judesių, dėl laiko stokos valgo kaloringą, kenksmingą, tačiau sotų maistą, greito maitinimo restoranuose. Todėl nėra ko stebėtis, jog daugėja ligų, susijusių su medžiagų apykaitos sutrikimu. Svarbiausia, kad šiomis ligomis, pavyzdžiui, nutukimu, ateroskleroze, širdies ligomis, cukriniu diabetu, vis dažniau serga jauni žmonės.
Mokslininkai, tirdami tokių ligonių gyvenimą, pastebėjo, kad jie dažniausiai maitinasi gyvulinės kilmės riebiu maistu ir mažai vartoja augalinių produktų. Pasirodo, kad Azijos ir Afrikos tautos, kurios valgo daug augalinio maisto, praktiškai neserga ateroskleroze. Taigi daržovės, vaisiai ir uogos nuo seno yra svarbi žmogaus maisto raciono dalis.
Šių dienų žmogus turi žinoti valgomo produkto biologinę vertę, sudėtį.
Maisto produktuose arba paruoštame maiste turi būti įvairių sudėtinių medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų, vitaminų ir kt. Juk iš tokių medžiagų sudarytas ir žmogaus organizmas. Suaugusio žmogaus organizme yra apie 64% vandens, 20% baltymų, 10% riebalų, 1%
angliavandenių, 5% mineralinių druskų.
Iš kur visos ligos?
Žmonės mėgsta tikėti stebuklais. Kadaise dėl to atsirado alchemikų. Kaip viliojo ieškoti „filosofinio akmens”, paverčiančio geležį auksu! Vienu mostelėjimu bus išspręstos visos problemos! Deja, žmonija turėjo daug progų įsitikinti, jog. nei mitinis „filosofinis akmuo”, nei visiškai realus auksas ne >tik neišsprendžia visų problemų, bet kartais suraizgo jas į neišpainiojamą prieštaravimų kamuolį. Ar prisimenate vaikystėje perskaitytą knygą „Kapitono Granto vaikai”? „Turtinga ne aukso šalis, o geležies šalis”,— pasakė Žiulis Vernas, suteikęs šiems žodžiams ne tiek geografinę, kiek socialinę prasmę.
Kai išgirstu apie naujus, stebuklingai gydančius visas ligas (taip pat ir nuo senatvės) vaistus, prisimenu šiuos Žiulio Verno žodžius.
Slidinėjimas ir bėgimas, grūdinimasis ir gimnastika su hanteliais, dozuotas badavimas ir kvėpavimo pratimai, irklavimas ir plaukimas — kiek daug puikiausių būdų sveikatai stiprinti! Kiekvienas iš jų be galo naudingas; be to, įvairiai juos suderinus, nauda esti daugiariopai didesnė.
Tačiau nė vienas minėtas būdas sveikatai stiprinti nėra universalus, t.
y. ne visuomet ir ne bet kuriomis sąlygomis jis yra panacėja nuo visų nemalonumų. Todėl neverta laukti stebuklų net ir iš fizinių pratimų, nors jų pranašumas akivaizdus ir toli gražu neišsemtos jų galimybės.
Dar mažiau galima tikėti stebuklais, kai kalbama apie mažiau apčiuopiamą poveikį organizmui. Prisimenu, kaip vienas inteligentiškas žmogus, sulaukęs
90 metų, tikino, kad jo sveikata stipri dėl to, jog visą gyvenimą rytais daug kartų giliai įkvėpdavęs ir iškvėpdavęs. O kitas, medikas, ilgą amžių žada tik tam, kuris, atvirkščiai, treniruosis kelias minutes kasdien sulaikyti kvėpavimą. Pažįstu žmogų, kuris aiškina esąs pavydėtinai sveikas tik todėl, kad ne mažiau kaip keturis penkis kartus per dieną ištuština skrandį, o vienas gamybinės mankštos specialistas teigia, kad visų ligų priežastis yra… plokščia-padiškumas. Tokių sveikatos apsaugos „ekstremistų” yra nemažai. Visi siekia suabsoliutinti savąjį sėkmingą bandymą, kuris visiškai nebūtinai turi tikti visiems be išimties.
Šia tema kalbuosi su Konstantinu Nikitinu, ir jis pažymi:
– Fiziniai pratimai naudingi dar ir tuo, kad palankiai veikia ne tik mūsų raumenis, bet ir ne mažiau — nervų sistemą. O jūs turite žinoti, kad mūsų sveikata pirmiausia priklauso nuo nervų sistemos būsenos, nuo dirginimo ir slopinimo procesų, kurie valdo visas mūsų organizmo sistemas, pusiausvyros. Štai visiškai paprastas pavyzdys. Šeimoje susiklostė slegiantys santykiai, kurių priežastis — netikęs uošvės charakteris.
Ilgainiui įtampa kaupėsi, ir vyrui atsirado skrandžio opa. Uošvę pavyko kitur įkurdinti, santykiai labai pagerėjo. Praėjo metai, dveji — opos kaip nebūta. Sakoma: „Visos ligos nuo nervų!” Ir tai tiesa.
A ir B tipo elgesys
…Amerikiečių mokslininkai M. Fridmenas ir R. Rousenmenas išleido įdomią knygą „A tipo elgesys ir jūsų širdis”. Jie rašo: „Kaip dažnai jus kankina mintis, kad amžinai nespėjate kažko svarbaus padaryti? Ar nemėginate kuo daugiau reikalų sutvarkyti per vis trumpesnį laiką? Ar nesijaudinate, jeigu nepavyko iš karto rasti vietos restorane, jeigu atidedamas lėktuvo reisas arba automobilis užstrigo gatvės kamštyje?
Ar stengiatės visur būti pirmas, širstate net tuomet, kai pralaimite žaisdamas su vaiku? Jeigu šiame aprašytame portrete atpažįstate save, tai žinokite, kad priklausote A tipui ir jums gresia didelis pavojus tapti širdies priepuolio auka. 90% jaunesnių kaip 60 metų pacientų, patekusių į kliniką dėl ūminio širdies nepakankamumo, būdingas A tipo elgesys.
Klasikinis A tipo atstovas paprastai yra nekantrus, amžinai jam trūksta laiko, visą laiką įsitempęs, nesuvaldo pykčio, linkęs į konfliktus. Šie žmonės, jų pačių žodžiais tariant, yra chroniškos, nesibaigiančios kovos būsenoje. Jeigu nesumažinsite šios įtampos, tai mažai padės griežta • dieta arba atsisakymas rūkyti, net fiziniai pratimai neduos šimtaprocentinio efekto.
A tipo elgesys — tai vidinio nerimo ir nepatenkintų siekimų išorinė išraiška. Emociniai stresai sukelia organizmo fiziologinius pakitimus, dėl to A tipo žmones (labiau negu kitų tipų) dažniau ištinka širdies priepuolis. Be to, tokių žmonių kraujas greičiau kreša negu įprasta ir du kartus dažniau užsikemša jų vainikinės arterijos negu B tipo žmonių.
B tipo žmogus ramus, kantrus, santūrus, nelinkęs neapgalvotai ir paskubomis spręsti, puikiai sugyvena su aplinkiniais žmonėmis”.
– Kaip neuropatologas, galiu patvirtinti,— sako Nikitinas,— kad širdžiai labai kenkia nervų sistemos disharmonija. Pagal klasikinę terminologiją A
tipas atitinka cholerišką ir melancholišką nervų sistemos tipą. Šių tipų temperamento žmonių nerviniai procesai nepusiausviri, linkę į disharmoniją.
Ypač nepalankus melancholiškas charakteris, kūriau būdinga ne tik pusiausvyros stoka, bet taip pat silpni ir nedinariški nerviniai procesai.
B tipas — tai sangvinikai ir flegmatikai. Pastarųjų nerviniai procesai nelabai dinamiški. Tačiau svarbu tai, kad šių abiejų tipų temperamentų žmonių nerviniai procesai yra pusiausviri. Ivano Pavlovo nuomone, sangvinikas -pats geriausias charakterio tipas gyvenime.
– Man atrodo, kad samprotaujant apie A ir B tipus,— sakau Nikitinui,—
jaučiamas kažkoks pasmerkimas.
Žmogui sakome: „Bėgiok, plaukiok, tinkamai maitinkis –ir sustiprės tavo širdis, gyvensi iki gilios senatvės!” O jis lengvai atpažįsta save A tipo portrete ir mato, kad visos jo gudrybės nevertos pastangų: bėgiojo jis ar drybsojo ištisas dienas ant sofos, laikėsi darbo ir poilsio režimo ar jį pažeidinėjo, bet vieną lemtingą valandą, po eilinio konflikto, jis griebsis už širdies, nugrius ir, kaip sako vienas mano pažįstamas, „jam bus sugrotas Šopeno maršas”. — Sutinku, kažkas yra iš anksto numatyta.
Širdies ir kraujagyslių sistemai turi įtakos ne tik charakterio tipas, bet ir kiti rizikos veiksniai: mažas fizinis aktyvumas, virš-norminė kūno masė, netinkamas nenormuotas gyvenimo būdas ir kt. Suprantama, nervų sistemos tipas labai svarbus, bet toli gražu ne vienintelis komponentas, veikiantis sveikatą. Per savo amžių mačiau nemažai
A tipo žmonių, kurie sulaukė gilios senatvės, nes rimtai dirbo su savimi.
Ir, atvirkščiai,— žinau labai daug B tipo žmonių, kurie, visiškai ignoruodami sveiko gyvenimo būdo reikalavimus, greitai priėjo liepto galą.
Manau, kad vieno ar kito tipo charakterį lemia ne tiek genetinė pusė, kiek auklėjimas. Kai namuose viešpatauja ramybė, geri norai, apgalvotas reiklumas, nepriverstinai rūpinamasi vienas kitu, tuomet ir vaikai dažniausiai auga ramūs ir santūrūs. Žinoma, nervų sistemos skirstymas į tipus yra sąlygiškas. Dažniausiai svarbiausi kurio nors tipo bruožai išryškėja 15—20 metų jaunuoliui. Nuo jo paties, daugiausia nuo saviauklos, požiūrio į aplinkinius žmones, bendradarbius, į gyvenimą, priklauso tai, kurie charakterio bruožai labiau išryškės.
Tačiau labai daug ką galima pakeisti ir sulaukus brandaus amžiaus. Juk daugelis A tipui būdingų savybių yra asmenybės formavimosi tam tikromis gyvenimo sąlygomis rezultatas ir priklauso nuo žmogaus auklėjimo ir saviauklos, nuo jo sąmoningo požiūrio ir siekimų. Iki penkiasdešimties metų aš buvau gana ryškus cholerikas. Atsimenu, būdamas karštakošis ir nesantūrus, padariau sau ir aplinkiniams daug nemalonumų. Vieną gražią dieną tariau sau: „Viskas, užtenka, reikia keistis!” Tai buvo nelengva padaryti ir prireikė daugelio metų. Tiesą sakant, šis procesas vyksta iki dabar, bet pirmais metais teko ypač kruopščiai kontroliuoti savo emocijas.
Galiausiai pripratau būti santūrus, ramiai reaguoti į įvykius, išmokau valdytis.
– Konstantinai Nikitinai, aš suprantu taip: jus nuolat ir atkakliai siekėte santūrumo, t. y. mokėtės slopinti reakciją į aplinką. Tačiau prisiminkite akademiko Pavlovo žodžius: „Slopinimas — tai nervų sistemos alinimas”. Nuolat stengiantis būti santūriam, slopinant savo reakciją, tramdant save, kaupiasi neigiamos emocijos, akumuliuojasi įtampa, o tai nesibaigia geruoju. Dėl slopinimo įvyksta
protrūkis, kuris gali pažeisti širdį. Galbūt naudingiau ne slopinti tiesioginės reakcijos, pykčio protrūkių, nes taip organizmas atsikrato susikaupusių neigiamų emocijų ir neįvyksta tragiškas smūgis?
Nepamirškite, kad nuo šių protrūkių, nors ir laikinai, palengvėja triukšmadariui piliečiui, bet padaroma didžiulė žala aplinkiniams žmonėms.
Tačiau ir šis palengvėjimas, staiga įsiliepsnojus pykčiui, yra tik tariamas. Didžiulis impulsų srautas ima plūsti į galvos smegenis, centruose,
valdančiuose visas organizmo sistemas, momentaliai susiformuoja padrika reakcija. Todėl eigiamos emocijos ir vadinamos neigiamomis, nes jos sukelia negatyvias ir organizmo reakcijas. Žinoma, slopinamos tokios emocijos kaupiasi, ir atsiranda labai nepageidautinų padarinių. Žmogus, mokąs giliai paslėpti neigiamas emocijas, net išoriškai paprastai atrodo liūdnas ir prislėgtas.
Tačiau yra kitas būdas — ne slopinti neigiamas emocijas, o transformuoti jas į teigiamas. Deja, gyvenime dažnai tenka nusivilti. Ir dažniausiai dėl mus dirginančių menkniekių, nevertų dėmesio: kažkas ne vietoje davė pastabą, pasielgė netaktiškai, atsirado buitinių nepatogumų, net dėl prasto oro. Protingas žmogus gali apgalvoti psichologinę situaciją, pamatyti jos teigiamas puses, perspektyvas ir paprasčiausiai reaguoti į ją su jumoru.
Tuomet neigiamos emocijos nesikaupia, o tarsi ištirpsta optimizme. Sakysim, anksčiau važinėdavau autobusu ir nervindavausi ilga kelionė mane dirgindavo ir pykindavo. O dabar sėdu į autobusą galvodamas apie tai, kad galėsiu pailsėti ir pagalvoti apie įvairius dalykus.
Šeši patarimai nervingam žmogui
Psichologai pataria:
1. Stenkitės nesigraužti vienui vienas dėl savo nemalonumų. Tuo, kas jus kankina, pasidalykite su geraširdžiu ir protingu žmogumi —
jums labai palengvės. Jūsų pašnekovo patarimai gali būti ir nelabai praktiški, bet svarbu jo užuojauta, dalyvavimas, nuoširdus domėjimasis. Toks „patikėtinis” gali būti žmona, tėvas, mama, artimas draugas ar net atsitiktinis pakeleivis traukinyje arba lėktuve. Tačiau ir patys būkite pasiruošę geraširdiškai išklausyti svetimą išpažintį.
2. Mokėkite bent laikinai atitrūkti nuo savo rūpesčių. Nors ir labai dideli jus užgriūtų nemalonumai, stenkitės kartkartėmis atsikratyti jus slegiančių minčių, susiraskite daugiau rūpesčių darbe arba namuose. Jokiu būdu nebrukite savo prastos nuotaikos aplinkiniams žmonėms. Nors jus slegia nemalonumai, gyvenimas eina savo keliu, ir niekas neturi teisės kitiems primesti savo niūrių minčių ir liūdnos nuotaikos. Jeigu aplinkiniai žmonės yra jums geraširdiški, jie ras būdų, kaip užjausti ir padėti. Būkite protingas ir taktiškas: labai blogą įspūdį daro žmogus, kuris bet kokį (kad ir menką) savo nemalonumą paverčia pasauline problema.
3. Neširskite. Užuot pratrūkę pykčiu, įpraskite prieš tai patylėti.
Tylėdami stenkitės apgalvoti situaciją. Jūs suspėsite pagalvoti, kad nuo pyk čio nepalengvės, ir tik atsiras naujų nemalonumų. Bus geriausia, jeigu, užuot plūdęsis piktais žodžiais, imsitės sunkaus fizinio darbo arba kokių nors pratimų. Sveikas fizinis nuovargis numalšins jūsų pyktį.
4. Kartais reikia ir nusileisti. Atkakliai spyriodamiesi, dažniausiai esame panašūs į kaprizingus vaikus. Stenkitės nebūti kaprizingi!
Įsiklausykite į oponento požiūrį, gerbkite jj ir būkite pakankamai savikritiški. Protingai nusileisti ne tik naudinga reikalui, bet tai sukelia aplinkinių žmonių pagarbą.
5. Neįmanoma būti visiškai tobulam. Kai kurie žmonės visą laiką sielojasi, kad jie blogesni už kitus. Jų pastangos patenkinti didžiausius reikalavimus kartais esti liguistos. Nepamirškite, kad kiekvieno mūsų talentas ir galimybės yra riboti. Pirmiausia stenkitės kuo geriau atlikti savo pagrindinį darbą ir tai, ką tikrai sugebate. Kad jaustumėte pasitenkinimą, pakanka pasiekti laimėjimų vienoje arba dviejose srityse, visa kita darykite sąžiningai ir optimaliai.
6. Nereikalaukite per daug. Kas per daug tikisi iš aplinkinių žmonių, tas visada nepatenkintas, irzlus, kad tie aplinkiniai neatsako i jo labai didelius reikalavimus. Jūs smarkiai klystate, jeigu, nuolat kritikuodami, stengiatės perauklėti žmoną, uošvę, savo draugus. Suaugusį žmogų labai sunku perauklėti, o jūs (net to nesuvokdamas) stengiatės padaryti aplinkinius žmones sau parankius. Čia nėra jokios perspektyvos laimėti, užtat toks elgesys nuteikia aplinkinius priešiškai. Laikykite žmones tokiais, kokie jie yra (kiekvienas iš mūsų turi teisę būti individualus), arba visiškai neturėkite su jais reikalų. Stenkitės matyti aplinkinių žmonių geras savybes ir, bendraudami su jais, remkitės jomis.
Taigi jūs, net neturėdami tokio tikslo, vieną gražią dieną pamatysite, kad aplinkiniai žmonės „persiauklėjo” ir jus visiškai patenkina.
Kaip pakeisti charakterį
Mane labai sudomino tas profesoriaus Nikitino gyvenimo laikotarpis, kai jis ėmėsi keisti charakterį. Profesorius prisimena:
– Samprotaudamas, kaip reikėtų keisti charakterį, vis dažniau pagalvodavau, kad irzlumo protrūkių nebus, jeigu aplinkiniams skirsiu daugiau dėmesio, pagarbos ir būsiu jiems jautresnis. Jeigu būsite geraširdiški aplinkiniams, neliks vietos kaprizams ir grubumui.
Geraširdiškumas, mano manymu, geriausias būdas išsaugoti ne tik gerus santykius kolektyve ( o nuo to dažniausiai priklauso ir laimėjimai darbe), bet ir savo sveikatą. Kaip neuropatologas, galiu patvirtinti: gerų, jautrių žmonių nervų sistema paprastai būna pastovesnė negu piktų, grubių ir kaprizingų.
– Tai ir yra ta taisyklė, kuria jūs vadovavotės keisdamas charakterį?
– Galima sakyti, tai svarbiausia taisyklė, bet ne vienintelė.
Pavyzdžiui, reikia ryžtingai grumtis su skubėjimu. Šiuolaikinis žmogus, neįpratęs išeiti iš namų 10—15 minučių anksčiau negu reikia, rizikuoja sutrikdyti savo nervų sistemą, nes bijo pavėluoti į darbą, į traukinį, į tarnybinį susitikimą, į svarbų posėdį.
Reikia stengtis nekreipti dėmesio į menkniekius, nesijaudinti dėl jų, nes jie paprastai gadina gyvenimą tiems žmonėms, kurių nepastovi nervų sistema.
Nereikia sklaidyti savo dėmesio, tam tikru momentu reikia daryti tik vieną darbą. Sakoma, net Einšteinas, varstydamas batų raištelius, galvodavo tik apie tai, kaip stipriau surišti mazgą.
Žmogus neturi būti visą laiką įsitempęs. Kartkartėmis reikia atsipalaiduoti: pabūti vienam, pamąstyti apie kažką abstraktaus, prisiminti praeitį, pasvajoti, paskaityti eilėraščius, knygą, kurios geras siužetas, paklausyti muzikos. Suprantama, nervų sistema geriausiai pailsi bėgiojant, plaukiojant, darant kitus fizinius pratimus.
Beje, vertėtų pasiklausyti ir danų mokslininko Karlo Rodalio nuomonės.
Jis yra pasakęs: „Trijų minučių juokas prilygsta penkiolikos minučių mankštai”. Juokiantis puikiai išsikrauna nervų sistema. Sunku rasti koeficientą, kad būtų galima palyginti juoko ir fizinių pratimų naudą, o, be to, nėra reikalo juos supriešinti. Daug geriau, kai vieną puikų dalyką papildo kitas.
Medicinos istorijoje nežinoma nė vieno atvejo, kad 100 metų būtų sulaukęs niūrus, neturintis jumoro jausmo, žmogus. Atvirkščiai, nustatyta, kad linksmi žmonės gyvena ilgiau. Ilgiau ir… linksmiau.
Veiksmų programa. „Jeigu nori būti laimingas — tai ir būk!”—yra pasakęs išmintingasis Kozmą Prutkovas. Ir jūs, skaitytojau, jeigu net negalite pakeisti jus liūdinančių aplinkybių, pasistenkite pakeisti savo požiūrį į jas, kaip buvo aprašyta šiame skyriuje. Pasistenkite būti opti-
mistiškesnis, švelnesnis, geraširdiškesnis, pakantesnis aplinkiniams. Geri santykiai su jais pirmiausia padės jums. Raskite laiko autogeninei treniruotei, ji išmokys valdytis, iš vidaus atsipalaiduoti. Nuspręskite kasdien sąmoningai treniruotis neigiamas emocijas pakeisti teigiamomis. Tai ne taip paprasta, bet gali išmokti kiekvienas. Pamėginkite.
Suprantama,visą charakterio pertvarkymą reikia tobulinti pagal dviejų pirmųjų skyrių veiksmų programą.
Tarp kitko, vaikščiojant ir bėgiojant atsiranda laiko savo emocinei būsenai analizuoti.
Saulė — draugas ir priešas
Žmogus gali adaptuotis prie temperatūros svyravimų ne tik grūdindamasis šalčiu, bet ir įgydamas atsparumą aukštai temperatūrai, pirmiausia saulės šilumai.
„Ten, kur dažnai žvelgia saulė, retai lankosi gydytojas” – šis senas posakis neblogai apibūdina saulės spindulių įtaką žmogaus sveikatai. Mūsų organizmui nuolat reikia ultravioletinių spindulių; nuo jų priklauso normali medžiagų apykaita, jie saugo nuo daugelio ligų (rachito, tuberkuliozės, avitaminozės, peršalimo), naikina įvairiausias bakterijas, grūdina.
Tačiau saulės spinduliais, kaip ir lediniu vandeniu, reikia naudotis labai atsargiai.
Pietuose saulės vonios efektyviausios nuo 8 iki 11 valandos (pavasarį ir rudenį) ir ankstesnėmis valandomis (vasarą), vidutinėje juostoje — nuo 9
iki 12 valandos, taip pat pučiant nestipriam vėjeliui nuo jūros arba upės.
Labai pavojinga ilgai gulėti (ypač miegoti) tiesiogiai krintant saulės spinduliams karštą dieną.
Per ilgai būnant saulėje, neretai pakenkiama sveikatai ir net sunkiai susergama. Evoliucijos eigoje oda įgijo apsauginę reakciją, t. y. susidarė juodas pigmentas (melaninas), neleidžiantis per giliai prasiskverbti ultravioletiniams saulės spinduliams. Tai savotiškas natūralus filtras šiems spinduliams. Afrikos tautų gyventojų, kilusių iš tų rajonų, kur, kaip žinoma, yra žmonijos lopšys, pigmentacijos mechanizmas yra tobulas. Kadangi gyventojai kėlėsi gyventi vis toliau į šiaurę, iš esmės pasikeitė jų pigmentacijos mechanizmas.
Baltosios rasės atstovai, kurių šviesi oda, mėlynos akys ir rudi plaukai, beveik bejėgiai prieš ultravioletinius spindulius. Jų odoje sintetinasi ne juodas, o rausvas melaninas, beveik nesugeriantis ultravioletinių spindulių. O tiems baltaodžiams, kurių oda tamsi, būdinga juodojo melanino sintezė.
Ilgiau būnančius saulėje rudaplaukius (ir dar daugiau albinosus) neretai ištinka kartotiniai saulės smūgiai. Gaudama daug saulės spindulių, balta oda ilgainiui vis sunkiau įdega, atsiranda vis daugiau strazdanų ir raukšlių. Be to, gali atsirasti genetinių pakitimų, sukeliančių patologinę proliferaciją. Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomeninis, melanomos (piktybiniai dariniai, susidarantys iš melaniną gaminančių ląstelių) dažniausiai pažeidžia šviesią odą.
Tačiau tai nereiškia, kad blondinai turi visiškai saugotis saulės spindulių. Reikia tik nepiktnaudžiauti saulės spinduliais, nepamiršti apsaugos priemonių: kepurės, tamsių akinių, tiesioginius spindulius išsklaidančių priedangų ir kt.
Rekomendacijos tiems, kurie dar nemetė rūkyti
Vagneris baigė kalbėti telefonu, ir aš paklausiau, ar galima kokiais nors būdais sumažinti rūkymo žalą.
– Patikimiausias būdas — iš viso nerūkyti, – – atsakė mokslininkas. —
Na, o tiems, kam tai dar nepavyksta, yra keletas taisyklių, kurių dalį rekomendavo Tarptautinė kovos su vėžiu sąjunga. Griežtai laikantis žemiau pateikiamų taisyklių, pamažu galima visiškai atsisakyti rūkyti.
1. Stenkitės surūkyti kuo mažiau cigarečių; skaičiuokite, kiek per dieną jų surūkote, stenkitės šiandien surūkyti mažiau negu vakar.
2. Traukite dūmą rečiau ir negiliai.
3. Nerūkykite, kai tuščias skrandis, o tuo labiau rytą nevalgę, nes tabako sublimavimo produktai, susimaišę su seilėmis, pažeidžia skrandžio gleivinę, o patekę į žarnas tuojau pat įsisiurbia į kraują; dėl tos pačios priežasties nerūkykite valgydami arba gerdami.
4. Kai netraukiate dūmo, išimkite cigaretę iš burnos.
5. Nesurūkykite cigaretės iki galo, išmeskite, kai trečdalis dar nesurūkyta, nes kaip tik šiame trečdalyje susikaupia daugiausia kancerogenų ir nikotino; dar geriau, jeigu išmesite cigaretę, užtraukę dūmą du tris kartus.
6. Nerūkykite eidami, ypač lipdami laiptais arba kopdami į kalną, nes tuomet kvėpuojate intensyviai ir kancerogenų patenka į toliausiai esančias plaučių dalis.
7. Kuo ilgiau nerūkykite po didesnio fizinio krūvio, o tuo labiau dirbdami sunkesnį fizinį darbą.
8. Rūkykite cigaretes su filtru.
9. Kartkartėmis padarykite pertraukas („Nerūkau iki pirma dienio, iki mėnesio pabaigos arba iki Naujųjų metų”).
10. Nerūkykite, kai nenorite rūkyti.
(Po pokalbio su R. Vagneriu netrukus supažindinau kelis savo draugus su „rūkorių taisyklėmis”, kurios padarė jiems didžiulį įspūdį, ypač pirmoji ir paskutinioji. „Kai tik ranka siekiu cigaretės, — sakė vienas iš jų, — aš savęs klausiu, ar noriu rūkyti. Dažniausiai pasirodo, kad nenoriu.. O jeigu nenoriu, tai ir nereikia rūkyti. Be to, — tęsė jis, — pradėjau skaičiuoti, kiek surūkau. Paprasčiausiai skaičiuoti ir nieko daugiau. Vien tik supratęs šias dvi taisykles, pradėjau rūkyti tris kartus mažiau”.)
Šios taisyklės — tai pirmasis žingsnis norint visiškai mesti rūkyti. Jos skirtos pirmiausia užkietėjusiems rūkoriams — tiems, kas surūko daugiau kaip 20 cigarečių per dieną. Didžiosios Britanijos medikai apskaičiavo, kad kiekviena surūkyta cigaretė sutrumpina amžių 5,5 minutės. Štai kodėl plaučių vėžys pirmiausia — „vyrų liga”; vyrai juo serga 8—10 kartų dažniau negu moterys. Užkietėję rūkoriai labiausiai linkę sirgti piktybiniais kvėpavimo organų navikais. Dar didesnis pavojus, kai yra bent vienas iš šių veiksnių: amžius — daugiau kaip 40 metų; rūkymo stažas – daugiau kaip 20
metų; pradėta rūkyti paauglystėje.
Akių gimnastika „Regėjimas”
Kalbant apie poilsio higieną, verta panagrinėti tokią rimtą temą, kaip regėjimas. Juk 90% informacijos gauname matydami, t.y. akimis. Kartu tenka liūdnai konstatuoti, kad akys tarnauja mums vis blogiau ir blogiau.
Remiantis statistikos duomenimis, mūsų šalyje yra ne mažiau kaip 50
milijonų trumparegių.
Regėjimas — gyvenimo būdo darinys. Kiekvienos gyvos būtybės regėjimas toks, koks jai būtinas, kad galėtų egzistuoti. Pavyzdžiui, grobuonių yra stiprus centrinis regėjimas, kad galėtų rasti ir persekioti grobį.
Atvirkščiai, persekiojamiesiems centrinis regėjimas nesvarbus, bet užtat jų labai platus regėjimo laukas (akiplotis), padedantis laiku pastebėti pavojų. Kiškis, kurį ne veltui vadina žvairiu, bėgdamas neatsisukęs mato savo uodegą.
Mūsų tolimiesiems protėviams, kurie tūkstantmečius užsiiminėjo medžiokle, buvo svarbu gerai matyti į tolį. Taip pat ir vėlesniais laikais medžiotojų regėjimas visuomet būdavo geras. Medžiotojais mūsų sibiriečiai arba Afrikos lankininkai tapo ne dėl to, kad gerai matė, o dėl to, kad gyvenimas jiems padiktavo tokį verslą. Geras regėjimas buvo šio darbo funkcija.
Dešimtis tūkstantmečių puikus optinis prietaisas -akis — dirbo taip, kad matytų toli, vidutiniu atstumu ir tik labai retai arti esančius daiktus.
Pakankamai gerą regėjimą visuose šiuose diapazonuose garantavo: a) dvylika raumenų, sinchroniškai sukiojančių akis reikalingomis kryptimis, ir b)
lęšio gebėjimas labai išsigaubti, kai daiktas būdavo prie pat akies, ir suplokštėti, kai daiktas, į kurį žiūrima, būdavo toli. Sis lęšio gebėjimas keisti savo konfigūraciją vadinamas akomodacija.
Žiūrint į tolį, abiejų akių regėjimo ašių kryptys esti beveik lygiagrečios, o žiūrint į arti esančius daiktus, raumenys suveda akis taip, kad optinės ašys kertasi taške, kurį mes norime matyti. Optinių ašių suvedimas į fiksuojamą tašką vadinamas konvergencija. Kuo arčiau taškas, į kurį žiūrima, tuo labiau įtempti konvergenciją sąlygojantys raumenys.
Kuo daugiau ir kuo reguliariau žiūrime į artimą tašką, tuo stipresni darosi šie raumenys. Jie visą laiką stengiasi priartinti matymo tašką, tarsi pripratina akis ir regėjimo centrus įžiūrėti tik artimus daiktus.
Būtų buvę galima skaityti ištiestoje rankoje laikomą knygą, bet smegenų centrai, kuriems turėjo įtakos konverguojantys raumenys, jau sukūrė artimo skaitymo stereotipą. Ir mes pasidedame knygą priešais save ant stalo ir žemai palinkstame virš jos.
Biokibernetinė sistema su grįžtamuoju ryšiu „smegenys—akis” vis dažniau ieško artimų matymo taškų, vis mažiau skiria tolimus daiktus. Žmogus vis blogiau mato į tolį.
Per pastaruosius šimtmečius atsirado daug raštingų žmonių, ir jiems prireikė nuolat ir ilgai matyti smulkius daiktus (raides bei hieroglifus)
iš arti. Per toki trumpą evoliucijos laikotarpį negalėjo susiformuoti biologiškai pateisinamų prisitaikymo mechanizmų. O daugelio žmonių hipertrofavę konverguojantys r trukdė gerai matyti toli esančius daiktus, akies lęšis per daug ilgai buvo išsigaubęs (panašiai kaip lęšis, jis fokusuoja vaizdą akies tinklainėje), dėl to vis mažiau galėjo suplokštėti, t.y. nebegalėjo gerai matyti ne tik toli, bet ir vidutiniu atstumu nuo akies esančių daiktų. Atsirado tai, ką vadiname trumparegyste, kurią galima laikyti priverstiniu organizmo prisitaikymu prie naujų sąlygų. Ji mūsų nepatenkina, ir mes akiniais sunormaliname fokusavimo atstumą. Įdomu, kad daugiausia trumparegių yra Japonijoje.
Matyt, hieroglifus sunkiau skaityti negu raides. Trumparegio lęšis išsigaubęs, o akies obuolys truputį ištemptas atgal. Dėl to lęšis fokusuoja vaizdą ne tinklainėje, o prieš ją. Susidaro neryškus vaizdas. Akiniai pakeičia fokusavimo atstumą, vaizdas fiksuojamas tiksliai tinklainėje, daiktai matomi ryškiai. Bet lęšis ir konverguojantys raumenys lieka įtempti. Jie vėl sunkiai dirba. Trumparegystė progresuoja. Įsigyjame naujus, stipresnius akinius, kurie suteikia akims naują, didesnį krūvį.
Atrodytų, procesas vyksta be pabaigos.
Regėjimo grąžinimo optiniais—fiziologiniais būdais laboratorijos vedėjas technikos mokslų kandidatas J.Ute-chinas parengė akių gimnastiką
„Regėjimas”, kuri, pašalindama konverguojančių raumenų krūvį ir priversdama lęšį suplokštėti, akims vėl sugrąžina gerą regėjimą. Si gimnastika priverčia dirbti biokibernetinę sistemą „akis —smegenys”, užtikrinančią regėjimą į tolį. Taip išnyksta negatyvus stereotipas, palaikantis trumparegystę.
Štai trumpas akių gimnastikos instrukcijos tekstas:
1. Žiūrėti į tolį naudokite įprastinius akinius. Juos gydytojas turi parinkti taip, kad kiekviena akis matytų šešias viršutines lentelės eilutes. Šiuos akinius
nešiokite visą laiką. Bet artimam darbui jie netinka!
2. Grafikas padės nustatyti, kokių akinių reikia skaitymui, atsižvelgiant į stiklus, skirtus žiūrėti į tolį (parinktus taip, kad kiekviena akis aiškiai matytų šešias viršutines lentelės eilutes). Statmuo iš tokį stiklą atitinkančios vidurinės kreivės taško į grafiko horizontalią ašį kirs apatinę kreivę taške, atitinkančiame stiprumą linzės, skirtos darbui iš arti.
Šios linzės stiprumą galima nustatyti ir kitaip. Išmatuokite nuo išorinio akies krašto iki teksto didžiausią atstumą, kuriam esant lengvai galite skaityti be akinių. Šį atstumą (cm) pažymėkite horizontalioje grafiko ašyje. Apatinėje kreivėje raskite šį atstumą atitinkantį tašką (kreivės ir statmens, nubrėžto nuo horizontalios ašies, susikirtimo tašką). Paskui vertikalioje ašyje, kur pažymėtas optinis linzės stiprumas dioptrijomis, raskite skaičius, atitinkančius kreivės tašką. Tai ir atitiks tą linzę, kuri reikalinga darbui, kai reikia žiūrėti iš arti viena akimi.
l pavyzdys. Didžiausias atstumas nuo akies iki teksto 40 cm. Taigi artimam darbui reikia pliusinės 0,75 dioptrijos (suapvalinta iki 0,25
dioptrijos) linzės.
2 pavyzdys. Didžiausias atstumas nuo akies iki teksto 15 cm. Artimam darbui reikia minusinės 4,25 dioptrijos linzės.
Kai trumparegystė nuo 2,5 iki 5 dioptrijų, dirbant viena akimi, galima apsieiti be akinių. Pakanka skaityti pakaitomis tai viena, tai kita „plika” akimi, atitraukus tekstą kuo toliau.
3. Visus artimus darbus (skaitymą, rašymą, techniškus rankų darbus)
atlikite pakaitomis tai viena, tai kita akimi. Darbo objektą laikykite kuo toliau, kraštutiniame aiškaus matymo taške. Darbo viena akimi trukmė individuali (nuo 15 iki 60 minučių). Ilgiau dirbkite silpnesniąja
akimi. Taip dirbti įprasite lengviau, jeigu žiūrėsite į tekstą ne iš viršaus, o laikysite jį prieš save.
4. Kai reikia žiūrėti iš arti, vieną akinių stiklą pridenkite popieriaus ar audinio skiautele, o skaitykite kita akimi. Iš pradžių didžiausias atstumas nuo išorinio aki duobės krašto iki teksto (kai vos galima skaityti viena akimi), naudojant šiuos akinius, bus maždaug 25—28
cm. Gerėjant regėjimui, jis pamažu didės.
Kontrolinius matavimus reikia atlikti du kartus per mėnesi ir užrašyti specialiame regėjimo gerėjimo dienoraštyje. Kad rezultatus galėtume palyginti, reikia naudoti standartinį apšvietimą (40 W lempa l m atstumu nuc teksto) ir tą patį tekstą.
Jeigu, atlikus kontrolinį matavimą su skaitymu skirtais akiniais, atstumas nuo išorinio akiduobės krašte iki teksto bus didesnis kaip 35 cm, tai abi poras akink (žiūrėti į tolį ir skaityti) reikia pakeisti silpnesniais.
Atliekant kontrolinius matavimus laikotarpiais tarp vizitų pas gydytoją okulistą, pačiam galima nustatyti tolį žiūrėti skirtų akinių linzių orientacinį stiprumą (skaityti šešias lentelės eilutes) pagal vidurinę grafiko kreive (per tašką, atitinkantį apatinės kreivės centimetrus); be to
pagal viršutinę grafiko kreivę galima nustatyti geriausią regėjimo korekcinių stiklų svarbą (tai, kas neretai vadinama trumparegystės laipsniu).
Skaitydami griežtai laikykitės higienos taisyklių tekstas turi būti gerai apšviestas lempos (60—100 W) su neperšviečiamu gaubtu; be to, reikalingas ir bendras kambario apšvietimas (žiūrint televizijos laidas, kambaryje turi būti šviesu, nuo televizoriaus reikia sėdėti atstumu lygiu ekrano įstrižainei, padaugintai iš 5). Būtinas, daug vitaminų, mikroelementų ir kalcio turintis maistas (varškė sūris, pienas ir kt.). Taip pat reikia reguliariai daryti fizinius pratimus gryname ore.
– Pamėginkime man išmatuoti, — sakau J. Utechi nui. – Atstumas nuo mano kairės akies iki teksto -35 cm. Nuo dešinės — tik 15 cm.
– Vadinasi, jūsų kairės akies trumparegyste šiek tiek daugiau kaip 3
dioptrijos, o dešinės – 8 Caire akimi skaitykite be akinių, o dešinei įsigykite minu sines 4,25 dioptrijos linzes. Žiūrėti į tolį jums tikriausia prireiks tokių akinių: kairei akiai — 2,5, dešinei — 7 dioptrijų. Stenkitės daugiausia skaityti dešine akimi. Neskaitykite su akiniais, skirtais žiūrėti į tolį. Kadangi jums keturiasdešimt penkeri metai, tai sunku tikėtis ypatingo pagerėjimo, bet, reguliariai dirbdamas, dešinės akies regėjimą pagerinsite maždaug viena dioptrija.
Ar galite rekomenduoti dar kokius nors savarankiškus regėjimo kontrolės būdus tarp vizitų pas gydytoją okulistą?
Užrašykite tušu popieriaus lape raides 7,5×7,5 milimetro ir išmatuokite atstumą, kuriam esant, akis vos gali jas perskaityti. Pagerėjus regėjimui, šis atstumas padidėja. Kai jis yra 5 metrai, regėjimas normalus.
O štai dar vienas būdas. Išmatuokite atstumą nuo akies išorinio krašto iki teksto pačiame toliausiame aiškaus regėjimo taške, kai dar galite perskaityti raides. 100, padaliję iš šio atstumo, ir nustatysite kiekvienos akies trumparegiškumą.
Ar galima parinkti linzes skaitymui neturint po ranka jūsų parengto grafiko?
Galiu rekomenduoti šią formulę: La=Lt-(-2,75; čia La artimam darbui skirtų linzių stiprumas, o Lt — žiūrėti į tolį skirtų linzių stiprumas (šešios viršutinės eilutės).
Pavyzdys. Linzė žiūrėti į tolį — 4 dioptrijos. —4+2,75=—1,25. Vadinasi, reikia skaityti su —1,25 dioptrijos stiprumo akiniais. Reikia pasakyti, kad ši formulė ne tokia tiksli, kaip rezultatai gauti naudojant grafiką. – Ar visiems trumparegiams padeda ši akių gimnastika?
Visiems, kuriems nėra akių patologinių pakitimų. Jeigu labai didelė trumparegystė, t.y. regėjimo atstumas po korekcijos nepakankamas (žmogus ir su tinkamai parinktais akiniais mato ne daugiau kaip 4—5 lentelės eilutes), ši gimnastika taip pat tikslinga, bet ji turi būti daroma stebint gydytojui okulistui.
Kai nėra akių patologinių pakitimų ir gimnastika daroma taisyklingai, trumparegystė išnyksta, sumažėja arba jau bent nebedidėja (jeigu ji progresuoja). Tai patvirtino gausūs jos praktinio taikymo pavyzdžiai,—
pasakė Jurijus Utechinas.
Man atrodo, kad Utechino akių gimnastika įdomi ir grynai psichologiškai, ji tarsi suteikia aktyvaus kryptingumo mūsų požiūriui į trumparegystę. Vos ne fatališka būtinybė nešioti akinius turi užleisti vietą aktyviam pradui —
kiekvienas trumparegis dabar gali pasakyti: „Viskas priklauso nuo manęs, nuo mano atkaklumo ir valios. Jeigu sugebėsiu gerai atskleisti šias savybes, matysiu geriau!”
Apie šią problemą norėtųsi pasamprotauti dar vienu aspektu. Žinoma, jog trumparegystės „epidemija” pasaulyje prasidėjo masiškai paplitus knygų spausdinimui. Kuo daugiau žmonės skaito, tuo blogiau jie mato į tolį.
Civilizacija pagimdė stebėtiną paradoksą: „Už viską, ką turiu gero, esu dėkingas knygoms , — yi pasakęs Maksimas Gorkis, bet kartu knyga—- akių priešą; Daugiau knygų — daugiau trumparegių. Si tendencija dide ja milžinišku greičiu. Plintant ir tobulėjant švietimu masiškai daugėja trumparegių. Tačiau Utechinas tvirtini kuo daugiau skaitysite viena akimi, tuo geriau matysitf Taigi akių gimnastika iš esmės pakeičia skaitym svarbą mūsų akims. Užuot buvusi mūsų regėjimo pri« su, knyga virsta draugu.
Veiksmų programa. Jeigu ne kiekvienas vyras ga bėgti maratono distanciją, maudytis tarp ledo lyči arba dėl sveikatos badauti, tai šio skyriaus maksimum programa — būti puikiu darbuotoju, gerai pailsėti ir noi maliai miegoti — tinka visiems. Matyt, kad būtų galim įgyvendinti šią programą, pirmiausia reikia sudaryl uždavinių sąrašą ir jų eiliškumą (o tai labai individualu dalykas), paskui imtis juos spręsti. Tai padaryti jum labai padės trečias skyrius „Kaip būti laimingam…” S šio skyriaus uždaviniais organiškai susijusi ir fizinio te bulėjimo programa.
Maisto medžiagos
ŽMOGAUS ORGANIZMUI BŪTINOS MEDŽIAGOS BALTYMAI
Baltymai — tai svarbiausia gyvo organizmo medžiaga, be kurios negali vykti jokie gyvybės procesai. Jie yra ląstelių ir audinių statybinė medžiaga, taip pat energijos šaltinis. Iš baltymų sudaryti fermentai.
Nustatyta, kad nuo baltymų kiekio žmogaus organizme priklauso cholesterino apykaita. Jei organizmas gauna per mažai baltymų, tai net ir jaunų žmonių kraujo plazmoje padaugėja cholesterino, o kai maiste baltymų gausėja, cholesterino mažėja. Tai ypač „svarbu žinoti vyresniojo amžiaus žmonėms, kuriems cholesterino apykaita sutrinka dažniau negu jauniems.
Žmogus su maistu gauna augalinių ir gyvulinių baltymų. Juose yra per 20
amino rūgščių, kurių maždaug pusė yra būtinos organizmui. Daugiausia baltymų yra tokiose mūsų vartojamose daržovėse: pupose (26%), pupelėse
(24%), žaliuosiuose žirneliuose (7%). Būtinos amino rūgšties lizino yra lapiniuose, žiediniuose, Briuselio ir ropiniuose kopūstuose, burokėliuose, žirniuose ir pupelėse, triptofano — Briuselio ir lapiniuose kopūstuose, metionino — burokėliuose, pupelėse ir salotinėse daržovėse. Kukurūzuose irgi esti nemažai triptofano ir lizino, o kviečių grūduose — lizino ir treonino.
Amino rūgšties triptofano itin reikia augančiam organizmui. Jo trūkstant, gali sutrikti hemoglobino gamyba. Stokojant izoleucino, blogėja apetitas, darosi silpna ir padidėja nervingumas.
Pravartu žinoti, kad minėtų amino rūgščių yra nemažai ir mėsos produktuose.
Taigi, kad organizme netrūktų būtinų amino rūgščių, vartokime įvairų maistą.
RIEBALAI
Riebalai pirmiausia yra energijos šaltinis. Be to, jie įeina į ląstelių sudėtį, reguliuoja vandens, druskų, amino rūgščių apykaitą, cukraus patekimą į ląsteles ir apykaitos produktų šalinimą. Augaluose riebalinio aliejaus (tai malonaus kvapo skystis) daugiausia būna sėklose, mažiau — jų įvairiose dalyse. Ankštinėse daržovėse jo yra iki 2%.
Riebalai yra sočiųjų ifnesočiųjų riebiųjų rūgščių ir glicerino junginys.
Sočiosios riebosios rūgštys — palmitino ir stearino — lydosi aukštoje temperatūroje, iš jų sudaryti riebalai yra kietos konsistencijos, todėl virškinami lėčiau. Nesočiosios riebiosios rūgštys — oleino, linolino ir linolinino — lydosi žemoje temperatūroje, iš jų sudaryti riebalai kambario temperatūroje yra skysti, todėl lengviau virškinami. Sergantiems skrandžio ligomis, skleroze, pagyvenusiems žmonėms geriau vartoti augalinius, o ne gyvulinius riebalus. Nustatyta, kad vyrams riebalu reikia daugiau negu moterims. Šaltųjų kraštų gyventojai jų suvartoja daugiau negu šiltųjų.
Maistas, kuriame trūksta riebalų, yra nepakankamai kaloringas. Mažai valgant riebalų, gali pritrūkti organizme juose tirpstančių vitaminų — A,
D, E, K. Stokojantys šių vitaminų vaikai lėčiau auga ir bręsta, suaugęs žmogus darosi ne toks atsparus įvairiems rizikos faktoriams, mažėja kūno svoris.
Valgant per daug riebalų, organizme jie kaupiasi. Sergant ateroskleroze, kepenų bei kasos ligomis, turint per didelį svorį, reikia mažiau vartoti riebalų.
ANGLIAVANDENIAI
Augalinės kilmės produktai daugiausia turi angliavandenių. Jie yra pagrindinė maisto sudėtinė dalis. Angliavandeniai skirstomi \
monosacharidus (gliukozę, fruktozę, galaktozę), disacharidus (sacha-rozę, laktoze, maltoze) ir polisacharidus (krakmolą, glikogeną, celiuliozę, pektinines medžiagas). Nustatyta, kad virškinimo trakte angliavandeniai rezorbuojasi tik monosacharidų pavidalu. Daugiausia energijos duoda gliukozė. Jos pastovią koncentraciją kraujyje palaiko tam tikri mechanizmai. Žmonėms, kurie per daug vartoja saldumynų, gali atsirasti kasos funkcijos nepakankamumas, sutrikti insulino gamyba.
Augalų ląsteliena, arba celiuliozė, pektinas, ligninas, kurių yra ir daržovėse, vaisiuose bei uogose,— būtinos organizmui balastinės medžiagos.
Jos veikia virškinimą, gerina žarnyno peristaltiką, laisvina vidurius.
Nustatyta, kad balastinės medžiagos veikia cholesterino apykaitą, stimuliuoj a tulžies rūgščių, kurių sudėtyje yra cholesterino, susidarymą ir pašalina jas iš organizmo, todėl jos svarbios tulžies akmenų, aterosklerozės, širdies išemijos profilaktikai. Augalinės kilmės ląsteliena taip pat skatina kasos funkciją, yra diabeto profilaktinė priemonė.
Pektinines medžiagos jungiasi su kai kuriais nuodais, ypač švino, radioaktyviaisiais kobalto bei stroncio junginiais, ir padeda juos šalinti iš organizmo. Pektinai stabdo žarnyne esančių ir puvimą skatinančių mikroorganizmų veiklą, skatina žaizdų gijimą. Todėl jie vartojami nuo virškinimo trakto ligų. Pek-tininių medžiagų yra juoduosiuose serbentuose, burokėliuose, ropėse, ridikėliuose, morkose, kopūstuose, obuoliuose, agrastuose, vyšniose, erškėtuogėse, žemuogėse, braškėse, šermukšniuose ir kt. Taigi daržoves, vaisius ir uogas reikia valgyti, nes jos turi mažai kalorijų ir yra būtinos normaliai organizmo veiklai.
MINERALINES MEDŽIAGOS
Augaliniuose maisto produktuose yra įvairių mineralinių medžiagų. Jos organizmui reikalingos tiek pat, kiek ir baltymai, riebalai, angliavandeniai ar vitaminai. Mineralinės medžiagos reguliuoja organizme osmosinį slėgį, palaiko šarmų ir rūgščių pusiausvyrą, atitolina ateroskleroze ir hipertoniją. Jų kiekis augaliniuose maisto produktuose būna įvairus. Tai priklauso nuo augalo rūšies, klimato, dirvos ir kt. Šios medžiagos skirstomos į makroelementus ir mikroelementus.
Makroelementų organizme susikaupia daugiau negu mikroelementų. Tai natris, kalis, kalcis, fosforas, magnis, chloras, siera.
Dėl natrio trūkumo žmogus neturi apetito, jį gali pykinti, darosi apatiškas, suserga tachikardija, sumažėja kraujo spaudimas ir kt. Natris padeda įsisavinti angliavandenius. Natrio daugiausia gaunama su druskomis —
natrio chloridu, natrio hidrokarbonatu ir natrio fosfatu.
Kalcio daugiausia yra kauluose. Jis skatina trom-boplastino veiklą, kraujo krešėjimą, nervų sistemos ir audinių veiklą, mažina ląstelių membranų laidumą. Trūkstant kalcio, minkštėja kaulai, susergama rachi-tu. Kalcio yra kopūstuose, špinatuose, apelsinuose, žemuogėse.
Fosforas svarbus daugeliui organizmo funkcijų. Jis dalyvauja medžiagų apykaitoje, jo randama organizmo ląstelių branduoliuose (nervinėse ląstelėse, kauluose, dantyse). Sutrikus fosforo apykaitai organizme, susergama rachitu, ateroskleroze ir kt. Žmogus fosforo gauna, valgydamas ankštines daržoves, avižines kruopas ir kt.
Kalis — būtinas žmogaus ląstelių katijonas. Jis svarbus nervų ir raumenų ląstelių veiklai. Trūkstant jo, sutrinka nervų ir raumenų dirglumas, virškinimo trakto darbas, susilpnėja kraujagyslių tonusas, silpsta raumenys, sutrinka širdies darbas. Kalio organizmas daugiausia gauna su augaliniu maistu — bulvėmis, žirniais, slyvomis, grikių kruopomis.
Mikroelementų žmogaus organizme yra mažai. Tai cheminiai elementai, kurių audiniuose yra ne mažiau kaip viena tūkstantoji procento dalis.
Mikroelementai organizmui būtini, nes jie aktyvina angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaita bei hormonų sintezę, reikalingi augimui, kraujo gamybai, audinių kvėpavimui. Trūkstant mikroelementų, sutrinka biologiškai veiklių medžiagų (fermentų, hormonų ir vitaminų) susidarymas.
Mikroelementai mūsų organizmą veikia labai specifiškai. Jie susiję su nukleino rūgštimis ir kraujo baltymais. Pastarieji išnešioja juos po visą organizmą, o mikroelementai, savo ruožtu, palaiko reikiama baltymų pusiausvyra.
Glaudus mikroelementu ir centrinės nervų sistemos ryšys: smegenų srityse, atliekančiose įvairias funkcijas, yra tam tikras mikroelementų kiekis, o centrinė nervų sistema, savo ruožtu, reguliuoja mikroelementų koncentraciją ir pasiskirstymą po visą organizmą.
Nuo cinko, vario, mangano, kobalto, jodo ir kitų elementų sunormalėja fiziologiniai procesai, padidėja organizmo aktyvumas bei atsparumas ligoms.
Varis, manganas ir cinkas reikalingi kraujui krešėti.
Varis daugiausia kaupiasi kepenyse. Iš kepenų patekęs į kraują, jis išnešiojamas po įvairius organus bei audinius. Kai trūksta vario, žarnynas iš maisto mažiau įsiurbia geležies, ir jos mažiau patenka į kaulų čiulpus, greičiau suyra eritrocitai. Sis elementas skatina augimą. Sergant leukoze, lėtiniu infekciniu hepatitu, kepenų ciroze, enterokolitu ir kai kuriomis kitomis ligomis, apsinuodijus nuo maisto, organizme vario daugėja, o susirgus širdies kraujagyslių skleroze, ištikus miokardo infarktu!, jo mažėja.
Suaugusiam žmogui per parą pakanka 2—3 mg vario. Daugiausia vario turi vaisių (ypač abrikosų) sultys, avižiniai, miežiniai maisto produktai.
Cinką mūsų organizme iš maisto medžiagų įsiurbia plonoji žarna.
Daugiausia jo susikaupia kepenyse, kasoje, hipofizėje, prostatoje ir raumenyse. Cinko kiekis kraujyje priklauso nuo amžiaus. Mažiausiai jo būna naujagimio organizme, vėliau cinko tolygiai daugėja, o nuo 14—18 metų būna pastovus kiekis.
Cinkas yra būtinas sėklinių ląstelių ir embriono normaliam vystymuisi.
Jo organizme gerokai sumažėja, sergant bendrąja ateroskleroze, kepenų ciroze, infekciniu hepatitu, nefritu, poliartritu, dėl piktybinių auglių.
Manoma, kad nuo cinko sulėtėja cholesterino sintezė ir sklerozės eiga.
Trūkstant cinko, galima susirgti cukralige ir kai kuriomis kitomis ligomis.
Suaugusiam žmogui per parą reikia apie 12— 16 mg cinko. Daug jo yra grybuose, ankštiniuose (žirniai, pupelės) ir grūdiniuose augaluose.
Manganas mūsų organizme yra susijungęs su baltymais. Jo yra visuose žmogaus audiniuose ir organuose. Nuo mangano padaugėja hemoglobino kraujyje, sustiprėja imunologinės (apsauginės) organizmo savybės. Sis elementas reikalingas angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitai.
Prieš miokardo infarktą mangano kraujyje beveik visada padaugėja. Todėl jo kiekis gali rodyti gresiantį miokardo infarktą. Ligonių, sergančių skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige, organizme mangano būna padaugėję, o sergančių vėžiu ar kepenų ciroze,— sumažėję. Trūkstant organizme mangano, sulėtėja augimas, sutrinka kaulėjimas, reprodukcijos funkcija.
Suaugusiam žmogui per parą reikia 5—10 mg mangano. Nemažai jo turi avižos, rugiai, grikiai, taip pat jo yra arbatoje, kavoje, mėlynėse, riešutuose.
Geležis būtina normaliai organizmo veiklai. Sveiko žmogaus kūne turi būti 4—5 g geležies. Daugiausia jos’yra kraujyje, kepenyse, blužnyje ir raumenyse. Šį elementą organizmas vartoja hemoglobinui gaminti ir kvėpavimo fermentams, be kurių jis negalėtų asimiliuoti deguonies. Kraujyje geležies daugiausia, todėl, netekus daug kraujo, tuojau pajuntama ir geležies stoka.
Jos dažnai stinga po skrandžio operacijos, kada sumažėja sulčių sekrecija, sutrikus virškinimui dėl lėtinio kasos uždegimo arba, kai ilgai vartojami vaistai, pakeičiantys kasos sulčių fermentus, pavyzdžiui, pankreatinas, kuris trukdo organizmui įsisavinti geležį.
Kasdien žmogui su maistu reikia gauti 7—15 mg geležies. Kai jos stokojama, jaučiamas nuovargis, išsekimas, dažnai svaigsta ir skauda galvą, mažėja kraujospūdis, hemoglobino kiekis, neretai prasideda mažakraujystė.
Minėti negalavimai būdingesni moruacijų, gimdydamos ir maitindamos kūdikį.
Todėl moterys turėtų daugiau vartoti geležies turinčio augalinio maisto —
kopūstų, burokėlių, žaliųjų žirnelių, abrikosų, vynuogių, vyšnių, žemuogių.
Kobaltas būtinas kraujui gamintis, jis aktyvina fermentų veiklą, stimuoliuoja augimą, stabdo .cholesterino sinteze, nuo jo žarnynas geriau įsiurbia geležį.
Kobalto žmogus turi gauti su maistu. Daug kobalto yra grikiuose, žirniuose, česnakuose, svogūnų laiškuose, morkose, petražolėse, burokėliuose, pomidoruose, vynuogėse ir ypač žemuogėse. Jo paros norma
0,1—0,2 mg.
Fluoro reikia formuojantis ir kaulėj ant dantims. Jo trūkstant, susergama dantų kariesu. Fluoro yra arbatoje.
ORGANINES RŪGŠTYS
Daug organinių rūgščių yra vaisiuose ir uogose, kiek mažiau — daržovėse.
Tai daugiausia obuolių, citrinos, vyno, gintaro, oksalo, benzoinė rūgštys, kurios kaupiasi įvairiose augalo dalyse. Nuo neorganinių rūgščių organizme susidaro rūgšti reakcija, ir dėl to galima susirgti kai kuriomis ligomis (podagra). Organinės rūgštys neveikia organizmo rūgščios reakcijos. Jos pagerina medžiagų apykaitą, maisto medžiagų įsisavinimą. Yra duomenų, kad organinės rūgštys tirpdo organizme medžiagų apykaitos kenksmingus produktus, pavyzdžiui, šlapimo rūgštį. Jos taip pat gerina kasos, skrandžio ir žarnyno liaukų sekreciją, virškinimą, peristaltika.
KVAPIOSIOS AUGALŲ MEDŽIAGOS
Mokslininkai tvirtina, kad įvairūs kvapai skirtingai veikia žmonių jausmus ir emocijas. Nustatyta, kad jautrumas kvapams yra individuali organizmo savv- be, kuri kinta su amžiumi. Žmonėms malonus spygliuočių miško, šviežių obuolių, jūros druskos ir juros žolių kvapai. Vaikai mėgsta ramunėlių, mėtų, džiūs-tančios žolės kvapą. Jazminai, pavyzdžiui, veikia raminančiai, mažina įtampą, tuo tarpu orchidėjų aromatas svaigina, žadina jausmus. Rožių ir šilojų kvapas skatina norą gyventi; panašiai veikia braškių, apelsinų, citrinų kvapai.
Augalams kvapiosios medžiagos yra labai svarbios. Jos informuoja, privilioja vabzdžius.
Lakūs junginiai, išskirti kvapių augalų ir sudarantys natūralų imunitetą bakterinėms, grybelinėms ir parazitinėms ligoms, vadinami fitoncidais. Tai skirtingos cheminės sudėties organinės medžiagos. Nuo jų sutrinka mikroorganizmų, pelėsinių grybelių veikla. Fitoncidų daugiausia yra svogūnuose, česnakuose, krienuose, kopūstuose, spygliuočiuose medžiuose ir kt.
Fitoncidų turi daugelis augalų, tačiau kiekvienos rūšies jie būna individualūs, specifiški. Aktyviai juos išskiria pažeisti augalai.
Fitoncidai stipriai bioiogiš-kai veikia aplinkinius organizmus. Pavyzdžiui, česnako fitoncidai per 5 minutes užmuša tokias atsparias bakterijas, kaip tuberkuliozės lazdelė. Siūloma šiais augalais gydyti plaučių, skrandžio, žarnyno bei odos ligas.
VANDUO
Žmogaus organizme vandens yra apie 64—65%. Jis būtinas gyvybiniams procesams. Vandens yra visose ląstelėse, tačiau įvairiuose audiniuose bei organuose jo kiekis skiriasi. Žmogus nevalgęs gaFi išgyventi keliasdešimt parų, o negaudamas vandens-vos keletą. Organizme esančiame vandenyje vyksta medžiagų apykaita, įvairios cheminės reakcijos, nes iš virškinimo trakto įsisiurbiamos maisto medžiagos, pašalinami medžiagų apykaitos produktai.
Vanduo, kurį organizmas gauna su daržovėmis, vaisiais ir uogomis, labai naudingas, nes jame yra ištirpusių įvairių biologiškai veiklių medžiagų.
VITAMINAI
Dar iki XIX a. vidurio buvo manoma, kad gyvybei palaikyti užtenka baltymu, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų ir vandens. Tačiau
1880 m. Tartu gydytojas N. Luninas nustatė, kad to nepakanka, kad maiste dar yra maži kiekiai nežinomų medžiagų, kurios būtinos gyvybei palaikyti.
Šios medžiagos vėliau buvo pavadintos vitaminais.
Dabar jau žinoma daugiau kaip 20 ištirtų vitaminų ir maždaug tiek pat dar neištirtų. Paprastai vitaminai žymimi didžiosiomis abėcėlės raidėmis, prie kai kurių dar rašomas atradimo eilės skaičius.
Jeigu organizmui trūksta kurio nors vitamino, susergama avitaminoze, jei kelių — polivitaminoze, jei jų gaunama per mažai — hipovitaminoze. Hipovita-
minozei būdinga greitas nuovargis, silpnumas, sumažėjęs darbingumas, polinkis greitai peršalti. Vitaminų reikia daugiau dirbant intensyvų protinį ar fizinį darbą, nėščiai moteriai, gyvenant karštame ar šaltame klimate, sergant infekcinėmis virškinimo trakto ligomis, kai sutrikęs vitaminų įsisavinimas. Neužmirškime, kad vitaminai — tai grožio ir jaunystės garantija. Vitaminu gauname, valgydami daržoves, vaisius, uogas.
Vitaminai skirstomi į tirpstančius riebaluose (A, D, E, K) ir vandenyje
(C, B], B2, P, PP, B6, folinė rūgštis ir kt.).
Vitaminą’S A (retinolis) būtinas odos epiteliui, skatina augimą. Jis būtinas angliavandenių ir baltymu apykaitai, nuo jo didėja organizmo atsparumas infekcinėms ligoms. Trūkstant šio vitamino, sutrinka regėjimas, prietemoje pradedama blogai matyti, susergama vištakumu. Dėl didelės jo stokos pradeda atsirasti pakitimų akyse: akies ragena ir gleivinė sausėja, nes ašarų liaukos nebegamina ašarų, kurios vilgo akis ir išplauna nešvarumus. Dėl to į akis gali pakliūti bakterijų, kurios sukelia pūliavimjį. Tokią liga gydo tik vitaminas A.
Daržovėse, vaisiuose, uogose yra provitamino karotino, kuris kepenyse, veikiamas tam tikrų fermentų, virsta vitaminu A. Daugiau jo reikia žmonėms, kuriems labai svarbu geras regėjimas {vairuotojams, operatoriams, lakūnams). Taip pat vitamino A turi pastoviai gauti žmonės, kuriems dirbant nuolatos erzinami kvėpavimo takai. Daug karotino yra augalinės kilmės produktuose: morkose, pomidoruose, kopūstuose, svogūnuose, raudonuosiuose pipiruose, uogose, vaisiuose. Paties vitamino A yra tik gyvulinės kilmės produktuose (kepenėlėse, svieste, grietinėje irki).
Per parą žmogui reikia apie 1,5 mg vitamino A.
Vitaminas A, veikiamas deguonies ir šviesos, yra, todėl produktus reikia laikyti tamsioje ir vėsioje vietoje. Užšaldytuose produktuose šio vitamino prarandama nuo 5 iki 10%.
Vitaminas D reguliuoja organizme kalcio ir fosforo apykaitą, reikalingas augimui ir skeleto formavimuisi. Dėl jo trūkumo vaikai suserga rachitu.
Vitamino D yra gyvulinės kilmės maisto produktuose— žuvų taukuose, piene, svieste, grietinėje, kiaušiniuose ir kt. Vitamino D paros norma apie
0,025 mg. Daugiau jo reikia vaikams, nėščiai ar maitinančiai kūdikį moteriai, žmonėms, gyvenantiems Šiaurėje. Vitaminas E (tokoferolis).
Nustatyta, kad, trūkstant vitamino E, sutrinka daugelio fermentinių sistemų veikla, baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų ir vandens apykaita, sumažėja kraujagyslių laidumas ir raumenų susitraukimo jėga, padaugėja cholesterino.
Vitaminas E vartojamas nuo gangrenos, dermatitų, nudegimų, trombozių, kraujagyslių spazmų, nefritų, gresiančių persileidimų, paradontozės, reumato ir aterosklerozės. Jis kaupiasi riebaliniuose audiniuose bei raumenyse, taip pat reguliuoja gyvybės procesus, apsaugo eritrocitus nuo hemolizės, skatina karotinų virtimą vitaminu A. Žmogus šio vitamino gauna su maistu. Vitaminas E paplitęs augaluose ir atsparus kulinariniam ruošimui. Pagrindinis jo šaltinis yra augaliniai aliejai. Jo turi pupos, žalieji žirneliai, juodieji serbentai, šaltalankio uogos, erškėtuogės, mėlynės, avižos, kukurūzai, kviečiai. Labai daug šio vitamino sukaupia kukurūzų ir kviečių daigai. Mažiau jo yra gyvulinės kilmės produktuose —
svieste, kiaušiniuose, piene.
Daugiau vitamino E reikia nėščiai ar kūdikį maitinančiai moteriai, taip pat vyresniems žmonėms, ypač kai gresia širdies ir kraujagyslių ligos.
Suaugusiam žmogui vitamino E per parą reikia apie 30— 50 mg.
Vitaminu F vadinamos nesočiosios riebiosios rūgštys — linolino, arachidino, linolinino, kurios reikalingos biologinių membranų normaliai struktūrai ir funkcijai palaikyti. Vitaminas F dalyvauja riebalų apykaitoje, nuo jo sumažėja, cholesterino kraujyje. Šio vitamino yra augaliniuose aliejuose (saulėgrąžų, riešutų, alyvų), kakavoje. Žmogui per parą polineso-čiujų riebiųjų rūgščių reikia 2—6 g. Tiek jų yra 15— 20 g saulėgrąžų aliejaus.
Vitaminas K yra būtinas kraujui krešėti. Trūkstant jo, sutrinka kraujo krešamumas, prasideda įvairūs kraujavimai vidaus organuose. Vitaminą K sintezuoja žarnyno mikroflora, tačiau, vartojant antibiotikų, sulfanilamidų, slopinama žarnyno mikrobų veikla, kartu ir vitamino K sintezė. Dėl to susergama hipovitaminoze, sutrinka protrombino, tromboplasti-no ir kitų reikalingų kraujui krešėti elementų gamyba.
Vitamino K. kiekis mažėja, sergant kepenų ir žarnyno ligomis, sutrikus tulžies išsiskyrimui, nes be tulžies šio vitamino neįsiurbiama į kraują.
Vitamino K yra špinatuose, kopūstuose, liucernoje, bulvėse, pomidoruose, šermukšnių uogose, pušų spygliuose. Suaugusiam žmogui per parą reikia
2—10 mg vitamino K..
Daržovėse, vaisiuose ir uogose yra daug vandenyje tirpstančių vitaminų.
Vitaminas bį (tiaminas) buvo išskirtas iš ryžių sėlenų. Trūkstant jo, susergama beri beri liga, kurios pagrindiniai požymiai — traukuliai ir paralyžius. Si liga pažeidžia virškinimo trakto veiklą, kraujo apytakos ir nervų sistemas. Vitaminas Bt reikalingas angliavandenių, iš dalies baltymų ir riebalų apykaitai, slopina centrinės nervų sistemos dirglumą ir nervinių šaknelių skausmus, nuo jo pagerėja miegas. Tiamino pirofosfatas (kokarboksilazė), susidarantis iš tiamino, yra įvairių fermentų sudėtinė dalis. Tuo ir svarbus vitaminas bį medžiagų apykaitai. Trūkstant jo, žmogus praranda apetitą, jaučia psichinį nuovargį, susilpnėja širdies raumens ir periferinės nervų sistemos veikla.
Vitaminas bį yra augalinės kilmės maisto produktuose—žaliuosiuose žirneliuose, špinatuose, rūgštynėse, Briuselio ir žiediniuose kopūstuose, poruose, pomidoruose, riešutuose. Sis vitaminas atsparus temperatūrai rūgščioje aplinkoje. Daugiau vitamino bį reikia nėščiai ar kūdikį maitinančiai moteriai, sergant kepenų ligomis, dirbant karštame ceche, įmonėje, kur naudojamos sieros vandenilio dujos, ir įtempta protinį darbą.
Žmogaus organizmui per parą vitamino B] reikia apie 2—3 mg1.
Vitamino B2 (riboflavino) organizme ir maisto produktuose aptinkama laisvo ir susijungusio su baltymais ir fosforu. Trūkstant riboflavino, oda sausėja, lūpų ir vokų kampučiai sutrūkinėja, paburksta liežuvis ir lūpos, sutrinka leukocitų gamyba, gali atsirasti mažakraujystė, slenka plaukai, silpnėja regėjimas.
Daržovėse vitamino B2 yra 0,02—0,25 mg%. Daugiau jo būna svogūnuose, špinatuose, šparaginėse pupelėse, žaliuosiuose žirneliuose, žiediniuose ir
Briuselio kopūstuose, petražolių lapuose. Per para žmogus turi gauti apie
1,5—2 mg riboflavino.
Vitaminas B6 (piridoksinas) būtinas baltymų, riebalų ir geležies apykaitai, nuo jo pagerėja nervų sistemos, skrandžio ir kepenų veikla.
Sumažėjus organizme piridoksino, sulėtėja baltymų apykaita, nikotino rūgšties sintezė, susilpnėja nervų sistemos veikla. Žmogų pykina, jam svaigsta galva, atsiranda odos uždegimų. Nuo vitamino B6 sumažėja cholesterino organizme ir riebalų kaupimasis kraujagyslių sienelėse.
Avitaminfizė pasitaiko retai, nes Šį vitami–na sintezuoja žarnyno mikroorganizmai. Ši sintezė gali sutrikti, vartojant antibiotikų, sulfanilamidiniu preparatų ir mažai vitaminingą maistą. Šio vitamino yra gyvuliniuose ir augaliniuose maisto produkt