Įgytas imunodeficito sindromas (AIDS) ir jo gydymas

TurinysĮvadas…………………………………………………………………………………………………………………………4ŽIV infekcijos epidemijos istorinė apžvalga……………………………………………………………………5Kas yra ŽIV ir AIDS……………………………………………………………………………………………………6ŽI viruso plitimo būdai…………………………………………………………………………………………………7ŽIV neplinta………………………………………………………………………………………………………………10ŽI viruso atsparumas…………………………………………………………………………………………………..10ŽIV infekcijos ir AIDS epidemijos vystymasis………………………………………………………………11Epidemiologinė situacija…………………………………………………………………………………………….13Epidemiologinė situacija Lietuvoje………………………………………………………………………………14ŽIV infekcijos diagnostika ir žmonių konsultavimas………………………………………………………14Rekomenduojamos indikacijos ŽIV ištyrimui………………………………………………………………..18ŽIV infekcijos eiga…………………………………………………………………………………………………….19Indikacinės ligos………………………………………………………………………………………………………..20Gydymas ………………………………………………………………………………………………………………….22ŽIV imunoterapija………………………………………………………………………………………………………24ŽIV antiretrovirusinio gydymo klinikinės anomalijos……………………………………………………..25ŽIV antiretrovirusinio gydymo biologinės anomalijos…………………………………………………….26ŽIV antiretrovirusinio gydymo nesekmė……………………………………………………………………….27ŽIV gydymo vaistais perspektyvos……………………………………………………………………………….28ŽIV vakcinos paieška…………………………………………………………………………………………………28Naujos apsaugos nuo ŽIV/AIDS perdavimo priemonės………………………………………………….29Rizikingi kontaktai darbe……………………………………………………………………………………………30ŽIV infekcijos profilaktika…………………………………………………………………………………………34ŽIV infekcijos profilaktika Lietuvoje…………………………………………………………………………..36Išvados…………………………………………………………………………………………………………………….37Naudota literatūra……………………………………………………………………..………38ĮvadasŠiandien visame pasaulyje turbūt nėra nei vieno žmogaus, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie AIDS (įgytą imuniteto deficito sindromą), dažnai vadinamą „XX – XXI amžiaus maru“. Žmogaus imunodeficito viruso infekcija, kaip užkrečiamoji liga žinoma nuo 1981 metų. Pasaulio sveikatos organizacija ŽIV infekciją pavadino pirmąja žmonijos istorijoje pandemija, nes liga išplitusi visuose žemynuose ir valstybėse. Ši liga – ne tik medicininė, bet ir socialinė, ekonominė, teisinė ar psichologinė problema, nes pagrindiniai infekcijos plitimo būdai yra susiję su rizikingu elgesiu. Tarsi lakmuso popierėlis, liga atskleidžia visas kitas negeroves šalyje – nedarbą, alkoholizmą, narkomaniją, laisvą lytinį elgesį. Devintojo dešimtmečio pradžioje aptiktas naujas virusinis susirgimas sukėlė daug prieštaringų kalbų, paaštrino senas ir sukėlė naujas sergančiųjų įvairiomis ligomis (taip pat ir AIDS) socialines, juridines, moralines, medicinines problemas. Ilgainiui tapo aišku, kad jeigu laiku nebus imtasi priemonių, AIDS epidemija nusineš tiek gyvybių, kiek pasaulis jų prarado Antrajame pasauliniame kare. Šio projekto tikslas – apžvelgti pagrindines ŽIV/AIDS savybes, diagnostiką ir svarbiausia gydymo galimybes bei problemas.ŽIV infekcijos epidemijos istorinė apžvalgaVyraujanti žmogaus imunodeficito viruso atsiradimo teorija aiškina, kad į ŽIV panašus virusas, cirkuliavęs tarp primatų, mutavo ir Afrikoje pateko į žmonių organizmą. Manoma, kad tai atsitiko XIX ar XX amžiuje. Virusas ilgą laiką galėjo egzistuoti ribotose vietose neišplisdamas, kol jo plitimui nesusidarė palankios demografinės ir socialinės sąlygos: masinė migracija iš kaimo į miestą, susijusi su darbo paieška, pradėjusios irti šeimos, atsitiktiniai lytiniai partneriai, komercinio sekso darbuotojų gausėjimas, kraujo perpylimai. Dėl intensyvėjančio turizmo ir tarpkontinentinių prekybos ryšių ŽI virusas išplito ir kitose pasaulio šalyse. Nors pirmieji įgyto imuniteto nepakankamumo sindromo (AIDS, angl. Acquired Immune Deficiency Syndrome) atvejai buvo identifikuoti tik 1981 metais, panašūs į AIDS atvejai JAV užfiksuoti dar 1979 metais. Dėmesys buvo atkreiptas 1980–1981 metais diagnozavus 6 neįprasto tipo plaučių uždegimo atvejus. Šio tipo plaučių uždegimas yra sutinkamas retai ir pavojingas tik žmonėms su nusilpusia imunine sistema. Šiais atvejais buvo neaišku, kodėl jaunų, iki tol sveikų vyrų imuninė sistema buvo pažeista. Beveik tuo pačiu metu prasidėjo ir vėžio (Kapoši sarcoma) atvejų protrūkiai. Šiuos susirgimus siejo vienintelis faktorius – užsikrėsdavo jauni vyrai, turintys lytinius santykius su vyrais. 1981 metų viduryje JAV ligų kontrolės centras išleido pranešimą apie minėtus plaučių uždegimo bei vėžio atvejus, kad būtų galima informuoti gydytojus apie galimą naujos ligos atsiradimą. Buvo rengiamos medicininės programos, skirtos naujiems ligos atvejams stebėti ir pradėti tyrimai, siekiant nustatyti ligos plitimo kelius. Iš pradžių buvo manoma, kad AIDS sukelia virusas, plintantis lytiniu keliu, tačiau kurį laiką buvo laikomasi nuostatos, jog šia liga gali užsikrėsti tik vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais, todėl visuomenė nekreipė tinkamo dėmesio į šią problemą. Epidemijai plintant, buvo išsiaiškintos ir kitos rizikos grupės bei plitimo būdai. ŽIV užsikrėtė daug intraveninių narkomanų, todėl konstatuota, jog virusas plinta per kraują. 1982 metais JAV ligų kontrolės centras pranešė apie pirmąjį AIDS atvejį po kraujo perpylimo. Per keletą metų tūkstančiai hemofilija sergančių žmonių užsikrėtė ŽI virusu, perpilant užkrėstą kraują. Infekcijos mastai Afrikoje įrodė, kad virusas lytiniu keliu gali efektyviai plisti ir tarp heteroseksualių žmonių. 1983 metais JAV ligų kontrolės centras pranešė apie dvi moteris, užsikrėtusias ŽIV: vienos partneris buvo biseksualus, kitos – vartojantis intraveninius narkotikus. Mokslininkai intensyviai ieškojo ligos sukėlėjo. 1984 metais skirtingos tyrėjų grupės išskyrė AIDS sukeliantį virusą. 1986 metais šis virusas pavadinamas ŽIV (žmogaus imunodeficito virusu). Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, beveik visose pasaulio šalyse yra užregistruota bent po vieną ŽIV infekcijos ar AIDS atvejį.Kas yra ŽIV ir AIDSAIDS (angl. Acquired Immune Deficiency Syndrome) yra retroviruso – žmogaus imunodeficito viruso sukelta liga, kuriai būdinga stipri imunosupresija, lemianti indikacines ligas, antrinius navikus ir neurologinius pokyčius. ŽIV –tai RNR virusas,priklausantis retrovirusų šeimai,lentivirusų genčiai; šiems virusams būdinga tai, kad jie sukelia lėtai progresuojančią ligą. ŽIV yra beveik 110 nm diametro, sferinės formos.Virusą gaubia išorinis apvalkalas, sudarytas iš dviejų dviejų lipidų sluoksnių, kuriuose integruotos glikoproteinų molekulės. Viduje yra ikosaedrinis karkasas,sudarytas iš matricos baltymų. Šiame karkase yra kūgio formos spiralinė struktūra sudaryta iš baltymų, vadinama kapside. Jos viduje yra diploidinis RNR genomas. Kapsidė ir genomas vadinami nukleokapside. Kaip ir visų retrovirusų, ŽIV genomas yra diploidinis, t.y. sudarytas iš dviejų identiškų RNR grandinių kopijų. Virusinę RNR sudaro mažiausiai 9skirtingi genai. Trys jų yra pagrindiniai, bendri visiems retrovirusams. Šie genai koduoja genetinę informaciją apie struktūrinius ir reguliacinius baltymus, dalyvaujančius viruso replikacijoje. Žinomos dvi žmogaus imunodeficito viruso rūšys- ŽIV-1 ir ŽIV-2. Kiekviena jų skirstoma į daug potipių. ŽIV-1 ir ŽIV-2 viena nuo kito skiriasi savo genomo nukleotidų seka.Klinikiniai viruso genomo tyrimai rodo, kad abi jo rūšys kilo iš beždžionių imunodeficito viruso (BIV). ŽIV-2 labiau panašus į BIV nei ŽIV-1. ŽIV-1 paplitęs visame pasaulyje, ŽIV-2 – daugiausia Vakarų Afrikos šalyse: Bisau Gvinėjoje, Gambijoje, Dramblio Kaulo Krante, Malyje, Angoloje, Mazambike. Kai kurie žmonės gali būti užsikrėtę abiem viruso rūšimis. Tiek ŽIV-1, tiek ŽIV-2 plitimo būdai yra tokie patys.ŽIV-2 kur kas mažiau užkrečiamas nei ŽIV-1 ir lytiniu būdu, ir motinos perduodamas vaikui. ŽIV-2 replikacija yra mažesnė, lėčiau mažėja CD4 ląstelių, todėl liga lėčiau progresuoja, jos prognozė geresnė. ŽI viruso tipai dar turi subtipus. Pavyzdžiui, nustatyta, jog ŽIV-1 subtipas C lengviau plinta heteroseksualių santykių metu, nei subtipas B. Lietuvoje vyrauja ŽIV–1 subtipas A, tačiau jau yra nustatytas ir subtipas B. Identifikavus viruso subtipus šalyje, galima tiksliau detalizuoti individualias ir bendras prevencijos priemones. ŽIV organizme nustatomas metodais, kuriais aptinkami antikūnai prieš ŽIV arba sudėtingais virusologiniais tyrimo metodais, nustatančiais ŽIV genetinę medžiagą DNR arba RNR. Antikūnai organizme randami po užsikrėtimo praėjus nuo 3–4 savaičių iki kelių mėnesių. Žmonės, kurių organizme aptinkamas ŽIV, vadinami užsikrėtusiais ŽIV. Užsikrėtus ŽIV, iš karto nesusergama AIDS. Pirmieji AIDS požymiai, priklausomai nuo įvairių organizmo faktorių, pasireiškia po penkerių ar net dešimties metų, kai virusas smarkiai pažeidžia imuninę sistemą.ŽI viruso plitimo būdai

Infekcijos šaltinis – žmogus užsikrėtęs ŽIV. Specifinės imunoprevencijos priemonių nėra – vakcina dar tik kuriama. Didžiausia ŽI viruso koncentracija randama kraujyje, makšties išskyrose, spermoje, motinos piene. Seilėse, šlapime, ašarose, prakaite ŽIV koncentracija yra nedidelė, todėl nekelia užsikrėtimo pavojaus. ŽIV užsikrečiama, kai tiesiogiai į kraują pro gleivines ar sužeistą odą patenka ŽIV užkrėsti organizmo skysčiai, kuriuose viruso koncentracija didžiausia. Skiriami trys ŽI viruso plitimo būdai: 1) lytinis; 2) per kraują; 3) iš motinos vaikui. Per lytinius santykius

ŽIV gali plisti per visų rūšių (heteroseksualius, homoseksualius, oralinius) lytinius santykius, jeigu vienas iš partnerių yra užsikrėtęs. ŽIV užsikrėtimo tikimybė per lytinius santykius didėja: 1) jei vienas iš partnerių serga kita lytiškai plintančia liga (chlamidijoze, lytiniu herpesu, sifiliu, gonorėja ir kt.); 2) jei santykiaujama menstruacijų metu; 3) jei vieno iš partnerių mechaniškai pažeista gleivinė (lytinių organų, išeinamosios angos ar burnos); 4) jei santykiai buvo prievartiniai, mechaniškai žalojantys gleivinę (išprievartavimo atvejais); 5) pirmų lytinių santykių metu; 6) jei vienam iš partnerių yra pirminė ŽIV ar AIDS stadija (tada jo organizmo biologiniuose skysčiuose ypač didelė viruso koncentracija). Apipjaustyti vyrai turi 8 kartus mažesnę tikimybę užsikrėsti ŽIV, nei neapipjaustyti. ŽIV perdavimo rizika iš vyro moteriai 20 kartų didesnė analinių santykių metu, nei santykiaujant vaginaliai. Kas penkti santykiai su asmeniu ką tik užsikrėtusiu ŽIV baigiasi ŽIV perdavimu. UNAIDS duomenimis, apie 80 proc. užsikrėtusiųjų ŽIV pasaulyje užsikrėtė nesaugių (nenaudojo prezervatyvo) lytinių santykių metu. Nustatyta, kad heteroseksualių santykių metu labiau pažeidžiamos yra moterys. Per kraują Narkotikų vartojimas intraveniniu būdu. Užsikrečiama leidžiantis narkotines medžiagas bendromis adatomis ir švirkštais. Galima užsikrėsti naudojantis ne tik savo švirkštais ir adatomis, bet ir traukiant į švirkštą narkotiko iš bendro indo arba plaunant švirkštą bendrame inde. Lietuvoje ŽIV infekcija tarp intraveninius narkotikus vartojančių asmenų pradėjo plisti 1994 metais. 2003 metų pabaigos duomenimis, daugiau kaip 80 proc. visų ŽIV infekcijos atvejų nustatyti tarp intraveninių narkotikų vartotojų. Panašiai kaip ŽIV plinta hepatitų B ir C virusai. Kraujo perpylimai. Tikimybė užkrėsti žmogų ŽIV perpylus kraują, siekia iki 95 procentų. Lietuvoje donorų kraujas dėl ŽIV antikūnų pradėtas tirti 1987 metais. Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje iš viso kraujo donorystės įstaigose nustatyta 15 ŽIV infekcijos atvejų. Iš minėtų 15 žmonių vienuolikai ŽIV buvo nustatyta, kai jie pirmą kartą kreipėsi į donorystės įstaigą ir ketino tapti mokamais donorais. Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentuose pabrėžiama, kad neatlygintinos, altruizmu grindžiamos donorystės plėtra – gerokai efektyvesnis būdas sumažinti kraujo perpylimų metu perduodamų infekcijų grėsmę, negu donorų kraujo tyrimai. Tatuiruotės ir kraujo ritualai. Tatuiruotėms naudojamos adatos ar peiliai, jei jie po naudojimo netinkamai dezinfekuojami, gali tapti infekcijos šaltiniu. Organų transplantacija. Kaip ir kraujo perpylimas yra pavojinga, nors visi organų ir audinių donorai tiriami dėl ŽIV. Saugumą persodinant organus ar audinius apsunkina ŽIV infekcijai (ir kitoms virusinėms infekcijoms) būdingas inkubacinis periodas, vadinamas “lango” periodu. Tai yra pirmosios trys savaitės po užsikrėtimo, kai įprastais tyrimo metodais dar negalima nustatyti antikūnų prieš ŽIV.Tikimybė užsikrėsti vieno susižalojimo metu per kraują plintančiu virusuLigos sukėlėjas ir kontakto pobūdis Tikimybė procentaisŽIV Poodinis kontak…tas Gleivinių kontaktas 0,3 0,03HBV poodinis kontaktas 30HCV poodinis kontaktas 3Iš motinos vaikui Tikimybė, kad motina, užsikrėtusi ŽIV, perduos ŽIV kūdikiui nėštumo, gimdymo metu ar maitindama krūtimi, sudaro 13–30 procentų. Gimdymo metu naujagimis paprastai užkrečiamas, kai jo oda ir gleivinės susiliečia su motinos krauju ar gimdos kaklelio išskyromis. ŽIV gali būti perduotas po gimdymo, jei kūdikis maitinamas krūtimi (10–15 proc.). Besilaukiančioms ŽIV užsikrėtusioms moterims, taikant tinkamą gydymą (antiretrovirusiniais vaistais) ir kitas priemones (Cezario pjūvis, nemaitinimas krūtimi), kūdikių užsikrėtimo galimybė sumažinama iki 2 procentų ir mažiau. Perinatalinį ŽIV perdavimą skatina keletas veiksnių: 1) klinikiniai veiksniai, kai motina suserga AIDS, didelis ŽIV kopijų skaičius, intraveninių narkotikų vartojimas nėštumo metu, priešlaikinis gimdymas, maitinimas krūtimi, vitamino A trūkumas; 2) akušeriniai veiksniai, kai praeina daugiau nei 4 val. po vaisiaus vandenų nutekėjimo, tada perinatalinio perdavimo rizika padidėja 2 kartus.ŽIV infekcijos pirmine prevencija tarp nėščiųjų tenka rūpintis akušeriams – ginekologams, kurie prižiūri moteris ambulatoriškai. Visoms pacientėms būtina suteikti pakankamai žinių apie ŽIV infekcijos plitimo būdus, saugią lytinę elgseną, prezervatyvų naudojimą, įvairius šeimos planavimo metodus. Visoms nėščiosioms reikia rekomenduoti atlikti ŽIV testą, prieš tai išaiškinus jo naudą jai ir vaisiui. Nėščioji turi gauti informacijos apie perinatalinį užsikrėtimo būdą: kaip jo išvengti arba sumažinti tokio užsikrėtimo riziką. Jei nėščiajai nustatoma ŽIV infekcija, toliau svarbūs 4 dalykai: 1) antiretrovirusinių vaistų vartojimas nėštumo metu; 2) planinė Cezario pjūvio operacija 38 nėštumo savaitę; 3) rekomenduojama nemaitinti kūdikio krūtimi; 4)prevencinis naujagimio gydymas. Nėštumas užbaigiamas 38 nėštumo savaitę, nes, nutekėjus vaisiaus vandenims, didėja ŽIV infekcijos perdavimo rizika naujagimiui. Motinos piene yra laisvų viruso ląstelių, todėl maitinti kūdikio nerekomenduojama. Jei nėra kitos išeities ir moteris kūdikį žindo, reikia stengtis, kad žindymo laikotarpis būtų kuo trumpesnis. Nustatyta, kad po 4-6 žindymo mėnesių ŽIV infekcijos perdavimo rizika labai padidėja. Naujagimis prevenciškai gydomas antiretrovirusiniais vaistais pirmąsias 6 savaites.ŽIV neplintaOro lašiniu būdu. Neužsikrečiama kosint, čiaudint, bučiuojantis. Buitiniu būdu ir socialinių kontaktų metu. Neužsikrečiama per prakaitą ar ašaras, naudojantis bendru tualetu, vonia, sauna, baseinu, indais, suolais, sporto įrankiais, liečiant vienam kitą, žaidžiant, gyvenant šalia infekuoto asmens, valgant asmens, užsikrėtusio ŽIV, paruoštą maistą. Per vabzdžių įkandimus. Viruso neplatina uodai ir erkės.ŽI viruso atsparumasŽIV priklauso nepatvariems virusams. Ekstraląstelinis (laisvas) ŽI virusas, esantis skystoje audinių kultūroje, gali išsilaikyti iki 15 parų kambario temperatūroje (20-22 L.C) ir iki 11 parų 37 L.C temperatūroje. Išdžiūvusio kraujo liekanose kambario temperatūroje virusas išlieka gyvybingas apie 7 dienas. Intraląstelinis (esantis ląstelėje) ŽIV išsilaiko aplinkoje tik vieną parą. Optimaliausias ŽI viruso biologiniam aktyvumui pH yra 7.0-8.0, o didinant ar mažinant aplinkos pH, ŽIV aktyvumas labai sumažėja. ŽIV greit žūva virinamas (100 L.C temperatūroje iš karto, 56 L. C temperatūroje per 20 min.), paveiktas spiritu, chloru, rūgštimi ir šarmu, balinamosiomis, dezinfekuojamosiomis medžiagomis (0,5 proc. natrio hipochlorito ir 0,5 proc. gliutaraldehido tirpaluose žūva per 1 minutę; 1 proc. chloramino tirpale – per 5 minutes; 50% – 70% etilo alkoholyje – per 10 minučių). ŽIV atsparus ultravioletiniams ir rentgeno spinduliams bei šalčiui.ŽIV infekcijos ir AIDS epidemijos vystymasis

Pasaulio sveikatos organizacija žmogaus imunodeficito virusinę infekciją vertina kaip pirmą ir vienintelę pandemiją. Pasaulio istorijoje užkrečiamų ligų epidemijos nusinešdavo daugybę gyvybių, bet jos būdavo lokalizuotos, jų metu pasitaikydavo savaiminių pasveikimo atvejų. ŽIV infekcija apėmė visus kontinentus ir šalis. Per visą laikotarpį nuo 1980 metų neįregistruotas nė vienas savaiminio pasveikimo atvejis. ŽIV infekcijos ir AIDS epidemija skiriasi nuo kitų iki šiol žinomų epidemijų, tokių kaip cholera, maras, raupai, dizenterija, šiltinė, difterija. ŽIV infekcijos ir AIDS epidemija yra pavojingesnė ir jos epidemiologija skiriasi nuo infekcinių ligų epidemiologijos. Nors epidemijų eigai būdingas pakilimas, aukščiausias taškas (pikas) ir nusileidimas, ŽIV ir AIDS epidemija skiriasi nuo įprastinės (2 grafikas), nes ji neturi pabaigos (kol neišrasti vaistai, išgydantys ŽIV infekciją). Infekcinių ligų epidemiologija

Epidemijos pikas bus tada, kai: Nauji užsikrėtimai (atvejai) = Mirties atvejai + Išgijimo atvejai ŽIV ir AIDS epidemiologija

Epidemijos pikas bus tada, kai: Nauji užsikrėtimai (atvejai) = Mirčių skaičius 1 paveiksle iš kibiro, kuris atspindi infekcinių ligų epidemiologiją, yra keletas išėjimo variantų – vieni pasveiksta, kiti – vakcinuojami/asi, įgyja imunitetą, miršta arba visai neužsikrečia. Vonia (2 pav.) atspindi ŽIV infekcijos ir AIDS epidemiologiją. Iš jos yra vienintelis kelias – mirtis.1 pav. Infekcinių ligų epidemiologija 2 pav. ŽIV infekcijos ir AIDS epidemiologija

Epidemijos eigą galima kontroliuoti, jei yra tokie veiksniai: gydymas; vakcinacija; imunitetas; prevencija. ŽIV infekcijos ir AIDS epidemijos eiga skiriasi dėl tokių priežasčių: nėra išgijimo atvejų; nėra vakcinos; nesusiformuoja imunitetas; epidemija ilgą laiką būna paslėpta, nes ilgas besimptomis laikotarpis. ŽIV infekcijos plitimas priklauso nuo asmenų tarpusavio santykių ir elgesio. Tad vienintelė priemonė, galinti stabdyti ŽIV infekcijos ir AIDS epidemijos plitimą, yra prevencija. Švietimas apie ŽIV infekciją ir AIDS, visų pirma, orientuotas į dvi žmonių grupes: • sveikus žmones, kurie turėtų žinoti, kaip apsisaugoti nuo ŽIV infekcijos; • ŽIV užsikrėtusius, kurie turėtų išmokti gyventi pilnavertį gyvenimą su savo liga ir apsaugoti aplinkinius nuo infekcijos.Epidemiologinė situacijaDaug ES valstybių narių skelbia apie smarkiai padidėjusį naujai diagnozuotų atvejų skaičių, o pagal paskutinius statistinius duomenis, ES gyvena apie 600 000 žmonių, infekuotų ŽIV arba sergančių AIDS.Situacija skirtingose Sąjungos valstybėse skiriasi. Baltijos šalyse naujų ŽIV atvejų skaičius ženkliai padidėjo, ypač tarp jaunimo: beveik 80-čiai proc. ŽIV infekuotų žmonių dar nėra 25-erių.Be abejo, tarp įvairių regionų yra skirtumų. Tačiau net tuose regionuose ir šalyse, kuriose ŽIV infekcija ir AIDS nėra labai paplitę iki šiol, paplitusi narkomanija ir nesaugūs lytiniai santykiai tampa prasidedančios epidemijos pranašais.Be to epidemija prasideda ir kaimyninėse šalyse. Kai kuriose jų naujų ŽIV atvejų skaičius yra didžiausias pasaulyje, tame tarpe ir Afrikoje.Rytų Europoje ir centrinėje Azijoje apie 2 mln. žmonių yra apsikrėtę ŽIV arba serga AIDS. Rusijoje ir Ukrainoje vienas iš šimto suaugusiųjų yra infekuotas – šis skaičius padidėjo penkis kartus per pastarąjį dešimtmetį. Visuose infekcijos etapuose virusas plinta tarp gyventojų, vis sunkiau jį stebėti ir užkirsti jam kelią. Pasaulio sveikatos organizacija ir Jungtinių Tautų AIDS programos duomenimis 2005 metų gruodį pasaulyje gyveno apie 40,3 mln. užsikrėtusių ŽIV ir sergančių AIDS žmonių, iš jų apie2,3 mln. vaikų iki 15 metų. Manoma, kad 2005 metais ŽIV naujai užsikrėtė apie 4,9 mln. žmonių, iš jų apie 4,2 mln. suaugusiųjų ir apie 700 tūkst. vaikų iki 15 metų. 2005 metais nuo AIDS mirė apie 3,1 mln. žmonių, iš jų apie 2,6 mln. suaugusiųjų ir apie 570 tūkst. vaikų iki 15 metų. 2005 metais pasaulyje ŽIV kasdien užsikrėsdavo apie 14 tūkst. asmenų.Epidemiologinė situacija LietuvojePirmasis ŽIV infekcijos atvejis Lietuvoje užregistruotas 1988 metais. Vėliau, 1989-1993 metais, ŽIV infekcija labiausiai plito tarp vyrų, turinčių santykių su kitais vyrais. 1994-1997 metais ŽIV infekcija labiausiai plito tarp tolimojo plaukiojimo jūreivių. Narkotikus vartojančiam asmeniui ŽIV infekcijos diagnozė šalyje pirmą kartą nustatyta 1994 metais. ŽIV infekcija tarp narkotikus vartojančių asmenų Lietuvoje intensyviau pradėjo plisti 1996-1997 metais, o 1997-2005 metais intraveninių narkotikų vartojimas tapo vyraujančiu infekcijos perdavimo būdu Lietuvoje. Per visą ŽIV registravimo laikotarpį pagal apskritis daugiausia – 340 infekuotų ŽIV asmenų – nustatyta Klaipėdos apskrityje, Vilniaus apskrity nustatyti 183, Kauno – 52. Iš viso Lietuvoje nuo 1988 metų iki 2006 m. sausio 1 dienos AIDS diagnozuotas 96 asmenims -84 vyrams ir 12 moterų. Per visą ŽIV infekcijos registravimo laikotarpį nuo AIDS mirė 41 asmuo.ŽIV infekcijos diagnostika ir žmonių konsultavimasŽIV tyrimas atliekamas gavus tiriamo asmens sąmoningą sutikimą ir suteikus prieštestinę konsultaciją. Teigiamas atrankinio tyrimo rezultatas rodo, jog žmogus galbūt yra užsikrėtęs ŽIV ir gali užkrėsti kitus. Dažniausiai testas atliekamas nustatant specifinius antikūnus prieš ŽIV imunofermentinės analizės metodu. Teigiamas pirminis ŽIV testas dar nereiškia, kad žmogus užsikrėtęs ŽIV. Gavus teigiamą ŽIV testo rezultatą, testas kartojamas, siekiant nustatyti, ar neįvyko klaida. Pakartotinai gavus teigiamą rezultatą, atsižvelgiant į pirminius rezultatus bei įvertinus tiriamo žmogaus elgesio riziką, daromi kiti tyrimai, padedantys patvirtinti diagnozę Lietuvos AIDS centre. ŽIV testas su šiuolaikine laboratorine įranga atliekamas per 1–4 valandas. Paskutinė ŽIV infekcijos stadija – AIDS – diagnozuojama tik kruopščiai įvertinus užsikrėtusio žmogaus klinikinę būklę ir atlikus kitus svarbius laboratorinius tyrimus. Neigiamas tyrimo rezultatas rodo, kad tyrimo metu antikūnai prieš ŽIV nenustatyti, tačiau dėl inkubacinio periodo, kai viruso antikūnai dar nesintetinami arba jų nėra pakankamai, siūloma testą pakartoti po trijų mėnesių. Kad ir koks būtų ŽIV testo rezultatas, panorusį išsitirti dėl ŽIV asmenį būtina konsultuoti. Jeigu paaiškės, kad žmogus yra infekuotas, reikia, kad jis galėtų apsaugoti aplinkinius ir koreguotų savo gyvenimo būdą tam, kad sustiprintų savo sveikatą. Jeigu asmuo neinfekuotas – stengtis konsultavimo metu daryti įtaką jo elgesiui, kad ir ateityje neužsikrėstų ŽIV.

Paveiksle parodyta, kaip kinta ŽIV ir antikūnų kiekis kraujyje. Viruso daug randama ūmaus ŽIV infekcijos pasireiškimo periodu ir esant simptominei ŽIV infekcijai – AIDS stadijai. Pilna serokonversija rodo, kad nuo šio momento laboratoriniais metodais kraujyje galima aptikti ŽIV antikūnus.

Prieštestinis ir potestinis konsultavimas

Prieš atliekant ŽIV testą, kiekvienas asmuo turi gauti specialisto konsultaciją. Konsultacija turi padėti pacientui: 1. Suvokti rizikingų poelgių pasekmes sau ir kitiems. 2. Sužadinti norą juos koreguoti: 2.1. saugant savo sveikatą, 2.2. saugant kitus nuo užsikrėtimo. 3. Rasti jėgų: 3.1. koreguoti savo poelgius, 3.2. sutikti naujus ligos požymius. Konsultacija reikalinga, nes ŽIV infekcija: 1. Užkrečiama; 2. Neišgydoma, žmogus ją nešioja visą gyvenimą; 3. Ypač pavojinga jauniems žmonėms; 4. Susijusi su galimu visuomenės pasmerkimu ir izoliacija; 5. Apriboja elgesį, sukelia nepasitikėjimo savimi jausmą; 6. Informacijos stoka sukelia baimės ir bejėgiškumo jausmą; 7. Padeda išvengti būsimų problemų; 8. Gali pabloginti psichinę žmogaus būklę, o tai pagreitina ir pačios ligos vystymąsi; 9. Priklauso nuo paties asmens elgesio – užsikrės jis ar ne; 10. Negydomas AIDS visada baigiasi mirtimi. Konsultacija prieš ŽIV testąPrieštestinis konsultavimas – tai dialogas tarp konsultaciją teikiančio asmens ir paciento. Konsultavimo metu (prisistačius, aptarus pokalbio anonimiškumą ir konfidencialumą) išsiaiškinamos paciento žinios apie tyrimą, ŽIV ir AIDS, jų skirtumus, plitimo būdus, tyrimo atlikimo procedūrą (iš kur imamas kraujas, kada ir kaip pranešamas atsakymas ir t. t.), aptariami galimi tyrimo rezultatai (neigiamas, neaiškus ar teigiamas), teigiamos ir neigiamos ištyrimo pusės. Aptarus šiuos klausimus, pacientas pats priima sprendimą dėl ŽIV tyrimo būtinumo. Specialistas, teikiantis konsultaciją, turi surinkti žinias apie pacientą: kelintą …kartą atliekamas ŽIV testas, įvertinti rizikos užsikrėsti ŽIV laipsnį (išsiaiškinti lytinio elgesio ypatumus (oraliniai, analiniai ar vaginaliniai lyt. santykiai), nustatyti galimus lytinius partnerius, prezervatyvo naudojimą ir t.t. Taip pat prieštestinio konsultavimo metu būtina aptarti situaciją, jei ŽIV testas būtų teigiamas. Pokalbio metu būtina išsiaiškinti, ką pirmosiomis valandomis ar dienomis po testo veiks pacientas, kad būtų galima išvengti savižudybės. Teigiamos tyrimo pasekmės: 1) bus galimybė toliau neplatinti infekcijos ir apsaugoti savo šeimą, vaikus, lytinius partnerius, mylimuosius; 2) tyrimo rezultato žinojimas sumažins stresą; 3) galima kurti konkrečius ateities planus; 4) anksčiau bus suteikta medicininė pagalba; 5) gydytojams paaiškės susirgimo priežastis; 6) kai kurias ligas galima gydyti. Nepageidautinos tyrimo pasekmės: 1) paaiškės gyvenimo būdas /narkotikų vartojimas, santykiai su vyrais, turinčiais lytinius santykius su vyrais, biseksualumas, neištikimybė ir pan.; 2) gali atsirasti mirties baimė, kaltės jausmas, įkyrios mintys; 3) galimas sunkus bendravimas; 4) gali tekti keisti gyvenimo būdą; 5) atsiras sunkumų gaunant stomatologinę bei chirurginę pagalbą; 6) bus nelengva apie tai pranešti artimiems žmonėms. Konsultacija po ŽIV testoJi iš esmės skiriasi nuo konsultacijos prieš ŽIV testą ir priklauso nuo testo rezultatų. Jei tyrimo rezultatas neigiamas: 1) pacientas neužsikrėtęs ŽIV infekcija; 2) pacientas galėjo užsikrėsti ŽIV infekcija, jeigu nuo galimo užsikrėtimo praėjo mažiau kaip 3-6 mėn. arba jo organizmas gamina antikūnus ilgiau negu kitų; 3) pasiūloma tyrimą pakartoti po 3 mėnesių. Jei tyrimo rezultatas teigiamas: 1) pacientas užsikrėtęs ŽIV infekcija, sukeliančia AIDS; 2) ŽIV infekcija organizme išliks visą gyvenimą; 3) šią infekciją pacientas gali perduoti tik tam tikrais savo veiksmais. Esant teigiamam ŽIV testui, specialistas pacientui turi pranešti ”blogą” žinią. Daugumai asmenų tai sukelia šoką. Jie pamiršta anksčiau gautą informaciją, sunkiai suvokia ir tą, kuri pateikiama po tyrimo rezultato, todėl tenka daug ką pakartoti. Svarbiausia, kad pacientas rastų savyje jėgų susikaupti. Jam reikia suteikti ir vilties, tačiau meluoti negalima. Pranešus “blogą” žinią, reikia pasistengti, kad asmuo po šoko pradėtų mąstyti, kaip gyventi toliau. Rezultatų geriau nepranešinėti penktadieniais ar tada, kai negalima suteikti psichologinės pagalbos. Kita taisyklė – pasisveikinant ir atsisveikinant su pacientu paduoti jam ranką (tuo parodant, kad konsultuojantysis asmuo ar specialistas nebijo ir neatstumia žmogaus užsikrėtusio ŽIV).Rekomenduojamos indikacijos ŽIV ištyrimuiIndikacijos pagal epidemiologinius požymius: 1. Asmenims, turėjusiems lytinių santykių su užsikrėtusiais ŽIV; 2. Asmenims, vartojantiems narkotines medžiagas; 3. Vyrams, turintiems lytinius santykius su vyrais; 4. Asmenims, turintiems vieną ir daugiau atsitiktinių lytinių partnerių per mėnesį; 5. Sergantiems sifiliu, gonorėja, chlamidijoze ir lytinių organų pūsleline; 6. Asmenims, patyrusiems lytinę prievartą; 7. Nėščioms moterims. Indikacijos pagal klinikinius požymius: 1. Asmenys, kuriems krinta svoris (daugiau kaip 10 proc.); 2. Pastoviai ar nepastoviai karščiuojantys ilgiau kaip 1 mėn.; 3. Sergantys užsitęsusiomis ar pasikartojančiomis pneumonijomis; 4. Viduriuojantys ilgiau kaip 1 mėn.; 5. Sergantys tuberkulioze; 6. Sergantys onkologiniais susirgimais; 7. Sergantys Epšteino Baro (EBV) viruso infekcija ir vyresni kaip 18 metų; 8. Sergantys virusiniu hepatitu C nuo 12 iki 30 metų; 9. Sergantys burnos, stemplės ar gerklės kandidoze; 10. Sergantys lytinių organų kandidoze ilgiau kaip 1 mėn. ar esant neefektyviam gydymui; 11. Turintys burnos ir genitalijų opas, neišnykstančias ilgiau kaip 1 mėn.; 12. Ligoniai, kuriems įprastinis gydymas dėl nežinomų priežasčių yra neefektyvus; 13. Asmenys su AIDS diagnozės įtarimu, net esant neigiamam atrankinio ŽIV antikūnų tyrimo rezultatui; 14. Asmenys, kurių kraujo nusėdimas didesnis kaip 65 mm/h.ŽIV infekcijos eiga ŽIV infekcijos eiga yra ilga. Jos paskutinė stadija – AIDS. Skiriamos kelios stadijos: 1. Užsikrėtimo laikotarpis. Viruso gyvybinis ciklas žmogaus organizme- 48-72 val. Užkrėsti kitus užsikrėtęs žmogus gali praėjus 1-3 paroms nuo užsikrėtimo. 2. ŽIV inkubacinis periodas. Tai laikotarpis nuo infekcijos patekimo į organizmą iki ūmaus ŽIV infekcijos pasireiškimo. Trunka nuo 3 iki 24 savaičių. Jokių simptomų nėra. Laboratorinių tyrimų rezultatai neigiami. 3. Ūmus ŽIV infekcijos pasireiškimas (ūmus retrovirusinis sindromas) – į gripą panaši būsena – pakyla temperatūra, išberia odą ir gleivines, padidėja limfmazgiai, skauda raumenis ir sąnarius, pykina ir kt. Praeina be gydymo. Išsivysto ne visiems, o maždaug 50-90 proc. pacientų. Trunka 2-6 savaites. Laboratorinių tyrimų rezultatai teigiami tik praėjus 2 savaitėms nuo karščiavimo pradžios. 4. Besimptomis ligos periodas prasideda tada, kai nurimsta ūmaus retrovirusinio sindromo klinikiniai reiškiniai, o baigiasi, kai pasireiškia AIDS simptomai. Šio laikotarpio trukmė priklauso nuo daugelio faktorių: imuninės sistemos, užsikrėtimo būdo, viruso tipo, amžiaus ir kt. Gali trukti nuo kelių iki keliolikos metų. Vienintelis simptomas šio periodo metu gali būti sritinių limfmazgių padidėjimas. Nors žmogus jaučiasi visiškai sveikas, jo imuninė sistema pamažu silpsta. 5. Simptominė ŽIV infekcija (mažųjų klinikinių simptomų periodas, ankščiau vadintas “su AIDS susijęs kompleksas”), kurio metu gali būti nustatomos tam tikros ligos: burnos ar makšties kandidozė, liežuvio plaukuotoji leukoplakija, pasikartojanti herpes zoster infekcija, periferinė neuropatija ir kt. 6. Įgytas imunodeficito sindromas (AIDS) asmeniui, užsikrėtusiam ŽIV, diagnozuojamas tada, kai nustatoma nors viena AIDS indikacinė liga. Tai paskutinė ŽIV infekcijos stadija, kurios trukmė priklausomai nuo medicininės pagalbos lygio, gali trukti iki 3 metų ir ilgiau.

ŽIV infekcijos klinikinė eiga

Pagrindiniai ŽIV infekcijos rodikliai yra CD4 ląstelių skaičius ir ŽIV kopijų kiekis kraujyje. CD4 ląstelių skaičius parodo, kaip imuninė sistema reaguoja į viruso dauginimąsi. Ligai progresuojant CD4 ląstelių skaičius mažėja. Greitesnis viruso dauginimasis (didesnis ŽIV kopijų skaičius) siejamas su greitesne ligos progresija. ŽIV infekcija klasifikuojama remiantis “1993 metų JAV ligų kontrolės centro ŽIV infekcijos klasifikacijos paauglių ir suaugusių AIDS apibrėžimu” ir/arba “1993 metų Europos AIDS apibrėžimu”. Pagal JAV ligų kontrolės centro klasifikaciją AIDS diagnozė rašoma, jei diagnozuojamas bent vienas iš AIDS indikacinių susirgimų, arba kai CD4 ląstelių skaičius yra mažiau 200/mm. Tuo tarpu pagal Europos AIDS apibrėžimą, AIDS diagnozė nustatoma remiantis tik AIDS indikacinėmis ligomis, nėra atsižvelgiama į CD4 ląstelių skaičių.Indikacinės ligosLigos, pagal kurias diagnozuojama AIDS, vadinamos indikacinėmis ligomis. Jos yra šios: 1. Bronchų, trachėjos ar plaučių kandidozė; 2. Stemplės kandidozė; 3. Gimdos kaklelio išplitęs navikas; 4. Išplitusi ar ekstrapulmoninė kokcidiomikozė; 5. Ekstrapulmoninė kriptokokozė; 6. Lėtinė žarnyno kriptosporidiozė (trunkanti ilgiau kaip 1 mėn.); 7. Citomegalo viruso sukelta liga (ne kepenyse, blužnyje ar limfmazgiuose); 8. Citomegalo viruso sukeltas retinitas (dėl jo išsivystęs aklumas); 9. Su ŽIV susijusi encefalopatija; 10. Herpes simplex viruso sukelti lėtiniai išopėjimai (trunkantys ilgiau kaip mėnesį), bronchitas, plaučių ar stemplės pažeidimai; 11. Išplitusi ar ekstrapulmoninė histoplazmozė; 12. Lėtinė žarnyno izosporiozė (trunkanti ilgiau kaip 1 mėn.); 13. Kapoši sarkoma; 14. Burkito ar panašaus tipo limfoma; 15. Imunoblastinė ar panašaus tipo limfoma; 16. Pirminė smegenų limfoma; 17. Išplitusi ar ekstrapulmoninė Mycobacterium avium complex ar M.kansasii; 18. Bet kuri Mycobacterium tuberculosis forma (pulmoninė ar ekstrapulmoninė); 19. Kitų tipų ar neidentifikuoto tipo išplitusi arba ekstrapulmoninė mikobakteriozė; 20. Pneumocystis carinii sukeltas plaučių uždegimas; 21. Pasikartojantis plaučių uždegimas; 22. Progresuojanti daugiažidininė leukoencefalopatija; 23. Pasikartojanti Salmonella septicemija; 24. Smegenų toksoplazmozė; 25. Su ŽIV susijęs išsekimo sindromas. Lietuvoje dažniausiai pasireiškia šios: 1. Atipinis plaučių uždegimas (Pneumocistinė pneumonija); 2. Stemplės kandidozė (pienligė); 3. Įvairios tuberkuliozės formos; 4. Su ŽIV susijęs išsekimo sindromas; 5. ŽIV sukelta encefalopatija ir kt.; Laikotarpis tarp AIDS diagnozės ir mirties labai įvairuoja.

AIDS ligos eigai įtakos turi: 1. Ligonio amžius. Vaikams, ypač naujagimiams, eiga būna greitesnė. Tačiau jaunesnio amžiaus suaugusieji išgyvena ilgiau nei vyresnieji. 2. Įvairios infekcinės ligos, nėštumas ir kitos būsenos AIDS eigą pagreitina. 3. Mityba, gydymas, režimas. Sveikas gyvenimo būdas, subalansuota mityba, laiku pradėtas gydymas ligos eigą sulėtina. 4. Užsikrėtimo būdas. Perpylus ŽIV su krauju eiga yra trumpesnė, užsikrėtus lytiniu keliu – ilgesnė. 5. ŽIV tipas. ŽIV–1 eiga trumpesnė, ŽIV–2 ilgesnė. 6. Etniniai faktoriai: baltaodžiai išgyvena ilgiau nei juodaodžiai bei ispanų kilmės pacientai.Gydymas Galima sakyti, kad 1996 metai įeis į ŽIV infekcijos gydymo istoriją kaip persilaužimo metai. 1996 m.Vašingtone įvyko konferencija, kur buvo paskelbta, kad trijų antiretrovirusinių vaistų derinys labai gerai slopina ŽIV dauginimąsi užsikrėtusio žmogaus organizme. Tai įkvėpė viltį, kad pasiekta pirmoji pergalė kovojant su ŽIV pandemija. Gyvenime ši viltis išsipildė. Pradėjus skirti minėtų vaistų derinį, užsikrėtusiųjų kraujyje viruso RNR kopijų skaičius sumažėja iki pavienių dalelių. Pradeda atsinaujinti labiausiai pažeistos žmogaus imuniteto CD4 ląstelės, jų skaičius didėja. Sustiprėjus imunitetui, išnyksta oportunistinių infekcijų galimybė. Žmogus gali dirbti, jo gyvenimo kokybė labai pagerėja, mažėja mirtingumas nuo AIDS. Vaistų nuo AIDS deriniai vakarų šalyse mirtiną ligą pavertė chroniška liga. ŽIV infekcijai gydyti naudojami vaistai yra efektyviausi, nei vaistai, skirti kitų virusinių infekcijų gydymui, tačiau to nepakanka. Naudojant tik viena vaistą, infekcijos eiga pristabdoma, bet organizmas pilnai nuo ŽIV neišvalomas. Geriausi gydymo rezultatai pasiekiami, kai skiriama trijų vaistų (po vieną iš toliau paminėtų grupių), kurie skirtingai veikia ŽIV infekciją CD4 ląstelėse. Antiretrovirusiniai vaistai išsyk keliais frontais atakuoja greitai mutuojantį ŽI virusą ir visokeriopai trikdo ŽI viruso gyvybės raidos ciklą. Šiuo metu yra kelios dešimtys vaistų žmogaus imunodeficito virusui gydyti, tačiau jie vistiek viruso galutinai neįveikia, tik pailgina gyvenimą. Šiuo metu bandoma ir daugiau medikamentų. Tačiau naujieji vaistai nuo AIDS yra labai brangūs – gydymas šiais vaistais per metus kainuoja apie 20 000 JAV dolerių. Jį tyrę mokslininkai teigia, kad sergantiesiems AIDS, kurie galės sau leisti tiek mokėti už brangius vaistų kokteilius, verta pabandyti, nes jie esą tikrai grąžins gyvenimą. Kiti medikamentai vartojami gydyti infekcijoms, kurios atsiranda susirgus AIDS. Tai įvairūs antibiotikai, priešgrybeliniai, prieštuberkulioziniai ir kiti vaistai. Jie padeda trumpam pristabdyti šių infekcijų plitimą. 1.Nukleozidiniai ir nukleotidiniai viruso fermento atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai, kurie neleidžia virusui užbaigti formuoti virusinės DNR. Nebaigta formuoti virusinė DNR negali įsiterpti į CD4+ ląstelės DNR. Šios grupės vaistai: stavudinas (d4T), zidovudinas (AZT) – veikia aktyvuotas CD4+ ląsteles, o didanozinas (ddI), zalcitabinas (ddc), lamivudinas (3TC), tenofoviras – ramybės būsenos CD4+ ląsteles; 2.Nenukleozidiniai viruso fermento atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (delavirdinas, nevirapinas, efavirenza), prisijungia prie fermento – atvirkštinės transkriptazės aktyvios vietos, pakinta fermento konformacija ir fermentas inaktyvuojamas; 3. Viruso fermento proteazių inhibitoriai, kurie slopina viruso fermentus proteazes (virusinės proteazės kaip žirklės „sukarpo” pagamintus baltymus virusui suformuoti reikiamais dydžiais). Sustoja viruso apvalkalo formavimas. Veikiant visų grupių vaistams ląstelė nebegamina viruso, arba pagamina nepilnavertį, negalintį užkrėsti naujos ląstelės. Imuninė sistema išlieka sveika. Šios grupės vaistai – sakvinaviras, indinaviras, ritonaviras, nelfinaviras, amprenaviras, atanazaviras, lopinaviras/ritonaviras. 4. Fuzijos inhibitoriai – tai vaistų grupė slopinanti viruso prijungimą prie CD4 ląstelės. Kol kas pasaulyje registruotas tik vienas šios grupės atstovas – enfuvirtide. Šis vaistas prisijungia prie ŽI…V paviršinio baltymo gp41 ir ŽIV negali prisijungti prie CD4 ląstelės – taip apsaugojamos sveikos ląstelės nuo užsikrėtimo ŽIV. Gydymas skiriamas imunitetui susilpnėjus iki tam tikros ribos. Vieną kartą paskyrus gydymą, vaistus reikia vartoti iki gyvenimo pabaigos. Vartojant šiuos vaistus reikia laikytis griežto gydymosi režimo. Dalis užsikrėtusių ŽIV žmonių nesugeba laikytis vaistų vartojimo režimo, griežtų gydymo reikalavimų, netoleruoja šalutinio, toksiško vaistų poveikio. Geriamos tabletės sąveikauja tarpusavyje, be to, reikia atsižvelgti į tai, ar vaistai vartojami po valgio ar nevalgius. Dažnai dėl šių priežasčių atsiranda vaistams atsparūs ŽI viruso potipiai, kurie trukdo efektyviai gydyti asmenis, gyvenančius su ŽIV. Daugumai pacientų antiretrovirusinis gydymas nuslopina viruso dauginimąsi, tačiau visiškai jo nesunaikina. Nustojus gerti vaistus, virusas vėl pradeda daugintis. Dėl šios priežasties labai brangius ir sunkiai toleruojamus vaistus reikia vartoti visą gyvenimą. Pasaulyje maždaug 39 milijonai žmonių gyvena su ŽIV/AIDS. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, iš 6 milijonų skurdžiausių šalių gyventojų, kuriems reikalingi gyvybę gelbstintys vaistai, juos gauna tik 1 milijonas.

Lietuvoje gydymas taikomas:• Diagnozavus AIDS; • Kai CD4 ląstelių yra mažiau nei 200 mm3;• Kai CD4 ląstelių sk. yra 200-250 mm3 ir ŽIV RNR daugiau 50000 kopijų mililitre; • Moterims, užsikrėtusioms ŽIV nėštumo ir gimdymo metu, jų pagimdytiems vaikams;• Asmenims, turėjusiems kontaktą su užsikrėtusiu asmeniu.ŽIV imunoterapijaŽI virusas ne tik tiesiogiai naikina CD4 ląsteles, bet sukelia ir vadinamąją jų apoptozę, t.y. – šių ląstelių žuvimą limfiniuose mazguose,kai dar jos nėra visiškai susiformavusios. Virusas greitai dauginasi tiek kraujyje, tiek periferiniuose limfmazgiuose, jo replikaciją gerai stabdo antivirusiniai vaistai, bet šis gydymas nestiprina imuninės sistemos.Kai virusas ilgą laiką lieka organizme, tai CD4, CD8 ląstelių skaičius, parodantis imuniteto stiprumą, palengva mažėja. Todėl šalia antivirusinio gydymo, kuris šiuo momentu mažina viruso kopijų skaičių iki minimumo beveik 80% ligonių, vis dažniau bandoma ieškoti galimybių stimuliuoti imuninę žmogaus sistemą, ypač tas imuniteto grandines, kurias labiausiai pažeidžia tiesioginis ŽIV poveikis. Viena tokių galimybių – citokinų tinklo anomalijų, sukeltų ŽIV infekcijos, atkūrimas. Tai pirmo tipo citokinų IL-2, IL-12 ir kitų atkūrimas, nes jie turi svarbią įtaką natūraliam imunitetui. Interleukinas 2 ( IL-2 ) padeda reguliuoti ląstelinį ir humoralinį imunitetą. Jis stimuliuoja CD4 ir CD8 ląstelių aktyvumą ir proliferaciją, ląstelių citotoksinį poveikį, didina γ interferonų gamybą, aktyvina natūralius žudikus ir skatina B ląstelių skirstymą į gaminančias imunoglobulinus. Jis taip pat netiesiogiai veikia ląsteles, kurios gamina TNF, IL-6, bei kitus interferonus. Pirmieji bandymai vartoti IL-2, gydant ŽIV infekciją, buvo pradėti prieš keliolika metų. Buvo pasiekta teigiamų rezultatų. Šie tyrimai parodė, kad IL-2 aktyviai veikia CMV ir gali atkurti imuninę sergančių AIDS sistemą. Vėlesni tyrimai įrodė, kad IL-2 atkuria imunitetą, veikdamas CD4 ląstelių proliferaciją, bei stimuliuoja CD8 ląstelių poveikį ŽI virusui tiems pacientams, kuriems dar nenustatyta jokių klinikinių požymių. Pagaliau IL-2 slopina imuninių ląstelių apoptozę – imuninių nesubrendusių ląstelių žuvimą limfocituose. Kliniškai IL-2 pradėtas vartoti 1984 m., tačiau pirmieji bandymai atskleidė daug šalutinių neigiamų požymių ir gana vidutinį terapinį efektą. Tačiau šie pirmieji bandymai buvo pradėti labai išplitus ligai, kai pacientų imuninė sistema buvo labai išsekusi po ilgalaikio antivirusinio gydymo. Vėliau buvo bandoma taikyti IL-2 ir AZT (azidotimidinas – zidovudinas, retroviras) derinį. Šalutinio poveikio požymiai – karščiavimas, kraujospūdžio kritimas, odos bėrimai, nervų sistemos, virškinimo trakto sutrikimai, leukopenija ir kepenų fermentų aktyvumo didėjimas, palengva išnyksta. Nustatyta, kad po kiekvieno gydymo ciklo CD4 ir CD8 ląstelių skaičius padidėjo. Dabartiniu metu IL-2 yra švirkščiama po oda penkias dienas per savaitę, gydymo kursas – 8 savaitės. CD4 ląstelių skaičius nuolat ilgą laiką didėja. Toks poveikis būdingas pacientams, kurie prieš gydymą turėjo CD4 nuo 200 iki 500 ląstelių/mm³ ir kartu buvo taikomas antivirusinis specifinis gydymas. Panašūs gydymo rezultatai gauti ir pacientams, kurių CD4 buvo nuo 50 iki 200 ląstelių/mm³. Visos imunoterapijos tikslas – rasti maksimaliai imunitetą atkuriančius, gydyti tinkančius imunopreparatus, kurie galėtų aktyvinti CD4 ląsteles, mažinti jų žuvimą dar limfmazgiuose ir atkurti normalią T ląstelių funkciją, kovojant su ŽIV infekcija.ŽIV antiretrovirusinio gydymo klinikinės anomalijosPradėjus taikyti antiretrovirusinį gydymą, paaiškėjo, kad jam būdingas šalutinis poveikis,trikdantis riebalų ir angliavandenių apykaitą. Jo patogenezė neaiški. Iš pradžių šie sutrikimai pastebėti tiktai gydant PI, bet vėliau paaiškėjo, kad ši patologija atsirado gydant ir kitais antivirusiniais vaistais. Riebalai išnyksta galūnėse ir kaupiasi liemens srityje (pilvas, sprandas, krūtys). Jie kaupiasi ir apie vidaus organus, o tai trikdo normalų žarnyno darbą. Šie pokyčiai vadinami lipodistrofija, bet dar nėra galutinių diagnostinių kriterijų. Minėta patologija atsirado per metus laiko apie 50% antivirusiniais vaistais gydytų asmenų. Pirmieji anomalijos požymiai pasirodo jau po kelių gydymo mėnesių, jų dažnis priklauso nuo gydymo trukmės. Dažniausios yra mišrios anomalijos formos, t.y. veido lipoatrofija ir liemens hipertrofija kartu. Be to, galimas odos sausumas, sutrinka libido, atsiranda periferinių neuropatijų. Kartais padidėja kraujospūdis, sutrinka mėnesinių ciklas, atsiranda kaulų nekrozė, kepenų steatozė, retėja plaukai.Liposdistrofijos orientaciniai požymiai1. Veido, rankų, kojų, liemens, sėdmenų riebalų išnykimas. • Veidas: įdumba skruostai; įkrinta akys; atsikiša skruostikauliai; atsikiša smilkinkauliai.• Kojos ir rankos: suplonėja; paryškėja raumenys ir kaulai; galūnėse ryškesnis venų tinklas.• Sėdmenys: suplokštėja raukšlės sėdmenyse; išnyksta kontūrai; išnyksta riebalinis audinys; paryškėja raumenų kontūrai.• Pagrindiniai klinikiniai simptomai: skruostų atrofija; ryškesnis venų tinklas galūnėse; sėdmenų kontūrų išnykimas. 2. Riebalų sankaupos: • pilvo srityje;• sprande;• ginekomastija;• poodiniai lipomatoziniai mazgai.Duomenys kaupiami vertinant:• paciento skundus;• gydytojo objektyvaus stebėjimo duomenis;• fotografuojant pacientą;• atlikus antropometrinius matavimus (kaklo, sėdmenų ir t.t.);• instrumentinių tyrimų rezultatus: echografija, MR, kompiuterinė tomografija.ŽIV antiretrovirusinio gydymo biologinės anomalijosTai angliavandenių ir riebalų sutrikimas. Riebalų ir angliavandenių apykaitos sutrikimo požymiai, taikant antiretrovirusinį gydymą.• Riebalų apykaita: trigliceridų ir cholesterolio kiekis; cholesterolio frakcijos.• Angliavandenių apykaita: cukraus kiekis kraujyje (tiriama nevalgius kas 12 valandų); gliukozės tolerancijos mėginys (nustatomas gliukozės kiekis kraujyje išgėrus 75 g cukraus po 2 valandų); nustatomas insulino kiekis nevalgius ir išgėrus 75 g po 2 valandų.Angliavandenių apykaitos sutrikimas, PI, pasitaiko mažiau negu 5% pacientų, hipertrigliceridemija – 15% – 40%, hipercholesterinemija – apie 20% asmenų. Šių sutrikimų patofiziologinis mechanizmas neaiškus. Manoma, kad tai susiję su antiproteazinių vaistų ir riebalų apykaitos tarpinių produktų panašumu, kai viena molekulė keičia kitą. Tačiau lipodistrofija pasitaiko pacientams, kurie nebuvo gydyti PI, todėl šie teiginiai yra abejotini. Manoma, kad diabeto atsiradimas pozityviems ŽIV asmenims yra susijęs su genetiniu veiksniu. Periferinių lipodistrofijų mechanizmo kol kas negalima paaiškinti, nes nutraukus gydymą, šis procesas sunormalėja, nors ir randama mitochondrijų pokyčių ląstelėse. Atlikti klinikiniai stebėjimai atskleidė, kad lipodistrofijos procesas kartais gali regresuoti. Griežtai laikantis dietos, kartais sumažėja riebalų kiekis liemens ir pilvo srityje. Žinoma,svarbiausias šių sutrikimų rodiklis yra lipidų sankaupos kraujagyslių sienelėse, skatinančios ankstyvą aterosklerozę. Gydantis gydytojas, prieš pradėdamasgydyti, turi pranešti pacientui apie galimus nepageidaujamus šalutinius gydymo požymius.
Šių sutrikimų gydymas – dieta arba fiziniai pratimai. Rekomenduojama riboti gyvulinių riebalų, angliavandenių kiekį, keisti juos augaliniais riebalais. Labai svarbu pacientą įtikinti mesti rūkyti, nes rūkymas beveik 7 kartus didina kardiovaskulinių komplikacijų dažnį dėl padidėjusio cholesterolio kiekio.

ŽIV antiretrovirusinio gydymo nesėkmėTai gana plati sąvoka, kurią sudaro kelios dalys:• klinikinė nesėkmė – atsiranda klinikinių požymių, bylojančių apie ligos plitimą (naujos oportunistinės infekcijos ar navikai). Tai gali būti susiję su vaistų netoleravimu;• imunologinė nesėkmė – per 6 gydymo mėnesius nepadidėja CD4 skaičius, ypač tais atvejais, kai paciento CD4 skaičius prieš gydymą buvo mažesnis negu 200/mm³. Tiesa, kartais CD4 didėjimas yra labai lėtas ir vėlokas. Nesėkmingas toks gydymas, kai CD4 skaičius nepadidėja daugiau nei 200/mm³, nes tai skatina atsirasti oportunistines infekcijas.• virusologinė nesėkmė yra dažniausia, jos priežastys kelios. Nepasiekiamas visiškas viruso kopijų išnykimas. Vaistai nepakankamai veikia virusą, jei nepasiekiama antivirusinių vaistų koncentracija ar nepakanka gydymo intensyvumo arba atsiranda atsparių vaistams viruso formų.ŽIV gydymo vaistais perspektyvosDaugelyje pasaulio šalių vyksta intensyvi naujų vaistų paieška, bandomi vaistai, galintys veikti įvairias viruso dalis arba jo plitimo ląstelėje fazes. Daug dėmesio skiriama imunoterapijos plėtrai. Jau nemažai pasiekta, perpilant monokloninius antikūnus arba CD4 ląsteles ligoniams, kurie serga AIDS. Tikimasi, kad citokinų inhibitoriai padės slopinti viruso replikaciją. Jų platesnį vartojimą stabdo citotoksinis poveikis. Nagrinėjama imuninės sistemos fiziologija ir jos pokyčiai, esant ŽIV organizme. Antai, citokino IL-2 kiekio mažėjimas yra pirmas signalas, kad pozityviam ŽIV žmogui prasideda AIDS. Jau pradėtas gydymas, švirkščiant IL-2 citokiną, taip stengiamasi stabilizuoti CD ląstelių skaičių organizme. Padedant genų inžinerijos technikai, bandoma į virusą įsodinti geną, kuris nekeistų kitų ląstelių santykio bei replikuotų neužkrečiamus naujus virusus. Kita kryptis – infiltruoti į ŽIV virusą geną, kuris būtų jautrus daugeliui vaistų ir padėtų veiksmingai gydyti.ŽIV vakcinos paieškaAntivirusinių vakcinų gamyba yra labai paplitusi visame pasaulyje. Daugelis vakcinų yra pagamintos iš susilpnintų ar užmuštų virusų. Tokios vakcinos skirtos naikinti virusus, kurie neįsiskverbia į organizmo ląsteles, reta ląstelinė patologinio proceso eiga, o virusą sunaikina paties šeimininko imuninė sistema. Daugelis tokių vakcinų skirtos laboratoriniams gyvuliams, jos sukelia pakankamą neutralizuojančių antikūnų kiekį. ŽIV skiriasi nuo įprastinių virusų. Jis labai greitai kinta, organizme lieka latentinės būklės (makrofaguose, limfmazgiuose), juo užsikrečiama pro gleivines, nėra jokių natūralių imuniteto reakcijų. ŽIV mutacija yra labai greita. Nėra jokių galimų bandomųjų gyvulių, išskyrus šimpanzes, kuriems būtų galima bandyti vakciną. Tačiau vakcina labai reikalinga, ji tiesiog būtina, nes dabartiniu metu antiretrovirusinis gydymas yra labai brangus. Jis pasiekiamas labai nedideliam užsikrėtusiųjų skaičiui, kurie gyvena Vakarų Europos šalyse, Azijoje, Afrikoje, kur epidemija įgauna ypač didžiulį pagreitį. Kuriamai vakcinai keliami labai dideli reikalavimai, nes pati ŽIV infekcija yra labai sudėtinga ir neturinti iki šiol jokių pavyzdžių. Vakcina turi: apsaugoti nuo užsikrėtimo ŽIV infekcija; sustabdyti patekusio į organizmą ŽIV replikaciją ir neleisti plisti ligos simptomams; su antiretrovirusiniais vaistais atkurti organizmo imuninę sistemą; užkirsti kelią skverbtis pro placentą.Anti-ŽIV vakcina turi būti labai sudėtinga. Jau yra pagaminta keletas formų, kurios pradėtos bandyti JAV, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Anglijoje. Tų bandymų tikslas – pagrįsti pagamintų formų imunogenezę bei klinikinę toleranciją vakcinai. Dabartiniu metu yra vartojamos formos, pagamintos iš rekombinantinių proteinų apvalkalo. Kaip atsakas gaminami atitinkami neutralizuojantys antikūnai. Rezultatai kol kas nėra labai džiuginantys: antikūnų titras yra labai nedidelis, neutralizacijos spektras labai siauras, antikūnai gyvuoja labai trumpai. Jie neveikia laukinių ŽIV formų, jie netoleruoja tik adaptuotų laboratorijoje ŽIV padermių. Tyrimai atlikti nedidelei grupei savanorių. Jiems buvo įšvirkšta pagaminta vakcina. Ji sukėlė daug šalutinių vietinių (skausmas, paraudimas, patinimas) bei bendrųjų (karščiavimas, raumenų skausmai, silpnumas) reakcijų.

Naujos apsaugos nuo ŽIV/AIDS perdavimo priemonėsNors daug vilčių siejama su ŽIV/AIDS vakcinos sukūrimu, ne mažiau svarbu yra plėsti prevencinių apsaugos priemonių nuo šios ligos sąrašą. Mikrobicidai – medžiagos, kurios gali apsaugoti nuo ŽIV perdavimo lytiniu keliu – yra vienas iš perspektyviausių Europos Komisijos remiamų mokslinių tyrimų objektų. Šių mokslinių tyrimų tikslas – sukurti mikrobicidus, kurie veiksmingai apsaugotų nuo ŽIV perdavimo tiek heteroseksualinių, tiek ir homoseksualinių lytinių santykių metu. Mikrobicidai, kuriuos būtų galima vartoti be specialistų pagalbos, suteiktų galimybę moterims labiau kontroliuoti savo likimą ir išvengti ŽIV/AIDS, ypač tais atvejais, kai sunku susitarti dėl apsaugos priemonių naudojimo su savo lytiniais partneriais.Rizikingi kontaktai darbeŠiuo metu plintant žmogaus imunodeficito viruso sukeltai epidemijai, kai nemažėja sergamumas virusiniais hepatitais, apsisaugojimo nuo infekcijos problema tampa vis aktualesnė. Visų pirma ji liečia tuos žmones, kurių kasdieniame darbe yra didelė rizika užsikrėsti kontaktuojant su potencialiu infekcijos šaltiniu: krauju, fiziologiniais skysčiais, kūno ertmių gleivinėmis, žaizdomis ir t.t. Policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos bei kiti viešąjį saugumą užtikrinančių tarnybų pareigūnai priklauso rizikos grupei, kuri gali užsikrėsti hepatito B (HBV), hepatito C (HBC) ar žmogaus imunodeficito virusais (ŽIV) darbo metu, todėl turi žinoti kaip elgtis, kokių apsaugos priemonių imtis esant pavojui užsikrėsti per kraują plintančiomis infekcijomis. Grėsmė kyla susižeidus adata ar kitu aštriu instrumentu, kuris gali būti užkrėstas infekuotu krauju, arba neišvengus užkrėsto kraujo kontakto su akimis, nosimi, burna arba pažeista oda. Dažniausiai pavojingų kontaktų metu pavyksta išvengti užsikrėtimo. Svarbūs faktoriai, kurie gali nulemti bendrą rizikos laipsnį atsitiktinai užsikrėsti per kraują plintančiais patogenais, yra: • infekuotų asmenų skaičius tam tikroje subpopuliacijoje (pvz. ŽIV, HBV, HCV daugiau paplitęs tarp narkotikus vartojančių asmenų); • tikimybė užsikrėsti po vienintelio kontakto su infekuoto asmens krauju; • kontaktų su krauju pobūdis ir skaičius. Atsižvelgiant į kontakto specifiškumą individuali rizika užsikrėsti priklauso nuo:• viruso rūšies;

• kontakto pobūdžio; • kraujo kiekio kontakto metu; • virusų kiekio infekuoto asmens kraujyje kontakto metu. Įstaigose, kurių darbuotojams kyla rizika užsikrėsti, turi būti patvirtintos galimo užsikrėtimo ŽIV poekspozicinės profilaktikos taisyklės. Jose turi būti nustatyta kaip įvertinti užsikrėtimo tikimybę po pavojingo kontakto, kaip tinkamai į jį reaguoti. Taip pat turi būti informuojama apie užsikrėtimo galimybes ir profilaktinį gydymą, užkertantį kelią infekcijos plitimui, tiriamas ir darbuotojo, ir asmens, su kurio krauju darbuotojas turėjo kontaktą, kraujas. Kaip išvengti rizikingo kontakto Kiekvienas kraujas ar kiti fiziologiniai skysčiai gali būti potencialiai infekuoti, todėl prevencinės priemonės turi būti privalomos ir nuolatinės. Pagrindiniai tokios prevencijos elementai yra: • apsauginių priemonių (pirštinių, akinių, kaukių ir kt.) naudojimas, kad būtų galima sumažinti kontakto su krauju ir kitais potencialiai užkrėstais fiziologiniais skysčiais tikimybę. Pirštinės turi būti geros kokybės. Niekada su pirštinėmis, būtent delnu, neliesti akių, nosies arba gleivinių. Jei pirštinės suteršiamos infekuotu skysčiu – jas būtina nusimauti ir išmesti į celofaninį maišą, nusiplauti rankas ir užsimauti naujas pirštines; • dėvėti apsauginius drabužius; • stengtis adatų ir kitų aštrių instrumentų neperduoti iš rankų į rankas, tam naudoti padėklus ar plokščias talpas. Naudotas adatas, švirkštus ir kt. aštrius daiktus tuojau pat dėti į nepraduriamas talpas; • vengti bet kokių odos pažeidimų (sužalojimų ). Sužeista, ligos pažeista oda visada turi būti apsaugota neperšlampančiomis priemonėmis (tvarsčiu). • veiksmų, kai galimi kontaktai su adatomis ar kitais aštriais instrumentais, metu reikia naudoti pirštines, ant adatų nedėti gobtuvėlių, nenuiminėti adatų dangtelių, jų nelankstyti, nelaužti. Adatas ir kitus aštrius įrankius, laikyti specialiai pažymėtuose, įdūrimams atspariuose konteineriuose. Atliekant asmens apžiūrą paprašyti, kad jis pats atsargiai parodytų kišenių turinį; • turint omenyje nevienodas ekonomines ir technines galimybes, būtina siekti optimalių sprendimų siekiant išvengti per kraują plintančių infekcijų. Ką daryti po pavojingo kontakto 1. Nedelsiant: • nuplauti sužalojimo arba adatos dūrio vietą v…andeniu su muilu, dezinfekuoti ir sutvarstyti neperšlampamu tvarsčiu; • nosį, burną arba odą plauti tekančiu vandeniu; • jei skysčių ar kraujo pateko į akis, reikia švelniai, bet gausiai plauti jas vandeniu arba 0,9 % NaCl tirpalu, neužmerkiant akių. Taip pat susižeidę, užklijuokite pleistru pažeistas odos vietas, kad nebūtų galimybės į žaizdas patekti infekcijoms ar organizmo skysčiams (teikiant pirmąją pagalbą, atliekant asmens apžiūrą). Iš anksto pasirūpinkite medicininėmis pirštinėmis ir dezinfekuojančiais skysčiais. 2. Įvykus kontaktui su ŽIV infekuoto ar nežinomo, bet įtariamojo krauju, būtina nedelsiant kreiptis į savo pasirinktą gydytoją, kuris įvertinęs kontakto pobūdį, pradės skubiai organizuoti prevencines priemones. Toliau darbuotojas nukreipiamas gydytojo specialisto konsultacijai į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą.Rizikingas kontaktas su ŽIVRizika užsikrėsti. Rizika užsikrėsti ŽIV adatos dūrio ar kito susižalojimo metu yra 0,3 proc. Taigi infekcijos galima išvengti 99,7 proc. Tikimybė užsikrėsti ŽIV, patekus infekuotam kraujui į akis, nosį arba burną, prilygsta vidutiniškai 0,1 proc. Tikimybė užsikrėsti ŽIV, patekus infekuotam kraujui ant odos, prilygsta mažiau nei 0,1 proc. Kraujo lašas, patekęs ant nesužeistos odos, nesukelia jokio pavojaus. Neužregistruota nė vieno atvejo, kad būtų užsikrėsta infekuoto kraujo keliems lašeliams patekus trumpam laikui ant sveikos odos. Rizika užsikrėsti didėja, jei oda yra sužalota arba kraujas kelias valandas lieka nenuplautas. Nors sveikatos priežiūros darbuotojai dažnai įsiduria, bet užsikrėtimai ŽIV – labai reti. Infekciją lemia keletas veiksnių. Vienas svarbiausių iš jų yra perduoto viruso kiekis. Jei jis mažas, žmogaus organizmas gali jį neutralizuoti. Tačiau didelis viruso kiekis pažeidžia imuninę sistemą. Patenkančio viruso kiekį lemia tai, kaip jis patenka į organizmą (per kraują, skystyje su krauju, su sperma; žinoma, kad smegenų skystyje viruso daugiau nei kituose paciento organizmo skysčiuose). Be to, svarbu, kuri ŽIV infekcijos stadija yra potencialiam infekcijos šaltiniui – žmogui (ūmiu infekcijos laikotarpiu ir sergant AIDS ŽI viruso organizmo skysčiuose yra žymiai daugiau, nei, pavyzdžiui, pas ŽIV pacientą, gaunantį specifinį antiretrovirusinį gydymą). Užsikrėtimo tikimybei taip pat daro įtaką tai, ar policijos pareigūnas mūvėjo pirštines, dūrio gylis, į pavojų patekusio žmogaus imuninės sistemos būklė. Svarbu pagalbos kreiptis nedelsiant. Jos metu bus suteikta gydytojo konsultacija, įvertinta užsikrėtimo rizika, šaltinio (paciento, prievartautojo, įkalintojo) ŽIV infekcijos būklė, esant būtinybei, suteiktas profilaktinis poekspozicinis gydymas. Užsikrėtimo rizika įvertinama pagal tam tikrus kriterijus. Susižalojus būtina kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą. ŽIV testas atliekamas kreipimosi į gydymo įstaigą dieną, testas kartojamas po 6 savaičių, 3 ir 6 mėnesių. Užsikrėtimo rizikos įvertinimas Eil. Nr. Užsikrėtimo rizika Sužalojimų pobūdis1 Abejotina arba maža Paviršiniai sužalojimai. Sužalojimas adata, nesuteršta krauju ar kitais organizmo skysčiais. Paviršinė žaizda (be matomo kraujavimo), padaryta instrumentu, nesuterštu krauju. Seno sužalojimo ar žaizdos kontaktas su kitais nekraujuotais organizmo skysčiais. 2 Galima Intraodinis sužalojimas kraujuota adata. Paviršinė žaizda (be matomo kraujavimo), padaryta suterštu instrumentu. Sena žaizda ar kraujuotas sužalojimas. Gleivinių kontaktas su krauju. 3 Didelė Gilus odos sužalojimas. Kraujo įšvirkštimas. Kraujuojantis, nešvariu instrumentu padarytas sužalojimas ar žaizda. Tiesioginis biologinių terpių įšvirkštimas. 4 Labai didelė Kraujo perpylimas. Potencialiai infekuoto kraujo didelė injekcija. Parenterinė ekspozicija laboratorinėmis terpėmis, turinčiomis didelę viruso koncentraciją. Gydymas. Patyrusia…jam traumą (susižalojimą) asmeniui skiriami antiretrovirusiniai vaistai, tačiau dažniausiai jie rekomenduojami tik esant galimai, didelei ir labai didelei rizikai su ŽIV infekuoto asmens krauju ar kitais organizmo skysčiais. Taip elgiamasi todėl, kad daugumos rizikingų kontaktų metu tikimybė užsikrėsti yra mažesnė, nei pavojus sveikatai, kurį sukelia šalutinis vaistų poveikis. Prieš priimant sprendimą, gydymo pliusai ir minusai aptariami su mediku. Vaistai. Po rizikingo kontakto patariama taikyti 4 savaičių gydymo kursą dviejų arba trijų antiretrovirusinių vaistų deriniais. Tai priklauso nuo užsikrėtimo rizikos: jeigu rizika maža – skiriama du ARV, o jeigu įvyksta didelės rizikos kontaktas, pvz., patenka daug infekuoto kraujo, ŽIV užsikrėtęs asmuo serga paskutine ligos stadija (AIDS) skiriamas gydymas trijų antiretrovirusinių vaistų deriniu. Kiek ir kokius vaistus skirti sprendžia gydytojas individualiai. Poekspozicinis antiretrovirusinis gydymas pradėtinas nedelsiant po rizikingo kontakto. Pirmą vaistų dozę reikia išgerti per 1-2 val., bet ne vėliau kaip po 36 val. Gydymas trunka 28 dienas. Gydymas ir nėštumas. Dėl nėštumo negalima atsisakyti gydymo, jeigu jis būtinas, tačiau apie nėštumą reikia informuoti gydytoją, nes kai kuriuos vaistus neštumo metu negalima vartoti. Besilaukianti moteris turi suvokti gydymo privalumus ir trūkumus, kad galėtų priimti gerai apsvarstytą sprendimą. Sekimas laikotarpiu po kontakto. Iš karto po rizikingo kontakto ir reguliariai po 6, 12 savaičių ir 6 mėnesių reikia atlikti ŽIV testą. Prieš pradedant gydymą antiretrovirusiniais vaistais, reikia nuodugniai ištirti kraują, inkstų ir kepenų veiklą. Tokie pat tyrimai atliekami po 2 gydymo savaičių. Gydymo metu atsiradus bet kokiems negalavimams, pavyzdžiui, karščiavimui, įvairiems bėrimams, raumenų skausmui, nuovargiui, nerimui arba padidėjus limfmazgiams, būtina kreiptis į
gydytoją. Tai gali būti ŽIV infekcija, organizmo reakcija į gydymą arba kokia kita liga. Po rizikingo kontakto bet kuriuos kilusius klausimus būtina išsiaiškinti su gydytoju. Atsargumo priemonės po rizikingo kontakto. Po rizikingo kontakto, ypač per pirmąsias 6-12 savaites, kada dažniausiai pasireiškia infekcija, būtina saugotis, vengiant užkrėsti kitus. Nerekomenduojama tapti kraujo, spermos ar kokių nors organų donoru, turėti lytinių santykių. Jei lytiniai santykiai neišvengiami, privaloma naudoti prezervatyvus. Maitinančios moterys privalo nutraukti maitinimą, kad ŽIV neužkrėstų kūdikio.ŽIV infekcijos profilaktikaŠios ligos profilaktika yra galima tik sukūrus naują visuomenės švietimo sistemą bei parengus visą visuomenę priimti naujas elgesio normas. Vakarų Europos ir kitų šalių patirtis rodo, kad tik nuolatinė švietimo ir propagandos kampanija yra efektyvi, nes jeigu informacija šiek tiek susilpnėja, visada padaugėja užsikrėtusiujų ŽIV skaičius. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja tokį profilaktinį darbą:• tirti žmogaus poreikius ir motyvus;• dirbti su žmonėmis;• nekaltinti aukų, o joms padėti;• remtis tikrais faktais, bet ne prasimanymais.

Svarbiausi profilaktikos uždaviniai:• stabdyti epidemijos plitimą;• mažinti socialinius padarinius.

Organizuojant gyventojų švietimą, rekomenduojama siekti konkrečių tikslų:• Įvairioms gyventojų grupėms teikti nuolatinę išsamią informaciją apie ŽIV plitimo būdus ir apsaugos priemones.• Keisti požiūrį į ŽIV užkrėstus ir AIDS sergančius žmones, seksualines mažumas, narkomanus.• Ugdyti higienos įpročius. Norint išvengti ligos plitimo lytinių santykių metu, būtina naudoti prezervatyvus.• Skatinti atjautą. Tai labai svarbu, nes šiuo metu egzistuoja gana didelis agresijos ir dikriminacijos pavojus ŽIV užkrėstiems asmenims. Reikia išmokyti visuomenę tolerancijosir supratimo. Jei to nebus, pozityvūs ŽIV asmenys pasitrauks į pogrindį ir epidemijos pažaboti niekada nepavyks.

Visuomenės sveikatos priežiūros bei gydymo įstaigos turi stengtis, kad šios ligos sukelėjai nebūtų platinami šiose įstaigose per užkrėstus medicinos instrumentus. Labai svarbus profilaktikos darbas – tikrinti donorus, ar jie neužkrėsti ŽIV ir lytiškai plintančiomis ligomis. Medicinos darbuotojai privalo įsisąmoninti, jog gali užsikrėsti, nors ŽIV yra mažiau užkrečiama liga negu hepatitas B.Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas žiniasklaidai. Ji gali labai daug padėti šviečiant visuomenę AIDS profilaktikos klausimais, ypač jaunimą. Juk sociologinių apklausų duomenys rodo, kad daugiausia informacijos apie lytinį gyvenimą žmonės sužino iš televizijos, radijo bei spaudos. Didelę reikšmę turi daugelyje šalių organizuoti ir sėkmingai veikiantys pagalbos telefonai, kai bet kuriuo metu kiekvienas paskambinęs asmuo gali gauti kvalifikuotą informaciją apie ŽIV bei AIDS. Didelį darbą, šviečiant visuomenę ir aiškinant apie ŽIV ir lytiškai plintančių ligų profilaktiką, atlieka įvairios nevyriausybinės organizacijos arba susivienijimai bei fondai, kurie padeda spręsti su ŽIV ir AIDS susijusias problemas, ypač socialines.Būtina užmegzti ryšius su oficialiomis ir privačiomis organizacijomis, ministerijomis,religinėmis organizacijomis, Raudonuoju Kryžiumi ir kitomis specialiomis žinybomis.Lytiškai perduodamo ŽIV perdavimo profilaktikos kryptys:• mokyklinio amžiaus jaunuoliams informacija apie ŽIV lytinio auklėjimo metu;• visuomenės mokymas apie užsikrėtimą ŽIV lytinių santykių metu;• prezervatyvų propagavimas atsitiktinių lytinių santykių metu.ŽIV infekcijos profilaktika LietuvojeLietuvoje ŽIV infekcija pradėta domėtis 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Iš pradžių apie šią naują ligą reikėjo informuoti medikus, suburti ją studijuojančius specialistus, o vėliau formuoti visuomenės požiūrį į šią ligą. Pirmieji informaciją apie ŽIV infekciją ėmė skleisti infektologai ir dermatovenerologai.Organizuota ir planinė ŽIV infekcijos profilaktika prasidėjo 1989 m. birželio 1 d., kai buvo įkurtas Lietuvos AIDS centras. Lietuvos AIDS centras savo veiklą pradėjo, organizuodamas konferencijas, pasitarimus su mokytojais, gydytojais, žurnalistais.Pagrindinį švietėjišką darbą dirba AIDS centro informacijos ir švietimo skyrius. Jo darbuotojai rengia ir platina įvairią literatūrą: plakatus, lankstinukus, lipdukus, garsajuostes, vaizdajuostes ir informacinius lapelius.Atskirai dirbama su padidėjusios rizikos grupėmis – narkomanais, prostitutėmis, gėjais.

Kiekvienais metais organizuojamos Pasaulinės AIDS bei Mirusiųjų nuo AIDS minėjimo dienos. Tomis progomis dar kartą visuomenei primenamos ŽIV infekcijos profilaktikos priemonės bei metodai.IšvadosŽIV infekcija – lėtai progresuojanti infekcinė liga. Iki šiol nėra radikalaus gydymo bei specialios profilaktikos (vakcinos). Pasaulyje kas 15 sekundžių vienas žmogus užsikrečia ŽIV, užsikrėtęs žmogus tampa pavojingas kitiems praėjus vidutiniškai 24- 72 val. nuo užsikrėtimo ir lieka užkrėstas iki mirties. Užsikrėtusiems ŽIV asmenims po 5- 10 metų prasideda AIDS, nuo kurio visi sergantieji miršta. Naujas AIDS sergantis ligonis užregistruojamas kas 3 minutes. Daugelis sergančiųjų – jauni, darbingi žmonės. Jų netektis kelia ne tik socialinių, moralinių, bet ir ekonominių problemų. Pandemija kol kas nemažėja.Bet kokiai infekcinei ligai lengviau neleisti išplisti, negu ją gydyti. O jeigu nėra nei radikalaus būdo, nei vakcinos, ir neaišku, kada bus, lieka vienintelis būdas – nesusirgti, t.y. neužsikrėsti AIDS sukeliančiu virusu.

Naudota literatūra:Saulius Čaplinskas „Apie ŽIV infekciją ir AIDS, narkomaniją ir lytiškai plintančias infekcijas“Saulius Čaplinskas „AIDS profilaktika Lietuvoje“Alvydas Laiškonis „Žmogaus imuno deficito viruso infekcijos diagnostika, gydymas ir profilaktika“