TURINYS
1. Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………32. Regioniniai parkai, saugomi kraštovaizdžioobjektai ir gamtos paminklai…………………………43. Anykščių regioninis parkas………………………………………………………………………………………..54. Pirmaeilių aplinkos apsaugos priemonių programų vykdymas………………………………………..75. Saugomose teritorijuose…………………………………………………………………………………………….76. Išvados…………………………………………………………………………………………………………………….87. Literatūra…………………………………………………………………………………….9
ĮVADAS Pastaraisiais dešimtmečiais prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos tapo viena iš aktualiausių socialinių ekonominių problemų. Sparčiai plėtojant industrializaciją ir urbanizaciją, paprastai buvo nuniokota gamta, padidėjo užterštumo mąstai, dėl to sutriko ekologinis sistemos “žmogus – gyvoji gamta” pusiausvyra. Reikia pabrėžti, kad aplinkos tarša Lietuvoje jau gresia mūsų tautos genetiniam fondui, jos biologiniam egzistavimui. Nors būtų priimta daug gerų įstatymų ir nutarimų aplinkos tausojimo klausimais, bet jie gali būti paprasčiausiai nevygdomi ,visuomenės reikalavimai neįvertinti. Dėl to steigiamasi kuo daugiau gyventojų tuo sudominti. Daugelyje šalių steigiamos draugijos, sąjungos, asociacijos, visuomenės organizacijos. Taigi, regioniniai parkai yra steigiami valstybės, kad išlaikytų gyvosios gamtos įvairovę, gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiuriu regioninės svarbos kraštovaizdžio kompleksams saugoti.
REGIONINIAI PARKAI, SAUGOMI KRAŠTOVAIZDŽIO OBJEKTAI IR GAMTOS PAMINKLAI
Regioniniai parkai steigiami gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu regioninės svarbos kraštovaizdžio kompleksams ir vertingiausioms vientisos ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Specifiniai regioniniai parkai yra istoriniai regioniniai parkai, steigiami istoriškai vertingiausiems regioniniams etnokultūriniams kompleksams bei jų gamtinei aplinkai išsaugoti. Lietuvos regioniniai parkai pagal Saugomų teritorijų įstatymą yra kompleksinės paskirties saogomos teritorijos. Kartu su nacionaliniais parkais jie priskiriami atskirai saugomų teritorijų kategorijai – valstybiniams parkams. Tačiau regioniniuose parkuose, kitaip negu nacionaliniuose, gali egzistuoti kurortai, daugiau galimybių rekreacijai bei stacionariam poilsiui, juose gali nebūti teritorijų, kuriuose draudžiama ūkinė veikla. Regioninių parkų veiklos organizavimo formą, pavaldumą, tarnybų struktūrą nustato Lietuvos Resbublikos Vyriausybės patvirtinti priimti individualūs nuostatai. Regioninių parkų veiklos organizavimas patikimas tam specialiai įstegtoms budžetinėms organizacijoms, urėdijoms arba jų padaliniams, valstybinių ir savivaldos institucijų jungtinėms taryboms. Numatoma, kad dauguma regioninių parkų bus pavaldūs savivaldybėms.
Visus 30 regioninių parkų galima skirstyti į šitokias grupes: upių slėnių parkai (iš viso 9 –Dubysos, Krekenavos, Nemuno kilpų, Neries, Pagramančio, Panemunių, Rambyno, Salantų, Ventos), ežerų duburių parkai (4 – Asvejos, Metelių, Sartų, Veisiejų), ežeringų girių parkai (3 – Gražutės, Kurtuvėnų, Labanoro), sudėtingų kraštavaizdžio kompleksų parkai (8 – Anykščių, Aukštadvario, Sirvetos, Tytuvėnų, Varnių, Verkių, Vištyčio, Žagarės) ir unikalių kraštavaizdžio kompleksų parkai (5 – Biržų, Kauno marių, Nemuno deltos, Pajūrio, Pavilnių). Saugomi gamtinio kraštovaizdžio objektai būna geologiniai (unikalūs rieduliai, uolos, smegdobės, olos, tipiškos ir unikalios, moksliniu požiūriu vertingos atodangos, fosilijų ir mineralų radimvietės), hidrogeologiniai (išskirtinio debito ir ypatingų savybių šaltiniai), geomorfologiniai (išskirtinių dydžių ir formų kalvos, gūbriai, daubos, raguvos, dubakloniai ir pan.), hidrografiniai (išskirtinių dydžių rėvos, senvagės, salos, kriokliai), botaniniai (išskirtinio amžiaus ir formų medžiai, krūmai, įtrauktų į Raudonąją knygą augalų ir grybų rūšių augimvietės ir radimvietės, unikalios nykstančios augalų bendrijos), zoologiniai( įtrauktų į Raudonąją knygą gyvūnų rūšių radimvietės, išskirtinių gyvūnų kolonijų buveinės, unikalūs paukščių lizdai, drevėti medžiai, kiti gyvūnų veiklos unikumai ir relikta). Kultūriniai saugomi kraštovaizdžio objektai skirstomi į archeologinius, istorinius, etnokultūrinius, architektūrinius inžinerinius, gamtinius – kultūrinius. Į gamtos paminklų, kuriais skelbiami vertingiausi kraštovaizdžio objektai, sąrašą įtraukti 304 medžiai ir 164 geologiniai gamtos paminklai. Geologiniai paminklai – tai įvairios gamtos formos: stambūs rieduliai, atodangos su paleofaunos liekanomis, karstinės įgriuvos, ozai, kopos, įspudingos kalvos, įdomios kilmės šaltiniai bei duobės. Įstatymai saugoja senus, įdomios formos ar istoriniais įvykiais susijusius medžius. Apie puse jų – įspudingi ąžuolai (pvz. Stelmužės ąžuolas), jų grupės ar alėjos, maždaug ketvirtadalis – pušys. Garsios Varėnos rajono Marcinkonių drevėtosios pušys. Apie dešimtadalį saugomų medžių sudaro liepos. Taip pat saugomi uosiai bei jų giraitės, unikalūs kadagiai, tuopos, guobos, klevai, topoliai, maumedžiai ir kt. Paminkliniai medžiai, jei reikia, aptveriami tvora, sutvarkomas priėjimas prie jų. Medžiai, kaip ir kitus gamtos paminklus, saugoja, prižiūri ir tvarko žemės naudotojai, kurių teritorijoje jie yra. Draudžiama naikinti ir žaloti saugomus medžius, kasinėti netoli jų žemę, savavališkai juos restauruoti ir pan.ANYKŠČIŲ REGIONINIS PARKAS
Anykščių regioninis parkas įkurtas 1992 metų rugsėjo 24 dieną vertingiausioms gamtiniu ir kultūriniu požiuriu Šiaurės Rytų Aukštaitijos teritorijoms išsaugoti, naudoti ir tvarkyti. Pagrindiniai šio parko uždaviniai:– išsaugoti ypač vertingus Anykščių krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, juos pritaikyti pažintinei reakriacinei ir ūkinei veiklai; – organizuoti gamtos aplinkos, etnokultūros paveldo ir mokslinius tyrimus, pastovius stebėjimus, kaupti informaciją; – išsaugoti ir atkurti sunaikintas kultūros vertybes Burbiškio dvaro ansamblyje, Anykščių senamiesčio ir Elmės apylinkių archeologiniuose kompleksuose, puoselėti Aukštaitijos kultūros tradicijas, propaguoti aplinkosaugos idėjas ir žinias, tradicines ūkininkavimo formas, plėtoti pažintinį turizmą.– Anykščių regioninis parkas įkurtas 1992 metų rugsėjo 24 dieną vertingiausioms gamtiniu ir kultūriniu požiuriu Šiaurės Rytų Aukštaitijos teritorijoms išsaugoti, naudoti ir tvarkyti. Pagrindiniai šio parko uždaviniai:– I. Koncervacinė zona: Rezervatas (74 ha, 0,5%); Draustiniai (7560 ha, 49,6%); II. Apsauginė zona (1617 ha, 10,6%); III. Rekriacinė zona (505 ha, 3,4%); IV. Ūkinė ir gyvenamoji zonos (5451 ha, 35,8%).– Anykščių regioninio parko lankymo taisyklės– I. Regioniniame parke galima:1. Lankytis visuose miškuose, išskyrus privačius miškus, esančius iki 100 m. atstumu nuo miško savininko sodybos. 2. Poilsiauti, statyti palapines, kuri laužus, maudytis tik tam skirtose vietose 3. Įvažiuoti į mišką ir važinėti po jį tik keliais, statyti autotransporto priemonę galima tik tam skirtose aikštelėse ir šalikelėse. II. Regioniniame parke privaloma1. Saugiai elgtis su ugnimi. Pastebėjus gaisrą, jį užgesinti, o jeigu tai neįmanoma apie gaisrą pranešti artimiausiai miškų girininkijai ar urėdijai, parko administracijai, valstybinės priešgaisrinės apsaugos tarnybai, policijai. 2. Nuolat prižiūrėti užkurtą laužą. Baigus jį kūrenti, užpilti žemėmis ar vandeniu, kol visiškai nustos rusenti.3. Šiukšles palikti tik šiukšlių dėžėse.
– III. Regioniniame parke draudžiama:1. Kasinėti kapines, piliakalnius, pilkapius, senkapius ir 50 metrų atstumu aplink juos. 2. Ardyti skrusdėlynus ir miško paklotę, teršti ir šiukšlinti aplinką. 3. Kirsti mišką ar kitaip jį žaloti. 4. Naikinti ir gadinti poilsiaviečių įrangą, informacinius ženklus bei stendus, kvartalinius stulpus ir kt. 5. Plauti miške ir prie vandens telkinių transporto priemones.6. Lankytis gamtiniuose rezervatuose.
Pirmaeilių aplinkos apsaugos priemonių programų vykdymas
Labai svarbi kontrolės kryptis yra kraštovaizdis, kurio kontrolei 2002 metais buvo skiriamas didesnis dėmesys. Pažeidimų išaiškinimas, palyginus su 2001 metais, auga – per 2002 m. išaiškinta 29 atvejais daugiau, saugomose teritorijose padarytų pažeidimų – 23 atvejais daugiau. Prieš pat 2002 m., t.y. 2001-12-28, įsigaliojo naujas „Saugomų teritorijų įstatymas“, kuris, nors ir nėra tobulas, tačiau dauguma aspektų aptarta. Vėliau šį įstatymą papildė naujai priimti teisės norminiai aktai – tai Aukštaitijos nacionalinio parko ir regioninių parkų veiklos reglamentai. Didžiulė bėda, kurios niekas kol kas nesprendžia, yra statinių liekanos (griuvėsiai) tiek saugomose, tiek nesaugomose teritorijose, kurie darko kraštovaizdį, taip pat kelia grėsmę žmonių sveikatai. Beveik nejuda pesticidų tvarkymo klausimai. Šiuo metu jų kilnojimas iš vienos vietos į kitą vietą bėdą tik atitolina, bet ji išlieka ir dar pavojingesnė. Atliekų tvarkymas, ypač pavojingų, turi būti ne proginis, o radikalus ir operatyvus.
Beveik nejuda pesticidų tvarkymo klausimai. Šiuo metu jų kilnojimas iš vienos vietos į kitą vietą bėdą tik atitolina, bet ji išlieka ir dar pavojingesnė. Atliekų tvarkymas, ypač pavojingų, turi būti ne proginis, o radikalus ir operatyvus.
SAUGOMOSE TERITORIJOSEValstybiniai parkai pagal reikšmę ir valdymo organizavimo ypatumus suskirstyti nacionalinius ir regioninius, tačiau daug diskusijų pastarąjį dešimtmetį sukėlė gamtosauginių bei rekreacinių funkcijų derinimo paieškos ir su tuo susiję nacionalinių ir regioninių parkų sąvokų aiškinimas bei steigimo aplinkybės. Kuo šiandien Lietuvoje skiriasi nacionalinių ir regioninių parkų kūrimosi, jų zonavimo, planavimo schemų rengimo sistema? Galima teigti, kad regioniniai parkai šalyje tapo “mini” nacionaliniais parkais, jie buvo steigiami tenkinant gamtosaugos interesus ir tapo juridinėmis gamtosaugos sistemos teritorijomis. Regioniniuose parkuose saugomi tos pačios rūšies gamtiniai kraštovaizdžio objektai ir teritorijos, kaip ir nacionaliniuose, dubliuojamos nacionalinių parkų funkcijos ir ribojamas teritorijos rekreacinis naudojimas. Jų teritorijos zonuojamos, ir dabar ruošiamos planavimo schemos pagal nacionalinių parkų steigimo gamtosauginės nuostatos principus.
Pagal Pasaulio išsaugojimo sąjungos siūlomą Europos saugomoms teritorijoms veiksmų planą, nacionaliniuose parkuose turėtų būti saugomos didelės ekosistemos su natūralia arba natūraliai atsikuriančia augmenija. Jie turėtų būti steigiami gamtinio kraštovaizdžio teritorijose, ir prioritetas turėtų būti teikiamas gamtinei aplinkai išsaugoti. Regioniniai parkai turėtų būti steigiami sukultūrinto kraštovaizdžio teritorijose subalansuotų gamtos raidos ir žmogaus veiklos kraštovaizdžio etalonams saugoti. Regioniniai parkai apibūdinami kaip sukultūrinto kraštovaizdžio vertybių saugyklos ir pažintinės rekreacijos prioriteto teritorijos. Dalyje Europos valstybių šie parkai tarnauja rekreacinio bumo iškrovai nuo nacionalinių parkų ir kitų saugomų teritorijų, o gamtos resursai juose saugomi tik teritorijos rekreaciniam potencialui palaikyti. Jie sėkmingai funkcionuoja tik tose šalyse, kuriose priskirti ne gamtosaugos, bet rekreacinei ūkio šakai. Lietuvoje rekreacija nėra įteisinta kaip ūkio šaka ir neturi valdymo struktūros, o regioniniai parkai steigiami tenkinant gamtosaugos interesus.Vykstant žemės reformai, dėl žmogaus veiklos stebimi kraštovaizdžio, dirvožemių dangos degradacijos ir naikinimo procesai natūralaus kraštovaizdžio sukultūrinimas, vandens bei vėjo erozija. Rezultatas – vidutiniškai ir stipriai suardyti dirvožemiai, kurių bendras plotas – daugiau nei 1,6% šalies teritorijos. arba 14% visų žemės ūkio naudmenų. Žemėnaudos, užtikrinančios kraštovaizdžio stabilumą, struktūros formavimas užima ypatingą vietą aplinkos apsaugos strategijoje. Todėl sugrąžinant nuosavybę (žemę, miškus, pastatus). ypač saugomose teritorijose, būtina turėti suformuotą tos vietovės funkcinę prioritetinę paskirtį, supažindinti savininkus ir įrašyti į nuosavybės atstatymo dokumentus pagrindinius reikalavimus. Šia prasme už saugomų teritorijų sistemos sukūrimą ir jos praktinį įgyvendinimą aplinkos apsaugos, planavimo ir projektavimo sričių specialistai pirmiausiai turėtų būti dėkingi kraštotvarkininkui prof. Povilui Kavaliauskui, kuris savo užsispyrimu ir sumanumu šiuo nepastoviu laikmečiu sugebėjo visa tai įteisinti.IŠVADOSAplinkos apsaugos reiklavimai regioniniuose parkuose nėr labai grėžti, bet jų reikia laikytis, nes norint išsaugoti unikalią Lietuvos gamtą, jos kraštovaizdį, reikia tausoti, saogoti, jos neteršti.