EKOLOGINĖS PROBLEMOS IR APLINKOS APSAUGA

Klaipėdos miesto geografinė padėtis

Baltijos jūros regione Klaipėda užima patogią geografinę padėtį. Klaipėda – linijinis miestas, besitiesiantis pietų šiaurės kryptimi išilgai Kuršių marių. Miestas – uostas yra išsidėstęs prie jūros ir Kuršių marių, netoli stambiausių Baltijos jūros uostų: Kaliningrado Rusijoje ir Rygos Latvijoje. Klaipėda – stambus šalies transporto mazgas, kuriame susijungia jūros, sausumos ir geležinkelio keliai. Nuo statomos tarptautinės automagistralės VIA BALTICA Klaipėdą skiria 200 km. Už 28 km nuo Klaipėdos, Palangoje, yra įsikūręs keleivinis Palangos oro uostas. Klaipėdos uosto vartai atveria galimybę miestui tiesiogiai bendrauti suu kitais Europos ir pasaulio uostais ir tuos kelius pratęsti per visą Lietuvą.
Klaipėda užima 98,35 kv. km plotą: į ilgį nusidriekusi pagal Kuršių marias 15 km, ir siekia 2 – 3 km pločio (1 lentelė). Miestas išsidėstęs 55°43” šiaurės platumoje ir 21°07” rytų ilgumoje (1 pav.). Kaip ir visa Lietuva, Klaipėda priskiriama vidutinei klimato juostai.

1 lentelė. Žalieji plotai Klaipėdos mieste

* * *
Plotas km2 98,35
Bendro naudojimo žalieji plotai ha 2028,5*
iš jų – miško parkai ha 1726,0*
parkai, skverai ha 139,7*
Bendro naudojimo žalieji plotai 1-am miesto gyventojui ha 0,01*

*71,05 ha teritorijoje

1 pav. Klaipėda išsidėsčiusi 55o 43′ šiaurės platumos, 21o 07′ rytų ilgumos

Klaipėdos miesto ir jos saugomų teritorijų ekosistemos, drraustiniai

Klaipėda yra ne tik uostamiestis, bet ir miestas, kuris užsienio investicijų atėjimais, gamybos didinimo tempais ir kitų ekonominių sferų procesais lenkia antrąjį Lietuvos miestą Kauną. Todėl toks spartus urbanizacijos plitimas uostamiestyje turi neigiamų padarinių ne tik gyventojų sveikatai, bet ir įv

vairioms miesto ekosistemoms.
Uostamiestis kaip miestas jau yra ekosistema. Viso miesto ekosistemą sudaro smulkesnės ekosistemos:
v gyvenamųjų rajonų;
v pramoninių rajonų;
v vandens telkinių (Aulaukio ežeras, Trinyčių tvenkinys, tvenkinys Dubysos gatvėje, Draugystės parko tvenkiniai, tvenkinys Reikjaviko gatvėje, Jono kalnelio tvenkinys);
v parkų (kultūros ir poilsio, Trinyčių, Mažvydo, Draugystės parkai bei parkas prie dviračių treko);
v žaliųjų plotų ir kitos ekosistemos;
Oro užterštumas, kuris atsiranda teršiant miesto pramoniniams rajonams, autotransporto priemonėms, tampa problema, kai jis sukelia gamtinių ir klimatinių sąlygų pakitimus.
Suprantant ne tik rekreacinę, bet ir ekologinę svarbą gyvenime dabartinės techninės, kompiuterinės, pramoninės civilizacijos metu, Klaipėda turi miesto ir jos apylinkių saugomų teritorijų-ekosistemų. Šios ekosistemos teikia nuostabią gamtinę tarnystę žmonių rekreacijai, tačiau apmaudu, jog dažnai žmogus imdamas iš gamtos tai kas sveika, gražu, ją teršia, niokoja. Siekiant išsaugoti tai kas dar tuurima, t.y. sustabdyti urbanizacijos plėtrą bei jos neigiamą poveikį gamtai, Klaipėdos miesto ir jos apylinkių teritorijoms buvo suteikti draustinių statusai.
Siekdama išsaugoti puikius pajūrio kraštovazdžius, gamtines bei kultūros paveldo vertybes, biologinę Baltijos jūros įvairovę, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros objektus, o kartu sudaryti sąlygas pažintinio turizmo ir poilsiavimo plėtojimui, kontroliuojant parko rekreacinį ir gamybinį naudojimą Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba 1992 rugsėjo 24 d. įsteigė Pajūrio (Karklės) regioninį parką. Pajūrio regioniniame parke (užima 3020 ha) yra Kalotės botaninis-zoologinis draustinis, kurio plotas 613 ha ir pr
riklauso miestui.
Kalotės botaninis-zoologinis draustinis įsteigtas 1993 metais norint išsaugoti Kukuliškių mišką bei retuosius augalus, esančius Lietuvos Raudonojoje knygoje. Kalotės botaniniame-zoologiniame draustinyje saugomi Kalotės ežero pakrančių augalai; natūralios ir introdukuotų augalų bendrijos, retieji pajūrio durpinių pievų augalai, nykstantys ir reti augalai: nariuotoji ilgalūpė, šaltininė menuva, gebenlapė veronika, šiaurinė linėja, bekotis ąžuolas ir kt.; retieji gyvūnai: visų rūšių šikšnosparniai, ūdros, barsukai, geltonskruoščiai žalčiai, perintys ir besiilsintys migracijų metu paukščiai.
Klaipėdos kanalo hidrogeologinio draustinio (užima 3981 ha) ribose yra trečioji miesto vandenvietė, tiekianti geriamą vandenį pietinei Klaipėdos miesto pusei. Siekiant išsaugoti ir racionaliai panaudoti vertingą ūkiniu, moksliniu, kultūriniu požiūriu vandens baseiną, kuriame yra didelės švaraus požeminio vandens atsargos, 1983 metais buvo suteiktas draustinio statusas.
Kuršių nerijos nacionaliniame parke (užima 9766 ha) Klaipėdos miestui priklauso 860 ha (Smiltynės ruožas) teritorijos. Nacionalinio parko statusas suteiktas 1991 metais. Kuršių nerijoje yra daug retųjų augalų, įrašytų į Lietuvos Raudonąją Knygą.
Kuršių nerijos nacionalinio parko uždavinys yra išsaugoti Kuršių nerijos Didįjį kopagūbrį, jos senąsias parabolines kopas ties Juodkrante, pilkasias kopas Agilos-Naglio kopų ruože, pustomas Parnidžio kopas, užpustytus senuosius miško dirvožemius, pajūrio ir pamario palves, gamtinius Kupstynės kompleksus, apsauginį pajūrio kopagūbrį, savitą augmeniją, gyvūniją ir kultūros paveldo vertybes (etnografines žvejų sodybas, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios vilas Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos ir Smiltynės gyvenvietėse, užpustytų senųjų ka
aimų kultūrinius sluoksnius, memorialines vietas), plėtoti pažintinę rekreaciją, puoselėti pajūrio kultūrines tradicijas, amatus, verslus, propaguoti gamtosaugos idėjas, materialinės ir dvasinės kultūros palikimą ir kt.
Šalia Traptautinės jūrų perkėlos yra Smeltės botaninis draustinis, kuris užima 2.3 ha plotą. Nedidelė dalis viso Smeltės pusiasalio, draustiniu buvo paskelbtas 1988 metais, norint išsaugoti nykstančias augimvietes (trispalvio astro, pajūrinės narytžolės, pajūrinės pienažolės, druskinio vikšrio). Šie pajūriui būdingi augalai paplitę visame Smeltės pusiasalyje. Taip pat tik pajūryje beaptinkami drugiai smilčiasprindžiai, čia veisiasi nendrinės rupūžės, keletas rūšių vabzdžių. Paminėti augalų, gyvūnų rūšys įrašytos į Lietuvos Raudonąją Knygą. Smeltės draustinio teritorijoje griežtai ribojama ūkinė veikla.
Klaipėdos miestą iš šiaurės ir pietų pusės supa miškai. Jie nusidriekia palei Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantes.
Lietuvos gyventojams bei klaipėdiečiams svarbios kitos dvi ekosistemos: Kuršių marių ir Baltijos jūros.

Kuršių marių ekosistema

Kuršių marios – Baltijos jūros pietrytinės dalies gėlavandenė lagūna, sudaranti tiesaus trikampio formos baseiną. Siaura 0.5 – 4.0 km pločio Kuršių nerija skiria marias nuo Baltijos jūros. Bendras Kuršių marių plotas siekia 1584 km2, kranto ilgis – 324.3 km, Lietuvai priklausančios kranto linijos ilgis apie 150 km. Klaipėdos miesto teritorijoje Kuršių marių pakrantė driekiasi apie 8 km.
Kadangi beveik didžiąją Klaipėdos miesto teritorijoje nusidriekusią Kuršių marių pakrantę užgožia įvairūs pramoniniai kompleksai (2 pav.) kaip laivų statyklos, celiuliozės kartono kombinatas, naftos bazė, žvejybos ir prekybos uostai ir kt

t., todėl kaip apie ekologiškai švarią Kuršių marių ekosistemą nėra pgrindo kalbėti. Juolab, kad dėl išvystytos pramonės, modernizuotos žemdirbystės ir augant komunaliniam ūkiui prie Kuršių marių taršos prisideda ir Lietuvos upė Nemunas. Nemunas ir daugelis jo intakų tapo tarytm užteršto vandens nuotakiniais grioviais į Kuršių marias.

2 pav. Klaipėdos miesto teritorijoje palei Kuršių marių pakrantę
išsidėsčiusios bendrovės

Neigiama žmogaus įtaka gamtai yra viena iš svarbiausių ekologinių problemų. Kenksmingos ir toksinės medžiagos, patenkančios į Kuršių marias tiesiai iš taršos šaltinių, upių nuotėkiais ir per nuotekų išleistuvus – svarbus antropogeninis veiksnys.
Toksinių medžiagų užterštumas – svarbi socialinė problema. Nuo kenksmingų ir toksinių medžiagų blogėja gamtinio vandens kokybė, nyksta degraduoja biota, o tai savo ruožtu neigiamai veikia žmogų, naudojantį maistui biologinius produktus.
Kuršių marių ekosistemą įtakoja etoksikologiniai, hidrocheminiai, hidrologiniai bei hidrobiologiniai veiksniai.
Pastebimas Kuršių mariose užterštumo naftos produktais charakteringos savybės – ilgas egzistavimas, pernešimas dideliais atstumais nuo išmetimo vietos, daugkartinė migracija iš vandens į sedimentus ir atgal. Tokiu būdu toksikantas veikia visas organizmų grupes, gyvenančias Kuršių marių vandenyje. naftos produktai pražūtingai veikia biotą, jie staigiai pažeidžia nusistovėjusią biocenozę.
Kuršių mariose vykstantis eutrofikacijos procesai sąlygoja didelį biogeninių medžiagų susikaupimą, o Malkų įlankos akvatorija, teršiama Klaipėdos miesto nuotekomis, išsiskyria didesnėmis nei visose mariose, cheminių elementų, nitritų, fosfatų bei amonio jonų koncentracijomis.
Klaipėdos sąsiauriu vyksta nenutrūkstama vandens masių cirkuliacija tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros. Nors į Baltijos jūrą didžia dalimi išteka gėli sausuminio nuotėkio į Kuršių marias vandenys, tačiau gana dažnai druskingi jūros vandenys veržiasi į Kuršių marias, kurie sąlygoja Kuršių marių ekosistemą.
Kuršių mariose stebima vandens temperatūros ir chloringumo režimų sezoninė eiga, kurią sąlygoja upinių bei jūrinių vandenų prietaka, oro sąlygos ir kt. Jeigu chloringumo tendencija išsilaikys ateityje, tai leidžia manyti apie kai kuriuos Kuršių marių ekosistemos biotopo ir biocenozės pakitimus.
Apie Kuršių marių tinkamumą rekreacijai jau kalbama senai. Apmaudu, kad nėra tiesioginio priėjimo prie marių, todėl klaipėdiečiai ir miesto svečiai priversti keltis į Smiltynę, važiuoti į Juodkrantę, Nidą, kad galėtų pasidžiaugti Kuršių mariomis.
Tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros vyksta nenutrūkstama vandens masių cirkuliacija, tai tiek Kuršių marių tiek Baltijos jūros ekosistemos vienaip ar kitaip įtakoja vieną kitą.

Baltijos jūros ekosistema

Baltijos jūra, kuri yra viena iš labiausiai izoliuotų ir apgėlintų pasaulio jūrų, gana jautri antropogeniniam poveikiui. Baltijos jūros pakrantėse gyvena tautos, pagaminančios apie 15 % pasaulinės produkcijos. Jūrą nuolat vagoja daugybė prekybinių, žvejybinių, keleivinių ir kitos paskirties laivų. Augant ekonominei jūros reikšmei, vis aktualesnė darosi jūros užteršimo grėsmė.
Lietuvai priklauso apie 94 km Baltijos jūros pakrantės ruožas nuo Būtingės šiaurėje iki Nidos pietuose.
Tame 94 kilometrų Baltijos jūros pakrantės ruože yra Nidos, Melnragės, Būtingės rekreacinės zonos. Daugelis Lietuvos gyventojų bei svečių esant galimybei lanko ne tik įvairias Lietuvos kultūrines – istorines puošmenas, bet ir stengiasi pabūti, pailsėti, pasigrožėti Baltijos jūra.
Baltijos jūra jautri ekosistema. Tai įrodo jos gyvūnija ir augalija.
Baltijos jūros ekosistemoje galima išskirti pelagialinius ir dugninius biotopus.
Pelagialinės bendrijos – žuvys, zooplanktonas, fitoplanktonas (mikrodumblių bendrija, t.y., kas gyvena vandenyje). Baltijos jūroje prie Kuršių marių žiočių fitoplanktą sudaro gėlavandenės rūšys (Stephanodiscus hantzchii, Diatoma tenuis), bei apysūrės rūšys (pvz.: Skeletonema costatum). Atviroje Baltijos jūroje dominuoja jūrinės rūšys (pvz.: Peridiniella catenata).
Dugninėse akmenuotose bendrijose galime rasti midijų (Mytilus edulis), vėžiagyvių (Balanus improvizus). Ant akmenų gyvena dumbliai (makrofitai). Smėlėtame Baltijos jūros dugne dominuoja daugiašerės kirmelių bendrijos.
Baltijos jūroje randama 33 dugno faunos taksonominės grupės. Ilgalaikiai bentoso stebėjimai rodo skirtingas daugiametes tendencijas – giluminėje zonoje stebimas biomasių bei gausumų mažėjimas, o nuo maždaug 40 m ir mažesnio gylio – didėjimas. Didėjimas gali būti susiję su Baltijos jūros eutrofikacijos procesais, o mažėjimas – su tarša.
Didžiausia rūšine įvairove Baltijos jūroje išsiskiria P-PR Lietuvos ekonominės zonos dalis ir Š LEZ dalies rajonai kuriuose vyrauja midijos (Mytilus edulis). Skurdžiausia rūšinė sudėtis būdinga bentoso bendrijoms ties Būtinge, dampingo poveikio zonoje bei giluminėse stotyse.
Baltijos jūros dampingo rajone pagrindą sudaro moliuskai (Macoma baltica) bei jūros tarakonai (Saduria (Mesidothea) entomon). Galima teigti, kad dampingas turi neigiamą poveikį dugno bendrijoms, nes ten sumažėjęs įeinančių į bendriją rūšių skaičius, mažesnis jų gausumas. Tačiau norint išsiaiškinti tikrąjį Baltijos jūros ekositemoms daromos žalos dydį, reikalingi nuodugnūs kompleksiniai šių ekosistemų tyrimai, didesnis tiriamų stočių kiekis dengiantis šią zoną ir jos apylinkes bei atitinkami materialiniai ištekliai.

Štai jūriniai ereliai buvo atsidūrę ties išnykimo riba. Jų kūnuose rasta daug PCB ir DDT – tai nuodingos medžiagos, kenkiančios ir nedidelėmis dozėmis. Mokslininkai teigia, jog reikės daugiau nei šimto metų, kad šios kenksmingos medžiagos suirtų. Išvardintos kenksmingos medžiagos kaupiasi organizmų reibaliniuose audiniuose. Kai šios medžiagos pasiekia tam tikrą ribą, gyvūnų veisimasis tampa nebeįmanomas. Gresiant jūrinių erelių išnykimui buvo pradėta tyrimų ir gelbėjimo programa. Ereliai buvo maitinami neužterštu maistu ir saugojami jų lizdai. Padėtis pagerėjo.
Dėl teršalų nukentėjo ir Baltijos ruoniai. Ruonių nykimo priežastys – medžioklė, sutrikęs veisimasis. Sveikų ruonių liko nedaug. Tiriamuose ruoniuose randama vidaus organų, kailio, griaučių, patelių gimdos pažeidimų.
Nustatytos švino kadmio, vario, ir nikelio koncentracijos ešerio kepenyse, dreisenose, midijose, strimelėse, menkėse.
Nukentėjo ir kitos gyvūnų rūšys, tarp jų laibasnapis narūnėlis, ūdros, nes maitinasi užterštomis žuvimis, o tai atsiliepia veisimuisi.
Teršalai į Baltijos jūrą patenka su atmosferos krituliais, iš pramonės įmonių ir aplinkinių rajonų, atplukdomi upėmis. Teršimo pasekmės visada akivaizdesnės arčiau įmonių. Baltijos jūroje randami dioksidai, sunkiųjų metalų kiekiai veikia gyvūnų dauginimąsi, augalus, kenkia žuvų kaulams įrodė laboratoriniai tyrimai.
Baltijos jūroje pakito dumblių juosta. Ji labai svarbi jūros gyvenime. Keičiantis dumblių juostai kinta ir gyvūnų gyvenimas. Rudadumblius ėmė stelbti raudondumbliai ir žaliadumbliai. Preižastis – trąšos. Azoto padidėjimas nepakenkė siūliniams dumbliams. Siūliniai dumbliai yra prastas prieglobstis jūros gyventojams. Rudenį šie dumbliai skęsta ir irdami sunaudoja daug deguonies. Taip pat sumažėja pačių dumblių gyvybinė erdvė. Saulės šviesa nebepasiekia tokio gylio, kaip anksčiau. Šitaip yra dėl sumažėjusio vandens skaidrumo, o jį sumažina padidėjęs augalinis planktonas ir kitos organinės medžiagos.
Prie maišyto Baltijos vandens prisitaikyti gali ne visi gyvūnai ir augalai. Gali atsitikti taip, kad vandeniui susidrumstus ir negavus šviesos gali išnykti, kai kurie dumbliai. Iš to seka, kad ne tik teršalai, bet ir drumstumas, druskingumas turi įtakos Baltijos jūros egzistencijai.
Baltijos jūrai iškilo reali grėsmė. Nepažintų medžiagų junginiai verčia susirūpinti Baltijos jūros ekologine būkle.
Deguonies trūkumas – nenaujas reiškinys. Šiandien deguonies trūkumo periodai kartojasi vis dažniau. Deguonies trūksta dėl siauro Danų sąsiaurio. Baltijos viršutiniai vandenys yra lengvesni už sūrų vandenį, todėl tarp vandens masių atsiranda riba. Viršutiniuose sluoksniuose vyksta nuolatinė vandens kaita veikiant temperatūrų skirtumams, vėjams. Todėl deguonies čia netrūksta. Giluminiams sluoksniams priešingai. Jie yra izoliuoti ir deguonis nepatenka. Jūros dugno slenksčiai ir įdubos taip pat trukdo deguonies patekimui į reikiamus sluoksnius.
Deguonies trūksta ne tik dėl natūralių priežasčių. Svarbiausia priežastis – jo išnaudojama per daug. Į Baltijos jūrą patenka organinės medžiagos, kurios irdamos naudoja deguonį. Į Baltijos jūrą patekę nuodingi teršalai per laiką nusėda dugne. Jie tampa mažiau pavojingi gyvybei, nes jie sunkiai prieinami. Deguonies trūkumas jūros dugne kelia susirūpinimą. Nes deguoniui ten nepatenkant neišjudinami giluminiai jūros sluoksniai Ir taip sudaromos sąlygos dugne kauptis teršalams.
Pastaraisiais metais Baltiją vis labiau teršia tanklaiviai ir paprasti laivai. Uostuose brangstant paslaugoms, daugelis laivų pilasis kuro iš tanklaivių atviroje jūroje, slapta išleidžia balastinius vandenis. Naftos produktai patekę į jūrą nepaiso valstybių ekonominių zonų ribos. Todėl aplinkosaugos reikalai turėtų vienodai rūpėti visoms pakrantės valstybėms.

Jautriausias ekosistemos elementas – Baltijos jūros krantai

Didelį poveikį gamtai, Kuršių marioms, Baltijos jūrai daro ne tik žmogus, bet ir pačios gamtos stichijos. Štai praėjusiais metais gruodžio mėnesį praūžęs uraganas “Anatolijus” (3 pav.) pridarė nuostolių ne tik Lietuvos gyventojams, jų ūkiui., bet ir Baltijos jūros krantams.
Uragano metu susidarius didžiulei patvankai į jūros krantą, vandens lygis pakilo daugiau nei 1 metrą. Galingos bangos (apie 4 m aukščio) įnirtingai skalavo apsauginį kopagrūbį ir ypač stačius jūros krantus. Beveik visa kontinentinė pajūrio dalis nuardyta per 5 – 15 metrų. Smarkiai nukentėjo moreninis Olando kepurės iškyšulys ties Karkle. Kuršių nerijos apsauginis kopagūbris bangų smarkiai buvo išplautas per 5 – 15 metrų 24 km ruože ir mažiau 17 km atkarpoje. Palangos tiltas per 15 metrų atskirtas nuo sausumos. Pagal apytikrius skaičiavimus vien ties Palanga nuplauta ir šiaurės link nunešta apie pusę milijono kubinių metrų kopų smėlio.

3 pav. Pakrantė ties II – ąją Melnrage po praūžusio uragano “Anatolijus”

Taigi Klaipėdos miesto ir jos saugomų teritorijų ekosistemos glaudžiai susijusios su žmogaus valia ir noru saugoti ar naikinti gamtos turtus, kurti ir puoselėti kraštotvarką ar beatodairiškai paminti gamtos vertybes. Tačiau naikinant kas sukurta gamtos, mes, patys, galime susinaikinti.
Melnragės Girulių rekreacinė zona

Žmogus – gamtos dalis. Gamtoje pajuntama laisvė, atrandama ramybė, atstatomos prarastos jėgos. Buvimas gamtoje padeda žmogui atrasti harmoniją. Todėl blaiviai mąstantis žmogus visada stengsis išnaudoti galimybę pabūti, pailsėti gamtos prieglobstyje.
Puikiai žmogaus santykį su gamta nusako žodis rekreacija. Rekreacija (lot. rekreatio) – žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų atstatymas. Tai labai svarbi žmogaus egzistencijos sritis, savyje talpinanti visa tai, kas susiję su žmogaus poilsiu, laisvalaikiu, turizmu, pramogomis.
Klaipėdiečiai bei miesto svečiai turi puikią galimybę, gal ne visada išnaudotiną, džiaugtis ir ilsėtis prie jūros, miške. Tačiau apmaudu, kad rekreacinė pajūrio zona nuo Melnragės iki Girulių būna prišiukšlinta įvairiomis maistinėmis, buitinėmis atliekomis. Neįmanoma keliems žmonėms altruistams, suprantantiems ekologijos ir aplinkos apsaugos svarbą ne tik visuomenei, bet ir gamtai, kovoti su gamtos teršaliais. Būtina visais įmanomais būdais edukaciniais, įstatyminiais kovoti prieš nuostabiosios gamtos niokojimą.
Melnragės Girulių kranto zona istoriškai buvo ir yra pagrindinė klaipėdiečių rekreacijos prie jūros vieta. Puikūs pliažai, didžiulė Girulių giria sudaro geras sąlygas saulės ir oro vonioms, maudymuisi, pasivaikščiojimams. Teritorija yra betarpiškai prisišliejusi prie šiaurinės Klaipėdos miesto dalies.
Pastaraisiais dešimtmečiais padidėjusi antropogeninė apkrova (naftos terminalas, automobilių transportas, Girulių televizijos bokštas ir kt.) negatyviai veikia perspektyvią rekreacinę teritoriją.
Šiuo metu diskutuojama apie Klaipėdos uosto plėtrą šiaurės link, gilinant įplauką ir kardinaliai keičiant 1 – 2 km ilgio ruožo kranto funkciją. Uosto plėtra įtakos kranto dinamikos procesus šiauriau Klaipėdos, iki pat Palangos.
Šiaurinės uosto plėtros įtaka aplinkai svarbi ne tik rekreacinių teritorijų mažėjimu, bet, svarbiausia, kranto linijos stabilumui. Šiaurinio molo ilginimas sutrukdys paplūdimių maitinimo smėliu procesą. Ypač nukentės Melnragės ir Girulių pliažai.

Klaipėdos miesto pažintinės, kultūrinės vietos

Anksčiau išvardinti Klaipėdos miesto ir jos apylinkių draustiniai yra prieinami kiekvienam norinčiam žmogui. Šios vietovės puikiai tinka rekreacijai. Taip pat su rekreacija tampriai susieta ir dvasinė kultūrinė dalis.
Klaipėda – didžiausias kultūros centras vakarinėje Lietuvos dalyje. Autentiškas senamiestis, Dramos ir muzikiniai teatrai, Paveikslų galerija, Kraštotyros, Jūrų, Laikrodžių, Parodų ir Mažosios istorijos muziejai vilioja miesto svečius savo savitumu bei įvairumu.
Iš kitų Lietuvos senamiesčių uostamiesčio senamiestis išsiskiria savita planine struktūra – taisiklingais stačiais kampais, griežta geometrine erdve, dvelkiančia ankstyvųjų viduramžių asketizmu. Klaipėdos senamiestyje nėra nei gotikos, nei renesanso pastatų.
Šiuo metu aktuali klaipėdiečių ir miesto valdžios problema – miesto piliavietės atstatymas. Piliavietė yra vakarinėje sennamiesčio dalyje, laivų remonto bendrovės teritorijoje. Ši vietovė svarbi istoriniu aspektu. XIII a. kalavijuočiai, užėmę Klaipėdos žvejų gyvenvietę ir ją sunaikinę, 1251 m. čia pastatė medinę, o 1254 m. – mūrinę pilį. Įvairios kovos dėl piliavietės tęsiasi iki XV amžiaus. Piliavietėje buvo ir kalėjimas, ir amunicijos sandėliai. Vėliau pilis neteko strateginės reikšmės. 1866 m. buvo nugriautas pilies bokštas.
Restauratoriai užkonservavo dalį tyrimų metu atidengtų piliavietės liekanų.
Iš piliavietės patogu patekti į Teatro aikštę. Iki XIX a. aikštė buvo užtvindyta vandeniu, kurie supo pilį. Aikštė čia buvo suformuota tik XIX a. II pusėje. Aikštėje dabartinis teatro pastatas buvo pastatytas 1785 m. Teatro aikštėje yra paminklas Simonui Dachui su Taravos Anikės skulptūra. Simonas Dachas buvo poetas, kuris Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje išgarsėjo meilės daina “Taravos Anikė”.
Teatro aikštėje prasideda seniausia senamiesčio Jono gatvė, vedusi nuo pilies į šv. Jono bažnyčią.
Senamiestis – miesto istorija, rašyta jo statiniuose. Nuo Didžiosios vandens gatvės prasidėjo XVI a. kurtis pirmasis Klaipėdos senamiestis, gavęs Frydricho priemiesčio vardą. Būdingiausias uostamiesčio senosios architektūros bruožas – fachverkinė statyba. Tai toks statybos būdas, kai visą pastatą, jo perdengimus ir stogą laiko medžio karkasas, užpildytas mūru.
Reikšmingiausias šio stiliaus statinys – XVIII a. sandėlys, esantis Aukštojoje gatvėje. Po 1983 m. rekonstrukcijos jis pritakytas parodoms. Čia įsikūrę Parodų rūmai įsikūrę keliuose, tarpusavy sujungtuose, statiniuose. Rūmuose eksponuojami lietuvių dailės kūriniai, galima pamatyti tapybos, grafikos, skulptūros, taikomosios dailės kūrinių.
Verta aplankyti Kalvystės muziejų, kuriame eksponuojami Mažosios Lietuvos metaliniai kryžiai, kaltos tvorelės, koplytstulpių saulutės, kiti iškalti metaliniai dirbiniai.
Viena iš erdviausių senamiesčio gatvių – buvusi Bažnyčių, dabar Turgaus. Ši gatvė XVII a. pr. įgavo dabartinį plotį ir buvo pirmoji grįsta gatvė Klaipėdoje. Prie tilto per Danę, Tiltų gatvėje, puikuojasi XIX a. vidurio architektūros paminklas, ant kurio fasado autentiškomis spalvomis restauruotas išlikęs senasis miesto herbas.
Kitoje Danės upės pusėje šiandieninis miesto centras. Priešais Muzikinį teatrą kita aikštė – Atgimimo. Ji ypatinga tuom, jog iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, joje stovėjo Lenino paminkas.
Liepų gatvės pradžioje dėmesį patraukia jugendo stiliaus pastatas papuoštas vyro ir moters fugūromis. Tai XIX a. pb. statyta buvusi Danijos vicekonsulo rezidencija. 1950 m. į šį pastatą persikėlė Klaipėdos Kraštotyros muziejus.
Už kelių metrų, kitoje gatvės pusėje, neoklasicizmo stiliaus statinys – Laikrodžių muziejus. Dabartinio Laikrodžių muziejaus pastatas, statytas XIX a. pabaigoje. Muziejuje galima pamatyti nuo pačių mažiausių iki didžiausių, nuo seniausių iki naujausių laikrodžių.
Toliau neogotinio stiliaus raudonų plytų Centrinio pašto rūmai su 42 m aukščio bokštu, kuriame sumontuoti koncertiniai varpai. Pašto rūmai pastatyti 1883 – 1893 metais.
Liepų gatvė ne tik seniausia ir gražiausia Klaipėdoje, bet taip pat ir žaliausia. Einant pro K. Donelaičio paminklą, KU Menų fakultetą galima patekti į Skulptūrų parką. Šis mielas, jaukus parkas buvo įrengtas 1977 metais. Jame yra apie 100 įvairios tematikos skulptūrų. Parke daug žalumos, medžių, todėl buvimas jame nuteikia maloniai. Tačiau yra vienas bet. Iki 1977 metų Skulptūrų parko teritorijoje buvo Klaipėdos miesto kapinės. Tuometinės miesto valdžios iniciatyva jos buvo panaikintos, jų vietoje įkūrtas Skulpūrų parkas. Žinant, kad parko teritorijoje ilsisi daug mirusiųjų, nuteikia liūdnai.
Kadangi Kuršių nerijos nacionaliniame draustinyje Smiltynės ruožas priklauso Klaipėdos miestui, tai klaipėdiškiai gali didžiuotis ne tik Kopgalyje įsikūrusiu Jūrų muziejumi ir delfinariumu, bet ir XIX amžiaus, Smiltynės pradžioje esančiais, namukais. Juose yra beveik visų Kuršių nerijos nacionaliniame draustinyje esančių paukščių, vabzdžių, gyvūnų iškamšos, aprašymai apie juos. Taip pat aprašyti visi esantys ir saugomi Kuršių nerijos augalai.
Smiltynėje, pakeliui į Jūrų muziejų, miške yra kapinės, kuriose palaidotas pirmasis lietuvis, jūrų kapitonas L. Stulpinas (1871 – 1934), taip pat rašytojas J. Žilius (slap. Jonila).
Pačiame Kopgalyje 1979 m. įsikūrė Jūrų muziejus. Unikalus menas – harmoningai istorija pateikti dabarčiai, kurioje žmogaus prisilietimu prabyla šimtmečio naštos išvargintos sienos. Gėrio švytėjimas – atveria kelius į jūros vėjų išmyluotą gamtos esybę, kuri suteikia dvasios pilnatvę, tyrą žmogaus santykį su gamta, jūra ir jos pasauliu. Muziejaus įrengimas buvusioje Kopgalio tvirtovėje, esamos ekspozicijos pateikimas žmonėms, tai puikus gamtos pasaulio ir istorijos derinys.
Taigi, muziejaus ekspozicijoje ir fonduose sukaupta daugiau kaip 8000 eksponatų. Muziejaus kriauklių ekspozicijoje – daugiau kaip 300 kriauklių iš viso pasaulio jūrų. Akvariumuose spalvinga žuvų rūšių įvairovė. Apie senąją lietuvių laivybą ir laivybos kūrimą pasakoja laivybos istorijos ekspozicija. Muziejaus baseinuose plaukiojantys ruoniai, pingvinariume esantys antarktiniai, kuoduotieji pingvinai, delfinariume mieli delfinai suteikia muziejui žaismingumo, o pajūrio etnografinėje žvejo sodyboje vasarą vykstantys folkloro ansamblių pasirodymai, rodos, priartina prie tikrosios lietuviškosios dvasios.

Klaipėdos miesto ekologinės problemos atsiradusios
dėl rekreacinės – turistinės ir vietinės veiklos

Džiugu, jog Klaipėda kas metai pritraukia vis daugiau svečių, turistų. Tačiau neramina tai, jog atvykusių svečių srautas Klaipėdos miestui bei jo apylinkėms būna negatyvus. Atvykeliai besidžiaugdami miestu ir jo kultūrinėmis pramogomis palieka daug šiukšlių. Mieste šiukšles surenka atitinkamos tarnybos, tačiau pajūrio rekreacinėje zonoje, prie pat jūros ir miške, įvairios šiukšlių kupetos “puošia” gamtą ištisus metus, darydamos neigiamą įtaką.
Taip pat tuo metu ne tik nuo vietinių automobilių, bet ir nuo turistų antplūdžio suintensyvėja trasnporto eismas Klaipėdos gatvėse. Dūsta klaipėdiečiai, miesto svečiai – oras gausiai prisotinamas automobilių išmetamųjų dujų teršalais. Klaipėdos miesto sanitarijos ir epidemiologijos stoties darbuotojai nustatė, kad senamiestyje susidarė nepalanki situacija higieniniu atžvilgiu. Pagrindinė priežastis – transportas. Triukšmo lygis ne tik gatvėse, bet ir butuose siekia daugiau negu leidžia normos. Šie neigiami faktoriai lemia Klaipėdos, ypač senamiesčio, gyventojų sergamumą.
Klaipėdos mieste yra trys pramoninės aikštelės – zonos:
v marių pakrantė;
v Liepų gatvės rajono įmonės;
v rytinis pramoninis rajonas.
Tarša išsisklaido priklausomai nuo vėjų krypties. Klaipėdoje vyraujantys vėjai – vakarų ir pietryčių, todėl dauguma gyvenamųjų rajonų nuolat atsiduria atmosferinės taršos zonoje. Įmonės išmetančios į atmosferos orą > 50 tonų per metus arba 1- 2 pavojingumo klasės teršalus, privalo paruošti ir aplinkos apsaugos agentūroje patvirtinti didžiausios leistinos taršos (DLT) normatyvų projektus. Didžiausi Klaipėdos miesto teršėjai yra šiluminių tinklų įmonė, AB “Klaipėdos mediena”. Teršalų sudėtyje pirmauja degimo produktai. Pastebėta, jog didžiųjų miestų oras labiausiai užterštas azoto dvideginiu. To priežastis – intensyvus autotransporto judėjimas, energetikos ir pramonės išmetimai. Klaipėdos aplinkos apsaugos darbuotojai periodiškai tikrina miesto įmonių taršos šaltinius.
Klaipėdoje, mažėjant vandens panaudojimui, nes yra diegiamos apytakinės ir pakartotinio vandens panaudojimo sistemos, o kai kur mažėjant gamybai, mažėja išleidžiamo į vandens telkinius nuotėkų kiekis. Įvairių gamtosaugininkų priemonių dėka sumažėjo išleisto į Kuršių marias nevalyto nutekamojo vandens kiekis.
Pagal 1988 m. Baltijos jūros šalių priimtą Baltijos jūros aplinkos apsaugos deklaraciją, pradėta reikalauti iš nuotėkų šalinti biogenines medžiagas (bendrą azotą ir bendrą fosforą).
Buitinės atliekos iš miesto išvežamos į buitinių atliekų sąvartyną. Cheminės medžiagos, kurios susidaro šiluminiuose tinkluose, išvežamos į Šiluminių tinklų specialiai įrengtą pelenyną. Medienos atliekos iš medžio perdirbimo įmonių vežamos į Medienos medžiagų kombinato specialų sąvartyną. Nafta užterštas gruntas po tankerio “Globe Asimi” avarijos buvo vežamas į Kiškėnų kaimą išeksploatuoto žvyro karjerą. Statybinės atliekos vežamos į statybinių atliekų sąvartyną. Pavojingos atliekos, bei švarios cheminės medžiagos kaupiamos ir laikomos įmonių teritorijose, kol bus pastatyta atliekų tvarkymo įmonė.
Nemažą dalį Klaipėdoje, o 120,4 % senamiestyje, užima įvairios pramonės įmonės, bei sandėliai. Visi minėti faktoriai turėtų mus neraminti, jeigu norime patys būti sveiki ir sveikais užauginti savo vaikus. Todėl visi turime sutelkti savo mintis, idėjas, gerus norus ir nedelsiant keisti susidariusią padėtį. Mieste bei senamiestyje reikia įrengti žaliąją apsauginę zoną Danės krantinėje, pilies gynybinių įrenginių liekanų teritorijoje. Miesto landšafto optimizavimas – viena iš ekologinių problemų. Žaliųjų želdinių kiekis toli gražu nėra optimalus. Vienam gyventojui tenka tik 10 kvadratinių metrų. Tik rajonas į šiaurę nuo Danės upės atitinka normatyvus.
Klaipėdos teritorija pagal fizinę geografiją yra priskiriama Baltijos jūros pakrantės regionui su švelnesniu jūriniu klimatu. Pajūryje gali gerai augti ir nitroducentai, kurie likusioje respublikos dalyje, su labiau žemyniniu klimatu prigyja blogiau. Girulių giria – senų laikų reliktas. Čia, kaip Kuršių Nerijoje po XVIII a. buvo dyka. XIX a. pradėti želdinimo darbai. Dabar Girulių miškas pajūriu į šiaurę nuo miesto nusitęsia 2 – 3 km pločio juosta iki Karklės kaimo. Plotas daugiau nei 1,5 tūkst. hektarų. Dauguma šių miškų įeina į Klaipėdos miesto ribas, yra plotų, priklausančių gydymo rekreacijos įstaigoms. Tačiau viso Girulių miško paskirtis viena – apymiesčio žalioji zona. Dalis miško yra gamtos draustinis.
Pramonės įmonės, transportas, didelis gyventojų tankumas, neišvengiamai kuria žmogaus sveikatai nepalankias sąlygas. Neigiamai žmogaus organizmą veikia ir miesto triukšmas, blogėja mikroklimato sąlygos. Pagrindinė priemonė pagerinti miesto orą – vystyti žaliųjų želdinių sistemą. Sugerdama anglies dvideginį, augalija apvalo orą nuo daugelio kenksmingų priemaišų, atlieka filtravimo funkciją, sulaiko dulkes, žymiai sumažina oro užterštumą.
Nesaikingai vartojami gamtos ištekliai, vandens telkinių, oro ir dirvožemio tarša, kraštovaizdžio niokojimas bei kiti veiksniai, daugelį metų blogindami aplinkos kokybę, šiandien verčia žmoniją pasukti kitu, gamtai ir žmogui nepavojingu keliu. Šiandien pripažįstama, kad aplinkos apsaugos problemos turi būti sprendžiamos sutelktomis viso pasaulio valstybių jėgomis, nes gyvosios gamtos likimai įvairiuose pasaulio kraštuose yra labai glaudžiai susiję.

Visuomenės ekologinis švietimas

Numatyti veiklos kryptis ateityje galima tik gerai išanalizavus ir įvertinus esamą situaciją. Atlikus tokią ekologinio švietimo analizę formaliojo ir neformaliojo švietimo sistemoje, galima teigti, kad per pastaruosius keletą metų darbo formų ir metodų įvairovė pakilo į visai kitą lygmenį. Ekologinio švietimo integravimasis į mokymo įstaigų, įvairių specialistų kvalifikacijos kėlimo programas įtraukia visuomenę į konkrečių aplinkos apsaugos problemų sprendimą. Įvairių pasaulio valstybių patirtis rodo, kad vien baudomis ir draudimais aplinkos teršimo ir niokojimo nesustabdysime. Rūpestingas požiūris į aplinką turi tapti žmogaus gyvenimo būdu. Visuomenės ekologinis švietimas yra pagrindinė valstybinės aplinkos apsaugos ir švietimo politikos kryptis. Laiku pateikta argumentuota, objektyvi, moksliškai pagrįsta, lengvai prieinama informacija didina visuomenės kompetenciją ir jos domėjimąsi aplinkos apsaugos problemomis, skatina visuomenės dalyvavimą jas sprendžiant. Ekologinis švietimas turi remtis informacija, kuri atspindi realią aplinkos būklę. Todėl labai svarbu, kad atitinkama informacija visuomenei būtų lengvai prieinama. Tik siekdami ekologijos žinių, įgūdžių ir informacijos, piliečiai gali realizuoti savo teises gyventi sveikoje aplinkoje ir vykdyti savo pareigas, saugant aplinką.

Aplinkos apsaugos priemonės ir ekologinių problemų sprendimo būdai

1992 m. parengta, o 1996 m. rugsėjo 25 d. patvirtinta Lietuvos aplinkos apsaugos programa apėmė svarbiausias to meto gamtosaugines problemas, numatė jų sprendimo būdus bei pirmaeiliškumą. Dauguma programoje numatytų priemonių buvo kryptingai realizuojamos, kai kuriuos jų tęsiamos ir šiuo metu. Tačiau valstybės ekonominė politika, ūkio restruktūrizavimas bei būtinumas neatidėliotinai spręsti kai kurias aplinkos apsaugos problemas reikalavo aiškiai apibrėžti aplinkos apsaugos tikslus, nustatyti prioritetus, parinkti efektyviausias priemones aplinkos apsaugos tikslams pasiekti.
Valstybinės aplinkos apsaugos strategijos tikslas – sudaryti prielaidas subalansuotai šalies plėtrai išlaikant švarią ir sveiką gamtinę aplinką, išsaugant biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę bei optimizuojant gamtonaudą.
Kokia yra Lietuvos gamtinių išteklių, kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė? Kokia jos apsauga? Kokia aplinkos kokybės apsauga?
Atsakant į šį klausimą norėtusi paminėti: žemėnaudos struktūros formavimą, biotos išteklių, rekreacinės aplinkos, litosferos, vandens išteklių apsaugą. Lietuvos žemėnauda yra patyrusi keletą istorinės raidos laikotarpių, kai dėl žemės reformos (valakinės, vienkieminės, sovietinės) keisdavosi jos struktūra, didėdavo ar mažėdavo tam tikrų naudmenų grupių užimama dalis. Šiuo metu Lietuvoje vyksta dar viena žemės reforma, keičianti iš sovietmečio paveldėtą žemėnaudos struktūrą į smulkiasklypę privačią agrarinę žemėvaldą.
Dėl intensyvios ūkinės veiklos, o labiausiai dėl statybų, mažėja natūralių ir pusiau natūralių teritorijų plotas, degraduoja gamtinis kraštovaizdis, kinta jo struktūra. Šie procesai būdingi ir saugomoms teritorijoms.
Šiuo metu dėl žmonių veiklos blogėja ir nyksta natūrali dirvožemių danga. Vandens ir vėjo sukelta erozija naikina, vidutiniškai ir stipriai suardo dirvožemius. Tokių dirvožemių bendras plotas sudaro daugiau nei 1,6% šalies teritorijos.
Biotos išteklius sudaro pagrindiniai miško (mediena) ir šalutiniai miško (uogos, grybai, vaisiai, vaistiniai augalai) ištekliai, bei gyvūnijos ištekliai. Miškų būklė per paskutinį dešimtmetį pastebimai pablogėjo. Pagrindinės priežastys – atmosferos tarša ir nepalankios gamtinės sąlygos – stiprūs vėjai, sausros, kenkėjų plitimas. Per pastaruosius metus žuvų ištekliai iš esmės nepakito. Pastaraisiais metais sumažėjo šalutinių miško išteklių kiekis, jų plotai, pablogėjo kokybė.
Lietuvoje dar yra nemažai natūralių bei pusiau natūralių teritorijų, kuriose auga ar gyvena augalų, grybų bei gyvūnų rūšys, išnykusios išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse. Tačiau kai kurioms jų ir mūsų šalyje gresia degradavimas ar visiškas sunaikinimas. Nyksta biologinė įvairovė.
Rekreacijai naudojamos teritorijos sudaro apie trečdalį Lietuvos ploto. Labiausiai poilsiautojų mėgstamas ir lankomas pajūris, Rytų Lietuvos ežerynai bei didžiųjų miestų priemiestinės zonos. Nors Lietuvos pajūris tesudaro vos 0,8% rekreacinių teritorijų fondo, jam tenka didžiausia apkrova (15% viso lankomumo). Pajūryje dėl didelės rekreacinės apkrovos labiausiai kenčia apsauginės kopos, teršiama aplinka, nyksta želdiniai. Miškingose ir ežeringose rekreacinėse teritorijose didžiausią žalą daro paežerių urbanizavimas. Svarbiausia rekreacinių upių problema – vandens teršimas. Dėl to daugelis šių upių yra praradusios gamtinį rekreacinį patrauklumą. Priemiestinėse zonose, kolektyvinius sodus paverčiant gyvenamaisiais kvartalais, galutinai urbanizuojamos vaizdingos pakrantės. Vertingiausių rekreacinių išteklių apsaugą apsunkino ar net sutrikdė žemės reforma.

Kraštovaizdžio, gamtinių išteklių, biologinės įvairovės apsauga

Norint gerinti ekologinę būklę, stiprinti aplinkos apsaugą Klaipėdos mieste ir jos apylinkėse, išsaugojant esamus gamtos turtus, reikalinga ne atskira gamtosauginė politika atskiro miesto ar rajono, būtina vieninga Lietuvos gamtosauginių turtų išsaugojimo taktika. Šiuo metu vykdant gamtinių išteklių, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugą Klaipėdos mieste ir Lietuvoje, siekiama:
Žemėnaudos struktūros formavimo srityje :
v gerinti bendrą žemėnaudos struktūrą;
v sustabdyti gamtinio kraštovaizdžio nykimą gamtinio karkaso bei saugomose teritorijose, miestuose ir miesteliuose;
v sustabdyti dirvožemių dangos struktūros nykimą;
v sustabdyti karstinio ir pelkinio kraštovaizdžio nykimą;
v gerinti saugomų teritorijų tinklą.
Biotos apsaugos srityje :
v sustabdyti augalų, grybų ir gyvūnų rūšių bei populiacijų nykimą;
v gerinti miškų struktūrą;
v optimizuoti gyvūnijos išteklių naudojimą;
v sustabdyti upių slėnių ir ežerų duburių bei jūrinių biocenozių nykimą.
Rekreacinės aplinkos apsaugos srityje :
v sustabdyti rekreacinės agrarinės aplinkos degradavimą;
v sustabdyti pajūrio paplūdimių ir kopų degradavimą;
v sustabdyti vaizdingiausių gamtinių vietovių, pirmiausia pajūrio kranto zonos (paplūdimio, kopagūbrio, klifo, prieškopės/užkopės), užstatymą.
Litosferos apsaugos srityje:
v rekultivuoti išnaudotus karjerus;
v mažinti neigiamą poveikį aplinkai dėl naftos gavybos, naftos ir naftos produktų gabenimo bei realizavimo;
v išvengti neigiamo poveikio aplinkai naudojant geoterminę energiją;
v išvengti neigiamo poveikio aplinkai eksploatuojant kitas naudingąsias iškasenas.
Vandens išteklių apsaugos srityje :
v išvengti gėlo vandens išteklių išsekimo, eksploatuojant vandenvietes;
v sustabdyti natūralaus hidrografinio tinklo struktūros keitimą.

Aplinkos kokybės apsauga

Vykdant aplinkos kokybės apsaugą, kuri apima penkias sritis, stengiamasi:
Vandenų apsaugos srityje :
v mažinti paviršinio vandens teršimą miestų ir gyvenviečių nuotekomis;
v mažinti teršimą pramonės ir žemės ūkio gamybinių objektų nuotekomis;
v mažinti požemio vandens teršimą;
v mažinti vandens telkinių išsklaidytą taršą;
v mažinti teršimą paviršinėmis (lietaus) nuotekomis;
v mažinti jūros vandenų teršimą;
v išvengti jūros teršimo, transportuojant naftos produktus;
v mažinti užteršto vandens prietaką iš kitų valstybių.
Oro apsaugos srityje :
v mažinti teršimą transporto išmetamomis dujomis;
v mažinti NOx, sieros dioksido, anglies dioksido emisiją iš stacionarių šaltinių;
v mažinti lakių organinių junginių emisiją iš stacionarių šaltinių;
v mažinti ozono sluoksnį ardančių medžiagų naudojimą ir emisijas;
v mažinti teršimą kietomis dalelėmis;
v mažinti sieros dioksido ir NOx pernašas.
Dirvožemio apsaugos nuo taršos srityje :
v mažinti dirvožemio užteršimą organinėmis ir mineralinėmis trąšomis bei kitais žemės ūkio chemikalais;
v mažinti dirvožemio teršimą naftos produktais;
v mažinti dirvožemio teršimą miestuose ir pramonės rajonuose;
v mažinti dirvožemio teršimą sunkiaisiais metalais.
Atliekų tvarkymo srityje :
v parengti atliekų tvarkymo sistemą;
v mažinti aplinkos teršimą pramonės ir pavojingomis atliekomis;
v mažinti teršimą buitinėmis atliekomis;
v sutvarkyti uždraustus arba netinkamus naudoti pesticidus;
v sureguliuoti radioaktyvių atliekų tvarkymą.
Apsaugos nuo fizikinės taršos srityje :
v mažinti triukšmo lygį miestuose;
v išvengti Ignalinos AE sąlygojamo radiacijos pavojaus;
v mažinti radioaktyvųjį aplinkos teršimą.

Įvertinus aplinkos kokybę bei kitus veiksnius, pirmiausia turi būti sprendžiamos vandens ir oro kokybės apsaugos, atliekų tvarkymo, taip pat gamtos išteklių, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo problemos.

Aplinkos apsaugos priemonių projektas ekologinėms problemoms spręsti

Nutekamųjų vandenų išvalymas ir nuotekų mažinimas

Didžiųjų miestų buitinės nuotekos, į upes patenka tik mechaniškai arba nepakankamai biologiškai apvalytos, o Kauno miesto – visai nevalytos. Pradėjus valyti nuotekas Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Palangos biologinio valymo ir Kauno nuotekų valymo įrenginiuose, jau šį šimtmetį galima pasiekti, kad tik 1% viso užteršto vandens liktų neišvalytas. Todėl artimiausiu metu investicijos, ypač lėšos iš valstybės biudžeto ir valstybės gaunamos paskolos bei subsidijos, turi būti skiriamos vandenvalos įrenginių statybai. Kartu būtina įgyvendinti priemones išsklaidytai požeminių ir paviršinių vandenų taršai mažinti, palaipsniui pertvarkyti vandenvalos finansavimo mechanizmą įgyvendinant principą “teršėjas (vartotojas) moka”, parengti reikiamus vandenų apsaugos teisės aktus.

Oro taršos mažinimas/stabilizavimas

Būklės analizė rodo dvi pagrindines tendencijas: pirma, didėjanti tarša iš transporto, antra, didėjanti tarša iš kai kurių pradedančių plėsti gamybą pramonės ir energetikos objektų. Kad situacija bent jau nepablogėtų, nebūtų viršytos leistinos teršalų emisijos bei koncentracijos normos, būtų įgyvendinti tarptautiniai susitarimai dėl oro apsaugos, svarbu imtis neatidėliotinų priemonių. Mažinant oro taršą iš mobilių šaltinių, būtina skubiai spręsti naudojamų degalų kokybės klausimą, palaipsniui pereiti prie transporto priemonių, atitinkančių ES reikalavimus, naudojimo, diegti eismo srautų optimalaus reguliavimo sistemas bei įgyvendinti kitas atmosferos taršą mažinančias priemones. Norint reguliuoti atmosferos teršimą iš energetikos ir pramonės įmonių, būtina, atsižvelgiant į ES reikalavimus kuo greičiau užbaigti emisijų normavimo teisinės bazės kūrimą, įgyvendinti energijos taupymo priemones, skatinti mažiau taršaus kuro vartojimą bei pažangių gamybos bei teršalų valymo technologijų diegimą. Kad būtų užtikrintas reikalavimų laikymasis, būtina peržiūrėti aplinkos apsaugos priemonių finansavimo sistemą, įsteigti aplinkos apsaugos investicijų fondą, sukurti palankesnes sąlygas aplinkos apsaugos priemonėms įgyvendinti.

Atliekų tvarkymas

Atlikti tyrimai ir pasaulio praktika rodo, kad tvarkant atliekas geriausių rezultatų galima pasiekti tolygiai įgyvendinant šiuos principus:
v vengti atliekų susidarymo;
v tinkamai tvarkyti ir kontroliuoti atliekų apskaitą;
v organizuoti atliekų tvarkymą bei antrinį panaudojimą;
v organizuoti saugų laikymą bei deponavimą.
Pagrindinis atliekų mažinimo principas yra jų vengimas. Tai pasiekti galima tik diegiant mažaatliekines technologijas bei naudojant daugkartinę tarą. Tvarkant atliekas, būtina nesumaišyti skirtingų atliekų. Jei atliekos sumaišomos, sunkiau jas perdirbti ar kitaip panaudoti, jos tampa pavojingesnės ir kenksmingesnės. Svarbu atliekas rūšiuoti atskiriant antrines žaliavas. Deponuojant atliekas sąvartynuose, būtina užtikrinti jatliekų laikymo saugumą: surinkti sąvartynuose išsiskiriančias aplinką veikiančias medžiagas, tarp jų biodujas. Saugant nuo taršos orą, požeminius vandenis bei kraštovaizdį, būtina rekultivuoti uždarytus sąvartynus.
Pavojingų atliekų tvarkymas. Uždraudus buitinių atliekų sąvartynuose deponuoti uždraustus ir netinkamus naudoti pesticidus, gyvsidabrio lempas, galvanikos, ligoninių atliekas, naftos produktais užterštą gruntą ir kitas pavojingas atliekas, jos ėmė kauptis susidarymo vietose. Manoma, kad dėl nepakankamos kontrolės dalis jų patenka į buitinių atliekų sąvartynus arba dar blogiau – į aplinką. Akivaizdu, kad pavojingų atliekų tvarkymo reglamentavimas, numatant jų susidarymo mažinimą, kontrolę ir tikslią apskaitą, surinkimo, nukenksminimo ir deponavimo tvarką, yra pirmaeilės svarbos uždavinys.
Būtina peržiūrėti ir tobulinti 1992 m. parengtą pavojingų atliekų tvarkymo sistemą, kad ji atitiktų dabartines Lietuvos sąlygas ir galimybes. Neatidėliojant pradėti rinkti, saugoti bei tvarkyti regioninėse aikštelėse pavojingas atliekas.
Buitinių ir kitų nepavojingų atliekų tvarkymas. Buitinių ir kitų nepavojingų atliekų gabenimas į nepakankamai įrengtus buitinių atliekų sąvartynus dėl netobulos atliekų tvarkymo ir higienos reikalavimų sistemos suformavo žemos kultūros nusikratymo atliekomis tradicijas. Tvarkant buitines ir kitas nepavojingas atliekas, neatsakinga šią problemą palikti savivaldybėms, nes norint mažinti atliekų, susidarančių ypač dėl intensyvaus vienkartinio panaudojimo taros gausėjimo, taip pat norint rūšiuoti atliekas, perdirbti antrines žaliavas, parinkti sąvartynams aikšteles bei formuoti sąvartynus, būtina valstybės parama. ES valstybėse buitinių atliekų kiekis vienam gyventojui yra kur kas didesnis negu Lietuvoje, todėl turime būti pasirengę, kad jau egzistuojanti problema netaptų dar grėsmingesne.

Žemėnaudos ir miškų struktūros optimizavimas

Ypatingą vietą strategijoje užima racionalios, ekologiškai pagrįstos žemėnaudos, užtikrinančios kraštovaizdžio stabilumą, struktūros formavimas. Turint tikslą gerinti bendrą žemėnaudos struktūrą, siekiama:
v išsaugoti ir formuoti šalies gamtinį karkasą;
v gerinti žemės naudmenų struktūrą pagal litomorfinius paviršiaus ypatumus;
v padidinti gamtinę pusiausvyrą reguliuojančių ekosistemų plotus;
v padidinti miškingumą, pirmiausia svarbiausiose gamtinio karkaso zonose;
v sustabdyti statybų invaziją į ekologiškai jautrias ir natūraliausias (vaizdingiausias) vietas;
v išsaugoti našiausių žemių ir miškų fondą.
Žemėnaudos struktūrai gerintiti būtina padidinti natūralių ar pusiau natūralių teritorijų, pirmiausia miškų, plotą. Vienas svarbiausių uždavinių formuojant žemėnaudos struktūrą – sukurti optimalią teritorinio planavimo dokumentų sistemą.

Gamtinio kraštovaizdžio degradavimo sustabdymas

Norint sustabdyti gamtinio kraštovaizdžio nykimą, pirmiausia saugomose teritorijose, būtina:
v tobulinti jų priežiūrą ir vadybą;
v sureguliuoti statybų procesą, užtikrinant statybas reglamentuojančių įstatymų laikymąsi;
v sumažinti miškų kirtimo apimtis;
v sukurti moksliškai pagrįstą saugomų teritorijų rekreacinio naudojimo sistemą;
v orientuoti žemės ūkį į ekologiškai subalansuotą ūkį;
v sugriežtinti saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo kontrolę;
v parengti skatinimo už apsaugos ir naudojimo režimo laikymąsi priemonių sistemą.
Artimiausiu metu labai svarbu įsteigti regioninių parkų administracijas, parengti reikalingus teisės aktus, reglamentuojančius statybų projektavimą bei pačias statybas, parengti lengvatų teikimo sistemą saugomų teritorijų gyventojams, taip pat ieškoti finansinių galimybių šiai paramai realizuoti.
Turėtų būti parengtos visų regioninių parkų planavimo schemos, sudaryti rezervatų aplinkosaugos planai. Taip pat turi būti pradėti rengti draustinių bei saugomų kraštovaizdžio objektų tvarkymo planai. Labai svarbu artimiausiu metu sukurti pažintinės rekreacijos infrastruktūros tinklą.

Ekologinė svarba ir ekologinių normų taikymo būdai pajūrio rekreacinėje zonoje

Būtina stiprinti ekologiškai jautrių teritorijų ir pajūrio rekreacinių išteklių teisinę apsaugą, parengti mokslinių tyrimų pagrįstą paplūdimių išsaugojimo bei atkūrimo metodiką. Pajūryje intensyviai rekreacijai naudojamuose paplūdimiuose nuolat turi būti tvirtinamos kopos. Turi būti parengti specialūs leidiniai žemės savininkų savimonei kelti ir reprezentaciniai leidiniai apie Lietuvos rekreacinius išteklius bei jų naudojimo galimybes. Labai svarbu sukurti subsidijų, kompensacijų ir lengvatų teikimo gyventojams, gyvenantiems rekreacinėse teritorijose ar šalia jų, tvarką, kad jie būtų suinteresuoti turimą teritoriją naudoti atsižvelgiant į rekreacinius prioritetus, taip pat svarbu sukurti reikiamą infrastruktūrą.
Atsiradus negatyviems reiškiniams gamtoje, žmonių savijautos atžvilgiu imtasi taikyti ekologinių normų būdus ir priemones rekreacinėje veikloje.
Žinodami, kad Klaipėdoje įvairūs taršos šaltiniai, kiti neigiami faktoriai bei gamtos veiksniai įtakoja ne tik gyventojų sveikatą, bet ir aplink uostamiestį esančias zonas, bandant apsaugoti nykstančią bioįvairovę, Baltijos jūros ir Kuršių marių krantų zonas, Aplinkos ministras 2000 metais patvirtino Jūros krantų apsaugos ir naudojimo nuostatus.
Nuostatų bendrojoje dalyje minima, jog nuostatai reglamentuoja Baltijos jūros ir Kuršių marių krantų zonos (paplūdimio, kopagūbrio, kranto, povandeninio šlaito) apsaugos, naudojimo bei tvarkymo režimą.
Baltijos jūros kranto apsaugos zoną sudaro iki 3 km pločio kontinento sausumos teritorija ir jūros akvatorija iki 20 m gylio izobatos Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Latvijos Respublikos bei Rusijos Federacijos valstybinių sienų ribų, taip pat Kuršių marių kranto apsaugos juosta:
– Kuršių marių kranto apsaugos juostą sudaro iki 150 m pločio Kuršių nerijos bei kontinento sausumos teritorijos ir prie jų esanti iki 150 m pločio marių akvatorija;
– jūros kranto apsaugos juosta formuojama kaip kranto apsaugos zonos teritorijos dalis ir ją sudaro iki 300 m pločio teritorija sausumoje, taip pat jūros akvatorija iki 10 m gylio izobatos.
Kranto apsaugos zona skirta išsaugoti pajūriui būdingą kraštovaizdį ir jo vertingus rekreacinius išteklius, gamtos ir kultūros paveldą, paukščių migracijos kelius, telkimosi ir žuvų neršto vietas. Kranto apsaugos zona siekiama sudaryti palankias sąlygas visuomenei naudotis pajūrio rekreaciniais bei turizmo ištekliais, apsaugoti krantus nuo degradacijos bei užtikrinti subalansuotą jų naudojimą.
Kranto apsaugos juostoje kranto linijos, kopų ar klifo šlaitams formuotis prioritetas suteikimas natūraliai vykstantiems krantodaros procesamas. Kranto apsaugos juostoje draudžiama:
– pastatų statyba bei kita ūkinė veiklą, kuri gali kelti grėsmę ar padaryti žalą gamtos ir kultūros paveldo bei rekreaciniams ištekliams;
– darkyti kraštovaizdį, ardyti kopagūbrius, kopas, klifo šlaitus bei kitaip niokoti reljefą, dirvožemį, augmeniją, gyvūniją;
– eksploatuoti naudingąsias iškasenas;
– kirsti mišką, išskyrus sanitarinius, ugdomuosius ir kraštovaizdžio formavimo kirtimus;
– rekreacinių bei turizmo išteklių naudojimą ir tvarkymą reglamentuoja Rekreacinių teritorijų registravimo, apsaugos, naudojimo ir planavimo tvarka (Žin., 1999, Nr. 58-1904).
Nuostatuose minimos krantosaugos priemonės. Tai kranto neigiamoms dinaminės būklės pasekmėms stabilizuoti rengiamos krantosaugos priemonių projektai ir programos jiems įgyvendinti. Taip pat hidrotechnikos įrenginių statybos projektai rengiami vadovaujantis mokslinių ir kitų tyrimų medžiaga. Projektuose numatomos krantų degradaciją stabilizuojančios krantosaugos priemonės kaip krantinių, molų, pylimų statyba, makrofitinių ir kitų krantus bei kopas tvirtinančių augalų sodinimas, kopų ar klifo šlaitų stiprinimas mechaninėmis priemonėmis ar želdiniais.
Lietuvos gamtos ir krantų apsaugos ir naudojimo režimo priežiūrą bei valstybinę kontrolę vykdo Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos ar pareigūnai. Asmenys, pažeidę krantų apsaugos ir naudojimo režimą, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
Įgyvendinant aplinkos ministerijos, jai pavaldžių organizacijų, visuomenės aplinkos apsaugos projektus, labai svarbu įtraukti į juos kuo daugiau visuomenės grupių. Rengiant institucijų veiksmų programas bei metinius planus, tikslinga juos suderinti su mieste veikiančių institucijų veiksmų programa. Visą veiklą būtina koordinuoti visais lygiais: vietos, miesto, apskrities, šalies. Visuomenės aplinkos apsaugos strategijos veiksmų programos efektyvus įgyvendinimas gali būti užtikrintas, jei bus pasiektas kiekvieno projekto tikslas, t.ty. jei projektas bus įgyvendintas laiku ir pateisins lūkesčius. Nes, anot, A. Dystervėgo, “nėra patrauklesnio, įdomesnio, labiau žiniomis praturtinančio užsiėmimo, kuris galėtų daugiau duoti, atgaivinti, nudžiuginti, nuraminti ir kai reikia paguosti, negu stropus, ramus, aktyvus nuostabiosios gamtos tyrimas.”

Ekologija ir patriotizmas

Kai siekėme laisvo žodžio ir nepriklausomybės, patriotizmo sąvoka buvo aiški ir nedviprasmiška. Vėliau patriotizmo sąvoką ypač naikino, skaidė politikai, ją devalvavo. Šiandien net sunku išsiaiškinti, kas dabar iš tiesų naudinga Lietuvai, kas iš tiesų patriotiška? Ypač kai darosi aišku: kai žmogus mąsto kritiškai ir nestandartiškai ir tas mintis išsako viešai, visada atsiras daug tokių, kurie įžvelgs kenkėjišką veiklą ar nežinia kieno užsakymą. Tačiau mes pamirštam, kad tikrieji kenkėjai dirba tyliai ir gudriai, o geriausias jų veiklos palaikymas – visuomenės tyla.
Net keista pastebėti, kad lietuvio patriotizmas yra daugiau apibrėžtas praeities, kurios nesugrąžinsi (ar LDK, ar sovietmečio ar gal rojaus laikų), o ne dabarties ar ateities. Toks istorinis mūsų vergystės palikimas, vos ne “amžina” nuskriaustųjų pozicija, ilgai neturėjusi nei savo rašto, nei savo valstybės.
Ir tautos, ir valstybės egzistuoja ne kažkur abstrakčioje erdvėje, o tik savo žemėje, t.y. gamtoje. Tik gamta, jos gyvybinės galios ir resursai yra vienintelis kiekvienos tautos, kiekvienos valstybės gyvavimo šaltinis. Tačiau kažkodėl mūsuose gamtosauga, ekologinių problemų sprendimas niekada nebuvo laikoma patriotizmu. Tik kažkokia prievole, trukdančia kuo greičiau gyventi geriau. Lyg niekas nežinotų, kad žmonių civilizacijos paskelbtas karas prieš gamtą tęsiasi jau labai ilgai, ir šiame kare taip pat kariauja saujelė lietuvių, t.y. mano tauta.
Pasaulis jau regėjo (deja, ir regės) fašistų, komunistų, fundamentalistų “patriotizmus”. Ne vienoje tautoje patriotizmas dar tebesiejamas su kova prieš kitaip mąstantį, kitaip atrodantį. Tačiau patriotizmas labai retai siejamas su pagarba žemei ir jos gamtos formoms, ant kurios užauga visi patriotai ir nepatriotai. Tikrasis kito tūkstantmečio žmogaus patriotizmas galėtų būti ne duoklė kokiam nors politiniam ar religiniam fundamentalizmui ar tik savo tautelės stabui, o žemei kaip gyvai ir iš tiesų žūstančiai vertybei. Pagarba kiekvienai šios žemės pėdai, kur gyvena, dirba ir teršia žmogus. Nes iš milijardų tų mažų pėdų susideda ir vienintelė žmogaus tėvynė – planeta.
Kartais gal geriau pasodinti medį, negu iškelti tautinę vėliavą dažnų švenčių proga.

Ekologija kaip metafora

Sąvoka ekologija, anksčiau reišusi mokslo sritį, per pastaruosius dešimtmečius nepaprastai išsiplėtė, tapo visuotine, iš esmės reiškia daug daugiau negu pats žodis. Priešingai – dar Kolumbo laikais Žemė atrodė didžiulė ir begalinė, o šiandien, apraizgyta įvairiausių komunikacijų voratinkliu, ji mums susitraukė į mažą, dar gyvą žirnelį beribėje kosmoso platybėje. Žodis ekologija tapo ne tik mokslo srities, bet ir gamtosaugos, kovos už gyvybės įvairovę ir kokybę, daugybės ekologinių organizacijų simboliu. Jis tapo metafora, kuri aprėpia visą mums žinomą pasaulį, ne tik gamtą ir kultūrą, kūną ir dvasią.
Ekologija prie naujojo tūkstantmečio slenksčio tapo ir vilties metafora, padedanti suvokti pasaulio sudėtingumą ir kartu jo trapumą, kartu padėjo nusviesti žmogų nuo nerealaus, išsigalvoto pseudodieviško “gamtos pertvarkytojo” pjedestalo, bandydama jį pastatyti į savo vietą biosferoje – tarp žolės ir žvaigždės, tarp skruzdėlės ir mėlynojo banginio, tarp nuodingųjų atliekų sąvartyno ir paskutiniojo pirmykštės girios lapelio.
Sąvokos “ekologija” tapsmas gyva, viską aprėpiančia metafora teikia jei ne iliuziją, tai bent viltį. Nes įvairiausių sąvokų prasmės plėtimasis ar siaurėjimas gali būti lygiai taip pat viltingas, lygiai taip pat keliantis nerimą. Lietuvoje jau nebėra Gamtos apsaugos, o tik Aplinkos ministerija. Jau dažniau vartojama aplinkosauga negu gamtosauga. Peršasi labai simptomiška išvada: gal gamtos šalyje nebėra ar greit nebebus, o liks tik aplinka, kurioje dar auga keli medžiai, driekiasi link horizonto melioruoto upelio styga, o šalia – legalūs ir nelegalūs sąvartynai, priglaudžiantys ir laisvosios rinkos, ir praėjusio sovietmečio atmatas.
Jau beveik prieš dešimt metų tuometinio Žaliųjų judėjimo lyderis Saulius Gricius rašė: “Vartoji, vadinasi, esi kaltas”. Man regis, tą amžinąją žmogaus kaltę, kurią mums užkrovė civilizacija, vėlei pamirštame. Tikėkimės, kad ekologija kaip vilties metafora stovi jau netoli, už tuoj pat ateisiančio naujojo tūkstantmečio durų.

Literatūra

1. Aplinkos ministerijos patvirtinti “Jūros krantų ir naudojimo nuostatai”. 2000 02 24, ministro įsakymas Nr.73.

2. Atmintinė pramonės ir įmonės ekologui // Klaipėdos m. savivaldybės Gamtosaugos skyrius, Klaipėda, 2000.

3. Baltijos jūros okeanologinių, hidrocheminių, ekotoksikologinių ir hidrobiologinių tyrimų 1999 m. rezultatai // (ataskaita), AM Jūrinių tyrimų centras, Klaipėda, 2000.

4. Dubra J. Baudos dėl jūrų taršos // Klaipėda. – 1997, kovo 21, psl. 19.

5. Http://miškai. gamta.lt/parkai/prad.htm.

6. Http://www.klaipeda.lt/

7. Http://www.gamta.lt/

8. Kuršių marių hidrologinių, hidrocheminių, ekotoksikologinių ir hidrobiologinių tyrimų 1999 m. rezultatai // (ataskaita), AM Jūrinių tyrimų centras, Klaipėda, 2000.

9. Kuršių marių ir Baltijos jūros aplinkos būklė // AM Jūrinių tyrimų centras, Klaipėda, 1998.

10. Kormondy E. J. Ekologijos sąvokos // Kaunas, 1992.

11. Kuršių marios // (II dalis), Vilnius, 1978.

12. Lietuvos raudonoji knyga // Vilnius, 1992.

13. Vitkienė E. Visuomenės rekreacija – tautos raidos perspektyva Lietuvoje [Mokslinė konferencija] // Šiauliai, birželis.

14. Žičkuvienė A. Jūroje išsiliejusi nafta – visų Baltijos šalių problema // Klaipėda. – 1997, gegužės 23, psl. 1.

Turinys

Klaipėdos miesto geografinė padėtis .................... 3
Klaipėdos miesto ir jos saugomų teritorijų ekosistemos, draustiniai ....... 4
Kuršių marių ekosistema ........................ 5
Baltijos jūros ekosistema ........................ 6
Jautriausias ekosistemos elementas – Baltijos jūros krantai ........... 8
Melnragės Girulių rekreacinė zona .................... 9
Klaipėdos miesto pažintinės, kultūrinės vietos ................ 9
Klaipėdos miesto ekologinės problemos atsiradusios dėl rekreacinės-turistinės veiklos ................ 11
Visuomenės ekologinis švietimas ..................... 12
Aplinkos apsaugos priemonės ir ekologinių problemų sprendimo būdai ...... 12

Kraštovaizdžio, gamtinių išteklių, biologinės įvairovės apsauga ......... 13

Aplinkos kokybės apsauga ...................... 14
Aplinkos apsaugos priemonių projektas ekologinėms problemoms spręsti ..................... 14

Nutekamųjų vandenų išvalymas ir nuotekų mažinimas ........... 14

Oro taršos mažinimas/stabilizavimas ................... 15

Atliekų tvarkymas .......................... 15

Žemėnaudos ir miškų struktūros optimizavimas .............. 16

Gamtinio kraštovaizdžio degradavimo sustabdymas ............ 16
Ekologinė svarba ir ekologinių normųtaikymo būdai pajūrio rekreacinėje zonoje ................. 16
Ekologija ir patriotizmas ........................ 18
Ekologija kaip metafora ......................... 18
Literatūra .............................. 20

Leave a Comment