Gamta, ekologija

Ekоlogija (graikiškai oikos – namas, būstinė, tėvynė + logos – kalba, sąvoka, mokslas, mintis, apibrėžimas, santykis) – mokslas, tiriantis organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką.Ekologijos terminą įvedė Ernst Haeckel, vokiečių biologas darvinistas.1935 metais Arthur Tansley, britų ekologas, sukūrė terminą ekosistema, t.y. interaktyvi sistema tarp biocenozės (gyvų organizmų grupės) ir jų biotopo (aplinkos, kurioje jie gyvena). Ekologija tapo ekosistemų mokslu.Ekologijos taikymo sritys – gamtos (aplinkos) apsauga, žemės ūkis ir kai kurios pramonės šakos.

Kasdien mūsų planetoje išnyksta dešimt, šimtas, o gal net tūkstantis gyvūnų ir augalų rūšių. Niekas tiksliai nežino, kaip yra iš tikrųjų. Tik viena yra visiškai aišku: jos išnyksta galutinai. Niekas daugiau jų nesugrąžins į gyvenimą. Jos išmirs kaip paukščiai dodo. Kitaip, nei atsitiko su žmonių išnaikintu karveliu milžinu, daugumos šiuo metu nykstančių rūšių iš viso nebūsime pažinę. Jos dingsta nepastebimai, – virsta tiesiogine prasme dūmais, kai deginami drėgnieji Amazonės miškai, kad galvijams atsirastų prastų ganyklų. Jos tarnauja ne vietiniams žmonėms, bet trumpalaikėms valdžios remiamų stambių žemvaldžių spekuliacijoms. Praėjusią vasarą Amazonės miškuose palydovais užfiksuota 40 tūkstančių gaisrų. Būtent čia gyvena daugiausia rūšių. Kiek jų iš viso yra, niekas iki šiol tiksliai nežino. Pagal naujausius drėgnųjų miškų medžių lajų tyrinėjimo duomenis, apskaičiavimai, kad žemėje maždaug du–trys milijonai rūšių, yra neteisingi: jų yra dešimt, o gal net penkiasdešimt milijonų. Tačiau kasdien išnaikinama nesuskaičiuojama daugybė rūšių, kurių vertės žmogui ir gamtos pusiausvyrai dar niekas nežino. Garsiausi pasaulyje atogrąžų ekologai amerikiečiai Edvardas O. Vilsonas (Wilson) ir Danielius Džanzenas (Janzen) – vienas yra profesorius Harvarde, kitas Pensilvanijoje – tai, kad rūšys miršta ir drauge sunaikinama informacija apie jų genetiką, palygina su didžiausios bibliotekos sudeginimu. Svarbiausia, kad visų tos bibliotekos knygų, net ištisų skyrių, dar niekas niekada neperskaitė. Ar jie dramatizuoja?

1992 metais Jungtinių Tautų Organizacijos valstybių vadovų susitikime (Rio de Žaneire) rūšių įvairovės išsaugojimas, taip pat atmosferos ir klimato, buvo iškeltas į pasaulinės politikos centrą ir paraginta JTO nares garantuoti biologinę įvairovę. Čia turėtas galvoje ne tik pačios įvairovės išlaikymas, bet ir rūšių gyvenamųjų buveinių įvairovės užtikrinimas. Taip Rio de Žaneiro konferencija patvirtino rūšių įvairovės reikšmę pasaulio ateičiai. Tačiau tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo savaime suprantama, geriau įsižiūrėjus pasirodo labai sudėtinga. Didžioji rūšių dalis negyvena teritorijose turtingų, gerai išsivysčiusių šalių, kurios gali imtis atitinkamų gamtos ir aplinkos apsaugos priemonių arba neleisti ūkio tikslams naudoti tam tikrų savo natūralių išteklių. Jos yra “vargingojoje žemės juostoje”, atogrąžose. Jeigu tos valstybės didelės dalies drėgnųjų miškų arba upių landšaftų, kur gausu rūšių, nenaudotų ūkio tikslams, joms tai reikštų didelius nuostolius. Netikėtai atsirado baisi sąvoka „ekologinis neokolonializmas“, o paskui iškilo ir esminis klausimas: kam visa tai tarnauja? Ar tikrai žemei reikia tokio rūšių gausumo? Ar rūšių gausos požiūriu skurdūs kultūriniai landšaftai neegzistuoja ir toliau? Tų kelių rūšių visiškai pakanka žmogaus gyvenimui. Būtent tos valstybės, kurios šiandieną labai smarkiai stengiasi išsaugoti rūšių įvairovę, pirmosios išsėmė savo gamtinius išteklius, vėliau kolonistiškai išgrobstė išteklius kitur, o dabar, nuogąstaudamos, kad nepavyks išlaikyti pasiektos gerovės, primeta likusiai pasaulio daliai plėtros suvaržymus. Pasaulinė rūšių apsauga, norėdama ko nors pasiekti, tokią būtinybę turi pagrįsti politiškai. Pirmiausia tai susiję su mokslu. Biologai ir ekologai turi išaiškinti, kodėl jie rūšių įvairovės užtikrinimą laiko svarbiu ir nediskutuotinu dalyku.

Yra trijų rūšių argumentai. Jie atstovauja skirtingoms, iš dalies viena kitą papildančioms pozicijoms. Pirmasis ir seniausias išvedamas iš to, kad gamtos balansui išlaikyti reikalingos visos rūšys. Šiuo požiūriu, ekosistema yra tarsi ypatingas organizmas. Kiekviena rūšis kaip sudėtinė dalis turi savo vietą ir reikšmę. Kaip lėktuve, kur dėl stabilumo ir saugumo praktiškai kiekviena kniedė turi būti patikimai pritvirtinta, taip ir gamtos balansui reikalinga kiekviena atskira rūšis. Tokį požiūrį būtų galima pavadinti „kniedžių modeliu“. Vis dėlto yra ne visai taip. Pastaraisiais metais šiam modeliui buvo priešstatomas kitas ir, liekant prie palyginimo su lėktuvu, pavadintas „pagrindinio keleivio modeliu“. Ši pozicija teigia, kad ne visi įsėdusieji yra svarbūs. Reikalingi tik pilotai, dar galbūt virtuvės darbuotojai ir stiuardesės, kurios rūpintųsi keleiviais ir įgula. Tačiau dėl to, kad vienas ar kitas keleivis iš tikrųjų turi sėdėti lėktuve, dar galima pasiginčyti. Pastaroji nuostata tarp biologų sukėlė aštrių ginčų. Ar išties galima apsieiti ir be daugumos rūšių? Kas gero iš to, kad yra raupų virusų ar geltonosios karštinės sukėlėjų? Kam reikalingas vienas iš milijono vabalų, kuris kaip rūšis žinomas galbūt tik siauros specializacijos tyrinėtojams? O svariausias kontrargumentas ar tolimuose žemės regionuose sukultūrintas landšaftas neįrodo, kad gamta funkcionuoja ir su kur kas mažiau rūšių? Tam pateikiamas trečiasis argumentas: rūšių gausa turi būti išsaugota būtent todėl, kad mes nepakankamai pažįstame atskirų rūšių reikšmę ir funkcijas. Įvairovėje gali būti paslėpti dideli, žmonijai irgi reikšmingi lobiai. Tam yra pakankamai pavyzdžių: vaistas nuo maliarijos – hininas – yra iš chininmedžio žievės, priemonės nuo vėžio iš menko madagaskarietiško augalo, vaistai nuo širdies ligų iš indiškojo lūpažiedžio augalo, o bakterijos naudingai veikia žmonių maisto produktus.

Jeigu pesticidų chemija, didindama žemės ūkio produkciją, fungicidais būtų sunaikinusi pelėsinius grybus anksčiau, negu buvo sužinota apie jų vertę, nebūtų tokių gyvybę gelbstinčių antibiotikų kaip penicilinas ir eritromicinas, nebūtų ir daug kitų veiksmingų medžiagų, kurias gamina menki grybeliai. Jeigu nebūtų beždžionių, žmonės rizikingus eksperimentus turėtų atlikti su savimi arba daugelio medikamentų kūrimo tektų atsisakyti. Sąrašą galima tęsti, ir jis kasdien vis ilgės. Šiuolaikinė medicina iš naujo atranda gamtos vaistines. Šių pasiekimų pakanka, kad rūpestingai apsieitume su rūšių lobynu žemėje. Sutinkame, sako kiti, tačiau didžiąją būtinos informacijos dalį būtų galima išsaugoti rūšis veisiant arba išlaikant botanikos soduose, sėklų bankuose ir lalaboratorijose. Be to, dauguma medikamentų kilę iš augalų ir grybų, o ne iš vabalų ir kitų mažųjų gyvūnėlių ar retųjų paukščių, besiveisiančių šimtamečių girių milžiniškų medžių karūnose. Ir apskritai neturtingų atogrąžų kraštų gyventojams juk apsimokėtų pateikti į rinką medikamentus iš savo miškų vaistinės. Kokia gi nauda iš tinginio arba menko drugelio, gyvenančio tik to tinginio kailyje ir niekur kitur? Kas taip argumentuoja, nežiūri nei per keletą kartų atgal, nei į ateitį. Toks žmogus aplinką laiko savaime suprantamu dalyku ir visai negalvoja apie tai, kad maždaug du trečdaliai mūsų kultūrinio landšafto gyvūnų ir augalų rūšių kilę visai ne iš čia, bet iš Artimųjų Rytų stepių arba Viduržemio jūros pakrančių teritorijų. Iš ten yra kilę ir žolės, iš kurių išvestos pagrindinės grūdinės kultūros šiandieną pripildo mūsų duonos pintinę. Tuose kraštuose, iš kurių buvo kilusios, šios rūšys buvo ir tebėra retos ar net labai retos. Jų laikas atėjo, kai žmogus Vidurio ir Vakarų Europoje kirto miškus ir kūrė žemės ūkio kultūrinį landšaftą. Tarp „atvykėlių“ buvo ir tie, kurie tapo naudingais augalais. To niekas negalėjo iš anksto numatyti. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad laukinė stirna, paplitusi milžiniškame plote, siekiančiame rytinius Azijos pakraščius, taps pagrindine Europos laukinių gyvūnų rūšimi. Jos kaip mėsos tiekėjos ar miškų kenkėjos vertė vis dar ginčytina, tačiau pavyzdžiai rodo, kad niekas nežino, kurios rūšys kada nors taps svarbios. Išsaugoti rūšių įvairovę yra tiesioginis visų valstybių bei ekologiškai žalojamo atogrąžų pasaulio rūpestis.

Čia esanti rūšių gausa parodo trūkumą, būtent tai, kad atogrąžose nėra tinkamos dirvos auginti maistiniams augalams. Žemės ūkis europietišku ir amerikietišku supratimu čia neapsimoka. Gamta čia siūlo kitą vertybę. Ji dažniausiai slypi nežinomose rūšių galiose; reikia išmokti pasinaudoti gamtos ištekliais. Šias galias galima palyginti su biblioteka. Ypatingos rūšių savybės yra pavelde, genuose. Taip žiūrint, kiekviena rūšis yra nepakartojamas kūrinys. Iš šio unikalumo iškyla svarbesnis, galbūt daug stipresnis argumentas už rūšių įvairovės išsaugojimą: jos tampa individualios dėl to, kad yra nepakartojamos. Ir dėl to mes neturime teisės jų sunaikinti, lygiai kaip ir individualių žmonių, nesvarbu, naudingi jie mums ar ne. Šis „moralinis argumentas“, siekiantis toliau nei nauda ir pritaikymas, gali nuskambėti labai teoriškai. Tačiau jis teikia daug galimybių. Jeigu vietiniams gyventojams pasisektų įrodyti, kad „jų” rūšys nepakartojamos, greičiausiai jos būtų pripažintos ir būtų prisidėta prie jų išsaugojimo. Savaime suprantama, kad tai pareikalaus ir padoresnės pagalbos. Kaip ir dera sprendžiant svarbius globalinius klausimus, pirmiausia turi būti paskirta lėšų platesniems tyrinėjimams, kad biologai galėtų atsidėti dideliems uždaviniams ir kaip galima geriau ištirti atogrąžų įvairovę. Rūšis turime pradėti saugoti savo aplinkoje: jei gimtajame krašte rimtai nežiūrime į rūšių apsaugą, tai to negalime reikalauti ir, pavyzdžiui, iš neturtingų kraštų. Gamtos apsauga, dabar esanti popieriuje, turi tapti konkrečia ateitimi. Akcija dėl Lietuvos kraštovaizdžioTaip susiklostė aplinkybės, kad Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje ir Latvijoje, tautinis atgimimas prasidėjo nuo ekologinio sąjūdžio. Tam nemažai įtakos turėjo 1986 m. įvykusi Černobylio katastrofa, pirmą kartą taip akivaizdžiai atkreipusi Sovietų Sąjungos gyventojų (taip pat ir Lietuvos) dėmesį į gresiantį pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai. Anksčiau, 1981 metais, Klaipėdoje, patyrus katastrofą tanklaiviui „Globe Asimi“ ir į jūrą išsiliejus 16 tūkstančių tonų mazuto, Lietuvos žmonės į tai žiūrėjo tik kaip į neeilinį įvykį. Šios katastrofos tikrosios grėsmės niekas nesuvokė. Tačiau ir neužmiršo. Tai buvo prisiminta, kai netoli Nidos tuometinės sąjunginės žinybos sumanė jūroje įrengti naftos gręžinį ir tam tikslui pastatė platformą.

Michailo Gorbačiovo paskelbtos demokratinės permainos paskatino Lietuvos šviesuomenę boikotuoti šį naftos gavybos projektą. Prasidėjęs parašų rinkimu, ekologinis sąjūdis nebenurimo iki pat nepriklausomybės atgavimo. Ekologija ir demokratija tapo neatskiriamos sąvokos. Kadangi esu šiaulietis ir iki šiol dalyvauju „Aukuro“ klubo veikloje, norėčiau papasakoti apie 1988 m. pradėtos ir iki šiol tebesitęsiančios akcijos už Lietuvos kraštovaizdžio apsaugą rezultatus. Kraštovaizdžio sąvoka yra labai plati ir apima ne tik gamtinę aplinką, bet ir tradicinę tautos kultūrą. Kraštovaizdis sudaro vieningą etninį gamtinį kompleksą, kuris dar vadinamas etnocenoze. Esminis kraštovaizdžio pertvarkymas, kai vadovaujamasi vien ekonominiais interesais ir ignoruojamos aplinkos tvarkymo tradicijos bei kultūrinis palikimas, kelia grėsmę tautos egzistencijai. Geras tokio „tvarkymosi“ pavyzdys yra visuotinė melioracija. Daugelyje vietų Lietuva dabar panaši į stepę. Išnaikinus želdinius prasidėjo dirvožemio erozija, dideliuose plotuose katastrofiškai sumažėjo gyvūnų ir natūraliosios augmenijos, o sunaikinus vienkiemius ir žmones apgyvendinus gyvenvietėse, pasikeitė jų gyvenimo būdas, papročiai, elgesys. Dažniausiai ne į gera, kadangi tai vyko greitai ir nenatūraliai. Lietuvio žemdirbiška prigimtis visada vertė jį, gal ir nesąmoningai, priešintis bet kokiems „revoliuciniams“ pertvarkymams ir žadino norą būti arčiau žemės. Galbūt tuo galima paaiškinti kolektyvinių sodų gausą Lietuvoje. Žmonės, per melioraciją netekę savo sodybų ir išsikėlę į miestus, ėmė įsirenginėti kolektyvinius sodus. Prie visų didžiųjų Lietuvos miestų kolektyviniai sodai tapo „miestais vaiduokliais“ ir kraštovaizdžio nelaime. Jie buvo kuriami gražiausiose vietose: prie upių, ežerų, miškuose, draustiniuose. Šiauliuose tokia vieta tapo Bubių, Kurtuvėnų, Bazilionų apylinkės. Praeitame dešimtmetyje kolektyviniai sodai ir žinybinės poilsiavietės pradėjo intensyviai skverbtis į Kurtuvėnų kraštovaizdžio draustinį ir kurtis aplink jį. Dažniausiai tai darė ne sąjunginės žinybos, o patys šiauliečiai ir įvairios Šiaulių miesto organizacijos. Taip pasireiškė žemdirbiška lietuvio prigimtis. Prireikė milžiniškų pastangų, siekiant įtikinti šiauliečius nenaikinti unikalaus Kurtuvėnų apylinkių kraštovaizdžio. Praėjus porai metų paaiškėjo, kad draustinio statusas ir esamos jo ribos negali apsaugoti šio regiono gamtos šiauliečių labui, – deja, nuo jų pačių invazijos. Tokia paradoksali žmonių prigimtis – jie trokšta gamtos, tačiau įkėlę ten koją, kaipmat ją pakeičia ir sunaikina jos pirmykštį grožį, užteršia aplinką.

Apie Kurtuvėnų draustinio „bylą“ 1988–1991 m. žinojo tuometinės vyriausybės, Aukščiausiosios Tarybos deputatai, mokslininkai. Tačiau net kai kurie mokslininkai tuo metu galvojo, kad Kurtuvėnų draustinyje nebėra ko saugoti. Išsamiau patyrinėjus, pasirodė visai kitaip. Todėl kraštotvarkininkas P. Kavaliauskas pasiūlė Lietuvoje steigti regioninius gamtos parkus, kurie turėtų savo administracijas, o šios rūpintųsi parkų veikla ir ten esančių gamtinių bei kultūrinių vertybių apsauga. Kurtuvėnų regioninis parkas faktiškai įkurtas 1991 m. – tada buvo paskirtas parko vadovas, nors juridiškai 30 regioninių parkų buvo įsteigta tik 1992 m. rugsėjo 4 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu. Šis AT nutarimas turbūt yra didžiausias gamtosaugininkų laimėjimas per visą 1988–1996 metų laikotarpį. Visos saugomos teritorijos – nacionaliniai ir regioniniai parkai, draustiniai, rezervatai šiuo metu užima apie 15 procentų Lietuvos teritorijos (regioniniai parkai – 5,8 procento). Panašų plotą saugomos teritorijos sudaro ir kitose civilizuotose pasaulio valstybėse. Dar ir todėl šį Aukščiausiosios Tarybos nutarimą galima laikyti didžiausiu gamtosaugininkų laimėjimu, nes saugomų teritorijų tinklas palaiko kraštovaizdžio stabilumą, sukuriamos sąlygos kompleksiškai saugoti aplinką ir kurti subalansuotą gamtinę sistemą. Galima drąsiai teigti, kad be žaliųjų iniciatyvos 1992 m. regioniniai parkai nebūtų buvę įsteigti. Tiesa, ilgą laiką daugelis parkų neturėjo jokios administracijos. Šiuo metu parkų administratoriai paskirti. Atgavusi nepriklausomybę Lietuva turėjo puikią galimybę išvengti daugumos ekologinių klaidų, kurias padarė išsivysčiusios Vakarų valstybės. Teritorijų paskelbimas saugomomis, Aplinkos apsaugos įstatymo priėmimas šiek tiek sumažino galimybę beatodairiškai plėšti ir naikinti gamtą. Kitų valstybių patyrimas rodo, kad sunaikintai gamtai atkurti reikia nepaprastai didelių lėšų, o daug ko iš viso neįmanoma atkurti. Todėl šiandieninis dėmesys ekologijai ir investicijos į šią sritį rytoj gali duoti šimteriopą naudą. Juo labiau, kad daug kur jokių investicijų nereikia, – pakanka tik dėmesio ir įstatymo. Be apribojimų šiuolaikinė civilizacija apsieiti negali, nes žmogus sukūrė tokią industriją ir tiek aplinkai pavojingų technologijų, kad anarchija gali sukelti ne tik vietines, bet ir globalines ekologines katastrofas.

Šiuo metu Lietuvoje, kaip sako žinovai, sukurta nebloga gamtosaugos įstatymų bazė, tačiau tų įstatymų paprasčiausiai nepaisoma arba specialiai kuriami nauji, leidžiantys pelnytis gamtos sąskaita. Pats naujausias pavyzdys – beatodairiškas Lietuvos miškų kirtimas. Galima vienareikšmiškai tvirtinti, kad šis procesas susijęs su visuotine privatizacija. Miškas auga 100 metų, o naujieji savininkai dažniausiai siekia tik trumpalaikės naudos, todėl skuba atgautą mišką kuo greičiau iškirsti ir parduoti. O miškui atsodinti reikės nemažų pinigų.