Ema Kviecinskaitė
Referatas
Kaunas2004
-3-
Nacionaliniai parkai
Graži ir įvairi gamta, margų margiausi kraštovaizdžiai. Nacionaliniai parkai atspindi stambių geografinių sričių kraštovaizdį ir kultūrą. Parkai įkurti vietovėse, pasižyminčiose natūraliais kraštovaizdžiais, saugotinų gamtos ir kultūros vertybių gausa, gamtos ir žmonių santarve. Įkurti ten, kur gyva istorinė atmintis, gyvas gamtos, kaip žmogaus ir tautos lopšio, suvokimas. Turtinga parkų augmenija, didžiulė gyvūnijos įvairovė. Čia galima sutikti visus б Lietuvos Raudonаjа knygа įrašytus gyvūnus, rasti visus retuosius augalus. Politinės aplinkybės nulėmė, kad XX amžiaus antroje pusėje Lietuvoje buvo vykdytа neapgalvotа urbanizacijа, kai technologiškai atsilikusi pramonė siekė pasieki atokiausius šalies kampelius. Dėl to, kad dar galime džiaugtis didžiuliais patrauklios gamtinės aplinkos plotais, turime dėkoti šalies miškininkams, jų ekologinei nuovokai. Daug triūso reikalauja šalies kraštovaizdžio įvairovės bei ekologinės pusiausvyros išsaugojimas. Nykstančių gamtos vertybių saugojimo ir atkūrimo rūpesčiai šiandien gula ant šalies miškininkų pečių.Miškas yra vienas svarbiausių atsinaujinančių šalies gamtos išteklių, turintis didelę ekonominę, socialinę ir ekologinę reikšmę. Bendras miškų teritorijos plotas Lietuvoje 2003 01 01 buvo 2183,6 tūkst. ha, iš jos miškų žemės plotas 2045,5 tūkst. ha. Valstybinės reikšmės miškų žemė užėmė 1016,7 tūkst. ha. Didžiąją šių miškų dalį – 980,6 tūkst. ha arba 96,4 proc. atkuria, tvarko, saugo ir naudoja miškų urėdijos ir nacionaliniai parkai. Visoje šalies teritorijoje išsidėstę penki nacionaliniai parkai, kurie skirti Lietuvos gamtos pažinimo ir istorijos žinių gilinimui. Čia skirti specialūs plotai dirbamai žemei bei rekreacijai. • Dzūkijos nacionalinis parkas Druskininkuose.• Žemaitijos nacionalinis parkas prie Plungės. • Trakų istorinis nacionalinis parkas. • Aukštaitijos nacionalinio parkas ties Ignalina.
• Kuršių Nerijos Nacionalinis parkas prie Baltijos jūros. Visų minėtų nacionalinių parkų teritorija sudaro 413.522 km2.Dzūkijos nacionalinis parkas
Dzūkijos nacionalinis parkas įkurtas 1991 m. balandžio 23 d. gamtiniu ir kultūriniu požiūriu turtingiausioms Dainavos krašto teritorijoms saugoti, tvarkyti bei naudoti. Pagrindiniai uždaviniai – išsaugoti ypač vertingus Dainavos krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, užtikrinti Nemuno ir Merkio santakos upyno ekologinę pusiausvyrą, puoselėti Dzūkijos kultūrines tradicijas, propaguoti tradicinius ūkininkavimo metodus ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui. Tai didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje, kurios plotas – 55900 ha. Miškai plyti 43700 ha plote. Didžioji parko dalis yra Varėnos rajone (apie 95%), o mažesnieji – Alytaus (apie 4%) ir Lazdijų (apie 1%) rajonuose. Jis yra pietinėje Lietuvos dalyje, apie 100 km į pietvakarius nuo Vilniaus.
Reljefas. Dzūkijos nacionalinis parkas plyti Dainavos smėlingos lygumos pietinėje dalyje. Šiaurės vakarinis parko pakraštys “užkopia” ant Dzūkų aukštumos. Šiuos rajonus skirianti riba eina palei Veisiejų – Merkinės moreninį kalvotą ruožą. Maždaug du trečdaliai parko teritorijos yra smėlingoje lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai, su ryškiomis terasomis upių slėniai. Vienas unikaliausių parko kraštovaizdžių yra Marcinkonių, Lynežerio, Grybaulios ir Šunupio žemyninių kopų masyvai. Jie susiformavo po antrojo paskutiniojo ledynmečio etapo (prieš 30 000 metų). Lygumos paviršių paįvairina ir termokarstinės daubos su nedideliais ežerėliais. Ties Merkine moreninėje aukštumoje vyrauja vidutiniškai kalvoti su daubomis kraštovaizdžiai, įvairi dirvožemių ir naudmenų danga, daubakloniuose telkšo ežerų virtinės. Ten, kur Nemuno vandenys pralaužė moreninį gūbrį, šiuo metu yra akmenuotos rėvos (Bajorė ties Ulčičiais, Sakalas ties Dubakloniu, Žirklės ties Merkine, Siuvėjas ties Maksimonimis). Prieš prasigrauždama pro moreninį gūbrį, upė kurį laiką plačiai klaidžiojo į šalis, palikdama 4 – 6 km slėnį (ypač ties Panarų ir Netiesų kaimais) ir 2-3 km spindulio kilpas su senvagėmis (Pakrykštės pelkė). Parko paviršius yra vidutiniškai 100 m aukštyje virš jūros lygio. Aukščiausias takas – Daugiakalnis (168,2 m virš jūros lygio), esantis žemyninių kopų masyve už 4 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių. Žemiausia vieta – Nemuno vaga ties Krikštonimis (66 m virš jūros lygio).
Klimatas. Klimatas labiau kontinentinis nei kitose Lietuvos dalyse. Gaunama saulės radiacija – viena didžiausių Lietuvoje. Čia dideli paros ir metų temperatūros svyravimai, pačios ankščiausios ir vėlyviausios šalnos. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -5,4 ° C, maksimali -40,0° C; vidutinė liepos mėnesio temperatūra +17,7° C, maksimali +37,0° C (aukščiausia Lietuvoje).
Dirvožemiai. Parko teritorijoje, ypač Pietryčių lygumoje, vyrauja nederlingi jauriniai šilaininiai smėlio dirvožemiai. Nuo Merkinės į šiaurryčius bei Žeimių apylinkėse randama velėninių jaurinių smėlio ir priesmėlio dirvožemių, tarp kurių aukštesnėse vietose įsiterpę velėniniai karbonatiniai nuardyti priesmėlio ant žvyro bei smėlio dirvožemiai. Tipiški velėniniai karbonatiniai dirvožemiai, susidarę ant gėlavandenių klinčių lęšių ar kalkinių klodų, paplitę Skroblaus ir kai kurių kitų upių slėniuose, ežerų pakrantėse.
-4-
Saugomi objektai. Parkas suskirstytas į 4 funkcines zonas: konservacinę, apsauginę, rekreacinę ir ūkinę. Komservacinė zona (rezervatai ir draustiniai) užima 26580 tūkst. ha (47,5% teritorijos) plotą. Griežčiausias apsaugos režimas yra 3 gamtiniuose rezervatuose, kurių bendras plotas – 2080 ha. Musteikos rezervatas apima Musteikos upelio aukštupį ir jį supančius miškus. Pavilnio rezervate saugomos Pavilnio upelio aukštupio slėnis. Skroblaus rezervatas apima Skroblaus upelio vidurupį ir žemupį tarp Kapiniškių ir Dubininko į šiaurę nuo Merkinės miestelio esantį Merkinės geomorfologinį draustinį. Parke iš viso yra 28 draustiniai. Vertingiausi Dzūkijos upių tinklo elementai saugomi ir Grūdos, Netiesų hidrografiniuose draustiniuose. Negausios nacionalinio parko pelkės saugomos Dėlyno, Didžiabalės, Bakanauskų, Imškų telmologiniuose draustiniuose. Vieninteliame botaniniame Subartonių miško draustinyje saugomi parke retai tesutinkami, Dzūkijos aukštumoms būdingi eglynai su ąžuolo priemaiša ir turtinga žoline augalija. Parke saugoma apie 60 gamtos paminklų, tarp jų – 18 kraštovaizdžio objektų – Ūlos, Merkio ir Nemuno skardžiai, įdomios griovos, šaltiniai, atodangos, kalvagūbriai, daubos ir ežerai. Žinomiausi gamtos paminklai yra šaltinis “Ūlos akis”, senosios bitininkystės reliktai – drevėtos pušys arba drevės, Lietuvio liepa Margonių kaime, Zervynų ąžuolas.
Kultūros paveldas. Girinių dzūkų kaimuose išliko tradicinė kaimų struktūra ir žemėnauda, savitas gyvenimo būdas. Kultūriniai draustiniai parke užima 860 ha plotą. Tai Musteikos etnokultūrinis draustinis, apimantis Musteikos kaimą ir jo aplinką. Panemunių dzūkų kaimų erdvinę planinę struktūrą bei etnines tradicijas reprezentuoja Žiogelių etnokultūrinis draustinis. Siekiant išsaugoti istorinį Merkinės miestelį, įsteigtas Merkinės urbanistinis draustinis. Istorine praeitimi ir gražiais vaizdais garsūs Merkinės ir Liškiavos piliakalniai, Liškiavos alkakalnis. Kaimuose iki šiol pinama iš šiaudų, vytelių ir balanų, audžiama. Dzūkijoje labai senos drevinės bitininkystės tradicijos, kurias mena prie Musteikos esantis bitininkystės takas. Penki etnografiniai ansambliai dainuoja senąsias dzūkiškas dainas, Marcinkonių ir Margionių kluonuose vyksta spektakliai ir įvairūs renginiai. Subartonių memorialinis draustinis įkurtas Subartonių kaime ir jo apylinkėse, siekiant išsaugoti ir eksponuoti rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtinės aplinką. Parke saugoma 20 akmens amžiaus stovyklų (Merkinės, Netiesų, Puvočių, Glyno ežero apylinkėse, Ūlos pakrantėse), 10 architektūros, daugiau nei 40 dailės paminklų (daugiausia Merkinės, Liškiavos ir Marcinkonių bažnyčiose bei jų šventoriuose). Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia bei buvęs domininkonų vienuolynas statyti 1704 – 1720 m. Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, joje esantys septyni rokoko stiliaus altoriai yra vieni vertingiausių rokoko pavyzdžių Lietuvoje. Merkinės Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčia – architektūros paminklas, joje yra 11 dailės paminklų. Daug ir kitų memorialinių vietų. Pokario kovas mena atstatytos partizanų žeminės Viršurodukyje ir Kasčiūnų kaime, Kazimieraičio (plk. Juozo Vitkaus) slėptuvės liekanos prie Skroblaus, Merkinės kryžių kalnelis. Klepočių, Lizdų ir Druskinikų kaimuose išliko kryžiai 1944 m. gruodžio 24 d. tragedijai įamžinti, kai NKVD baudėjai sudegino 70 sodybų, nužudė 37 žmones. Merkinėje yra kraštotyros (centrinė aikštė), Lietuvių laisvės kovų ir kančių (Seinų g. 8) muziejai. Parko informacijos centre (Vilniaus g. 3) – dailės galerija. Marcinkonyse yra etnografijos muziejus (Miškininkų g. 6) bei Čepkelių valstybinio rezervato gamtos muziejus (Šilagėlių g. 11).
Upės. Parko teritorija priklauso Nemuno baseinui. Į parką patenka Nemuno vidurupis, Merkio, Ūlos, Grūdos upių atkarpos, unikalus Skroblaus upelis-iš viso apie 30 upių ir upelių. Jas maitina gruntiniai vandenys, todėl upių ir upelių nuotėkis parko teritorijoje yra pastovesnis nei kitose Lietuvos vietose. Nemunas 92,4 km teka vakariniu parko pakraščiu. Pagrindinis Nemuno intakas Dainavos lygumoje yra Merkys, kuris 37 km teka šiaurine parko dalimi. Rytiniu pakraščiu prateka Ūla-didžiausias Merkio intakas. Jos ilgis siekia 84 km, o Dzūkijos nacionaliniame parke-25 km. Žemiau Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir teka siauru konjonišku slėniu su vaizdingais, nuolat ardomais skardžiais. Kitas Merkio intakas – Grūda -pasižymi plačiu salpiniu slėniu, labai gausiomis kilpomis. Skroblus – vienas įspūdingiausių Lietuvos upelių. Jo ilgis – tik 17,3 km. Debitas upelio pradžioje – 8 litrai per sekundę, o ten, kur upelis įteka į Merkį – 700 litrų per sekundę. Kito tokio trumpo ir vandeningo upelio Lietuvoje nėra. Skroblaus baseine intensyviai vyksta geomorfologiniai procesai. Kai kurie duburiai labai įspūdingi – gilūs, stačiašlaičiai, ūksmingi. Kitos įdomesnės parko upės tai Strauja, Apsingė, Kempė, kanjoninio tipo Povilnio ir Išrūginio upeliai, įtekantys į Ūlą, žemės gelmėse pradingstantis Būkaverksnio upelis.
Ežerai. Dzūkijos nacionaliniame parke yra 48 ežerai, kurių bendras plotas-apie 232 ha. Didžiausi jų-Lizdų (27 ha), Lyno (18,5 ha), Gelovinės (15,9 ha), Glyno (15,9 ha), Galvinio (12,4 ha), Gilšės (10,6 ha), Kastinio (10,1 ha). Smėlingą Nemuno terasinę lygumą kertančiame dubaklonyje parko šiaurės vakarinėje dalyje yra susitelkę Krakinio, Ežerinio, Lizdų, Galvinio, Kazamkėlio, Bedugnio, Giluišio, Balaežerio, Netiesio, Netiesėlio, Dumblinio, Pakampio, Ešerinio, Pilšelio, Laujos ežerai. Masališkio duburyje ties Subartonimis telkšo Gelovinė, Gilšė, Kampinis, Pakelinis, Linmarkas. Šie ežerai dažniausiai yra siauri, gilūs, stačiais krantais, dažnai vingiuoti. Senslėnio teritorijoje telkšo Mergelės akelių, Glyno ežerai. Termokarstiniai ežerai yra išsidėstę Dzūkijos kopų masyve. Jų dubenys susidarė vėliau, praėjus gana ilgam laikui po ledynų išnykimo, kai klimatas gerokai atšilo ir išnyko amžinasis įšalas, ištirpo palaidoti ledo luitai. Tai Bakanauskų, Trikampio, Kastinio, Mekšrinio, Išrūginio, Versminio ir kiti ežerai. Jie dažnao taisyklingai apvalūs ar ovalūs. Daugelis jau gerokai užžėlę ir sunkiai prieinami.
-5-
Augalija ir gyvūnija. Didesniąją teritorijos dalį dengia miškai, kuriuose vyrauja pušynai (net 92% miškų ). Miškai plyti 47 700 ha plote. Labiausiai paplitę kerpiniai (51%) ir brukniniai (33%) pušynai, kurių šilumamegės bendrijos ir nulemia Dainavos lygumos augalijos unikalumą. Eglynai plyti daugiausiai aukštumose į šiaurę nuo Merkinės, o juodalksnynai telkiasi papelkiais ir upių slėniuose. Beržynai dažniausiai įsikuria buvusių spygliuočių ar mišriųjų miškų vietose. Savitumu išsiskiria šaltiniuotų upių, slėnių, ypač Nemuno, guobynai. Dzūkų aukštumos kalvose bei sausuose upių šlaituose galima aptikti ir nedidelių termofilinių krūmynų plotelių, kuriose auga gudobelės, ožekšniai, šunobelės ir kiti krūmai. Brandžių medynų tėra 2%, vidutinis medynų amžius-55 metai. Parko teritorijoje auga daugiau nei 750 aukštesniųjų augalų rūšių 212 kerpių rūšių, gyvena apie 40 rūšių žinduolių, 150 sparnuočių rūšių. Upėse ir ežeruose gyvena 37 rūšių žuvys. Į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos 194 rūšys: iš jų 92 gyvūnų, 82 augalų, 12 grybų, 7 kerpių.Upių slėniais ir smėlingomis lygumomis į Lietuvą atkeliavo nemažai augalų rūšių, ypač iš Pietryčių ir Centrinės Europos, todėl dabar parke galima rasti daug ribinio paplitimo rūšių, kurių nėra kitose Lietuvos vietose arba jos labai retos. Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje šiuo metu žinoma gyvenant apie 40 žinduolių rūšių. Didelių ir vientisų pušynų plotų daugelio rūšių žvėrys nemėgsta. Rūšių įvairovė didesnė derlingesnėse augimvietėse, prie upelių, upių ir ežerų, kur auga mišrūs medynai.
Pelkės. Didžiausi pelkių plotai yra parko pietuose apie Musteikos kaimą. Pelkių augalija paplitusi ir kai kurių ežerų pakrantėse, nedidelės pelkaitės telkšo reljefo pažemėjimuose kalvotoje parko dalyje apie Subartonis. Labai savitos tarpinio tipo pelkių augalijos bendrijos Kempės upelio slėnyje ir pelkėtame Skroblaus slėnyje Kapiniškėse-taip vadinamoje Skerdzimų pievoje. Didesnėse pelkėse galima rasti įvairių pelkių tipų augalijas-aukštapelkių, tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių. Mažesnėse pelkėse bendrijų įvairovė nedidelė, dažniausiai vyrauja žemapelkių augalija.
Parko lankymas. Populiariausia bei visais metų laikais patogiausia parko lankymo forma yra autoturizmas. Dabartinis kelių tinklas patogus pasiekti Marcinkonis ir Merkinę, kasmet daugėja asfaltuotų kelių, bet nemažai vaizdingų vietų galima aplankyti tik važiuojant žvyruotais vieškeliais ar miško keliais. Organizuotiems parko lankytojams siūlomos ekskursijos autobusu. Tačiau geriausiai pajusti Dzūkijos grožį galima keliaujant pėsčiomis arba dviračiais. Parko lankytojams vaizdingose vietose įrengta daug oilsio aikštelių, pavėsinių, laužaviečių, lieptų ir takų prie šaltinių. Dzūkijos nacionalinis parkas-upių ir upelių parkas, todėl gausiai lankomas vandens turizmo mėgėjų. Labiausiai keliautojus vilioja Merkys ir viena gražiausių Lietuvos upių – Ūla. Parke įrengti 4 pėsčiųjų takai. Marcinkonyse, nuo etnokultūros ir gamtosauginio švietimo centro, pradedami maršrutai Girinio (3,6 km) ir Zockagirio takais (4,8 ar 13 km žiediniai maršrutai) vaizdingomis Marcinkonių apylinkėmis. Netoli Marcinkonių šiaurvakarinių Čepkelių rezervato pakraščių nutiestas takas (1,5 km) supažindina su unikalia Dzūkijos kopų ir Čepkelių raisto gamta. Iš apžvalgos bokšto atsiveria raisto platybės, o norintiems pažvelgti į pelkę iš arčiau, įrengtas lieptas. Dar vienas takas (2 km) prasideda nuo Merkinės piliakalnio ir vingiuoja per Merkio ir Nemuno santakos pievas bei miškus.
Žemaitijos nacionalinis parkas
Žemaitijos nacionalinis parkas įkurtas 1991 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu. tikslas – išsaugoti, tvarkyti ir naudoti gamtiniu bei kultūriniu požiūriu vertingiausias Žemaitijos teritorijas. Svarbiausias parko uždavinys – išsaugoti didžiausią Žemaitijoje Platelių ežeryną, jo apylinkes, šio parko teritorijoje esančius unikalius geomorfologinius kompleksus, pelkes su retomis augalų ir gyvūnų rūšimis, Žemaičių kraštui būdingus etnografinius kaimus, parko teritorijoje esančius piliakalnius, urbanistinius paminklus, Šventorkalnio archeologinę zoną su piliaviete, žemaičių tautodailės paminklus. Parkui pavesta rūpintis ir Platelių ežeryno ekologine pusiausvyra, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius, kultūrinius kompleksus bei objektus. Paskutiniaisiais metais parke nuolat atliekami gamtos aplinkos, etnokultūros paveldo, kiti moksliniai tyrinėjimai, stebėjimai, kaupiama informacija.
Parko teritorijoje daugiausia gyvena žemaičiai, kurie, palyginus su kitomis Žemaitijos vietomis, dar gerai yra išlaikę savo tarmę, papročius, charakterio ypatumus. Čia puoselėjamos, gaivinamos senosios Žemaitijos krašto kultūros tradicijos, šventės, sutraukiančios daug tuo besidominčių žmonių. Tuo pat metu parke vystoma ir rekreacinė veikla, pirmumą suteikiant pažintinio pobūdžio turizmui. Čia ribojama ūkinė veikla, kenkianti aplinkai ir nesusijusi su nacionalinio parko funkcijomis bei jo gyventojų interesais. Siekiama, kad bet kokia ūkinė, rekreacinė bei kita veikla iš esmės nekeistų Žemaitijos nacionalinio parko unikalaus kraštovaizdžio. Parkui būdinga itin didelė landšaftų ir biotipų įvairovė, čia gausu etninės kultūros paminklų, geros sąlygos rekreacinei veiklai. Priklausomai nuo teritorijos gamtinio potencialo, ūkinio įsisavinimo ir kultūros paveldo objektų gausos, parkas suskirstytas į 90 teritorinių funkcinių kompleksų, kurie sąlygiškai skirstomi į 12 grupių. Tai gamtiniai rezervatai bei gamtos, kultūros draustiniai, Žemaičių Kalvarijos urbanistinis draustinis, kultūros vertybių apsaugos, poilsio įstaigų, kaimiškosios rekreacijos, gyvenviečių, apsauginių miškų, žemės ūkio zonos, rekreaciniai želdynai, agroparkai, gamtos reljefas. Išskirtinio dėmesio vertas Žemaičių Kalvarijos urbanistinis draustinis, užimantis 150 ha. Tai Žemaitijos miestelis, išlaikęs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios užstatymo struktūrą. Čia daug architektūros, dailės, archeologijos, istorijos paminklų.-6-
Kasmet liepos mėnesį vyksta garsieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, kurių metu lankomos unikalios Kristaus Kančios kelio, kuris tęsiasi daugiau kaip 4 km, koplyčios ir giedamos archaiškos žemaitiškos giesmės. Šių koplyčių yra 19. Jos miestelyje (anksčiau vadinto Gardais) ant natūraliai susiformavusių kalvų buvo pastatytos 1637-1639 m. Istoriniai šaltiniai rodo, kad dabartinėje Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje žemaičiai įsikūrė XI-XIII a., išstūmę ir asimiliavę kuršių gentis. Čia iki šiol yra išlikę akmens amžiaus stovyklų pėdsakų, piliakalnių, alkakalnių, senkapių iš viso daugiau kaip 30 archeologijos paminklų.
Su šio krašto istorija lankytojai plačiau gali susipažinti Platelių, Žemaičių Kalvarijos muziejėliuose, Bukantėje veikiančiame rašytojos Žemaitės muziejuje. Parko teritorijoje saugoma apie 60 dailės paminklų. Tai daugiausia žemaitiški kryžiai, koplytėlės, skulptūros, senųjų liaudies meistrų nutapyti paveikslai. Kryžiai ir koplytėlės dar ir mūsų laikais šiame krašte tebestatomi pakelėse, tvirtinami prie medžių. Žemaitijos nacionalinis parkas didžiulė šio krašto vertybė. Jis išlaikomas iš valstybės lėšų. Parkas šiandien siaurinamoje ir niveliuojamoje Žemaitijoje tampa savotiška žemaitiškumo sala, kur administracinėmis priemonėmis bandoma išlaikyti tai, kuo šis kraštas unikalus, turtingas ir įdomus visai Lietuvai, visam pasauliui. Žemaitijos nacionalinio parko bendras plotas – 21700 ha. Miškai užima 9158 ha. Iš jų: eglynai-47%, pušynai-26%, beržynai-13%, baltalksnynai-4,4%, ąžuolynai-4,1%; pusamžiai medžiai-56%, brandūs medynai-1,5%. Vandenys-1860 ha. Gyventojų skaičius-3000.Žemaitijos nacionalinio parko teritorija pagal ūkinių ir gamtos apsaugos funkcijų prioritetą suskirstyta į šias zonas:I. Konservacinė. Rezervatai (1000 ha, 5%) ir draustiniai (9400 ha, 43%).II. Apsauginė (3100 ha, 14%).III. Rekreacijos (miško parkai, ežerų ekvatorijos ir rekreacijos įstaigų teritorijos- 520 ha, 2%).IV. Ūkinė (miškų ūkis ir žemės Žemaitijos nacionalinio parko kalvotą reljefą suformavo prieš 12 tūkst. metų atsitraukdamas ledynas. Kalvos gana aukšto-150-190 m, o jų virtinės užima didžiąją šio parko dalį. Pelkės užima – 960 ha, ežerai sudaro daugiau kaip 7% Nacionalinio parko teritorijos (1500 ha). Didžiausias ir gražiausias – Platelių ežeras (plotas – 1205 ha, gylis – 50 m). Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje dar yra 25 mažesni ežerai, 65 upeliai. Ūkis – 7600 ha, 35%).Parke gyvena apie 173 rūšių paukščiai; iš jų 23 rūšių paukščiai yra praskrendantys, o 22 rūšių – labai reti. Žemaitijos nacionalinio Parko miškuose yra daug retųjų augalų, gyvena taurieji elniai, briedžiai ir stirnos, voverės, lapės ir kiškiai, bebrai ir ūdros, bei kiti žvėrys ir žvėreliai. Platelių ežere tarp daugybės įprastų žuvų veisiasi retos lašišinių šeimos žuvys – seliava ir Platelių sykas. Jos yra užsilikusios iš poledynmečio laikų. Daugelyje ežerų ir upelių gyvena unguriai, plačiažnypliai vėžliai, rastas net balinis vėžlys. Žemaitijos nacionalinio parko apylinkėse gausu retųjų vabzdžių, o biotopų įvairovė nulėmė saugomų augalų gausą. Randamos 32 rūšys augalų, įtrauktų į Lietuvos Raudonąją knygą.Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje gausu unikalių paminklų, kurie atspindi šio krašto kultūrinį palikimą nuo pirmųjų žmonių atsiradimo (prieš 11 tūkst. metų) iki mūsų dienų. Čia gyvena žemaičiai, išsaugoję savo tarmę, papročius, charakterio ypatumus, statinius ir originalią mažąją architektūrą. Senovės kultūros paminklų čia yra daugiau kaip 30. Parko teritorijoje yra 215 saugomų paminklų (istorijos – 48, architektūros – 30, dailės – 94, archeologijos – 34).
Trakų nacionalinis parkas
Trakų istorinis nacionalinis parkas įkurtas Lietuvos Aukščiausiosios tarybos – Atkuriamojo Seimo 1991 m.Trakų istorinis parkas užima 8,2 – tūkstančius hektarų plotą. Beveik penktadalis parko užima vandenys. Įspūdingiausi Skaisčio ir Galvės ežerai su gausiomis salomis. Skaidriausias ir vėsiausias 275 hektarų ploto Akmenos ežeras. Nacionalinio parko branduolys – Trakų salos ir pusiasalio pilių kompleksas bei Trakų senamiestis. Manomo, kad Trakai pradėjo kurtis XII amžiuje ir netrukus tapo miestu. 1337 metais Trakų vardas buvo paminėtas pirmą kartą Pirmoji pilis stovėjo senuosiuose Trakuose. XIX amžiuje smarkių kovų su kryžiuočiais laiku, pastatytas Trakų pusiasalio ir salos pilys tobulintos iš XV amžiaus pradžios. Išskirtinis vaidmuo Trakų istorijoje tenka kareiviams. Kareiviai saugojo pilis, prekiavo, buvo išradingi amatininkai ir daržininkai. Trakai buvo Lietuvos karaimų administracinis mokslo ir dvasinis centras. XVII amžiuje sumenko bendruomenė. Išlikę daug XIX Karaimų gyvenamųjų namų, šventykla. Visą Galvės ežero Pilies salą užima restauruota Salos pilis ir kunigaikščių rūmai. Tai vienintelė iš Lietuvos ežerų salose stovėjusių pilių.
• Ant aukštumos, prie Bernardinų ežero nuo 1409 metų stovi pirmoji Trakų parapijos bažnyčia, pastatyta Vytauto Didžiojo nurodymu. Bažnyčia gotikinė. Apgriauta per XVII amžiaus vidurio karus, atstatyta įgijo baroko bruožų. • Miesto centre, buvusioje rinkos aikštėje, nuo XVIII amžiaus keleivius pasitinka ir palydi Šventas Jonas Nepomukas. • Karaimų gatvė Trakuose – išlikęs XIX amžiuje Karaimų kaimelis. • Apie 4 hektarus užima jau XIV amžiaus viduryje iškyšulyje tarp Galvės ir Lukos ežerų stovėjusios didžiausios Lietuvos pilies likučiai – bokštų ir akmeninių sienų liekanos, kitų pastatų ir gyvybinių sienų žymės. • Gerokai apleistas, bet labai romantiškas Užtrakio parkas pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų.
• Juozapo Tiškevičiaus rūmai Užtrakio parke.-7-
Trakų istorinio nacionalinio parko kraštovaizdžio draustinyje – Užutrakio dvaro sodyboje, įsikūręs žirgininkystės klubas “Perkūno žirgai.” Klubas siūlo pasijodinėjimą žirgais arba pasivažinėjimą žirgų traukiama brika ar fajetonu, o žiemą rogėmis po Užutrakio dvarą bei trumpalaikes išvykas po Trakų istorinį nacionalinį parką. Nemokantys joti yra mokomi patyrusių trenerių. Besidomintys supažindinami su žirgininkystės pasiekimais, žirgų veislėmis, jojimo ir važnyčiojimo tradicijomis.
1998 metais Trakų istorinis nacionalinis parkas pradėjo įgyvendinti Vytauto Didžiojo kelio projektą. Šio projekto tikslas – skulptūriniais akcentais ir kompozicijomis, naudojant universalius, krikščioniškuosius simbolius nušviesti Lietuvos Valstybės istorijos įvykius, kurių iniciatoriumi ar įkvėpėju buvo garsiausias Lietuvos valdovas – Vytautas Didysis. 1998 metais buvo pastatytos pirmosios dvi skulptūros – Šv. Jurgis ir Švč. Marija su kūdikiu (skulptorius B.Margevičius). 1999 metais pastatytos keturios skulptūros – Pabėgimas į Egiptą (skulptorius N.Kavaliauskas), Šv. Kazimieras (skulptorius A.Lik), Kęstutis ir Birutė (skulptorius A.Vaištaras) ir Pieta (skulptorius B.Margevičius). Kelio projektas baigtas įgyvendinti 2000 metais – pastatytos skulptūros Vytautas Didysis (skulptorius N.Kavaliauskas), Šv.Kotryna (skulptorius S.Milašius) ir Šv.Benediktas (skulptorius A.Lik). Realizuojant projektą dalyvavo architektai A.Steponavičius, V.Abramauskas, A.Kapočienė ir Z.Bacevičienė. Dabar kiekvienas keleivis keliaujantis iš Vilniaus į Trakus, gali aplankyti ir Senuosius Trakus – senąją, dar Gedimino įkurtą, Lietuvos sostinę – Vytauto Didžiojo gimtinę.
Aukštaitijos nacionalinis parkas
Per 30 tūkstančių hektarų plotas, išraižytas kalvagūbrių ir upių slėnių, augančių girių ir mėlynų ežerų, priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Du trečdalius parko ploto dengia miškai. Beveik šeštadalį ploto užima ežerai. Ežerų yra daugiau kaip šimtas. Aukštaitijos nacionalinis parkas pats seniausias Lietuvoje. Parke yra daugybė kraštovaizdžio ir gamtos draustinių. Draustinių paskelbtas VIII – XII a. Šakarvos pilkapynas. Keli senieji kaimai turi etnokultūrinių draustinių statusą. Lankytis šiuose unikaliuose kaimeliuose galima tik su parko darbuotojais. Vaizdinguose ežerų pakrantėse ir miškuose rasite stovyklaviečių, atokvėpio ir trumpalaikio poilsio aikštelių, dideli miško plotai skirti grybautojams ir uogautojams. Gausūs ežerai, per 30 upių ir upelių patenkina net išrankiausius lankytojus – parko schemose nurodyti tinkami plaukioti ežerai ir upės, kitur smagu paplaukioti ir pasigrožėti vandens augalais. Parkas – beveik visų Lietuvos gyvūnų buveinė. Savo lizdus turi 140 vietinių paukščių rūšių, 40 iš jų įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. 50 rūšių paukščių tik svečiuojasi.
Kuršių nerijos nacionalinis parkas
Kuršių nerija – Baltijos vandenų ir vėjų sukurta pasaulio gamtos stebuklas. Arti šimto kilometrų ilgio, siaura (plotis svyruoja nuo 380 metrų iki 3,8 kilometro) Nerija tęsiasi nuo Sembos pusiasalio pietuose iki Klaipėdos sąsiaurio Šiaurėje. Nacionalinis parkas apima visą Lietuvai priklausančią Nerijos sausumos dalį (apima 10 tūkstančių hektarų) bei 16 tūkstančių hektarų jūros ir marių akvatorijos. Saugoma ir tyrinėjama gamtinė ir kultūrinė aplinka, skatinami senieji verslai, ribojamos statybos. Apie penktadalį Nerijos užima rezervatai, penktadalis miškų skirtas rekreacijai. Sausumos ploto pusėje įkurti kraštovaizdžio draustiniai. Ties Juodkrantę įsikūrusi ištisa garnių kolonija. Pavasarį ir rudenį daug įspūdžių suteikia paukščiai keliauninkai, kurių per metus perskrenda apie 15 milijonų. 50 km tęsiasi Baltijos paplūdimys. Paslaptingame, ant senųjų parabolinių kopų augančiame Juodkrantės miške – pamario padavimų ir legendų motyvais sukurtų medžių skulptūrų ekspozicija. Tokie patys miškai tęsiasi nuo Kopgalio iki Nidos. Jūrų muziejus – akvariumas, įsteigtas restauravus Kopgalio tvirtovę. Čia lankytojus pasitinka pingvinai, galima pasigėrėti didžiule jūrų kriauklių paroda, pasidžiaugti egzotiškomis žuvimis, nerangiais ruoniais, daugybe kitų įdomybių. Marių pakrantėje, Jūrų muziejaus prieigose, įrengtas etnografinis Žvejų muziejus po atviru dangumi. Kuršių nerijos nacionalinis parkas prasideda Kopgalyje.
Kuršių nerijos nacionalinis parkas (KNNP) įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1991 m. balandžio 23 d. vertingiausiam gamtiniu bei kultūriniu požiūriu Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio kompleksui su unikaliu Europoje kopagūbriu ir etnokultūriniam paveldui išsaugoti, tvarkyti bei tausojamai naudoti. Sustiprinti vertingų nerijos komponentų apsaugą, rekonstruoti medynus ir šitaip pagerinti jų estetinę bei rekreacinę vertę bei orientuoti darbus rekreacinės miškų įrangos kryptimi. Nuo 1973m. miške ir vaizdingose vietose pradėta statyti rekreacinius įrenginius iš kurių svarbiausi yra apžvalgos aikštelės, atokvėpio vietos, pasivaikščiojimo takai. Pajūrio apsauginio kopagūbrio tvirtinimas paplūdimių zonoje derinamas su poilsiautojų patogumu. Tam įrengiami takai, laiptai, suolai, soliariumai.
Po Antrojo Pasaulinio karo keitėsi nerijos miškų rūšinė sudėtis. Tuo metu medynuose didžiausią dalį sudarė kalninės pušys – 44 procentus, o maždaug po 17 procentų buvo paprastųjų pušų ir beržų. Šiuo metu nerijos miškuose vyrauja paprastosios pušys (53 procentai), o kalninių pušų sumažėjo iki 27 procentų. Beržų skaičius pasikeitė nežymiai. Dabar jie sudaro 15 procentų visų medynų. Paprastųjų pušų želdiniai gerokai išaugo todėl, kad jomis buvo apželdintos gaisravietės bei dauguma aikščių, o pastaraisiais metais jos keičia kalnines pušis.-8-
Pagal Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymą, Kuršių nerijos nacionalinis parkas yra valstybinio parko statusą turinti teritorija. Pagal IUCN (the World Conservation Union) klasifikaciją priklauso II saugomų teritorijų kategorijai. Nuo 1997m. – EUROPARC federacijos narys.
Klimatas. Metinė suminė radiacija nerijoje sudaro 90 kcal/cm². Saulė šviečia vidutiniškai 1982 valandas per metus, arba 39% galimos saulės spindėjimo trukmės. Kuršių nerijoje daugiausia saulėtų dienų Lietuvoje. Nerijoje vyrauja vakariniai ir pietiniai vėjai. Per visus metus vidutinis vėjo greitis būna 5,5m/s. Kasmet čia pasitaiko ir labai stiprių, štorminių vėjų, kurie vidutiniškai per metus pučia 20 dienų. Šildantis jūros poveikis Kuršių nerijoje stipresnis (iki 3°C) negu rytiniuose Lietuvos rajonuose. Ruduo ir žiema dėl jūros įtakos būna šiltesnė už pavasarį – temperatūra 3 – 3,5° skiriasi nuo rytinių rajonų. Žiemą Kuršių nerijoje oras labai drėgnas – 82%, pavasarėjant drėgnumas mažėja 76%. Čia gausu dienų su rūkais – vidutiniškai 66 dienos per metus. Per metus Kuršių nerijoje iškrenta 643 mm kritulių. Lietingų ar su sniegu dienų per metus nerijoje būna 170-180. 75% metinio kritulių kiekio tenka šiltajam laikotarpiui. Sniegas Kuršių nerijoje pasirodo lapkričio pabaigoje, o pastovi sniego danga – gruodžio pabaigoje arba sausio pradžioje, 10-15 dienų vėliau negu kituose šalies rajonuose
Kuršių nerijos aplinkosaugai svarbiausios datos:
1960 m. – įsteigtas Kuršių nerijos kraštovaizdžio (landšaftinis) draustinis. 1961 m. – suteiktas respublikinio pavaldumo statusas (Neringos miesto). 1966 m. – įsteigtas kraštovaizdžio draustinis su specialiu režimu. 1968 m. – parengtas pirmasis kompleksinis Neringos generalinis planas. 1976 m. – patvirtinti Kuršių nerijos tvarkymo nuostatai. 1976 m. – Kuršių nerija paskelbta valstybiniu miško parku. 1979 m. – parengtos kompleksinio Neringos generalinio plano pataisos. 1986 m. – įsteigtas gamtinis nacionalinis parkas “Kuršskaja kosa” Rusijos federacijoje. 1991 m. – įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas. 1992 m. – patvirtinti laikinieji Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai. 1994 m. – patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema. 1995 m. – patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai. 1996 m. – įsteigta Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija 2000 m. – Kuršių nerijos nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio vertybė.
Literatūra:
1. Kviečia nacionaliniai ir regioniniai parkai. Gamtoje. Vilnius 20002. Lietuvios geografija. Atlasas 9 klasei. Vilnius 2001 3. www.discovery.ot.lt4. www.gmu.lt5. www.jzum.lt6. www.nerija.lt7. www.zemaitijosnp.lt