GAMTA – DIDŽIAUSIAS TURTAS
Gamta- tai dalykas kurį kiekvienas žmogus turėtų saugoti vertinti ir neapsakomai branginti, tačiau toli gražu ne visi taip daro… Man rūpi kaip išsaugoti, gamtos grožį, kaip palikti naturalią nesuterštą aplinką, tieks kurie čia bus po mūsų… Mokslo ir technikos galia šiais laikais iš tikrųjų yra didžiulė, jau prilygstanti tiems gamtiniams reiškiniams, kurie suformavo mūsų planetą. Tačiau negalima pervertinti savo pergalių prieš gamtą. Už kiekvieną tokią pergalę ji mums keršija. Užteršti upeliai, ežerai, šuliniai, nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys – tai žmogaus veiklos padariniai. Gamtinės aplinkos tausojimo, kraštovaizdžio vertybių apsaugos, ekologinės pusiausvyros išlaikymo svarba pamažu tampa suprantama ne vien tik šios srities žinovam, bet ir paprastiems žmonėms. Šiais laikais žmonės mėtydami butelius, skardines, traškucių pakelius ar pildami bet kur kokias nors atliekas nesusimasto apie tai, kokią žalą jie daro pasauliui kurį čia rado, o ne sukūrė. Gamta priklauso ne vien tik žmogui, nors mes save laikome šeimininkais, bet taip pat ji priklauso ir musei, drambliui, liūtui ar žirafai, kurie gal but keikia žmones už kertamus miškus, gamyklas, ar įvairias transporto priemones, mes to nesužinosime, ne bent kokios nors naujausia technika, kuri tikrai nepadeda gamtai išmokys gyvūnus šnekėti. Žmonės šneka, kad reikia atsargiai elgtis su laužais, bet išvažiuodami iš stovyklavietės juos palieka, gal būt net ne laužavietėje, šneka, kad negalima šiukšlinti deginti žolės, bet taip daro…Stengiasi šnekėti gamtosaugininkų terminais, bet dažniausiai nežino ką jie reiškia, kaip pavyzdžiui Ekologija, tai mokslo kryptis, o jeigu per laidą ,,KLAUSIMĖLIS“ būtų klausimas ką tai reiškia tikrai sulauktume atsakymo, kad tai Anglijos karalienė ar patiekalas iš žuvies… Reikia žinoti ne tik ką tokie žodžiai reiškia, bet ir mokytis iš jų.Per televizorių reikia žiūrėti ne apie prezidento apkaltą, kai vieną ir tą patį rodo du mėnesius ir rodys dar keturis, o apie laukinį gyvūnijos pasaulį. Reikia žiūrėti ir pamėginti suprasti, kad gamta yra viso gyvojo ir negyvojo pasaulio šeimininkė, o ne mes jos.
Yra įvairių gamtos apsaugos būdų, tai tam tikrų teritorijų apsauga ribojant jose žmogaus ūkinę veiklą. vienas iš pagrindinių Vienos – tai pirmykštis nepaliestas gamtovaizdis, kitos – gana smarkiai sukultūrintas kraštovaizdis. Vienų įsisavinimas tik kreipiamas, tvarkomas ar labai nežymiai apribojamas, kitose bet kokia ūkinė veikla visai uždrausta. Vienose saugomos tik negyvosios gamtos vertybės, kitose – augalai ar gyvūnai, o dar kitose – kultūrinio palikimo paminklai. Be jau minėtų objektyvių skirtumų, saugomos teritorijos dar labai įvairuoja pagal administracinį pavaldumą, statusą, terminologines tradicijas ir panašiai. Vienos – tai pirmykštis nepaliestas gamtovaizdis, kitos – gana smarkiai sukultūrintas kraštovaizdis. Vienų įsisavinimas tik kreipiamas, tvarkomas ar labai nežymiai apribojamas, kitose bet kokia ūkinė veikla visai uždrausta. Vienose saugomos tik negyvosios gamtos vertybės, kitose – augalai ar gyvūnai, o dar kitose – kultūrinio palikimo paminklai. Be jau minėtų objektyvių skirtumų, saugomos teritorijos dar labai įvairuoja pagal administracinį pavaldumą, statusą, terminologines tradicijas ir panašiai. Pirma, konservacinės, arba išsaugojamosios, paskirties plotams šiuolaikinėje gamtosaugoje kol kas skiriama daugiausia dėmesio. Tai tarptautiniu mastu geriausiai sutvarkyta, specialiais teisiniais aktais pagrįsta gamtosaugos sritis. Čia kraštovaizdžio apsauga įgyja didžiausią svarbą, kas reikalauja itin griežtos tvarkos. Tai ypač saugomos teritorijos. Skirstomos:Griežtos apsauginės tvarkos teritorijos, arba “rezervatai”, kuriuose saugoma kraštovaizdžio visuma, draudžiant juose bet kokią ūkinę veiklą; Dalinės apsauginės tvarkos teritorijos, arba “daliniai rezervatai”, kuriuose saugomi tam tikri kraštovaizdžio komponentai, draudžiant ar ribojant jų naudojimą ūkinėje veikloje; Pagal tradiciją prie konservacinių teritorijų paprastai priskiriami taip pat valstybiniai parkai, apimantys saugomus sudėtingo naudojimo plotus, kuriuose konservacinė kraštovaizdžio apsauga glaudžiai siejama su sveikatingumo ir poilsio (rekreacijos) objektų, ypač su pažintinio turizmo plėtojimu. Tai valstybiniai nacionaliniai parkai ir regioniniai parkai.
Antra, prezervacinės, arba apsaugojamosios, paskirties plotai – tai teritorijos, dažniausiai vadinami apsauginėmis zonomis (sritimis). Jie visada turi vietinę reikšmę, nes atitinka tam tikros apylinkės gamtosauginius poreikius. Skirstomi į: paviršinių vandens telkinių ekologinę apsaugą; laukų bei šlaitų apsaugą nuo irimo (erozijos); gyvenviečių, gamybinių objektų, kurortinių vietovių bei vandenviečių sanitarinę apsaugą; transporto magistralių apsaugą bei jų ekologinį apribojimą; bendros ekologinės gamtovaizdžio pusiausvyros palaikymą; antropogeninio poveikio konservaciniams plotams bei atskiriems saugomiems objektams švelninimą; Trečia, rekuperacinės paskirties plotuose tvarkomasi taip, kad išsilaikytų, atsikurtų bei gausėtų liaudies ūkiui svarbūs gamtos ištekliai. Šios teritorijos steigiamos miškininkystės, žuvininkystės, medžioklės, vandens ūkio, farmacijos ir kitų liaudies ūkio šakų ištekliams. Mūsų gamtosaugoje prigijęs terminas “draustinis” reiškia kraštovaizdžio plotą, kuriame kas nors draudžiama. Aišku, kad taip pažodžiui jį suprantant visi saugomi plotai tampa draustiniais. Beje, populiariojoje spaudoje šis žodis dažnai ir vartojamas plačiąja prasme. Tačiau gamtosaugine prasme – tai teritorijos, kuriose nustatoma dalinės gamtos apsaugos tvarka, leidžianti tokią ūkinę bei kitą veiklą ir tokios apimties, kuri neprieštarauja draustinių tikslams bei uždaviniams. Toks draustinių, kaip saugomų teritorijų tipo, supratimas gana imlus, nes apima didoką dalį visos saugojamų plotų įvairovės. Pirmiausia – didelę konservacinės paskirties saugomų plotų – rezervatų grupę su dalinės apsaugos tvarka, vartojant “rezervato” terminą. Nuo kitų saugomų plotų, pvz. apsauginių vietinės reikšmės zonų, jie skiriasi tuo, kad steigiami ir kontroliuojami valstybės. Įvairių rūšių draustiniai turi jų paskirtį atitinkančius pavadinimus, taisykles, apribojimus. Pavyzdžiui, geologiniuose draustiniuose draudžiama griauti, kasinėti ar užpilti atodangas ir karstines įgriuvas, sprogdinti ar rinkti riedulius, botaniniuose – kirsti, skinti ar kitaip naikinti augmeniją ir t.t. Draustiniai gali būti ir kompleksiniai, pvz. botaniniai-zoologiniai.Botaniniai draustiniai steigiami apsaugoti retųjų ir nykstančiųjų augalų augimvietėms, būdingoms Lietuvos augalų bendrijoms bei ištisų ekologinių sistemų tipams, taip pat tinkamiausioms spanguolių augimvietėms, jų ištekliams bei ekologinėms sistemoms. Beje, šie draustiniai sudaro net atskirą rūšį, vadinamą botaniniais spanguolynų draustiniais. Pirmieji botaniniai draustiniai mūsų šalyje buvo įkurti 1960 metais, o spanguoliniai draustiniai atsirado tik 1974 metais. Apskritai tarp botaninių draustinių saugomų vertybių savitumu išsiskiria jų atmainų – miškų, pievų, vandens, pelkių bei mišrūs augalijos – draustiniai.
Botaniniai draustiniai Lietuvoje:
Babrungo (retos pievų bendrijos), Bakanauskų (retieji vandens ir pelkių augalai), Begėdžių (introdukuoti medynai), Druskininkų (retieji pievų augalai), Ilgučio (retieji vandens augalai), Jūros (retieji pievų augalai), Kražių Medžiokalnio (vertingos miško bendrijos), Medininkų (retieji pievų augalai), Merkinės (retieji miško ir pievų augalai), Mituvos (retieji pievų augalai), Naglio (būdingos pajūrio kopų augalų bendrijos), Nevėžio (retieji pievų augalai), Stirnių (retieji pievų augalai), Šventininkų (retieji vandens augalai), Tyrų (retieji pelkių augalai), Trako (retieji miško augalai), Vidzgirio (vertingos miškų bendrijos), Vilko (retieji vandens augalai) ir kiti. Kiti botaniniai draustiniai yra spanguolynai: Alojos, Baltelės, Beržaloto, Krakinio, Lygiaraisčio, Petriošiškio, Visagino, Vytėnų ir t.t. Kiti draustiniai, saugantys augmeniją ir gyvūniją, yra botaniniai-zoologiniai: Baranavos (miško bei pelkių augalų bendrijos ir gyvūnija), Girulių (pajūrio miško bendrijos ir gyvūnija), Kanio raistas (miško bei pelkių bendrijos ir retoji gyvūnija), Nemuno deltos (būdinga bei retoji deltos augmenija), Žagarės (būdingos mišraus miško bendrijos ir gyvūnija), Žaliosios girios (būdingos miško bendrijos ir gyvūnija) ir kiti. Lietuvoje yra ir geologinių, hidrologinių, zoologinių (ornitologinių, t.y. paukščių; herpetologinių, t.y. vėžlių; entomologinių, t.y. vabzdžių; ichtiologinių, t.y. žuvų), landšaftinių (kraštovaizdžio) (Anykščių šilelio, Aukštadvario, Dusetų, Lakajų, Rambyno ir kiti), istorinių-landšaftinių draustinių (Kernavės, Veliuonos, Jiesios, Merkinės, Rūdninkų, Rudaminos ir kiti).
Biologinės įvairovės požiūriu rezervatai yra bene geriausiai ir kompleksiškiausiai ištirtos teritorijos Lietuvoje. Juose griežtai saugomi tiek flora (augmenija), tiek ir fauna (gyvūnija). Tai:Žuvinto rezervatas; Čepkelių rezervatas; Kamanų rezervatas; Viešvilės rezervatas. Lietuvos pasidid?iavimas (turistų ir poilsiautojų mėgstami ir lankomi) yra šie nacionaliniai parkai: Dzūkijos; Kuršių nerijos; Žemaitijos; Aukštaitijos; Trakų. Štai taip gamta saugoma Lietuvoje ir kitose šalyse. Tikėkimės jog kuo toliau tuo labiau tai bus daroma, bet niekas to nepadarys už mus. Turime stengtis patys, juk gamta-mūsų namai.