Saugomos teritorijos

Rezervatai

Absoliučios apsaugos teritorijos steigiamos siekiant sudaryti visapusiškas sąlygas natūraliai gamtinių procesų eigai arba kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) autentiškumui palaikyt i. Rezervatuose saugomi tipiški arba unikalūs gamtiniai bei kultūriniai kraštovaizdžiai, juose esantys paveldo objektai, vertingos natūralios ekosistemos, buveinės, laukinių augalų, gyvūnų ir grybų genofondai. Pagal saugomų vertybių pobūdį rezervatai skirstomi į gamtinius, skirtus vertingiems gamtinio kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti, ir kultūrinius (rezervatus-muziejus), kuriuose saugomi vertingi kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai; pagal steigimo ir organizavimo ypatumus skirstomi į valstybinius rezervatus ir rezervatus, esančius valstybiniuose pa

a
arkuose, taip pat rezervatines apyrubes.
Šiuo metu Lietuvoje yra 3 valstybiniai rezervatai: Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės. Valstybiniuose gamtiniuose rezervatuose draudžiama imtis ūkinės veiklos, lankytis be atitinkamo leidimo. Čia tiriami ir stebimi gamtiniai procesai, gali būti atkuriamos žmogaus veiklos pažeistos ekosistemos ir objektai.
Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose bei Žuvinto biosferos rezervate taikomas toks pat režimas kaip ir valstybiniuose rezervatuose. Kultūriniuose rezervatuose leidžiama vykdyti tyrimo ir muziejinius darbus, atkurti pažeistus kultūrinio kraštovaizdžio kompleksus, pritaikyti juos lankymui bei eksponavimui.
Lietuvoje yra vienintelis archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas Kernavėje. Įs
s
steigtas 1989 Širvintų r. Plotas – 196,2 ha. Rezervatas įkurtas netoli Neries, Pajautos slėnyje. Jame yra 5 piliakalnių kompleksas ir vietos, kuriose gausu Lietuvos valstybės istorijai vertingų archeologinių radinių. Rašytiniuose šaltiniuose Kernavė minima jau 1279. Pagal archeologinius radinius nustatyta, kad pirmieji gyventojai čia įsikūrė IX–VIII a.
.
. pr. kr. XII a. Kernavė tapo miestu, kurio centras buvo 4 čia esantys piliakalniai. Aukuro kalne buvo kunigaikščio dvarvietė, kituose – ją saugoję priešpiliai. Piliakalnių papėdėje išaugo miestas su amatininkų, pirklių kvartalais. Po 1390 metų kryžiuočių antpuolių miestas buvo paleistas, jį palaidojo ir taip ateities tyrimams išsaugojo Neries sąnašos.

Čepkelių valstybinis rezervatas
Įsteigtas 1975 m. Varėnos r. Plotas – 11 197 ha. 54 % rezervato teritorijos užima aukštapelkė. Tai ypatingos gamtinės vertės pelkių ir miškų kompleksas, nedaug pažeistas žmogaus veiklos. Kimininėje pelkėje auga žemaūgės pušelės, atvirumose – plynėse peri didžiosios kuolingos, dirviniai sėjikai, tikučiai, dera spanguolės. Aukštapelkėje yra daugiau kaip 20 ežerėlių. Pietinėje dalyje pelkė pereina į žemapelkę, viksvines drėgnas pievas, iš kurių išteka Musteikos upelis. Pietine rezervato riba teka Katros upelis. Rezervate gausu mišriųjų drėgnų miškų, tačiau žemyninėse kopose vyrauja sausi ke

erpšiliai –
pušynai.
Rezervate auga daug retų rūšių augalų, peri jūriniai ereliai, ereliai žuvininkai, juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, kurtiniai, tetervinai. Čia didžiausia Lietuvoje gervių populiacija (iki 25 porų), gyvena briedžiai, vilkai, lūšys.

Kamanų valstybinis rezervatas

Įsteigtas 1979 Akmenės r. Plotas – 3650 ha. Didžiąją rezervato dalį užima pelkė su daugybe klampynių ir ežerokšnių (iki 120). Prieš kelis dešimtmečius pelkė buvo nusausinta. Tai ženkliai paveikė ją ir joje augančius augalus. Dabar rezervato vandens režimas atstatytas, gamtiniai procesai natūralizuojasi. Ypač įspūdingi Nimfėjų ir Salų ežerėliai bei 6 ha ploto Kamanų ežeras. Pe

elkę su
upa mišrieji miškai, ūksmingi eglynai. Rezervate aptinkama daug retų augalų rūšių, gausu plačialapių klumpaičių. Čia peri dirviniai sėjikai, juodieji gandrai, tetervinai, gyvena vilkai ir lūšys.

Viešvilės valstybinis rezervatas

Įsteigtas 1991 Tauragės r. Plotas – 3216 ha. Rezervatą sudaro Artosios ir Gličio pelkės su Buveinių ir Gličio ežerais, Viešvilės upelis ir įspūdinga Karšuvos girios dalis. Vos 15 km ilgio Viešvilės upelis išteka iš pelkėto Buveinių ežerėlio ir įteka į Nemuną. Upelis teka per pelkes, pievas ir ūksmingus mišriuosius miškus. Jame gyvena upėtakiai, laikosi ūdros. Toliau nuo upelio ir pelkės stūkso išlakūs pušynai. Rezervato pelkėse peri dirviniai sėjikai, gervės, miškuose – mažieji ereliai rėksniai, karveliai uldukai, gyvena vilkai, briedžiai, lūšys.

Nacionaliniai parkai

Pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas pradėtas projektuoti prieš 40 metų. To meto sąlygomis buvo nelengva įrodyti šio sumanymo svarbą. Daugiausia abejonių kėlė žodis „nacionalinis“. Vietovei suteikiamas nacionalinio parko statusas padeda išsaugoti jos ekosistemų tipiškumą ir unikalumą, gamtinį ir kultūrinį paveldą, atkurti pažeistus gamtinius ir kultūrinius kompleksus bei objektus, kartu propaguoti ir puoselėti regionų etnokultūros tradicijas. Planuojant steigti nacionalinius parkus buvo stengiamasi, kad po vieną turėtų kiekvienas šalies etninis regionas. Iki šiol įsteigti Dzūkijos, Aukštaitijos ir Žemaitijos nacionaliniai parkai, Suvalkijos parko ateitis kol kas neaiški. Kuršių nerijos nacionalinis parkas skirtas reprezentuoti ir saugoti unikaliems nerijos gamtiniams kraštovaizdžiams ir jos gyvenvietėms.

Aukštaitijos nacionalinis parkas

Įsteigtas 1974 Ignalinos, Švenčionių ir Utenos r. Plotas – 40 570 ha. Parkas išr aižytas daugybės upių ir upelių, jame tyvuliuoja 126 ežerai, tarp kurių – giliausias Lietuvos ežeras Tauragnas (60,5 m). Iš Žeimenio ežero išteka Žeimena. Parke esančioms pelkėms būdinga savita augalija ir gyvūnija. Gervėčių pelkė su gretimais miškais paskelbta rezervatu. Parko kraštovaizdžiui vaizdingumo teikia ne tik ežerai ir upės, bet ir moreninės aukštumos, gūbriai. Čia stūkso Minčios ir Ažvinčių girios, netoli Ginučių žaliuoja unikalus ąžuolynas.
Parke daug autentiškų kaimų, veikia Stripeikių bitininkystės muziejus, Ginučių malūno ekspozicija, daug pažintinių takų ir ekspozicijų. Gausi ir įvairi parko gyvūnija: peri ereliai žuvininkai, kurtiniai, juodakakliai narai, gyvena lūšys. Kretuono ežero saloje peri didelės kirų kolonijos, nemažai tilvikų. Žeimenoje bei jos intakuose neršia lašišos ir šlakiai. Į parką nutiesti asfaltuoti keliai, jo lankytojams įrengtos poilsiavietės, vedamos ekskursijos.

Dzūkijos nacionalinis parkas

Įkurtas 1991. Plotas – 55 900 ha. Plyti Varėnos, Alytaus ir Lazdijų rajonuose. Svar biausi šio parko uždaviniai: išsaugoti ypač vertingus Dainavos krašto gamtos ir kultūros kompleksus, garantuoti Nemuno ir Merkio santakos upyno ekologinę pusiausvyrą, puoselėti Dzūkijos kultūrines tradicijas, propaguoti tradicinius ūkininkavimo metodus ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui. Maždaug du trečdaliai parko teritorijos yra smėlingoje lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai, ryškiomis terasomis pasipuošę upių
slėniai. Vienas unikaliausių parko kraštovaizdžių – Marcinkonių, Lynežerio, Grybaulios ir Šunupio žemyninių kopų masyvai. Jie susidarė po paskutiniojo ledynmečio. Vakariniu parko pakraščiu 92,4 km teka Nemunas, o šiaurine parko dalimi 37 km – Merkys. Į Merkį įteka Ūla, Grūda, Skroblus. Parke yra 48 ežerai, kurių bendras plotas sudaro apie 232 ha, o didžiausio Lizdų ežero – 27 ha, apie 60 gamtos, daug archeologijos paminklų, nemažai etnokultūrinių kaimų: Zervynos, Musteika, Žiogeliai ir kt. Čia puoselėjami tradiciniai amatai ir verslai, išliko drevinės bitininkystės paminklų. Parke auga daugiau kaip 750 rūšių aukštesnieji augalai, 212 rūšių kerpės, 300 rūšių grybai, gyvena 40 rūšių žinduoliai, 150 rūšių paukščiai ir 38 rūšių žuvys. Parko administracija įsikūrusi Marcinkonyse. Čia ir Merkinėje yra informaciniai centrai.

Trakų istorinis nacionalinis parkas

Istorinių Lietuvos valstybingumo centrų kultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai saugoti steigiami istoriniai nacionaliniai parkai. Trakų istorinis nacionalinis parkas įsteigtas 1991 Trakų mieste ir rajone. Plotas – 8300 ha. Tai palyginti nedidelio ploto saugoma teritorija, ypač svarbi Lietuvos kultūros ir istorijos paveldo dalis. Apie penktadalį parko sudaro ežerai (32), trečdalį – miškai. Visi ežerai švarūs, tinkami poilsiauti.
Galvės ežere yra 21 sala. Šio ežero Pilies saloje stūkso Trakų pilis – gausiai lankomas, valstybės simboliu tapęs objektas. Pusiasalyje yra pilies liekanų. Trakuose daug senosios architektūros, kuriai būdingi daugiatautės visuomenės išugdyti stiliai, istorijos paminklų. Senuosiuose Trakuose apie 1350 gimė Vytautas Didysis. Su Trakais susiję Lietuvos valstybės įvairių istorinių tarpsnių įvykiai. Lankytojams čia organizuojami maršrutai, parengti pažintiniai takai, plukdoma valtimis, garlaiviais. Veikia informacinis turizmo centras, daug ekspozicijų.

Draustiniai

Draustiniai – teritorijos, kuriose saugomos moksliniu ir pažintiniu požiūriu vertingos vietos, jose esantys gamtos ir kultūros paveldo kompleksai ir objektai (vertybės), jų kraštovaizdis, biologinė įvairovė ir genofondas. Šių teritorijų vertybių apsauga garantuojama nenutraukiant jose ūkinės veiklos.
Pagal saugomų gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų (vertybių) pobūdį draustiniai skirstomi į gamtinius, kultūrinius ir kompleksinius. Gamtinių draustinių įvairovė labai didelė.
Steigiami žemės gelmių struktūrų, tipiškų sluoksnių atodangų, uolienų ar fosilijų kompleksams saugoti. Lietuvoje yra 11 šių draustinių, 6 iš jų – Buožių, Indubakių, Navakonių, Stabulankių, Vajelių, Žalvarių – skirti ledyno paliktiems riedulynams saugoti. Armonos draustinyje (Ukmergės r.) saugomos devono periodo atodangos su šarvuotųjų ir riešapelekių žuvų liekanomis Šventosios upės krantuose, o Pelyšos (Anykščių r.) – tokios pat vertybės Pelyšos upelio krantuose.

Vajelių geologinis draustinis

Įsteigtas Utenos r., Vajelių kaimo pakraštyje (netoli Saldutiškio). Plotas – 12 ha. Visą draustinį sudaro stačiašlaitė kalva, vadinama Obelų kalnu. Sakoma, kad čia kažkada augusios obelys. Kalva ir jos papėdės nuklotos akmenimis. Rieduliai ilgai naudoti statyboms. Dalis kalvos buvo ariama, kaimas ją išsidalijo rėžiais. Iš ariamų plotų išrinktus akmenis sukraudavo rėžių pakraščiuose. Kaimą suskirsčius vienkiemiais, akmenys iš ežių buvo išvežti.
Kalva susidarė ledyno properšoje, į kurią nuo ledyno sušliauždavo riedulinga paviršiaus morena. Vėliau, ledynams ištirpus, properšos vietoje liko kalva. Ištirpus jos viduryje buvusiam ledo luistui, susidarė įduba.

Indubakių geologinis draustinis

Įkurtas Utenos r., prie Kemešio ežero (netoli Saldutiškio), vietinių vadinamas Undubakės riedulynu. Plotas – 7 ha. Čia gausu iš žemės kyšančių stambių akmenų. Vietos gyventojai pasakoja, kad prieš 100 metų, tiesiant geležinkelį, akmenys iš riedulyno buvo naudojami jo statybai. Tuos, kurių negalėjo pavežti, paliko, o trukdančius arti užvertė greta iškastose duobėse.

Geomorfologiniai draustiniai

Steigiami tipiškų ir unikalių reljefo formų kompleksams saugoti. Tokių draustinių Lietuvoje yra 40, kai kurių plotas siekia 1000 ha. Ypač dideli draustiniai, kuriuose saugomi ištisi eroziniai raguvynai, kopagūbriai, kopų masyvai. Įspūdingas Juozapinės draustinis (Vilniaus r.), skirtas apsaugoti Ašmenos aukštumai būdingam senojo reljefo moreninio masyvo fragmentui su Juozapinės kalnu. Ne mažiau reikšmingi ir kiti geomorfologiniai draustiniai, saugantys moreninius masyvus, aukštumas, šlaitų reljefus, kalvynus.

Hidrografiniai draustiniai

Skirti tipiškų ir unikalių hidrografinio tinklo elementų – upių, ežerų, tvenkinių – apsaugai. Lietuvoje yra 36 valstybiniai hidrografiniai draustiniai. Valstybiniuose (regioniniuose ir nacionaliniuose) parkuose yra ir šių parkų hidrografinių draustinių.
Daugiausia hidrografinių draustinių (29) skirti upių ar jų atkarpų slėniams saugoti. Tik Vilkijos draustinio (63 ha, Joniškio r.) tikslas – išsaugoti beslėnę, vidutiniškai vingiuotą Vilkijos upelio atkarpą. Besalpiai slėniai saugomi Alšios (264 ha, Prienų r.), Avirės (308 ha, Lazdijų r.) draustiniuose, negilūs salpiniai slėniai – Aitros (546 ha, Plungės r., Šilalės r.), Juostos (305 ha, Panevėžio r.), Kenos (166 ha, Vilniaus r.), Šerkšnės (21 ha, Mažeikių r.) draustiniuose. Gilaus slėnio stipriai vingiuotas Kražantės žemupys saugomas Kražantės draustinyje (491 ha, Kelmės r.), gilūs salpiniai upių slėniai – Virintos (541 ha, Anykščių r., Utenos r.) bei Virvytės (336 ha, Telšių r.) draustiniuose. Lietavos draustinyje (143 ha, Jonavos r.) saugoma natūrali to paties vardo upelio atkarpa, Buivydžių hidrografiniame draustinyje (976 ha, Švenčionių r.) – Neries upės kilpoje esantis unikalus ežerėlių kompleksas, Glėbo draustinyje (250 ha, Varėnos r.) – raiškus guolinės kilmės Glėbo ežeras su apyežeriu, Malkestaičio (41 ha, Molėtų r.) draustinyje – unikalaus skerspjūvio ir gylio santykio Malkestaičio bei Vadinėlio ežerų duburiai.
2 draustiniai skirti upių ištakoms saugoti: Sydeklio (154 ha, Telšių r.) – Minijos upės ištakoms – Sydeklio ežerui su apyežeriu, o Ventos (338 ha, Kelmės, Telšių r.) – Ventos ištakomis – Medainio ir Venių ežerams su apyežeriais.

Botaniniai draustiniai

Steigiami retoms ir nykstančioms laukinių augalų bei grybų rūšims, jų bendrijoms ir buveinėms saugoti. Lietuvoje yra 32 botaniniai draustiniai. Kai kurie iš jų įkurti pavienėms rūšims, kiti – dideliems augaviečių plotams saugoti. Antai 16 ha ploto Medininkų botaniniame draustinyje (Vilniaus r.) saugomi kalninių arnikų sąžalynai ir kitų augalų augavietės, Biržų draustinyje (144 ha ploto) – būdingos Biržų girios augalų bendrijos, Ąžuolų draustinyje (Prienų r.) – Pietų Lietuvos ąžuolynų augalijos bendrijos, Lužijos draustinyje (Klaipėdos r.) – pamario smėlio paplūdimių bendrijos su retomis halofitinėmis (druskamėgėmis) rūšimis ir Kuršių marių pakrantės užliejamų pievų retieji augalai.

Zoologiniai draustiniai

Steigiami retosioms ir nykstančioms laukinių gyvūnų rūšims, jų bendrijoms ir buveinėms saugoti: šiai draustinių grupei priklauso teriologiniai, ornitologiniai, herpetologiniai, ichtiologiniai, entomologiniai ir kitų rūšių draustiniai.
Teriologinis (arba žinduolių apsaugos) draustinis yra tik 1 – tai Julijanavoje (Kauno m.), sename forte įrengtas draustinis, skirtas šikšnosparnių žiemovietėms apsaugoti.
Ornitologinių draustinių nedaug – 6. Nemažai anksčiau įsteigtų ornitologinių draustinių, kaip Žaltyčio, Kretuono, pateko į kitas saugomas teritorijas. Pertako (Lazdijų r.) ir Taurijos (Vilniaus r.) ornitologiniai draustiniai skirti kurtinių tuokviečių apsaugai, Papio draustinis (Šalčininkų, Trakų ir Vilniaus r.), prie kurio priskiriamas ir to paties pavadinimo ežeras, vertingas kaip migruojančių paukščių apsistojimo vieta bei daugelio vandens paukščių perimvietė. Novaraisčio (Kauno r. ir Šakių r.) bei Sulinkių (Radviliškio r.) draustiniai įdomūs tuo, kad įkurti nebeeksploatuojamų ir vandens užpildytų durpynų vietoje. Jie kol kas labai svarbūs: čia peri daug vandens ir pelkių paukščių, apsistoja migruojančios gervės bei žąsys.
Herpetologiniai draustiniai – gamtinių zoologinių draustinių grupė, skirta retoms ir nykstančioms varliagyvių ir roplių rūšims bei buveinėms išsaugoti. Iš negausių varliagyvių ir roplių minėtinas balinis vėžlys ir medvarlė. Kitas rūšis – lygiažvynį žaltį, raudonpilvę kūmutę – saugančias teritorijas išskirti sunku.
Aptikus išnykusiu laikyto balinio vėžlio paskutines vertingiausias buveines, 1976 Lazdijų r. įsteigti 3 herpetologiniai draustiniai: Juodabalės (40 ha), Kučiuliškės (24,3 ha) ir Stračiūnų (23 ha). Draustiniuose saugomi vandens telkiniai, kuriuose baliniai vėžliai nuolat gyvena ir žiemoja, bei pastovios jų kiaušinių dėjimo vietos.
1992 Juodabalės draustinis tapo Metelių regioninio parko dalimi ir gavo parko draustinio statusą.
Nuo 1997 Juodabalės ir Kučiuliškės draustiniuose gilinami seni ir kasami nauji vandens telkiniai, tvarkomos kiaušinių dėjimo vietos.
1997 Lazdijų rajone netoli Nemuno įsteigtas Baltosios Ančios draustinis (13 ha ploto), kuriame saugomos tik Pietų Lietuvoje gyvenančios medvarlės ir jų buveinės.
Ichtiologiniai draustiniai steigiami natūraliose mūsų upėse bei jų atkarpose retųjų žuvų, ypač žuvų praeivių, ir jų neršto vietų apsaugai. Kai kurie šių draustinių apima ištisus upelius ar palyginti ilgas upių atkarpas. Antai Bartuvos draustinis (Skuodo r.), skirtas šlakių ir upėtakių nerštaviečių apsaugai, yra Bartuvos upės 40 km ilgio atkarpa. Merkio draustinis, skirtas upėtakių, kiršlių nerštavietėms saugoti, apima 210 km Merkio upės, Minijos draustinis – 215 km Minijos upės, Žeimenos draustinis, įsteigtas lašišų, šlakių ir upėtakių nerštavietėms saugoti, be 65 km Žeimenos atkarpos, dar apima ir 15 km Lakajos, 17,5 km Peršokšnos, 10 km Meros ir 7,7 km Sarios upių.
Entomologiniai draustiniai skirti saugoti retų ir nykstančių vabzdžių populiacijoms, upių slėnių pievoms, kuriose auga daugelio vabzdžių lankomi augalai. Nerėpos draustinyje (Kauno r.) saugomos šaltavandeniame upelyje gyvenančios reliktinės kalninės apsiuvos, Gerdašių (Lazdijų r.) – vertingos panemunės pievos ir čia gyvenančių retų ir nykstančių vabzdžių populiacijos.

Botaniniai-zoologiniai draustiniai

Steigiami retųjų bei nykstančių rūšių laukiniams augalams, grybams ir gyvūnams, jų bendrijoms ar buveinėms saugoti. Lietuvoje yra 14 šio tipo draustinių, daugelis jų apima dideles teritorijas. Antai Žaliosios girios draustinis (Panevėžio r.), skirtas saugoti miško augalų bendrijoms ir gyvūnijai, būdingai Vidurio Lietuvos lygumai, yra 3029 ha ploto, Praviršulio tyrelio draustinis (Radviliškio r. ir Raseinių r.) skirtas Praviršulio aukštapelkės, jos regų augalų ir gyvūnų apsaugai, – net 3292 ha ploto. Virbalgirio draustinyje (Vilkaviškio r.) saugomas unikalus liepynas, įvairūs retieji augalai ir gyvūnai. Tyrulių draustinis (Radviliškio r. ir Šiaulių r.) – tai po daug metų trukusios pelkės eksploatacijos atsinaujinantis pelkinis biotopas. Čia vėl gausėja vandens ir pelkių paukščių, formuojasi žemapelkėms būdinga augalija.

Telmologiniai (pelkių) draustiniai

Steigiami tipiškiems ir unikaliems pelkių kompleksams saugoti. Lietuvoje yra 39 tokie draustiniai. Vienas didžiausių (2096 ha) – Alionių draustinis (Širvintų r.), skirtas Aukštaičių ir Sėlių moreninėms prieškalvėms būdingo pelkių masyvo apsaugai. Čia, pelkėje, yra ežerų, peri juodieji gandrai, ereliai žuvininkai, gyvena reti žvėrys ir paukščiai. Krakinio ir Kuzapiškės draustiniai (Lazdijų r.) skirti pietryčių zandrinėms lygumoms būdingoms pelkėms saugoti. Pleinės draustinyje (Šilutės r.) saugomi pelkinių augalų kompleksai su retųjų rūšių augavietėmis. Dažniausiai telmologiniuose draustiniuose saugomos aukštapelkės, tačiau 771 ha plote Pušnies draustinyje (Ignalinos r.) saugomas stambus žemapelkinis kompleksas.

Kraštovaizdžio draustiniai

Steigiami vertingo gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio vietovėms saugoti. Lietuvoje yra 53 kraštovaizdžio draustiniai. Dažniausiai tai gana didelės, sudėtingos, vaizdžios vietovės su įvairiais kultūros ir gamtos paminklais. Apuolės draustinis (Skuodo r.) skirtas raiškiam Luobos upės slėnio
kraštovaizdžiui ir archeologijos paminklams saugoti, Gandingos (Plungės r.) – raiškiam Babrungo upės slėnio kraštovaizdžiui, Gandingos piliakalniui, kitiems archeologijos objektams saugoti. Gomertos draustinyje (Kelmės r., Radviliškio r.) saugomas raiškus Rytų žemaičių moreninės plynaukštės kalvyno kraštovaizdis, Kuliakampio (Švenčionių r.) – ežerėlių grupė su natūraliomis apyežerių pelkutėmis, botaninės ir zoologinės vertybės.

Jiesios kraštovaizdžio draustinis

Jiesios kraštovaizdžio draustinis – tai Kauno rajone ir Kauno mieste esantis 382 ha ploto draustinis. Įsteigtas 1960. Jo paskirtis – saugoti Jiesios upės slėnio kraštovaizdį su raiškiomis atodangomis, eroziniais šlaitais ir krantais, retųjų rūšių augalais. Nors draustinis apsuptas besiplečiančio miesto, jame saugomos nepažeistos atodangos su kvartero sluoksniais, kreidos luistais, eroziniais šlaitais ir krantais. Jiesios slėnyje gyvena ypač retos kalninės apsiuvos, auga gebenė lipikė, tuščiaviduris rūtenis, kiti retieji augalai.