Dubysos regionins parkas

1. Įvadas
Mokslinė ir techninė pažanga, kultūriniai, ekonominai, politiniai, socialiniai, ekologiniai aplinkos pokyčiai veikia, keičia situaciją aplinkoje, kurioje žmonės gyvena, dirba. Dėl to susiformuoja ir nauji žmonių mąstymo stereotipai, gaminant prekes, teikiant paslaugas, naudojant išteklius, taip pat ir žmogaus galimybes.
Žmonės yra skirtingų asmeninių siekių, orientacijos, motyvacijos, sveikatos, išsimokslinimo, išsilavinimo, papraščiausiai skirtingų charakterio bruožų. Visuose gyvenimo procesuose dalyvauja žmogus. Žmogus aukodamas visus savo turimus šalies išteklius, materialinius, kultūrinius, intelektualinius, gamtinis, kitų žmonių galimybes, pats būdamas aplinkos dalimi, dalyvauja visuose gyvenimo dvasinių, materialinių, kultūrinių veertybių kūrimo procesuose, darydamas poveikį aplinkai, o aplinka daro teigiamą ar neigiamą fizinį, psichologinį, socialinį poveikį žmogui.
Žmogus apie trečdalį savo darbingo amžiaus praleidžia darbe, tai yra darbinėje aplinkoje. Tad darbo vieta tampa ir esmine mūsų gyvenimo aplinkos didele ir svarbia sąveikos personalinės aplinkos dalimi. Jei darbo vieta kelia pasitenkinimą, malonumą, tai tuo pačiu mažina nuovargį, ir priešingai, nemaloni darbo aplinka, nepakankamas darbo organizavimas išsekina žmones.
Neatsitiktinai mokslininkai siekdami nuodugniau ištirti aplinkos poveikį žmogui, darbo aplinką skirsto į fizinę, psichologinę, socialinę ir rekreacijos. Paastaroji turi kompensuoti pirmųjų aplinkų daromą neigiamą poveikį žmogaus psichoemocinei būsenai.
Rekreacija suvokiama ir vertinama kaip žmogaus veiklumo, energijos išsaugojimo galimybė. Rekreacija turi būti kaip žmogaus individualių malonių pojūčių, išgyvenimų diskretiška, malonumą teikianti aplinka. Norint analizuoti visuomenės, žmogaus rekreaciją, reikalinga ją ti

irti, įvertinti kaip sudėtingą procesą veikiamą visos sistemos faktorių. Visų pirma, rekreacijos proceso sėkmė, rezultatas priklauso nuo konkretaus žmogaus (individo) asmenybės bruožų, individualios charakteristikos – socialinių, demografinių, psichofiziologinių, socialinio statuto, bendravimo, elgesio stiliaus bei tiesioginės įtakos individui turinčių veiksnių, bendrosios kultūros, subkultūros įtakos faktorių.
Antra, rekreacijos procesas priklauso nuo tam tikslui individualiai parinktos ar pasirintos, atūralios ar specialiai žmogui suprojektuotos rekreacijos aplinkos, nes žmogaus rekreacijos aplinka, jos funkcinės paskirties tinkamumo suvokimas prikalauso nuo jo (žmogaus) gyvenimo būdo tradicijų, įpročių, amžiaus, profesijos, psichoemocinės būsenos bei socialinių, ekonominių kultūrinių, veiksnių.
Žmogaus rekreacijos ir rekreacijos aplinkos sąveika bei ją veikiančius faktorius galima suskirstyti į dvi grupes:
Ų Žmogaus asmeninių savybių individualios charakteristikos faktorius, tai socialiniai demografiniai duomenys, informuotumas, gyvenimo būdas.
Ų Rekreacijos aplinkos siruaciją apibūdinantys (veiksniai) faktoriai – politiniai, socialiniai – ekonominiai, kultūriniai – etniniai, gamtiniai – ekologiniai, socialiniai psichologianiai ir kt.
Šio darbo tikslas – Dubysos regioninio parko rekreacinių išteklių analizė, jų įvertinimas, atraktyvumo (kokybės) nustatymas, kiek jie gali tenkinti žmonių poreikius rekreacijai.
Rekreacinių ušteklių tyrimas gali duoti nuoseklų rekreacijos poreikių patenkinimo vaizdą. Vertinant teritoriją rekreaciniu požiūriu, būtina atsižvelgti į tai, kiek ji tinka rekreacijos procesui ir atskirai žmonių grupei.

2. Tyrimo prgrama
Tema : Dubysos regioninio parko rekreacinių išteklių tyrimas

Tyrimo tikslas : Surinkti informaciją apie Dubysos regioninio parko rekreacinius išteklius ir juos įvertinti.

Tyrimo objektas: Dubysos regioninio parko teritorija.

Tyrimo dalykas: Dubysos regioninio parko iš

štekliai.

Tyrimo uždaviniai:

2. Išsiaiškinti Dubysos regioninio parko teritorijos plotą; ribas.
3.
4. Išsiaiškinti Dubysos regioninio parko teritorijos gamtinius rekreacinius išteklius
5. :
5.1 Reljefas,

5.2 Dirvožemis,

5.3 Klimatas,

5.4 Vandens telkiniai

5.5 Augalija,

5.6 Gyvūnija,

5.7 Saugomi gamtiniai rekreaciniai kraštovaizdžio objektai.

3.Išsiaiškinti Dubysos regioninio parko kultūrinius rekreacinius išteklius.

4.Išsiaiškinti Dubysos regioninio parko rekreacinis įrenginius.

5.Išsiaiškinti Dubysos regioninio parko rekreacinius objektus.

6.Išsiaiškinti infrastruktūrą.

Hipotezė: Dubysos regioninio parkoteritorijoje esantys rekreaciniai ištekliai tinkami plėtojant tiek pažintinį, tiek pilsinį turizmą.

Tyrimo metodai: Literatūros analizė,

Dokumentų anlizė.

3. Bendri duomenys apie parką

Dubysos regioninis parkas – saugoma teritorija, įsteigta Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I-2913 “Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo”, siekiant išsaugoti Dubysos erozinio slėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.
Parko ribos apima Kelmės ir Raseinių rajonų savivaldybių teritoriją Šiaulių ir Kauno apskrityje(žr.pr 8.1). Parkas pailgas, ištysęs, didžiąją dalį sudaro terasinis Dubysos upės slėniai, tai būtent ir nulemia parko formą. Žemės naudmenos pasiskirsčiusios taip :

Bendras parko plotas 10571 ha
Iš jų :
Miškai 4651 ha.
Vandens telkiniai 145 ha.
Pelkės 0,9 ha.
Žemės ūkio naudmenos 5725,9 ha.
Gyvenvietės 48,2 ha.
(lentelė paimta iš Dubysos regioninio parko direkcijos 2001 m. veiklos ataskaitos.)

Parko zonų suvestinė pateikiama taip :
Parko funkcinės zonos Plotas
Konservacinė zona iš jų : 9894,85 ha.
Gamtiniai draustiniai : 9894,85 ha.
Plauginių botaninis – zoologinis 897,68 ha.
Kaulakių geomorfologinis 2466,93 ha
Kultūriniai draustiniai 476,42 ha.
Pasandravio memorialinis 476,42ha
Kraštovaizdžio draustiniai: 6053,82 ha
Betygalos kraštovaizdžio 2527,5 ha
Lyduvėnų kraštovaizdžio 3526,32 ha
Apsauginė ( prezervacinė) 253,15 ha.
Rekreacinė zona 423ha.
(lentelė paimta iš Dubysos regioninio parko direkcijos 2001 m. veiklos ataskaitos.)

Plauginių botaninis – zoologinis draustinis įsteigtas norint išsaugoti Že

emaitijos aukštumoms rytinėms nuolaidoms būdingus brandžius eglynus ir mišrius miškus su beržų, baltalksnių ar uosių priemaiša, taip pat zoologiniu pobūdžiu vertingas biocenozes.

Kaulakių geomorfologinis draustinis įsteigtas norint išsaugoti platų Dubysos erozinį slėnį su raiškiais eroziniais kairiųjų intakų slėniais bei smulkiai raguvuotais dešiniaisiais šlaitais. Dubysos upės senvagių fragmentus apatinėje terasoje.

Pasandravio memorialinis draustinis įsteigtas norint išsaugoti poeto Maironio sodybą, ją supančią gamtą ir kultūrines vertybes.
Betygalos kraštovaizdžio draustinis įsteigtas norint išsaugoti unikalų Lietuvoje Dubysos plačiadugnio stačiaslaičio gilaus senslėnio su eroziniais raguvunais kompleksą, Lelyko, Šventupio, Šakumos, Upytės upelių, Kirkšnovės upės žemupius, Betygalos urbanistinį kompleksą, Ugionių bažnyčią, gausius piliakalnius ir senkapius.

Lyduvėnų kraštovaizdžio draustinis įsteigimo tikslas – išsaugoti Dubysos vidurupio slėnio kairiosios pusės skersraguvių kompleksą Kalniškių kaimo apylinkėse, Dubysos upės vagos vingius, senvages, gilų, siaurą, stipriai šakotą Dratvinio erozinį kompleksą, Lapiškės žemupio vingiuotą upės vagą, savitą slėnio augmeniją ir gyvūniją, taip pat vertingus archeologinius bei etnokultūrinius objektus.

Apsauginė ( prezervacinė zona), tai Luknės bei Dubysos slėnio šlaitai pietrytinėje parko dalyje.

Rekreacinė zona, tai miško parkai, Padubysio bei Paturkšlio miškai, yra ikurta stovyklaviečių.

4. Rekreacinių išteklių samprata, jų rūšys.
Rekreacija, kaip ir bet kokia žmonių veikla, naudoja įvairius išteklius, kurie sudaro tos rekreacinės veiklos aplinką. Rekreacinei veiklai plėtorti reikia šių išteklių:
· Gamtiniai ištekliai – tai gamtinai objektai ( miškas, vandens telkiniai, klimatas ir kt), jų sistemos ir gamtiniai re

eiškiniai, kurie gali būti panaudti organizuojant pilsį, turizmą.
· Kultūriniai ištekliai – tai kultūriniai objektai, paminklai, istorinės įžymybės, etnografinė įvairovė ir kt., tenkinantys žmonių rekreacinius poreikius.
· Žmogiškieji ištekliai – tai žmonės, kuriantys turizmo produktą.
Vertinant teritoriją rekreaciniu požiūriu, reikia atsižvelgti į tai, kiek ji tinka rekreacijos procesui ar atskirai rekreacinei veiklai. Naudos dydį nulemia poilsiautojų skaičius, rekreacinių teritorijų pasiekiamumas, patrauklumas. Rekreaciniai ištekliai gali būti vertinami pagal jų kokybę ir kiekybę. Kiekybė – tai lankomumo dažnumas. Kokybė – tai rekreacinių išteklių atraktyvumas. Rekreacinių išteklių kiekybė ir kokybė labai susijusios: kuo aukštesnė objekto kokybė, tuo didesnis lankomumas. Todėl vertė nustatoma remiantis trim vertinimo kriterijais:
· Lankytojų skaičius ir jų poilsio trukmė,
· Atstumas nuo gyvenemosios ar poilsio vietos iki rekreacinės vietovės,
· Išteklių atraktyvumas t.y. tinkamumas plėsti kuo įvairesnę rekreacinę veiklą.
Rekreacinių išteklių tyrimas – sudėtingas mokslinio pažinimo procesas, nes rekreacinius išteklius sudaro gamtiniai ir antropogeniniai ištekliai.

5.Gamtiniai rekreaciniai ištekliai

Gamtiniai rekreaciniai ištekliai – tai gamtiniai veiksniai , naudojami rekreantų poreikiams tenkinti.
Gamtiniud rekreacinius išteklius sudaro: klimatas, rekreacijai tinkantys vandenys, rekreaciniai miškai, augalija, gyvūnija, reljefas, dirvožemis. Paprastai turizmui naudojami ne pavianiai gamtiniai ištekliai, o atskiri jų kompleksai, kai antai – miškai ir vandens telkiniai, parkai ir turistinės trąsos..
Pagal naudojimo pobūdį gamtiniai ištekliai skirstomi į tiesioginius ir netiosioginius. Tiesioginiai – miškai, paplūdimiai, vandens telkiniai, gyvūnija, augalija, reljefo formos, klimatas. Netiesioginiai (vizualiniai) – atskiri gamtiniai komponentai bei jų kompleksai. Šios išteklių grupės tarpusavyje labai susijusios. Tiesioginiai kartais naudojami netiesiogiai. Tiesiogiai naudijant kaimo turizmui svarbiausi ištekliai yra klimatas, vandens telkiniai, miškai. Netiesioginiai naudojami ištekliai erdvėje persipina su tiesiogiai naudojamais.

5.1 Klimatas

Tai vienas iš svarbiausių gamtinės aplinkos veiksnių, nes nulemia atskirų rajonų tinkamumą įvairioms rekreacinėms veikloms. Klimatas sąkygoja veiklos sezoniškumą ir rekreacinės veiklos formą.
Lietuvos klimato sąlygos nulemia du poilsiavimo sezonus:
· Vasaros sezonas tęsiasi 3 -3,5 mėnesio
· Žiemos sezonas tęsiasi 2 mėnesius.
Konkrečios teritorijos ar vietovės orai priklauso nuo oro ir vandens temperatūros, vėjų stiprumo ir krypties, oro drėgmės, kritulių kiekio, saulėtų dienų skaičiaus, vietos geografinės padėties.
Dubysos regioninis parkas yra Rytų Žemaičių plynaukštėje, esančioje pietrytinėje Žemaičių aukštumos pakraštyje. Tai apsprendžia klimato savitumus.
Nuo kovo mėnesio pradžios radiacinis balansas pasidaro teigiamas – žemė pradeda gauti radiacinės energijos daugiau, negu atiduoda efektyviojo spinduliavimo keliu. Nuo šio momento žemės paviršius intensyviai šildomas. Didžiausias radiacinis balansas būna birželio mėnesį, aukščiausio saulės pakilimo ir ilgiausių dienų metu. Liepos mėnesį radiacija mažėja, tai susiję su reliatyviuoju atmosferos skaidrumo sumažėjimu liepos mėnesį, palyginus jį su rugpjūčio ir birželio mėnesiais. Liepos mėnesio minimumas atspindi daugelio procesų efektą : nuo birželio iki rugpjūčio tolygiai mažėja saulės spindulių intensyvumas, iš birželio į liepos mėnesį padidėja debesuotumas, pasilikdamas nepakitęs iki rugpjūčio mėnesio, taip pat pakinta atmosferos cirkuliacijos pobūdis. Birželio mėnesį sumažėja dideliu skaidrumu pasižyminčio arktinio oro įsiveržimas ir padidėja debesuotus orus nešančio atlantinio oro pasikartojamumas. Rugpjūčio mėnesį padidėja arktinio oro įsiveržimai, kurių metu nusistovi mažai debesuoti ir vėsūs orai. Nuo rugpjūčio iki lapkričio mėnesio radiacinis balansas ryškiai mažėja ir lapkričio mėnesį pasidaro neigiamas. Didžiausia neigiamo balanso reikšmė tenka gruodžiui.
Vėjai vyrauja stipri. Vėjo greitis vidutiniškai būna 3-5 m/s. Vidutunis metinis vėjo greitis 4,3 m/s. Dažniausiai pasitaikančios vėjo kryptys – pietvakarių, vakarų vasarą ir pietryčių žiemą.
Oro temperatūra nuolat kinta. Efektyvių temperatūrų suma, kai vidutiniškai temperatūra viršija 50 c, yra apie 17000 . Laikotarpis kai paros temperatūra viršija 100 c trunka 144 dienas, o virš 15 0c – 64 dienas. Per metus saulė spindi 1748,3 valandas. Ilgiausiai spindi birželio mėnesį – 271,6 val., o trumpiausiai sausio – 37,8 val.
Kritulių dažniausiaiatneša vakarų ir pietvakarių vėjas. Daugiausia iškrinta liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, neretai 41% metinio kritulių kiekio. Sausiausi sausis, vasaris ir kovas. Per šiuos mėnesius iškrinta 12% metinio kritulių kiekio.
Pastovi sniego danga susidaro vidutiniškai gruodžio 22 d., tačiau kai mkada jau lapkričio 15 d., sniegas nutirpsta vidutiniškai kovo 10 d. Vidutiniškai per metus pastovi sniego danga išsilaiko 88 d.
Klimaterapijos atžvilgiu orai skirstomi į palankius ir nepalankius. Prie palankių priskiriami su atmosferos frontais nesusiję saulėti arba mažai debesuoti, karšti ir sausi, šalti ir speiguoti be krtitulių orai. Klimaterapijai nepalankūs staigiai kintantys (kontrastingi) orai. Parko teritorijoje palankūs orai pasiskirsto netolygiai. Lapkričio – sausio mėnesiais jie sudaro tik 26-30%, nes tuomet aktyviausia cikloninė veikla. Gegužės- rugpjūčio mėnesiais vyrauja palankūs orai (60-68%). Žiemą kintamų orų tikimybė 35-50%, vasarą susilpnėjus cikloninei veiklai, zonų su labai kintamu orų režimu nėra.

5.2 Reljefas

Dubysos regionino parko teritorija primena nevionodo pločio iškarpytą, vingiuotą, 38 km. ilgio juostą, besidriekiančią iš šiaurės vakarų į pietryčius. Šiaurinė jos dalis išplatėjusi iki 7 km. , ovidurinės ir pietinės dalių plotis 1-2 km.
Didžiąją teritorijos dalį sudaro terasinis Dubysos upės slėnis, bei stambesnių intakų slėnių žemutinės atkarpos, sudarančios iškišulius ir “liežuvius”, nutįsančiusnuo pagrindinės teritorijos į šalis iki 7 km. Ypač smarkiai iškarpytas šiaurės rytų teritorijos pakraštys. Tokia sudėtinga parko teritorijos konfigūracija sąlygoja labai didelį jos ribų ilgį, kuris sudaro apie 185 km. Dubysos upės slėnio plotis apatinėje lyguminėje dalyje kinta nuo 0,3 iki 0.66, vidutiniškai 0,43 km. Abiejose pusėse iškilę slėnio šlaitai gana aukšti, statūs ir smarkiai banguoti, išraižyti statmenų upei intakų slėniais ir griovomis. Šlaitų aukštis nuo 35 iki 65, vidutiniškai 50m., o aukščio skirtumas 100 metrų horizontalės kinta nuo 12 iki 46m., vidutiniškai 22m.
Parko teritoriją supa molingos banguotos plačiai dirbamos moreninės lygumos su velėniniais jauriniais ir velėniniais karbonatiniais dirvožemiais.
Dubysos upės slėniai sukuria savitą kraštovaizdį. Geros sąlygos turizmui, tik pasyviam poilsiui tek ir pažintiniam turizmui.

5.3 Dirvožemis

Dubysos regioninio parko žemės ūkio naudmenose vyrauja velėniniai jauriniai ir velėniniai karbonatiniai dirvožemiai. Daugiausia lengvi, vidutinio sunkumo priemoliai bei priesmėliai. Pagla mechaninę sudėtį dirvožemiai įvairūs: 47% priemoliai, daugiausia lengvi, 36,1% – priesmėliai, 12,7% – smėliai, 1,6% – moliai. Lengvesni priesmėlio dirvožemiai labiau paplitę šiaurinėje dalyje, o priemoliai – pietinėje.
Dubysos ir jos intakų šlaituose yra nuardytų dirvožemių. 54,8% ariamų dirvožemių yra rūgštūs, apie 48% žemės ukio naudmenos yra įmirkusios. Dešimtadalis žemių vidutiniškai akmenuotos.
Nors teritorija tankiai gyvenama, jos sukultūrinimas nėra labai intensyvus: ariamų dirvų čia nedaug, žemės ukio naudmenose vyrauja kultūrinės ir natūralios pievos bei ganyklos, didelė teritorijos dalis apaugusi mišku ir krūmais.

5.4 Vandens telkiniai

Regioniniame parke turizmo požiūriu vertingiausia yra Dubysos upė, jos slėniai su terasomis bei rekreacinės teritorijos prie upės.
Dubysa – dešinysis Nemuno žemupio intakas. Jos ilgis 138,9 km., tiesus atstumas nuo versmių iki žiočių apie 90 km. Teka Žemaičių aukštumos rytine dalimi, tik žemupyje patenka į Vidurio Lietuvos lygumą. Dubysos baseinas netaisyklingos formos, ištysęs iš šiaurės į pietus apie 100 km.
Dubysa savo slėnyje smarkiai vingiuoja. Įskaitant vingius, upės ilgis parko teritorijoje sudaro apie 46 km., upės plotis kinta nuo 12 iki 25 (vidutiniškai 19m.) metrų, gylis nuo 0,3 iki 1,7 (vid.0,9m.)metro, greitis – apie 0,2 m/sek.
Iš abiejų pusių į Dubysą įteka 13 vidutinio dydžio ir mažų upelių, kurių žemutinės atkarpos įeina į parko teritoriją ir yra apaugę mišku arba krumynais. Kairieji upės intakai: Lapišė, ilgis parko teritorijoje 3,5km., Dumbulė-3,5 km., Tvarkantė – 4km., Liolinga – 10 km., Luknė – 10 km., Mukė – 4 km., Upytė – 2 km., Paturkšlis – 3 km., Kirkšnovė – 1 km.
Dešinieji upės intakai: Dratvinis – ilgis parko teritorijoje 1 km., Kuprė – 1 km., Daukšupis – 3 km., Šventupis – 3 km.
Bendras šių upelių ilgis parko teritorijoje apie 42 km. Be to į Dubysą nuo jos slėnių šlaitų suteka apie 50 nedidelių, 1-3 km. ilgio, vasarą dažniausiai išdžiūstančių upokšnių. Iš stovinčių telkinių parko teritorijoje didžiausia yra ties Kaulakiais ant Luknės upelio esanti vandens saugykla, apie 36,5 ha.
Bendras kritulių kiekis baseine artimesnis vidurio Lietuvai, bet gerokai mažesnis kaip Vakarų Žemaičių plynaukštėje. Šiaurinėje baseino dalyje iškrinta 627 mm. Kritulių.
Dubysos slėnis parko teritorijoje yra vienas iš raiškingiausių ir vaizdingiausių upės erozinio slėnio kraštovaizdžio pavyzdžių Lietuvoje. Dubysos slėnio raiškumą sukuria jo platumas (300 – 500 m.) ir gilumas (20 – 25m.), o vaizdingumą upės vingiai, medžiais ir krūmais apaugusios pakrantės, salpinės pievos ir dažniausiai mišku apaugusios slėnio terasos. Lėkščiausios terasos ir plačiausias slėnis kairiajame upės krante. Vietomis Dubysos slėniai, ypač dešinėje upės pusėje, labai susiaurėja ir yra sunkiai prieinami, todėl pėsčiųjų ar dviračių turizmui mažai tinkami.
Vyraujantis upės dugnas tai smėlis arba žvyras, rekreaciniu požiūriu vertingas. Upė pasižymi sraunumu, nes vidutinis nuolydis 70 cm/km. Upės krantai nėra labai skardūs ar užpelkėję, todėl dažniausiai nesunkiai prieinami. Daugiau kliučių sudaro krumynai ar kita vešlioji pakrančių augmenija. Visame regioninio parko ruože upė tinkama vandens turizmui, ypač plaustais ir baidarėmis. Šiuo metu vandens turizmas Dubysoje namažai praktikuojamas, nors nėra toks populiarus kaip Ūlos, Žeimenos ar Merkio upėmis. Vandens turizmas Dubysa visiškai nesureguliuotas ir nekontroliuojamas.
Dubysos upėje gausu mėgėjiškai žūklei tinkamos žuvies : šapalų, aukšlių, ešerių ir kt. Tai padidina šio regiono turistinį rekreacinį patrauklumą.
Kaulakių “Luknės” tvenkinys patrauklus mėgėjiškos žūklės tinkamumui.
Per ilgą laiką susiklostė penkios svarbiausios rekreacinės teritorijos prie Dubysos upės. Tai Lyduvėnų, Kalniškių rekreacinės zonos, taip pat dvi teritorijos Lakštingalos rekreacinėje zonoje ir viena Betygalos rekreacinėje zonoje. Pilsiautojų pasiskirstymas yra netolygus dėl upės krantų apaugimo krumynais bei upės krantų skardžių, prieinamumo.

5.5 Augmenija

Augalija yra vienas iš svarbiausių biosferos komponentų, turintis lemiamą reikšmę sukuriant ir palaikant tiek pavienes ekosistemas, tiek bendrą globalinę ekologinę pusiausvyrą. Niekas geriau nesaugo dirvožemio nuo erozijos kaip augalija. Miškai, jų ištisinės juostos arba bent medžių grupės sulaiko vėjus, reguliuoja vandens paytaką dirvoje ir atmosferoje, padeda apsaugoti vandens telkinius ir atmosferą nuo užteršimo, kuria ir palaiko rekreacinę aplinką.
Miškingiausia šiuarinė parjo dalis, kur yra apie 1100 ha. Ploto pelkėtas Plauginių miškas ir dalis Lyduvėnų miško. Vidurinėje ir pietinėje parko dalyje esantys Pakalniškių – Rainiškių, Bralinskų , Padubysio, Kiangių – Pakapurnio, Burgelio, Karašauskynės – Šventupio, žymiai mažesni, po 100-350 ha. Jie išsidėstę Dubysos ir jos intakų slėnių šlaituose ir jungiasi vienas su kitu. Juose vyrauja mišrūs eglės lapuočių madynai, kuriuose gausu kietųjų lapuočių (ąžuolų, klevų.). Be šių miškų parke yra daug mažesnių miškelių ir krūmynais apaugusių plotų. Dubysos krantai ištisai apaugę karklais, kurie vietomis sudaro tik siaurą juostą, o vietomis lyguminėje dalyje apaugęs plotas išplatėja iki 100-200 m.
Parko teritorijoje yra įsteigti ekosistemų apsaugos miškai, tai Plauginių botaninis – zoologinis draustinis,897,68 ha – įsteigtas norint išsaugoti Žemaitijų aukštumoms rytinėms nuolaidoms būdingus brandžius eglynus ir mišrius miškus su beržų, baltalksnių, uosių priemaišom. Tai pat įsteigti du Kraštovaizdžio draustiniai, tai Betygalos kraštovaizdžio draustinis 2527,5 ha., ir Lyduvėnų kraštovaizdžio draustinis – 3526,32 ha., skirti išsaugoti unikaliems gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio kompleksus.
Pagrindiniai rekreacinės zonos miško parkai, tai Padubysio ir Paturkšlio miškai, čia yra įkurta rekreacinių įstaigų, kempingų ir stovyklaviečių.
Dubysos ir jos intakų šlaituose vyrauja nedidelių masyvų – tai daugiarūšės medžių grupės iš kelių medžių rūšių, tankiausiai sudarytus iš liepynų su klevais, uosynų su guobynais. Kraštovaizdį puošia medžių ir krūmų grupės – nedideli vienoje vietoje augančių kelių medžių ar krūmų deriniai, sudarantys vieningą tūrį. Vyrauja baltalksnynai, palei dubysą gluosnynai, įvairūs krūmų sudarytos grupės. Puošnią grupę sudaro Godlaukio kaimo ąžuolai. Taip pat vyrauja pavieniai medžiai – kurie sušvelnina perėjimus nuo vieno masyvo prie kito, pagrąžina atviras erdves.Slėnyje vyrauja salpinės pievos.
Rekreaciniu požiūrių vertingiausias Dubysos upės slėnių unikalus kraštovaizdis, bei saugomi atskiri gamtiniai kraštovaizdžio objektai. Regioninio parko turistinį ir rekreacinį ptarauklumą padidina parko geografinė padėtis. Vidurio Lietuva pasižymi gan nuobodžiais lygumų intensyvaus žemės ūkio kraštovaizdžiais ir Dubysos regioninis parkas šiuo puožiūriu gan išsiskiria, tuo sudomindamas ir suviliodamas keliautojus. Būtina pabrėžti, kad Vidurio Lietuvoje tokie kraštovaizdžiai skirtingai Rytų Lietuvos ar Žemaitijos labai reti.

5.6 Saugomi gamtiniai rekreaciniai kraštovaizdžio objektai

5.8 Gyvūnija

Žinduoliai Dubysos regioniniame parke yra šios saugomos teritorijos gamtinio komplekso dalis. Todėl labai svarbu išsaugoti žinduolių faunos įvairovę, reguliuoti gausių rūšių gyvūnų poveikį aplinkai ir žmogaus ūkinei veiklai. Regioniniame parke galimos probleminės ir konfliktinės situacijos dėl medžiojamosios faunos naudojimo, kanpinių žvėrių daromos žalos miškų ir žemės ūkiui, bebrų poveikio aplinkai, retų rūšių išsaugojimo.
Parko žinduolių pasiskirstymas pagal jų mėgstamus biotopus labai nevionodas. Daugiausia rūsių (46%), kurių pagrindinė gyvenamoji aplinka miškas ir krūmai. Palyginti daug (30%) prie vandens ar pelkėse gyvenančių ir mažiausiai (24%) gyvenančios žemės ūkio naudmenose ir gyvenvietėse.
Žinduolių gausumo dinamiką per pastarąiį dešimtmetį įvertinti gana sunku, nes daugumoje atvejų nėra duomenų aplyginimui. Gausumas nepastovus ir kinta cikliškai arba atsitiktinai, priklausomai nuo klimatinių veiksnių, mitybos sąlygų..ir kt. Labiausiai ryškud parke, kaip ir visoje Lietuvoje, kanopinių žvėrių gausumo mažėjimas. Jį lėmė intensyvi medžioklė, suklestėjęs brakonieriavimas. Pagausėjo prie vandens gyvenančių žinduolių (bebrų, ūdrų, audinių..).
Regioniniame parke medžiojamieji žvėrys, ypač dažnai pastebimi ir aktyvūs šviesiu paros metu (stirnos), yra svarbūs ne tik kaip medžioklės objektai,bet kaip rekreaciniai parko lankytojų stebėjimo objektai.
Medžioklė parko teritorijoje turi būti tvarkoma atsižvelgiant į medžiojamosios faunos rekreacinę – estetinę svarbą, žinduolių poveikį aplinkai.
Ornitologiniu požiūriu svarbus regioninio parko biotopas – Dubysos upė, Salpinės, užliejamosios pievos jos slėnyje, ypač šlapios ir užpelkėjusios. Aukštuose skardžiuose gausiai gyvena regioninio parko ornitologinis simbolis – urvinė kregždė. Didesniuose skardžiuose lizdų būna net iki 90. Regioninio parko didelią dalį užima inatakai, dalies iš jų krantai statūs, gilūs slėniai, tai sudaro sąlygas formuotis savitai ornitofaunai. Taip pat savitą ornitofauną formuoja esantys ir apleisti karjerai. Didele paukščių įvairovė, ypač migracijos metu, pasižymi tvenkiniai ir karjerai prie Ariogalos m. Ši teritorija ya svarbus ornitologinis objektas, kurį galima pritaikyti intesyviam pažintiniam turizmui, mokymui ir paukščių stabėjimui. Galima įrengti specialų maršrutą, apžvalgos aikštelę ar bokštelį.
Reguioninio parko upeliai pasižymi ichtiofaunos įvairove. Aptikta 15 rūšių žuvų priklausančių 6 šeimoms: lydekinių, karpinių, vijūninių, ešerinių, dyglinių ir kūjagalvinių. Labiausiai sutinkamos žuvų rūšys – upėtakiai, šapalai, aukšlės, ešeriai, strepečiai. Tai labai didina šio regiono turistinį ir rekreacinį patrauklumą. Poilsiautojai gali mėgautis tiek pramogine tiek sportine žūkle.
Gyvūnijos įvairovė didina Dubysos regioninio parko rekreacinį patrauklumą, galima plėtoti pažintinį, mokomąjį, pramoginį turizmą.

6.Kultūriniai rekreaciniai ištekliai

Žmogaus rekreacijos kultūros ištekliai: archeologijos, istorijos, architektūros, urbanistikos, dailės paminklai.
Krašto kultūra, istorija, tradicijos, papročiai, krašto grožis visada suteikia malonią dvasinę, psichologinę būseną, estetinį pasigėrėjimą, dvasinę ramybę, stiprina žmogaus psichoemocinės būsenos pusiausvyrą, įkvepia žmogų kilniems tikslams
Dubysos regioninis parkas įsteigta norint išsaugoti ne tik Dubysos erozinio slėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą, bet ir kultūro paveldo vertybes, jas tvarkyti bei racionaliai panaudoti.
Šiuo metu parko teritorijoje priskaičiuojama net 22 respublikinės reikšmės ir 13 vietinės reikšmės nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių.
Iš archeologijos paminklų galima išskirti net 8 piliakalnius bei 1 pilkapį, taip pat akmenį vaginama “velnio pėda”, esantį Žalpių kaime, Šiluvos seniūnijoje, senovės gyvenvietę esančią Kušeliškės kaime, Šiluvos seniūnijoje.
Iš istorijos paminklų išskiriamos įžymios sodybos, tai sodyba poeto – kunigo Maironio tėviškė esanti Bernotų kaime, Pagujokų seniūnijoje, bei poeto – kunigo Maironio gimtinė – sodybos vieta Pasandravio kaime, Pagujokų seniūnijoje. Įžymios senosios vokiečių kapinės Kymantų kaime, Betygalos sen., bei kitos senosios kapinės Šiluvos, Pagujokų, Raseinių, Betygalos, Ariogalos seniūnijose. Taip pat įžymių žmonių kapavietės, tai archeologo T. Daugirdo giminės kapai esantys Plembergo km. aripgalos seniūnijoje bei Maironio artimūjų kapai Betygalos parapijos kapinėse.
Architektūros ištekliai negausūs, tai vandens malūnas Maslausiškių kaime. Koplyčia stovinti ant piliakalnioBetygalos sen., restauruota 1997 m., šiuo metu naudoja ir prižiūri Betygalos parapija.
Smulkiosios architektūros paminklai, tai pavieniai kryžiai Pagujokų, Šiluvos, Betygalos seniūnijose, taip pat atgimimo ir atkurtos nepriklausomybės laikais pastatyti kryžiai. Daugiausia tai vietinės reikšmės paminklai.
Iš dailės paminklų įžymus LDK Vytauto paminklas Betygaloje, atnaujintas 1998m.
Kultūriniai ištekliai yra labai savrbūs tiek kultūriniam pažintiniui turizmui, tiek etniniam turizmui. Yra įsteigta Pasandravio memorialinis draustinis – norint išsaugoti poeto Maironio sodybą, ją supančią gamtą ir kultūros vertybes, taip pat Betygalos kraštovaizdžio draustinis – norint išsaugoti ne tik gamtinį kompleksą bet ir Betygalos urbanistinį kompleksą, Ugionių bažnyčią, gausius piliakalnius bei senkapius.
Daugelio kultūros vertybių būklė tiktai patenkinama, buvusios dvaro sodybos reikaluja restauravimo, tai labai menkina jų rekreacinę vertę. Būtina pastatus restauruoti, prižiūrėti, atnaujinti takus, prie įžymių vietų įrengti mašinų stovėjimo aikšteles, sutvarkyti aplinką, tik taip galima pakelti tiek jų kultūrinę, tiek rekreacinę vertę.

Leave a Comment