Gamtos apsauga Lietuvoje
Nepaprastai turtingas ir įvairus yra mus supantis gyvasis ir negyvasis pasaulis. Stebėti jį ir džiaugtis juo reikia nepamirštant, kad tokį grožį turi pamatyti ir būsimosios kartos. Mokslo ir technikos galia šiais laikais iš tikrųjų yra didžiulė, jau prilygstanti tiems gamtiniams reiškiniams, kurie suformavo mūsų planetą. Tačiau negalima pervertinti savo pergalių prieš gamtą. Už kiekvieną tokią pergalę ji mums keršija. Užteršti upeliai, ežerai, šuliniai, atmosfera, nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys – tai žmogaus veiklos padariniai. Gamtinės aplinkos tausojimo, kraštovaizdžio vertybių apsaugos, ekologinės pusiausvyros išlaikymo svarba pamažu tampa suprantama ne vien tik šios srities žinovams. Tie dalykai parūpo daugeliui iš mūsų, kad ir kas būtume. Norime suprasti gamtosauginius terminus, juos įsiminti. Nuo to, ką apie ją žinosime, kaip prie jos prisidėsime, priklausys tolesnis mūsų gyvenamosios aplinkos likimas, jos ateitis. Pavyzdžiui, dabar madingas žodis “ekologija”. Bet ar visi žinome, ką jis reiškia? Ekologija – tai sudėtinga šiuolaikinio mokslo kryptis, tirianti augalų, gyvūnų bei žmonių ir jų gyvenamosios aplinkos santykius ir sąveiką.
Vienas iš svarbiausių šiuolaikinių gamtosaugos būdų – tai tam tikrų teritorijų apsauga ribojant jose žmogaus ūkinę veiklą. Ir kokių tik nėra saugomų teritorijų! Vienos – tai pirmykštis nepaliestas gamtovaizdis, kitos – gana smarkiai sukultūrintas kraštovaizdis. Vienų įsisavinimas tik kreipiamas, tvarkomas ar labai nežymiai apribojamas, kitose bet kokia ūkinė veikla visai uždrausta. Vienose saugomos tik negyvosios gamtos vertybės, kitose – augalai ar gyvūnai, o dar kitose – kultūrinio palikimo paminklai. Be jau minėtų objektyvių skirtumų, saugomos teritorijos dar labai įvairuoja pagal administracinį pavaldumą, statusą, terminologines tradicijas ir panašiai.
Kokios tai teritorijos?
Pirma, konservacinės, arba išsaugojamosios, paskirties plotams šiuolaikinėje gamtosaugoje kol kas skiriama daugiausia dėmesio. Tai tarptautiniu mastu geriausiai sutvarkyta, specialiais teisiniais aktais pagrįsta gamtosaugos sritis. Čia kraštovaizdžio apsauga įgyja didžiausią svarbą, kas reikalauja itin griežtos tvarkos. Tai ypač saugomos teritorijos. Skirstomos:
Griežtos apsauginės tvarkos teritorijos, arba “rezervatai”, kuriuose saugoma kraštovaizdžio visuma, draudžiant juose bet kokią ūkinę veiklą; Dalinės apsauginės tvarkos teritorijos, arba “daliniai rezervatai”, kuriuose saugomi tam tikri kraštovaizdžio komponentai, draudžiant ar ribojant jų naudojimą ūkinėje veikloje; Pagal tradiciją prie konservacinių teritorijų paprastai priskiriami taip pat valstybiniai parkai, apimantys saugomus sudėtingo naudojimo plotus, kuriuose konservacinė kraštovaizdžio apsauga glaudžiai siejama su sveikatingumo ir poilsio (rekreacijos) objektų, ypač su pažintinio turizmo plėtojimu. Tai valstybiniai nacionaliniai parkai ir regioniniai parkai. Antra, prezervacinės, arba apsaugojamosios, paskirties plotai – tai teritorijos, dažniausiai vadinami apsauginėmis zonomis (sritimis). Jie visada turi vietinę reikšmę, nes atitinka tam tikros apylinkės gamtosauginius poreikius. Skirstomi į: paviršinių vandens telkinių ekologinę apsaugą; laukų bei šlaitų apsaugą nuo irimo (erozijos); gyvenviečių, gamybinių objektų, kurortinių vietovių bei vandenviečių sanitarinę apsaugą; transporto magistralių apsaugą bei jų ekologinį apribojimą; bendros ekologinės gamtovaizdžio pusiausvyros palaikymą; antropogeninio poveikio konservaciniams plotams bei atskiriems saugomiems objektams švelninimą; Trečia, rekuperacinės paskirties plotuose tvarkomasi taip, kad išsilaikytų, atsikurtų bei gausėtų liaudies ūkiui svarbūs gamtos ištekliai. Šios teritorijos steigiamos miškininkystės, žuvininkystės, medžioklės, vandens ūkio, farmacijos ir kitų liaudies ūkio šakų ištekliams. Mūsų gamtosaugoje prigijęs terminas “draustinis” reiškia kraštovaizdžio plotą, kuriame kas nors draudžiama. Aišku, kad taip pažodžiui jį suprantant visi saugomi plotai tampa draustiniais. Beje, populiariojoje spaudoje šis žodis dažnai ir vartojamas plačiąja prasme. Tačiau gamtosaugine prasme – tai teritorijos, kuriose nustatoma dalinės gamtos apsaugos tvarka, leidžianti tokią ūkinę bei kitą veiklą ir tokios apimties, kuri neprieštarauja draustinių tikslams bei uždaviniams. Toks draustinių, kaip saugomų teritorijų tipo, supratimas gana imlus, nes apima didoką dalį visos saugojamų plotų įvairovės. Pirmiausia – didelę konservacinės paskirties saugomų plotų – rezervatų grupę su dalinės apsaugos tvarka, vartojant “rezervato” terminą. Nuo kitų saugomų plotų, pvz. apsauginių vietinės reikšmės zonų, jie skiriasi tuo, kad steigiami ir kontroliuojami valstybės. Įvairių rūšių draustiniai turi jų paskirtį atitinkančius pavadinimus, taisykles, apribojimus. Pavyzdžiui, geologiniuose draustiniuose draudžiama griauti, kasinėti ar užpilti atodangas ir karstines įgriuvas, sprogdinti ar rinkti riedulius, botaniniuose – kirsti, skinti ar kitaip naikinti augmeniją ir t.t. Draustiniai gali būti ir kompleksiniai, pvz. botaniniai-zoologiniai.
Botaniniai draustiniai steigiami apsaugoti retųjų ir nykstančiųjų augalų augimvietėms, būdingoms Lietuvos augalų bendrijoms bei ištisų ekologinių sistemų tipams, taip pat tinkamiausioms spanguolių augimvietėms, jų ištekliams bei ekologinėms sistemoms. Beje, šie draustiniai sudaro net atskirą rūšį, vadinamą botaniniais spanguolynų draustiniais. Pirmieji botaniniai draustiniai mūsų šalyje buvo įkurti 1960 metais, o spanguoliniai draustiniai atsirado tik 1974 metais. Apskritai tarp botaninių draustinių saugomų vertybių savitumu išsiskiria jų atmainų – miškų, pievų, vandens, pelkių bei mišrūs augalijos – draustiniai.
Botaniniai draustiniai Lietuvoje:
Babrungo (retos pievų bendrijos), Bakanauskų (retieji vandens ir pelkių augalai), Begėdžių (introdukuoti medynai), Druskininkų (retieji pievų augalai), Ilgučio (retieji vandens augalai), Jūros (retieji pievų augalai), Kražių Medžiokalnio (vertingos miško bendrijos), Medininkų (retieji pievų augalai), Merkinės (retieji miško ir pievų augalai), Mituvos (retieji pievų augalai), Naglio (būdingos pajūrio kopų augalų bendrijos), Nevėžio (retieji pievų augalai), Stirnių (retieji pievų augalai), Šventininkų (retieji vandens augalai), Tyrų (retieji pelkių augalai), Trako (retieji miško augalai), Vidzgirio (vertingos miškų bendrijos), Vilko (retieji vandens augalai) ir kiti. Kiti botaniniai draustiniai yra spanguolynai: Alojos, Baltelės, Beržaloto, Krakinio, Lygiaraisčio, Petriošiškio, Visagino, Vytėnų ir t.t. Kiti draustiniai, saugantys augmeniją ir gyvūniją, yra botaniniai-zoologiniai: Baranavos (miško bei pelkių augalų bendrijos ir gyvūnija), Girulių (pajūrio miško bendrijos ir gyvūnija), Kanio raistas (miško bei pelkių bendrijos ir retoji gyvūnija), Nemuno deltos (būdinga bei retoji deltos augmenija), Žagarės (būdingos mišraus miško bendrijos ir gyvūnija), Žaliosios girios (būdingos miško bendrijos ir gyvūnija) ir kiti. Lietuvoje yra ir geologinių, hidrologinių, zoologinių (ornitologinių, t.y. paukščių; herpetologinių, t.y. vėžlių; entomologinių, t.y. vabzdžių; ichtiologinių, t.y. žuvų), landšaftinių (kraštovaizdžio) (Anykščių šilelio, Aukštadvario, Dusetų, Lakajų, Rambyno ir kiti), istorinių-landšaftinių draustinių (Kernavės, Veliuonos, Jiesios, Merkinės, Rūdninkų, Rudaminos ir kiti).
Biologinės įvairovės požiūriu rezervatai yra bene geriausiai ir kompleksiškiausiai ištirtos teritorijos Lietuvoje. Juose griežtai saugomi tiek flora (augmenija), tiek ir fauna (gyvūnija). Tai:Žuvinto rezervatas; Čepkelių rezervatas; Kamanų rezervatas; Viešvilės rezervatas. Lietuvos pasidid?iavimas (turistų ir poilsiautojų mėgstami ir lankomi) yra šie nacionaliniai parkai: Dzūkijos; Kuršių nerijos; Žemaitijos; Aukštaitijos; Trakų. Naudota literatūra: Balevičius K. Lietuvos gamtos paminklai, – V.: Mintis, 1979. Gudavičius H. ir kiti. Lietuvos draustiniai, – K.: Šviesa, 1989. Valstybiniai rezervatai ir draustiniai Lietuvos teritorijoje, – V. 1986.