Apskaitos fifo medotas

FINASINĖJE APSKAITOJE NAUDOJAMO ATSARGŲ ĮKAINOJIMO METODO TAIKYMO PELNO MOKESČIUI APSKAIČIUOTI TVARKA

Buhalterine apskaita-atsargu metodas FIFO

TURINYS

Įvadas 3

Temos išdėstymas 4 -11

Praktinė užduotis 12

Literatūra 13

2

ĮVADAS

Atsargos yra turtas, laikomas parduoti, įprastoje verslo veikloje, gaminamasa pardavimui ar esantis žaliavų ir medžiagų pavidalo, kurios bus suvartotos gamybos procese arba teikiant paslaugas.

Atsargos apima prekes, įsigytas ir laikomas perparduoti, žemę ar kitą nuosavybę, skirtą perparduoti. Atsargos taip pat gali apimti įmonės pagamintą produkciją arba nebaigtą įmonės gaminamą produkciją, įskaitant žaliavas ir kitokias medžiagas, naudojamas gamybos procese. Paprastai atsargos įvertinamos vienu iš labiausiai paplitusių keeturių metodų, kurių kiekvienas pagrįstas skirtinga sutartine kainos judėjimo nuostata: 1) konkrečių kainų metodas; 2) FIFO metodas; 3) LIFO metodas; 4) vidutinių kainų metodas.

Atsargų įkainojimo metodai visada turi būti pasirenkami taip, kad jų kainų srautai atitiktų realų pačių atsargų judėjimą. Tačiau parenkant atsargų įvertinimo būdą reikia atsižvelgti ne tik į tų atsargų fizinį judėjimą, bet ir į universalaus mato vieneto – pinigų, taip pat ir prekių kainų, kitimus. Atsargų įvertinimo metodo pasirinkimą lemia jo įtaka balansui, pelno (nuostolio) ataskaitai, mokėtiniems mokesčiams, ir valdytojų primtiems sprendimams.

Taikant FIFO būūdą, daroma prielaida, jog pirmiausiai parduodamos arba sunaudojamos atsargos, kurios buvo įsigytos anksčiausiai, – tai reiškia, kad laikotarpio pabaigoje likusios atsargos buvo vėliausiai įsigytos ar pagamintos. Šį būdą rekomenduojama taikyti ir tais atvejais, kai negalima nustatyti, kurios atsargos buvo sunaudotos pirmiausiai.

Tikslas: parodyti apskaitoje ti

ikslų atsargų judėjimą.

Uždaviniai:1) tiksliai įvertinti įmonės sandėliuose esančias atsargas;

2) sugebėti pasirinkti atsargų įvertinimo metodą

3

ATSARGŲ APSKAITA

Atsargomis laikomos visos įmonės turimos materialinės vertybės, kurias ji įsigijo perparduoti arba sunaudoti gamindama prekes ar užtikrindama normalų įmonės darbą.

Atsargos – trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą.

Prekybos įmonių atsargas paprastai sudaro perparduoti skirtos prekės, vyniojamasis popierius, maišeliai, įvairios nenaudotos kaceliarinės prekės, elektros lemputės ir kita. Gamybinėse įmonėse, be minėtų rūšių, atsargomis laikomos žaliovos ir medžiagos, skirtos produkcijai gaminti, jau pagaminta bei dar nebaigta gaminti produkcija, įrengimų atsarginės dalys, degalai ir kita.

Atsargos savo įvairove dažniausiai pralenkia visas kitas įmonės turto rūšis, todėl jų apskaitai ir reikia skkirti daugiausiai laiko bei pasatngų. Tačiau ne visada detalią ir brangiai kainuojančią apskaitą tvarkyti yra ekonomiškai naudinga. Todėl įmonė, įvertinusi savo poreikius ir finansines galimybes, kiekvienai atsargų rūšiai turėtų pasirinkti geriausiai tinkamą apskaitos metodą.

Galimi du atsargų apskaitos būdai:

1) nuolat apskaitomų atsargų būdas,

2) periodiškai apskaitomų atsargų būdas.

Taikant nuolat apskaitomų atsargų būdą, apskaitos knygose fiksuojamas kiekvienas atsargų įsigijimo (pasigaminimo) ir pardavimo (sunaudojimo) faktas.

Atsargas apskaitant periodiškai, apskaitoje žymimas tik atsargų įsigijimas, o jų parduota ar sunaudota dalis nustatoma suskaičiavus atsargas laikotarpio pabaigoje ir gautą skaičių at

tėmus iš laikotarpio pradžioje buvusių ir per laikotarpį naujai įsigytų atsargų sumos:

Atsargų likutis Pirkimai Atsargų likutis Parduotų prekių

Laikotarpio pradžioje + (žinomi) – laikotarpio pabaigoje = savikaina

(žinomas) (apskaičiuotas) reikia apskaičiuoti

ATSARGŲ KLASIFIKAVIMAS APSKAITOJE

Kad įmonė galėtų veikti, reikia turėti atsargų. Atsargomis laikomis įmonės žinioje esančios materialinės vertybės, kurias ji tikisi perduoti arba tiesiogiai panaudoti gamyboje. Įmonėse išskiriamos tokios pagrindinės atsargų grupės:

4

Žaliavos;

Komplektavimo gaminiai;

Nebaigta gamyba;

Pagaminta produkcija;

Prekės, skirtos perparduoti.

Žaliavos įsigyjamos siekiant perdirbti jas į gatavą produkciją. Gamybos ciklo metu finansinės apskaitos požiūriu žaliavos pereina 3 stadijas. Pirmiausia jos tampa žaliavų atsargomis. Perdavus šias žaliavas į gamybą ir pradėjus perdirbimo procesą, jos laikomos nebaigtos gamybos atsargomis. Iki galo nebaigiant gamybos susidaro nebaigtos gamybos likučiai. Visi šie likučiai parodomi balanso trumpalaikio turto skyriuje V-Trumpalaikis turtas.

ATSARGŲ ĮVERTINIMAS

Registruojant atsargas apskaitoje, jos įvertinamos įsigijimo savikaina, o sudarant finansinę atskaitomybę – įsigijimo (pasigaminimo) savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų yra mažesnė.

ATSARGŲ ĮSIGIJIMO SAVIKAINA

Atsargų įsigijimo savikainą sudaro pirkimo kaina, pakoreguota atlikto pirktų atsargų nukainojimo ir gautų nuolaidų sumomis. Pirkimo kainos koregavimai, atlikti po atsargų užregistravimo apskaitoje ir susiję su atsargų nukainojimais ir nuolaidomis, apskaitoje parodomi taip:

jeigu atsargos parduotos – koreguojama parduotų prekių savikaina, mažinant ją nuolaidų ir nukainojimo suma;

jeigu atsargos dar neparduotos – koreguojama atsargų įsigijimo savikaina, mažinant ją nuolaidų ir nukainojimo suma, tenkančia neparduotoms atsargoms. Ta

ačiau jei to padaryti neįmanoma arba netikslinga ir jei sumos reikšmingai neiškraipytų finansinės atskaitomybės, koreguojama parduotų prekių savikaina.

Nustatant atsargų įsigijimo savikainą, prie pirkimo kainos pridedami visi su pirkimu susiję mokesčiai bei rinkliavos (išskyrus tuos, kurie vėliau bus atgauti), gabenimo, paruošimo naudoti bei kitos tiesiogiai susijusios su atsargų įsigijimu išlaidos. Atsargų gabenimo, sandėliavimo ir kitos išlaidos

5

gali būti pripažintos sąnaudomis (pardavimo savikaina) tą patį laikotarpį, kai buvo patirtos, jei sumos yra nereikšmingos.

Į atsargų įsigijimo savikainą neįskaitomas sumokėtas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai šis mokestis negrąžintinas, o jo pripažinimas ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis reikšmingai iškraipytų įmonės veiklos rezultatus.

Atsargos, įsigytos užsienio valiuta, apskaitoje registruojamos pirkimodieną galiojančiu oficialiu Lietuvos Respublikos nacionalinės valiutos ir užsienio valiutos keitimo kursu ar santykiu.

Kai atsargų judėjimo ir jų likučių ataskaitinio laikotarpio pabaigoje traukti į apskaitą faktine įsigijimo savikaina netikslinga arba neįmanoma, gali būti taikomi kiti įvertinimo būdai. Pavyzdžiui, mažmeninių kainų būdas, kuris dažnai taikomas mažmeninėjeprekyboje vertinti dideliam kiekiui greitai kintančio asortimento atsargų, kurių pelningumas yra panašus. Šiuo atveju atsargų savikaina nustatoma iš atsargų likučių, įvertintų pardavimo kainomis, atimant bendrojo pelno dalį, kuri dažniausiai apskaičiuojama naudojant vidutinį kiekvienos prekių rūšies bendrojo pelno procentą.

ATSARGŲ (PRODUKCIJOS) PASIGAMINIMO SAVIKAINA

Pagamintų per ataskaitinį laikotarpį atsargų (produkcijos) savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.

Tiesioginės gamybos išlaidos &#

#8211; išlaidos, kurias be žymių sąnaudų galima tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai. Tiesioginėmis gamybos išlaidomis paprastai laikomos pagrindinių žaliavų (medžiagų), komplektuojamųjų gaminių ir tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos.

Pagrindinių žaliavų (medžiagų) išlaidos apima produkcijos gamybos metu sunaudotas žaliavas (medžiagas) ar komplektuojamuosius gaminius, kurie sudaro materialųjį produkcijos pagrindą arba įeina į gaminių sudėtį ir be žymių sąnaudų gali būti priskirti konkretiems gaminiams ar jų grupėms.

Tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos apima darbuotojų, tiesiogiai dalyvaujančių produkcijos gamyboje, atlyginimų bei socialinio draudimo įmokų sumas, kurios be žymių sąnaudų gali būti priskirtos konkretiems gaminiams ar jų grupėms.

Netiesioginės gamybos išlaidos – netiesiogiai su produkcijos gamyba susijusios išlaidos. Tai pagalbinių žaliavų (medžiagų), netiesioginio darbo užmokesčio, nusidėvėjimo bei kitos gamybos išlaidos, kurių neįmanoma be žymių sąnaudų priskirti konkretiems gaminiams ar jų grupėms.

Pagalbinių žaliavų (medžiagų) išlaidos apima produkcijos gamybos metu sunaudotas žaliavas (medžiagas), kurios siejasi su gamyba, bet į gaminio sudėtį tiesiogiai neįeina, arba, nors ir yra gaminio

6

sudedamoji dalis, nėra tokios reikšmingos, kad galėtų būti priskirtos prie pagrindinių.

Netiesioginio darbo užmokesčio išlaidos apima tiesiogiai su produkcijos gamyba nesusijusių, bet sudarančių sąlygas gamybai vykti darbuotojų atlyginimų ir socialinio draudimo įmokų sumas.

Kitos netiesioginės gamybos išlaidos apima išlaidas, kurių ryšys su gaminamomis prekėmis negali būti tiesiogiai nustatytas. Apskaitoje jos pripažįstamos taikant paskirstymo būdus.

Konkrečių gamybos išlaidų priskyrimo tiesioginėms ar netiesioginėms bei netiesioginių gamybos išlaidų paskirstymo kriterijus įmonė pasirenka atsižvelgdama į gamybos specifiką. Apie tai, kokios išlaidų grupės įtraukiamos į gaminamos produkcijos savikainą, turi būti atskleista aiškinamojo rašto bendrosiose pastabose.

Gamybos procesą gali nulemti tai, kad vienu metu gaminama daugiau nei vienas gaminys (pavyzdžiui, kai gaminami sudėtiniai gaminiai arba vienas iš gaminių yra pagrindinis, o kitas – šalutinis). Kai išlaidos kiekvienam gaminiui negali būti nustatytos atskirai, jos turi būti racionaliai ir tinkamai paskirstomos. Išlaidų paskirstymas gali būti atliekamas remiantis, pavyzdžiui, galima kiekvieno gaminio pardavimo kaina tiek tame gamybos proceso etape, kuriame gaminiai tampa atskiri, tiek gamybai pasibaigus.

Jei gaminant produkciją atsiranda atliekų ar kitų šalutinių produktų, kurių vertė nereikšminga, tačiau juos galima parduoti, jie įvertinami grynąja galimo realizavimo verte. Ši vertė atimama iš pagrindinio gaminio savikainos.

Kai atsargų (produkcijos) judėjimo ir jų likučių ataskaitiniu laikotarpiu traukti į apskaitą faktine pasigaminimo savikaina netikslinga arba neįmanoma, gali būti taikomi kiti įvertinimo būdai, pavyzdžiui, normatyvinės savikainos būdas, kuris gali būti taikomas, jeigu gaunami skaičiavimai yra artimi savikainai. Taikant šį būdą, įvertinamas normalus žaliavų ir medžiagų, darbo, įrengimų našumo ir pajėgumų naudojimo lygis ir nustatoma normatyvinė produkcijos vieneto savikaina. Ji yra reguliariai peržiūrima ir, jeigu reikia, keičiama atsižvelgiant į pasikeitusias sąlygas.

Kai atsargų (produkcijos) judėjimas ir jų likučiai ataskaitiniu laikotarpiu įtraukiami į apskaitą faktine pasigaminimo savikaina, ypač mažos gamybos apimties laikotarpiais (palyginti su įmonės gamybos apimtimi normaliomis verslo sąlygomis) dalis netiesioginių gamybos išlaidų nepriskiriamos pagamintų atsargų savikainai, o yra iš karto pripažįstamos veiklos sąnaudomis. Tai daroma tam, kad skirtingais laikotarpiais pagamintos produkcijos savikaina reikšmingai nesiskirtų.

Neatsižvelgiant į tai, kokie įvertinimo būdai buvo taikyti, finansinėje atskaitomybėje atsargų (produkcijos) likučiai įvertinami faktine savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte.

7

GRYNOJI GALIMO REALIZAVIMO VERTĖ

Atsargų savikaina ataskaitinio laikotarpio pabaigoje gali būti didesnė už jų grynąją galimo realizavimo vertę, jeigu atsargos buvo sugadintos, visiškai arba iš dalies paseno, jų pardavimo kaina nukrito ar išaugo įvertintos gamybos baigimo arba pardavimo išlaidos. Atsargų nukainojimas iki grynosios galimo realizavimo vertės atliekamas tam, kad turto balansinė vertė neviršytų sumos, kurią tikimasi gauti pardavus arba sunaudojus šį turtą įprastinio įmonės veiklos ciklo metu.

Atsargos paprastai nukainojamos iki grynosios galimo realizavimo vertės pagal kiekvieną atsargų vienetą. Tam tikrais atvejais gali būti tikslinga sugrupuoti panašius ar susijusius atsargų vienetus (pavyzdžiui, kai tai pačiai gaminių grupei priklausantys panašios paskirties ar naudojimo atsargų vienetai yra pagaminti ir pateikiami į rinką toje pačioje geografinėje zonoje ir atskirai juos įvertinti praktiškai neįmanoma). Atsargos negali būti nukainojamos tokiomis grupėmis kaip, pavyzdžiui, visa pagaminta produkcija arba visos atsargos, kurios skirtos tam tikrai pramonės šakai ar laikomos tam tikroje geografinėje zonoje.

Grynoji galimo realizavimo vertė nustatoma remiantis patikimais įrodymais, kuriuos galima gauti tuo metu, kai įvertinamos atsargos. Nustatant grynąją galimo realizavimo vertę, įvertinami ir kainos ar savikainos svyravimai, tiesiogiai susiję su įvykiais, kurie vyksta pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui iki finansinės atskaitomybės sudarymo ir patvirtina ataskaitinio laikotarpio pabaigoje buvusias sąlygas.

Nustatant grynąją galimo realizavimo vertę, reikia atsižvelgti į tikslą, dėl kurio atsargos laikomos. Pavyzdžiui, atsargų, laikomų pardavimo ar paslaugų sutartims vykdyti, grynoji galimo realizavimo vertė pagrįsta sutartine kaina, numatyta pasirašytose sutartyse. Jeigu pardavimo sutartyse numatyti mažesni atsargų kiekiai, perviršio grynoji galimo realizavimo vertė nustatoma remiantis vidutine pardavimo kaina arba palyginamąja rinkos kaina.

Žaliavos ir kitos medžiagos, laikomos produkcijai gaminti, negali būti nukainojamos žemiau negu jų savikaina, jeigu produkciją, kurią gaminant jos naudojamos, tikimasi parduoti už savikainą ar didesne kaina, nebent įmonė turi didelį perteklinį šių žaliavų ar kitų medžiagų kiekį, palyginti su reikiamu įprastinėmis įmonės veiklos sąlygomis.

Tuo atveju, kai žaliavų kainų kritimas parodo, kad iš jų pagamintos produkcijos savikaina viršys grynąją galimo realizavimo vertę (pavyzdžiui, kai mažėja paklausa tiek konkrečiai pagamintai produkcijai, tiek žaliavoms, naudojamoms jos gamyboje), žaliavos nukainojamos iki grynosios galimo realizavimo vertės. Tokiomis aplinkybėmis tiksliausias grynosios galimo realizavimo vertės matas gali būti vertė, už kurią galima įsigyti tokias pat žaliavas.

8

Kai pasikeičia aplinkybės, dėl kurių atsargos turėjo būti nukainotos žemiau negu savikaina, nukainojimo suma atstatoma taip, kad nauja balansinė vertė būtų lygi atsargų įsigijimo (pasigaminimo) savikainai arba patikslintai grynajai galimo realizavimo vertei, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų mažesnė. Tačiau atstatytoji atsargų vertė negali būti didesnė už atsargų įsigijimo (pasigaminimo) savikainą.

Visų atsargų nukainojimo iki grynosios galimo realizavimo vertės suma ir visi atsargų nuostoliai turi būti pripažįstami to laikotarpio, kuriuo buvo atliekami nukainojimai ir (ar) susidarė nuostoliai, veiklos sąnaudomis.

Bet kokio atsargų nukainojimo atstatymo, atliekamo dėl grynosios galimo realizavimo vertės augimo, suma turi būti mažinamos to laikotarpio veiklos sąnaudos.

Atsargos, kurių grynoji galimo realizavimo vertė nustatyta užsienio valiuta, turi būti parodytos taikant grynosios galimo realizavimo vertės nustatymo metu galiojantį oficialų valiutos keitimo kursą ar santykį.

PASLAUGŲ TEIKĖJO ATSARGŲ SAVIKAINA

Jeigu pagal įmonės veiklos pobūdį būtina, paslaugų teikėjai gali kaupti su paslaugų teikimu susijusias išlaidas atsargose. Paslaugų teikėjo atsargų savikainą dažniausiai sudaro darbo ir kitos tiesiogiai su paslaugų teikimu susijusios išlaidos bei joms priskiriamos netiesioginės išlaidos.

ATSARGŲ ĮKAINOJIMO BŪDAI

Apskaičiuodama sunaudotų gamyboje ar parduotų atsargų savikainą, įmonė gali taikyti FIFO būdą (darant prielaidą, kad pirmiausiai sunaudojamos anksčiausiai įsigytos ar pagamintos atsargos), LIFO būdą (darant prielaidą, kad pirmiausiai sunaudojamos vėliausiai įsigytos ar pagamintos atsargos), svertinio (slenkančiojo) vidurkio, konkrečių kainų arba kitus atsargų įkainojimo būdus, atsižvelgdama į atsargų judėjimą įmonėje bei kitas sąlygas.

Taikant FIFO būdą, daroma prielaida, jog pirmiausiai parduodamos arba sunaudojamos atsargos, kurios buvo įsigytos anksčiausiai, – tai reiškia, kad laikotarpio pabaigoje likusios atsargos buvo vėliausiai įsigytos ar pagamintos. Šį būdą rekomenduojama taikyti ir tais atvejais, kai negalima nustatyti, kurios atsargos buvo sunaudotos pirmiausiai.

LIFO būdas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai pirmiausiai parduodamos arba sunaudojamos vėliausiai įsigytos ar pagamintos atsargos, – tai reiškia, kad laikotarpio pabaigoje liekančios atsargos

9

yra pirmiausiai įsigytos ar pagamintos.

Jeigu atsargos sumaišytos ir neįmanoma atskirti, kurios įsigytos ar pagamintos pirmiau, jos gali būti įkainojamos taikant svertinio vidurkio būdą. Taikant šį būdą, atsargų savikaina nustatoma pagal atsargų vienetų laikotarpio pradžioje ir per visą laikotarpį įsigytų ar pagamintų panašių atsargų vienetų kainų svertinį vidurkį. Vidurkis gali būti apskaičiuojamas periodiškai arba gavus kiekvieną naują atsargų partiją (pagal aplinkybes kiekvienoje įmonėje, atsižvelgiant į atsargų naudojimo būdą).

Konkrečiam tikslui gaminamų stambių vienetinių atsargų, prekių ir teikiamų paslaugų savikaina gali būti nustatoma taikant konkrečių kainų būdą. Taikant šį būdą, konkretūs atsargų vienetai turi būti įvertinami jų savikaina. Konkrečių kainų būdas gali būti taikomas konkretiems projektams skirtoms atsargoms. Šis būdas netaikomas, jeigu yra daug atsargų vienetų, kurie gali būti lengvai keičiami vieni kitais.

ATSARGŲ ĮVERTINIMO METODAS PAGAL PASKUTINIŲ PIRKIMŲ KAINAS (FIFO)

Šis metodas taikomas tada, kai tiksliai nežinoma, kurios prekės per ataskaitinį laikotarpį buvo parduotos (sunaudotos), o kurios liko sandėlyje. Jis remiasi sutartine nuostata, kad anksčiausiai pirktų prekių kainos priskiriamos pirmiausia parduotų prekių savikainai (FIFO, angl. first-in, first-out, liet. pirmas į, primas iš). Iš to matyti,kad ataskaitinio lakotarpio pabaigoje likusių prekių savikainai priskiriamos paskutinių pirkimų kainos, nes šiuo atveju daroma prielaida, kad anksčiausiai pirktos prekės parduodamos (ar atsargos sunaudojamos) anksčiausiai. Taigi šių (anksčiausiai pirktų) atsargų (todėl ir jų kainų) ataskaitinio laikotarpio pabaigoje įmonėje paprasčiausiai nebelieka. Šis metodas gali būti taikomas daugelyje skirtingų įmonių, nes dažniausiai pirmiausia parduodamos ar sunaudojamos anksčiausiai nupirktos atsargos. FIFO metodas labiausiai tinka balansui sudaryti, nes likusios neparduotos prekės įvertinamos artimiausiomis balanso sudarymo momentu esančioms kainoms, todėl parodama realesnė įmonės turto būklė.

Šiame pavyzdyje pritaikius FIFO metodą, prekių likutis mėnesio pabaigoje būtų įvertintas 342 Lt, o parduotų prekių savikaina – 248 Lt:

20X3m. gegužės 31 d. prekių atsargos ir per kovo mėnesį parduotų prekių savikaina (FIFO periodiškai apskaitomų atsargų metodas)

Prekių atsargos gegužės mėnesio pabaigoje:

80 vnt. po 1,15 Lt iš gegužės 15 d. pirkimo 92Lt

100 vnt. po 1,20 Lt iš gegužės 29 d. pirkimo 120 Lt

10

130 vnt. po 1,00 Lt iš gegužės 7 d. pirkimo 130 Lt

Likučio gegužės 31 d. vertė (310 vnt.) 342 Lt

20X3 m. gegužės mėnesį parduoti skirtų prekių savikaina 590 Lt

Atimama: atsargų likutis mėnesio pabaigoje 342 Lt

Per mėnesį parduotų prekių savikaina 248 Lt

FIFO metodas geras todėl, kad juo gana tiksliai įvertinamos įmonės sandėliuose esančios atsargos. Kadangi šiuo atveju daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos (ar sunaudojamos) anksčiausiai pirktos prekės, vadinasi, atsargose lieka vėliausiomis kainomis įvertintos atsargos.

FIFO METODO PRANAŠUMAI IR TRŪKUMAI

Svarbiausias šio metodo pranašumas yra tas, kad jis susieja fiziškai (tikrovėje) parduotų prekių įsigijimo savikainą su pajamomis, gautomis pardavus šias prekes, todėl apskritai FIFO atsargų apskaitos metodas dažniausiai leidžia tiksliai parodyti apskaitoje atsargų judėjimą.

Kitas labai svarbus FIFO metodo taikymo argumentas – balanse matyti tikslus atsargų likučio įkainojimas. FIFO metodu laikotarpio pabaigoje likusias prekių atsargas galima įvertinti paskutinių pirkimų kainomis, t.y. artimiausiomis atskaitomybės sudarymo momentu esančioms kainoms. Dėl to balansas geriau ir tiksliau rodo įmonės būklę ataskaitinio laikotarpio pabaigoje (per balanso sudarymą). LIFO ir vidutinės kainos metodais įvertintų atsargų savikaina balanse daugiau iškreipta, ypač kai atsargos įkainojamos LIFO metodu – visada pirmiausia nurašant vėliausiai pirktas atsargas.

Daug įmonių renkasi FIFO atsargų įvertinimo metodą, kad finansinėje atskaitomybėje galėtų parodyti kuo didesnį uždirbtą pelną, kuris svarbus įmonės akcininkams, kreditoriams ir visiems, kas domisi įmonės veiklos rezultatais. FIFO metodu atspindėjus atsargas, pelno (nuostolio) ataskaitoje išvedamas optimistiškas veiklos rezultatas. Tačiau nuo didesnio pelno įmonė turi mokėti ir didesnius mokesčius valdžiai. Jeigu jie mokami nuo tikrai uždirbto pelno (šiuo atveju jeigu atsargos tikrai juda FIFO metodu), kiekvienas verslininkas tai turi priimti kaip normalias valdžios nustatytas taisykles.

11

PRAKTINĖ UŽDUOTIS

Duomenys apie atsargų pirkimus ir pardavimus

20X3 m. vasario mėnesį (fifo nuolat apskaitomų atsargų metodas)

Data

20X3 m.

Pirkimai

Pardavimai

Atsargų likutis

kiekis

kaina

suma

kiekis

kaina

suma

kiekis

kaina

suma

02 01

8

105

840

02 10

3

105

315

5

105

525

02 12

6

112

672

5

6

105

112

525

672

02 14

3

135

405

5

6

3

105

112

135

525

672

405

02 17

4

105

420

1

6

3

105

112

135

105

672

405

02 22

1

5

105

112

105

560

1

3

112

135

112

405

Iš viso:

9

1077

13

1400

4

517

02 29

112

135

112

405

Taikant FIFO metodą daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos arba sunaudojamos anksčiau pirktos prekės. Tuomet laikotarpio pabaigos atsargoms priskiriamos vėliausiai pirktos prekės. Tokiu principu parduodami arba suvartojami, pvz., maisto produktai, vaistai ir kiti greitai gendantys gaminiai.

Taigi įvertinant FIFO metodu atsargų likutis laikotarpio pabaioje sudaro 517 Lt.

12

LITERATŪROS SĄRAŠAS

“Mokesčių žinios”

“AAM aktualijos”

“Pirminiai apskaitos dokumentai” Vilnius. Leidykla “Pačiolis”, 1999m.

internetas

Gediminas Kalčinskas “Buhalterinės apskaitos pagrindai”

“2002 metų atskaitomybė: aktualūs apskaitos ir mokesčių klausimai”. Leidykla “Pačiolis”, 2003m.

13

Leave a Comment