ĮVADAS
Mažosios ir vidutinės įmonės turi didelę reikšmę šalies ekonomikoje. Jos sudaro didelę bendro įmonių skaičiaus dalį, nes vyksta privatizavimo procesai, kuriamos naujos verslo įmonės ir kt. Tai dėsningas rinkos ekonomikos pertvarkos procesas. Šio tipo įmonėse dirba ir dirbs nemažas specialistų, verslininkų skaičius. Dažniausiai jaunieji specialistai ir pradeda savo gamybinę veiklą šio tipo įmonėse. Dėl ribotų galimybių ( mažos gamybos apimtys, nedidelis specialistų skaičius ir kt.) mažųjų ir vidutinių verslo įmonių vadyba turi rinkos ekonomikos sąlygomis savus ypatumus.Visos šalies ūkis pagrįstas įmonių veikla. Nuo jų veiklos rezultatų priklauso respublikos ekonomikos potencialo augimas. Jų veiklą reglamentuoja Lietuvos respublikos įmonių įstatymas. Jis ir nusako įmonės sampratą :” Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų numatyta tvarka, tam tikrai komercinei ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiagų daiktinių, finansinių ir materialinių aktyvų jos teisių ir pareigų kompleksas.”Kiekviena įmonė vienija tam tikrą darbuotojų kolektyvą, turi savo žinioje gamybos priemones, medžiagas, žaliavas, vykdo gamybos ar paslaugų procesus. Įmonė, kaip teisinis subjektas, gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo. Šių įmonių (nedidelių) yra gana daug ir jose dirba nemaža dalis visų dirbančiųjų, taigi ir jos buhalterinė apskaita yra paprastesnė nei didžiųjų įmonių, kad jos galėtų lengviau ir toliau vykdyti savo veiklą sėkmingai ir plėtoti savo veiklą. Taip pat ir Lietuvos įstatymai gina šias smulkias įmones ir taiko joms mažesnius reikalavimus.Kadangi smulkių įmonių yra ir visai mažų (pvz. tiktai savininkas ) ir šiek tiek didesnių ( nuo 2 iki 50 žmonių ) tai bandysiu apžvelgti buhalterinės apskaitos organizavimą šiose įmonėse bendrai.
1.MAŽŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ SĄVOKOS ,REIKŠMĖ IR RŪŠYS
Užsienio šalyse nėra konkretaus mažųjų įmonių sąvokos apibrėžimo, o kartu ir griežtų kriterijų, pagal kuriuos įmonės priskiriamos šių įmonių grupei. Pavyzdžiui, Norvegijoje mažąją įmone laikoma 20 darbuotojų turinti įmonė, daugumoje Europos šalių – 50, o JAV – 250 darbuotojų įmonė.
Ilgą laiką Europos Sąjungos valstybėse nebuvo vieningo standarto, kuris griežtai nustatytų, kokia įmonė yra labai maža, kokia yra vidutinė ar didelė. Europos komisija apibrėžia šias įmones keliais kriterijais: darbuotojų skaičiumi, nepriklausomumu, apyvarta ir įmonės balansu. Smulki ir vidutinė įmonė yra ta, kurioje dirba ne daugiau kaip 250 žmonių, metinė apyvarta neviršija 40 mln. ekiu, o įmonės balansinis turtas neviršija 27 mln. ekiu. Be to, smulki ir vidutinė įmonė neturi priklausyti vienai ar kelioms didelėms įmonėms, kurios nepriklauso smulkių ir vidutinių įmonių kategorijai.Mūsų šalyje iš mažų ir vidutinių įmonių grupės išskiriamos labai smulkios, individualios (personalinės) įmonės, kurios dirba tik savininkas ir jo šeimos nariai (sutuoktiniai, tėvai, įtėviai, vaikai, įvaikiai). Šioms įmonėms daugiausia priklauso amatų ir paslaugų įmonės. Smulkios įmonės, kurios vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius ne daugiau kaip 9. Vidutinės įmonės, kurios vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius ne daugiau kaip 49. Tačiau šių įmonių klasifikavimas pagal darbuotojų skaičių ne visiškai priimtinas visose ūkio šakose, įvertinant gamybos pobūdį, mechanizavimo lygį, įmonės buvimo vietą ir kt. Taigi vienų ūkio šakų daugiau kaip 50 žmonių turinčias įmones galima būtų priskirti mažoms, o kitų – vidutinėms įmonės. Šios įmonės stiprina atskirų rajonų ekonomiką, padeda pertvarkyti jos struktūrą, skatina gamybinių jėgų plėtojimąsi ir padeda spręsti naujų darbo vietų sukūrimą. Jose dirba per pusę procento visų šalies dirbančiųjų. Ekonominėas veiklos požiūriu vyrauja įmonės, užsiimančios apdirbamąja pramone, prekybos, transporto bei ryšių veikla. Pastaruoju metu statistiniai duomenys rodo, kad šios įmonės sugeba išlaikyti arba padidinti gamybos ar paslaugų apimtis. Pavyzdžiui, 1998m. gamybos apimtis padidino 31,1 proc. įmonių, iš kurių net 40,5 proc. jas padidino 16 ir daugiau procentų. Dalis įmonių sumažino gamybos apimtis.1998m., lyginant su 1997-aisiais, padidinus gamybos apimtis įmonių buvo daugiau celiuliozės, popieriaus, elektros mašinų bei prietaisų ir kitose apdirbamosios pramonės šakų įmonėse. Sumažėjo gamybos augimas tekstilės gaminių, drabužių siuvimo, kailių išdirbimo ir kitų šakų įmonėse. Didžiausią įtaką gamybos pokyčiams turi rinkos sąlygos. Taigi mąžųjų ir vidutinių įmonių reikšmė šalies ūkiui yra svarbi, nes didina respublikos ekonomikos potencialą, išplečia gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų asortimentą ir prekybą užsienio šalyse. Veikiantieji Lietuvoje įstatymai numato tokias smulkių ir vidutinių įmonių rūšis: individualio (personalinės), akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos, kooperatinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės, kredito unijos. Visos įmonės skirstomos į dvi grupes: turinčios juridinio asmens teises (juridiniai asmenys) ir neturinčios juridinio asmens teisų (fiziniai asmenys). Individualiosios (personalinės) įmonės. Individualioji (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios privatinės nuosavybės teise. Šios įmonės neturi juridinio asmens teisių, jų turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Individualiosios įmonės pavadinime, būtina įvardinti jos savininką. Šio tipo įmonėms taikomi įstatymai, reguliuojantys valstybinės įmonės veiklą. Individualiosios įmonės priklauso daugiausia vienam asmeniui ar keletui žmonių. Įmonė turi teisę verstis bet kokia gamybine ar komercine veikla, išskyrus tą, kuri draudžiama, arba kuriai reikalingi specialūs leidimai (pvz., eksploatuoti naudingąsias iškasenas, jų telkinius, gaminti ir realizuoti vaistus, narkotikus ir kt.). Įmonės dirba savininko naudai, joms neprivalomos valstybinės valdžios ar valdymo organų užduotys. Pagamintą produkciją jos realizuoja savo nuožiūra pagal tarpusavio susitarimus su gaminių vartotojais. Įmonė gali būti likviduojama paties savininko arba teismo sprendimu, jeigu nevykdo savo prievolių. Individualiosios įmonės gali būti dviejų tipų: 1) įmonės, kurių veikla pagrįsta paties savininko ir jos šeimos narių darbu; 2) įmonės, kurių veikla pagrįsta paties savininko ir samdinių darbu. Šios įmonės turi ir teigiamų ir neigiamų bruožų. Teigiama yra tai, kad individualioji įmonė sudaro sąlygas reikštis savininko iniciatyvai. Privati nuosavybė – svarbus akstinas plėsti ir piginti gamybą, diegti mokslo ir technikos naujoves. Be to, individualią įmonę paprasčiau įregistruoti, neprivalomi specialūs valdymo organai, galima paprastesnė apskaita, mažesni pajamų mokesčiai, tarifai. Neigiama tai, kad jos neturi galimybių samdyti labai kvalifikuotų specialistų, be to, sunku arba visiškai neįmanoma sukurti įmonių, kurioms reikalingas labai stambus pagrindinis kapitalas (pvz., automobilių gamyklų ir pan.). Įmonės savininkas rizikuoja ne tik verslu, bet ir savo asmeniniu turtu. Tikrosios ūkinės bendrijos Tikroji ūkinė bendrija yra visiškos ūkinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei-ūkinei veiklai ir turinti bendrą firmos vardą. Bendrijoje turi būti ne mažiau kaip du ir ne daugiau kaip 20 narių. Jos nariais negali būti valdžios ir valdymo organai, valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės. Bendrija nėra juridinis asmuo. Jos nariai solidariai atsako visu savo turtu. Tikroji ūkinė benddrija neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su bendrąja veikla. Šios bendrijos turi firmos pavadinimą, kuriame turi būti įvardytas bent vienas jos savininkas. Tikrosiose ūkinėse bendrijose sukaupiamas didesnis nei individualių įmonių kapitalas. Atsiranda galimybė sudėti atskirų bendrijos narių kapitalus. Bendrijose sudaromos sąlygos bendrauti įvairių sričių ir skirtingų profesijų specialistams. Antra vertus, jose padaugėja savininkų, todėl sunkiau įmones valdyti, būtina atsižvelgti į kitų nuomonę. Be to, bendrijos nariai atsako ne tik įmonės, bet ir asmeniniu turtu, Todėl išplėtotam verslui gali pritrūkti lėšų. Pasitraukus vienam nariui, bendrija nustoja egzistavusi. Norint veiklą pratesti, kuriama nauja bendrija. Bendrijos steigimą, likvidavimą ir veiklą reglamentuoja šalies civilinis kodeksas, ūkinių bendrijų įstatymas ir bendrosios jungtinės veiklos sutartis. Komanditinės ūkinės bendrijos Komanditines ūkines bendrijas sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir komanditoriai. Ūkinėje bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis narys ir bent vienas komanditorius. Jų turtas atskirtas nuo komanditorių turto, tačiau neatskirtas nuo tikrųjų narių turto. Pagal komanditinės ūkinės bendrijos prievoles jos tikrieji nariai solidariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai – tik tuo savo turtu, kurį perdavė arba turėjo perduoti bendrijai, bet jo neperdavė sutartyje numatytais terminais. Paprastai tokia bendrija turi savo pavadinimą. Bendrijos teisės ir pareigos nusakytos “Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų” įstatyme. Bendrija turi savo kapitalą, kurį sudaro nuosavas ir skolintas kapitalas. Įnašai įmokami pinigais arba materialinėmis vertybėmis, kurios yra bendrijos nario nuosavybės teisės objektas. Nepiniginiai įnašai įvertinami bendru visų narių susitarimu. Pasibaigus ūkiniams metams, sudaromas buhalterinis balansas. Bendrijos veiklą, be jos pačių narių, gali tikrinti finansų, teismo ir tardymo įstaigos. Bendrijos likvidavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai bei bendrijos jungtinės veiklos sutartis. Akcinės bendrovės Akcinė benddrovė ir uždaroji akcinė bendrovė yra juridinio asmens teises turinčios ribotos turtinės atsakomybės įmonės, kurių kapitalas padalytas į akcijas. Bendrovės turtas nuosavybės teise priklauso bendrovei kaip juridiniam asmeniui. Akcininkai turi nuosavybės teisę į akcijas. Uždarosios akcinės bendrovės akcijų cirkuliacijos sfera yra uždara. Akcinės bendrovės veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai. Dabar galioja 1994m. liepos 5 d. priimtas Lietuvos akcinių bendrovių įstatymas. Juo ir vadovaujasi šalies akcinės bendrovės; šis įstatymas reguliuoja bendrovių steigimą, valdymą, likvidavimą. Lietuvoje pirmosios akcinės bendrovės įkurtos praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje. 1925 metais priimtas Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės įstatymas. Šiuo metu Lietuvos akcinės bendrovės kuriamos privatizuojant valstybines įmones bei steigiant naujas įmones. Akcinių bendrovių steigimą sąlygoja tam tikri faktoriai. Pirma, atkurti akcines bendroves ekonomiškai tikslinga, nes į apyvartą įtraukiami laisvi įmonių ir gyventojų pinigai. Antra, atsiveria didžiulės galimybės jas reorganizuoti: pertvarkyti valdymo struktūrą, keisti gaminių asortimentą ir rinkos struktūrą, kai akcininkai pripažįsta tai esant tikslinga. Trečia, naudojant sutelktas akcininkų lėšas, mažėja bankų kreditų poreikis. Ketvirta, akcinės bendrovės lėšomis neturi teisės disponuoti niekas kitas, išskyrus pačius akcininkus. Kad atskiros įmonės bei asmenys susiburtų į akcinę bendrovę ir ji taptų juridiniu asmeniu, reikia atlikti nemažai operacijų. Tie, kurie tai padaro, vadinami steigėjais. Dažnai stegėjai sudaro įmonės steigimo sutartį, kurioje numato įmonės steigimui reikalingų užduočių įvykdymą. Svarbiausias dokumentas, kurį reikia parengti akcinės bendrovės steigimo etape, yra įstatai. Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100 tūkst. Lt. Minimalus akcinių bendrovių steigėjų skaičius – vienas. Uždarojoje akcinėje bendrovėje negali būti daugiau kaip 50 akcininkų. Jos įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10 tūkst. Lt. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti perimamos ir parduodamos biržoje, viešai platinamos. Akcininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris turi įsigijęs bent vieną bendrovės akciją. Minimalus akcinės bendrovės akcininkų skaičius yra penki, o uždarosios akcinės bendrovės – du asmenys. Bendrovė turi būti įregistruota įstatymo nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo jos įstatų įregistravimo dienos. Likviduoti bendrovę turi teisę visuotinis akcininkų susirinkimas arba teismas. Bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba ir valdyba. Uždaroji akcinė bendrovė UAB yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, turinti juridinio asmens teises. Lietuvoje juridinis asmuo yra įmonė, įstaiga ar kita organizacija, dalyvaujanti civilinėje apyvartoje kaip savarankiškas civilinių teisių ir pareigų turėtojas. Ribotos turtinės atsakomybės įmonės savininkas atsako už jos įsipareigojimus tik atiduotu šiai įmonei savo turtu (pajumi). Vadinasi, įmonei bankrutavus, jos savininkas netenka tik savo įnašų, o asmeninis jų turtas yra neliečiamas. Uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas formuojamas iš įnašų, gautų už išleidžiamas akcijas. Akcijos viešai neplatinamos. Akcija yra dokumentas, liudijantis, kad į įmonę investuota tam tikra pinigų suma, suteikianti teisę jos savininkui gauti dalį šios įmonės pajamų. Fiziniai ir juridiniai asmenys, įsigiję bendrovės akcijų, yra jos akcininkai. Akcininkai yra kolektyviniai bendrovės savininkai. Uždarosiose akcinėse bendrovėse gali būti nuo vieno iki penkiasdešimt akcininkų, darbuotojų skaičius neribojamas. Steigiant uždarąją akcinę bendrovę, organizuoti viešą akcijų pasirašymą draudžiama. Steigiant bendrovę uždaruoju būdu, visas jos akcijas įgyja steigėjai. Akcinės bendrovės įsigyjamos už pinigus arba įmokant kitą turtą. Be to, akcijos gali būti įsigyjamos už atliktą darbą arba paslaugas akcinei bendrovei. Akcinės bendrovės pelnas skiriamas tolesnei bendrovės veiklai plėtoti, valdytojams premijuoti, dividendams mokėti ir kt. Dividendas – akcinės bendrovės grynojo pelno dalis, kuri paskirstoma akcijų turėtojams. Uždarosios akcinės bendrovės steigimą ir veiklą reglamentuoja Įmonių ie Akcinių bendrovių įstatymai, Civilinis kodeksas ir kiti teisės aktai. Uždarosios akcinės bendrovės steigimo teisinis pagrindas – steigimo sutartis, kurią notarine forma sudaro fiziniai arba juridiniai asmenys. Apibendrinta mažųjų ir vidutinių įmonių charakteristika teisiniu aspektu pateikta šioje lentelėje.Įmonės dydis Turtinėatsakomybė Juridinis statusas Įmonės organizavimo juridinė forma (įmonės rūšis)Smulki Neribota Neturi juridinioasmens statuso Individuali (personalinė)įmonėMaža Neribota Neturi juridinioasmens statuso Tikroji ūkinė bendrijaMaža Mišri (ribota, neribota) Neturi juridinioasmens statuso Komanditinė ūkinė bendrijaMaža vidutinė Ribota Turi juridinio asmens statusą Uždaroji akcinė bendrovė
2. VALSTYBĖS PARAMA SMULKIAJAM VERSLUI LIETUVOJE
Valstybės paramos tikslas:· Skatinti smulkiojo verslo įmonių veiklą, nes jos gali duoti stiprų postūmį ekonomikai ir aprūpinti daug žmonių darbu,· Spartinti ūkio demonopolizavimą.Smulkiojo verslo interesus Lietuvoje gina “Mažų įmonių įstatymas”, įsigaliojęs nuo 1992 m. sausio 1 dienos. Pagal 1995 m. liepos 1 d. įstatymo papildymą, maža įmonė apibūdinama kaip kolektyvas, kuriame dirba ne daugiau kaip 50 žmonių, o bendrosios pajamos per metus – ne didesnės kaip 500 tūkst. Lt.
Nustatytas sąrašas veiklos rūšių, kurioms nuo 1994 m. balandžio 1 d. netaikomas šis įstatymas, jeigu pajamos iš šios veiklos viršija 30 % visų pajamų:· Prekybos veikla,· Tarpininkavimas,· Salyklo, alaus, nespirituoto vyno gamyba,· Juvelyrinių dirbinių iš brangiųjų metalų gamyba,· Prekių iš natūraliųjų kailių gamyba,· Pardavinėjančių alkoholinius gėrimus, visuomeninio maitinimo įmonių paslaugos,· Komercinių bankų veikla,· Biržų veikla,· Investicinių bendrovių veikla,· Garso įrašų kopijavimas ir platinimas,· Videofilmų demonstravimas, jų nuoma, platinimas,· Azartinių lošimo namų laikymas, azartinių lošimų ir loterijų organizavimas,· Turistinių kelionių į užsienį organizavimas,· Erotinių leidinių spausdinimas ir platinimas,· Teisinės paslaugos,· Draudimo veikla.Įmonėms, kurios turi mažos įmonės statusą, suteikiama tam tikrų lengvatų:· Įmonėms, kurių gamybos veiklos pajamos sudaro ne mažiau kaip 2/3 visų pardavimo pajamų, pelno (pajamų) mokesčio tarifai pirmuosius dvejus metus nuo mažosios įmonės statuso įsigijimo sumažinami 70%, o nuo trečiųjų metų – 50%,· Įmonėms, kurių gamybos veiklos pajamos sudaro mažiau kaip 2/3 visų pardavimo pajamų, pelno (pajamų) mokesčiai sumažinami 50%,· Pelnas (pajamos), panaudotas mokslinių tyrimų, projektavimo, konstravimo darbams, naujai technikai diegti bei investicijoms, neapmokestinamas.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. 962 patikslinta gamybos veiklos pajamų sąvoka. Tokioms pajamoms priskiriamos pajamos, gautos vykdant veiklą, išvardytą šiose “Ekonominės veiklos klasifikatoriaus” skirsnio dalyse: Dalis A. Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė. Dalis B. Žuvininkystė. Dalis C. Kasybos pramonė ir karjerų eksploatavimas. Dalis D. Apdirbamoji pramonė. Dalis E. Elektros, dujų ir vandens tiekimas. Dalis F. Statyba. Įsigaliojus šiam papildymui, pasikeitė “Mažų įmonių įstatymo” lengvatų taikymo tvarka. Dabar pirmiausia nustatoma, ar pajamos iš neskatintinos veiklos neviršija 30% pardavimo pajamų. Jei ši sąlyga tenkinama, vėliau nustatoma, kokio dydžio lengvata gali būti taikoma.3. APSKAITOS TEISINIS REGLAMENTAVIMAS
Teisinės apskaitos individualiosiose (personalinėse) įmonėse, ūkinėse bendrijose, akcinėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse, kooperatinėse bendrovėse ir kitose organizacijose, siekiančiose pelno, vedimo tvarką nustato LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas (1992m. birželio 18 d. Nr. I-2654).
Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas reglamentuoja įmonių turto, nuosavybės, ūkinių procesų, taip pat veiklos rezultatų bendruosius apskaitos principus: besitęsiančios veiklos, apskaitos pastovumo, pajamų ir sąnaudų kaupimo. Vadovaujantis šiais principais, apskaita turi būti vedama taip, kad būtų teikiama laiku ir tiksli informacija mokesčių inspekcijai, valstybinei statistikai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriams, įmonės vadovybei bei savininkams.LIETUVOS RESPUBLIKOSBUHALTERINĖS APSKAITOSĮSTATYMAS2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574Vilnius
PIRMASIS SKIRSNISBENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas1. Šis Įstatymas nustato ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, ūkininkų ūkių, notarų ir advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių (toliau – ūkio subjektai) turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą.2. Ūkininkų ūkių, notarų, advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis Įstatymas nenustato kitaip. 3. Lietuvos banko, kitų kredito įstaigų, finansų maklerio įmonių, investicinių bendrovių, pensijų fondų, jų valdymo įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą ir organizavimą nustato šis Įstatymas, jeigu kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato kitaip.
2 straipsnis. Pagrindinės Įstatymo sąvokos1. Apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio Įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodytas dokumentas.2. Apskaitos registras (toliau – registras) – remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys.3. Apskaitos sistema – ūkio subjekto taikomų apskaitos metodų visuma.4. Apskaitos standartai – ūkio subjekto turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertinimo, pajamų ir sąnaudų pripažinimo ir registravimo apskaitoje taisyklės, atitinkančios Europos Sąjungos teisę bei Tarptautinius apskaitos standartus ir suderintos su Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais.