Vidutinių įmonių apskaitos ypatumai

ĮVADAS

Mažosios ir vidutinės įmonės turi didelę reikšmę šalies ekonomikoje. Jos sudaro didelę bendro įmonių skaičiaus dalį, nes vyksta privatizavimo procesai, kuriamos naujos verslo įmonės ir kt. Tai dėsningas rinkos ekonomikos pertvarkos procesas. Šio tipo įmonėse dirba ir dirbs nemažas specialistų, verslininkų skaičius. Dažniausiai jaunieji specialistai ir pradeda savo gamybinę veiklą šio tipo įmonėse. Dėl ribotų galimybių ( mažos gamybos apimtys, nedidelis specialistų skaičius ir kt.) mažųjų ir vidutinių verslo įmonių vadyba turi rinkos ekonomikos sąlygomis savus ypatumus.
Visos šalies ūkis pagrįstas įmonių ve eikla. Nuo jų veiklos rezultatų priklauso respublikos ekonomikos potencialo augimas. Jų veiklą reglamentuoja Lietuvos respublikos įmonių įstatymas. Jis ir nusako įmonės sampratą :” Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų numatyta tvarka, tam tikrai komercinei ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiagų daiktinių, finansinių ir materialinių aktyvų jos teisių ir pareigų kompleksas.”Kiekviena įmonė vienija tam tikrą darbuotojų kolektyvą, turi savo žinioje gamybos priemones, medžiagas, žaliavas, vykdo gamybos ar paslaugų procesus. Įmonė, kaip teisinis subjektas, gali turėti juridinio asmens teises arba ve eikti kaip fizinis asmuo.

Šių įmonių (nedidelių) yra gana daug ir jose dirba nemaža dalis visų dirbančiųjų, taigi ir jos buhalterinė apskaita yra paprastesnė nei didžiųjų įmonių, kad jos galėtų lengviau ir toliau vykdyti savo veiklą sėkmingai ir plėtoti savo ve

eiklą. Taip pat ir Lietuvos įstatymai gina šias smulkias įmones ir taiko joms mažesnius reikalavimus.
Kadangi smulkių įmonių yra ir visai mažų (pvz. tiktai savininkas ) ir šiek tiek didesnių ( nuo 2 iki 50 žmonių ) tai bandysiu apžvelgti buhalterinės apskaitos organizavimą šiose įmonėse bendrai.

1.MAŽŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ SĄVOKOS ,REIKŠMĖ IR RŪŠYS

Užsienio šalyse nėra konkretaus mažųjų įmonių sąvokos apibrėžimo, o kartu ir griežtų kriterijų, pagal kuriuos įmonės priskiriamos šių įmonių grupei. Pavyzdžiui, Norvegijoje mažąją įmone laikoma 20 darbuotojų turinti įmonė, daugumoje Europos šalių – 50, o JAV – 250 darbuotojų įmonė.
Ilgą laiką Europos Sąjungos valstybėse nebuvo vieningo standarto, kuris griežtai nustatytų, kokia įmonė yra labai maža, kokia yra vidutinė ar didelė. Europos komisija apibrėžia šias įmones keliais kriterijais: darbuotojų skaičiumi, nepriklausomumu, apyvarta ir įmonės balansu. Smulki ir vidutinė įmonė yra ta a, kurioje dirba ne daugiau kaip 250 žmonių, metinė apyvarta neviršija 40 mln. ekiu, o įmonės balansinis turtas neviršija 27 mln. ekiu. Be to, smulki ir vidutinė įmonė neturi priklausyti vienai ar kelioms didelėms įmonėms, kurios nepriklauso smulkių ir vidutinių įmonių kategorijai.
Mūsų šalyje iš mažų ir vidutinių įmonių grupės išskiriamos labai smulkios, individualios (personalinės) įmonės, kurios dirba tik savininkas ir jo šeimos nariai (sutuoktiniai, tėvai, įtėviai, vaikai, įvaikiai). Šioms įmonėms daugiausia priklauso amatų ir paslaugų įmonės. Smulkios įmonės, kurios vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius ne

e daugiau kaip 9. Vidutinės įmonės, kurios vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius ne daugiau kaip 49. Tačiau šių įmonių klasifikavimas pagal darbuotojų skaičių ne visiškai priimtinas visose ūkio šakose, įvertinant gamybos pobūdį, mechanizavimo lygį, įmonės buvimo vietą ir kt. Taigi vienų ūkio šakų daugiau kaip 50 žmonių turinčias įmones galima būtų priskirti mažoms, o kitų – vidutinėms įmonės.
Šios įmonės stiprina atskirų rajonų ekonomiką, padeda pertvarkyti jos struktūrą, skatina gamybinių jėgų plėtojimąsi ir padeda spręsti naujų darbo vietų sukūrimą. Jose dirba per pusę procento visų šalies dirbančiųjų. Ekonominėas veiklos požiūriu vyrauja įmonės, užsiimančios apdirbamąja pramone, prekybos, transporto bei ryšių veikla. Pastaruoju metu statistiniai duomenys rodo, kad šios įmonės sugeba išlaikyti arba padidinti gamybos ar paslaugų apimtis. Pavyzdžiui, 1998m. gamybos apimtis padidino 31,1 proc. įmonių, iš kurių net 40,5 proc. jas padidino 16 ir daugiau procentų. Dalis įmonių sumažino gamybos apimtis.
1998m., lyginant su 1997-aisiais, padidinus gamybos apimtis įmonių buvo daugiau celiuliozės, popieriaus, elektros mašinų bei prietaisų ir kitose apdirbamosios pramonės šakų įmonėse. Sumažėjo gamybos augimas tekstilės gaminių, drabužių siuvimo, kailių išdirbimo ir kitų šakų įmonėse. Didžiausią įtaką gamybos pokyčiams turi rinkos sąlygos. Taigi mąžųjų ir vidutinių įmonių reikšmė šalies ūkiui yra svarbi, nes didina respublikos ekonomikos potencialą, išplečia gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų asortimentą ir prekybą užsienio šalyse.

Veikiantieji Li
ietuvoje įstatymai numato tokias smulkių ir vidutinių įmonių rūšis: individualio (personalinės), akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos, kooperatinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės, kredito unijos. Visos įmonės skirstomos į dvi grupes: turinčios juridinio asmens teises (juridiniai asmenys) ir neturinčios juridinio asmens teisų (fiziniai asmenys).

Individualiosios (personalinės) įmonės. Individualioji (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios privatinės nuosavybės teise. Šios įmonės neturi juridinio asmens teisių, jų turtas neatskirtas nuo įmonininko turto.

Individualiosios įmonės pavadinime, būtina įvardinti jos savininką. Šio tipo įmonėms taikomi įstatymai, reguliuojantys valstybinės įmonės veiklą. Individualiosios įmonės priklauso daugiausia vienam asmeniui ar keletui žmonių. Įmonė turi teisę verstis bet kokia gamybine ar komercine veikla, išskyrus tą, kuri draudžiama, arba kuriai reikalingi specialūs leidimai (pvz., eksploatuoti naudingąsias iškasenas, jų telkinius, gaminti ir realizuoti vaistus, narkotikus ir kt.). Įmonės dirba savininko naudai, joms neprivalomos valstybinės valdžios ar valdymo organų užduotys. Pagamintą produkciją jos realizuoja savo nuožiūra pagal tarpusavio susitarimus su gaminių vartotojais. Įmonė gali būti likviduojama paties savininko arba teismo sprendimu, jeigu nevykdo savo prievolių.

Individualiosios įmonės gali būti dviejų tipų: 1) įmonės, kurių veikla pagrįsta paties savininko ir jos šeimos narių darbu; 2) įmonės, kurių veikla pagrįsta paties savininko ir samdinių darbu.

Šios įmonės turi ir teigiamų ir ne
eigiamų bruožų. Teigiama yra tai, kad individualioji įmonė sudaro sąlygas reikštis savininko iniciatyvai. Privati nuosavybė – svarbus akstinas plėsti ir piginti gamybą, diegti mokslo ir technikos naujoves. Be to, individualią įmonę paprasčiau įregistruoti, neprivalomi specialūs valdymo organai, galima paprastesnė apskaita, mažesni pajamų mokesčiai, tarifai.

Neigiama tai, kad jos neturi galimybių samdyti labai kvalifikuotų specialistų, be to, sunku arba visiškai neįmanoma sukurti įmonių, kurioms reikalingas labai stambus pagrindinis kapitalas (pvz., automobilių gamyklų ir pan.). Įmonės savininkas rizikuoja ne tik verslu, bet ir savo asmeniniu turtu.

Tikrosios ūkinės bendrijos

Tikroji ūkinė bendrija yra visiškos ūkinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei-ūkinei veiklai ir turinti bendrą firmos vardą. Bendrijoje turi būti ne mažiau kaip du ir ne daugiau kaip 20 narių. Jos nariais negali būti valdžios ir valdymo organai, valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės. Bendrija nėra juridinis asmuo. Jos nariai solidariai atsako visu savo turtu. Tikroji ūkinė benddrija neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su bendrąja veikla. Šios bendrijos turi firmos pavadinimą, kuriame turi būti įvardytas bent vienas jos savininkas.

Tikrosiose ūkinėse bendrijose sukaupiamas didesnis nei individualių įmonių kapitalas. Atsiranda galimybė sudėti atskirų bendrijos narių kapitalus. Bendrijose sudaromos sąlygos bendrauti įvairių sričių ir skirtingų profesijų specialistams. Antra vertus, jose padaugėja savininkų, todėl sunkiau įmones valdyti, būtina atsižvelgti į kitų nuomonę. Be to, bendrijos nariai atsako ne tik įmonės, bet ir asmeniniu turtu, Todėl išplėtotam verslui gali pritrūkti lėšų. Pasitraukus vienam nariui, bendrija nustoja egzistavusi. Norint veiklą pratesti, kuriama nauja bendrija.

Bendrijos steigimą, likvidavimą ir veiklą reglamentuoja šalies civilinis kodeksas, ūkinių bendrijų įstatymas ir bendrosios jungtinės veiklos sutartis.

Komanditinės ūkinės bendrijos

Komanditines ūkines bendrijas sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir komanditoriai. Ūkinėje bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis narys ir bent vienas komanditorius. Jų turtas atskirtas nuo komanditorių turto, tačiau neatskirtas nuo tikrųjų narių turto. Pagal komanditinės ūkinės bendrijos prievoles jos tikrieji nariai solidariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai – tik tuo savo turtu, kurį perdavė arba turėjo perduoti bendrijai, bet jo neperdavė sutartyje numatytais terminais. Paprastai tokia bendrija turi savo pavadinimą. Bendrijos teisės ir pareigos nusakytos “Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų” įstatyme.

Bendrija turi savo kapitalą, kurį sudaro nuosavas ir skolintas kapitalas. Įnašai įmokami pinigais arba materialinėmis vertybėmis, kurios yra bendrijos nario nuosavybės teisės objektas. Nepiniginiai įnašai įvertinami bendru visų narių susitarimu.

Pasibaigus ūkiniams metams, sudaromas buhalterinis balansas. Bendrijos veiklą, be jos pačių narių, gali tikrinti finansų, teismo ir tardymo įstaigos.

Bendrijos likvidavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai bei bendrijos jungtinės veiklos sutartis.

Akcinės bendrovės

Akcinė benddrovė ir uždaroji akcinė bendrovė yra juridinio asmens teises turinčios ribotos turtinės atsakomybės įmonės, kurių kapitalas padalytas į akcijas. Bendrovės turtas nuosavybės teise priklauso bendrovei kaip juridiniam asmeniui. Akcininkai turi nuosavybės teisę į akcijas. Uždarosios akcinės bendrovės akcijų cirkuliacijos sfera yra uždara.

Akcinės bendrovės veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai. Dabar galioja 1994m. liepos 5 d. priimtas Lietuvos akcinių bendrovių įstatymas. Juo ir vadovaujasi šalies akcinės bendrovės; šis įstatymas reguliuoja bendrovių steigimą, valdymą, likvidavimą.

Lietuvoje pirmosios akcinės bendrovės įkurtos praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje. 1925 metais priimtas Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės įstatymas. Šiuo metu Lietuvos akcinės bendrovės kuriamos privatizuojant valstybines įmones bei steigiant naujas įmones. Akcinių bendrovių steigimą sąlygoja tam tikri faktoriai. Pirma, atkurti akcines bendroves ekonomiškai tikslinga, nes į apyvartą įtraukiami laisvi įmonių ir gyventojų pinigai. Antra, atsiveria didžiulės galimybės jas reorganizuoti: pertvarkyti valdymo struktūrą, keisti gaminių asortimentą ir rinkos struktūrą, kai akcininkai pripažįsta tai esant tikslinga. Trečia, naudojant sutelktas akcininkų lėšas, mažėja bankų kreditų poreikis. Ketvirta, akcinės bendrovės lėšomis neturi teisės disponuoti niekas kitas, išskyrus pačius akcininkus.

Kad atskiros įmonės bei asmenys susiburtų į akcinę bendrovę ir ji taptų juridiniu asmeniu, reikia atlikti nemažai operacijų. Tie, kurie tai padaro, vadinami steigėjais. Dažnai stegėjai sudaro įmonės steigimo sutartį, kurioje numato įmonės steigimui reikalingų užduočių įvykdymą. Svarbiausias dokumentas, kurį reikia parengti akcinės bendrovės steigimo etape, yra įstatai. Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100 tūkst. Lt. Minimalus akcinių bendrovių steigėjų skaičius – vienas. Uždarojoje akcinėje bendrovėje negali būti daugiau kaip 50 akcininkų. Jos įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10 tūkst. Lt. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti perimamos ir parduodamos biržoje, viešai platinamos.

Akcininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris turi įsigijęs bent vieną bendrovės akciją. Minimalus akcinės bendrovės akcininkų skaičius yra penki, o uždarosios akcinės bendrovės – du asmenys. Bendrovė turi būti įregistruota įstatymo nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo jos įstatų įregistravimo dienos. Likviduoti bendrovę turi teisę visuotinis akcininkų susirinkimas arba teismas. Bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba ir valdyba.

Uždaroji akcinė bendrovė

UAB yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, turinti juridinio asmens teises. Lietuvoje juridinis asmuo yra įmonė, įstaiga ar kita organizacija, dalyvaujanti civilinėje apyvartoje kaip savarankiškas civilinių teisių ir pareigų turėtojas.

Ribotos turtinės atsakomybės įmonės savininkas atsako už jos įsipareigojimus tik atiduotu šiai įmonei savo turtu (pajumi). Vadinasi, įmonei bankrutavus, jos savininkas netenka tik savo įnašų, o asmeninis jų turtas yra neliečiamas.

Uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas formuojamas iš įnašų, gautų už išleidžiamas akcijas. Akcijos viešai neplatinamos. Akcija yra dokumentas, liudijantis, kad į įmonę investuota tam tikra pinigų suma, suteikianti teisę jos savininkui gauti dalį šios įmonės pajamų.

Fiziniai ir juridiniai asmenys, įsigiję bendrovės akcijų, yra jos akcininkai. Akcininkai yra kolektyviniai bendrovės savininkai.

Uždarosiose akcinėse bendrovėse gali būti nuo vieno iki penkiasdešimt akcininkų, darbuotojų skaičius neribojamas. Steigiant uždarąją akcinę bendrovę, organizuoti viešą akcijų pasirašymą draudžiama. Steigiant bendrovę uždaruoju būdu, visas jos akcijas įgyja steigėjai.

Akcinės bendrovės įsigyjamos už pinigus arba įmokant kitą turtą. Be to, akcijos gali būti įsigyjamos už atliktą darbą arba paslaugas akcinei bendrovei. Akcinės bendrovės pelnas skiriamas tolesnei bendrovės veiklai plėtoti, valdytojams premijuoti, dividendams mokėti ir kt.

Dividendas – akcinės bendrovės grynojo pelno dalis, kuri paskirstoma akcijų turėtojams.

Uždarosios akcinės bendrovės steigimą ir veiklą reglamentuoja Įmonių ie Akcinių bendrovių įstatymai, Civilinis kodeksas ir kiti teisės aktai.

Uždarosios akcinės bendrovės steigimo teisinis pagrindas – steigimo sutartis, kurią notarine forma sudaro fiziniai arba juridiniai asmenys.

Apibendrinta mažųjų ir vidutinių įmonių charakteristika teisiniu aspektu pateikta šioje lentelėje.

Įmonės dydis Turtinėatsakomybė Juridinis statusas Įmonės organizavimo juridinė forma (įmonės rūšis)
Smulki Neribota Neturi juridinioasmens statuso Individuali (personalinė)įmonė
Maža Neribota Neturi juridinioasmens statuso Tikroji ūkinė bendrija
Maža Mišri (ribota, neribota) Neturi juridinioasmens statuso Komanditinė ūkinė bendrija
Maža vidutinė Ribota Turi juridinio asmens statusą Uždaroji akcinė bendrovė

2. VALSTYBĖS PARAMA SMULKIAJAM VERSLUI LIETUVOJE

Valstybės paramos tikslas:
· Skatinti smulkiojo verslo įmonių veiklą, nes jos gali duoti stiprų postūmį ekonomikai ir aprūpinti daug žmonių darbu,
· Spartinti ūkio demonopolizavimą.
Smulkiojo verslo interesus Lietuvoje gina “Mažų įmonių įstatymas”, įsigaliojęs nuo 1992 m. sausio 1 dienos. Pagal 1995 m. liepos 1 d. įstatymo papildymą, maža įmonė apibūdinama kaip kolektyvas, kuriame dirba ne daugiau kaip 50 žmonių, o bendrosios pajamos per metus – ne didesnės kaip 500 tūkst. Lt.
Nustatytas sąrašas veiklos rūšių, kurioms nuo 1994 m. balandžio 1 d. netaikomas šis įstatymas, jeigu pajamos iš šios veiklos viršija 30 % visų pajamų:
· Prekybos veikla,
· Tarpininkavimas,
· Salyklo, alaus, nespirituoto vyno gamyba,
· Juvelyrinių dirbinių iš brangiųjų metalų gamyba,
· Prekių iš natūraliųjų kailių gamyba,
· Pardavinėjančių alkoholinius gėrimus, visuomeninio maitinimo įmonių paslaugos,
· Komercinių bankų veikla,
· Biržų veikla,
· Investicinių bendrovių veikla,
· Garso įrašų kopijavimas ir platinimas,
· Videofilmų demonstravimas, jų nuoma, platinimas,
· Azartinių lošimo namų laikymas, azartinių lošimų ir loterijų organizavimas,
· Turistinių kelionių į užsienį organizavimas,
· Erotinių leidinių spausdinimas ir platinimas,
· Teisinės paslaugos,
· Draudimo veikla.
Įmonėms, kurios turi mažos įmonės statusą, suteikiama tam tikrų lengvatų:
· Įmonėms, kurių gamybos veiklos pajamos sudaro ne mažiau kaip 2/3 visų pardavimo pajamų, pelno (pajamų) mokesčio tarifai pirmuosius dvejus metus nuo mažosios įmonės statuso įsigijimo sumažinami 70%, o nuo trečiųjų metų – 50%,
· Įmonėms, kurių gamybos veiklos pajamos sudaro mažiau kaip 2/3 visų pardavimo pajamų, pelno (pajamų) mokesčiai sumažinami 50%,
· Pelnas (pajamos), panaudotas mokslinių tyrimų, projektavimo, konstravimo darbams, naujai technikai diegti bei investicijoms, neapmokestinamas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. 962 patikslinta gamybos veiklos pajamų sąvoka. Tokioms pajamoms priskiriamos pajamos, gautos vykdant veiklą, išvardytą šiose “Ekonominės veiklos klasifikatoriaus” skirsnio dalyse:

Dalis A. Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė.

Dalis B. Žuvininkystė.

Dalis C. Kasybos pramonė ir karjerų eksploatavimas.

Dalis D. Apdirbamoji pramonė.

Dalis E. Elektros, dujų ir vandens tiekimas.

Dalis F. Statyba.

Įsigaliojus šiam papildymui, pasikeitė “Mažų įmonių įstatymo” lengvatų taikymo tvarka. Dabar pirmiausia nustatoma, ar pajamos iš neskatintinos veiklos neviršija 30% pardavimo pajamų. Jei ši sąlyga tenkinama, vėliau nustatoma, kokio dydžio lengvata gali būti taikoma.

3. APSKAITOS TEISINIS REGLAMENTAVIMAS

Teisinės apskaitos individualiosiose (personalinėse) įmonėse, ūkinėse bendrijose, akcinėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse, kooperatinėse bendrovėse ir kitose organizacijose, siekiančiose pelno, vedimo tvarką nustato LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas (1992m. birželio 18 d. Nr. I-2654).

Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas reglamentuoja įmonių turto, nuosavybės, ūkinių procesų, taip pat veiklos rezultatų bendruosius apskaitos principus: besitęsiančios veiklos, apskaitos pastovumo, pajamų ir sąnaudų kaupimo. Vadovaujantis šiais principais, apskaita turi būti vedama taip, kad būtų teikiama laiku ir tiksli informacija mokesčių inspekcijai, valstybinei statistikai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriams, įmonės vadovybei bei savininkams.

LIETUVOS RESPUBLIKOS
BUHALTERINĖS APSKAITOS
ĮSTATYMAS
2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574
Vilnius

PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas
1. Šis Įstatymas nustato ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, ūkininkų ūkių, notarų ir advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių (toliau – ūkio subjektai) turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą.
2. Ūkininkų ūkių, notarų, advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis Įstatymas nenustato kitaip.

3. Lietuvos banko, kitų kredito įstaigų, finansų maklerio įmonių, investicinių bendrovių, pensijų fondų, jų valdymo įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą ir organizavimą nustato šis Įstatymas, jeigu kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato kitaip.

2 straipsnis. Pagrindinės Įstatymo sąvokos
1. Apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio Įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodytas dokumentas.
2. Apskaitos registras (toliau – registras) – remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys.
3. Apskaitos sistema – ūkio subjekto taikomų apskaitos metodų visuma.
4. Apskaitos standartai – ūkio subjekto turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertinimo, pajamų ir sąnaudų pripažinimo ir registravimo apskaitoje taisyklės, atitinkančios Europos Sąjungos teisę bei Tarptautinius apskaitos standartus ir suderintos su Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Apskaitos standartai aprėpia Biudžetinių įstaigų apskaitos standartus ir Verslo apskaitos standartus.
5. Buhalterinė apskaita (toliau – apskaita) – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti.
6. Buhalterinė sąskaita (toliau – sąskaita) – informacijos kaupimo ir grupavimo būdas ūkio subjekto turtui, nuosavam kapitalui, įsipareigojimams, pajamoms ir sąnaudoms nustatyti per ataskaitinį laikotarpį.
7. Dvejybinis įrašas – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo būdas, kai kiekvienos ūkinės operacijos arba kiekvieno ūkinio įvykio vertė įrašoma į sąskaitos (sąskaitų) debetą, o jai lygi suma – į kitos sąskaitos (sąskaitų) kreditą.
8. Įsipareigojimas – prievolė, atsirandanti dėl atliktų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, už kuriuos ūkio subjektas privalės ateityje atsiskaityti turtu ir kurių dydį galima objektyviai nustatyti.
9. Nuosavas kapitalas – ūkio subjekto turto dalis, likusi iš viso turto atėmus visus įsipareigojimus.
10. Pajamos – ūkio subjekto ekonominės naudos padidėjimas per ataskaitinį laikotarpį, t. y. ūkio subjekto turto padidėjimas arba įsipareigojimų sumažėjimas, kai dėl to padidėja nuosavas kapitalas, išskyrus papildomus savininkų įnašus.
11. Paprastasis įrašas – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo būdas, kai nedaromas dvejybinis įrašas.
12. Pinigų apskaitos dokumentas – popierinis liudijimas, kuriame nurodomos grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacijos, kai įvykdomas vieno ūkio subjekto įsipareigojimas kitam ūkio subjektui.
13. Sąnaudos – ūkio subjekto ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto pardavimo, turto netekimo, turto vertės sumažėjimo bei įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėja nuosavas kapitalas, išskyrus tiesioginį jo mažinimą.
14. Sąskaitų planas – sąskaitų, kuriose sukaupiama informacija, atspindinti ūkio subjekto turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, sąrašas.
15. Supaprastinta apskaita – apskaita, tvarkoma darant paprastąjį įrašą.
16. Tarptautiniai apskaitos standartai – Tarptautinio apskaitos standartų komiteto parengtos ir paskelbtos ūkio subjektų turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų įvertinimo, pajamų ir sąnaudų pripažinimo ir registravimo apskaitoje taisyklės, kuriomis remiantis parengiama finansinė atskaitomybė
17. Turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas, ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos.
18. Ūkinis įvykis – nuo ūkio subjekto nepriklausantis faktas, keičiantis turto ir (arba) nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą.
19. Ūkinė operacija – ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą.
20. Ūkio subjekto vadovas – ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens administracijos vadovas, neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens ir ūkio subjekto, kuris neturi administracijos vadovo, savininkas.
21. Valdymo (vidaus) apskaita – informacijos, reikalingos ūkio subjektui valdyti, rinkimas, sisteminimas, įvertinimas ir pateikimas.
22. Vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – fizinis asmuo, tvarkantis ūkio subjekto buhalterinę apskaitą.

3 straipsnis. Bendrieji apskaitos tvarkymo reikalavimai
1. Apskaita tvarkoma pagal šį Įstatymą ir kitus teisės aktus.
2. Bendrąjį metodinį vadovavimą apskaitai pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, atsižvelgdama į Tarptautinius apskaitos standartus ir Europos Sąjungos teisę, atlieka Finansų ministerija.
3. Ūkio subjektai, kurių vertybiniai popieriai įtraukti į Vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus, apskaitą tvarko pagal Tarptautinius apskaitos standartus.
4. Ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, savo veikla siekiantys pelno, tvarkydami apskaitą vadovaujasi Verslo apskaitos standartais. Šiuos standartus parengia ir „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ paskelbia Lietuvos Respublikos apskaitos institutas.
5. Biudžetinės įstaigos, tvarkydamos apskaitą, vadovaujasi Biudžetinių įstaigų apskaitos standartais. Šiuos standartus patvirtina Finansų ministerija.
6. Lietuvos Respublikos apskaitos institutas yra įstatymų nustatyta tvarka įsteigta viešoji įstaiga. Jos steigėjai – Finansų ministerija ir kiti ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys. Visuotiniame dalininkų susirinkime 50 procentų balsų priklauso Finansų ministerijai ir 50 procentų balsų – kitiems dalininkams. Jais gali būti audito ir apskaitos įmonės, auditorių, buhalterių, pramoninkų ir verslininkų profesinės bei savivaldos organizacijos.

4 straipsnis. Reikalavimai apskaitos informacijai
Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų:
1) tinkama, objektyvi ir palyginama;
2) pateikiama laiku;
3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams.

5 straipsnis. Piniginis matas
1. Apskaita tvarkoma ir apskaitos dokumentai surašomi naudojant Lietuvos Respublikos piniginį vienetą – litą, o prireikus – ir litą, ir užsienio valiutą.
2. Ūkiniai įvykiai ir ūkinės operacijos, kurių buvimas ir atlikimas ar rezultatų įforminimas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka susijęs su užsienio valiuta, apskaitoje perskaičiuojami į litus pagal Lietuvos banko nustatytą lito ir užsienio valiutos santykį, galiojantį ūkinio įvykio arba ūkinės operacijos atlikimo dieną.

ANTRASIS SKIRSNIS
APSKAITOS ORGANIZAVIMAS

6 straipsnis. Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas
1. Apskaitos sistemą lemia ūkio subjekto teisinė forma, ūkio subjekto dydis, veiklos pobūdis ir nuosavybės forma.
2. Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu.
3. Ūkio subjektai, tvarkydami apskaitą, daro dvejybinį įrašą. Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kurie nėra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai ir neturi samdomų darbuotojų ataskaitiniais ir praėjusiais ataskaitiniais metais, gali pasirinkti supaprastintą apskaitą. Supaprastintos apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
4. Apskaitos dokumentai surašomi ir apskaitos registrai sudaromi lietuvių kalba, o prireikus – ir lietuvių, ir užsienio kalba. Gauti dokumentai, kurie surašyti užsienio kalba, prireikus turi būti išversti į lietuvių kalbą.

7 straipsnis. Sąskaitų planas
1. Pavyzdinį sąskaitų planą parengia ir „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ paskelbia Lietuvos Respublikos apskaitos institutas.
2. Ūkio subjektas susidaro savo sąskaitų planą. Jį tvirtina to ūkio subjekto vadovas.

8 straipsnis. Valdymo (vidaus) apskaita
Valdymo (vidaus) apskaitos sistemą ūkio subjektai pasirenka savarankiškai.

9 straipsnis. Apskaitos politika
1. Apskaitos politika – bendrieji apskaitos principai, apskaitos metodai ir taisyklės, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti.
2. Ūkio subjekto vadovas turi parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti, atsižvelgdamas į konkrečias sąlygas, verslo pobūdį ir vadovaudamasis apskaitos standartais.

10 straipsnis. Apskaitos tvarkymas
1. Ūkio subjekto apskaitą tvarko:
1) ūkio subjekto apskaitos tarnyba (struktūrinis padalinys) arba vyriausiasis buhalteris (buhalteris);
2) pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė;
3) pats savininkas. Ši nuostata taikoma neribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims, turintiems vieną savininką, notarams, advokatams bei patentus įsigijusiems fiziniams asmenims;
4) ūkininkas arba jo ūkio nariai.
2. Valstybės ir savivaldybės įmonių, biudžetinių įstaigų apskaita tvarkoma šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka.

11 straipsnis. Vyriausiojo buhalterio (buhalterio) ir apskaitos paslaugas teikiančios įmonės atsakomybė
1. Vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ir apskaitos paslaugas teikianti įmonė atsako už buhalterinių įrašų teisingumą ir finansinės atskaitomybės pateikimą laiku.
2. Vyriausiojo buhalterio (buhalterio) atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai.
3. Apskaitos paslaugas teikiančios įmonės atsakomybė nustatoma rašytinėje sutartyje, sudarytoje su užsakovu.

TREČIASIS SKIRSNIS
APSKAITOS DOKUMENTAI IR REGISTRAI.
KLAIDŲ TAISYMAS

12 straipsnis. Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas
1. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.
2. Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais.
3. Nuolatinių ir ilgalaikių paslaugų (energijos, dujų, ryšių, nuomos ir kitų) teikimo pagal sutartis praėjusio laikotarpio, kuris negali būti ilgesnis negu vienas mėnuo, apskaitos dokumentai išrašomi ir pateikiami (išsiunčiami) paslaugos gavėjui ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos. Ūkine veikla nesiverčiantiems fiziniams asmenims Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti išrašomi ir pateikiami (išsiunčiami) ne ilgesnio kaip du mėnesiai laikotarpio nuolatinių ir ilgalaikių paslaugų teikimo apskaitos dokumentai.
4. Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ne vėliau kaip iki kito mėnesio 30 dienos.

13 straipsnis. Apskaitos dokumentų rekvizitai
1. Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai:
1) apskaitos dokumento pavadinimas;
2) ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas;
3) apskaitos dokumento data;
4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys;
5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška. Jeigu ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti mato vienetai;
6) asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (-ai) arba pirmoji (-osios) vardo (-ų) raidė (-ės), pavardė (-ės), parašas (-ai) ir pareigos.
2. Kituose teisės aktuose atskirų rūšių apskaitos dokumentams gali būti papildomai nustatyti privalomi rekvizitai. Reikalavimus mokesčiams apskaičiuoti naudojamiems apskaitos dokumentams, įskaitant šių dokumentų gaminimo ir platinimo tvarką, nustato Vyriausybė.
3. Įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus rekvizitus.
4. Kai ūkinė operacija jau atlikta arba ūkinis įvykis baigėsi, bet nėra gautas tai patvirtinantis apskaitos dokumentas, surašomas laisvos formos apskaitos dokumentas, nustatantis ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Šį dokumentą pasirašo asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus.

14 straipsnis. Apskaitos dokumentų pasirašymas
1. Ūkio subjekto vadovas patvirtina asmenų, kurie turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašą ir jų parašų pavyzdžius. Apskaitos dokumentai pasirašomi asmeniškai arba Elektroninio parašo įstatymo nustatyta tvarka. Kai pagal sutartį apskaitą tvarko apskaitos paslaugas teikianti įmonė, dokumentų pasirašymo tvarka nustatoma sutartyje, sudarytoje su užsakovu.
2. Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys.

15 straipsnis. Patikslinamieji apskaitos dokumentai
1. Kai prekės nukainojamos, parduodamos su nuolaida, kai suteikiamos apyvartos nuolaidos, taip pat kai taisomos apskaitos dokumentų, kuriais įforminamos pirkimo–pardavimo operacijos, išrašymo metu padarytos, bet vėliau pastebėtos klaidos ir kitais atvejais rašomi patikslinamieji apskaitos dokumentai. Patikslinamieji pinigų apskaitos dokumentai nesurašomi. Patikslinamąjį apskaitos dokumentą surašo tas pats ūkio subjektas, kuris surašė apskaitos dokumentą, kurį reikia tikslinti.
2. Kai prekės grąžinamos, patikslinamąjį apskaitos dokumentą šalių susitarimu surašo prekių tiekėjas arba prekes grąžinantis ūkio subjektas.
3. Patikslinamajame apskaitos dokumente, be šio Įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų rekvizitų, nurodomas tikslinamo dokumento pavadinimas ir jo data. Apyvartos nuolaidos suteikimo atveju surašytame patikslinamajame apskaitos dokumente nurodomas nuolaidos teikimo laikotarpis ir to laikotarpio apyvartos suma, nuo kurios teikiama nuolaida, o tikslinamo dokumento pavadinimas ir jo surašymo data nenurodomi.

16 straipsnis. Apskaitos registrai
1. Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose.
2. Apskaitos registrų formą, turinį ir skaičių nusistato ūkio subjektas pagal savo poreikius.
3. Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo.
4. Apskaitos registrai gali būti rašomi ranka arba techninėmis priemonėmis. Apskaitos duomenis kompiuterinėse laikmenose galima saugoti tik tuo atveju, kai yra atspausdinti apskaitos registrai. Pasibaigus finansiniams metams, apskaitos registrai susiuvami (įrišami), jų lapai sunumeruojami, paskutiniame lape nurodomas lapų skaičius.

17 straipsnis. Finansinė atskaitomybė
Finansinė atskaitomybė sudaroma pagal sąskaitų duomenis Finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

18 straipsnis. Klaidų taisymas
1. Pinigų apskaitos dokumentus taisyti draudžiama. Jei padaryta klaida, pinigų apskaitos dokumentas anuliuojamas ir surašomas naujas.
2. Visuose apskaitos dokumentuose draudžiama taisyti dokumento surašymo datą.
3. Apskaitos dokumentuose galima taisyti kiekį, sumą ir tekstą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą apskaitos dokumento rekvizitą. Taisant klaidą, klaidingas tekstas arba skaičius perbraukiamas taip, kad galima būtų juos perskaityti, ir įrašomas teisingas tekstas arba skaičius. Šalia ištaisyto įrašo pasirašo taisomą apskaitos dokumentą pasirašę asmenys ir nurodoma taisymo data. Tokie taisymai daromi tik dokumento surašymo metu.
4. Klaidos apskaitos registruose, pastebėtos iki metinės finansinės atskaitomybės sudarymo, gali būti taisomos perbraukiant klaidingą tekstą ar skaičių taip, kad būtų galima juos perskaityti, ir įrašant teisingą skaičių ar tekstą arba surašant buhalterinę pažymą. Šalia ištaisyto įrašo pasirašo taisomą dokumentą pasirašę asmenys ir nurodoma taisymo data. Klaidos apskaitos registruose, pastebėtos po metinės finansinės atskaitomybės sudarymo, taisomos tik surašant buhalterinę pažymą.

KETVIRTASIS SKIRSNIS
APSKAITOS DOKUMENTŲ IR APSKAITOS REGISTRŲ SAUGOJIMAS

19 straipsnis. Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų ir finansinės atskaitomybės saugojimo tvarka
1. Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės

patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą.
2. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų.
3. Likviduotų ūkio subjektų apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi Archyvų įstatymo nustatyta tvarka.
4. Jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ir finansinę atskaitomybę perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas.
5. Ūkio subjektų, perduodančių apskaitos dokumentus valstybiniam saugojimui, finansinė atskaitomybė saugoma nuolat, o ūkio subjektų, neperduodančių dokumentų valstybiniam saugojimui, finansinė atskaitomybė saugoma 15 metų.

20 straipsnis. Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų dingimo ir paėmimo įforminimas
1. Jei dingsta arba visiškai ar iš dalies sugadinami apskaitos dokumentai, apskaitos registrai, juos praradęs ar sugadinęs darbuotojas ūkio subjekto vadovui rašo pasiaiškinimą. Ūkio subjekto vadovas priima sprendimą dėl jų atkūrimo Vyriausybės nustatyta tvarka.
2. Valstybės institucijos ir įstaigos, turinčios teisę įstatymų nustatyta tvarka paimti ūkio subjektų apskaitos dokumentus, gali juos paimti jų veiklą reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka, surašiusios apskaitos dokumentų paėmimo aktą.

PENKTASIS SKIRSNIS
ATSAKOMYBĖ UŽ APSKAITOS ORGANIZAVIMĄ IR APSKAITOS DOKUMENTŲ IŠSAUGOJIMĄ. KOMERCINĖ PASLAPTIS

21 straipsnis. Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą
1. Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas.
2. Už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas.

22 straipsnis. Komercinė paslaptis
Apskaitos informacija, kuri nenurodoma finansinėje atskaitomybėje, neskelbiama.

ŠEŠTASIS SKIRSNIS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

23 straipsnis. Atsakomybė
Asmenys, pažeidę šio Įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

24 straipsnis. Pasiūlymai Vyriausybei ir Finansų ministerijai
1. Vyriausybė iki 2002 m. sausio 1 d. parengia ir patvirtina šiam Įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.
2. Finansų ministerija iki 2002 m. sausio 1 d. reorganizuoja viešąją įstaigą Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutą įsteigdama Lietuvos Respublikos apskaitos institutą.

25 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas
1. Įstatymas įsigalioja nuo 2002 m. sausio 1 d., išskyrus 3 straipsnio 3 dalį.
2. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos įsigalioja nuo 2004 m. sausio 1 d.
3. Įsigaliojus šiam Įstatymui, netenka galios:
1) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas (Žin., 1992, Nr. 20-588);
2) Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 1995, Nr. 83-1882);
3) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9, 10, 20 ir 22 straipsnių pakeitimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 18-463);
4) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9, 10 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 64-1509);
5) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9, 10 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 126-2949);
6) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymas (Žin., 1997, Nr. 64-1509);
7) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 1, 2, 9, 10, 16, 17, 21 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 68-1981);
8) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 1999, Nr. 90-2644);
9) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 1 straipsnio papildymo įstatymas (Žin., 1999, Nr. 108-3130);
10) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 52-1488);
11) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2001, Nr. 85-2970).
4. Iki apskaitos standartų įsigaliojimo galioja Vyriausybės ir Finansų ministerijos išleisti teisės aktai, reglamentuojantys buhalterinės apskaitos tvarkymą.

4.ĮMONĖS ĮREGISTRAVIMAS

Pirmiausia prieš pradedant verslą ir pradedant vykdyti veiklą reikia įregistruoti įmonę, kad ki veiktų legaliai pagal visus įstatymus, taip pat , kad galėtų pasinaudoti valstybės teikiama parama ar lengvatom.

Įmonių įregistravimą reglamentuoja Juridinių asmenų registro nuostatai, atskirų teisinių formų (anksčiau apibrėžtų kaip įmonių rūšių) įmonių įstatymai ir kiti teisės aktai.

Nuo 2004 m. sausio 1 d. veikia Juridinių asmenų registras (toliau vadinama – Registras), kurio paskirtis – registruoti juridinius asmenis bei rinkti, sisteminti, saugoti bei teikti apie juos informaciją ir duomenis. Registras įsteigtas siekiant supaprastinti įregistravimą, užtikrinti duomenų ir dokumentų viešumą bei garantuoti tinkamą trečiųjų asmenų interesų apsaugą. Registro tvarkymo funkcija pavesta valstybės įmonei (VĮ) “Registrų centras”.

Jeigu nusprendėte įsteigti įmonę ir pasirinkote Jums tinkamiausią įmonės teisinę formą, įmonę turite įregistruoti Registre. Įmonė nuo jos įregistravimo dienos tampa juridiniu asmeniu, savo vardu įgyja teises bei pareigas ir gali būti ieškovu ar atsakovu teisme. Vadinasi, įmonė nuo įregistravimo momento gali pradėti vykdyti ūkinę komercinę veiklą, sudarinėti sandorius ir pan.

Skirtingų teisinių formų įmonėms įregistruoti reikia skirtingų steigimo dokumentų, be to, skiriasi ir pati steigimo procedūra.reikia žinoti, kaip tinkamai pasirengti dokumentų pateikimui VĮ “Registrų centras”, norint įregistruoti tam tikros teisinės formos įmonę. (www.svv.lt ) Tam yra atidaryti įvairiuose miestuose verslo inkubatoriai, kad būtų galima padėti norintiems steigti savo verslą ir jie jaustų paramą.

5. VERSLO APSKAITA

VERSLO ĮMONĖS TURTAS. Tam, kad verslo įmonė galėtų pradėti savo veiklą, ji turi turėti tam tikrą pradinį turtą: žemės, pastatų, įrenginių, pinigų už kuriuos įsigis trūkstamų išteklių gamybai organizuoti, t.y. žaliavų, energijos, samdys darbuotojų. Tačiau verslo įmonė savo veiklą gali pradėti tiek pastatus, tiek įrenginius išsinuomojusi, o dalį savo veiklai trūkstamų pinigų pasiskolinti iš banko. Visa tai rodo, kad apibūdinant įmonės turtą turi būti įvardytas ir jo savininkas.
Turtas – ekonominiai ištekliai, turintys savininką ir naudojami tikintis ateityje gauti tam tikrą naudą.

Verslininkui svarbu žinoti, kiek ir kokio turto kiekvienu metu turi, nes tik tuomet galima jį protingai panaudoti įmonės veikloje. Todėl turtas skirstomas pagal daugelį valdymui svarbių požymių.

Pirmiausia turtas skirstomas į piniginį ir nepiniginį, nes dažniausiai tik už pinigus verslininkas gali įsigyti savo įmonei reikalingų išteklių, pinigais jam tenka mokėti darbuotojams už jų darbą, palūkanas bankui už paskolas ir pan.

Greta turto, kurį galima pamatyti, palytėti ir kuris vadinamas materialiuoju turtu, įmonė gali turėti neapčiuopiamo, bet tam tikrą naudą įmonei teikiančio turto, vadinamo nematerialiuoju. Nematerialusis turtas – patentai, licencijos, prekybos ar firmos ženklai, brokerio vieta biržoje, suteikianti įmonei teisę sudarinėti sandorius, nesinaudojant brokerių kontorų teikiamomis paslaugomis, kurios yra palyginti brangios, ir pan.

Ilgametis turtas – įmonės turtas, kurio tarnavimo laikas ilgesnis už vieną ataskaitinį laikotarpį, t.y. laikotarpį, per kurį įmonė, naudodama šį turtą, tikisi gauti pajamų.

Ataskaitiniu laikotarpiu įprasta laikyti vienus metus. Metams pasibaigus, apskaičiuojami įmonės veiklos rezultatai, gautas pelnas yra apmokestinamas. Norint nustatyti pelną, reikia žinoti per tą laikotarpį gautas pajamas ir sąnaudas, patirtas ataskaitiniu laikotarpiu. Kadangi ilgametis turtas naudojamas ne vieną, o kelis ataskaitinius laikotarpius, tad apskaitoje turi atsispindėti, kokia ilgamečio turto dalis buvo sunaudota per kiekvieną ataskaitinį laikotarpį. Likusi ilgamečio turto vertė yra apskaičiuojama iš pradinės vertės atėmus nusidėvėjimo sumą.

Reikia įsidėmėti, kad nenusidėvi:
· Žemė
· Nematerialusis turtas.

Trumpai naudojamas turtas – įmonės turtas, kuris paverčiamas grynaisiais pinigais per laikotarpį, neviršijantį vienų metų, ir kuris savo vertę į produkcijos gamybos išlaidas perkelia iš karto per vieną ūkinės veiklos ciklą.

Trumpai naudojamas turtas, įsigytas už verslininko pinigus, kiekvieno ūkinės veiklos ciklo pabaigoje vėl virsta pinigais, kurie gaunami turtą panaudojus gamybai, o gamybos produktus pardavus.

NUOSAVYBĖS ESMĖ APSKAITOJE. Tai, kad turto sąvoka neatsiejama nuo nuosavybės sąvokos, rodo paprasčiausia dviejų įmonių sutartis, pagal kurią:
– pirmoji įmonė tiekia prekes (yra prekių savininkė),
– antroji sumoka už jas pinigus (yra pinigų savininkė).
Sandoriui įvykus, savininkai pasikeičia:
– pirmoji įmonė tampa pinigų, kuriuos gavo už prekes, savininke,
– antroji įmonė tampa prekių, įsigytų už pinigus, savininke.
Todėl neatsitiktinai priklausomybė tarp turto ir nuosavybės išreiškiama apsakitos lygybės formule: TURTAS=NUOSAVYBĖ

5.1.BUHALTERINĖS APSKAITOS SISTEMA

Apskaitos tvarkymo įmonėje sistema priklauso nuo jos juridinio statuso, įmonės rūšies, nuosavybės formos, veiklos pobūdžio. 1 pav. pateikta buhalterinės apskaitos sistemų klasifikacija. Dvigubine linija apibrėžtos tos sistemos, kurias naudoja mažosios (smulkiosios) bei vidutinio dydžio įmonės.

Buhalterinės apskaitos sistema

dviguboji
supaprastinta

Pilna finansinė atsakomybė

1 pav. Buhalterinės apskaitos sistema

Buhalterinę apskaitą konkrečioje įmonėje lemia jos nuosavybės forma, įmonės rūšis, dydis ir veiklos pobūdis.

Savarankiška bahalterinės apskaitos tarnyba arba pareigybė privaloma valstybės ir savivaldybės įmonėse, akcinėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse.

Individualios (personalinės) įmonės savininkas gali pats asmeniškai tvarkyti buhalterinę savo įmonės apskaitą.

Individualios (personalinės) įmonės savininko buhalterinės apskaitos tvarkymo būdo pasirinkimas priklauso nuo jo veiklos apimties, materialinių galimybių, profesinio pasirengimo ir pan.

Pagal Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymą individualiose (personalinėse) įmonėse buhalterinės apskaitos tarnyba neprivaloma. Todėl savininkas pats pasirenka: ar savo individualioje (personalinėje) įmonėje jis steigia buhalterinės apskaitos tarnybą arba buhalterio pareigybę, pagal sutartį naudojasi konsultacinių įmonių paslaugomis, ar pats tvarko buhalterinę apskaitą.
Įmonės buhalterinę apskaitą tvarko dvejybine sistema. Ši nuostata netaikoma toms įmonėms, kurioms leidžiama vesti supaprastintą apskaitą.

Teisė pasirinkti vidinę (valdymo) apskaitos sistemą suteikta pačioms įmonėms.

Visos įmonės ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais.

Buhalterinę apskaitą įmonėse dažniausiai tvarko vyriausiasis finansininkas (buhalteris). Tvarkydamas buhalterinę apskaitą, jis turi garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą ir atskaitomybės parengimą laiku, t.y. nustatytais terminais.

Buhalterinėje apskaitoje naudojami apskaitos dokumentai ir registrai. Apskaitos dokumentai naudojami įrašant ūkines operacijas į apskaitos registrus. Įrašoma ranka arba techninėmis priemonėmis aiškiai ir išskaitomai.

Apskaitoje naudojami pavyzdiniai, laisvos formos ir specialūs apskaitos dokumentai: kasos pajamų orderiai, sąskaitos faktūros, PVM sąskaitos faktūros. Visi jie naudojami Vyriausybės nustatyta tvarka. Tiek UAB, tiek individuali įmonė naudoja tuos pačius specialiosios apskaitos blankus: kasos pajamų orderį, sąskaitą faktūrą, PVM sąskaitą faktūrą. Kasos dokumentus abi įmonės veda analogiškai. Banko dokumentai tvarkomi pagal tuos pačius reikalavimus. Skiriasi ketvirčio ataskaitos mokesčių inspekcijai: individualios įmonės įformina pajamų deklaracijas, o juridiniai asmenys – UAB balansus.

UAB finansinei operacijai atlikti būtini dviejų asmenų (administracijos vadovo ir finansininko ) parašai; individualios įmonės savininkas tokias operacijas paprastai atlieka vienas, pasirašydamas ir antspauduodamas finansinį dokumentą.

Be nurodytų UAB ir individualios įmonės skirtumų, yra nemažai ir kitų, ypač disponavimo nuosavybe, subtilybių.

Visiems apskaitos dokumentams Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnyje yra nustatyti privalomieji rekvizitai, suteikiantys dokumentui juridinę galią.

Ūkinės operacijos grindžiamos apskaitos dokumentais, todėl jiems keliami ypatingi reikalavimai. Svarbiausias iš jų – apskaitos dokumentai turi turėti juridinę galią.

Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme yra nurodyta, kad visos įmonės ir organizacijos apskaitą tvarko dvigubąja sistema, išskyrus tas, kurioms leidžiama vesti supaprastintą apskaitą. Supaprastintą apskaitą gali vesti (bet neprivalo) individualios (personalinės) įmonės, neturinčios samdomų darbuotojų, taip pat kai kurios organizacijos, kurių veikla nėra susijusi su pelno gavimu (pav., butų savininkų bendrija, garažų kooperatyvas).

Dvigubajai apskaitos sistemai yra charakteringa tai, kad visos ūkinės operacijos įmonės pasirinkto plano sąskaitose pavaizduojamos du kartus. Tai reiškia, kad, jeigu įvykusi ūkinė operacija pakeičia įmonės balanso turto dalies sąskaitų turinį, tai atitinkami pakeitimai (įrašai) turi būti padaryti ir kitos balanso dalies – savininkų nuosavybė ir įsipareigojimai – analitinėse ir balansinėse sąskaitose, kad į įmonės sąskaitą įtraukto turto vertė atitiktų savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų finansinę išraišką. Tačiau tais atvejais, kada įvykdytos ūkinės operacijos neturi įtakos bendrai turto ar savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų finansinei vertei, jos pavaizduojamos ne mažiau kaip dviejose sąskaitose, vieną jų debituojant, o kitą kredituojant arba atvirkščiai.

Akivaizdžiau dvigubosios sistemos ypatumus matome pateiktuose pavyzdžiuose:

1. Įmonės kasininkė išėmė iš banke esančios sąskaitos grynus pinigus (20 000 litų) atlyginimų išmokėjimui ir juos užpajamavo įmonės kasoje. Kitą dieną išmokėjo atlyginimus darbuotojams.

Šiuo atveju bus kredituojama Sąskaita banke ir debituojama Kasa, todėl grynų pinigų likučiai įmonės atsiskaitomoje sąskaitoje 20 000 Lt sumažės, o įmonės kasoje padidės. Tačiau ši operacija nepakeis turto balansinės vertės, neturės įtakos savininkų nuosavybei ir įsipareigojimams, kadangi lėšos tik buvo perkeltos iš vienos sąskaitos į kitą.

Tačiau išmokėjus atlyginimus darbuotojams, pasikeis ne tik grynų pinigų likučiai įmonės kasoje, bet ir įmonės įsipareigojimai. Todėl, išmokėjus atlyginimus, 20 000 Lt turės būti kredituojama Kasa ir debituojama sąskaita Mokėtini atlyginimai. Tokiu būdu subalansuojama turto ir įmonės įsipareigojimų balansinė vertė.

2. Įmonei pagal išrašytą sąskaitą pirkėjas iš anksto sumokėjo per banką 10 000 lt.

Tokia ūkinė operacija turės būti užfiksuota apskaitos dokumentuose, debituojant nurodyta suma Atsiskaitomąją sąskaitą ir kredituojant sąskaitą Skolos pirkėjams.

Pavaizduojant apskaitoje ūkines operacijas, kada yra naudojama dvigubojo įrašo sistema, būtina nepamiršti pagrindinės taisyklės:

Turtas = Savininkų Nuosavybė + Skolintojų Nuosavybė

Vadovaudamiesi šia taisykle, niekada nepadarysime klaidos, nes kiekviena ūkinė operacija pakeičia turto, nuosavybės arba turto ir nuosavybės apimtį bei struktūrą. Todėl ūkinės operacijos fiksuojamos, atliekant dvigubus įrašus: vienos sąskaitos debituojamos, o kitos kredituojamos. Atliekant šią operaciją reikia vadovautis šiomis esminėmis taisyklėmis:
1. Turto įsigijimas arba jo padidėjimas rašomas į atitinkamos sąskaitos debetą, o jo sumažėjimas – į atitinkamos sąskaitos kreditą.
2. Savininkų ir skolintojų nuosavybės bei įmonės įsipareigojimų padidėjimas rašomas į atitinkamos sąskaitos kreditą, o sumažėjimas į atitinkamos sąskaitos debetą.
3. Pajamos didina savininkų nuosavybę, todėl sumų, apskaitomų pajamų sąskaitose, padidėjimas įrašomas į šių sąskaitų kreditą, o sumų sumažėjimas – į debetą.
4. Sąnaudos mažina savininkų nuosavybę, todėl sąnaudų padidėjimas įrašomas į sąnaudų sąskaitų debetą, o sumažėjimas – į kreditą.
Įmonėse ir organizacijose visos ūkinės operacijos registruojamos tam tikslui specialiai pritaikytose formose – apskaitos registruose. Apskaitoje naudojami įvairios paskirties registrai, kiekvienas iš jų atlieka jam būdingas funkcijas.
.
Vienas iš pagrindinių registrų, dažniau naudojamų mažesnėse įmonėse, yra Bendrasis žurnalas. Bendrasis žurnalas – tai toks apskaitos registras, į kurį iš pirminių apskaitos dokumentų įrašomi duomenys apie ūkinės operacijos faktą. Šiame registre nuosekliai, chronologiškai fiksuojamos visos ūkinės operacijos tokia eilės tvarka, kaip buvo atliktos.

Bendrojo žurnalo struktūra parodyta 2 pav.

2 pav. Bendrasis žurnalas

Eil.Nr. Data Turinys SąskaitųNumeriai (PP) Debetas Kreditas

Iš Bendrojo žurnalo duomenys perkeliami į Didžiosios knygos arba sintetines sąskaitas. Jose duomenys kaupiami visą ataskaitinį laikotarpį, o jo pabaigoje perkeliami į finansinę atskaitomybę.

Toks apskaitos organizavimas geriausia tinka nedidelėms ir visoms toms įmonėms, kuriose vyksta palyginti mažai ūkinių operacijų. Didelėse įmonėse būna daug ūkinių operacijų, reikia specialiųjų arba pagalbinių registrų.

5.2.SĄSKAITŲ PLANAS

Lr Vyriausybė yra patvirtinusi pavyzdinį sąskaitų planą, kuris yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra privalomas įmonėms. Tačiau LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme yra nurodyta, kad įmonės privalo sudaryti individualius sąskaitų planus, kuriuos patvirtintų įmonių vadovai. Todėl kiekviena įmonė gali turėti sąskaitų planą, kuris geriausiai atitiktų jos veiklos pobūdį ir apimtį, labiausiai atitiktų tikslios ir operatyvios apskaitos reikalavimus. Suprantama, įmonės apskaitos specialistų pasirinktas sąskaitų planas turi užtikrinti tokį informacijos apie ūkines operacijas registravimą, kaupimą ir sisteminimą, kuris būtinas finansinei atskaitomybei parengti bei įmonės valdymo funkcijoms vykdyti.Mažoms ir vidutinio dydžio įmonėms gali būti rekomenduotas 3 pav. (lentelėje) nurodytas sąskaitų planas.

Sąskaitų planas 3 pav.

Klasė Nr. Pavadinimas Klasė Nr. Pavadinimas
I 12 Ilgalaikis nematerialusisturtas V 510 Skolos savininkams

13 Ilgalaikis materialusis turtas 511 Negrąžintos paskolos

131 Žemė 512 Mokėtini dividendai

132 Pastatai ir statiniai 520 Skolos darbuotojams

133 Mašinos ir įrengimai 521 Mokėtinas atlyginimas

134 Transporto priemonės 522 Mokėtinos kompensacijos

135 Kompiuteriai ie kita įranga 530 Skolos tiekėjams
II 210 Gamybos atsargos 540 Skolos pirkėjams

220 Prekybos atsargos 550 Skolos veiklos partneriams

230 Nebaigta gamyba 570 Skolos valstybei

240 Atsiskaitomoji sąskaita 571 Mokėtinas pridėtinės vertės mokestis

250 Kasa 572 Mokėtinas pelno mokestis

290 Ateinančio laikotarpio sąnaudos 573 Mokėtinas kelių mokestis
III 310 Savininkų skolos 574 Mokėtini kiti mokesčiai

320 Darbuotojų skolos 580 Skolos draudimui

330 Pirkėjų skolos 581 Skolos SODRAI

340 Tiekėjų skolos 582 Skolos kitiems draudėjams

350 Kitų institucijų skolos 590 Skolos kitoms institucijoms

360 Gautinas pridėtinės vertės mokestis VI 610 Veiklos pajamos
IV 410 Akcinis kapitalas 611 Gamybinės veiklos pajamos

420 Rezervai ir fondai 612 Komercinės veiklos pajamos

430 Nepaskirstytas pelnas 613 Kitos veiklos pajamos

670 Finansiniai rezultatai

VII 710 Veiklos sąnaudos

711 Gamybinės veiklos sąnaudos

712 Komercinės veiklos sąnaudos

713 Kitos veiklos sąnaudos

Patektame plane sąskaitos suskirstytos į klases, skyrius ir grupes. Pirmasis skaičius nusako sąskaitų klasę, antrasis – skyrių, trečiasis – grupę. Didelėse įmonėse sąskaitų kodai dažniausiai būna keturženkliai, kadangi sąskaitos klasifikuojamos ir pagal pogrupius. Tačiau mažesnėse įmonėse, kurioms reikia nedaug sintetinių sąskaitų, sąskaitų planui sudaryti pakanka ir triženklio kodo.

5.3.SUTRUMPINTA FINANSINĖ ATSKAITOMYBĖ

Įmonės, kurios turi juridinio asmens statusą ir gali būti priskiriamos smulkaus bei vidutinio verslo kategorijai, turi teisę pateikti valstybinei mokesčių inspekcijai sutrumpintą finansinę atskaitomybę, kurią sudaro:
· Balansas (forma E);
· Pelno (nuostolio) ataskaita (forma F);
· Juridinių asmenų finansiniai rezultatai;
· Paaiškinamasis raštas.
Nurodytos sudėties finansinė atskaitomybė parengiama metams pasibaigus, o metų bėgyje nustatytais terminais sudaroma ir valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiama Pelno (pajamų) avansinio mokesčio apyskaita.
Pagrindinis juridinių asmenų finansinės atskaitomybės dokumentas yra balansas.
Balansas sudaromas dažniausiai ataskaitinio laikotarpio paskutinės dienos datai, todėl jame atsispindi ne apyvartos rodikliai, o balanso sudarymo dieną apskaitos dokumentuose įrašyti turto bei savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų likučiai.
Mažosiose įmonėse, kuriose yra mažas sąskaitų skaičius, sudaryti balansą yra lengva, jeigu ūkinės operacijos buvo registruojamos 4 lentelėje pateiktos formos registre. Registro grafų, į kurias perkeliamos atitinkamos sumos, gali būti skirtingas skaičius priklausomai nuo įmonės apskaitoje naudojamo sąskaitų plano. Turėtų būti vedami keli tokie registrai, kurie skiriami bankinių operacijų litais apskaitai, bankinių operacijų valiuta apskaitai, kasos operacijų apskaitai ir t.t. Tokius registrus galima sutalpinti į vieną apskaitos knygą, o apskaičiavus debetinius ir kreditinius likučius, sudaryti buhalterinį balansą. Kontrolės ir informacijos operatyvumo tikslais likučius apskaičiuoti rekomenduojama kiekvieną dieną, įrašius į registrus duomenis iš banko, kasos bei kitų pirminių dokumentų. Ūkinių operacijų apskaitos žurnalo pavyzdys parodytas 4 lentelėje.

Ūkinių operacijų apskaitos žurnalas
4 lentelė
Eil. nr. Dokumento data ir nr. Turinys Sąsk. Nr.....(Atsisk., kasa,kt.) Perleliama į sąskaitas

D K Nr. .. Nr. .. Nr. .. Nr. ..

D K D K D K D K

Sutrumpintos finansinės atskaitomybės balanso struktūra pateikta 5 lentelėje.

5 lentelė
Sutrumpintos finansinės atskaitomybės balansas

Str.Nr. Turtas Atask. laikotar-pis Ankst. laiko-tarpis Str. Nr. Savininkų nuosavybė ir įsipareigojimai Atask. laikotar-pis Ankst. laiko-tarpis
A. Ilgalaikis turtas A. Kapitalas ir rezervai
I. Formavimo savikaina I. Kapitalas (įstatinis)
II. Nematerialusis turtas II. Akcijų priedai
III. Materialusis turtas III. Perkainojimo rezervas
III.1 Žemė IV. Rezervai
III.2 Pastatai V. Nepaskirstytas pelnas (nuostolis)
III.3 Statiniai ir mašinos B. Dotacijos ir subsidijos
III.4 Transporto priemonės C. Atidėjimai ir atidėtieji mokesčiai
III.5 Kiti įrengimai ir įranga D. Po vienerių metų mokėtinos sumos ir įsipareigojimai
III.6 Kitas turtas I. Finansinės skolos
III.7 Nebaigta statyba II. Prekybos skolos
IV. Ilgalaikis finansinis turtas III. Avansu gautos sumos
V. Po 1m. gautinos sumos IV. Kitos mokėtinos sumos
V.1 Pirkėjų įsiskolinimas E. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai
V.2 Kitos gautinos sumos I. Ilgalaikių skolų einamųjų metų dalis
B. Trumpalaikis turtas II. Finansinės skolos
I. Atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys III. Prekybos skolos
I.1 Atsargos IV. Avansu gautos sumos
I.2 Nebaigtos vykdyti sutartys V. Mokėtini atlyginimai ir mokesčiai

5 lentelės tęsinys

Str. Nr. Turtas Atask. laiko-tarpis Ankst. laiko-tarpis Str. Nr. Savininkų nuosavybė ir įsipareigojimai Atask. laiko-tarpis Ankst. laiko-tarpis
II. Per vienerius metus gautinos sumos V.1 Mokesčiai
II.1 Pirkėjų įsiskolinimas V.2 Atlyginimai ir socialinis draudimas
II.2 Kitos gautinos sumos VI. Kitos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai
III. Investicijos ir terminuoti indėliai
IV. Gryni pinigai sąskaitose ir kasoje F. Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos
C. Sukauptos (gautinos) pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos

TURTAS IŠ VISO SAVININKŲ NUOSAVYBĖ IR ĮSIPAREIGOJIMAI IŠ VISO

Balanse pateikti duomenys yra labai svarbūs, įvertinant įmonės finansinę būklę. Palyginus įmonės turto likučius su mokėtinomis sumomis bei įsipareigojimais, galima apskaičiuoti įmonės likvidumo rodiklius. Dažniausiai yra skaičiuojamas įmonės einamojo likvidumo (mokumo) koeficientas, įmonės trumpalaikio turto balansinę vertę palyginant su įmonės per vienerius metus mokėtinomis sumomis bei trumpalaikiais įsipareigojimais. Jei tokiu būdu apskaičiuotas einamojo mokumo koeficientas yra didesnis už vienetą, tai reiškia, kad įmonė apyvartoje esančio turto turi daugiau nei mokėtinų sumų ir įsipareigojimų ir yra pajėgi laiku atsiskaityti su tiekėjais, sumokėti mokesčius, išmokėti atlyginimus, vykdyti kitus įsipareigojimus.
Specialistai rekomenduoja, kad įmonių einamojo mokumo koeficientas būtų lygus 1,3 – 1,5. Esant mažesniam koeficientui, įmonės ne visada sugeba laiku išmokėti atlyginimus bei nustatytais terminais sumokėti mokesčius valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriams, atsiskaityti su tiekėjais.
Suprantama, apyvartinių lėšų poreikis ir įmonės operatyvaus atsiskaitymo galimybės priklauso nuo daugelio veiksnių (veiklos pobūdžio, ritmingumo, sezoniškumo, gaminių asortimento, tiekimų ir pardavimų partijų dydžio, atsiskaitymo sąlygų ir kt.). Tačiau einamojo mokumo koeficientui artėjant iki 2 vertėtų pagalvoti apie efektyvesnį įmonės lėšų panaudojimą.
Pelno (nuostolio) ataskaitoje pateikiami duomenys apie pardavimus bei parduotų prekių ir paslaugų savikainą. Parduotomis prekėmis ir paslaugomis yra laikomos tos, kurios perduotos pirkėjams ar suteiktos užsakovams nepriklausomai nuo to, ar už jas yra apmokėta, ar ne. Iš pardavimų sumos atėmus parduotų prekių ir paslaugų gamybos (įsigijimo) sąnaudas, gaunamas bendrasis pelnas (nuostolis). Iš šio rodiklio atimant veiklos sąnaudas apskaičiuojamas veiklos pelnas (nuostolis). Kitose ataskaitos eilutėse pateikiami duomenys apie kitą veiklą, finansinės ir investicinės veiklos, ypatingosios veiklos (pagautė, netekimai) pajamas ir sąnaudas, apskaičiuojamas pelnas prieš apmokestinimą, pelno mokestis ir grynasis pelnas paskirstymui. Tokiu būdu ši ataskaita parodo įmonės veiklos rezultatus pagal atskiras veiklos rūšis, tai yra gamybos finansinius rezultatus, pagrindinės veiklos ir atskirai kitos veiklos rezultatus, įprastinės veiklos pelną arba nuostolį, netekimus ir pagautę, kurie priskiriami ypatingajai veiklai, ir galutinius rezultatus – grynąjį pelną paskirstymui, kuris priklauso visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijai.
Pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje pateikiami ataskaitinių bei ankstesnių metų rezultatai, apskaičiuojamas bendras nepaskirstytasis rezultatas (pelnas ar nuostolis), įvertinus likučius ataskaitinio laikotarpio pradžioje, įrašomi akcininkų įnašai nuostoliams dengti bei pervedimai iš rezervų ir nurodoma paskirstytina suma. Atskirai nurodomos sumos, paskirtos į rezervus dividendams išmokėti bei kitiems tikslams ir paliekamas nepaskirstytasis rezultatas.
Juridinių asmenų finansiniai rezultatai parodo įmonės pajamų šaltinius, todėl šioje ataskaitoje atskirai parodomos produkcijos ir paslaugų, kitų materialinių vertybių, įmonės negamybinių padalinių teikiamų paslaugų realizavimo pajamos ir išlaidos, taip pat nerealizacinės pajamos (nuostoliai). Išskiriamos išlaidos, mažinančios ir didinančios apmokestinamąjį pelną, lėšos labdarai, kultūrai ir švietimui, apskaičiuojami neapmokestinamasis bei apmokestinamasis pelnas.

5.4. SUPAPRASTINTA APSKAITA

Supaprastinta apskaita yra leidžiama smulkiosioms individualioms (personalinėms) įmonėms, kurios neturi samdomų darbuotojų. Supaprastintai apskaitai keliami šie pagrindiniai reikalavimai:
1. Turi būti užtikrinama tiksli gaunamų pajamų apskaita.
2. Turi būti registruojamos visos išlaidos, mažinančios apmokestinamąsias pajamas.
Vedant supaprastintą apskaitą, nenaudojama dvigubojo įrašo sistema, nesudaromas balansas, įmonės pateikia mokesčių inspekcijai pajamų deklaraciją. Pajamų deklaracijoje pateikiami duomenys apie įmonės pajamas bei išlaidas, tenkančias realizuotai produkcijai, darbams ir paslaugoms, apskaičiuojamas pajamų mokestis.
Skirtingai negu akcinėse bendrovėse bei kituose juridiniuose asmenyse, individualių (personalinių) įmonių realizavimo pajamomis laikomos įplaukos už parduotas prekes, kitą turtą, atliktus darbus bei paslaugas.
Apskaičiuojant apmokestinamųjų pajamų sumą, iš pajamų sumos atimamos tik tos išlaidos, kurios buvo padarytos, uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas. Tai materialinės ir joms prilygtinos sąnaudos (medžiagos, žaliavos, kuras ir kt.), išlaidos samdomam darbui apmokėti, valstybinio socialinio draudimo mokestis, remonto, transporto, ryšių, reklamos ir kitos išlaidos, kurias leidžiama išskaičiuoti iš bendros pajamų sumos, nustatant pajamų (juridinių asmenų pelno) mokesčio bazę.
Įmonės vyriausiasis finansininkas arba pars savininkas turi parengti reikalingą įmonės finansinę metinę ir ketvirtinę atskaitomybę, taip pat priklausančių mokėti mokesčių apyskaitas ar deklaracijas. Individualios (personalinės) įmonės buhalterinę apskaitą tvarko Vyriausybės 1995m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 8 “ Dėl juridinio asmens teisių neturinčių įmonių buhalterinės apskaitos” nustatyta tvarka.
Tokios įmonės turi pildyti vieną iš dviejų apskaitos žurnalų:
1. įplaukų ir išlaidų apskaitos žurnalą,
2. ūkinių operacijų registravimo žurnalą.
Pirmąjį – “Įplaukų ir išlaidų apskaitos žurnalą” veda (pildo) individualios (personalinės) įmonės, kurios nėra PVM mokėtojos ir kuriose nėra ir praėjusiais metais nebuvo samdomų darbuotojų. Šiame žurnale reikia įrašyti visas atliktas operacijas atskira eilute. Įrašomos gautos pajamos ir padarytos išlaidos pagal eilės numerį ir operacijos datas.
Individualios (personalinės) įmonės kurios yra PVM mokėtojos ir kuriose dirbo ir dirba samdomų darbuotojų, pildo “Ūkinių operacijų registravimo žurnalą”. Tai jau didesnis žurnalas. Jame visos atliktos operacijos nurodomos darant du įrašus. Kiekviena operacijos suma įrašoma ne mažiau kaip į dvi žurnalo skiltis.
Ketvirčiui pasibaigus, sudedamos visos pajamos ir atimamos išlaidos. Tos sumos įrašomos į atitinkamas pajamų deklaracijos eilutes. Joje apskaičiuojama individualiai (personalinei) įmonei priklausanti sumonėti pajamų mokesčio suma.
Lietuvos archyvų departamento prie Vyriausybės 1996m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 13 nustatyti buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminai:
Nustatyta, kad individualios (personalinės) įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos, akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės, valstybės ir savivaldybės įmonės bei visų tipų įmonės, fondai, bendrijos, organizacijos, išlaikomos iš biudžeto, privalo 10 metų saugoti šiuos dokumentus:
· Apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus: kasos, banko dokumentus, bankų pranešimus ir pavedimus bankams, paskyras, tabelius. Materialinių vertybių priėmimo, perdavimo ir nurašymo aktus, kvitus, važtaraščius, sąskaitas faktūras, avansines apyskaitas;
· Kitus apskaitos dokumentus: darbo užmokesčio, pašalpų, dividendų, atostogų kompensacijų apskaičiavimo žiniaraščius; apyvartos žiniaraščius; pažymas dėl mokestinių lengvatų, darbo pajamų; kasos knygas. Kontrolines knygas, kasos operacijų žurnalus, sąskaitų, kasos orderių, mokestinių pavedimų, deponentų registracijos žurnalus, čekių knygeles, įgaliojimus, komandiruočių pažymėjimus ir kt. Prekių (paslaugų) pirkimo dokumentus privalu saugoti 10 metų po sutarties įvykdymo, ūkinių darbų ir paslaugų sutartis, atliktų darbų ir paslaugų aktus – 10 metų po sutarties įvykdymo, patalpų nuomos sutartis – 10 metų pasibaigus sutarčių galiojimo laikui;
· Apskaitos registrus: didžiąsias knygas, žurnalus orderius, analitinės apskaitos korteles, tipinės ir laisvos finansinės apskaitos registrų formas.
Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme numatyta, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą, atskaitomybės pateikimą laiku, apskaitos dokumentų išsaugojmą atsako įmonės vadovas (savininkas), o pareigūnai, pažeidę apskaitos norminių aktų reikalavimus, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. 1997 metais Mokesčių administravimo įstatymas papildytas 49 straipsniu “ Piktybiniai mokesčių įstatymų pažeidimai”. Šiuo straipsniu paaiškinama, kad piktybiniais mokesčių įstatymų pažeidimais laikoma, kai asmuo aplaidžiai ar apgaulingai tvarko apskaitos dokumentus ar jų neišsaugo, pažeidinėja apskaitos taisykles. Už tokius pažeidimus Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsniu numatyta darbuotojus ar savininkus traukti administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

6. IŠVADOS

APSKAITA – nenutrūkstama ir nuolatinė įmonės ūkinės veiklos stebėjimo ir kontrolės sistema, kurios tikslas – gauti išsamią ekonominę informaciją ir tinkamai panaudoti ją valdant įmonę.
Lietuvos Vyriausybė visapusiškai remia smulkųjį ir vidutinį verslą, kadangi jis suteikia daug darbo vietų ir daug prisideda prie šalies ekonomikos.
Apskaita smulkiose ir vidutinėse įmonėse yra sutrumpinta ir supaprastinta (ir suprantama lengvesnė), yra lengvatų lyginant su didelėm įmonėm, tuo skatinant smulkųjį verslą (pvz., mažesnis pajamų mokestis; jei nėra samdomų darbuotojų apsakitą gali vesti įmonės savininkas ir kt.).
Taigi apskaita turi spręsti šiuos uždavinius:
· Laiku ir tiksliai apskaičiuoti, susisteminti ir apibendrinti visus įmonėje vykstančius procesus,
· Tinkamai atspindėti įmonėje ir jos padaliniuose esančias ūkines lėšas ir jų apyvartą,
· Kontroliuoti įmonės turto saugumą, padėti tinkamai naudoti turtą ir garantuoti jo gausinimą,
· Tinkamai apskaičiuoti įmonės veiklą apibūdinančius ekonominius rodiklius,
· Teikti patikimą informaciją, reikalingą ekonominei analizei atlikti, tinkamiausiems ir protingiausiems sprendimams priimti,
· Teikti informaciją tiesiogiai įmonės veikla suinteresuotiems asmenims, aukštesnėms valdymo, statistikos ir finansų įstaigoms.

Pagrindiniai finansinės ataskaitos teiginiai:
· Pelno ir nuostolio ataskaita yra įmonės metų veiklos “metraštis”.
· Balansas yra “nuotrauka”, parodanti, kiek įmonė yra skolinga kitiems ir kas yra jos nuosavybė, taigi kokia yra įmonės vertė ir kokiais būdais ji finansuojama.
· Finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaita yra svarbi todėl, kad parodo, kaip per metus įmonė panaudojo jos žinioje esančius finansinius išteklius.
· Ruošiant ataskaitas laikomasi konservatyvumo principo: negalima išpūsti pardavimų ar sumenkinti sąnaudų.

7. Naudota literatūra:

1.K. Lukaševičius, B. Martinkus Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba
2.I.Dedelienė Smulkusis ir vidutinis verslas
3.B. Leonienė Verslo pradmenys (1997, Kaunas)
4.P. Wilson Mažos įmonės finansinis valdymas (1997, Vilnius)
5.www.svv.lt (Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo agentūra)

Leave a Comment