Skristi negalima nukristi

Kartą gavau originalią dovaną iš vieno gero draugo. Tai buvo penkių nuotraukų rėmelis. Jame nebuvo nė vienos nuotraukos tik užrašai, ką į kiekvieną vietą įdėti. Atrodė maždaug taip…

Kodėl sakau “ate”?

Ate, nes tu man paskambini tik kartą į mėnesį arba kartą į 2. O kas skambina man naktimis, į mano sapną, pasiskolinęs tavo veidą, tavo vardą, tavo balsą…tiek to…tai tik sapnas, mano sapnas…

Ar man reikia gražaus vyro?

Tuoj pat pamėginu apibendrinti: būdamos vaikinų taikinyje, norime sužibėti įžvalga, protu ir būti vertinamos ne už išorę, o už vidinius turtus. Tuo tarpu ieškodamos dar ir kaip žvalgomės į tuos, kurių figūra it nulieta, akys žaižaruoja, o šypsena nepriekaištinga.