Apie prostatos vėžį

Prostatos (priešinės liaukos) vėžys – tai liga, paveikianti tiek paciento, tiek jo partnerės gyvenimo kokybę. Kyla klausimas, ko tikisi šie žmonės, kokius jausmus jie išgyvena, kokie sunkumai trukdo jiems susigyventi su liga.

Trumpai apie prostatos vėžį

Statistiniais duomenimis, vyrai dažniausiai serga prostatos (priešinės liaukos) vėžiu. Gyvenimo laikotarpiu suserga vienas iš 10-ties. Dažniau serga vyresni nei 50 m. amžiaus. Pavyzdžiui, Kanadoje kasmet nuo prostatos vėžio miršta 1 iš 27 sergančiųjų. Nustačius ir pradėjus gydyti ligą ankstyvos stadijos, galima sustabdyti ar sulėtinti jos vystymąsi, pailginti paciento gyvenimą. Statistiniai duomenys baugina, bet neatspindi pacientų ir jų partnerių išgyvenimų diagnozės nustatymo ir gydymo laikotarpiu.

Šiai ligai būdingi simptomai:

• dažnas, pasunkėjęs šlapinimasis;
• šlapinimasis naktį;
• susilpnėjusi šlapimo srovė;
• apetito stoka, kūno masės mažėjimas;
• kraujas šlapime.

Ligos įtaka gyvenimo kokybei

Prostatos vėžys ir jo gydymas labai paveikia tiek sergančiojo, tiek jo partnerės gyvenimo kokybę. Prisiminkime, kad šios ligos gydymo būdai sukelia ypač nemalonius, menkinančius vyro savigarbą ir savivertę šalutinius poveikius (pvz., prostatektomija – impotenciją, šlapimo nelaikymą, kūno pokyčius; hormonų terapija – karščio pylimus, raumenų tonuso sumažėjimą, erekcinę disfunkciją; spindulinė terapija – nuplikimą).

Stokojama mokslinių tyrimų duomenų apie prostatos vėžio ir jo gydymo psichosocialinį poveikį pacientams ir jų artimiesiems. Vieni tyrėjai mano, kad ligos sukelti išgyvenimai suartina sutuoktinius, kiti – kad šeimyninio gyvenimo kokybė blogėja, nes atsiranda papildomų išlaidų, pakinta darbų pasidalijimas, laisvalaikio praleidimo būdai, lytiniai santykiai ir sergančiojo elgesys. Visa tai paliečia abu sutuoktinius, didina įtampą šeimoje. Kyla klausimas, ko tikisi šie žmonės, kokius jausmus jie išgyvena, kokie sunkumai trukdo jiems susigyventi su liga.

Prostatos vėžio psichosocialinis poveikis sergantiesiems ir jų partneriams

Perspektyviojo stebėjimo tyrimo, kuriame dalyvavo sutuoktinių/partnerių poros (n=103), metu įvertintas psichologinis stresas, pasitenkinimas šeimyniniu gyvenimu, depresija ir nerimas (pagal DSM–IV), sužinojus lokaliai išplitusio ar metastazavusio prostatos vėžio diagnozę bei praėjus 6 mėn. laikotarpiui. 46 proc. pacientų nustatytas lokaliai išplitęs (galimai išgydomas) prostatos vėžys; 54 proc. – metastazinis (neišgydomas). Tyrimo laikotarpiu aktyvaus gydymo neskirta 23 proc. tiriamųjų, hormonų terapija skirta 48 proc. Iš pacientų, sirgusių lokaliai išplitusiu vėžiu: 28 proc. atlikta radikali prostatektomija; 11 proc. taikyta spindulinė terapija. 14 proc. pacientų, sirgusių metastaziniu vėžiu, skirta chemoterapija. Pacientų amžiaus vidurkis buvo 66 m. (svyravo nuo 43 m. iki 92 m.), jų partnerių – 62 m. (svyravo nuo 41 m. iki 83 m.). Metastazinis vėžys po pirmosios diagnozės nustatymo išsivystė 1–14 m. laikotarpiu. Pacientui mirus, jo partnerė iš tyrimo iškrisdavo.

Rezultatai parodė, kad partnerėms stipresnis psichologinis stresas nustatytas diagnozės išaiškinimo laikotarpiu. Praėjus 6 mėn., jis sumažėdavo. Vyrams, atvirkščiai – po 6 mėn. psichologinis stresas sustiprėdavo. Pacientų pasitenkinimas šeimyniniu gyvenimu nekito, o moterų – mažėjo. Nerimo ir depresijos rodikliai buvo dvigubai didesni moterų, sužinojusių apie savo vyrų ligą, palyginti su bendra moterų populiacija, ir daug didesni, palyginti su pacientų. Prostatos vėžio stadija (lokaliai išplitęs ar metastazavęs) nedarė įtakos pacientų ir jų partnerių psichologinio streso skirtumams.

Požiūris į prostatos vėžį ir jo gydymo sukeltus pokyčius

Tyrime dalyvavo pacientai, sergantys metastaziniu prostatos vėžiu (n=20), ir jų žmonos (n=7). Pacientų amžiaus vidurkis buvo 69 m. Prostatektomija atlikta 13, 7 skirta hormonų terapija.

Dauguma vyrų papasakojo žmonoms apie atsiradusius fizinės būklės pokyčius (pvz., nuovargį, nuplikimą, karščio pylimus, svorio prieaugį), kitos sužinojo apie tai bendraudamos neverbaliai ir stebėdamos savo vyrus. Vyrai drovėjosi savo fizinių pokyčių ir nurodė, kad jiems sunku prie jų prisitaikyti.

Vieni sutuoktiniai atvirai išsipasakojo vienas kitam savo jausmus ir dalijosi turima informacija, kiti – šalinosi vienas kito. Keli sergantieji nepasakė žmonoms apie ligą, baimindamiesi, kad jos sutapatins diagnozę su mirtimi. Žmonos dažniausiai nesikalbėjo su vyrais apie išgyvenimus, nes: baiminosi atskleisti jiems nežinomas problemas; baiminosi savo pačių psichikos būklės pablogėjimo (pvz., manė, kad, jei vyras numirs, tai mirs ir ji pati); jų vyrai atsisakydavo apie tai kalbėtis. Būtent vyrai nenorėjo atvirai pasikalbėti (ypač apie mirties baimę), tačiau moterys stengėsi slėpti savo jausmus, norėdamos apsaugoti sutuoktinius nuo jas kankinančios nevilties.

Sutuoktiniai dažnai juokavo. Jų juokuose slypėjo slepiami jausmai (pvz., baimės) ir išgyvenimai (pvz., vyras, anksčiau prašydavęs žmonos suliesėti, dabar sakydavo „jei nesuliesėsi, man mirus, nesusirasi vyro”). Poros vengė atvirai bendrauti, nes troško „pasukti laiką atgal ir gyventi be vėžio”, abejojo vienas kito mintimis ir jausmais. Abu sutuoktiniai baiminosi dėl menkiausių skausmų, manydami, kad „plinta vėžys”. Vyrai slėpė savo išgyvenimus nuo žmonų, norėdami apsaugoti jas ar apsisaugoti patys nuo partnerės reakcijos. Jie menkino vėžio ir jo gydymo įtaką gyvenimui. Dalis porų manė, kad liga nedarė įtakos jų šeimyninio gyvenimo pokyčiams, kitos, kad daro (pvz., vienos žmonos akcentavo padidėjusias išlaidas, kitos – vyrų pavyduliavimą ir nepatiklumą, vengimą bendrauti su savo draugais).

Sergantieji dar daugiau vengė atvirai bendrauti su kitais žmonėmis. Kalbėdavosi su jais apie diagnozės nustatymą ir tyrimus, bet ne apie išgyvenimus. Dalis vyrų prašė savo žmonų pranešti apie ligą artimiesiems ir draugams. Kiti pasiryždavo pasakyti patys, tačiau dažniausiai – vyrams (pvz., sūnums, o ne dukroms).

Tiek vyrai, tiek moterys teigė esantys laimingi ir patenkinti šeimyniniais santykiais. Įtampos didėjimą rodė užuominos apie prislėgtą nuotaiką ir pavyduliavimą, slepiamos vienas nuo kito mintys ir jausmai.

Prieš pasirinkdami gydymo būdą, sutuoktiniai tarpusavyje dažniausiai kalbėdavosi apie šalutinius gydymo poveikius – impotenciją ir seksualinio potraukio praradimą. Lytinis pajėgumas ypač aktualus buvo vyrams, todėl jie nenoriai pritardavo gydymui, sukeliančiam impotenciją. Dalis rinkosi hormonų terapiją, aiškindami, kad, ją nutraukus, sugrįš jų seksualinis pajėgumas. Moterys dažniausiai rinkosi „ilgesnio sutuoktinių gyvenimo”, o ne lytinių santykių galimybę. Apsisprendus dėl gydymo būdo ir išsivysčius impotencijai, dauguma porų apie seksualinio gyvenimo pokyčius nebesikalbėdavo. Sutrikus erekcijai, vyrai vengė bet kokio seksualinio artumo, mažiau rūpinosi savo žmonomis. Jie manė, kad moterys lengvai prisitaiko prie esamos padėties, nes nesiskundžia. Moterys stipriau išgyveno dėl savo vyrų nei pačios dėl savęs. Jos stengėsi sužadinti jų savigarbą, teigdamos, kad vyriškumas nepriklauso nuo lytinio akto atlikimo.

Išvados

• Prostatos vėžys daro įtaką tiek paciento, tiek jo partnerės gyvenimo kokybės pokyčiams.
• Sergantieji prostatos vėžiu pasakoja žmonoms apie savo fizinius pokyčius, tačiau vengia kalbėti apie išgyvenamus jausmus, ligos ir jos gydymo sukeltas problemas.
• Moterys linksta kalbėti apie savo vyrų, sergančių prostatos vėžiu, o ne apie savo pačių išgyvenimus.
• Seksualinio gyvenimo stoka lemia psichologinės būklės blogėjimą.
• Prisitaikymą prie ligos ir jos nulemtų psichosocialinių pokyčių blogina sutuoktinių tarpusavio bendravimo stoka bei noras apsaugoti vienas kitą.
• Sužinojus apie savo vyrų ligą/ar jos pasikartojimą, moterims išryškėja palaipsniui nykstantis psichologinis stresas, vėliau nyksta pasitenkinimas šeimyniniu gyvenimu.
• Vyrams psichologinis stresas išryškėja ne diagnozės nustatymo, o vėlesniu laikotarpiu, pasitenkinimas šeimyniniu gyvenimu nekinta.
• Prostatos vėžio stadija nedarė įtakos pacientų ir jų partnerių psichologinio streso skirtumams.
• Norint sumažinti ligos ir jos gydymo sukeltus psichosocialinius pokyčius, būtina taikyti intervencijas tiek pacientui, tiek jo partnerei.