Skristi negalima nukristi

Kartą gavau originalią dovaną iš vieno gero draugo. Tai buvo penkių nuotraukų rėmelis. Jame nebuvo nė vienos nuotraukos tik užrašai, ką į kiekvieną vietą įdėti. Atrodė maždaug taip: „čia įdėk žmogų, su kuriuo praleidi daugiausiai laiko“, „čia įdėk tą, kurį laikai savo draugu“, „čia įdėk tą, kuris tave laiko savo draugu“, „čia įdėk žmogų, kurį myli“ ir galiausiai „čia įdėk savo svajonę“.

Užduotis pakankamai paprasta, bet kai perverti savo gyvenimą supranti, kad žmogus, kurį myli nėra tas, su kuriuo praleidi daugiausiai laiko. Žmones, kuriuos laikai savo draugais, nebūtinai sutampa su tais, kurie mane laiko savaisiais. Nors ir keistoki, bet tokie atradimai manęs labai nenustebino, bet su penktąją nuotrauka buvo šiek tiek kitaip.

Svajonė tada atrodė gana paprastas reikalas, bet praėjus metams ir pažiūrėjus į tą nuotrauką iš naujo suprantu, kad nieko nepadariau, kad priartėčiau prie tos svajonės. Nors ir kaip norėčiau sakyti, kad pasistūmėjau nors truputį į priekį, bet reikia pripažinti, kad skraidyti padebesiais daug paprasčiau nei imtis konkrečių veiksmų.

Ir visgi nors ir suvokiau, kad mano svajonė gal ir neišpildys, bet nuleisti sparnų ir nusileisti ant žemės neketinu. Skraidysiu su svajone, nes jei nusileisiu su ja ant žemės, pakilti iš naujo bus labai sunku…