Skristi negalima nukristi

Kartą gavau originalią dovaną iš vieno gero draugo. Tai buvo penkių nuotraukų rėmelis. Jame nebuvo nė vienos nuotraukos tik užrašai, ką į kiekvieną vietą įdėti. Atrodė maždaug taip: „čia įdėk žmogų, su kuriuo praleidi daugiausiai laiko“, „čia įdėk tą, kurį laikai savo draugu“, „čia įdėk tą, kuris tave laiko savo draugu“, „čia įdėk žmogų, kurį myli“ ir galiausiai „čia įdėk savo svajonę“.

Užduotis pakankamai paprasta, bet kai perverti savo gyvenimą supranti, kad žmogus, kurį myli nėra tas, su kuriuo praleidi daugiausiai laiko. Žmoones, kuriuos laikai savo draugais, nebūtinai sutampa su tais, kurie mane laiko savaisiais. Nors ir keistoki, bet tokie atradimai manęs labai nenustebino, bet su penktąją nuotrauka buvo šiek tiek kitaip.

Svajonė tada atrodė gana paprastas reikalas, bet praėjus metams ir pažiūrėjus į tą nuotrauką iš naujo suprantu, kad nieko nepadariau, kad priartėčiau prie tos svajonės. Nors ir kaip norėčiau sakyti, kad pasistūmėjau nors truputį į priekį, bet reikia pripažinti, kad skraidyti padebesiais daug paprasčiau nei imtis konkrečių veiksmų.

Ir visgi nors ir suvokiau, kad manno svajonė gal ir neišpildys, bet nuleisti sparnų ir nusileisti ant žemės neketinu. Skraidysiu su svajone, nes jei nusileisiu su ja ant žemės, pakilti iš naujo bus labai sunku.

4 thoughts on “Skristi negalima nukristi”

  1. Kęstuti , kazkoks protingas zmogus viena syki pasake: net ir mažiausiais -žingsneliais einantis link tikslo nueis nepalyginamai toliau uz besiblaškanti . Susiskaupk 🙂 ! Ir tiesiog kasdieną uzmesk akį į tą savo svajone rėmelyje :)))…

    Reply
  2. Tai kokia gi ta paslaptingoji svajonė, su kuria nei skristi, nei nukristi?
    Kai kurie sako, kad švenčiausių dalykų negalima garsiai ištarti, nes tada jie prapuls, išnyks be dūmo…
    bet aš esu įsitikinusi, kad taip išnyksta tik netikri dalykai, tušti įsivaizdavimai. Kas tikra – neišnyksta.

    Reply
  3. Nesutinku, Dd. Išnyksta ir tikri dalykai. Nejaugi niekad to nesi patyrusi? Tikrą svajonę, ir aš manau, kad reikia saugoti iki ji taps tikrove, paskui jau galima atsargiai, puse lūpų geram žmogui… pasidžiaugti.

    Reply
  4. Nesu patyrus, kad nuo įgarsinimo išnyktų tai, kas tikra, t.y. realiai įmanoma pasiekti. Bet esu patyrus, kad tokiu būdu subliuško ne viena nuostabi iliuzija. Todėl ketinimų, įsivaizdavimų, norų ir pan. pasakymą kažkam kitam laikau geru jų patikrinimu. Kartais norisi saugoti svajas, nes jos tokios saldžios, netgi pasiremti jomis pavyksta. Gerai, jei laikinai ir netrukus savo noru jas atmeti, o jei ne – taip ir sapnuoji, apsigaudinėji, kol kas nors šalto vandens nešliūkštels. Tada labai nemalonu pasidaro.
    Čia nekalbu apie apskritai žodžiais neišsakomus dalykus arba tokius privačius, apie kuriuos žmogus natūraliai nutyli. Tikra paslaptis, manau, yra tokia, apie kurios buvimą kiti nė nenutuokia. O jei pasigirsta kokia užuomina, išlenda koks jos galas, tai jau nebe paslaptis, tik žaidimas. Kaip ir šitame str.- toji svajonė. Užsiminei, tai ir pabaik ką sakai.
    Jei žmogus tyli tik iš baimės, kad žodžiais ištarus tai nedingtų,- vargas, ne gyvenimas. Kaip sraigės.

    Reply

Leave a Comment