Skirtingi vyro ir moters pasauliai. Smegenys

Kadaise, senų senovėje, vyrai ir moterys puikiai sutardavo ir darniai darbavosi. Vyras, kasdien rizikuodamas gyvybe, traukdavo į priešišką ir pavojingą pasaulį, kad sumedžiotų ir parneštų maisto savo šeimai. Taip pat būdavo apsaugos skydas nuo laukinių žvėrių.

Moteris jausdavosi branginama, nes vyras dėl šeimos rizikuodavo gyvybę. Vyro sėkmė būdavo matuojama sugebėjimu nudobti grobį ir parnešti namo maisto. Vyras apie savo nuopelnus spręsdavo iš moters dėkingumo už jo kovas ir pastangas.

Moters vaidmuo buvo taip pat aiškus. Ji gimdė ir augino vaikus. Taip moterys išmoko nuoolat stebėti namų aplinką, įžvelgti mažiausią pavojaus tikimybę, pastebėti menkiausius vaikų ir suaugusiųjų žmonių elgesio bei išvaizdos pokyčius.

Vyrai brangino moterų sugebėjimus suktis po namus bei auginti vaikus. Moters dovana gimdyti vaikus buvo laikoma magiška, net šventa, nes tik ji žinojo gyvybės paslaptį. Vyrai juk gimdyti negali..

Nors išgyventi buvo sunku, bet tarpusavio santykiai buvo palyginti ramūs. Taip žmonės gyveno šimtus tūkstančių metų. Kas vakarą medžiotojai grįždavo su laimikiu, kuris būdavo padalijamas po lygiai ir visi kartu valgydavo bendrame urve.

Pavalgę vyrai susėsdavo apllink ugniakurą ir spoksodavo į liepsną, žaisdavo žaidimus, pasakodavo istorijas ar juokelius. Tuo tarpu moterys nepaliaudavo prižiūrėjusios vaikų ir rūpindavosi, kad vyrai būtų sotūs bei pailsėtų. Abi pusės vertino viena kitos pastangas.

Naujieji amžiai – naujos taisyklės

Dabar padėtis pasikeitė. Šeimas išlaiko ne vien vyr

rai, o moteris neprivalo visą laiką vien tik rūpintis vaikais. Pirmą kartą žmonių giminės istorijoje daugumos vyrų ir moterų darbo nebeįmanoma paprastai apibūdinti kaip vyriško ar moteriško.

Esame pirmoji žmonijos karta, kuri susiduria su aplinkybėmis, visiškai svetimomis mūsų protėviams. Nebereikia kovoti dėl išlikimo, esame aprūpinti, o santykiai kartais užmezgami vien iš nuobodulio. Šiuolaikinė visuomenė užtikrina pragyvenimą, kuris garantuoja saugumą, apsaugą, asmens bei privatumo teises.

Mūsų tėvai ir seneliai augdami matė, kaip jų tėvai gyvena pagal senąsias išlikimo taisykles. Mūsų tėvai elgėsi taip, kaip išmoko iš savo tėvų, kurie mėgdžiojo savo tėvus, o šie – savo. Toks aiškus pasiskirstymas vaidmenimis tęsėsi dar nuo urvinio žmogaus laikų.

Dabar vaidmenys taip pasikeitė, kad tėvai nebežino, kaip jums padėti. Šiais laikais išsiskiria beveik pusė porų, o kai kurie žmoonės išsiskiria du ar tris kartus per savo gyvenimą. Jau net nekalbu apie gėjų bei lesbiečių santykius. Mums reikia žinoti naująsias taisykles, kad XXI amžiuje sugebėtume būti laimingi ir emociškai sveiki.

Šiame, keturių dalių straipsnių cikle, remsiuosi žinomų psichologų Alano ir Barbaros Pease knyga “Kodėl vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja žemėlapiuose”. Bandysiu atsakyti į svarbius vyro ir moters tarpusavio santykius bei kaip darniai sugyventi poroje. Remsiuosi biologiniais, psichologiniais bei socialoginiais tyrimais.

Viskas priklauso nuo smegenų

Mūsų, šiuolaikinių žmonių smegenys yra tris kartus didesnės už gor

rilos ir trečdaliu didesnės už pirmykščių protėvių – neandertaliečių – smegenis. Suakmenėjusios iškasenos patvirtina, kad mūsų smegenys jau apie 50 tūkst. metų išlieka panašaus dydžio ir jų funkcijos beveik nepakito.

Antra, tokios išsišovusios kaktos kaip mūsų neturėjo nei mūsų protėviai, nei primatai. Kakta žymi kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulio kaktines skiltis, kurios mums suteikia daugybę unikalių sugebėjimų, pavyzdžiui, mąstyti, suprasti žemėlapius ir kalbėti. Tuo mes esame pranašesni už visus kitus gyvūnus.

Vystantis vyrų ir moterų smegenims susiformavo skirtingi gebėjimai ir įgūdžiai. Medžiotojų vyrų smegenyse išsivystė taktikų ir strategijų įgūdžiai, taiklumo lavinimas. Jiems nereikėjo dug bendravimo įgūdžių, todėl jų smegenyse tarpasmeninių santykių sritis taip ir liko silpna.

Moterims, atvirkščiai, reikėjo gebėjimų matyti į šonus, kontroliuoti aplinką, vaikštinėti netoli namų, vienu metu daryti kelis darbus ir būti geromis pašnekovėmis. Dėl skirtingų poreikių vyrų ir moterų smegenyse atsirado skirtingi sugebėjimai ir skirtingos specifinės sritys.

Smegenys ir teritorijos gynimas

Visi esame girdėję, kad kiekvienas žmogus turi truputį žvėriško instinktyvaus elgesio. Tiesą pasakius, kiekvienas žmogus visų pirma yra žvėris, o tik po to žmogus. Genetinė atmintis yra dalis mūsų instinktyvios elgsenos. Vyrai tūkstančius metų sėdėjo urve veidu į lauko pusę, stebint apylinkes, ginant valdas ir sprendžiant su išlikimu susijusias problemas.

Tik pažvelkime į vyrus restorane. Dauguma jų mieliau sėdasi nugara į sieną, veidu į restorano laukines duris. Taip jie jau

učiasi patogiau, saugiau ir budriau. Niekas neprasėlina prošal nepastebėtas. Moterims nelabai rūpi, kad jos nusisukusios nuo atviros erdvės, išskyrus tuos atvejus, kai jos atsiveda ir savo mažus vaikus.

Namie vyrai taipogi elgiasi instinktyviai, kai gulasi toje lovos pusėje, kuri yra arčiausiai miegamojo durų. Tai, tarytum, urvo angos gynimo veiksmas.

Jei pora persikrausto į naujus namus ar nakvoja viešbutyje, kur durys būna iš moters pusės, vyrą gali varginti nuovargis, nemiga ir jis visai nenutuokia kodėl. Dažnai negalavimai dingsta vos pasikeitus lovoje vietomis ir atsigulus arčiau durų. Kai namuose viena moteris, ji paprastai perima gynėjos vaidmenį ir miega vyro pusėje.

Naktį moterį iš kieto miego gali pažadinti kūdikio verskmas. Vyras, dideliam moters apmaudui, toliau sau kietai miega. Tačiau jo smegenys išgirsta judėjimo keliamus garsus ir net nuo kieme lūžusios šakelės garso jis akimirksniu pašoka pasirengęs gintis nuo galimo užpuolimo.

Sėkmę lemia smegenys

Rogeris Sperry iš Jungtinių Valstijų septintajame dešimtmetyje laimėjo Nobelio medicinos premiją, nes nustatė, kad didžiųjų smegenų dviejų pusrutulių žievė atsako už skirtingas protines funkcijas.

Dabar jau visi žino, kad dešinysis pusrutulis atsako už kūrybingumą bei vaizduotę, o kairysis už logiką, supratimą bei kalbą. Šiandienos mokslininkų darbai atskleidžia, kad moterų smegenys veikia gerokai kitaip nei vyrų. Dėl to abi lytys patiria tiek daug sunkumų bendraudamos viena su kita.

Danų tyr

rėja Bente Pakkenberg 1997-iais metais įrodė, kad vidutiniškai vyro smegenyse yra maždaug keturiais bilijonais daugiau ląstelių nei moters, bet apskritai moterys 3% lenkia vyrus bendraisiais protiniais gabumais.

Kitoje dalyje apžvelgsime daugiausiai iššūkių porų santykiuose keliančiam uždaviniui – kalbėjimui bei klausymui.

Diana Šimanskytė