Praeitoje dalyje sužinojome, jog vyro ir moters pasauliai yra visiškai skirtingi dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių. Taip pat apžvelgėme, jog skirtingoms lytims skirtingas elgesys yra instinktyvus, intuityvus, paveldėtas iš protėvių.
Šioje dalyje apžvelgsime daugiausiai iššūkių keliančius tarpusavio bendravimo aspektą – kalbėjimą. Pasirodo, jog tam įtakos turi skirtingai susiformavusios vyro ir moters smegenys. Daugiausia ir vėl remsimės vyro ir žmones – Alano ir Barbaros Pease – parašyta knyga “Kodėl vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja žemėlapiuose?”
Kodėl vyrai tokie nekalbūs
Žinome, kad vyrai nėra kalbūs, ypač palyginti su moterimis. Mergaitės ne tik pradeda kalbėti anksčiau už berniukus, bet trimetės mergaitės žodynas yra beveik dvigubai didesnis už trimečio berniuko ir jos šnekėjimą galima suprasti beveik šimtu procentu.
Pas kalbos patologus dažniausiai lankosi maži berniukai, o ne mažos mergaitės. Jei berniukas turi vyresnę sesutę, kalbėjimo skirtumas pastebimas dar labiau, ypač kai vyresnės sesutės ir mamos dažnai kalba už savo brolius ir sūnus. Paklauskite penkiamečio: “Kaip sekasi?” ir jo mama ar sesuo atsakys: “Ačiū, jam sekasi puikiai.”
Kalba ir kalbėjimas nėra geriausiai išsivystę vyrų smegenų centrai. Jie paprastai veikia kairiajame smegenų pusrutulyje ir neturi konkretaus išsidėstymo. Vyrų galvoje nėra daug kalbos funkcijos židinių, todėl vyrai nėra labai geri pašnekovai.
Todėl berniukai dažnai vepena ir prasčiau taria garsus nei mergaitės. Kalbėdami jie mykia, nukanda žodžių galūnes ir moduliuoja balsą tik trim tonais, palyginti su penkiais moters balso tonais.
Kai vyrai susirenka žiūrėti krepšinio rungtynių per TV, jie nesišneka. Jeigu ką ir sako, tai trumpai, aiškiai ir tiesiogiai, pvz.: “Ar dar yra alaus?”, “Šitas metimas fantastiškas” ir pan. Būreliui moterų susirinkti žiūrėti televizoriaus visad tėra dingstis paplepėti. Todėl dažniausiai jos kartu sueina žiūrėti muilo operos, kurios siužetas ir herojų elgsena lengvai nuspėjama.
Kodėl moterys mėgsta paplepėti
Pagrindinė specifinė moterų kalbos sritis yra kairiojo pusrutulio priekinėje dalyje, o kita mažesnė specifinė sritis – dešiniajame pusrutulyje. Moterys, kurių kalbos židiniai yra abiejuose pusrutuliuose, gali kalbėti be vargo.
Joms patinka kalbėti ir jos kalba daug. Moters galvoje yra atskiros kalbos valdymo sritys, taigi jos smegenys pajėgia atlikti ir kitas užduotis – kalbėdama moteris gali daryti keletą skirtingų darbų.
Mergaitės, turėdamos smegenyse atskirą kalbos sritį, greičiau ir lengviau nei berniukai išmoksta užsienio kalbų, be to, dėl tos pačios priežasties mergaitėms geriau sekasi gramatika, rašyba ir skyryba.
Vyrų smegenys, priešingai, yra griežtai suskirstytos ir sugeba atrinkti bei saugoti informaciją. Po sunkios dienos vyro vienaprogramės smegenys atmintin susidėlioja visas dienos problemas. Moters smegenys taip informacijos nekaupia – problemos nepaliauja kirbėjusios galvoje, todėl reikia jas “išlieti”.
Vienintelis būdas moteriai “išlieti” problemas iš galvos – tai jomis pasidalyti. Todėl, kai moteris vakare ima kalbėti, jai nerūpi išvados ar sprendimai, ji trokšta atsikratyti problemų.
Senovėje moterys leisdavo dienas kitų moterų ir vaikų draugijoje, tad jos išsiugdė sugebėjimą sėkmingai bendrauti, kad išsaugotų savitarpio santykius. Moteriai kalbėjimas tebeturi aiškų tikslą – užmegzti santykius ir susidraugauti. Vyrams tai tėra priemonė faktams dėstyti ir informacijai perteikti.
Vyrai telefoną laiko ryšio priemone, kuria kitiems žmonėms perduodami faktai ir informacija, o moteriai tai priemonė palaikyti draugystę. Moteris su drauge gali atostogauti dvi savaites, bet vos sugrįžusi namo ji skambina tai pačiai draugei ir praplepa su ja dar dvi valandas. Lyg atostogų būtų buvę negana.
Diana Šimanskytė