valstybes valdymo strukturos

Turinys

Įvadas..............................3
1. Organizacijos valdymo struktūros...................5
1.1. Valdymo struktūrizavimo samprata..............5
1.2. Organizacijos valdymo struktūrų aktualumas........6
1.3. Valdymo struktūrų įvairovė................7
1.3.1. Linijinė valdymo struktūra.................7
1.3.2. Funkcinė valdymo struktūra.................8
1.3.3. Linijinė – funkcinė valdymo struktūra.............10
1.3.4. Matricinė valdymo struktūra...............12
1.4. Akcinių bendrovių valdymo struktūros.................14
Išvados..............................14
Literatūros sąrašas...........................15Įvadas
Šiuolaikinėje visuomenėje formuojasi nauji santykiai kaip tarp žmonių apskritai, tai ir tarp žmonių organizacijose. Dirbdamas organizacijoje jis tikisi ne tik ekonominės naudos, saugos garantijų, bet ir pripažinimo, galimybės išreikšti save. Kitaip tariant, visuomenė jau vadovaujasi ne tik kiekybiniais, bet ir kokybiniais parametrais.
Su dvidešimt pirmuoju amžiumi žmonija vis ryškiau mato vykstančius globalizacijos procesus, junta visapusiškai spartėjantį gyvenimo ritmą irr skuba pasivyti vis labiau brangstantį ir vis greičiau tirpstantį laiką, keičiasi vertės samprata ir prioritetai.
Viena iš daugelių galimybių, kaip racionaliau panaudoti laiką organizacijos ribose, yra teisingas bei pastoviai tobulinamas jos valdymo struktūrizavimas. Esant blogam organizacijos valdymo struktūros nustatymui, galų gale pats jos egzistavimas gali atsisukti prieš ją pačią. Daugelis sprendimų gali būti nevykdomi arba vykdomi nenumatyta linkme.
Kiekvieną organizaciją sudaro pirminiai ir pagrindiniai jos elementai – žmonės. Bet kai jų yra daugiau, jie reikalauja tam tikro susijungimo, pasiskirstymo pagal savo sugebėjimus, noorus ir galimybes. Tokių grupelių, kurios skiriasi savo vieta ir paskirtimi, susikurimas yra organizacijos struktūrizavimo pagrindas. Darbuotojams turi būti numatyti aiškios sąlygos, kuriomis jie galėtų dirbti bei siekti organizacijos tikslų. Būtent čia didelis vaidmuo priklauso vadovams.

Norėčiau paminėti, kaip valdymo struktūrizavimo pr

roblematiką, skirtingų grupių (vadovų, vykdytojų) interesų susikirtimas. Akivaizdų sunkumą sudaro ir kiek vadovų, tiek darbuotojų kompetencijos stoka.
Šio referato tikslas būtų savarankiškai išanalyzuoti organizacijų valdymo struktūras, palyginti penkių mokslininkų nuomones šiuo klausimu bei pagrįsti jas savo samprotavimais.
Pasiekti užsibrėžtų tikslų galėsiu šių uždavinių pagalba:
 išanalizuoti organizacijų valdymo struktūrų įvairovę;
 nustatyti kiekvienos iš jų atskirai privalumus ir trūkumus savo nuožiūra;
 išnagrinėti bent penkių mokslininkų literatūroje siūlomą paskirstymą;
 parodyti valdymo struktūras konkrečios organizacijų grupės pavyzdžiu;
 suformuluoti trumpas išvadas.
Taigi, remiantis gauta teorine medžiaga, studijų metu įgautomis žiniomis, paskaitų diskusijomis, atliksiu išsamią įmonių valdymo struktūrų analizę.

1. Organizacijų valdymo struktūros

Šiame referate išnagrinėsiu sekanšius valdymo struktūros modelius:
1) Linijinę valdymo struktūrą;
2) Funkcinę valdymo struktūrą;
3) Linijinę – funkcinę valdymo struktūrą;
4) Matricinę valdymo struktūrą.1.1. Valdymo struktūrizavimo samprata
Savarankiškai studijuoti šios temos negalėčiau be tokių reikšminių žodžių: organizacija, valdymas, struktūra bei valdymo struktūra prasmės iššaiškinimo. Žemiau pateiksiu jų apibrėžimus:
Organizacija – žmonių bendrija, sąmoningai derinanti pastangas siekti bendro tikslo (2, 5);
Valdymas – organizuojantis darbą procesas, siekiant nustatyto tikslo pagal iš anksto parengtą planą (1, 38);
Valdymas – informacinis procesas, vykstantis tikslingoje sistemoje, kuomet viena sistemos posistemė (valdančioji) reguliuoja kitų posistemių (valdomųjų) funkcionavimą, siekdama užtikrinti funkcijos realizavimą (11, 81);
Valdymas – poveikis visuomenei, turint tikslą ją tvarkyti, tobulinti, kai būtina kiekvienos visuomenės gyvavimo sąlyga (7);
Valdymas – visuma valdžios veiksmų, vykdant vyriausios valdžios paliepimus bei įstatymus (8);
Struktūra (ekonomikoje) – ūkiniai santykiai, kurie keičiasi tik ilgais laiko tarpais ar dė

ėl tokių staigių įvykių, kaip karas (8);
Struktūra – sudėtinių dalių tarpusavio išsidėstymas ir ryšys, sandara (7);
Struktūra – sistemos sandara, suvokiama atskirai nuo jos kilmės, funkcijų, požymių (2, 39);
Valdymo struktūra – logiškas vadybos lygių ir grandžių, jų tarpusavio ryšių (pavaldumo ir bendravimo), vadovo kontrolės sferos ribų pavaizdvimas suprantama forma (6, 40);
Valdymo struktūra – loginis organizacinės sistemos valdymo lygių funkcinių sričių tarpusavio sąveikos organizavimas tokiu būdu, kuris sudarytų galimybę siekti numatytų tikslų efektyviausiu būdu (9, 19);
Valdymo struktūra – būdas, kuriuo skirstoma, organizuojama ir koordinuojama organizacijos veikla (10, 309);
Valdymo struktūra – ekonominės sistemos vidinių ryšių, užtikrinančių tos sistemos funkcionavimą, sistema (4, 116).

1.2. Organizacijos valdymo struktūros aktualumas

Kodėl reikia struktūrizuoti organizacijos valdymą?
1) Vienas žmogus nei fiziškai, nei psichologiškai nepajėgus atlikti visas operacijas, iš kurių susideda organizacijos užduotys, kad tokiu atvejuvienas asmuo turi turėti visus specialius ėgūdžius visam darbui atlikti (10, 310);
2) žmonės gali pasirinkti tokias pareigas, kurios labiausiai atitinka jų sugebėjimams ir interesams;
3) žmonės jungiasi į tam tikras grupes, kurios skiriasi savo paskirtimi ir vieta organizacijoje;
4) pareigos, teisės, atsakomybės skirstomos tarp tarpusavyje susijusių funkcinių vietų, kurios realizuoja konkrečius valdymo procesus (11, 9);
5) organizacijos funkcionavimo sąlygų bei tvarkos nustatymas tuo laiku, kai formuojasi pastovieji ir laikinieji tarpusavio santykiai tarp visų prganizacijos padalinių (9, 76);
6) nepastovumo problemos išsprendimas: prisitaikymas prie pokyčių, pilnutinis įvairiausių planų realizavimas, struktūrinės schemos poreikis (9, 77);
7) organizacijos planų įvykdymas ir užsibrėžtų tikslų pasiekimas;
8) organizacijos veiklos padalinimas;
9) santykio tarp vadovų ir

r darbuotojų nustatymas;
10) visų gamybos elementų veiklos suderinimas.1.3. Valdymo struktūrų įvairovė
Studijuojant mokslinę literatūrą pastebėjau skirtingų autorių skelbiamų nuomonių įvairovę. Valdymo struktūrų tipų skaičius kiekvienos yra skirtingas. Remiantis šešiais literatūros šaltiniais, aš išskiriau keturias formaliai panašias struktūrines grandis:
 Linijinę;
 Funkcinę:
 Linijinę –funkcinę;
 Matricinę.
Tačiau tik jomis mokslininkai neapsiriboja. Egzistuoja, pasak jų, dar eilė hibridų, arba remiantis Paliulio samprotavimais aukštesnės raidos pakopa – programinio tikslinio tipo struktūros.1.3.1. Linijinė valdymo struktūra
Viena seniausių valdymo struktūrų yra linijinė. Jos išskirtinis bruožas: aukštesnio lygio vadovui yra pavaldūs keli žemesnio lygio vadovai (9, 81). Arba, kai kiekvienam padaliniui vadovauja vienas vadovas, atliekantis visas jo valdymo funkcijas. Padalinio narys pavaldus tik šiam vadovui. Tokiu būdu nurodymai vykdytojui iš vadovo ir vykdytojo ataskaita vadovui vyksta “viena – vienintėle linija“ (11, 114). P. Zakariavičiaus modelį aš radau tinkamiausį bei aiškiausį:

1 pav. Linijinė valdymo struktūra (11, 114).

Privalumai Trūkumai
1. Pavaldiniai visuomet gauna vienareikšmius nurodymus;

1. Vadovas turi būti kompetetingas visais veiklos klausimais, o sudėtingose didėliose organizacijose tai praktiškai neįmanoma;
2. Pavaldinių veiklos suderinimas; 2. Individualaus vadovo sugebėjimas valdyti kiekybiškai išaugusį gamybinį vienetą;
3. Asmeninė (apibrėžta) vadovo atsakomybė už jam pavaldaus padalinio darbą. 3. Individualaus vadovo nesugebėjimas aprėpti visų sparčiai daugėjančių specialių klausimų;

4. Mažai reikšmingų klausimų perkėlimas į aukštesnį valdymo lygį;

5. Žemesnio lygio vadovai praranda savarankiškumą bei iniciatyvą;

6. Nėra griežto vadovų ir pavaldinių darbo reglamento.

Mano manymu yra labai svarbu, kad A.Jonaitis prie viso to aiškiai pabrėžė tokios struktūros taikymą nedidelėse, si

iaura veikla užsiimančiose organizacijose (6, 40). Joms charakteringas pavaldumo, kontrolės ir pasiskirstymo aiškumas bei priklausomybė nuo įtakingumo ir uždavinių (”Vykdytojas 1” priklauso tik nuo ”Antro lygio vadovo”. ”Antro lygio vadovas” priklauso nuo ”Pirmo lygio vadovo”, o ”Vykdytojas 1” ir ”Vykdytojas 4” ryšių neturi). Tokia sistema dažnai vadinama komandine arba administracine. Jai būdingas vienvaldiškumo principas (9, 85).
F.S.Butkus vadina šį tipą gamybinio vieneto skaidymu į keletą smulkių (3, 93).
Kelia susidomėjimą toks faktas: kodėl J. Stoner knygoje ”Vadyba” nepaminėjo šios pačios pirminės, primitiviausios struktūrizavimo grandies? Galvoju, kad jos nepraktiškumas šiandieninėmis intensyvaus ekonominio vystymosi sąlygomis būtų stabdžiu įmonės plėtroje.1.3.2. Funkcinė valdymo struktūra
Funkcinėje struktūroje pagrindinis vadovas vadovauja funkciniams vadovams, kurių kiekvienas vadovauja vykdytojams savo kompetencijos ribose. Tokiu būdu, vykdytojas nurodymus gauna iš kelių funkcinių vadovų ir atsiskaito taip pat prieš kelis asmenis (9, 114). Tokia organizacija gali turėti atskirus gamybos, marketingo ar kitus skyrius (10, 323). Tokio tipo struktūros atsiradimą paskatino:
 Sudetingesnis gamybos pokytis;
 Valdymo proceso suskaidymas į atskiras valdymo funkcijas;
 Technologijų tobulėjimas;
 Gamybos koncentravimas;
 Galutinio produkto, darbininkų darbo kiekio ir kokybės vertinimas;
 Racionalus brangių įrengimų, pakeitusių pigią darbo jėgą, panaudojimas;
Tipiškiausią funkcinės valdymo struktūros schemą manau parodyta F.S.Butkaus knygoje “Organizacijos ir vadyba”. Jis cituoja F.Teiloro atrastą “išeitį” (2, 79):

– funkcinis padalinys
– gamybinis padalinys

2 pav. Funkcinė valdymo struktūra

J. Stonerio funkcinės organizacijos schema skiriasi nuo mano parinktos, nors esmė išlieka ta pati: “Kiekvienas viceprezidentas (“funkcinis padalinys”) atsakingas už esminę organizacijos funkciją” (10, 324).

Privalumai Trūkumai
1. Mažose įmonėse leidžia efektyviai panaudoti specializuotus išteklius; 1. Sunku nustatyti, kas kam atsiskaito, ir įvertinti atliktą darbą – susilpninta asmeninė pagrindinės veiklos padalinio vadovo atsakomybė;
2. Leidžia lengviau sutelkti specialius sugebėjimus ir panaudoti juos ten, kur jie labiausiai reikalingi; 2. Darbuotojams dėl žemo funkcijų koordinavimo laipsnio sunkiau dirbti susitelkus ir siekti organiacijos tikslų; pailgėja informacijos perdavimo kanalai;
3. Leidžia darbuotojams greičiau pasirengti tinkamai dirbti priskirtą darbo dalį; 3. Valdymo efektyvumo mažėjimas;
4. Funkcinių tarnybų specialistai yra aukštos kvalifikacijos. Sparčiai auga šių specialistų profesionalumas; 4. Valdymo klausimų sprendimo perkelimas į aukščiausią valdymo pakopą;
5. Darbo našumo didėjimas; 5. Funkcinių tarnybų darbuotojai savo darbo trūkumus, priežasčius ieško kitose tarnybose;
6. Funkcinių tarnybų lygiu galima efektyviau vykdyti inovacinę politiką; 6. Funkcinių tarnybų darbuotojai stengiasi surasti motyvų ir atsisakyti bet kokių papildomų funkcijų vykdymo, siekdami juos perduoti kitiems funkciniams padaliniams;
7. Galimas vertikalusis valdymo fukcijų koordinavimas; 7. Sunku įvertinti atskirų funkcinių tarnybų indėlį į bendrą galutinį rezultatą.

J. Stoner pabrėžė, kad tokio tipo valdymo struktūra taikoma mažesnėse organizacijose, A. Jonaičio nuomone – daugumoje gamybos organizacijose. Pritariu pirmo mokslininko pasakymu, nes jis, kaip ir linijinis, daugiau teorinis. Šiomis integravimo, ekonominio vystymosi sąlygomis jie daugiau man primena teorinius, praktikoje retai sutinkamus, valdymo struktūrizavimo atvejus.1.3.3. Linijinė – funkcinė valdymo struktūra
Pastaraisiais metais naudojama linijinės bei funkcinės valdymo struktūrų kombinacija, kuri yra priimtimiausia išeitis realizuoti jų pranašumus. Toks tipas beveik neturi jiems būdingų trūkumų.
Linijiniu principu perduodami nurodymai dėl sprendimų įgyvendinimo bei priimamos ataskaitos. Funkciniai vadovai gali tik patarti, bet nenurodyti, kaip vykdyti sprendimus. Kaip šios struktūros pavyzdį, parinkau P. Zakarevičiaus modelį:

3 pav. Linijinė – funkcinė valdymo struktūra.

Norėčiau pažymėti apie J. Stonerio traktuojamą panašų valdymo modelį. Jis pavadino jį, kaip produkto/rinkos organizacija arba divizine. Nors yra skirtumai pavadinimuose, esmė išlieka ta pati: ”Kiekvienas linijinis vadovas yra atsakingas už pagrindinę produktų kategoriją, o funkcinės srities viceprezidentas teikia paslaugas linijiniams vadovams” (10, 325).

Privalumai Trūkumai
1. Visos veiklos, sugebėjimai, žinios, reikalingi tam tikro produkro gamybai ir marketingui, yra sukoncentruoti vienoje vietoje; 1.Padalinio interesai gali būti iškeliami aukščiau visos organizacijos tikslų;
2. Vadovaujant vienam asmeniui būna daug lengviau koordinuoti ir palaikyti aukšto lygio darbo rezultatus; 2. Padalinio vadovai gali labiau pabrėžti trumpalaikius laimėjimus visos organizacijos ilgalaikio pelningumo sąskaita;
3. Sprendimų kokybės ir operatyumo pagerėjimas; 3. Valdymo kaštų padidėjimas;
4. Sprendimai, priimami padalinio lygiu, yra arčiau veiksmo vietos; 4. Brangaus kompetencijos dubliavimo skatinimas;
5. Aiški atsiskaitomybė;
6. Centrinio valdymo palengvėjimas, nes divizijų vadovai turi didesnius įgaliojimus veikti.

Duagumos šiuolaikinių organizacijų valdymo struktūra formuojama ir tobulinama naudojant linijinį – funkcinį struktūros tipą; sudaromos įvairios modifikacijos.

1.3.2. Matricinė valdymo struktūra

Matricinė valdymo struktūra mums žinoma, kaip hibridas, suderinantis dviejų struktūrų pranašumus ir vengiantis jų trūkumų. Tik kiekvienas mokslininkas savaip nurodo tas dvi sudedamąsias struktūras: J.Stoner, kaip funkcinės ir divizinės, N.Paliulis, F.S.Butkus, A.Jonaitis, kaip linijinės ir programinės tikslinės. Antrieji šį būdą priskiria prie aukštesnės raidos pakopos.
Matricinės struktūros taikomos sudarant tiek visos organizacijos, tiek ir atskiro padalinio vidinę struktūrą. Dažniausiai tinka vienkarčiams darbams valdyti arba, kai atliekami ypač sudėtingi darbai ir reikalingi aukštos kvalifikacijos įvairių specialybių vykdytojai (ekspertai) verslo problemoms spręsti.

A, B, C,. – funkciniai padaliniai;
A1.AN, B1.BN,. – atsakingieji vykdytojai;
3 pav. Matricinė valdymo struktūra
Faktiškai darbuotojai turi du viršininkus, t.y. jie dirba dviejose komandų grandinėse. Jei mūsų mokslininkai (N.Paliulis, E.Chlivickas, F.S.Butkus, A.Jonaitis) vertikalią komandų grandį parodo kaip linijinę, tai J.Stoner – kaip funkcinę arba divizinę. Nors esminio skirtumo bendrai neradau (išskyrus kelis niuansus – 1 programos vadovas = verslas 1).
Funkcinio padalinio viduje kiekvienas darbuotojas skiriamas konkrečios programos atsakingu vykdytoju. Tačiau darbo užduotį toks vykdytojas gauna tik iš vieno tiesioginio (linijinio) vadovo. Kiti vadovai yra laikini. Jie vadovauja tol, kol įvykdoma tam tikra programa. Formuojami laikini programų vykdymo kolektyvai – darbo grupės.
F.S.Butkus aiškinant kelia sąlygą: darbuotojas, įtrauktas į darbo grupę, pirmiausia turi vykdyti tos darbo grupės vadovo nurodymus, o ne savo viršininko, kuris darbuotojui duoda nurodymus tik tada, kai tas laisvas nuo darbo grupės veiklos (2, 82).
Šis papildymas, mano manymu, palengvina vykdytojų darbą bei leidžia sukoncentruoti savo jėgas, siekiant atlikti ar svarbų vienkartinį darbą, ar apskritai užduotį. Šiuo atveju aš palaikau šio mokslininko nuomonę, nes schema jo išsamesnė bei apgalvota iki smulkmenų .

Privalumai Trūkumai
1. Decentralizuotas ir savarankiškas programos vadovo sprendimų priėmimas; 1. Puikus verslo strategijos suvokimas bei suge.bėjimas ją formuoti;
2. Lanksti vidinė struktūra (laikinos grupės) operatyviai reaguoja į rinkos pokyčius; 2. Geras bendrų (korporacinių) ir lokalinių tikslų suvokimas;
3. Horizontalusis tarpfunkcinis koordinavimas pagal gamybos tipus ir atskirus gaminius; 3. Sugebėjimas suvokti ir rengti biznio planus pagal atskirus gaminius;
4. Efektyvus specialistų kvalifikacijos panaudojimas; 4. Sugebėjimas derinti valdžią ir atsakomybę;

5. Būtina aukšta dalykinio bendravimo kultūra, nes problemų sprendimas grindžiamas kolektyviniu (demokratiniu) pradu.Išvados
Užbaigiant referato ”Organizacijų valdymo struktūros” analizavimą, pateiksiu sekančias pastabas bei pasiūlymus:
 Kiekvienas mokslininkas savaip aiškina ir nustato organizacijų valdymo struktūras. Apibendrintai sąrašas atrodytų taip:
 Linijinė valdymo struktūra;
 Funkcinė valdymo struktūra;
 Linijinė – funkcinė valdymo struktūra;
 Matricinė valdymo struktūra.
 Linijinis bei funkcinis tipai yra daugiau teoriniai bei praktikoje sutinkami retai. Jų trūkumų sąrašas akivaizdžiai viršija privalumus, todėl praktikoje sutinkami daugiau jų hibridus – linijinį – funkcinį. Sudarant tokią struktūrą išvengiama abiejų trūkumų, o privalumai ypač pabrėžiami.
Paskutiniais metais išpopuliarėjo matricinė valdymo struktūra, vartuojama korporacinių organizacijų valdyme. Kaip ir prieš tai minėta, ji skiriasi teigiamų savybių viršijimu.
 Didelių mokslininkų nuomonių nesutapimo skaitant neradau. Nors struktūrų pavadinimuose niuansų buvo daug, tai nesutrūgdė bendram vaizdui sudaryti. Galėčiau pažymėti tik J.Stoner ir F.S.Butkaus skirtingus traktavimus.
Norėčiau pasiūlyti ir kitoms akcinėms bendrovėms parinkti linijinį – funkcinį valdymo tipą dėl:
 Kvalifikuoto valdymo problemų sprendimo;
 Greito reagavimo į rinkos pakeitimus;
 Tinkamumo esant plačiam produktų asortimentui, didelei ir nedidelei rinkos daliai.Literatūros sąrašas
1. James A.F.Stoner ir kt. Vadyba. Kaunas ”Poligrafija ir informatika”, 1999;
2. F.S.Butkus. Organizacijos ir vadyba. Vilnius, 1996;
3. A.Jonaitis. Vadybos ABC. Vilnius, 1997;
4. N.Paliulis, E.Chlivickas. Vadybos pagrindai. Vilnius ”Technika”, 1998;
5. P.Zakarevičius. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. Kaunas, 1998;
6. K.Antanavičius ir kt. Statybos valdymas. Vilnius, 1993;
7. S.Butkus. Pradžiamokslis. Vilnius ”Mintis”, 1990;
8. Lietuvos enciklopedija. Boston, 1963;
9. Lietuvių kalbos žodynas. Vilnius ”Mintis”, 1984;
10. Ekonomikos terminai ir sąvokos. Vilnius, 1999;
11. A.Jakutis ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas, 1999;

Leave a Comment