Viešojo administravimo samprata

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………….2

1. Viešojo administravimo apibūdinimas: viešojo administravimo, biurokratijos, viešojo sektoriaus sąvoka……………………………………………………………………………………………………….3

2. Viešojo administravimo sistema…………………………………………………………………………………..82. 1. Viešojo administravimo sistemos turinys, struktūra ir metodai ………………………………..8ĮVADASŽmonių, gyvenančių visuomenėje tam tikri klausimai, gali būti išspręsti tik visų bendromis pastangomis. Valstybės, kaip politiniai organizuoto socialinio junginio, uždaviniai ir yra tenkinti bendruosius žmonių – to socialinio junginio narių – reikalus, rūpintis jų bendrais interesais. Kadangi valstybės uždavinių daugėja, jiems įgyvendinti valstybei tenka organizuoti daugiau naujų viešųjų tarnybų.Lietuvai atgavus Nepriklausomybę iškilo labai svarbus reikalas kurti valstybę, kuri būtų orientuota į demokratinės visuomenės poreikius, nepriklausomai nuo kitų valstybių tvarkytų visus savo vidaus ir užsienio reikalus. Tam reikalingos gilios viešojo administravimo, kuris aiškina valstybės ar valdymo turinį, mokslo žinios. Todėl Lietuvoje šiuo metu daug dėmesio skiriama šiam mokslo dalykui. Šiame darbe nagrinėsime viešojo administravimo sampratą, kadangi viešasis administravimas yra labai abstrakti ir įvairi kategorija, todėl mokslininkų jis apibrėžiamas labai miglotai, vartojami skirtingi terminai. Būtina suformuluoti bendrą apibrėžimą, apibūdinti viešojo administravimo sistemą ir principus, siekiant išvengti mokslininkų ir praktikų susirūpinimo viešojo administravimo disciplina ir praktika, taip pat tai padėtų nustatyti jo vietą plačiame politiniame, ekonominiame ir socialiniame kontekste. Esminė viešojo administravimo sistemos plėtojimo problema – kad visos viešojo administravimo struktūros bei jų funkcionavimo ir raidos trajektorijos atitiktų valstybės bei visuomenės vystimosi reikmių nuostatas.1. Viešojo administravimo apibūdinimas: viešojo administravimo, biurokratijos, viešojo sektoriaus sąvokaViešasis administravimas yra pakankamai plati veiklos sfera, būdinga įvairioms valdymo formoms, turinti skirtingas administravimo struktūras, procesus ir techniką.Viešojo administravimo kaip valstybės valdymo – administravimo funkcijos atsiradimas siejamas su organizuotos visuomenės atsiradimu. Modernaus viešojo administravimo pagrindas – centralizuotų valstybių atsiradimas. Naujausiųjų laikų administravimas atsirado D. Britanijoje ir JAV. Šios valstybės ėjo skirtingu keliu viena nuo kitos ir nuo kontinentinės Europos kraštų vystant savą viešojo administravimo modelį, pagrįstą administracinės piliečių atsakomybės įtvirtinimu.

Po nepriklausomybės atkūrimo, prasidėjus Lietuvos integracijos procesui į Europos Sąjungą, atsirado poreikis senas mokslo kategorijas keisti naujomis. Ypač dažnai imta vartoti sąvoką “viešasis administravimas”. Šiuo metu šią sąvoką dažnai galima išgirsti politikų ir valstybės valdžios atstovų kalbose bei sutikti teisės aktuose, taip pat ir žiniasklaidoje. Pradėjus vartoti šią kategoriją, pamažu bandoma atsisakyti ilgus dešimtmečius vartotos “valstybinio valdymo” sąvokos. Vakaruose viešojo administravimo teorija atsirado XIX a. pabaigoje, tačiau mokslininkai iki šiol neturi bendros nuomonės. “Amerikiečių mokslininkas D. H. Rosenbloomas vadovėlyje “Viešasis administravimas” aptaria tris skirtingas viešojo administravimo teorijas. Anot jo, vieni viešąjį administravimą supranta kaip vadybą (valdymą), kiti pabrėžia jo politinę prigimtį, o treti teigia, kad tai teisinis procesas, nes jis įgyvendinamas laikantis įstatymo raidės.” Viešąjį administravimą gana komplikuota vienareikšmiškai apibrėžti, taip yra todėl, kad jis apima platų veiklos ir subjektų spektrą. Dauguma mokslininkų tvirtina, kad viešojo administravimo veiklos sfera apima ne tik įvairias organizacijas, bet ir asmenis, kurie dirba fizinį darbą. Dalis viešojo administravimo subjektų yra aukštos kvalifikacijos specialistai, kurie formuoja nacionalinę politiką ir gali duoti naudos tautai. Kiti faktiškai neatsako už politikos ar tam tikros srities strategijos kūrimą ir paprastai vykdo nesudėtingas vykdomosios valdžios funkcijas. Viešojo administravimo subjektais taip pat laikomi gydytojai, teisininkai, mokslininkai, buhalteriai, vadybininkai bei kiti tarnautojai ir asmenys, atliekantys daugybę kitų funkcijų, nesusijusių su vykdomąja valdžia.Pagrindinis bruožas skiriantis viešąjį administravimą nuo verslo yra – ryšys su valstybės valdymo procesais, politika. Tačiau reikia skirti politiką ir administravimą.Wilson J. Q. skirtumą tarp politikos ir administravimo apibrėžė taip: ”Valdymas yra už politiko įtakos ribų. Valdymo problemos yra ne politinės problemos. Nors politika nustato pagrindines valdymo užduotis, ji negali manipuliuoti vykdytojais” . Politikos srityje kylančios problemos yra sprendžiamos debatų ir jų pasekoje priimamų sprendimų pagalba; valdymo srityje – politika įgyvendinama neutralumo ir profesinės biurokratijos pagalba. Remiantis šiuo skirtumu, Wilson J. Q. teigimu, galima pasiekti reikiamos pusiausvyros tarp demokratinės atsakomybės ir valdymo kompetencijos.Taigi Wilson J. Q. teigė, jog administravimas turi būti ir gali būti atskirtas nuo politikos. Po to, kai atsakingieji už politiką priima politinius sprendimus, šią politiką įgyvendinti turi tie, kas gerai supranta “administravimo mokslą” ir šį įgyvendinimą atliks efektyviausiais įmanomais būdais. Anot M. Weber, biurokratija yra pats efektyviausias organizacinis mechanizmas; t.y. biurokratija yra idealus mechanizmas šios teorijos įgyvendinimui.Tarptautinių žodžių žodyne „biurokratija“ apibūdinama kaip valstybės ar kitos socialinės organizacijos valdymo sistema su įtakingų valdininkų aparatu, kuris yra beveik priklausomas nuo organizacijos narių daugumos valios. M.Weberis sukūrė taip vadinamą “idealaus biurokrato teoriją”. Pagrindiniu valdymo aparato (valdininkijos) bruožu M.Weberis laikė jo racionalumą, teigdamas, kad šis racionalumas išreiškia kapitalistinės visuomenės… racionalumą apskritai (racionalus – lot. “rationalis” – protingas, pagrįstas, apgalvotas, tikslingas). Ypatingą vaidmenį valdymo aparato veikloje turi vaidinti techniniai specialistai, įvaldę mokslinius darbo metodus. M.Weberis aiškino, kad valdymui būdingos šios savybės:* efektyvumas, pasiekiamas griežtu darbo ir pareigų pasidalinimu. Tai leidžia į vadovaujančius postus paskirti kvalifikuočiausius specialistus;* griežta valdžios hierarchizacija, įgalinanti aukštesnius pareigūnus kontroliuoti pavaldinių veiklą, vykdant jiems pavestas užduotis;* formaliai nustatyta ir ryškiai fiksuota taisyklių sistema, garantuojanti valdymo veiklos vienodumą ir bendrų instrukcijų taikymą tam tikriems atvejams pačiu trumpiausiu laiku;* administracinės veiklos “nuasmeninimas” ir emocinis valdymo aparato pareigūnų neutralumas, nes kiekvienas jų veikia ne kaip individas, bet kaip socialinės valdžios reiškėjas, tam tikros pareigybės atstovas.

Tradicinis viešasis administravimas numato aiškų, paprastą ir tiesioginį demokratinės atskaitomybės būdą. Kadangi administravimas gali būti atskirtas nuo politikos, ir kadangi biurokratinis valdžios aparatas ras ir priims efektyviausią bet kurios politikos įgyvendinimo būdą, visuomenė neturi rūpintis (nerimauti) dėl administravimo. Viskas, kuo piliečiai turi rūpintis, yra politika. Ir jei jiems nepatinka valdžios politika (ar administracijos priežiūros metodai), jie turi tiesioginių ir efektyvių priemonių koreguoti situaciją: jie gali balsuoti prieš išrinktus atstovus. Tai yra politinė atskaitomybė, tiesioginė atskaitomybė.

Tradicinis viešojo administravimo modelis yra labai nuoseklus, nes politikos ir administravimo atskyrimas leidžia sukurti paprastą, pritaikomą, tiesioginį politinės atskaitomybės modelį. Todėl, su visais savo trūkumais, senasis modelis turi vieną, labai didelį privalumą: politinį teisėtumą. Politinės atkaitomybės ryšiai, sąsajos yra aiškūs. Tradicinis viešojo administravimo modelis puikiai derinasi su tradiciniu demokratinės atskaitomybės modeliu.Tradicinį viešąjį administravimą galima apibūdinti kaip įvairiapusę valdžios institucijų veiklą, jungiančią politiką, viešąsias programas ir projektus. Tai taip pat yra valstybės tarnyba, profesija, akademinės studijos, tam tikra atsakomybės rūšis, kuri yra taikoma įvairių lygių viešosiose institucijose. Viešųjų institucijų vykdomosios funkcijos yra politikos sprendimų įgyvendinimas, planavimas, vadovavimas, finansų resursų administravimas ir t. t.Kažkada buvęs pagrindinis būdas aiškinti valstybės ar valdymo turinį, viešojo administravimo mokslas šiuo metu pradėjo prarasti savo statusą, į jo vietą ėmė veržtis daug koncepcijų, schemų ir teorijų iš įvairių kitų mokslo sričių. Svarbią vietą čia pradėjo užimti viešasis sektorius – valdymo veiklos sritis, susijusi su išdėstymu, perskirstymu ir reguliavimu, kuris tarsi sujungia pagrindines politikos formavimo, įgyvendinimo ir vadybos modernioje valstybėje teorijas. Tačiau ir čia, kuriant šiuolaikinės valstybės valdymo modelį (struktūrą) remiamasi senosiomis žymiųjų mokslininkų teorijomis, jos imamos kaip pagrindas ir pertaisomos pagal šiandienos vartotojų poreikius.Viešojo sektoriaus sąvoka apima tiek viešųjų institucijų veiklos rūšis, tiek ir sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą tose institucijose. Viešasis sektorius apima įvairias institucijas, kurias pasitelkus priimami ir įgyvendinami sprendimai įvairių rūšių interesų atžvilgiu. Kaip elgiamasi su tais interesais – priklauso tiek nuo interesų prigimties, tiek nuo institucijų tipo. Viešojo sektoriaus institucijos neapibrėžia interesų ir neįgyvendina jų automatiškai. Liberalių demokratijų sąlygomis ekonomikoje ir visuomenėje skiriami du sektoriai – viešasis ir privatusis. Viešajame sektoriuje veikia politinės institucijos, vyriausybė bei įstaigos, tuo tarpu privačiajame – įsikūrusios įvairios rinkos institucijos. Valstybės institucija – įstaiga, kaip klasikinė valdymo forma viešajame sektoriuje, veikia vadovaudamasi racionalumo sąlyga… pagal nusistovėjusias subjekto ir vykdytojo santykius. Įstaigos subjektai (politikai arba piliečiai), visada siekia gauti visus atsakymus į klausimą apie ekonominę šalies ar vietos valdžios organizaciją, o konkrečiai į esminį klausimą ar įstaiga, efektyviai teikia paslaugas arba reguliuoja privatų sektorių. Yra vienas būdas modeliuoti subjekto ir vykdytojo sąveiką institucijoje tai – vykstanti sąveika tarp politikų ir įstaigos, kuri yra asimetrinė informacija, paremta prielaida apie pasyvų politinį subjektą. Tokio pat pobūdžio problema iškyla, kai valstybė vietoj viešojo išteklių paskirstymo kaip priemonės rinkai papildyti imasi valstybinio reguliavimo. Racionalumo arba efektyvumo viešajame sektoriuje pasekmė yra ta, kad reikia rasti tam tikrą institucinę schemą optimaliam sprendimui įgyvendinti. Tokiu atveju vyriausybė gali pavesti įstaigai pačiai gaminti reikiamas prekes ir teikti paslaugas. Viešasis sektorius dažnai suprantamas kaip valstybės įstaigų ir įmonių visuma, teikianti paslaugas, kurių poreikius nustato ne piliečiai, o politikai. Šio sektoriaus veikla iš esmės susijusi su politikų sprendimų įgyvendinimu administraciniu būdu, t.y. priverčiant visuomenę laikytis tam tikrų taisyklių.Paprastai viešasis sektorius sutapatinamas su valstybiniu sektoriumi, nes labai sunku nustatyti jo sudedamųjų dydį, kuris gali kirstis vienas kito atžvilgiu. Sąvoka „viešasis sektorius“ tai – Vyriausybės veikla ir jos pasekmės. Tai tradicinio požiūrio išraiška į viešąjį sektorių kaip viešojo administravimo arba viešosios valdžios sektorių; tai – Vyriausybės bendrieji sprendimai ir jų pasekmės; tai – Vyriausybės vartojimas, investicijos ir išmokos.Doc. A. Šakočius teigia, kad “siūlytina viešąjį administravimą suprasti kaip valstybės valdymą arba valstybės administravimą (plačiąja prasme) ir valstybinį valdymą, arba valstybinį administravimą (siaurąja prasme). Anot jo, viešąjį administravimą, įgyvendinamą visų valstybės institucijų, galime vadinti valstybės valdymu, o viešąjį administravimą, įgyvendinamą vykdomosios valdžios institucijų – valstybės administravimu.” Manome, kad yra teisingas teiginys: administravimas – tai bet kokios institucijos valdymas, nes administravimą sudaro šios pagrindinės funkcijos, kurių visuma ir sudaro valdymo sąvoką: techninė, komercinė, finansinė, apsaugos, buhalterinė, administracinė. Valdymo procesas, t. y. administracinė veikla sudaryta iš šių sudėtinių dalių: numatymo, organizavimo, tvarkymo, koordinavimo ir kontrolės.Yra daug viešojo administravimo apibrėžimų, tačiau daugumos jų autoriai sutinka, kad viešasis administravimas apima: – administracinio personalo elgseną ir motyvacijas,– organizacinius susitarimus, įgyvendinant svarbias, valstybinės reikšmės viešąsias programas,– administracinę aplinką, kurią sukuria administracinės sistemos ryšiai su politine sistema ir su visuomene.Lietuvoje 1999 m. birželio 17 d. priimtas Viešojo administravimo įstatymas, kurio 3 straipsnio 1 dalyje “ viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosios paslaugoms administruoti”. [1] Akivaizdu, kad viešasis administravimas Lietuvoje traktuojamas teisine prasme ir yra siejamas su būtent vykdomąja valdžia bei jos praktiniu įgyvendinimu. Viešojo administravimo subjektai turi veikti pagal jiems priskirtą kompetenciją, kurią nustato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai.Apibendrinant galima būtų teigti, kad viešasis administravimas apima veiklą, susijusią su politika ir jos strategijos kūrimu bei sutelktą į vykdomosios valdžios sritį. Viešasis administravimas yra valdymo, politinių ir teisinių teorijų bei procesų taikymas įgyvendinant įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias, kuriomis užtikrinamas sėkmingas valstybės uždavinių ir funkcijų v…ykdymas. Tai procesas, jungiantis organizacijas, individus, veikiančius pagal tam tikrus įstatymus ir taisykles, parengtus įstatymų leidėjų, vykdomosios valdžios ir teisinių institucijų.Taigi tradicinė viešojo administravimo samprata pateikia principus, kuriuos pasitelkus suvokiamas viešasis sektorius ir kuriais remiantis galima imtis viešųjų institucijų reformų.2. Viešojo administravimo sistemaSistema – tai sandara, junginys, skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą santykinai savarankišką darinį. Ji apima savo komponentus (posistemes, dalis, elementus) ir tų komponentų tarpusavio ryšius bei santykius. Taigi viešojo administravimo sistema yra ne tik tam tikrų reiškinių pasidalijimas į atskiras dalis – elementus, bet ir tų elementų tarpusavio ryšiai, vienijantys juos į darnią visumą.“Viešojo administravimo sistema gali būti apibrėžiama kaip sistema, kurios paskirtis yra valstybės valdymo bei savivaldos organizacinių formų pagrindu aprūpinti visuomenę, visus valstybės piliečius ir gyventojus, jų prigimtines žmogaus pilietines, politines, socialines ir ekonomines teises įgyvendinančiomis paslaugomis.” Viešojo administravimo sistema suvokiama būtent kaip sistema, realizuojanti ir viešojo administravimo reiškinių ir objektų visumos idėją, ir vidinės sąveikos tarp visų šios visumos elementų idėją, taip pat nuostatas į tai, kad šiai visumai būdingi bendri tikslai.Viešojo administravimo sistema funkcionuoja ir yra plėtojama kaip neatskiriama valstybės bei visuomenės sistemų dalis. Galima teigti, kad viešasis administravimas yra traktuotinas kaip:– valstybės kaip sistemos bei kaip valstybės valdymo sistemos posistemė.– visuomenės kaip sistemos bei kaip įvairių visuomenės raidos valdymo ir savireguliacijos struktūrų posistemė.Skirtingų požiūrių į viešojo administravimo sistemų turinį bei jų struktūras įvairovę lemia daugelis veiksnių, susijusių su kiekvienos šalies istorinėmis kultūrinėmis ypatybėmis, ekonomine, politine situacija, taip pat sąlygoja ir tai, kad šiuolaikinėje viešojo administravimo teorijoje reiškiasi daug, gana skirtingų krypčių ir nuostatų, kurių kiekviena gali būti vienokiu ar kitokiu būdu įvertinta ir panaudota modernizuojant viešojo administravimo sistemas.2. 1. Viešojo administravimo sistemos turinys, struktūra ir metodaiViešojo administravimo sistema gali būti suvokiama ir analizuojama valstybės mastu, išskiriant svarbiausias viešojo administravimo sistemos posistemes: 1) valstybinės valdžios ir valdymo bei savivaldos posistemės, 2) socialine, kultūrine, teisine ir ekonomine visuomenės raida besirūpinančios organizacinės struktūros.Viešojo administravimo sistemai, įgyvendinant viešąją politiką, yra žinomos trys administravimo metodų rūšys:1. Politinis viešojo administravimo metodas – labiausiai siejamas su įstatymų leidimo funkcija ir su konstitucionalizmo vystymusi, konstitucinių visuomenės garantijų užtikrinimu. Viešąją politiką vykdo ir rengia valdžios institucijos bei asmenys, dirbantys šiose institucijose ir atsakingi už tam tikrą veiklą, kurie teikia atsakus į piliečių reikalavimus, skundus, prašymus, susijusius su kokia nors piliečių, atstovavimo grupių ar valdžios atstovų, biurokratų veikla ar ne veikla. Priimami sprendimai gali veikti išleidžiamus įstatymus, potvarkius, administracines reguliavimo taisykles ar net daryti pataisas jurisdikcijoje. Viešoji politika privalo remtis įstatymų leidyba, įstatymų autoritetu. Viešosios institucijos, viešoji politika tampa autoritetu, verčiančiu piliečius, organizacijas veikti, tam naudojant įstatymų galią ir numatytas funkcijas.2. Vadybinis viešojo administravimo metodas – labiausiai siejamas su vykdymo, sprendimų, projektų ir programų įgyvendinimo funkcijomis, apibūdinančiomis viešųjų institucijų organizavimą ir vadybą. Iškyla problema – kaip tvarkyti viešąjį sektorių, kai milžiniškos lėšos yra skirstomos per valstybės biudžetą, neišvengiamai būtina pasirinkti viešosios vadybos modelius. Viešasis administravimas, pagal tradicinius viešo administravimo principus yra tinkamiausias modelis viešajam sektoriui priklausančioms institucijoms tvarkyti. Valstybė dėmesį skiria ypatingų prekių ir paslaugų – viešųjų gėrybių – skirstymui, kurios papildo valstybės biudžetą. Žinoma, kad didelę valstybės skirstomų išteklių dalį sudaro pajamų paskirstymas. Vyriausybė imasi viešosios vadybos, siekdama pateikti kiekvienam piliečiui tokias pačias prekes arba paslaugas vienodomis sąlygomis ne todėl , kad tai efektyvu, bet todėl, kad tai teisinga.3. Teisinis metodas viešajame administravime yra susijęs su jurisdikcijos funkcijomis, apibūdinančiomis administratorių rolę, taikant ir naudojant teisę valstybinio reguliavimo ir kitose sferose. Valdymo santykiai, kaip viešųjų visuomeninių santykių rūšis, didžia dalimi priklauso nuo pasirinktos strategijos ir taktikos, kurios yra formalizuojamos oficialių teisės aktų materialinėmis normomis, o pačių valdymo santykių turinys ir formos susiklosto pagal pasirinktus vadybos variantus, grindžiamus subjektyviąja teise.Teisinis reguliavimas viešajame administravime yra suprantamas kaip socialinių normų pagrindu ir jų įgyvendinimo tikslu veikiantis mechanizmas.Kiekvienai posistemei valstybės ir visuomenės mastu būdingos įvairios charakteristikos. Viešojo administravimo sistemai turi būti būdingas funkcijų, potencialo, hierarchinių struktūrų bei išorinių ryšių tarpusavio adekvatumas, išreiškiantis vidinę viešojo administravimo sistemos harmoniją. Tokia vidinė harmonija gali būti suvokiama kaip esminė viešojo administravimo sistemos efektyvumo sąlyga.Viešojo administravimo sistema funkcionuoja ir yra plėtojama kaip neatskiriama valstybės bei visuomenės sistemų dalis. Dvipusis ryšys tarp raidos procesų, būdingų viešojo administravimo sistemai ir valstybės bei visuomenės sistemoms, parodo viešojo administravimo sistemos integraciją į valstybės bei visuomenės vystymąsi.

3. Viešojo administravimo principai

Principas reiškia pagrindinę, pradinę teorijos, mokslo, pasaulėžiūros padėtį, tam tikrą pradą, pagrindinę idėją. Norint suvokti viešąjį administravimą, atskleisti jo esmę, reikia žinoti jo pagrindinius principus, kuriuose įkūnyti pamatiniai, tipiškiausi jo bruožai.J. E. Lane pateikė šiuos pagrind…inius viešojo administravimo principus, pagal kuriuos struktūruojamas arba turėtų būti struktūruojamas viešasis sektorius apimant jo institucinę struktūrą, valstybės tarnautojų motyvaciją bei viešųjų interesų statusą:“1. Viešųjų institucijų uždavinius turi apibrėžti politikai, o vykdyti – administracijos darbuotojai, šitaip įgyvendindami racionalaus sprendimų priėmimo modelio reikalavimus. 2. Administravimas turi remtis rašytiniais dokumentais, kurių dėka įstaiga tampa šiuolaikinės valdžios šerdimi.3. Viešojo sektoriaus uždaviniai formuojami ir vykdomi kaip nepertraukiamas, taisyklėmis apibrėžtas procesas.4. Administravimo darbą reglamentuojančios taisyklės yra techninės arba teisinės. Abiem atvejais reikalinga tam tikra darbuotojų kvalifikacija.5. Užduotys arba funkcijos skirstomos į funkcionaliai skirtingas sritis, kurių kiekvienai suteikta atitinkama valdžia ir sankcijos.6. Ir pareigūnai, ir uždaviniai išdėstomi hierarchine tvarka, apibrėžiamos kontrolės bei apskundimo teisės. Jei visos kitos sąlygos vienodos, pirmenybė teikiama centralizavimui.

7. Organizacijos ištekliai yra visiškai atskirti nuo jos narių, kaip privačių asmenų, išteklių.8. Kad įvykdytų įsipareigojimus, valstybės tarnautojai atlieka viešųjų interesų užduotis priklausomai nuo savo profesinio pasirengimo ar pareigos įsisąmoninimo.9. Viešajame sektoriuje yra vienas vyraujantis interesas – visuomenės (viešasis) interesas, kuris nustato politikų bei administracijos darbuotojų asmeninių interesų įtakos ribas.” Reikėtų išskirti ir vadinamuosius “naujojo” viešojo administravimo principus, nes viešasis administravimas apima įvairias efektyvumo, piliečių motyvacijų teorijas:“1. Siekis atskirti politiką nuo administravimo yra ne tik ne visai tinkamas, bet ir net abejotinas. 2. Racionalus sprendimų priėmimas viešosiose institucijose negalimas apsiribojus vien grynuoju racionalizmu. 3. Idealaus politikos įgyvendinimo modelio nėra, tuo labiau negali būti mechaninio viešojo sektoriaus tikslų ir uždavinių įgyvendinimo.4. Viešajame administravime geriausiai tvarkosi besireguliuojančios grupės.5. Viešųjų įstaigų administratoriai negali vadovautis vien taisyklėmis ir procedūromis, nesvarbių kokių tikslų ir efektyvumo jie siektų.6. Esant griežtam centralizavimui, viešajame sektoriuje susiklosto palankios sąlygos drausmei ir hierarchijai įtvirtinti, tačiau tai nebūtinai sąlygoja politikos įgyvendinimo efektyvumą. Gali būti ir atvirkščiai.7. Kur kas efektyviau veikia decentralizuotos viešųjų institucijų sistemos.8. Viešajame administravime gali įsigalėti iracionalios tendencijos, o tada rinka pateikia netinkamas, nekokybiškas viešąsias paslaugas.Viešųjų institucijų darbuotojau neturi ypatingų, kokių nors specialių motyvacijų; jie veikia siekdami kuo svaresnių asmeninių interesų – pagarbos, pripažinimo, pajamų, valdžios, prestižo ir t. t.” LR Viešojo administravimo įstatymo 4 str. numato viešojo administravimo principus. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiais demokratinio valstybės administravimo principais:1) įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais;2) objektyvumo, reiškiančio, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs;3) proporcionalumo, reiškiančio, kad administracinio sprendimo mastas bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui;4) nepiktnaudžiavimo valdžia, reiškiančio, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą neturint tam suteiktų įgaliojimų arba priimti sprendimus pagal savo kompetenciją siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų;5) tarnybinio bendradarbiavimo, reiškiančio, kad viešojo administravimo institucijos,… rengdamos administracinius aktus, prireikus teikia viena kitai reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą. Viešojo administravimo sistema reformuojama vadovaujantis subsidiarumo principu, t. y. reikalavimu, kad aukštesnėms institucijoms nebūtų priskiriamos funkcijos, kurias gali atlikti žemesniosios institucijos ar kiti asmenys. [1]Nuo viešųjų institucijų gebėjimo planuoti, efektyviai parengti ir priimti sprendimus, koordinuoti jų įgyvendinimą telkiant išteklius ir galimybes, priklauso visuomenės ekonominė situacija, valstybės pajėgumas ir įvaizdis integracijos procesuose, galimybės naudotis pasaulio politinių ir finansinių institucijų parama.

IŠVADOS

Viešasis administravimas ir visuomenė yra glaudžiai susijusios kategorijos, kadangi viešųjų institucijų funkcijos dažniausiai yra nukreiptos visuomenės atžvilgiu. Viešasis administravimas tampa visuomenę užvaldžiusių konfliktų ir skirtumų sistema, su savo sudėtinėmis dalelytėmis, organizacine patirtimi ir t. t.Viešasis administravimas kaip visuomenės teorija ir praktika turi savitą socialinę, politinę, ekonominę ir kultūrinę aplinką ir gali būti apibrėžtas kaip sistema. Šio apibrėžimo pagrindu turi būti išryškintos svarbiausios viešojo administravimo probleminės sritys bei šioms sritims priskirtos prioritetinės problemos.Lietuva, skirtingai nuo pažangių, nuoseklų vystimosi kelią turėjusių Vakarų valstybių, negali pasigirti giliomis viešojo administravimo tradicijomis. Per penkiasdešimt Sovietinio režimo metų viešojo administravimo kultūra buvo visiškai sunaikinta. Taigi, Lietuva atkūrus nepriklausomybę, turėjo labai sparčiai vytis savo kaimynes. Šiuo metu vykdoma viešojo administravimo reforma – valstybės reforma, kurios pagrindinis tikslas – pagerinti valstybės kokybę. Šiam tikslui įgyvendinti reforma orientuojama trimis kryptimis: kasdieninio žmonių gyvenimo pagerinimas, kad valstybė taptų paprastesnė, sprendimų priartinimas prie piliečių, kad valstybė taptų artimesnė, pagerinti valstybės valdymą, kad valstybė būtų modernesnė ir labiau atsakinga. Viešojo administravimo reformos tikslai betarpiškai siejami su pasirengimu narystei Europos Sąjungoje.

Teisine prasme viešasis administravimas Lietuvoje siejamas su valdžių padalijimo doktrina, būtent vykdomąja valdžia bei jos praktiniu įgyvendinimu.Viešasis administravimas – tradiciškai viešasis administravimas suprantamas kaip valstybės tarnybos veikla, kaip studijų sritis ir kaip profesija. Jis tiesiogiai susijęs su viešųjų programų ir projektų valdymu, viešosios politikos formulavimu, įvairių lygių administratorių rengimu. Šiandieniniame viešojo administravimo teorijos plėtojimo ir problemų praktinio sprendimo etape būtina nuodugniai ir sistemingai aiškintis klasikinius viešojo administravimo principus. Tradicinė viešojo administravimo samprata pateikia principus, kuriuos pasitelkus suvokiamas viešasis sektorius ir kuriais remiantis galima imtis viešųjų institucijų reformų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. LR Viešojo administravimo įstatymas // Valstybės žinios, 1999, Nr. 60-1945.2. Bagdonas E., Rapalienė L. Administravimo principai. Kauno technologijos universitetas, 1996.3. Bakaveckas A. Viešasis administravimas: samprata, teisinis aspektas ir problemos. Jurisprudencija. Mokslo darbai, t.21(13), Vilnius, 2001. 4. Jasaitis E. Įvadas į viešąjį administravimą. Viešasis administravimas. Kaunas, Technologija, 1999.5. Lane J. Erik Viešasis sektorius. Vilnius, 2001.6. Melnikas B. Aktualios viešojo administravimo teorijos problemos ir perspektyvios jų tyrimų kryptys. Viešasis administravimas. Kauno technologijos universitetas. Kaunas, 1999. 7. Puškorius S. Valdymo ir viešojo administravimo aktualijos Lietuvoje. Jurisprudencija. Mokslo darbai, t.15(7), Vilnius, 2000.8. Rokickienė G. Viešojo administravimo reformos procesas Lietuvoje. Viešasis administravimas Lietuvoje: profesionalumo ir efektyvumo paieškos. Metinės konferenc…ijos tekstai, Vilnius, 1998m. lapkričio 20 d. Kaunas, 1999.9. Tarptautinių žodžių žodynas. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius, 1985. 10. Wilson James Q. Biurokratija. Ką valdžios institucijos veikia ir kodėl? Basic Books, 1989.