Krašto apsaugos valdymo samprata.
Krašto apsaugos funkcija yra viena pagrindinių valstybės funkcijų. Ji priklauso daugelio valstybės institucijų kompetencijai ir yra vykdoma organizacinėmis valstybės veiklos formomis. Viena iš tokių formų yra speciali valdymo šaka – krašto apsaugos valdymas.
Krašto apsaugos valdymas – tai valstybės institucijų, kurių paskirtis saugoti ir ginti valstybės suverenitetą, jos teritorijos vientisumą ir neliečiamybę, teritorinę jūrą ir išimtinę ekonominę zoną Baltijos jūroje, vykdyti Lietuvos tarptautinius gynybos ir karinio bendradarbiavimo įsipareigojimus, kitas su krašto apsauga susijusias funkcijas, veikla.
Trumpai tariant, krašto apsaugos valdymas – tai Vyriausybės politikos krašto apsaugos srity įgyvendinimas.
Krašto apsaugos institucijos. Jų uždaviniai, funkcijos.
Krašto apsaugos sistemą sudaro:krašto apsaugos ministerija;kariuomenė (karo metu ir kitos ginkluotos pajėgos);LR karo akademija, kitos karo mokyklos;kitos valstybės institucijos, kurių steigėja yra krašto apsaugos ministerija arba Vyriausybė;įmonės, kurių steigėja yra krašto apsaugos ministerija.
Svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja Respublikos Prezidentas. Jis yra vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas. Už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atskaitingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas.
Centrinė krašto apsaugos valdymo institucija yra krašto apsaugos ministerija. Krašto apsaugos ministerijos nuostatus tvirtina Vyriausybė.
Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Taikos metu tik jis savo dekretais per krašto apsaugos ministrą (neatidėliotinais atvejais – tiesiogiai kariuomenės vadui) gali duoti įsakymus dėl ginkluotųjų pajėgų dalinių perkėlimo į kitą dislokavimo vietą. Respublikos Prezidentas ginkluoto valstybės užpuolimo atveju gali nedelsdamas priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įvesti karo padėtį ar skelbti mobilizaciją. Tačiau vėliau šiuos Prezidento sprendimus Seimas turi patvirtinti arba panaikinti.
Seimas įstatymų nustatyta tvarka vykdo ginkluotųjų pajėgų ir kitų nacionalinio saugumo institucijų parlamentinę kontrolę. Jis nustato Ginkluotųjų pajėgų organizaciją, plėtrą, apginklavimo poreikius ir asignavimus. Seimas skelbia nepaprastąją padėtį, įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją, priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus.
Vyriausybė, veikdama per krašto apsaugos ministrą ir kariuomenės vadą, atsakinga Seimui už ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms. Sprendimus dėl kariuomenės aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo ir krašto apsaugos sistemos materialinės bazės plėtros priima Vyriausybė arba jos įgaliota institucija
Krašto apsaugos ministerijos pagrindiniai uždaviniai yra:
plėtoti krašto apsaugos sistemą ir kariuomenės gynybinį pajėgumą;
užtikrinti krašto apsaugos ir gynybos užduočių vykdymą taikos bei karo sąlygomis;
organizuoti kariuomenės bendradarbiavimą su civilinėmis institucijomis, kitomis visuomenės organizacijomis ir kt.
Krašto apsaugos ministerijai vadovauja krašto apsaugos ministras. Krašto apsaugos ministras atsakingas už krašto apsaugos sistemai priskirtų uždavinių ir funkcijų vykdymą, kariuomenės ir kitų jam pavaldžių krašto apsaugos sistemos institucijų veiklą bei plėtrą. Jis nustato viceministrų bei ministerijos sekretoriaus kompetenciją, kurie yra jam tiesiogiai atsakingi.
Krašto apsaugos ministras:
1) vadovauja gynybos politikos įgyvendinimui, krašto apsaugos institucijų plėtrai ir jų parengimui gynybai;
2) nustato krašto apsaugos sistemos institucijų ir jų padalinių struktūrą;
3) nustato krašto apsaugos sistemos veiklos apsaugos ir vidaus saugumo reikalavimus ir kt.
Karinės tarnybos organizavimas.
Tikroji karo tarnyba apima LR piliečių nuolatinę privalomąją karo tarnybą, profesinę karo tarnybą, taip pat nenuolatinę karių savanorių ar atsargos karių tarnybą mokymų, pratybų, gynybos, apsaugos ar kitokių karinių užduočių vykdymo laikotarpiu.
Privalomoji karo tarnyba – LR Konstitucijos nustatyta LR piliečio privaloma karo tarnyba. Ją sudaro įstatymo nustatytos trukmės pradinė karo tarnyba aktyviajame reserve bei tarnyba mobilizacijos atveju.
Profesinė karo tarnyba – LR piliečio savanoriškai įsipareigota ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nuolatinė karo tarnyba kariuomenėje ar kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, taip pat kitose institucijose ar tarptautinėse struktūrose.
Savanorių karo tarnyba – LR piliečių savanoriškai įsiparegota ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nenuolatinė karo tarnyba Krašto apsaugos savanorių pajėgose.
Tarnyba aktyviajame reserve – privaloma nenuolatinė iki įstatymo nustatyto amžiaus atsargos karių atliekama karo tarnyba.
Į privalomąją pradinę karo tarnybą piliečiai šaukiami Karo prievolės įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Į profesinę karo tarnybą, vadovaujantis savanoriškumo ir atrankos principais priimami atlikę privalomąją karo ar baigę pagrindinį kario parengimo kursą, taip pat kitu būdu įgiję pagrindinį kario parengimo kursą atitinkantį karinį išsilavinimą (aukštoji karo mokykla – Karo akademija, pavaldi krašto apsaugos ministrui) LR piliečiai, pagal išsimokslinimą, fizinį pasirengimą, sveikatos būklę bei moralines savybes tinkantys šiai tarnybai.
Lietuvos kariuomenė, jos sudėtis.
Lietuvos kariuomenė – valstybės ginkluotos gynybos institucija – krašto apsaugos sistemos pagrindinė dalis, sauganti valstybės suverenitetą, jos teritorijos bei oro erdvės neliečiamybę, ginklu ginanti valstybę nuo agresijos ar kitokio ginkluoto užpuolimo, vykdanti karines užduotis pagal LR tarptautinius įsipareigojimus.
Lietuvos kariuomenę sudaro:reguliariosios pajėgos;savanorių pajėgos;aktyvusis rezervas.Sudedamoji kariuomenės dalis yra karo policija.
Reguliariosios pajėgos savo ruožtu susideda iš:sausumos pajėgų;karinių oro pajėgų;karinių jūrų pajėgų.
Detalią kariuomenės struktūrą nustato krašto apsaugos ministras.
Lietuvos kariuomenė yra vientisa institucija, turinti juridinio asmens statusą. Kariuomenės, kaip juridinio asmens, teises ir pareigas įgyvendina kariuomenės vadas. Kariuomenės vadas yra aukščiausiasis Lietuvos kariuomenės pareigūnas ir aukščiausiasis Lietuvos kariuomenės atstovas kariniais klausimais. Jis pavaldus krašto apsaugos ministrui ir vykdo jo nustatytą kariuomenės plėtros politiką.
Kariuomenės vadui vykdyti jo pareigas ir funkcijas, o krašto apsaugos ministrui rengti kariuomenės plėtros planus ir karinės gynybos strategiją padeda Gynybos štabas – tiesiogiai kariuomenės vadui pavaldus bendras valstybės karinės gynybos štabas. Tai integrali krašto apsaugos sistemos dalis. Gynybos štabas kartu su kitomis ginkluotųjų pajėgų struktūromis bei valstybės institucijomis rengia valstybės ginkluotos gynybos bei ginkluotųjų pajėgų mobilizacijos planus. Pagal kariuomenės vado užduotis ir rotacijos principą reguliariųjų pajėgų rūšių vadai skiria savo pajėgų karininkus dalyvauti Gynybos štabo veikloje.
Vadovavimas valstybės gynybai yra trijų lygmenų:-strateginio;-operacinio;-taktinio.
Strateginiu lygmeniu Respublikos Prezidentas, Valstybės gynimo taryba, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas ir Gynybos štabas priima strateginius valstybės apsaugos ir gynybos sprendimus bei duoda užduotis ginkluotosioms pajėgoms atlikti gynybos operacijas ir kitokius veiksmus.
Operaciniu lygmeniu lauko pajėgų vadas (lauko pajėgos sudaromos karinėms operacijoms vykdyti iš sausumos ir kitų pajėgų karinių ir kitokių vienetų), kitų reguliariųjų pajėgų rūšių ir Savanorių pajėgų vadai planuoja karines operacijas, joms vadovauja ir jas remia.
Taktiniu lygmeniu veikia kariniai vienetai, planuojamos ir vykdomos karinės užduotys, karinių vienetų vadai atlieka taktinį vadovavimą.
Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.
Krašto apsaugos savanorių pajėgos yra sudedamoji kariuomenės dalis. Savanorių pajėgos formuojamos iš karių savanorių ir profesinės tarnybos karių. Savanorių pajėgų vienetai rengiami bendriems veiksmams su reguliariųjų pajėgų vienetais.
Taikos metu savanorių pajėgų funkcijos yra:
karių savanorių rengimas;
Savanorių pajėgų vienetų parengimas gynybai savo teritorijoje ir
bendriems gynybos uždaviniams vykdyti;
gynybos infrastruktūros ir strateginių objektų apsauga;
pagalba stichinių nelaimių ir katastrofų atvejais.
Karo metu Savanorių pajėgų daliniai vykdo jiems duotas gynybos užduotis.
Civilinė kariuomenės kontrolė.
Kariuomenės plėtrą ir jos apginklavimui bei kitoms reikmėms skirtus asignavimus nustato Seimas. Seimas įstatymų nustatyta tvarka vykdo krašto apsaugos sistemos parlamentinę kontrolę.
Nacionalinė gynybos politika ir Seimo patvirtinti asignavimai gynybai skelbiami viešai.
Sprendimus dėl mobilizacijos, karo padėties paskelbimo, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo ir dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos priima Respublikos Prezidentas ir Seimas LR Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka.
Sprendimus dėl kariuomenės aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo ir krašto apsaugos sistemos materialinės bazės plėtros priima Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Vyriausybė, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas yra atsakingi Seimui už ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms.
Krašto apsaugos ministru ir viceministrais gali būti tik civiliai.
Tik Respublikos Prezidentas savo dekretu patvirtina kariuomenės dislokavimo taikos metu vietas ir manevravimo teritorines ribas bei sprendimus dėl kariuomenės dalinių perdislokavimo.
Civilinės saugos institucijos. Jų funkcijos ir kompetencija.
Civilinė sauga – civilinė krašto apsaugos funkcija, apimanti valstybės institucijų, vietos savivaldos vykdomųjų institucijų, visų ūkio subjektų, visuomeninių organizacijų bei gyventojų pasirengimą ekstremaliai situacijai ir veiksmus jai susidarius, visų valstybės išteklių panaudojimą gyventojams išgyventi, šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, turtui ir aplinkai nuo susidariusios ekstremalios situacijos poveikio apsaugoti, aktyviai šiuose procesuose dalyvaujant piliečiams.
LR civilinės saugos ir gelbėjimo sistemą sudaro:
Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija;Ekstremalių situacijų valdymo centras;Civilinės saugos departamentas prie krašto apsaugos ministerijos;Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba;ministerijų, apskričių, kitų valstybės valdymo institucijų ir savi- valdybių priešgaisrinės, žmonių paieškos ir gelbėjimo, kitos teritorinės gyventojų perspėjimo ir informavimo, evakavimo civilinės saugos tarnybos, ūkio subjektų civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijos; aplinkos stebėjimo ir laboratorinės kontrolės tinklas.
Vyriausybė rengia civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos plėtotės programas ir teikia tvirtinti Seimui, vykdo kitas funkcijas.
Krašto apsaugos ministerija įgyvendina Vyriausybės politiką civilinės saugos srityje, koordinuoja civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijų veiklą įgyvendinant jų kompetencijai skirtus uždavinius.
Civilinės saugos departamentas vadovauja civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos veiklai, organizuoja ekstremalių situacijų prevenciją, koordinuoja valstybės institucijų ir ūkio subjektų veiklą civilinės saugos srityje bei planuoja valstybės pasirengimą civilinės saugos užduotims įgyvendinti ekstremalių situacijų atvejais.
Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba vadovauja gaisrų gesinimui, žmonių paieškai ir gelbėjimui bei jų skubiam iškeldinimui iš ekstremalių situacijų židinių ir teikia įstatymo nustatyto masto pirmąją medicinos pagalbą.
Ministerijos ir kitos valstybės valdymo institucijos atsako už civilinės saugos organizavimą pagal joms skirtą veiklos pobūdį ir kompetenciją. Jų veiklai civilinės saugos srityje vadovauja jų vadovai ar vadovų įgalioti asmenys.
Apskrities civilinei saugai vadovauja apskrities viršininkas. Jis atsako už civilinės saugos parengtį apskrityje.
Už civilinės saugos parengtį savivaldybės teritorijoje atsako savivaldybės meras. Jis prognozuoja savivaldybės teritorijoje galimas ekstremalias situacijas, organizuoja rajono (miesto) civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms plano rengimą ir t.t.
Ūkio subjekto, įstaigos vadovas atsako už civilinės saugos parengtį savo vadovaujamame objekte.
Visuomeninės organizacijos gali būti kviečiamos dalyvauti organizuojant valstybės civilinės saugos priemones ekstremalių įvykių padariniams šalinti ir tiekti pagalbą nukentėjusiesiems.
PAGRINDINIAI TEISĖS AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS KRAŠTO APSAUGOS VALDYMĄ
Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas
Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas
Civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymas
Karo prievolės įstatymas
Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymas
Karo padėties įstatymas
Nepaprastosios padėties įstatymas
Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymas
Žvalgybos įstatymas
Kariuomenės drausmės statuto patvirtinimo įstatymas
Karių materialinės atsakomybės įstatymas
Karių valstybinių pensijų įstatymas
Kovinių ginklų naudojimo Krašto apsaugos sistemoje statuto patvirtinimo įstatymas
Karo policijos įstatymas
LR Šaulių sąjungos įstatymas
LR Ginklų fondo įstatymas ir kt.
Nacionalinis saugumas
Įstatymai:
Karo padėties įstatymas
Nepaprastosios padėties įstatymas
Civilinės saugos įstatymas
Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas
Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas
Žvalgybos įstatymas
Kariuomenės drausmės statuto patvirtinimo įstatymas
Karių materialinės atsakomybės įstatymas
Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas.
Priemonės:
– dalyvavimas tarptautinėse saugumą stiprinančiose organizacijose;
– narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje ir Europos Sąjungoje;
– nacionalinio saugumo strateginis planavimas bei ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų parengimas ir vykdymas;
– nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų veikla;
– saugumo ir gynybos sistemą reglamentuojantys įstatymai.
Nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektai – Lietuvos nacionalinį saugumą užtikrina LR piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos, Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, kariuomenė, policija, Valstybės saugumo departamentas, kitos šiam tikslui valstybės įsteigtos institucijos, vadovaudamiesi Konstitucija ir įstatymais bei vykdydami savo pareigas ir funkcijas nacionalinio saugumo sistemoje.
Nacionalinį saugumą užtikrina:
VALSTYBĖ:
prognozuodama (numatydama) iššūkius saugumui, rizikos veiksnius, pavojus bei galinčias kilti grėsmes;
vykdydama rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką;
patikimai kontroliuodama valstybės sausumos ir jūros sienas bei oro erdvę;
garantuodama pasirengimą besąlygiškai gynybai ir visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui agresijos atveju;
stiprindama nacionalinio saugumo bei gynybos institucijas ir tobulindama jų veiklą;
rengdama gynybai kariuomenę ir jos mobilizacinį rezervą pagal nacionalinius ir NATO kolektyvinės gynybos planus;
rengdama ir vykdydama ilgalaikes valstybines saugumo stiprinimo programas;
integruodamasi į Europos Sąjungą (EU) ir Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) bei kaip visateisė narė aktyviai dalyvaudama šiose organizacijose;
PILIEČIAI:
saugodami tautines vertybes ir ugdydami pasiryžimą ginti Lietuvos laisvę;
rengdamiesi visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui;
plėtodami visuomenės institutus, piliečių susivienijimų ir draugijų veiklą.
Nacionalinio saugumo institucijos veikia ir plėtojamos, saugumo stiprinimo priemonės rengiamos ir vykdomos vadovaujantis demokratinės kontrolės principais.
Valstybės institucijų vykdomas nacionalinio saugumo priemones nustato šis įstatymas, Nacionalinio saugumo strategija, ilgalaikės valstybinės saugumo stiprinimo programos bei kiti teisės aktai. Šioms priemonėms finansuoti naudojamos nacionalinio biudžeto, kreditų bei paramos lėšos.
Rizikos veiksniai:
Valstybės ir savivaldybės institucijų priimami sprendimai turi būti analizuojami, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo. Vyriausybės įsteigtas strateginių tyrimų ir analizės centras analizuoja bei prognozuoja išorės ir vidaus saugumo aplinkos pokyčius, seka rizikos veiksnių, pavojų, grėsmių atsiradimą bei vystymąsi ir teikia pasiūlymus Seimui, Respublikos Prezidentui, Valstybės gynimo tarybai ir kitoms nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms dėl nacionaliniam saugumui stiprinti reikalingų priemonių. Valstybės gynimo taryba formuoja žvalgybinės informacijos poreikį.
Nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos:
VADOVAUJANČIOS INSTITUCIJOS: Valstybės aukščiausiosios vadovaujančios institucijos, kurios vadovauja nacionalinio saugumo užtikrinimui, yra Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė.
VYKDOMOSIOS IR KITOS INSTITUCIJOS: Valstybės gynimo taryba; Užsienio reikalų ministerija; Krašto apsaugos ministerija ir kitos krašto apsaugos ministrui pavaldžios krašto apsaugos sistemos institucijos; kariuomenė; Vidaus reikalų ministerija, policija, Valstybinė sienos apsaugos tarnyba ir kitos ministerijos valdymo sričiai priklausančios viešąjį saugumą užtikrinančios įstaigos; Valstybės saugumo departamentas; Specialiųjų tyrimų tarnyba; itos ministerijos ir valstybės bei savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją.
Rizikos veiksniai nacionaliniam saugumui:
Terorizmas; Karinės jėgos demonstravimas, grasinimai panaudoti jėgą, nedemokratiškai valdomų ginkluotųjų pajėgų buvimas; Pernelyg didelė LR priklausomybė nuo vienos valstybės strateginių žaliavų bei energijos tiekimo ar užsienio kapitalo; nacionaliniam saugumui strategiškai svarbių ūkio objektų ar energetikos sektoriaus įmonių veiklos sutrikimas; Netolygi socialinė ir ekonominė raida, didinanti gyvenimo lygio skirtumą tarp įvairių socialinių grupių Korupcija; Šešėlinių finansinių ir organizuotų nusikalstamų grupuočių veikla valstybių žvalgybos tarnybų veikla, nukreipta prieš Lietuvos Respubliką; Masinio naikinimo ginklų, jų sudedamųjų dalių ir gamybos technologijų nelegalus platinimas tebėra pasaulinis pavojus; Nesugebėjimas įsitvirtinti ir konkuruoti pasaulinėje informacijos rinkoje, gauti, apdoroti informaciją ir ją pritaikyti valstybės poreikiams, laiku ir tinkamai paneigti kitų subjektų sąmoningai ir nesąmoningai skleidžiamą neobjektyvią informaciją apie LR; Nekontroliuojama migracija, plintanti nelegali imigracija bei didėjanti Lietuvos piliečių; galimi nelaimingi atsitikimai ir avarijos pramonėje, stichinės ir gaivalinės nelaimės, epidemijos ir ekologinės katastrofos;
LR tikslai ir uždaviniai: apsaugoti gyvybinius (suverenitetą, konstuticinę santvraką, taiką, pagarbą asmens teisėms) ir pirmaeilius (globalus ir regioninis stabilumas; NATO sąjungininkių ir Europos Sąjungos valstybių saugumas, demokratija ir gerovė; laisvė ir demokratija kaimyniniuose Europos Sąjungos regionuose; visų euroatlantinės erdvės valstybių saugumo politikos atvirumas ir stabilumas; strategiškai svarbių žaliavų ir alternatyvių energijos tiekimo šaltinių užtikrinimas, strategiškai varbios regioninės infrastruktūros objektų plėtra; ekologiškai saugus regionas; tautinis ir kultūrinis savitumas) nacionalinius interesus, neutralizuoti pavojus bei grėsmes ir neleisti rizikos veiksniams virsti pavojais ar grėsmėmis; draugiški santykiai su užsienio valstybėmis, regioninis stabilumas, taika ir įsitvirtinimas euroatlantinėje erdvėje
Civilinė sauga – civilinė krašto apsaugos funkcija, apimanti valstybės institucijų, vietos savivaldos vykdomųjų institucijų, visų ūkio subjektų, visuomeninių organizacijų bei gyventojų pasirengimą ekstremaliai situacijai ir veiksmus jai susidarius, visų valstybės išteklių panaudojimą gyventojams išgyventi, šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, turtui ir aplinkai nuo susidariusios ekstremalios situacijos poveikio apsaugoti, aktyviai šiuose procesuose dalyvaujant piliečiams. Lietuvoje yra gana daug ekstremalių situacijų šaltinių, galinčių sukelti daugelio žmonių žūtį ar pakenkti sveikatai. Tai – Ignalinos atominė elektrinė, daugiau nei 250 chemiškai pavojingų objektų, pavojingų cheminių medžiagų pervežimai, susisiekimo sistema, naftos pramonė, dujotiekio bei naftotiekio tinklai. Negalima atmesti teroro bei diversijos aktų galimybės.
Lietuvos Respublikos civilinė sauga tai valstybės gynybos ir valdymo sistemos dalis, apimanti šalies gyventojų apsaugą taikos ir karo metu, visumą specialių priemonių ir veiksmų gyventojams ir materialinėms bei kultūrinėms vertybėms apsaugoti pavojaus sąlygomis. Svarbiausias civilinės saugos tikslas rengti visuomenę savisaugai ir savigynai, skatinti iniciatyvą, rūpintis savimi ir valstybe, išmokti gintis nuo užsienio valstybės užpuolimo, kovoti su gaivalinėmis ir stichinėmis nelaimėmis, avarijomis ir katastrofomis, šalinti jų padarinius, organizuoti ir dirbti skubius gelbėjimo ir kitus darbus ekstremaliomis situacijomis, teikti pagalbą nukentėjusiems, gelbėti turtą ir kultūros vertybes.
Civilinė sauga yra privaloma visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenantiems žmonėms.
Lietuvos Respublikos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemą sudaro:
1) Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija;
2) Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir jam pavaldžios įstaigos;
3) ministerijos, valstybės ir savivaldybių institucijos, savivaldybių priešgaisrinės ir kitos civilinės saugos tarnybos, ūkio subjektai, įstaigos;
4) aplinkos stebėjimo ir laboratorinės kontrolės tinklas.
Iki 2005 m. Savo veiklą vykdė Civilinės saugos departamentas. 2005 m. sausio 1 d. Civilinės saugos departamentas prijungtas prie Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsakingas už visuomenės, materialaus turto ir aplinkos apsaugą ekstremalių situacijų atvejais. Departamentas:
organizuoja ir vykdo gaisrų ir kitų ekstremalių situacijų prevenciją. Tai savarankiškas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padalinys. formuoja priešgaisrinės ir civilinės saugos politiką Lietuvoje, numato priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų veiklos kryptis, rengia teisės aktus, reglamentuojančius priešgaisrinę ir civilinę saugą ir kontroliuoja, kaip laikomasi jų reikalavimų, vykdo valstybinę priešgaisrinę priežiūrą, organizuoja ekstremalių situacijų prevenciją ir valdymą, teikia rekomendacijas valstybės institucijoms bei ūkio subjektams ir koordinuoja jų veiklą civilinės saugos srityje, organizuoja priešgaisrinės ir civilinės saugos mokymą, informuoja visuomenę priešgaisrinės ir civilinės saugos klausimais, atlieka gaisrų ir gelbėjimo darbų apskaitą. Departamentas vadovauja didelio masto ekstremalių situacijų likvidavimui, organizuoja žmonių ir turto gelbėjimą bei padarinių šalinimą.
valdo gyventojų perspėjimo ir informavimo sistemą, organizuoja valstybinio lygio civilinės saugos pratybas ir joms vadovauja. tvarko civilinės saugos priemonių valstybės rezervą, sudaro sąlygas valstybės ir savivaldybių institucijoms, ūkio subjektams bei gyventojams pasirengti ekstremaliai situacijai, palaikyti šalies ūkio gyvybingumą, apsaugoti turtą ir aplinką nuo susidariusios ekstremalios situacijos. kuria Valstybinės reikšmės ir pavojingų objektų registro centrinę duomenų bazę, kuria siekiama kaupti informaciją apie šalyje esančius pavojingus bei valstybinės reikšmės objektus. koordinuoja priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų ryšius su kitomis specialiosiomis tarnybomis bei valdžios struktūromis.
Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos tikslas :
paruošti visuomenę ekstremalioms situacijoms;
užtikrinti sklandų perėjimą nuo kasdienės veiklos prie veiklos ekstremalių situacijų metu bei sumažinti valstybės ekonominius nuostolius ekstremalių situacijų atvejais;
išsaugoti žmonių gyvybę, sveikatą, turtą bei aplinką;
skatinti visuomenės iniciatyvą šiose srityse ir stiprinti pasitikėjimą civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos veikla.
Lietuvos Respublikos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos uždaviniai:
Perspėti gyventojus apie gresiančią ekstremalią situaciją, informuoti apie jos galimus padarinius ir priemones jiems likviduoti;
Atlikti ekstremalių situacijų prevenciją;
Organizuoti gyventojų aprūpinimą individualiosiomis ir kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis;
Žvalgyti ir žymėti pavojaus židinius;
Gesinti gaisrus, atlikti gelbėjimo ir kitus neatidėliotinus darbus;
Palaikyti viešąją tvarką nelaimės rajone;
Teikti medicinos pagalbą ir vykdyti visuomenės sveikatos priežiūrą ekstremalių situacijų atvejais;
Evakuoti žmones ir turtą iš pavojingų teritorijų;
Vykdyti sanitarinį švarinimą ir kitas kenksmingumo pašalinimo priemones;
Organizuoti laikiną nukentėjusiųjų apgyvendinimą bei materialinį aprūpinimą;
Organizuoti žuvusiųjų laidojimą;
Organizuoti nutrauktą būtiniausių komunalinių paslaugų teikimą;
Teikti pagalbą gyvybiškai svarbiems objektams išsaugoti;
Kaupti gyvybiškai svarbių materialinių vertybių atsargas;
Mokyti vadovus, darbuotojus, civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos pajėgas bei gyventojus veiksmų ekstremalių situacijų atvejais;
Tirti ir analizuoti ekstremalių įvykių priežastis.
6 TEMA
VIDAUS REIKALŲ VALDYMAS
Valdymo, socialinio valdymo ir vidaus reikalų valdymo samprata
Valdymo sąvoka apima atitinkamus procesus, kurie vyksta visuomenėje, gyvojoje ir negyvojoje gamtoje.Valdymo procesas vyksta organizuotoje aplinkoje – sistemoje. Sistema – tai organizuota, tarpusavyje susijusių ir atliekančių tam tikras funkcijas struktūrinių elementų visuma. Jai būdinga jos elementų vienybė, darnumas.
Socialinis valdymas ir jo esmė yra sąlygota to, kad žmogaus gyvenimas yra bendras ir tuo pačiu organizuotas tam tikru būdu. Kita vertus, socialinis valdymas yra ne tik visos visuomenės, bet ir daugybės atskirų jos grupių gyvensenos organizavimas, reguliavimas bei koordinavimas sutinkamai su tos grupės veiksmais ir interesais.
Galima išskirti 2 socialinio valdymo rūšis: 1) valstybinis valdymas; 2) visuomeninis valdymas.
Galima teigti, kad būtent valstybinį valdymą sudaro daug atskirų sričių, kurių visuma ir sudaro vientisą valstybinį valdymą, pvz. vidaus reikalų valdymas, teisingumo ir užsienio reikalų valdymas, žemės ūkio valdymas ir pan.
Taigi vidaus reikalų valdymas – tai viena iš valstybinio valdymo sričių. Tai specialių institucijų veikla, planuojant, tvarkant ir koordinuojant valstybės vidaus reikalus.
Vidaus reikalų valdymo institucijų sistema
Pagal LR vidaus tarnybos įstatymą, vidaus reikalų įstaiga (institucija) – tai valstybės politiką visuomenės saugumo srityje įgyvendinantis Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities viešasis juridinis asmuo, kurio pareigūnų tarnyba organizuojama statutiniais pagrindais.
Valstybinį valdymą vidaus reikalų srityje atlieka specialios institucijos. Tai pavyzdžiui:
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba;
Gyventojų registro tarnyba;
Migracijos departamentas;
Policijos departamentas;
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas;
Šios ir kt. institucijos grupuojamos į tris grupes:
1.Vidaus reikalų centrinės įstaigos (Policijos departamentas; Valstybės sienos apsaugos tarnyba; Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas; Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba; Vadovybės apsaugos departamentas;
2.Policijos viešojo saugumo dalinys (tarnyba) ir kitos vidaus reikalų įstaigos (vidaus reikalų centrinėms įstaigoms pavaldžios teritorinės, specializuotos ir kt. įstaigos);
3.Vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos.
Vidaus tarnyba grindžiama:Įstatymo viršenybės; Lygiateisiškumo;Politinio neutralumo; Skaidrumo;Karjeros;Tarnybos ypatumų kompensavimo;Vienvaldiškumo ir kolegialumo;Teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms;Nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principais.
Vidaus reikalų ministerija kaip vidaus reikalų valdymo institucija Visas šias institucijas apjungia viena – tai VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJA Svarbiausieji Vidaus reikalų ministerijos uždaviniai yra: 1.visuomenės saugumo srityje – formuoti visuomenės saugumo valstybės politikos įgyvendinimo strategiją ir organizuoti jos vykdymą; 2.valstybės tarnybos srityje – dalyvauti įgyvendinant valstybės tarnybos politiką; 3.viešojo administravimo srityje – įgyvendinti valstybės politiką viešojo administravimo srityje; 4.regioninės plėtros srityje – formuoti nacionalinę regioninę politiką ir dalyvauti ją įgyvendinant; 5.vietos savivaldos srityje – užtikrinti valstybės ir savivaldybių interesų derinimą, kurti teisines ir ekonomines sąlygas, tinkamas teritorinei gyventojų bendruomenei funkcionuoti; 6. informacinės visuomenės srityje – dalyvauti įgyvendinant valstybės informacinės visuomenės plėtros politiką. Vidaus reikalų ministerija, įgyvendindama jai pavestus uždavinius, turi teisę:
1.gauti iš ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų, mokslo ir studijų institucijų, savivaldybių institucijų, įmonių, įstaigų bei organizacijų informaciją ir pasiūlymus ministerijos kompetencijai priskirtais klausimais;
2.pagal savo kompetenciją tikrinti, kaip įmonės, įstaigos bei organizacijos, asmenys laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų, vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, taip pat vidaus reikalų ministro įsakymus ir kitus teisės aktus, duoti privalomus nurodymus šalinti nustatytus įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus;
3.tikrinti pagal savo kompetenciją ministerijos įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų darbą, nustatyti joms uždavinius, gauti jų darbo ataskaitas, prireikus teikti joms metodinius nurodymus;
4.pasitelkti ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų, taip pat kitų įstaigų bei organizacijų atstovus ir specialistus, susitarus su jų vadovais, ministerijos sprendžiamoms problemoms nagrinėti, sudaryti komisijas (darbo grupes) įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų projektams rengti;
5.pagal savo kompetenciją sudaryti sutartis ir susitarimus su Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių juridiniais asmenimis.
Vidaus Reikalų Ministerijoje nustatytos tokios veiklos kryptys:
Viešasis saugumas;Viešasis administravimas;Regioninė politika;Informacinės visuomenės plėtra;Migracija.
VRM turi ir kitas įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų suteiktas teises.
VRM, atlikdama šias jai pavestas funkcijas ir uždavinius, vadovaujasi LR Konstitucija, įstatymais, kitais LR Seimo priimtais teisės aktais, LR tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento priimtais dekretais, LR Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais bei VRM nuostatais.
Vidaus reikalų ministras: 1.Sprendžia ministerijos kompetencijai priskirtus klausimus ir yra tiesiogiai atsakingas už Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimą ministerijos kompetencijai priklausančiais klausimais;
2.Užtikrina įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Respublikos Prezidento dekretų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, Ministro Pirmininko potvarkių ir kitų teisės aktų vykdymą;
3.Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymų ir kitų teisės aktų projektus;
4.Užtikrina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ministro Pirmininko pavedimų vykdymą;
5.Leidžia įsakymus ir įsakymais patvirtintus kitus teisės aktus, tikrina, kaip jie vykdomi. Įsakymus ir kitus teisės aktus pasirašo ministras. Prireikus jis leidžia kartu su kitais ministrais bendrus įsakymus arba įsakymu patvirtintus kitus teisės aktus;
6.Teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei ministerijos metines veiklos ataskaitas, kaip vykdoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa, jos įgyvendinimo priemonės, ministerijos strateginiai veiklos planai, ir Ministro Pirmininko reikalavimu atsiskaito už savo veiklą;
7.Teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinti įstaigų prie ministerijos nuostatų projektus. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavedus, tvirtina įstaigų prie ministerijos nuostatus;
8.Tvirtina ministerijos administracijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, neviršydamas darbo užmokesčiui nustatytų lėšų;
9.Koordinuoja ir kontroliuoja ministerijos padalinių veiklą, taip pat įstaigų prie ministerijos veiklą per šių įstaigų vadovus;
10.Tvirtina ministerijos administracijos padalinių nuostatus;
11.Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka skiria į pareigas ir atleidžia iš jų ministerijos valstybės tarnautojus, įstaigų prie ministerijos vadovus, išskyrus policijos generalinį komisarą;
VRM vidaus auditą atlieka ministerijoje įsteigtas Vidaus audito skyrius, o finansinį ir veiklos auditą – LR valstybės kontrolė.
POLICIJA
Policija – asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti policijos įstaigų ir pareigūnų visuma. Policijos įstaiga – policijos veiklos įstatymo bei kitų įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, vykdantis įstatymais, steigimo bei kitais teisės aktais jam pavestus policijos uždavinius. Policijos pareigūnas – Lietuvos Respublikos pilietis, priimtas statutiniu valstybės tarnautoju į policijos įstaigą ir turintis viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims.
Policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, policijos veiklos ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Tarnybos policijoje statutu bei kitais teisės aktais.Policija, vadovaudamasi įstatymais ir kitais teisės aktais, nešališkai gina visus asmenis, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisydama jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
Policijos veikla grindžiama demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, veiklos viešumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais.
Policija ir policijos pareigūnai politinėje veikloje nedalyvauja. Policijos pareigūnai negali būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariais.
Policijos uždaviniai:žmogaus teisių ir laisvių apsauga; viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija;nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas; saugaus eismo priežiūra.
Teisės:
pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti;
įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti;
persekiodamas asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, sustabdyti bei patekti į transporto priemones. Atsisakius paklusti, policijos pareigūnai turi teisę jėga atidaryti patalpas ir transporto priemones. Ši teisė taip pat suteikiama stichinės nelaimės ar katastrofos atveju. Apie tokius veiksmus per 24 valandas pranešama prokurorui;
numatytais atvejais panaudoti šaunamuosius ginklus, fizinę bei kitokią prievartą;
Pareigos:
gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves;
gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Šio punkto reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijos įstaigai) netaikomi policijos pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos vykdymas iš esmės pakenktų specialios kompetencijos policijos įstaigos uždaviniams įgyvendinti;
užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus, suteikti neatidėliotiną pagalbą asmeniui, nukentėjusiam nuo teisės pažeidimo ar esančiam bejėgiškos būklės;
imtis visų galimų priemonių asmens, valstybės, visuomeninių ar kitų organizacijų turtui gelbėti stichinių nelaimių, katastrofų, avarijų bei kitų ypatingų situacijų atvejais;
laikyti paslaptyje konfidencialaus pobūdžio informaciją, jeigu ko nors kita nereikalauja tarnybinių pareigų vykdymas.
Policijos sistema
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos(toliau – Policijos departamentas);
teritorinės policijos įstaigos;
policijos profesinio ugdymo įstaigos;
specializuotos policijos įstaigos.
Policijos departamentas
Policijos departamentui vadovauja policijos generalinis komisaras.
Policijos departamentas yra policijos įstaiga, padedanti policijos generaliniam komisarui formuoti policijos veiklos strategiją ir kontroliuoti jos įgyvendinimą, taip pat organizuoti ir įgyvendinti teritorinių policijos įstaigų valdymą.
Policijos departamentą steigia Vyriausybė.
Policijos departamentas:
užtikrina jam priskirtų policijos uždavinių įgyvendinimą;
kontroliuoja ir koordinuoja pavaldžių policijos įstaigų veiklą ir teikia joms rekomendacijas bei nurodymus;
formuoja bendrą pavaldžių policijos įstaigų veiklos strategiją ir personalo politiką;
užtikrina valstybinių programų įgyvendinimą policijos įstaigose;
organizuoja policijos generalinio komisaro sprendimų vykdymą bei jų kontrolę.
Teritorinės policijos įstaigos
Policijos komisariatai yra aukštesnės ir žemesnės pakopų.
Aukštesnės pakopos policijos komisariatai steigiami apskričių centruose ir užtikrina policijos uždavinių įgyvendinimą visoje apskrities teritorijoje.
Aukštesnės pakopos policijos komisariatai yra atsakingi ir atskaitingi policijos generaliniam komisarui.
Aukštesnės pakopos policijos komisariatai :
koordinuoja ir steigimo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja atitinkamos apskrities teritorijoje veikiančių žemesnės pakopos policijos komisariatų veiklą;
teikia policijos generaliniam komisarui atitinkamos apskrities teritorijoje veikiančių visų policijos įstaigų biudžetų projektus;
įgyvendina kitus steigimo ir kituose teisės aktuose nustatytus uždavinius ir funkcijas bei už jų įgyvendinimą atsiskaito policijos generaliniam komisarui.
Žemesnės pakopos policijos komisariatai
steigiami savivaldybių administraciniuose centruose atitinkamų savivaldybių teritorijai aptarnauti
Jie:
užtikrina viešąją tvarką ir visuomenės saugumą;
atsižvelgdami į vietos gyventojų poreikius, kartu su savivaldybių institucijomis, visuomeninėmis organizacijomis bei gyventojais kuria ir įgyvendina programas, skirtas nusikalstamumo prevencijai, gyventojų gyvybės, sveikatos bei turto, taip pat viešosios tvarkos apsaugai;
vykdo nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidžia ir tiria nusikalstamas veikas bei kitus teisės pažeidimus;
teikia aukštesnės pakopos policijos komisariatų vadovams savo biudžetų projektus;
įgyvendina kitus steigimo ir kitų teisės aktų nustatytus uždavinius bei funkcijas, priskirtus jų kompetencijai;
už savo veiklą atsiskaito atitinkamam aukštesnės pakopos policijos komisariatui, savivaldybės merui ir savivaldybės bendruomenei.
Policijos profesinio ugdymo įstaigos yra policijos generalinio komisaro steigiami policijos profesinio ugdymo padaliniai, užtikrinantys nuolatinį policijos pareigūnų profesinį tobulinimą.
Specializuotos policijos įstaigos yra neteritoriniu principu steigiami policijos padaliniai, vykdantys teisės aktais jiems pavestas tam tikras (specialiąsias) policijos funkcijas.
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie VRM
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau vadinama – Tarnyba) yra biudžetinė įstaiga.
Tarnyba savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais ir teisės aktais, taip pat šiais nuostatais.
Tarnyba yra viešasis juridinis asmuo, turintis atsiskaitomąją sąskaitą banke, antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir savo pavadinimu.
FNTT uždaviniai:
apsaugoti valstybės finansų sistemą nuo nusikalstamo poveikio;
užtikrinti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų, susijusių su Europos Sąjungos ir užsienio valstybių finansinės paramos lėšų gavimu ir naudojimu, atskleidimą ir tyrimą;
atskleisti ir tirti nusikaltimus, kitus teisės pažeidimus finansų sistemai bei su jais susijusius nusikaltimus ir kitus teisės pažeidimus;
vykdyti nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų finansų sistemai bei su jais susijusių teisės pažeidimų prevenciją;
vykdyti kitus įstatymuose Tarnybai nustatytus uždavinius. FNTT funkcijos
atskleidžia ir tiria veikas, susijusias su mokesčių mokėtojų apgaulingu ar aplaidžiu apskaitos tvarkymu, žinomai neteisingų duomenų apie mokesčius, valstybės (savivaldybės) rinkliavas ir kitas įmokas teikimu atsakingoms institucijoms ir įstaigoms, mokesčių, valstybės (savivaldybės) rinkliavų, valstybinio socialinio draudimo ir kitų įmokų vengimu, nustatytąja tvarka patvirtintų ataskaitų nepateikimu, ir kitus teisės pažeidimus, susijusius su mokesčiais, valstybės (savivaldybės) rinkliavomis, valstybinio socialinio draudimo ir kitomis įmokomis;
atskleidžia ir tiria veikas, susijusias su nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimu, vertybinių popierių neteisėta apyvarta, kitas neteisėtas veikas, susijusias su finansų sistema, išskyrus veikas, susijusias su netikrais pinigais;
atskleidžia ir tiria nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, susijusius su Europos Sąjungos ir užsienio valstybių finansinės paramos lėšų gavimu ir naudojimu;
vykdo operatyvinę veiklą, atlieka ikiteisminį tyrimą, ūkinės finansinės veiklos tyrimą (raštu teikia informaciją apie valstybės turto privatizavime dalyvaujančių asmenų patikimumą);
bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių teisėsaugos bei kitomis institucijomis ir įstaigomis, tarptautinėmis organizacijomis Tarnybos kompetencijos klausimais;
vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas.
FNTT veiklos organizavimas
Tarnybai vadovauja direktorius, kurį penkeriems metams skiria į pareigas ir atleidžia iš jų vidaus reikalų ministras Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Tarnybos direktorius tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas vidaus reikalų ministrui.
Tarnybos direktorius turi pavaduotojus, kuriuos jo teikimu skiria į pareigas ir atleidžia iš jų vidaus reikalų ministras Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka.
Tarnybą sudaro skyriai, poskyriai ir kiti padaliniai.
Migracijos departamentas pagal savo kompetenciją vykdo šias funkcijas:
1.organizuoja pasų, asmens tapatybės kortelių, laikinųjų pažymėjimų, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimų, vizų, leidimų laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, leidimų nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, laikinųjų užsieniečio pasų, užsieniečio pasų, asmens be pilietybės kelionės dokumentų, pabėgėlio kelionės dokumentų, užsieniečio registracijos pažymėjimų išdavimą;
2.kartu su Policijos departamentu prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) organizuoja teritorinių policijos įstaigų migracijos skyrių, poskyrių, grupių ir pasų poskyrių (toliau – migracijos tarnybos) darbą;
3. kontroliuoja teisės aktuose nustatytų migracijos tarnybų funkcijų vykdymą;
4.nagrinėja asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir išsaugojimo, priima sprendimus šiais klausimais, rengia sprendimų dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo ir dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo projektus, nagrinėja dokumentus ir priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų pripažinimo išduotais neteisėtai, teikia medžiagą Pilietybės reikalų komisijai, organizuoja priimtų sprendimų dėl pilietybės vykdymą, išduoda ir keičia teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimus;
5.nagrinėja Lietuvos Respublikos piliečių, gyvenančių užsienio valstybėse, prašymus išduoti (pakeisti) pasus ir priima sprendimus šiais klausimais, išduoda ir keičia pasus Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems užsienio valstybėse;
6.skubos tvarka išduoda ir keičia pasus Lietuvos Respublikos piliečiams bei kelionės dokumentus asmenims be pilietybės;
7.nagrinėja užsieniečių prašymus išduoti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje ir priima sprendimus šiais klausimais;
8.vykdo prieglobsčio suteikimo procedūrą ir priima sprendimus šiais klausimais, organizuoja priimtų sprendimų pabėgėlių klausimais vykdymą, išduoda ir keičia užsieniečių registracijos pažymėjimus;
9.nagrinėja dokumentus ir priima sprendimus dėl užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, organizuoja priimtų sprendimų dėl užsieniečių išsiuntimo vykdymą;
10.išduoda Lietuvos Respublikos vizas;
11.bei kitas funkcijas, kurios numatytos Migracijos departamento nuostatuose.
Migracijos departamento direktorius: 1.vadovauja Migracijos departamentui ir atsako už departamentui pavestų uždavinių įgyvendinimą bei funkcijų vykdymą;
2.vadovauja Migracijos departamento struktūriniams padaliniams tiesiogiai ar per savo pavaduotojus;
3.atstovauja Migracijos departamentui Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose;
4.pagal savo kompetenciją užtikrina, kad Migracijos departamente būtų vykdomi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimai;
5.pagal savo kompetenciją leidžia įsakymus, metodines rekomendacijas ir kontroliuoja, kaip jie vykdomi, prireikus kartu su Policijos departamentu, kitomis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis leidžia bendrus įsakymus arba kitus įsakymais patvirtintus teisės aktus;
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento uždaviniai yra: 1.vadovauti civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos veiklai, ją organizuoti ir koordinuoti;
2.pagal kompetenciją organizuoti pagalbos teikimą visuomenei, ją teikti ir vadovauti jos teikimui;
3.organizuoti gaisrų ir kitų ekstremalių situacijų prevenciją ir kontroliuoti, kaip laikomasi jos reikalavimų;
4.organizuoti priešgaisrinės ir civilinės saugos mokymą.
funkcijos: 1.dalyvauja formuojant valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos veiklos strategiją ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, vadovauja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui pavaldžių įstaigų darbui ir vykdo jų veiklos kontrolę;
2.planuoja priemones, užtikrinančias, kad valstybės institucijos, įstaigos, ūkio subjektai ir gyventojai patirtų kuo mažiau nuostolių pereidami iš įprastų darbo (gyvenimo) sąlygų į ekstremalios situacijos padėtį, kad būtų išlaikyta rimtis, išsaugota žmonių gyvybė, sveikata, turtas, apsaugota aplinka nuo ekstremalios situacijos poveikio, taip pat rengia ir skelbia civilinės saugos metodines rekomendacijas;
3.planuoja priemones, kaip optimaliai panaudoti valstybės išteklius šalies ūkio gyvybingumui ekstremalių situacijų atvejais palaikyti, ekstremalių situacijų židiniams lokalizuoti ir jų padariniams šalinti;
4.kontroliuoja civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos veiklą;
5.organizuoja valstybinio lygio civilinės saugos pratybas ir joms vadovauja, organizuoja valstybės institucijų ir visuomenės pasirengimą atlikti praktinius veiksmus ekstremalių situacijų atvejais, nustato įvairių lygių ekstremalių situacijų valdymo centrų darbo tvarką;
6.koordinuoja apskričių ir savivaldybių civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planų rengimą, derina apskričių civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planus;
7.planuoja, kiek lėšų reikės priešgaisrinės saugos užtikrinimo, civilinės saugos ir gelbėjimo sistemoms funkcionuoti, teikia Finansų ministerijai pasiūlymus dėl šių lėšų skyrimo atlikti priešgaisrinės ir civilinės saugos funkcijoms, kurias valstybė perdavė savivaldybėms;
Valstybes Sienos Apsaugos Tarnyba uždaviniai : Užtikrinti valstybės sienos neliečiamumą ir įgyvendinti valstybės sienos apsaugos politiką
Pagal savo kompetenciją užtikrinti Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, įstatymų ir kitų teisės aktų valstybės sienos teisinio režimo klausimais vykdymą
Pagal savo kompetenciją užtikrinti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą ir tyrimą, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, viešąją tvarką ir visuomenės saugumą
VSAT funkcijos
Saugo valstybės sieną sausumoje, jūroje, Kuršių mariose ir pasienio vidaus vandenyse
Atlieka asmenų ir transporto priemonių, kertančių valstybės sieną, kontrolę
Užtikrina pasienio teisinį režimą ir pagal kompetenciją pasienio kontrolės punktų režimą
Užtikrina aplinkos apsaugos režimą valstybės sienos apsaugos objektuose ir kontroliuoja gamtos išteklių naudojimo priemonių vykdymą pasienio ruože
Pagal savo kompetenciją dalyvauja užtikrinant valstybės muitų režimą
Dalyvauja įgyvendinant valstybinę migracijos kontrolę
Dalyvauja vykdant paieškos ir gelbėjimo darbus jūroje, Kuršių mariose ir pasienio vidaus vandenyse
Dalyvauja užtikrinant viešąją tvarką bei vykdo kitas įstatymų numatytas teisėtvarkos funkcijas pasienio ruože
Ginkluotųjų pajėgų sudėtyje gina valstybę karo metu
Vykdo kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas
Vadovybės apsaugos tarnybos departamento funkcijos:
1)Lietuvos Respublikos teritorijoje organizuoja ir vykdo saugomų asmenų apsaugą, koordinuoja Vidaus reikalų ministerijos tarnybų ir kitų institucijų, padedančių užtikrinti saugomų asmenų bei objektų saugumą, veiksmus ir pagal savo kompetenciją atsako už saugomų asmenų bei objektų saugumą;
2)už Lietuvos Respublikos ribų užtikrina tik fizinę vadovybės apsaugą. Vadovybės apsaugos už Lietuvos Respublikos ribų užtikrinimo pagrindus nustato tarptautinės teisės aktai;
3)įstatymų nustatyta tvarka ir Vyriausybės nustatytu mastu vykdo operatyvinę veiklą, kad užtikrintų jam pavestų uždavinių įgyvendinimą;
4)nustato ir užtikrina specialų režimą saugomuose objektuose;
5)atlieka kitas teisės aktų nustatytas funkcijas.
TEISĖS AKTAI
VRM nuostatai, LR Policijos veiklos įst., FNTT prie VRM nuostatai, FNTT įst., Policijos departamento prie VRM nuostatai, Vidaus tarnybos Statutas, Migracijos tarnybos nuostatai, Priešgaisrinės apsaugos tarnybos nuostatai, Sienų apsaugos departamento nuostatai
7 TEMA
Teisingumo valdymas/vykdymas nėra tapatu teisingumo reikalų valdymui!!!!
Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai!!!!
Teisingumo reikalų valdymo sistema
TEISINGUMO MINISTERIJOS UŽDAVINIAI IR FUNKCIJOS
Siekdama sukurti nacionalinę teisinę sistemą, atitinkančią teisinės valstybės sampratą ir ES teisinę patirtį, Teisingumo ministerija:
1.rengia ir padeda kitoms institucijoms rengti LR įstatymų ir LR Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų projektus;
2.teikia teisines išvadas dėl įstatymų koncepcijų, įstatymų ir kitų teisės aktų projektų, dėl tarptautinių dvišalių ir daugiašalių sutarčių ir šių sutarčių projektų;
3.dalyvauja įgyvendinant LR Vyriausybės numatytą Lietuvos integravimosi į ES politiką;
4.organizuoja teisinės sistemos reformos metmenų įgyvendinimą, kryptingai vykdo teisinių institucijų reformą;
5.vykdo jos reguliavimo srityje esančių įstaigų ir valstybės įmonių steigėjo funkcijas;
6.organizuoja jos reguliavimo srityje esančių įstaigų buhalterinę apskaitą ir kontroliuoja, kad racionaliai ir taupiai būtų naudojami darbo, materialiniai ir finansiniai ištekliai;
7.vykdo kitas LR teisės aktuose numatytas funkcijas.
Siekdama užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, teisinėmis priemonėmis padėti sudaryti palankią aplinką verslui, taip pat sąlygas tobulinti valstybės administravimą, Teisingumo ministerija:
1.organizuoja teismų susižinojimą su užsienio teismais ir kitomis užsienio įstaigomis;
2.tikrina iš teismų gautus dokumentus dėl teismų pavedimų, teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo užsienio valstybėje ir siunčia juos atitinkamoms užsienio valstybių institucijoms;
3.atstovauja valstybei civilinėse bylose dėl padarytos žalos;
4.organizuoja LR Vyriausybės atstovo Europos Žmogaus Teisių Teisme veiklą;
5.nagrinėja piliečių pasiūlymus, skundus ir pareiškimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus;
6.dalyvauja formuojant ir įgyvendinant vartotojų teisių gynimo politiką;
7.tvarko juridinių asmenų registrą;
8.prižiūri civilinės būklės aktų įrašų įrašymo civilinės metrikacijos įstaigose ir seniūnijose teisėtumą
9.nagrinėja politinių partijų, religinių bendruomenių ir bendrijų, jų filialų ir atstovybių steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo dokumentus
10.organizuoja duomenų apsaugos teisinės bazės plėtojimą ir įgyvendinimą;
11.vykdo kitas LR teisės aktuose numatytas funkcijas.
Siekdama sukurti ir įgyvendinti nacionalinę teisinės pagalbos sistemą, sudaryti lygias galimybes asmenims nepriklausomai nuo tautybės, lyties, įsitikinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus bei siekti teisingumo, Teisingumo ministerija:
1.įgyvendina priemones, užtikrinančias valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą;
2.formuoja ir įgyvendina valstybės politiką antstolių funkcionavimo, valdymo ir sprendimų vykdymo srityje;
3.teikia metodinę pagalbą teismams pavedimų ir prašymų užsienio valstybių teismams ir kitoms institucijoms rengimo klausimais;
4.apibendrina ir analizuoja teismų, antstolių, notarų veiklos statistiką;
5.vykdo kitas LR teisės aktuose numatytas funkcijas.
Siekdama sukurti remiantis tęstinumo ir perimamumo principais bei derinant skirtingus teisinio reguliavimo metodus ir priemones teisėkūros procesą, atitinkantį europietiškas tradicijas, užtikrinti teisininkų profesinį ugdymą, Teisingumo ministerija:
1.analizuoja LR įstatymų atitiktį žmogaus teisėms ir laisvėms, informuoja LR Vyriausybę ir jos pavedimu tarptautines organizacijas apie Lietuvoje galiojančius įstatymus, reglamentuojančius žmogaus teises ir laisves;
2. analizuoja ES teisę, jos taikymo ir aiškinimo ES institucijose praktiką, informuoja valstybės institucijas apie galiojančių teisės aktų ir ES teisės neatitikimą, apie ES teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, teikia metodinę pagalbą valstybės institucijoms nacionalinės teisės derinimo su ES teise srityje;
3.sistemina viešosios ir privatinės teisės aktus;
4.rengia ir leidžia LR įstatymų, LR Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų rinkinius, leidžia LR kodeksus;
5.įgyvendina teisinės informacijos techninę politiką, kuria ir diegia kompiuterines teisinės informacijos sistemas;
6. vykdo kitas LR teisės aktuose numatytas funkcijas.
Siekdama sudaryti bausmių ir kardomojo kalinimo vykdymo sąlygas, užtikrinančias žmogaus orumą bei atitinkančias LR įstatymuose, LR tarptautinėse sutartyse ir kituose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, Teisingumo ministerija:
1.padeda užtikrinti efektyvų bausmių ir kardomojo kalinimo vykdymą, nuteistųjų integravimą į visuomenę;
2.analizuoja ir sistemina informaciją apie nusikalstamumo būklę ir jo prevenciją, organizuoja mokslo tiriamuosius ir taikomuosius darbus kriminologijos, kriminalistikos ir teismo ekspertizės srityje;
3.vykdo kitas Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytas funkcijas.
TEISINGUMO MINISTERIJOS TEISĖS
Teisingumo ministerija, įgyvendindama jai pavestus uždavinius, turi teisę:
1.gauti iš ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų, mokslo ir studijų institucijų išvadas dėl ministerijos rengiamų LR kodeksų, kitų įstatymų, LR Vyriausybės nutarimų ir kitų dokumentų projektų, taip pat išvadas dėl politinių partijų, religinių bendruomenių ir bendrijų įstatų (statutų), informaciją apie religinių bendruomenių ir bendrijų veiklą;
2.sudaryti iš ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų, mokslo ir studijų institucijų, kitų įstaigų ir organizacijų atstovų ir specialistų, komisijas (darbo grupes), turinčias parengti LR kodeksų, kitų įstatymų ir LR Vyriausybės nutarimų projektus;
3.tikrinti pagal kompetenciją ministerijai priskirtų įstaigų darbą, nustatyti joms uždavinius, išklausyti jų darbo ataskaitas, prireikus teikti joms metodinius nurodymus.
Įstatymų sisteminimas ir kodifikavimas
Įstatymų sisteminimas – tai įvairių teisės subjektų (valstybės institucijų, firmų, pareigūnų, piliečių) veikla, kuria siekiama sugrupuoti administracinės teisės normų aktus į vientisą sistemą siekiant palengvinti jų paiešką, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų nurodymus.
Sisteminimo rūšys: apskaita, inkorporacija, konsolidacija ir kodifikacija.
Kodifikacija – tai esminis tam tikrą socialiniu santykių sritį reguliuojančių teisės aktų turinio ir formos perdirbimas.
Kodifikacijai būdingi tokie požymiai:
1)kodifikuojant formuluojamos normos, kurios reguliuoja svarbiausius, esminius visuomeninio gyvenimo klausimus, nustato tam tikros teisės šakos norminius pagrindus;
2)kodifikuojant sukurtas teisės aktas reguliuoja plačią arba gana plačią santykių sritį;
3)būdamas teisėkūros tobulinimo rezultatas, kodifikacijos aktas yra suvestinis aktas, sutvarkantis tarpusavyje susijusius teisinius nurodymus;
4)kodifikuojant siekiama sukurti pastovesnes teisės normas, skirtas ilgai galioti;
5)kodifikacinis aktas visada yra reikšmingas teisinės kūrybos aktas, o apimties atžvilgiu – sudėtingos struktūros.
Teisinės informacijos organizavimas
Organizuoja teisinės sistemos reformos metmenų įgyvendinimą, kryptingai vykdo teisinių institucijų reformą, organizuoja teismų susižinojimą su užsienio teismais ir kitomis užsienio įstaigomis, organizuoja duomenų apsaugos teisinės bazės plėtojimą ir įgyvendinimą; įgyvendina priemones, užtikrinančias valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą; sistemina viešosios ir privatinės teisės aktus, rengia pasiūlymus dėl jų pakeitimo ar pripažinimo netekusiais galios įgyvendina teisinės informacijos techninę politiką, kuria ir diegia kompiuterines teisinės informacijos sistemas; dalyvauja visuomenės teisinio švietimo veikloje; rengia ir leidžia LR įstatymų, LR Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų rinkinius, leidžia LR kodeksus.
Teisingumo ministerijos funkcijos, užtikrinant teismų ir antstolių kontrolių veiklą
Organizuoja teismų susižinojimą su užsienio teismais ir kitomis užsienio įstaigomis, jeigu LR įstatymai arba sudarytos su kitomis valstybėmis tarptautinės sutartys nenumato kitaip; nustatytąja tvarka tikrina iš teismų gautus dokumentus dėl teismų pavedimų, teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo užsienio valstybėje ir siunčia juos atitinkamoms užsienio valstybių institucijoms; atstovauja valstybei civilinėse bylose dėl žalos, atsiradusios registruojant įkeitimus ir tvarkant hipotekos registrą, padarytos neteisėtais teismo veiksmais ar dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo juridiniams ir fiziniams asmenims; vykdo teismų sprendimus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus dėl žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo; organizuoja LR Vyriausybės atstovo Europos Žmogaus Teisių Teisme veiklą; formuoja ir įgyvendina valstybės politiką antstolių funkcionavimo, valdymo ir sprendimų vykdymo srityje, teisingumo ministro nustatyta tvarka kontroliuoja antstolių darbą, ūkinę ir finansinę veiklą, taip pat analizuoja ir apibendrina antstolių administravimo problemas ir įgyvendina priemones sprendimų vykdymo praktikai suvienodinti; nustatytąja tvarka teikia metodinę pagalbą teismams pavedimų ir prašymų užsienio valstybių teismams ir kitoms institucijoms rengimo klausimais apibendrina ir analizuoja teismų, antstolių, notarų veiklos statistiką; organizuoja teisėjų, hipotekos skyrių prie apylinkių teismų, antstolių, civilinės metrikacijos įstaigų, ministerijos ir jos reguliavimo srityje esančių institucijų tarnautojų mokymą, koordinuoja notarų ir advokatų kvalifikacijos kėlimą, rengia mokymo ir kvalifikacijos kėlimo programas, įgytų žinių patikrinimo taisykles, kitus su mokymu ir kvalifikacijos kėlimu susijusius metodinius dokumentus.
TM pavaldžios įstaigos
Europos teisės departamentas – užtikrina teisės aktų atitikimą Europos Sąjungos teisei, teikdamas išvadas, metodinę pagalbą, siūlymus.
Teisinės informacijos centras – kaupia, sistemina teisės aktus, leidžia jų rinkinius, kitą teisinę literatūrą, teikia teisinę informaciją įv. subjektams, kuria teisines informacines sistemas.
Teisės institutas – vykdo mokslinius tyrimus viešosios teisės ir kriminologijos srityse, leidžia mokslinius darbus, teikia informaciją įvairiems subjektams.
Centrinė hipotekos įstaiga – tvarko centrinį hipotekos registrą, Testamentų, Vedybų sutarčių, Sutarčių, Turto arešto aktų registrus.
Valstybinis patentų biuras – išduoda patentus ir liudijimus, tvarko patentinę dokumentaciją, realizuoja Paryžiaus konvencijos ir kitų sutarčių nuostatas
Kalėjimų departamentas
Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba
Lietuvos teismo ekspertizių centras – atlieka ekspertizes/tyrimus pagal teismų ir IT institucijų užduotis bei vykdo mokslinį tiriamąjį darbą
Lietuvos metrologijos inspekcija – kontroliuoja matavimo priemonių būklę ir naudojimą
Valstybės įmonė registrų centras – tvarko žemės ir kito nekilnojamojo turto, Juridinių asmenų, Įmonių registrus ir rejestrus
Įkalinimo ir pataisos darbų įstaigos
Kalėjimų departamentas prie LR teisingumo ministerijos yra LR teisingumo ministerijai pavaldi įstaiga, organizuojanti kardomojo kalinimo (suėmimo) ir teismų nuosprendžiais paskirtų kriminalinių bausmių vykdymą. Departamentas bei jam pavaldžios kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietos bei pataisos inspekcijos sudaro vieningą organizacinę sistemą – bausmių vykdymo sistemą.
Bausmių vykdymo sistema perduota iš Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities Teisingumo ministerijai 2000 m.
Šiuo metu veikia tokios įstaigos (Bausmių vykdymo kodeksas), iš viso 15:
Pataisos namai
Kalėjimai
Nepilnamečių pataisos namai
Atviros kolonijos
Gydymo-pataisos namai
48 pataisos inspekcijos, kurios vykdo bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu ir lygtinai paleistų iš laisvės atėmimo vietų priežiūrą.
Mokymo centras naujai priimtiems darbuotojams
Įsteigtos 5 valstybės gamybinės įmonės
Teisingumo ministerijos funkcijos, organizuojant advokatūros, notariato ir hipotekos įstaigų veiklą
įstatymo nustatyta tvarka prižiūri notariato veiklą, įgyvendina priemones notarinei praktikai suvienodinti; apibendrina ir analizuoja teismų, antstolių, notarų veiklos statistiką; organizuoja teisėjų, hipotekos skyrių prie apylinkių teismų, antstolių, civilinės metrikacijos įstaigų, ministerijos ir jos reguliavimo srityje esančių institucijų tarnautojų mokymą, koordinuoja notarų ir advokatų kvalifikacijos kėlimą, rengia mokymo ir kvalifikacijos kėlimo programas, įgytų žinių patikrinimo taisykles, kitus su mokymu ir kvalifikacijos kėlimu susijusius metodinius dokumentus.