TURINYS
ĮVADAS ………………………………………………………………………………………………………………………….21. ANTIKINĖS VALSTYBĖS…………………………………………………………………………………………..32. VALSTYBĖ PAGAL PLATONĄ IR ARISTOTELĮ………………………………………………………42.1. Santvarkos formos…………………………………………………………………………………………………62.2. Teisingumas ………………………………………………………………………………………………………….9IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………………11LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………………………………………………………12
ĮVADAS Pažvelgus atgal į istorija, būtų galima prisiminti didžiuosius filosofus, kurie mokė kurti valstybę. Juk be praeities nėra ateities. Kaip medis be šaknų nesunokina vaisių, taip nė viena valstybė negali gyvuoti, nesiremdama savo praeitimi. o Europos šalys turi bendrą praeitį – senovės Graikiją. Kiekvienas mokslas turi savo pradininkus, kurie ir padeda pagrindus tolesnei to mokslo raidai. Filosofijos mokslas ne išimtis. Ji net laikoma visų mokslų “motina”. Ir ne veltui, juk didžių filosofų mintimis, pavyzdžiui Platono, Aristotelio, yra pagrįsta valstybės sampratos teorija. Todėl aktualu pasidomėti, ką filosofai Platonas ir Aristotelis kalbėjo apie antikinės valstybės kūrimą ir valstybės paskirtį. Platonas gimė labai neramiu savo tėvynei laikotarpiu, t.y. kilus Peloponeso karui, kuris suskaldė, nualino Graikiją ir privedė prie politinės krizės. Politiniai įvykiai vertė Platoną domėtis politika, mėginti paaiškinti tų įvykių prasmę, ieškoti jų priežasčių. Platonas norėjo parodyti atėniečiams, kokia turėtų būti jų valstybė. Todėl sukūrė idealios valstybės modelį. Platono mokinį Aristotelį galima laikyti pirmuoju politologu. Jis ne tiek filosofavo, kiek detaliai analizavo polių politinį gyvenimą ir santvarką. Jo knyga Politika visiškai palyginama su XX amžiaus pradžios politologijos vadoveliais. Aristotelis pirmas visuomeninės minties raidoje pritaikė empirinį metodą – stebėjimą ir indukciją, savo darbuose apie valstybė remėsi labai plačia faktiška medžiaga, palygindamas įvairių Graikijos polių valdymo ypatybes. Jis ne tiek filosofavo apie politika, kaip tai dare jo mokytojas Platonas ir kiti pirmtakai, o atidžiai stebejo savo laiku politinį gyvenimą ir tuo remdamasis darė savo išvadas ir apibendrinimus. Tikslas Apibūdinti antikinės valstybės teorijas pagal Platoną ir Aristotelį
Uždaviniai: 1. Susipažinti su antikinių valstybių atsiradimu. 2. Išanalizuoti ir palyginti Platono ir Aristotelio valstybes. 3. Įvardinti santvarkos formas Platono ir Aristotelio valstybėse. Metodai. Vadovaujantis sisteminės analizės, loginiu, lyginamuoju bei istoriniu metodais įgyvendinsiu išsikeltą tikslą bei uždavinius.1. ANTIKINĖS VALSTYBĖS
Daugiau kaip prieš 5000 metų Artimiausiuose rytuose atsirado pirmosios vergovinės valstybės. Jų ideologija buvo pagrįsta religija. Žyniai kaupė pirmąsias mokslo žinias: patardavo kada keliauti, sėti, statyti. Artimųjų rytų upių slėniuose gyvenančios tautos įkūrė stiprias centralizuotas valstybes. Savo energiją nukreipė jos į kaimynų nukariavimus. Karas tapo svarbiu verslu. Kiek kitokią civilizaciją kūrė Viduramžių jūros pakrančių gyventojai, ypač finikiečiai, kurie dažnai tapdavo kaimynų grobiu, todėl nei graikai nei finikiečiai ilgai negalėjo sukurti galingų imperijų. VII-VI a. pr. m.e. formavosi pirmosios graikų valstybės –miestai (poliai), kurios skyrėsi savo valdymo formomis. Kiekvienas polis kūrė valdymo organus iš kurių išsikristalizavo dvi politinės sistemos: aristokratinė ir demokratinė. Dalis graikų emigruodavo už savo šalies ribų ir ten statydavo savo sukurtus miestus- valstybes. Antika – daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis. Antikinės civilizacijos ir jos filosofijos vystimasis nebuvo tolygus. Būta ir pakilimo, ir nuosmukio periodų. Savo apogėjų ji pasiekė Aristotelio laikais. Po Aristotelio pastebimas antikinės filosofijos smukimas, skrudėjimas. Bene pagrindinė to nuopuolio priežastis buvo ta, kad vergoviniu darbu besiremianti visuomenė pasiekė aukščiausią savo išsivystymo stadiją ir negalėjo toliau tobulėti vyraujant vergoviniams santykiams. Antra vertus, teoriniai mokslai atitrūko nuo praktikos. Tuometinė visuomeninė praktika nepajėgė nei patvirtinti, nei paneigti iškeltų teorinių teiginių. Pagaliau pirmaisiais mūsų eros amžiais besiformuojanti krikščionybė palaidojo antikinę kultūrą. Nors pirmieji krikščionys apologetai atmetė antikos filosofiją, bet vėliau jie negalėjo be jos apsieiti. Vis dažniau ir dažniau buvo remiamasi Platonu, Aristoteliu. Visais laikais viso pasaulio mokslininkai išsamiai tyrinėjo ir tebetyrinėja antikos filosofinį palikimą. ( iš kompo)
2. VALSTYBĖ PAGAL PLATONĄ IR ARISTOTELĮ
Platonas kūrė pirmąją mus pasiekusią valstybės teoriją: valdymo formos egzistuoja idėjų pasaulyje ir daiktiškajame pasaulyje, kurioje matyt, pats to nežinodamas ir nesiekdamas, atskleidė klasinę valstybės prigimtį. Graikai buvo įpratę žiūrėti į žmogų pro valstybės prizmę. Geras žmogus ir geras pilietis jiems dažniausiai reiškė tą patį. Platonas analizuoja optimalią visuomenės ekonominę struktūrą, valdymo formas ir politiko profesiją. Idealioje valstybėje nėra vergų, o yra dvi nuosavybės formos: aukštieji ir žemesnieji luomai. Etnines problemas nagrinėja kartu su politinėmis t.y. dorovė lemia žmonių tarpusavio santykius. Jis pateikia idealios valstybės modelį, kurią sudaro trys luomai: filosofų valdovų, karių- valstybės saugotojų ir žemdirbių bei amatininkų. Pirmieji du neturi privatinės nuosavybės. Platonui atrodė, kad jei valstybės valdys išmintingi valdovai, tai visos problemos išspręstos bus. Žemdirbių bei amatininkų luomo žmonės gamina materialines vertybes, jomis laisvai disponuoja, palaiko ekonominius ryšius su užsienio valstybėmis. Visa tai daryti uždrausta filosofams ir kariams, nes jie tarnauja valstybei. Platono kritikai valstybės teoriją laiko totalitarinės valstybės modeliu: griežtas luominis žmonių susiskirstymas pagal įgimtus duomenis, valstybė neturi leisti elgtis taip, kaip jie nori, kolektyvo interesai svarbesni už individo, socialinio gyvenimo prasmę suvokia tik elitas- valstybės, t. y. gyventojų likimas yra jų rankose, valdovai negali turėti privataus gyvenimo ir nuosavybės. Platono idėją apie valstybiškai politinę visuomenės struktūrą rutuliojo Aristotelis, samprotavęs iš valdžios ir viešpatavimo pozicijų. Aristotelio teigimu, kiekviena valstybė yra tam tikra bendruomenės atmaina, o kiekvienas bendruomenės, kaip tam tikrų veiklos rūšių visumos, tikslas yra gėris. Vadinasi, visų rūšių bendruomenės (šeima, kaimas, valstybė) siekia vienokio ar kitokio gėrio. Daugiausia ir aukščiausio gėrio siekia tos bendruomenės, kurios yra pačios svarbiausios ir apima visas kitas bendruomenes. Taigi šitokia bendruomenė yra valstybė arba politinė bendruomenė.
Aristotelis nuo valstybės skiria šeimą ir kaimą, kaip kokybiškai skirtinga bendruomenes. Lyginant su šeima ir su kiekvienu individu, pirminė pagal prigimtį yra valstybė, nes, Aristotelio teigimu, visuma visada yra pirmiau už dalį. Taigi teleologiškai nagrinėjama valstybė yra aukščiau už jos piliečius. Kadangi politinis bendravimas yra aukščiausia bendravimo rūšis, valdymu pagrįsta „politikeia“ yra aukščiausia valstybinės santvarkos rūšis, o sąvoka „politike“ apima visas valdymo rūšis, taip pat ir neteisingas. Aristotelis žmogų vadina „politiniu gyvūnu“. Tuo jis nori pasakyti, kad žmogaus visuomeniškumas iš prigimties yra orientuotas į valstybę. Tik valstybėje žmogus pasiekia savarankiškumo būklę, sudaro sąlygas atskiram asmeniui realizuoti save bendrijoje ir bendruomenėje. Pagal jį valstybė yra visuomenės visuma, kuri privalo veiksmingai ir plačiai užtikrinti savo piliečių savirealizacijos sąlygas. Jos tikslas –piliečių visuotinė gerovė.. Savo pažiūras į valstybės prigimtį Aristotelis priešpriešina alternatyviai sampratai, kuri primena šiuolaikinio liberalizmo teorijas. Valstybė pagal šią sampratą yra tam tik¬ra jos narių sąjungą, kurios tikslas – užkirsti kelią neteisin¬gumui ir palengvinti ekonominius mainus, o įstatymas čia tė¬ra tik “susitarimas” ir “tarpusavio teisingumo laidas”. Aristotelio manymu, kiekvienas, kuriam rūpi gera valstybės tvarka, turi skirti daug dėmesio “pilietinei dorybei bei ydai”; “ta valstybe, kuri teisėtai vadinama šiuo vardu, o ne vien tik žodžiais, turi rūpintis dorybe”. Aristotelio valstybės teorijoje išryškėja kai kurie saviti jo tyrimo metodo bei valstybės esmės sampratos bruožai. Kitaip nei Platonas, Aristotelis daug žinių pasisėmė iš lyginamųjų studijų. Jam priskiriama 158 valstybės santvarkų analizė, kurios išliko tik fragmentas „Atėniečių valstybė“ Mokytoją ir mokinį skiria realizavimo mastas, Platonas savo valstybę kuria idėjų pasaulyje, Aristotelis- galimybių pasaulyje. Kitaip negu Platonas, Aristotelis teigia, kad akstinas valstybei sukurti yra ne individo silpnumas, o jo natūralus polinkis bendruomenei. Aristotelio požiūriu, kalba taip pat nurodo tai, kad žmogus gyvena ne tik tam, kad pats išliktų, bet ir bendruomenei, kuri turi spręsti, kas yra naudinga, gera bei teisinga. Kaip ir Platonas, jis įsitikinęs, kad pagrindinis valstybės uždavinys- dorovinis piliečių tobulėjimas. Valstybė egzistuoja tam, kad piliečiai laimingai ir gerai gyventų. Tik valstybėje gali visiškai išsiskleisti individo dorybė2.1. Santvarkos formos
Polį formuojantis principas yra jo santvarka: „Valstybė yra tam tikros santvarkos piliečių bendruomenė“. Tiek Platonas, tiek ir Aristotelis, santvarkos formas skirsto panašiai t.y. į tris „teisingas“ ir tris su jomis susijusias išsigimusias, teigdamas kaip ir jo mokytojas, kad viena forma virsta kita: monarchija ir tironija, aristokratija ir oligarchija, liaudies valdžia (politėja) ir demokratija. Gera laikoma bendram labui tarnaujanti valstybės forma, o išsigimusia – tokia, kuri paiso tik valdančiųjų interesų. Platono idealiosios visuomenės valdymo forma yra aristokratija – valstybę valdo aukštesnieji luomai. Trys visuomenės luomai turi išlikti nekintami, tėvų pareigas turi perimti vaikai. Tačiau jis numatė ir specialius patikrinimus, kurie leistų tinkamus žmones iš žemesniojo luomo perkelti į aukštesnįjį, o iš pastarojo pašalinti netinkamus. Platonas mokė, kad visi šios visuomenės luomai turi būti supažindinami su tobulos visuomenės mitu, kad visuomeninę padėtį visuomenės nariams, lemia jų pačių prigimtis arba dievo valia. Šio mito tikslas –sukurti tvirtą valstybę, valdomą išmintingų žmonių. Svarbiausia Platono mintis, kad valdyti privalo geriausieji. Blogas valdymas lemia blogą tvarką, anarchiją, tironiją ir visokias nesėkmes; geras valdymas sąlygoja visuomenės tvirtumą ir laimingą piliečių gyvenimą. Platono valstybėje visa valdžia priklausys sargybiniams – jie bus aukščiau už įstatymą, t.y. patys kurs įstatymus. Platono požiūriu, egzistuoja keturi blogų valstybių tipai: timokratija, oligarchija, demokratija ir tironija. Iš visų blogųjų santvarkų geriausia timokratija, kuriai esant viešpatauja garbėtroškos. Liaudis gerbia vadovus, kariai neturi materialinių rūpesčių. Tačiau ji, atsiradus troškimui turėti, išsigimsta į oligarchiją – valdžią į savo rankas paima turtuolių mažuma, pastarąją pakeičia demokratija, o ši savo ruožtu išsigimsta į tironiją. Tironija- labiausiai atstumiantis valdymo tipas. Tironai nesilaiko jokių padorumo normų. Jų veiklos motyvas tik turto ir valdžios godulys. Ši santvarka iš esmės priešiška protui, tuo tarpu normalus valstybių funkcionavimas turi būti pagrįstas protu.
Platonas įžvelgė, kad valstybė yra istoriškai susiformavusi institucija. Jo manymu, žmonių gyvenime buvo du laikotarpiai. Pirmuoju laikotarpiu žmonės valstybės neturėjo. Gyveno pagal prigimtį ir viską jiems teikė gamta. Nebuvo tuomet karų, nesantaikų. Tačiau turtai ir nuosavybė suskaldė žmones į priešiškas klases. Pasiskirstę žemę ir turtus, godieji pasiskelbė juos savo nuosavybe. O tuos, kurie dirbo ir juos maitino, pavertė savo tarnais ir vergais, kuriems tramdyti ir atsirado valstybė. Iš pradžių valstybė buvo dvilypė, sudaryta iš turtingųjų ir vargšų. Dėl priešiškų klasių susidūrimų keitėsi valstybės valdymo formos, bet klasės išlikdavo. Klasių neatsisakė ir Platonas. Tačiau malonumą naudotis turtais ir nuosavybe jis paliko tik gamintojams Pilietybės klausimą Aristotelis pateikia, kaip būdą valstybės ir santvarkos santykiui suprasti. Pilietybė yra santvarkos funkcija: asmenys, kurie yra piliečiai demokratinėje santvarkoje, nebūtinai yra piliečiai oligarchijoje. Valstybės identiškumą nulemia jos santvarkos tipas, o ne tokie veiksniai, kaip geografija arba tautybė. Aristotelis pabrėžia, kad valstybės santvarkoms arba valdymo formoms būdingas skirtumo tarp valdovo ir valdinių nunykimas: tinkamas politinis valdymas yra tada, kai piliečiai „pakaitomis valdo ir yra valdomi“, o valstybei valdyti reikalingos dorybės, paprastai įgyjamos remiantis valdinio patirtimi.. Iš Aristotelio dėstymo galima suprasti, kad egzistuoja politikų klasė ar tipas- tai žmonės, kurie „valdo“ griežtesne ir tikslesne prasme negu eiliniai piliečiai, ir dėl to jiems neužtenka to, ko išmokstama iš kasdienės politinio gyvenimo patirties, – būtina ugdyti jų supratingumą. Aristotelis tyrė visas jam žinomas valdymo formas- ieškojo optimalaus valdymo varianto. Aristotelis monarchiją, aristokratiją ir politėją laikė gerais valdymo būdais, nes valstybė išreiškia visus interesus. Likusios trys (tironija, oligarchija ir demokratija) yra neteisingi valdymo būdai, nes valdantieji vadovaujasi tik savo interesais. Egzistuoja ir tarpinės valdymo formos. Kiekviena valdymo forma gali išsigimti ir Aristotelis tyrinėja išsigimimo galimybes. Jo klasifikacija remiasi gerų ir blogų santvarkų supriešinimo principu: politėja priešinama demokratijai, aristokratija- oligarchijai, monarchijai – tironija. Aristokratija – tai kilnių žmonių valdymas, oligarchija- turtingų. Pasak mąstytojo, būti kilniam ir turtingam yra skirtingi dalykai. Panašiai sugretinama monarchijai su tironija: monarchas yra kilnus ir teisingas, tironas- nekilnus ir neteisingas. Idealiausia valdymo forma Aristoteliui būtų demokratijos ir aristokratijos sujungimas. “Tik sudarius sąžiningą val¬džią, – rašė jis, – galima sujungti į vieną santvarką demokratiją ir aristokratiją. Tik tokiu atveju ir kilmingieji, ir liaudies žmonės galėtų gauti tai, ko no¬ri vieni ir kiti. < … > Abiejų šių santvarkų sujun¬gimas įvyktų tada, kai iš valdžios vietų nebūtų ga¬lima pasipelnyti.” Valdymo formos atitinkamai veikia krašto ekono¬miką. Oligarchija yra tokia santvarka, kai valstybę valdo turtingųjų mažuma, nepaisanti neturtingųjų in¬teresų. Tuo tarpu demokratijoje (daugumos) valdžia priklauso skurstantiems, kurie siekia iš to skurdo išsivaduoti, todėl jiems svetimi turtingųjų interesai. Aristoteliui blogiausia valdymo forma – tironija. Jis negailestingai nuvainikuoja tironus. Tironija ¬vidinių suiručių židinys; ji neatspari užsienio inva¬zijai, veda tautą i pražūtį. Pasak Aristotelio, tironija siekia trijų dalykų: 1. Kad valdiniai būtų silpnadvasiai, nes tokie nesukyla prieš nieką; 2. Kad piliečiai nepa¬sitikėtų vienas kitu, nes tironija tol jaučiasi saugiai, kol žmonės vieni kitais nepasitiki; 3. Kad valdiniai būtų nepajėgūs, mat niekas nesiima darbų, kurių jis nepajėgia, todėl ir tironijos negalima nuversti be” bejėgiškumu. Aristotelis įsitikinęs, kad dalis žmonių iš prigim¬ties yra blogi. Todėl, jo nuomone, dažniausiai jie veržiasi i valdžią, nes tikisi iš jos pasipelnyti. Tokie žmonės nesiduoda auklėjami .2.2. Teisingumas
Pagrindinė Platono tema valstybėje yra teisingumas, tačiau analizuodamas šią sąvoką, paliečia beveik visas svarbiausias filosofines problemas. Tai daiktų būties tikrųjų priežasčių – idėjų ir aukščiausiosios iš jų – gėrio problema, žmogaus prigimties (sielos, jos pažintinių galių, sielos ir kūno santykio, sielos likimo po žmogaus mirties), valstybės ir jos piliečių luomų kilmės klausimai, pagaliau – kokia turi būti valstybė, kas ir kaip ją turi valdyti, kokia tinkamiausia jos piliečių mokymo ir auklėjimo sistema. Tačiau virš jų turėtų iškilti protas, kuris padėtų surasti esmę ir saiką. Taip žmogus artėtų prie absoliutaus gėrio. O tuo, kad jis eitų teisingu keliu, Platonas paveda rūpintis valstybei. Jai mąstytojas besąlygiškai patiki mokymo ir auklėjimo klausimus.
Valstybėje turi vyrauti keturios svarbiausios dorybės – išmintis, narsumas, nuosaikumas ir teisingumas. Platonas daro išvadą, kad teisingumas – tai rūpinimasis savo paties pareigomis ir nesikišimas į kitų žmonių reikalus. Kitaip sakant – visų visuomenės elementų darna Pasak, Platono, valstybė turėtų žiūrėt, kad kiekvienas dirbtų tai, kas jam pridera. Jis įžvelgė darbo pasidalijimo būtinybę, teigdamas, kad darbas atliekamas geriau ir lengviau, kai jį dirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimų žmogus. Todėl reikalavo, kad valstybė diferencijuotų žmones, vieniems paskirtų auginti gyvulius, rūpintis maistu, kitiems – parūpinti drabužius apavą, tretiems- ginti kraštą ir jį valdyti. Pagal atliekamą darbą idealios valstybės gyventojus jis suskirstė į tris luomus: valdovų filosofų, sargybinių ir gamintojų. Platonas ypač pabrėžia auklėjimo svarbą. Pirmiausia, anot jo, formuojamas vaikų charakteris, o paskui –protas. Jie bus mankštinami, mokomi menų ir matematikos. Vaikai bus imami į karą, kad mūšių reginiai įkvėptų jiems drąsos ir vėliau neišsigąstų tikrų kovų. Bus tikrinama visa, ką vaikai skaito, ko klauso, kad negalėtų sekti netinkamais pavyzdžiais, o būtų skatinami aukščiausio tobulumo. Labai ryškus platoniškojo auklėjimo ir gyvenimo bruo¬žas – asketizmas, kuris einant nuo žemesniųjų luomų prie aukštesniųjų vis stiprėja. Gamintojų gyvenimas dar nėra labai asketiškas. Gamintojai – žemdirbiai, amatininkai, pir¬kliai – yra pati gausiausia ir, Platono akimis žiūrint, pati žemiausia piliečių kategorija. Tačiau valstybei ji būtina. Be jos valstybė negalėtų funkcionuoti. Sargybinių ir valdovų gyvenimas visiškai pajungia¬mas valstybės reikalams. Jų asmeniniai interesai pateisi¬nami tik tiek, kiek jie netrukdo idėjai, bendriems tiks¬lams. Sargybinių darbas – ginti valstybę nuo vidaus ir išores priešų – esąs nelengvas. Todėl Platonas reikala¬vo sudaryti sargybiniams tokias gyvenimo sąlygas, ku¬rios netrukdytų jiems buti geriausiais sargybiniais. Šių dviejų luomų atstovus Platonas stengiasi apsaugoti nuo materialinių gėrybių, nuosavybės pamėgimo, kuri jis lai¬ko didžiausiu visuomenės blogiu. Pagal Aristotelį, pati iškiliausia dorybė yra teisingumas, kuris kaip paskirstytas teisingumas rūpinasi teisingu gėrybių bei pagarbos paskirstymu visuomenėje. Kaip išlyginantis teisingumas – atlygina už patirtas skriaudas. Teisingumas pačia bendriausia prasme yra tai, kas sukuria ir išsaugo pilietinės bendrijos laimę, todėl jis iš esmės tapatus įstatymų laikymuisi, nes įstatymai siekia išsaugoti bendrą valstybės gėrį, oficialiai apibrėžiami visas žmonių gyvenimo sritis. Aristotelis skiria keletą taip suprantamo teisingumo prasmių:– pirmoj atmaina pasireiškia dalijantis garbę, turtus arba ką nors kitą, ką gali dalytis pilietinės bendrijos nariai. Toks teisingumas remiasi asmenų ir gėrybių santykio lygybe. Dalijamasis teisingumas, anot Aristotelio, yra prieštaringas iš esmės, nes asmenų suskirstymas pagal nuopelnus yra politinis dalykas- kiekviena santvarka teikia skirtingą reikšmę turtingų, dorybingų ir laisvų žmonių pretenzijoms pirmauti. – Antroji teisingumo atmaina susijusi su sutartimis- Aristotelis vadiną jį „reguliuojamu“. Šiam teisingumui būdingas svarbus skirstymo elementas: šį vaidmenį teisminiuose procesuose atlieka teisėjas arba prisiekusieji.– Trečiąją teisingumo atmainą vadina „atsilyginimu“. Šitaip suprantamas teisingumas apima tiek paprastą atsiteisimą už padarytas skriaudas, tiek pelno ar gėrybių mainus. Aristotelis aiškiai pasako, kad teisingumo dorybė- tai valstybės ypatumas, o nuosprendžių skelbimas – institucija, kuri priklauso valstybei ir tam tikra prasme ją apibrėžia . Aristotelis glaustai kritikuoja Platono įstatymus. Jis pažymi, kad nedaug pasakoma apie tos santvarkos, kuri jame pateikiama kaip praktiškiausia politinė tvarka, tikrąsias ypatybes. Platono Valstybėje labai plačiai aptariamas santvarkos prigimties ir tipų klausimas, tačiau pagrindinė Valstybės tema- geriausioji santvarka, kurią įgyvendinti, Platonas pripažįsta, yra nepaprastai sunku ar net neįmanoma.IŠVADOS
Antika – Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis, trukęs daugiau kaip tūkstantį metų. Antikinės civilizacijos ir jos filosofijos vystymuose buvo ir pakilimo, ir nuosmukio periodų.
Platonas savo valstybę kūrė idėjų pasaulyje, o jo mokinys Aristotelis valstybę kūrė galimybių pasaulyje. Tiek Platonas, tiek Aristotelis teigė, kad stimulas valstybei sukurti yra natūralus polinkis bendruomenei. Jie valstybės uždaviniu lako dorovinį piliečių tobulėjimą. Valstybę formuojantis principas yra santvarka. Platonas ir Aristotelis, santvarkos formas skirsto panašiai: į tris „teisingas“ ir tris su jomis susijusias išsigimusias. Platono idealiosios visuomenės valdymo forma yra aristokratija – valstybę valdo aukštesnieji luomai. Jo požiūriu, egzistuoja keturi blogų valstybių tipai: timokratija, oligarchija, demokratija ir tironija Aristotelis tyrė visas jam žinomas valdymo formas- ieškojo optimalaus valdymo varianto. Aristotelis monarchiją, aristokratiją ir politėją laikė gerais valdymo būdais, nes valstybė išreiškia visus interesus. Platonas išskiria vieną iš valstybės valdymo principų – teisingumą, kuris turėtų lemti valstybės darną, harmoniją ir galimas tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi tik tuo, kas naudinga valstybei. Jis įžvelgė būtinas darbo pasidalijimas ir todėl jis reikalavo, kad būtų suskirstyti žmonės. Pagal Aristotelį teisingumas, tai teisingų gėrybių bei pagarbos paskirstymas visuomenėje. Kaip išlyginantis teisingumas – atlygina už patirtas skriaudas. Pagal jį teisingumo dorybė- tai valstybės ypatumas, o nuosprendžių skelbimas – institucija, kuri priklauso valstybei.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Anzenbacher, A. (1992). Filosofijos įvadas.Vilnius: Katalikų pasaulis.
2. Aristotelis. (1997). Politika. Vilnius: ALK pradai.
3. Genzelis, B. (1995). Senovės filosofija. Vilnius: Mintis.
4. Jasmontas, A. (2006). Žmogus ir visuomenė. Vilniaus Gedimino technikos universitetas.
5. Kunzmann, P., Burkard, P., Wiedmann, F. (1999). Filosofijos atlasas. Vilnius: Alma litera.
6. Platonas. (2000). Valstybė. Vilnius: pradai
7. Smith, L. (1995). Po idėjų pasaulį. Vilnius: Alma litera.