Vadovų veiklos svarba organizacijoje

VADOVŲ VEIKLOS SVARBA ORGANIZACIJOSE

Valdymo procese žmogus atlieka specifinį vaidmenį, todėl užima ir ypatingą padėtį. Valdymo teorija vadovui skiria ypatingą dėmesį. Vadovo socialinio vaidmens, savybių, veiklos motyvų ir elgesio įvairiomis aplinkybėmis vertinimas, analizė ir tobulinimas – būtini komponentai, kuriant vadybos teoriją ir tobulinant gamybos valdymo praktiką.

Visoms organizacijoms bendra tai, kad kiekviena turi vadovą. Jis vadinamas įvairiai: viršininku, direktoriumi, valdytoju, rektoriumi,sekretoriumi, pirmininku, meistru, brigadininku ir kitaip.
Visi norime turėti gerą vadovą, gerą direktorių, gerą viršininką, gerą valdytoją, protingą, drąsų, talentingą, veiklų, iniciatyvų – tokį, kuuris pavaldiniams ir kitiems būtų pavyzdys: santūrus, išmintingas, ryžtingas, jautrios sielos, praktiškas. (R.Razauskas „Aš vadovas“ 4-5 psl.)
Geras vadovas – tarsi simfoninio orkestro dirigentas, kurio rankos mostas sutelkia darbuotojus toms pačioms pastangoms. Geras vadovas yra tas, kuris iš įvairių profesijų ir charakterių žmonių sugeba suburti darnią visumą – vieningą kolektyvą.
Vadovas atlieka išskirtinį vaidmenį valdyme. Todėl šiame savo darbe aš aprašysiu vadovo darbo ypatumus ir kokias pagrindines funkcijas vadovas atlieka. Tačiau vadovo veikla nesibaigia tik pagrindinių funkcijų atlikimu. Nemažiau svarbi jo veikla susijusi su žmmogiškosios energijos gamyba. Paties vadovo, organizacijos ir apskritai valdymo sistemos veiksmingumas priklauso nuo to, kiek energijos vadovas sugeba išgauti iš kiekvieno pavaldinio ir kur ją nukreipia. (R.Razauskas „Aš vadovas“ 4-5 psl.)

1. Personalo valdymo samprata ir subjektai

Vadovas – tai žmogus, kuriam įmonių ir or

rganizacijų savininkai deleguoja teisę atstovauti organizacijos interesams, atlikti valdymo funkcijas bei užtikrinti individualių pastangų derinimą. Taigi vadovai yra vieni iš personalo valdymo subjektų, realizuojantys organizacijos tikslus ir uždavinius ne patys, o vadovaudami kitų žmonių darbui.

Ilgą laiką buvo manoma, kad vadovas yra tas subjektas, nuo kurio sugebėjimo vadovauti visiškai priklauso viso personalo valdymo efektyvumas. Todėl pagrindinis dėmesys daugiausia ir buvo skiriamas būtent vadovų veiklos efektyvumui. Šiuo metu toks požiūris iš esmės keičiasi. vis labiau įsitikinama, kad organizacijų veiklos sėkmė priklauso ir nuo pavaldinių sugebėjimo bei noro atlikti užduotis, jų turimos informacijos, įtakos kitiems darbuotojams ir pan. Todėl vadovams labai svarbu, kad pavaldiniai suprastų, ką ir kodėl jie turi daryti. (A.Sakalas, V.Šilingienė „Personalo valdymas“ 10 psl.)
Vadovai valdomąjį procesą veikia ne tiesiogiai, bet per jaam pavaldų kolektyvą. Jie nustato ir suderina santykius tarp atskiras valdymo funkcijas atliekančių tarnybų, parenka darbuotojus, organizuoja bendrą valdomosios sistemos darbą. Dirbti su žmonėmis, be tam tikrų asmeninių savybių, vadovams reikia psichologijos, etikos ir kitų sričių žinių. Valdymo objektas – žmonės – iš esmės lemia vadovo darbo pobūdį. Skiriami trys pagrindiniai vadovų darbo komponentai: socialinis auklėjamasis, gamybinis ekonominis, organizacinis valdymo.
Socialinė auklėjamoji vadovo veikla reiškia, kad vadovas yra kolektyvo organizatorius ir auklėtojas.
Spręsdamas gamybinius ekonominius ir organizacinius valdymo uždavinius, vadovas veikia kaip valdomosios ir va
aldančiosios sistemos organizatorius.
Taigi, vadovavimas žmonių kolektyvui, teisė priimti sprendimus ir atsakomybė už kolektyvo darbą ir yra pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos darbuotojai priskiriami vadovo kategorijai. (A.Sakalas „Personalo vadyba“ 50 psl.)

2. Vadovo veiklos ypatumai

Visų personalo kategorijų veikla svarbi sėkmingai įmonės veiklai, tačiau valdymo teorijoje vadovui, jo veiklai visada skiriamas ypatingas dėmesys. Gero, efektyviai dirbančio vadovo problemateoriniu ir praktiniu požiūriu tebelieka aktuali iki šių dienų.

Vadovai – tai ypatingą vietą organizacijų valdyme užimantys žmonės. Jie yra organizacijos savininkų samdyti žmonės, turintys realizuoti organizacijos tikslus, jie vadovauja kitų samdomų darbuotojų veiklai ir yra atsakingi už sėkmingą jų darbą. Tokia vadovų padėtis sąlygoja jų veiklos sudėtingumą ir įvairiapusiškumą. Vadovai įgyvendina organizacijų tikslus, ne patys tiesiogiai dalyvaudami darbo procese, bet vadovaudami ir derindami kitų, jiems pavaldžių žmonių pastangas. (A.Sakalas, V.Šilingienė „Personalo valdymas“ 26 psl.)

Žymus amerikiečių vadybos specialistas P. F. Drakeris taip apibūdina valdymo veiklą: valdymas – tai specifinė veiklos rūšis, neorganizuotą minią paverčianti efektyviai, tikslingai ir našiai dirbančia grupe.

Taigi, darome išvadą, kad vadovo veikla yra daugialypė, apimanti daugybę skirtingų aspektų. Tai sudėtingas, informacinis, kūrybinio pobūdžio procesas. Dažnai vadovų užduotis įmanoma apibudinti tik bendrais bruožais, nurodant darbo tikslą.

Vadovų darbas labai priklauso nuo jų užimamos hierarchinės padėties. Aukščiausiojo lygio vadovai daugiausia užsiima kardinaliais, strateginiai sprendimais, viduriniojo lygio vadovai – taktiniais sprendimais, o žemesniojo lygio va

adovai – jų realizavimu. Taigi, įvairių vadovų veikloje bendrų dalykų mažiau nei skirtumų. (A.Sakalas, V.Šilingienė „Personalo valdymas“ 26 psl.)

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl vadovų veiklos pobūdį atskiri autoriai apibūdina labai įvairiai.vieni teigia, kad vadovų funkcija yra sprendimų priėmimas visais svarbiausiais valdymo aparato veiklos klausimais, įskaitant ir pavaldžių objektų valdymą, ir paties aparato darbo organizavimą. Kiti, be įgaliojimų priimti sprendimus, į pirmą vietą iškelia atsakomybę už valdymo proceso eigą ir rezultatus.

Nežiūrint labai didelės vadovų veiklos įvairovės, yra ir vienas bendras, nuo veiklos srities ir valdymo lygio nepriklausantis jų veiklos bruožas. H. Minzbergas teigia, kad vadovo vaidmuo – tai visumos taisyklių, kurių būtina laikytis, einant tam tikras pareigas, užtikrinimas. Atskira asmenybė gali daryti įtaką vaidmens įgyvendinimo pobūdžiui, bet tik ne jos turiniui. Savo darbuose H. Minzbergas išskiria dešimt vadovo vaidmenų, kuriuos santykinai galima suskirstyti į tris grupes:
1. Tarpasmeninių santykių palaikymas.
2. Informacinis vaidmuo.
3. Vaidmenys, susiję su sprendimų priėmimu.

3. H. Minzbergo vadovo vaidmenų suskirstymas
Vaidmuo Vaidmens aprašymas Veiklos pobūdis
Tarpasmeninių santykių palaikymas
1. Aukščiausio lygio vadovas Simbolinis vadovas, kurio kompetencija – įprastų teisinio arba socialinio pobūdžio pareigų vykdymas Ceremonijos ir veiksmai, sąlygoti užimamos padėties
2. Lyderis Atsakingas už pavaldinių motyvavimą ir aktyvumą, taip pat už darbuotojų parinkimą ir paruošimą bei su tuo susijusių užduočių vykdymą Faktiškai visi valdymo veiksmai, susiję su personalo valdymu
3. Jungiančioji grandis Užtikrina išorinių kontaktų ir informacijos šaltinių tinklo, teikiančio informaciją ir paslaugas, da

arbą Susirašinėjimas, dalyvavimas dalykiniuose susitikimuose ir kita veikla, susijusi su išorinėmis organizacijomis bei asmenimis
Informaciniai vaidmenys
4. Informacijos priėmėjas Ieško ir surenka įvairią specializuoto pobūdžio informaciją (daugiausia einamąją), kurią sėkmingai naudoja organizacijos interesams; koordinuoja visą išorinę ir vidinę į organizaciją patenkančią informaciją Visos dokumentacijos apdorojimas, kontaktų, susijusių su organizacijos gavimu, palaikymas (periodiniai leidiniai, pažintinės kelionės)
5. Informacijos skleidėjas Perduoda gautą iš išorinių šaltinių ar iš pavaldinių bei organizacijos narių informaciją; dalis šios informacijos turi faktinį pobūdį, kitoje, norint suformuoti organizacijos požiūrį, tam tikrus faktus reikia interpretuoti Dokumentacijos išsiuntimas į kitas organizacijas, siekiant gauti informaciją, verbaliniai kontaktai, perduodant informaciją pavaldiniam (apžvalgos, pokalbiai)
6. Atstovas Perduoda išorei informaciją apie organizacijos planus, politiką, veiklą, rezultatus, veikia kaip tam tikros srities ekspertas Dalyvavimas posėdžiuose, kreipimasis raštu, atstovavimas, perduodant informaciją organizacijoms ar asmenims
Vaidmenys, susiję su sprendimų priėmimu
7. Sprendėjas Ieško galimybių pačioje organizacijoje ir už jos ribų, kuria ir įgyvendina tobulinimo projektus, lemiančius pokyčius, kontroliuoja konkrečių projektų kūrimą Dalyvavimas strategijos svarstymo posėdžiuose, situacijos apžvalgos, apimančios informavimą arba veiklos tobulinimo projektų kūrimą
8. Pažeidimų šalintojas Atsako už koreguojančius veiksmus, kai organizacija atsiduria prieš svarbių ir netikėtų pažeidimų būtinumą Strateginių ir einamųjų klausimų, apimančių problemas ir krizes, svarstymas
9. Išteklių skirstytojas Atsakingas už visų organizacijos išteklių paskirstymą, kas faktiškai yra visų svarbių sprendimų organizacijoje priėmimas ir patvirtinimas Grafikų sudarymas, įgaliojimų suteikimas, visi veiksmai, susiję su biudžeto sudarymu ir vykdymu
10. Derybininkas Atsakingas už atstovavimą organizacijai visose reikšmingose ir svarbiose derybose Derybų vedimas

Taigi pagrindinis vadovo veiklos ypatumas tas, kad jis yra atsakingas už daugelį svarbių ir labai skirtingų veiklos sričių organizacijoje. (A.Sakalas, V.Šilingienė „Personalo valdymas“ 27-29 psl.)

4. Pagrindinės vadovo funkcijos

Jau rašiau, kad vadovo veikla yra labai įvairi. Tai reiškia, kad vadovai organizacijose atlieka daug skirtingų funkcijų. Vienas valdymo teorijos pradininkų A. Fajolis teigė, kad pirmiausia vadovas privalo būti geru administratoriumi, t.y sugebėti vykdyti pagrindines valdymo funkcijas: 1916 metais išleistoje knygoje „Bendra ir industrinė administracija“ jis išskyrė penkias pagrindines funkcijas:
– planavimą;
– organizavimą;
– vadovavimą;
– koordinavimą;
– kontrolę.
Vėliau įvairūs autoriai tobulino šią klasifikaciją, išskirdami naujas funkcijas ar kai kurias sujungdami. (A.Sakalas. V.Šilingienė „Personalo valdymas“ 29 psl.)
A.Fajolio pateikta klasifikacija yra nuosekliausia: planavimas, organizavimas, vadovavimas ir kontrolė. Visos šios funkcijos yra glaudžiai susijusios ir bet kurios iš jų vykdymas veikia kitą funkciją.
Pagrindines funkcijas atlieka visi vadovai, nesvarbu, kokią vietą organizacijoje jie užima. Skiriasi tik tam tikrų funkcijų lyginamasis svoris ir svarba jų veikloje. (A.Sakalas. V.Šilingienė „Personalo valdymas“ 30 psl.)
Toliau apžvelgsime visas pagrindines vadovų funkcijas.

4.1 Planavimas
Planavimo reikšmę organizacijų valdyme pabrėžė dar A. Fajolis. Posakis „valdyti – reiškia numatyti“ rodo planavimo svarbą. Numatymas – svarbiausia valdymo dalis. Veiklos planas – tai kartu ir laukiamas rezultatas, ir veiklos kryptis, kuria reikia veikti ir etapai, kuriuos reikia pereiti , ir metodai, kuriuos reikia pritaikyti. Jis sumažina neteisingų sprendimų priėmimo riziką, leidžia nustatyti bendrus organizacijų ir jų narių tikslus, sudaro veiksmingos kontrolės pagrindą. (A.Sakalas. V.Šilingienė „Personalo valdymas“ 30 psl.)
Planavimas – tai pagrindinė aukštesnio lygio vadovo darbo funkcija, daranti didelę įtaką kitų jo vykdomų funkcijų efektyvumui bei paliečianti visą organizaciją.
Pirmasis planavimo žingsnis yra tikslų ir uždavinių įvardijimas. Tik žinodamas galutinį tikslą organizacijos vadovas gali tiksliai numatyti, ką būtina atlikti. Be tikslo – gauti pelną, – vadovas privalo numatyti būdus, kaip jį gauti.
Antras svarbus planavimo žingsnis – nuspręsti, kaip įgyvendinti iškeltus uždavinius ir pasiekti užsibrėžtus tikslus. Dažnai tą patį tikslą pasiekti galima keliais būdais, iš kurių organizacijos vadovas turi pasirinkti patį tinkamiausią. Siekdamas rasti geriausią sprendimą, vadovas pirmiausia turi numatyti visas galimas alternatyvas, išskirti jų privalumus ir trūkumus, ir nuspręsti, kuri jų geriausiai atitinka esamą bei numatomą ateitį situaciją.
Apibrėžus tikslą, galima suplanuoti veiklą ir laikytis teisingos krypties, suskirstant, ką ir kokia tvarka reikia atlikti. Planavimas reikalauja iš vadovų tam tikrų įgūdžių: sugebėti analizuoti situaciją; numatyti, kas turi būti atlikta; apskaičiuoti, kaip tai padaryti; vertinti nuveiktus darbus ir juos koreguoti. (A.Sakalas. V.Šilingienė „Personalo valdymas“ 31 psl.)

4.2 Organizavimas
Kad organizacijos veikla būtų efektyvi, nepakanka, kad kiekvienas atskirai paimtas jos narys ar padalinys dirbtų efektyviai. Yra būtina jų pastangų koordinacija bei integracija į bendrą organizacijos veiklą. Būtent dėl to ir vykdoma organizavimo funkcija.
Parengus planus vadovai, turi rasti būdą, kaip su turimais ištekliais pasiekti iškeltus tikslus. Svarbiausi kiekvienos organizacijos ištekliai yra jos darbuotojai. Todėl vadovas turi apgalvoti visus darbus, kuriuos atlieka organizacijos darbuotojai, bei suburti kolektyvą, galintį juos atlikti. Taigi organizavimas – tai funkcija, kuria vadovai paskirsto darbus, atsakomybę, išteklius organizacijos nariams, kad jie efektyviai siektų organizacijos tikslų. (A.Sakalas. V.Šilingienė „Personalo valdymas“ 32 psl.)
Viena svarbiausių problemų, su kuria susiduria vadovas, vykdydamas organizavimo funkciją, yra darbų paskirstymas, užduočių ir atsakomybės delegavimas. Taupydamas savo laiką svarbesniems darbams, vadovas turi stengtis kuo geriau panaudoti savo darbuotojų potencialą. Todėl dalį savo darbų jis turi patikėti tvarkyti pajėgiems pagalbininkams, kad nebūtų per daug užimtas nereikšmingų uždavinių sprendimu. (A.Sakalas. V.Šilingienė „Personalo valdymas“ 32 psl.)
4.3 Vadovavimas

Atlikdamas organizavimo funkciją vadovas numato bei paskirsto užduotis, kurias jo pavaldiniai turi įgyvendinti. Tačiau net parengus tikslų planą bei davus tikslius nurodymus, kaip atlikti darbą, pavaldiniai ne visada tai atlieka taip, kaip buvo norėta. Tačiau visada egzistuoja didesnis ar mažesnis konfliktas tarp atskiro darbuotojo ir organizacijos lūkesčių. Todėl vadovui iškyla labai sudėtinga užduotis – išspręsti konfliktą.

Vykdant šią funkciją, labai svarbu, kad vadovo nurodymai būtų aiškūs ir tikslūs, nes darbuotojų veikla bus efektyvi tik tada, kai kiekvienas žinos ko yra siekiama, ką konkrečiai jis turi padaryti, kokie reikalavimai keliami. Kai žmonės žino dėl ko jie dirba, jie dirba žymiai efektyviau ir kokybiškiau.
Kitas svarbus vadovavimo aspektas yra darbuotojų pažinimas bei motyvavimas. Vadovas privalo išsiaiškinti, ko siekia kiekvienas darbuotojas. Tam turi būti sukurta visa poveikio priemonių sistema, padėsianti vadovui sėkmingai vadovauti personalui. (A.Sakalas. V.Šilingienė „Personalo valdymas“ 33 psl.)

4.4. Kontrolė

Kontrolė – tai valdymo funkcija, kuri turi išaiškinti, kas organizacijoje vyksta ne taip, dėl kokių priežasčių, ir ką galima padaryti, siekiant užkirsti kelią problemoms atsirasti ateityje.
Pirmasis kontrolės apibrėžimą pateikė A. Fajolis. Jis teigė, jog įmonėje kontrolė reikalinga norint patikrinti, ar viskas vyksta pagal patikrintus planus, sudarytas instrukcijas, nustatytus principus. Jos tikslas – išaiškinti silpnas vietas ir klaidas, laiku jas ištaisyti ir neleisti joms pasikartoti. Kontrolės procesas skaidomas į tris pagrindinius etapus:
1. Vertinimo kriterijų nustatymas.
2. Pasiektų rezultatų ir pasirinktų vertinimo kriterijų palyginimas.
3. Būtinų koregavimo veiksmų atlikimas.
Kontrolė yra daug lemianti vadovo veiklos funkcija¸ kuri suprantama kaip procesas, užtikrinantis, kad organizacijos uždaviniai sprendžiami teisingai, o pastebėti netikslumai yra pašalinami. (A.Sakalas. V.Šilingienė „Personalo valdymas“ 34 psl.)

5. Vadovavimo esmė
Vadovavimas, personalo valdyme yra viena svarbiausių vadovo veiklos funkcijų, susijusių su tarpasmeniniais valdymo aspektais, padedanti pavaldiniams suprasti įmonės tikslus ir efektyviai jų siekti.
Paprastai geras yra tas vadovas, kuris iš įvairių profesijų ir charakterių žmonių sugeba suburti darnią visumą – vieningą kolektyvą. Vadovas užsiima ypatinga veikla, atskirų individų visumą paverčiančia tikslingai ir efektyviai dirbančia žmonių grupe. (A.Sakalas. V.Šilingienė „Personalo valdymas“ 35-36 psl.)

5.1. Personalo pažinimas ir motyvavimas

Organizacijos veikloje vadovas užima labai svarbią vietą, bet vienas jis nepajėgus įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Vadovai nustato, ką reikia padaryti, priima sprendimus, tačiau visa tai realizuoja ne patys. Tai jau jų pavaldinių kompetencija. Todėl dėl neigiamo personalo nusistatymo gali žlugti net pačios geriausios idėjos.

Taigi vadovai, norėdami garantuoti efektyvią organizacijos veiklą, turi užsitikrinti savo pavaldinių paramą ir norą bendradarbiauti. Visa tai kelia didelius darbo su personalu uždavinius vadovams. Kiekvienas žmogus, dirbdamas konkrečioje organizacijoje, turi savo asmeninių siekių ir lūkesčių. Todėl jam svarbu žinoti, kokią naudą jis gaus, kokią įtaką pokyčiai padarys jo įvaizdžiui, karjerai, ateičiai. Todėl vadovas turi panaudoti tris efektyviausias priemonių grupes:
• Informavimas;
• Motyvavimas;
• Įtraukimas. (A.Sakalas. V.Šilingienė „Personalo valdymas“ 87-90 psl.)

5.2. Delegavimas ir kontrolė

Vadovas dažniausiai užsiima organizacine ir koordinacine veikla, jis teisingai paskirsto darbą ir darbo jėgą, siekia geriau panaudoti bendradarbių iniciatyvą ir bendradarbiavimo galimybes. Delegavimas – tai kompetencijos perdavimas iš viršaus į apačią. Bendradarbiai yra atsakingi už veiklą, t.y jie atsako už viską, ką daro. Jie yra visiškai atsakingi už normalius, įprastinius atvejus, kuriais jiems deleguojama ne tik veiklos bet ir valdymo teisė. Vadovas paprastai į šias sritis nesikiša, išskyrus atvejus, kai iškyla rimtų problemų. Bet tai nemažina vadovo atsakomybės. Jis turi teisingai deleguoti uždavinius, parinkti reikiamus darbuotojus, padėti jiems. Vadovas niekada iki galo nedeleguoja atsakomybės. Jis visada atsako už tai, kad būtų tinkamai įvykdytas visas uždavinių kompleksas, t.y atsakingas už pavaldinių klaidas. (A.Sakalas „Personalo vadyba“ 242 psl.)

Vadovai, naudodami delegavimą, turi kitaip pažvelgti ir į labai svarbų savo veiklos aspektą – kontrolę. Skiriama trijų rūšių kontrolė: tarnybinė priežiūra, rezultatų kontrolė ir savikontrolė.

Tarnybinė priežiūra – tai kiekvieno vadovo pareiga. Jis turi įsitikinti, kad bendradarbis, kuriam deleguota užduotis, siekia patikėtų tikslų, taiko tinkamus metodus, jei reikia jam padėti, patarti. (A.Sakalas. V.Šilingienė „Personalo valdymas“ 171 psl.)

5.3. Vadovavimo sėkmę lemiančios sąlygos :

Vadovo autoritetas, valdymo metodai, vadovavimo stilius ir darbo organizavimas. Tai pagrindas, kuriuo remdamiesi vadovai, pasirinkę vadovavimo priemones, veikia bendradarbius. (psl.214) vadovo autoritetas. Sėkmingai valdyti galima tik turint autoritetą. Autoritetas – tai vadovo savybių visuma, kuri garantuoja, kad vadovą pripažins bendradarbiai, savanoriškai vykdys nurodymus. Jei vadovas neturi autoriteto valdyti sunkiau.
Vadovas – tai žmogus, galintis priimti sprendimus pagal savo kompetenciją, įvairiose jam patikėto kolektyvo veiklos srityse, atsakingas už valdomo padalinio veiklos rezultatus, veikiantis jam patikėtą kolektyvą specifinėmis vadovavimo priemonėmis. (vadyba psl.50)

Vadovo darbe galima skirti:
– darbą, reikalaujantį profesionalaus vadovo pasirengimo – žinių ir patyrimo;
– darbą, reikalaujantį profesionalių specialisto žinių vadovaujamoje srityje (ekonomikos, technikos ir pan. ) (psl.213)

6. Kolektyvo veiklos organizatorius

Vadovo darbas vertinamas ne pagal tai, kiek ir kaip padarė pats, o pagal tai, kaip organizavo darbą, kad kiti, jo vadovaujami, padarytų geriau ir daugiau.

Pagal A. Fajolį „Valdymas yra ko nors darymas kitų rankomis“. Todėl iš vadovo reikalaujama sugebėti parinkti ir racionaliai išdėstyti darbuotojus gamybos procese, laiku ir tinkama forma iškelti grupės nariams tikslą, įžiebti motyvą siekti šito tikslo, pastebėti bręstančias problemas ir jas perduoti spręsti kitiems, kontroliuoti veiklą. Šia prasme vadovas atlieka „dramaturgo“ vaidmenį – sukuria grupės veiklos scenarijų.

Vadovo pareiga – ne tik sukurti tam tikrą sistemą ir organizuoti jos darbą, bet ir pagrįstai ją keisti. Vadovas privalo išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą tarp sistemos pastovumo ir kintamumo. (R.Razauskas „Aš vadovas“ 153 psl.)

Vadovo kaip organizatoriaus vaidmuo pasireiškia ir kolektyvo narių veiklos koordinavimu.Dažnai kolektyve bendri ir asmeniniai narių tikslai nesutampa, o jų pasiekimo būdai skiriasi. Vadovo uždavinys – šalinti taktinius nesutarimus. Ir čia ryškus jo kaip dirigento vaidmuo.

Vadovo organizatoriaus vaidmuo glaudžiai siejasi su specialisto sąvoka. Keldamas pavaldiniams tikslus, vadovas turi nurodyti ne tik bendrus uždavinius, bet ir konkrečiai: ką reikia daryti, kaip metodiškai atlikti, kiek tai pareikalaus laiko ir kt. Vadovas tikrina pavaldinių darbą, instruktuoja. Todėl vadovas turi būti ir geras specialistas.

6.1. Auklėtojo vaidmuo

Efektyviai valdyti gamybinį kolektyvą galima tik tada, kai valdymo procesas glaudžiai siejamas su auklėjimo funkcija.. Vadovo darbą iš kitų visų pirma skiria tai, kai dirbama su žmonėmis. Sprendžiant įvairius valdymo uždavinius, jam nuolat tenka nukreipti, koordinuoti pavaldžių darbuotojų pastangas, duoti nurodymus, tikrinti, kaip jų laikomasi. Tad, veikdamas žmones, vadovas padeda jiems formuotis kaip darbuotojams ir kaip asmenybėms.
Kiekvienas vadovas, kurdamas darbo aplinką, remiasi tam tikrais reikalavimais sau ir kitiems žmonėms. Darbas su žmonėmis reikalauja, kad vadovas pažintų juos ir bendrautų individualiai. Bendravimas yra viena pirmųjų vadovo darbo sėkmės sąlygų. Kolektyvo vadovas auklėja, moko ir organizuoja kolektyvo narius, veikia jų protą, jausmus ir valią. (R.Razauskas „Aš vadovas“ 154 psl.)

6.2. Psichoterapeutas

Su auklėjimo funkcija glaudžiai siejasi irpsichoterapinė funkcija. Darbe ir asmeniniame gyvenime pasitaiko nesėkmių, nelaimingų atsitikimų, konfliktų, susiklosto aplinkybių, keliančių nemalonių, o kartais ir liguistų išgyvenimų. Vadovo pareiga padėti grupės nariams, patekusiems į nemalonias situacijas. Tai jis gali padaryti leisdamas pavaldiniams išsipasakoti nesėkmes, atleisdamas neesminius trūkumus, nušviesdamas palankią perspektyvą, pralinksmindamas sąmojumi ir pan. (R.Razauskas „Aš vadovas“ 155 psl.)

6.3. Arbitro vaidmuo

Arbitro vaidmenį vadovas atlieka tada, kai būtina tvarkyti kokius nors gamybinius reikalus. Klausimų, kuriuos privalo spręsti vadovas, labai daug. Tai pamainumo grafikai, darbo organizavimas ir apmokėjimas, įvairios kolektyvo narių buities problemos. Jų sprendimas reikalauja, kad vadovas žinotų ne tik tam tikras taisykles ir instrukcijas, bet ir kolektyve nusistovėjusias tradicijas. Arbitro vaidmuo ypač ryškus, kai kyla konfliktų – vadovui privalu giliai, nešališkai suprasti nesutarimo ar konflikto priežastis. (R.Razauskas „Aš vadovas“ 155 psl.)

6.4. Grupės simbolio vaidmuo

Vadovas yra oficialus grupės asmuo, atstovaujantis visai grupei. Ši funkcija glaudžiai siejasi su atstovavimu, kuris reiškia vadovo dalyvavimą pasitarimuose, konferencijose, įvairiuose renginiuose ir kt. Atstovaujant vadovui dažnai reikia būti ryšininku ar tarpininku vietinėse, valstybinėse ar visuomeninėse struktūrose. Todėl ši funkcija reikalauja, kad vadovas mokėtų vesti derybas, pokalbį.

6.5. Atsakomybės „nešėjas“

Vadovo darbas ne tik savarankiškas, bet ir atsakingas. Vadovas atsako ne tik už savo darbą, bet ir už pavaldinių veiklą, jos rezultatus. Kiekvieno vadovo būtina savybė yra giliai suvokti atsakomybės platumą ir iš jos pozicijų – savo vaidmenį kolektyvo gyvenime. (R.Razauskas „Aš vadovas“ 156 psl.)

6.6. Novatoriaus vaidmuo

Vadovo kaip novatoriaus vaidmuo reiškiasi jo sugebėjimu iškelti naujų idėjų, rasti naujų būdų gamybiniai užduočiai atlikti ir mokėjimu naujas idėjas įgyvendinti praktiškai.

Norėdamas būti novatoriumi vadovas pats turi mokytis, kelti kvalifikaciją. Novatoriaus vaidmuo reikalauja iš vadovo žinoti, jausti, numatyti vadovaujamo kolektyvo ateitį, jo perspektyvą. A. Fajolis rašė, kad svarbiausia valdymo funkcija – numatyti organizacijos ateitį, personalo kitimo tendencijas, rinkos konjunktūrą. (R.Razauskas „Aš vadovas“ 156-157 psl.)

6.7. Žaidimo taisyklių pažeidėjas

Vadovas atlieka dar vieną funkciją – „žaidimo taisyklių pažeidėjo“. Kiekvienas vadovas turi didesnę už pavaldinius neformalią teisę tam tikrose ribose nepaklusti veikiančioms administracinėms normoms. Dažnai vadovai , naudingumo ar kito motyvo skatinami, ne tik pažeidžia taisykles, bet ir padaro pažeidimą grupės veiklos taisykle.

Išvados:

1. Vadovas, tai žmogus, kuriam įmonių ir organizacijų savininkai deleguoja teisę atstovauti organizacijos interesams, atlikti valdymo funkcijas bei užtikrinti individualių pastangų derinimą.
2. Vadovo veikla yra daugialypė, apimanti daugybę skirtingų aspektų, tai sudėtingas, informacinis, kūrybinio pobūdžio procesas.
3. Pagrindinis vadovo veiklos ypatumas tas, kad jis yra atsakingas už daugelį svarbių ir labai skirtingų veiklos sričių organizacijoje.
4. Pagrindines funkcijas atlieka visi vadovai, nesvarbu kokią vietą organizacijoje jie užima. Skiriasi tik tam tikrų funkcijų lyginamasis svoris ir svarba.
5. Vadovavimas, personalo valdyme yra viena svarbiausių vadovo veiklos funkcijų, susijusių su tarpasmeniniais valdymo aspektais, padedanti pavaldiniams suprasti įmonės tikslus ir efektyviai jų siekti.
6. Vadovo darbas vertinamas ne pagal tai, kiek ir kaip padarė pats, o pagal tai, kaip organizavo darbą, kad kiti, jo vadovaujami, padarytų geriau ir daugiau.

Naudota literatūra:

1. R. Razauskas „Aš vadovas“. Vilnius, 1997m.
2. A. Sakalas, V. Šilingienė „Personalo valdymas“. Kaunas, Technologija 2000m.
3. A. Sakalas „Personalo vadyba“. Kaunas, Technologija 1999m.

Turinys

Įžanga 2 psl.
1. Personalo valdymo samprata ir subjektai 3 psl.
2. Vadovo veiklos ypatumai 3 psl.
3. H. Minzbergo vadovo vaidmenų suskirstymas 4 psl.
4. Pagrindinės vadovo funkcijos 6 psl.
4.1. Planavimas
4.2. Organizavimas
4.3. Vadovavimas
4.4. Kontrolė

5. Vadovavimo esmė 8 psl.
4.5. Personalo pažinimas ir motyvavimas
4.6. Delegavimas ir kontrolė
4.7. Vadovavimo sėkmę lemiančios sąlygos

6. Kolektyvo veiklos organizatorius 10 psl.

6.1. Auklėtojo vaidmuo

6.2. Psichoterapeutas

6.3. Arbitro vaidmuo

6.4. Grupės simbolio vaidmuo

6.5. Atsakomybės „nešėjas“

6.6. Novatoriaus vaidmuo

6.7. Žaidimo taisyklių pažeidėjas

Išvados 13 psl.

Naudota literatūra 14 psl.

Leave a Comment