Kooperacijos atsiradimas Lietuvoje

5-6 klausimai. KOOPERATYVŲ ATSIRADIMO APLINKYBĖS LIETUVOJE

Pirmieji kooperacijos žingsniai Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918)

Kooperatyvai, pagrįsti ročdeiliečių principais, Rusijos imperijoje ėmė steigtis XIXa. antrojoje pusėje. Tai nereiškia, kad nebuvo imtasi šio reikalo (minėjome žvejų, medžiotojų arteles), bet tai buvo toli gražu iki ročdeiliečių apgalvotos kooperacinės veiklos programos. Tos artelės – tai tik bendras darbas, Jie nieko nežinojo apie kooperacinės veiklos principus ir jų pritaikymą darbe. Rusijoje, kaip paprastai, gerai idėjai paremti trūko išmanančių žmonių ir valstybės paramos. Nepaisant to, kooperatyvai kūrėsi. 1898 metais Maskvoje ja au įkurta Vartotojų draugijų sąjunga, o XXa. pradžioje – Centrinė linų augintojų draugija. Tiek viena, tiek kita jungė daug kooperatyvų.

XIXa. viduryje kooperacinis judėjimas labai smarkiai išaugo Vokietijoje. Čia kūrėsi valstiečių, amatininkų, žvejų, smulkių prekybininkų ir verslininkų realizavimo, tiekimo, kredito, gamybiniai bei vartotojų kooperatyvai. Pvz.: Hamburgo vartotojų bendrovė “Gamintojas” tuo metu turėjo apie 200 krautuvių ir apie 100 000 narių. Kooperatyvo krautuvės klestėjo, nes nariai jomis pasitikėjo ir pirko tik jose. Didelę reikšmę turėjo ročdeiliečių principas, kad kooperatyvo narys pirktų tik savo parduotuvėje. Taip buvo pa alaikoma prekybos apyvarta, o gautas pelnas vėl grįždavo kooperatyvo nariams, jį dalijantis pagal pirktų prekių skaičių. Vokiečių, danų, airių patyrimas ir darbai dažnai būdavo nušviečiami to meto laikraščiuose ir knygose. Spauda, plintant kooperatinam judėjimui, atliko aktyvų propaguotojo vaidmenį.

Reikia pažymėti ir

r didelį lietuvių spaudos darbą aiškinant, kad yra kooperatyvai ir kaip juos kurti. Juk valstiečiams buvo būtina gauti gerų prekių už teisingą kainą. Bet tai galima pasiekti tik kooperatyve, nustumiant į šoną prekeivius, besistengiančius išplėšti kuo didžiausią kainą, sukaupti sau didžiausią pelną. XIXa. pabaigoje ryžtingą poziciją užėmė ”Aušra” ir “Šviesa”. Pavartę XIXa. pabaigos negausią lietuvių spaudą, matome, kad joje daug vietos skirta ekonomikai apskritai ir kooperacijai konkrečiai.

Kooperacinis judėjimas plėtėsi toliau. 1895m. jau įkurtas Tarptautinis kooperacijos aljansas, atsirado tarptautiniai kooperatyvai. To meto viso pasaulio spauda labai daug rašė apie teigiamus kooperacinio judėjimo pavyzdžius Airijoje. Kaip kooperatyvų darbą plėtoti valstybės mastu, rašė žymus airių visuomenės veikėjas J.Raselis. Jo knygą 1917m. Šalčius išvertė ir išleido Petrapilyje.

Pirmieji Lietuvos kooperacijos žingsniai buvo atsargūs: trūko patyrimo, iš šmanančių darbą žmonių (XIXa. tai būdinga visoms šalims), bet svarbiausia – nepalanki valdžios pažiūra į bet kokių organizacijų kūrimąsi bei jų veiklą. Biurokratinė caro valdininkija bet kurioje veikloje įžvelgė priešus ir neduodavo leidimo kurtis, o jeigu duodavo – tai sekdavo, trukdydavo, persekiodavo aktyvesnius veikėjus. Be to, dar vienas specifinis dalykas – tai tvirtos žydų pozicijos prekybos sferoje, kurios jie nenorėjo užleisti.

Ročdeiliečių priimti kooperacijos principai (šiek tiek patobulinti) buvo naudojami visose valstybėse. Jie nusakė pagrindinę kooperacijos esmę. Vis dažniau taikoma dar viena kooperatyvams labai naudinga ro
očdeiliečių nuostata, būtent – dalijantis pelną atsižvelgiama į tai, kiek bet kuris kooperatyvo narys pirko prekių savo parduotuvėje. Jei pirko daugiau – gauna didesnį pelno procentą, jei mažiau – mažesnį. Tai buvo vienas iš teigiamų kooperatyvų veiklos faktorių, turintis didelę reikšmę jų stiprėjimui.

XIXa. Europoje atsirado įvairiausio profilio kooperatyvų, apimančių visokiausius veiklos barus. Be tradicinių vartotojų ar kredito kooperatyvų, kūrėsi ir kiti, kokius tos vietos gyventojai laikė būtinais.

Kooperacija – tai ne tik gamyba, prekyba, rinka, teisinga kaina, gera prekė ir pelnas. Kooperacija – tai priemonė, tai kelias gerinti švietimą, kelti kultūrą, o drauge ir tautos gerovę. XIXa. gale atsirado kooperatyvų D.Britanijoje, Airijoje ir kitose šalyse, buvo statomi kooperatyvams priklausantys namai, kuriuose buvo įrengiamos susirinkimų salės, bibliotekos, mokyklos ir kt. Kooperacija atvėrė visas galimybes liaudies švietimui ir taip kėlė tautos kultūrą.

O kaip šie klausimai buvo sprendžiami Lietuvoje?

Kaip anksčiau minėjome, caro valdžia buvo bet kurio pažangaus judėjimo žlugdytoja ir persekiotoja. Nesvarbu, ar tai buvo ūkinė, ar kultūrinė, ar pagaliau kooperatinė veikla, viskas sukeldavo valdžios antagonizmą ir priešiškumą. Be to, vartotojų kooperatyvai, kurių ne tik pelnas, bet it egzistencija priklausė nuo sėkmingos prekybos, visur susidurdavo su žydais, užėmusiais tvirtas pozicijas. 1897m. žydai sudarė 39,6 proc. Visų Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų. Toks didžiulis procentas žydų, turinčių ilgametį patyrimą prekyboje, ta
aip pat nepalengvino sąlygų kurtis vartotojų kooperatyvams, mėginant kooperacinę veiklą perkelti į prekybą. Šių sunkumų nutylėjimas būtų istoriškai neteisingas, nes rinka visuomet buvo ir bus kovos arena, iš kurios lengvai nepasitrauks tas, kuris jau įsitvirtino, ir į kurią visuomet skverbsis naujos jėgos, tikėdamosi pasisekimo.

To meto Lietuvos spaudoje randame nemažai straipsnių, nušviečiančių šias sąlygas. Štai ką rašė “Šaltinis” (1908m. Nr3): “Mūsų miestai ir miesteliai pilni krautuvių su visokiomis prekėmis. Nėra tos gatvės ar žydo trobos, kad nebūtų mažos krautuvės. Kiekvienas žydas, norėdamas gauti daugiau pelno, ėmėsi pardavinėti sugedusiais ir netikro svorio prekes”. Tai ir kiti šaltiniai rodo, jos vyko arši konkurencinė kova tarp žydų prekybininkų ir naujai besikuriančių kooperatyvų. Gal šios sąlygos nulėmė, jog Lietuvoje pirmiausiai ėmė kurtis kredito kooperatyvas – skolinamoji bendrovė. Toks kooperatyvas buvo įsteigtas 1877m. Pabiržėje. Iki Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918) kredito kooperatyvų skaičius pasiekė 207 ir turėjo 88 000 narių. Pagal to meto bendrą ekonominį pajėgumą jų veikimas buvo gana aktyvus. Jie turėjo 6 300 000 rublių indėlių ir buvo išdavę 6 800 000 rublių paskolų. Pirmas pasaulinis karas tą darbą sužlugdė.

Remdamiesi “Statistinėmis žiniomis apie Lietuvą iki karo 1914m.”, išleistomis 1920m., matome, kiek Lietuvoje buvo kredito ir vartotojų kooperatyvų (bendrovių).

Kredito kooperatyvų sk. Vartotojų kooperatyvų sk.
Kauno gubernija 62 109
Vilniaus gubernija 47 65

XIXa. Pabaigoje Kelmės dvarininkas Ivanavičius įsteigė Kelmėje ir Raseiniuose “Krikščioniškus kromus”. Juo tuojau pasekė Pa

anevėžio dvarininkas Puzinas. Tai buvo dvarininkų iniciatyva, kur valstiečio vaidmuo vienpusiškas – pirkėjo. Tačiau prekybinė veikla Ivanavičiaus netenkino. Jis griebėsi kurti žemės ūkio ratelius. Tokių ratelių apskrityje buvo įkurta 23, jiems priklausė virš 1000 narių. Šiuose rateliuose buvo skaitomos paskaitos apie pieno ūkį, gyvulininkystę, linus, pievas ir, žinoma, apie kooperaciją. Rateliai tarnavo kaip kooperacijos propaguotojai kaime.

Visai kitaip atrodė 1899m. dvarininko Č.Kamarausko ir kunigo Dargužio Pabiržėje įsteigta pirmoji Lietuvoje vartotojų draugija, kurią steigėjai vadino “biedriba”. Čia jau buvo pagrindiniai kooperacijos elementai: savanoriškas stojimas, pajai, pelno paskirstymas ir kt. Kadangi pagrindinis organizatorius buvo kunigas Dargužis, į šią vartotojų draugiją įstojo nemažai parapijiečių, ypač moterų. Nariai mokėjo ne tik pajus, bet ir dėjo indėlius. Parduotuvė turėjo gerą apyvartą – apie 6000 rublių per metus.

Kooperatinis sąjūdis Lietuvoje sparčiai plito. Prieš pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje jau buvo apie 200 vartotojų draugijų, daugiausiai Kauno gubernijoje – net 81. Didžiausią to meto apyvartą turėjo Panevėžio draugija – 1 064 429 rb. Tik trys draugijos turėjo nuostolių, o visos kitos – pelną. Daugiausiai narių buvo Šilalės draugijoje – 401.

To meto spaudoje labai dažnai buvo keliamas klausimas dėl centrinio vadovaujančio organo įsteigimo, tačiau valdžia tam nedavė leidimo.

Plačiausiai veikusi kooperacinė bendrovė buvo Marijampolės “Žagrė”. Ji turėjo 1095 narius, 7 prekių sandėlius ir 20 skyrių (įsteigta 1907m.). Visų skyrių apyvarta siekė 300 000 rb. Skyriai buvo Šakiuose, Pilviškiuose, Kalvarijoje ir kitur.

Lietuvių inteligentų sukurta kooperacinė organizacija “Žagrė” turėjo aiškią krikščionišką pakraipą, kurią visuomet akcentavo. Jos veikloje aktyviai dalyvavo kun. J.Staugaitis, kun. Žilinskas, kun. Vailokaitis ir kiti. Be to, didelę reikšmę turėjo “Šaltinyje” (katalikiškos pakraipos žurnalas, leistas Marijampolėje) nuolat spausdinami straipsniai, reklamuojantys “Žagrės” veiklą, raginantys ūkininkus ją palaikyti. Ir iš tiesų “Žagrės” norai buvo tikrai geri, nusakomi vienu sakiniu: padėti ūkininkams įsigyti kiek galima mažesnėmis kainomis reikalingų dalykų ir patogiai parduoti savo produktus. 1908m. kovą “Žagrė” atidarė pirmą savo parduotuvę Marijampolėje, kur pardavinėjo trąšas, žemės ūkio mašinas bei įrankius. Vėliau parduotuvių tinklas plėtėsi.

“Žagrės” veikla truko šešerius metus. Ji atliko labai didelį darbą buriant ūkininkus į kooperatines organizacijas ir įrodant šios veiklos naudą.

Didelį darbą “Žagrė” atliko keldama žemdirbystę ir jos kultūrą, kaime organizuodama švietėjišką veiklą. Ji rengė paskaitas, steigė kursus, platino žemės ūkio literatūrą. Aprūpindavo ūkininkus gera javų ir pašarinių žolių sėkla, įrengdavo bandymų laukelius ir mašinų naudojimo punktus. Gavusi valdžios subsidiją (1200 rb), įrengė net 4 tokius punktus. 1913m. “Žagrės” iniciatyva įsteigta Gižų žemės ūkio mokykla. Tam reikalui valdžia pirmą kartą skyrė 20 000 rb vienkartinę pašalpą ir žadėjo duoti po 10 000 rb kasmet. Atsiradus “Žagrei”, tuojau susikūrė Marijampolės ūkininkų draugovė, žadėjusi užsiimti tik kultūrine veikla, bet netrukus griebėsi ir prekybos.

Kitų vartotojų bendrovių veikla buvo gerokai kuklesnė, nes trūko patyrusių vedėjų, buvo sunku apsirūpinti prekėmis didmeninėmis kainomis. Iki 1914m. tokių bendrovių skaičius pasiekė 200, o narių jose buvo iki 30 000. Metinė apyvarta pašoko iki 2mln rublių. 1915m. Šiauliuose ėmė kurtis kooperatyvų sąjunga “Kooperatorius”, bet dėl karo veiksmų pradėtas darbas nutrūko. Prasidėjus vokiečių okupacijai, nutrūko visų bendrovių veikla.

Žemės ūkio kooperatinis judėjimas vyko sunkiau, nes atskirose gubernijose buvo skirtingos sąlygos. Pavyzdžiui, Kauno gubernijoje žemės ūkio draugijos – rateliai – kūrėsi žemės tvarkomų komisijų pastangomis, kitaip sakant, valdžios nurodymu.

Suvalkijoje žemės ūkio draugijas kūrė vietos šviesuoliai ir pažangūs ūkininkai. Tačiau pirmoji žemės ūkio draugija įkurta Kelmėje 1906 metais, o vėliau – kitose Kauno gubernijos vietose ir Suvalkijoje. Lygiagrečiai asu žemės ūkio draugijomis kūrėsi ir kitos, pavyzdžiui, Galvijų kontrolės sąjunga.

Labai svarbi žemės ūkio draugijų veikla – tai kooperatinių pieninių steigimas. Sviestas tapo vienu pagrindinių žemės ūkio produktų, kai XIX a. buvo išrastas separatorius. Separatorių išradėjai ir tobulintojai – žemės ūkį išjudino iš sustingimo, privertė šalia gyvulių, linų, grūdų pripažinti nepaprastai svarbų žmogaus mitybos produktą – sviestą. Iš Rusijos sviestas buvo eksportuojamas į Balkanus, o vėliau – į D. Britaniją, Vokietiją, Daniją. Kooperatinės pieninės dažniausiai buvo patys stipriausi kooperatyvai kaime. Iš tokių paminėtina Kalniškių pieno perdirbimo bendrovė “Birutė”, kuri ne tik perdirbo pieną, bet ir jį eksportavo. Pieninių kūrimą valdžia skatino, duodama nemokamai mašinas, mokydama darbuotojus.

Pramoninis pieno perdirbimas pakėlė pieno kainas maždaug 50 proc. Tai skatino ūkininkus daugiau dėmesio skirti gyvulininkystei, karvių ūkiui. Nuo 1907 m. atsirado gyvulių kontrolės rateliai. Pirmasis toks ratelis įkurtas Rokiškyje, o 1911 m. prie Kauno žemės ūkio draugijos įsteigta Centrinė gyvulių bandų kontrolės sąjunga. Kontrolės rateliai – tai pirmasis žingsnis gerinant karvių veislę (vykdant atranką) ir didinant jų produktyvumą.

Klaipėdos krašte 1875 m. jau buvo 13, o 1895 m. – 31 kooperatinė pieninė. Čia plačią veiklą išvystė Rytprūsių žemės ūkio draugija.
Šiek tiek apie dvarininkų veiklą kooperacijoje. Jiems buvo kur kas lengviau, nes carinė administracija juos dažnai paremdavo; jie lengviau gaudavo kreditus ir turėdami pažinčių aukštose sferose, įgydavo reikalingus kooperatyvų ar žemės ūkio draugijų steigimui leidimus. Taip 1892 m. Kėdainiuose įsikūrė “Kauno bendrovė žemės ūkio dalykams pirkti ir parduoti”. Bendrovė netrukus persikėlė į Kauną ir buvo pavadinta Kauno sindikatu. 1913 m. Sindikato apyvarta pasiekė 1245870 rb. Nors Sindikato įstatai skyrėsi nuo tradicinių ročdeiliečių principų, vis tiek tai buvo organizacija, artima kooperatyvui.

Panašus į Kauno Sindikatą buvo Raseinių žemės ūkio ir gyvulininkystės draugijos žemės ūkio įrankių sandėlis, 1899 m. įsteigtas Raseiniuose ir Kelmėje. Jis daugiausia vertėsi trąšomis, žemės ūkio mašinomis, pieninių įrengimais ir kt.
Vilniaus gubernijoje Kauno dvarininkų pavyzdžiu stambieji žemvaldžiai įkūrė Vilniaus žemės ūkio draugiją, kuri juos aprūpindavo reikalingomis prekėmis.
Reikia pažymėti svarbų momentą, kad šios dvariškosios organizacijos prekiavo ne tik su draugijos nariais, bet ir su visais ūkininkais, nepriklausančiais draugijai dėl didelių mokesčių. Vėliau atsirado kooperacinių bendrovių, įkurtų ūkininkų, kurios laikėsi ročdeiliečių programos – pardavinėti prekes tik savo nariams. Jų veikla buvo grynai kooperacinė ir skyrėsi nuo dvarininkų draugijų.

Iki Pirmojo pasaulinio karo įkurta nemažai draudimo draugijų. 1901 m. Kauno žemės ūkio draugija įsteigė savarankišką draudimo draugiją gaisro atveju ir suteikė 25 000 rb garantiją. Jos tikslas – garantuoti žemdirbiams atlyginimą už nuostolius, atsiradusius dėl gaisro. Šios draugijos steigėjas buvo pats ministras pirmininkas Stolypinas, kuris tuo metu buvo ir Kauno žemės ūkio draugijos pirmininkas.n Aišku, kad be valdžios paramos draugija su tokiu kapitalu negalėjo atsirasti.

Apskritai to laikotarpio kooperacinis judėjimas Lietuvoje nėra iki galo nušviestas, neturi susisteminto apibendrinimo, daug skirtingų, vienas kitam prieštaraujančių skaičių. Kooperacinio judėjimo pionieriai, jų sunki veiklos pradžia, ypač XIX a. antroje pusėje ir iki 1905 m. revoliucijos, geriausiai nušviesta rusų oficialiuose dokumentuose ir lietuvių spaudoje. Dar geriau nušviečiami reikalai vėlesniais metais, kai atsirado daug lietuviškų laikraščių bei žurnalų. 1909 m. Vilniuje leidžiamas “Ūkio, prekybos ir pramonės reikalams pašvęstas laikraštis” pradeda leisti specialų kooperacijai skirtą priedą “Kooperatorius”. Per dvejus metus išėjo 15 jo numerių. Jį galima laikyti pirmuoju kooperacijos laikraščiu lietuvių kalba.

Tačiau daugelio bendrovių veiklos pradžia taip ir liko nežinoma. Buvo daug gerų užmojų steigiant vartotojų kooperatyvus ir kooperatines pienines, bet dėl patyrimo stokos ar aštrios konkurencijos jos neilgai išsilaikydavo. To meto spaudoje yra šykščių žinučių apie Pagirių kooperatinę pieninę, kurios registracija įstrigo kažkur Peterburge; apie ilgai trukusį pasirengimą steigti Žiūrių Gudelių pieninę. Visiškai neliko duomenų apie Raseinių dvarininkų kooperatinę pieninę “Viktorija” ir “Fortūna”. Nėra tikslios statistikos apie daugelį kooperatyvų ar bendrovių vien dėl jų trumpos egzistencijos.

Prieš Didįjį karą kooperacinis judėjimas Lietuvoje gerokai išaugo. To laiko etnografinėje Lietuvoje buvo 245 kredito bendrovės, apie 150 prekybos kooperatyvų, steigėsi kooperatinės pieninės ir plito žemės ūkio draugijos. O kur dar kultūrinė veikla, švietimas, pažangaus žemės ūkio patyrimo ugdymas kaime. Žinoma, jeigu nebūtų buvę valdžios trukdymo, rezultatai būtų buvę kur kas geresni.

A. Šapoka “Lietuvos istorijoje” rašo, kad to meto Lietuvoje kilo tautinis sąmoningumas, gerėjo ekonominė būklė. 1905 m. panaikinus išperkamuosius žemės mokesčius ir aplengvinus skirstymo į vienkiemius sąlygas, pagerėjo kaimiečių padėtis. Buvo pradėti vartoti geresni darbo įrankiai: medinius arklus keitė geležiniai, atsirado kultivatorių, kuliamųjų ir kertamųjų mašinų. Visus tuos įrankius parūpindavo savos vartotojų bendrovės arba kiti prekeiviai. Išsikėlus į vienkiemius, nyko trilaukė sėjomaina. Greta javų ūkio ėmė plėstis gyvulininkystė, ypač pienininkystė. Tai vyko visoje Lietuvoje, bet labiausiai Suvalkijoje. Pakilo švietimas. Dalis kaimiečių jau skaitė lietuviškus laikraščius bei knygas, o jų vaikai mokėsi mokyklose. Buvo organizuojamos specialios draugijos supirkti prasiskolinusių dvarų žemę, kad ji atitiektų ne “svieto perėjūnams”, o tik lietuviams.

Tai buvo didžiuliai mūsų tautos laimėjimai, iškovoti sunkioje kovoje su carizmu ir biurokratine valdininkija.
Šie procesai nutrūko prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui (1914-1918), kuris vadinamas Didžiuoju karu. Į jį buvo įtrauktos beveik visos Europos valstybės ir nemažai valstybių iš kitų kontinentų. Lietuva ypač nukentėjo nuo karo ir vokiečių okupacijos.

SANTRAUKA
1. XVIIIa. – XIXa., kooperatyvų pagrindins uždavinys buvo vartotojų ir gamintojų interesų gynimas.
2. Kooperacija – tai ne tik gamyba, prekyba, rinka, teisinga kaina, gera prekė ir pelnas. Kooperacija – tai priemonė, tai kelias gerinti švietimą, kelti kultūrą, o drauge ir tautos gerovę.
3. Europoje kooperatyvai greitai tapo labai svarbiu veiksniu ekonominiame gyvenime.
4. Kooperatyvai Rusijoje ėmė steigtis XIXa. antrojoje pusėje. Jie buvo pagrįsti ročdeiliečių principais. Ročdeiliečių priimti kooperacijos principai (šiek tiek patobulinti) buvo naudojami visose valstybėse.
5. Lietuvoje pirmiausiai ėmė kurtis kredito kooperatyvas – skolinamoji bendrovė. Vėliau ėmė kurtis žemės ūkio kooperatyvai, kooperatinės pieninės ir pan.. Prieš Didįjį karą kooperacinis judėjimas Lietuvoje gerokai išaugo. Tačiau jam prasidėjus, kooperatyvų kūrimasis nutrūko.

Leave a Comment